Kaip artimiausiais dešimtmečiais kis Lietuvos gyventojų skaičius? Ką rodo gimstamumo prognozės, kokia bus mūsų gyvenimo trukmė? Apie tai – pokalbis su Demografinių tyrimų instituto direktore prof. Vlada Stankūniene.

VEIDAS: Gyventojų šalyje sparčiai mažėja. Ar išties lietuvių tautai gresia išnykti?
V.S.: Remiantis skaičiais, mūsų iš tiesų mažėja. Kaip ir daugelyje neišsivysčiusių šalių, tai vyksta dėl natūralios gyventojų kaitos bei negiamos žmonių migracijos, mat išsivysčiusias valstybes papildo imigrantai, o Lietuva yra ta šalis, kuri gyventojus praranda. Vis dėlto solidžių institucijų, tokių kaip Jungtinės Tautos (JT) ar Eurostatas, prognozės rodo, kad maždaug šio šimtmečio viduryje gyventojų skaičiaus kitimas Lietuvoje stabilizuosis. Jos gana optimistinės ir liudija, kad šio šimtmečio pabaigoje, JT duomenimis, Lietuvoje bus apie 2,4 mln. gyventojų.
Tiesa, būtina pasakyti, kad šias prognozes JT pernai paskelbė naudodamosi 2010 m. duomenimis, kai naujausių gyventojų surašymo duomenų dar nebuvo. Galima būtų patikslinti, kad 2100 m. Lietuvoje bus maždaug 2,2 mln. gyventojų.
VEIDAS: Prieš keletą metų Eurostatas skelbė, kad po penkiasdešimties metų, 2060-aisiais, lietuvių beliks 2,5 mln., bet naujausioje prognozėje šį skaičių padidino iki 2,7 mln. Kodėl prognozės taip kinta?
V.S.: Optimizmo prideda tai, kad daugumoje išsivysčiusių Europos šalių gimstamumas pradėjo didėti. Pirmiausia gimstamumas smarkiai ėmė mažėti skandinavų šalyse: nuo 1960 m. vidurio suminis gimstamumo rodiklis, arba vidutinis vaikų skaičius, kurį moteris pagimdo per savo gyvenimą, buvo nukritęs iki maždaug 1,5–1,6. O dabar Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje šis rodiklis jau artėja prie 2.
Anksčiau, gimstamumui krinant, manyta, kad padėtis beviltiška, bet dabar jau atsirado tam tikro optimizmo, nes aiškėja, kad norimas atžalų skaičius buvo ir yra vidutiniškai du vaikai, tik jie gimdomi esant vyresnio amžiaus. Pasaulyje tiesiog keičiasi gimstamumo modelis. Kai šis procesas tik prasideda, gimstamumas smarkiai krinta, bet įvykus perėjimui prie naujojo modelio gimstamumo rodikliai vėl pagerėja. Ypač jei vykdoma efektyvi šeimos politika. Taip ilgainiui vėl sugrįžtama į demografinę pusiausvyrą.
VEIDAS: Kada tai įvyks ir Lietuvoje?
V.S.: Mūsų šalyje spartus gimstamumo mažėjimas fiksuojamas nuo 1990 m., tai reiškia, kad mes tik einame paskui ir prie naujojo gimstamumo modelio, pasak JT prognozių, pereisime ne taip jau greitai: dabar mūsų suminis gimstamumo rodiklis yra 1,5, o iki 2 pakils maždaug 2060–2070 m.
Na, o pagrindinė priežastis, kodėl ateityje imta prognozuoti didesnį Lietuvos gyventojų skaičių, yra ta, kad tikimasi didelio mirtingumo sumažėjimo, ypač vyrų. Tačiau aš šiuo atžvilgiu esu didesnė pesimistė. Jau pastaruosius keturiasdešimt penkerius metus mūsų vyrų mirtingumas yra gerokai didesnis, nei buvo 1965 m.: rodiklis svyruoja, bet buvusio lygio nepasiekia.
VEIDAS: Kaip toliau kis mirtingumo tendencijos? Ar per artimiausius dvidešimt metų pasivysime ilgiausiai gyvenančius europiečius?
V.S.: Nepasivysime. Nes mūsų atsilikimo rezervas, kurį reikia panaikinti, labai didelis, ypač vyrų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės Vakaruose yra 5–7 metai, o pas mus siekia 11–12 metų.
Na, bet pirmieji optimistiniai daigai jau matyti. Iki 1965 m. mes pagal mirtingumo rodiklius buvome nedaug atsilikę nuo Vakarų šalių, mirtingumas mažėjo. Bet po to visose posovietinėse šalyse padėtis ėmė blogėti: moterų mirtingumas mažėjo labai jau pamažu, o vyrų ėmė didėti. Tuo metu Vakaruose mirtingumas toliau mažėjo, tik lėčiau.
Mirtingumas mažėja, kol vyksta mokslo, technikos ir medicinos progresas, gerėja gyvenimo sąlygos, o kai šie rezervai išsemiami, tai daugiausiai priklauso nuo žmogaus gyvensenos: ar jis investuoja į savo sveikatą, ar atvirkščiai – žaloja save nesveika elgsena, kas ypač būdinga posovietinės erdvės gyventojams.
Taigi Vakaruose dėl palankaus gyvenimo būdo mirtingumas tiek nuo išorinių priežasčių, tiek nuo kraujo apytakos sistemos sutrikimų mažėjo jau nuo 1960 m., Estijoje tai vyksta jau maždaug dešimtmetį, Latvijoje – šiek tiek trumpiau, o pas mus tai prasidėjo dar tik prieš trejus metus. Gal ir mes pradedame vertinti savo sveikatą, nors iš tiesų dar anksti sakyti, ar tai jau tendencijos, dėl ko mažėja mirtingumas išsivysčiusiame pasaulyje, pradžia.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad lietuviai ir miršta anksčiau, ir daugiau serga bei emigruoja? Juk nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pagal šiuos rodiklius dar nedaug kuo skyrėmės nuo savo kaimynų.
V.S.: Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera. Ir, matyt, prasčiau nei kaimyninėse šalyse. Kodėl pas mus didžiausia emigracija? Vadinasi, aplink yra geriau. Štai emigracija iš Estijos beveik nulinė – tai reiškia, kad estams ten nėra blogai. Savižudybių rodikliai pas mus taip pat didžiausi: pagal vyrų savižudybes esame vieni pirmųjų pasaulyje.
VEIDAS: Jei kalbėsime apie šeimą, ar toliau daugės porų, kurios gyvena nesusituokusios, bei ne santuokoje gimusių vaikų?
V.S.: Matyt, taip. Žiūrint į jaunesnes kartas aišku, kad vis daugiau žmonių šeimas kuria neregistruodami santuokos. Kitų šalių patirtis rodo, kad tai tampa savotiška norma. Mes esame dar tik šio proceso pradžioje, tad ši tendencija, nepaisant pastangų tam sutrukdyti įstatymais, turėtų išlikti.
VEIDAS: Visuomenė sparčiai senėja. Ar turi pagrindo nuogąstavimai, kad ateityje didžiąją dalį tautos sudarys pensininkai?
V.S.: Taip nebus, bet prognozuojama, kad 2050–2060 m. 65 metų ir vyresni gyventojai sudarys apie trečdalį visuomenės. Ties tuo jų skaičius ir stabilizuosis.
Galiu patikinti, kad mes tikrai neišnyksime. Nes optimizmo, kad gimstamumas pamažu atsigaus ir mirtingumas mažės, randasi vis daugiau. O kad visi emigruosime, taip irgi negali būti.

Atrodo, kad mums Lietuvoje gyventi ne itin gera.

BFL

1990–2011 m. iš Lietuvos emigravo apie 670 tūkst., o į šalį sugrįžo apie 110 tūkst. gyventojų. Vadinasi, dėl emigracijos Lietuva per du dešimtmečius, vien oficialiais duomenimis, neteko jau daugiau nei pusės milijono gyventojų.

Vien 2010–2011 m., Statistikos departamento duomenimis, savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 137,5 tūkst. lietuvių. Galėtume kalbėti apie dar vieną masinę lietuvių emigracijos bangą, tačiau tai nebūtų visai tikslu, nes pastarųjų metų duomenys yra iškreipti: norėdami išvengti prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, savo išvykimą 2010–2011 m. suskubo deklaruoti ir jau anksčiau šalį palikę tautiečiai.
Nepaisant to, lietuviai tebėra viena labiausiai migruojančių tautų Europoje. Beje, žvelgiant istoriniu pjūviu, masinė tautos emigracija anaiptol nėra naujiena. Tai didesnės, tai mažesnės lietuvių emigracijos bangos yra nuolat pasikartojantis reiškinys jau kelis pastaruosius šimtmečius: XIX, XX amžiuje lietuviai, daugiausia valstiečiai, į porą lagaminų susikrovę būtiniausius daiktus, traukė į Jungtines Amerikos Valstijas, o šiandien, išnuomoję Lietuvoje turimus būstus, su šeimomis ar be jų, nes internetas sumažina atstumą iki tėvynėje likusių artimųjų, plūsta į Didžiąją Britaniją, Airiją, Norvegiją.
Laikai keičiasi, tačiau tiek prieš du šimtmečius, tiek dabar vienas dalykas yra toks pat: lietuviai – ar jie būtų valstiečiai, ar jau išsilavinę miestiečiai – visais laikais traukė ten, kur geriau, kur gali daugiau uždirbti, susikurti geresnes gyvenimo sąlygas.
Vis dėlto kokie jie, šių dienų emigrantai? Dėl kokių priežasčių vieni jų naujaisiais namais pasirenka Didžiąją Britaniją, o kiti – Norvegiją ar Olandiją ir kokį gyvenimą ten susikuria? Ir ar lietuviai išties yra nuolatinei migracijai pasmerkta tauta? „Veidas“ ieškojo atsakymų, koks būtų šių dienų lietuvių emigranto portretas ir kokių emigracijos tendencijų galime tikėtis artimiausiu metu.

Šeimomis emigruojama į Airiją ir Didžiąją Britaniją

Ignas (32 m.) ir Rimantė (33 m.) Mockai susikrovė į lagaminus būtiniausius daiktus, išvežė į kaimą šunį, išdalijo draugams kambarines gėles, pasiėmė savo du darželinio amžiaus vaikus ir išvyko į Londoną nenusipirkę bilieto atgal. Tai buvo prieš pusantrų metų. Tuomet, kaip prisimena R.Mockienė, jau buvo praėję beveik dveji metai, kai jos vyras, elektromechanikas, niekaip negalėjo rasti darbo, už kurį būtų mokamas bent kiek didesnis nei minimalus atlyginimas.
„Mus, kaip ir daugelį, spaudė paskolos, o tada vyrui pasiūlė darbą Londone. Apsisprendėme greitai – Anglijoje jau buvo įsikūrę nemažai mūsų giminaičių ir bičiulių“, – pasakoja R.Mockienė. Moteris priduria nė karto nesudvejojusi, kad mažamečius vaikus galbūt vertėtų kuriam laikui palikti Lietuvoje, pas senelius, kol jie svetur įsitvirtins: sutuoktiniai buvo pasiryžę vaikų nepalikti, tuo labiau kad draugai iš karto rado jiems vietą Londono darželyje.
Ilgą laiką darbą Londone turėjo tik vienas iš sutuoktinių – nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje šiuo metu siekia 8,4 proc. ir yra didžiausias nuo 1996 m., tad R.Mockienė keturis mėnesius beveik kasdien varstė įdarbinimo agentūrų duris, ėjo į pokalbius su darbdaviais, kol galiausiai įsidarbino pakuotoja vienoje gamykloje.
Vis dėlto ši lietuvių pora dėl savo sprendimo emigruoti dar nesigailėjo: per pusantrų metų Mockai atidavė visas skolas, įsigijo apynaujį automobilį, susitvarkė buitį. Tik komodoje dulkantis aukštojo mokslo diplomas R.Mockienę verčia graužtis, kad, atidavusi daug jėgų geografijos studijoms universitete, dabar ji dėlioja į dėžutes saldainius.
Ignas ir Rimantė Mockai yra beveik tipiniai lietuviai, šiuo metu emigruojantys į Didžiąją Britaniją ar Airiją. Jei reikėtų šių dienų Anglijos ar Airijos lietuvių emigrantą apibūdinti keliais žodžiais, būtų galima pasakyti, kad tai jaunas, iki 34 metų amžiaus žmogus, turintis aukštojo mokslo diplomą arba baigęs profesines studijas, bet jau metus ar ilgiau Lietuvoje neturėjęs darbo; vienišas arba turintis šeimą ir vaikų, kuriuos išsiveža kartu į emigracijai pasirinktą šalį.
Nebepalikti vaikų Lietuvoje, o vežtis juos kartu – tai nauja, tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija, kol kas būdingiausia į Jungtinę Karalystę bei Airiją išvykstantiems emigrantams. „Nors Jungtinėje Karalystėje atlyginimai mažesni nei, tarkime, Norvegijoje, gyventi su šeima ten pačios geriausios sąlygos. Tiems, kurie nori emigruoti su visa šeima, pirmiausia ir siūlome rinktis Angliją“, – teigia įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo paslaugas teikiančios UAB „Jobcenter LT“ direktorius Ilja Malkinas.
Jungtinė Karalystė, nepaisant šalį slegiančio didelio nedarbo, tarp lietuvių emigrantų pastarąjį dešimtmetį buvo populiariausia – ją renkasi maždaug kas antras emigrantas. Antroje vietoje – Airija.
Apklausę šiose šalyse gyvenančius ir dirbančius lietuvius, įdarbinimo įmonių atstovus bei išanalizavę pastarųjų metų statistinius duomenis, priėjome prie išvados, kad šias šalis daugiausia renkasi tie emigrantai, kurie yra nusiteikę užsienyje pagyventi ilgėlesnį laiką, – tie, kurie pasvajoja apie gyvenimą Lietuvoje, bet vis dėlto atideda grįžimą neapibrėžtam laikui, o dabar savo gyvenimą kuria, dirba, augina vaikus Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Todėl dažnas lietuvis šiose šalyse jau ne nuomojasi, o nebevengia įsigyti nuosavo būsto, važinėja nuosavu automobiliu. Tikimybė, kad tokie emigrantai kada nors grįš į tėvynę, ekspertų vertinimu, yra mažiausia.
Be to, svarbu paminėti, kad išvyksta daugiausia jauni lietuviai. Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius kelerius metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus, o kas aštuntas – vaikas iki 18 metų. Be to, maždaug 80 proc. emigrantų prieš išvykdami neturėjo darbo vienus metus ir ilgiau.
Dar viena tik pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija – į Didžiąją Britaniją ar Airiją emigruoja jau ne žemiausio išsilavinimo ir kultūros lietuviai, kaip buvo vos atsivėrus sienoms į Europą. Mokslininkas Arūnas Teišerskis, jau septintus metus gyvenantis Airijoje ir šiuo metu dirbantis Dublino universitete, taip pat einantis Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko pareigas, pastebi, kad pastaruoju metu atvyksta vis daugiau jaunų žmonių iki trisdešimties metų, be to, kitaip nei anksčiau, dažnas jų turi universiteto ar kolegijos diplomą. A.Teišerskis taip pat patvirtina, kad dabar populiarus toks emigracijos modelis: pirmas atvyksta vyras, pradeda dirbti, įsikuria, o po kiek laikui paskui jį – ir visa šeima, tuo labiau kad Airijoje auginantieji vaikus gauna nemenką socialinę paramą.
Rasti darbą šiuo metu nelengva ir Airijoje – čia nedarbas siekia apie 14 proc., bet, pasak A.Teišerskio, paprasčiau nei Lietuvoje. Kokius darbus lietuviai dirba? „Nepaisant Lietuvoje įgyto išsilavinimo, didžioji dalis lietuvių Airijoje dirba tą darbą, kurį gauna. Visai kaip Lietuvoje“, – tvirtina mokslininkas.

Į Norvegiją – tik užsidirbti ir grįžti

Kad pastaruoju metu emigruoja daugiau jaunesnio amžiaus ir išsilavinusių žmonių, galima būtų pasakyti apie kiekvieną šalį, į kurią krypsta lietuvių emigrantų akys. Viena pagrindinių tai lemiančių priežasčių, ko gera, yra didelis nedarbas Lietuvoje.
Vis dėlto tarp lietuvių, emigruojančių į skirtingas ES šalis, išryškėja ir tam tikri skirtumai. Pavyzdžiui, į Jungtinę Karalystę daugiausia traukiama su šeimomis, o į Norvegiją ar Olandiją, kaip sako įdarbinimo įmonės vadovas I.Malkinas, tik užsikalti pinigo ir grįžti. Daugiausiai lietuvių į Norvegiją vyksta dirbti trumpalaikių sezoninių darbų, gyvena darbdavių išnuomotuose namuose ar butuose po kelis žmones viename kambaryje, noriai dirba viršvalandžius ir savaitgaliais, o sutarčiai pasibaigus vėl grįžta į Lietuvą. Rasti nuolatinį darbą Norvegijoje nemokant norvegų kalbos – beveik neįmanoma. Tad Norvegija dažnam lietuvių emigrantui šiandien yra tik laikina uždarbio stotelė.
Beje, Norvegija, kurioje nedarbas tesiekia apie 4 proc., tapo viena geidžiamiausių lietuvių emigrantų šalių. Norvegija netgi iškopė į trečią vietą tarp šalių, į kurias lietuvių pastaruoju metu emigruoja daugiausiai. „Kodėl? Norvegijoje atlyginimai dabar vieni didžiausių, – aiškina I.Malkinas, pridurdamas, kad lietuviai per mėnesį vidutiniškai uždirba po 8–12 tūkst. Lt. – Gal todėl norvegų darbdaviai nelabai nori samdyti itin jaunų, nes jaunesni, gavę daug pinigų, pernelyg atsipalaiduoja, nebesivaldo, jų dabar Norvegijoje pilni kalėjimai.“
Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos pirmininkės Dainos Bogdanienės teigimu, nedarbas šalyje mažas, tad norvegų kalbą mokantys geri specialistai tikrai nelieka be darbo, tačiau dėl nekvalifikuotos darbo vietos reikia labai pakovoti. Jau dvylika metų įvairiuose projektuose ir tyrimuose, susijusiuose su migrantų dalyvavimu darbo rinkoje, socializacija bei integracija, dirbanti D.Bogdanienė sako, kad kai kuriose srityse, nereikalaujančiose kvalifikacijos ir kalbos mokėjimo, dirba išimtinai imigrantai: tai valymas, statyba, maisto pramonė (mėsos, žuvies fabrikai), skalbyklos, šiukšlių, laikraščių išvežiojimas, daržovių rūšiavimas, pakavimas ir kt. Tai ir yra pagrindiniai naujai atvykstančių lietuvių darbai.
„Paplitęs mitas, kad Norvegijoje iškart gausi darbą, neatitinka tikrosios padėties, – įspėja D.Bogdanienė. – Atvykę be pasirengimo ir jokio konkretaus plano naujieji imigrantai įsilieja į didžiulę grupę juodadarbių darbo ieškotojų, kurie paprastai gauna tik pakaitinio darbuotojo darbą.“
Panaši padėtis ir Olandijoje: norint rasti geriau mokamą nuolatinį darbą mokėti anglų kalbos čia nepakanka, todėl dauguma lietuvių atvyksta dirbti nekvalifikuotų darbų pagal terminuotas sutartis. Kaip sako įdarbinimo agentūros „Qbis“, pernai padėjusios susirasti darbą Olandijoje maždaug tūkstančiui lietuvių, komercijos direktorius Sergejus Naumčikas, dažnas lietuvis nėra tikras, kad ilgai turės darbą, todėl savo šeimą atsivežti prisibijo ir ateities su šia šalimi nesieja.
Na, o, pavyzdžiui, į Vokietiją daugiau išvyksta šiek tiek vyresnio amžiaus lietuvių – jau perkopusių ketvirtą penktą dešimtį. Be to, darbu Vokietijoje labiau domisi moterys: lietuvės neblogai įsitvirtinusios senelių slaugytojų ir auklių darbų fronte, o vyrai daugiausia dirba statybose, miškų tvarkymo ir kitus nekvalifikuotus darbus.
Beje, kai pernai Vokietija atvėrė savo darbo rinką lietuvių emigrantams, padėtis šiuo požiūriu ne itin pasikeitė – lietuvių antplūdžio nesulaukta, o jų prioritetai liko iš esmės tie patys. „Tiesiog tie, kurie anksčiau dirbo nelegaliai, dabar legalizavosi“, – pastebi Vokietijoje nuo 1999 m. gyvenanti Asta Korinth, dirbanti medicinos sesele Fiurto miesto ligoninėje.
„Legalizavosi“ ir lietuvės senelių slaugytojos. Dėl šių darbų mūsų tautietės ir toliau konkuruoja tik su kitomis imigrantėmis iš Rytų Europos, nes, pasak A.Korinth, vokiečiai tokio darbo turbūt ir nedirbtų. Be to, patys senoliai suinteresuoti savo priežiūra dvidešimt keturias valandas per parą, o tai lengviausia pasiekti, jei slauge priimama dirbti gyventi neturinti kur atvykėlė iš kitos šalies, kuriai mielai parūpinamas kambarys slaugomojo namuose.

Iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo penktadalis tautos

Dvidešimt vieni Lietuvos nepriklausomybės metai – daugiau nei pusė milijono šiuo laikotarpiu šalį palikusių piliečių. Ar galima teigti, kad pastaroji lietuvių emigracija masiškiausia Lietuvos istorijoje? Ką apie tai liudija istoriniai šaltiniai?
Emigracija iš Lietuvos visais laikais buvo didelė ir aprimdavo tik tuomet, kai valdžia imdavosi drastiškų veiksmų žmonių judėjimui apriboti – kaip buvo, tarkime, sovietinės okupacijos metais. Emigraciją tyrinėjusio istoriko ir diplomato prof. Alfonso Eidinto duomenimis, nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo – 1914-ųjų iš Lietuvos į JAV, Rusiją ir Angliją ieškodami geresnio gyvenimo emigravo apie 400 tūkst. gyventojų, tiesa, apie 13 proc. jų sudarė lietuviais užsirašę žydai. XIX a. pabaigoje Lietuvoje gyveno apie 2 mln. žmonių, tad tai sudarė apie penktadalį šalies gyventojų.
Taigi sukrečianti pastarųjų dviejų dešimtmečių emigracija demografiniu požiūriu nėra pats nuostolingiausias Lietuvai laikotarpis, tačiau netekome santykinai panašaus gyventojų skaičiaus, kaip ir XIX-XX a.
Žvelgiant į praeitį, dar apie 100 tūkst. lietuvių iš šalies emigravo 1920–1940 m.: pasak A.Eidinto, JAV tada ėmė griežtai riboti atvykstančiųjų į šalį srautus, todėl ekonominė emigracija gerokai sumažėjo, nors tada daug lietuvių pasuko į Pietų Amerikos šalis.
Taigi nuo XIX a. pabaigos iki sovietinės okupacijos dėl ekonominių priežasčių iš Lietuvos emigravo arti pusės milijono žmonių – panašiai kaip 1990–2011 m. Tiesa, anais laikais lietuvių sugrįždavo kiek daugiau nei dabar. „Iš 400 tūkst. emigravusiųjų grįžo maždaug 25 proc. Dalis jų grįždavo iš Amerikos išsimokslinę, prakutę, papildydavo inteligentų luomą, pradėdavo Lietuvoje verslus“, – tvirtina istorikas A.Eidintas.
Istorinių šaltinių teigimu, aktyvi lietuvių emigracija į Rusiją bei Ameriką prasidėjo dar XVIII a. Kai kurie istorikai skaičiuoja, kad nuo 1790 iki 1914 m. iš Lietuvos galėjo emigruoti apie milijoną lietuvių, tačiau tikslių duomenų nėra: kaip sako A.Eidintas, tai labiau spėjimai, nes iki XIX a. pabaigos šių procesų fiksavimas buvo prastas.
Vis dėlto istorikas apibendrina, kad tiek dabar, tiek XVIII–XIX a. lietuvių emigracijos priežastys taip pat buvo daugiausia ekonominės: lietuviai visais laikais ieškojo, kur geriau. Pavyzdžiui, Antanas Smetona yra sakęs, kad lietuviai linkę į kosmopolitizmą – to, ką patys turi gero, jie dažnai neįvertina, o pas kitus jiems atrodo ir geriau, ir įdomiau.
„Mano galva, Lietuvoje visada buvo santykinis darbo jėgos perteklius – miestai maži, gamyklų nedaug, o gimstamumas buvo didelis. Tokiai masei žmonių darbo vietų negali pasiūlyti ir dabartinės Lietuvos ekonomika. Vis dėlto šių dienų emigrantus lyginti su anų laikų sunku: tais laikais žmonės išvykdavo jau tarsi amžiams, laikraščiuose esu radęs tokių nostalgiškų minčių, kad verkti norėdavosi, o dabartiniai emigrantai jaučiasi labai nedaug nuo Lietuvos atitrūkę: bendrauja su giminėmis skaipu, žiūri lietuviškas televizijas, bet kada ir gana pigiai gali sugrįžti namo ir pabūti. Emigravę jie gali jaustis taip, tarsi gyventų Lietuvoje“, – lygina A.Eidintas.
Na, o ko galime tikėtis ateityje: ar lietuvių emigracija toliau didės, o gal ims slopti? Čia kol kas nuomonės išsiskiria.
Kaip teigia „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis, 2010–2011 m. emigracijos statistiką iškreipė prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, o iš tiesų emigracija iš Lietuvos jau rimsta. „Šios kartos emigracijos potencialas jau išnaudotas“, – įsitikinęs N.Mačiulis.
Tuo tarpu sociologas Vladas Gaidys mano, kad jei nebus panaikintos lietuvių išvykimą skatinančios priežastys, emigracija toliau didės. Tuo labiau jog pati emigracijos prigimtis bylojanti, kad kuo daugiau tautiečių išvyksta, tuo lengviau darosi atvažiuoti kitiems.
V.Gaidžio vertinimu, pagrindinės priežastys, skatinančios emigruoti, yra kelios. Pirma, prasta materialinė gerovė: nėra darbo, už ką mokėti paskolų, kaip susitaupyti būstui ar tiesiog normaliai gyventi, kai, anot sociologo, susimoki už šildymą ir dar kažkiek lieka. Antra, nepalankios sąlygos smulkiajam verslui: nedideli šeimos verslai paprastai yra tas inkaras, kuris „kabina“ likti šalyje, o pas mus jo pradžia sudėtinga ir apkrauta mokesčiais. Na, ir dar kelios priežastys, tokios kaip noras gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje, svetur studijuoti ar tobulintis kaip aukštos kvalifikacijos specialistams, nes Lietuvoje tokios galimybės labai ribotos.
„Jei šios priežastys nebus pašalintos – ypač materialinės, jei negerės verslo kūrimo sąlygos, tada emigracija, mano manymu, tik didės, nes šiuo metu Lietuva nėra ta šalis, kurioje būtų gera gyventi“, – apibendrina V.Gaidys.

Kiek emigravo lietuvių

2001    2002    2003    2004    2005    2006    2007    2008    2009    2010    2011
7253    7086    11 032    15 165    15 571    12 602    13 853    17 015    21 970     83 157    54 300
Pastaba: pagal gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis
Šaltinis: Statistikos departamentas

Penkios šalys, į kurias šiuo metu emigruoja daugiausiai lietuvių

1. Jungtinė Karalystė
2. Airija
3. Norvegija
4. Vokietija
5. Ispanija

Šaltinis: Statistikos departamentas

Pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių reemigracija – emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių grįžimas į Tėvynę. 2011 metais į Lietuvą sugrįžo apie 14 tūkst. lietuvių – maždaug 3 kartus daugiau nei 2010 metais.

Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 54 tūkst. emigrantų, tai yra beveik 29 tūkst. mažiau negu 2010 m. Staigus deklaravusiųjų išvykimo iš Lietuvos padidėjimas 2010 m. pirmiausia sietinas su prievole mokėti sveikatos draudimo įmokas gyvenamąją vietą deklaravusiems Lietuvoje. Antrajame 2011 metų pusmetyje stebimas staigesnis emigravusiųjų sumažėjimas ir didesnis sugrįžusiųjų skaičius.

Pagrindinėmis emigraciją lėmusiomis priežastimis galima laikyti įstojimą į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir laisvo asmenų judėjimo teisės įgijimą, taip pat ekonominius veiksnius, įskaitant aukštesnį pajamų potencialą ir geresnes darbo sąlygas ES valstybėse, aukštą nedarbo lygį Lietuvoje.

Vidutiniškai kas penktas lietuvių socialinės medijos įrašas apie Didžiąją Britaniją, Ispaniją ar Norvegiją yra susijęs su emigracijos tema.

Tai parodė rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas tyrimas. Jo metu buvo analizuojami lietuvių komentarai tinklalapiuose, pasisakymai forumuose, tinklaraščiuose ir tokiuose socialiniuose tinkluose kaip „Facebook“ ir „Twitter“.

Minėto tyrimo metu buvo orientuojamasi į tris valstybes Didžiąją Britaniją, Ispaniją ir Norvegiją, kurios atspindi skirtingus Europos geografinius regionus. Kalbėdami apie emigraciją, vartotojai dažniausiai – t. y. 46 proc. su šia tema susijusių pasisakymų – minėjo Angliją, kuomet šiek tiek daugiau nei 30 proc. tokių pasisakymų teko Norvegijai, o 24 proc. – Ispanijai.

Apskritai Didžioji Britanija mūsų šalies socialinėje žiniasklaidoje minima beveik du kartus dažniau už Ispaniją ir Norvegiją. Anglijos paminėjimai sudaro daugiau nei 48 proc. nuo visų trijų šalių paminėjimų dalies.

Be emigracijos Lietuvos socialinės medijos vartotojai Didžiąją Britaniją, Norvegiją ir Ispaniją dažniau sieja su turizmo, ekonomikos bei sveikatos apsaugos temomis.

„Vertindami skirtumus tarp valstybių pagal paminėjimų kontekstą, pastebėjome, kad Ispanija dažniau už kitas šalis siejama su turizmu ir sportu, kuomet Norvegija užima lyderio pozicijas kalbant apie ekonomikos temas“, – teigia Linas Spėčius, TNS LT komunikacijos analizės vadovas.

Anot L. Spėčiaus, socialinėje medijoje dažniausiai aptarinėti Ispanijos kurortai, Norvegijos pragyvenimo lygis bei atlyginimai ir Anglijos gydymo įstaigos bei paslaugos. Taip pat aktyviau diskutuota apie minėtų valstybių pilietybės įgijimą, studijų kainas, dokumentus socialinėms išmokoms gauti.

Aktyviausiai nuomonę apie minėtas šalis vartotojai reiškia tinklalapių komentaruose – 46 proc., forumuose – 42 proc. ir tinklaraščiuose – 10 proc. visų tirtų paminėjimų. Žymiai rečiau vartotojai apie Lietuvos emigrantus traukiančias šalis pasisako socialiniame tinkle „Facebook“ – tokių pasisakymų dalis jame sudaro tik 0,7 proc.

Tyrimas, kurio metu buvo analizuojami užsienio valstybių paminėjimai Lietuvos socialinėje medijoje, buvo atliktas 2011 m. lapkritį, pasitelkus „TNS/NewsPoint“ interneto monitoringo sistemą. Tyrime nenaudoti paminėjimai, kuriuose tiriamos šalys nurodomos kaip internete siūlomų įsigyti prekių gamintojos arba nurodoma, kad siūlomos įsigyti prekės yra įvežtos iš tiriamų šalių.

TNS LT kontroliuoja tarptautinė tyrimų kompanija TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Per dešimtmetį Lietuvos gyventojų sumažėjo 12 proc.: ketvirtadalio netekome dėl neigiamos natūraliosios kaitos, o kitų – dėl emigracijos. Demografai aiškina, kodėl Lietuva ir toliau nyks.

2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, pavasarį Lietuvoje dar buvo 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau trijų milijonų skaičius greitai taps miražu. 2011 m. iš Lietuvos išvyko apie 55 tūkst. žmonių, emigracijos mastai nemažės ir šiemet, be to, nesulauksime daugiau grįžtančių, nedidės gimstamumas. Tai pagrindinės mūsų šalies nykimo priežastys, kurios Lietuvą nuo praėjusio gyventojų surašymo pakeitė neatpažįstamai.

Štai 2001 m., visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 3 mln. 484 tūkst. gyventojų, o po dešimties metų 430,2 tūkst. neliko. Iš jų 24 proc. netekome dėl neigiamos natūraliosios kaitos, kai miršta daugiau nei gimsta, o net 76 proc. gyventojų laimės ir geresnio uždarbio išvyko ieškoti svetur. Emigracijos iš Lietuvos intensyvumas – didžiausias ES.

2001–2011 m. daugiausiai gyventojų sumažėjo Utenos (19 proc.), Tauragės (18 proc.), Šiaulių (17 proc.) ir Alytaus (16 proc.) apskrityse. O padidėjo vos trijose, šalia didmiesčių esančiose savivaldybėse: 7 proc. Klaipėdos rajono, 6 proc. Vilniaus rajono ir 3 proc. Kauno rajono. Didžiausia tikimybė, kad tai daugiausia didmiesčių gyventojai, persikraustę gyventi už miestų ribos. Palyginti su 2001 m., vilniečių sumažėjo 2,7 proc., Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio gyventojų – nuo 13 iki 16 proc. Nors didžiųjų miestų gyventojų sumažėjo, vis tiek juose gyvena apie 40 proc. Lietuvos žmonių.

Kaip ir prieš dešimtmetį, nuo kitų Europos šalių Lietuva skiriasi itin dideliu atotrūkiu tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės. Lietuvos vyrų mirtingumo rodikliai didžiausi visoje ES. Išankstiniais 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje moterų dabar 17 proc. daugiau nei vyrų, o 2001 m. buvo 14 proc. daugiau.

Po septynerių metų – gimstamumo nuokrytis

Tik mūsų gimstamumo rodikliai panašūs kaip Vakarų Europos šalyse. Tačiau ir tai nedžiugina, nes šiuo metu gimstamumas jau neužtikrina net kartų kaitos – viena moteris pagimdo vidutiniškai 1,5 vaiko. O gimstamumas šalyse stabilizuojasi iki kartų kaitą užtikrinančio lygio, kai moterys vidutiniškai gimdo po du vaikus.

Kada Lietuva pradės ropštis iš demografinės duobės? Lietuvos socialinių tyrimų centro Demografinių tyrimų instituto vadovė prof. Vlada Stankūnienė sako, kad viena gimstamumo mažėjimo priežasčių – gimdymų atidėjimas iki vyresnio amžiaus. Galimybė pačiam rinktis, būti atsakingam už savo gyvenimą paskatino vertybių virsmą. Žmonės pirmiausia nori realizuoti savo siekius, ambicijas profesinėje srityje, įsitvirtinti darbo rinkoje, užsitikrinti finansinį stabilumą ir tik tada kurti šeimą. O viso to pasiekiama dažniausiai tik artėjant prie trisdešimtojo gimtadienio, todėl vis daugiau moterų pirmą vaiką gimdo tokio amžiaus.

„Prasidėjus gimdymų atidėjimui vyresniam amžiui, gimstamumo lygis šalyje paprastai labai krinta, tačiau po 10–15 metų vėl pradeda didėti, ir tai vadinama kompensaciniu efektu. Tokią duobę perėjo visos Vakarų Europos šalys, tik gerokai anksčiau ir su mažesne „įgriuva“, – atskleidžia demografė.

Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje suminis gimstamumo rodiklis jau vėl artimas dviem. Pagal Jungtinių Tautų gyventojų prognozes, Lietuva tokį lygį pasieks tik šimtmečio pabaigoje, nes gimstamumo sumažėjimui įtakos turi ir daug specifinių veiksnių, tarp jų ir ekonominių.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo Boguslavo Gruževskio nuomone, ateinantys šešeri septyneri metai paskutiniai, kai gimstamumas gali natūraliai didėti, nes išliks dar didelis 22–32 metų gyventojų skaičius. Vėliau jis smarkiai susitrauks – jau kitąmet bus keturiais tūkstančiais mažiau aštuoniolikmečių, kurių kasmet vis mažės. Tad liks tiesiog mažiau žmonių, galinčių gimdyti.

Deja, Lietuvoje nieko nedaroma, kad šis palankus metas būtų išnaudotas. „Kartų kaitą užtikrinantį lygį per dešimt metų pasiekė tos šalys, kuriose buvo nuosekliai vykdoma šeimos politika. Pirmiausia turi būti sudaromos sąlygos derinti šeimą ir darbą“, – įsitikinusi V.Stankūnienė.

Nors Lietuvoje vaiko priežiūros atostogos vienos ilgiausių Europoje, niekaip nepritampa lankstus darbo grafikas, kad jauni tėvai galėtų dalį dienos dirbti, trūksta vietų darželiuose. Galiausiai nerimas, kad netekus darbo ar sušlubavus sveikatai bus sunku atžaloms užtikrinti materialinę gerovę, verčia daugelį lietuvių apsiriboti vienu vaiku.

Didės gabiausio jaunimo emigracija

Socialinio stabilumo nebuvimas – viena pagrindinių ir emigracijos priežasčių. „Sociologai prognozavo didelius išvykstančiųjų srautus 2009 ir 2010 m., tačiau buvo tikimasi, kad 2011 m. padėtis stabilizuosis. Deja, emigracija ir toliau nemažėja. Be to, išvyksta vis daugiau šeimų kartu su vaikais, nes nemato perspektyvų Lietuvoje, nėra tikri dėl ateities, nepasitiki valstybės institucijomis“, – apgailestauja B.Gruževskis.

V.Stankūnienė prognozuoja, kad emigracija ir toliau didės, ypač gabiausio jaunimo, baigusio vidurinę mokyklą. Tiesa, ir dabar išvažiuoja daugiausia darbingo amžiaus ir jauni žmonės. 2010-aisiais 20–34 metų žmonės sudarė 55 proc. išvykusiųjų.

Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės, tai didelė netektis Lietuvai. Mat mažėja iniciatyvių, aktyvių žmonių, o dėl to mažėja ir inovacijų galimybės. Be to, išvykstant jaunimui sparčiau sensta visuomenė ir didėja demografinis bei ekonominis krūvis pasiliekantiems. A.Sipavičienės vertinimu, jaunų žmonių trūkumas gali net tapti ekonomikos atsigavimo stabdžiu.

Per metus nedarbas sumažėjo beveik 4 proc., tačiau šią teigiamą tendenciją kitąmet vėl stabdys baimė dėl ateities.

„Šiemet turėjome pirmą pokrizinį rudenį, – džiugiai konstatuoja personalo paieškos ir atrankos bendrovės „Indigroup“ direktorius Karolis Blaževičius. – 2010 m. rugsėjis buvo apsnūdęs, tik transportas atsigavo, o šis rugsėjis, spalis ir lapkritis – pirmieji mėnesiai, kai geresnių pasiūlymų pasirodė ir kitiems darbuotojams.“
Vadovų paieškos ir personalo atrankos bendrovės „Search Group Vilnius“ direktorius Šarūnas Dyburis šį rudenį taip pat pastebėjo teigiamų tendencijų, nors, palyginti su pavasariu, jos prislopo. „Nemaža pagerėjimo darbo rinkoje banga buvo juntama pavasarį. Vėliau ji, kaip visada, mažėjo dėl sezoniškumo įtakos, o ruduo jau nebebuvo toks geras, kokio buvo galima tikėtis, palyginti su pavasariu, – Graikijos krizė ir kiti neramumai darbdavius išgąsdino. Šiuo metu padėtį rinkoje apibūdinčiau kaip rezervuotą optimizmą“, – verslo nuotaikas atskleidžia Š.Dyburis.
Nors darbdaviams neramu ne tik dėl euro zonos skolų krizės, bet ir dėl valdančiųjų konservatorių pomėgio įvedinėti naujus mokesčius, jie po truputį kuria naujas darbo vietas ar grąžina panaikintas per krizės piką. „Sodros“ duomenimis, per vienuolika šių metų mėnesių Lietuvos įmonės priėmė 72,3 tūkst. daugiau darbuotojų, negu atleido.
Pagyvėjus darbo rinkai, šviesėja darbo ieškančių specialistų gyvenimas. Personalo paieškos ekspertai pastebi didėjantį darbdavių lankstumą – darbuotojai jau gali drąsiau išreikšti savo poreikius, derėtis dėl atlyginimo, įmonės skiria daugiau dėmesio žmonėms motyvuoti. „Prieš metus buvo sakoma, kad kompanijos gali diktuoti sąlygas, ir didžiausia motyvacija – turėti darbą. Šiuo metu dėl gerų specialistų įmonės vėl rikiuojasi už durų“, – priduria Š.Dyburis.
Tai ne vienintelė gera žinia – pasak K.Blaževičiaus, Vilniuje ir Kaune tai pačiai pozicijai šiemet neretai siūlomi 10–15 proc. didesni atlyginimai negu pernai. Žinoma, visos Lietuvos mastu statistika nėra tokia džiuginanti, nes darbo užmokesčio vidurkis pakilo tik 1,6 proc. „Darbo rinka nebeblogėja ir pradeda atsigauti. Bet ar ji sveiksta, galėsime kalbėti kitais metais, kai pamatysime, kiek įmonėms atsipirko priimti nauji darbuotojai“, – sako K.Blaževičius.
Personalo paieškos įmonių jaučiamas pagerėjimas atsispindi ir nedarbo statistikoje: apie 4 proc. nedarbo sumažėjimą per metus rodo tiek Statistikos departamento, kuris apskaičiuoja nedarbą remdamasis užimtumo tyrimu (į jį patenka ir prisiregistravę darbo biržoje, ir ne), tiek Lietuvos darbo biržos (LDB), fiksuojančios biržoje registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykį, duomenys. Statistikos departamento skaičiavimais, nedarbas per metus sumažėjo nuo 18,3 iki 14,8 proc. , o LDB metodu – nuo iki 10,3 proc.

Kodėl nedarbas mažėjo

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus prof. Boguslavo Gruževskio nuomone, vertinant nedarbo mažėjimo tendencijas, svarbiausias rodiklis – ar kartu didėja ir gyventojų užimtumas. „Nedarbas gali mažėti dėl to, kad žmonės emigruoja arba pasitraukia į ekonominį neaktyvumą – jaunimas pradeda studijuoti, vyresni gauna invalidumo grupę“, – atkreipia dėmesį profesorius.
Iš tiesų, kaip rodo statistika, bedarbių Lietuvoje mažėja sparčiau, negu daugėja užimtųjų, vadinasi, nedarbas traukiasi ne tik dėl naujai sukurtų darbo vietų. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį Lietuvoje buvo 1,38 mln. užimtųjų – 27,7 tūkst. daugiau nei prieš metus, o bedarbių sumažėjo 52,2 tūkst. Turint omenyje, kad pirmiausia atsigavo šalies transportas ir eksportas, nenuostabu, kad daugiausiai užimtųjų padaugėjo transporto ir saugojimo (11,5 tūkst. per metus) bei apdirbamosios gamybos (6 tūkst.) srityse.
Disproporcijos matomos ir lyginant ketvirčio statistiką: trečiąjį ketvirtį bedarbių gretos susitraukė 15,8 tūkst., tačiau užimtųjų, atvirkščiai, ne padaugėjo, o netgi sumažėjo 6,2 tūkst. Kur prapuola iš darbo biržos išsiregistravę, bet darbo rinkoje taip ir nepasirodę gyventojai? „Tikrai jaučiu, kad emigracijos intensyvumas beveik nesumažėjo, o gal net padidėjo“, – tikėtiną neatitikimo priežastį nurodo B.Gruževskis.
Kitas paaiškinimas galėtų būti šešėlinė rinka. Tokia tendencija buvo išryškėjusi krizės pradžioje, kai užimtųjų skaičius sumažėdavo mažiau, negu padaugėdavo bedarbių, – vadinasi, dalis žmonių, kurie registravosi LDB, dirbo ir šešėlyje.
Šias abi tendencijas dar labiau gali paskatinti siūlomi įvesti progresiniai mokesčiai, kai nuo 1250 iki 8000 Lt per mėnesį gaunantys gyventojai būtų apmokestinti 20 proc. pajamų tarifu. Juo labiau kad pajamų slėpimas Lietuvos gyventojams nėra naujas dalykas. Banko „Swedbank“ pernai atliktas tyrimas parodė, kad net ketvirtadalis šalies gyventojų turi neoficialių pajamų.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis kritikuoja progresinius mokesčius pabrėždamas, kad darbo jėgos, ypač didesnes nei vidutines pajamas gaunančių gyventojų, apmokestinimas Lietuvoje ir taip labai didelis. „Gaunantiems daugiau nei 3300 Lt prieš mokesčius netaikomas neapmokestinamasis pajamų dydis, nėra „Sodros“ mokesčio lubų, o tai sukuria progresyvumą – įmokoms lubų nėra, o išmokoms yra. Be to, pagal darbo sąnaudų mokesčių naštos rodiklį – kokią dalį užmokesčio fondo pasiima ne darbuotojas, o valstybė, Lietuva patenka tarp labiausiai apmokestintos darbo jėgos šalių, pralenkdama net Daniją ir Švediją“, – pabrėžia N.Mačiulis.

Daugiausiai samdo jaunos ir mažos įmonės

Nors šiemet pirmą kartą nuo krizės pradžios stebėjome ženklesnį nedarbo susitraukimą, kitais metais nedarbas mažės jau perpus lėčiau nei šiemet. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas prognozuoja, kad šiais metais nedarbas išsilaikys apie 15 proc., o kitais metais sumažės iki 13 proc., nes BVP augimas bus lėtesnis. „Kad mažėtų nedarbas, turime matyti labai spartų ekonomikos augimą, kuris tęstųsi bent metus. Manome, kad pastebimiau nedarbas gali sumažėti, jei BVP padidėja bent 4 proc.“, – tvirtina A.Izgorodinas.
Finansų ministerijos prognozėmis, Lietuvos BVP kitąmet didės tik 2,5 proc.
Tokioms prognozėms pritaria ir banko „Finasta“ makroekonomistė Rūta Medaiskytė, svarstanti, kad lėtėjant euro zonos ekonomikai dėl ateities nerimaujančios įmonės lėčiau kurs naujas darbo vietas.
Menkos euro zonos kitų metų augimo prognozės aiškiai rodo, kad tikėtis, jog kitais metais nedarbą labiau sumažins eksportuojančios įmonės, neverta. Tad iki šiol pasyviai nedarbo didėjimo, o vėliau kritimo tendencijas stebėjusi Vyriausybė galiausiai turėtų pati imtis veiksmų.
Vienintelis būdas pakeisti niūrias prognozes ir prisidėti prie nedarbo mažinimo – skatinti verslumą. Šioje srityje dar galima daug nuveikti, nes Ūkio ministerijos žadėtos iniciatyvos dėl mikroįmonių, kurioms būtų taikomi sumažinti mokesčių tarifai ar įstatinio kapitalo sumažinimas nuo 10 tūkst. iki 1 tūkst. Lt, taip ir nebuvo įgyvendintos.
O Europos Komisijos ekspertai pabrėžia, jog verslumą skatinti svarbu ne tik dėl to, kad žmogus pats sau susikuria darbo vietą, – būtent mažos ir vidutinio dydžio įmonės šuo metu Europoje samdo daugiausiai darbuotojų. Lietuva – jokia išimtis. K.Blaževičius pastebi, kad dabar labiausiai plečiasi ir naujų darbuotojų ieško jaunos ir mažos įmonės – IT, farmacijos, kosmetikos bendrovės, tinklinės prekybos įmonės, tiekiančios konkrečią produkciją prekybos tinkams.
Trečiojo ketvirčio „Sodros“ duomenis išstudijavęs įmonių rizikos vertinimo bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa taip pat patvirtina, kad daugiau darbo vietų sukuriama naujai įsteigtose ir mažose įmonėse: skaičiuojant nuo vasario mėnesio, net 39,4 proc. darbo vietų padidėjimo tenka būtent naujoms įmonėms (įsteigtoms per pastaruosius 12 mėnesių). O vertinant įmones pagal dydį, santykinai sparčiau gausėja darbuotojų vidutinėse ir mažose įmonėse. Pavyzdžiui, įmonėse, kurių apyvarta viršija 27,5 mln. Lt, nuo vasario iki spalio mėnesio darbuotojų padaugėjo tik 1,8 proc., o mažiau nei milijono apyvartą turinčių verslo įmonių (įskaitant ką tik pradėjusias veiklą) darbuotojų – 8,6 proc.
Sprendžiant nedarbo problemą anksčiau ar vėliau Vyriausybei teks įveikti dar vieną iššūkį – į darbo rinką įtraukti dirbti atpratusius žmones. „Problema, kad daugelis nebenori dirbti. Šie žmonės neturi iliuzijų užsidirbti mašinoms, namams, tad juos patenkina minimaliausios gyvenimo sąlygos – alaus „bambalis“, serialas per televiziją ir maisto paketas iš „Maisto banko“. Taip jie save pastato ant veltėdžiavimo bėgių“, – apgailestauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas.
Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį 2011 m. ketvirtį Lietuvoje buvo 129,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių.
Siekdama kovoti su šia tendencija SADM kitais metais pradės remti darbdavius, kurie sutiks patys perkvalifikuoti žmones ir ištrauks juos iš nedarbo liūno. Vienam žmogui bus skiriama 3–5 tūkst. Lt, bus sudaryta trišalė sutartis ir darbdavys įsipareigos bent metus išlaikyti tokį darbuotoją. Šiam projektui planuojama skirti iki 40–60 mln. Lt per metus.
Beje, iki šiol perkvalifikavimo kursus rengdavo Darbo rinkos mokymo centrai, tačiau neretai bedarbiai mokydavosi ne tų profesijų, kurių labiausiai reikėdavo rinkoje, o tų, kurioms parengti būdavo pakankamai dėstytojų.

Vos per dvejus metus bedarbių gretos išsipūtė keturis kartus – nuo 72,5 tūkst. 2008 m. iki 300 tūkst. 2010 m. Šiemet bedarbių – jau 52 tūkst. mažiau.

Nedarbas per metus sumažėjo 4 proc.
Metai    Nedarbo lygis, proc.

2008 m. II k.    4,5
2008 m. III k.    5,9
2009 m. III k.     13,8
2010 m. II k.    18,3
2010 m. III k.    17,8
2011 m. II k.    15,6
2011 m. III k.    14,8

Šaltinis: Statistikos departamentas

Įvairūs ekspertai bei politikai vėl pranašauja emigracijos iš Lietuvos bangą. Prognozes, kad lietuviai kitąmet vėl masiškai bėgs kur geriau, paskatino prieškalėdinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybės mokesčių „dovanėlė“.

Vis dėlto pasižvalgius po Europą kyla rimtų abejonių, ar bėgti vis dar yra kur. Štai kad ir Airijoje, kurioje gyvena daugiausiai lietuvių emigrantų, nuotaikos šiandien panašios kaip Lietuvoje. O gal baimės ir nežinios dėl ateities ten netgi daugiau.
Kai lankiausi Airijoje prieš dvi savaites, vietos prekybos centruose kaip tik prasidėjo pirkėjų apgultis. Ir ne tik todėl, kad ne už kalnų didžiosios metų šventės. „Reikia nusipirkti visko kuo daugiau į priekį, pasirūpinti degalų atsargomis, nes viskas stipriai brangs“, – paaiškino airė Caroline.
Taip ji, kaip ir tūkstančiai kitų airių, sureagavo į valdžios ketinimus nuo 2012 m. didinti mokesčius, tarp jų – ir pridėtinės vertės mokestį (PVM) nuo 21 iki 23 proc. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Caroline prisipažino jau atlaisvinusi vietos savo namo ūkinėse patalpose, kur ketina laikyti talpyklas su benzinu: moteris buvo įsitikinusi, kad elgiasi protingai, ir negalėjo patikėti, jog lietuviai, gaunantys penkiskart mažesnį minimalų atlyginimą nei airiai, už degalus moka labai panašiai.
Analitikai kritikuoja, kad šitaip ne kažin ką tesutaupysi, bet dideliai daliai airių tai nė motais – jie rimtai susirūpinę, kaip gyvens toliau. Tuo labiau kad Airijos vyriausybė, lopydama 2012-ųjų biudžetą, ne tik kelia jau esamus, bet ir įvedinėja įvairius naujus mokesčius, be to, žada rėžti ir nuo įvairių socialinių išmokų, o viešajame sektoriuje ketinama panaikinti apie 6 tūkst. darbo vietų. Mažinama ir pačių viešojo sektoriaus institucijų. Teisingumo ministras Alanas Shatteris atskleidė, kad per visą šalį bus panaikinta 31 policijos nuovada. Pagal parengtą taupymo planą Airija, kurios valstybės skola siekia apie 100 proc. BVP, kitų metų biudžete tikisi sutaupyti 3,8 mlrd. eurų.
Airija žada imtis ir gyventojų užimtumo reformų, nes dabartinė politika tiek airius, tiek emigrantus labiau skatina nedirbti. Rezultatas – nedarbo lygis šalyje viršija 14 proc., o ilgalaikiai bedarbiai sudaro per 56 proc. „Apskaičiavau: jei eisiu dirbti ir neteksiu visų pašalpų, mano pajamos sumažės šimtu eurų per savaitę“, – atvirai prisipažino vienas lietuvis, nedirbantis jau trejus metus.
Jo pasakojimas iliustruoja, kaip toli airių gyvenimas buvo nutolęs nuo realybės. Tuo tarpu politikai viliasi, kad sunkmetis ir išmokų mažinimas galiausiai privers žmones grįžti į darbo rinką. Taigi nerūpestingo gyvenimo išlepinti airiai pamažu nusileidžia ant žemės.
Lietuvių emigrantai į šiuos pokyčius reaguoja racionaliau ir maisto atsargų namie nekaupia. Tačiau naujieji taupymo užmojai palies ir juos: ne vieną čia uždarbiaujantį lietuvį teko girdėti svarstant, kad galbūt jau verta iš Airijos traukti kur nors kitur, tuo labiau kad ir darbo rinkoje tebevyrauja visiškas štilis – darbų nėra, atlyginimai nedideli, vis daugiau įmonių bankrutuoja. Tik kur? Bėda ta, kad ir kitur ne ką geriau.
Ir tai galima pasakyti ne tik apie Airiją, bet ir apie daugelį kitų ES šalių.
Tad naujos emigracijos bangos dėl mokesčių didinimo Lietuvoje vargu ar galima tikėtis, tuo labiau kai tebetvyro tokia nežinia dėl euro zonos ateities.

Didžioji Britanija šį dešimtmetį buvo ir yra populiariausia emigracijos kryptis. Jos nenurungė nei ekonomiškai stabilesnės Skandinavijos šalys, nei plačiau šalies sienas Rytų europiečiams atvėrusios Vokietija ar Austrija.

Imigracija į Didžiąją Britaniją viršija visų laikų rekordus. Šiemet į šią šalį atvyko jau beveik 600 tūkst. imigrantų, tarp kurių – ne tik užsilikti planuojantys svečiai iš kitų žemynų, bet ir atvykėliai iš ES valstybių. Šalies nacionalinis statistikos biuras skelbia, kad Didžiąją Britaniją pasirenka apie 40 proc. visų emigruoti susiruošusių europiečių, o tokia tendencija kartojasi jau keletą metų iš eilės. Štai pernai buvo pasiektas visų laikų absoliutus rekordas – į Didžiąją Britaniją atvyko 591 tūkst. imigrantų, iš kurių apie 20 proc. buvo kitų ES šalių gyventojai. Apskritai Didžiąją Britaniją renkasi apie 30 proc. visų emigruoti nusprendusių europiečių, dar tiek pat tarpusavyje pasidalija Skandinavijos šalys, o apie 15 proc. emigrantų, daugiausia lenkų, traukia į Vokietiją.
Užtat išvykti iš šių šalių niekas per daug neskuba. Pavyzdžiui, emigracija iš Didžiosios Britanijos pernai buvo mažiausia per pastaruosius 10 metų, norą palikti šalį pareiškė tik 339 tūkst. žmonių, arba beveik perpus mažiau nei norinčiųjų atvykti į šią šalį.
Ekonomistų vertinimu, taip gyventojus elgtis verčia ekonominis nestabilumas kitose valstybėse, mat aiškėja, jog Didžioji Britanija visuomet tampa patrauklesnė emigrantams tuo metu, kai ekonomika pasaulyje yra nestabili, nepaisant to, kad ir Didžiojoje Britanijoje tvyro įtampa bei nerimas.

Vokietija nesuviliojo
Šio fenomeno sociologai ir demografijos specialistai kol kas dar nesugebėjo paaiškinti. Rankomis jie skėsčioja ir matydami keistą statistiką, skelbiančią, kad emigrantų niekaip nesuvilioja tokios šalys, kaip Vokietija ar Austrija, kurioms šiemet buvo žadamas tikras emigrantų antplūdis. Mat nuo gegužės 1-osios šios šalys supaprastino imigracijos ir įsidarbinimo tvarką naujųjų ES narių gyventojams, tarp jų ir lietuviams.
Šie kaip važiavo į Didžiąją Britaniją, taip tebevažiuoja ir, kaip juokaujama Vokietijoje, paliko vokiečius be šparagų, mat buvo tikimasi, kad šių populiarių vokiškų daržovių derliaus nuimti atvyks minios lietuvių, lenkų ar bulgarų. Jie, priešingai, į Vokietiją emigravo dar vangiau nei ankstesniais metais.
Pavyzdžiui, keleivių, vykusių į Vokietiją ir atvykusių iš jos, skaičius Lietuvos oro uostuose šiemet sumenko 2,2 proc. Nors Statistikos departamentas dar nepateikia šių metų emigracijos krypčių statistikos, galima numanyti, kad nors pernai Vokietiją rinkosi 4,6 proc. emigravusių lietuvių (tokių iš viso buvo 83 tūkst.), šiemet jų tebus apie 4 proc., o gal ir dar mažiau.
Užtat vykstančiųjų į Didžiąją Britaniją procentas gali net išaugti ir viršyti pernykštę 50 proc. ribą. Šį rodiklį „pagerinti“ gali tai, kad mažiau lietuvių renkasi Airiją. Pernai į šią šalį išvyko 15 proc. visų lietuvių emigrantų, na o šiemet jų, pasak įdarbinimo agentūros „Darbintera“ atstovų, gali sumažėti keletu procentų. Šiek tiek mažiau emigrantų sulaukia ir krizės purtoma Ispanija, užtat tiek Lietuvos, tiek kitų Europos šalių emigrantai vėl iš naujo atranda Norvegiją.

Vieniems vargas dėl imigrantų, kitiems – dėl emigrantų
„Su didele emigracija susiduria visos Rytų Europos šalys. Tai ilgalaikė tendencija“, – teigia personalo atrankos bendrovės „Grafton Recruitment“ vadovė Diana Mečanecaitė.
Šios bendrovės atlikta tarptautinė apklausa atskleidė, kad lietuviai ir rumunai pirmauja tarp šešių Rytų Europos šalių gyventojų pagal pasiryžimą emigruoti. Pavyzdžiui, tuo atveju, jei užsienyje darbo ir gyvenimo sąlygos būtų puikios, šalį neapibrėžtam laikotarpiui paliktų 73,2 proc. rumunų ir 70 proc. lietuvių. Tokiam poelgiui taip pat pasiryžę 65,6 proc. vengrų, 64,3 proc. slovakų, 61,9 proc. lenkų ir 51,4 proc. čekų.
Panašias tendencijas patvirtina ir naujausias Eurobarometro tyrimas. Jo rezultatai rodo, kad pagal vadinamąjį neto migracijos rodiklį (skirtumas tarp išvykstančių ir atvykstančių žmonių skaičiaus) Lietuva yra paskutinėje vietoje visoje Europos Sąjungoje, nes šis rodiklis mūsų šalyje yra minus 23,7. vadinasi, dėl migracijos mes žmonių netenkame.
Latvijoje šis rodiklis yra minus 3,5. Neigiamą neto migracijos rodiklį turi ir Lenkija, Bulgarija, Kipras, Airija. O tokios šalys, kaip Didžioji Britanija, Italija, Danija, Norvegija ar Švedija, turi gerokai didesnį, nei norėtų, teigiamą neto migracijos rodiklį ir visomis išgalėmis siekia jį sumažinti. Žinoma, emigrantai iš kitų ES šalių dažnai prisideda prie ekonomikos augimo, o ne priešingai, tačiau didesnė bėda yra imigrantai iš trečiųjų pasaulio šalių.
Patraukliausios Europos šalys imigrantams iš ES
Didžioji Britanija    30 proc.
Skandinavijos šalys    30 proc.
Vokietija    15 proc.
Italija    8 proc.
Ispanija    5 proc.
Kitos    12 proc.
Šaltinis: „Bloomberg“, „Reuters“, Eurobarometras

Kad ekonomikos atsigavimas pamažu įgyja pagreitį, šiandien liudija dauguma šalies statistinių rodiklių. Be to, nors šiemet atsivėrė naujos darbo rinkos Vokietijoje ir Austrijoje, emigracija iš Lietuvos ne padidėjo, o pradėjo mažėti.

Vis dėlto gyventojų nuotaikos, pasak Statistikos departamento direktorės Vilijos Lapėnienės, dar tebėra labiau pesimistinės – visuomenė realaus gyvenimo pagerėjimo kol kas nejaučia.

VEIDAS: Ar išties galima teigti, kad Lietuvos ūkio sąstingis jau įveiktas?

V.L.: Vertinant pagal bendrojo vidaus produkto (BVP), vieno svarbiausių makroekonominių rodiklių, atskleidžiančių šalies ekonominę padėtį, duomenis, pastebimas spartėjantis ekonomikos augimas. Nuo 2008 m. ketvirtojo ketvirčio BVP šešis ketvirčius iš eilės mažėjo, o pastaruosius keturis ketvirčius jau didėjo. Šių metų pirmąjį ketvirtį BVP išaugo 6,9 proc.

VEIDAS: Kokius teigiamus pokyčius rodo pramonės, eksporto, mažmeninės prekybos rodikliai?

V.L.: Apie ūkio atsigavimą liudija ne tik BVP, bet ir visi kiti su tuo susiję rodikliai. Pavyzdžiui, šių metų sausio–gegužės mėnesiais eksportas pasiekė ir beveik 22 proc. viršijo 2008 m. to paties laikotarpio eksporto lygį. Ypač džiugina, kad lietuviškos kilmės eksportas, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, šiemet padidėjo beveik 11 proc. Atrodo, galime tikėtis ir tolesnio eksporto didėjimo.

Lietuvos pramonės produkcijos gamyba šių metų sausio–gegužės mėnesiais išaugo 12,9 proc., bet čia matyti ir daugiau gerų ženklų: pramonės produkcijos pardavimas užsienyje pernai šiuo laikotarpiu siekė 66,6 proc. visos pardavimo apimties, o šiemet – 68,5 proc. Tai vėlgi rodo, kad Lietuvos produkcija turi paklausą užsienio rinkose ir ji pamažu didėja.

Mažmeninės prekybos apimtys šių metų sausio–gegužės mėnesiais palyginamosiomis kainomis didėjo 21,5 proc. Na, o labiausiai augo automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas – beveik du kartus, išaugo ir kitų variklinių transporto priemonių – krovininių automobilių, vilkikų, priekabų ir puspriekabių pardavimas (beveik 2,5 proc.). Pastarasis augimas sietinas su transporto verslo atsigavimu: gamyba, pervežimai didėja, tad atgyja ir transporto sektorius.

Kai analizuojame mažmeninės prekybos struktūrą, pastebime, kad beveik 23 proc. padidėjo baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių, taip pat kompiuterių bei kitos programinės įrangos pardavimas. Tai reiškia, kad gyventojai pradeda leisti pinigus ne tik pirmo būtinumo, bet jau ir ilgalaikio vartojimo prekėms.

Maitinimo įstaigų apyvarta irgi didėjo – 11,1 proc. palyginamosiomis kainomis, iš sąstingio išeina ir statybų sektorius, o bene džiugiausia žinia, kad šių metų pirmąjį ketvirtį 2,8 proc. išaugo įmonių pelnas: šis rodiklis byloja apie verslo atsigavimą. Taigi tam tikras pagyvėjimas juntamas visuose sektoriuose.

VEIDAS: Ar šalyje ir toliau mažėja nedarbas?

V.L.: Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, pirmąjį metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 17,2 proc. Per metus nedarbo lygis, nors ir labai mažai, vis dėlto 0,9 proc. sumažėjo. Tiesa, dar išlieka gana didelis jaunimo nedarbas (34,1 proc.), nors per metus jis irgi 1,8 proc. sumažėjo. Na, o pačių bedarbių šiemet, palyginti su pernai, sumažėjo 5,4 proc., arba 15,8 tūkst. Taigi bedarbių skaičius tebėra įspūdingas ir siekia 277 tūkst.

Dar vienas pastebėjimas: 2011 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, vidutinis darbuotojų skaičius šalies ūkyje padidėjo 2,3 proc., arba 22,2 tūkst. Tad po truputį mūsų darbo rinka pasipildo naujais darbuotojais. Bedarbių mažės labiau, jei bus aktyviau kuriamos naujos darbo vietos.

VEIDAS: Ar pradeda sparčiau didėti ir darbo užmokestis?

V.L.: Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje pirmąjį metų ketvirtį sudarė 2071,6 Lt ir, palyginti su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu, šalies ūkyje bei valstybės sektoriuje padidėjo atitinkamai po 2 proc., o privačiame sektoriuje – 2,3 proc. Taigi atlyginimų kilimo šuolio dar nematome.

Kita vertus, jei įmonių pelnas beveik 2,8 proc. padidėjo, potencialas darbo užmokesčiui kilti lyg ir yra. Bet tai, matyt, priklausys nuo to, kada pačios įmonės įgis pasitikėjimo ir ryšis atlyginimus didinti.

VEIDAS: Ar optimistiškai nuteikia ir demografiniai rodikliai?

V.L.: Liepos pradžioje Lietuvoje buvo 3 mln. 218,1 tūkst. gyventojų, arba 26,5 tūkst. mažiau nei šių metų pradžioje. Gimė mažiau, negu mirė, tad šis mažėjimas yra ir dėl natūralios gyventojų kaitos. Iš viso per pirmąjį šių metų pusmetį gimė apie 17 tūkst., o pernai – beveik 18 tūkst. naujagimių. Susituokė 48 poromis daugiau negu pernai (šių metų sausį–birželį – iš viso 6711 porų), bet dar daugiau porų išsituokė – 185 poromis daugiau negu pernai (iš viso 5033 ištuokos).
Na, o išvykimą iš Lietuvos per šių metų šešis mėnesius deklaravo beveik 28 tūkst. emigrantų, t.y. 8 tūkst. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį.

VEIDAS: Vadinasi, emigracija, nepaisant prognozuoto lietuvių antplūdžio į Vokietijos ir Austrijos rinkas, mažėja?

V.L.: Taip, šiemet, palyginti su 2010-aisiais, kai emigravo 83,2 tūkst. gyventojų – beveik keturis kartus daugiau nei 2009-aisiais, emigracijos tempai gerokai lėtesni. Be to, padidėjo imigracija: šiemet sausio–birželio mėnesiais atvyko beveik 4 tūkst. žmonių daugiau. Apie 80 proc. visų imigrantų buvo namo parvykę lietuviai.

VEIDAS: Tačiau per visuotinį surašymą jums nepavyko surašyti apie 181 tūkst. lietuvių. Kada galutinai paaiškės, ar šie gyventojai emigravo, ar dėl kitokių priežasčių nedalyvavo surašyme?

V.L.: Priminsiu, kad, išankstiniais duomenimis, buvo surašyta 3 mln. 54 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Kovo 1 d. Lietuvoje buvo 3 mln. 234 tūkst. gyventojų, tad mums nepavyko surašyti apie 181 tūkst., arba 6 proc., gyventojų. Žinoma, neatmetama galimybė, kad tie gyventojai, su kuriais mums nepavyko užmegzti jokio kontakto, gali būti emigravę. Tačiau į šį klausimą mes aiškiai visuomenei galėsime atsakyti tik tada, kai bus apdoroti gyventojų surašymo duomenys – nuskenuoti ir perkelti į elektronines formas, ir mes galėsime juos palyginti su visų egzistuojančių registrų – “Sodros”, mokinių ir studentų, pašalpų gavėjų ir pan. duomenimis. Bandysime identifikuoti kiekvieną iš 181 tūkstančio ir tik tada galėsime pasakyti, ar iš tiesų visi šie žmonės yra emigravę. Esame įsipareigoję tai padaryti iki 2013 m. pradžios, bet jei mums pavyks greičiau apdoroti turimą informaciją, galbūt išsamius duomenis turėsime jau 2012 m. pabaigoje.

Kai kam kyla klausimas, kodėl tai trunka taip ilgai. Bet jei užeitumėte į salę, kurioje jau prasidėjo duomenų apdorojimas, ir pamatytumėte didžiules krūvas suvežtų surašymo lapų, kuriuos visus reikia nuskenuoti, identifikuoti, užkoduoti – žodžiu, sutvarkyti, suprastumėte, kad darbo turime labai daug.

VEIDAS: Ar ekonomikai pamažu atsigaunant jau gerėja ir visuomenės nuotaikos?

V.L.: Mes atliekame tyrimą, kurio metu namų ūkių klausiame, kaip jie vertina šalies ekonomikos ir savo šeimos finansinę padėtį. Taigi vertindami tiek šalies, tiek savo asmeninę finansinę padėtį gerus pokyčius kol kas pastebi tik nedidelė dalis gyventojų. Birželio mėnesį 14 proc. apklaustųjų atsakė, kad šalies ekonominė padėtis per metus pagerėjo, o beveik kas antras manė, kad pablogėjo. Savo namų ūkio padėties pagerėjimą per metus pajuto 8 proc. gyventojų, o 48 proc. teigė, kad padėtis pablogėjo.

Vis dėlto prognozuodami šalies ekonomikos pokyčius gyventojai yra kur kas optimistiškesni nei pernai: per artimiausius metus pagerėjimo tikisi 28 proc. gyventojų, o prieš metus tokių buvo tik 13 proc. Na, jeigu visuomenė jau tikisi šalies ekonomikos pagerėjimo, netrukus turėtų pagerėti ir asmeninių finansų vertinimo rodiklis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nors gyventojai savo namų ūkio finansines perspektyvas vertina optimistiškiau nei prieš metus, pesimistų yra vis dar daugiau nei optimistų.

VEIDAS: Jūsų nuomone, ko turėtume pasimokyti, kad išvengtume tokių sunkių krizių ateityje?

V.L.: Kad turime gyventi pagal išgales.

Manau, sunkmečiui Lietuvoje labai didelės įtakos turėjo pasaulinė krizė. Bet taip pat akivaizdu, kad buvo pervertintos tiek valstybės, tiek pačių piliečių galimybės – turiu galvoje skolinimąsi.

VEIDAS: Daugelis statistinių rodiklių vis dar stipriai atsilieka nuo buvusių ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Ką pasakytumėte visuomenei, kuri laukia, kada vėl gyvensime kaip 2007-aisiais?

V.L.: Vien tai, kad eksporto apimtys pasiekė ir viršijo 2008-ųjų lygį, leidžia teigti, jog artėjame prie ikikrizinio laikotarpio.

Optimistiškai nuteikia ir įmonių vadovų apklausos duomenys, o jie paprastai labai taikliai atskleidžia šalies ekonomikos pokyčius. Taigi birželio mėnesio įmonių vadovų nuomonių tyrimo rezultatai parodė, kad verslo tendencijos gerėja: įvairiose srityse jaučiamas pozityvus poslinkis, prognozuojamas gamybos, statybos darbų užsakymų, prekių apyvartos didėjimas, be to, daugelis vadovų žada didinti darbuotojų skaičių arba bent jau jo nekeisti.

Tai signalas, kad ateityje mūsų laukia geresnės tendencijos. O nuotaikos iš verslo sektoriaus po kiek laiko persiduoda ir pačiai visuomenei. Tad tikėtina, kad ekonomikos augimas turėtų būti didesnis.

BFL

Vis daugiau jaunų perspektyvių Lietuvos žmonių savo profesinę karjerą pradeda kitose šalyse ir tik maža dalis grįžta į gimtinę. Ar įmanoma mūsų jaunimui Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose įgytas žinias realizuoti savoje šalyje? Į šį klausimą liepos 5 d. diskusijose bandys atsakyti Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo (PLEF) Jaunimo dienos dalyviai – savo verslą Lietuvoje sėkmingai plėtojantys jaunieji verslininkai ir tautiečiai, darantys puikią karjerą užsienyje.

Vienos iš PLEF dalyvių – Indrės Dargytės, gyvenančios Jungtinėje Karalystėje ir dirbančios „Laven Partners“ alternatyvių fondų analitike teigimu, tokią gausią akademinio jaunimo emigraciją, kokia vyksta pastaraisiais metais, lemia vis dar prasta Lietuvos aukštojo mokslo kokybė: „Dauguma išvykstančiųjų kaip pagrindinę priežastį nurodo geresnę studijų kokybę užsienio universitetuose. Ir jie teisūs – didžioji dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų rengia įvairių sričių teoretikus, tačiau nerengia praktikų, galinčių vos baigus studijas sėkmingai įsilieti į darbo rinką“. I. Dargytė sako girdėjusi daugelį Lietuvos darbdavių sakant, kad jie laukia užsienyje mokslus baigusiųjų dėl sukauptų kokybiškų žinių, savarankiško bei kritiško mąstymo. „Mano nuomone, nereikia suversti kaltės vien Lietuvos universitetams, kai net pats Vilniaus Universiteto rektorius prof. Benediktas Juodka pripažįsta, kad šiuo metu į šalies universitetus gali įstoti net ir žemus valstybinių egzaminų balus gavę abiturientai, – pastebi I. Dargytė. – Apie kokią žinių kokybę galima kalbėti, kai įstojusieji į universitetus yra visiškai nesuinteresuoti mokytis pasirinktą dalyką ir studijuoja vien dėl diplomo?“

I. Dargytė atkreipia dėmesį, kad vis dėlto dalis iniciatyvaus ir gabaus jaunimo, baigusio studijas užsienyje ir įgijusio profesinės patirties, pasirenka grįžti į Lietuvą. „Todėl nereikėtų suabsoliutinti ir sakyti, jog visi gabūs žmonės palieka Lietuvą, – sako I. Dargytė. – Viskas priklauso nuo asmenybių: dalis išvažiuoja gauti patirties ir grįžta dirbti savo gimtinėje, kiti sugeba savo gabumus iš karto sėkmingai realizuoti Lietuvoje“.

Pasak kitos PLEF dalyvės – Mildos Dargužaitės, iki šiol dirbusios investiciniame JAV banke „Goldman Sachs“ ir ką tik paskirtos Lietuvos ūkio ministro Rimanto Žilio patarėja, dabar Lietuvoje, skirtingai nei prieš 17 metų, kai ji išvyko, yra visos galimybės panaudoti užsienio universitetuose gautas žinias bei patirtį reikšmingam ir įdomiam darbui. „Jaunimas po studijų užsienyje baiminasi grįžti manydamas, jog čia bus siauresnės galimybės, kad turimas potencialas nebus išnaudotas, todėl būtų labai naudinga kuo daugiau kalbėti apie tai, ką sugrįžęs jaunimas gali nuveikti Lietuvoje – tiek viešame, tiek privačiame sektoriuose, – įsitikinusi M. Dargužaitė. – Lietuva, nors ir maža bei jauna valstybė, vis dėlto yra didelių galimybių šalis, ir kūrybingi bei iniciatyvūs žmonės gali daug kuo prisidėti prie šalies problemų sprendimo, naujų idėjų realizavimo ir, aišku, pačios valstybės tobulinimo.“

PLEF Jaunimo dienoje dalyvaus, skaitys pranešimus bei diskutuos „GetJar” įkūrėjas ir vadovas Ilja Laurs, Europos verslo laikraščių asociacijos (EBP) paskelbtas „Europos metų vadovu 2011″, „Microsoft Lietuva” vadovas Mindaugas Glodas, lažybų bendrovės „Tony Bet“ savininkas Antanas Guoga, akcijos DAROM valdybos narys ir Ministro Pirmininko patarėjas Ignas Brazauskas, Birmingemo „Big City Plan” kūrėja Agnė Selemonaitė, „LT Kvapai“, kūrusios „Lietuvos kvapą“, komunikacijos vadovas Dainius Rutkauskas, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Kęstas Pikūnas ir daugelis kitų jaunų žmonių – tiek gyvenančių ir dirbančių užsienyje, tiek jau sugrįžusių ar sėkmingą karjerą darančių Lietuvoje.

Lietuvos verslo konfederacijos | ICC Lietuva organizuojamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas (PLEF) vyks liepos 4-5 dienomis, Vilniuje. Forumo tema „Konkurencinga ateities Lietuva: investicijos į asmenybes, žinias ir inovacijas“. Šių metų PLEF naujovė – antroji forumo diena skirta aktualiai akademinio jaunimo migracijos problemai. Kita PLEF naujovė – forumas vyks kartu su Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumu. Norintieji dalyvauti PLEF dar gali registruotis iki birželio 28 d. internetu www.plef.lt.

2009 m. Pasaulio lietuvių ekonomikos forume dalyvavo 320 verslo atstovų iš 32 pasaulio šalių. Iš jų – 32 garbės konsulai iš 21 užsienio šalies ir 4-iose šalyse reziduojantys komercijos atašė. 2010 m. PLEF vyko Londone ir susilaukė didelio užsienio investuotojų dėmesio.

"Veido" archyvas

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) reaguodama į Seimo nario Andriaus Burbos Seime pateiktą rezoliucijos projektą dėl Lietuvos Respublikos demografinės padėties gerinimo ir emigracijos stabdymo, bei jame išdėstytą siūlymą valstybės finansavimą gavusius studentus priversti likti dirbti Lietuvoje arba grąžinti valstybei studijų kainą, vertina ne tik kaip nesprendžiantį esamų problemų iš esmės, bet ir galintį sukelti priešingą poveikį.

„Emigracijos problema turi būti sprendžiama kuriant naujas darbo vietas, sudarant palankias sąlygas naujų verslų kūrimui, jaunų, patirties neturinčių žmonių įdarbinimui bei skatinant šeimų kūrimą suteikiant tinkamas socialines sąlygas“ – teigia LSAS prezidentė Ieva Dičmonaitė. „Siūlymas priversti jaunus žmones likti dirbti Lietuvoje po studijų baigimo rodo paviršutinišką Seimo nario požiūrį, o ne norą ieškoti emigracijos mažinimui būtinų priemonių. Protų nutekėjimo problemą reikia spręsti remiantis konkrečiu veiksmų ir priemonių planu, o ne siūlant lengviausią variantą – įkalinti keleriems metams absolventus Lietuvoje“.

LSAS kviečia Seimo narius jaunų žmonių emigracijos problemą spręsti sukuriant veiksmų planą, kuriame būtų numatytos sąlygos naujų darbo vietų kūrimui bei patirties neturinčių asmenų įdarbinimui, apibrėžiamos teisinės sąlygos darbą derinti su studijomis, plėtojama mokymosi visą gyvenimą koncepcija, skiriamas reikiamas dėmesys jaunoms šeimoms bei jų socialinėms garantijoms.

LSAS primena, jog pagal „Eurostudent IV“ atliktos apklausos duomenis jaunų žmonių emigraciją skatina nepakankamos pajamos, galimybių derinti darbą su studijomis nebuvimas bei kitų socialinių sąlygų trūkumas. Pagal Statistikos departamento duomenis 2011 metais nedarbo lygis tarp 15 – 24 metų amžiaus asmenų siekia 31,4 procento.

"Veido" archyvas

Seimo narys Andrius Burba parlamente pateikė rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma Vyriausybei imtis priemonių dėl demografinės padėties gerinimo ir emigracijos stabdymo.

Reikiamo palaikymo šis rezoliucijos projektas antradienį nesulaukė, tačiau nuspręsta dokumentą tobulinti.

Vienas siūlomų patarimų Vyriausybei – įpareigoti valstybės finansuojamus studentus pabaigus studijas kurį laiką dirbti Lietuvoje arba grąžinti valstybei studijų kompensavimo išlaidas.

Taip pat parlamentaras siūlo, kad valstybė nevaisingai šeimai visiškai kompensuotų pirmojo vaiko, gimdomo taikant pagalbinio apvaisinimo procedūrą, procedūras nuo moters apvaisinimo iki vaiko gimimo.

Motinoms, užauginusioms ne mažiau negu tris vaikus, siūloma nustatyti mažesnį – nuo 60 metų – pensinį amžių.

Naujai kuriamą verslą skatinti siūloma per mokestines lengvatas, pirmus metus naujai susikūrusią įmonę atleidžiant nuo pelno mokesčio ir taikant lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą.

Rezoliucijos projekte konstatuojama, kad Lietuva per dešimtmetį neteko beveik pusės milijono nuolatinių gyventojų dėl išaugusios emigracijos ir mažo gimstamumo,