Liberalų sąjūdžio vadovas emocijas labiau linkęs demonstruoti sporto varžybose, negu politikų diskusijose.

„Nepasipūtęs politikas Lietuvoje yra išimtis. Eligijus yra būtent tokia labai reta ir labai maloni išimtis: ramus, tolerantiškas, mandagus ir nepasipūtęs“, – „Veido“ paprašytas konstatavo tiesos į akis rėžti šiaip jau nevengiantis uostamiesčio politikas Naglis Puteikis.

Išklausę kitų politikų panašių nuomonių, galime konstatuoti: neradome tokių, kurie šio straipsnio herojui skirtą akmenį užantyje nešiotų. Sekasi žmogui? Bet dažniausiai sekasi tam, kuris stengiasi. O stengėsi E.Masiulis nuo jaunumės.

Nustebino merą kruopštumu

Tuometinio Klaipėdos mero Eugenijaus Gentvilo patarėju jis tapo dar studijuodamas vietos universiteto magistrantūroje – šimtai jaunų politologų, kurių Lietuvoje rengiama tikrai dosniai, apie panašią karjerą galėtų tik pasvajoti. Toliau – dar gražiau: atsiėmęs politologo diplomą, po metų Eligijus – jau Seimo narys. Kurgi ta burtų lazdelė?

Pats E.Masiulis neslepia: kaip aktyvus studentas, dalyvaujantis įvairiose jaunimo organizacijose ir besirūpinantis jų renginiais, turėjo progų iš arčiau pažinti miesto liberalus. O E.Gentvilas tuomet skaitė paskaitas universitete ir taipogi įsiminė iniciatyvų jaunuolį.

„Labiausiai imponavo Eligijaus kruopštumas ir atsakingumas. Pamenu, savivaldybėje iš pradžių patikėjome E.Masiuliui užduotį surinkti informaciją apie miesto švietimo įstaigas. Ir jis pristatė tokią išsamią analizę, kokią vargiai parengtų patyręs specialistas. Tada skyrėme naują užduotį – iš absoliučiai kitos valdymo srities. Ir vėl ne prasčiau pasirodė“, – prisimena E.Gentvilas.

Dabartiniam Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovui, kuris konkursą į šias pareigas laimėjo E.Masiuliui pradėjus eiti susisiekimo ministro pareigas, labiausiai imponuoja jo buvusio patarėjo sveikas protas, darbštumas ir universalumas. „Neseniai per įtemptą darbo vizitą JAV, kur buvo tariamasi dėl NATO krovinių gabenimo per Lietuvą, stebėjausi, kaip vikriai ministras moka persijungti iš geopolitinių eurointegracijos klausimų svarstymo į technines uostų krovos subtilybes. Gal jis neišmano visų detalių taip nuodugniai, kaip konkrečių įmonių vadovai, bet ministrui tai ir nebūtina. Užtat platus akiratis ir vadybos įgūdžiai leidžia pritaikyti gebėjimus įvairiose veiklos srityse. E.Masiulis nesunkiai gebėtų vadovauti bet kuriai ministerijai“, – neabejoja jo politinis mokytojas.

Pats E.Masiulis mąsto panašiai. „Ministerijos yra instrumentas, per kurį partijos, turinčios politinės valios, įgyvendina savo programines nuostatas. Man politinės valios netrūksta, todėl galėčiau veikti ir kitose srityse. Juolab Seime yra tekę darbuotis ir Audito, ir Ekonomikos, ir Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetuose“, – teigia Liberalų sąjūdžio (LS) vadovas. Jis prisipažįsta, kad ateidamas į Susisiekimo ministeriją nesitikėjo jai vadovauti ištisus ketverius metus – šios Vyriausybės darbo pradžią lydėjusios politologų prognozės to nežadėjo.

Dvejose rogėse

Tapęs susisiekimo ministru, E.Masiulis vieną po kitos pradėjo ryžtingai klibinti ministerijos pavaldumo įmonių kėdes: naujų vadovų sulaukė ne tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija, „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Smiltynės perkėla“ ir, žinoma, oro uostai. „Atėjus į postą, netikėtai daug dėmesio teko skirti aviacijai, mat darbo pradžia sutapo su „flyLAL“ bankrotu. O buvau suplanavęs pradėti visai kitaip“, – neslepia E.Masiulis. Neslepia ir to, kad įmonių vadovų keitimas daugeliu atvejų kainavo nemažai energijos, nes per daugelį metų (2001-2008 m. Susisiekimo ministerijai vadovavo socialdemokratai) susiformavusi „betoninė“ sistema pokyčiams smarkiai priešinosi. Per trumpą laiką „atidaryti frontus“ visose kuruojamose srityse reikėjo ne tik ryžto, bet ir stipraus politinio palaikymo.

Sparčių pokyčių fone neliko nepastebėta, kad anksčiau smarkiai kritikuotų „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka po tam tikrų debatų visgi išliko savo poste. Tai gal palaikymo visgi pritrūko? „Lietuvos geležinkelių“ vadovui pavyko pasiekti ir didesnio pelningumo, ir efektyvesnės veiklos – įmonės rodikliai, lyginant su 2007-2008 m., išties pagerėjo. Be to, buvo užtikrintas „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas. S.Dailydka liko poste, nes susidorojo su jam iškeltomis užduotimis“, – nesileidžia į sąmokslo teorijas E.Masiulis.

Jo pirmtakas ministerijoje socialdemokratas Algirdas Butkevičius spėja, kad keisti „Lietuvos geležinkelių“ vadovus nesiryžta bijantis galimo bendrovės rezultatų suprastėjimo. Buvęs ministras pripažįsta „Lietuvos geležinkelių“ ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laimėjimus, tačiau mano, kad Automobilių kelių direkcija šios Vyriausybės kadencijoje pasirodė nekaip. „Kelių priežiūros ir plėtros programoje lėšų sumažėjo dvigubai, neužtikrinamas savalaikis projektų rengimas“, – savo požiūrį argumentuoja A.Butkevičius.

Vadovas televizoriuje

„Veido“ žiniomis, pačioje Susisiekimo ministerijoje viduriniosios grandies vadovai šios kadencijos ministrą dažniau turėjo progą stebėti per televizorių, negu gyvą. Paskutiniaisiais metais ministerijos valdymą E.Masiulis praktiškai pavedė kancleriui Tomui Karpavičiui. Darbuotojus skaudina, kad dalyvavimas neformaliuose renginiuose tapo vertinamas labiau nei tiesioginė veikla: diplomus už pasiekimus sporto varžybose ministras įteikia asmeniškai, o padėkas už gerą darbą palieka įteikti departamentų vadovams. Maža to: kažkodėl būtent dabar, artėjant Seimo rinkimams, ministerijoje pradėtos struktūrinės permainos.

Tai žinodami, pasiteiravome E.Masiulio, ar visuomet pasiteisina partijų vadovų darbas Vyriausybėje: galbūt pasirinkus „vienerias roges“, darbai ministerijoje vyktų sklandžiau? „Žvelgiant paviršutiniškai, paprasčiau būtų veikti vien Seime arba vien Vyriausybėje, nes fiziškai neįmanoma dalyvauti keliuose tuo pat metu vykstančiuose posėdžiuose. Tačiau partijų vadovai į rinkimus eina sąrašų priekyje ir gauna vienokį ar kitokį rinkėjų pasitikėjimą. Jei jie visi atsisakytų eiti į vykdomąją valdžią, tai ministerijoms vadovautų arba žemesnio rango tų pačių partijų deleguoti žmonės, arba samdyti specialistai. Tai būtų labai patogu, nes ištikus nesėkmei ministrą delegavusios partijos vadovas galėtų tiesiog liepti jam atsistatydinti. Bet iškiltų politinės atsakomybės klausimas, atsirastų įvairių interpretacijų. Todėl aiškumo vardan geriau eiti pačiam ir prisiimti nuopelnus už padarytus darbus bei „guzus“ už nepadarytus“, – mano E.Masiulis.

Mokinys ir mokytojas

„Klaipėdoje E.Masiulio politinę figūrą užstoja galingas E.Gentvilo šešėlis“, – atvirai pripažino vienas kalbintas uostamiesčio politikas. Spėliojimų, kuris iš jų išties vadovauja LS, girdėti ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje.

Todėl E.Gentvilo teiravomės, ar jam nekyla pagunda pasinaudoti politinio mokytojo autoritetu, su savo buvusiu studentu drauge sprendžiant partinius ir dalykinius klausimus. „Eligijus iki to tikrai nenusileistų. Šiandien jis – ministras ir partijos vadovas, taigi yra žymiai geriau informuotas negu aš. Mūsų santykiai kolegiški, ne daugiau. Šeimomis nebendraujame, kartu su E.Masiuliu vykome tik į darbines komandiruotes Gruzijoje, Kinijoje ir JAV“, – tvirtina E.Gentvilas. Šiuos žodžius patvirtina kiti direkcijos darbuotojai, liudijantys, kad šios kadencijos ministerijos vadovai uoste lankėsi gerokai rečiau negu A.Butkevičiaus vadovaujamos ministerijos atstovai socialdemokrato Sigito Dobilinsko vadovaujamoje direkcijoje.

E.Gentvilas neneigia ir to, kad svarstant uostui aktualius klausimus jų nuomonės su ministru kartais išsiskiria. Tarkim, kai praėjusių metų pabaigoje tapo aišku, kad visiems uosto investicijų programoje numatytiems projektams lėšų neužteks, ministras E.Gentvilą ragino neatsisakyti ekonomiškai neatsipirksiančios, bet miestui seniai pažadėtos Mažųjų ir pramoginių laivų prieplaukos statybos. „Kaip klaipėdietis jis suprato, koks svarbus miestui šis klausimas. Bet su finansininkais dar kartą perskaičiavę lėšas įsitikinome: statybų normaliai vykdyti nebus už ką. Ir priėmėme sunkų sprendimą projektą sustabdyti“, – pasakoja uosto vadovas.

Apie E.Masiulio pabrėžtiną rūpestį gimtuoju miestu liudija ir Liberalų sąjungos laikų Eligijaus bendrapartietis, buvęs Klaipėdos miesto meras Rimantis Taraškevičius. „Kai pirmą kartą atvykau pas naująjį ministrą su miesto plėtros projektais, buvau išbartas, kad atsivežiau jų per mažai: mat kitos savivaldybės užsiprašė daug daugiau. Atsakiau, jog būčiau be galo dėkingas ir laimingas, jei pavyktų įgyvendinti bent pusę mano atsivežtų projektų. Dabar matau, kad per ketverius metus realiai pavyko įgyvendinti maždaug ketvirtadalį jų“, – konstatuoja R.Taraškevičius.

Nemėgsta šaukti „nuo bačkos“

„Išmintingas, bet dažnai nusišalina nuo situacijų, kuriose politikas privalo išsakyti savo aiškų požiūrį. Taip buvo ir FNTT vadovų atleidimo, ir Klonio gatvės šturmo situacijose. Tuomet Eligijaus išmintis perauga į trūkumą, nes bandymas būti „jokiu“ yra pavojingas. Vakarietiškos kultūros politikai garsiai ir viešai vertina aktualijas, kad rinkėjai galėtų susivokti, kurie iš jų atstovauja konkrečius lūkesčius. O E.Masiuliui kartais pritrūksta drąsos užimti aiškią pilietinę poziciją“, – tokius priekaištus įkandin komplimentų straipsnio herojui pažėrė uostamiesčio konservatoriams vadovaujantis N.Puteikis.

Antra vertus, greičiausiai toks santūrumas suteikė galimybę E.Masiuliui per aktyvioje politikoje praleistus dvylika metų vos vienintelį kartą šmėkštelėti rimto korupcinio skandalo įtarimų fone: tai buvo „Rubicon group“ kyšių skandalas 2004-aisiais. Vėlesni priekaištai politikui labiau priminė nereikšmingas priekabes: sykį pamiršo laiku deklaruoti Vilniuje įsigytą butą, o kitą kartą buvo apkaltintas tuo, kad jo dvynukus Elzę ir Vilių vietiniai valdininkai Anykščių vasaros rogučių trasoje iš pagarbos ministrui be eilės ketino pavėžinti. Laukiantieji eilėje pasipiktino, tad ministras su vaikais nuolankiai išvyko taip ir neišbandęs pramogų kalniuko.

Šeimos fronte ramu: neseniai politiko žmona Ieva žurnalistams pareiškė neketinanti aktyviau reikštis politikoje vien tam, kad padėtų savo vyrui artėjančiuose rinkimuose. Nepradės šia proga reklamuoti ir šeimyninio gyvenimo detalių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis

VEIDAS: Šios rubrikos tradicija tapęs „klastingasis“ „Veido“ klausimas Jums, iš uostamiesčio kilusiam susisiekimo ministrui, neturėtų pasirodyti sudėtingas: kiek šiuo metu kainuoja kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą traukiniu ir kiek – maršrutiniu autobusu?

E.M.: Maršrutinio autobuso bilietas kainuoja apytiksliai 50-60, o gal net 65 Lt. (Iš tikrųjų bilieto kaina, priklausomai nuo reiso, svyruoja tarp 64-68 Lt.). O štai traukiniu į Klaipėdą tikrai seniai nevažiavau: dėl dinamiško gyvenimo tempo negaliu tokioms kelionėms skirti kone penkių valandų. Automobiliu greičiau.

VEIDAS: Liberalus žmonės linkę tapatinti su turtuoliais. Kokiu automobiliu pats važinėjate?

E.M.: Siūlau kada nors atlikti žurnalistinį tyrimą įvertinant, kokiais automobiliais važinėja Seimo liberalai ir kokiais – socialdemokratai. Mes, palyginus su jais – „biednos“ pelytės… Pats važinėju lizinguojama „Honda CR-V“. Rinkausi automobilį, kuriuo būtų saugu ir patogu keliauti su vaikais, nes dažnai savaitgaliui visa šeima vykstame į pajūrį pas gimines.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvos politinėje arenoje – nemenkas liberalios pakraipos jėgų pasirinkimas. Ar tarp jų esama ryškesnių vertybinių skirtumų?

E.M.: Pirmiausiai reiktų susitarti, ką vadinsime liberaliomis politinėmis jėgomis. Artūro Zuoko vadovaujamas judėjimas „Taip“ pats save apibrėžia labiau kaip krikščioniškas vertybes atstovaujančią politinę jėgą, taigi su liberalais jo nesiečiau. Lieka LS ir mūsų dabartiniai partneriai vadovaujančioje koalicijoje LiCS. Daug kur regime bendrų sąlyčio taškų, tačiau kartais pozicijos išsiskiria. Naujausias pavyzdys – balsavimas dėl konservatorių pasiūlytos šeimos koncepcijos: LS frakcija nuosekliai balsavo prieš siūlymą suskirstyti Lietuvos šeimas į „teisingas“ ir „neteisingas“, tuo tarpu LiSC balsai už ir prieš pasiskirstė tolygiai. Tad drįstu teigti, kad mūsų partija liberalias pažiūras atstovauja nuosekliausiai.

VEIDAS: 2000-aisiais, būdamas dvidešimt penkerių, tapote jauniausiu Seimo nariu. Ar nemanote, kad jaunų veidų politikoje trūksta ir šiandien?

E.M.: Jei anuo metu, kai Eugenijus Gentvilas vadovavo Liberalų sąjungai, joje nebūtų buvę tolerancijos jaunų politikų atžvilgiu, vargu ar būčiau tada prasimušęs į Seimą, nors šiokios tokios politinės patirties jau buvau sukaupęs. Sutinku, kad aukščiausiuose ešelonuose jaunų politikų trūksta, nes susiformavusi nomenklatūra nepatikliai žiūri į naujai ateinančius. Bet liberalų tradicijas žadame tęsti: mūsų partijos sąrašas šiuose rinkimuose bus vienas „jauniausių“.

VEIDAS: Koks E.Gentvilo vaidmuo partijoje šiandien? Kartais spėliojama, kuris iš Jūsų realiai vadovauja LS…

E.M.: Tiek Liberalų sąjungoje, tiek Liberalų sąjūdyje E.Gentvilas visuomet turėjo svarų žodį. Nematau dėl to jokių problemų. Svarbiau, manau, yra partijos veiklos rezultatai ir jos keliamų idėjų įgyvendinimas. Šiuo metu turiu partijos vadovo įgaliojimus ir prisiimu visą su tuo susijusią atsakomybę.

VEIDAS: Ką dabar, būdamas subrendęs politikas, darytumėte kitaip nei jaunystėje?

E.M.: Pirmieji aštuoneri mano darbo Seime metai, išskyrus trumpą Rolando Pakso Vyriausybės laikotarpį, prabėgo opozicijoje. O pozicija nuo opozicijos skiriasi kaip diena ir naktis. Opozicijoje gali kalbėti daug ir beletristiškai, nes žinai, kad konkretus sprendimas nuo to nepriklauso. Tuo tarpu buvimas valdžioje teikia gilesnį sprendimų priėmimo mechanizmo suvokimą ir verčia pasirinkti prioritetus. Jei opozicijoje kalbi praktiškai visais klausimais ir visus vienodai „išmanai“, tai vykdomoje valdžioje supranti, kad negalima nuveikti visų darbų iškart.

Ar šiaurinės magistralės, reikalingos Visagino AE įrengimams iš Klaipėdos uosto pervežti, tobulinimas neprivers atidėti kitų kelininkų darbų? Ar Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, statysianti krantinę Suskystintų gamtinių dujų terminalui, turės iš ko finansuoti kitas uosto statybas? Apie tai „Veidas“ teiravosi susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio.

„VEIDAS“: Susisiekimo infrastruktūrai tobulinti tenka reikšminga dalis ES investicijų. Prognozuojama, kad 2014-2020 m. laikotarpiui jų bus skirta mažiau nei iki šiol. Kaip tuomet protingiau elgtis: mažinti vystymo tempus ar stengtis juos žūtbūt išlaikyti šalies biudžeto resursų sąskaita?
E.M.: Briuselyje tebevyksta intensyvios diskusijos dėl to, kaip turėtų atrodyti ES finansinė perspektyva. Šalys donorės įrodinėja, kad naujosios ES narės jau yra įgyvendinusios savo konvergencijos programą, todėl nebereikia tiek daug paramos jų infrastruktūroms vystyti. Šalys, kurios tų lėšų tikisi, dėsto savus argumentus, bet akivaizdu, kad galimybių investicijoms turėsime mažiau. Mano galva, Lietuvai svarbu išmokti naudoti kitokius finansinius modelius, pavyzdžiui – viešąją ir privačią partnerystę. Ką tik įsigaliojo didesni kelių mokesčiai sunkiasvoriam transportui – tai papildomos įplaukos į Kelių fondą, kurios irgi reikalingos tolygiam infrastruktūros vystymui. Apskritai sumenkę finansiniai srautai pareikalaus aiškiau susidėlioti prioritetus, kurių iki šiol buvo perdaug. Pagrindiniai prioritetai – tai du pagrindiniai transporto koridoriai: Rytų-Vakarų (IX B) ir Pietų-Šiaurės („Via Baltica“ ir „Rail Baltica“). Jiems vystyti ir turėtų būti nukreipiamos lėšos.
„VEIDAS“: Bet šiuo metu daugiausiai dėmesio šalyje skiriama energetiniams, o ne susisiekimo projektams. Ar tas ketvirtis milijardo, kurį iš kasmet menkstančio Kelių fondo ketinama skirti „šiaurinės magistralės“ nuo Klaipėdos iki Visagino tobulinimui, neatitolins kitų būtinų darbų, pavyzdžiui, „Via Baltica“ atkarpos nuo Mauručių iki Marijampolės rekonstrukcijos?
E.M.: Kol neparengtas viso stambiagabaritinių krovinių pervežimo maršruto specialiusis planas, tiksliai nusakyti lėšų poreikio neįmanoma. Bet jam atsiradus esame įsipareigoję per trejus metus parengti maršrutą taip, kad pervežimai vyktų be kliūčių. Aišku, šiuo laikotarpiu kiti objektai gali nukentėti, nors kelio Klaipėda-Visaginas rekonstrukcijos lėšų poreikis bus išdėstytas trejiems metams. Tačiau šiaurinė magistralė pravers ne vien Visagino AE statytojams: ji ir vėliau bus naudojama stambiagabaritinių krovinių gabenimui iš Klaipėdos uosto į Baltarusiją, kurioje vykdoma daug stambių statybų. O minėtas „Via Baltica“ ruožas yra vienas labiausiai apkrautų kelių Lietuvoje, jo rekonstrukcija numatoma 2014-2020 m. ES lėšų panaudojimo programoje.
„VEIDAS“: Senokai nieko negirdėjome apie projektą, žadėjusį tapti pirmąja viešos ir privačios partnerystės modelio taikymo kregžde Lietuvos kelių sektoriuje: Palangos aplinkkelį. Koks jo likimas?
E.M.: Atplėšus rangovų konkursui pateiktus vokus išaiškėjo, kad nė vienas pasiūlymas netenkino Lietuvos automobilių kelių direkcijos. Mat skaičiuojamoji šio objekto vertė nustatyta 2009 m., kai kelių statybos darbai buvo atpigę 10-15 proc. O statyti reikia dabar, kai medžiagų ir darbo kaštai jau kitokie, be to, pastatytą kelią rangovas dar 25 metus savo lėšomis turės prižiūrėti. Bet derybos su geriausius pasiūlymus pateikusiais investuotojais vyko toliau, ir artimiausiu metu planuojama paskelbti konkurso nugalėtoją. Realūs darbai objekte turėtų prasidėti jau šįmet.
„VEIDAS“: Šiuo metu vyksta diskusijos, kaip protingiau elgtis su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos uždirbamu pelnu: palikti jį uosto investicijoms, kad nereikėtų skolintis ir mokėti palūkanų, perduoti į valstybės biudžetą ar dalį atriekti Klaipėdos miesto ūkiniams ir socialiniams poreikiams. Kokia jūsų pozicija šių „dovio dalybų“ klausimu?
E.M.: Pritariu, kad visos valstybinės įmonės solidariai mokėtų dividendus į biudžetą. Kitas dalykas, kad kartais tos įmonės valdžios sprendimais verčiamos vykdyti sau nebūdingas ir iš anksto neplanuotas funkcijas. Štai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija dabar įpareigota investuoti į Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą: pastatyti krantinę ir parengti terminalui būtiną laivakelį. Paėmus pusę direkcijos pelno į biudžetą, o iš likusių lėšų vystant terminalo infrastruktūrą, neleistinai nukentėtų kiti, anksčiau suplanuoti ir ekonominę grąžą direkcijai žadantys projektai. Norint, kad Lietuvos uostas išliktų konkurencingas Rytų Baltijos regione, investicijos jame yra būtinos. O direkcijos parama miestui anksčiau nebūdavo sisteminga ir labiau priklausydavo nuo miesto mero ir direkcijos vadovo tarpusavio susitarimų. Todėl parengėme Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projektą, įtvirtinantį nuostatą, kad dalį pelno Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kasmet skirs miesto reikmėms. Vyriausybė šiai nuostatai pritarė, bet konkreti miestui teksianti pelno dalis dar nenustatyta.

Norint, kad Lietuvos uostas išliktų konkurencingas Rytų Baltijos regione, investicijos jame yra būtinos.