BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

„Mėgstamiausias Masiulio muzikantas – Johnny Cash (angl. cash – grynieji)“,  „Kaip Masiulis būtų pirkęs nekilnojamąjį turtą? Išsimockėtinai (byloje figūruoja „MG Baltic“ vadovas Darius Mockus)“. Tokias ir panašias internautų pašaipas sukėlė buvusio Liberalų sąjūdžio vadovo Eligijaus Masiulio paskelbtas viešas laiškas.

Kyšininkavimu stambiu mastu įtariamas E.Ma­siulis savo laiške paneigė kaltinimus, esą jis iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kur­lianskio paėmė 106 tūkst. eurų kyšį, ir iškėlė sa­vo „ori­ginalią“ įvykių versiją, neva pinigus skolinosi šei­mos investicijoms pajūryje. Tiesa, dėl „beprotiškos gyvenimo skubos“ tai nebuvo patvirtinta notariš­kai.

E.Masiulis

„Tikrai aš tuo nepatikėjau, nors E.Masiulis, kaip jūs ir sakote, pateikė savo versiją viešojoje erdvėje. Kaip ministras pirmininkas noriu pasakyti, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, ir aš tikrai negaliu komentuoti jo veiksmų ir pasakymų“, – „nepatikėjo, bet ir nekomentavo“ E.Masiulio versijos premjeras Al­gir­das Butkevičius Žinių radijo eteryje.

„Manęs tai visiškai neįtikina ir iš tikrųjų net ne­smagu klausyti tų visų paaiškinimų. Mes gyvename XXI amžiuje ir visi žinome, kad pinigai skolinami per notarą, registruojant sutartis, pasirašant dokumentus“, – BNS sakė konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis.

„E.Masiulis nukėlė mus į gūdžius viduramžius Ita­lijoje, kai pirmieji bankai jau buvo susikūrę, ta­čiau kas yra bankinis pavedimas ir negrynieji, dar nie­­kas nežinojo“, – teigė ekonomistas Gitanas Nau­sė­da.

E.Masiulis

„Mano vertinimas yra aiškus – politinės ateities E.Ma­siulis neturi“, – apibendrino dabartinis Li­be­ra­lų sąjūdžio lyderis Remigijus Šimašius.

O tauta savo nuomonę apie E.Masiulio versiją iš­reiš­kė anekdotais ir vadinamaisiais memais, kurių dalį pateikiame.

E.Masiulis

Pabaigoje – dar keli juokeliai: „Kodėl Masiulis įsi­dėjo pinigus į gėrimo dėžę? Nes norėjo investuoti į butelius (nuo žodžio butai)“, „Pagal ką Masiulis ir Kurlianskis skaičiuos paskolos palūkanas – pagal VILIBOR ar EURIBOR? Pagal PEREBOR“. O viso šio skandalo galutinė išvada: „Liberalai klausytų ir klausytų, kaip Masiulis tyli.“

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Prieš kamerą E.Masiulio prisipažinimai  atrodė kaip gerai išmokto teksto kartojimas. Įdomu, kokios intonacijos iš jo sklinda, kai jis kalbasi su artimiausiais politiniais bendražygiais? Juk tai viską suprantančių žmonių būrelis.

Pavydas – viena stipresnių aistrų, nors ir kenkianti sveikatai. Pikt­džiū­gys­tė dėl kito žmogaus nesėkmių savaip tą pavydą neutralizuoja – kaip šarmas rūgštį. Tada galima ir ašarą nuvarvinti, ir iš E.Masiulio besityčiojančius nenuoširdžiai sugėdinti – ne­sidžiauk dėl to, kad kitas turi ne­malonumų „per valdiškus namus“, nes ir pats gali būti iškviestas į Ge­ne­ralinę prokuratūrą, tą namą su kreivais langais.

E.Masiulio bylojimai – politinės tautosakos kūrinėliai. Jie apaugę komentarais, šnabždesiais, galvų lingavimais… Taip, visi ima, kad finansuotų rinkimų kampanijas… Tą pagavo, o anų nepagavo… O kainos krito, ir politikams duoda vis mažiau… Ar tu matei, kaip toks ir toks drebėjo, kai buvo pasakyta, kad visi pokalbiai įrašyti?

Bet ir šimtą kartų girdėtos liaudies pasakos įdomu klausytis. Juolab kad beveik aišku, kas bus toliau. Vei­kiausiai bus nutekintos telefoninių įrašų išklotinės. Gal net ir teismas bus. Ir truks jis veikiausiai ne vienus metus. O rezultatas greičiausiai bus toks: ir kas galėtų paneigti, kad žmogus išties kaupė pinigus kojinėje ir skolinosi grynaisiais? Juk negalima net ir išmaniam politikui uždrausti elgtis kaip neišmaniam senoliui. Kas laisvalaikiu puodus žiedžia, kas vyžas pina, o kas, žiūrėk, su­si­lieja su liaudimi, laikydamas kokiame nors plyšyje grynuosius pinigus.

Užtat pats šios istorijos herojus gali guostis, kad tapo panašus į Do­mi­ni­que’ą Straussą-Kahną. Pastarąjį visi be­veik pamiršo, o juk jis galėjo būti Pran­cūzijos prezidentas vietoj Francois Hol­lande’o. Niujorko viešbutyje D.Straus­sas-Kahnas kažkada atsidūrė vienoje erdvėje su kambarine. Kaip vėliau paaiškėjo, D.Straus­sas-Kah­nas vei­kiau­siai nedarė to, kuo jį apkaltino kam­barinė. Tačiau šis veikėjas dabar ne šalies prezidentas, o tiktai paskaitininkas, kartais patariantis Pietų Sudano vyriausybei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Trys klausimai Liberalų sąjūdžio valdybos narei Julijai Mackevič.

– Esate viena iš tų, kurie liberalų vedlius ragino praskaidrėti. Ar dar tikite, kad ši partija gali laimėti rinkimus?

– Visuomenėje išlikęs liberalios partijos poreikis, todėl netikiu, kad jos nebeliks. Neabejoju, kad po visų skandalų jau pa­siekėme lubas. Kristi nebėra kur, todėl dabar reitingai vėl augs, jei tik komanda veiks tiksliai kaip laikrodis, pasirinks teisingą strategiją ir bus orientuota į tradicinių pažiūrų liberalų rinkėją.

Liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida.

Po šį savaitgalį vykusio suvažiavimo galima sakyti, kad liberalai atsinaujino, sakau, kad „restartą“ pradėjo. Daug palaikymo ir iniciatyvos jaučiame iš mūsų skyriaus narių. Bet, kaip ir minėjau per partijos suvažiavimą, žmonės jaučia, kad tai nėra vien liberalų lyderių klaida. Vadinčiau tai partinės sistemos klaida. Esu įsitikinusi, kad nėra Lietuvoje partijos, kuri nebūtų susijusi su šiomis problemomis. Žinoma, liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida. Vyksta partijos atsinaujinimas, turime naują valdybą. Joje daugiau lyderių iš regionų skyrių ir, kiek aš girdžiu, yra tikrai labai gerų idėjų. Žmonės nusiteikę veikti, priimti reikiamus sprendimus, už juos atsakyti. Manau, šie pokyčiai sukels gerą permainų gūsį, padės pasiekti norimų rezultatų. Lietuvai reikia liberalų – tai faktas.

– Viešojoje erdvėje nuskambėjo ne vienas raginimas uždaryti liberalams savo partijų skyrius ir bent jau per šiuos rinkimus nieko nebesitikėti. Ar nesvarstėte į juos įsiklausyti?

–  Mūsų partijoje 8 tūkst. žmonių, kurie vis dar dega liberalizmo idėja. Norime visuomenei pasakyti, kad mūsų žmonės, nepaisant užgriuvusių skandalų, ir toliau vieningai dirbs. Jei nusikaltimas ir buvo padarytas tam tikrų partijos lyderių, mes neturime kentėti už juos: esame pasiruošę dirbti dėl šios idėjos, žadame eiti į rinkimus ir įrodyti rinkėjams, kad galime susigrąžinti jų pasitikėjimą. Liberalų sąjūdis – didelis visuomeninis padalinys, nereikėtų visų jo narių tapatinti su buvusiais partijos lyderiais.

– Tačiau žmonės nusivylę: jūsų partijos nariai deklaruoja viena, o daro visai ką kita. Kodėl rinkėjai turėtų rizikuoti dar kartą ir jumis patikėti?

– Jaunesnioji karta, kuriai ir aš atstovauju, yra pasiruošusi aktyviai dirbti. Mes patikėjome, kad galėsime prikelti Vilnijos kraštą naujam gyvenimui būtent su šios partijos pagalba. Turime nemažai idėjinių žmonių, kuriems svarbiausia partija. Mes ja tikime ir neįsivaizduojame savęs kitur. Nesiejame savęs su buvusiais šios partijos lyderiais ir nesivaikome jokių postų.

Reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau.

Žinoma, praeityje reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau, nelaukiant birželio 11 dienos, taip pat – išreikšti visos partijos poziciją. Buvo komunikacijos spragų, artimiausiu metu bus liberalų sąskrydis, kuriame ir taryba dalyvaus, ir valdybos posėdžiai vyks. Tikiu, kad naujai į Liberalų sąjūdį įsilieję žmonės mokės kovoti už savo idėjas argumentuotai ir pelnys žmonių pasitikėjimą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Aušra LĖKA

Uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas nemažai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų jas prieš rinkimus remia kaip fiziniai asmenys. Didžiųjų verslo magnatų tarp jų beveik nėra. Tačiau pastarųjų savaičių politinės korupcijos skandalai perša prielaidą, kad tepasikeitė pinigų supakavimas.

Kas kitas? Apie tai belieka tik spėlioti, kai STT beveik už rankos sugauna skaidrumą vis pabrėždavusį ligtolinį Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, o po kelių savaičių jau krečia Darbo partijos vicepirmininko (faktinio lyderio Lietuvoje, nes oficialusis reziduoja Briuselyje) Vytauto Gapšio namus ir darbo vietą Seime.

Abu politinio elito veikėjų skandalus tarpusavyje sieja tas pats vardiklis – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi.  Prokurorai žada įtarimus pildyti toliau. Neatmestina, gal ir naujomis po­litikų pavardėmis bei partijų pavadinimais.

Dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę.

Beje, „MG Baltic“ garsėjo kaip dosnus ne tik liberalų partijų rėmėjas, kol tai nuo 2012 m. juridiniams asmenims įstatymu buvo uždrausta. „MG Baltic“ vienintelis akcininkas ir prezidentas Darius Mockus, sekdamas kito verslo giganto – „Achemos“ grupės prezidento, dabar jau a.a. Bronislovo Lubio pavyzdžiu, rėmė daugumą solidžių partijų ir panašiomis sumomis.

Per nepilnas tris savaites specialiųjų tarnybų kratos jau antros iš didžiųjų partijų lyderių būstuose ir darbo vietose perša prielaidą, kad gal dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę (gal „MG Baltic“ vertėtų užpatentuoti kokio alkoholinio gė­rimo pavadinimą „106 tūkstančiai“?) ar pa­slėptą reklamą savo valdomoje žiniasklaidoje?

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų.

Beje, prie kratų adresų šią savaitę  prisidėjo ne tik V.Gapšio ir „MG Baltic“ įmonių, bet ir dar vienos verslo imperijos – „Vilniaus prekybos“ pagrindinio akcininko Nerijaus Numavi­čiaus valdomos įmonės „Bertona Holdings Limited“ vadovės. Spėjama, kad ir tai susiję su vis naujų siužetinių linijų įgyjančiu „MG Baltic“ galimų politinių kyšių skandalu.

Ar tikrai partijos neišgyventų, jei laikytųsi padorumo ir neimtų kyšių iš verslininkų? Vis dėlto kiek ir kam partijoms reikia pinigų?

Mokesčių mokėtojų milijonai – partiečių baliams-festivaliams

Socialdemokratai pernai gavo beveik 1,9 mln., Darbo partija ir Tėvynės sąjunga-Lie­tu­vos krikščionys demokratai – beveik po 1,6 mln., Liberalų sąjūdis – arti 1,2 mln. eurų, „Tvar­ka ir teisingumas“ neperžengė milijono – tu­r­ėjo 0,9 mln. eurų, kitų partijų pajamos buvo mažesnės.

Didžiausia partijų finansinė donorė – valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai: lėšos iš valstybės biudžeto sudaro apie 70 proc. partijų pajamų.

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų. Daug ar mažai tie 5,5 mln., galima vertinti lyginant: pa­vyzdžiui, visų valstybės socialinių darbuotojų at­ly­ginimams padidinti bent 70 eurų šių metų biudžete numatyta skirti 6,5 mln.

Demokratija kainuoja, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau demokratijos kaina ir išlaidavimas neturi nieko bendra. Mokesčių mokėtojai susimeta partijoms demokratijos vardan ir tam, kad jos investuotų į valstybės pažangos galimybių tyrimus, rengtų projektus opiausioms problemoms spręsti. Deja, pinigai taškomi labai jau keistiems tikslams.

„Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Štai kelios socialdemokratų išlaidų eilutės:  LSDP šventė Kovo 8-osios proga – 14 tūkst., LSDP sąskrydis – 38,8 tūkst., LSDP palapinės – 11,3 tūkst., LSDP atributika – 6,4 tūkst., kanceliarinės prekės – 55,1 tūkst., trumpalaikio turto įsigijimas – 40,6 tūkst. eurų ir t.t., ir pan. LSDP prezidiumo posėdžiai kainavo 7400, plius LSDP tarybos po­sėdžiai – dar 5650 eurų. Reikia fantazijos tiek išleisti posėdžiams, lyg kiekvienam prezidiumo ar tarybos nariui būtų mokama kaip kokiam kviestiniam profesoriui už akademinę valandą.

Arba štai dar viena išlaidų eilutė: „Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Partijos, kaip rodo jų ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai, daug pinigų išleidžia ne tik rinkimų kampanijoms, reklamai, partijos renginiams, bet ir komunaliniams mokesčiams, transportui, aparatui išlaikyti. Štai Darbo partija samdo 43 aparato darbuotojus, per metus atsieinančius 115,5 tūkst. eurų. Konservatoriai turi 29 aparato darbuotojus, kurie kainuoja net 259,4 tūkst. eurų. Socialdemokratams užtenka 15 darbuotojų, o jų išlaikymas atsieina 178,1 tūkst. Liberalai išlaiko 14 darbuotojų už 154,8 tūkst. eurų. „Tvarkiečius“ aptarnauja septyni aparato darbuotojai, kainuojantys 83,3 tūkst. eurų. Tiesa, parlamentinės partijos „sukasi“ Sei­mo nariams ir frakcijoms priklausančius pa­tarėjų ir padėjėjų etatus turinčius žmones naudoti ir kaip partijos aparatą.

Transporto išlaidoms didžiosios partijos skiria per 30 tūkst. eurų, tik liberalai kiek mažiau – 21, 3 tūkst.  Už partijos patalpų išlaikymą so­cial­demokratai per metus moka 52 tūkst., Dar­bo partija – 48,2 tūkst. liberalai – 38,5 tūkst., „Tvarka ir teisingumas“ –  9,8 tūkst. eurų.

Kai kurių partijų valdomas nekilnojamasis turtas kelia nuostabą: štai „darbiečiai“ už 1738 eurus įsigiję pastatą Zarasuose. Gal tai kokia slėptuvė, jei vėl kam iš lyderių prireiktų, – nereiktų bėgti į Rusijos gilumą?

Partijos deklaruoja valdančios labai įvairų turtą, pavyzdžiui, konservatorių finansinis turtas – „Lietuvos aido“ 4324 akcijos už 20 037 eurus. Kaip sakoma, be komentarų.

Už kiek iš tikrųjų galėtų išgyventi partija

Jei partijos ne tik kiek daugiau nei pusmetį bandytų apie save priminti didžiuliais plakatais gatvėse, o nuolat nuosekliai dirbtų skatindamos valstybės pažangą, nereikėtų ir, anot šių metų Seimo rinkimuose su konservatoriais debiutuosiančios praėjusios kadencijos finansų ministrės, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, balių-festivalių. Bet ir šie partijoms galėtų kainuoti pigiau, jei piliečiai norėtų paremti jų idėją, o ne iš jų uždirbti ar prisidėdami prie renginio užsitikrinti sėkmę tos partijos valdomų ministerijų viešuosiuose pirkimuose, kaip kad STT kilo įtarimų, kas ir kokį dramblį pirko „Tvarkos ir teisingumo“ remtame renginyje „Pirk dramblį“.

Socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai.

Yra su kuo palyginti: štai kolega žurnalistas Andrius Tapinas, atsakydamas į pasigirdusius klausimus, kas užsakė ir apmokėjo jo inicijuotą  „Laisvės pikniką“, pateikė išlaidų kalkuliaciją. Prieš porą savaičių Kauno rajone vykusio renginio, savo mastu (suvažiavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė) ir nuotaika daug kam sukėlusio asociacijas su Sąjūdžio mitingais, su nemokamu grandioziniu žvaigždžių koncertu išlaidų sąmata tokia: 12 335 eurai (su PVM). Palyginti ne­daug, nes viena bendrovė suteikė milžiniškų nuolaidų scenai ir jos įrangai, kita – fejerverkams, trečia – organizavimo paslaugoms, ketvirta teikė nemokamą apsaugą ir t.t. Plius per savaitę surinkta 10 tūkst. eurų paramos iš rėmėjų vien mainais už padėką nuo scenos, nes rėmėjai sakė tikintys idėja ir norintys prisidėti. 2,3 tūkst. eurų gauta už parduotus marškinėlius, festivalio biudžetui dar teks 10 proc. nuo renginyje prekiavusių maitinimo įstaigų apyvartos. Jei pinigų liktų, festivalio rengėjai juos pažadėjo atiduoti nepasiturinčioms Kauno ra­jono šeimoms.

Palyginkime: socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai. Prasmingas masinis visuomeninin­kų renginys – daugiau nei triskart pigesnis nei vienos par­tijos vidinis pasibuvimas.

Į pasipylusius kaltinimus, kas užsakė ir kas apmokėjo renginį, A.Tapinas atsakė: „Aš puikiai suprantu, kaip sunku, kaip nepaprastai sun­ku patikėti, kad šitais žymėtų pinigų, į me­dijas prakišamų politikų ir juodosios buhalterijos laikais gali būti renginių, kuriuos užsako ne po­litikai, o viešasis interesas. Ir kad žmonės su­sirenka, nes tiki idėja, o ne dėl to, kad kažkas mė­to iš viršaus ledus ar žada rojaus obuoliukus.“ Ne tik susirenka, bet ir paremia.

Rinkėjų balsuoti pinigais neskatina

Jei partijos glaudžiau bendrautų su visuomene, galėtų gerokai papildyti ir savo biudžetą: Valstybinė mokesčių inspekcija suskaičiavo, kad pernai 30 partijų gavo 888,5 tūkst. eurų joms savanoriškai skirtų gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. dalies. 2014 m. ši suma bu­vo 750,6 tūkst., 2013 m. – 797 tūkst., skaičiuo­jant eurais. Bet ji vis dar tesudaro apie de­šim­tadalį partijų pajamų, nors galėtų būti daug didesnė.

Ne ką didesnė ir kita partijų pajamų dalis – nario mokestis. VRK pažymoje apie partijų pinigus 2015 m. apžvelgiamos 15 partijų pernai tesurinko 677,6 tūkst. eurų nario mokesčio, aštuonios jo visai nerinko.

Analizuojant nario mokesčio mokėtojus ir sumokėtas sumas išlenda visokiausių kuriozų. Štai iš 21,7 tūkst. socialdemokratų nario mo­kestį moka 14,6 tūkst., iš 15 tūkst. konservato­rių – 8,4 tūkst., iš 7,9 tūkst. liberalų – 3,7 tūkst., o Darbo partija, deklaruojanti, kad turi net 23,1 tūkst. narių, teturi 2,5 tūkst. nario mokesčio mokėtojų.

Bet tai dar ne rekordas: partija „Rusų aljansas“ tokių teturi… du, bet jie per metus sumokėjo 2,3 tūkst. eurų. Vidutinis Lietuvos partijų metinis nario mokestis – 20,23 euro, tačiau Rusų aljanso – net 1153 eurai, Žaliųjų partijos – 863 eurai. Čia vidurkį pakėlė du ypač dosnūs partijos nariai: vienas sumokėjo 13,2 tūkst., kitas – 13 tūkst. eurų. O štai konservatorių vidutinis nario mokestis metams – vos 5,65 euro.

Kiekviena partija pati nusistato nario mo­kes­čio mokėjimo tvarką, tik yra nustatytos jo metinės lu­bos, pernai siekusios 14,3 tūkst. eurų, bet su­ma neturi viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų. Kai kuriose partijose nustatytą procentą nuo atlyginimo moka į politinius postus išrinkti partiečiai.

Tačiau įdomiausia, kad nepartiniai asmenys ne tik vis dažniau užpildo partijų rinkimų sąrašus, partijoms tarp tūkstančių savo narių ne­randant bent šimto tinkamų kandidatų, – ne par­tijų nariai net bando mokėti partijos nario mo­kestį. Pernai 1281 asmuo sumokėjo 17,7 tūkst. eurų partijos nario mokesčio, nors jokios par­tijos nariai nėra. Tokios įmokos neteisėtos, tad jų partijos negalėjo priimti.

Fiziniai asmenys, kaip ir patys kandidatai, gali aukoti ir rinkimų kampanijoms. Aukos ri­bos nustatomos atsižvelgiant į praėjusių kalendorinių metų ketvirtojo ketvirčio vidutinio mė­nesinio darbo užmokesčio dydį. 2016 m. politinių kampanijų metu fiziniai asmenys galės au­ko­ti iki 7570 eurų (420 eurų daugiau nei pernai), kandidatai – savo politinei kampanijai, par­tijos nariai – mokėti nario mokestį iki 15 140 eurų (840 eurų daugiau nei pernai). Tiek vieno asmens paaukotų aukų suma, tiek partijos nario sumokėto nario mokesčio suma per ka­lendorinius metus negali viršyti aukotojo, partijos nario deklaruotų pajamų 10 proc.

Buvo taupi finansų ministrė – bus taupi kandidatė

Kiek kainuos rinkimų kampanija, pirmąkart Seimo rinkimuose kandidatuosianti finansų eksministrė I.Šimonytė sako dar neskaičiavusi, bet tikina tikrai neplanuojanti „ypatingų išlaidų, kokių balių-festivalių“. „Nemanau, kad palankumą ga­liu pirkti ir kad jį reikia pirkti“, – tokios pozicijos laikosi I.Šimonytė.

Žinoma, beveik visai be pinigų laimėti rinkimus – išimtis iš taisyklės. Štai dabartinis Šiaulių me­ras Artūras Visockas, praėjusią kadenciją pats save išsikėlęs į miesto tarybą, rinkimams iš­­leido 12 litų ir mandatą laimėjo. Bet iki tol jis nemažai laiko praleido, kaip sakoma, ant „bačkos“, kritikuodamas valdžią. Be abejonės, ne­rei­kia didelių išlaidų reklamai ir kai į politiką ei­na žinomas dėl savo dar­bų žmogus, kaip buvę fi­nansų, vidaus ministrai ar olimpinis čempionas.

Vis dėlto tam prieš penkerius metus ir pa­keistas įstatymas uždraudžiant juridiniams as­menims finansuoti partijas, kad būtų pristabdytas politinis teatras, kai fakelų apsuptam rinkimų herojui užteko tylint mąsliai įbesti žvilgsnį į tolį ir it užhipnotizuotos minios už jį balsavo. Pi­nigų tokiems politiniams spektakliams reikėjo, o už pinigus politikai, jokia paslaptis, verslui atidirbinėjo jiems palankiais įstatymų projektais ar net postais aukščiausioje valdžioje. Juk ne­daug trūko, kad garsusis Rolando Pakso rė­mė­jas Jurijus Borisovas už rinkimams skirtą milijoną būtų ėmęs valdyti Lietuvą iš S.Dau­kanto aikštės.

Draudimas įmonėms aukoti politikams traktuotas kaip priešnuodis korupcijai. Tačiau politinė korupcija štai vis tiek klesti, tad atsirado siūlytojų vėl atkeisti įstatymą.

Trumpa atmintis: ir kai tai buvo leidžiama daryti oficialiai, partijos nevengė iš verslo imti „banko bilietais“, kaip kalbėjo dėl kyšio taręsi 2004 m. politinės korupcijos skandalo veikėjai.

„Kai juridiniams asmenims buvo leidžiama finansuoti partijas, korupcinių skandalų vis tiek buvo. Buvo aukų ribos, o kai kam jų neužte­ko, todėl buvo bandoma jas apeiti. Vadinasi, drau­­dimai ir korupcija – nesusiję dalykai. O valstybėse, kuriose tokia parama leidžiama, rin­­kimai labai brangūs. Nežinau, ar brangūs rin­­kimai, kai daugybė pinigų leidžiama vaizdams, o mažiau dėmesio skiriama turiniui, turi pri­­dėtinę vertę politinei kultūrai, politiniam dis­­kursui, apskritai politinei sistemai. Pir­miausia reikia siūlyti idėjas, o ne gražius portretus“, – neabejoja pirmą kartą rinkimuose kan­didatuosianti I.Šimonytė.

Partijų finansus analizavusi Vytauto Di­džio­jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto docentė dr. Ingrida Unikaitė-Ja­kun­tavičienė taip pat mano, kad nereikėtų grįžti prie senos tvarkos, juolab Lietuvoje apribojimai remti partijas tikrai nėra griežčiausi. Nors partijų finansavimo modeliai skirtingose šalyse labai įvairūs, jei teikiamos subsidijos iš valstybės biudžeto, kiti kanalai paprastai pridaromi. O Lietuvoje, politologės įsitikinimu, yra pa­kan­kamai galimybių paremti partijas joms skiriant 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mo­kes­čio ar paremiant rinkimų kampanijos metu, nemažai pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Be to, dabar rinkimų kampanijos persikelia į in­ternetinę erdvę, o tai kainuoja ne tokius di­delius pinigus kaip reklama televizijoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėja Vitalija Simonaitytė taip pat mano, kad da­bar partijos turi pakankamai pinigų. „Rin­ki­mų kampanijoms papildomi pinigai gali pridėti reklamos kiekybės. Bet ar tikrai to reikia?“ – svarsto V.Simonaitytė.

O gausinant partijų biudžetus ji visų pirma patartų partijoms prašyti gyventojų skirti joms 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes tai būdas ne tik papildyti partijos piniginę, bet ir nenutolti nuo visuomenės.

V.Simonaitytė nemano, kad pagrįsti mažesnių partijų skundai, jog iš valstybės biudžeto fi­nan­suojant tik tas partijas, kurios rinkimuose su­lau­kia bent 3 proc. rinkėjų balsų, iškreipiama kon­kurencija. Tiesa, valstybės pinigų gauna tik de­vynios iš 38 oficialiai registruotų partijų. Bet nė vienai partijai neuždrausta gauti iš valstybės lė­šų, tik reikia, kad jos pelnytų nors nedidelį rinkė­jų palaikymą rinkimuose. Be to, negauti valsty­bės paramos nėra kliūtis gerai pasirodyti per rin­kimus – juk ir 2012 m., jau galiojant draudimui ju­ridiniams asmenims finansuoti partijas, į Sei­mą atėjo politikos naujokai – „Drąsos ke­lias“.

Juridinių asmenų aukų partijoms draudimu visų pirma siekta sumažinti korupciją ir partijų priklausomybę nuo verslo interesų. Tačiau V.Si­monaitytė, kartu su kita KTU tyrėja Vaida Jan­kauskaite išanalizavusi Lietuvos politinių partijų pajamas 2008–2014 m., atsekė labai įdo­mų fak­tą. Fizinių asmenų aukų analizė uždraudus ju­­ridinių asmenų aukas rodo, kad praktiškai vi­sos didelės įmonės (išskyrus kelis atvejus), anksčiau buvusios vienos pagrindinių politinių partijų donorių ir rėmusios net ne vieną partiją, 2012 m. Seimo rinkimų kampanijos metu partijoms fi­nansavimo neskyrė. O nemažai smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių akcininkų ir vadovų to­liau paremdavo partijų rinkimų kampanijas kaip fiziniai asmenys.

„Priežasčių tam gali būti ne viena. Gal ne­norima deklaruoti pajamų, o tai aukotojai privalo padaryti, be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės valdomos vieno ar kelių asmenų, tad nuspręsti, kuris iš asmeninių lėšų parems partiją, yra paprasčiau. Bet ir buvusios didžiosios partijų donorės plečia lobistinių strategijų spektrą, ieškodamos, kaip paveikti politinių sprendimų priėmimą ir išlaikyti įtaką politinėje arenoje“, – mano V.Simonaitytė.

Klausimas – kokios tos lobistinės strategijos. Pinigus pakuoti į 106 tūkst. eurų talpos al­koholio dėžutes? Peršasi įtarimas, kad parama išliko panaši, tik šešėlyje. „Atmesti tokios prielaidos negalima, bet nėra ir įrodymų tam patvirtinti“, – konstatuoja V.Simonaitytė.

Nebent dabar kaip sniego gniūžtė vis naujais galimais įtariamaisiais apaugantis politinės korupcijos skandalas bus tas lūžio taškas, at­skleisiąs partijų juodąsias buhalterijas ir nuo jų atgrasysiąs.

Juolab kad partijų finansų politika rodo ir tai, kokią funkciją valstybėje jos prisiima. „Problema, kad politinis laukas nelabai su­­pra­tęs, dėl ko jis politikoje“, – apgailestauja rin­kimų debiutantė I.Šimonytė, siūlanti partijoms investuoti į idėjas, o ne paveikslėlius.

Kaip Lietuvoje kito partijų finansavimo tvarka

1990–1999 m. politinis finansavimas Lietuvoje buvo reguliuojamas gana laisvai, tam tikras taisykles įtraukiant į partijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. 1999 m. priimtas pirmas konkrečiai partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas. Politinio finansavimo reglamentavimo lūžis – 2010 m. priimta nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija. Daugiau nei dešimtkart apriboti aukos dydžiai, sumažintos leistinos rinkimų kampanijų išlaidos. Nuo 2012 m. visai uždraustos juridinių asmenų aukos, fiziniams asmenims leista aukoti tik per politines kampanijas, o jų aukų dydis sumažintas perpus ir negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų. Leista 1 proc. sumokamo gyventojų pajamų mokesčio skirti pasirinktai partijai. Vietoj anksčiau galiojančių dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijos įvestos tiesioginės valstybės dotacijos, kurios tapo pagrindiniu partijų finansavimo šaltiniu.

Po šio mėnesio skandalų verta pridurti – didžiausiu oficialiu šaltiniu.

D.Radzevičius / BFL/V.Skaraičio nuotr.

Šiandien jau žinoma mažiausiai dvi dideles žiniasklaidos kompanijas, kurių vadovai ar esminius sprendimus priimantys asmenys minimi nusikaltimų tyrimuose – tai R.Kurlianskis ir G.Vainauskas. Viešai aptariant sudėtingus ir, matyt, labai rimtus nusikaltimus kol kas turime tik tarpinius teisinės sistemos rezultatus ir labai daug nepatikrintos informacijos viešoje erdvėje.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Tačiau jau šiame etape buvęs populiarus politikas Eligijus Masiulis atsisakė visų įtakingų postų ir pažadėjo gintis kaip privatus asmuo. Nes jis yra įtariamas rimtu nusikaltimu.  Nes jo partija aiškiai atsiribojo nuo jo veiklos, kuri sukėlė teisėsaugos įtarimus. Ir jis pats aiškiai pasakė, kad jo veikla šioje situacijoje niekaip nesusijusi su partija. Visgi savo postus jis paliko.

Beveik analogiškoje situacijoje esantis politikas R.Paksas elgiasi kaip visada – viską neigia ir jokių postų neatsisako. Priešingos reakcijos ir dvigubi politikos standartai. bet tai jau nieko nauja. Tiesa, jo partija, panašu, kol kas jo irgi neatsisako. Tai irgi labai iškalbinga.

Tačiau šiame kontekste žymiai įdomesnis ir svarbesnis yra ir žiniasklaidos priemonių elgesys. Turiu omenyje tas, kurių valdymo organuose ar kitose įtakingose pozicijose yra nusikaltimuose minimi asmenys. Logika sako, kad jei būtų laikomasi bent minimalių, politikams taikomų, standartų, nuo pareigų turėjo pasitraukti ne tik minėti asmenys, bet krizinės komunikacijų veiklos turėjo imtis ir pačios bendrovės, ir gal net jų darbuotojai.

Jei žiniasklaidos priemonių vadovai, savininkai ar turinio redaktoriai įtariami padarę nusikaltimus, turi būti labai aiškios taisyklės, kaip likusieji redakcijos darbuotojai turėtų dirbti.

Juk turi būti paskleista kokia nors aiški žinia – palaikoma, smerkiama, laukiama kažko ir tada bus pasakoma pozicija. Taip pat turi būti aiškiai pasakyta, ar minėti asmenys turėjo kokios nors įtakos tiems klausimams, dėl kurių vyksta tyrimai. Dar svarbiau, kad tų žiniasklaidos priemonių žurnalistams turėtų būtų užtikrinta jų profesinė teisė tinkamai dirbti savo darbą. kaip tai buvo ar yra daroma? Ar tyrimuose minimi asmenys daro kokią nors įtaką kasdieniniam žurnalistų darbui? Logika sako, kad neturėtų turėti jokios įtakos, dar geriau, jei net fiziškai nebūtų greta žurnalistų.

Tačiau jei jau visai rimtai sprendžiant šį klausimą, panašu, jog ateityje gali tekti tokiems atvejams numatyti ir elgesio etikos standartus. Jei žiniasklaidos priemonių vadovai, savininkai ar turinio redaktoriai įtariami padarę nusikaltimus, turi būti labai aiškios taisyklės, kaip likusieji redakcijos darbuotojai turėtų dirbti ir veikti nekeldami visuomenei nė menkiausio įtarimo, jog ne tik atskiras žmogus, bet ir visa redakcija nesusijusi su nusikaltimu. Jei redakcija nesusijusi, turi kuo greičiau ir aiškiau viešai atsiriboti.

O gal verta padiskutuoti, kaip apskritai turi elgtis redakcijos, jei jų darbuotojai įtariami padarę nusikaltimus?

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. gegužės 30 d.

BFL

Aušra LĖKA

„Politikos biznis turi savas buhalterijos taisykles, kurios visiškai nesutampa su mokesčių inspekcijos patvirtinta bu­hal­terine apskaita“, – Audrius Butkevičius, tas pats, kuris už tokią buhalteriją sėdėjęs už grotų, pareiškė 2004 m., po­­litinės korupcijos skandalo piko metu. Praėjo 12 metų. Dar vienas skandalas su panašiu scenarijumi: iki rinkimų – pusmetis, vie­­nas politikas, minėtas ir aname skandale, galbūt prekiauja įtaka ir dabar, du toliau daro svaiginamą politinę karjerą.

Įtariamiesiems politine korupcija vienodai at­­laidūs ir kolegos politikai, ir rinkėjai, ir Te­mi­dė. Nors 2004 m. paskelbti telefoniniai po­kalbiai nedavė jokio pagrindo abejoti, kad verslas perka, o politikai parduoda „pirkėjams“ pa­lankius politinius sprendimus, Seimas at­si­sakė duoti sutikimą tris įtariamus parlamenta­­rus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o pri­trū­kus įrodymų netrukus byla subliūško. Pra­leidę vieną kadenciją du iš trijų buvusių įtaria­mųjų grįžo į politikos elitą, kuriame tebėra.

Eligijaus Masiulio pažadą apsiginti galima suprasti ir taip: apsigynė dauguma anksčiau įkliuvusių politikų, apsigins ir jis.

Tad šiandien teisėsaugos institucijų slenksčius minančio Eligijaus Masiulio pažadą apsiginti galima suprasti ir taip: apsigynė dauguma anksčiau įkliuvusių politikų, apsigins ir jis. Teisinėje valstybėje negali neigti: jei teismo nepripažintas kaltu, vadinasi, nekaltas. Tačiau visuomenei išlieka dilema: ar STT, prokuratūra, o jei byla nueina iki teismo – ir šis iš tiesų be pagrindo vis bando sukompromituoti politikus, ar tik yra per menka teisinė kvalifikacija įrodyti jų kaltę.

Per vieną savaitę – įtarimai dviejose politinės korupcijos bylose

Teisėsauga praėjusią savaitę atrodė nusiteikusi ryžtingai: pasitraukusiam iš Seimo ir Liberalų sąjūdžio pirmininko posto E.Ma­siu­liui pareikšti oficialūs įtarimai dėl prekybos poveikiu, kyšio paėmimo ir neteisėto praturtėjimo, o „MG Baltic“ viceprezidentui Rai­mon­dui Kurlians­kiui anksčiau pareikšti įtarimai dėl papirkimo ir prekybos poveikiu papildyti neteisėtu disponavimu valstybės sutartimi.

Minimi konkretūs objektai ir projektai bei teisės aktai, už kurių sau naudingą baigtį neva galėjo politikui susimokėti „MG Baltic“, skamba komiškai: Jono Basanavičiaus paminklas, kelio Vilnius–Utena koncesijos projektas ar kredito unijų įstatymas. Bet mokantieji skaičiuoti suvokia, kad opoziciniai liberalai, net jei visi dvylika dalyvautų Seimo posėdyje ir balsuotų, lemiamos įtakos nepadarys. Tačiau verslininkai moka ne tik skaičiuoti, bet ir planuoti į priekį. Kaip žinome, liberalams buvo prognozuojama neabejotina sėkmė rinkimuose ir arti šimtaprocentinės galimybės būti valdančiojoje daugumoje.

Praėjusią savaitę įvyko reikšmingas postūmis ir kitame galimos politinės korupcijos tyrime: Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti dviem asmenims, byloje taip pat figūruoja „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderis europarlamentaras Ro­landas Paksas.

Kuo baigsis šios dvi ne kokių eilinių politikų, o politinių partijų lyderių galimą korupciją tiriančios bylos, skandalo piką pasiekusios Seimo rinkimų tiesiojoje?

STT pernai ėmėsi ikiteisminio tyrimo, gavę duomenų, kad „Lietuvos ryto“ akcininkas ir vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas sutarė su R.Paksu, jog šis už kyšį paveiks jo partiečio vadovaujamai Aplinkos ministerijai pavaldžios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbuotojus, kad šie leistų naudoti naują „Norfos“ parduotuvę Prienuose. G.Vainauskas taip neva norėjęs pagelbėti „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos rėmėjui. G.Vainauskui pateikti įtarimai prekyba poveikiu. Prokurorai taip pat yra kreipęsi į Europos Parlamentą dėl R.Pakso teisinės neliečiamybės panaikinimo, nes ir jam nori pa­reikšti analogiškus įtarimus.

Kaltinimai prekyba poveikiu pateikti ir buvusiam premjero Algirdo Butkevčiaus visuomeniniam konsultantui, buvusiam „Omnitel“ vadovui Antanui Zabuliui: neva jis už kyšį tikėjosi, kad G.Vainauskas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi ir pažintimis, paveiks Fi­nan­sinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnus jį dominančiame tyrime.

Kuo baigsis šios dvi ne kokių eilinių politikų, o politinių partijų lyderių galimą korupciją tiriančios bylos, skandalo piką pasiekusios Seimo rinkimų tiesiojoje? Belaukiant atsakymo į šį klausimą verta prisiminti, kuo panašūs įtarimai politikams baigdavosi lig šiol.

Audrius Butkevičius – Seimo narys už grotų

Pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, vieno iš Sąjūdžio pirmeivių A.Butkevičiaus

1997 m. kyšio istorija – didžiausias pirmojo ne­priklausomybės dešimtmečio politinės korupcijos skandalas. Priešingai nei beveik visi vėlesni, jis pasibaigė už grotų.

Vokas su 15 tūkst. JAV dolerių, kurį imantis iš degalų bendrovės „Dega“ direktoriaus Klemenso Kiršos sulaikytas A.Butkevičius, šiandien atrodo kaip kokie arbatpinigiai, bet tuomet tai buvo ne tokios jau mažos vertės suma ir tik pirmasis „įnašas“. Mat, kaip K.Kirša buvo informavęs Valstybės saugumo departamentą, A.But­­kevičius iš jo reikalavęs 300 tūkst. dolerių mainais į tai, kad būtų nu­traukta tuo metu tirta byla dėl bendrovės „Dega“ ir JAV korporacijos „Mobil“ tarpusavio atsiskaitymų.

1998 m. teismas pripažino jį pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Nors A.Butkevičius ir dievažijosi tapęs politinių provokacijų, neva inspiruotų Vytauto Lands­bergio, auka, 1998 m. teismas pripažino jį pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. 1999 m. Seimas ėmėsi nuteisto Seimo nario apkaltos procedūros, tačiau pritrūko 15 balsų, kad jis netektų Seimo nario mandato. A.Butkevičius liko parlamentaru, bet reziduojančiu už grotų. 2003 m. Aukščiausiasis Teismas galutinai atmetė už kėsinimąsi sukčiauti stambiu mastu nuteisto A.Butkevičiaus kasacinį skundą.

Šiandien beveik 56-erių A.Butkevičius, kaip pasakoja jo buvę Sąjūdžio bendražygiai, sutiktas Vilniuje į klausimą, kaip laikosi, atsako tradiciškai: „Kaip visada – šiandien čia, ryt kur išvažiavęs.“ Pakviestas į kokį Kovo 11-osios signatarų renginį tuoj galvoje perkrato kalendorių ir atsako, ar būsiąs Lietuvoje. Kalėjimas nesugadino jo, kaip politinių technologijų eksperto, reputacijos, ypač posovietinėje erdvėje: jis buvo kviečiamas kaip konsultantas į Gruziją, Ukrainą, Balta­rusiją, pastarojoje valstybėje buvo įsteigęs individualią įmonę „Cancosus Development center“.

Tvirtinama, esą A.Butkevičius yra organizuotos kriminalinės grupuotės žmogus Gruzijoje, susijęs su agentūra „Far West Ltd.“, vadinta pasaulinio prekeivių narkotikais tinklo „verslo fasadu“.

Tiesa, ir už Lietuvos ribų A.Butkevičiaus pa­vardė yra atsiradusi nekokioje kompanijoje: buvusio Kanados diplomato Peterio Dale‘o Scotto knygoje, išleistoje 2003 m., tvirtinama, esą A.Butkevičius yra organizuotos kriminalinės grupuotės žmogus Gruzijoje, susijęs su agentūra „Far West Ltd.“, vadinta pasaulinio prekeivių narkotikais tinklo „verslo fasadu“. Pats A.But­kevičius visa tai kategoriškai neigė.

Beje, jis nebuvo atsisakęs minčių ir pats grįžti į politiką: tapo apkaltos būdu pašalinto prezidento R.Pakso vadovaujamos liberaldemok­ratų („Tvarkos ir teisingumo“) konsultantu, vėliau ir jos nariu, o 2007 m. su šia partija buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Tačiau po metų ir čia pateko į korupcijos skandalą: jam kartu su tuomečiu vicemeru Evaldu Le­mentausku ir Miesto plėtros komiteto pirmininko pavaduotoju, tarybos nariu Gintaru Ka­za­ku pareikšti įtarimai dėl kyšininkavimo.

Po ketverių metų teismas A.Butkevičių išteisino. Kiti du pripažinti kaltais dėl bandymo papirkti.

Skandalas karjerą pristabdė vienai kadencijai

Bene didžiausias lig šiol politinės korupcijos skandalas Seimą sudrebino prieš 2004 m. rinkimus. STT surasti „Rubicon group“ įmonių grupės galimos juodosios buhalterijos dokumentai, kuriuose nurodyta, kuriems politikams ir kokios sumos mokėtos kelerius metus mainais už tai, kad šie priimtų verslininkams palankius teisės aktus. Paskelbtos telefoninių pokalbių išklotinės, atrodė, tai nenuneigiamai patvirtino. Įtarta, kad Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriu­kaitis paėmė 95 tūkst. Lt, kitas parlamentaras konservatorius Arvydas Vidžiūnas – 40 tūkst. Lt, o dar vienam jų kolegai Naujosios sąjungos na­riui Vytautui Kvietkauskui teko 25 tūkst. Lt.

Prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas leis­ti juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Seimui nutarus savų teisėsaugai neatiduoti, visi trys atsisakė mandatų patys. Tačiau po kelių mėnesių ikiteisminis tyrimas dėl pateiktų įtarimų nutrauktas remiantis tuo, kad nebuvo su­rink­ta pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų.

Tų metų rinkimai įvyko jau be šių politikų – jiems teko praleisti vieną politinį ciklą. 2008 m. ir V.Andriukaitis, ir A.Vidžiūnas vėl buvo išrinkti į Seimą. Tiesa, ir per kadencijos pauzę jais, kaip niekas nė neabejojo, įkliuvusiais ne dėl asmeninių, o dėl savo partijos reikalų, partijos pasirūpino: A.Vidžiūnas dirbo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vykdomuoju sekretoriumi, V.Andriukaitis direktoriavo su socialdemokratais siejamoje viešojoje įstaigoje Socialinių-ekonominių tyrimų institute.

Beje, panaikinus kaltinimus V.Andriukaitis pats kreipėsi į teismą, kai tuomet jau buvęs generalinis prokuroras Antanas Klimavičius per žiniasklaidą pareiškė: „Yra susitarimai, yra dar ta juodoji buhalterija, kuri pagal datas, pagal sumas sutampa. Aš, būdamas teisėju, teisčiau.“ A.Klimavičiui teko atsiprašyti.

Po vienos kadencijos pauzės V.Andriukaitis toliau kilo politinės karjeros laiptais: buvo Seimo narys, praėjusią kadenciją gavo sveikatos apsaugos ministro portfelį, o po to tuometės valdančiosios daugumos buvo deleguotas Briuselin – šiuo metu jis eurokomisaras. A.Vidžiūnas po to trečia kadencija iš eilės – Seimo narys.

Iš buvusių įtariamųjų trijulės tik V.Kviet­kaus­kas po savo vienintelės ir neužbaigtos kadencijos Seime grįžo į žurnalistiką ir TV verslą.

Beje, 2004 m. skandale minėta ir daugiau par­lamentarų pavardžių – E.Masiulio, Gintaro Ste­ponavičiaus, Raimundo Palaičio, Klemenso Rimšelio, bet jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisėsauga pagrindo nematė. Kaip nustatė Sei­mo Anti­korupcijos komisija, anuomet E.Ma­siulis su „Rubicon group“ galėjo susitarti dėl įtakos darymo Seimo nariams, bet įrodymų, kad už tai buvo atlyginta pinigais, nebuvo.

Už kokius „gerus“ darbus teistas Artūras Zuokas

Tais pačiais 2004-aisiais „Rubicon group“ sublizgėjo ir su A.Zuoku susijusiame politiniame skandale. Dar kai STT pareigūnai krėtė didžiausių partijų būstines, ieškodami galimos juodosios buhalterijos įrodymų, tuometis Liberalų ir centro sąjungos lyderis A.Zuokas… pabėgo į Lenkiją. Politikas aiškino gavęs žinių, kad jį ketinama sulaikyti prieš miesto tarybos posėdį.

Teisėsauga aiškinosi ne vieną keistą atvejį, susijusį su A.Zuoku. Štai renkant jį Vilniaus meru įtarta, jog A.Zuokas ir du verslininkai iš „Rubicon group“ nutarė  Vilniaus miesto savivaldybės nariui Vilmantui Drėmai duoti apie 6 tūkst. eurų vertės kyšį, kad jis balsuotų už A.Zuoko kandidatūrą vadovauti sostinei.

Į viešumą patekę telefoniniai pokalbiai pribloškė leksika, kokios iš šių kostiumuotų as­menų viešumoje neišgirsi – net apie Nerimi plauksiantį pilvu į viršų savivaldybės tarybos narį, jei šio nepavyktų papirkti. A.Zuokas ir du „Ru­bi­con group“ verslininkai teismo pripažinti kaltais bandant papirkti V.Drėmą. A.Zuokui skirta 12,5 tūkst. Lt bauda. Jis pats nuolat kartojo, kad bu­vo nuteistas „už gerus darbus“.

Į STT akiratį A.Zuokas pateko ir aiškinantis, kas yra tas paslaptingasis Abonentas, kuriam „Rubicon group“ esą mokėjo šimtatūkstantines sumas už šiai įmonių grupei palankius Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus. Seimo laikinoji komisija, tyrusi šiuos galimos korupcijos atvejus, padarė prielaidą, kad Abonentas – sostinės meras A.Zuokas.

Abonento pravardė A.Zuokui prilipo. Tačiau nepaisant skandalų vilniečiai 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose jo vadovaujamai koalicijai atidavė daugiausiai balsų ir rinkimų nugalėtojų lyderis A.Zuokas vėl tapo sostinės meru. Pernai pirmą kartą vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose A.Zuokas išėjo į „finalą“, bet jame patyrė pralaimėjimą.

Tiesioginiuose merų rinkimuose išrinktas ir teisiamas politikas

A.Zuokas toli gražu nebuvo vienintelis me­ras, patekęs į skandalų sūkurį, jau neskaičiuojant vicemerų ir kitų aukštų vietos valdžios pa­reigūnų. „Transparency In­ter­national“ sudaromuose Lietuvos korupcijos že­mėlapiuose savivaldybės ir jų įstaigos – tarp „lyderių“. Ta­čiau vietos valdžios galimus korumpulus retai nuteisia ir Temidė, ir rinkėjai.

Du pernai tiesiogiai išrinkti savivaldybių merai negalėjo iš karto imtis darbo, nes tuo me­tu buvo teisėsaugos klientai. Konservatorius An­tanas Čepononis meru radviliškiečių išrinktas tuo metu, kai teismas nagrinėjo bylą, kurioje jis kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, dokumentų klastojimu, nusikaltimo organizavimu ir kurstymu, mat kai jis buvo Radviliškio meras, galimai neskaidriai švaistė ES ir savivaldybės biudžeto lėšas.

Visagine tiesioginiuose merų rinkimuose pergalę šventė Laisvės sąjungos (liberalų) vicepirmininkė ir ligtolinė merė Dalia Štraupaitė, dėl galimos korupcijos atsidūrusi areštinėje, ją įtariant reikalavus kyšių iš statybos ir remonto bendrovių, dalyvaujančių viešuosiuose konkursuose.

Druskininkų caru Ričardas Malinauskas tituluojamas ne pirmi metai, ir tai ne komplimentas, bet tiesioginiuose merų rinkimuose rinkėjų meile jam niekas nė iš toli neprilygo. Kažin ar ką keis ir jau po rinkimų įsiplieskę skandalai dėl savivaldybės įmonės „Aqua“, nemokamai lepinančios „reikalingus žmones“, ar dėl vadinamojo Vijū­nė­lės dvaro. Juk ir teisėsauga neįžvelgė nieko bloga, nors iš paviešintų telefoninių po­kalbių akivaizdu, jog meras šokdina sostinės politikus, kad laimėtų bylą, ir mainais siūlosi papirkti poilsiu Druski­nin­kuose.

Įtariant reikalavus kyšio kito asmens naudai iš mero posto laikinai buvo nušalintas Utenos rajono savivaldybės meras socialdemokratas Alvydas Katinas. Ute­niškių vadovas buvo įsivėlęs į buvusios premjero patarėjos Džiuljetos Žiugždienės sodybos remonto skandalą.

O štai 2010 m. Birštono savivaldybės merė socialdemokratė Nijolė Dirginčienė įtarta, kad savivaldybės už 2 tūkst. Lt įsigyti baldai atsidūrė Socialdemokratų partijos Birštono skyriaus patalpose. Triukšmo buvo daug, bet merė išteisinta ir rinkėjų išrinkta naujai kadencijai.

Vėl teisėsaugos institucijų duris varsto Laz­dijų rajono savivaldybės meras konservatorius Artūras Margelis: dabar aiškinamasi, ar jis nepiktnaudžiavo tarnyba, kai jo vadovaujama rajono savivaldybė vykdė beveik 50 tūkst. eurų vertės sandorius su jo žentui priklausančia leidybos įmone. Dėl prekybos poveikiu STT įtarė A.Margelį ir 2011 m., tačiau po trejus metus trukusio tyrimo dėl įrodymų stokos kaltinimai merui subliūško. Tiesioginiuose merų rinkimuose jis vėl pelnė rinkėjų pasitikėjimą. Ir vėl pa­puolė į STT akiratį.

Praėjusią kadenciją STT pareiškė įtarimus Panevėžio miesto merui konservatoriui Vitalijui Satkevičiui ir dar keliolikai savivaldybės tarnautojų, įtariant neteisėtą savivaldybės lėšų panaudojimą prabangaus „Romantic“ viešbučio re­konstrukcijai prieš Lietuvoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Piktnaudžiavimu dėl Šiaulių arenos eksploatavimo buvo kaltinamas ir tuometis šio miesto meras Genadijus Mikšys.

2010 m. STT pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo ir didelės vertės – daugiau nei 500 tūkst. Lt svetimo turto iššvaistymo, sulaikė tuometį Alytaus miesto merą Česlovą Daugėlą. Prokurorai siūlė jį įkalinti ketveriems metams, bet viskas baigėsi pinigine bauda. Meras siekia būti visai išteisintas.

Tuometis Vilniaus meras konservatorius Vi­lius Navickas 2010 m. įkliuvo paviešinus slapta darytus įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip jis tuometį savivaldybės kontrolierių Šarūną Skučą ragina valdančiajai partijai naudingus patikrinimus atlikti per tris dienas, o nenaudingus – per trejus metus. Tačiau teismas buvusį sostinės merą dėl jam mestų kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba išteisino.

O Šakių rajono meras „valstietis“ Juozas Ber­tašius įkliuvo, kai į jo sodybą buvo atvežta 245 t smėlio, neva kaip padėka už palankius spren­dimus dėl aikštelės asfaltavimo. Merui teko sumokėti baudą.

Retas meras net po garsių skandalų ir fotogeniškų STT veiksmų pelno pirminių įtarimų vertą bausmę. Tai buvo greičiau išimtis iš taisyklės, kai Trakų rajono savivaldybės meras socialdemokratas Vytautas Petkevičius, 2008 m. pričiuptas piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi viešuosiuose pirkimuose, imant kyšius iš verslininkų, nuteistas kalėti penkerius metus. Teismas įrodė, kad meras ne tarnavo rajono gyventojams, o siekė naudos sau.

Akivaizdu, bet neįrodoma

„Įstatymų pakanka, nėra žmonių, gyvenančių pagal tuos įstatymus“, – šiandien tragikomiškai skamba Aušrio Macijausko, anuomet ūkininko, 2004 m. Seimo narių korupcijos skandalo įkarštyje pasakyta sentencija. Mat po šešerius metus trukusio jo, kaip žemės ūkio viceministro, darbelių tyrimo 2014 m. jis pats nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, tiesa, ją atidedant tam pačiam kaip bausmė laikui. Vice­mi­nistras ir jo bendrininkai buvo kaltinami piktnaudžiavimu valdiška tarnyba, net sieti su organizuotų nusikaltėlių gauja.

Prastai baigėsi ir kito – sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko karjera: už provokavimą duoti kyšį ir jo paėmimą 2010 m. jis nuteistas dvejiem metams, taip pat lygtinai.

Už reikalavimą duoti kyšį 2005 m. pusantrų metų laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas eksparlamentaras Virginijus Martišauskas.

Tačiau daugelio kitų politikų bylos baigėsi jiems palankiau. Po šešerių metų tyrimų ir teismų maratono 2014 m. Apeliacinis teismas išteisino buvusį Seimo pirmininką Viktorą Muntianą. Prokurorų surinktais duomenimis įtarta, kad V.Muntianas organizavo neteisėtą blokų įkasimą faktiškai jo valdomame sklype, taip siekdamas imituoti neva senus pamatus, kad vėliau galėtų toje vietoje pradėti statybas.

Net vienoje skandalingiausių „Alitos“ privatizavimo byloje, kai valstybei priklausiusi „Alita“ 2003 m. už beveik 17 mln. eurų buvo parduota tuomečių jos vadovų komandai, nors geriausią apie 26 mln. eurų pasiūlymą buvo pateikęs iš kon­kurso pašalintas Italijos verslininkas Luigi­terzo Bosca, kaltų neatsirado. Kilus skandalui buvo priversti aiškintis net valstybės tuomečiai pirmieji asmenys – prezidentas Rolandas Paksas, premjeras Algirdas Bra­zauskas, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2011 m. Aukščiausiasis Teismas galutinai išteisino buvusį Valstybės turto fondo vadovą Povilą Milašauską, kuris buvo kaltintas piktnaudžiavus tarnyba ir padarius valstybei žalos privatizuojant didžiausią šalyje alkoholio gamybos bendrovę.

Dėl „Achemos“ protegavimo steigiant bendrą su valstybe Gamtinių dujų terminalą, dėl ko valstybė patyrė daug žalos, nuteistą buvusį Ūkio ministerijos sekretorių Anicetą Ignotą Aukš­čiausiasis Teismas taip pat išteisino. Išteisinimais baigėsi ir skandalingoji mailiaus byla, kurioje specialiojo liudytojo statusą turėjo tuometis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Po keleto metų tąsymo po teisėsaugos institucijas išteisintas ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Romualdas Konstantinas Dobro­vols­kis, kaltintas rentgeno aparato pirkimo byloje.

Skandalas dėl praėjusios kadencijos ūkio ministro Dainiaus Kreivio, protegavusio savo šeimos narių įmonę, kad ši laimėtų konkursus, privertė jį pasitraukti iš ministro posto, bet neeliminavo iš politikos – dabar jis Seimo narys.

Daugelyje politikų bylų dar vis nepadedama taško. Nuo 2012 m. per instancijas keliauja byla dėl tuomečio Seimo nario Vito Matuzo galimo kyšininkavimo. Įtarta, kad lobistas Andrius Romanovskis ne tik padėjo tuomečiam parlamentarui įsteigti fondą „Paramos iniciatyvos“, bet ir surado rėmėją, kuris turėjo interesų dėl jo verslui svarbių įstatymų registravimo ir priėmimo Seime. Teismas abu kaltinamuosius išteisino, bet šiuo metu bylą pagal prokurorų skundą nagrinėja Apeliacinis teismas.

Nebaigtas ir 2014 m. sprogęs „Tvarkos ir teisingumo“ galimos prekybos poveikiu skandalas. Įtarimai, be kitų asmenų, pateikti Seimo nariui Rimui Antanui Ručiui ir „Tvarkai ir teisingumui“, kaip juridiniam asmeniui. Įtariama, kad iš viso už pažadus ir susitarimus dėl poveikio, vykdant skirtingus viešuosius pirkimus, partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo per 1,3 mln. Lt (apie 377 tūkst. eurų) kyšių.

Dešimt metų užtruko aiškintis Darbo partijos juodąją buhalteriją, tiriant, ar 2004–2006 m. į oficialią Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta apie 7 mln. eurų pajamų ir daugiau nei 4 mln. eurų išlaidų. Apeliacinis teismas šių metų vasario mėnesį Darbo partijos įkūrėją ir buvusį vadovą Viktorą Uspaskichą, parlamentarą Vy­tautą Gapšį ir buvusią finansininkę Mariną Liut­kevičienę pripažino kaltais dėl apgaulingo ap­skaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo.

Politinė korupcija turi daug veidų: štai 2012 m. rinkimuose į Seimą vienas Darbo partijos kandidatas bandė papirkti 3 tūkst. nuteistųjų, bet tam sutrukdė pareigūnai. Nuteistieji turėjo balsuoti už Darbo partiją ir reitinguoti jos sąraše esančius penkis narius. Remdamasis Konsti­tucinio Teismo nutarimu Seimas nusprendė, kad jie nėra išrinkti, bet paskui nuomonę pakeitė. Dėl balsų pirkimo ar kitų politinių manipuliacijų teko naikinti ir kai kurių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus.

Moralas teisėsaugai: neturi įrodymų – nekelk skandalo

Nepriklausomybės pirmųjų keliolikos metų skandalus, privatizuojant ne tik „Alitą“, bet ir EBSW ar prezidento ir premjero A.Brazausko bičiulės Kristinos Butrimienės, vėliau tapusios jo žmona, „Draugystės“ viešbutį, keitė skandalai dėl stambių viešųjų pirkimų. Politinės korupcijos bylose atsirado ir naujas – prekybos poveikiu terminas. Bet tai jau nebe pavieniai atvejai, o sisteminės ydos, kai dabar keturias iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų krečia galimos korupcijos skandalai.

Pagal politinių korupcijos skandalų kiekį ir jų reguliarumą mūsų politinė klasė atrodo kaip vien­tisas korupcijos monolitas. Tačiau pagal teismo pripažintų kaltais ir sulaukusių bausmės politikų skaičių esame beveik krištoliniai.

Didžiuliai skandalai, parodomieji sulaikymai, apklausos, neretai užsitęsiančios kelerius metus, telefoninių pokalbių išklotinės, iliustruojančios korupcinius politikų ir verslo ryšius, – akivaizdžiau nei akivaizdu. Tačiau teisme, jei ir iki jo prieinama, įrodymų pritrūksta. Jei kas nubaudžiami, tai nebent vidutinio ar smulkaus rango pareigūnai.

Žinoma, korupcinius nusikaltimus įrodyti sun­ku, nes jie daromi abiejų pusių sutarimu. Ad­ministracinę korupciją – pareigūnų papirkimą, kyšio prievartavimą tirti nelengva, bet dar sunkiau susekti kitą politinės korupcijos porūšį – vadinamąjį valstybės užvaldymą, kai privatiems tikslams bandoma užvaldyti pati valstybės struktūra. Ar tikrai teisėsauga vis apsirinka, jei kelerius metus po apklausas ir teismus tąsyti politikai pagaliau pripažįstami nekaltais? Vis dėlto, kaip pripažįsta Vilniaus universiteto sociologijos profesorius, Kriminologijos studijų centro vadovas dr. Aleksandras Dobryninas, politikai turi stipresnį užnugarį nei paprasti visuomenės nariai, turi didesnę galimybę apsiginti, visų pirma samdydami geresnius advokatus.

Tačiau teisėsaugos pareigūnai, kartais ir puikiai žinodami, kad byla nebus laimėta, vis tiek siekia bent jau duoti ženklą: nors šiandien kaltės neįrodysime, bet mes žinome apie daromus veiksmus ir pasidalysime savo žinojimu su visuomene. „Iš pirmo žvilgsnio lyg ir norima visuomenei gera, tačiau yra ir kita pusė: taip parodoma, kad teisėsauga bejėgė nubausti darančiuosius nusikaltimus, užkirsti tam kelią. Tai demoralizuoja visuomenę“, – teigia A.Dobryninas.

Tad jei padarytas nusikaltimas, teisėsauga turi visomis išgalėmis siekti, kad jis neišvengiamai būtų atskleistas, o nusikaltėliai nubausti. Tačiau, profesoriaus nuomone, jei teisėsauga nesugeba to padaryti iki galo, geriau apie tai nė nekalbėti. Naudoti baudžiamąjį persekiojimą kaip prevencijos priemonę – nei demokratiška, nei teisiška. Teisingumas taip netriumfuoja.

„Teisėsaugininkų tikslas turi būti išaiškinti to­kius nusikaltimus ir nubausti kaltuosius. Po­li­tikų „valymas“ turėtų būti ne teisėsaugininkų, o visuomenės reikalas: rinkėjai turi balsuoti už sąžiningus politikus, o rinkėjus turi informuoti pačios po­litinės jėgos, jei jos tikrai kovoja su korupcija. Demokratinėje valstybėje kito mechanizmo nėra. Visuomenės moraline kontrole pasiektume ge­resnių rezultatų, nei naudodami teisėsaugos me­chanizmus“, – neabejoja A.Dobryninas.

Deja, visuomenė vis labiau toleruoja susikompromitavusius politikus.

BFL

Aušra LĖKA, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tarp liberalų elito, pasirodo, ne tik Antanas Guoga buvo patyręs pokerio lošėjas. Lošėjas ir Eligijus Masiulis.

A.Guoga girdavosi per dieną išlošdavęs penkis milijonus dolerių. E.Masiulis, neoficialiais duomenimis, praėjusią savaitę „išlošė“ ketvirtį milijono eurų. „Išlošė“, nes priešingu atveju iš kur garsaus politiko namuose būtų atsiradusi tokia didžiulė suma grynųjų?

Tiesa, reikia patikslinti: tiek A.Guoga, tiek E.Masiulis, per vieną pastarąją savaitę abu pabuvę partijos pirmaisiais asmenimis, – šiandien nebe Liberalų sąjūdžio elitas, A.Guoga jau net ne liberalas, E.Masiulis taip pat sustabdęs narystę partijoje.

Iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

Šaipytis, žinoma, galima ir toliau – iš E.Masiulio mažakalbystės ir A.Guogos daugžodžiavimo, propaguojant demokratinio pasaulio politikoje dar neišbandytus išradimus – melo detektoriumi pertikrinti visų partijų lyderius, liberalų „grietinėlę“ ir dar TV laidų vedėją Edmundą Jakilaitį. Galime kikenti, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį tos savaitės, kai E.Masiulis ir Liberalų sąjūdis dar buvo vieni iš artėjančių Seimo rinkimų favoritų, girtuoklėlis vairuotojas įkalė į STT automobilį, naktį be šviesų būdravusį prie liberalų būstinės. Tad jei liberalai būtų budresni, gal būtų išvengę juos ištikusio kracho.

Bet toks juokas pro ašaras iš beviltiškumo, kad Liberalų sąjūdis, bene moderniausia, pažangias vakarietiškas reformas remianti ir politikos skaidrumą deklaruojanti politinė jėga, tapo ketvirta iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų, išsimaknojusių galimos korupcijos purvyne. Ir dar iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

E.Masiulio politinė žvaigždė nusileido?

O juk dabar 41-erių E.Masiulis buvo bene daugiausiai vilčių Lietuvos politikos padangėje teikiantis naujosios kartos politikas. Ne kokio politikos patriarcho sūnus ar anūkas, vos 24-erių jis 2000-aisiais buvo išrinktas į Seimą ir tapo jauniausiu Seimo nariu. Bet jau turėdamas politinės patirties: dar studijuodamas Klaipėdos universiteto politikos mokslų magistrantūroje jis tapo tuomečio uostamiesčio mero Eugenijaus Gentvilo patarėju. E.Gentvilą galima vadinti E.Masiulio politiniu krikštatėviu: kaip pats pasakoja, pastebėjęs E.Masiulio sveiką protą, darbštumą ir universalumą paskatino jį siekti politinės karjeros.

E.Masiulis buvo ne tik pirmasis Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidentas, bet, 1996 m. įstojęs į Liberalų sąjungą, tapo Klaipėdos liberalaus jaunimo, paskui ir viso skyriaus pirmininku, po dešimtmečio – jau Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoju, o 2008 m. – pirmininku.

Dar studentas pirmąkart išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, nuo 2000-ųjų visuose Seimo rinkimuose sugeba laimėti mandatą.

Tad po jo aštuonerių metų opozicijoje centro dešiniesiems laimėjus rinkimus niekas per daug nesistebėjo, kad E.Masiulis tapo Vyriausybės nariu – jam buvo patikėta Susisiekimo ministerija.

Po 2004-ųjų, kai liberalai su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalu.

Liberalai, vėtyti ir mėtyti skilimų, jungimųsi, vėl skilimų, atsikratę ankstesnių EBSW, vėliau „Rubicon Group“ korupcinių skandalų šleifo, kaip ir prieštaringai vertintų partijos lyderių Rolando Pakso ir Artūro Zuoko, pastaruosius dešimt metų, iš kurių aštuonerius vadovaujami E.Masiulio, iki praėjusio ketvirtadienio pamažu kopė aukštyn. Pastaruosius porą metų Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė kilti tiek, kad pralenkė konservatorius, o merų rinkimuose jie laimėjo prestižiškiausią Vilniaus vadovo postą. Pirmaujančią tarp dešiniųjų partiją imta vertinti kaip vos ne šimtaprocentinę būsimos valdančiosios koalicijos partnerę, kad ir kaip baigtųsi 2016 m. rinkimai, mat ji nespjovė ant koalicinės brolybės nei su konservatoriais, nei su socialdemokratais.

E.Masiulio populiarumas taip pat tik didėjo – jis įsiveržė tarp populiariausių valstybės politikų. Po 2004-ųjų, kai liberalai (tuomet Liberalų ir centro sąjunga) su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalus: kai sykį pamiršo įrašyti į atnaujinamą deklaraciją įsigytą butą Vilniuje ar kai su savo dvyniais Elze ir Viliumi taip ir nepasivažinėjo Anykščių vasaros rogučių trasa, mat vietos valdininkai bandė tuomečio ministro vaikus prastumti be eilės, tačiau laukiantieji pakėlė triukšmą.

Bet ar tikrai lyg plyta iš dangaus ant E.Masiulio galvos nusileido žinia apie jo namuose rastus 106 tūkst. pažymėtų eurų (vėliau minėta jau ketvirtis milijono), esą gautų iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio? Gandų, užuominų ar, kad ir kaip tai pavadintum, nuogirdų apie glaudžius liberalų ir „MG Baltic“ ryšius pasigirsdavo ir anksčiau.

Gintautas Babravičius priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje.

Po paslaptingo lagamino su eurais kažkada buvę liberalų partijos kolegos neoficialiai, o Gintautas Babravičius ir viešai „Lietuvos ryte“ priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje ir, neva jokia paslaptis, „Liberalų sąjūdis buvo ir yra „MG Baltic“ projektas, remiamas ir finansiškai, ir LNK žiniasklaidos grupės teigiamu dėmesiu“.

Pavyzdžiui, 2010 m., TV3 skaičiavimu, „MG Baltic“ per savo įmones Liberalų sąjūdį parėmė 200 tūkst. litų. Dabartinė minima suma – ketvirtis milijono eurų – tik įrodytų, kad Lietuvoje brangsta ne tik kalafiorai.

Nors dabar liberalai – Seimo opozicijoje, bet valdžia Vilniuje – ne mažiau riebus kąsnis. Sostinės meras ir, tikėtina, būsimas Liberalų sąjungos pirmininkas Remigijus Šimašius tikina pertikrinęs visas sutartis dėl naujų projektų ir tik viename nedideliame dokumente radęs paminėtą „MG Baltic“ įmonę. Tačiau prielaidų pastaruoju metu kyla įvairių: gal, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės sprendimas sumažinti stadiono žiūrovų vietų skaičių reiškia, kad šalia planuojamame statyti gyvenamųjų namų rajone padaugės gyvenamųjų namų ir gal ten turi savo interesų „MG Baltic“, be to, naujų projektų bus ir daugiau. O gal solidi sumelė įduota norint užsitikrinti savo interesų lobizmą po Seimo rinkimų, juk liberalams prognozuota vieta valdančiojoje daugumoje ir net premjero postas.

Procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Tad, kad ir kaip sunku daliai politologų ir žurnalistų, prijaučiančių (ar prijautusių?) liberalams, susitaikyti, jog charizmatiškasis modernusis E.Masiulis „čemodanėliais“ galėjo nešiotis šimtus tūkstančių grynųjų, nelabai padoru dabar jį daryti vos ne teigiamu herojumi, mat jis atsisakė partijos pirmininko ir Seimo nario postų, suspendavo savo narystę partijoje. Juk jei nebūtų sukėlęs įtarimų, nereikėtų nė atsistatydinti.

Antra vertus, Seimo nario, anksčiau – STT Panevėžio valdybos vadovo Povilo Urbšio vertinimu, procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Taip, E.Masiulio pozicija trauktis iš Seimo – vakarietiška. Tačiau, kaip pastebi P.Urbšys, yra ir kita to dalyko pusė: „Jei paaiškės, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie liudytų ne E.Masiulio naudai, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų naudinga padėti parlamentaro mandatą, kad nesudarytum galimybės oponentams per laikinąją komisiją svarstymo metu susipažinti su byloje esančiais duomenimis ir vykstant politinei rinkimų kampanijai tai panaudoti. Bet būtent Seimo laikinojoje komisijoje Seimo nariui yra maksimali galimybė įrodinėti, kad jis nekaltas. Atsisakydamas mandato kartu užkerti kelią visuomenei susipažinti, kas yra byloje.“

Buvusį STT pareigūną stebina ir E.Masiulio mažakalbystė: pasak jo, jei žmogus apkaltintas be pagrindo, niekas negali jam uždrausti pakomentuoti savo pozicijos ir kuo jis ją grindžia, juo labiau kad politikas tai pareiškė dar nė nebuvęs apklaustas.

Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.

Į konkretų klausimą, ar ėmė kyšį, E.Masiulis atsakė: „Aš norėčiau jums labai daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis tam tikras laikas. Šiandien dėl proceso reguliavimo dalykų to negaliu, bet galiu užtikrinti, kad sieksiu teisinėmis priemonėmis įrodyti savo teisingumą ir paneigti man mestus įtarimus. Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.“

Tačiau kodėl jis, jei tiek daug žino, kas svarbu Lietuvai, nepapasakojo iki to lemtingo ketvirtadienio?

Politiko olimpinė ramybė pavydėtina. Tačiau ar pavyks jam tesėti viešai duotą pažadą apsiginti? Gal jis turi omeny, kad, kaip ir kitos didžiosios žuvys (kad ir naujausias pavyzdys – Druskininkų mero Ričardo Malinausko Vijūnėlės dvaro skandalas), sulauks vienintelės bausmės – jų savanaudiškumo paviešinimo. Deja, tai labai galimas atvejis.

Vis dėlto buvęs STT pareigūnas, dabar Seimo narys P.Urbšys pagal procesinius veiksmus daro prielaidą, kad pagrindo tam teisėsauga šįsyk turėjo turėti pakankamai. Tačiau jei pritrūktų įrodymų patraukti baudžiamojon atsakomybėn tiek vieną, tiek kitą asmenį, susijusį su šiuo galimu kyšiu, būtų didelis skandalas: STT diskredituotų save kaip valstybės institucija. Tokiu atveju, matyt, tektų spręsti ir vadovo atsakomybės klausimą.

Ar tikrai sveiko proto dešinieji

Kad E.Masiulis minimą ketvirtį milijono būtų paėmęs asmeniškai, turbūt tiek pat tikėtina, kiek ir tai, kad išlošė juos žaisdamas pokerį. Ir tik iš pirmo žvilgsnio kelia nusistebėjimą, kaip tokia gudri politikos lapė pati įkliuvo. Bet, korupcinius nusikaltimus tyrusio P.Urbšio aiškinimu, tai įprastas atvejis, nes siekiant maksimaliai užtikrinti slaptumą tokius sandorius atlieka pirmieji asmenys, taip sumažindami galimybę, kad nutekės informacija, o užklupus teisėsaugai vienas kitą išduos.

Tad, ko gero, E.Masiulis bando prisiimti visą ugnį į save, tikėdamasis bent kiek sušvelninti smūgį visai partijai. Tačiau tik keturių dienų laikinojo liberalų vedlio A.Guogos politinės inovacijos sukėlė tiek juoko, kad beveik užgožė ir E.Masiulio nuodėmes, ir dar labiau pakenkė liberalams.

Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.

Laikinuoju partijos pirmininku tapęs ligšiolinis pirmasis pirmininko pavaduotojas išspinduliavo tokių demokratinėse šalyse dar neišbandytų politinių atradimų, kad kvapą gniaužė: pasiūlė visų partijų pirmininkams, taip pat liberalų elitui pasitikrinti melo detektoriumi, jau tarėsi su britų bendrove, kad ji patikrintų pačių liberalų vadovybę antikorupciniu auditu. Dar A.Guoga gyrėsi pastatysiąs bažnyčią, savo verslą Lietuvoje paaukosiąs savo paties labdaros fondui. A.Guoga tiek daug šnekėjo ir tiek daug painiojosi atsakinėdamas, kandidatuos į nuolatinius partijos pirmininkus ar ne, kad nuomonės keitimu net pranoko premjerą Algirdą Butkevičių. Į konkrečius klausimus atsakinėjo senovės išminčių citatomis, bet kai ką pridurdavo ir nuo savęs. Pavyzdžiui, „Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.“

Po keturių dienų tokio A.Guogos karo su „mafija“ partija prispaudė savo laikinąjį vadovą trauktis iš posto, o šis nutarė trauktis ir iš partijos. Tiesa, A.Guogos intencijos lyg ir buvo teisingos – apvalyti partiją nuo korumpuotų partiečių (nes sunku patikėti, kad E.Masiuliui verslininkai ketvirtį milijono būtų dovanoję asmeniškai). Bet A.Guogos veiklos forma ir retorika buvo tokia, kad kai kurie senieji partijos nariai prašneko, jog jis per keturias dienas laikinajame poste padarė vos ne tiek žalos partijai, kiek ir E.Masiulis, nes kas balsuos už partiją, kurios net vadovai arba korumpuoti, arba kažkokie demokratijos neišmanantys ufonautai.

Tiesa, kaip pasakoja senieji liberalai, jie gavo A.Guogos atsiprašymo žinutes. Beje, jis atsiprašinėja nebe pirmą kartą. Kai laimėjo Europos Parlamento rinkimus, o jo reitingai vienu metu ėmė lenkti net liberalų pirmininko, nauja politinė žvaigždė taip susireikšmino, kad ėmėsi save pozicionuoti kaip būsimą premjerą. Tuomet jo viešųjų ryšių akcija baigėsi mušimusi į krūtinę, kad gal ką ir ne taip suprantantis politiniuose procesuose. Ir tai nebuvo vienintelis jo nesusivokimas politiniuose procesuose.

A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

O meilės tarp A.Guogos ir E.Masiulio, kaip ir kitų partijos senbuvių, seniai nebuvo. Didėjančio populiarumo varžovas partijoje kvėpavo ligšioliniams lyderiams į nugarą, tačiau liberalai virsti populistine A.Guogos reklamine partija nenorėjo. Antra vertus, juk A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

Vis dėlto kaip apskritai tarp sveiko proto dešiniųjų (taip per 2012 m. Seimo rinkimų reklamos kampaniją save vadino liberalai) atsiduria tokie žmonės kaip A.Guoga, liberalus pavertęs pajuokos objektu?

Tai kaina, kurią liberalai, kaip ir visos kitos partijos, moka už populiarių žmonių vaikymąsi, kurių jiems labai trūko. Iškalbingas faktas: liberalai per 2012 m. Seimo rinkimus sugebėjo laimėti vos tris mandatus vienmandatėse apygardose, Europarlamento rinkimus 2009 m. laimėjo jų kviestinė žvaigždė – nepartinis filosofas prof. Leonidas Donskis, o 2014 m. antras sąrašo numeris buvo partijos debiutantas A.Guoga.

Beieškodami populiarių žmonių ar tiesiog populistų liberalai kartais elgėsi labai liberaliai: kaip liberalų rinkimų sąrašo būsima kandidatė ėmė puikuotis seksperte prisistatanti Milda Bartašiūnaitė, vėliau dar pagarsėjusi patarimais, kad garinant balkone actą galima išsklaidyti lėktuvų teršalus, o dar vėliau – kaip Rusijos propagandistė Lietuvoje.

Dabar Šilalės liberalai kandidatu siūlo TV prodiuserį Kristupą Krivicką, dėl kurio laidų neetišku buvo pripažintas TV3 kanalas.

Liberalai vis lipa ant to paties grėblio, dėl populiarumo net partijos vairą atiduodami prieš­taringai vertinamoms personoms. A.Guogos, jei jis būtų tapęs liberalų pirmininku, atvejis nebūtų buvęs unikalus: 1999 m. liberalai iš konservatorių importavo į savo vadovus Rolandą Paksą. Taip, jis padovanojo liberalams 34 Seimo mandatus, bet netrukus jo ir liberalų keliai išsiskyrė. Tada sužibo nauja – A.Zuoko žvaigždė. Bet ir toji neilgam.

Liberalai vis laižėsi praradimų žaizdas, bet nepasimokė iš klaidų ir vėl buvo susivilioję neo­pranašu.

Kas laimės iš liberalų pralaimėjimo

Vis dėlto kas sudėliojo šį politinį pokerį ir kas iš jo laimės? Ar STT nežaidžia politinių žaidimų? „Rinkimų kampanijos metu padidėja poreikis turėti neapskaitytų pinigų, ir tas suaktyvėjimas padidina galimybę įkliūti, – tokią prielaidą švelnina buvęs STT pareigūnas, dabar parlamentaras P.Urbšys. Bet pripažįsta: – Jei dviejų potencialių įtariamųjų R.Pakso ir Gedvydo Vainausko istorija nešviežia, o jų susitikimas vos ne tiesiogiai transliuojamas internetu, tai tik patvirtina, kad tikslas buvo ne išaiškinti tiesą byloje, bet viešinti veiksmus, tarsi STT dalyvautų politiniame šou.“

O gal priešrinkiminiai STT politiniai tyrimai – Prezidentės, kuriai STT atskaitinga, kerštas už jai nepalankią nuomonę „Lietuvos ryte“ ar „MG Baltic“ valdomoje žiniasklaidoje?

Viešojoje erdvėje diskusijų daug. Bet net jei, kaip daroma prielaida, E.Masiulis pateko į teisėsaugos akiratį vykdant kad ir Prezidentės inicijuotą „MG Baltic“ skaidrumo tyrimą, garbė jai, kad kovoja su korumpulais, kas jie bebūtų, ir garbė teisėsaugai, kad nepaiso, kurios ideologijos partijos valstybės vadovei labiau prie širdies. Tiesa, reikia tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai šįsyk bylą išnarplios iki pabaigos, o ne tik švaistysis ginklais prie politiko namų, lyg šis būtų iki dantų ginkluotas mafiozas.

Teisėsauga daugiau informacijos žada pateikti kitą savaitę, bet mažai kas abejoja, kad užfiksuotas faktas – tai tas pats liberalų rėmimas prieš rinkimus, koks vykdavęs iki uždraudžiant remti partijas juridiniams asmenims.

Beje, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad liberalų rezultatas rinkimuose dažnai būdavęs geresnis nei skaičiai apklausose. Turtingų žmonių partija laikomi liberalai prieš rinkimus mobilizuodavosi, mesdavo visus pajėgumus, taip pat ir finansinius. Kaltinti, kad tie pajėgumai būdavę nelegalūs, pagrindo nėra, nes Vyriausioji rinkimų komisija tikrina ne tik rinkimų agitacijos laikotarpio, bet ir kasmetines partijų finansines ataskaitas. Kiek gerai tikrina, jei vis išlenda kokie aukotojai, kurių aukos didesnės nei jų metinės pajamos, – kitas klausimas.

Kaip ir klausimas, ar draudimas remti partijas juridiniams asmenims suteikė partijų veiklai daugiau skaidrumo. Tačiau toks įstatymas tebegalioja, be to, partijos gauna solidžią valstybės paramą, plius turi galimybę sulaukti piliečių paramos ne tik prieš rinkimus, bet ir kasmet skiriant 1 proc. pajamų mokesčio. Tad teisinti liberalų, jei tie tūkstančiai buvo skirti rinkimams, nėra jokio pagrindo.

Šiek tiek sunkiau atsakyti į klausimą, kas laimės iš liberalų pralaimėtos (tolesni įvykiai parodys, kokiu mastu) politinio pokerio partijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė pasakoja, kad 2012 m. atliekant tyrimą respondentų buvo klausiama, kiek kuri partija jiems patinka, ir daugelis minėjo liberalus. Tačiau net tarp tų, kurie už juos balsavo, ir ne vieną kartą, prisirišusiųjų prie šios partijos buvo nepalyginti mažiau nei prie konservatorių ir socialdemokratų, ir net Darbo partija turėjo didesnę ištikimų rinkėjų dalį. Vadinasi, liberalų potencialas didelis, bet rinkimų rezultatai labai priklauso nuo to momento aplinkybių.

Dabar, politologės vertinimu, ir tie ištikimieji rinkėjai gali nusisukti: „Liberalai apeliuodavo į sveiko proto rinkėjus. Bet politikoje, jei kas nutinka blogo, tai nelabai padeda, nes racionaliai mąstantis elektoratas atgręžia nugarą. Kiti ieškotų pateisinimo – gal kas meluoja, gal provokuoja, bet sveiko proto liberalų rinkėjai taip negalvoja. Kitos partijos per tokius skandalus sugebėdavo išlaviruoti apysausės, tačiau liberalams toks skandalas pavojingiausias iš visų partijų. Žinoma, dar daug kas priklausys nuo to, kas taps partijos pirmininku, kokia bus bylos pabaiga.“

Konservatorių drąsinimasis, kad po liberalų fiasko jie susižers dešiniųjų balsus, gali būti per ankstyvas. Tiesa, tai jau davė jiems naudos – bent jau pasitarnavo tuo, kad konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis pagaliau ryžosi atsisakyti milžiniškos europarlamentaro algos ir grįžta į Lietuvą vadovauti partijos pasirengimui rinkimams.

Tačiau „Vilmorus“ / „Valstybės“ tyrime liberalų rėmėjai savo antruoju pasirinkimu nurodė praktiškai po vienodai socialdemokratus (23 proc.) ir konservatorius (22 proc.), taip pat 13 proc. jų būtų linkę balsuoti už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuri tyrimo metu dar nebuvo pasie­kusi dabartinių aukštumų.

Vis dėlto E.Masiulio pokerio partija sukrėtė ne tik Liberalų sąjūdį ir ne tik liberalių pažiūrų rinkėją paliko be pasirinkimo (pasitikėjimo A.Zuoku limitai seniai išnaudoti, tad jo Laisvės sąjunga kažin ar išloš iš liberalų dramos). Neabejotinas smūgis suduotas visai partinei sistemai.

Apmaudu ir tai, kad taip laukta politiniame elite jaunesnė, moderni, nebe sovietmečio nomenklatūros likučių karta pasirodė nė kiek ne geresnė. A.Zuokas, R.Paksas ar „darbiečių“ jaunimėlis, jau sėdėjęs kaltinamųjų suole nagrinėjant partijos juodosios buhalterijos bylą, tokių iliuzijų nepalieka.

„Priešingai: pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinis elitas, atėjęs su Sąjūdžiu, turėjo daugiau idealizmo, buvo gerokai švaresnis, nes į politiką ėjo dėl idealistinių paskatų. Vėliau, po 2000-ųjų, į politiką atėjo naujoji banga politikų, kurių paskatos gana pragmatiškos: jie mano, kad politika – neblogas užsiėmimas, leidžiantis pragyventi, susitvarkyti savo reikalus, gauti naudos“, – apgailestauja A.Ramonaitė.

Politologė priduria, kad ir kitose šalyse situacija nėra geresnė, ką neseniai dar kartą patvirtino ir „Panamos dokumentų“ skandalas. „Kad ir kokia demokratiška būtų valstybė, nereikia įsivaizduoti, kad politikai savaime bus kažkokie supermoralūs. Klausimas tik toks: ar institucinė struktūra, demokratija su savo mechanizmais, įskaitant ir viešąją nuomonę, pajėgia tuos procesus suvaldyti, kad politikams neapsimokėtų klimpti į korupciją. Mūsų šalyje tai dar vis apsimoka, net baimė būti pagautiems nėra tokia didelė kaip nauda. Čia pagrindinė bėda“, – diagnozuoja A.Ramonaitė.

Kai iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų trijų vadovai, o vienos tuometis vicepirmininkas įklimpę į korupcinius skandalus – tai jau sisteminis brokas. Tad, pasak politologės, šiame politiniame pokeryje vienintelis džiaugsmas, ir tas pro ašaras: jei įtarimai E.Masiuliui pagrįsti, galėsime džiaugtis, kad institucijos, kurios turi rūpintis skaidrumu, dirba nepriklausydamos nuo politikų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kodėl brangs? Todėl, kad duoti didelį kyšį ir jį paimti teks išmaniau, o šiais laikais tai susiję su papildomomis išlaidomis.

Eligijaus Masiulio politinė savižudybė priminė „Euroviziją“. Įsivaizduokime, kad visi laukė aukščiausių balų, gal net pirmųjų vietų. Ir še tau kad nori – planuotas efektingas šuolis į politikos aukštumas baigėsi nesėkme. Atlikėjas vertėsi per galvą ir plojosi į grindis. Kol kas nežinia, kas kaltas dėl katastrofos – ar atlikėjas batraiščius blogai susivarstė, ar konkurentai keliais centimetrais į šoną patraukė efektingam triukui skirtą kilimėlį. Beje, tie konkurentai gali būti labai artimi saviškiai.

Palyginimą su „Eurovizija“ lydi nuostaba dėl banknotų. Atmintis išplukdo pavardę – Koreika. Tai personažas iš kultinio romano „Aukso veršis“, kurį rusų kalba parašė ankstyvo sovietmečio autoriai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas.

E.Masiulis ir galbūt jam pinigus perdavęs Raimondas Kurlianskis dabar medituoja kartu su brangiais advokatais būtent todėl, kad elgėsi kaip tas Koreika – laikė pinigus lagamine. Yra lagaminas – atsiras ir Ostapas Benderis, arba Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kurie ateis pinigų paimti. Tiesa, E.Masiulį įklampinusias sumas galima iškaišioti į švarko kišenes pluoštais po 500 eurų.

Apgailėjus iškilaus liberalo politinį saulėlydį  gerklėje tvenkiasi ištarmė: „Kaltas ne Eligijus, kalta aplinka!“ Žinoma, galima stebėtis, kodėl grynaisiais, kodėl paliekant pirštų atspaudus (negi su pirštinaitėmis paėmė kaip mėsos pardavėjai – dabar net ir turguje?). Tačiau tas pinigų grynumas tik argumentas, kad veikiausiai ne sau ėmė, o partijai. Vienam kandidatui duos, kitam duos – žiūrėk, koncertų, alaus ir dovanėlių bus daugiau ir brangesnių, nei rodo rinkimų kampanijos sąskaitos-faktūros. Skirtumą planuota padengti tais koncerno „MG Baltic“ darbuotojų kruvinu prakaitu uždirbtais eurais.

Koks vidutinis kyšis, kurį gavo šios besibaigiančios kadencijos Seimo nariai?

Pažvelkime į reiškinį sistemiškai. Duomenys iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimo, kuris paskelbtas prieš porą savaičių: „Šešėlyje vis dar yra daugiau kaip ketvirtadalis šalies ekonomikos, t.y. nelegalioje rinkoje sukuriama 26 proc. visos pridėtinės vertės. Plačiausiai šešėlis paplitęs akcizais apmokestinamų prekių rinkoje: nelegalus alkoholis sudaro 22 proc. stipriojo alkoholio rinkos, nelegalios cigaretės – 20 proc., kuras – 15 proc. rinkos.“

Kitas skaičius – ne mažiau kaip 2 mlrd. eurų, kurie išmokami vokeliuose. Jų visų į švarką nesukiši – tikrai reikės ne vieno lagamino. Pinigai toje sferoje keliauja ne per bankus. Buhalteriai kasmet išgrynina tuos milijardus, kurie nukeliauja į šešėlį, tad parūpinti E.Masiuliui vieną ar daugiau šimtų tūkstančių banknotais tikrai nėra techninė problema.

Mokamos politinės paslaugos – šešėlis šešėlyje. STT ištyrė, kad, pavyzdžiui, „Kauno vandenims“ organizuojant viešuosius pirkimus už 1,3 mln. eurų, vidutinis kyšis sudarė apie 2 tūkst. eurų (pernykščiai duomenys). O koks vidutinis kyšis, kurį gavo šios besibaigiančios kadencijos Seimo nariai? Kas apskaičiuos? Kitas klausimas – kokios politinės jėgos ir kokiu mastu susijusios su kontrabanda. Šis klausimas atsiremia į tokias politines aukštumas, iš kurių vargu ar kas pargrįš su antrankiais.

Prekyba įtaka atsirado ne šiandien, ji neišnyks rytoj. Išmanesnis žiūrovas, mėgstantis filmus apie italų mafiją, per tuos kelis dešimtmečius, kol jie rodomi Lietuvoje, turėjo susiprotėti, kad pasipriešinti aukščiausio lygio korupcijai gali tik nepriklausomos teisėsaugos institucijos. Lietuvoje tai ir vyksta. Ar STT kas nors iš aukščiau pataria, ką griebti? Šoviniai brangūs, todėl nenustebkime, kad politikos aukštumose atsiranda ugnies koreguotojų.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

BFL

„Akivaizdu, kad XXI amžiaus ritmas reikalauja ryžtingesnių sprendimų, aktyvesnio veikimo ir didesnės lyderystės, susitelkiant ties tuo, kaip mes gyvensime po 5 ar 10 metų, o ne gyvenimu šia diena“, – įsitikinęs Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Pokalbis su juo – apie liberalią 2016 metų viziją.

Dovaidas PABIRŽIS

– Kokie yra liberalų lūkesčiai dėl 2016-ųjų Seimo rinkimų, kokios bus pagrindinės jūsų programos gairės?

– Liberalai į šiuos rinkimus eina su aiškia didesnės Lietuvos vizija, kurią įsivaizduojame trimis pjūviais. Nežinau, kokio reikia sukrėtimo, kad suprastume, jog mūsų dramatiškai mažėja, todėl turi atsirasti politinė jėga, kuri pasakytų, kaip mes sustabdysime Lietuvos mažėjimą. Didesnė Lietuva reiškia daugiau Lietuvos piliečių visame pasaulyje. Į tai bus orientuoti mūsų siūlymai: dvigubos pilietybės ir internetinio balsavimo įteisinimas. Šiandien matome tam tikrą atskirtį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių, ir tai yra tiltas, kurį privaloma nutiesti.

Didesnė Lietuva yra ir didesnės čia gyvenančių žmonių pajamos. Šiandien matome sveiko proto stokojančias lenktynes tarp partijų, kas pasiūlys di­desnę minimalią mėnesinę algą, bet dar nė viena pasaulio valstybė vien dėl to netapo turtingesnė. Tu­rime priimti aiškius sprendimus ekonomikoje, kad mūsų vidutinės pajamos būtų gerokai didesnės nei dabar. Šiandien valstybėje labiausiai dėmesio stokoja tie žmonės, kurie patys sugeba tvarkyti savo gyvenimą, pragyventi, užsidirbti duoną ir mokėti mo­­kesčius. Didesnė pagarba jiems turi būti politikos alfa ir omega.

Kalbėdami apie didesnę Lietuvą turime galvoje ir didesnes galimybes čia gyvenantiems. Tai yra viešosios paslaugos, kokybiškesnis išsilavinimas ir sveikatos paslaugas, paprasčiau tvarkomi įvairūs su valdžios institucijomis susiję reikalai. Esame šiek tiek įšalę ledynmetyje ir įstrigę laike, nes gyventojų ma­žėja, o pinigų poreikis įvairioms funkcijoms išlaikyti auga. Pinigų valstybėje yra nemažai, bet mes nesugebame jų efektyviai ir skaidriai naudoti, kad jų už­tektų toms paslaugoms teikti.

– Nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, biurokratų Lietuvoje nemažėja. Kaip galima šį procesą suvaldyti?

– Per ketverius šios Vyriausybės darbo metus matėme labai negerą plaukimo pasroviui tendenciją. Kai nėra aiškaus politinio stuburo ir tvirtos pozicijos nedidinti valdymo išlaidų, tuomet politikus labai greitai pagauna tas išlaidų sūkurys, ir jos auga.

2016 m. jos auga nepadoriai, ypač matant, kad prognozuojamos pajamos į biudžetą nebėra tokios optimistinės. Sprendimas paprastas – reikalingas aiškus įsipareigojimas ir politinė valia bei gebėjimas at­silaikyti prieš sistemą. Dirbdami krizinėje Vy­riau­sy­bėje ne kartą turėjome panašias situacijas ir ne­­ma­žai sumažinome valdymo išlaidas.

Akivaizdu, kad šiandien valdžia tapo didesnė už valstybę, kitaip tariant, piliečiai nesugeba surinkti tiek pinigų į biudžetą, kiek valdžia jų išleidžia. Viskas turėtų būti atvirkščiai, valdžia negali būti didesnė už valstybę.

– 2016-ųjų biudžetą dėl per didelio išlaidavimo kritikuoja net Europos Komisija. Kaip vertinate šią situaciją?

– Deja, nėra išnaudotos mūsų ekonomikos augimo galimybės. Gaila, kad valdžia pasidavė artėjančių rinkimų nuotaikoms ir stengėsi pabarstyti papildomai surinktų pinigų visiems, užuot pradėjusi gyventi pagal kišenę. O ekonomikos augimą visada galima išnaudoti sėkmingiausiai, kai sugebi priimti sprendimus, lemiančius, kad pinigų žmonės turėtų daugiau.

Vyriausybės sprendimas padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) yra nepakankamas. Jei būtume sugebėję išlaikyti šių metų išlaidų dydį, galėtume padidinti NPD iki minimalios algos, o tai reikštų, kad du vaikus auginanti šeima papildomai galėtų uždirbti iki 900 eurų, atskaičius mokesčius. El­gia­masi gana lengvabūdiškai – atsirado daugiau pinigų, tai ir padalykime juos perskirstydami biudžetą. Tai klaidingas kelias.

– Žodžiai „liberalas“ ir „liberalizmas“ kai kuriuose diskursuose pastaruoju metu įgijo tam tikrą neigiamą aspektą, esą tai griauna valstybės pamatus, vertybes ir pan. Kaip tai vertinate?

– Liberalioji demokratija yra tas kelias, dėl kurio Europa tapo labiausiai klestinčiu kraštu visame pasaulyje. Jei Europa būtų pasirinkusi nacionalizmo arba uždaros ekonomikos kelią, šiandien turėtume kraujuojantį pasaulio regioną, kuris būtų ne donoras, o paramos gavėjas. Girdžiu tą diskursą ypač po lapkričio 13-osios Paryžiaus įvykių, esą Europos liberalios demokratijos kelias yra „perdėtas“ ir reikia grįžti prie nacionalizmo, kai kuriose valstybėse matome jį atgimstantį.

Europos stiprybė ir vienovė yra jos įvairovėje. Jei būtume pasidavę nacionalistinėms emocijoms, pradėję kurti barjerus, užsidarinėti sienas, kurti 28 atskiras gynybines strategijas ir užsienio politikas, tai ISIS ir Vladimiras Putinas būtų pasiekę savo tikslą – su­griauti stiprią Europą, kuri savo sėkmę grindė liberalios demokratijos vertybėmis.

BFL

Pastarieji savivaldos rinkimai buvo itin sėkmingi Liberalų sąjūdžiui – partija iškovojo Vilniaus ir Klaipėdos merų postus, o turimą savivaldybių tarybų mandatų skaičių daugiau nei padvigubino. Jei nesustos sėkmės kelyje, labai realu, kad kitąmet liberalai dalyvaus formuojant Vyriausybę ar net pelnys premjero postą. Galbūt jų  laukia pergalė 2019-ųjų prezidento rinkimuose? Apie liberalią politikos kryptį „Veidas“ kalbasi su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

VEIDAS: Kokius regite svarbiausius Lietuvos iššūkius, su kuriais artimiausiu metu reikės susidurti?

E.M.: Numeris vienas, be jokios abejonės, yra mūsų demografija. Per pastarąjį dešimtmetį, įvertinus mūsų didelius emigracijos srautus ir sulėtėjusį gimstamumą, akivaizdžiai einame į senstančių valstybių gretas. Ilgainiui tai labai atsilieps šalies raidai ir ekonomikai. Jau dabar kai kuriuose mažiau išsivysčiusiuose Lietuvos regionuose turime absoliučiai kritinę situaciją dėl santykio tarp dirbančiųjų ir tų, kurie gauna išmokas iš valstybės. Visos politinės partijos yra pasirašiusios susitarimus dėl nacionalinio saugumo, dėl gynybos, taigi jos turi rasti ir politinės valios susitarti dėl esminio tikslo – kaip mums per penkerius, dešimt ar penkiolika metų pasiekti, kad gyventojų mažėjimas sustotų, o ilgainiui jų pradėtų daugėti.

Turime užprogramuotą problemą, kurią vis po truputį stumiame į priekį, naudodamiesi ir naryste Europos Sąjungoje, – gauname papildomų investicijų, bet  2020-aisiais šis dalykas baigsis. Jei „neperlaušime“ tokios situacijos, laukia labai niūrios prognozės – valstybė tiesiog nebebus pajėgi surinkti tiek pinigų, kiek reikia jos įsipareigojimams vykdyti, o skolinimosi padėtį mes taip pat puikiai žinome.

Santykinai mūsų skola ES kontekste nėra labai išsiskirianti, bet jei skolinsimės, nebus tvaraus ir stabilaus ekonomikos vystymosi. Todėl tikslas labai aiškus – gimstamumo didėjimas, tam tikrų imigracijos įstatymų tobulinimas, kas leistų į šalies darbo rinką įsilieti daugiau užsienio piliečių ir pritraukti atgal į Lietuvą dalį emigrantų, sukuriant jiems čia orias ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Jei nebebus žmonių – nebebus nei ko saugoti, nei kam valstybę vesti į priekį.

VEIDAS: Tarp rinkėjų, balsavusių per pastaruosius savivaldos rinkimus, 49 proc. buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, o vos 17 proc. – jaunesni nei 35-erių. Lietuvos ministrų amžiaus vidurkis yra 55 metai, o, pavyzdžiui, Estijos ministrų – 41 metai. Jūsų manymu, kodėl Lietuvos politikoje iki šiol dominuoja vyresniųjų karta, o jaunesnieji lieka antrame plane?

E.M.: Priežastys įvairios – psichologinės, kultūrinės, gal net religinės. Esame labiau hierarchinė visuomenė, paremta autoritetu. Tai kartais persismelkia į pačias įvairiausias mūsų visuomeninio gyvenimo sritis. Antra priežastis – ir mūsų politinės partijos: jos neturi sukūrusios aiškių procedūrų, kaip pritraukti jaunų žmonių. Nėra sisteminio požiūrio, viskas daroma taip – išėjau į gatvę ir pradėjau ieškoti jauno žmogaus, nes dabar reikia atsinaujinti, atsijauninti, kaip madinga sakyti pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje. Taip diskredituojama pati politinė idėja.

Trečia, tai iš dalies užkoduota ir pačioje visuomenės pasąmonėje, kai rinkimuose aktyviau dalyvauja vyresni žmonės, labiau jausdami pareigą, o iš dalies ir patys labiau priklausydami nuo valstybės politikos. Dažnai atsitinka taip, kad jiems pritrūksta pasitikėjimo jaunesniais politikais. Jie yra labiau linkę rinkti savos kartos politikus, nes labiau juos mentališkai atpažįsta ir susisiekia tais pačiais kodais. Tam tikra tendencija, kad vis daugiau jaunesnių, jau nepriklausomybės metais subrendusių žmonių ateina į rinkimus, yra, bet tas skaičius didėja labai lėtai. Negaliu piešti visko blogomis spalvomis, matau pozityvo, spręsdamas pagal pastaruosius savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus.

VEIDAS: Europoje, ypač Europos Sąjungoje, dažnai kalbama apie politinės lyderystės krizę: trūksta asmenybių, kurios galėtų prisiimti atsakomybę, įgyvendinti reformas, imtis ryžtingų sprendimų. Taip aiškinama vangi reakcija į karą Ukrainoje, užsitęsusi ekonominė krizė. Kaip vertinate politinę lyderystę Lietuvoje?

E.M.: Sakyčiau, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sėkmingas ir geras lyderystės pavyzdys, įvertintas ne tik aukštu reitingu, bet ir ES politinio elito nuomone. Taigi turime sektiną pavyzdį. Bet akivaizdu, kad vien Prezidentės neužtenka, akys krypsta į Vyriausybę ir ministrus. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet ypač po to, kai iš jos pasitraukė Valentinas Mazuronis ir Vytenis Andriukaitis, ji atrodo kaip pati blankiausia Vyriausybė iš visų šešiolikos buvusių, stokojanti ryškių asmenybių, lyderių, žmonių, gebančių įtikinti savo idėja, „užkurti“ ja kitus žmones, burti komandą jai įgyvendinti, pagaliau bent turinčių tą idėją. Vykdomojoje valdžioje neturime ryškių asmenybių, kurios galėtų vienoje ar kitoje srityje daryti didelius darbus, skatinti proveržį, formuluoti ambicijas.

VEIDAS: Ar daugiau tokių žmonių matote opozicinėse partijos?

E.M. Lyderius reikia auginti, jų nerasi Bernardinų parke ar tiesiog išėjęs į gatvę. Kultūroje, žurnalistikoje, versle yra žmonių, kurie šiandien nenori tapatintis su politika ir savo stiprias savybes naudoja tik profesinėje veikloje. Partijų ir politikų užduotis yra prieiti prie šių žmonių, įkvėpti juos, kad jie kartu eitų į Vyriausybes, dalyvautų rinkimuose. Nekalbu apie kažkokius vienkartinius legionierius, kurie pasisamdomi ir sąraše „praveda“ daugiau žmonių, nors su ideologija neturi nieko bendro. Kalbu apie įvairių sričių autoritetus, kurie šiandien dėl įvairiausių priežasčių nedalyvauja politikoje, suvokdami ją kaip tam tikrą blogį ir nenorėdami susiteršti savo autoriteto. Jei prieš 10 ar 15 metų regione kalbindavai vietinį gydytoją ar mokytoją dalyvauti politikoje, būdavo nepalyginti lengviau nei dabar. Tai yra tam tikra problema.

VEIDAS: Liberalizmas ir liberalios partijos Europoje beveik niekur nedominuoja, dažniausiai užimdamos tam tikrą nišinę vietą. Jeigu žiūrėsime į pokomunistines valstybes, su Estijos išimtini, čia jos taip pat beveik niekur nėra populiarios. Ar tikite, kad Lietuvoje liberalizmas gali tapti dominuojančia ideologija ir sėkmės receptu?

E.M.: Turime įvertinti, kad XXI amžiuje ideologijos niveliuojasi ir tai nėra XIX a. tradicinių ideologijų politinis diskursas. Vien buvimas ES mus jau tam tikra prasme rėmina, nes yra bendros vertybės, priimtinos ir liberalui, ir socialistui, ir konservatoriui. Nepaisant to, manau, kad kultūrinis ir politinis liberalizmas turi savo vietą tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Liberalų šansai artimiausiems keliems dešimtmečiams įsitvirtinti Lietuvos politinėje sistemoje – visai neblogi: keičiasi kartos, nueina sovietiniu laikotarpiu užaugusi karta. Ateina žmonės, kurie turi inovatyvesnį, modernesnį matymą, kitą tolerancijos laipsnį, kitas vertybes.

Be to, jei žiūrime į pokomunistines šalis, nereikėtų užmiršti Lenkijos, kurioje stiprių kairiųjų neliko, o su tam tikromis priemaišomis Donaldo Tusko partija yra ant liberalių nuostatų sukurta politinė jėga. Tad ir Lietuvoje liberalams yra galimybių ne tik įsitvirtinti, bet ir tam tikram laikotarpiui prisiimti atsakomybę už valstybės raidą.

Po Sąjūdžio Lietuvos visuomenė buvo labai poliarizuota, tai iš esmės nuvedė prie dvipartinio modelio formavimosi. Tik nuo 2000-ųjų atsirado naujų politikos idėjų, pradėjo formuotis nuosaikaus pliuralizmo sistema su penkiomis šešiomis partijomis. Tokį ir matau Lietuvos kelią. Jei dar sugebėtume priimti tokius paprastus sprendimus, kaip internetinis balsavimas, sutvarkytume dvigubos pilietybės reikalus, liberalams atsirastų dar didesnė niša.

VEIDAS: Lietuvos politikoje susidariusi situacija, kai dešinieji sudaro koalicijas su dešiniaisiais, o kairieji – kone su visais likusiais. Taip nutinka, kad kairiesiems daugumą sudaryti tampa daug lengviau. Kaip ši situacija gali pasikeisti?

E.M.: Centro dešinės flangas turi tam tikrą struktūrinę problemą – yra tik dvi stiprios jėgos, todėl per rinkimus jos turi pasirodyti itin gerai, kad įgytų teisę formuoti Vyriausybę. Svarbu, kad TS-LKD pirmininko rinkimai sustiprintų partiją. Su ja turime glaudų ryšį, kai kalbame apie ekonominę politiką, ir ne tokį glaudų, kada kalbame apie toleranciją, žmogaus teises ir pasaulėžiūrą. Manau, kad per 2016 m. Seimo rinkimus silpnės populistinių partijų rezultatai. Matau galimybę, kad liberalams ir konservatoriams nereikėtų peštis dėl panašių rinkėjų, kurių tiesiog nėra tiek daug, bet galbūt vertėtų pabandyti patraukti žmones regionuose, išplėsti savo elektorato bazę – nebūtinai atiduoti juos kažkokioms vienkartinėms partijoms ar judėjimams. Galimybė yra ir stiprėjančios žaliųjų ir valstiečių politinės jėgos, kurios būtų puikus partneris centro dešinėje.

VEIDAS: Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį buvo gana vieningai sutarta dėl valstybės prioritetų ir krypčių: kaip galima spartesnė integraciją į ES ir NATO. Antrasis dešimtmetis stokojo tokios bendros vizijos, o dėl strateginių projektų įgyvendinimo buvo daugiau nesutarimų nei aiškumo. Kokią tokio pobūdžio viziją matytumėte ateinančiam dešimtmečiui ir kaip galima labiau sutarti dėl strateginių dalykų?

E.M.: Jei vertinsime pastaruosius penkerius metus, svarbiausias buvo energetinės nepriklausomybės įtvirtinimas. Tai iššūkis, kuris savo politine ambicija gal ir negali prilygti stojimui į NATO bei ES, bet vis tiek buvo ir tebėra labai svarbus. Kai ką šioje srityje pavyko padaryti, kai ko, ypač kalbant apie atominę elektrinę, ne. Laikmetis taip pat diktuoja savo iššūkius. Geopolitinė situacija aplink mus ir karas Ukrainoje verčia keisti prioritetus ir perskirstyti valstybės resursus. Iš to atsiranda ilgalaikiai susitarimai dėl nacionalinio saugumo politikos, ir jie nėra kažkur stalčiuje, o pradeda veikti, skiriant daugiau lėšų mūsų gynybai. Tai yra ne politikų ar visuomenės sukurtas, o iš išorės primestas tikslas.

Jei kalbame apie ateitį, manau, jog anksčiau labai rūpinomės valstybe kaip organizacija – kad ji įsilietų ir būtų visuotinai pripažinta ES bei NATO, bet spręsdami šiuos tikslus sumažinome dėmesį ar kai kur ir visai ignoravome žmogaus savijautą bei gyvenimo kokybę. Atsirado vadinamosios dvi Lietuvos, socialinė atskirtis, dideli emigracijos skaičiai, visuomenėje pastebime daug neapykantos ir agresijos. Užduotis iki 2030-ųjų, šalia minėtų demografinių iššūkių, yra vakarietiškos pilietinės bendruomenės, paremtos laisvu savikritišku ir kritiškai gebančiu mąstyti žmogumi su oria gyvenimo kokybe, galimybe reikštis, mažesnio valstybės reguliavimo atmosfera, kūrimasis. Tai didelis iššūkis. Valstybė kaip struktūra ir organizacija šiandien yra nuėjusi teisingu keliu ir atsidūrusi teisingoje vietoje – dabar reikia, kad žmonės toje valstybėje irgi jaustųsi taip pat gerai.

VEIDAS: Jeigu reikėtų įvardyti pagrindinius Lietuvos progreso ir sėkmės stabdžius, kokie jie būtų?

E.M.: Baimė, stereotipai, nepasitikėjimas savimi, ambicijų nebuvimas, lyderystės stoka. Bet visa tai eina iš mūsų šiek tiek sužeisto mentaliteto.

VEIDAS: Kalbate apie individą, o jeigu kalbėtume apie valstybę, kaip funkcionuojančią sistemą?

E.M: Atsakymas banalus: tolesnis valstybės gyvenimas yra patikėtas žmonėms, kurie turi per mažai ryžto ir yra per daug pilki. Turime tam tikrą disonansą: versle matome pakankamai spartų ėjimą į priekį – žmonių, mentaliteto, žinių, kompetencijos požiūriu, o valstybės politikos ir administravimo resursai šiandien yra rankose žmonių, kurių protas nėra visiškai laisvas, kurie gyvena baimėse ir tam tikruose stereotipuose. Esminis dalykas yra daug metų besitęsiantis nepasitikėjimas žmogumi. Kitaip tariant, valdžia visada geriau žino, tiki, kad ji padarys geriau. Taip atsiranda aibės taisyklių, įstatymų, reglamentų, kurie gana giliai veržiasi į žmonių tarpusavio santykius, tam tikra prasme juos gniuždo ir taip didina atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios institucijų.

Dovaidas Pabiržis

BFL

Lietuva yra arčiau Vakarų Europos nei Baltijos šalys kaimynės, todėl jai labiau rūpi ir ta kryptimi vedantys keliai. Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis sutiko papasakoti apie planuojamus ir statomus kelius, geležinkelio vėžes ir uostus, kartu pasidalijo prognozėmis, kaip Lietuvos transporto sistema atrodys 2020 m.

VEIDAS: Kuriuos Lietuvos transporto sektoriaus projektus įvardytumėte kaip ateinančio dešimtmečio prioritetinius? Kurie pradės veikti artimiausiais metais?

E.M.: Svarbiausia užduotimi laikome europinės geležinkelio vėžės “Rail Baltica” tiesimą, taip pat – automagistralės “Via Baltica” atnaujinimą, nes didėjantys automobilių srautai reikalauja papildomų investicijų. Pavyzdžiui, reikėtų nutiesti antrą kelio juostą tarp Kauno ir Marijampolės. Prioritetiniu darbu taip pat laikome keturių logistikos centrų steigimą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Ir – giliavandenio jūrų uosto statybą.

Greičiausiai planuojame užbaigti europinės geležinkelio vėžės tiesimo darbus iki Kauno – tai turėtų būti padaryta iki 2013 m. pabaigos. Planuojame, kad panašiu metu Kaune, Palemone, turėtų pradėti veikti ir viešasis logistikos centras, kur būtų perkraunami kroviniai. Gerokai pasistūmėjęs logistikos centrų kūrimas ir Vilniuje bei Šiauliuose. Jų statyboms prireiks dar dvejų trejų metų.

VEIDAS: Daugės ar mažės galimybių finansuoti transporto infrastruktūros plėtrą ES lėšomis 2014–2020 m.?

E.M.: Aišku viena: ES senbuvės nusiteikusios duoti mažiau pinigų Rytų Europos šalims. Jų politikai teigia, kad naujokės jau pasivijo Vakarus pagal kelių kokybę ir toliau kelių priežiūrai turėtų ieškoti savų pinigų. Mūsų nuomonė – priešinga. Taigi dėlto bus ginčų.

VEIDAS: Nors Baltijos šalys oficialiai deklaruoja siekį plėtoti tarpusavio magistrales, vis dažniau girdime, kad praktiškai pirmenybė teikiama labiau apkrautiems Rytų pusėn vedantiems keliams. Pagaliau ir “Lietuvos geležinkeliai” pirmiau ėmėsi elektrifikuoti į Minską, o ne į Rygą vedantį geležinkelį. Ar tai reiškia, kad ekonominė logika ima viršų ideologinių programų atžvilgiu?

E.M.: Reikia pripažinti, kad jūsų teiginys yra logiškas. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių orientacija į Rytus transporto srityje išlieka gana stipri, nes ši rinka garantuoja didesnį uždarbį. Tai rodo ir neseniai iš Latvijos atkeliavusi žinia, kad mūsų kaimynams geresnis susisiekimas su Rusija svarbiau nei, pavyzdžiui, užbaigti “Rail Baltica”. Tai natūralu, nes Latvijos geležinkeliai ir uostai iš Rusijos krovinių uždirba daugiau nei veždami į Vakarus. Lietuva yra arčiau Vakarų Europos, todėl mums ir “Rail Baltica” aktualesnė, ir modernizuodami ją esame toliau pažengę.

O susisiekimo gerinimas tarp Vilniaus ir Minsko tiek ekonomine, tiek politine prasme svarbus visai ES. Sutikite, kad nuvažiuoti į Rygą kol kas paprasčiau negu į Minską. Be to, “Lietuvos geležinkelių” indėlis čia palyginti menkas, nes atstumas nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos gana trumpas.

VEIDAS: Kokią naudą transporto sektoriui galėtų teikti Viešos ir privačios partnerystės (VPP) projektų plėtra? Kokius įžvelgiate su tuo susijusius pavojus? Ar toks infrastruktūros darbų finansavimo modelis bus taikomas tik automobilinių kelių statybai?

E.M.: Toks svarbių projektų finansavimo modelis populiarus daugelyje užsienio valstybių. VPP projektai leidžia tiesti kelius ar statyti kitus objektus neturint visos jiems reikalingos pinigų sumos. Tai kažkas panašaus į išperkamąją nuomą, kai valstybė už padarytą darbą pinigus sumoka per keletą metų. Kadangi krizės metu buvo gerokai sumažintas kelių priežiūros finansavimas iš valstybės biudžeto, o visa 2007–2013 m. ES parama keliams jau paskirstyta, VPP gali tapti naudinga finansavimo alternatyva. Dabar pradedame įgyvendinti pilotinį projektą – Palangos aplinkkelio tiesimą. Jeigu jis pasiteisins, ateityje tokiu principu galėtų būti sparčiau atnaujintas kelias Vilnius–Utena ir “Via Baltica” ruožas nuo Kauno iki Marijampolės.

VPP modelis taip pat gali būti taikomas ir statant giliavandenį jūrų uostą. Valstybė lėšų tokiam projektui tikrai neturi, tad Susisiekimo ministerija ieškos koncesininko, kuris finansuotų uosto statybą ir taptų jo operatoriumi. Pasibaigus koncesijos sutarčiai, uosto infrastruktūra būtų perduota valstybei. Pasirenkant investuotoją bus keliama sąlyga pritraukti į Lietuvą naujų krovinių srautų.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kurie šalies didmiesčiai gali pasigirti geriausiai išvystytu aplinkkelių žiedu ir kuriuose ši problema tebėra opi?

E.M.: Prasčiausia situacija kol kas – Vilniuje, tačiau darbai stumiami į priekį: jau baigtas vidinis pietinis miesto aplinkkelis ir pradėtas vakarinis. Šiemet pradėjome tiesti išorinį pietinį miesto aplinkkelį, kuris iš pradžių sujungs kelią Vilnius–Kaunas su Eišiškių plentu. Ateityje šis aplinkkelis turėtų nusidriekti iki Minsko plento.
Be Vilniaus, aplinkkelių dar labai trūksta Zarasams, Ramygalai, kur tranzitinis srautas eina per miestelių centrus. O mažiausiai problemų matome Alytuje, Marijampolėje, Kaune, Klaipėdoje. Panevėžio aplinkkelis nutiestas, tačiau jį planuojame rekonstruoti.