"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Gunnaras Heinsohnnas, dabartinėje Lenkijoje 1943 m. gimęs vokiečių mokslininkas skandinaviška pavarde, žinomas kaip demografinis aliarmistas. Brėmeno universiteto profesoriaus straipsnyje, pasirodžiusiame 2016-aisiais, „su pirštų pagalba“ bandoma paaiškinti, kokioje civilizacinėje duobėje atsidūrė Europa.

Žvelgiant į maždaug 7,3 milijardo Žemės gyventojų, aktyviai dirbantieji (tokių yra apie 2,8 mlrd.) susideda iš dviejų grupių: 1,7 mlrd. Rytų Azijos žmonių (Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Vietnamas) konkuruoja su 1,1 mlrd. Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Izraelio piliečių (460 mln. iš jų gyvena anglosaksų valstybėse). Pirmieji (azijiečiai) jau dabar savo kompetencija lenkia antruosius (kultūriškai tai europiečiai). Tarptautiniai tyrimai (pvz., PISA 2012 m.) rodo, kad geriausi 20 proc. azijiečių moksleivių vidutiniškai pelnė po 560 balų, o jų bendraamžiai europiečiai – vos 520 balų. O juk visi rungtynių dalyviai po 2008-ųjų gyveno ekonominės krizės sąlygomis.

Minėti 2,8 mlrd. dirbančiųjų sukuria 75 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro 55 ir 77 trilijonus dolerių. Likusieji 4,5 mlrd. žmonių sminga į vis gilesnę ekonominę prarają. Indija, Pakistanas ir Bangladešas (buvusi Britų Indija) 1980 m. gamino tiek pat kiek Kinija, o dabar jų BVP sudaro penktadalį kinų produkcijos. Iš 170 tūkst. išradimų, kuriuos 2015 m. užregistravo JAV patentų tarnyba, tik 3,2 proc. padarė tų atsilikusiųjų 4,5 mlrd. atstovai (iš to du trečdalius patentų pelnė indai).

Produktyvieji viršutiniai 2,8 mlrd. – santykinai vyresni, tačiau gana kompetentingi (ypač Europoje), žemiau esantys 4,5 mlrd. – jauni, tačiau prastai išlavinti. Minėtas PISA tyrimas parodė, kad trys geriausi moksleiviai iš arabų šalių surinko po 380 balų – tai Lotynų Amerikos atstovams prilygstantis blogas rezultatas. Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Lotynų Amerikos blokas grimzta vis giliau į pelkę dar ir todėl, kad „galvų medžiotojai“ gabiausius tų šalių atstovus pervilioja į sparčiai besivystančias šalis.

Talentingi žmonės daug rečiau perviliojami į Rytų Azijos šalis. Pavyzdžiui, Kinija nepatraukli europiečiams dėl kalbos ir demokratijos suvaržymų. Tačiau būtent besivystančiuose Azijos taškuose santykinai daugiausiai migrantų – tai Honkongas (39 proc. atvykėlių), Singapūras (43 proc.), Makao (59 proc.). Migracijoje šiais atvejais dalyvauja daugiausia Rytų Azijos gyventojai.

Nykstantys europiečiai

O senojoje gerojoje Vokietijoje maždaug trečdalis piliečių nesugeba taisyklingai skaityti ir rašyti. Todėl europiečiai nuolatos medžioja talentus. JAV maždaug pusė vaikų sunkiai sprendžia matematikos uždavinius. Ten atsirado „žemutinė klasė“, siekianti apie 70 mln. žmonių, iš kurių pusė mažiausiai pusmetį gyvena likusių mokesčių mokėtojų sąskaita. Tie mūsų amžininkai Silicio slėnyje ar Volstrite jaučiasi ne savo vietoje, kaip, tarkime, neandertaliečiai skaičiavimo centre. Vokietijoje pusę visų nesėkmių per baigiamuosius egzaminus patiria imigrantų vaikai, nors tesudaro 35 proc. visų abiturientų.

Žmones iš tų vargstančių 4,5 mlrd. vis labiau vilioja Europos socialinės garantijos, kokių nėra Rytų Azijoje ar daug mažesniu mastu yra JAV. Apskritai anglosaksų šalys linkusios teikti mažiau garantijų ir seka Rytų Azijos pavyzdžiu – ne itin dosniai remia nekvalifikuotas mases. Panašios ribojimo tendencijos atsirado Skandinavijoje, kurią lengva atitverti nuo migracijos sausuma, pavyzdžiui, uždarius Vokietijos ir Danijos sieną. Tai skamba netikėtai, nes dar 2015-aisiais Švedija, kurioje daug senyvo amžiaus žmonių, buvo bene dosniausia atvykėliams.

Didžiuma Rytų Europos nuo Estijos iki Vengrijos šiuo metu yra laisva nuo šariato, islamo teisės, pagal kurią bendruomenių viduje neretai tvarkosi atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, o plotai tarp Portugalijos ir Oderio yra pagrindinė „talpykla“, į kurią spraudžiasi jaunimas, bandantis pabėgti iš skurdo zonos, apimančios 4,5 mlrd. žmonių (2050 m. tos zonos gyventojų padaugės iki 6,5 mlrd.). Vokietija su 60 mln. vyresnio amžiaus žmonių ir 20 mln. migrantų yra geidžiamiausia atvykėlių vieta.

Europa apsupties žiede

Didžiausią demografinį spaudimą Vakarų Europai šiuo metu daro 52 valstybės, kuriose iš viso yra 1,4 mlrd. gyventojų. Toms valstybėms būdingas akį rėžiantis santykis tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Vienam tūkstančiui 55–59 metų vyrų, netrukus išeisiančių į pensiją, tenka nuo 3 iki 7 tūkst. 15–19 metų jaunuolių, kuriems nėra jokių darbo vietų. Vokietijoje toks santykis visai kitoks: 1 tūkst. priešpensinio amžiaus vyrų tenka 660 jaunuolių.

Daugumoje iš tų 52 valstybių prievarta tampa nuolatiniu gyvenimo veiksniu. Jaunimas verbuojamas į pilietiniuose karuose kovojančias kariuomenes. Potencialūs ekonominiai migrantai atsiduria karo veiksmų zonose – tai papildomas argumentas prašant pabėgėlio statuso Europoje. Dėl šios priežasties senimo ir jaunimo santykį dar galima vadinti karo indeksu.

Manoma, kad iki 2050 m. tas 52 valstybių blokas sumažės iki 42 valstybių. Tačiau gyventojų ten padaugės nuo 1,4 mlrd. iki 2 mlrd. 1950 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos gyveno 180 mln. žmonių, 2015-aisiais – 1 mlrd., 2050 m. jų bus 2,2 mlrd. (tiek žmonių pasaulyje gyveno 1930 m.). Pusė visų pasaulio naujagimių atsiras į pietus nuo Sacharos (1950 m. ten gimdavo tik 9 proc.).

Jau 2009 m. 38 proc. tos zonos gyventojų norėjo emigruoti, dabar tokių yra apie 40 proc. Apskritai į Europą šiuo metu norėtų persikelti 400 mln. žmonių, iki 2050 m. šis skaičius gali siekti 850 mln. Jeigu tai įvyktų, Europa rasiniu požiūriu taptų panaši į Braziliją, tik vyrautų ne katalikybė, o islamas. Jeigu tas fantastiškas tautų kraustymasis įvyktų, Afrikoje vis tiek gyventų 350 mln. žmonių daugiau nei dabar – be jokios vilties emigruoti.

Į 52 valstybių zoną įeina kai kurios arabų valstybės. Arabų skaičius padidėjo nuo 70 mln. 1950 m. iki 380 mln. šiuo metu. 2050 m. jų bus 620 mln. 2009 m., dar iki karo Sirijoje ir naftos kainų kritimo, ketino emigruoti 23 proc. arabų. Optimistiškai manant, kad dabar emigruoti norėtų apie 30 proc. arabų, tai sudarytų 120 mln. žmonių, o 2050 m. jų skaičius padidėtų iki 200 mln.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Dr. E.Barcevičius

Tokia politika turėtų būti skirta ne migracijai apskritai, o galvojant apie skirtingas migrantų grupes. Pačia bendriausia prasme turime dvi grupes: pirma – tai išvykstantieji dėl skurdo, nepakankamų pajamų Lietuvoje; antra – tai migrantai, ieškantys naujų galimybių ir siekiantys geriau save realizuoti.

Dr. Egidijus BARCEVIČIUS, VU TSPMI dėstytojas

Pirmoji grupė yra didesnė. Šios grupės migrantai išvyko dėl sunkumų susirandant darbą ar nepakankamo valstybės (šeimos, bendruomenės) palaikymo susidūrus su ekonominėmis problemomis. Daugelis išvažiuojančiųjų taip pat atkreipia dėmesį tiek į valstybės valdymo problemas, tiek ir į psichologinę atmosferą – darbdavių požiūrį į darbuotojus, žmonių tarpusavio santykius. Todėl nepakanka siaurų priemonių, kurios įprastai priskiriamos „migracijos“ politikai, – nori nenori reikia spręsti esmines ekonomines, socialines ir valstybės valdymo problemas.

Taip mąstant – paradoksas, bet valstybės politikoje gali nelikti žodžio „migracija“. Tačiau išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Migracijos srityje labai svarbūs ir simboliniai veiksmai. Aukščiausi valstybės atstovai, politikai turi išsakyti aiškų požiūrį, nes iki šiol išvykusiesiems buvo siunčiami labai skirtingi signalai, nuo „išvykusieji – tai praradimas“ iki „išvykusieji – tai Lietuvos dalis, kad ir kur jie būtų“. Aš pats palaikau pastarąjį požiūrį.

Jei kalbame apie antrąją išvykstančiųjų grupę, tai žmonės, kurie išvyksta ieškodami naujų iššūkių, nori pamatyti pasaulį, patobulėti profesinėje srityje, įgyti išsilavinimą, naujų žinių. Valstybės politikos požiūriu, tokia migracija nėra ypatinga problema, nes išvykstantieji naudojasi teisėmis ir galimybėmis, kurias suteikia globalus pasaulis ir laisvas darbuotojų judėjimas ES. Šių žmonių negalima užmiršti ar ignoruoti, o jiems skirtos viešosios politikos priemonės turėtų apimti santykių palaikymą, bendravimą ir bendradarbiavimą, paramą diasporos veikloms, informaciją apie sugrįžimo galimybes. Svarbiausia – siekti, kad šiems žmonėms Lietuva atrodytų ir būtų galimybių vieta ir jie norėtų užsienyje įgytas žinias perkelti į mūsų šalį. Tam nereikia kokios nors kvapą gniaužiančios politikos; šie žmonės lengvai prisitaiko, nepuoselėja iliuzijų, tačiau dažnai turi sveiko idealizmo. Dažniausiai užtektų asmens ar kelių asmenų (savivaldybėje, atsakingoje institucijoje, nevyriausybinėje organizacijoje), kurie galėtų nebiurokratiškai atsakyti į rūpimus klausimus (pavyzdžiui, kaip atidaryti nedidelę kavinę ar užregistruoti vaiką į darželį), o reikalui esant padėtų susigaudyti oficialiuosiuose koridoriuose.

Daliai abiejų grupių migrantų aktualus dvigubos pilietybės klausimas. Galbūt ir netikėta mintis, bet dvigubos pilietybės galimybė ne nutolintų, o priartintų išvykusiuosius prie Lietuvos. Galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę būtų simbolinis veiksmas, parodantis, kad suprantame mobiliosios visuomenės dalies pasirinkimus, norime išlaikyti ryšį, suteikiame galimybę būti politinio proceso dalimi ir esame visada atviri sprendimui sugrįžti.

Ar pabėgsime nuo pabėgėlių?

Aptarėme dvi plačiausias migrantų grupes, tačiau ieškant nuoseklios valstybės politikos migracijos srityje svarbu suvokti, kad migrantai – tai neįtikėtinai marga, įvairialypė šalies gyventojų dalis, kuri sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Išvažiuoja ir labai išsilavinę, ir nekvalifikuoti asmenys, jaunesni ir vyresni, pačių įvairiausių profesijų, šeimyninės padėties žmonės. Gera migracijos politika turėtų būti skirta konkrečioms grupėms, pavyzdžiui, spręsti dėstytojų, mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų problemas, tiek siekiant sumažinti išvykimą, tiek skatinant sugrįžimą. Tai nėra lengva, nes dažnai išorinė išvykimo priežastis yra nepakankamos pajamos ar karjeros galimybės, o giluminė – nebaigtos reformos, sukūrusios „žemo lygmens“ balansą, kuriame gerai jaučiasi tik dalis asmenų, kurie yra „sistemos dalis“.

Reikia galvoti sistemiškai ir apie skirtingas migrantų grupes. Dalis viešosios politikos šioje srityje turi būti skirta aukštos kvalifikacijos asmenų ir talentų – tiek užsieniečių, tiek sugrįžtančių lietuvių pritraukimui.

Kalbant apie kitus imigrantus ir ypač pabėgėlius, tenka daryti sunkius pasirinkimus. Negalime staiga imti ir tapti labai atvira valstybe – tam nesame pasiruošę nei kultūriškai, nei ekonomiškai. Tačiau tvorų statymas, agresyvi retorika, visuomenės gąsdinimas būtais ir nebūtais dalykais taip pat nėra tinkamas kelias. Aš manau, kad dabartinė situacija yra tik gerokai didesnės migracijos bangos pradžia, ir toji banga atsiris ne tik dėl karų ir konfliktų. Ekonominių migrantų ir pabėgėlių daugės ir dėl gerėjančios ekonominės situacijos bei darbo jėgos trūkumo Lietuvoje. Tolesnėje ateityje migracija intensyvės dėl klimato kaitos, demografinio spaudimo kai kuriose valstybėse ir žemynuose, demografinės duobės Lietuvoje.

Reikia ruoštis, reikia galvoti apie integraciją, mokytis integracijos, mokytis iš tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija, JAV, Jungtinė Karalystė, klaidų, patirčių ir pasiekimų. Integracijos priemonės turi apimti ne tik siauras ekonomines priemones, bet dar svarbiau – kultūrinę integraciją. Tai ilgalaikis iššūkis valstybei, o šiuo metu mes dar turime laiko bandymams, klaidoms ir sėkmės istorijoms.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Per dešimtmetį mūsų padaugės iki 3,5 mln. Tokiais nerealiais tikslais ir bendromis frazėmis grįsta politikų kol kas tik popierinė kova su didžiausiu mūsų valstybės iššūkiu – demografiniu nuosmukiu.

Aušra LĖKA

„Džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą ir padariau tai labai tinkamu laiku, – su ES struktūrinių fondų pagalba pavyko sukurti sėkmingą tyrimų laboratoriją, pasiekėme žen­klių rezultatų“, – sako prieš 11 metų iš JAV, kur gy­veno 12 metų, grįžęs mokslininkas – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Bio­ter­mo­di­na­mi­kos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Dau­man­tas Matulis.

Jis ne tik pats su šeima, dabar auginančia jau ke­tu­ris vaikus, grįžo į Lietuvą, bet prisidėjo prie grįžimo dar aštuonių jaunų mokslininkų, šiuo metu kalbasi dar su kokiais penkiais.

Tokių sėkmės istorijų yra, tačiau priešingų – dukart daugiau. Oficiali statistika rodo, kad ketverius metus džiaugėmės bent kiek mažėjančia emigracija (o ji labiausiai retina mūsų valstybės gyventojų skaičių), bet pernai ji vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, vos ne pusė Panevėžio.

Statistika rodo, kad pernai emigracija vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, beveik pusė Panevėžio.

Deja, pernai pablogėjo ir kiti demografiniai ro­dikliai – gimstamumas sumažėjo, mirtingumas padidė­jo. Prognozės dramatiškos: Pasaulio bankas yra pri­skyręs Lietuvą prie trijų sparčiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje (po Puerto Riko ir Latvijos).  Mažėjant darbingo amžiaus žmonių lėtėja ir šalies ūkio augimas.

Demografinius iššūkius ir mūsų politikai pagaliau pripažino didžiausia valstybės problema. Bet ką jai spręsti konkrečiai padarė ligšiolinė valdžia ir ką siūlo labiausiai tikėtini Seimo rinkimų lyderiai – Socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)? Ar šie siūlymai skiriasi nuo Europos Komisijos (EK), demografų ir pačių reemigrantų siūlymų?

Valdančiųjų demografinė biurokratija

Dabartiniai valdantieji pasiekė nemažų laimėjimų, bet tik demografinės biurokratijos žanre: pernai Seime įsteigta Migracijos komisija, šešios partijos pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos, šiemet Vyriausybė priėmė priemonių planą emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti, 2014 m. priimtos Migracijos politikos gairės, politikai uoliai dalyvavo visuomenininkų rengiamose konferencijose, rėmė iniciatyvas, siūlančias susiimti, kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Teisybės dėlei, įvairių strategijų, gairių, priemonių planų valdžia buvo prirašiusi ir ankstesnėse ka­dencijose. Deja, stabilių pokyčių, išskyrus šiokį to­kį gimstamumo bumą padidinus motinystės išmokas iki pasaulinių rekordų, ne itin pasiekta. Ne išimtis ir dabartinė valdžia.

„Aš maniau, kad Migracijos komisija būtina, nes emig­racija – didžiausia mūsų problema, ir kol kas emigracija valdo mus, o ne mes ją. Pats pasiprašiau į tą komisiją, nes turėjau vilčių, kad ji gali nuveikti gerų darbų. Nors TS-LKD frakcijoje vyravo neigiamos nuomonės, kad ji steigiama tik tam, jog sukurtų postą Valdui Vasiliauskui, – jis jį ir gavo. Deja, mano idealistiniai lūkesčiai žlugo: komisijos posėdžiams suskaičiuoti nereikėtų nė dviejų rankų pirštų, o nuo gruodžio nebuvo nė vieno“, – apgailestauja komisijos narys konservatorius Kęstutis Masiulis.

Pernai birželį šešios parlamentinės partijos (LSDP, LVŽS, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija) pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Tarp susitarimo signatarų nebuvo konservatorių ir liberalų. K.Masiulis prisimena, kad jų partija nutarė, jog viskas nueis į garvežio švilpuką, tad gėda tokius raštus pasirašinėti.

Iš tiesų: susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Nebent nutartume į Lietuvą masiškai perkraustyti pabėgėlius ir rastume norinčiųjų vos ne milijoną. Bent jau kol kas ir iš kelių dešimčių atsikrausčiusiųjų pasitaikius pirmai progai kas tik gali neatsigręždami lekia į sotesnę Europą.

Socialdemokratas Gediminas Kirkilas dėl partijų susitarimo laikosi priešingos nuomonės: „Kaip rodo Lietuvos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, pavyko tai, dėl ko pasirašėme susitarimus, pavyzdžiui, dėl užsienio politikos – ES ir NATO. O kur nepavyko pasirašyti, pavyzdžiui, dėl atominės energetikos, ir blaškomės po brūzgynus. Susitarimas dėl emigracijos – konkreti politinė apeliacija, kviečianti sugrįžti, signalas išvažiavusiems žmonėms, kad jų čia laukia, kad bus kažkas daroma. Šioje srityje labai svarbūs psichologiniai dalykai ir toks susitarimas labai svarbus. Nesinori biurokratizuoti, bet žinant mūsų emigracijos mastus gal reikėtų kokios šių problemų sprendimą koordinuojančios institucijos, tik realios, ne formalios. Kai kuriose šalyse yra net atitinkama ministerija. Reikia imtis konkrečių priemonių, o jos turi atsispindėti ir biudžete.“

Susitarime buvo numatyta parengti ilgalaikę nacionalinę programą, Vyriausybė tokį planą ir surašė. Tiesa, tam sugaišo daugiau nei metus, tad jį patvirtino tik prieš pusantro mėnesio, o jo įgyvendinimo terminai palikti jau kitai Vyriausybei ar  neribotam laikui – prirašyta „nuolat“. Bet naujajai Vyriausybei nebūtų sunku „įgyvendinti“ planą, nes jame surašyta daugybė protingų dalykų – kad reikia siūlyti darbą pagal kvalifikaciją, skatinti verslumą, mažinti administracinę ir mokestinę naštą verslui, užtikrinti pajamas, garantuojančias pakankamą pragyvenimo lygį asmeniui ir jo šeimai. Visi žino, kad to reikia, bet Vyriausybės priemonių plano žanras reikalautų nurodyti, kokių konkrečių veiksmų bus imtasi.

„Nieko ten nėra, tad nėra apie ką nė kalbėti“, – vertina K.Masiulis. Tačiau taip planą vertina ne tik opozicijos atstovas, bet ir valdančiųjų socialdemokratų vicepirmininkas G.Kirkilas: „Nepatiko tas planas. Jis biurokratinis ir formalus, nepanagrinėti tyrimai, kas skatina emigrantus grįžti. Nauja Vyriausybė neabejotinai turės parengti realų planą.“

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Demografijos problemų paminėjimo reikia ieškoti po įvairias programų dalis. Žinoma, tai ne vienos kurios ministerijos išsprendžiama problema, ir tik sisteminis, kompleksinis jos sprendimas gali duoti bent kažkokį rezultatą. Tačiau tokiu principu rašyti programas – išskirti opiausias valstybės problemas ir pateikti vizijas, kaip jas spręsti, mūsų partijos nemoka. Užtat moka daug butaforinių frazių.

Kviesti žmones iš Afrikos ir Pietų Amerikos?

Didžiausi mūsų demografiniai praradimai – emigracija. K.Masiulio nuomone, pirmiausia mums reikia susivokti, kad migracija – toks pat reiškinys kaip kiti:   gimstamumas, mirtingumas ar avarijų skaičius, ir tai yra valdoma. Jis piktinasi, kad žinia­sklaidoje tekstas po teksto su gundančiais emigruoti pavadinimais pasakojama, kiek emigrantai uždirba, bet nepaaiškinama, kiek ten kainuoja būstas ar koks socialinis mokestis. Žinoma, konservatorius sako nebandantis nuneigti, kad kitose valstybėse ir didesni atlyginimai, ir didesnė pagarba darbuotojams, tik siūlo dažniau minėti ir sugrįžusiųjų sėkmės istorijas.

K.Masiulis akina siūlyti grįžti į Lietuvą, kurti pagalbos grįžtantiesiems sistemą. Tarp konservatoriaus idėjų – ir gana netradicinės. Pavyzdžiui, jis patarė Užsienio reikalų ministerijai atkreipti dėmesį į Venesuelą: ten – krizė, tad gal keli tūkstančiai lietuviškos kilmės šios šalies gyventojų norėtų repatrijuoti į Lietuvą? Arba litvakai Pietų Afrikos Res­pub­likoje, kurių ten dešimtys tūkstančių, – gal jie jaučia nostalgiją Lietuvai?

K.Masiulis pasakoja, kad dar dirbdamas mokslo institucijoje tarptautiniuose kongresuose sutikdavo žmonių su lietuviškomis šaknimis ir jie sakydavę, kad gal būtų patrauklu grįžti gyventi į prosenelių kraštą, nors jie – jau trečia ketvirta karta ir lietuviškai temoka „labas“ ir „ačiū“. Bet jei sukurtume sistemą, skatinančią juos atvykti gyventi į Lietuvą, K.Masiulio manymu, pritrauktume ne vieną.

Vis dėlto sunku patikėti, kad tai pasijustų sprendžiant Lietuvos demografinių problemų mastą. Tačiau K.Masiulis mano, kad geri pavyzdžiai patraukia: jei užsienio investuotojus kviečiame investuoti Lietuvoje, tai gal ir tautiečius kvieskime su savo kapitalu, idėjomis ir viešinkime sėkmės pavyzdžius.

„Tai didžiausia problema Lietuvoje – per porą dešimtmečių netekome penktadalio gyventojų. Didžiausiai problemai turime skirti didžiausią dėmesį. Gal net turėtų būti specialus padalinys – ministerija ar departamentas, kuris siūlytų tokius projektus. Štai Estijoje migracija jau pozityvi, o mes sakome, kad esame bejėgiai. Mes ukrainiečių priėmėme vienetus, o estai – gerokai daugiau. Tai kultūriškai artima populiacija, ne taip kaip arabai, kuriems atvykus integravimo problemos būtų milžiniškos. Ne iš karto, bet laipsniškai galime keisti situaciją“, – neabejoja K.Masiulis.

Tiesa, jo idėjų apie Venesuelą ar Pietų Afrikos Respubliką TS-LKD rinkimų programoje nėra. Bet, K.Masiulio vertinimu, sprendžiant demografines problemas šioje programoje ypač veiksminga tai, kad susieti du punktai – emigracijos stabdymas ir regionų krizė: „Visa Lietuva neteko apie 20 proc. gyventojų, o regionai – daug daugiau: dalis išvažiavo į didesnius miestus, dalis svetur. TS-LKD programoje iškelta idėja susikoncentruoti ne tik į Vilnių, bet į kokius dešimt regioninių centrų, kviesti ten stambius investuotojus, organizuoti nemokamą transportą, kad, pavyzdžiui, žmogus iš Kelmės galėtų nemokamai atvažiuoti 40 km į darbą Šiauliuose.“

Konservatoriai taip pat akcentuoja pagalbą šeimoms, nes ne pensininkai, o jaunos šeimos su mažamečiais vaikais yra sunkiausiai Lietuvoje gyvenantis socialinis sluoksnis.

K.Masiulis mano, kad per mokesčius reikėtų skatinti žmones gyventi šeimose, mat pas mus atvirkščiai: jei vieniša motina – gausi pašalpą, tad apsimoka apsimesti vieniša, o, tarkime, Vokietijoje yra priešingai.

Vienas pagrindinių LSDP programos kūrėjų G.Kirkilas kaip svarbiausius rodiklius politikų darbui sprendžiant demografines problemas pamatuoti nurodo emigracijos ir reemigracijos tendencijas ir rea­liai valstybės siūlomų paramos grįžtantiesiems paslaugų skaičių bei dydį. Programoje socialdemokratai kelia idėjas padėti sugrįžtantiesiems įsikurti, bet ne mažiau svarbu padėti Lietuvoje gyvenančioms jaunoms šeimoms, kad joms nereikėtų išvykti.

G.Kirkilas didžiuojasi, kad jo premjeravimo laikais gimstamumas buvo šoktelėjęs, nes buvo siūloma didelė parama jaunoms šeimoms. Jis pasakoja prieš akis turintis labai konkretų pavyzdį: sūnaus šeima susilaukė antro vaiko ir išsilaikyti jaunai šeimai tapo sunku, ką jau kalbėti apie tai, kaip reikės gauti vietą darželyje.

Socialdemokratai emigracijai mažinti taip pat siūlo ir didesnę investicijų sklaidą regionuose, nes dabar viskas koncentruojasi didmiesčiuose, o regionuose ir būstas pigesnis, ir darželiuose vietų yra, tik darbo – ne. Bet, kaip pabrėžia G.Kirkilas, regionų plėtrą reikia paremti realiais finansais.

LVŽS, kaip ir visais kitais klausimais, išeitį sprendžiant demografinius iššūkius sieja su švietimu ir kultūra. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis mano, kad kalbėdami apie emigraciją šią problemą supaprastiname – neva atsiras darbo vietų su gerais atlyginimais ir problema išsispręs. Tai iš tikrųjų svarbu, nes žmonės neišgyvena. Bet daug svarbesnis uždavinys – sudaryti sąlygas, kad jaunas žmogus norėtų Lietuvoje gyventi, čia auginti vaikus, todėl svarbiausia – švietimas, po to kultūra.

„Pirmos svarbos dalykas – švietimo klausimai. Per švietimą reikia daryti įtaką ir didesniam sugrįžimui, ir mažesniam išvažiavimui. Jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį, nes mūsų baigiamųjų egzaminų sistema keista, o čia baigusieji universitetus nepatenkinti, nes neranda darbo. Mūsų kertinis sprendimas – panaikinti moksleivių ir studentų krepšelius, į aukštąjį mokslą atvesti valstybės užsakymą, aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Reikia pakelti kartelę stojantiesiems, nerengti 1800 studijų programų. O jei ir toliau gaminsime specialistus, kai darbdaviai nežino, ką jie moka, nes vien mokymo programų pavadinimai – fantastiniai, tik vis daugiau prarasime“, – LVŽS idėjas pristato R.Karbauskis.

Jo manymu, tūkstančiai žmonių grįžtų, jei švietimo sistema būtų pasirengusi priimti ir vaikus, kurie lietuviškai nemoka skaityti ir rašyti, jei pasirengtų juos integruoti į lietuvišką mokyklą, neprarandant mokslo metų. Jis pateikia tokį pavyzdį: jo gimtajame kaime yra puikus dabar užsienyje gyvenančių žmonių namas, jie nori grįžti, bet turi tris vaikus, o mūsų švietimo sistema nepasirengusi jų priimti be mokslo metų praradimo. Tad emigrantai sako, kad negrįš tol, kol vaikai baigs mokyklas. Tačiau po tiek metų kažin ar apskritai grįš.

Beje, nors populiacijos mažėjimas Lietuvoje, demografų vertinimu, artimiausius kelis dešimtmečius užprogramuotas, socialdemokratai programoje nežada pritaikyti viešojo sektoriaus infrastruktūros mažesniam kiekiui gyventojų. G.Kirkilas sako, kad tai subtilūs dalykai ir tai turi būti detaliai išdėstyta Vyriausybės programoje.

LVŽS taip pat pasiryžę kiek įmanydami saugoti mokyklų tinklą, mat, pasak R.Karbauskio, negalima remtis į krepšelio sistemą regionuose, nes taip dingsta infrastruktūra, suteikianti jaunam žmogui galimybę ugdytis savo teritorijoje, savo bendruomenėje, o tai labai svarbu.

Jis pateikia tokį pavyzdį: per septynerius metus Naisių gyvenvietėje gimstamumas padidėjo penkiskart, ir čia greitai bus vienas pirmųjų kaimų, kur reikės atidaryti darželį. R.Karbauskio teigimu, to pa­siek­ta per kultūrą, sveiką gyvenseną, sukuriant ap­linką, kurioje žmogus jaučiasi laimingas. Tik po to eina ekonominiai dalykai.

O Seimo priimtą, bet Prezidentės vetuotą Darbo kodeksą R.Karbauskis vadina nusikaltimu prieš save pačius, nes, jo vertinimu, šis kodeksas orientuotas į tai, kad būtų atsivežama pigios darbo jėgos, kurią galima greitai įdarbinti ir greitai atleisti, bet tikrai neorientuotas į lietuvius emigrantus, kad jie grįžtų.

G.Kirkilas, atvirkščiai, mano, kad socialinis modelis, paremtas skandinaviška praktika, galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo. Jis pasakoja, kad būdamas premjeru susitikinėjo su mūsų emigrantais įvairiose šalyse, ir menkinamą požiūrį į žmogų jie nurodė kaip vieną esminių emigracijos priežasčių. Socialinis modelis, G.Kirkilo nuomone, galėtų padėti spręsti darbdavių ir dirbuotojų santykius, nors, pripažįsta, nežinia, ar jis pas mus veiktų kaip Skandinavijoje, nes Lietuvoje didelis nepasitikėjimas tarp darbdavių ir darbuotojų.

„Stabdysime pabėgėlių srautą“ – tokį rinkimų kampanijos reprezentacinį šūkį yra pasirinkę „darbiečiai“, nors, teisybės dėlei, Lietuvoje dar nėra ko ir stabdyti. Bet kitų valstybių piliečių imigracija į Lietuvą nesižavi ir kitos partijos.

G.Kirkilo manymu, tai labai slidus klausimas, ir ne todėl, kad keli ar keliolika tūkstančių imigrantų būtų didelis iššūkis. „Tai siunčia žinią mūsų emigrantams, kad jie nereikalingi, nes jų praradimą kompensuosime pigesne darbo jėga iš kitur. Manau, tai blogas požiūris. Pirmiausia reikia išspręsti reemigracijos klausimą“, – mano socialdemokratas.

Iš geidžiamos periferijos tapome negeidžiama

„Demografines problemas nelengva išspręsti, nes tai daugiaplanis reiškinys, turintis daug dedamųjų. Ekonominių migracijos priežasčių per dieną nepakeis nė viena valdžia, tačiau žmonėms pinigų reikia dabar, o efektas – po kelerių metų, tad valdantieji ne itin suinteresuoti problemų spręsti, nes kadencija baigsis, ateis nauji rinkimai“, – sako Lietuvos so­cia­linių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir de­mo­grafijos instituto vadovas prof. dr. Donatas Bur­nei­ka.

Jis mini bene vienintelį valdžios bandytą reguliuoti demografinį rodiklį – gimstamumą: dosnios išmokos kurį laiką davė efektą, tik, pasak demografo, klausimas, ar jis ilgalaikis ir kiek tai padidino norą turėti daugiau vaikų, o kiek tebuvo lig tol atidėlioti gimdymai.

Vis dėlto, D.Burneikos manymu, reikėtų pradėti nuo sprendimo, kad problemą imamės spręsti sistemingai ir šalinti jos priežastis. Atsitiktiniai pavieniai bandymai kažką padaryti – tai pritraukti ką į Lie­tu­vą, tai padidinti kam algas ar stipendijas – vieniems ki­tiems gyvenimą gal ir pagerina, tačiau esminių pro­blemų nesprendžia, noro emigruoti neatmuša. Koor­dinuotų sisteminių veiksmų, kurie skatintų gims­tamumą, gerintų gyvenimo, darbo sąlygas, mažintų norą emigruoti, lig šiol nebuvo.

Emigracijos priežasčių esama ir objektyvių, ir subjektyvių. Demografas aiškina, kad žmonių persikraustymas po to, kai pasikeitė mūsų ūkio bei socialinė struktūra ir daliai nebuvo ką veikti ten, kur jie gyveno (pavyzdžiui, žemės ūkyje darbo vietų sumažėjo keturiskart), buvo neišvengiamas. Bet jau mūsų problema, kad nemažai jų pasirinko užsienį, o ne Lietuvos miestus.

Subjektyvios priežastys susijusios ir su neigiamomis emocijomis, neigiamu valstybės įvaizdžiu. Tai emigraciją, nesvarstant kitų alternatyvų, padarė įprastu reiškiniu, beveik bandos instinktu. „Tokia migracija perteklinė, o kažkiek migracijos buvo, yra ir bus, ir ji nei gera, nei bloga. Tam tikra trauka iš periferijos į centrą egzistuoja: iš miestelių – į rajono centrą, paskui į sostinę, paskui į kitas šalis, megapolius. Koncentracija megapoliuose didėja, ir tai natūralus reiškinys. Mūsų situacija unikali tik tuo, kad daug metų gyvenę tokioje erdvėje be vidinių sienų, kaip Sovietų Sąjunga, kur buvome gero įvaizdžio periferija, į kurią vyko migracija, staiga tapome kito bloko be sienų periferija, tik su neigiamu įvaizdžiu naujo bloko kontekste. Periferija ir būsime, tik reikia pakeisti tos periferijos įvaizdį iš neigiamo į teigiamą“, – aiškina D.Burneika.

Jo vertinimu, emigracija Lietuvai lig šiol iš esmės neigiamos įtakos nedarė, tam tikra prasme netgi atvirkščiai: „Per 15–16 metų išvažiavo apie pusę milijono, o užimtųjų darbo rinkoje, mokančiųjų mokesčius, apdraustųjų „Sodroje“ panašiai tiek pat, kiek buvo. Jei nebūtų emigravę ta pusė milijono, būtume turėję sukurti bent trečdalį daugiau nei dabar esamų darbo vietų, o tai neįmanoma. Bet besitęsdamos tokios tendencijos greitai ims kelti grėsmę, nes ims mažėti darbo jėgos, didės našta dirbantiesiems išlaikyti socialiai remtinus žmones, viešąjį sektorių.“

Ir kažin ar imigracija čia – gera išeitis. Pasak D.Burneikos, negausi, nesutelkta į vieną miestą imigracija naudinga, o masinė, jei tokią iš viso galėtume turėti, jau kelia problemų, susijusių su tokia grėsme, kaip terorizmas, su sunkia kultūrine integracija.

Demografas pastebi: jei lig šiol nesugebame normaliai į visuomenę integruoti rusų tautinės mažumos, kaip galime tikėtis, kad staiga sėkmingai integruosime kur kas mažiau mums pažįstamų kultūrų žmones. Naivu, kad jie turės tokias pat sąlygas kaip mes, nes mums reikia pigesnės darbo jėgos, tada jie spiesis į grupes, kursis getai, didės neramumų tikimybė.

Reemigracija, demografo nuomone, geriau daugeliu prasmių. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad emigrantai linkę grįžti, ypač iš blogesnio klimato šalių. Tik klausimas, ar į Lietuvą daugiau jų grįš su idėjomis, ar tik nusenti ir taps papildoma našta socialinės apsaugos sistemai.

Grįžtantieji neprašo asmeninės paramos – tik civilizuotos tvarkos

Mokslininkas D.Matulis po 12 metų iš JAV į Lietuvą grįžo su idėjomis, su gausia šeima ir be jokių valdžios paramos prašymų. Jis sako, kad yra norinčiųjų grįžti, tik norint parsikviesti, pavyzdžiui, mokslininkų reikia, kad jie galėtų teikti paraiškas dėl finansavimo ir šis procesas būtų nuolatinis, stabilus. Tačiau Lietuvoje mokslas daugiausia finansuojamas iš ES struktūrinių fondų, ankstesnis laikotarpis galutinai baigėsi pernai spalį. 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuvos mokslui ir inovacijoms skirta apie 750 mln. eurų, tačiau eina treti metai, o  mokslininkų nepasiekė nė vienas euras. „Skaudu, nes prioritetai buvo sudėlioti, mechanizmas įsivažiavo, o dabar – tuščias tarpas. Mokslo žmonių nusivylimas didelis“, – sako D.Matulis.

O kur dar viešieji pirkimai: per juos, pasak mokslininko, viską perkame dvigubai brangiau nei parduotuvėje, nes viskas biurokratizuota, daug beprasmių procedūrų. Grįžta mokslininkai iš Harvardo, kitų prestižinių universitetų ir rankos nusvyra: reikia atlikti eksperimentą, o elementariai priemonei įsigyti tenka rašyti paraiškas, laukti kelis mėnesius. „Taip žmonės gali ir vėl susikrauti lagaminus“, – neslepia nusivylimo D.Matulis.

Jis sako, kad jam iš valdžios nereikėjo ir nereikia jokios asmeninės paramos – tik kad grįžus galėtų normaliai dirbti. Ekonominė situacija, žinoma, svarbi, bet nebūtinai turi būti identiška gyvenimui Va­ka­ruose.

Matuliai augina keturis vaikus – septyniolikos, še­šiolikos, dvylikos ir šešerių, bet nemano, kad ir gims­tamumą galima padidinti dosniomis išmokomis: JAV socialinė parama silpna, bet ten gimsta dau­giau vaikų nei Europoje, kur ji dosni. Tačiau JAV mažesni mokesčiai, o jei turi vaikų, už kiekvieną mokesčiai mažėja. Ten lengviau gauti darbą ar pradėti verslą. „O Lietuvoje – neproporcingai dideli mo­kesčiai. Jei jie būtų bent trečdaliu mažesni, gy­ventume visai neblogai, ir tai iš tiesų spręstų demografines problemas“, – vardija D.Matulis.

Ir ES vis primena Lietuvai tai, ką ji pati žino, tik nieko nedaro tendencijoms keisti: dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. O dar po 2020 m. smarkiai sumažės ES struktūrinių fondų parama.

Maža to, tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Išsilavinimo lygis kyla, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų, per menka aukštojo mokslo kokybė, švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais.

Deja, dabartinės Vyriausybės darbo rezultatų, kad gyventojų mažėjimą atsvertų jų geresnis išsilavinimas, inovacijos, geresnė sveikata, o mokesčių sistema ir apskritai viešojo sektoriaus darbas neskatintų ieškoti naujų namų svetur, sunku įžvelgti. EK Lie­tuvos pastangas šiose srityse taip pat įvertinusi, švelniai tariant, kukliai. Neatrodo, kad ką esminio ir išmintingo žadėtų ir partijos savo programose.

Ko gero, proveržis įmanomas tik tuo atveju, jei savinaiką, kaip vadinami dabar vykstantys procesai, pakeis savikūra – pastangos spausti valdžią, kad ji netrukdytų dirbti ir uždirbti, gerintų švietimą ir sveikatos apsaugą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Akmenės rajonas – vienas labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių regionų Lietuvoje. 1989-aisiais rajone gyveno 37,5 tūkst. žmonių, o šiandien jų belikę vos daugiau nei 23 tūkst. Nemaža dalis regione likusių, daugiausia vyresnio amžiaus, žmonių sulaukia pagalbos iš užsienin išvykusių emigrantų. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, jau beveik dvejus metus perlaidų upė senka.

Akmenės rajono Papilės seniūnijoje veikia du žemės ūkio kompleksai, įdarbinantys apie 60 darbuotojų, veikia danų kiaulių kompleksas. Šiek tiek darbo vietų sukuria ir miško pramonė bei stambesni, per 100 hektarų turintys ūkininkai. Daugiau didesnių darbdavių ar pramonės krašte tiesiog nėra. Kaip pasakoja nuo pat 1990-ųjų Papilės seniūnijai vadovaujantis seniūnas Antanas Vaičius, emigracijos banga neaplenkė ir šios seniūnijos – per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų dėl mažėjančio gimstamumo ir emigracijos sumažėjo maždaug ketvirtadaliu. Šiandien seniūnijoje gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. žmonių.

„Konkrečiai iš mūsų apylinkių emigravo nemažai, jauniems žmonėms nelabai čia yra ir ką veikti – baigia aukštąjį mokslą ir išvažiuoja į užsienį dirbti. Aišku, ir šeimos sumažėjo, daugiavaikių beveik nebėra arba jos priklauso rizikos grupei, šeimose du, daugiausiai trys vaikai“, – pasakoja seniūnas.

Pasak jo, daug seniūnijos gyventojų šiandien sulaukia paramos iš užsienio: kam naujus langus sudeda, kam tiesiog grynaisiais pinigų parsiunčia, o kitiems – ir naują namą miestelyje vietoj ūkio kaime nuperka.

Lankėmės vienoje sodyboje, šeimininkės dukra dirba užsienyje, tai ir trinkelės išklotos, gražiausi žibintai sustatyti, kaltinės tvoros. Iš pensijos taip nepavyks pasidaryti.

„Tie, kuriems pagelbėja, tikrai pajunta iš karto, matyti, kad šie žmonės ir aplinką susitvarko. Kasmet savivaldybė skelbia gražiausių sodybų konkursus. Kaip tik prieš savaitę lankėmės vienoje sodyboje, šeimininkės dukra dirba užsienyje, tai ir trinkelės išklotos, gražiausi žibintai sustatyti, kaltinės tvoros. Iš pensijos taip nepavyks pasidaryti. Ir daugiau tokių pavyzdžių yra – pinigų artimieji paprastai siunčia iš Didžiosios Britanijos ir Norvegijos“, – pasakoja seniūnas.

Priklausomybė – didžiausia ES

Lietuvos ekonomikos ir gyventojų priklausomybė nuo perlaidų iš užsienio – didžiausia Europos Sąjungoje: kasmet pervedama daugiau nei milijardas eurų. Šis rodiklis maždaug dvigubai viršija artimiausių mūsų kaimynų skaičius ir siekia 3–4 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Ir tai – tik remiantis oficialia statistika, kuri neabejotinai nėra labai tiksli. Užsidirbai pinigų Anglijoje, sėdai į automobilį, parsivežei juos grynaisiais neviršydamas leistinos įvežamų grynųjų normos, ir į jokią apskaitą ar oficialią statistiką nepatekai.

Didžiausias perlaidų skaičius buvo pasiektas 2013-ųjų pabaigoje, o maždaug nuo 2014 m. antrosios pusės perlaidų mažėja. Lyginant šių metų pirmąjį ketvirtį su 2015 m. pirmuoju ketvirčiu, Lietuvos banko duomenimis, perlaidos ir toliau mažėja. Per metus – apie 3 proc.

Po tam tikro laiko paskui išvažiavusius emigrantus patraukia ir jų giminės, taip natūraliai mažindami poreikį siųsti pinigus į tėvynę.

Ekonomisto, SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos manymu, giluminių šio reiškinio priežasčių nėra – ir toliau vyksta giminių susijungimo procesas, kai po tam tikro laiko paskui išvažiavusius emigrantus patraukia ir jų giminės, taip natūraliai mažindami poreikį siųsti pinigus į tėvynę. Kita priežastis, pasak ekonomisto, gali būti pernai prasidėjusios kalbos apie kai kurių kompensacijų ir lengvatų naikinimą šeimoms, gaunančioms papildomų įplaukų.

„Taip atsirado motyvacija oficialiai neberodyti tų įplaukų vien dėl to, kad neprarastume kom­pensacijų už šildymą ar kitus dalykus. Be to, trečia priežastis – perlaidos dažniausiai vykdo­­mos Didžiosios Britanijos valiuta svarais ster­­lingų, todėl galima atsižvelgti ir į valiutos kur­so svyravimus. Jei pinigai nuvertėja, perskai­čiavus svarų sumą į eurus ji tampa mažesnė, todėl vargu ar tai rodo pasikeitusį mūsų emi­grantų elgesį ar tai, kad jie turi mažiau galimybių siųsti pinigus“, – komentuoja G.Nau­sė­da.

Rusijos krizės faktorius

„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas atkreipia dėmesį į tai, kad svarbiausios valstybės, iš kurių mes gauname perlaidas, yra Didžioji Britanija, Norvegija, JAV, bet viena pagrindinių šalių vis dar yra Rusija. Todėl stojanti Rusijos ekonomika ir kritęs rublio kursas turėjo didelę įtaką perlaidų skaičiaus sumažėjimui. Pernai krito ir Norvegijos kronos vertė.

Šios problemos tęsiasi ir šiemet – traukiasi ir NVS rinkos, o lietuvių, dirbančių Bal­ta­rusijoje ir Ukrainoje, taip pat yra. Ir nors Vakarų Europoje situacija stabilesnė ir ryškaus valiutų kurso kritimo nėra, šiandieninis ekonominis neužtikrintumas, abejonės dėl Di­džio­sios Britanijos ateities taip pat neleis sparčiai kilti atlyginimams ir prisidėti prie šio proceso skatinimo.

Jei svaras  euro atžvilgiu krinta 10–15 proc., o perlaidos iš Anglijos sudaro apie ketvirtadalį visų perlaidų, galima manyti, kad 3–5 proc. jos sumažės vien dėl kritusio kurso.

„Jeigu mes pamatysime didesnį kapitalo išėjimą iš Didžiosios Britanijos, tai dar žemiau stums ir svaro kursą. Kadangi tai yra pagrindinė valstybė pagal perlaidų skaičių, tai tikrai turėtų pasijusti. Pavyzdžiui, jei svaras  euro atžvilgiu krinta 10–15 proc., o perlaidos iš Anglijos sudaro apie ketvirtadalį visų perlaidų, galima manyti, kad 3–5 proc. jos sumažės vien dėl kritusio kurso“, – aiškina ekonomistas.

Ar toks sumažėjimas gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai? G.Nausėdos nuomone, 4 proc. šalies BVP formaliai yra tikrai nemaža suma, tačiau trūksta informacijos apie šių pinigų panaudojimą, todėl ir įvertinti šio proceso įtaką sudėtinga.

Nedrįsčiau teigti, kad perlaidų sumažėjimas automatiškai lemia vartojimo lygio mažmeninėje prekyboje arba nekilnojamojo turto rinkoje sumažėjimą.

„Reikia žinoti, koks šių pinigų vartojimo ir taupymo santykis. Dažnai remiamės prielaida, kad jie visi yra suvartojami, bet tai nėra teisinga, nes dalis tų pinigų gali būti tiesiog konvertuojama, laikoma bankų depozituose, kažkur investuojama. Todėl nedrįsčiau teigti, kad perlaidų sumažėjimas automatiškai lemia vartojimo lygio mažmeninėje prekyboje arba nekilnojamojo turto rinkoje sumažėjimą. Jei tokios situacijos susidarytų ir perlaidų ekvivalentas eurais sumažėtų, galimas dalykas, kad Lietuvoje likę artimieji vis tiek vartotų panašiai kaip ir anksčiau, tik galbūt mažiau pinigų būtų atidedama į šalį. Turbūt tai yra labiausiai tikėtinas scenarijus“, – sako ekonomistas.

Pasak jo, sunku įvertinti ir šių pinigų įtaką infliacijai, nors ekonomikos teorija lyg ir sako, kad iš šono gauti pinigai, nesukurti ūkio subjekto viduje, turėtų ją didinti. Tokiu atveju infliaciją turėtų didinti ir Europos struktūrinių fondų parama ir kitos „dovanų“ gautos lėšos.

R.Grajausko manymu, emigrantų perlaidos sudaro reikšmingą dalį šalies ekonomikos, bet tai tikrai nėra dominuojantis rodiklis. „Danske Bank“ vertinimu, vien dėl „Brexit“ ir sumažėjusių perlaidų iš Jungtinės Karalystės vidaus vartojimas šalyje gali susitraukti apie 0,2–0,3 proc., tačiau mažėjantis nedarbas, sparčiai kylantys atlyginimai ir kiti pozityvūs veiksniai turėtų tai nustelbti ir bendras vartojimo didėjimas Lietuvoje turėtų siekti 5 proc. O nekilnojamojo turto rinkos aktyvumui svarbesnis veiksnys taip pat tebėra vietinis aktyvumas.

Perlaidos dėl „Brexit“ neturėtų brangti

„Veido“ kalbinti ekonomistai artimiausiu metu išaugusių perlaidų iš Didžiosios Bri­ta­ni­jos įkainių neprognozuoja. Pasak G.Nausėdos, tai yra tikėtina ilgesniuoju laikotarpiu, tačiau net jeigu Jungtinė Karalystė tikrai pasuks nuo Europos, dar vyks derybos, todėl bent jau iki 2020-ųjų situacija neturėtų keistis.

„Jei Didžiosios Britanijos statusas taptų pa­našus, koks dabar yra JAV ar Norvegijos, ban­kiniai pervedimai gali tapti brangesni, bet dėl to gali tik sumažėti oficialios perlaidos. Tiek dėl brangimo, tiek dėl vidinių nuostatų ir reguliavimo motyvacija pervedinėti pinigus gali mažėti, ir jie bus vežami grynaisiais“, – tikina ekonomistas.

Pasak R.Grajausko, ir šiandien iš ne euro zo­nos šalių ateina didelė dalis perlaidų ir tai ne­sudaro didelių problemų, be to, atsiranda vis daugiau alternatyvių mokėjimo sistemų, kurių naudojimas neprideda didelių išlaidų.

R. Šeškaičio nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ, Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Mama gali vaikui sakyti, kad jį myli, per skaipą, gyvendama Anglijoje, bet ar tai – tikras rūpestis?“ – klausia Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) iniciatorė. Ji sako, kad panašiai išvykusiais tautiečiais rūpinasi ir Lietuva, bet reikia imtis darbų, ne kalbų. Po „Brexit“, kai dalis lietuvių svarsto apie grįžimą ar baiminasi dėl ateities, Lietuva turėtų bent patarti savo piliečiams. Jei ne – kyla rizika, kad dalis jų atsisakys Lietuvos pasų, o valstybė rizikuos prarasti tiek piliečių, kiek gyventojų yra Kaune.

– Liepos 8–10 dienomis trečią kartą vyks PLJS. Koks susitikimo tikslas?

– Jaunimas visais laikais norėjo susitikti ir bendrauti, taigi toks turbūt yra ir šio renginio pa­grindinis tikslas. Žinoma, norime ne tik gerai praleisti laiką ar užmegzti naujų pažinčių, bet ir visi drauge pasikalbėti apie tai, kas svarbiausia mūsų šaliai.

Keturi PLJS pontonai – verslas, mokslas, politika ir kultūra, nes tai yra sritys, kurios iš esmės apima mūsų valstybės gyvenimą. PLJS tikslas – suteikti galimybę susiburti, sukurti platformą, kur patirtimi galėtų keistis, pabrėžiu, ne tik jaunimas. Nepaisant to, kad renginio pavadinime yra žodis „jaunimas“, susitikimas atviras visiems. Vienas jo tikslų – keistis patirtimi, o ją juk kaupiame su amžiumi, todėl susitikime dalyvauja visi – ir vyresni, ir jaunesni, jie bendrauja betarpiškai, neformaliai, prie kavos puodelio, atviroje erdvėje kalbasi verslo, mokslo, politikos, kultūros temomis ir aptaria Lietuvai bei pasauliui svarbias aktualijas.

– Kokios aktualijos PLJS dalyvių laukia šiemet?

– Šis renginys vyksta kas dvejus metus, todėl aktualijos kaskart šiek tiek kitokios. Šiemet išskirčiau pabėgėlių tematiką, jų integraciją ir mitų išsklaidymą. Užuot kalbėjus faktais ir supratus situaciją iš esmės, remiamasi emocijomis, kuriami kažkokie mitai, baubai. Todėl svarbu kalbėti ir apie tai, kodėl taip atsitinka, kaip vyksta procesas, ką darytų atvykę žmonės, kaip juos integruoti į mūsų visuomenę, kaip sugyventi, kaip išvengti atskirties, kokia yra kitų šalių patirtis, ir prisiminti, kad patys lietuviai kažkada irgi buvo imigrantai.

Kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui.

Kita tema, kurią išskirčiau, yra tolerancija. Mes, jaunimas, turbūt nebijome kalbėti apie tai, kokie esame netolerantiški. Tačiau kai kalbame apie toleranciją, galvoje neturime tik tolerancijos seksualinėms mažumoms ar kitataučiams, kalbame apie toleranciją plačiąja prasme – vyresniam žmogui, vaikui. Reikia kalbėti apie tai, kodėl vis dar esame ne itin tolerantiški, kaip tai keisti, kas turėtų prisiimti atsakomybę – mokykla, šeima, visuomenė ar ži­nia­sklaida. Tad sieksime į šį klausimą pažiūrėti visais kampais, nebijoti pasakyti ir skaudžių faktų, kad sukeltume diskusiją visuomenėje.

Šiemet atvyksta keletas svečių iš Ukrainos: bu­vęs Ukrainos ekonomikos ministras Aivaras Ab­­­romavičius, Ukrainos pilotė, žmogaus teisių aktyvistė Nadija Savčenko. Norime išgirsti, kaip sekasi Ukrainai, ją palaikyti, ką Lietuva ir daro, taigi renginyje atsispindės ir tarptautinė tematika.

– Kiek dalyvių bus PLJS?

– Abiejuose susitikimuose dalyvavo per 3,5 tūkst. žmonių, tad trečiame renginyje irgi tikimės sulaukti maždaug 4 tūkst. dalyvių iš beveik 40 šalių – nuo Šiaurės ar Pietų Amerikos iki Australijos ir Jungtinių Arabų Emyratų.

– Ką, jūsų manymu, rodo tai, kad į Lietuvą emigrantų siunčiamos piniginės perlaidos susitraukė? Ar žmonės jau įsitvirtino svetur ir yra linkę kurti savo gerovę ten, kur gyvena?

Gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Nesu sociologė ir negaliu disponuoti konkrečiais tyrimais ir faktais, bet vertindama tai, kas matoma dabar, ką žinau iš savo ir bičiulių patirties, manau, kad didesnė priežastis yra ta, jog apskritai pasikeitė ekonominė situacija. Jungtinėje Karalystėje (JK) dirbantys lietuviai sako, kad darbą susirasti vis sunkiau, žinome, kad ten politika imigrantų atžvilgiu keičiasi. Daug kas praranda darbus arba neseniai atvykę sunkiai įsitvirtina, todėl tiesiog fiziškai gali siųsti į Lietuvą mažiau pinigų. Deja, gali būti ir taip, kad ištisos šeimos persikelia svetur, o galbūt tėvai ir seneliai iškeliauja anapilin ir Lietuvoje nebelieka ko remti.

– Emigracijos srautas vėl padidėjo. Ar valstybės pastangos nieko nekeičia?

– Man labai nepatinka neatsargios politikų kalbos. Aš tikrai nemanyčiau, kad dėl išaugusios emigracijos galėtume kaltinti privalomąją pradinę karo tarnybą, neva šaukimas turėjo įtakos. Nesakau, kad tai visiškai nesusiję, galbūt tikrai yra jaunuolių, kurie ne visai supranta, kad, nepaisant to, jog bus kitoje šalyje, vis tiek gali būti pašaukti tarnauti.

Vis dėlto manau, kad priežasčių, kodėl emigracijos srautas padidėjo, yra keletas. Tai lemia darbo vietų nebuvimas arba tiesiog atlyginimų neatitikimas. Žmonės tiesiog negeba gerai gyventi. Jie negali sau leisti išlaikyti buto, mokėti paskolų, leisti vaikų į mokyklą, todėl priima tokį sprendimą.

Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal.

Kitas dalykas, apie kurį dažnai kalbu, yra valstybės požiūris į žmogų. Kaip rodo visi tyrimai, kurių, deja, atlikta labai mažai, po ekonominių priežasčių žmonės įvardija neteisingumo jausmą Lietuvoje arba teisingumo jausmo stoką. Jie nejaučia, kad gali aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime ir kažką pakeisti. Nesakau, kad tai nėra perdėta, bet faktas, kad svarbūs ne tik ekonominiai rodikliai. Galbūt žmonės iš tiesų yra nuo visko pavargę, mano, kad išvažiavę kitur galės nuo visko atsiriboti ir dažnai sako – daugiau niekada negrįšiu, neatsisuksiu atgal. Be abejo, jie nežino, kas jų ten laukia: fiziniai krūviai gali būti didesni, didesnis ir neteisingumo jausmas. Bet tai – jau kitas etapas.

– Tačiau valdžios institucijos, politikai nuolat deklaruoja rūpestį dėl emigrantų, siekį juos susigrąžinti. Ar tai – vien tuščios kalbos?

– Nevadinčiau to rūpesčiu. Mama gali sakyti vaikui, kad labai jį mylį, bet taip kalbėti per skaipą, gyvendama Anglijoje. Ar tai yra rūpestis? Mano akimis, ne. Ne tik kalbomis tėvynę mylime. Jei iš tikrųjų rūpinamės emigrantais, turime ne tik kalbėti, kad norime juos susigrąžinti, bet ir imtis realių veiksmų.

– Ar tų veiksmų imamasi?

– Nenoriu vienareikšmiškai kritikuoti valdžios, negalima sakyti, kad nieko nėra daroma, tačiau to tikrai nepakanka. Tam tikrų veiksmų esama: kuriamos naujos darbo vietos, man džiugu ma­tyti, kad regionai pradėjo skirti daugiau dė­mesio savo miestelėnų, gyvenančių užsienyje, pritraukimui. Jie kviečia grįžti ne tik į Vilnių.  Regionuose atsiranda darbo vietų, ku­ria­si net mažieji verslai, kai žmonės, sukaupę kapitalą, grįžta. Be tai pavieniai atvejai.

– Kaip rajonai rodo dėmesį iš jų išvykusiems gyventojams?

– Mažosios bendruomenės organizuoja įvairius renginius, pavyzdžiui, Pasaulio dzūkų susitikimas, per kuriuos tiesiog informuoja, kad išvykę gyventojai yra laukiami, pasakoja apie galimybes mieste, kaip ir mes savo renginyje, suteikia platformą pasikalbėti apie galimybes grįžti, kur­ti verslą. Juk viena, jei pasakai, kad labai lau­­kia­me jūsų Dzūkijoje, bet visai kas kita, kai papasakoji po 15 metų, praleistų svetur, grįžusiam žmogui, nuo ko jam apskritai pradėti, jei, tarkime, jis nori atidaryti kavinukę ar parduotuvėlę.

Turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti.

Kalbant apie valstybės požiūrį, manau, reikia kalbėti ne tik apie žmonių susigrąžinimą. Tai tas pats, kai mergina ar vaikinas vienas ki­tam rėkia: „Grįžk pas mane, aš tave labai my­liu.“ Juk turi rodyti konkrečius veiksmus ir su­teik­ti priežastį, kad tas žmogus pamatytų, jog jam iš tiesų verta grįžti. Todėl man atrodo, kad rėkimas tikrai nepadės, o dažniau ir atgrasys. Turime parodyti, kad Lietuvoje galime suteikti orų atlyginimą, galbūt net kažkokių lengvatų.

Be abejonės, reikia mąstyti kompleksiškai ir būtinai remtis kitų šalių patirtimi. Galbūt jaunas šeimas paskatintų lengvatos būsto paskoloms, vietos darželiuose, aplinka mokykloje, kad dėl kalbos barjero vaikas nesijaustų prastai. Taip pat tolerancija mišrioms šeimoms, kad žmogus iš kitos šalies turėtų galimybę mokytis lietuvių kalbos. Žinoma, ir supaprastintos verslo steigimo sąlygos, kultūrinis gyvenimas. Ma­nau, kad šie dalykai yra svarbiausi.

– Kaip vertinate užsienio aukštųjų mokyklų absolventų viliojimą dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje – į mūsų institucijas kviesti pažangiausius jaunuolius?

– Mano pozicija tokia, kad esame vienos tautos žmonės ir negalime atskirti „ten“ ir „čia“, vi­siems turi būti pakankamai vienodų pozicijų. Jei kalbame apie paskatinimo priemones žmonėms čia gyventi, mokytis ar dirbti, sutinku, kad turime vilioti absolventus, ypač kai nemažai mūsų žmonių mokosi geriausiuose pasaulio universitetuose.

Man tenka nemažai bendrauti su mokslininkais, doktorantais, kurie norėtų savo mintis ir darbus perkelti į Lietuvą, tačiau jie dažnai sako pasigendantys gerų sąlygų – stipendijų ar atlyginimo, kuris Lietuvos universitetuose nėra konkurencingas kitų Europos ar pasaulio universitetų siūlomam atlyginimui.

Jei kalbame apie darbo rinką, turime gerų pavyzdžių, tarkime, programa „Kurk Lietuvai“, kuri puikiai veikia, ir norėtųsi, kad ji augtų ir žmonių sugrįžtų dar daugiau. Manau, kad pirmiausia turime susitvarkyti savo darže ir tapti konkurencingi.

– Bet šiuolaikiniame virtualiame pasaulyje gali dirbti Lietuvai iš bet kurio planetos taško. Tad ar apskritai verta sugrįžti?

– Apie šiuos dalykus kalbama kaskart, kai su­tin­ki užsienyje gyvenančių ar bent kartą gyvenu­sių žmonių. Tai viena pagrindinių temų, ta­čiau pa­svarstymai baigiasi gyvenimo kokybe. Puikiai su­vokiame, kad šiais laikais turbūt net geriau dir­bti neprisirišus prie jokios valstybės, juk tu­rėdamas kompiuterį ir interneto ryšį gali dirb­ti iš jachtos Tailande. Tačiau dalykas, kurį rei­kia suvokti, yra gyvenimo kokybė. Tai gali reikš­ti daug ką – galimybes išsinuomoti būstą, kultūrinį gyvenimą, maisto kokybę, atstumus ir daug kitų kasdienių, bet labai svarbių dalykų, kurie Lietuvoje yra nepalyginti geresni. Bet ku­ris užsienyje gyvenantis žmogus pasakytų, kad gy­ven­dami Lietuvoje nevertiname to, ką turime.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti.

Pati gyvenau Londone ir kol grįždavau na­mo, metro užtrukdavau pusantros valandos, tada dar reikėdavo nueiti į parduotuvę ir pasigaminti ne visai kokybiško maisto. Galėjau tik pasvajoti apie tai, ką galime sau leisti Lietu­vo­je: pėsčiomis ar dviračiu pasiekti darbą, po dar­bo nuvažiuoti prie ežero, susitikti su draugais, susitarus prieš 15 minučių. Gyvenimo ko­kybė reikalinga kiekvienam, nesvarbu, uždirbi 800 ar 800 tūkst. eurų.

Gyvenimo kokybė Lietuvoje, mano nuomone, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ver­ta sugrįžti. Kiti dalykai – patriotiškumo jausmas, kilmės šaknų ar savęs realizavimo poreikis – yra labai individualūs. Jei paklaustumėte ma­nęs, sakyčiau, kad sugrįžti verta, o jei grįžus pasirodys kitaip – visada galima išvykti vėl, sie­nų mums niekas dar neuždarė.

– Neretai apie emigrantus kalbama su neigiamu atspalviu, nors gal teisingiau būtų juos vadinti pasaulio lietuviais? Negi emigracija išties yra totalus blogis?

– Būtent apie emigranto įvaizdį žiniasklaidoje ra­šiau savo magistro darbą. Senoji emigrantų kar­ta vadinama išeiviais, nuo žodžio „išeiti“. Vė­liau, at­gavus nepriklausomybę, įstojus į ES, mus pradėjo vadinti emigrantais, parsidavėliais ir dar ki­taip. Žodžiai, vartojami viešajame diskurse, sakyčiau, buvo tikrai nemalonūs ir neatitiko realybės.

Geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Kaip vadinti žmogų, kuris, atsivėrus sienoms ar Lietuvai įstojus į ES, išvažiavo į kitą šalį, bet po to gal tris kartus sugrįžo ir vėliau galbūt dar kelias šalis aplankė, o įsikūrė penkioliktoje šalyje? Jis nėra emigrantas, galbūt arčiau tiesos bū­tų migrantas. Jei kalbėsime konkrečiai apie lietuvį, tai lietuvis šiuo atveju tampa pasaulio lietuviu. Be to, negalime sakyti, kad pasaulio lietuvis ne­­gali būti Lietuvoje gyvenantis žmogus, nes Lietuva taip pat yra pasaulio dalis. Todėl man at­rodo, kad geriausias žodis yra „pasaulio Lie­tuvis“, nes jis iš tiesų apibrėžia nenumaldomą norą keliauti ir migruoti, o tai – visiškai normalu.

Nėra jokio totalaus blogio. Blogai gali būti, jei išvažiuosime visi ir neliks kam Lietuvoje dirbti bei kurti valstybės. Žinoma, situacija nėra vien rožėmis klota ir būtų naivu sakyti, kad viskas labai gerai. Aiškiai matome, kad jauni žmonės išvyksta ir didžioji jų dalis pastaraisiais metais yra 19–26 metų amžiaus jaunimas.

– Balsavimui internetu ir vėl nepritarta. Ar tai reiškia, kad praradome dar vieną galimybę įtraukti svetur išvykusius lietuvius į valstybės reikalus?

– Bet kuriuo atveju tai, kad nepritarta internetiniam balsavimui, yra progreso stabdymas. Žiūriu į politines partijas, kurios savo viršūnėse, vadovaujamose pozicijose, rodo jaunus žmones, šie tik ir šneka apie progresą, o iš tikrųjų po kilimu jį stabdo. Dėl to man ir daugeliui užsienyje gyvenančių žmonių labai liūdna.

Tokia galimybė labai svarbi norint užtikrinti jaunų žmonių dalyvavimą rinkimuose. Kalba­me ne tik apie užsienio lietuvius, neva vien jiems reikalingas balsavimas internetu. Lygiai taip pat jo reikia ir Lietuvoje gyvenantiems jaunuoliams – dažnas jų iki balsadėžės nenueina ir n­e­mato poreikio. Žinoma, tai susiję ir su švieti­mo, ir su pilietiškumo klausimais. Tačiau net ban­­­­dymo galimybės, išankstinio internetinio bal­savimo pasiūlymo atmetimas rodo, kad mes ne tik nesuvokiame, bet ir nenorime suvokti progreso, to, kokią reikšmę tai turėtų mūsų valstybei.

– Panašiai reaguojama ir į dvigubos pilietybės klausimą.

– Po „Brexit“ jis tapo ypač aktualus. Telefonai netilo, teko daug kalbėtis su JK gyvenančiais lietuviais. Ką tikrai žinau iš draugų rato – deja, daugeliui jų teks atsisakyti lietuviško paso. Priežastis labai paprasta: po penkerių metų gyvenimo JK galima laikyti egzaminą ir gauti pilietybę. Lietuviai to nedarė, nes jautėsi Europos piliečiais, nenorėjo atsisakyti lietuviško paso, nes tikrai nenori atsisakyti galimybės grįžti į Lietuvą.

Re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

Tačiau dabar atsitinka taip, kad jiems reikia užtikrinti savo, vaikų, verslo gyvenimą normaliomis sąlygomis. Žinoma, tai priklauso ir nuo JK valdžios veiksmų, ką jie darys ateityje ir kokių bus suvaržymų, tačiau faktas, kad ne ES piliečiams suvaržymų atsiras, todėl dalis jų tiesiog atsisakys lietuviško paso. Vadinasi, Kauno dydžio, o gal ir didesnis miestas staiga taptų nebe Lietuva.

Tad jei Lietuvos valdžia, po „Brexit“ praėjus savaitei, to dar nesuprato, labai viliuosi, kad tai suvoks iki spalio ir imsis kokių nors veiksmų, nes dvigubos pilietybės klausimas nesprendžiamas jau daug metų.

Noriu pabrėžti: nesakau, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės reikia rengti kartu su 2016 m. Seimo rinkimais. Mūsų nuomone, re­fe­rendumas yra neišvengiamybė, tačiau privalome jam pasiruošti.

– Manote, kad pasiruošti referendumui dėl dvigubos pilietybės iki Seimo rinkimų spalį liko per mažai laiko?

– Taip. Geras palyginimas yra „Brexit“. Jam ruoš­tasi tris mėnesius, ir matome, koks rezultatas, kai politikai šia tema kalbėti pradėjo likus trims mėnesiams iki referendumo. Jei mes padarysime tą patį, ko gero, turėsime „Li­texit“. Turbūt to nenorime, todėl reikia pasiruošti.

Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais.

Pirmiausia turime išsiaiškinti piliečių požiūrį į dvigubą pilietybę. Nespekuliuokime skaičiais, atlikime išsamų tyrimą, kad suprastume, kiek yra palaikančių, kiek nepalaikančių, ir ko­dėl. Man atrodo, elementaru suprasti, ką reikš žmogui turėti dvigubą pilietybę. Dabar konservatoriai pradeda kalbėti apie kažkokią galimą Rusijos įtaką, kai žmonės turės du pa­sus, tad gal nekurkime baubų, kalbėkime faktais, leiskime visuomenei suprasti, kaip tai svar­bu, ir 2019 m. renkime referendumą kartu su prezidento rinkimais, per kuriuos rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.

– Kokios įtakos emigracijos mastui turėjo jaunuolių šaukimas į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą?

– Gal tik pasakysiu, kad susidūriau su žmonėmis, kurie buvo pakviesti. Dalis jų atvažiavo, dalis – ne, nes dirba arba yra įstoję į magistrantūros studijas. Girdėjau įvairių atsiliepimų, tačiau nacionalinis saugumas yra labai svarbu, sprendimą valstybė jau priėmė. Galbūt norėtųsi daugiau aiškumo, užsienio lietuviams neretai trūksta techninių dalykų – informacijos iš anksto, dažnai laiškai išsiunčiami jau negyvenamais adresais. Tačiau apie tai negalima kalbėti blogai, ir užsienio lietuviai tai supranta.

Vis dėlto jei jie, išsinuomoję butą, turėdami darbą, pasakys darbdaviui, kad išvyksta 9 mėnesiams, bet tada sugrįš, ko gero, visi darbdaviai (su retomis išimtimis) pasakys, kad po 9 mėnesių teks ieškotis naujo darbo. Tai tikrai sudėtingiau paaiškinti kitų šalių darbdaviams nei Lietuvos. Tačiau tokia nuomonė yra nepopuliari, ir aš manau, kad mūsų valstybė tai su­pranta. Negirdėjome istorijų, kad kažkas dėl šaukimo būtų netekęs darbo ir panašiai. Tai iš esmės privalomas dalykas, tačiau nėra jokių abejonių, kad užsienio lietuviams grįžti ir tarnauti (jei jie nėra savanoriai) yra sudėtingiau nei gyvenantiems Lietuvoje.

– Kaip keičiasi lietuvių padėtis JK po „Brexit“? Ar baimė, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, pagrįsta?

– Žmonės, žinoma, klausia, kas dabar bus. To klausia dabar ten studijuojantys jaunuoliai, ku­riems aktualu paskolos, mokesčiai už studijas. Jie klausia, ar jiems bus taikomos paskolos są­lygos kaip ES piliečiams, atgaline data, kokia tvarka galios ateityje. Žmonėms kyla klausimų ir, be abejonės, jie atsisuka į Lietuvą, nes jų pasai juk lietuviški. Jie tarsi klausia, ką dabar darys Lietuva, o Lietuva, atsiprašau, švenčia Jonines ir niekas apie tai nekalba.

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas.

Buvo tik pavienių pranešimų apie „Brexit“ pa­­­sekmes, bet pasigedau didesnio rūpesčio, nes JK lietuvių, įvairiais skaičiavimais, yra apie 300 tūkst., nors realus skaičius gali būti dar di­des­nis. Be to, jis didėja, žmonės išsiveža šeimas, ir Lie­tuvoje lieka jų giminaičių, kuriems rū­pi, kaip dabar gyvens jų artimieji. Taigi tie 200–300 tūkst. gali būti dauginami dar iš dviejų ar trijų. Juk ten gyvena šeimos, per daug metų įsitvirtinę žmonės, kurie yra mūsų turtas, bet mes apie jį lyg ir pamirštam, mums jo lyg ir nelabai reikia. Atrodo, dabar viskas gerai, bet kai tie žmonės masiškai pradės atsisakinėti Lie­tuvos pasų…

Nusivylimas, kad jais nesirūpinama, peržengia sienas. Lietuvoje apie tai dar nekalbama ar­ba tas burbulas dar nesprogo, bet kai jis sprogs, bijau, kad padariniai gali būti katastrofiški.

– Kokių skaudžių padarinių gali būti?

– Gali kilti dar didesnis nepasitenkinimas mū­sų valstybe. Ką tai reikš? Žmonės pradės emig­ruoti dar aktyviau, tik jau į kitas šalis – Nor­ve­giją, Daniją, Nyderlandus, Vokietiją.

– Kaip manote, ar artimiausiu metu prasidės lietuvių judėjimas iš JK?

– Manau, kad dalis žmonių, kurie svarstė apie grįžimą ar nuosavo verslo Lietuvoje pradžią, bus pri­versti sprendimą priimti dabar. Žmonės, ku­rie turi vaikų ir galvoja juos leisti į mo­kyklą ar uni­versitetą, taip pat turės apsispręsti da­bar. Sprendimą turės priimti ir studentai, ku­rie baigė mokslus. Tokių žmonių yra labai daug, ir bijau, kad atsižvelgdami į tai, kaip mū­sų valstybė da­bar elgsis, jie arba nusipirks bilietą į Lietuvą vasarą pabūti pas tėvus, arba grįš visam laikui.

– Ar Lietuva emigrantų atžvilgiu elgiasi protingai? Kas turėtų pasikeisti?

– Manau, Lietuva yra tokia, koks ir būtų 26-erių metų sulaukęs jaunas žmogus. Tai žmogus, kuris baigė universitetą ir pradėjo dirbti, kuris mano, kad yra protingesnis, nei yra iš tiesų, arba pervertina savo galimybes, atitinkamai – nenori suvokti globalių procesų.

Nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Tai panašu į jauną žmogų, kuris iki 30 metų amžiaus dar formuojasi. Taigi viliuosi, kad per ketverius metus įvyks tektoniniai lūžiai, tikiuosi, kad spalį bus išrinkta valdžia, kuri dirbs ne tik kaimui, rūpinsis ne tik tuo, kaip gyvena žemdirbiai. Tikrai nenoriu pasakyti, kad jie nesvarbūs, tačiau tikiuosi ne tik dėmesio regionams ar didesniems miestams, bet kompleksinio požiūrio. Viliuosi, kad nebus tokios situacijos, kokia yra dabar, kai Turizmo departamentas dirba sau bandydamas vilioti turistus, „Investuok Lie­tuvoje“ – tai pat sau, bandydama pritraukti in­ves­tuotojų, Užsienio reikalų ministerija daro tai, ką daro, dar yra daug mažesnių institucijų ar nevyriausybinių organizacijų, kurios dirba ir­gi sau. Bet nėra bendros strategijos, kuri būtų ne tik preambulėje kalbanti apie „nepamatuojamus ir didžiulius emigracijos srautus“.

Reikia konstruktyvaus sprendimų plano, kad visos institucijos įsipareigotų jį vykdyti ir dirbtų petys petin – žinotų, ką kuri daro. Dabar rūpintis emigrantais yra labai populiaru, tačiau jei paklaustume, kokių konkrečių rezultatų jau pavyko pasiekti, būtų šiek tiek liūdniau.

Džiaugiuosi, kad yra PLJS, vieta, kur gali susitikti užsienio lietuviai, institucijų atstovai ir vieno langelio principu išsiaiškinti, ką galvoja politikai, ko jie pridirbo, ką planuoja dar padaryti, ką siūlo potencialūs darbdaviai, kokių specialistų jie laukia.

– Susitikime bus ir tokių konkrečių patarimų apie darbą, gyvenimą?

– Būtent. Klausysimės ne tik įkvepiančių N.Sav­čenko, lietuvių kilmės Holivudo aktorės Rutos Lee ar A.Abromavičiaus pranešimų. Kal­­bėsime apie karjeros galimybes, apie tai, kodėl verta grįž­ti į Lietuvą, kaip tapti vadovu, ar po 10 metų mus užvaldys robotai ir apie kitus konkrečius da­lykus. Dalyviams bus sukurta maksimali galimy­bė gauti to, ko jie nori, ir tik nuo jų pačių, kaip ir nuo valstybės, priklauso, ar jie tik nori rėk­­ti, kaip viskas blogai, ar iš tiesų ką nors keisti.

– Kokie šiandien yra svetur veikiančių lietuvių organizacijų tikslai? Ką jos veikia ir gali nuveikti Lietuvos labui?

– Kalbėsiu konkrečiai apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą. Iki 1990-ųjų tikslas buvo vienas, vėliau, kai įstojome į ES, jie pabiro. Kai kilo didžiulė emigracijos banga, aš kaip tik studijavau JK ir pamenu, kad visi jautėme didesnio bendradarbiavimo su Lietuva poreikį, kad užsienyje gyvenantys lietuviai turėtų nenutrūkstamą informacijos srautą, kad Lietuva galėtų pranešti, kokios yra galimybės grįžti, kad gyvendami užsienyje savo ryšiais ar patirtimi galėtume prisidėti prie Lietuvos gerovės.

Praėjo maždaug 10 metų, ir džiaugiuosi rezultatu, kad užsienio lietuviai ne tik ima knygeles ar finansavimą lietuviškoms mokyklėlėms, kuris yra be galo svarbus, bet ir stengiasi duoti Lietuvai. Jie įvairiomis formomis bendrauja su viešuoju ir privačiu sektoriais, savo ryšiais padeda atvesti didžiulius investuotojus, kurių ateityje tik daugės. Tai yra tikslas būti kartu su Lietuva būnant už jos ribų ir padėti vieni kitiems.

Daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės.

Nepamirškime ir sunkiau pamatuojamų dalykų – Lietuvos įvaizdžio kūrimo, Rytų pavojaus, dėl kurio visi turime būti susitelkę. Bet viena yra labai konkretu: daug mūsų organizacijos narių, kurie šiuo metu stažuojasi ar studijuoja užsienyje, nėra nubraukę grįžimo galimybės. Jie sako, kad nori dar truputį pasimokyti, sukaupti dar daugiau patirties, bet kartu ir pabendrauti. Taigi dalis mūsų darbo yra ir renginiai užsienyje, į kuriuos atvyksta politikų, verslininkų, juose kalbame apie tai, ką galime padaryti – sukurti kažkokį produktą ar patobulinti įstatymą. Dabar ypač populiaru, kai verslininkai važiuoja į Skandinavijos šalis, kviesti tų kalbų mokančių lietuvių ar ten kurti franšizes.

Užsienio lietuviai, grįžę į Lietuvą, taip pat dažnai dalyvauja įvairiuose pasitarimuose, darbo grupėse. Tai konkretūs dalykai, kurie svarbūs tiek jaunam žmogui, norinčiam save realizuoti, tiek Lietuvai, kaip valstybei, verslui. Sakyčiau, tai yra į save orientuotas veiksmas, kuris galiausiai virsta kokiu nors produktu, reikalingu valstybei.

"Scanpix" nuotr.

Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m. šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Emigracijos istorija

Erelių šalyje, arba Škiperijoje, kaip Albaniją vadina vietos gyventojai, daug amžių buvo neramu. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skatino albanus emigruoti į saugesnius ir turtingesnius kraštus. 1506 m. po krikščionių sukilimo pralaimėjimo Osmanų imperijai ir nacionalinio herojaus Skanderbego mirties iš šalies pasitraukė kas ketvirtas gyventojas. XIX amžiuje jau vietos musulmonai, ieškodami geresnio gyvenimo, plūdo į Stambulą, rytų Turkiją ir Egiptą. Net dabar Turkijoje albanų kilmės gyventojų priskaičiuojama keli milijonai. XX amžiuje prasidėjo emigracija į tolimesnius kraštus – JAV, Argentiną, Australiją.

Vyriausybės Tiranoje duomenimis, iš viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje.

Albanija visais laikais buvo labai neturtingas kraštas ir iki šiol yra pati skurdžiausia Europos šalis. Pasaulio banko duomenimis, valstybės BVP sudaro vos trečdalį ES vidutinio lygio, apie 18 proc. gyventojų skursta, o du trečdaliai verčiasi sunkiai. 1990 m. atsikračiusi labai nuožmaus komunistinio režimo, Albanija nesugebėjo užtikrinti tvarios pažangos ir iš esmės pagerinti ekonominės situacijos. Taigi, vos žlugus komunizmui, iš šalies vėl plūstelėjo emigrantai.

Skaičiuojama, kad Graikijoje iki krizės 2009 m. gyveno apie 600 tūkst. albanų, Italijoje dar 500 tūkstančių. Tai tik skaičiai apie Albanijos piliečius. Vyriausybės Tiranoje duomenimis, iš viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje. Jeigu norėtume suskaičiuoti visus albanų kilmės žmones, jų susidarytų keletą kartų daugiau. Patys albanai iš Albanijos nenori būti tapatinami su albanais, kurie gyvena aplinkinėse šalyse Kosove, Juodkalnijoje ir Makedonijoje. Ypač apie kosoviečius dažnai atsiliepiama labai nepalankiai.

Šalis priklausoma nuo Graikijos ir Italijos

Gausios albanų išeivių bendruomenės susikūrė Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Austrijoje, bet pagrindinės emigracijos kryptys buvo dvi: į kaimyninę Graikiją ir istoriniais ryšiais susijusią Italiją. Italijoje albanų bendruomenė gyvena nuo Skanderbego laikų ir jau tapusi vietos kultūros dalimi.

Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, ir jie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.

Kadangi Erelių šalis labai neturtinga, bet turi didelę išeivių bendruomenę, tai vienas svarbiausių ekonomikos ramsčių yra perlaidos iš užsienio. 2007 m. pervedimai buvo beveik pasiekę rekordinę 1 mlrd. eurų sumą, tai 10 proc. viso valstybės BVP, o absoliuti jų dauguma – iš Graikijos ir Italijos. Abi šalis donores ištikus ekonominei krizei, pinigų į Albaniją srautai sumažėjo beveik perpus, o tai smarkiai sumažino vietos vartojimą ir dar labiau pagilino ir taip jau dideles ekonomines problemas.

Recesija Graikijoje ir Italijoje neigiamai veikia ir kitus ūkinius ryšius su Albanija. Sumažėjo investicijų, turistų, pramonės užsakymų, sudrebėjo nuo Atėnų priklausomas bankų sektorius. Trečdaliu sumažėjo tarptautinė prekyba. Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, ir jie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.

Reemigrantai nelaukiami

Nedarbas Italijoje ir Graikijoje jau keletą metų laikosi rekordinėse aukštumose visoje Europoje ir perkopia 20 proc., jaunimo nedarbas dar aukštesnis ir siekia 40 procentų. Tokius socialinius procesus pirmiausia pajuto darbininkai iš Albanijos. Vieni didžiausių darbuotojų atleidimų buvo statybos sektoriuje, kur kaip tik dirba dauguma imigrantų. Graikija ėmėsi naikinti leidimus albanams gyventi šalyje, savo politiką sugriežtino ir Italija, todėl albanams neliko nieko kito, kaip grįžti į gimtinę. Kai kurie joje nėra buvę 20 metų, užsienyje gimę vaikai net nebekalba savo istorinės Tėvynės kalba. Tai tapo dideliu iššūkiu Tiranai.

2008–2014 m. į Albaniją grįžo apie 180 tūkst. reemigrantų. Politikai drąsinasi kalbėdami apie atsiveriančias galimybes panaudoti grįžusiųjų žinias ir patirtį, bet iš tiesų gimtinė neturi ką jiems pasiūlyti. Problemos kaimyninėse šalyse smarkiai atsiliepė ir Škiperijai, todėl vyriausybės galimybės padėti integruotis grįžtantiems labai ribotos. Sumažėjus perlaidų iš užsienio, padaugėjo blogų paskolų bankuose ir smarkiai smuko vietos nekilnojamojo turto rinka, kuri buvo ekonomikos variklis paskutinius kelerius metus. Nedarbas viršijo 13 proc., o darbo užmokestis 10 kartų mažesnis nei ES. Patys grįžusieji skundžiasi susiduriantys ir su vietinių priešiškumu.

Elda Uzhuri, dviejų paauglių berniukų mama, grįžusi iš užsienio, pasakoja, kad Graikijoje vaikai buvo laikomi albanais, o dabar vietiniai juos laiko graikais užsieniečiais.

Išeitis – vėl emigracija

Grįžusieji iš užsienio sunkiai pritampa istorinėje Tėvynėje ir vėl ieško kelių, kaip išvykti. Nauja kryptis buvo tapusi Vokietija. 2015 m. beveik 55 tūkst. naujų imigrantųiš Albanijos siekė leidimo likti gyventi, tačiau Vokietijos vyriausybė, susidurianti su didele imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, paskelbė Albaniją saugia šalimi ir griežtai atsisako priimti albanus. Imigracijos tarnyboms buvo duoti nurodymai ne tik nesuteikti naujų leidimų gyventi, bet ir išsiųsti jau seniau gyvenančius.

Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.

Sunku tikėtis, kad dauguma reemigrantų liks Albanijoje ilgam. Sunki valstybės ekonominė padėtis, prasta infrastruktūra ir miglotos ateities perspektyvos neskatina sieti savo ateities su Erelių šalimi. Tai patvirtina tyrimo duomenys: tik 8 proc. iš grįžusiųjų investuoja Albanijoje, kiti 92 proc. to daryti neketina.

2013 m. po ekonomikos sukrėtimų buvo išrinkta nauja vyriausybė, kuri supranta katastrofišką „protų nutekėjimo“ problemą, bet naujai pradėtos reformos greitų rezultatų nežada, o gyventojai permainų nori tuoj pat.

Albanijos ekonomika ir socialinis gyvenimas 25-erius metus sukosi apie gausias išeivių bendruomenes. Dabar nusistovėję ūkiniai ryšiai trūkinėja ir nepanašu, kad situacija grįš į anksčiau buvusią. Kaimyninės šalys Pietų Europoje turi didelių ekonominių problemų, kurioms suvaldyti gali prireikti dešimtmečio, o Šiaurės Europą pasiekiantys gausūs pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės pakeitė požiūrį į imigrantus iš Pietų Europos. Tiranai pats metas pergalvoti savo šalies strategiją. Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 8 d.

BFL

Emigracijai šluojant kaimus ir miestelius atsivėrė nemaloni tiesa – infrastruktūra, kuriai gerinti investuota šimtai milijonų eurų, tampa nebereikalinga, o parengti kitų projektų kokybiškai negalima. Pagal galiojančius teisės aktus, projektus reikia ruošti remiantis senomis normomis, kurios jau nebeaktualios. Kartu pinigai bus be reikalo užkasti į žemę.

Šie pokyčiai – ne tik provincijos tuštėjimo masto neapskaičiavusios valdžios kaltė. Be emigracijos, vandens naudojimą ir šiukšlių kiekius mažina pasikeitę vartojimo įpročiai. Žmonės taupo, šiukšles, kurios turėjo keliauti į regioninius šiukšlių tvarkymo centrus, išrūšiuoja ir atiduoda tolesniam perdirbimui. Aplinkos ministerija jau skelbia, kad dabartiniu finansiniu laikotarpiu mūsų tikslas – modernizuoti senus vandentvarkos ir atliekų tvarkymo įrenginius ir pritaikyti juos prie esamų teisės aktų, o nebe plėtra.

„Šiandien bėda ta, kad galiojantys teisės aktai ir normatyvai mums nebetinka, nes jais tarsi mėginame paneigti realų faktą, jog dėl emigracijos žmonių kaimuose beveik neliko“, – aiškina Gintaras Bleizgys, UAB „SIKC“ vadovas.

Jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų.

Jis sako, kad būtina kitaip žvelgti į statistinius duomenis. Pavyzdžiui, jei miestelyje statistiškai gyvena tūkstantis žmonių, rengiant projektą reikia skaičiuoti šį kiekį, o ne 600 gyventojų, kurie likę iš tikrųjų. Netgi paviršutiniškai skaičiuojant negalima rasti, iš kur išvažiavo 850 tūkst. žmonių. Realiai, sprendžiant pagal provincijos vartojimą, mūsų likę apie du milijonus ir šį kiekį reikėtų įtraukti į oficialius normatyvinius aktus, o ne mėginti užsimerkti ir toliau rengti milžiniškus, tačiau niekam nebereikalingus projektus ir pagal juos kurti infrastruktūrą.

Pasak G.Bleizgio, skubant tik įsisavinti lėšas mums gresia prisistatyti butaforinių menkai naudojamų įrenginių, kuriuos stengiantis išlaikyti likusiems vartotojams tiesiog bus nuolat didinami tarifai.

Perteklinės investicijos

UAB „Ekonovus“ generalinis direktorius Rolandas Rutėnas taip pat skaičiuoja, kad šalyje pastatytų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektiniai pajėgumai didesni nei realus atliekų srautas, todėl dalis padarytų investicijų yra perteklinės.

Taip pat nereikia pamiršti, kad tuo pat metu labai smarkiai plečiamas pakuočių rūšiavimo infrastruktūros tinklas. Iki 2018 m. visos individualios valdos bus aprūpintos rūšiavimo konteineriais. O kur dar planuojamos dvi papildomos atliekų deginimo jėgainės Vilniuje ir Kaune.

Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

„Kai rengėme pasiūlymus Aplinkos ministerijai, siūlėme investuoti į infrastruktūros atnaujinimą ir modernizavimą, o iš gauto pelno plėsti tinklus. Tada plėtra būtų natūrali. Naujuoju finansiniu laikotarpiu intensyvios plėtros nereikia“, – sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.

Jis primena, kad į žemę užkasti vamzdžiai tarnaus dešimtmečiais, tačiau įvairi papildoma įranga – siurbliai, informacinės technologijos – sensta, dėvisi ir tai reikia nuolat atnaujinti. Kuo didesnis galingumas, tuo didesnių išlaidų atnaujinimui reikia.

Ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą.

B.Miežutavičius sako, kad plėsti reikia tik tose vietose, kur to reikalauja aplinkosaugos standartai. „Dėl išvažiavusių gyventojų didėjančias sąnaudas reikia kompensuoti investicijomis į modernizavimą ir sąnaudų mažinimą“, – apie greitus pokyčius pasakoja Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas.
Antra vertus, jis pripažįsta, kad tik ES lėšos leido kokybiškai pertvarkyti visą sektorių.

Atliekų tvarkytojai pajuto, kad ne tik migracija, bet ir žmonių įpročiai keičia verslą ir kartu verčia ieškoti atsakymų, ar mums nebus per brangu naudoti netinkamai suformuotą infrastruktūrą, į kurią investuota šimtai milijonų eurų.

Pasikeitė žmonės

„Akivaizdu, kad rūšiavimas padės smarkiai sumažinti į sąvartynus išvežamų atliekų kiekį, bet tik klausimas – ar mums ne per brangi tokia sistema? Yra dvi nuomonės: viena, kad reikia ir skatinti pirminį rūšiavimą, ir statyti MBA įrenginius, o likusias po rūšiavimo atliekas de­ginti; kita nuomonė – ar nepakaktų po pirminio rūšiavimo likusias atliekas tiesiog panaudoti energijai gauti“, – kaip kintanti aplinka keičia vartojimo įpročius, aiškina R.Rutėnas.

Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.

Pasak jo, kol kas nėra aišku, koks bus faktinis MBA efektyvumas. Lietuvos komunalinių atliekų tvarkytojų asociacija (LKATA), kuriai ir priklauso „Ekonovus“, jau kreipėsi į Ap­linkos ministeriją, kad būtų skelbiamos MBA periodinės veiklos atskaitos, nes šios informacijos neturi.

R.Rutėnas nekomentuoja, kiek regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) reikėtų Lie­tuvai, bet įžvelgia pavojų, kad RATC ne tik organizuoja atliekų tvarkymą regionuose, bet ir vis aktyviau dalyvauja tiesioginėje atliekų tvarkymo ūkinėje veikloje: „Matau galimą riziką, kai kontroliuoti turinti institucija pati pradeda ūkinę veiklą. Tokiu atveju gali nukentėti ir veiklos efektyvumas, ir skaidrumas.“

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Stabiliai auganti ekonomika, žemas nedarbo lygis, kylantis vidutinis atlyginimas, sustiprėjęs jaunimo patriotiškumas, padidėjęs visuomenės rūpestis valstybės saugumu ir gynyba – šiuos pozityvius procesus galėjome stebėti 2015-aisiais. Tačiau tokios teigiamos tendencijos nenuslopino daugelio lietuvių noro palikti savo tėvynę. Palyginti su 2014-aisiais, pernai emigrantų pagausėjo 9,9 tūkstančio, o iš viso Lietuva pernai neteko maždaug Jonavos miesto ir metus baigė turėdama 32,7 tūkst. mažiau gyventojų nei metų pradžioje.

Dovaidas PABIRŽIS

Pernai išvykimą iš Lietuvos deklaravo 46,5 tūkst. žmonių, atvyko – 23,6 tūkst. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita – mirė beveik 10 tūkst. daugiau žmonių, nei gimė. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gy­ventojų.

Premjero akibrokštas

Premjeras Algirdas Butkevičius suskubo pareikšti, kad emigruojančiųjų labai padaugėjo balandžio ir kitais mėnesiais, kai prasidėjo šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Premjeras ne­abe­jodamas pareiškė, kad būtent tai padarė didžiausią poveikį jaunimui ir šis nusprendė kuriam laikui išvykti dirbti į užsienį.

Vyriausybės vadovas buvo teisus dėl balandį išaugusios emigracijos: Statistikos departamento duomenimis, tą mėnesį išvyko 5,1 tūkst., o, pavyzdžiui, tų pačių metų vasarį emigraciją deklaravo tik 2,9 tūkst. žmonių. Vis dėlto di­džiausi išvykimo mastai fiksuoti vasarą – liepą ir rugpjūtį, kai išvažiavo užsie­nyje studijuojantys jaunuoliai, o lapkritį ir gruodį emigracijos banga vėl nuslūgo ir siekė 2,8–3,1 tūkst.

A.Butkevičiaus teorija apie bėgančius šauktinius visiškai sugriūva pažvelgus į emigrantų statistiką pagal amžių ir lytį. Pernai iš Lietuvos išvyko 25 tūkst. vyrų (iš kurių šaukiamojo am­žiaus tebuvo kiek daugiau nei 7 tūkst., maždaug tūkstančiu daugiau nei 2014 m.) ir 20 tūkst. moterų. Taigi, jei šauktinių sugrąžinimas ir turėjo kokios nors įtakos emigracijos statistikai, tai geriausiu atveju paaiškina kelių šimtų vyrų išvykimą, tačiau kodėl emigravo tūkstančiai?

Negalima pamiršti ir to, kad Krašto apsaugos ministerija ne kartą pabrėžė, jog išvykimas į užsienį šauktinių nuo tarnybos neatleidžia. Galų gale pernai šaukimo į kariuomenę net nebuvo, nes visas trūkstamas vietas užpildė savanoriai.

Taigi akivaizdu, kad tikrosios emigracijos priežastys yra gilesnės ir neapsiriboja vienadienėmis politinio ar socialinio visuomenės gyvenimo aktualijomis.

Atsakymų niekas aktyviai neieško

Problema ta, kad sistemingai emigracijos priežasčių niekas netiria. Kaip tvirtina „Veido“ kalbinti mokslininkai, šalies demografija ir jos pokyčiai tyrinėjami gana intensyviai, turime tikrai stiprių specialistų, bet tai tėra statistikos fiksavimas. Visai kitaip atrodo išsamesni su emigracija susijusių procesų tyrimai.

„Tokios informacijos turime nepakankamai. Mokslas dabar finansuojamas projektiniu principu, o tokiam tyrimui reikalingos ilgalaikės programos. Turime universitetų, valstybinių įstaigų, todėl nors ir šiandien būtų galima užsakyti ir numatyti ilgalaikį tyrimą, kurį atliekant visus su emigracija susijusius aspektus būtų galima susisteminti. Tokio pobūdžio informacijos trūksta, dažnai matome tik rezultatą, bet jo turinys, priežastys, struktūros mums nėra žinomos. Mes tai ištiriame atgaline data, kai jau būna per vėlu priimti sprendimus“, – „Veidui“ tvirtino Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.

Jo nuomone, būtina suvienyti jėgas taip, kaip tai buvo padaryta kuriant naująjį socialinį modelį.

B.Gruževskiui pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, kurios teigimu, norint suprasti ir paaiškinti tokio masto emigraciją būtina į šį tikslą žiūrėti aukščiausiu lygiu ir pradėti rimtą valstybės programą, įtraukiant į ją profesionalų.

Pavyzdžiui, šiandien šlubuojanti gyvenamosios vietos deklaravimo sistema apsunkina galimybes sužinoti tikslesnę statistiką apie išvykusiųjų iš skirtingų regionų skaičių. Nemaža dalis didžiųjų miestų gyventojų, ypač buvę studentai, yra registruoti gimtinėje, todėl deklaravę išvykimą jie formaliai išvyksta iš ten, nors jau daugelį metų gyveno, mokėsi arba dirbo sostinėje ar kituose miestuose.

Tai tėra vienas iš daugelio pavyzdžių apie menkas aiškinamąsias šio proceso galimybes. Jei atsakymai būtų žinomi ar bent vyktų tyrimai, premjeras viešai nepasakotų panašių spėlionių.

Į užsienį gena ekonominės paskatos

Požiūris į emigraciją paprastai svyruoja pagal ideologines, vertybines bei ekonomines nuostatas. Tačiau sunku išgirsti nuomonių, nuolatinį ir stabilų gyventojų mažėjimą vertinančių išimtinai teigiamai. Net liberalai, kurie ideologiniu pagrindu iš pažiūros šią tendenciją turėtų vertinti neutraliausiai, skambina pavojaus varpais, kad gyventojų mažėja, o šalies socialinė sistema bei infrastruktūra tam nepasirengusi.

Kultūrologas Vytautas Rubavičius įsitikinęs: tautos nykimas yra vienas iš egzistencinių iššūkių, kurio neišsprendus Lietuva liks tik administruojamą teritoriją primenantis darinys, neturintis istorinės ir kultūrinės atminties. Pašnekovas neabejoja: nors ekonomika palengva auga, žemas dirbančiųjų pragyvenimo lygis tebėra pagrindinė emigracijos priežastis.

„Čia prasideda tam tikras žongliravimas skaičiais. Siūlyčiau atkreipti dėmesį, kas yra tas bendrasis vidaus produktas (BVP), jei tiek darbingų žmonių išvyksta. Šis procesas rodo, kad BVP augimas su tautos ir visuomenės gyvybingumu galbūt nelabai turi ką bendro, tai tik tam tikras skaičius, reikalingas ataskaitoms ir politiniam diskursui. Be to, BVP gali paaugti ir dėl paprastos priežasties – didinant kainas“, – teigia V.Rubavičius.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Linas Čekanavičius pabrėžia, jog BVP augimas reiškia, kad gyvenimas kažkam iš tiesų gerėja, tačiau tokius rodiklius visuomet būtina vertinti ilgalaikėje perspektyvoje, nes 1–3 metų duomenys gali ne visai atitikti padėtį. Pavyzdžiui, jei tuo metu BVP dalis, nueinanti į verslo pelną, nėra išmokama dividendais, kitaip tariant, yra reinvestuojama, dirbančiųjų pajamos nedidėja taip sparčiai kaip BVP.

Kita vertus, Lietuvos BVP vienam gyventojui palyginti ilgai lenkia valstybes, kurios 1989-aisiais lietuviams galėjo atrodyti kaip išsvajotieji Vakarai, – Vengriją, Kroatiją, Lenkiją, ga­liausiai net Estiją, kur emigruojančių ir sugrįžtančių žmonių santykis yra nulinis. Tiesa, naujausi, Eurostato pataisyti 2014 m. duomenys rodo, kad Estija vėl šiek tiek mus aplenkė, jos BVP vienam gyventojui siekia 76 proc., o Lie­tuvos – 75 proc. ES vidurkio. Tačiau pagal daugelį kitų parametrų, susijusių su gyventojų pa­ja­momis, Lietuva gerokai atsilieka.

„Estijoje yra visai kitoks perskirstymas ir tai nėra valstybinis sektorius. Kartais verslo atstovai valstybei pataria – darykite tą ir aną, taupykite, tačiau vertėtų paklausti: o ką darote jūs? Jei tikrai esate tokie efektyvūs ir darote viską teisingai, kodėl tuomet privačiame sektoriuje atlyginimai tiek skiriasi nuo Estijos? Galbūt tuomet reikėtų tokio pat perskirstymo kaip Estijoje, su mokesčių sistemos pakeitimais ir pan. Kertu lažybų, kad tuomet verslas sakytų, jog nereikia nieko keisti“, – svarsto L.Če­kanavičius.

Pinigai tėra paviršius

Nemokamas psichologines konsultacijas emi­grantams iš Lietuvos internetu teikianti psi­chologė Vilma Kuzmienė atmeta ekonomines emigracijos priežastis teigdama, kad tai, kas dažnai yra nurodoma kaip ekonominė prie­žastis emigruoti, dažnai tebūna gilesnių psi­chologinių ir socialinių problemų pasekmė.

„Žinoma, yra tokių, kurie išvažiuoja, nes ne­labai turi ką valgyti, bet tarp tų, kurie kreipiasi į mus, vyrauja vidutines pajamas gaunantys žmonės. Daugelis jų patiria didelę frustraciją, kurią galime apibendrinti kaip „niekas manęs nemyli“, nesvarbu, ar tai yra asmeniniai santykiai, šeima, tėvai, giminės, ar per didelė kontrolė. Labai daug skundų dėl darbdavių ir jų elgesio, rodomos nepagarbos darbuotojui. Taip pat bendro neteisingumo jausmo Lietuvoje“, – vyraujančias emigracijos priežastis vardija psichologė.

Pasitaiko atvejų, kai išvažiuoja žmonės, ku­rie Lietuvoje lieka visiškai vieni, – miršta jų tė­vai, brolių ar seserų nėra arba santykiai su jais nesiklosto, ir tuomet žmogaus tarsi niekas čia nebelaiko.

V.Kuzmienė sako, kad dažnai pasitaiko ir išvažiuojančiųjų visiškai spontaniškai, be specialaus pasirengimo ar plano: mokyklas baigianti karta pasižymi tuo, kad patirtis ir nuotykiai jiems yra vienas svarbiausių prioritetų, daž­nai nustelbiančių finansinę gerovę.

Be to, emigruoti darosi vis paprasčiau dėl besiplečiančių emigrantų tinklų. Išvykti sumanęs jaunuolis šiandien Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje pirmuosius žingsnius gali žengti kur kas lengviau nei prieš 15 metų, kai viską rei­kėjo daryti kone pirmą kartą. Dabar yra ga­limybė susirasti darbo vietą, kur tau vadovaus tautietis, iš kito lietuvio išsinuomoti būstą, įsigyti automobilį, pasinaudoti pagalba tvarkant įvairius reikalus.

„Pirmieji emigrantai kūrė tą aplinką, teikė informaciją, kaip įsikurti, savo šeimai, giminėms, draugams, visaip jiems padėjo. Šiandien, kai yra tokia didžiulė bendruomenė, emigracijos įsisiūbavimas labai paprastas, o sustabdyti tą vis sunkiau“, – aiškina V.Stankūnienė.

Jei iš kaimo ar miestelio į užsienį išvyksta ke­letas žmonių ir jiems ten neblogai sekasi, iš pas­kos geresnio gyvenimo ieškoti dažnai pa­traukia kiti, palikdami savo namus, šeimas, vaikus. Ištisa vaikų karta auga kartu su seneliais ar su vienu iš tėvų, kai kita šeimos dalis uždarbiauja užsienyje.

„Paklausus, kaip sekasi užsienyje gyvenančiam giminaičiui, visada iš pradžių vyksta trumpa kalba apie tai, kaip viskas yra puiku: šaunios studijos, daug užsidirba, iš karto atsigavo. Bet kai ateina į terapiją, jau atsiskleidžia ir liūdesys, problemos dėl sumažėjusio bendravimo, ne­­r­imas dėl šeimos, tėvų. Tačiau iš pradžių vi­sa­da viskas tik „puiku“, – pasakoja V.Kuz­mie­nė.

Istorijos viešojoje erdvėje rodo, kad anaiptol ne visiems viskas susiklosto taip puikiai. Nuo darbdavių nepagarbos norėję pabėgti lietuviai dažnai patenka į dar sunkesnes sąlygas, tačiau kur kas noriau sutinka jomis gyventi ir dirbti, nors objektyviai akivaizdu, kad gyvenimo kokybė tėvynėje buvo nė kiek ne prastesnė.

Kaip pabrėžia L.Čekanavičius, lietuviai kitose šalyse dažnai tampa santykinai  neturtin­gesni, nes Lietuvoje minimalus atlyginimas su­daro apie 60 proc. vidutinės algos, o daugelyje Europos šalių šis rodiklis nesiekia nė 40 proc. Todėl net ir uždirbdami daugiau pinigų žmo­nės patenka į santykinai skurdesnę, ma­žiau orią padėtį nei Lietuvoje.

„Dirbdama su emigrantais supratau, kad jie dažnai turi velniškai daug iliuzijų, panašiai kaip kar­tais nutinka, kai žmogus miršta: staiga jis vi­siems tampa labai nuostabus ir šaunus. Pra­si­de­da idealizacija. Matyt, tai yra tam tikras gynybinis mechanizmas: jei jau priėmei sprendimą iš­vykti ir vėl susiduri su lygiai tokiomis pat proble­mo­mis kaip tėvynėje, nejau pripažinsi, kad visa tai dėl tavęs paties?“ – samprotauja psichologė.

Emigracijos tempai lėtės

Artimiausiais metais emigracija iš Lietuvos absoliučiais skaičiais neabejotinai sumažės. Tačiau tai nebūtinai bus susiję su sumažėjusiu žmonių troškimu ieškoti geresnio gyvenimo sve­tur. Kaip pabrėžia V.Stankūnienė, šiuo me­tu labiausiai emigruoja karta, gimusi tuomet, kai per metus šalyje gimstamumas dar siekė apie 55 tūkst. Tokie rodikliai fiksuoti 1989-aisiais, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo.

Dabar į aukštąsias mokyklas stojantys jaunuoliai yra gimę tuomet, kai per metus gimdavo jau tik po 40 tūkst. vaikų. Tačiau jau netrukus subręs karta, gimusi apie 2000-uosius, kai gimstamumas tesiekė 30 tūkst. Tuomet absoliutūs emigracijos skaičiai sumažės. Tik neaišku, ar susitrauks kur kas svarbesnis rodiklis – santykinė emigracija. Bet B.Gruževskis įsitikinęs – emigraciją mažins ir tai, kad jaunas am­žius vis labiau savaime taps vertybe ir patrauklaus užmokesčio garantija.

Pastaruoju metu intensyviau siekiama ir ska­tinti emigrantus sugrįžti. Tačiau, pasak V.Stan­kūnienės, kol kas rezultatai ir tendencijos nedžiugina: tyrimai rodo, kad sugrįžę ir Lie­tu­voje greitai neįsitvirtinę emigrantai dažnai vėl pasuka atgal.

Šiandien vykdomos nedidelės programos, sie­­­­kiant paskatinti daugiau emigrantų grįžti, anaiptol nėra pirmosios. Vos atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo prisiminti Rusijoje tebegyvenantys, iš tremties negrįžę lietuviai, kuriuos valstybė kvietė kurtis gimtinėje. Tuomet, kai jaunos šalies ištekliai buvo minimalūs, Rusijos lietuviams buvo statomi gyvenamieji namai, intensyviai ieškoma galimybių įsidarbinti. Vis dėlto dalis iš Rusijos parvykusių lietuvių tuomet tiesiog pardavė gautus butus ir sugrįžo atgal.

„Buvo ir finansinė parama, ir apgyvendinimas, nepaisant tų kuklių išteklių, kuriuos mes tada turėjome, ir menkų galimybių perskirstyti, – tuometės pastangos buvo milžiniškos. Bu­vo įtrauktos visos savivaldybės, jos ieškojo dar­bo vietų, bendradarbiavimas tarp institucijų buvo labai kryptingas“, – prisimena B.Gru­ževskis.

Kryptingų valstybės pastangų susigrąžinti emigrantus šiandien nėra. V.Rubavičiaus nuomone, iš esmės apie problemą tik kalbama, tačiau nedaroma nieko. Tam yra daug priežasčių, viena kurių – ir bendra ES politika, kai emigracija, bendros europinės erdvės kūrimasis iš esmės suvokiamas kaip teigiamas ir skatintinas dalykas. Be to, pasak filosofo, išvykti žmones skatina ir pati politinė sistema.

„Ji turi būti keičiama taip, kad žmogus pradėtų jaustis bent šioks toks šios vietos ir žemės šeimininkas. Tai įmanoma tik plečiant tiesioginę demokratiją, kitaip tariant, savivaldą, kuri praktiškai sunaikinta, ir reformuojant teisinę sistemą, kuri praktiškai yra teisminė, o ne teisinė, nes visuomenė niekaip nedalyvauja vykdant teisingumą. Čia yra du pagrindiniai dalykai, o jei jų nėra, didelė visuomenės dalis jaučiasi neįgali ir išsivaikšto ten, kur galima geriau pranykti“, – įsitikinęs V.Rubavičius.

Duoda daugiau nei ES parama

Vis dėlto ekonomistas L.Čekanavičius primena, kad kiekvieno reiškinio ekonominis vertinimas turi dvi puses: emigracija teikia ne tik praradimų, bet ir naudos. Vien pinigų pervedimų iš užsienio į Lietuvą suma per pastaruosius 12 metų visada viršija tą paramą, kurią Lietuva gauna iš ES fondų.

Be to, vadinamasis protų nutekėjimas gali būti vertinamas ir kaip protų persiliejimas: jei talentingas žmogus neranda sau vietos gimtinėje, tačiau gali pritaikyti savo įgūdžius ir kompetencijas užsienyje, emigracija neturėtų būti vertinama kaip praradimas.

„Lenkė Marie Skłodowska-Curie yra vienintelė pasaulyje, gavusi dvigubą Nobelio premiją iš skirtingų sričių – fizikos ir chemijos. Kaž­­kada ji išvyko iš Varšuvos, nusėdo Pran­cū­zijoje, jei kada ir grįžo į Lenkiją, tai tik kaip tu­ristė. Galime sakyti – protų nuotėkis. Bet ar len­kai dėl to dabar gailisi? Jei ji būtų likusi Var­­­šuvoje XX a. pradžioje, vos iš carinės Ru­sijos imperijos ištrūkusioje Lenkijoje, ar ji būtų galėjusi dirbti tinkamose laboratorijose, su panašiais į save protais, daryti atradimus? Čia yra vienas klasikinių pavyzdžių, kad kartais mes truputį persūdome“, – teigia ekonomistas.

Be to, pradėjus trūkti darbo jėgos, verslas turi dvi išeitis – didinti darbo užmokestį, kad priviliotų darbuotojų atgal, arba investuoti į technologijas, kurios darbo jėgą pakeistų.

Pasak L.Čekanavičiaus, kai JAV po pilietinio karo išlaisvino vergus, dauguma jų labai nenorėjo grįžti atgal į medvilnės laukus, nors jiems vietoj rimbo jau buvo siūlomas užmokestis. Todėl nuo maždaug 1870-ųjų iki XIX a. pabaigos JAV vyko tikra techninė revoliucija med­vilnės srityje: atsirado mechaniniai pjovėjai, medvilnės šukavimo mašinos.

Taigi emigracija gali ir paskatinti nebekonku­ruoti su Kinija pigia darbo jėga, o tapti di­des­nės technologinės pažangos ir darbo našumo šalimi, į kurią norės sugrįžti visi 46 tūkst. kasmet išvykstančiųjų. .

Kelias namo. Lietuvoje žmonės nesikalba, pradedant šeima, kaimynais, bendradarbiais, baigiant šalies vadovais ir politikais. Daug problemų galima išspręsti susėdus prie bendro stalo ir išgirdus vieniems kitus. Taip sako ir darbais įrodinėja į tėvynę sugrįžę jauni žmonės, studijavę ir dirbę įvairiose pasaulio šalyse.

Jie – jauni profesionalai, studijavę ir dirbę Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Skandinavijos šalyse, Australijoje, Singapūre, Afganistane ar Jordanijoje. Tačiau dabar sugrįžo į Lietuvą, kad galėtų ją kurti, pirmiausia dalyvaudami programoje „Kurk Lietuvai“, o paskui jau ir savarankiškai. Šią programą, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, vykdo užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“, per trejus metus į šalies viešąjį sektorių sugebėjusi privilioti daugiau nei 60 išsilavinusių, tarptautinės darbo patirties turinčių jaunuolių.

Nuo 2012 m. veikianti programa jaunimą kvietė pasidarbuoti šalies nacionalinėse institucijose (Vyriausybės kanceliarijoje, Seime, ministerijose), o praėjusių metų rudenį startavo pirmoji šalies regionams skirta „Kurk Lietuvai“ programa, pagal kurią šiuo metu pirmąją penkių mėnesių kadenciją skirtingose šalies savivaldybėse baigia keturiolika dalyvių.

Pasaulio megapolius, milijoninius miestus jie iškeitė į Anykščius, Ukmergę, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Klaipėdą ir Vilnių. Kad pamėgintų, kaip patys sako, pasimatuoti Lietuvą ir suprasti, ar jie dar čia reikalingi.

„Žmogų apibūdina ne amžius, o darbai“, – kuo rimčiausiai atsako kaunietė Miglė Satkauskaitė, paklausta, kiek jai metų. Vos 23-ejų sulaukusi mergina, baigusi kino režisūros studijas Didžiojoje Britanijoje, jau spėjo padirbėti Afganistane ir  Jordanijoje. Įsidarbinusi nevyriausybinėje organizacijoje „Afganų balsai“, vietinį jaunimą ji mokė kurti dokumentinius filmus, o Jordanijoje filmavo Sirijos pabėgėlių stovyklas.

Atsiradus galimybei dirbti Lietuvoje, nė kiek nedvejodama sugrįžo. Miglė tvirtina niekuomet nesiveržusi į užsienį, tačiau pabandžiusi studijuoti net dviejose Lietuvos aukštosiose mokyklose nusivylė studijų kokybe.

„Būtent darbo patirtis su nevyriausybinėmis organizacijomis užsienyje man leido suprasti, kad tai galinga jėga, galinti daug ką pakeisti žmonių gyvenime, paskatinti permainas. Turėdama tokios patirties nusprendžiau, kad galėčiau ją įvairiai pritaikyti ir Lietuvoje. Niekur nesijausi toks laimingas, kaip darydamas gerus darbus savo šalyje“, – neabejoja mergina, šiuo metu kartu su kitu programos dalyviu Eimantu Matulaičiu besidarbuojanti Anykščiuose.

Iš Jurbarko kilęs 27-erių metų E.Matulaitis studijavo ekonomiką Kauno technologijos universitete, mokėsi Norvegijoje. Tačiau, kaip ir Miglė, neketino likti gyventi užsienyje, nes ten, jo teigimu, sunku jaustis lygiaverčiam jau vien dėl to, kad negali tobulai mokėti kalbos, jautiesi svetimas. „Noriu šaknis įleisti Lietuvoje, nes noriu būti laimingas“, – paprastai paaiškina vaikinas.

Grįžęs į Vilnių jis dirbo investicijų bendrovėje, vėliau banke, tačiau atsisakė solidaus ir gerai mokamo darbo. „Ieškojau darbo, kuris man būtų patrauklus. Programa „Kurk Lietuvai“ leidžia daryti tai, kas man įdomu, nes realiai galiu prisidėti kuriant geresnę žmonių gyvenimo kokybę. Man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti. Darbai, kuriuos teko dirbti anksčiau, nebuvo visiškai atitinkantys mano polinkius. Paprastai einama tuo linijiniu karjeros keliu, siekiama atitikti visuomenės lūkesčius, ir dažnas jaunas žmogus pasiduoda tokiam spaudimui. Dabar pirmą kartą mėginu daryti tai, kas man patinka. Labai smagu dirbti su žmonėmis ir matyti, kad tavo idėjos ir darbas duoda rezultatų“, – nuoširdžiai džiaugiasi E.Matulaitis.

Iš tiesų, rezultatas akivaizdus: du jauni žmonės sukūrė Anykščių vietos bendruomenių verslo paramos tinklą, į kurį subūrė kaimo bendruomenių atstovus, verslininkus, amatininkus, savivaldybės, miesto verslo informacijos centro darbuotojus, ir  paskatino juos bendradarbiauti. Penkiolika rajono verslininkų bei amatininkų ne tik sutiko konsultuoti 44 rajono kaimo bendruomenes, kaip joms susirasti klientų, kurti rinkos poreikius atitinkančius produktus ir paslaugas, bet ir sutarė prekiauti jų gaminama produkcija, dirbti kartu. Susodinti prie bendro stalo žmonės išsiaiškino, kad gali būti vieni kitiems naudingi: iš pradžių tai galėtų būti nedideli darbeliai, tokie, kaip suvenyrų gamyba, arbatos mišinių ruošimas ar edukacinės programos verslininkams priklausančiame viešbutyje arba kaimo turizmo sodyboje. Paaiškėjo, kad verslininkai iš kaimo žmonių mielai nuomotųsi žolelių džiovinimo įrangą, pirktų jų gaminamą uogienę ar užaugintus produktus, gėles, rankų darbo vilnos gaminius, siuvinius, o bendruomenės taip galėtų užsidirbtų pinigų, ir nereikėtų su ištiesta ranka vaikščioti į savivaldybę.

Beje, M.Satkauskaitė ir E.Matulaitis sukūrė ir virtualų visoje Lietuvoje veikiančių bendruomenių verslų žemėlapį. Šį nuolat atnaujinamą žemėlapį galima rasti Anykščių verslo informacijos centro tinklalapyje.

Ar be šių jaunų žmonių įsikišimo, jų sukurto verslo paramos modelio bendruomenės ir verslininkai negalėtų susirasti vieni kitų?

„Ko gero, galėtų. Bet kažkodėl žmonėms nekyla minčių pasikalbėti su savo kaimynu, gyvenančiu čia pat, už tvoros“, – svarsto E.Matulaitis.

Pasak M.Satkauskaitės, didžiausia problema Lietuvoje, kad žmonės tiesiog nesikalba, pradedant šeima, kaimynais, bendradarbiais, bendruomenės nariais, baigiant valdžios vyrais ir politikais. „Labai daug problemų galima būtų išvengti, daug gero padaryti, jei, pavyzdžiui, nueitume pas kaimyną ir paklaustume: kaip tu manai, ką mes galėtume padaryti kartu? Reikia daugiau kalbėtis, o ne dirbti užsidarius savo kabinetuose ir namuose. Mes nuo to ir pradėjome: kalbėjomės su savivaldybės specialistais, su verslininkais, atsakingais asmenimis ministerijose, bendruomenių atstovais, kad išgirstume jų požiūrį į problemas. Tuomet pabandėme visus susodinti bendro pokalbio. Kartu garsiai analizuodami problemas, dalydamiesi informacija žmonės suranda daugybę sprendimų ir atsakymų. Žinoma, žmonės turi susikūrę daug baimių, kurios kartais stabdo tiek verslų kūrimąsi, tiek naujų drąsių iniciatyvų įgyvendinimą, tačiau jei nedarysi, nekalbėsi, tai niekas ir nepasikeis. Labai smagu, kad galėjome eiti ir daryti, o dabar džiaugtis, nors ir mažais, pokyčiais“, – sako mergina.

Anykščių verslo informacijos centro direktorės Renatos Gudonienės teigimu, iniciatyvus ir aktyvus jaunimas Anykščiuose gerokai sujudino užsistovėjusį vandenį. Bendruomenių verslo paramos tinklą buvo ketinama kurti jau anksčiau, buvo dėliojamos įvairios schemos, tačiau trūko postūmio, o kaimo bendruomenėms – drąsos ir žinių. Netrūko ir baimių dėl mokesčių bei apskaitos vingrybių. Žodžiu, būta svarstymų, pokalbių, tačiau trūko realių veiksmų.

„Žinote, vakar vienas verslininkas teiravosi, gal kažkas iš bendruomenių galėtų išsiuvinėti marškinėlius, kitas, gaminantis arbatas, anksčiau domėjosi, kas galėtų kasti kiaulpienių šaknis. Atsirado net trys bendruomenės, norinčios padirbėti. Matome, kad modelis gyvybingas ir veikia“, – džiaugiasi R.Gudonienė.

Pasak jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ vadovės Agilos Barzdienės, jaunas žmogus neturi to stereotipinio požiūrio į hierarchinę struktūrą, jam nebaisu belstis į mero ar ministro kabineto duris, kreiptis į verslininkus, susodinti juos visus prie bendro stalo. Jaunimas nebijo atsitrenkti į nesupratimo ar abejingumo sieną, turi platesnį požiūrį į tai, kas įmanoma, ir ko ne.

„Tradiciškai sprendimų ieškoma finansiniuose ištekliuose, o ne bandymuose bendradarbiauti ir kūrybiškai žvelgti į problemą. Tarptautinė patirtis, platesnis akiratis šiems jaunuoliams leidžia atrasti inovatyvių sprendimų. Jie turi idėjų, žinių ir entuziazmo, o galimybė dirbti viešajame sektoriuje ir kažką prasminga daryti Lietuvoje dažnai yra vienintelė priežastis, paskatinusi juos sugrįžti“, – teigia programos vadovė.

Dar viena programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė 24-erių Julija Taškūnaitė sako, kad ši programa akivaizdžiai demonstruoja, jog motyvuoti žmonės, dirbdami su komanda, gali nuversti kalnus. Ji pati kaunietė, taigi neatsitiktinai savo geriems darbams pasirinko Kauno savivaldybę. Diplomuota politologė, studijavusi politikos mokslus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje bei Oslo universitete, vėliau dirbo Londone, kur rūpinosi užsienio investicijų pritraukimu.

J.Taškūnaitė bei jos kolega Gytis Žakevičius kartu su miesto savivaldybe ėmėsi įgyvendinti medicinos turizmo projektą, kuris yra vienas savivaldybės veiklos prioritetų.

„Kaune parengiama daugiausiai medikų, čia dirba trečdalis Lietuvos praktikuojančių gydytojų, yra daugiausiai klinikų, kurių dalis jau keletą metų užsiima medicinos turizmu ir aptarnauja pacientus iš užsienio. Tačiau Kauno galimybės ir potencialas šioje srityje kol kas išnaudojamas menkai. O juk medicinos turizmas – daugelio modernių miestų prioritetas. Pavyzdžiui, Vengrija yra pasiskelbusi Europos odontologijos sostine. Visame pasaulyje medicinos turizmo rinkos pelnas siekia apie 50 mlrd. JAV dolerių. Kaunas taip pat turi puikiai tam tinkamą infrastruktūrą, daug suinteresuotų pusių, tačiau tarp jų – jokios tarpusavio komunikacijos“, – tas pačias nesusikalbėjimo problemas pabrėžia mergina.

Projekto iniciatoriams pavyko sukurti medicinos turizmu užsiimančių įstaigų duomenų bazę, informacija apie paslaugas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis pateikti Kauno turizmo ir informacijos centro tinklalapyje. Ta pati duomenų bazė pasiekiama ir per išmaniąją programėlę „Kaunas dalinasi“. Šiuo metu duomenų bazėje – devynios Kauno klinikos, atitinkančios privalomus standartus ir galinčios priimti pacientus iš užsienio.

Pasak J.Taškūnaitės, nuspręsta, kad Kauno medicinos turizmo pagrindas – keturios svarbiausios paslaugų rūšys, galinčios į miestą privilioti medicinos turistų. Tai bendroji medicinos praktika ir diagnostika, kurių paslaugomis naudojasi daugiausia pacientai iš Rytų šalių, plastinė chirurgija, labiau orientuota į skandinavus ir britus, taip pat odontologijos ir ortopedijos paslaugos.

„Visos suinteresuotos pusės – medicinos įstaigos, turistus aptarnaujančios įmonės ir Kauno savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo protokolą. Sutarta Kauną užsienyje pristatyti ne tik kaip krepšinio ar studentų miestą, bet ir kaip Lietuvos medicinos sostinę. Smagiausia matyti, jog žmonės pradeda suprasti, kad tik bendros pastangos gali duoti naudos ir verslui, ir Kauno miestui, ir Lietuvai“, – teigia J.Taškūnaitė.

Programos „Kurk Lietuvai“ dalyviai bendrą kalbą tikrąja to žodžio prasme padėjo rasti ir verslininkams bei profesinio mokymo įstaigos atstovams Ukmergėje. Anksčiau viena kita nepatenkintos pusės sutarė bendradarbiauti diegiant pameistrystės programą Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Ši tapo pirmąja pirminio pameistrystės ugdymo įstaiga Lietuvoje. Tai reiškia, kad profesinėje mokykloje metalo apdirbimo besimokantys moksleiviai daugiau nei pusę mokymosi laiko praleis dirbdami įmonėse. Jie bus įdarbinti puse etato ir už darbą gaus atlyginimą.

„Žinote, su verslu bendrauti labai paprasta ir lengva, nes verslininkai orientuojasi į tikslą, jie nori labai aiškių pasiūlymų. Viešajame sektoriuje (savivaldybėje, profesinėje mokykloje) viskas kitaip, čia kalbama kita kalba. Iš pradžių pabendravęs su vienais, paskui su kitais, tampi tarsi tuo vertėju tarp verslo ir viešojo sektoriaus atstovų. Po truputį jie ima susikalbėti ir taip bendromis pastangomis gimsta susitarimai“, – pasakoja programos „Kurk Lietuvai“ dalyvis 27-erių kaunietis Nerijus Žilevičius.

Pasak jo, atsižvelgus į užsienio šalių, kur pameistrystė trunka ir trejus, ir ketverius metus, patirtį bei vietos verslininkų pageidavimus, pameistrystės praktika naujojoje programoje gerokai pailginta ir suderinta su mokymo kursu. Pirmąjį pusmetį moksleiviai mokysis teorijos, taip pat mokyklos praktikos centre įgis praktinių įgūdžių, o antrąjį semestrą, prižiūrimi specialistų, darbuosis įmonėse.

Šioje pameistrystės programoje dalyvauja šešios Ukmergės rajone veikiančios įmonės. Eksperimentinį projektą Ukmergės technologijų ir verslo mokykla planuoja išbandyti nuo naujųjų mokslo metų šiemet rugsėjį.

O štai 25-erių kaunietis Julius Kaknevičius, po mokslų Didžiojoje Britanijoje sugrįžęs į Lietuvą, netrukus įkūrė savo verslą. Šiek tiek padirbėjęs grafinio dizaino srityje, organizavęs startuoliams skirtą tarptautinę konferenciją, po kurios sulaukė dar daugiau užsakymų, nusprendė imtis nuosavo verslo. Jis įkūrė strateginės rinkodaros ir komunikacijos agentūrą, prie kurios po metų prisidėjo dar dvi partnerės.

„Jau išvažiuodamas studijuoti žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia namai, ir būdamas užsienyje tuo dar labiau įsitikinau. Ten gyvendamas pajauti, kad ir kultūra ne ta, ir vakarėliai ne tokie, humoras – irgi ne toks. Negali būti savimi, nes svetima kalba sunkiau reikšti mintis. Būdamas užsienyje tik dar labiau pajutau savo šaknis“, – tvirtina J.Kaknevičius.

Jaunajam verslininkui pavyko suburti profesionalią komandą, kurioje šiuo metu dirba aštuoni žmonės, o ateityje planuojama dar labiau plėstis. Iš pradžių trūko patirties ir kontaktų rinkoje, tačiau prie komandos prisidėjus labiau patyrusioms partnerėms pavyko, anot Juliaus, įjungti aukštesnę pavarą. Jis džiaugiasi, kad atsakingas požiūris į verslą, aukšti aptarnavimo standartai jo įmonei leido pelnyti užsakovų pasitikėjimą.

„Žmonėms sekasi, jei jie moka priimti sprendimus. Tai gali būti nebūtinai pats geriausias sprendimas ar pats lengviausias kelias, bet jei priimi sprendimą ir jo laikaisi, sekasi kur kas geriau“, – įsitikinęs vaikinas, be didelių abejonių apsisprendęs gyventi Lietuvoje ir imtis nuosavo verslo.

Pasak jo, jaunam žmogui atsistoti ant kojų, pradėti verslą ar karjerą nėra lengva bet kurioje šalyje. Visur yra vienokių ar kitokių problemų, trukdžių. Tačiau Lietuva yra namai, ir viskas priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi savo namuose ir ką dėl jų daro. „Mes esame labai jauna demokratija ir į priekį judame didžiuliu greičiu. Tai mums atveria daug galimybių patiems kurti savo valstybę, tik nereikia stovėti nuošaly“, – įsitikinęs J.Kaknevičius.

Panašios nuomonės laikosi ir M.Satkauskaitė, kurios požiūris į Lietuvą keitėsi ne tuomet, kai mergina apsilankė Skandinavijos šalyse, JAV, Kanadoje ar Europos valstybėse, o tuomet, kai pamatė, kaip žmonės gyvena Sibire, Afganistane ar kitose panašiose šalyse. „Kai palyginau tas šalis ir mūsų jauną dvidešimt penkerių metų Lietuvą, supratau, kiek dar čia daug gero mūsų laukia ir kiek dar yra galimybių. Palinkėčiau skeptikams pagyventi tose šalyse, kurios susiduria su tikrai rimtomis problemomis – karu ir skurdu, socialine atskirtimi, tikrai prasta ekonomine padėtimi, ir tuomet kitomis akimis pažvelgti į Lietuvą. Taip, iš tiesų, ir mes turime nemažai problemų, bet kas, jei ne mes patys, jas turime spręsti. Jei netenkina atlyginimas, reikia bandyti ieškoti kito darbo, jei netenkina darbas – bandyti kurti savo verslą, galiausiai, jei žmogus nemato išeičių, jam reikia važiuoti į užsienį. Jaunų žmonių emigracijos nelaikau problema, nors tai vadinama protų nutekėjimu. Tegul važiuoja, pamato pasaulį, patiria, išbando ir tegul parsiveža į Lietuvą gerų idėjų. Pasaulyje darosi ankšta, o mes turime labai gražią, gamtos apdovanotą šalį ir žmonės tai jau supranta, todėl anksčiau ar vėliau grįžta“, – neabejoja mergina.

Jos kolegė 26-erių Agnė Žemaitė sako pastebinti, kad jaunimui Lietuvoje dažnai pritrūksta drąsos ir ryžto veikti, išbandyti save. Daug kas tyliai svajoja apie įdomų darbą ar nuosavą verslą, tačiau nieko dėl to nedaro. Ji pati labai džiaugiasi pasitaikiusia proga išbandyti savo jėgas programoje „Kurk Lietuvai“. Komunikacijos studijas Vilniaus universitete baigusi mergina magistrantūrą studijavo Švedijoje ir Danijoje. Kartu su kitu programos dalyviu Kaziu Pupiniu jai pavyko Klaipėdoje įgyvendinti sparčiai visame pasaulyje populiarėjančią bendradarbiavimo erdvių (angl. ~coworking space~) idėją. Neseniai uostamiestyje duris atvėrusiame „Kultūros fabrike“ jaunųjų profesionalų iniciatyva buvo įrengtos atviros erdvės kūrybinių industrijų specialistams, kurių darbui dažniausiai reikalingas nešiojamasis kompiuteris ir interneto ryšys.

„Maždaug 300 kvadratinių metrų ploto erdvė ketvirtame pastato aukšte buvo likusi be aiškesnės koncepcijos. Su Klaipėdos savivaldybės atstovais kalbėjomės apie uostamiestyje gyvenančio jaunimo emigracijos problemą (profesionalus, išsilavinęs jaunimas išvyksta iš Klaipėdos Vilniaus, Kauno arba užsienio šalių kryptimi) ir svarstėme, kaip galima būtų juos paskatint pasilikti arba grįžti į Klaipėdą. Kartu sugalvojome, kad į Klaipėdą reikėtų prisivilioti ir vasarą į pajūrį traukiančio, tačiau uostamiestį aplenkiančio jaunimo, kuris važiuoja ne tik ilsėtis, bet ir dirbti“, – apie projekto idėją pasakoja A.Žemaitė.

Šiam projektui įgyvendinti pavyko rasti partnerių ir rėmėjų, prie projekto prisidėjo startuolių bendruomenė „Mazgas“, buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys dėl seminarų, kūrybinių dirbtuvių rengimo.

Išsinuomoti darbo vietą su stalu ir kėde, spintele, internetu ir galimybe naudotis viso pastato infrastruktūra, susitikimo kambariais ir virtuvėle čia per mėnesį kainuoja 63 eurus.

„Pavyko įkvėpti gyvybės į dar vieną erdvę Klaipėdoje, ir tikimės, kad vasarą jaunimas čia galės maloniai atostogauti bei dirbti. Tiesą sakant, nemanome, kad reikėtų stabdyti jaunimą, kuris išvažiuoja. Jie važiuoja kaupti patirties, studijuoti, dirbti, kad vėliau su ta patirtimi galėtų sugrįžti“, – mano A.Žemaitė.

Programos „Kurk Lietuvai“ koordinatorė Rūta Mačiulytė taip pat sako, jog kuriant programą niekuomet nebuvo keliamas klausimas, kad ji turėtų stabdyti jaunimo emigraciją. Buvo svarstoma, ką Lietuva, šiandien dėl savo vaikų konkuruojanti su Londonu, Niujorku ar Tokijumi, galėtų jiems pasiūlyti, kad jie norėtų parvažiuoti. Kuriant programą buvo konsultuojamasi su lietuvių jaunimo organizacijomis užsienyje, bendraujama su jaunimu tiesiogiai.

„Atsakymas  buvo vienas – tai pirmiausia turėtų būti prasmingas darbas. Grįžtame į Lietuvą, nes ji – mūsų namai. Šiuos žmones, turinčius puikų išsilavinimą ir darbo patirties tarptautinėse kompanijose, vienija noras nuoširdžiai prisidėti kuriant Lietuvą. Ir jie gauna galimybę daryti tai, kuo labiausiai tiki“, – apibendrina R.Mačiulytė.

Aušra Pocienė

Per pastarąjį dvidešimtmetį emigracija iš Lietuvos „iškirpo“ kone penktadalį darbingo amžiaus gyventojų. Šiandien lietuviai sparčiau sensta ir miršta, nei gimsta. Ką žada šaliai tokios niūrios demografinės tendencijos? Ar sugebėsime išlipti iš menkos gimstamumo duobės?

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Dar prieš trejus metus Jungtinių Tautų bei Eurostato ekspertai prognozavo, kad trijų milijonų gyventojų Lietuvoje neliks tik apie 2035-uosius. Vėliau patikslino, kad tai įvyks apie 2030-uosius. Deja, kad ir kaip gailėtume trijų milijonų, apie kuriuos dainuoja Marijus Mikutavičius, tenka pripažinti: kritinę gyventojų ribą peržengėme dar 2012 m., taigi šiandien mūsų telikę 2 mln. 945 tūkst.

Pasaulinės prognozės juolab neguodžia, priešingai, jau 2040 m. mūsų šaliai žadama vos 2 mln. gyventojų. Taigi kokios realios ir tikėtinos Eurostato prognozės Lietuvai?

Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas aiškina, kad Lietuva dėl gyventojų mažėjimo šiuo metu pateko į itin nepavydėtiną padėtį. Remdamasis oficialia šalies statistika ir atliktu tyrimu „Lietuvos retai apgyventos teritorijos ir gyventojai“ mokslininkas sako, kad tapome retai apgyventu kraštu: „Devyniolikoje iš šešiasdešimties šalies rajonų savivaldybių gyventojų tankumas nesiekia nė 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre. Šis rodiklis leidžia teritorijas priskirti prie itin retai apgyventų.“

Netolygus gyventojų pasiskirstymas Vakarų ir Vidurio Lietuvoje, mokslininko tvirtinimu, nulemtas emigracijos, o retai apgyventose teritorijose – neigiamos natūralios kaitos. Būtent dėl šių priežasčių, jo aiškinimu, kasmet prarandame po didoką miestą gyventojų, o per pastaruosius 20 metų tokiu būdu atsisveikinome su penktadaliu gyventojų. Negana to, vėl ūgtelėjo mirtingumo rodikliai: nors pastaruosius trejus metus jie nedidėjo (skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų), dabar vėl šoktelėjo lyg ant mielių. 2014 m. netekome 41 511 tautiečių, tai yra 573 daugiau nei 2012 m.

Jei tikėsime Higienos instituto Mirties priežasčių registro duomenimis, vis dar dažniausiai mirštame nuo širdies ir kraujotakos sistemos ligų, piktybinių navikų, išorinių mirties priežasčių – traumų, avarijų, savižudybių.

Pasilyginę su kaimynais estais (pagal Eurostatą) matome, kad jie šių problemų patiria kur kas mažiau: tarkime, 2010 m., skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, nuo širdies ir kraujotakos sistemos ligų mirė 416 estų (915 lietuvių), nuo piktybinių navikų – 270 estų (287 lietuvių), nuo išorinių mirties priežasčių – 48 estai (78 lietuviai) ir pan. Taigi nieko keista, kad savo ilgaamžiškumu garsėjančius europiečius (ispanus ar italus) mirčių skaičiumi 100 tūkst. gyventojų lenkiame vos ne dukart, o ES vidurkį – pusantro karto.

Pasilyginus kyla klausimas: kada mūsų valstybė ims taikyti veiksmingas sveikatos politikos priemones? Ar dar ilgai pagal Europos šalių sveikatos politikos vertinimą Lietuva atrodys gėdingai (mus vis dar lenkia Lenkija, Albanija, Vengrija, Baltarusija)? Juk tai akivaizdžiai įrodo, kad daroma ne tai, kas iš tiesų reikalinga.

Lenkiame ES vidurkį ne iš geriausios pusės

Prastai atrodome ir pagal vieną svarbiausių visuomenės gerovės rodiklių – vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. ES šalių kontekste lietuviai ir latviai pagarsėję kaip gana anksti iškeliaujantys anapilin (pagal 2012 m. Eurostato duomenis, mes gyvename 8,4 metų trumpiau už ispanus). Vidutinė gyvenimo trukmė ES nuolat ilgėja ir šiandien siekia jau 79,2 metų, deja, lietuviai vidutiniškai tegyvena 74,1 metų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Absoliuti dauguma mūsų valstybės gyventojų teigiamai vertina tai, kad jų tautiečiai išvyksta iš Lietuvos, o pusė mano, kad atgal sugrįžta tik nenusisekėliai. Protų nutekėjimas – pasaulinis reiškinys, ir dalis Lietuvos turtingų šeimų prie to prisideda finansiškai.

Aušra Lėka, Rima Janužytė, Gabija Sabaliauskaitė

Lietuvai gresia beveik visuotinė evakuacija – tokia mintis peršasi paanalizavus sociologinių apklausų duomenis, Lietuvos vertinimus tarptautiniuose tyrimuose ir prognozes mūsų valstybei, galų gale ir skirtumą tarp emigracijos ir imigracijos skaičių.

Maža, kad 2040 m. mūsų, ko gero, bus vos du milijonai, didžiąją jų dalį sudarys senjorai, nes juk didžioji dalis emigrantų – jauni žmonės, potencialūs ar esami jaunosios kartos gimdytojai, kuri po tų dvidešimt kelerių metų turėtų būti pagrindinis valstybės ramstis.

Ir dar maža to – išvažiuoja daug išsilavinusių protų, taip reikalingų kiekvienos valstybės klestėjimui. Net mokinukus tą sau galintys leisti tėvai siunčia iš namų į užsienį, kad nuo paauglystės gyvenę ir mokęsi svetur paskui turėtų daugiau galimybių pasirinkti, kur kurti gyvenimą – užsienyje ar tėvynėje. Bet nesunku nuspėti, kur links svetur brendęs ir ten socialinius ryšius jau užmezgęs jaunas žmogus.

Taip, išsilavinusių, aukštos kvalifikacijos specialistų, trumpiau tariant, protų migracija šiandien – globalaus pasaulio kasdienybė. Kokios paklausios srities guru migruoti tarp Niujorko ir Londono dabar beveik tas pats, kas anksčiau iš Balbieriškio persikelti į Vilnių. Protų mobilumas net naudingas ir asmeniui, ir gimtajai valstybei, nes taip „importuojamos“ žinios, patirtis, ryšiai.

Tačiau pažangiausios pasaulio šalys varžosi dėl protų iš viso pasaulio, o mes, deja, labiau protų donorai nei recipientai. Kodėl?

Ateities su Lietuva nesieja ketvirtadalis dvidešimtmečių

23 proc. penkiolikos–dvidešimt dvejų metų Lietuvos gyventojų nenori nei patys sieti savo ateities su Lietuva, nei kad jų vaikai tai darytų. Tai išsiaiškinta „TNS Emor“ tyrime „Baltic survey 2011“.

Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovė dr. Dovilė Žvalionytė, neseniai apsigynusi daktaro disertaciją grįžusių emigrantų integracijos į Lietuvos darbo rinką tema, guodžia nebent tuo, kad, remiantis jos darytais tyrimais, dalis jaunų žmonių vėliau pakeičia savo nuomonę, ypač sukūrę šeimą, atėjus laikui vaikui lankyti darželį, mokyklą. Noras, kad vaikai augtų lietuviškoje aplinkoje, nurodomas kaip vienas pagrindinių apsprendimo grįžti motyvų. Tai patvirtina ir „TNS Emor“ tyrimas: sulaukus 23-ejų ir vėliau visai nusigręžti nuo tėvynės jau ketina mažiau – 13–16 proc. lietuvių.

Mūsų skepticizmas tėvynės atžvilgiu panašus į latvių, tačiau praktiškai visose srityse tarp baltijiečių pirmaujantys estai ir čia išsiskiria. Tiriant valstybių tik pagrindinės tautybės respondentus – atmetus nacionalines mažumas, savo ir savo vaikų ateitį su tėviške norėtų sieti du trečdaliai estų (66 proc.) ir tik mažiau kaip pusė lietuvių (49 proc.). Tiesa, prasmę gyventi savo šalyje matė dar mažiau latvių (46 proc). Savo ir savo valstybės ateities drauge neprojektuoja 14 proc. lietuvių, 16 proc. latvių ir tik 4 proc. estų. Apie trečdalį baltijiečių pareiškė, kad į tokį klausimą sunku atsakyti.

D.Žvalionytė įžvelgia dar vieną svarbią tendenciją: absoliuti dauguma – apie 80–90 proc. lietuvių sako, kad tautiečių išvykimą svetur vertina labai palankiai, bet apie grįžtančiuosius turi išankstinę skeptišką nuomonę: net apie 50 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų ir apie 60 proc. darbdavių mano, kad dažniausiai grįžta tie, kuriems užsienyje nepasisekė. Tad darbdaviai sugrįžėlių neskuba priimti į darbą, nors aštuoni iš dešimties grįžusiųjų teigė, kad užsienyje įgijo naujų žinių ir gebėjimų, kuriuos tikėjosi vienaip ar kitaip panaudoti Lietuvoje. Deja, apklausos duomenimis, nuolat ją taikė vos 7 proc., dažnai – 27 proc. Pasijutę, kad Lietuvai jų svetur įgytų žinių ir patirties nereikia, neretas vėl susikrovė lagaminą.

„Tendencijos tokios: absoliuti dauguma įžvelgia kažką teigiamo, kad lietuviai išvyksta, bando integruotis užsienyje, bet skeptiškiau vertina tuos, kurie grįžta ar net nebando išvažiuoti svetur. Apklausose galima įžvelgti nuostatą, kad Lietuvoje lieka ar čia grįžta tik „lūzeriai“, – konstatuoja emigracijos ir reemigracijos procesų tyrėja D.Žvalionytė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.