"Veido" archyvas

Per 20 metų mūsų sumažėjo milijonu. Jei taip ir toliau, lietuvių Lietuvoje neliks dar šį šimtmetį

BFL

Apie tai, kas skatina žmones emigruoti iš Lietuvos ir kokių socialinių bei ekonominių padarinių mūsų šaliai turės neslopstantis emigracijos srautas, kalbamės su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadove dr. Audra Sipavičiene.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios yra pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys? Ar viską galima suversti vien ekonominiams veiksniams?

A.S.: Iš tiesų ekonominės priežastys yra pagrindinės, bet ne vienintelės. Neretai žmones iš Lietuvos veja ir įvairios socialinės priežastys, tokios kaip socialinis nesaugumas ar socialinis neteisingumas. Pas mus mokslinį tyrimą atlikę ekspertai tokią situaciją įvardijo kaip “socialinę baudžiavą”, t.y. tokią situaciją, kai žmogus jaučiasi esąs beteisis ir neginamas. Tad socialinės ir ekonominės priežastys yra pagrindinės paskatos emigruoti.

Tarp kitų priežasčių galima nurodyti dar ir mokslą, nes užsienyje studijų kaina dažnai yra panaši kaip pas mus, o paties diplomo vertė skiriasi, nes užsienyje įgytas diplomas vertinamas geriau. Apsisprendimą lemia ir karjeros galimybės ar šeiminės priežastys.

VEIDAS: Kiek įtakos sprendimui emigruoti turi faktas, kad jau dažnas lietuvis turi užsienyje besidarbuojančių giminaičių?

A.S.: Labai daug. Neekonominė migracijos teorija individo socialinio tinklo vaidmenį laiko vienu pagrindinių veiksnių. Kartais žmonės emigruoja ne todėl, kad jiems reikia, ne todėl, kad nori, o todėl, kad juos kviečia ar sako, jog ten gerai. Individo turimas tinklas sumažina emigracijos riziką, kainą, palengvina galimybę užsikabinti. Pirminėje stadijoje, kai emigracija tik prasidėjo, šis veiksnys gal ir nebuvo itin svarbus, tačiau dabar kartais būna svarbesnis net už ekonominius ar socialinius veiksnius. Pats tinklas dažnai tampa emigracijos priežastimi.

VEIDAS: Kaip, bėgant laikui, kito socialinis statistinio emigranto portretas?

A.S.: Visų pirma kito patys emigracijos modeliai. Iš pradžių emigracija buvo veikiau trumpalaikė, žvalgybinė, kontaktų užmezgimo, vėliau įsivyravo ilgalaikė emigracija. Dabar padaugėjo norinčių emigruoti jaunų ir išsilavinusių žmonių, ypač tų specialybių, kurios būtų labai reikalingos čia, siekiant atgaivinti mūsų ekonomiką. 2008 ir 2010 metais, t.y. prieš pat krizę ir krizės laikotarpiu, atlikti mūsų tyrimai rodo, kad emigracijos potencialas yra išaugęs ir daugėja žmonių, norinčių išvažiuoti.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip emigracijos tendencijas iš Lietuvos paveiks Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos atvėrimas?

A.S.: Šiuo atveju labiau reikėtų baimintis ne dėl skaičių, o dėl kokybinių išvykstančiųjų charakteristikų.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar mūsų Vyriausybė turi aiškią strategiją emigracijos klausimu?

A.S.: Pagrindinė problema, kurios nesuvokia politikai, ypač tie, kurie atėjo iš šou verslo, yra ta, kad bet kokie socialiniai ar ekonominiai sprendimai gali veikti migraciją. Tą reikėtų įsisąmoninti. Palyginti skirtingas Vyriausybes sunku, nes veikia įvairūs veiksniai – socialiniai, ekonominiai. Tarkime, krizės negalima priskirti Vyriausybei, tačiau ji labai smarkiai paveikė emigraciją. Ekonominio bumo laikotarpiu buvo pradėjusi didėti grįžtamoji emigracija, išvykstančiųjų svetur mažėjo, ir staiga atėjus krizei mes turime tokį emigracijos šuolį, kokio nė nesitikėjome. Jei lyginsime pirmus tris šių metų mėnesius su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, kuris yra dar iki privalomojo sveikatos draudimo įvedimo, augimas siekia 2,4 karto.

VEIDAS: Dažnai nutinka taip, kad emigruodami tėvai palieka savo vaikus auginti seneliams arba kitiems giminaičiams.Būna ir taip, kad emigruoja vienas tėvų ir vaikas auga tik su vienu iš gimdytojų. Kokios šios reiškinio pasekmės?

A.S.: Atliktas tyrimas parodė, kad tai gana paplitęs reiškinys. Dažnai tėvai mano, kad jei paliko vaiką pas senelius, tai viskas gerai. Seneliai mano, kad gali atstoti tėvus, tėvai mano, kad seneliai gali juos pakeisti, tačiau vaikai visiškai taip nemano. Vienareikšmiškai galima teigti, kad net patys geriausi seneliai neatstoja tėvų. Aš jau net nekalbu apie tokius atvejus, kai vaikai paliekami draugams ar kaimynams. Nesu psichologė, tačiau galima klausti, ar užaugęs vaikas pats gebės kurti šeimą. Dažnai tėvai dėmesio stoką bando kompensuoti pinigais, o tai ydingas kelias, nes vaikai leidžia pinigus ne tam, kam reikia.

VEIDAS: Viešojoje erdvėje vyrauja vien tik neigiamas diskursas apie emigraciją. Tačiau gal galima įžvelgti ir emigracijos privalumų? Jei taip, tai ar mokame jais pasinaudoti?

A.S.: Krizės laikotarpiu emigracija ne tik padėjo išspręsti individualias finansines problemas, bet ir nuėmė nuo valstybės pečių dalį bedarbių išlaikymo sąnaudų. Jei emigracija siejama su grįžimu, tai ji labai naudinga, nes praplečia žmogaus akiratį, suteikia naujos patirties, leidžia pajusti kitokią darbo kultūrą, iš išorės pažvelgti į tai, kas gero ar negero Lietuvoje. Kitas dalykas, ką tu darai, kai pradedi nesitaikstyti su esama padėtimi, – bandai kažką keisti, eini streikuoti ar emigruoji? Gaila, kad lietuviai dažniausiai išvažiuoja, užuot mėginę kovoti dėl savo teisių.

VEIDAS: Dažnai kaip privalumas įvardijami ir emigrantų namo siunčiami pinigai…

A.S.: Krizės laikotarpiu šie pinigai padeda išgyventi. Tačiau svarbiausias klausimas, kam tie pinigai skiriami. Dažniausiai jie yra pravalgomi ir neskiriami investicijoms. Kai kurios šalys turi specialias programas, kaip panaudoti emigrantų pinigus. Tarkim, Moldovoje, jei emigrantas grįžta į tėvynę ir parsiveža pinigų, tai tiek pat, kiek jis investuoja į verslą, prideda ir vyriausybė. Kolumbija irgi turi gerą darbo migracijos programą. Jei grįžęs emigrantas investuoja ne į save, o į vietinę bendruomenę, vyriausybė smarkiai prisideda prie šių investicijų. Pas mus aš apie tokias programas negirdėjau.

BFL

1. Per aštuonerius metus Vyriausybė privalės sukurti veiksmingą aukšto lygio specialistų iš užsienio pritraukimo strategiją.
2. Dėl emigracijos 2020 m. Lietuvoje labai stigs įvairių profesijų darbuotojų: inžinierių, IT specialistų, vairuotojų, medikų ir kt.
3. 2020 m., kaip ir šiandien, didžiausią dalį emigruojančiųjų sudarys jaunimas nuo 20 iki 34 metų, tačiau pats emigracijos srautas mažės.
4. Dėl emigracijos iki 2020 m. Lietuvoje šiek tiek susitrauks viešasis sektorius.
5. Po 8,5 metų dėl dirbančiųjų ir mokesčius mokančiųjų skaičiaus sumažėjimo šalyje “Sodra” turės dar didesnį deficitą, o Lietuvos pensininkams bus mokamos vienos mažiausių pensijų Europoje.
6. Į Lietuvą sugrįš tik 3–4 proc. naujosios kartos emigrantų.
7. 2020 m. Lietuvos laukia iššūkis, kai subręs vadinamoji emigracijos našlaičių karta, auganti be vieno ar abiejų gimdytojų.
8. Iki 2020 m. Lietuvoje, remiantis užsienio valstybių patirtimi, bus sukurta programa, skatinanti emigrantų investicijas į verslą Lietuvoje.
9. Ir po 8,5 metų pagrindinės emigracijos kryptys nesikeis – daugiausia bus traukiama į Didžiąją Britaniją, Airiją, Vokietiją, Ispaniją, Norvegiją ir JAV, t.y. ten, kur jau egzistuoja lietuvių emigrantų tinklai.
10.2020 m. keisis politinis diskursas apie emigraciją ir išvykusieji nebebus piešiami kaip savo valstybės išdavikai, pabėgėliai.

BFL

Jau dabar Lietuvos gyventojų skaičius nesiekia trijų milijonų. Vis daugiau ženklų, kad 2020-aisiais jis nebesieks nė 2,7 milijono.

Realybė pranoko niūriausias prognozes, mat paaiškėjo, kad emigruoja gerokai daugiau Lietuvos gyventojų, nei pranašavo didžiausi pesimistai. Pasirodo, jau šiuo metu Lietuvos gyventojų skaičius nebesiekia trijų milijonų. Ir tai dar ne pabaiga. Emigrantų srautai nė nemano mažėti. Priešingai – ką tik atsivėrus Vokietijos ir Austrijos darbo rinkai iš Lietuvos išvyksta dar daugiau autobusų, lėktuvų ir keltų, pilnų lietuvių, laimės nusprendusių ieškoti svetur.

Liūdniausia, kad Lietuvą palieka jauni, išsilavinę, darbingi žmonės. Šiuo metu valdžia turėtų išsijuosusi darbuotis ir dėti visas pastangas, kad emigracija nevirstų evakuacija iš šalies, tačiau ji į viską žvelgia abejingai. Dar netgi džiaugiasi, kad išvykstantieji pagerina statistiką, sumažindami bedarbių skaičių. Šio plaukimo pasroviui pasekmės bus liūdnos, gal netgi tragiškos.

“Nors Lietuvos Vyriausybė žodžiais reiškia susirūpinimą esama padėtimi, o emigracija įvardijama kaip viena Lietuvos nacionalinio saugumo grėsmių, realių priemonių ką nors keisti vis dar nesiima. Dalinės priemonės, vykdomos įvairių institucijų, situacijos iš esmės nekeičia”, – skelbiama Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva išleistoje knygoje “Lietuvos tauta: būklė ir raidos perspektyvos”.

Emigracijos padariniai

Akivaizdu, kad nuo to, kokie sprendimai bus priimami šiandien, priklauso, kokių ilgalaikių padarinių emigracija turės Lietuvos vidaus padėčiai. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius yra teigęs, jog emigraciją lemia tai, kad Lietuva yra vertinama kaip santykinai blogesnė vieta gyventi. Tad pagrindinis Vyriausybės uždavinys yra siekti, kad toks vertinimas pasikeistų. Tiesa, šis vertinimas apima ne tik darbo užmokestį, kuris, be abejo, svarbus, tačiau ir darbo santykius, perspektyvų vertinimą, socialinio neteisingumo jausmą, biurokratines kliūtis iniciatyvoms ir daug kitų veiksnių, kuriuos būtų galima pagerinti, nes priešingu atveju gyventojų skaičiumi netrukus supanašėsime su Latvija.

Svarbu tai, kad, Tarptautinės migracijos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, 41 proc. darbdavių teigia, jog emigracija yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jiems sunku išlaikyti esamus darbuotojus ar susirasti naujų. Dėl ateities mūsų šalies verslininkai turi dar daugiau baimių, nes pastarosiomis savaitėmis ėmė daugėti atvejų, kai į Vokietiją išvyksta ištisos grupės profesionalių darbuotojų, kurių staigiai neįmanoma pakeisti. Nesvarbu, kad Lietuvoje yra 280 tūkst. bedarbių, – dauguma jų menko išsimokslinimo, neturi profesijos ar tiesiog nenori dirbti. Tačiau darbdaviai jau nebeturi iš ko rinktis, tad neretai emigravusį specialistą pakeičia žmogus, kuris anksčiau būtų buvęs laikomas netinkamu eiti pareigas. Šios tendencijos tik stiprės ir tokių atvejų daugės. Tai rodo, į kokią aklavietę žengia mūsų ekonomika.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadovė dr. Audra Sipavičienė teigia, kad protų nutekėjimas mūsų šalyje tęsiasi jau nuo pat 1990 metų. Tiesa, jos nuomone, paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje veikiau vyko protų švaistymas, kai kvalifikuoti specialistai išvykdavo į užsienį dirbti pačių paprasčiausių darbų. Šiuo metu daugėja išvykstančių jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie į užsienį vyksta siekti karjeros. Iš visų savo emigraciją 2010 m. deklaravusių asmenų didžiausią dalį sudaro žmonės, kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 34 metų. Tokių emigrantų praėjusiais metais buvo 45 615, o iš viso savo išvykimą deklaravo 83 157 asmenys. Panašios perspektyvos numatomos ir 2020 m.

Jaunimo išvykimas reiškia viena: daugėjant pensinio amžiaus žmonių, didėja krūvis dirbantiesiems, nes mažėja mokesčių mokėtojų, o išlaikytinių geriausiu atveju lieka tiek pat arba net daugėja dėl augančio nedarbo ar gausėjančių pensininkų gretų. Be to, jaunų protų nutekėjimas lemia ir naujų iniciatyvų stygių, o tai stabdo šalies ūkio pažangą. Prarandamos ir milijardinės lėšos, kurios buvo investuotos į specialistų rengimą.

Negana to, Lietuva praranda ne tik mokesčių mokėtojus, bet ir aktyvius piliečius, galinčius lemti savo šalies likimą. Dėl to skursta viešoji erdvė. Galiausiai emigracija lemia bendrą visuomenės demoralizaciją, socialinių bendruomeninių saitų irimą, šeimos instituto nykimą, kai tėvai dažnai palieka savo vaikus giminėms ar globėjams. Šiuo metu auga gana gausi vadinamųjų emigracijos našlaičių karta, kuri bus užaugusi tik su vienu iš tėvų arba apskritai užauginta giminių. Kokios bus šių vaikų vertybės, ar jie sugebės kurti šeimą – šie klausimai kelia nerimą specialistams.

Emigrantus keis imigrantai?

Politikai į viską žvelgia primityviai: jų įsivaizdavimu, į emigrantų vietą atvažiuos imigrantai. Tačiau pastarųjų metų patirtis rodo, kad niekas čia pas mus nesiveržia. Priešingai, Baltarusijoje šiandien dirba daugiau lietuvių nei Lietuvoje baltarusių, nors kadaise buvo svaičiojama, kad baltarusiai užplūs Lietuvą ir dirbs čia juodžiausius darbus.

“Veido” pašnekovų įsitikinimu, imigracijos klausimu jau dabar būtina aiški Vyriausybės strategija, kuri būtų įtraukta į šalies raidos viziją. O jos nėra, tad elgiamasi stichiškai.

“Jei norime plėsti biochemiją, tai reikia biochemikų, jei širdies chirurgiją – širdies chirurgų, jei statybas – statybininkų. Dabar situacija labiau primena gaisrų gesinimą: kai trūksta vežėjų – įsileidžiam vežėjus, kai statybininkų – įsileidžiam statybininkus. Tačiau trūksta nuoseklios vizijos”, – teigia A.Sipavičienė.

Kitos šalys elgiasi visiškai kitaip. Tarkime, Didžioji Britanija, Austrija, Čekija, Suomija ar Švedija aukštos kvalifikacijos užsienio specialistų pritraukimą laiko strateginiu nacionaliniu uždaviniu. Mes sau net tokio klausimo kol kas nekeliame.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad kol kas mums nereikalingi nei savi, nei svetimi specialistai. Mūsų strategai mano, kad viskas susitvarkys savaime. Taip, susitvarkys, tik 2020-aisiais mūsų tebus jau tik 2,7 milijono, o mūsų socialinė sistema išgyvens košmarą.

BFL

Lietuvių emigracija į Vakarus – opi problema. Tai byloja ir išankstiniai gyventojų surašymo duomenys, mat lietuvių vis mažėja. Manoma, kad gyventojų išvykimą į užsienį paspartino ir atsivėrusi darbo rinka Vokietijoje bei Austrijoje.

„Lietuvos rytas“ rašo: „Išankstiniai Lietuvos gyventojų surašymo duomenys atskleidė dramatišką vaizdą – mūsų šalyje jau mažiau nei trys milijonai žmonių. Per du atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva prarado apie 800 tūkst. žmonių, ir šis procesas dar nesibaigė.“

Dienraščio kalbintas kataklizmų tyrinėtojas docentas Sigitas Jegelevičius teigia, kad „pirmoji didžiulė gyventojų netektis, apie kurią yra išlikę patikimesnių duomenų, užfiksuota XVII a. viduryje, kai Maskvos kariaunos įsiveržė į Lietuvą.”

„Lietuvos ryto” korespondentui paklausus, kaip Lietuvai pavykdavo padidinti gyventojų skaičių, S. Jegelavičius sako: „Nereikia pamiršti, kad tuomet gimstamumas buvo nepalyginti didesnis negu šiais laikais. Be to, nuo XIX a. vidurio dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų kūdikių mirtingumas gerokai sumažėjo, vidutinė gyvenimo trukmė išaugo, šeimos tapo gausesnės.” Pašnekovas priduria, kad  „dabartinė emigracija pavojingesnė nei ankstesnių metų demografiniai praradimai, nes dabar gimstamumas net mažesnis už mirtingumą. Vadinasi, ir šitaip tauta nyksta.

Gimstamumas neišaugs ir ateityje, gali tik toliau mažėti. Todėl mane šiurpina kai kurių politikų pareiškimai, kad žmonės, jeigu nori, tegul važiuoja laimės ieškoti svetur. Ne mažiau stebina ir kalbos, kad reikia sudaryti geresnes sąlygas į Lietuvą atvykti imigrantams iš skurdesnių šalių ir kurti palankesnę nuomonę apie atvykėlius.”

Būtent tokią nuomonę pateikia „Lietuvos žinios”: „Mūsų atlyginimus augins tik emigrantai?“ – klausia dienraštis. Laikraštis skelbia – „Lietuvos darbo biržos (LDB) direktorius Mindaugas Petras Balašaitis ragina nekrūpčioti dėl plūstančių į Vakarus tautiečių. Esą toks procesas turi ir pozityvią reikšmę.

Praėjusių metų vasarį pradėjęs eiti pareigas naujasis LDB vadovas siūlo atkreipti dėmesį į elementarų reiškinį – iš Lietuvos išvykstant vienos ar kitos profesijos specialistams, neemigravusiųjų vertė išaugs tiesiog akyse, jų darbo užmokestis neišvengiamai turėtų didėti. Kalbas, esą Vakaruose esame laukiami išskėstomis rankomis, jis vertina skeptiškai.“

„Lietuvos žinios“ praneša, kad „Jungtinių Tautų paskelbtas naujausias pasaulio gyventojų prognozes demografė Vlada Stankūnienė vertina optimistiškai: jei pažengusios valstybės atkurs demografinę pusiausvyrą, vadinasi, išsivystęs pasaulis, kartu ir Lietuva, neišnyks.

Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, šio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje liks tik 2,453 mln. gyventojų, tačiau suminis gimstamumo rodiklis pasieks 2,04 ir garantuos kartų kaitą. Kiek milijonų mūsų yra dabar, patikslins galutiniai ką tik pasibaigusio visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Išankstinė statistinė informacija bus paskelbta šiandien.”

"Veido" archyvas

Nors iki šiol prognozuota, kad du su puse milijono mūsų teliks po penkiasdešimties metų, ką tik pasibaigęs Lietuvos gyventojų surašymas jau dabar neberanda kelių šimtų tūkstančių gyventojų, kurie greičiausiai yra įleidę šaknis užsienyje.

Esame sparčiausiai visoje ES nykstanti tauta: mirtingumo rodikliai didesni nei gimstamumo, o emigracijos srautai – vieni didžiausių Senajame žemyne. Tačiau padėtis, regis, yra dar rimtesnė ir dramatiškesnė, nei manėme iki šiol: ką tik pasibaigęs gyventojų surašymas rodo, kad Lietuvoje tegyvena maždaug 2,9 mln. žmonių, tai yra maždaug 350 tūkst. mažiau, nei buvo skaičiuojama iki šiol. Tas tautos dešimtadalis – tai emigrantai, daugiausia tie, kurie atsistojo ant kojų ir baigė mokslus Lietuvoje ir jau turėjo pradėti čia dirbti, mokėti mokesčius ir taip prisidėti prie socialinės sistemos finansavimo.

Tačiau ar tikrai emigracija yra vien neigiamas socialinis reiškinys? Taip, svetur dirbantys lietuviai nemoka pensijų savo tėvams, tačiau kam būtų geriau, jei jie be darbo sėdėtų Lietuvoje ir gyventų čia iš pašalpų ir tų pačių tėvų pensijos? Be to, žvelgiant į labai tolimą ateitį galima tikėtis, kad nostalgija dabartinius jaunus emigrantus vis dėlto pargins į tėvynę ir jie parsiveš Vakaruose uždirbtas pensijas – jos, tikėtina, ir po kelių dešimtmečių bus didesnės už lietuviškąsias, be to, jas mokėsime ne mes, o tuometiniai Didžiosios Britanijos ar Vokietijos dirbantieji.

“Veidas” aiškinasi, kokių ilgamečių demografinių, socialinių ir ekonominių pasekmių Lietuvai žada masinė mūsų darbingosios tautos dalies evakuacija į Vakarus.

Lietuviai emigruodavo visada

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė teigia, kad lietuvių migracija nėra kažkoks naujas, tik šiam laikmečiui būdingas reiškinys: dideliais emigrantų srautais garsėjo jau tarpukario Lietuva, pagal liekančiųjų tėvynėje ir išvykstančiųjų proporcijas jau tada buvome antri Europoje po airių. Dabar pagal neigiamą emigrantų ir imigrantų santykį (išvykstančiųjų daugiau negu atvykstančiųjų) taip pat nuolat esame tarp ES lyderių – pastaruosius 15 metų būname arba pirmi, arba antri.

Taigi emigracija – Lietuvai būdingas ir sunkiai pažabojamas reiškinys: kol darbo, gyvenimo sąlygos svetur bus geresnės, tol žmonės ir trauks į užsienį. Tačiau svarbu jį vertinti blaiviai, tiksliai ir daryti išvadas bei prognozuoti, ką tokie dideli emigracijos mastai reiškia valstybei – jos dabarties ir ateities finansams, socialinei sistemai, demografinėms proporcijoms.

A.Sipavičienė pabrėža, kad labai svarbu žinoti, kas yra tipiškas šių dienų emigrantas: netgi lyginant vos dvejais metais besiskiriančius duomenis (2008 m. ir 2010 m. ketinančiųjų emigruoti sociologinė apklausa) matyti aiški tendencija: emigrantų amžius jaunėja, išsilavinimas gerėja, o tarp jų Lietuvoje įgytų specialybių vis daugiau tokių, kokios yra paklausios ir tarp mūsų darbdavių. “Taigi emigrantai išsiveža vis daugiau šalies augimo potencialo”, – apibendrina ekspertė.

Pilietinės visuomenės instituto ekspertė Rūta Žilinskaitė emigracijos problemą apibendrina lakoniškai: “Emigruoja dažniausiai jauni žmonės. Taigi patenkame į uždarą ratą: Lietuvoje daugėja senų, nebedirbančių žmonių ir mažėja tų, kurie juos išlaiko. Darbingai, mokesčius mokančiai Lietuvos visuomenės daliai kasmet sunkėja našta išlaikyti šalies socialinę ir viešąją sistemą, infrastruktūrą.”

Profesorius ekonomistas Romas Lazutka pateikia standartinius vidutinius visuomenės demografinio pjūvio skaičius: tai 20 proc. nepilnamečių, 60 proc. dirbančiųjų ir dar 20 proc. dėl amžiaus arba ligos nedarbingų žmonių. “Taigi Lietuvoje sparčiai traukiasi vidurinė, maitinančioji dalis, ne taip smarkiai – pirmoji (juk dalis emigrantų palieka čia savo vaikus) ir atitinkamai plečiasi trečioji proporcija”, – skaičiuoja jis.

Tikroji padėtis dar sudėtingesnė todėl, kad net ir vidurinei, dirbančiųjų grandžiai teoriškai priskiriami 19–25 metų jaunuoliai Lietuvoje labai dažnai tebėra tėvų ir valstybės išlaikytiniai – ir dėl to, kad dauguma jų studijuoja, ir dėl to, kad būtent jaunimo nedarbas pas mus labai didelis.

Ekonomikai – ir nauda, ir žala

Socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis padėties nedramatizuoja. Pasak jo, tik teoriškai emigrantai yra mokesčius mokantis potencialas, o iš tikrųjų labai nemaža jų dalis neturėjo darbo ir patys buvo valstybės išlaikytiniai. “Tai ar būtų geriau, kad jie ir toliau sėdėtų tėvams ant sprando, ar vis dėlto geriau dabar, kai jie siunčia perlaidas į Lietuvą ir padeda bent jau savo artimiesiems?” – retoriškai klausia jis.

SEB bankas yra apskaičiavęs, kad 2010-aisiais labai smarkiai padidėjo emigrantų namo parsiunčiamų pinigų suma: ji viršijo 4 mlrd. Lt ir sudarė kone ketvirtį viso Lietuvoje per metus sukaupto darbo užmokesčio fondo. Tiesa, perlaidos iš užsienio nėra valstybei itin naudinga pajamų rūšis – juk nuo jų nesumokami jokie tiesioginiai mokesčiai, o biudžetą jos pildo tik netiesiogiai, per vartojimo mokesčius, augindamos Lietuvos verslininkų apyvartas. Bet nebūtų emigrantų – nebūtų ir tų milijardų, kurių vos krutanti Lietuvos ekonomika tikrai nesugeneruotų.

T.Medaiskis žvelgia ir į kur kas tolimesnę Lietuvos ateitį: taip, dabartiniai emigrantai nemoka mokesčių Lietuvoje ir taip neprisideda prie dabartinės socialinės sistemos išlaikymo. “Tačiau ir jie patys nėra potencialūs mūsų valstybės išlaikytiniai – savo pensijas jie užsidirbs Anglijoje ar Vokietijoje, ten mokysis jų vaikai, gydysis visa šeima. O štai senatvėje nostalgija juos gali parginti namo. Su savo didelėmis svetur uždirbtomis pensijomis jie jausis gana pasiturintys ir leis savo pinigus jau čia”, – prognozuoja ekonomistas.

Tačiau su tokia vizija nesutinka jo kolega R.Lazutka: “Ar daug pokario emigrantų iš Amerikos grįžo gyventi į Lietuvą? Tai tik pavieniai atvejai. Žmonės įleidžia šaknis svetur, ten auga jų anūkai, supa įprasta aplinka – ko jiems vėl pradėti viską iš naujo? Nostalgiją galima puikiai numalšinti kartą ar du per metus grįžtant atostogų į gimtinę.”

Be to, šis ekonomistas skaičiuoja, kokių pasekmių dabartinė emigracijos banga sukurs po 10–20 metų. “Emigruoja jauni žmonės, taigi po kelių dešimtmečių jų tėvai išeis į pensiją – ir kas ją tada mokės?” – retoriškai klausia R.Lazutka.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas informuoja, kad pastaruoju metu neigiamas emigracijos pasekmes pradėjo jausti ir Lietuvos pramonė. “Daugelį metų daugiausia emigruodavo tie, kurių nereikėjo ir Lietuvos pramonei, – mažos kvalifikacijos, vertingos patirties nesukaupę žmonės. Tačiau dabar pradedame jausti Vakarų darbdavių konkurenciją – ypač atsivėrus Vokietijos, Austrijos rinkoms, kurioms reikia tų pačių žmonių, kaip ir mums: kvalifikuotų darbininkų, išsilavinusių inžinierių”, – nerimauja pašnekovas.

Reikalauti kompensacijų – per vėlu

Galbūt Lietuva, kurios ekonomika kenčia dėl to, kad šalį palieka čia išaugintas ir išmokslintas jaunimas, galėtų mėginti tartis su ES dėl kokių nors kompensacijų už tai, kad žmones, į kuriuos investavome mes, pasiima kitų šalių darbo rinka?

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis tikina jau prieš kelerius metus siūlęs Seimui inicijuoti bent jau diskusijas apie tai, kad imigrantus iš Lietuvos įdarbinančios valstybės dalį iš jų surenkamų mokesčių grąžintų Lietuvai, – už tai, kad ji iki šiol yra investavusi į tų žmonių auginimą ir išsilavinimą. “Patys emigrantai nieko nepajaustų – tai būtų tarpvalstybiniai dvišaliai susitarimai dėl mokesčių perskirstymo”, – siūlo pašnekovas.

Tačiau Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis sako, kad tokias idėjas gali kelti tik visiškai su ES teise nesusipažinę žmonės. “Stodami į ES mes vienareikšmiškai, be jokių papildomų sąlygų pritarėme laisvo judėjimo – taip pat ir darbo jėgos – sąlygai”, – primena parlamentaras.

Pasak jo, kokius nors su emigracija susijusius klausimus galima kelti nebent savo valstybės viduje: “Galbūt net dėl to, ar valstybės finansavimą aukštajam mokslui įgyti turėjęs jaunuolis neprivalėtų bent kažkiek atidirbti Lietuvai.”

Taigi reikalauti kažko iš kitų mūsų emigrantus priglaudžiančių valstybių – jau per vėlu. Užtat pats laikas, sulaukus naujausio gyventojų surašymo duomenų, patiems blaiviai įvertinti padėtį ir susiskaičiuoti, kokia po dešimtmečio ar kelių bus mūsų pensijų sistema, kokio dydžio švietimo, sveikatos apsaugos sistemos reikia taip smarkiai besitraukiančiai tautai ir kiek jau dabar turi sumažėti valstybės, kuri mažėja pati, valdymo aparatas bei viešasis sektorius.

"Veido" archyvas

Kol politikai kuria planus, kad masiškai emigruojančius lietuvius pakeis baltarusiai ar ukrainiečiai, atsitiko atvirkščiai: Baltarusijoje dabar dirba keliolika tūkstančių lietuvių, o Lietuvoje baltarusių – mažiau nei tūkstantis.

Šiuo metu Lietuvoje yra per 270 tūkst. bedarbių, arba 12,5 proc. darbingų šalies gyventojų. Nepaisant to, bendrovės “Martono taksi”, turinčios apie šimtą taksi automobilių, vadovas Valdimantas Rudys teigia turintis darbo, bet negalintis rasti vairuotojų. Pasak direktoriaus, į darbo siūlymus atsiliepia labai mažai gyventojų – dažnai net nebūna iš ko rinktis, ir nors “Martono taksi” šiandien galėtų priimti daugiau vairuotojų, tokie planai atidedami.

V.Rudys neneigia, kad jų bendrovėje dirbti gali ne bet kas: reikalaujama gerai orientuotis mieste, palaikyti švarą bei tvarką automobilyje, mandagiai bendrauti. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys ir į užsienio kalbos žinias, nes tarp jų klientų – daug užsieniečių, bet dabar, kai susidomėjimas siūlomu darbu mažas, šito reikalavimo atsisakyta.

Su panašia problema susiduria ir nekilnojamojo turto projektų plėtojimo įmonės “Hanner” vadovas Arvydas Avulis: jis teigia nerandantis įmonei reikalingų aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kuriems yra pasirengęs mokėti gerą atlyginimą.

Pavyzdžiui, “Hanner” jau senokai negali rasti nekilnojamojo turto priežiūros vadovo – specialisto, kuris ne tik mokėtų bendrauti su klientais, bet ir gerai išmanytų inžinerines sistemas. A.Avulis neneigia: šiai pareigybei iškelti nemenki reikalavimai, bet šito reikalauja pati darbo rinka.

“Jei mums reikėtų atlikti tik kokią nors vieną siaurą funkciją, tarkime, nušluoti gatvę, tada, be abejo, tokių žmonių yra, bet už šį darbą ir tegali tikėtis minimalaus atlyginimo. Darbo rinkai kuo toliau, tuo labiau reikia universalių žmonių, turinčių įvairių gebėjimų ir galinčių kurti didelę pridėtinę vertę, o tūkstančiai darbos biržos bedarbių šiomis savybėmis nepasižymi. Tai atskleidžia pirmiausia mūsų švietimo ir studijų kokybės spragas – rengiami ne tokie specialistai, kokių reikia”, – kritikuoja verslininkas.

Bet tai tik viena iš daugybės priežasčių, kodėl “Hanner” šiandien neranda nekilnojamojo turto priežiūros vadovo, “Martono taksi” – taksistų, o daugybė kitų įmonių – kitokių reikalingų darbuotojų. Priežasčių yra daug: masinė gyventojų, ypač jaunų specialistų, emigracija, didžiulė nekvalifikuotų bedarbių armija, per maži atlyginimai, kurie neskatina bedarbių “atsikelti nuo sofutės”, nes tiesiog labiau apsimoka gyventi iš pašalpų arba uždarbiauti šešėlyje.

Pastarosios priežastys bene labiausiai ir lemia, kad šiandien jau pusę visų įregistruotų bedarbių sudaro ilgalaikiai bedarbiai, t.y. gyventojai, nerandantys darbo metus ir ilgiau. Nedirbančių daugiau kaip metus lietuvių, darbo biržos duomenimis, jau yra apie 140 tūkst. Lygiai prieš dvejus metus jų tebuvo vos per 3 proc.

Migracijos politika apaugo dulkėmis

Vis dėlto tai tik maža įžanga į tikruosius iššūkius, kurie laukia Lietuvos darbo rinkos jau netolimoje ateityje. “Šių metų pirmąjį ketvirtį iš Lietuvos išvyko beveik 14 tūkst. žmonių, o metų gale bus emigravę 60–65 tūkst. lietuvių – tai beveik visas Alytaus miestas, – prognozuoja migracijos ekspertas Dainius Paukštė. – Pagal “Eurostato” skaičiavimus, metinė išvykstančiųjų norma turėtų būti apie 17 tūkst. gyventojų (tada 2060-aisiais Lietuvoje beliktų 2,5 mln. gyventojų), bet mes ją viršijame net dvigubai.”

Tai reiškia, kad Lietuva darbo jėgos gali pritrūkti daug anksčiau, nei iki šiol prognozuota. Apverktini gimstamumo ir emigracijos rodikliai stumia darbo rinką į akligatvį.

Ką daryti? Iš politikų girdime, kad išeitis seniai rasta: lietuvius pakeis darbo jėga iš trečiųjų šalių. Tačiau nei premjeras, nei kiti aukšti šalies vadovai bei politikai šiandien nesiima jokių realių veiksmų migracijos iššūkiams spręsti. Du svarbiausi šios srities strateginiai dokumentai – Ekonominė migracijos reguliavimo strategija ir Lietuvos imigracijos politikos gairės dulka stalčiuose nuo tada, kai buvo patvirtinti, t.y. nuo 2007–2008 m. Kaip pastebi D.Paukštė, nuo tada nepakeista nė viena šių strategijų raidė: padėtis kardinaliai pasikeitė, o mes tebegyvename ir savo ateitį planuojame tarsi prieškriziniais laikais.

Na, o baltarusiai ir ukrainiečiai gal ir norėtų atvažiuoti į Lietuvą: pasak Darbo ir socialinių tyrimo instituto vyresniojo mokslo darbuotojo Arūno Pociaus, pernai jo su kolegomis atliktas trečiųjų šalių piliečių integracijos į darbo rinką tyrimas bei Lietuvoje dirbančių užsieniečių apklausa parodė, kad 87 proc. jų norėtų likti Lietuvoje ilgesniam laikui. Bet ne tokioje Lietuvoje, kokia ji yra dabar.

Kad ir apie ką svajotų politikai, kol kas matome priešingą vaizdą: daugiau lietuvių išvyksta uždarbiauti į Baltarusiją, nei baltarusių atvyksta į Lietuvą. Pagal išduotų leidimų dirbti duomenis, šiuo metu Lietuvoje legaliai dirba mažiau nei tūkstantis baltarusių ir per pusę tūkstančio ukrainiečių (kitų trečiųjų šalių piliečių – dar mažiau), o darbo vizų lietuviams Baltarusijos ambasada Lietuvoje pernai išdavė daugiau nei 15 tūkst. Ir neatrodo, kad padėtis artimiausiu metu pasikeistų.

Ar išgyvens baltarusė siuvėja

Dirbti į Baltarusiją pernai ypač masiškai traukė statybininkai: viena vertus, atlyginimai statybų sektoriuje Lietuvoje ir Baltarusijoje susilygino, antra vertus, ten statybų daug daugiau nei Lietuvoje. Dėl šios priežasties baltarusiai iki šiol buvo visai nesuinteresuoti važiuoti dirbti į Lietuvą, nebent atlyginimai padidėtų vieną du kartus. Tą patį galima pasakyti ir apie ukrainiečius: jie, kaip ir baltarusiai, prieš krizę noriai važiavo dirbti į Lietuvą už dukart didesnius atlyginimus, o dabar mieliau valgo duoną iš šešėlio.

“Manau, po 5–7 metų visos statybų kompanijos ims stokoti gerų specialistų, jei nebus sugalvota mechanizmo, kaip susigrąžinti Lietuvą palikusius specialistus, – prognozuoja Baltarusijoje dirbančios Lietuvos statybų bendrovės “Alvora” generalinis direktorius Nikolajus Kolesnikas. – Štai ir statant Lietuvos elektrinę Elektrėnuose mums į pagalbą montuoti dujų turbinų buvo pakviesta per 40 aukštos kvalifikacijos baltarusių specialistų, nes šios srities profesionalų Lietuvoje yra labai mažai. Bet kad mums ateityje pavyktų pasiūlyti patrauklias sąlygas kvalifikuotiems Baltarusijos darbininkams ir taip papildyti darbo jėgos išteklius, aš nemanau.”

Tiesa, nemažai Baltarusijoje dirbančių lietuvių dabar namo veikiausiai pargins dėl Baltarusijos rublio devalvacijos kilusi sumaištis. Daugiau lietuvių gali sugrįžti ir dėl to, kad statybos po truputį atsigauna ir Lietuvoje. Bet kad baltarusiai dėl to masiškai imtų veržtis į Lietuvą, abejotina.

“Prisiminkime, kad prekybos centrą “Ozas” Vilniuje pastatė turkai, o Visagine kelnes siuvo siuvėjos iš Vietnamo. Ir tai tik todėl, kad buvo pasiūlyti geresni atlyginimai, – sako Seimo narys Algirdas Sysas. – Dabar mes lyg ir vėl grįžtame prie to paties, nors visai kitu būdu. Man susidaro įspūdis, kad baltarusių, ukrainiečių ir moldavų mūsų verslininkai prašo daugiausia tam, kad galėtų juos išnaudoti mokėdami mažesnes algas, ypač daug tokių pavyzdžių matau transporto srityje.”

Ekonomistė Aušra Maldeikienė priduria apskritai neįsivaizduojanti, iš ko gyvens, tarkime, baltarusė siuvėja, jeigu jai bus mokami tie patys 500 litų, kaip ir lietuviams dabartinėse siuvimo įmonėse. “Lietuviai dar išgyvena, nes gauna socialines pašalpas, kompensacijas už šildymą ir panašiai, – dabar iš biudžeto yra palaikomi nerealiai maži atlyginimai.

Bet ką daryti imigrantams, kurie tos paramos gauti negalės? – svarsto A.Maldeikienė. – Na, o jei verslas algas padidins, tada koks tikslas kviestis užsieniečius – geriau mokėkime saviems.”

Iš tiesų Lietuvoje išlaikyti jau esamus darbuotojus būtų ir pigiausia, ir socialiniu požiūriu priimtiniausia. A.Sysas įsitikinęs, kad galimybių didinti atlyginimus verslininkai turi, nes pernai darbo užmokesčio fondas šalyje sumažėjo apie 2 mlrd. Lt, o pelnas padidėjo apie 4 mlrd. Lt. 2 proc. šoktelėjo ir darbo našumas.

Verslininkai savo ruožtu tvirtina priešingai: kad jie užspeisti į kampą mokesčių ir atlyginimų didinti neturi iš ko.
Ko gero, išsikapstyti iš šios aklavietės nebus taip paprasta, kaip atrodo kai kuriems apie pigią darbo jėgą iš trečiųjų šalių įsisvajojusiems politikams.

"Veido" archyvas

Gegužės 1 dieną Vokietijai ir Austrijai atvėrus darbo rinką, į šias šalis ėmė plūsti ir bedarbiai iš Lietuvos.

„Klaipėda“ praneša, kad į Vokietiją žmonės traukia būriais.„Keltai į Vokietiją išplaukia beveik pilni, kai kuriuose net nebėra vietų. Visam gegužės mėnesiui yra rezervuota arba nupirkta kur kas daugiau bilietų nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Augimas išties didelis“, – situaciją komentavo „DFDS Lisco“ Komunikacijos ir reklamos skyriaus vadovas Vaidas Klumbys. Kad uostamiesčio gyventojai būriais skuba į Vokietiją, patvirtino ir kelionių autobusais organizatoriai. Jie patikslino, jog jau seniai šie reisai nebuvo tokie populiarūs. „Bilietus užsakinėja kone kasdien, žmonių srautai išties didėja. Anksčiau reisai į Vokietiją tikrai nebuvo tokie populiarūs, kokie yra pastarosiomis savaitėmis“, – patikino keliones autobusais organizuojanti Lijana Vaitkutė.“

„Į Vokietiją verbuojami nekvalifikuoti žmonės“ – teigia „Lietuvos žinios“. Dienraštis pažymi, kad „Lietuvos gyventojai, ypač iš provincijos, jau puoselėja svajas, kad Vokietijoje neva galės greitai praturtėti iš kvalifikacijos nereikalaujančio darbo. Dažnas jų besivaikydamas nerealios svajonės gali nudegti arba įkliūti į įvairių sukčių paspęstus spąstus. Ekspertai perspėja darbo ieškančius tautiečius ypač akylai skaityti jiems siūlomas pasirašyti darbo sutartis.

Dienraštis rašo, kad lietuvių svajos nerealios – „Šakių rajone veikianti Arūno Danieliaus vadovaujama įsidarbinimo paslaugų įmonė Lietuvoje ieško žmonių,  pageidaujančių Vokietijoje dirbti auklėmis arba namų ūkio priežiūros ir slaugos darbuotojais. Tačiau šios paieškos pasirodė nelengvos, mat potencialių įmonės klienčių – kaimo moterų – netenkina Vokietijos darbdavių siūlomas 500 eurų (1728 litų) atlyginimas už šį darbą. „Jos nenori už tokius, kaip pačios sako, „kišenpinigius“ dirbti, nors vokietis darbdavys siūlo papildomus 200 eurų maistui, suteikia kambarį gyventi, apmoka draudimo ir kelionės išlaidas. Bet Lietuvos kaimo moterys pageidauja geresnės algos“, – sakė įdarbinimo paslaugų tarpininkas.“

Apie išvykimą dirbti į Vokietiją ir to priežastis rašo ir „Kauno diena“ – „Kad pakeltum sparnus, priežasčių toli nereikia ieškoti. Ką reiškia vien atmosfera šalyje, kai pavienė emigracija virto reiškiniu ir pasiekė masinės psichozės mastus. Regis, lagaminus kraunasi visi, kas tik kokį turi. O jei ir neturi – asmens dokumentus, šlepetes ir atsargines sportines kelnes susimeta į „Mašimos“ maišelį.

Savo darbdaviui mes atpigome perpus: už 30 proc. sumažintą (ir nuolat vėluojančią bent „simbolines“ dvi savaites, o dažniausiai – mėnesiu) algą dirbame pasidaliję 30 proc. sumažinto personalo darbo krūvį, pailginę savo darbo dieną dar 30 proc.

Išties, jie jau rinktis tarp pragaro ir skaistyklos, geriau tas variantas, kuris kelia mažiau streso.“

Tačiau „Lietuvos žinios“ primena, kad „Naujųjų atvykėlių vokiečiai laukia skirtingomis nuotaikomis. „Labai stiprios Vokietijos profsąjungos nerimauja, kad gali kristi vidutinio atlyginimo dydis, o darbdaviai džiaugiasi, kad gaus kvalifikuotos darbo jėgos. Mat per pastaruosius penkerius metus iš Vokietijos išvažiuoja daugiau žmonių negu atvažiuoja. Be to, vokiečių tauta sensta, atsilaisvinančias darbo vietas būtina užpildyti“,  – LŽ sakė V. Labanauskas. Lietuvio darbuotojo įvaizdis, pasak jo, dar nesusiformavęs, nes iki šiol mūsų tautiečių šioje šalyje dirbo labai nedaug.“

Ketvirtadalis – 25,4 proc. – gyventojų norėtų emigruoti iš Lietuvos, o pusė – 50,1 proc. – to padaryti nenorėtų, rodo portalo delfi.lt užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa.

Tyrimo duomenimis, 8,5 proc. respondentų nurodė, kad pageidauja išvykti šiemet, 16,9 proc. apklaustųjų – per artimiausius kelerius metus. Apklausos rengėjai nurodo, kad migruoti iš Lietuvos šiemet ar per artimiausius metus dažniau nori vyrai, jauniausio amžiaus, mažesnių – vidutinių pajamų atstovai, rajonų centrų gyventojai.

Pusė apklausos dalyvių šiuo metu arba vėliau emigruoti nurodė nenorintys: 37,8 proc. apklaustųjų teigė kol kas tokių planų neturintys, 12,3 proc. sakė iš Lietuvos neketinantys emigruoti niekada.

Niekada neišvyksiantys iš Lietuvos nurodė vyriausio amžiaus (per 55 metų), žemesnio išsimokslinimo, mažiausių ir didžiausių pajamų gyventojai.

Penktadalis (19 proc.) respondentų sakė apie tai negalvojantys, 3,5 proc. teigė, jog emigranto duonos paragaus nebent išėję į pensiją.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” sausio 17-24 dienomis naujienų portalo delfi.lt užsakymu atliko viešosios nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu, visoje šalyje apklausti 1004 respondentai.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 procento.

Dabar lietuviai be jokių apribojimų gali emigruoti ne tik į Jungtinę Karalystę, Airiją, ar Ispaniją, bet jau ir į Vokietiją bei į daugumą kitų ES valstybių. Tad nusprendėme pasidomėti, kiek šalies gyventojų dabar turi ketinimų emigruoti.
Iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos apklausos paaiškėjo, kad jau netrukus emigruoti planuoja 3,8 proc. respondentų, o per ateinančius dvejus metus – 10,6 proc. Dar nemaža dalis yra neapsisprendę – jie lyg ir norėtų išvykti, bet ne visam laikui ir nežinia kada.
Taip pat pasidomėjome, kiek emigrantų, apklausiamųjų vertinimu, grįš į Lietuvą. Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, apklausos rezultatai nuteikia pesimistiškai, nes net 90,8 proc. respondentų mano, kad artimiausiais metais į Lietuvą grįš ne daugiau nei 15 proc. naujosios bangos emigrantų. Kad grįš daugiau nei pusė išvykusiųjų, mano vos 1,2 proc. apklaustųjų.

Ar Jūs turite ketinimų emigruoti iš Lietuvos? (proc.)

Ne    59,4
Norėčiau išvykti, bet ne visam laikui    25
Taip, per ateinančius dvejus metus    10,6
Taip, netrukus    3,8
Nežinau    1,2

Jūsų nuomone, kiek naujosios bangos emigrantų artimiausiais metais grįš į Lietuvą? (proc.)

5–15 proc.    50,6
Vienetai    40,2
20–45 proc.    7,6
Daugiau nei pusė    1,2
Nežinau/Neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. sausio 3–5 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų iki 30 metų norėtų išvykti dirbti į užsienį.

Penkeri metai gyvenimo užsienyje – riba, po kurios tikimybė, kad emigrantai grįš į tėvynę, sumažėja perpus, teigia migracijos ekspertai. Keletą metų Lietuvoje trukęs ekonominis sunkmetis lėmė, kad didelė dalis į Lietuvą grįžti ketinusių emigrantų užsibuvo užsienyje ilgiau nei planavo ir šią ribą jau yra peržengę.
Pagal darbdavių prognozes, emigravusiems tautiečiams Lietuvoje artimiausiais metais nebus sukurta tokių patrauklių darbo vietų, kad šie grįžtų. Tad gali tekti verstis pigia, menkai kvalifikuota darbo jėga iš trečiųjų šalių.

Į Lietuvą grįžti neketina

Prieš dvejus metus duris atvėręs lietuviškų patiekalų restoranas Švedijos pietuose – vieta, kur susikerta Švedijos, Danijos ir Norvegijos lietuvių keliai. Čia švenčiamos šventės, žiūrimos krepšinio varžybos, čia susitinka ir ūkių, ir solidžių įmonių darbuotojai. Priemenėje esančioje skelbimų lentoje nuolat galima rasti ir ieškančiųjų darbo, ir jį siūlančiųjų skelbimų.
Restoraną įkūrė Virgis ir Eglė Šaukliai, Švedijoje gyvenantys jau dvylika metų. “Dar studijuodami, nuo 1994-ųjų, esame dirbę ūkiuose Anglijoje ir Šveicarijoje, o 1998-aisiais Švedija buvo paskutinė šalis, kuriai ryžomės. Ilgai atrodė, kad grįšime į Lietuvą. Ketinome važiuoti metams, bet paskui vyras liko antriems… Tikėjomės grįžti į Lietuvą prieš septynerius metus, bet šiandien mūsų namai yra Švedija – čia mokosi abu vaikai, pavyko susirasti draugų ne tik tarp lietuvių, su kuriais suvedė panašios aplinkybės, bet ir tarp švedų. Su šia šalimi sieja ir daugybė asmeninių patirčių. Galbūt į Lietuvą pavyks grįžti vėliau, jau išėjus į pensiją ar apsilankyti per atostogas…” – pasakoja Eglė Šauklienė.
Panašios istorijos ir kitų lietuvių, kuriuos Eglė ir Virgis kasdien sutinka savo restorane. “Beveik nėra tokių, kurie ketintų grįžti. Iš šimtų lietuvių šeimų, kurias pažįstame, kaip ir planavo, į Lietuvą grįžo tik viena, – pasakoja Eglė. – Kodėl? Kai šalyje nėra pinigų – nereikalingi nei žmogaus gebėjimai, nei darbas, nei pats žmogus”, – tokiomis nuotaikomis gyvena Skandinavijos lietuviai. “Visi iš paskutiniųjų mėgina kabintis čia, tikėdami, kad vis dėlto Švedijoje galimybių daugiau. Ir jiems pasiseka”, – sako ji.

Emigruojama įkandin artimųjų

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais deklaravusiųjų emigraciją buvo per 67 tūkst. – keturis kartus daugiau nei prieš metus. Tokią statistiką lėmė įvestas Privalomojo sveikatos draudimo mokestis, mat dalis jau anksčiau išvykusių žmonių savo emigracijos užsienyje buvo nedeklaravę, tai padarė pernai. Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Lietuvoje Audronės Sipavičienės, realiai emigracijos lygis per metus galėjo išaugti apie 1,5 karto ir, vertinant esamą situaciją, emigrantų per artimiausius metus mažėti neturėtų.
Skirtingais analitikų vertinimais, iš Lietuvos per dvidešimt metų išvyko ir užsienyje gyvena nuo 250 iki 350 tūkst. žmonių. Didelė dalis išvykusiųjų ir parvykusiųjų to nedeklaruoja, tačiau skirtingi tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena per 200 tūkst. grįžusių migrantų.
Dvidešimt metų iš Lietuvos trunkant emigracijai, kinta jos sąlygos ir priežastys. Ekonominė paskata lieka svarbiausia – dauguma emigravusiųjų teigia negalėję elementariai išgyventi iš Lietuvoje gaunamo atlyginimo. Vis daugiau Lietuvos piliečių svetur gyventi išvyksta dėl šeimyninių priežasčių, pas artimuosius, jau įsitvirtinusius užsienyje. Daugėja mišrių šeimų arba santuokų su užsienyje daugelį metų gyvenančiais ir į Lietuvą tik atostogų parvykstančiais lietuviais. Ekspertų nuomone, ateityje ši trauka tik stiprės.
“Kuo daugiau išvažiavusiųjų, tuo didesnė tikimybė, kad jie trauks ir kitus. Be to, kuo daugiau įgyta patirties užsienyje, tuo labiau tikėtina, kad kartą išvykęs padirbėti į užsienį vėl migruos”, – teigia Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) analitikė Dovilė Žvalionytė.
Kinta ir per pastaruosius dvejus metus emigruojančiųjų profilis – išvažiuoja vis daugiau aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunų žmonių, šeimų, kurias susigrąžinti bus itin sunku.
Šiuo metu kas trečias Lietuvos gyventojas turi artimų šeimos narių, dirbančių užsienyje.

Tik trečdalis ketino grįžti

Emigravusių lietuvių nuostatų tyrimas, atliktas Viešosios politikos ir vadybos instituto parodė, kad 2008 m. pabaigoje į Lietuvą planavo grįžti apie trečdalis emigrantų, maždaug tiek pat buvo tvirtai apsisprendusiųjų niekada negrįžti. Tačiau net ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kai nedarbas siekė vos kelis procentus, dauguma ketinančiųjų grįžti negalėjo nurodyti bent kiek tikslesnio grįžimo laiko, buvo nesiėmę jokių veiksmų. Tyrimas atskleidė, kad migracijos procesus veikia ne vien esama padėtis, atlyginimai ar ekonominė situacija.
“Emigrantų klausėme, kokie veiksniai atitolina sprendimą grįžti į Lietuvą. 80 proc. apklaustųjų sako, kad juos sulaiko neaiškumas dėl ateities”, – teigė  D.Žvalionytė. Vis dėlto daugiau nei penktadalis ketino grįžti per artimiausius trejus metus, įskaičiuojant 2011-uosius.
Tačiau šiandien situacija rodo, kad dėl ekonominio sunkmečio absoliuti dauguma ketinusiųjų grįžti veikiausiai pakeitė ar ilgesniam laikui atidėjo savo planus. Tai gali būti lemiamas laikotarpis, kadangi įvairių šalių emigracijos tyrimai atskleidžia, kad po penkerių metų tikimybė, jog išvykusieji svarstys galimybę grįžti gyventi į tėvynę, mažėja perpus. “Penkeri metai – riba, po kurios dauguma emigrantų įsikuria naujoje šalyje ir grįžti nebeketina”, – sako A.Sipavičienė.

Geresnio atlygio ieškos ne vien Vakaruose

Greta tradicinių emigracijos krypčių – Didžiosios Britanijos, Airijos ir Skandinavijos šalių turėtų sparčiai daugėti migruojančiųjų į Vokietiją, kadangi 2011 m. balandį baigsis pereinamojo laikotarpio suvaržymai, taikyti darbuotojams iš naujųjų ES narių. Tuo tarpu 2010-ųjų lapkritį sugriežtintos taisyklės norintiems įsikurti Danijoje, nepaisant didelių atlyginimų šioje šalyje, gali priversti emigrantus keisti planus.
Pasak Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovo Dano Arlausko, jau dabar pastebima, kad dalis Lietuvos gyventojų vis labiau linkę ieškoti darbo Baltarusijoje. Pasak jo, tam tikruose sektoriuose, pavyzdžiui, statybų, kai kurių paslaugų, šios šalies įmonės jau dabar gali pasiūlyti konkurencingą atlyginimą, o ir geografinis, kalbos barjeras daliai lietuvių mažesnis nei vykstant į Vakarų Europą.
Ar Lietuvos darbdaviai suinteresuoti parsikviesti jau emigravusius lietuvius? “Emigrantai – labai patrauklūs darbuotojai. Iš užsienio grįžusiųjų darbo kokybė ir požiūris į darbą skiriasi”, – teigia D.Arlauskas.
Šiaip ar taip, pasak jo, negalima teigti, kad Lietuvos darbdaviai bus pajėgūs anksčiau nei po penkerių metų pritraukti iš užsienio grįžtančių lietuvių darbuotojų. “Net ir kylant ekonomikai darbo vietų nebus. Norėdami išlikti konkurencingi, turėsime modernizuoti įmones ir pasiekti, kad vieno darbuotojo įdėtas darbas duotų didesnį pelną”, – teigia D. Arlauskas.  Artimiausiu metu didesnio atlyginimų kilimo taip pat neprognozuojama.

Lietuvius keis imigrantai

Nepajėgdami sukurti patenkinamų darbo sąlygų lietuviams, darbdaviai ieško greitų ir pigių sprendimų – darbuotojų užsienio šalyse. Pasak D.Arlausko, šiuo metu įmonės, ieškančios darbo jėgos užsienyje, pirmiausia atsigręžia į Vidurinės Azijos šalis. “Šio scenarijaus neišvengsime, 20 ar 30 metų vėliau Lietuvoje vyks tie patys procesai kaip ir kitose ES šalyse”, – teigia jis. Pirmiausia imigrantų galima laukti paslaugų srityje, dirbti gerų kalbos įgūdžių nereikalaujančius darbus.
Tokias perspektyvas kritiškai vertina “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis. Pasak jo, Lietuva, eksportuodama aukštos kokybės darbo jėgą, nepajėgi pritraukti aukštos kvalifikacijos imigrantų. Toks trumpalaikis sprendimas, kviečiantis menkai kvalifikuotų, pigiai mokamų darbininkų iš svetur, nesant tinkamai parengtos teisinės bazės, pirmiausia gresia didele našta skurdžiai Lietuvos socialinei sistemai.
“Lietuva nepasirengusi priimti imigrantų, privilioti aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o mūsų darbo imigracijos politika trumpalaikė, nevertinant tolesnės perspektyvos”, – dėsto A.Sipavičienė. Be to, Europos migracijos tinklo ir Tarptautinės migracijos organizacijos atlikti tyrimai parodė, kad net 78 proc. lietuvių imigrantų atvykimą iš trečiųjų šalių (ne ES) vertina itin nepalankiai.
Pasak R.Rudzkio, šalies ekonominę situaciją žlugdo pernelyg išpūstas, daug kainuojantis ir neefektyviai veikiantis viešasis sektorius. Analitiko nuomone, tik kuo greičiau įvykdytos reformos gali lemti, kad po penkerių metų emigracija ims slopti ir Lietuvai pavyks konkuruoti su kitomis ES šalimis žiūrint, ar grįš bent dalis pastaraisiais metais išvykusių aukštos kvalifikacijos emigrantų.
Per artimiausius penkerius metus Lietuvoje atlyginimų lygis ir darbo sąlygos Didžiosios Britanijos ar Skandinavijos šalių toli gražu nepasieks. Tačiau, ekspertų teigimu, masinių nuostatų emigruoti nebeliktų, jei atlyginimai už darbą Lietuvoje būtų ne daugiau kaip du ar tris kartus mažesnis nei svetur. Šiuo metu atlygis skiriasi net aštuonis kartus.
R.Rudzkis prognozuoja, kad emigrantų šiemet nemažės, nes išlieka pagrindinės priežastys išvykti. Atlyginimai bus gerokai mažesni nei užsienio valstybėse, ir artimiausiu metu proveržio nematyti. Svetur susidariusios lietuvių diasporos lengvina sąlygas emigruoti, o likusieji Lietuvoje yra nusivylę valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis, prislėgti žinių apie ketinimus mažinti pensijas ar pašalpas.

box1
Apklausa: ar Jūs norėtumėte išvykti dirbti į užsienį (ne mažiau trims mėnesiams)?
Taip (proc.)
Amžius
Iki 29 m.     58,3
30–39 m.     38 1
40–49 m.     39
50–59 m.     31,8
60–69 m.     11, 5
70 ir daugiau     3,4

Išsimokslinimas
Nebaigtas vidurinis     13,4
Vidurinis, aukštesnysis ir spec. vidurinis     33,3
Aukštasis 29,2
Šaltinis: Tarptautinės migracijos organizacija ir Europos migracijos tinklas, 2010 m.

box2
Emigravo iš Lietuvos (tūkst.)
1990–1995 m.    1996–200m.     2001–2005 m.    2006–2009 m.    2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Tragedija Katynėje: Lenkijos prezidento žūtis

Leisdamasis Rusijoje, Smolenske, balandžio 10 dieną sudužo lėktuvas, kuriuo skrido Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis ir dar 95 valstybės politinio bei karinio elito atstovai. Visi jie žuvo vykdami į kitos tragedijos – žudynių Katynėje 70-ųjų metinių minėjimą.

Nelaimę tyrė tiek Rusijos, tiek Lenkijos pareigūnai, tačiau tikslios ir galutinės nelaimės priežastys nėra paskelbtos iki šiol. Manoma, kad lėktuvo pilotai padarė klaidą ir Tu-154 leisdamasis tirštame rūke užkliudė medžius. Lėktuvas nukrito 1,5 kilometro nuo oro uosto ir užsidegė.

Lenkijos atstovas Tarptautiniame aviacijos komitete Edmundas Klichas neseniai pareiškė, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofą prie Smolensko lėmė mažiausiai 12 priežasčių, įskaitant pažeidimus tiek rengiantis skrydžiui, tiek jo metu.

Kaip teigia šis ekspertas, Lenkijos prezidento lėktuvas Tu-154 neturėjo jokios galimybės sėkmingai nusileisti oro uoste, nes oro sąlygos buvo tokios blogos, kad pilotai praktiškai nematė žemės.

Ugnikalnis Islandijoje paralyžiavo oro susiekimą

Balandžio viduryje Islandijoje išsiveržė Ejafjadlajokudlio ugnikalnis. Tačiau daugiausiai žalos padarė ne lava, o išsiveržimo metu išsiskyrę dūmai, pelenai ir kietosios dalelės. Šis vulkaninių pelenų debesis sukūrė precedento neturinčią padėtį, kai buvo paralyžiuota beveik visos Europos oro erdvė, atšaukta dešimtys tūkstančių skrydžių.
Balandžio pabaigoje istorija pasikartojo: ugnikalnis išspjovė naują pelenų kamuolį, dėl kurio Europoje ir vėl sutriko lėktuvų skrydžiai.

Pradėtas tiesti dujotiekis “Nord Stream”

Šių metų balandį Švedijos išskirtinėje ekonominėje zonoje šalia Gotlando pradėtas tiesti dujotiekis “Nord Stream”, dėl kurio iki tol ilgai ginčijosi naftos eksportuotojai ir gamtosaugininkai.

Šiuo metu Baltijos jūros dugnu besidriekiančio dujotiekio “Nord Stream” tiesimas jau įpusėtas – jūros dugne jau paklota daugiau nei pusė pirmojo iš dviejų 1224 km ilgio vamzdyno, kurio atkarpos nutiestos skirtingose su valstybėmis suderintose jūros vietose.

Projektas vykdomas tiksliai pagal suplanuotą grafiką, tad 2011 m. pabaigoje šiuo pirmuoju vamzdynu iš Rusijos į Europos Sąjungą jau bus pradėtos tiekti dujos.

Skandalas

Jau dvejus metus per Lietuvą banguojanti vadinamoji Drąsiaus Kedžio istorija – vis dar be pabaigos. Ji jau pareikalavo keturių žmonių gyvybių. Paties D.Kedžio lavonas rastas balandžio mėnesį. Vėliau keistomis aplinkybėmis miręs rastas ir amžinas jo priešas Andrius Ūsas. Ilgainiui ši pedofilijos istorija išvirto į nebeprognozuojamą reiškinį, susikūrė galingas visuomeninis judėjimas. Visas šis skandalas stipriai pakirto žmonių pasitikėjimą teisėtvarkos institucijomis ir ypač prokuratūra, na, ir, žinoma, suluošino D.Kedžio dukters gyvenimą. Tačiau, regis, ir kitąmet “kediados” epopėja dar nesibaigs, o tik vis labiau plėsis.

2010-ieji išsiskyrė emigracijos mastais

Valstybei paskelbus apie ketinimus pradėti rinkti privalomojo sveikatos draudimo įmokas iš tautiečių, išvykusių iš Lietuvos, bet to nedeklaravusių, šie suskubo deklaruoti savo išvykimą. Balandį savo emigravimą deklaravo per 11 tūkst. žmonių. Palyginti su kitais mėnesiais, daugiau kaip penkis kartus padidėjęs išvykimą užregistravusių emigrantų skaičius parodė tikrąją emigracijos bangą. Ji taip ir nenuslūgo visus metus. Statistikos departamento duomenimis, per vienuolika šių metų mėnesių emigraciją deklaravo apie 80 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Rekordinės degalų kainos

Degalų kainos šiemet viršijo rekordus, o degalų pardavėjai kainų šuolius motyvavo naftos brangimu ir šiemet panaikinta akcizo lengvata į degalus maišomam biokurui. Pirmą kartą degalų kainos į aukštybes pašoko balandį: litras benzino tuo metu kainavo 4,2 Lt, o dyzelino – 3,6 Lt. Pasipiktinę vairuotojai rengė protesto akcijas, per kurias prie degalinių sudarė spūstis, nes pildavosi degalų už vieną litą.

Antrą šių metų rekordą, netgi viršijusį balandžio mėnesio, degalų kainos pasiekė gruodį: populiariausias benzinas dabar kainuoja 4,31 Lt, o dyzelinas – 3,86 Lt.

Naujas VSD vadovas

Balandį pulkininkas leitenantas Gediminas Grina paskirtas Valstybės saugumo departamento vadovu. Tai šiai institucijai suteikė daugiau stabilumo, nes iki tol per dvejus metus Saugumo departamentas išgyveno daugybę skandalų, buvo atsidūręs prie chaoso slenksčio ir jo reputacija buvo sugriauta daugeliui metų į priekį.

“Metallicos” koncertas Vilniuje

Balandį Lietuvoje apsilankė kultinė pasaulinio garso muzikos grupė “Metallica”. Susidomėjimas koncertu buvo toks didelis, kad dauguma bilietų į pirmąjį pasirodymą išgraibstyti tą patį vakarą, vos paskelbus išankstinę prekybą. Dėl šios priežasties grupė “Metallica” surengė dar vieną koncertą.