Kartais su “Skaitinių” rubrika norisi pateikti jums ką nors netikėta, neįprasta. Ištrauka iš naujos knygos “Deginantis gyvenimo artumas” apie gaivališką talentą, grafikę Elvyrą Kairiūkštytę, kaip tik tokia ir yra.

Knyga “Deginantis gyvenimo artumas” – apie vieną ryškiausių šių laikų Lietuvos meno asmenybių, grafikę Elvyrą Kairiūkštytę (1950–2006). Kartu su kūrinių reprodukcijomis pateikiami dailininkę pažinojusių meno pasaulio žmonių, draugų nuo vaikystės, praleistos vaikų namuose, atsiminimai, surinkti knygos sudarytojų skulptorės Ksenijos Jaroševaitės, dailėtyrininkių Ramutės Rachlevičiūtės ir Kristinos Kleponytės, dailininkės palikimo saugotojos Reginos Norvaišienės. Šiame leidinyje rasime ir E.Kairiūkštytės dienoraščius, sunkiai telpančius net į tokio laisvo žanro “formatą”, taip pat bibliografiją, parodų sąrašus, estampų katalogą.

Dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė

Aš manau, kad Elvyra buvo viena pirmųjų lietuvių dailininkių, kurių darbuose ne deklaratyviai, bet labai drąsiai ir autentiškai išreikšta stiprios, nesuvaržytos, intelektualiai nepriklausomos moters savivoka. Gaivališka ir dramatiška asmenybė, kūrybos amazonė. Elvyrai negalėjo būti įdomi buitiška, motiniška, juolab banali moteris.

Dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė

Elvyra išsiskyrė nežabota vidine ekspresija. Ji kūrė spontaniškai, nevengdama audringos disharmonijos, atspindinčios jos dvasinį pasaulį. Kūrybos pradžioje ji pasirodė labai veržliai, aktyviai dalyvavo parodose, vėliau tarytum pasitraukė iš meno scenos, užsisklendė savyje. Todėl vienu metu buvo kiek primiršta, tik dabar, po mirties, visu didumu stojosi greta ryškiausių XX a. lietuvių grafikų.

Grafikas Gerardas Šlektavičius

Dabartiniame Vilniaus grafikos meno centre darbo sąlygos kitokios: švariau, nebespausdinami iškiliosios spaudos darbai. Mes kitados čia pat ir dirbdavom, ir valgydavom. Tuomet dažai ir žibalas visų sveikatai pakenkė. Buvo toks nutikimas: prieš vieną parodą daug dirbome, į namus su Elvyra važiavome troleibusu. Važiuodami pastebėjome, kad į mus žmonės vis atsisuka. Kai grįžau namo, mano pati paklausė: “Kodėl jūs taip žibalu dvokiat?” Mes tuose dažuose tiesiog maudydavomės.

… Elvyros klišės buvo ne tokios kaip oforto: jos buvo iš gabaliukų, ir tik ji pati galėdavo tuos gabaliukus sudėti. Po jos mirties buvo rastos ir klišės, bet dabar jau niekas nebegalėtų jų atspausdinti, nes tik ji pati žinojo, kaip sudėlioti savo darbus. O jų dydis beprotiškas. Kaip tokia mergaitė gebėjo tokio formato darbus suvaldyti?!

Tapytojas Mindaugas Skudutis

Apie save papasakodavo tik nedaugeliui, tačiau į gyvenimą kabinosi iš visų jėgų, buvo gyvenimo stebėtoja ir negailestinga vertintoja.

Būdavo, atslenka į kokį vakarėlį, atsisėda kur nors kamputyje ir stebi visus, o paskui, kai šiek tiek išgeria alkoholio, įsidrąsina ir įsitraukia į pokalbį. Pagal išgerto alkoholio kiekį jos vertinimų amplitudė galėjo svyruoti nuo švelniai ironiškos iki negailestingai triuškinamos. Dažniausiai tai vykdavo Dailės parodų rūmuose (dabar Šiuolaikinio meno centras) arba kieno nors dirbtuvėje, kai po parodų atidarymo dailininkai susirinkdavo išlenkti stikliuko. Elvyra ten irgi atsirasdavo – kaip gyvenimo stebėtoja. Iš pradžių sėdėdavo ramiai, o kai išgerdavo, pradėdavo garsiai reikštis.

Kiekvienam tiesiai į akis rėždavo, ką galvoja. Jos pastabos buvo taiklios ir tikslios, stebėtinai gerai ji orientavosi svetimuose meilės reikaluose. Ne kiekvienam malonu būdavo jos komentarus girdėti. Ji intuityviai jautė kito žmogaus silpnąsias vietas, todėl kai kas jos prisibijodavo.

Gyvenime ji buvo ryški asmenybė! Bet ne dėl tų blevyzgų, o dėl savo meno. Ji buvo tikra menininkė! Našlaitė, neturėjo namų, buvo labai vieniša, bet manau, kad žinojo savo vertę.

Dailėtyrininkė Laima Petrusevičiūtė

Elvyra iš drovios, kompleksuotos mergaičiukės virsdavo kuo nori: agresyvia feministe, išpuikusia poniute ar įžūlia gatvine… Aš net manau, kad ji gana anksti ėmė intuityviai demonstruoti moters menininkės pasaulio nestabilumą, trapumą, o kartu ir jėgą, nebijojimą keisti įvaizdžio – kad ir kiek tai kainuotų.

Kai dabar žiūriu į šią jos savybę, manau, kad tai buvo jai labai reikalingas ventilis išleisti temperamento, aistros ir teatrinio talento garui. Tai buvo ir kartos bruožas – ironizuoti, šaipytis iš tebevyraujančio lietuvių, mačiusių Paryžių, ir jų mokinių bohemiškai romantiško tipo. Juodžiausios saviironijos puota, brežnevinio absurdo pagimdyta. Nes tuomet būti bohemiškai “laisvam” juk irgi tebuvo saviapgaulė.

Rašytoja, studijų draugė Jolita Skablauskaitė

Žmones, kuriuos vaizdavo, ji kraupiai įsimylėdavo. Tačiau kokie portretai liko! Ji buvo geniali. Visi portretuoti menininkai Elvyrai buvo labai artimi. Gal tik Antanas A.Jonynas mažiau, jis ne toks panašus ir išėjo. Jai taip pat labai patiko Ričardas Vaitiekūnas. O save visur pažįstu: mano antakiai, balti akių šešėliai…

… Elvyra negalėjo pakęsti jokio gyvo padaro, jokio kačiuko, šuniuko, augalo, o ką ten kalbėti apie vaikus! Ji kaukdavo, jei katė arčiau prieidavo, nežinodavo, ką daryti. Kartą jai pasakiau, kad ji išsigimėlė. Ji veržėsi prie vyrų, tokių vyrų, kurie yra asmenybės. Iš jų Elvyra daug pasisemdavo. Apskritai Elvyra netgi apie maistą neturėjo jokio supratimo. Mane tai siutindavo! Valgyti ji eidavo į valgyklą. Elvyra nesuprasdavo, ką mes darom namuose.

Draugė nuo vaikystės Regina Noreikaitė-Norvaišienė

Elvyrutė vaikų namuose visada turėjo privilegijų – jai niekada nereikėjo dirbti ūkio darbų. Tad ji neįgijo jokių buities įgūdžių. Tvarkytis jai buvo problema. Tačiau ji visuomet mėgo pasipuošti, gražiai apsirengti. Kai parduotuvėse nebūdavo nieko pirkti, Elvyra pati megztukus mezgė, puošė juos gigantiškais raštais, kaip ir savo darbus. Jai tai puikiai sekėsi, priešingai nei namų ruoša.

Draugė nuo vaikystės Monika Visipavičiūtė-Kvietkauskienė

Nuo mažens Elvyra žinojo, kad bus menininkė, baigusi mokyklą ketino stoti į grafiką, nors visą laiką svajojo apie tapybą. Noras tapyti nebuvo dingęs niekada, ji pirko dažus, teptukus ir vis ruošėsi mokytis tapyti. Elvyra su džiaugsmu vesdavosi mane į parodas, aptardavome matytus kūrinius. Rodydama savo darbus sakydavo: “O mano geriausi…”

Iš dienoraščio

Ksenija Jaroševaitė: “Elvyros dienoraštyje atsispindi noras kurti nuostabius darbus, noras dalyvauti viešame kultūros gyvenime, jausti laiko dvasią; meilės ir draugystės troškulys tarp eilučių; tarpais taiklūs žmonių ar įvykių apibūdinimai. Tarp visų šitų dalykų įsiterpia “biudžetas” – taip ji vadino aprašymą, ką valgė ir gėrė, kokius rūbus dėvėjo, ką gavo dovanų ir ką pati dovanojo.”

1995

Spalio 3 d.

Antradienis

1) Elvyrutė atsikėlė ir pavalgė Kultūros ministerijoje.

2) Turguje pirkau cigarečių ir 2 kg cukraus – 20 Lt.

3) Nusipirkau džinsus už 26 Lt.

4) 19 val. Arkikatedroje Mergelės Marijos mėnuo. Aukščiausias pasveikinimas – Meilė, vyskupas J.Tunaitis. Vyrų choras labai gražiai giedojo – “Sveika Marija” ir “Marija, Marija”.

5) Totorių gt. pard[uotuvė] – česnakiukas ir jautienos guliašas.

6) Didelė Rožė Janutei į Pilaitę

7) Į namus atlydėjo šuniukas. Rytoj turėsiu daug reikalų.

1996

Birželio 28 d.

Penktadienis

1) Nors ir vėlai atsiguliau, bet atsikėliau ir išlydėjau Monikutę [Kvietkauskienę] per duris į Kauną, pasineš tašes, išbučiavau. Paskui vėl atsiguliau. Miegojau ilgai ir gerai. Atsikėliau vakarop, kažką užkandau, susiruošiau ir išėjau į gatvę.

2) Pasivaikščiojau ir prisiminiau Latako gt. Grafikos Centrą – atidarymas. Nuėjau. Jau buvo pačiame įkarštyje, aš atėjau valanda vėliau. Ten visi gėrė, ūžavo, fotografavosi. Ir paroda buvo, bet nežiūrėjau, nedomino. Labai daug žmonių, atpalaiduojanti nuotaika (atrodo, kaip senais laikais).

3) Užlipome keliese (Jūratė [Stauskaitė], Tomas Sakalauskas ir kt.) pas Nijolę Šaltenytę į dirbtuvę. Gėrėm šampaną. Neprisimenu, bet aš atsijungiau (vėl šėtono darbas, bet aš nebijau, nepasiduosiu išgamai).

4) Naktį apie 4 val. atsiradau ant savo namų laiptų. Neturėjau nei portfeliuko, nei rakto. Prikėliau kaimyną. Jis nudaužė spyną, padėjo man. Parūkiau ir atsiguliau, nieko nebijau, visoks patyrimas išeina į naudą. Sėkmingai atsiguliau ir užmigau…

Spalio 30 d.

Peržiūrėjau padarytus darbus, patiko.

Trečiadienis

… Naktį nupiešiau 2 paveikslus. Esu patenkinta, pavyko, gerai išėjo. Svarbiausia nebijoti pradėti…

Apie knygą

Grafikė Elvyra Kairiūkštytė (1950–2006) – vienas iš lietuvių dailės aukso fondo grynuolių, o ši knyga – pirmas bandymas pateikti jos palikimo visumą reprodukcijomis, atskleisti daugialypę asmenybę per bičiulių, kolegų atsiminimus, analogų neturinčio “žanro” menininkės dienoraščius. Apskritai E.Kairiūkštytės kūryba ir gyvenimas neturi analogų.

Knygoje pateikta svarbi dalykinė informacija – dailininkės parodų sąrašas, bibliografija, estampų katalogas.

Tūkstančiai po mirties rastų piešinių neįtraukti, bet šis palikimas menininkės bičiulių sutvarkytas ir inventorizuotas.

Ksenija Jaroševaitė ir Regina Noreikaitė-Norvaišienė porą mėnesių darbavosi Elvyros bute-dirbtuvėje – antspaudavo kiekvieną kūrinį, net eskizą. Taip buvo atrasta ir iki tol nežinomų Elvyros piešinių. R.Noreikaitė-Norvaišienė sudarė tikslų E.Kairiūkštytės kūrinių katalogą ir nuskenavo kūrinius, Ignas Norvaišas išfotografavo beveik visą Elvyros kūrybinį palikimą.