M. Kolesinskaitės nuotr.

Norvegijoje išsipildo ne visos lietuvių emigrantų svajonės – ne visi dirba savo svajonių darbovietėse, siekia išsvajotų mokslų, gyvena prabangiuose būstuose. Bet socialinės garantijos, padorus atlyginimas, pagarbus požiūris į darbuotojus padaro priimtinas ir kuklesnes svajones.

Jurgita Jurevičienė

Užtat vaikų ir jaunimo svajonės dažniausiai nesudūžta. Norvegija jiems sparnų nenukerpa, nors švietimo sistema šioje šalyje nėra tobula.

Mažiau mokslo – daugiau laisvalaikio

Dvylikametė Dovilė Bružaitė svajoja treniruotis atlikdama šuolius ant batuto ir mokytis joti. Ir apie tai drąsiai pareiškia tėvams. Ji – Norvegijos pietų miesto Tionsbergo Ringshoug vidurinės mokyklos aštuntokė. Lietuvoje baigusi keturias klases, iš karto buvo priimta į šeštą. Kaip ir visi atvykėliai, pirmiausia Dovilė lankė vadinamąją vaivorykštės klasę Traleborg vidurinėje, o po metų, pramokusi norvegiškai, pateko į kitą mokyklą arčiau namų. Kokių įspūdžių palieka norvegiškos mokyklos?

„Čia daug geriau, nei įsivaizdavau. Pirmojoje mokykloje man atrodė, kad aplinkui labai daug lietuvių. O pernai, septintoje klasėje, kai patekau tarp norvegų, šiek tiek jaudinausi. Bet iš pradžių neteko daug mokytis, išgirdome tik informaciją, gavome knygas ir pan. Mokytojų nebuvo daug, tie patys dėstė kelis dalykus“, – gyvai pasakoja Dovilė.

Pamokos čia baigiasi kaip ir Lietuvoje – maždaug iki 14.30 val., bet mokykloje galima pasilikti ir ilgiau, iki 16 val. Jei sunku, du kartus per savaitę skiriama po valandą su mokytoju ruošti namų darbus.

Dabar jų klasėje 24 mokiniai.

Beje, mokykloje nėra valgyklos, tik automatas su šokoladiniu pienu, arbata, sultimis, įvairiais sumštiniais. Pavalgyti mokykloje per dieną kainuoja apie 15–20 kronų (6–8 Lt).

Į klausimus, ar sunku mokytis Norvegijoje, ar mokytojai verčia mokytis, Dovilė kartu su mama atsako skambiu juoku. Ir parodo matematikos namų darbus, skiriamus aštuntokui: 12 + 23, 15 – 8, paprastos trupmenos… Savaitei skiriami kokie penki šeši uždaviniai. Ir galima patiems pasirinkti, kada atsiskaityti – antradienį ar penktadienį. Jokio sėdėjimo iki išnaktų, jokio streso. Tokios užduotys gerokai prajuokina Dovilės drauges Lietuvoje.

Nors Dovilei lengviausiai sekasi matematika, labiausiai ji mėgsta menų ir amatų pamokas, per kurias vaikai piešia, siuva, gamina iš medžio.

Ar mokytojai griežti? Prieš atsakydama mergaitė susimąsto: „Visokių yra. Taip, griežti tiems, kurie neklauso, kikena per pamokas, kalba be eilės. Būna, kad ir aš sulaukiu pastabų: Dovile, turi dirbti, netingėti. Jei prasižengiu, mokytoja pirmiausa įspėja, po to parašo pastabą į savo knygą ir aptaria su tėvais. Bet ir pagirti dažniausiai randa už ką.“

Jei kyla rimtesnis konfliktas, sakykim, vaikai susimuša, pirmiausia patys ir bando išsiaiškinti, į mokytoją ar direktorę kreipiasi retai.

Per klasės valandėles, pasak paauglės, bendraklasiai išsako viską. Pavyzdžiui, į klasę neleidžiama eiti su batais, tai kelios mergaitės, kurioms per sunku raišiotis batų raištelius, išsiprašė, kad joms būtų padaryta išimtis. Tiesa, auklėtoja tai leido tik sausuoju metu, o štai dėl gumos kramtymo nenusileido…

Nei tėvai, nei pati Dovilė teigia nepajutusi diskriminacijos dėl tautybės, gabumų ar turtinės padėties. Iki 8 klasės mokiniams čia net nerašoma pažymių, tik mokslo metų gale tėvams parodomas vaiko pasiekimų įvertinimas procentais. Kaip klasė pažengė per metus, sužino visi, o kiekvieno vaiko duomenys konfidencialūs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vyresnioji karta gena jaunus žmones į tikrą ar psichologinę emigraciją, nes šie nenori gyventi praeities nuoskaudose įstrigusioje, uždaroje visuomenėje.

Jauni emigrantai visai be jų pirmtakams būdingos romantinės nostalgijos prisipažįsta, kad jiems lietuviškas pasas – tik dokumentas. Tad kodėl dėl jo tiek laužoma iečių, užuot ieškojus su jaunais išeiviais kur kas svarbesnių jiems ir Lietuvai saitų formų?

Jauna šalčininkietė sako, kad Lenkija jai – užsienio valstybė, o Lietuva – jos šalis. Tad kodėl šis regionas tampa vis labiau izoliuotas nuo Lietuvos?

Rusaitė pasakoja, kaip vyresnės kartos dėstytojas vertė ją dvidešimt kartų kartoti lietuvišką žodį, kol ištars taisyklingai. Bet iš jaunesnių dėstytojų ir studentų jokių patyčių dėl tautybės ji nepatyrė.

Jauni žmonės nenori gyventi vyresniosios kartos primestoje, praeities stereotipuose įstrigusioje, uždaroje visuomenėje. Vienus tai gena svetur. Kiti gyvena šioje šalyje jausdamiesi prastesni, o tai – tyliai tiksinti nepasitenkinimo ir nelojalumo valstybei bomba.

Tokios išvados peršasi po Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) koordinuojamo kartu su Lietuvos socialinių tyrimų centru ir Lietuvos istorijos institutu vykdomo socialinės antropologijos ir sociologijos mokslininkų naujo tyrimų projekto .

„Bandėme išsiaiškinti, kaip jaunimas, veikiamas globalizacijos, vedamas šiuolaikinių, sienas peržengiančių kosmopolitinių interesų, saistosi su Lietuva kaip valstybe, kiek jiems svarbus jų nacionalinis identitetas“, – pasakoja tyrimo vadovas VDU Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas.

Tyrinėti 1980–1995 m. gimę lietuvių emigrantai Londone ir Čikagoje, „paribiniai“ lietuviai Punske ir lenkai Šalčininkuose, rusai Visagine ir Klaipėdoje. Tad pagal jaunosios kartos nuostatas galima prognozuoti, ar artimiausiais dešimtmečiais Lietuva gali turėti vilčių, kad prie jos ateities kuo nors prisidės vis didėjanti emigracijos Lietuva, kad jai bus lojalios tautinės mažumos Lietuvoje.

Kai nebeturėdami nė trijų milijonų menkstame sparčiausiais ES tempais, svarbus ir brangus turėtų būti kiekvienas iš tų apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ir iš Lietuvos kilusių žmonių, gyvenančių svetur, o juo labiau čia, Lietuvoje, gyvenantys per 0,4 mln. vietos tautinių mažumų. Bet, panašu, procesai atvirkštiniai. Kodėl, atsakymų galima rasti ir minėtame tyrime.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Milžiniškais emigracijos mastais pasaulyje išsiskiriantys lietuviai vis tiek save laiko Lietuvos valstybės patriotais – tokias tendencijas atskleidė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veido“ užsakymu atlikta šalies didžiųjų miestų gyventojų apklausa.
Artėjant Kovo 11-ajai miestų gyventojų klausėme, ar jie šiandien laiko save Lietuvos patriotais. Įdomu, kad prie patriotų save priskyrė net 83,4 proc. respondentų, o patriotais „iš dalies“ save vadino dar kiek daugiau nei penktadalis. Kaip paaiškėjo po apklausos, kurią atliko rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime consulting“, patriotu savęs negalėtų pavadinti tik mažiau nei 4 proc. apklaustų didmiesčių gyventojų.
Priminsime, jog kita maždaug prieš mėnesį atlikta miestų gyventojų apklausa parodė, kad daugiau nei 40 proc. miestuose gyvenančių lietuvių galvoja apie emigraciją iš šalies. Nepaisant to, tai netrukdo daugeliui jų save laikyti tikrais Lietuvos valstybės patriotais.
Respondentų taip pat klausėme, kaip jie vertina Lietuvos valstybės raidą per pastaruosius 24 metus. Šiuo klausimu gyventojai irgi buvo gana pozityvūs: valstybės raida patenkinti 61,6 proc., o patenkinti iš dalies – 28,8 proc. Kad valstybės raida jų netenkina, nurodė tik kiek mažiau nei kas dešimtas respondentas.

Ar esate patenkinta (-as) savo valstybe ir Lietuvos raida per pastaruosius 24 metus? (proc.)
Taip     61,6
Iš dalies     28,8
Ne     9
Nežinau     0,6

Ar laikote save Lietuvos patriotu? (proc.)
Taip     83,4
Iš dalies     11,8
Ne     3,8
Neturiu nuomonės / nesakysiu     1

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. vasario 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Šveicarai referendumu nusprendė grąžinti ES piliečiams taikomas imigracijos kvotas, tuo papiktindami ne tik vietos verslą, bet ir partnerius Europos Sąjungoje. Vis dėlto jų sprendimas tampa patogiu įrankiu už migracijos ribojimą pasisakančioms politinėms jėgoms ir jis bus išnaudotas artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose.

Vasario 9 d. minimalia persvara (50,3 proc.) Šveicarija referendumu grąžino anksčiau galiojusias imigrantų kvotas ES valstybėms. Referendumas įpareigoja Šveicarijos vyriausybę susiderėti dėl kvotų taisyklių bei grupių, kurioms bus taikomi ribojimai.
Nors apie galimus šio įvykio padarinius dar diskutuojama, ir Šveicarijos, ir ES atstovai pabrėžia, kad jie gali būti dideli – pakenkti tiek dvišaliam bendradarbiavimui, tiek ekonomikai. Negana to, referendumo rezultatas paskatino ir platesnius debatus apie migracijos politiką ES bei jos artimų partnerių gretose.

Šveicarai riboja imigrantų srautus

Dėl referendumo, kurį inicijavo dešinioji Šveicarų liaudies partija (SVP), turinti daugiausiai vietų Federalinėje Asamblėjoje, baigties apgailestavimą išreiškė ES valstybių politikai. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas pareiškė, kad rūpinimasis vien savimi Šveicarijai pakenks, o Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble pabrėžė, jog tokia referendumo baigtis Šveicarijai sukels daugybę sunkumų.
Net 23 proc. Šveicarijos gyventojų sudaro kitataučiai – po nykštukinių Liuksemburgo (44 proc.) ir Lichtenšteino (33 proc.) valstybių tai trečias didžiausias skaičius Europoje. Todėl aukšto išsivystymo ir gyvenimo lygio valstybė susiduria su imigrantų, siekiančių ekonominės gerovės, antplūdžiu: rekordiniais 2009-aisiais į 8 mln. gyventojų turinčią šalį imigravo 160 tūkst. užsieniečių.
Referendumo rezultatas žymi tai, kad Šveicarijos piliečiai imigracijos reguliavimo klausimu skyla per pusę. 2010 m. SVP iniciatyva įvyko referendumas dėl nusikaltimus įvykdžiusių užsieniečių deportavimo. 2012 m. SVP narė parlamentarė Natalie Rickli pareiškė, kad Šveicarijoje esama per daug imigrantų, todėl reikia taikyti tam tikrus ribojimus. „Mes tikrai turime per daug vokiečių savo šalyje“, – pabrėžė ji.
Pareiškimas nuskambėjo po to, kai buvo priimtas sprendimas apriboti imigraciją iš aštuonių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kaip raginimas įvesti imigracijos kvotas visoms ES narėms.
Jau šis sprendimas Briuselio buvo pavadintas diskriminaciniu ir pažeidžiančiu pamatinį ES laisvo judėjimo principą. Nepaisant to, šiemet referendumu kvotos imigrantams buvo sugriežtintos.
N.Rickli teigimu, vokiečiai į Šveicariją atvažiuoja uždarbiauti ir, sutikdami dirbti už mažesnį atlyginimą, išstumia šveicarus iš darbo rinkos. Tačiau šveicarų Žaliųjų-liberalų partijos narys Martinas Baumle atkreipia dėmesį, kad vokiečiai atvykę į Šveicariją kuria didelę pridėtinę vertę. „Vokiečiai, kurie čia dirba, savo darbą atlieka tiesiog puikiai. Mums jų reikia, ypač sveikatos sektoriuje“, – teigia „Spiegel“ cituotas politikas.

ES grasina peržiūrėti sutartis

ES teisingumo komisarė Viviane Reding duodama interviu „Financial Times“ teigė, kad bendra ES rinka nėra šveicariškas sūris – joje negali būti skylių. „Viskas priklauso nuo Šveicarijos vyriausybės, ar ji nori sustabdyti susitarimus su ES, ar ne“, – pabrėždamas, kad ES reikės peržiūrėti susitarimus, jei referendumo rezultatas bus įgyvendinimas, BBC teigė Europos Parlamento vadovas Martinas Schultzas.
Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos skyriaus vadovė Audra Sipavičienė „Veidui“ teigė, kad bendra ES rinka ir jos užtikrinamos keturios – asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės yra nedalomos. „Referendumu Šveicarija nusprendė, kad ji nenori laikytis vieno pagrindinių susitarimų – laisvo asmenų judėjimo. Tačiau ES pagrindinės laisvės yra esminė ES vertybė ir jos negali būti dalomos – turi visas keturias arba nė vienos. Šis Šveicarijos pasirinkimas turės esminės įtakos šalies santykiams su ES. ES neis į kompromisus, kad būtų išvengta domino efekto ir kad nebūtų sudarytas precedentas kitoms valstybėms. Todėl neabejotinai šis sprendimas, jeigu nebus rasta išeities, turės įtakos ir kitoms laisvėms, pavyzdžiui, laisvam prekių tarp Šveicarijos ir ES judėjimui, Šveicarijos galimybei dalyvauti ES viešuosiuose pirkimuose ir panašiai“, – neabejoja A.Sipavičienė.
„Veido“ paklaustas apie referendumo pasekmes Šveicarijos ir ES santykiams, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad kol kas jas prognozuoti sunku. „Šveicarijos institucijos turi per trejus metus persiderėti dėl ankstesnio žmonių judėjimą iš ES reguliavusio susitarimo. Europos Komisija taip pat paskelbė, kad pirmiausia turi išanalizuoti pasikeitusią padėtį. Tačiau ES šalių ministrų, pavyzdžiui, Prancūzijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrų, pareiškimai rodo, kad persiderėti su ES nebus lengva. Migracijos nuostatos vertinamos kaip platesnio ES santykius su Šveicarija reguliuojančio susitarimų paketo dalis, tad keičiant vieną dalį, gali būti reikalaujama naujų nuolaidų iš Šveicarijos kitose judėjimo laisvės srityse, pavyzdžiui, prekybos, arba ES atsakys tokiais pačiais apribojimais Šveicarijos atžvilgiu“, – aiškina profesorius.
Nors ES pareigūnai dar nesutaria, kokių priemonių imtis, nuogąstavimą išreiškia abi pusės. 60 proc. Šveicarijos eksporto keliauja į ES, o abipusė prekyba ir investicijos yra susipynusios. „EU Observer“ teigimu, grėsmė kyla ir Šveicarijos galimybei dalyvauti studentų mainų programoje „Erasmus“ ar ES mokslo ir inovacijų skatinimo programoje „Horizontas 2020“. 2011–2012 m. „Erasmus“ mainuose dalyvavo per 2700 šveicarų studentų, o šiuo metu Šveicarijos valdžia derasi dėl 2014–2020 m. finansavimo. Šveicarijos mokslo įstaigos dalyvavo maždaug trijuose tūkstančiuose ES finansuojamų projektų ir gavo 1,8 mlrd. eurų paramos. Dėl pažangių technologijų Šveicarijai buvo numatyta ir dar didesnė dalis naujoje finansinėje perspektyvoje, tačiau po tokio referendumo rezultato derybos laikinai sustabdytos.
Taip pat sustabdytos derybos dėl ES ir Šveicarijos elektros rinkos susitarimo. „Wall Street Journal“ cituoja Europos Komisijos atstovę Pia Ahrenkilde Hansen, kurios teigimu, techninės derybos dėl elektros sutarties taip pasikeitus aplinkybėms kol kas neįsivaizduojamos.
Taigi šveicarų sprendimas sukėlė didelį atgarsį ir, ko gero, padarys neigiamą įtaką Šveicarijos ekonomikai. Vis dėlto referendumas sustiprino imigracijos politiką Europoje siekiančių riboti politikų balsus.

Emigruoti iš Lietuvos norėtų daugiau nei 40 proc. šalies didžiųjų miestų gyventojų. Tokias lietuvių nuotaikas atskleidė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ šių metų sausio pabaigoje atlikta Lietuvos didmiesčių gyventojų apklausa.
Į klausimą, ar turi ketinimų emigruoti iš Lietuvos, 29,6 proc. respondentų atsakė, kad išvykti norėtų, bet ne visam laikui. Na, o kad emigruoti planuoja jau netrukus arba per ateinančius dvejus metus, nurodė dar kiek daugiau nei dešimtadalis apklausos dalyvių.
Apibendrinant apklausos duomenis galima teigti, kad daugiau nei pusė Lietuvos miestų gyventojų apie emigraciją iš šalies negalvoja, tačiau daugiau nei du ketvirtadaliai emigruoti norėtų, o kai kurie jau yra pasirengę išvykti artimiausiu metu.
Priminsime, kad ši apklausa buvo atlikta penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur gyventojų nuotaikos gerokai pozityvesnės nei kaime. Galima spėti, kad apklausdami ir nedidelių miestų bei kaimiškų vietovių gyventojus pamatytume gerokai didesnį emigruojančiųjų skaičių.
Na, o kad naujosios bangos emigrantai artimiausiais metais sugrįš į Lietuvą, dauguma respondentų taip pat nesitiki. Tik mažiau nei 5 proc. apklausos dalyvių mano, kad artimiausiais metais namo parvyks daugiau nei pusė emigravusiųjų. Daugiausiai – trečdalis respondentų buvo linkę manyti, kad sugrįžti gali tik 5–15 proc. emigravusiųjų, o penktadalis nurodė manantys, jog sugrįš tik vienetai.

Ar jūs turite ketinimų emigruoti iš Lietuvos? (proc.)

Ne     57
Norėčiau išvykti, bet ne visam laikui     29,6
Taip, per ateinančius dvejus metus     7,2
Taip, netrukus     5,4
Nežinau     0,8

Jūsų nuomone, kiek naujosios bangos emigrantų artimiausiais metais grįš į Lietuvą? (proc.)

5–15 proc.     32,4
Vienetai     20,4
1–4 proc.     18,8
20–45 proc.     17,2
Nežinau     5,8
Daugiau nei pusė     4,8
Kita     0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Kodėl Vyriausybės patvirtintos Migracijos politikos gairės neišgelbės nuo protų nutekėjimo, vadinasi, neprisidės prie valstybės pažangos ir biudžeto pajamų didinimo.

Informuoti, palaikyti ryšį, analizuoti ir tam skirti papildomų biudžeto pinigų. Taip kiek sušaržuojant galima apibūdinti naują, tiksliau dar vieną migracijos politikos viziją – dešimt mėnesių dirbusios premjero sudarytos tarpžinybinės darbo grupės parengtas ir sausio pabaigoje Vyriausybės patvirtintas Migracijos politikos gaires.

Patys esami ar potencialūs emigrantai pabrėžia visai kitus dalykus, kas juos grąžintų į tėvynę ar sulaikytų nors dalį besikraunančių lagaminus.

Pasverkime, kieno vizijos atrodo efektyvesnės.

Vizijos keičia vizijas, bet ne situaciją

Darbo grupių, kaip ir jų siūlymu priimtų gairių, koncepcijų ar programų per pastarąjį dešimtmetį buvo daug. Kodėl vienos gairės keičiamos analogiškomis, atsakyti nesunku – nes nepavyko pasiekti numatytų rodiklių, tad tiesiog patvirtinamas naujas siekių rinkinys.

2006 m. premjero įsteigta darbo grupė metus rengė ekonominės migracijos valdymo strategiją, kurios vykdymui koordinuoti 2007 m. sukurta Ekonominės migracijos reikalų komisija, bet pasikeitus valdžiai ji numirė. . 2008 m. Vyriausybė patvirtino dabar netekusias galios Imigracijos politikos gaires

2011 m. kita, jau Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpinstitucinė darbo grupė, parengė „Globalios Lietuvos“ 2011–2019 m. programą, kurioje pripažįstama, kad tapome valstybe, kurios didelė tautos dalis gyvena ne geografinėje Lietuvos teritorijoje, tad iliuzijas, kad jie grįš į tėvynę, reikia keisti bandymais juos įtraukti į Lietuvos gyvenimą. Švietimo ir mokslo ministerija koordinavo mokslo žmonėms skirtą vadinamąją protų grąžinimo programą. Programų ir veikiančių institucijų būta ir daugiau:

Tačiau statistika rodo visų tų gairių, programų ar centrų fiasko. 2006 m. sudarytoji darbo grupė kėlė tokį strategijos tikslą: 2012 m. emigracijos ir imigracijos srautai vieni kitus turi kompensuoti. Realybė kitokia: 2012 m. emigravo 41,1 tūkst. gyventojų, imigravo – dukart mažiau – 19,8 tūkst. ( iš jų 87 proc. reemigravo)

Tik dešimtadalis reemigrantų pastebi valdžios pastangas

Įvairiose apklausose emigrantai konstatuoja: Vyriausybės programos efekto neduoda. “Kaip rodo tyrimai, grįžusių migrantų apklausos, valstybės politika neturi labai didelės įtakos – jos prisidėjo tik prie maždaug dešimtadalio apsisprendimo grįžti. Pagrindinė priežastis – šeimos, artimųjų, draugų, kalbinės aplinkos, kultūros ilgesys, noras ką svarbaus nuveikti tėvynėje, pritaikyti įgytas žinias ir patyrimą”, – Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) 2008, 2011 ir 2013 m. vykdytų emigracijos tyrimų išvadas komentuoja šio instituto tyrimų vadovė Dovilė Žvalionytė. Atvirkščiai, valdžia – vienas iš grįžimo stabdžių: net maždaug trys ketvirtadaliai emigrantų tyrėjams sakė, kad svarbiausias sulaikantis nuo sugrįžimo veiksnys – aukštas korupcijos lygis ir didelis biurokratizmas.

Nors apie trečdalis išvykusiųjų tikina ketinantys grįžti į Lietuvą, bet dažniausiai sakosi tai darysią kiek vėliau. Tačiau kuo ilgiau gyvenama užsienyje, tuo mažiau linkstama grįžti. Be to, apie pusė grįžusiųjų rengiasi ir vėl išvykti. Pagrindiniai motyvai – nusivylimas Lietuvos perspektyvomis, be to, grįžus patiriami finansiniai sunkumai ir nepasitenkinimas darbo sąlygomis.

Tiesa, ir negrįžtantys atgal emigrantai informacinių technologijų ir palyginti greito susisiekimo dėka su Lietuva išlaikomi gana glaudūs ryšiai – VPVI tyrimo metu apie 60–70 proc. emigraciją patyrusių asmenų nurodė, kad net ir gyvendami užsienyje jaučiasi Lietuvos dalimi. Tačiau jaustis Lietuvos dalimi ir prisidėti prie jos gerovės – ne tas pat.

Mažiau protų = mažiau pažangos ir pinigų valstybės biudžete

Mobilumas – normalus, net naudingas ir asmeniui, ir gimtai valstybei reiškinys, nes taip “importuojamos” žinios, patirtis, ryšiai, o pinigine parama artimiesiems bent kiek prisideda prie vidaus vartojimo augimo, bendro gyvenimo kilimo šalyje.

Tačiau kokios perspektyvos šaliai, kai mobilumas masinis ir praktiškai tik vienos krypties? Lietuvoje ne tik mažėja gyventojų skaičius, bet ir keičiasi jų struktūra, didėja ekonominė ir socialinė našta darbingo amžiaus gyventojams. Didžiojoje Britanijoje dirbantis finansų ekspertas Žilvinas Mecelis atkreipia dėmesį, kokie iššūkiai laukia Lietuvos biudžeto: dėl emigracijos ir šešėlinės ekonomikos mažėja mokesčių mokėtojų dalis, o valstybės socialiai išlaikomų asmenų skaičius didėja. Vien ekonomikos augimu šios duobės neužlyginsi, juolab augimas ne toks spartus kaip prieš krizę.

Nekvalifikuotos darbo jėgos “importo” rezervų yra. Tačiau Konkurencingumo indekse pagal gebėjimą išlaikyti talentingus specialistus tėra vos127-a tarp 148-ių valstybių, o tokius pritraukti – vos 135-a. Už Lietuvos mokesčių mokėtojus išmokslinti žmonės kuria gerovę kitoms valstybėms, o Lietuvoje, nepaisant didžiulio nedarbo, stinga aukštos kvalifikacijos specialistų.

Nekokios ir protų cirkuliacijos tendencijos: nors deklaruojame, kad vadovaujamės ES migracijos direktyvomis dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų šalių, 2012 m. gavo darbo leidimus 3265 įsidarbinę tarptautinio krovinių vežimo transporto įmonėse, dar 728 – laivų korpusų suvirintojai ir surinkėjai, 122 – virėjai. Tačiau per pernai pirmą pusmetį išduoti vos 32 leidimai aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Darbdaviai galvoja apie pigesnę darbo jėgą, o ne specialistus. Bet ir specialistai čion nesiveržia, nes konkurencingų tarptautiniame kontekste darbo vietų vienetai.

Neretai svetur “užsikabina” lietuviai studentai, bet ir šio rezervo Lietuvoje nėra. Lietuva beveik dvigubai lenkia užsienio studentų ES šalyse vidurkį (jis – 3,3 proc.): tarp visų lietuvių studentų užsienyje studijuoja 6,4 proc., o tarp Lietuvoje studijuojančiųjų užsieniečiai sudaro 2,4 proc. ir nemažai jų iš valstybių, iš kurių Lietuvai kyla nelegalios migracijos grėsmė.

Toks protų drenažas nepasipildant naujiems – keliagubas nuostolis valstybės ateičiai: tokie žmonės galėtų vesti valstybę į priekį, o valstybės biudžetas gautų daugiau pajamų valstybei svarbioms sritims, nes aukštos kvalifikacijos darbas ir aukščiau apmokamas, vadinasi, tokie žmonės sumoka ir didesnius mokesčius. Juolab, kaip pastebėjo vienas “nutekėjęs” protas, atsakingo darbo užsienyje patirties ypač reikia, nes mūsų mūsų valstybė turi konkuruoti globaliame pasaulyje, o valdžioje nėra nė vieno sėkmingai dirbusio užsienyje ar sukūrusio sėkmingą tarptautiniu mastu ar tarptautiškai konkurencingą verslą.

Nemažai “nutekėjusių” protų mielai “partekėtų” atgal, kaip rodo keliasdešimt mokslininkų sugrįžimo pavyzdžiai – jei tik sudaromos sąlygos profesinei savirealizacijai ir net netapačios turėtoms užsienyje, bet bent jau leidžiančios oriai išgyventi materialinės sąlygos, jie grįžta. Na, galima sakyti, kad tokių vienetai, bet, kaip suskaičiavo Ž.Mecelis, vienas europinį atlyginimą gaunantis aukštos kvalifikacijos darbuotojas „moka“ pensiją keliskart didesniam skaičiui pensininkų, nei gaunantis lietuvišką standartinį vidurkį.

Vertėtų turėti omeny, kad ir tarp grįžtančiųjų į Lietuvą daug nekvalifikuotų darbuotojų. Be to, kaip atskleidė VPVI tyrimai, maždaug du trečdaliai grįžusiųjų užsienyje dirbo savo kvalifikacijos ar išsilavinimo neatitinkančius darbus, nenaudodami Lietuvoje įgytų žinių, vadinasi, grįžo praradę ir turėtą kvalifikaciją.

Taigi jei ir toliau protų nutekėjimo mastai nemažės, o grįš tik mažiau kvalifikuoti darbuotojai, , t.y. mažiau uždirbantieji ir mažesnius mokesčius mokantieji, valstybės intelektualinio ir finansinio pajėgumo perspektyvos nekokios. Tačiau valstybės migracijos politika orientuota ne į protus.

69 proc. Lietuvos emigrantų Didžiojoje Britanijoje siunčia pinigus į Lietuvą tam, kad padėtų savo šeimoms. Savo šeimas Lietuvoje pinigais taip pat remia net 67 proc. užsienin išvykusių mokytis studentų. Tai atskleidė „TransferGo“ 2013 m. pab. atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausta 450 į Didžiąją Britaniją emigravusių lietuvių.
Emigrantai paramai dažniausiai (55 proc.) uždirba dirbdami žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus statybų, maisto apdirbimo ir gamybos pramonės, transporto ir logistikos sektoriuose, taip pat dirbdami valytojų, sandėlinikų, kambarinių (namų tvarkytojų) darbus. Apie 30 proc. jų dirba IT, finansų, sveikatos apsaugos sektoriuose, taip pat architektų ir inžinierių, vadybininkų, pardavėjų ir biuro darbuotojų darbus.
Dauguma apklaustųjų – 69 proc. – siunčia pinigus kartą per mėn., penktadalis (20 proc.) – du kartus per mėn., o 11 proc. – tris ir daugiau kartų per mėn.
Vidutinė mėnesinė tarptautinės perlaidos suma 2013 m. siekė apie 1 200 Lt. Kiek daugiau, nei įprastai, emigrantai savo  šeimoms siuntė prieš Kalėdas.
3 atvejais iš 4 paramą siunčiantieji lietuviai yra ne vieninteliai savo šeimos emigrantai Didžiojoje Britanijoje.
„Džiaugiamės, kad galime padėti savo žemiečiams remti jų šeimas. Matome, kad jų nuolat pervedamos sumos nėra labai didelės, todėl suprantame, kaip jiems svarbu tai, kad kas mėnesį siųsdami paramą su „TransferGo“ vidutiniškai sutaupo apie 80 Lt. palyginti su bankų paslaugų įkainiais. Be to tai, jog turime banko sąskaitas abejose šalyse – Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje, mums labai dažnai leidžia įvykdyti perlaidą daug greičiau, nei komunikuoja mūsų „kitos darbo dienos“ pažadas.“ – teigia D.Dvilinskas, „TransferGo“ direktorius.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad 98 proc. respondentų rekomenduotų „TransferGo“, o 67 proc. lietuvių tai jau padarė.
Norint pasinaudoti „TransferGo“ tarptautinių pervedimų paslaugomis reikia užsiregistruoti įmonės interneto svetainėje nurodant savo asmens duomenis, sąskaitos numerį ir gavėjo sąskaitos numerį. Šiuo metu „TransferGo“ teikia tarptautinių pervedimų paslaugas Europos ekonominėje bendrijoje 21 kryptimi, įskaitant tokias svarbiausias lietuvių emigracijos kryptis kaip Ispaniją, Airiją, Kiprą ir kt.
Iš viso „TransferGo“ tarptautinių pervedimų paslaugomis jau pasinaudojo beveik 20 tūkst. vartotojų, kurių pervedimų bendra suma viršijo  34 mln. Lt, o naudodamiesi šiomis paslaugomis kartu sutaupė daugiau nei 2 mln. Lt tarptautinio pavedimo mokesčio, palyginti su įprastais tarptautinio pavedimo, daromo per banką, perlaidos ir valiutos konvertavimo mokesčiais.
Apklausoje dalyvavo 69 proc. respondentų, kurių amžius nuo 18 m. iki 29 m., 22 proc. tų, kurių amžius svyravo nuo 30 m. iki 39 m. ir 9 proc. – 40 m. ar vyresnių. 50 proc. apklaustųjų gyvena Didžiojoje Britanijoje daugiau nei trejus metus ir tik 13 proc. čia naujokai, atvykę mažiau nei prieš pusmetį.

Kada tapsime bent Europos vidutiniokais, kas trukdo mūsų sėkmei ir ar verta keisti pasirinktą ne patį sparčiausią žengimo iš postsocializmo kelią?
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriaus, dažniausiai tarptautiniuose filosofijos leidiniuose cituojamo Lietuvos filosofo ir sociologo, lyginamosios istorinės sociologijos veikalų autoriaus dr. Zenono Norkaus įžvalgos, skaičiavimai, prognozės.

VEIDAS: Kaip lakoniškai apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos valstybę Europos šalių kontekste? Ar tikrai esame vėluojanti Estija ar Slovėnija (gal jau ir Latvija?), gebanti lygintis tik su ES autsaiderėmis?
Z.N.: Pati lakoniškiausia yra skaičių kalba, o tarp visų skaičių iškalbingiausiu laikomas bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis, atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus (skaičiuojant perkamosios galios paritetą; PGP). Tą dalyką norėčiau pabrėžti, nes pagal lito kursą perskaičiavęs savo atlyginimą ir palyginęs jį su švedo ar vokiečio atlyginimu dažnas tautietis nebenori būti lietuviu.
Pasaulio banko duomenimis, 2012 m. vidutinis lietuvis buvo vos ne keturis kartus „biednesnis“ už vidutinį švedą. Tai reiškia, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui buvo 14,2 tūkst., o Švedijos – 55,2 tūkst. JAV dolerių. Bet skaičiuojant pagal PGP tas atotrūkis nesiekia nė dviejų kartų (atitinkamai 23,5 tūkst. ir 43,2 tūkst. dolerių). Lietuvos BVP vienam gyventojui jau dabar sudaro 70 proc. Europos Sąjungos vidurkio (atsižvelgiant į kainų lygio skirtumus). Taip skaičiuojant lenkiame ne tik Bulgariją, Rumuniją, Kroatiją, Latviją, bet netgi Lenkiją ir Vengriją (!).
Kaip šią vasarą sužinojo Lietuvos publika, pralenkėme ir Estiją (!). Tik kažin ar šiuo laimėjimu verta labai džiaugtis – taip, matyt, atsitiko todėl, kad Estijoje įsivedus eurą kainų lygis kilo sparčiau negu Lietuvoje. Dėl kainų lygio skirtumo Lietuva 2012 m. lenkė Estiją BVP vienam gyventojui reikšme skaičiuojant pagal PGP (atitinkamai 23,5 tūkst. ir 23,1 tūkst. dolerių), bet atsiliko skaičiuojant pagal valiutos kursą (atitinkamai 14,2 tūkst. ir 16,4 tūkst. dolerių).
Jei kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, manau, po kokių 20–30 metų pasieksime ES vidurkį, nes tam ir skirta ES sanglaudos politika bei struktūriniai fondai. Ar galime (ir kaip) kada nors tapti daugiau negu vidutiniokais – apie tai jau atskira kalba.
VEIDAS: Estija, Slovėnija už mus sparčiau transformavosi iš postsocialistinio į kapitalistinės valstybės modelį. Ar ir mes turėjome, o gal tebeturime pokyčių modelio alternatyvą?
Z.N.: Alternatyvų nemažai turėjome pirmaisiais kapitalistinės revoliucijos metais (ypač 1990–1992 m.). Pradėjome nuo privatizacijos (jau 1991 m.), baigėme stabiliu litu (1994 m.). Estai darė atvirkščiai – pradėjo įsivesdami prie Vokietijos markės pririštą kroną (jau 1992 m. birželį), o stambesnėms įmonėms ieškojo strateginių investuotojų užsienyje. Lietuvoje nebuvo ekonomiškai racionali ir dekolektyvizacija.
Dabar jau reiškiasi vadinamasis istorinis inertiškumas ar priklausomybė nuo kelio, kai raidos modelį pakeisti sunku. Tam reikėtų naujos revoliucijos, o revoliucijos yra rizikingos ir brangiai kainuoja. Gal paaiškinsiu vaizdžiai. Įsivaizduokite, pasiklydote girioje, norite iki sutemų išeiti į pamiškę. Brendate tiesiai ir prieinate miško kelią. Kaip greičiau juo išeiti į pamiškę (negi ir toliau brisite tiesiai)? Eiti į vieną ar kitą pusę? Čia Lietuvos situacija 1990–1991 m. Eidama pasirinkta kryptimi, prieinate kelio ženklą ir suprantate, kad pasirinkusi priešingą kryptį iš miško būtumėte išėjusi anksčiau. Čia jau panašu į situaciją, nuo „posūkio“ praėjus 20 metų. Ar grįšite atgal?
Jei kalbėsime be metaforų, 1990–1992 m. pasirinkusi šiek tiek kitokią kryptį (ar modelį), Lietuva į Europos vidutiniokes gal būtų išėjusi (skaičiuojant nuo 2013 m.) jau po kokių 15–20, o ne po 20–30 metų, kiek, spėju, dabar dar reikia. Kai jau tiek nuėję gal ir ne pačiu geriausiu keliu sugalvotume jį keisti, gali atsitikti taip, kad iki to vidurkio reikėtų eiti 30–50 metų.
VEIDAS: Savo tyrimuose Lietuvą lygindami su Slovėnija, pirmenybę teikėte šios valstybės pasirinktam socialinio kapitalizmo, o ne mūsų – neoliberalaus kapitalizmo modeliui. Tačiau Slovėnija dabar išgyvena didžiausią per pastaruosius porą dešimtmečių ekonominį nuokrytį.
Z.N.: Jokia kapitalistinė ekonomika negali išvengti pakilimų ir nuosmukių, o skirtumai tarp kapitalizmo modelių svarbūs tik aiškinant recesijų gylį, atsigavimo greitį bei krizės sąnaudų paskirstymą – kieno sąskaita ji įveikiama. Pavyzdžiui, skolininkų ar skolintojų? Samdytojų ar samdomų darbininkų? Kapitalizmo modelio, kuris „apdraustų“ nuo recesijų, nėra, o jeigu kas nors tokį ir išrastų (tai būtų toks pat stebuklas, kaip ir amžinasis variklis), kažin ar jis būtų pritaikomas mažoje atviroje ekonomikoje.
Sulaukė savo valandos ir Slovėnija, kurios BVP 2012 m. susitraukė 2,3 proc., o šiemet numatomas dar 2 proc. sumažėjimas (“Eurostato” duomenys). Tai mažiau, palyginti su tuo, ką 2009 m. išgyveno Estija ir Lietuva (BVP sumažėjo apie 15 proc.). Tuo metu Slovėniją nuo krizės smūgių (kapitalo bėgimo ir prieš nacionalinę valiutą nukreiptų spekuliacinių atakų) apsaugojo jau 2007 m. įsivestas euras. Tačiau, matyt, prisijungimas prie euro zonos jos ūkiui turėjo panašių padarinių, kaip ir dar anksčiau į ją įstojusioms Pietų Europos šalims. Pasekmė – dabartinė Slovėnijos bankininkystės sektoriaus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimų krizė. Optimistiškai slovėnus galėtų nuteikti tas faktas, kad jų valstybės skola (54 proc. metinės BVP apimties 2012 m.) nėra daug didesnė už Lietuvos skolą (40,8 proc.).
Lietuvai ieškoti kelio į socialinį kapitalizmą per vėlu. Bet teigčiau, kad pralaimėtojų nuošimtį buvo galima sumažinti vykdant racionalesnę politiką, reformų politiką 1990–1992 m. revoliucijos metais. Tada ir „Veidas“ dabar turėtų daugiau skaitytojų, o per rinkimus būtų mažiau „protesto balsų“.

VEIDAS: Estijos pažangos spartumą, kaip ir daugelis ekspertų, aiškinate ir Suomijos artumu, ir protestantizmu, ir geresne ūkio būkle šaliai atgavus nepriklausomybę. Vis dėlto ar šie veiksniai tebedaro tokią didžiulę įtaką ir šiandien, nuo nepriklausomybės atkūrimo einant trečiam dešimtmečiui, ar tik tebesrebiame nepriklausomybės pagrindų silpnumo padarinius?
Z.N.: Manau, kad kapitalistinės revoliucijos laikų klaidos Lietuvai „kainavo“ dvejus–ketverius metus, palyginti su Estijos pažanga. Šiuo metu svarbiausias jos pranašumas – Suomijos kaimynystė, dėl kurios Estija pamažu darosi tiesiog „Pietų Suomija“. Tik taip galiu paaiškinti labai nedidelius emigracijos iš Estijos rodiklius. Estas, dirbantis Suomijoje, gali leisti aplankyti savo šeimą kas savaitgalį, o Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje uždarbiaujantis lietuvis – tik per didžiąsias šventes arba pasiėmęs atostogas. Prakutęs jis galiausiai išsiveža ir šeimą.
VEIDAS: Iš kur tas lietuviškas pesimizmas: Baltijos šalių visuomenės 20-ies nepriklausomybės metų tyrime sociologams lietuviai skundėsi dabar gyveną blogiau nei prieš 20 metų, o estai geriau vertino savo šiandieną? Beje, ar tas pesimizmas stabdo pažangą, o gal savikritiškumas padės susikaupti spurtui?
Z.N.: Galima spėti, kad dėl savo protestantiškos, o todėl labiau individualistinės kultūros estai labiau toleruoja nelygybę. Liaudiškai sakant – mažiau pavydi tiems, kuriems labiau sekasi, ir mažiau linkę dėl savo nesėkmių kaltinti kitus, o ne save. Tačiau tai tik hipotezė. 2006–2009 m. VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedra, vadovaujant profesoriui Arūnui Poviliūnui, dalyvavo tarptautiniame tyrime EUREQUAL, kuriame buvo lyginamas ir skirtingų pokomunistinių šalių gyventojų požiūris į socialinę nelygybę. Paaiškėjo, kad estai ją toleruoja labiau negu lietuviai, tačiau kartu jų požiūris nesiskiria nuo lenkų ir slovakų, kurie, kaip ir mes, katalikai. Taigi atsakymo į klausimą, kodėl estai didesni optimistai, nėra.
Pesimizmas pagal apibrėžimą yra toks pasaulėvaizdis, kai, kad ir ką darytum, aplinkybės vis tiek bus prieš tave, todėl pasekmės bus pačios blogiausios. Taigi iš visų alternatyvų reikia rinktis tą, kurią pasirinkęs mažiausiai nukentėtum ir blogiausiu atveju. Pažangos, tuo labiau spurto, nebūna be rizikos, o su pesimizmu ji nesuderinama. Tad pesimizmas tikrai stabdo pažangą.
VEIDAS: Jei, priešingai nei estų protestantiška, mūsų katalikiška prigimtis verčia laukti popiežiaus globos ir nurodymų, kodėl turime tiek mažai iškilių visuomenės lyderių, autoritetingų politikų? Valstybei vadovauti jau po poros nepriklausomybės metų patikėjome buvusiems kompartijos lyderiams, laisvės šaukliai – visuomenės vieni nemėgstamiausių veikėjų, o gana didelė dalis Lietuvos visuomenės kas rinkimai metasi prie kontroversiškų, net su teisėsauga reikalų turinčių asmenų?
Z.N.: Sėkmingą Lietuvos kompartijos transformaciją į respektabilią Socialdemokratų partiją lėmė „tautinio komunizmo“ fenomenas Lietuvoje, kurio dar užuomazgas Estijoje 1949 m. užgniaužė „pats“ Josifas Stalinas, o Latvijoje 1959 m. likvidavo Nikita Chruščiovas.
1990 m. kovo 11-oji – ne vieno Sąjūdžio, bet nacionalkomunistinės LKP politinės partnerystės (drauge ir konkurencijos) vaisius. Kai 1992 m. Lietuvos ūkis pradėjo sparčiai trauktis, už ką tų metų rudenį dar galėjo balsuoti darbo vietų netenkantys darbininkai, į kitą Lietuvos kraštą atsikėlę ir prie suskilusios geldos likę trihektarininkai?
Reformos suteikė galimybių jaunesniems, išsilavinusiems žmonėms, kuriems buvo ne vėlu pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau daugybei jau pagyvenusių žmonių tos reformos gyvenimą sulaužė negrįžtamai. Labai maža dalis tų, kuriems 1940–1949 m. „socialistiniai pertvarkymai“ sugriovė gyvenimą, tapo naujos santvarkos draugais, net jeigu grįžę iš Sibiro jie sugebėjo prasigyventi, pasistatyti namus ir t.t. Tad kodėl žmonės, kurių gyvenimą sugriovė kapitalistinė revoliucija, turėtų kitaip žiūrėti į savo menamus skriaudėjus?
Kaip ką tik minėjau, rinkos reformos Lietuvoje buvo vykdomos taip, kad atsirado labai daug absoliučių pralaimėtojų. Latvijoje ir Estijoje dauguma jų liko be pilietybės teisių, todėl „klajojantys“ protesto balsai netapo tokiu politinio nestabilumo veiksniu, kokiu jie pasidarė Lietuvoje. Jeigu savo reformas būtume vykdę slovėniškai, tikriausiai turėtume mažiau pralaimėtojų ir stabilesnę politinę sistemą.
Po 1996 m., kai LDDP triuškinamai pralaimėjo Seimo rinkimus, pralaimėtojų protesto balsus kaip kokią estafetę perimdavo viena po kitos iškylančios populistinės partijos. Tiesa, dėl demografinių priežasčių „kietasis“ šių partijų elektorato branduolys pamažu tirpsta. Tačiau tą nykimą kompensuoja nauji veiksniai.
O dėl „laisvės šauklių“, tai visos revoliucijos suryja savo vaikus, tad Arvydo Juozaičio, Vytauto Radžvilo, netgi „paties“ Vytauto Landsbergio ir daugelio kitų Sąjūdžio veikėjų likimas daug geresnis, palyginti su Dantono, Robespjero, Bucharino ar Trockio lemtimi.
Apie teisėsaugą Lietuvoje yra susidariusi nuomonė, kad ji, „kai reikia“, tarnauja politikai. Todėl bylos ir nuosprendžiai nebūtinai sužlugdo politikus – kartais būna atvirkščiai, nes kankinio aureolė yra politiko puošmena.
VEIDAS: Kiek didesnei Lietuvos sėkmei trukdo istorinės klišės: finansinės ir moralinės sąskaitos Rusijos atžvilgiu, komplikuoti santykiai su lenkais, galų gale kompleksai, kad mūsų protėviai girdė arklius Baltijos ir Juodojoje jūrose, o dabar tesame nedidelė ES periferijos valstybė?
Z.N.: LDK didybės prisiminimais galima paaiškinti Valdo Adamkaus prezidentavimo laikų užmojus tapti JAV demokratijos eksporto į Rytus politikos pagrindine baze, gal net pačią Rusiją išvaduoti nuo prezidento Vladimiro Putino, kaip kadaise lietuviai vos neišvadavo rusų nuo totorių. Tačiau ar tai ne per didelė misija šaliai, kuri nebaigė demokratizacijos savo viduje? Turiu omenyje Valdemaro Tomaševskio aplinkos diktatūrą Vilnijoje, kur maždaug tokia pati tvarka, kaip ir kaimyninėje Baltarusijoje.
Apmaudu, kad, mano vertinimu, autoritarinį V.Tomaševskio režimą remia Lietuvos sąjungininkė Lenkija, užmiršusi gražų lenkišką šūkį – „už mūsų ir jūsų laisvę“. Tik demokratizavusi Vilniją, Lietuva įgis moralinę teisę prisidėti prie Baltarusijos ir Rusijos demokratizacijos.
Moralinę sąskaitą už sovietinę okupaciją Lietuvai tikriausiai „apmokės“ jau poputininės Rusijos demokratinė vyriausybė. Kol Lietuva lieka viena, reikalaudama taip pat ir ekonominės okupacijos žalos atlyginimo, sulaukti „ekonominių reparacijų“ nerealu, o už tą vienišumą reikia mokėti nemenką ekonominę kainą.
Didelės Lietuvos pramonės dalies produkcijos tarptautinis konkurencingumas labai priklauso nuo iš Rusijos perkamų žaliavų ir energijos išteklių kainų. Permokėjimas už juos ir didelės šilumos kainos tikrai nepadeda didesnei Lietuvos ūkinei sėkmei. Kažkur skaičiau, kad vienas estas pasiūlė kaip kompensaciją už okupaciją perduoti jo šaliai 50 metų valdyti (okupuoti) vieną Sibiro sritį…
VEIDAS: Esate sakęs, kad mūsų naujosios kartos emigrantai gal taps žydiškais lietuviais – kaip žydų diaspora prisidės prie savo valstybės sėkmės. Bet istorikas Algimantas Kasparavičius mano, kad „Globalios Lietuvos“ ir kitos valstybinės programos nieko neduos, o lietuviai svetur, kaip ir LDK laikais, ištirps kitose tautose.
Z.N.: Taip sakiau norėdamas atkreipti dėmesį, kad socialiniai reiškiniai, kuriuos viešoji nuomonė linkusi vertinti vienareikšmiškai neigiamai, gali turėti ir teigiamų pasekmių, išryškėjančių ilgalaikėje perspektyvoje ar susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.
Jeigu XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iš Lietuvos nebūtų buvę tokios didelės emigracijos, kažin ar 1919–1920 m. būtų pavykę įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Jeigu ne gausios lietuvių emigrantų JAV politinės akcijos ir dosni finansinė parama Lietuvos vyriausybės delegacijai Paryžiuje bei jos viešiesiems ryšiams (paprasčiau sakant, užsakomiesiems straipsniams Vakarų spaudoje), vargu ar to meto pasaulio galinguosius, braižiusius Rytų Europos politinį žemėlapį, būtų pavykę įtikinti, kad Lietuva nėra tik tam tikrais savitais etnolingvistiniais bruožais išsiskiriantis Lenkijos regionas, o laikinoji Lietuvos vyriausybė – tik sauja karą pralaimėjusios Vokietijos statytinių ir kolaborantų. Būtent tai taikos derybų užkulisiuose įrodinėjo lenkai.
Be išeivijos atsiųstų ir atsivežtų dolerių tarpukariu nebūtume turėję tokio tvirto lito, kokiu ligi šiol didžiuojamės. Taigi negalima atmesti, kad ir naujoji lietuvių emigracija kada nors suvaidins lemiamą vaidmenį, Lietuvai veržiantis į aukščiausią (matuojant ekonominiu ir technologiniu lygiu) pasaulio lygą.
Tiesa, lygiavimasis į žydus yra problemiškas dėl to, kad ir jų išskirtinis atsparumas asimiliacijai, ir pasiekimai yra savigyna nuo antisemitizmo. Antilietuvizmo, kiek žinau, lietuvių imigracijos šalyse nėra, tad emigrantai vėliausiai trečioje kartoje asimiliuosis.
Asimiliacijos tempus lėtins ne tiek valstybinės programos, kiek iš esmės pasikeitusios lengvesnės susisiekimo sąlygos bei šiuolaikinės ryšio priemonės. Tai dėl jų galimas stabilios „atotolio šeimos“ fenomenas, kurį intensyviai tiria mano kolegės VU Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros prof. Irenos Juozeliūnienės suburta tyrėjų grupė (kaip pasirodo, vaikus galima auklėti ir per skaipą).
VEIDAS: Lygindamiesi su Europa, dažniausiai turime omeny didžiuosius miestus. O kaip vertinate padėtį provincijoje? Ar dažnai aplankote savo gimtąjį Grinių kaimą, Kelmę? Gal, kaip pasigirsta siūlymų, į provinciją nebeverta investuoti ir taip negausių valstybės bei ES finansinių išteklių?
Z.N.: Keletą kartų per metus ten pasitaiko apsilankyti. Taip, provincija tuštėja ir sensta. Tačiau yra ir stiprių ūkininkų, kurie nenuleidžia rankų. Tarp jų – ir du pusbroliai iš mamos pusės, gyvenantys Maironių apylinkėse, dirbantys po daugiau nei 100 ha žemės ir užauginę gausias šeimas.
Kažkokių ypatingų investicijų į infrastruktūrą nepastebėjau, neskaičiuojant atskirų Kelmės rajoną kertančios Rygos–Tilžės magistralės naujai rekonstruotų ruožų. Nemačiau gimtajame rajone netgi naujai išasfaltuotų žvyrkelių, kurių gausu ežeringesniuose Rytų Lietuvos ir Dzūkijos regionuose.
2008–2012 m. Kelmės vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjams Seime atstovavo mano kraštietis, gerai žinomas konservatorių šulas Kęstutis Masiulis. Per pastaruosius rinkimus jam į Seimą pavyko patekti tik per partijos sąrašą. Kelmės vienmandatėje apygardoje jis surinko 11 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, likdamas tik penktas. Po to žiniasklaidoje pasipylė K.Masiulio straipsniai prieš žvyrkelių asfaltavimą ir kitas investicijas į provincijų infrastruktūrą. Kelmiškiai klausia: ar čia jiems politinis kerštas už „neteisingą“ balsavimą?
Jeigu rimčiau, nutraukus infrastruktūros modernizavimą provincija tikrai mirs. Jį tęsiant, didės provincijos patrauklumas agropramoninėms investicijoms, ji liks pakenčiama vieta gyventi ir dirbti. Ar mes norime, kad Lietuvos provincija būtų panaši į rusišką, ar į skandinavišką bei vokišką?
VEIDAS: Kaip apibendrindamas įvardytumėte mūsų valstybės raidos, atkūrus nepriklausomybę, politinę ir pilietinę diagnozę? Kokios jūsų artimiausių dešimtmečių prognozės? Ko reikia, kad būtume konkurencinga, moderni, ekonomiškai stipri valstybė?
Z.N.: Matuojant pasaulio masteliais, Lietuva yra vidutinio išsivystymo lygio šalis su veikiančia demokratija. Matuojant Europos masteliais – žemesnio negu vidutinio išsivystymo lygio šalis. Kad taptume tikrais vidutiniokais, pakanka tiesiog nesiblaškant judėti pirmyn tuo pačiu keliu, kokiu ėjome ligi šiol. Bent jau per antrąjį pokomunistinės raidos dešimtmetį mūsų raidos tempai buvo spartesni už labiausiai išsivysčiusių šalių ūkio augimo tempus. Jeigu taip bus ir toliau, tai atstumas, skiriantis nuo vidurkio, po truputį mažės, ir jau po 20–30 metų tapsime tikrais vidutiniokais.
Kad pasiektume daugiau, reikia kokybinio šuolio. Gal vis dėlto „išganymas“ ateis iš vis tos pačios emigracijos? Negaliu pasiūlyti jo recepto, tačiau galiu nurodyti simptomus, pagal kuriuos galima atpažinti, kad jau „kylame ir skrendame“: taip bus tada, kai į Lietuvą paplūs imigrantų srautas, savimi užpildydamas taip pat ir ištuštėjusią Lietuvos provinciją.

Simptomas, kad jau „kylame ir skrendame“, – į Lietuvą paplūdęs imigrantų srautas.

Tik demokratizavusi Vilniją, Lietuva įgis moralinę teisę prisidėti prie Baltarusijos ir Rusijos demokratizacijos.

Jeigu būtume savo reformas vykdę slovėniškai, tikriausiai turėtume mažiau pralaimėtojų ir stabilesnę politinę sistemą.

Atsakymas į pavadinime iškeltą klausimą būtų trumpas ir aiškus: tikrai ne.

Lietuvoje ekonomika mėgsta lakstyti amerikietiškais kalneliais: tai staigiai kyla, tai krinta žemyn taip, kad net gerklėje oras įstringa. Toks ekonomikos modelis nėra kokia didelė išimtis, jis labai paplitęs visose nestabiliose Lotynų Amerikos, Pietų Azijos ar kokių tigrų prie Baltijos valstybėse, kurių ekonomika pradiniame etape buvo konstruojama remiantis vadinamuoju anglosaksišku modeliu. Beje, tikrieji Azijos tigrai savo ūkius kūrė remdamiesi visiškai priešinga ekonomine logika.
Ją sudaro trys būtini žingsneliai: pradžioje – sėkminga žemės reforma, po to – orientacija į eksportuojančią gamybą ir – ganėtinai griežta finansų sferos, kuriai pavesta finansiniais ištekliais remti pirmuosius du sektorius, kontrolė. Tokia rinkos kūrimo strategija, taikyta seniai konkurencingumo ir gyvenimo lygio reitinguose laiminčiose Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Taivane (mechanizmas, beje, japonų perimtas iš Vokietijos ir perduotas buvusioms kolonijoms), kuria rinką, stovinčią ant kojų, o ne ant galvos. Ką tai reiškia? Ne rinka pati savaime žmones darbu ir duona aprūpina – ji tik mechanizmas, kuris gali padėti daugumai gyventi, ir gyventi nesidairant į valstybės kišenę, bet gali, priešingai, tokią galimybę tiesiog eliminuoti.
Sėkminga žemės ūkio reforma sukuria labai didelį labai smulkių žemės ūkio vienetų ūkį, kurį valstybė, atsižvelgdama ne į piniginį, o visų pirma į derliaus prieaugį, labai remia ir skatina šeimas, ūkininkaujančias hektaro ūkeliuose, kreditais, trąšomis, sėklomis, parama technika, supirkimu ir pardavimu. Taip atsiranda žemės ūkis, kurio darbuotojai sugeba sukaupti didelius santaupų srautus, kuriuos vėliau galima nukreipti pramonės investicijoms. Kita vertus, ūkeliui modernizuojantis atsiranda vis daugiau laisvų darbo rankų, nes kylantis kapitalo produktyvumas tiesiog išstumia rankų darbą.
Tada žemės ūkyje generuotas santaupas (tai įvyksta panašiai po dešimtmečio) valstybė nukreipia į pramonę. Ji imasi labai griežtos eksporto skatinimo politikos ir remia įmones, didinančias eksporto apimtis, griežtai prievarta atkirsdama nuo kreditų ar net tiesiog uždarydama bet kurią įmonę, kuri nesugeba eksportuoti. Toks prievartinis valstybės postūmis eksportuojančios pramonės link sukuria darbo vietas tūkstančiams laipsniškai atsirandančių perteklinių darbuotojų, ateinančių iš vis intensyvesnio žemės ūkio.
Galiausiai labai griežtas valstybės finansų sektoriaus reguliavimas irgi duoda savo rezultatų: jei nori egzistuoti (antraip bus uždaryti…), bankai privalo kredituoti derlingumą didinančius mažučius žemdirbių ūkius, o vėliau eksporto apimtis auginančią pramonę. Valstybė, lengvindama eksportuojančių įmonių naštą, pasirūpina ne tik finansinėmis subsidijomis, bet net daugeliui įmonių vienu metu užperka naujausių technologijų, taip jas kiekvienai įmonei atskirai atpigindama. Be tokios finansinės valstybės paramos nebūtų kas moka už ekonominę pažangą ir ją spartina. O nesant prievartinio prastų žaidėjų eliminavimo, jie kaip piktžolės užstelbtų sveikus augalus.
Pamažu šalys įsivažiuoja, sukuriamas didelis užimtumo potencialas, susiformuoja konkurencingas ūkis, duodantis pakankamus pajamų ir santaupų srautus absoliučiai daugumai valstybės gyventojų (nėra jokių sodrų, tad nesumokėtos tikrosios darbuotojo kainos jai nepermesi, o ir valstybės prižiūrima algų sistema labai griežta). Kai toks tikslas pasiektas, valstybė jau gali ir net privalo mažinti reguliavimo apimtis.
Visose amerikietiškų kalnelių ekonomikose nesėkmės istorijos veiksmas vyksta priešingai. Pradedama žemės reforma. Dauguma žmonių gauna žemės (Lietuvoje – garsieji trys hektarai), tačiau tie žmonės lieka be jokios apsaugos ir paramos. Jie, žinoma, neišvengiamai bankrutuoja net nepradėję rimčiau dirbti ir migruoja į miestus. Ten galimybės rasti normalesnio darbo irgi nelabai didelės: pramonėje nugali ne tie, kurie geriau dirba eksportuodami (ir, žinoma, eksportuodami gaminius, sukurtus mokant darbuotojams ne grašius, o tokius atlyginimas, kad tie galėtų kurti adekvatų vidinį santaupų srautą, būtiną tolesnei plėtrai), o tie, kurie atsidūrė arčiau valstybės kišenės dėl politinių ar ideologinių priežasčių ir apsukriau privatizavo. Žmonės neranda adekvatesnio darbo, galinčio duoti ilgalaikių stabilesnių gyvenimui būtinų pajamų, ir emigruoja.
Kadangi ūkis nekuria santaupų srauto, investicijos daromos skolintais pinigais. Bankai skatinami teikti visokius vartojimo ir būsto kreditus, kad visokie statytojai turėtų kam iškišti savo pervertintus namus ar dideliuose prastos architektūros angaruose grėsmingais vardais (mažų parduotuvėlių nebėra, nes nėra mažo ūkio) įpiršti iki klaikumo pabrangusias morkas (smulkus ūkis jau sužlugdytas). Galiausiai namų ūkiai ir smulkus verslas krinta prislėgti daugeliui nepakeliamos skolų naštos.
Tačiau skolomis slides tepdamas toli nenuvažiuosi – tą rodo ir Graikijos, ir Lotynų Amerikos, ir Baltijos „tigrų“ pavyzdys. Nerasdami adekvačių darbo vietų žmonės palieka savo šalį, o ekonomikos ataskaitose kalneliais nesiblaško tik viena, nuosekliai kylanti skaičių eilutė – protų nutekėjimas. Tiesa, galima džiaugtis ir didėjančiomis bendromis pajamomis vienam gyventojui, nes kalnelio viršutiniame taške, kai pakeliui minios šalies gyventojų jau išmėtytos už borto, skaičiai, dalikliui mažėjant, staiga nušvinta pergalės spalvomis…
Ką tokiame ir taip suformuotame ūkyje gali pakeisti imigracija? Sugebu įžvelgti tik viena – palaikyti tokio į greitą pelną orientuoto ūkio ilgesnę agoniją.
Beje, tai labai gerai mato ir portalų komentatoriai: bene 90 proc. jų, vertindami Pramonininkų konfederacijos kvietimą didinti migracijos apimtis, priminė, kad nereikia išvaryti, ir bus kas dirba. Antra vertus, viltys, kad atvažiavę imigrantai už labai mažus atlygius nuoširdžiai nežiūrėdami valandų kurs Lietuvai ir jos pensininkams geresnę senatvę, yra arba labai naivių, arba, na, tiesiog neįtikimai kvailų žmonių, kuriems neteko girdėti, kad kiek moki, tiek ir turi, svajonės. Bet kokius nuokrypius nuo bendros tendencijos spekuliacinė rinka labai greit išlygina.
Imigrantų mes galime atsivežti, ir tai, matyt, neišvengiama. Tačiau nekeičiant paties ekonominio modelio, kuris paremtas nuolat nuvertinta darbo jėgos kaina, Lietuva tiems emigrantams bus tik tarpinė stotelė į kitas, aukštesnio išsivystymo, labiau subalansuotos ekonomikos šalis.
Pramonininkų konfederacijos prezidentas, beje, daug metų atstovaujantis pramonės šakai, kuri ypač sėkmingai lakstė tais kalneliais aukštyn žemyn ir ramiai išvarė iš tėvynės minias žmonių, matyt, nežino vienos tiesos: rinkos ekonomika yra krizių ekonomika, ir laimi tie, kurie geba jas valdyti dar ilgai iki jų pasirodymo. Imigracija nieko nekeičia. Keičia mokėjimas planuoti ir trumpą pelną aukoti ilgam augimui.

Imigracija nieko nekeičia. Keičia mokėjimas planuoti ir trumpą pelną aukoti ilgam augimui.

Užsienio šalyse lietuviai imigrantai ryškaus įvaizdžio nėra užsitarnavę ir dažnai tapatinami su gausesne lenkų diaspora, o nuomonė apie juos geresnė tose šalyse, kuriose bendruomenė mažesnė.

Europoje lietuviai imigrantai turi daug veidų – vieniems jie darbštūs ir universalūs darbuotojai, padarantys daugiau negu vietiniai, kitiems – nuolanki, savo teisių neginanti darbo jėga, o tretiems – pavojingi nusikaltėliai. Tačiau vieno stipraus paveikslo lietuviai nesusikūrę nė vienoje šalyje – dažniausiai vietiniai gyventojai lietuvių neišskiria iš bendros Rytų europiečių masės arba tapatina su lenkais.
Vis dėlto kalbinti lietuvių bendruomenių nariai, įdarbinimo agentūrų vadovai apgailestauja, kad pastaraisiais metais lietuvių įvaizdis prastėja – ypač naujose lietuvių emigracijos kryptyse, tarkime, Norvegijoje. Tai tvirtinti leidžia ir statistika, atskleidžianti, kad tarp įvairiose šalyse kalinčių užsieniečių lietuviai visuomet trejetuke.
Užsienyje įdarbinančios agentūros “Jobcentre Lt” vadovas Ilja Malkinas mano, kad šią neigiamą tendenciją daugiausia lemia tai, kad iš Lietuvos važiuoja nebe pirma emigrantų banga, tad išvykstančiųjų lygis dažnai ne pats aukščiausias –  emigruoja be jokios kvalifikacijos, jokios užsienio kalbos nemokantys, savo šalyje neįsitvirtinantys dėl žalingų įpročių ir netinkamo gyvenimo būdo žmonės. Tarp emigruojančiųjų taip pat padaugėjo vos mokyklas baigusių nemotyvuotų jaunuolių.

Norvegijos darbdaviai jau kratosi lietuvių

“Mums vis sunkiau tartis su naujais darbdaviais iš Norvegijos. Kai jie sužino, kad skambina įdarbinimo kompanija iš Lietuvos, 70–80 proc. atvejų tuo pokalbis ir baigiasi”, – apgailestauja I.Malkinas.
Pašnekovas pasakoja istoriją, kaip Norvegijoje susitarė su nauju fabriku ir pradėjo ten siųsti žmones, o keli nuvykę lietuviai neilgai trukus sugalvojo, kaip darbdavį apsukti – atėjus į darbą reikėdavo pasižymėti elektronine kortele, o lietuviai įsigudrino pasižymėję išlipti per langą ir išeidavo pusdieniui savo reikalais. Apgavystę išaiškinę norvegai atleido visus ten dirbusius lietuvius ir nutraukė sutartį su mūsų šalies įdarbinimo agentūra.
Į blogą pusę besikeičiantį norvegų požiūrį į lietuvius imigrantus pastebi ir Osle jau daugiau nei 20 metų gyvenanti Daina Bogdanienė. “Mano 27 metų sūnus, nuo penkerių augęs Norvegijoje, bet visą gyvenimą prisistatinėjęs lietuviu, sako: “Dabar jau keistokai į mane žiūri, jei Norvegijoje prisistatau esąs lietuvis. Jų teigimu, nesu į juos panašus, nes esu… normalus.” Nuo 1990 m. Lietuva ir lietuviai Skandinavijoje turėjo puikų įvaizdį: lietuvių tauta buvo laikoma drąsia, sugebėjusia pasipriešinti didžiulei sovietų imperijai. Deja, lengvos duonos ieškantys, taip pat nusikalstantys mūsų tautiečiai per du dešimtmečius šį įvaizdį sugadino”, – mano D.Bogdanienė.
Pasak jos, Norvegijos kriminalinė policija nusikaltėlius iš Lietuvos įvardija kaip bėdą, keliančią šaliai grėsmę. Ne kartą yra nuskambėjusių jos vadovybės pareiškimų, kad lietuvių nusikaltėliai garsėja brutalumu, nepaiso jokių įstatymų, yra profesionalūs ir organizuoti.
Norvegijos Teisingumo ministerijos duomenis, lietuviai pagal imigrantų į šią šalį skaičių yra septinti, tačiau 2011 m. jų daugiausiai iš visų tautų ir deportuota – net 520. Juk įprastai deportuojamas asmuo, padaręs gana sunkų nusikaltimą. Beje, 43 proc. visos Norvegijoje išaiškintos amfetamino kontrabandos taip pat įvežė Lietuvos piliečiai. Tad visai nekeista, kad šiuo metu ten kali 140 mūsų piliečių – tai beveik 4 proc. visų kalinčiųjų Norvegijoje, o lenkų ten tik 95.
Kita vertus, nors bendras lietuvių įvaizdis šalyje prastėja, D.Bogdanienė pabrėžia, kad norvegų nuomonė apie pavienius lietuvius imigrantus, kurie atvyko planingai, protingai, išmoksta kalbą ir turi ar įgyja profesiją, yra gera. “Verta paminėti, jog tokie imigrantai stebina vietinius, mat per palyginti trumpą laiką (net greičiau nei vietiniai) Norvegijoje pasiekia ir aukštos padėties visuomenėje, ir materialinės gerovės. Be to, jie imlesni, platesnių pažiūrų, paslankesni pokyčiams”, – sako D.Bogdanienė.
Apie rimtai nusiteikusius įsilieti į Norvegijos bendruomenę arba užsidirbti lietuvius atskrieja geri atsiliepimai ir iš norvegų darbdavių. Pasak D.Bogdanienės, apie mūsų darbininkus kalbama kaip apie labai gerus, profesionalius, darbščius, sąžiningus.

Tapatina su lenkais

Rimtai užsidirbti nusiteikusius lietuvių imigrantus, kaip darbščius darbuotojus, apibūdina ir kitų šalių darbdaviai. Airijos lietuvių bendruomenės administracijos direktorius Arūnas Teišerskis iš vietinių verslininkų yra girdėjęs, kad lietuviai dirba daugiau ir sąžiningiau nei airiai: jie daug dažniau rodo didesnę iniciatyvą, pateikia siūlymų, kaip pagerinti darbo kokybę, tuo tarpu dauguma airių pasitenkina tuo, ką daro, ir daro tik tiek, kiek iš jų prašo darbdavys.
Dubline anglų kalbą dėstanti 46 metų airė Vero Glenat yra geros nuomonės apie lietuvius imigrantus, tarp kurių dauguma vyrų, jos pastebėjimais, dirba statybų sektoriuje, o moterys – ligoninėse arba moko rusų kalbos. “Lietuviai yra darbštūs, jie stengiasi pritapti: eina į vietinius barus, leidžia laiką lauke, su vaikais mėgsta nueiti į parką. Lietuviai –  ramūs žmonės, nekeliantys jokių problemų. Jų tikslas – susitaupyti pinigų ir įsigyti butą gimtinėje. Moterys įprastai yra elegantiškos ir be makiažo neišeina į gatvę, lankosi sporto salėse, mėgsta plaukioti”, – Dubline gyvenančius mūsų tautiečius charakterizuoja airė.
Vis dėlto V.Glenat pridūrė mūsų šalies imigrantų neišskirianti iš kitų – lietuviai, latviai ir estai jai tiesiog Baltijos šalių imigrantai. O 23 metų airis Josephas Murphy lietuvių neišskiria iš Rytų europiečių, kurie, jo nuomone, yra gerai integravęsi į airių visuomenę. Nors atsitiktinai gatvėje sutikti lietuviai jam paliko draugiškų, šiltų žmonių įspūdį, tačiau kažkokio specifinio jų paveikslo vaikinas susikūręs neturi.
Iš tiesų net Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kurios yra pagrindinės lietuvių emigracijos šalys, lietuviai jokio ryškaus ir išskirtinio įvaizdžio neturi – nebent tuose miesteliuose, kur jų susitelkia daugiausia.
“Nemanau, kad vidutinis britas turi susidaręs specifinę nuomonę apie lietuvius, nes dauguma žmonių neskirsto imigrantų iš Rytų Europos pagal šalis. Dauguma mano, kad visi jie atvykę iš Lenkijos”, – pabrėžia 31 metų britas Johnas.
Tokią pat nuomonę susidaręs ir A.Teišerskis. Jo manymu, daugelio eilinių airių pasąmonėje kone visi Rytų europiečiai yra lenkai. “Tad lietuvių įvaizdis Airijoje maždaug toks: darbininkai iš Rytų Europos, kurie daug dirba, kurie turėtų sutikti su sunkesnėmis darbo sąlygomis nei airiai ir kurie pasitenkins mažesniu atlyginimu”, – vietinių gyventojų nuomonę persako Airijos lietuvių bendruomenės atstovas.
Kitose šalyse lietuvių įvaizdis dar blankesnis. “Veido” kalbinta ispanė Ana Genuina gali greitai išvardyti, kuo užsiima ir kas būdinga imigrantams iš Pietų Amerikos ar Maroko, kokio verslo imasi turkai ar kinai, tačiau prisipažįsta, kad apie lietuvius jokios nuomonės paprasčiausiai nėra susidariusi.
Prie tokio blankaus lietuvių imigrantų įvaizdžio prisideda ir vietinė žiniasklaida – visi pašnekovai minėjo, kad ji apie mūsų šalies imigrantus praneša labai retai, o ir tos retos naujienos dažniausiai būna neigiamos – apie nusikaltimus ar išnaudojimą darbo vietoje.
Gerai nors tai, kad, priešingai, nei manoma Lietuvoje, mūsų tautiečiai kitur nėra laikomi vien nusikaltėliais. O juk populiariausiose lietuvių emigracijos kryptyse Airijoje, kurioje gyvena apie 70 tūkst. mūsų tautiečių, ir Didžiojoje Britanijoje, kurioje jų įsikūrę per 200 tūkst., jau seniai lietuvių nusikaltimai – jokia naujiena. Didžiosios Britanijos kalėjimuose 2010-2011 m. kalėjo net 2354 lietuviai – jie užėmė trečią vietą tarp visų imigrantų.
Vis dėlto Lietuvos komercijos rūmų Airijoje pirmininkui Kęstui Dabulevičiui susidarė įspūdis, kad pastaruoju metu mūsų kraštiečių įvaizdis Airijoje šiek tiek gerėja, o jų daromų sunkių nusikaltimų mažėja. “Anksčiau, išgirdus apie nužudymą ar kitą sunkų nusikaltimą, pirma mintis kildavo: vėl lietuviai? Dirbau ten vertėju apie dešimt metų ir pagal vertėjavimo apimtis galiu pasakyti: arba lietuviai išmoko daryti nusikaltimus taip, kad jų nepagautų, arba sunkių nusikaltimų sumažėjo. Tačiau dabar labai dažnai tenka girdėti apie cigarečių, narkotikų kontrabandą, į kurią, deja, taip pat įsivėlę ir mūsų tautiečių”, – apgailestauja K.Dabulevičius.

Geriausias įvaizdis tose šalyse, į kurias patekti sunkiau

Geriausia nuomonė apie lietuvius šiuo metu yra tose šalyse, kuriose įsikurti dėl vienų ar kitų priežasčių sudėtingiau, tad ten vyksta daugiau aukštesnę kvalifikaciją turinčių tautiečių. Tokios šalys tarp emigrantų ne itin populiarios, tad lietuvių ten gerokai mažiau.
Tarp tokių – Vokietija, kurios darbdaviai pageidauja kvalifikuotų darbuotojų ir atsirenka mokančiuosius vokiečių kalbą. Pasak I.Malkino, vokiečiai darbdaviai pedantiški ir disciplinuoti, tad girtuokliaujantis ar apsivogęs darbuotojas kaipmat atleidžiamas.
Palankiai lietuviai vertinami ir Danijoje ar Olandijoje. Galbūt viena tokios nuomonės priežasčių ir ta, kad ten nori vykti nemažai gabių jaunų žmonių, baigusių universitetus. Pasak įdarbinimo agentūros “Qbis” atrankos vadovės Mildos Liutkutės, ne tik olandų įdarbinimo agentūros pageidauja lietuvių, bet ir jų klientai spaudžia, kad jiems būtų pasiūlyta daugiau mūsų tautiečių, nes šie darbdaviams atrodo labiau bendraujantys, atviresni kitai kultūrai ir mentalitetui, sumanesni nei seniai ten įsitvirtinę lenkai.
Seniai žinoma, jog pakeisti įvaizdį sunkiau, negu jį susikurti. Akivaizdu, kad kaip ir pati Lietuva, taip ir jos tautiečiai ar emigrantai šiandien ryškaus įvaizdžio dar neturi. Pats laikas būtų jį susikurti. Ir būtų geriau, jei jis būtų pozityvus.

Lietuviai užsienio kalėjimuose

Šalis    Kalinčių lietuvių skaičius    Vieta tarp dažniausiai kalėti nuteisiamų užsieniečių
Norvegija    140 (2012 m.)    Bus įrašyta
Didžioji Britanija    2354 (2010–2011 m.)    3

Šių dienų lietuvių emigranto portretas. Koks jis?

Iš Lietuvos 1990–2011 m. emigravo apie 670 tūkst., o į šalį sugrįžo apie 110 tūkst. gyventojų. Vadinasi, dėl emigracijos Lietuva per du dešimtmečius, vien oficialiais duomenimis, neteko jau daugiau nei pusės milijono gyventojų.
Vien 2010–2011 m., Statistikos departamento duomenimis, savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 137,5 tūkst. lietuvių. Galėtume kalbėti apie dar vieną masinę lietuvių emigracijos bangą, tačiau tai nebūtų visai tikslu, nes pasta-rųjų metų duomenys yra iškreipti: norėdami išvengti prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, savo išvykimą 2010–2011 m. suskubo deklaruoti ir jau anksčiau šalį palikę tautiečiai.
Nepaisant to, lietuviai tebėra viena labiausiai migruojančių tautų Europoje. Beje, žvelgiant istoriniu pjūviu, masinė tautos emigracija anaiptol nėra naujiena. Tai didesnės, tai mažesnės lietuvių emigracijos bangos yra nuolat pasikartojantis reiškinys jau kelis pastaruosius šimtmečius: XIX, XX amžiuje lietuviai, daugiausia valstiečiai, į porą lagaminų susikrovę būtiniausius daiktus, traukė į Jungtines Amerikos Valstijas, o šiandien, išnuomoję Lietuvoje turimus būstus, su šeimomis ar be jų, nes internetas sumažina atstumą iki tėvynėje likusių artimųjų, plūsta į Didžiąją Britaniją, Airiją, Norvegiją.
Laikai keičiasi, tačiau tiek prieš du šimtmečius, tiek dabar vienas dalykas yra toks pat: lietuviai – ar jie būtų valstiečiai, ar jau išsilavinę miestiečiai – visais laikais traukė ten, kur geriau, kur gali daugiau uždirbti, susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Vis dėlto kokie jie, šių dienų emigrantai? Dėl kokių priežasčių vieni jų naujaisiais namais pasirenka Didžiąją Britaniją, o kiti – Norvegiją ar Olandiją ir kokį gyvenimą ten susikuria? Ir ar lietuviai išties yra nuolatinei migracijai pasmerkta tauta? „Veidas“ ieškojo atsakymų, koks būtų šių dienų lietuvių emigranto portretas ir kokių emigracijos tendencijų galime tikėtis artimiausiu metu.

Šeimomis emigruojama į Airiją ir Didžiąją Britaniją
Ignas (32 m.) ir Rimantė (33 m.) Mockai susikrovė į lagaminus būtiniausius daiktus, išvežė į kaimą šunį, išdalijo draugams kambarines gėles, pasiėmė savo du darželinio amžiaus vaikus ir išvyko į Londoną nenusipirkę bilieto atgal. Tai buvo prieš porą metų. Tuomet, kaip prisimena R.Mockienė, jau buvo praėję beveik dveji metai, kai jos vyras, elektromechanikas, niekaip negalėjo rasti darbo, už kurį būtų mokamas bent kiek didesnis nei minimalus atlyginimas.
„Mus, kaip ir daugelį, spaudė paskolos, o tada vyrui pasiūlė darbą Londone. Apsisprendėme greitai – Anglijoje jau buvo įsikūrę nemažai mūsų giminaičių ir bičiulių“, – pasakoja R.Mockienė. Moteris priduria nė karto nesudvejojusi, kad mažamečius vaikus galbūt vertėtų kuriam laikui palikti Lietuvoje, pas senelius, kol jie svetur įsitvirtins: sutuoktiniai buvo pasiryžę vaikų nepalikti, tuo labiau kad draugai iš karto rado jiems vietą Londono darželyje.
Ilgą laiką darbą Londone turėjo tik vienas iš sutuoktinių – nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje siekė 8,4 proc. ir yra didžiausias nuo 1996 m., tad R.Mockienė keturis mėnesius beveik kasdien varstė įdarbinimo agentūrų duris, ėjo į pokalbius su darbdaviais, kol galiausiai įsidarbino pakuotoja vienoje gamykloje.
Vis dėlto ši lietuvių pora dėl savo sprendimo emigruoti dar nesigailėjo: per pusantrų metų Mockai atidavė visas skolas, įsigijo apynaujį automobilį, susitvarkė buitį. Tik komodoje dulkantis aukštojo mokslo diplomas R.Mockienę verčia graužtis, kad, atidavusi daug jėgų geografijos studijoms universitete, dabar ji dėlioja į dėžutes saldainius.
Ignas ir Rimantė Mockai yra beveik tipiniai lietuviai, šiuo metu emigruojantys į Didžiąją Britaniją ar Airiją. Jei reikėtų šių dienų Anglijos ar Airijos lietuvių emigrantą apibūdinti keliais žodžiais, būtų galima pasakyti, kad tai jaunas, iki 34 metų amžiaus žmogus, turintis aukštojo mokslo diplomą arba baigęs profesines studijas, bet jau metus ar ilgiau Lietuvoje neturėjęs darbo; vienišas arba turintis šeimą ir vaikų, kuriuos išsiveža kartu į emigracijai pasirinktą šalį.
Nebepalikti vaikų Lietuvoje, o vežtis juos kartu – tai nauja, tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija, kol kas būdingiausia į Jungtinę Karalystę bei Airiją išvykstantiems emigrantams. „Nors Jungtinėje Karalystėje atlyginimai mažesni nei, tarkime, Norvegijoje, gyventi su šeima ten pačios geriausios sąlygos. Tiems, kurie nori emigruoti su visa šeima, pirmiausia ir siūlome rinktis Angliją“, – teigia įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo paslaugas teikiančios UAB „Job center LT“ direktorius Ilja Malkinas.
Jungtinė Karalystė, nepaisant šalį slegiančio didelio nedarbo, tarp lietuvių emigrantų pastarąjį dešimtmetį buvo populiariausia – ją renkasi maždaug kas antras emigrantas. Antroje vietoje – Airija.
Be to, svarbu paminėti, kad išvyksta daugiausia jauni lietuviai. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius kelerius metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus, o kas aštuntas – vaikas iki 18 metų. Be to, maždaug 80 proc. emigrantų prieš išvykdami neturėjo darbo vienus metus ir ilgiau.
Dar viena tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija – į Didžiąją Britaniją ar Airiją emigruoja jau ne žemiausio išsilavinimo ir kultūros lietuviai, kaip buvo vos atsivėrus sienoms į Europą. Mokslininkas Arūnas Teišerskis, jau septynerius metus gyvenantis Airijoje ir šiuo metu dirbantis Dublino universitete, taip pat einantis Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko pareigas, pastebi, kad pastaruoju metu atvyksta vis daugiau jaunų žmonių iki trisdešimties metų, be to, kitaip nei anksčiau, dažnas jų turi universiteto ar kolegijos diplomą. A.Teišerskis taip pat patvirtina, kad dabar populiarus toks emigracijos modelis: pirmas atvyksta vyras, pradeda dirbti, įsikuria,
o po kiek laikui paskui jį – ir visa šeima, tuo labiau kad Airijoje auginantieji vaikus gauna nemenką socialinę paramą. Rasti darbą šiuo metu nelengva ir Airijoje – čia nedarbas siekia apie 14 proc., bet, pasak A.Teišerskio, paprasčiau nei Lietuvoje. Kokius darbus lietuviai dirba? „Nepaisant Lietuvoje įgyto išsilavinimo, didžioji dalis lietuvių Airijoje dirba tą darbą, kurį gauna. Visai kaip Lietuvoje“, – tvirtina mokslininkas.

Į Norvegiją – tik užsidirbti ir grįžti
Kad pastaruoju metu emigruoja daugiau jaunesnio amžiaus ir išsilavinusių žmonių, galima būtų pasakyti apie kiekvieną šalį, į kurią krypsta lietuvių emigrantų akys. Viena pagrindinių tai lemiančių priežasčių, ko gera, yra didelis nedarbas Lietuvoje.
Vis dėlto tarp lietuvių, emigruojančių į skirtingas ES šalis, išryškėja ir tam tikri skirtumai. Pavyzdžiui, į Jungtinę Kara lystę daugiausia traukiama su šeimomis, o į Norvegiją ar Olandiją, kaip sako įdarbinimo įmonės vadovas I.Malkinas, tik užsikalti pinigo ir grįžti. Daugiausiai lietuvių į Norvegiją vyksta dirbti trumpalaikių sezoninių darbų, gyvena darbdavių išnuomotuose namuose ar butuose po kelis žmones viename kambaryje, noriai dirba viršvalandžius ir savaitgaliais, o sutarčiai pasibaigus vėl grįžta į Lietuvą. Rasti nuolatinį darbą Norvegijoje nemokant norvegų kalbos – beveik neįmanoma. Tad Norvegija dažnam lietuvių emigrantui šiandien yra tik laikina uždarbio stotelė.
Beje, Norvegija, kurioje nedarbas tesiekia apie 4 proc., tapo viena geidžiamiausių lietuvių emigrantų šalių. Norvegija netgi iškopė į trečią vietą tarp šalių, į kurias lietuvių pastaruoju metu emigruoja daugiausiai. „Kodėl? Norvegijoje atlyginimai dabar vieni didžiausių, – aiškina I.Malkinas, pridurdamas, kad lietuviai per mėnesį vidutiniškai uždirba po 8–12 tūkst. Lt. – Gal todėl norvegų darbdaviai nelabai nori samdyti itin jaunų, nes jaunesni, gavę daug pinigų, pernelyg atsipalaiduoja, nebesivaldo, jų dabar Norvegijoje pilni kalėjimai.“
Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos pirmininkės Dainos Bogdanienės teigimu, nedarbas šalyje mažas, tad norvegų kalbą mokantys geri specialistai tikrai ne lieka be darbo, tačiau dėl nekvalifikuotos darbo vietos reikia labai pakovoti. Jau dvylika metų įvairiuose projektuose ir tyrimuose, susijusiuose su migrantų dalyvavimu darbo rinkoje, socializacija bei integracija, dirbanti D.Bogdanienė sako, kad kai kuriose srityse, nereikalaujančiose kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo, dirba išimtinai imigrantai: tai valymas, statyba, maisto pramonė (mėsos, žuvies fabrikai), skalbyklos, šiukšlių, laikraščių išvežiojimas, daržovių rūšiavimas, pakavimas ir kt. Tai ir yra pagrindiniai naujai atvykstančių lietuvių darbai.
„Paplitęs mitas, kad Norvegijoje iškart gausi darbą, neatitinka tikrosios padėties, – įspėja D.Bogdanienė. – Atvykę be pa sirengimo ir jokio konkretaus plano naujieji imigrantai įsilieja į didžiulę grupę juodadarbių darbo ieškotojų, kurie paprastai gauna tik pakaitinio darbuotojo darbą.“
Panaši padėtis ir Olandijoje: norint rasti geriau mokamą nuolatinį darbą mokėti anglų kalbos čia nepakanka, todėl dauguma lietuvių atvyksta dirbti nekvalifikuotų darbų pagal terminuotas sutartis. Kaip sako įdarbinimo agentūros „Qbis“, pernai padėjusios susirasti darbą Olandijoje maždaug tūkstančiui lietuvių, komercijos direktorius Sergejus Naumčikas, dažnas lietuvis nėra tikras, kad ilgai turės darbą, todėl savo šeimą atsivežti prisibijo ir ateities su šia šalimi nesieja.
Na, o, pavyzdžiui, į Vokietiją daugiau išvyksta šiek tiek vyresnio amžiaus lietuvių – jau perkopusių ketvirtą penktą dešimtį. Be to, darbu Vokietijoje labiau domisi moterys: lietuvės neblogai įsitvirtinusios senelių slaugytojų ir auklių darbų fronte, o vyrai daugiausia dirba statybose, miškų tvarkymo ir kitus nekvalifikuotus darbus.
Beje, kai pernai Vokietija atvėrė savo darbo rinką lietuvių emigrantams, padėtis šiuo požiūriu ne itin pasikeitė – lietuvių antplūdžio nesulaukta, o jų prioritetai li ko iš esmės tie patys. „Tiesiog tie, kurie anksčiau dirbo nelegaliai, dabar legalizavosi“, – pastebi Vokietijoje nuo 1999 m. gyvenanti Asta Korinth, dirbanti medicinos sesele Fiurto miesto ligoninėje.
„Legalizavosi“ ir lietuvės senelių slaugytojos. Dėl šių darbų mūsų tautietės ir toliau konkuruoja tik su kitomis imigrantėmis iš Rytų Europos, nes, pasak A.Korinth, vokiečiai tokio darbo turbūt ir nedirbtų. Be to, patys senoliai suinteresuoti savo priežiūra dvidešimt keturias valandas per parą, o tai lengviausia pasiekti, jei slauge priimama dirbti gyventi neturinti kur atvykėlė iš kitos šalies, kuriai mielai parūpinamas kambarys slaugomojo namuose.

Iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo penktadalis tautos
Dvidešimt dveji Lietuvos nepriklausomybės metai – daugiau nei pusė milijono šiuo laikotarpiu šalį palikusių piliečių. Ar galima teigti, kad pastaroji lietuvių emigracija masiškiausia Lietuvos istorijoje? Ką apie nė emigracija gerokai sumažėjo, nors tada daug lietuvių pasuko į Pietų Amerikos šalis.
Taigi nuo XIX a. pabaigos iki sovietinės okupacijos dėl ekonominių priežasčių iš Lietuvos emigravo arti pusės milijono žmonių – panašiai kaip 1990–2011 m. Tie sa, anais laikais lietuvių sugrįždavo kiek daugiau nei dabar. „Iš 400 tūkst. emigravusiųjų grįžo maždaug 25 proc. Dalis jų grįždavo iš Amerikos išsimokslinę, prakutę, papildydavo inteligentų luomą, pradėdavo Lietuvoje verslus“, – tvirtina istorikas A.Eidintas.
Istorinių šaltinių teigimu, aktyvi lietuvių emigracija į Rusiją bei Ameriką prasidėjo dar XVIII a. Kai kurie istorikai skaičiuoja, kad nuo 1790 iki 1914 m. iš Lietuvos galėjo emigruoti apie milijoną lietuvių, tačiau tikslių duomenų nėra: kaip sako A.Eidintas, tai nedaug n uo Lietuvos atitrūkę: bendrauja su giminėmis skaipu, žiūri lietuviškas televizijas, bet kada ir gana pigiai gali sugrįžti namo ir pabūti. Emigravę jie gali jaustis taip, tarsi gyventų Lietuvoje“, – lygina A.Eidintas.
O ko galime tikėtis ateityje: ar lietuvių emigracija toliau didės, o gal ims slopti? Čia kol kas nuomonės išsiskiria.
Kaip teigia „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis, 2010–2011 m. emigracijos statistiką iškreipė prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o iš tiesų emigracija iš Lietuvos jau rimsta. „Šios kartos emigracijos po ten cialas jau išnaudotas“, – įsitikinęs N.Mačiulis.
O štai sociologas Vladas Gaidys mano, kad jei nebus panaikintos lietuvių išvykimą skatinančios priežastys, emigracija toliau didės. Tuo labiau jog pati emigracijos prigimtis bylojanti, kad kuo daugiau tautiečių išvyksta, tuo lengviau darosi atvažiuoti kitiems.
Emigraciją tyrinėjusio istoriko ir diplomato prof. Alfonso Eidinto duomenimis, nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo – 1914-ųjų iš Lietuvos į JAV, Rusiją ir Angliją ieškodami geresnio gyvenimo emigravo apie 400 tūkst. gyventojų, tiesa, apie 13 proc. jų sudarė lietuviais užsirašę žydai. XIX a. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 2 mln. žmonių, tad tai sudarė apie penktadalį šalies gyventojų.
Taigi sukrečianti pastarųjų dviejų dešimtmečių emigracija demografiniu požiūriu nėra pats nuostolingiausias Lietuvai laikotarpis, tačiau netekome santykinai panašaus gyventojų skaičiaus, kaip ir XIX–XX amžiuje.
Žvelgiant į praeitį, dar apie 100 tūkst. lietuvių iš šalies emigravo 1920–1940 m.: pasak A.Eidinto, JAV tada ėmė griežtai riboti atvykstančiųjų į šalį srautus.
Vis dėlto istorikas apibendrina, kad tiek dabar, tiek XVIII–XIX a. lietuvių emigracijos priežastys taip pat buvo daugiausia ekonominės: lietuviai visais laikais ieškojo, kur geriau. Pavyzdžiui, Antanas Smetona yra sakęs, kad lietuviai linkę į kosmopolitizmą – to, ką patys turi gero, jie dažnai neįvertina, o pas kitus jiems at rodo ir geriau, ir įdomiau.
„Mano galva, Lietuvoje visada buvo santykinis darbo jėgos perteklius – miestai maži, gamyklų nedaug, o gimstamumas buvo didelis. Tokiai masei žmonių darbo vietų negali pasiūlyti ir dabartinės Lietuvos ekonomika. Vis dėlto šių dienų emigrantus lyginti su anų laikų sunku: tais laikais žmonės išvykdavo jau tarsi amžiams, laikraščiuose esu radęs tokių nostalgiškų minčių, kad verkti norėdavosi.
Priežastys, skatinančios emigruoti, yra kelios. Pirma, prasta materialinė gerovė: nėra darbo, už ką mokėti paskolų, kaip susitaupyti būstui ar tiesiog normaliai gyventi, kai, anot sociologo, susimoki už šildymą ir dar kažkiek lieka. Antra, nepalankios sąlygos smulkiajam verslui: nedideli šeimos verslai paprastai yra tas inkaras, kuris „kabina“ likti šalyje, o pas mus jo pradžia sudėtinga ir apkrauta mokesčiais. Ir dar kelios priežastys, tokios kaip noras gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje, svetur studijuoti ar tobulintis kaip aukštos kvalifikacijos specialistams, nes Lietuvoje tokios galimybės labai ribotos.
„Jei šios priežastys nebus pašalintos, ypač materialinės, jei negerės verslo kūrimo sąlygos, tada emigracija, mano manymu, tik didės, nes šiuo metu Lietuva nėra ta šalis, kurioje būtų gera gyventi“, – apibendrina V.Gaidys. ■

2001-2011 m. Lietuva neteko tiek gyventojų, kiek jų gyvena Kaune ir Šiauliuose kartu sudėjus. Ar taip sparčiai nyksime ir artimiausiais dešimtmečiais?

Užsukime trumpam į Naująją Akmenę, miestą Šiaurės Lietuvoje, nuo seno garsėjantį savo cemento pramone. Jei atvažiuotumėte čia po kokių penkiolikos metų pertraukos, turbūt nepatikėtumėte akimis. Miestas ištuštėjęs, tarsi be gyvybės. Kiemuose ant suoliukų sėdi močiutės, bet beveik nematyti žaidžiančių vaikų. Vienas vaikų darželis – jau uždarytas. Ant kai kurių parduotuvių, paslaugų įstaigų taip pat pakabintos spynos.
Nieko keisto, kad butų kainos čia svyruoja nuo 5 tūkst. iki 50 tūkst. Lt, o nuoma atsieina apytikriai 50-150 Lt – tikra svajonė vilniečiui. Nors dažnai nuoma čia ir visai nieko nekainuoja. Tokių butų šeimininkai džiaugiasi ir tuo, jei atsiranda kam sumokėti už šildymą ir kitus mokesčius.
Ar tikrai Naujoji Akmenė nyksta iš Lietuvos žemėlapio? Jau panašu į tai, nes gyventojų čia katastrofiškai mažėja: nuo 1990 m. kai čia gyveno apie 16 tūkst. žmonių, miestas Šiaulių apskrityje jau susitraukė apie 60 proc., tai yra iki 9,5 tūkst. gyventojų. Liūdnos tendencijos stebimos ir visame Akmenės rajone – čia vien pastarąjį dešimtmetį, išankstiniais gyventojų surašymo duomenimis, gyventojų sumažėjo penktadaliu: iš šalies savivaldybių labiau per šį laikotarpį sunyko tik „atominis“ Visaginas (-25 proc.).
„Vien pagrindinėje miesto įmonėje, „Akmenės cemento“ gamykloje, dirbo virš trijų tūkstančių žmonių, o dabar tik apie penkis šimtus“, – pripažįsta Naujosios Akmenės senbuvis, miesto seniūnas Rimvydas Juozapavičius. „Jei atsuku laiką atgal, atsimenu perpildytus miesto bendrabučius – žmonės laukdavo eilėse, kad gautų kur gyventi, o dabar trys bendrabučiai jau nugriauti, dar vienas laukia savo eilės. Tad gyventojų mažėjimas tikrai juntamas“, – priduria pašnekovas.
Naująją Akmenę ištiko toks pat likimas, kaip ir kitus sparčiausiai nykstančius Lietuvos miestus ir miestelius: čia darbo vietų buvo gerokai mažiau nei gyventojų, todėl jie ėmė judėti kitur, tai yra ten, kur to darbo yra – į didmiesčius arba į užsienio šalis, ypač – jaunoji karta. Kaip sako emigraciją tyrinėjantis istorikas ir diplomatas prof. Alfonsas Eidintas, Lietuvoje visais laikais buvo santykinis darbo jėgos perteklius – gyventojų buvo gerokai daugiau nei darbo vietų, todėl lietuviai ir prieš kelis šimtmečius, ir dabar yra viena labiausiai migruojančių tautų.
„Veidas“ pažvelgė, kas ateityje laukia tiek mūsų minimos Naujosios Akmenės, tiek kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Ar artimiausiais dešimtmečiais taip pat sparčiai nyksime?

Lietuva bus, bet be lietuvių?

Demografiją tyrinėjantis Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Algirdas Stanaitis sako, kad visos prognozės liudija, kad lietuvių ir toliau mažės, tik jau ne taip sparčiai kaip pastaruosius du dešimtmečius.
Štai vien 2001-2011 m., išankstiniais surašymo duomenimis, lietuvių sumažėjo maždaug 430 tūkst. 2011 m. kovo 1 d. šalyje gyveno 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių gyventojų. Tačiau tarptautinių institucijų prognozės Lietuvai yra gana optimistinės – štai Eurostatas skaičiuoja, kad ateityje gyventojų mažėjimas sulėtės ir tiek gyventojų, kiek per pastarąjį dešimtmetį, Lietuva ateityje neteks nebent per tris dešimtmečius. Paskutinėmis Eurostato demografinėmis prognozėmis, 2061 m. Lietuvoje gyvens 2,66 mln. žmonių. Tiesa, prof. A.Stanaitis atkreipia dėmesį, jog šios prognozės apskaičiuotos dar neturint naujausių surašymo duomenų, tai yra remiantis skaičiais, kokių jau nėra – kad Lietuvoje gyvena trimis šimtais tūkstančių gyventojų daugiau nei iš tiesų.
A.Stanaitis priminė garsiąją TSRS partinio veikėjo Michailo Suslovo pokario metais ištartą frazę „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Pasak demografo, žvelgiant į pastarųjų metų emigracijos rodiklius tokia grėsmė iš tiesų atrodo reali. „Net ir trėmimų į Sibirą metais lietuvių tiek neištremdavo, kiek jų dabar savo noru išvyksta. Bet vis dėlto aš manau, kad Lietuva, smarkiai nukraujavusi ir susitraukusi iki kokių dviejų milijonų, atsities ir tikrai nepranyks“, – svarstė prof. A.Stanaitis.
Tuo tarpu migracijos ekspertas Dainius Paukštė sako, kad pagal juodžiausią scenarijų po penkiasdešimties metų lietuvių teliktų 1,4 mln. Pasak buvusio Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo, tikintis, kad 2060 m. lietuvių bus 2,7 mln., kaip prognozuoja Eurostatas, kasmet Lietuva turėtų netekti maždaug 17-19 tūkst. gyventojų, o dabartiniai išvykstančiųjų srautai bemaž dukart didesni.
Pašnekovas nelinkęs pernelyg džiaugtis ir tuo, kad pernai sugrįžusių į Lietuvą emigrantų gerokai padaugėjo – namo parvyko apie 14 tūkst. lietuvių, arba 9,9 tūkst. daugiau nei 2010 m. Pasak D.Paukštės, žmonės ėmė grįžti tik todėl, kad išvyko nepasiruošę – paskubom susikrovę lagaminus bėgo iš šalies nesusiradę svetur jokio pajamų šaltinio, o pamatę, kad ir ten padėtis nekokia, darbų stinga, dantis sukandę grįžta. „Tai man buvo panašu į evakuaciją, tad džiaugtis nematau kuo“, – tvirtino pašnekovas.
Anglijoje gyvenanti rašytoja ir žurnalistė Zita Čepaitė sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai išvyksta iš Jungtinės Karalystės, yra tebesitęsiantis nuosmukis statybų srityje, nes statybos yra pagrindinė sritis, kur lietuviai užsidirba sau duoną. Pasak Z.Čepaitės, nemažai lietuvių grįžta ir dėl vaikų, ypač kai ateina metas jiems eiti į mokyklą: tuomet kai kurie tėvai apsisprendžia grįžti į Lietuvą, kad vaikai augtų jiems artimesnėje kultūrinėje terpėje, o ne, kaip sako pašnekovė, tautų kultūrų katile, kuriuo yra tapęs Londonas.
„Ar emigracija išnyks iki 2020 m.? Abejoju, nebent Jungtinė Karalystė ir kitos šalys įvestų apribojimus darbo jėgos rinkai. Bet vargu, nes ką tada darys tas Anglijos fermeris, kurio vištas sugauna, papjauna, nupeša ir supakuoja buvę mano gimtojo kaimo kaimynai. Ir tuo labiau nemanau, kad ekonominės ar žmonių gyvenimo sąlygos bei požiūris į dirbantį žmogų 2020 m. Lietuvoje bus panašus, kaip šiandien Anglijoje. Bet psichologinis nusiteikimas emigruoti, manau, tikrai sumažės, nes per tą laiką susidarys tam tikra kritinė nusivylusių emigrantų masė“, – svarstė Anglijoje gyvenanti Z.Čepaitė.

Banko prognozė: emigracija sparčiai mažės

Vis dėlto „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad didžioji šios kartos emigracijos banga jau baigėsi ir toliau šį dešimtmetį, ypač antroje pusėje, emigracija iš Lietuvos bus labai maža. Jis primena, kad pastarųjų dvejų metų emigracijos rodikliai buvo stipriai iškreipti, nes emigraciją deklaravo ir nemažai tų lietuvių, kurie jau seniai yra iš Lietuvos išvykę. Tai vertė daryti siekis išvengti Privalomo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo.
„Prognozuoju, kad nuo šio dešimtmečio vidurio jau matysime teigiamą emigracijos saldo – imigracija kai kuriais metais viršys emigraciją, – teigė N.Mačiulis. – Tam įtakos turės du pagrindiniai veiksniai: viena vertus, prasideda reemigracijos procesas, kai dalis žmonių, išvykusių sunkiausiu šaliai metu, jau pradeda grįžti į Lietuvą. Ši tendencija išliks ir ateityje, ypač jei bus vykdoma atitinkama valstybės politika siekiant pritraukti emigravusius gyventojus. Reemigracija bus gana aktyvi antroje šio dešimtmečio pusėje. Kitas svarbus veiksnys, kodėl emigracija jau ne didės, o mažės, – kiekviena karta turi savo emigravimo potencialą, kuris Lietuvoje jau beveik išnaudotas.“
Pasak eksperto, ateinančių kelerių metų ekonomikos perspektyvos taip pat nuteikia gana optimistiškai: esą matyti daug ženklų, kad Lietuvos kilimas iš duobės, palyginti su kitomis ES šalimis, bus gana spartus, skatinamas nevienkartinių veiksnių, o tai irgi slopins emigraciją.
Kita vertus, N.Mačiulis pripažįsta, kad darbo vietų stygius ir toliau išliks aktuali problema, bet ji iš dalies spręsis natūraliu būdu. Statistika rodo, kad darbo jėga Lietuvoje, nepaisant milžiniškos emigracijos, pastarąjį dešimtmetį nesitraukė: darbingo amžiaus gyventojų skaičius buvo ir tebėra apie 1,6 mln. Ir tik nuo šių metų, ekonomistų prognozėmis, darbo jėgos kiekis šalyje ims mažėti. Tai esą bus nulemta gimstamumo sumažėjimo – praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį gimstamumui stipriai nukritus į darbo rinką šį dešimtmetį isilieja santykinai mažai žmonių.
Grįžtant prie Naujosios Akmenės, čia teigiamų poslinkių jau taip pat matyti – nors ir iš lėto, bet gyventojų mažėjimas paskutiniu metu stabilizuojasi. Tad per ateinančius porą dešimtmečių nei Naujoji Akmenė, nei kiti panašioje padėtyje atsidūrę miestai ir miesteliai dar tikrai neišnyks.

Demografinės tendencijos ateities Lietuvoje
1. Gyventojų mažės. Eurostato duomenimis, 2061 m. Lietuvoje gyvens 2,66 mln. gyventojų, tiesa, Lietuvos demografai sako, kad ši prognozė pernelyg optimistinė.
2. Gyventojų sudėtis. 2061-aisiais šalyje turėtų gyventi apie 1,38 mln. moterų ir 1,279 mln. vyrų.
3. Vaikai. Šiandien Lietuvoje yra apie 609 tūkst. vaikų iki 18 metų, o 2061 m. jų bebus apie 445 tūkst.
4. Gimstamumas. Prognozuojama, kad gimstamumas pamažu didės – maždaug po penkiasdešimties metų suminis gimstamumo rodiklis pasieks 1,66, o šio šimtmečio pabaigoje pasieks 2,04. Taigi kartų kaitą jis garantuos dar negreit.
5. Pagyvenusieji. 65 metų ir vyresnių gyventojų po penkių dešimtmečių padaugės beveik 300 tūkst. ir bus maždaug dvigubai daugiau nei vaikų (apie 831 tūkst.)
6. Gyvenimo trukmė. Anot prognozių, moterys po penkiasdešimties metų gyvens vidutiniškai 8 metais, o vyrai – beveik 12 metų ilgiau nei dabar.
7. Mirtingumas. JT prognozėmis, lietuvių mirtingumas, ypač – vyrų, ateityje ims mažėti – tai liudija apie didesnį gyventojų dėmesį savo sveikatai.
8. Emigracija I. Eurostato prognozėmis, emigracija iš Lietuvos išliks nemaža, bet sumažės.
9. Emigracija II. „Swedbank“ banko prognozė rodo, kad emigracija stipriai sumažės jau šio dešimtmečio antroje pusėje, o imigrantai net pralenks emigrantus.
10. Šeima. Lietuviai vis labiau artės prie vakarietiško šeimos kūrimo modelio, pagal kurį daug porų gyvena ir vaikų susilaukia ne santuokoje.