Europos šalys, vos patyrusios sankcijų Rusijai žalą, viena po kitos „pamiršta“ Europos vienybę ir savarankiškai ima siūlyti iš pažiūros abiem pusėms naudingas išimtis, iš tiesų leisdamos Rusijai tapti dviguba laimėtoja.

„Svarbiausi ir Rusijai reikšmingiausi sandoriai su Europa tęsiasi, lyg jokių sankcijų nė nebūtų: prancūzai ir toliau rusams stato „Mistral“ laivus, Rusija toliau ieško naftos su norvegais. Tikėtis pažaboti Rusiją sankcijomis – naivu“, – konstatuoja JAV ekonomistas Cliffordas Gaddy iš tyrimų centro „Brookings Institution“.

Jis primena, kad JAV pusšimtį metų taikė embargą Kubai, bet ir šiandien ten valdo Castro šeima. Sankcijomis varžoma ir Šiaurės Korėja, bet Kim dinastija kaip valdė, taip ir valdo šią valstybę. „Galbūt pirmomis dienomis, kai įsigaliojo sankcijos, kažkam ir atrodė, kad Rusija pabūgo, bet tai buvo tik laikinas Vladimiro Putino susirūpinimas“, – aiškina analitikas.

Iš tiesų tuomet, kai Rusijos televizijos kanalai ėmė aiškinti, kad rusai kuo puikiausiai išsivers ir be itališko parmezano sūrio ar ispaniškos chorizo dešros, atrodė, jog Rusija tikrai spraudžiama į kampą. Vėliau, premjerui Dmitrijui Medvedevui paskelbus, jog kai kurioms Vakarų prekėms arba atskiroms įmonėms bus daromos išimtys ir iš dalies atnaujinamas importas, galėjo susidaryti įspūdis, kad mūsų galingoji Rytų kaimynė pripažįsta Vakarų pranašumą: esą tik Suomija gali Rusiją aprūpinti reikiamu kiekiu pieno be laktozės, tik Vokietija – bulvėmis be krakmolo. Tačiau Rusijos išskaičiavimas – ne (vien) aprūpinti savo vartotojus tuo, prie ko jie įpratę, ir sumažinti sankcijų ekonominę žalą, bet ir sustiprinti atskirų Europos valstybių priklausomybę bei didinti Europos susiskaldymą, o kartu netrukdomai tęsti ir savo vykdomą politiką Ukrainoje.

Štai kodėl sankcijos, kurias Rusija nuo pat pradžių vadino meškos paslauga, šiomis dienomis virsta kone atvira paslauga „meškai“: Europos valstybių, kurios viešai ar neoficialiais kanalais prabilo nepritariančios Rusijai taikomoms sankcijoms arba nieko nekalbėdamos toliau tęsia ekonominį bendradarbiavimą, skaičius artėja prie dešimties.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Rusijoje investavę tautiečiai neskuba nutraukti bambagyslės su šia šalimi ir iš embargo siekia išspausti kuo daugiau naudos.

Kapitalas bėga iš Rusijos. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį Rusijos ekonomika neteko 49 mlrd. JAV dolerių, tai yra daugiau nei pernai per visus metus, kai iš šalies išplaukė 42 mlrd. dolerių.

Lietuvos investicijų dalis Rusijoje palyginti nedidelė, pastaruoju metu reikšmingai mažėjusi ir šiuo metu nesiekianti 300 mln. Lt.

Kaip sako Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas Ernestas Virbickas, nuo 2008 m. Lietuvos tiesioginių investicijų Rusijoje likutis mažėjo ir per šešerius metus susitraukė beveik perpus. Šių investicijų santykinė svarba taip pat mažėjo: 2008 m. jos sudarė 11,3 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje, o 2014 m. pirmąjį ketvirtį jų dalis buvo beveik triskart mažesnė – 4,1 proc.

Rusijos tiesioginių investicijų Lietuvoje yra daugiau: šių metų pirmąjį ketvirtį jos sudarė beveik 1,8 mlrd. Lt, tačiau jų dalis visose tiesioginėse investicijose Lietuvoje tebuvo 4,2 proc. Rusijos investicijų reikšmė Lietuvai taip pat mažėjo: nuo 2008 m. jos susitraukė beveik perpus.

Rusija pasirūpino žaliavomis

Nors viliojanti savo dydžiu ir pelnais, tačiau neprognozuojama Rusijos rinka   lietuvių verslui neatrodo itin patraukli investuoti, nemažai Lietuvos verslininkų kur kas anksčiau yra investavę Rusijoje, ypač Kaliningrado srityje, ir vis dar yra glaudžiai susiję su šia šalimi.

Didžioji dalis lietuvių investicijų Rusijoje, kaip ir eksportas, susijusios su maisto produktų gamyba ir, šių metų pirmojo ketvirčio duomenimis, siekia 79,78 mln. Lt. Tačiau apie konkrečias Rusijos rinkoje veikiančias lietuviško kapitalo įmones informacijos nėra daug, nes paprastai lietuviai nepuola statyti fabrikų ar parduotuvių, o investuoja į ten jau veikiančių įmonių akcijas ir panašiai.

Viešai žinomos vos kelios didesnės lietuviško kapitalo įmonės – Sovetske (Kaliningrado srityje) veikiantis „Vičiūnų“ grupės fabrikas, gaminantis žuvies ir surimio produktus Rusijos ir Rytų rinkoms, „Klaipėdos mėsinės“ antrinė įmonė „Kaliningradskij delikates“, taip pat kiti apdirbamosios pramonės atstovai: „Arvi“ grupės mineralinių trąšų gamykla „Arvi NPK“ Čiarniachovske, SBA koncernui priklausanti baldų gamykla „Novo Mebel“ Tulos srityje. Žinoma, kad bendrovei „ME investicija“ priklausanti „ME Holding NT“ Sankt Peterburge šiais metais baigia statyti didžiulį logistikos paslaugų centrą.

„Veidas“ domėjosi, kaip pasikeitusi geopolitinė padėtis, Kremliui paskelbus ekonominį karą Vakarų pasauliui, paveikė lietuvišką verslą Rusijoje. Tačiau dauguma kalbintų verslininkų šia tema nebuvo linkę kalbėtis. Jų poziciją, ko gero, geriausiai atskleidžia koncerno SBA viceprezidento Egidijaus Valentinavičiaus pasakyti žodžiai, kad verslas susiklosčius tokiai situacijai siekia išlikti geopolitiškai neutralus ir prisitaikyti prie dabartinių sąlygų.

Panašiai, tik daug atviriau, kalba bendrovės „Klaipėdos mėsinė“, kuriai priklauso „Kaliningradskij delikates“ gamykla, direktorius Gintaras Valančius. Pasak jo, nors tam tikros įtampos, politinių, emocinių niuansų esama, nuo politikos stengiamasi laikytis nuošaliau. Verslo požiūriu įmonė nesijaučia patekusi į bėdą. Atvirkščiai, susidariusią situaciją siekiama išnaudoti savo naudai.

„Intensyviai ieškome naujų žaliavos kanalų ir mums sekasi neblogai, nes Rusija, prieš priimdama sprendimą paskelbti atsakomąjį embargą vakarietiškiems produktams, Pietų Amerikoje atidarė daugiau nei 30 kiaulienos ir jautienos žaliavos tiekimo įmonių. Šiuo metu pagal pirmuosius užsakymus mūsų įmonei Kaliningrade jau plukdoma mėsa iš Brazilijos, o sandėliuose atsargų dar turime iki rugsėjo pabaigos“, – pasakoja G.Valančius.

Didelė rizika – didelės maržos

Iki embargo paskelbimo „Kaliningradskij delikates“ gamykla, per mėnesį pagaminanti apie 800 tonų įvairiausių dešrų, žaliava apsirūpindavo Europos Sąjungos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Prieš 15 metų į kaimyninėje šalyje pastatytą gamyklą jau yra investuota daugiau nei 20 mln. eurų (apie 70 mln. Lt). Po gegužės mėnesį užbaigtos rekonstrukcijos planuojama didinti gamybą ir per mėnesį gaminti iki 2,5 tūkst. tonų įvairių dešrų. Gamykloje šiuo metu dirba apie 400 darbuotojų, jų skaičių numatyta padidinti iki 600. Produkciją įmonė tiekia didžiausiems prekybos tinklams visoje Rusijoje – nuo Maskvos, Sankt Peterburgo iki Novosibirsko ir Čeliabinsko. O štai „Klaipėdos mėsinės“ verslas Lietuvoje – triskart mažesnis, nes, pasak G.Valančiaus, skiriasi rinkų dydis ir verslo apimtys.

Kai šaknys Rusijoje įleistos taip giliai, net ir situacijai tapus sunkiai prognozuojamai nėra paprasta iš tos rinkos pasitraukti. „Kai investuota daug, pastatytos didžiulės gamyklos, jų taip paprastai su savimi nepasiimsi. Kiek žinau, niekas iš lietuviškų įmonių, investavusių Kaliningrade, neketina „vynioti meškerių“. Nepanikuoja ir kroatai, turintys didžiulę maisto produktų įmonę. Mes, pavyzdžiui, esame apdraudę savo verslo riziką, tačiau kol kas didelio pavojaus nematome. Nebent nacionalizacija, kažkokios sankcijos prieš mus prasidėtų“, – svarsto G.Valančius.

Jis neslepia, kad rizikinga Rusijos rinka mėsos perdirbėjus vilioja net keliais kartais didesnėmis maržomis nei Lietuvoje, o susidariusi situacija atveria visiškai naujų galimybių. „Keliame sau uždavinį užimti atsivėrusią rinkos dalį ir užpildyti ištuštėjusias prekybos centrų lentynas“, – sako verslininkas.

Jis pripažįsta, kad pingantis rublis, kylančios žaliavų kainos turi įtakos ir pelno maržoms, tačiau atitinkamai kyla ir mėsos produktų kainos, todėl ilgesnėje perspektyvoje maržos nenukenčia. Rusijoje, pasak G.Valančiaus, nėra tokių griežtų reikalavimų kaip Lietuvoje, draudžiančių gamintojams dažnai koreguoti kainas, todėl kainos, atsižvelgiant į bendrą situaciją, pirkėjų vartojamąją galią, gali būti nesunkiai koreguojamos. „Jei žmonės neįpirks, keisime asortimentą ir vietoj aukščiausios rūšies dešros gaminsime pigesnę produkciją. Dešrą žmonės valgys vis tiek, tik klausimas – vytintą ar virtą“, – neabejoja G.Valančius.

Statybininkai persiorientavo į kitas rinkas

Kaip rodo statistika, daugiau nei 74 mln. Lt Lietuvos tiesioginių investicijų Rusijoje sudaro nekilnojamojo turto operacijos, daugiau nei 38 mln. Lt – didmeninė ir mažmeninė prekyba, o per 20 mln. Lt siekia statybos verslo investicijos.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas sako, kad Lietuvos statybininkų investicijos daugiausia susikoncentravusios kaimyninėje Kaliningrado srityje ir tai yra kelių statybos bendrovių investicijos į vietinių įmonių akcijas. Tarp jų – tokios įmonės, kaip Panevėžio statybos trestas, „Alvora“.

Šalies statybininkai praėjusiais metais generavo rekordines eksporto paslaugų  apimtis, kurios viršijo 0,5 mlrd. Lt. Tai ženkliausios statybos paslaugų sektoriaus eksporto apimtys per visą nepriklausomybės laikotarpį ir tik nedidelė jo dalis, iki 25 proc., buvo Rusijos, Baltarusijos rinkose.

„Statybininkų prioritetu dabar yra tapusios visai kitos rinkos: Šengeno šalies statusas statybininkams atvėrė galimybes dirbti ES valstybėse. Žinau, kad mūsų statybininkai turėjo ketinimų dirbti su Rusijos naftininkais, metalurgais, tačiau pasikeitus geopolitinei situacijai tų planų atsisakė. Nors dirbti Rytuose apsimoka, nes tai yra patraukli, moki rinka, tačiau norime dirbti saugiose rinkose, nenorime rizikuoti“, – tikina D.Gedvilas.

Statybininkai nerimauja dėl galimų žaliavos tiekimo sutrikimų, nes didelė dalis statybinės žaliavos, ypač metalo, atkeliauja iš Rusijos. „Stebėdami, kas vyksta politinėje aplinkoje, nesame ramūs, tačiau tikimės, kad padėtis normalizuosis ir nepatirsime dar vienos Rusijos krizės. Per tokias krizes labiausiai nekenčia ne kas kitas, o statybų sektorius, netenkantis daugiausiai darbuotojų, patiriantis daugiausiai bankrotų“, – nuogąstauja Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

Kai verslas lošia rusišką ruletę

„Nors Rusijos nestabilumas ir neprognozuojamumas investuoti neskatina,  nusigręžti nuo šios rinkos Lietuvos verslui nederėtų“, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Pasak jo, Rusija būdama Lietuvos kaimynė, neabejotinai išliks ir strateginė prekybos partnerė. Galbūt kurį laiką teks palaukti, kol pasikeis situacija ar valdžia Rusijoje, tačiau galų gale Rusija supras, kad pati įsispraudė į kampą, ir gniaužtus atleis. „Šiuo metu tiek verslo, tiek gyventojų lūkesčiai Rusijoje yra kritę. Nors dalis  rusų patiria euforiją dėl karo ir palaiko V.Putiną, niekas neskuba investuoti ir užimti atsivėrusių verslo nišų. Jie labiau nori pirkti ir parduoti, tai yra daryti tipinį rusišką verslą, nei ką nors gaminti. Tai akivaizdžiai matyti, pavyzdžiui, žuvies pramonėje. Niekas negalvoja apie naujas gamyklas, veisyklas – iškėlė žuvų kainas ir dabar pirks ne ES, o plukdys iš Lotynų Amerikos ar dar iš kitur. O kadangi lietuvių investicijos Rusijoje susijusios daugiausia su pirmo būtinumo prekėmis – maisto produktais, jie visuomet turės pirkėją“, – įsitikinęs S.Besagirskas.

Tačiau, pasak ekonomisto, yra ir kitų perspektyvių rinkų lietuvių investicijoms. Tai Kazachstanas, netgi Baltarusija, kuri, nepaisant tam tikrų niuansų, yra pakankamai patraukli rinka investuoti.

Bet kokia krizė atveria ir naujų galimybių, todėl lietuviai galėtų išlošti ir iš šio ekonominio karo. „Jei krizė užsitęstų, galima būtų Baltarusijoje ar kokioje Muitų sąjungai nepriklausančioje šalyje statyti pieno produktų gamyklėlę ir per ją produkcijos srautą nukreipti į Rusiją“, – pataria S.Besagirskas.

Kaip pabrėžia DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė, tai, kad Rusijos makroekonominis klimatas ypač nepalankus užsienio investicijoms, signalizuoja mokėjimo balanso finansinės sąskaitos srautai, rodantys, kad tiek portfelinės, tiek tiesioginės investicijos iš šios rinkos traukiasi.

Po to, kai Vakarai pritaikė sankcijas Rusijai, jos verslas neteko galimybių skolintis užsienio rinkose, leisti ilgesnės trukmės obligacijas. Didėjanti izoliacija didina ir verslo riziką šiame regione. Ir jei tai tęsis toliau, pasak analitikės, Rusija turėtų sulaukti ir atitinkamo kreditų reitingų agentūrų sprendimo. O tai jau aiškiai bylotų, kad šalis nėra patraukli investuoti.

„Aš suprantu tiek lietuvių, tiek kitų šalių verslininkų, investavusių Rusijoje, įdirbį ir ką jiems reiškia, pavyzdžiui, nutraukti gamybą, kaip tą padaryti dėl paskelbto embargo nusprendė suomių kapitalo įmonė „Valio“. Nutraukti gamybą iš tiesų yra labai nuostolinga, tačiau ten, kur nebegalioja sveiko proto kriterijai ir vyksta karas, finansiniai nuostoliai tampa ne tokie svarbūs“, – neabejoja I.Genytė-Pikčienė.

Jos teigimu, kiekvienas verslininkas, investuodamas Rusijos rinkoje, turėjo įvertinti jos riziką. Tai nėra pirmas kartas, kai Lietuva nukenčia nuo Rusijos, – lietuviškam verslui, tiek metų dirbančiam šiame regione, tokia situacija gerai pažįstama. Rizika turėjo būti įvertinta, apsidraudžiant tiesiogiai ar diversifikuojant verslą. O jei to nebuvo padaryta, buvo lošiama rusiška ruletė.

Antra vertus, pati Rusija šiuo savo sprendimu apriboti importą kerta šaką, ant kurios pati sėdi. „Rusijos ekonomika yra įžengusi į probleminę fazę, ekonomikos augimą lemia tik vidaus vartojimas, investicijos krinta, eksporto Rusija, išskyrus žaliavas, beveik neturi, o vidaus vartojimas taip pat silpsta, nes šalyje – didžiulė infliacija, didelės palūkanos. Importo apribojimas dar labiau įžiebs infliacijos augimą, žmonės bus priversti mažiau vartoti, taupyti – laimėtojų šiame kare nebus“, – mano DNB banko analitikė.

Vis dėlto didesni ar mažesni pralaimėjimai Lietuvos verslui galėtų tapti ir dideliu laimėjimu. Jei verslas pagaliau pabustų ir suprastų, kokia rizikinga yra Rusijos rinka ir kaip svarbu sumažinti tą didžiulę priklausomybę nuo jos, turėtų persiorientuoti ir ieškoti naujų, besivystančių ir sparčiai augančių rinkų.

Pagrindinė priežastis, kodėl bambagyslės, siejančios su Rusija, nenukertame, – kur kas didesni pelnai ir galimybė uždirbti kelis kartus daugiau. Čia veikia klasikinė investicijų taisyklė: didesnė rizika – didesnė grąža.

„Lietuva pagal savo eksportą yra labiausiai nuo Rusijos priklausoma visoje ES, į šią šalį eksportuojame didžiausią dalį – 20 proc. savo eksporto. Kita vertus, mes jau laimime, nes buvome priversti diversifikuoti savo energetinę priklausomybę. Tai  negrįžtami žingsniai, kuriuos Lietuva priversta daryti ne savo noru, tačiau jie daromi teisinga kryptimi“, – apibendrina I.Genytė-Pikčienė.

Lietuvos TUI Rusijoje siekia apie 300 mln. Lt, arba 4,1 proc. visų Lietuvos TUI užsienyje

Lietuvos investicijos Rusijoje (likutis, mln. Lt)

441 510 576 594  615 612 622 525  504 500 508 409  343 365 342 338  410 378 387 382

2008                     2009                     2010                      2011                    2012

312 336 311 281  290

2013                     2014 (I ketv.)

Šaltinis: Lietuvos bankas

DND banko vyriausioji analitikė I.Genytė-Pikčienė: „Didžiausias laimėjimas būtų, jei verslas pagaliau suprastų, kokia rizikinga yra Rusijos rinka ir kaip svarbu sumažinti tą didžiulę priklausomybę nuo jos.“

Nors varpai ne kartą skambėjo anksčiau, dėl valstybiniu lygiu nesuderintų pozicijų Lietuvos verslui durys užvertos į daugybę alternatyvių rinkų, o valdžios pažadai padėti ieškoti naujų rinkų verslininkų neguodžia.

„Vėl girdime tik žodžius ir pažadus padėti, bet kas konkrečiai padaryta nuo to laiko, kai Rusija mums taiko įvairius draudimus ir apribojimus, ar atverta nors viena nauja rinka, kad verslas galėtų dirbti?! Nepadaryta nieko“, – tiesiai šviesiai rėžia vienos mėsos perdirbimo įmonės vadovas.

Rusijai uždraudus tam tikrų maisto ir žemės ūkio produktų importą iš Europos Sąjungos ir kitų valstybių, Lietuvos mėsininkai pasijuto esantys spąstuose. Priešingai nei lenkai ar kitų ES šalių mėsos perdirbėjai, jie negali savo produkcijos eksportuoti į tokias trečiąsias šalis, kaip JAV, Kinija, Pietų Korėja, Japonija, nes valstybiniu lygiu nėra išspręsti techniniai biurokratiniai klausimai – nesuderinti dokumentai, nepasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Verslininkams užvertos durys ir į milžinišką musulmoniškų šalių rinką, nes Lietuvos įstatymai, kitaip nei daugelyje ES šalių,  draudžia ritualinį gyvulių skerdimą.

Techninių klausimų derinimas su kitomis valstybėmis priklauso ne vien nuo Lietuvos pastangų, tačiau pašalinti nelogiškus draudimus nuosavuose įstatymuose, atrodytų, galėtume greitai ir nesunkiai. Deja, žegnojamės tik perkūnui nugriaudėjus: žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė tik dabar prabilo apie būtinybę kuo skubiau taisyti įstatymą.

„Norime tik vieno: kad valdžios vyrai atliktų savo darbą – išspręstų formalumus, be kurių negalime eksportuoti, o rinkų mes patys susirasime. Dabar prieš mus pastatyta Didžioji kinų siena“, – tvirtina minėtas mėsos įmonės vadovas.

Krizė apnuogino problemas

Dusinami kiaulių maro, apriboti draudimų eksportuoti, Lietuvos mėsos perdirbėjai didelių galimybių nemato ir vidaus rinkoje. Pirmiausia dėl pralaimimos konkurencinės kovos su kur kas pigesne produkcija iš Lenkijos. „Turime paradoksalią situacija, nes Lenkijoje PVM yra keturis kartus mažesnis nei Lietuvoje ir pigesnės mėsos žmonės važiuoja pirkti į Lenkiją. Vien PMV skirtumai lėmė, kad lietuviškos mėsos suvartojimas susitraukė nuo 83 iki 72 kg gyventojui per metus. Todėl vidaus rinkoje didelių galimybių nematome, nebent būtų sureguliuoti mokesčiai. Dabar – gyventojų mažėja, vartojimas auga vangiai, o dėl pigesnių lenkiškų produktų vidaus rinkoje Lietuvos mėsos perdirbėjai savo produkciją priversti pardavinėti su minimaliomis pelno maržomis“, – situaciją komentuoja Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Labiausiai verslo ryšiais su Rusija susijusių asociacijų vadovai visi kaip vienas kartoja, kad Lietuvos politikai bei pareigūnai, kalbėdami apie Ukrainos krizę, turėtų atsakingiau rinktis žodžius ir stengtis nesiutinti Maskvos, nes tai gali suduoti smūgį verslo interesams. Tačiau sutinka: visai nereaguoti neįmanoma.

Šią savaitę Europos Sąjunga ketina griežtinti sankcijas Rusijai – planuojama drausti patekti į ES bei įšaldyti sąskaitas bankuose už invaziją į Krymą atsakingiems Rusijos pareigūnams, tačiau, kaip atkreipia dėmesį naujienų agentūra „Reuters“, šios sankcijos nepalies prezidento Vladimiro Putino ir užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią ES poziciją vadina „viščiukų sankcijomis smaugliui“.
Ekspertai įsitikinę, kad Vakarų galimybės taikyti Rusijai realias ekonomines sankcijas itin ribotos: vis dėlto kone 80 proc. Rusijos eksporto yra žaliavos, tad Europa gyvybiškai nuo jo priklausoma.
Nepaisant to, dabartinė situacija ir be realių ekonominių sankcijų pakeis iki šiol susiklosčiusį verslo santykių žemėlapį: niekas negali garantuoti, kad Maskva neparodys kumščio Lietuvos eksportuotojams jau vien už tai, kad Lietuvoje, rusų propagandos teigimu, neva buvo rengiami Maidano kovotojai. Antra vertus, galbūt dabartinė situacija kaip tik ir yra tas lūžio momentas, kada verslui reikėtų padaryti rimtas išvadas ir nebesivadovauti principu „pelnas iš prekybos su Rusija – mūsų, o problemos – jūsų“.

Eksportuotojų priklausomybė

Iš visų ES šalių nuo eksporto į Rusiją labiausiai priklausomos yra Baltijos šalys, o ypač Lietuva. Todėl jei politinė įtampa peraugtų į realius prekybos apribojimus ir Rusijos rinka užsidarytų, skaudžiausią smūgį patirtų būtent mūsų šalis.
Per 11 praėjusių metų mėnesių Lietuvos eksportas į kitas ES šalis siekė 13,1 mlrd. eurų, eksportas į trečiąsias šalis – 9,4 mlrd. eurų, iš kurių beveik pusė teko Rusijai. Šiai rinkai tenka 19,7 proc. viso mūsų šalies eksporto, trečdalį jo sudaro maisto prekės, apie ketvirtadalį – metalai, elektros mašinos ir įrenginiai. Kitaip tariant, Lietuvos eksportas į Rusiją – 4,4 mlrd. eurų – lygus maždaug 13 proc. mūsų nominalaus BVP.
2014 m. sausio mėnesį Lietuva daugiausiai eksportavo į Rusiją (17,6 proc.), Latviją (10,4 proc.), Vokietiją (8,8 proc.), Lenkiją (7,9 proc.), o importavo – iš Rusijos (21,8 proc.), Vokietijos (9,7 proc.), Lenkijos (9,6 proc.) ir Latvijos (6,8 proc.). Lietuviškos kilmės prekių daugiausiai eksportuota į Vokietiją (11,9 proc.), Jungtinę Karalystę (11,3 proc.), Latviją (9,2 proc.) ir Nyderlandus (7,5 proc.).
Maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas pasakoja, kad kai kurios lietuviškos įmonės yra nemenkai įlindusios į Rusijos kišenę – į šią šalį eksportuoja didžiąją dalį produkcijos, todėl joms bet kokie prekybos apribojimai atsilieptų pastebimai. „Maisto pramonės sektorius yra platus – tai ne tik mėsa ir pienas, apie kuriuos dažniausiai kalbama. Tad jeigu įmonė Rusijos rinkoje parduoda iki 10 proc. savo eksportui skirtos produkcijos, tai gana saugi diversifikacija. O jeigu daugiau nei 50 proc., visko staiga perorientuoti neįmanoma. Žinoma, tokia priklausomybė nuo Rusijos rinkos atsirado ne dėl žioplumo ar neatsargumo: Rusijoje dirba tie, kuriems ten dirbti sekasi, šioje rinkoje galima uždirbti kur kas daugiau nei kitose“, – aiškina G.Bagušinskas.
Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad Rusijos rinka – nuolatinės rizikos zona, todėl ten dirbantys maistininkai yra su tuo apsipratę. „Jeigu bus taikomos sankcijos, teks keisti eksporto kryptį ir šiuo klausimu maisto pramonės įmonės aktyviai dirba. Patyrus problemų dėl pieno produktų eksporto į Rusiją buvo rimtai imtasi performuoti produktų asortimentą ir labiau orientuotis į kitas rinkas, kurios gal ir ne tokios pelningos, bet saugesnės. Lietuvos įmonės tikrai nėra užmigusios ir nelaukia, kad prekybos krizė užkluptų netikėtai“, – tikina G.Bagušinskas.
Kiek konkrečių nuostolių patirtų šalies verslininkai, jeigu užsidarytų Rusijos rinka, niekas pasakyti kol kas negali. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, paklaustas, kaip Ukrainos ir Rusijos konfliktas gali atsiliepti Lietuvos pramonininkams, sakė: „Mes kol kas neturime didelių pastebėjimų, nėra dabar jokių paskelbtų blokadų nei kažkokių sankcijų. Kol kas negalėtume kalbėti apie konkrečius dalykus, kad sustabdytas Lietuvos produktų priėmimas ar sustabdyti pervažiavimai per sieną. Kad Lietuva skamba tame kontekste, mes tą girdėjome ir iš prezidento Vladimiro Putino pasisakymų, bet reikėtų laukti ir žiūrėti, kas čia vyks.“

Užkliūva retorika

Algimantas Kondrusevičius, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas, pasisako prieš bet kokias sankcijas Rusijai ir tikina, kad toks žingsnis gal net labiau pakenktų ES šalims nei Rusijai. Jam taip pat užkliūva Lietuvos politikų kalbėjimo apie Rusiją ir įvykius Ukrainoje tonas. „Tą patį galima pasakyti ir kitokiais žodžiais, nei kalbama dabar. Žinoma, svarbu, kad Lietuva pareikštų savo politinę poziciją, bet dabar kalba kas nori, kaip nori ir ką nori – tai nedaro garbės esant tokiam jautriam klausimui, kaip santykiai su Rusija dėl konflikto Ukrainoje. Kartais susidaro įspūdis, kad vyksta varžybos, kas pasirodys didesniu Ukrainos patriotu. Tai nėra gerai“, – mano A.Kondrusevičius.
Maisto eksportuotojų asociacijos vadovas G.Bagušinskas pritaria A.Kondrusevičiui: „Lietuvos politinė pozicija drąsi, už tai mus gal kažkas ir pagiria, bet, palyginti net su latviais ir estais, ką jau kalbėti apie vokiečius ar prancūzus, ji yra „aukštesnės gaidos“. Šiuo atveju verslo interesams tai nepadeda. Mes nesame įtakos turinti šalis, esame maži, todėl žodžių parinkimas verslui padėtų. Mažau tektų gludinti kampus ir aiškintis dėl išdėstomų požiūrių.“
Lietuvos turizmo departamento duomenimis, pagal atvykstančių turistų apimtis Rusija rinkoje užimą antrą vietą po Baltarusijos. Bendras turistų kelionių į Lietuvą skaičius 2013-aisiais sudarė apie 360 tūkst. – 10 proc. daugiau nei 2012 m. Pasak Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, turbūt jokia kita šalis nėra taip stipriai susijusi su iš Rusijos atvykstančiais turistais, todėl esą būtų labai negerai, jei turistų srautas sumažėtų. „Aš bijau, kad dėl tų visų kalbų neužsirūstintų rusai – dėl per drąsių pareiškimų. Turime kažkaip išlaviruoti“, – sako asociacijos vadovė.
O jeigu tai būtų ne Ukraina, o Lietuva? Ar mums būtų malonu, jeigu niekas mūsų drąsiai nepalaikytų? „Be abejo, svarbu būtų, kad palaikytų, – sutinka G.Bagušinskas. – Kai prisimename nepriklausmybės atkūrimo laikus – kokia mums buvo svarbi Islandijos pozicija ir veiksmai. Todėl nesakau, kad turėtume tylėti ir stebėti, – tik išraiškos forma gal galėtų būti diplomatiškesnė. Juk net bendraujant asmeniškai tuos pačius dalykus galima pasakyti skirtingai ir arba puolimą išprovokuoti, arba ramiai paaiškinti parinkus žodžius.“