Tag Archive | "Elektros energija"

Ir toliau intensyviai importuosime elektros energiją

Tags: , , , , , , , ,


BFL

Lietuva pastaraisiais metais gali pasigirti keliomis svarbiomis pergalėmis energetikos srityje: dvi jungtys su Lenkija bei Švedija leido dar labiau diversifikuoti atitekančios elektros energijos šaltinius, be to, vartotojams tai atpigino elektros energiją. Tačiau gamybą stabdo ar riboja kai kurios elektrinės, pagaminamos elektros kiekis išlieka mažas, negana to, pasigirdo perspėjimų, kad elektros pajėgumų maždaug po dešimtmečio gali pritrūkti. Ar tokios strategijos gairės – neatsakingos?

 

Gytis KAPSEVIČIUS

 

Gamyba, importas ir energijos poreikis

Kasmet šaliai reikia vis daugiau elektros energijos, tačiau vietiniai pajėgumai to pasiekti neleidžia: energijos poreikis 2015 m. buvo 10,86 TWh elektros energijos, šalyje pagaminta 4,598 TWh. Pra­ėju­siais metais Lietuva importavo 69 proc. suvartotos elektros energijos. Tiesa, pernai pagaminta ir 13 proc. daugiau energijos nei 2014 m. Elektros per­davimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ duome­nimis, poreikis padidėjo 1,4 proc., ir tai buvo di­džiausias elektros suvartojimas nuo 2009-ųjų.

Viena vertus, elektros jungtis su Švedija ir Len­kija leido gana apčiuopiamai apsirūpinti pigia ener­gija, kita vertus, gausų elektros eksportą, kaip Ig­nalinos atominės elektrinės laikais, galima už­miršti ilgam laikui. Naujoje Vyriausybei pateiktoje Na­cionalinėje energetikos nepriklausomybės strate­gijoje kalbama apie naujas elektros jungtis su Šve­dija ir Lenkija iki 2025 m., kurios leistų dar pa­didinti importuojamos elektros pajėgumus.

Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas, energetikos ekspertas dr. Valdas Lukoše­vi­čius teigia, kad didelės importo apimtys nėra problema: „Nėra aiškių kriterijų, koks turėtų būti gamybos ir importo balansas, – yra tik paprasta logika ir samprotavimai. Kad ir ką mes šiuo metu gamintume, beveik viskas brangintų elektrą galutiniam vartotojui. Galima importuoti kad ir 100 proc. elektros energijos, jei tai yra geriausia galutiniam vartotojui, bet su viena sąlyga: reikia būti pasiruošusiems bet kokiems netikėtumams, pavyzdžiui, už­sienio rinkos gali bet kada pasikeisti. Reikia užtikrinti patikimumą, taip pat ir elektros tiekimo kokybę – išlaikyti dažnį, įtampą. Dabar esame buvusios Sąjungos sistemoje, ir ji mums užtikrina kokybišką elektros parametrų aprūpinimą, o pigumą užtikrina importuojama elektros energija.“

V.Lukoševičiaus teigimu, sistemos patikimumą garantuoti reikia mums patiems – pašalinti perdavimo linijų nesklandumus (šiais metais keletą kartų taisyta jungtis iš Švedijos) ir būtinai išlaikyti savo elektrą generuojančias elektrines: Lietuvos elektrinę Elektrėnuose, Kruonio hidroakumuliacinę elek­­­trinę. „Turint pakankamai politinės valios ir su­­pratimo, šituos įrenginius reikėtų palaikyti aukštame parengties lygyje. Tai yra būtina, ir tai optimaliausias scenarijus Lietuvos vartotojui, kai turime pigią importinę elektrą ir visus generavimo įrenginius, parengtus bet kokiam netikėtumui“, – teigia V.Lukoševičius.

„Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Vir­bic­kas taip pat nemano, kad dideli importo skaičiai – problema. „Elektros importas yra visiškai normalus apsirūpinimo elektra būdas, tik svarbu, iš kokių šalių importuojame. Jei iš Europos Sąjungos valstybių, elektros importas priklauso tik nuo kainos rinkoje. Jei elektra importuojama iš trečiųjų šalių, importas priklauso nuo kainos ir nuo trečiosios ša­lies suinteresuotumo parduoti arba ne. Nuo naujųjų elektros jungčių eksploatacijos pradžios im­por­tas iš trečiųjų šalių – Rusijos ir Baltarusijos tenden­cingai mažėja“, – pastebi jis.

Baltijos šalys dažnai vertinamos kaip vientisas energetinis regionas ir, nepaisant nedidelių Lie­tu­vos gamybos pajėgumų, į jį bendrai per metus im­­portuojama tik apie 10–20 proc. suvartojamos elek­­tros. Latvija ir Estija didžiąją laiko dalį pagami­na tiek, kad perteklių gali eksportuoti.

Tačiau kartu D.Virbickas atkreipia dėmesį, kad visi importuoti negalime, – kažkam reikia ir gaminti. Ypač tai bus aktualu po Lietuvos elektros sistemos sinchronizavimo su žemyninės Europos tinklais, kurį planuojama įgyvendinti iki 2025 m. Ne­pai­sant to, ar tuomet liksime importuojančia šalimi, ar ne, greičiausiai vis viena teks taikytis prie kaimynų.

„Vasaros pradžioje ENTSO-E paskelbė ES šalių elektros rinkų adekvatumo analizę: 28 iš visų 43 elektros perdavimo sistemų operatorių planuoja tenkinti elektros poreikius importuodami elektrą iš kaimyninių valstybių. Jei tokia tendencija tę­sis, natūraliai kils klausimas, iš kur importuosime. Kur ta elektra bus gaminama? Elektros jungtys už­tik­rina galimybę ir importuoti, ir eksportuoti elektrą. Todėl naujieji elektros generatoriai jungtis ir da­ly­vavimą bendroje elektros rinkoje galėtų išnaudoti ir elektros eksportui. Jei vis dėlto liksime tik im­por­­­tuojančia šalimi, po sinchronizacijos projekto im­­­­­porto galimybes diktuos sistemos patikimumo rei­­­kalavimai. Preliminariais mūsų ekspertų vertinimais, perorientavus Baltijos šalių elektros sistemas sin­chroniniam darbui su žemyninės Europos tinklais, gali tekti užtikrinti, kad pastovi generacija Bal­tijos šalyse sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. elektros vartojimo ir daugiau“, – aiškina D.Virbickas.

 

Atsinaujinančios energijos galimybės

Tradiciniai elektros gamybos pajėgumai taip pat turės keistis: Energetikos ministerija įspėja, kad šiuo metu Lietuvoje esantys elektros energijos ga­mybos įrenginiai (Vilniaus TEC-3, Lietuvos termofi­­kacinės elektrinės 7 bei 8 blokai) toliau funkcionuoti negalės. Kita vertus, Vilniuje ir Kaune statomos dvi kogeneracinės jėgainės – abi per metus leis­­tų pagaminti iki 1,1 teravatvalandės (TWh) elek­­tros energijos. „Litgrid“ ilgalaikė elektros po­rei­kio analizė leidžia prognozuoti, kad elektros var­tojimas per 10 metų, atsižvelgiant į galimus ekono­mikos svyravimus, didės vidutiniškai 1,3 TWh. Op­timistinė prog­­­nozė iki 2030 m. numato, kad ben­dras elektros energijos poreikis gali būti iki 13,5 TWh.

Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės stra­tegijoje, kuri praėjusį mėnesį buvo pateikta svars­­­tymui, numatoma, kad tarp atsinaujinančių ener­­­gijos išteklių (AEI) elektros suvartojimo dalis 2050 m. pasiektų 70 proc. 2012-ųjų Energetinės ne­pri­­klausomybės strategijoje buvo numatyta, kad jau 2050-aisiais bus atsisakyta iškastinio kuro. Tie­sa, tokia strategija buvo rengiama tikint, kad iki to laiko bus pastatyta Visagino atominė elektrinė. Pristatant naujas strategijos gaires paskelbta, kad VAE projektas bus įšaldytas (nors jis ir iki tol nebuvo aktyviai vykdomas jau beveik ketverius metus), tad ir prognozė buvo sumažinta iki 70 proc.

Kol kas atsinaujinanti energija atrodo santykinai perspektyvi. Iš viso naudojant vandens, vėjo, sau­lės ir kitų rūšių atsinaujinančią energiją 2015 m. pa­gaminta beveik 2,3 TWh elektros energijos. „Lit­grid“ duomenimis, hidroelektrinėms teko apie 1 TWh, vėjo jėgainėms – 0,8 TWh, saulės energija, biomase, biodujomis ir atliekomis kūrenamoms elek­trinėms – 0,46 TWh.

Šios srities plėtra prognozuojama ir šiais metais. Vi­sa AEI energetika per tris 2016 m. ketvirčius su­ge­­neravo bendrą 1,290 TWh energijos kiekį, o 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu šis skaičius siekė 1,118 TWh. Nurodoma, kad pusę jos sudarė vėjo ener­gija ir jos dalis turėtų dar didėti: šaltesni mėnesiai vėjo energetikai yra palankiausi ir gamyba šau­na į viršų.

Bendras jos pagamintos elektros kiekis kasmet didėja: 2013-aisiais pagaminta 2,002 TWh (45,52 proc. visos pagamintos energijos), 2014-aisiais – 2,122 TWh (52,34 proc.), 2015-aisiais – 2,279 TWh (49,56 proc.) elektros energijos. Tačiau tokį santykinai didelį atsinaujinančios energijos kiekį turime dėl paprastos priežasties – mažai gaminame. Įvertinus visą suvartojamą energiją, 2015 m. atsinaujinančių šaltinių elektros energija sudarė apie 20 proc. viso šalies poreikio.

 

Iš kur traukti reikiamų pajėgumų?

Prieš porą metų KTU mokslininkų atliktos studijos, kuriose nagrinėti plėtros scenarijai iki 2030 m., išvadose teigiama, kad tinkamai pertvarkiusi ener­gijos ūkį Lietuva iš atsinaujinančių išteklių ga­lėtų pasigaminti nuo 24 iki 35 proc. suvartojamos elek­tros energijos. Skaičiuojant pagal didžiausią pa­­teiktą „Litgrid“ poreikio prognozę tai galėtų bū­ti 3,24–4,65 TWh. Palankiausia tai pasiekti naudojant vėjo ir biokuro elektrines.

Nors tokia energija, buitiškai kalbant, dažnai lai­­koma „nemokama“, ji atsiremia į paprastą realybę: palyginti nedidelėje šalyje jos perspektyvos taip pat toli gražu ne begalinės, be to, skirtingos energijos rūšims numatoma nevienoda ateitis.

Pabrėžtina, kad tos šalys, kuriose atsinaujinanti energija siekia arti 100 proc. pagaminamos energijos, praktiškai visą ar didžiąją dalį jos gauna iš hidroelektrinių. Tai, apskritai kalbant, daugiausiai ener­gijos generuojantis sprendimas. Lietuvoje šiuo me­tu veikia 82 mažosios ir dvi didžiosios hidroelek­trinės (Kruonio ir Kauno). Net ir Lietuvoje iš hi­­droenergijos pagamintos elektros rodiklis iki šiol sie­kė didžiausią dalį (1 TWh) tarp visų atsinaujinan­čių energijos šaltinių. Vis dėlto naujų hidroelek­trinių praktiškai nebestatoma po to, kai 2004 m. pa­keistas Vandens įstatymas, draudžiantis tvenkti Ne­muną ir kai kurias kitas Lietuvos upes. Upes tvenkti trukdo ir aplinkosaugos draudimai bei įstatymai.

Kad ir kaip būtų, Lietuvoje tai apskritai nelaikoma perspektyvia sritimi, ir neatrodo, kad greitu lai­ku tai bus peržiūrėta. „Grynai ekonominiu po­žiū­riu normalios hidroenergetikos potencialo Lie­tu­vo­je praktiškai nėra, tai nelabai perspektyvu. Lat­­vijoje dauguma energijos tokiu būdu generuojama tik todėl, kad tarybiniais laikais ten buvo pastatyta hidroelektrinių kaskada, kuri Latvijai atiteko už ačiū. Dabar jie gali savo pigia energija konkuruoti rinkoje, bet jeigu reikėtų tokius įrenginius statyti šiais laikais, tokia elektra būtų jau gerokai brangesnė“, – teigia V.Lukoševičius.

Tiesa, pasak jo, išplėsti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumus būtų naudingas žingsnis. Ši elektrinė suprojektuota taip, kad galėtų veik­ti aštuoni jos blokai, tačiau spėta pabaigti tik keturis, toliau statyba nebuvo tęsiama. Pa­staraisiais metais kalbos apie penktojo bloko įrengimą suintensyvėjo, tačiau kol kas realių darbų ne­nuveikta.

„Neabejoju, kad Kruonis bus išplėstas iki pabaigos. Ši elektrinė tampa labai svarbi, kai elektros sistemoje yra daug smulkių gamintojų. Jeigu ne da­bar, tai ateityje Kruonio elektrinė bus labai vertingas objektas“, – mano V.Lukoševičius.

Vandens generuojamą energiją vejasi vėjo elek­trinės, nors ir jų potencialas nėra neribotas. 2015 m. šios jėgainės pagamino 0,8 TWh elektros. Tiesa, jų panaudojimą riboja ne tik šalies teritorija (ne visi re­gionai vienodai vėjuoti), bet ir valstybinis reguliavimas – įstatymais apibrėžta prie tinklų jungiamų vė­jo jėgainių leidžiama suminė galia. Vėjo jėgainėms sausumoje prisijungti prie tinklo yra išduodami leidimai, todėl buvo nustatytas galios kriterijus – 500 MW bendras galingumas. Tačiau plėtra buvo tokia sėkminga (daugiausia dėl sričiai tenkančių subsidijų), kad kvota jau išdalinta. Ją iki 2020 m. žadama padidinti dar 250 MW.

Skaičiuojama, kad vėjo jėgainės iki 2030 m. gali pa­­siekti dvigubai didesnę galią nei šiandien – 1000 MW. Vėjingiausia vieta yra Lietuvos pajūris (kur vėjo greitis vidutiniškai siekia iki 6–6,5 m/s), tačiau ši zona nėra didelė, todėl ieškoma ir kitų alternatyvų. Planuojama nuo 2020 m. pradėti vėjo jėgainių plėtros darbus Baltijos jūroje. Kol kas tokia statyba, nors ir numatyta kaip reali galimybė, dar nėra tin­kamai reglamentuota.

Statyba jūroje – savitos problemos. Tokias elektrines ten statyti brangiau ir sunkiau, nors vėjai ten pučia galingesni ir jos gali pagaminti daugiau elektros energijos – vadinasi, atsiperka greičiau nei sausumos jėgainės.

Kiti su AEI susiję sprendimai taip pat gana komp­likuoti. Saulės energijos panaudojimas – be­ne geriausias elektros energijos gamybos decentralizavimo pavyzdys: įsirengę saulės energiją naudojan­čias, nuolat pingančias saulės baterijas, namų ūkiai, viešieji pastatai ar įmonės galėtų generuoti bent dalį savo reikmėms reikalingos energijos. Kita vertus, tiek jų vertė bendrame elektros generavimo kontekste, tiek efektyvumas lieka ribotas dėl gamtos sąlygų. Šiandien saulės elektrinių pagaminamos energijos kiekis yra nedidelis, be to, pagaminta energija brangi, nes superkama gerokai didesnėmis nei kitų sričių AEI kainomis.

Biomasė, kaip ir saulės energija, yra kol kas ne­daug naudojamas ir nedidelę dalį generuojantis elek­tros išteklius. Vienas labiausiai viliojančių to­kios energijos aspektų – galimybė gamybai naudoti vietinį biokurą, taip sukuriant ir papildomą pridė­­tinę vertę. Tačiau V.Lukoševičius nemano, kad tai galėtų tapti elektros gamybos išsigelbėjimu. „Bio­­masė tikrai yra galimybė, bet kokios to apimtys? Biomasė gali būti naudojama tik kogeneracijoje, o ši priklauso nuo šilumos poreikio. Lietuvoje ši­lu­mos poreikis, kaip žinome, yra apie pusę metų. Todėl šitos galimybės greitai išsisems, kogeneracija iš biomasės negali būti energijos gamybos pagrindas“, – teigia ekspertas.

 

Gamybą kol kas palaiko subsidijos

Ne paslaptis, kad didesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą lemia sričiai dosniai skiriamos subsidijos. Jų pagaminama elektra priklausomai nuo rūšies buvo superkama didesnėmis nei rinkos kainomis. 2014 m. importas sudarė 72 proc. Lie­tu­vos suvartotos elektros energijos, subsidijuojama ga­myba – 18 proc.,  konkurencinga gamyba –

10 proc. 2015 m. santykis šiek tiek pasikeitė: konkurencinga gamyba liko 10 proc., importas sumažėjo iki 69 proc., subsidijuojama gamyba padidėjo iki 21 proc..

Būtina priminti, kad iki šiol buvo subsidijuojama ne tik žalioji energetika, bet ir kiti šalies energijos gamintojai, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė ir ki­tos termofikacinės elektrinės.

Kompensavimo gamintojams tvarka apibrėžiama Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių ener­getikos įstatymo 20 straipsnyje. Pagal įstatymą kompensavi­mas numatomas 12 metų nuo leidimo gaminti elek­tros energiją išdavimo dienos, o vėliau gaminto­jai patys galės įsilieti į rinką ir konkuruoti savo kai­nomis. Tiesa, nauji tarifai, kuriuos reguliuoja Vals­ty­bi­nė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kasmet ma­žėja. Tačiau kilovatvalandės kaina kol kas yra didesnė: vėjo ir biomasės kainos skirtumas ne itin didelis, o saulės energijos – gana ženklus.

Subsidijos elektros projektams administruojamos per viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestį, kuris įskaičiuojamas į galutinę vartotojų elektros kainą. Dar pernai 39 proc. šio mokesčio dalies teko atsinaujinančiai energijai, 33 proc. – Lietuvos elektrinės gamybai, 12 proc. – jung­­ties „Nord Balt“ finansavimui, 12 proc. – ki­toms termofikacinėms elektrinėms. Tačiau 2016 m. viskas pasikeitė: kogeneracinės elektrinės nebegau­­na subsidijų, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė paleidžiama tik esant didelėms elektros kainoms ar sutrikus elektros tiekimui. Tokia pati funkcija šiai elektrinei žadama ir kitais metais. Dėl šios prie­žasties dar išaugs atsinaujinančių energijos iš­teklių pagamintos elektros dalis, tačiau greičiausiai vėl sumažės bendra pagamintos energijos suma.

Būtent dėl kvotų termofikacinėms elektrinėms atsisakymo sustabdyta ir Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės veikla.

V.Lukoševičius teigia, kad vertinant subsidijų tei­­­­kimą reikėtų kelti klausimą, kas geriau ne tik var­to­­tojui, bet ir valstybei. „Klausimas gali būti tik mak­­­­roekonominis ir fiskalinis. Jeigu nuosavos elek­tros generacija, kad ir brangesnė galutiniam var­to­tojui, duoda valstybei didelį efektą, tarkime, nau­do­jamas vietinis biokuras, vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai išteklių srityje, klimato kaitos problemų sprendime, tokį segmentą reikia plėtoti ne­pai­sant ekonominių ar techninių aplinkybių. Ta­čiau ki­tų prielaidų ar būtinybės būtinai gaminti bran­gią, bet nuosavą elektrą nėra“, – mano ekspertas.

Vienas iš aplinkosauginių įsipareigojimų, ku­riuos pagal Europos Sąjungos direktyvą prisiėmė Lietuva, – iki 2020 m. pasiekti, kad ne mažiau kaip 23 proc. suvartojamos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šis tikslas pasiektas 2014 m.

Tiesa, šis rodiklis vertinamas bendrai su šilumos, transporto ir elektros rodikliais – būtent pirma­jam ir teko didžiausia šių išteklių dalis. 

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA


 

Prie elektros kabelio prilituotas gyvenimas

Tags: , , ,


Inga NECELIENĖ

Vėlyvą vakarą nedideliame daugiaaukščių namų kvartale dingusi elektra privertė pasiieškoti degtukų, kadai jau degintos kalėdinės žvakės ir suvokti akivaizdžią tiesą: daugumos mūsų gyvenimas tarsi prilituotas prie elektros kabelio, kuriam sugedus pasijuntame akli ir paralyžiuoti.

Dingusi elektra – rimtas iššūkis ne tik be jos likusiems gyventojams, bet ir Ben­drojo pagalbos centro (BPC) darbuotojams, nes sunerimusių žmonių pranešimai apie elektros tiekimo sutrikimus įkaitina ir BPC liniją. Balanos gadynė baigėsi seniai, įpratome vieno mygtuko paspaudimu junginėti mažesnius ir didesnius elektros prietaisus, pasišviesinti ar pasitamsinti būstą. Kaip šis įprotis giliai įsišaknijęs, supranti ne iškart, bet bejėgiškumo ir besąlygiškos priklausomybės nuo elektros kabelio suvokimas per keletą pirmųjų tamsoje praleistų minučių tolydžio stiprėja.

Užsiplikyti arbatos ir sėsti prie kompiuterio padirbėti – toks prieš stojusią tamsą buvo planas, bet kokia arbata, juk arbatinukas elektrinis. Na, vandens ir ant viryklės galima užsikaisti, bet ir viryklė prijungta prie nelemtojo kabelio.

Tik be panikos, gal kas nors internete parašė, kas nutiko, kiek laiko elektros nebus ir kokią miesto dalį gedimas iškirto. Kompiuteris įkrautas – nereikės nė elektros. Tik kas čia dabar, kodėl neveikia internetas, juk jis belaidis – argumentuoja moteriška logika. Internetas – taip, bet jo įranga taip pat į elektros lizdus sukaišiota. Vadinasi, informacijos patikrinimo telefone variantas irgi atkrinta.

Vakaras be informacijos – gal net įdomiau, kiek galima kabėti neatsitraukiant nuo jos srauto. Juolab ateina elektros operatoriaus žinutė: atsiprašome, elektros kabelio gedimas, tiekimas bus atnaujintas apie antrą valandą nakties. Puiku.

Balanos gadynė baigėsi seniai, įpratome vieno mygtuko paspaudimu junginėti mažesnius ir didesnius elektros prietaisus, pasišviesinti ar pasitamsinti būstą.

Aplink neįprasta ramybė. Ir už sienos muzikos negirdėti. Gal ne taip blogai tas sugedęs elektros kabelis, kad jau pats bent retsykiais nesugebi sustoti, įsitaisyti priešais langą ir užversti galvos į žvaigždes. Absoliuti informacinė ramybė irgi pradeda patikti: jokio televizoriaus, jokių kompiuterių, jokių žinių. Bet kas būtų, jeigu įvyktų karinis konfliktas, perversmas, diversija? Net radijo aparato, veikiančio su baterijomis, namie nė pasišviesdamas keliomis kalėdinėmis žvakėmis nerastum. Tada nebūtų taip ramu. Jokio televizoriaus, jokių kompiuterių, jokių žinių galėtų galvą kainuoti.

Prie strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių priskirtas elektrą tiekiantis Energijos skirstymo operatorius (ESO) ramina, kad jų bendrovės pastatų, įrenginių ir kitų objektų apsaugai yra taikomi aukščiausi saugumo reikalavimai. Be to, ESO specialistai nuolat bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis at­liekant įvairias ekstremalių situacijų simuliacijas pratybų metu. Taigi elektros visiems gyventojams iškart jokie užpuolikai išjungti nesugebėtų.

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) atstovai antrina, kad visos Lietuvos elektrinės turi savo apsaugą, kuria nuolat rūpinasi. Juk bet kas po elektrines nevaikšto. Strateginiai objektai, tokie kaip Suskystintų dujų terminalas, „Mažeikių nafta“ ar tas pats ESO, irgi saugomi. Žinia, gyvename neramiais laikais, todėl šių objektų saugumu itin susirūpinta.

Pareiškusi, kad protingi žmonės nelaimėms ruošiasi iš anksto, KAM išleido piliečiams praktinį vadovą, mokantį pasirengti ekstremalioms situacijoms ir karo metui. „Ginkluoto konflikto atveju eiliniai piliečiai, kurie nepriklauso ginkluotosioms pajėgoms ir nedalyvauja partizaniniame pasipriešinime, turi tris pasirinkimus: prisidėti prie pilietinės gynybos, evakuotis iš konflikto zonos arba pasilikti joje ir bandyti išgyventi“, – rašoma KAM išgyvenimo vadove. Patarimų daug, kaip ir svarstymų apie vyriausybines visuomenės informavimo priemones bei kanalus, kuriais žmonės turėtų gauti visą svarbią informaciją. Bet kaip tas priemones įsijungti, jei atkirstas išganingasis elektros kabelis?

„Po velniais, kas čia vyksta!“ Ogi nieko – po apokaliptinės ramybės atėjo antra valanda nakties.

Be elektros likęs sostinės kvartalėlis – vos šešių namų dydžio. Būna, kad tamsoje paskęsta ir 50 mln. piliečių būstų. 2003-iųjų rugpjūtis ir rugsėjis – tikras pasaulinių elektros tiekimo kataklizmų me­tas. Rugpjūčio 14 d. įvyko didžiausia Šiaurės Ame­rikos istorijoje elektros energijos tiekimo krizė. JAV ir Kanadoje vos trijų minučių pakako, kad per kilusią grandininę reakciją automatiškai išsijungtų daugiau nei šimtas elektrinių, tarp kurių ir 22 atominiai reaktoriai. Be elektros liko apie 50 mln. Niujorko, Konektikuto, Masa­ču­setso, Miči­gano, Naujojo Džersio, Ohajo, Pensilvanijos, Vermonto ir Ontarijo gyventojų. Tik po gerų dviejų parų Niujorko Taimso aikštėje vėl įsižiebė neoninės reklamos, o Brodvėjuje pradėti rodyti spektakliai.

Tais pačiais metais rugpjūčio 28 d. per patį vakarinį piką Londone dingus elektrai ir kilus eismo chaosui įstrigo apie pusę milijono iš darbo keliaujančių žmonių. Bene labiausiai paralyžiuoti pasijuto tie, kurie pusvalandžio nežinomybę išgyveno požemiuose užgesusiuose metropoliteno traukiniuose ir liftuose.

Po nepilno mėnesio rugsėjo 23 d. su priverstine tamsa susidūrė maždaug 5 mln. Švedijos ir Danijos gyventojų. Buvo uždaryti oro uostai, sustojo traukiniai, nuostolių patyrė pramonė.

Dar po trijų dienų be elektros energijos liko beveik visa Italija – apie 57 mln. žmonių, išskyrus autonominę elektros energijos sistemą turinčią Sardinijos salą. Šalies energetinės sistemos kontrolei prarasti pakako keturių sekundžių. Tai su­kėlė domino efektą, pradanginusį elektrą beveik visoje šalyje.

Tikrą domino efektą sukėlė ir lietuviškame šešių namų kvartale įsijungusi elektra. Širdies plakimą sutankino ir iš lovos išvertė staiga pradėjęs klykti šaldytuvas, ėmęs cypti televizorius, netikėtai miegamajame užsidegusi šviesa (kelių minučių vakarinis svarstymas, pakeltas ar nuleistas jungiklis reiškia išjungtą šviesą, buvęs klaidingas), už sienos ėmusi riaumoti muzika ir virš šio naktinio chaoso pakibęs kaimyninis moteriškas čaižus klyksmas: „Po velniais, kas čia vyksta!“ Ogi nieko – po apokaliptinės ramybės atėjo antra valanda nakties.

Po smūginės naktinės elektros terapijos kvartalas vėl nurimo. Iki pamažu visus išjudinsiančio elektrifikuoto rytmečio.

 

Pramonė atsigauna po krizės, gyventojai – dar ne

Tags:


BFL

Pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2010 metų tuo pačiu laiku, Lietuvoje suvartota 0,2 proc. daugiau elektros energijos, tačiau vien gyventojai elektros sunaudojo 9,2 proc. mažiau. Spėjama, kad tai gali būti susiję su vartotojų piniginėmis, kurios vis dar neatsigauna po ekonomikos krizės, rašo portalas eversus.lt.

Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorė “Lesto” elektros energijos vartojimo sumažėjimą aiškina taip: per pirmus tris mėnesius, palyginti su 2010 metais, suvartojimas sumažėjo 27 mln. kWh, o tai sudaro beveik tiek, kiek 50 tūkst. namų ūkių suvartoja elektros per vieną ketvirtį.

“Šių metų pirmojo ketvirčio elektros energijos sumažėjimas iš tiesų yra smarkus, o iš minėtų preliminarių duomenų matome tik nelabai didelias stabilizacijos tendencijas”, – sakė “Lesto” Racionalaus elektros vartojimo ekspertas Mantas Vaskela. Pasak jo, sparčiai skverbiasi pažangesnės technologijos, todėl jos galėjo turėti įtakos buitinių gyventojų segmentui.

SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė vis dėlto linkusi manyti, kad vartotojų rinka vis dar gerokai silpnesnė nei visiškai atsigavusi pramonė – per metus komercinių klientų suvartotas elektros energijos kiekis išaugo 5,3 procento.

“Lesto” pateikiamas 9,2 proc. sumažėjimas yra įspūdingas, tačiau kiti vartojimo rodikliai siunčia pozityvius vidaus rinkos atsigavimo signalus. Turbūt vartotojai, nors ir atkunta, vis dar išlieka atsargūs ir neišlaidauja ten, kur gali sutaupyti”, – pažymėjo V. Tauraitė.

“Danske banko” vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė pateikia dar vieną priežastį – tokį elektros suvartojimo mažėjimą galėjo lemti pačių gyventojų smarkus mažėjimas Lietuvoje.

ES nepavyks susitarti ir nepirkti elektros, pagamintos nesaugiose elektrinėse

Tags: , ,


"Veido" archyvas

Vienoje dirbantis Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ir kitų tarptautinių šios srities organizacijų konsultantas branduolinės energetikos saugumo klausimais Povilas Vaišnys sako nemanantis, kad Europos Sąjungos valstybės susitartų nepirkti elektros energijos, pagamintos nesaugiose atominėse elektrinėse. Jo teigimu, Rusijos atominiai reaktoriai nėra patys blogiausi.

“Aišku, kad nerealu. Elektros skirstymo tinklai taip organizuoti, kad neįmanoma atskirti, kur saugiai pagaminta elektros energija, o kur ne, ir kuri iš kur”, – interviu savaitraščiui “Veidas” sakė P. Vaišnys.

Pasak jo, Kaliningrado Baltijos atominės elektrinės statyba labai pasistūmėjusi ir yra 80 proc. tikimybės, kad ji bus pastatyta, o Baltarusijos jėgainės statybą lems trys aspektai techninis, politinis ir finansinis, tačiau, jo nuomone, esama 50 proc. tikimybės, kad ji taip pat bus pastatyta.

“Dėl techninio problemų nėra: Rusijos reaktoriai – ne pats blogiausias variantas. Dėl politinių problemų ne man spręsti, bet matome, kokia čia situacija tai su dujomis, tai su nafta, o dėl finansinių dalykų tarp šių šalių irgi yra kilę problemų. Tad, manyčiau, 50 proc. tikimybė, kad Baltarusijoje atominė elektrinė bus statoma, ir tiek pat – kad ne”, – sakė P.Vaišnys.

Energetikos specialistas mano, kad statyti atominę elektrinę Lietuvoje tikslinga.

“Jei Lietuvoje nebūtų atominės elektrinės infrastruktūros, sakyčiau, gal ir nereikia. Bet turėjome Ignalinos jėgainę, vadinasi, buvome gana aukšto techninio lygio, nes atominėje energetikoje koncentruojasi visi geriausi techniniai laimėjimai, ir tai prarasti būtų apmaudu. Energetiniu požiūriu, taip apsidraustume, kad netapsime priklausomi nuo kitų šalių dujų ir naftos. Tačiau dabar tikslingumas priklauso ir nuo šalia ketinamų statyti kitų dviejų progreso. Jei jos bus sparčiai statomos, Lietuvos šansai pastatyti elektrinę, mano manymu, visą laiką mažės”, – sako P. Vaišnys, manantis, kad Lietuvai tinkamiausias būtų vidutinio galingumo -500-600 megavatų reaktorius.

Pasak jo, Lietuvoje elektrinę galima pastatyti ir per penkerius metus.

P. Vaišnio teigimu, tinkamiausias būtų dabar statomų atominių elektrinių Suomijoje, Olkiluoto aikštelėje, ir Prancūzijoje, Flamanvilio aikštelėje, trečios kartos europinis, suslėgtu vandeniu aušinamas reaktorius.

“Kanadiečių reaktoriai būtų sudėtingesnis variantas, nes neturime darbo su tokiomis technologijomis patirties. Rusijos reaktoriai ne tokie ir blogi, bet čia jau politinės problemos – norime nuo Rusijos atsirišti, o ne susisieti”, – sako P. Vaišnys.

Diskusija apie atsinaujinančią energetiką

Tags: , , , , ,


Ketvirtadienį Druskininkuose šalies pramonininkų ir mokslininkų iniciatyva pirmą kartą organizuojama konferencija apie mažųjų branduolinių reaktorių ir atsinaujinančios energetikos perspektyvas Baltijos šalyse iki ir po 2020 metų.

“Branduolinė energetika šiuo metu yra prioritetinė Lietuvos energetikos strategijos dalis. Tačiau būtina pasitikslinti sprendimų kalendorių bei numatyti ir alternatyvius sprendimus”, – pranešime sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys.

Anot jo, svarbu iš pirmų lūpų sužinoti naujausias atominės energetikos tendencijas ir potencialą. Mažieji branduoliniai reaktoriai užsienyje laikomi netolima ateitimi, todėl svarbu domėtis jų kūrimu, saugumu, atsiradimo rinkoje datomis bei pritaikymo galimybėmis.

Pasak pramonininkų, mažoji branduolinė energetika yra alternatyviosios energetikos sritis, kuri kartu su decentralizuotos energetikos modelio idėja sulaukia vis daugiau dėmesio pasaulyje. Japonijos korporacija “Nikkei” skelbia jau 2014 metais planuojanti JAV rinkai pateikti mažuosius reaktorius, kurių galia yra tik 200 tūkst. kW, arba 20 proc. paplitusių atominių reaktorių galingumo ir patenkintų 70-80 tūkst. namų ūkių elektros energijos poreikius.

Konferencijoje savo pasiekimus pristatys lyderiaujančios JAV kompanijos “Westinghouse Electric Company”, “Hyperion Power Generation” ir “NuScale Power”, pranešimus apie energetikos sektorių plėtros tendencijas skaitys atstovai iš Čekijos ir Lenkijos.

Elektrą vartojame neracionaliai

Tags: , ,


Lietuvos verslas tam pačiam produkcijos kiekiui pagaminti sunaudoja gerokai daugiau energijos nei Vakarų šalys ir net kaimyninė Latvija, ketvirtadienį informuoja “Verslo žinios”.

Pasak ekspertų, brangstant ištekliams tai gresia konkurencingumo praradimu, todėl įmonėms metas energiją pradėti vartoti racionaliau.

“Lietuva yra viena iš neracionaliausių energijos vartotojų Europos Sąjungoje (ES)”, – sakė Lietuvos skirstomųjų tinklų bendrovės “Lesto” racionalaus elektros energijos vartojimo ekspertas Mantas Vaskela.

Anot jo, vidutinė Lietuvos įmonė sunaudoja 4,2 tūkst. kilovatvalandžių (kWh) elektros per metus – net 9 kartus mažiau nei, pavyzdžiui, Švedija.

“Pagal energetinį intensyvumą – energijos kiekį, sunaudojamą BVP vienetui pagaminti, – pasaulyje užimame tik 74 vietą, velkamės ES uodegoje, atsiliekame net ir nuo latvių”, – sako jis.

Pasak M.Vaskelos, energetinis intensyvumas šalyje žemas, nes mūsų verslas neturi racionalaus energijos išteklių vartojimo tradicijų. Įmonės nekontroliuoja, kad vakare būtų išjungiamos šviesos ar kompiuteriai.

“Ne visos įmonės žino, kad įgyvendindamos energijos taupymo sprendimus galėtų sutaupyti net 20 procentų elektros energijai tenkančių išlaidų”, – teigė ekspertas.

Nepriklausomas elektros energijos tiekimas – galimybė vartotojams

Tags: ,


Europos Komisijos iniciatyva dar 1990-aisiais pradėtas elektros energijos rinkos liberalizavimas šiandien Lietuvoje pasiekė aiškių rezultatų. Nuo 2007 m. liepos 1 d. visi Lietuvos elektros energijos vartotojai yra pripažinti laisvaisiais – galintys laisvai rinktis nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir sudaryti su juo tiekimo sutartį. 2010 m. sausio 1 d. pradėjus funkcionuoti Lietuvos elektros energijos biržai BALTPOOL ir įsigaliojus naujiems prekybos elektros energija reikalavimams, ši vartotojų laisvė pamažu tampa prievole aktyviau įsilieti į rinkos procesus, priimant individualius sprendimus dėl tiekėjo, jo teikiamų paslaugų ir jų kainos. Vis dėlto kyla klausimas, kas yra laisvasis elektros energijos vartotojas ir kokias teises jis įgijo pajudėjus elektros rinkos liberalizavimo procesui?

Atsakymo į šiuos klausimus reikėtų ieškoti elektros energijos tiekimo grandinėje. Minėtas elektros energijos rinkos liberalizavimas iš esmės pakeitė Lietuvoje galiojusią elektros energijos tiekimo struktūrą: tiekėjai dabar yra skirstomi į visuomeninius ir nepriklausomus.

Visuomeninio tiekėjo licencija yra suteikta AB Rytų skirstomiesiems tinklams ir AB VST. Nepriklausomu tiekėju gali tapti bet kuris kitas asmuo, gavęs atitinkamą licenciją. Vartotojų, kuriems užtikrinamas visuomeninis tiekimas, grupė pamažu bus mažinama. Iki šių metų pabaigos visuomeninis tiekimas užtikrinamas vartotojams, kurių objektų leistinoji galia yra mažesnė nei 400 kW, nuo 2012 m. – kurių galia mažesnė nei 100 kW, nuo 2013 m. – kurių galia mažesnė nei 30 kW, o nuo 2014 m. visuomeninis tiekimas bus užtikrinamas tik buitiniams vartotojams. Planuojama, kad nuo 2015 m. visuomeninis tiekimas nebebus garantuojamas ir buitiniams vartotojams.

Būtina pabrėžti, kad jau šiandien bet kuris vartotojas – komercinis ar buitinis – turi teisę sudaryti nepriklausomo tiekimo sutartį ir pirkti elektros energiją nereguliuojamomis kainomis. Vis dėlto rinkoje dar nėra žinoma apie tokį sprendimą priėmusį buitinį vartotoją.

Nepriklausomas elektros energijos tiekimas suteikia vartotojams laisvę sudaryti tiesiogines elektros energijos tiekimo sutartis su pasirinktais nepriklausomais tiekėjais. Nepriklausomas tiekėjas neturėtų atsisakyti sudaryti sutarčių su vartotojais, kurie sutinka su jo pasiūlytos sutarties sąlygomis, tačiau priversti tiekėją sudaryti sutartis su visais to pageidaujančiais vartotojais taip pat sudėtinga. Kartu vartotojai gali tartis dėl atskirų pirkimo ir pardavimo sutarčių nuostatų, derėtis su tiekėjais dėl palankesnių sąlygų. Vartotojai turi teisę bet kada pakeisti nepriklausomą tiekėją ir sudaryti sutartis su keliais jų.

Pagal su vartotojais sudaromas sutartis nepriklausomas tiekėjas atsako už elektros energijos įsigijimą, t.y. jis perka elektros energiją pagal sutartis su gamintojais arba elektros energijos biržoje. Tačiau nepriklausomas tiekėjas neatsako už elektros energijos fizinį persiuntimą elektros tinklais. Tai užsitikrina pats vartotojas, sudarydamas elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį su tinklų operatoriumi.

Vienas esminių derybų objektų sudarant sutartis su nepriklausomais tiekėjais yra elektros energijos kaina. Ją sudaro elektros energijos gamybos kaina arba kaina, už kurią elektros energiją tiekėjas įsigijo biržoje, taip pat balansavimo paslaugos vertė ir tiekėjo pelno marža. Vartotojai gali derėtis dėl fiksuotos, kintančios ar sezoninės elektros tiekimo kainos nustatymo. Priklausomai nuo individualių vartotojo poreikių, jo objektų vartojimo ypatumų, taip pat tiekėjo lankstumo ir galimybių elektros energijos rinkoje. Sutarčių laisvės principas vartotojams suteikia teisę derėtis ir dėl kitų svarbių klausimų, pavyzdžiui, mokėjimo už elektros energiją sąlygų ir terminų, faktinio suvartojimo apskaičiavimo principų, teisės keisti sutarties sąlygas ir kita.

Laisvieji vartotojai tikrai turi iš ko rinktis. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, šiandien net 49 įmonės turi nepriklausomo tiekėjo licenciją ir siūlo savo paslaugas vartotojams. Vis dėlto tik septyni ar aštuoni iš jų aktyviai veikia elektros biržoje ir mažmeninėje rinkoje.

Žinoma, ši sektoriaus pertvarka bus įsisavinama palengva. Tačiau sėkmingas Skandinavijos šalių, kuriose veikia pavyzdine laikoma elektros energijos birža “NordPool”, atvejis rodo, kad pamažu vartotojai elektrą ims suvokti kaip įprastą prekę, o ne valstybės teikiamą paslaugą.

Kainų šokas privertė pradėti taupyti elektrą

Tags: ,


Šįmet pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį gyventojai rečiau įjungė elektros prietaisus – elektros suvartojimas krito. Ryškėja ir kita tendencija – vis daugiau elektros vartojama naktimis bei savaitgaliais.

Bendrovės Rytų skirstomieji tinklai (RST) duomenimis, šių metų sausį ir vasarį gyventojai suvartojo 3,18 proc. mažiau elektros, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Vakarų Lietuvos gyventojams elektrą tiekianti VST per du šių metų mėnesius fiksavo 0,2 proc. vartojimo kritimą.

Pastarąjį kartą elektros suvartojimas tarp šalies gyventojų smuko 2000-aisiais, kai šalį tebepurtė Rusijos krizė. Manoma, kad šiųmetis smukimas bus didžiausias per visą Lietuvos istoriją, trečiadienį rašo “Lietuvos rytas”.

Kylant ekonomikai Lietuvoje elektros vartojimas kasmet augo dviženkliais skaičiais. 2008 metais lietuviai suvartojo 12 proc. daugiau elektros nei 2007-aisiais. Net praėjusiais metais, įsisiautėjus ekonominei krizei, suvartota 1 proc. daugiau elektros.

“Šalies gyventojai šįmet po ilgos pertraukos pradėjo mažiau vartoti elektros. Vadinasi, pabrangimas lietuvius išgąsdino, privertė taupiau vartoti”, – teigė RST racionalaus elektros energijos vartojimo ekspertas Mantas Vaskela.

Tiesa, prieš uždarant Ignalinos atominę elektrinę kai kurie gyventojai nurodė didesnius skaitiklio rodmenis ir sumokėjo į priekį už elektrą senomis kainomis. Tačiau, anot M.Vaskelos, tai dviejų mėnesių statistikai įtakos nepadarė.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...