Finansiniai Airijos, Graikijos, Ispanijos ar Portugalijos sunkumai pavojingi ne tik euro stabilumui – jie apkartino ir šių šalių gyventojų, tarp jų ir lietuvių emigrantų, kasdienybę.

Labiausiai prasiskolinusiose ir gerokai vėliau nei Lietuva savo finansines problemas spręsti ėmusiose Europos valstybėse gyvenantys lietuviai pripažįsta: jau nebeįmanoma nepajusti, kad krizė temdo tiek Graikijos, tiek Portugalijos, tiek Ispanijos saulėtą dangų, o ir airius jau pradeda apimti sunkesnių laikų nuojauta. Tačiau emigrantų gyvenimas vis dar lengvesnis, nei būtų Lietuvoje, tad į Lietuvą grįžta labai mažai emigravusiųjų.

Nujaučia blogesnius laikus

Bankų krizės prispausta ir skolų liūne prasmegti baigianti Airija vis nedingsta iš pirmųjų Europos žiniasklaidos puslapių. Pačioje Airijoje labai liūdėti kol kas neleidžia kalėdinė nuotaika, tačiau žmonės su dideliu nerimu aptarinėja laukiančius sunkumus – juk nuo Naujųjų didės mokesčiai, mažės valstybės socialinė parama.

Kelerius metus Airijos sostinėje Dubline gyvenantis Simas Valiulis pasakoja, kad iki šiol ramiai gyvenusių airių nuotaika pradėjo gesti kaip tik dabar, kai paaiškėjo, jog šalies finansų sistema neišgyvens be milžiniškos išorės pagalbos. “Kol kas daugumai žmonių tai dar neatsiliepė, bet visi tik ir kalba apie netrukus prasidėsiančias problemas: bus sumažintas minimalus valandinis užmokestis, mažės socialinė parama, bus įvedami nauji mokesčiai”, – lietuviams jau seniai pažįstamas aktualijas vardija pašnekovas.

O kur kas seniau, prieš metus, viešai driokstelėjusios Graikijos makroekonominės problemos jau juntamos ir graikų kasdienybėje. “Gyvenimas čia pasikeitė 180 laipsnių kampu”, – tvirtina Jurga Montvydaitė, Graikijoje gyvenanti septyneri metai. Ji vardija, kad vien PVM mokestis per metus buvo didinamas du kartus, o kur dar padidėjęs degalų akcizas, nauji nekilnojamojo turto mokesčiai. “Pavyzdžiui, įvestas naujas mokestis už baseinus prie namų – jų valstybė ieško net per palydovus”, – pasakoja moteris.

Ji pasakoja, kad iki krizės graikai gyveno labai nerūpestingai: “Tavernos lūždavo, klubai būdavo perpildyti nuo antradienio iki sekmadienio, buvo perkama viskas iš eilės. O dabar kitaip”.

Kur kas mažiau linksmybių šiemet ir Ispanijoje. Šios šalies kurortiniame Nerchos miestelyje Andalūzijos regione gyvenanti Ugnė Petkevičiūtė tvirtina, kad giedrią gyventojų nuotaiką tamsūs debesys temdyti pradėjo jau šią vasarą. “Anksčiau ispanai kalbėdavo apie futbolą, dabar – apie krizę”, – sako mergina.

Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusi Nercha gyvena iš turizmo, o šiemet turistų atvyko gerokai mažiau. “Visur girdi tą patį – restoranų, viešbučių savininkai skundžiasi, kad svečių smarkiai sumažėjo, o ir tie, kurie atvyko, išleido mažiau”, – savo aplinkos naujienas pasakoja Ugnė.

Ispanijos kurortiniuose miestuose apmirė ir nekilnojamojo turto rinka – anksčiau čia namus pirkdavo anglai, vokiečiai, tad turtas vis brango, klestėjo statybų pramonė. “O dabar sustojusios net įpusėtos statybos – pirkėjų nėra, kainos krinta”, – teigia lietuvaitė.

O štai Portugalijos sostinėje Lisabonoje vienoje iš ES agentūrų dirbantis Karolis Vaitonis pastebi, kad šioje šalyje krizės požymiai labiausiai išryškėja mėnesio gale – tada ištuštėja restoranai, gatvėse sumažėja automobilių. “Arba portugalai nemoka planuoti savo finansų, arba jų uždirbamų pinigų nebeužtenka gyventi taip, kaip jie yra įpratę”, – daro išvadas jis.

Taip pat Lisabonoje dešimtus metus gyvenanti Lietuvos sportinio ėjimo čempionė Kristina Saltanovič teigia pastebėjusi, kad dėl mažėjančio vartojimo čia atpigo dauguma produktų, paslaugų.

K.Vaitonis prognozuoja, kad didesnę krizę portugalai pajus nuo kitų metų, mat sausio 1-ąją PVM šioje šalyje didinamas nuo 21 iki 23 proc.

Turi darbą – ateitis nebaisi

Dubline gyvenantis Simas tikisi, kad netrukus Airijoje pradės mažėti butų nuomos kainos. “Kol kas jos kaip įbestos. Taip yra todėl, kad valstybė iki šiol apmoka nuomos išlaidas socialiai remtiniems žmonėms – net iki 800 eurų per mėnesį. Bet šių lengvatų žadama atsisakyti”, – pasakoja vaikinas.

Jis prognozuoja, kad sunkus laikas ateina tiems, kurie Airijoje buvo įpratę gyventi iš sočių pašalpų ir iki šiol nė nemėgino ieškotis darbo. “Nukarpys išmokas, o darbo vietų dėl krizės mažės”, – mano pašnekovas.

Ispanus stebinti Ugnė taip pat daro išvadą, kad mokesčiai šioje šalyje iki šiol buvo per maži, tačiau jų didinimas sutapo su pasauline krize, kurios pasekmės ypač skaudžios Ispanijos turizmui, statybų pramonei, todėl ji aplinkui sako matanti nemažai asmeninių dramų. “Pavyzdžiui, draugų pora su dviem mažais vaikais anksčiau gyveno iš darbo statybose, išsimokėtinai nusipirko butą, naują mašiną, motociklą. O dabar vos pratempia iš laikinų darbelių, ir dar tėvų padedami”, – pasakoja mergina.

Daugybę liūdnų istorijų dabar galima išgirsti ir Graikijoje. “Bet šią šalį nustekeno patys graikai, iki šiol vengę mokėti mokesčius. Čia įprasta situacija būdavo tokia – 100 tūkst. eurų metines pajamas gaunantis graikas mokesčių inspekcijai pranešdavo uždirbęs tik 12 tūkst. eurų. Kasose neįmušinėjo čekių, taip ir vogė patys iš savo valstybės. O dabar viskas atsisuko prieš juos pačius”, – neabejoja mūsų pašnekovė Jurgita.

Kaip dar vieną giluminę Graikijos problemą ji nurodo pernelyg didelį valstybės tarnautojų skaičių. “Jų tikrai tiek nereikia – mokesčių mokėtojai nepajėgūs tiek jų išlaikyti”, – įsitikinusi už graiko ištekėjusi lietuvė. Jos vyras – smulkusis verslininkas, kuris dabar “tik moka ir moka mokesčius, o įplaukų vis mąžta ir mąžta”.

Mūsų pašnekovės vertinimu, vyriausybė, mažinanti pernelyg išsipūtusį Graikijos valstybės valdymo apartą ir atleidžianti kone kas trečią valstybės tarnautoją, elgiasi teisingai, tačiau privačiam verslui tai smogia kitu lazdos galu: daugėja bedarbių, mažėja žmonių pajamos, krinta vartojimas. “Perkamoji galia vis mažėja, daugybė parduotuvių tiesiog uždarytos. Atėnai, garsėję kaip mažų parduotuvėlių, šeimyninių verslų miestas, nebepanašūs į save, kas trečia parduotuvė uždaryta”, – apgailestauja emigrantė.

Vis dėlto, nepaisant niūrių aplinkui tvyrančių nuotaikų, “Veido” kalbinti lietuviai emigrantai į Lietuvą nesidairo.
Ispanijos saulę dievinanti Ugnė su savo vyru Martinu jau trečią žiemą iš eilės kelia sparnus kelių mėnesių kelionei po pasaulį, kuriai juodu užsidirba patys kurdami ir pardavinėdami megramė (papuošalų gamybos iš tekstilės, ją rišant mazgeliais, būdas, populiarus Pietų Amerikoje) dirbinius. Vargu ar Lietuvoje porai iš to pavyktų pragyventi.

Kur kas geresniu gyvenimu, nei turėjo Lietuvoje, džiaugiasi ir Airijoje kartu su savo drauge Dovile įsikūręs Simas. Jie ir taip gauna kone minimalų valandinį atlygį, tad mažinti jo tiesiog nebėra kaip – bet ir už tiek jaunuoliai gali ne tik pragyventi, nuomodamiesi butą Dublino centre, bet ir pakeliauti po Europą. “Mūsų nuotaikos kol kas neblogos, tik, pagauti aplinkinių šnekų, pradėjome truputį taupytis juodai dienai”, – prisipažįsta pašnekovas.

Tačiau ir vėl turime lazdą su dviem galais: nors makroekonominės problemos daugelyje Pietų Europos šalių kur kas didesnės nei Lietuvoje, tačiau pietiečiai į jas žiūri kur kas paprasčiau ir abejingiau nei lietuviai. Juk jie visais laikais buvo didesni optimistai. “Štai Graikijoje dabar 20 laipsnių šilumos, graikai atsikelia dešimtą valandą, niekur neskubėdami gurkšnoja kavą, užsideda rožinius akinius, ir gyvenimas tęsiasi”, – apie kitokias nuotaikas, nei būdinga lietuviams, pasakoja šiltame krašte įsikūrusi tautietė.

2010 m. spalio mėn. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 2 tūkst. gyventojų mažiau nei rugsėjo mėnesį.

Statistikos departamentas praneša, kad išankstiniais duomenimis, nuo 2010 m. rugsėjo mėn. deklaruotos emigracijos mastai sumažėjo. Rugsėjo mėn. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 8,4 tūkst. gyventojų (4,2 tūkst. mažiau negu rugpjūčio mėn.), o spalio mėn. – 6,4 tūkst. šalies gyventojų ir, palyginti su rugsėjo mėn., emigrantų skaičius sumažėjo 2 tūkst.

Šių metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais emigracijos iš Lietuvos mastai buvo dideli (vidutiniškai apie 10,7 tūkst. emigrantų per mėnesį). Tam įtakos galėjo turėti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Savo nuolatinės gyvenamosios vietos keitimą iš Lietuvos į užsienio valstybę galėjo deklaruoti ir tie, kurie gyveno užsienyje jau anksčiau.

Per dešimt šių metų mėnesių savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 74,1 tūkst. žmonių, tai 4 kartus daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Statistikos departamento nedeklaruotos migracijos tyrimo vertinimais, iki 2010 m. kas antras-trečias iš Lietuvos išvykęs asmuo nedeklaravo savo išvykimo.

Patikslinti emigracijos mastus ir gyventojų skaičių 2001–2010 m. leis Lietuvos Respublikos 2011 m. visuotinis gyventojų ir būstų surašymas.

Britai galės gauti pirmenybę prieš imigrantus laukiant savivaldybių būsto – tokias pataisas planuoja šalies Vyriausybė, skelbia britų žiniasklaida.

Anot “The Daily Mail”, tūkstančiai Rytų europiečių kasmet gauna būstus, aplenkdami milijonus britų, kurie metų metus būna laukiančiųjų sąrašuose.

“Pernai apie 4 tūkst. namų buvo skirta prašytojams iš naujųjų Europos Sąjungos (ES) narių, tokių kaip Lietuva ir Lenkija”, – teigiama laikraščio publikacijoje, kuri skelbiama interneto svetainėje.

Pagal planuojamą tvarką, vietos tarybos galės atsižvelgti į “vietos žmonių norus”, spręsdamos apgyvendinimo reikalus, sakė ministras Grantas Shappsas (Grantas Šapsas).

Tarp kriterijų bus tokie veiksniai kaip laikas, kurį šeima išgyveno tam tikroje vietoje. Vis dėlto pirmenybė ir toliau bus teikiama benamiams, šeimoms ir skurstantiesiems, rašo “The Daily Mail”.

"Veido" archyvas

Ačiū “Newsweek” už geriausiųjų gyventi valstybių reitingą. Dabar lietuviui aiškiau, kur emigruoti iš 34-ąją vietą užėmusios Lietuvos. Jeigu ne į pirmūnę Suomiją, tai dar bent į 32 kitas. Bet ne žemiau!

Į emigraciją jau žiūrime tarsi į ramiai pro šalį tekančią upę. Vienas kitas inteligentas paakina, kad reikia kovoti dėl valstybės, jos paveldo, kultūros, lietuviškumo išlikimo. Prof. Vytautas Landsbergis siūlo išmesti iš mokyklos mokytoją, kuri ragina abiturientus “kuo greičiau mauti iš Lietuvos”.

Dar daug kam sunku susitaikyti su tuo, kad teks rimtai kovoti dėl čia vis dar gyvenančių žmonių simpatijų Lietuvai, patriotizmo, blaivaus požiūrio į Lietuvos valstybės galimybes. Linkusiems emigruoti piliečiams būtina sukurti galimybes Lietuvoje oriai gyventi, kurti, dirbti. Jei čia neliks žmonių, neliks ir valstybės, o jos paveldas, kultūra, lietuviškumas liks tik knygose. Apie tai reikia galvoti visiems.

Pirmiausia pensininkams, tiek jau esamiems, tie būsimiems. Rūpintis tais, kurie uždirbs jiems pensijas. Politikams reikia rasti būdų, kaip konkuruoti su turtingomis Vakarų demokratijomis, kad Lietuvoje liktų pakankamai darbingų ir talentingų žmonių. Tik jie gali šią valstybę ištempti iš ekonominio atsilikimo ir garantuoti jos ilgalaikį egzistavimą.

Imigrantų įsileidimas iš Rytų mažai ką padės, nes jie Lietuvoje ilgai neužsibus. Lėks toliau į Vakarus: jei jau ieško kur geriau, tai ieškos vietų, kur tikrai geriau. Vargu ar jie patikės “Newsweek” gero gyvenimo reitingu, pagal kurį Lietuva 34 vietoje.

Politikai turėtų rimtai rūpintis, kaip stabdyti emigraciją, nes jei neliks vidurinio sluoksnio, Lietuvos politinis gyvenimas sumenks ir nuskurs. Pensininkai ir kiti vyresnio amžiaus žmonės nebalsuos už jokias reformas ar inovacijas. Jie rinksis Lietuvos gelbėtojus populistus ir blaškysis tarp paksų ir uspaskichų. Emigracija savo pasekmėmis daug didesnis reiškinys nei tik darbingų piliečių išvykimas iš šalies. Likusiems Lietuvoje šis reiškinys jau sukelia ir dar sukels įvairių naujų neigiamų reiškinių.

Iš esmės galimi du Lietuvos ateities scenarijai. Pirmas: darbingo amžiaus piliečiams, norintiems plėtoti savo verslus ir talentus, reikia suteikti rimtas mokesčių privilegijas stambiojo verslo, monopolijų, užsienio kapitalo įmonių ir net pensininkų atžvilgiu. Tokių privilegijų tikslas – auginti smulkųjį ir vidutinį verslą, bet ne tik. Svarbiausia išlaikyti šiuos žmones Lietuvoje. Duoti jiems viltį, kad ir čia jie gali oriai gyventi, kad jie reikalingi. Šis scenarijus gali būti veiksmingas, bet nėra panacėja nuo emigracijos.

Kitas scenarijus realesnis: turime susitaikyti su masine emigracija. Ji niekada nesibaigs. Darbingi ir talentingi lietuviai keliaus ten, kur manys galintys susikurti geresnį gyvenimą. Taigi Lietuvos gyventojų nuolat mažės. Tik sociologai ir demografai gali atsakyti, kiek čia mūsų bus po 10 ar 20 metų. Gal trys milijonai, o gal tik du su puse ar dar mažiau.

Politikai turi susitarti, kad jie privalo sparčiai sumažinti ir efektyvinti viešąjį sektorių, pritaikyti jį gerokai mažesniam gyventojų skaičiui. Gimnazijų, universitetų, ligoninių, kitų viešųjų įstaigų turi likti tiek, kiek jų tikrai reikia esant mažiau gyventojų.

Didžiulės emigracijos padarinių ilgai laukti nereikėjo – darbdaviai skundžiasi, kad jau dabar kai kurių profesijų kvalifikuotų darbuotojų susirasti itin sunku.

“Emigracija iščiulpė iš darbo rinkos kvalifikuotus, įgūdžių turinčius specialistus”, – konstatuoja Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.

Paradoksas: nors rugpjūčio viduryje Lietuvoje buvo registruota 327 tūkst. bedarbių, o jų gretos ir toliau didėja, darbdaviai vienas po kito prabyla apie tai, kad susirasti tinkamų darbuotojų nebėra taip lengva, kaip buvo dar prieš pusmetį. Pirmiausia tokių pareiškimų pasigirdo iš naujus projektus pradedančių statybos ir transporto bendrovių. Dabar apie tai, kad potencialūs darbuotojai  emigravo, prabyla ir prekybos tinklai, tokie kaip “Maxima”, ir paslaugų bendrovės.

Kontaktų centras “Lintel” šiuo metu sparčiai plečiasi – nuo vasaros pradžios iki metų pabaigos įmonė iš viso ketina įdarbinti per 360 darbuotojų, daugiausia konsultantų. “Gyvenimo aprašymų gauname kur kas daugiau negu 2006–2007 m. Kita vertus, jų kokybė, palyginti su ekonominio pakilimo metais, suprastėjusi. Pagrindinė priežastis – kad tie darbdaviai, kurie mažino darbuotojų, atsisakė ne geriausiai dirbančių. Be to, vis dar stebime išvykimo į užsienį tendenciją – iš išeinančių darbuotojų apklausų matyti, kad kas dešimtas išvyksta į užsienį”, – tvirtina “Lintel” personalo ir administravimo skyriaus vadovas Andrius Marcinkevičius.

Dėl šios priežasties šiemet įmonėse padidėjo darbuotojų kaita. “Užsienis niekada nedingo iš pirmo penketuko priežasčių, kodėl darbuotojas išeina iš darbo, bet per krizę ši priežastis dar labiau padažnėjo. Apskritai 2009 m. visi laikėsi įsikibę savo darbo vietos, o 2010 m. prasidėjo judėjimas. Matyt, kažkiek atsigauna ir pati rinka. Mano nuomone, pokyčius darbo rinkoje pirmieji pajunta prekybos centrai, o tada mes, skambučių centrai, nes šios darbo vietos – žmonėms startinės pozicijos”, – įsitikinęs A.Marcinkevičius.

Darbų Lietuvoje šiuo metu iš tiesų padaugėjo. Pavyzdžiui, vien darbo paieškos portalo “CV Online” tinklalapyje praėjusią savaitę buvo įregistruotas 1061 darbo pasiūlymas, tuo tarpu praėjusių metų rugpjūtį perpus mažiau – 500. “CV Online” personalo atrankų projektų vadovė Lina Mykolaitienė pastebi, kad vadovai pradeda grįžti ir prie “galvų medžioklės”.

Tikrą vargą norint atsirinkti tinkamus darbuotojus dabar patiria įmonės, ieškančios pardavimo vadybininkų, kurių atlyginimas priklausytų nuo darbo rezultatų, mat šiuo metu žmonės ieško stabilumo. Dar viena sritis, kurios bendrovių vadovams kvalifikuotų specialistų rasti nėra lengva, – IT sektorius. Informacinių technologijų bendrovė “Blue Bridge” šiuo metu ieško darbuotojų į maždaug aštuonias pozicijas – produktų vadybininkų, programuotojų.

“Dabar dar sunkiau nei 2006–2007 m., nes prieš trejus metus buvo mada vaikščioti iš įmonės į įmonę. Mums tuo metu sunkumų nekildavo, nes iš mūsų įmonės darbuotojai neišeidavo, o prisikviesti buvo nesunku. Dabar tinkamų darbuotojų pasiūla mažesnė”, – apgailestauja “Blue Bridge” administracijos skyriaus vadovė Alma Reketienė.

Specialistė svarsto, kad kvalifikuotų IT darbuotojų trūkumas ateityje dar labiau aštrės, nes į Lietuvą ateina nemažai užsienio kompanijų ir visoms joms reikia IT specialistų.

Išvyksta ir dėl slogios atmosferos

Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas pabrėžia, kad nuo liepos mėnesio ir pramonininkai susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. “Ši problema jaučiama ypač dabar, kai pradeda stabilizuotis ekonomika. Mūsų parengtas pramonės įmonių lūkesčių indeksas rodo, kad dalis pramonės įmonių jau pasirengusios priimti daugiau darbuotojų, tačiau susiduria su kvalifikuotų darbuotoju trūkumu, kurį lemia emigracija. Šiuo metu labiausiai kvalifikuotų darbuotojų trūksta metalo, mašinų ir įrengimų bei chemijos pramonės sektoriuose”, – komentuoja A.Izgorodinas. Jis pabrėžia, kad labiausiai emigraciją didina net 36 proc. siekiantis jaunimo nedarbas ir maži atlyginimai.

Ryškėjanti tendencija iš dalies yra ir atsakas per krizės piką arogancija tryškusiems darbdaviams – ne visi jie sąžiningai elgdavosi su savo darbuotojais. Tad kuo toliau, tuo labiau ryškėja, kad Lietuvą paliko ne tik darbininkiškų profesijų atstovai, bet ir nusivylę jauni aukštos kvalifikacijos specialistai. Ir ne visi jie išvyko vejami skurdo ar nedarbo.

Štai 25 metų grafikos dizaineris Vaidas Bagdonas prieš pusmetį Lietuvą į Daniją iškeitė dėl slogios atmosferos. “Turėjau vidinio potencialo nuveikti kur kas daugiau, nei tuo metu man galėjo pasiūlyti Lietuvos rinka ir darbo aplinka. Buvau pavargęs nuo aplink tvyrančios depresijos ir streso. Išvykimą tikrai lėmė ne finansiniai sumetimai, o grynai vidinis noras viską pakeisti iš esmės, atsidurti kitoje aplinkoje”, – priežastis dėsto pašnekovas.

Prieš keturis mėnesius į Norvegiją išvykusi reklamos specialistė Iveta Keturkovė su vyru Artūru taip pat savęs nevadina darbo emigrantais. Prieš išvykdami iš Lietuvos jie abu dirbo: Artūras – statybose, o Iveta rutuliojo vieną verslo idėją, susijusią su reklamos paslaugų plėtra į užsienio šalis. Su šiuo projektu jauna šeima turėjo išvykti gyventi į Pietų Europą, tačiau investuotojas susidūrė su sunkumais ir projektą teko nutraukti tuomet, kai lagaminai kelionei jau buvo sukrauti. Jauna pora nusprendė išvykimo planų nekeisti ir patraukė į Skandinaviją. “Tiesiog viskas taip sutapo, kad atėjus krizei ir sumažėjus darbuotojų paklausai atsivėrė akys, pasimatė galimybės”, – tvirtina I.Keturkovė.

Visi trys lietuviai svečioje šalyje pritapo pakankamai lengvai. Po kelių mėnesių V.Bagdonas Danijoje įkūrė įmonę ir dirba laisvai samdomu specialistu, o vienas iš jo klientų – garsusis žaislų gamintojas LEGO. Iveta ir Artūras Keturkovai Norvegijoje darbus taip pat susirado. Artūras įsidarbino statybose, o Iveta dirba nekilnojamojo turto agentūroje su projektais ir atlieka kai kurias administratorės bei interneto dizainerės pareigas. “Kai tik perkąsiu kalbos barjerą, galėsiu šioje kompanijoje imtis profesinės veiklos ir dirbti su reklamos projektais”, – neabejoja lietuvė.

Pakenks pramonės konkurencingumui

A.Izgorodinas mano, kad kvalifikuotų darbuotojų trūkumas rimta problema gali tapti jau kitąmet. “Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas Lietuvoje sumažins pramonės konkurencingumą, nes neleis įmonėms sparčiau pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produkcijos kūrimo. O mūsų duomenys rodo, kad konkurencija, ypač eksporto rinkose, bus didžiulė”, – gresiančius padarinius vardija A.Izgorodinas.

D.Arlauskas prognozuoja, kad rimtų sunkumų dėl darbuotojų trūkumo Lietuva artimiausius metus ar dvejus neturėtų patirti – bent tol, kol atsigaus Lietuvos vidaus rinka. Tokiai nuomonei linkęs pritarti ir ekonomistas Romas Lazutka, tvirtinantis, kad emigracija ekonomikos augimo galimybes sumažins ilgalaikėje perspektyvoje, bet ne dabar.

“Negalime sakyti, kad artimiausiais metais emigracija lėtins ekonomikos augimą, nes išvažiuoja tie, kurie neturi darbo, arba jei ir turi, jų vietą dabar užima kiti. Emigracija kenksminga ekonomikai ilgalaikėje perspektyvoje, nes yra trys ekonomikos augimo ištekliai: darbo jėga, gamtiniai ištekliai, kurių Lietuva neturi, ir kapitalas, kuris juda tarp šalių”, – perspėja sociologas.

Žvelgiant į susidariusią šimtatūkstantinę bedarbių armiją, darbdavių kalbos apie sunkumus ieškant darbuotojų kelia prieštaringus jausmus. Taigi kas tie 327 tūkst. bedarbių, jei jie negali užimti laisvų darbo vietų? A.Izgorodinas svarsto, kad susiklostė neatitikimas tarp darbo pasiūlos ir paklausos. “Pramonėje šiuo metu reikia ne tik vadybininkų, kurių tarp bedarbių daug, bet ir specialistų, galinčių atlikti technologinius darbus. O tokių vis mažiau”, – aiškina analitikas. Be didžiulės emigracijos, kvalifikuotų darbuotojų trūkumą lemia ir tai, kad vis mažiau studentų pasirenka studijuoti technologines specialybes.

Tuo tarpu R.Lazutka mano, kad šiuo metu darbuotojų stygiaus nėra – skiriasi tik darbdavių ir darbuotojų lūkesčiai. “Jei mes pasigilintume į darbo skelbimus, matytume, kad ieškomas darbuotojas, kuris turėtų automobilį, o jo atlyginimas priklausytų nuo rezultatų – jam ketinama mokėti tik procentėlį nuo pardavimo. Kartais darbdaviai ieško kvailių, o jei jų neranda, sako, kad jaučiama emigracijos problema. Jei jos nebūtų, kvailių Lietuvoje būtų daugiau”, – ironizuoja R.Lazutka.

Reikės išradingumo

Aštrėsianti kvalifikuotų specialistų trūkumo problema reiškia, kad darbuotojų ieškančios įmonės turės pasitelkti vis originalesnius paieškos būdus. “PZU Lietuva” personalo departamento direktorė Daiva R.Pakštienė potencialiems kandidatams pradėjo rengti atvirų durų dienas. Liepą vykusiose atvirų durų dienose Vilniuje dalyvavo 18 kandidatų, iš kurių “PZU Lietuva” aštuonis priėmė į darbą. Tokio renginio metu įmonės atstovai pristato įmonę, draudimo rinką, informuoja apie darbo pobūdį. Tokie renginiai – puiki proga sutaupyti laiko ir visiems potencialiems kandidatams įmonę pristatyti iš karto.

Tuo tarpu personalo paieškos bendrovė “Delta management sollutions” praplėtė darbuotojų paieškos geografiją ir aukštos kvalifikacijos IT specialistų dairosi ir tarp emigrantų. Įmonės projektų vadovė Asta Stunžėnaitė pasakoja, kad susidomėję tarptautinių kompanijų darbo pasiūlymais į Lietuvą sugrįžo trys naujosios bangos emigrantai, užsienyje dirbę nuo kelių mėnesių iki metų.

Vis dėlto perkalbėti kartą jau darbdavių požiūriu ar atmosfera nusivylusius lietuvius nebus lengva. Paklausti, ar planuoja grįžti į Lietuvą, “Veido” pašnekovai emigrantai nedvejojo: neplanuoja. “Danijoje matau neblogas perspektyvas ne tiek dėl finansų, kiek dėl tobulėjimo ir galimybių dirbti tikrai mėgstamą darbą be streso prieskonio”, – apibendrino V.Bagdonas.

Balandį daugiau kaip penkis kartus palyginti su ankstesniais mėnesiais išaugęs išvykimą užsiregistravusių emigrantų skaičius neslūgsta ketvirtą mėnesį.

Liepą išvykimą deklaravo 10 898 emigrantų, birželį – 8782, gegužę – 10 011, balandį – 11 324.

Deklaruojančiųjų išvykimą skaičiaus didėjimas balandį daugiausiai sietas su Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio skaičiavimo ypatumais. Tuomet suaktyvėjo diskusijos dėl Sveikatos draudimo įstatyme nustatytos prievolės nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tarp tokių prievolininkų pateko ir “nelegalūs”, t.y. nedeklaravę išvykimo, emigrantai.

Tačiau “besilegalizuojančių” emigrantų srautas nemažėja iki šiol.

Iki balandžio išvykimą iš šalies deklaravo gerokai mažiau lietuvių: kovą jų buvo 2112, vasarį – 1822, sausį – 1742, rodo Statistikos departamento duomenys.

Lietuva jau pagarsėjo kaip šalis, kurioje pernai sparčiausiai ES mažėjo gyventojų, tačiau šių metų duomenys būtų dar įspūdingesni. Statistikos departamento duomenimis, nors mažinamos motinystės (tėvystės) išmokos planus susilaukti vaikų  kol kas pakoregavo nestipriai, tačiau mirusiųjų skaičius viršijo gimusiųjų 3,3 tūkst. (pernai per visus metus – 5,4 tūkst.). O visus rekordus viršijo deklaravusiųjų apie emigraciją srautas – pirmąjį pusmetį tokių buvo 35 793 (pernai per visus metus – 21 970).

Pirmąjį ketvirtį emigrantų buvo po 1,7–2,1 tūkst. kas mėnesį, o balandį jau net 11 324, gegužę šiek tiek per 10 tūkst., birželį – 8,8 tūkst. Kaip žinoma, tai buvo ne kokia masinė evakuacija iš Lietuvos, o realios situacijos įforminimas ėmus reikalauti, kad oficialiai nedeklaravusieji išvykimo mokėtų sveikatos draudimo įmokas.

Tačiau ir netiksli gyventojų mažėjimo statistika, paskelbta “Eurostato”, ekspertų komentuojama kaip grėsmė naujoms socialinėms ir ekonominėms problemoms kilti.

Tarp pirmojo trejetuko šalių, kuriose sparčiausiai mažėja gyventojų, be Lietuvos, dar yra Latvija ir Bulgarija. Sparčiausiai daugėja gyventojų Liuksemburge, Švedijoje ir Slovėnijoje.

Lietuvos gyventojų skaičius pernai mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES), skelbia ES statistikos tarnyba Eurostatas.

Lietuvoje šių metų sausio 1 dieną buvo 3,35 mln. gyventojų arba 0,62 proc. mažiau nei 2009-ųjų pradžioje – tai didžiausias neigiamas pokytis ES, antradienį paskelbė Eurostatas.

Po Lietuvos buvo Latvija (0,57 proc. mažiau gyventojų), Bulgarija (0,56 proc.) ir Vokietija (0,25 proc.).

Natūralus gyventojų skaičiaus pokytis Lietuvoje taip pat buvo neigiamas – gimė 37 tūkst. kūdikių, užfiksuota 42 tūkst. mirčių. Dar 15 tūkst. gyventojų emigravo.

Airija ir Lietuva dėl emigracijos neteko daugiausia gyventojų – ji lėmė atitinkamai 0,9 ir 0,46 proc. gyventojų skaičiaus kritimą.

Tuo tarpu gyventojų labiausiai pagausėjo Liuksemburge (1,72 proc.), Švedijoje (0,91 proc.) ir Slovėnijoje (0,72 proc.). Šiose šalyse imigracijos mastai taip pat buvo didžiausi – atitinkamai 0,13 proc., 0,67 proc. ir 0,58 procento.

ES gyventojų skaičius per metus išaugo 0,27 proc. iki 501 mln., 0,17 proc. padidėjimą lėmė imigracija į ES iš kitų šalių.

Harry Trumanui, trisdešimt trečiajam JAV prezidentui, patiktų vadovauti dabartinei Lietuvai. Kartą jis yra pasakęs, kad norėtų sutikti vienarankį ekonomistą, nes visi jo patarėjai sakydavo: “viena vertus…, tačiau kita vertus…”. Lietuvoje dauguma reiškinių suprantami vienareikšmiškai ir neginčijamai. Mokesčių didinimas yra blogai. Socialinių išmokų didinimas yra gerai. Emigracija yra blogai. Vienareikšmiškai. Tačiau kiekvienas veiksmas, sprendimas, reiškinys juk turi ir privalumų, ir trūkumų. Kadangi apie emigraciją Lietuvoje kalbama tik kaip apie neigiamą reiškinį, keliantį grėsmę Lietuvos identitetui, norėtųsi pažvelgti į ją kitu kampu.

Per pastaruosius dešimt metų oficialiai emigravo beveik 150 tūkst. šalies gyventojų, tačiau neregistruotos emigracijos mastai dar didesni. Nors labai išsamių tyrimų nėra, dauguma įverčių rodo, kad savo išvykimo iš šalies neregistruoja maždaug pusė emigrantų. Tačiau migracijos saldo (įvertinus imigravusius ir reemigravusius) ne toks bauginantis – tik kiek daugiau nei 60 tūkst. gyventojų. Lietuva labai riboja imigraciją ir prieš suteikdama leidimą dirbti ir gyventi šalyje atsižvelgia į potencialaus imigranto kompetencijas bei darbo rinkos poreikius (patirtis rodo, kad gauti leidimą ne ES piliečiui profesoriui dirbti Lietuvos universitete gali trukti iki pusmečio). Tuo tarpu dauguma emigruojančiųjų yra žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, išvykstantys dirbti mažos pridėtinės vertės darbus. Taigi galima manyti, kad kokybinis migracijos saldo yra teigiamas ir naudingas Lietuvai.

Dalies gyventojų emigracija nebūtinai yra blogas reiškinys – ypač jei emigruoja ne novatoriška, žemesnės kvalifikacijos darbo jėga. Tikėtina, kad būtent tokie lietuviai ir emigruoja, nes būdami kūrybingi ir iniciatyvūs, galimybių dirbti bei užsidirbti rastų ir Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad dažniausios emigracijos priežastys Lietuvoje yra nepakankamas darbo užmokestis ir nedarbas. Nuolat girdime, kad emigruoja tie, kurie nebesugeba rasti darbo (arba susikurti darbo vietos) ir išlaikyti savęs bei savo šeimos.

Turėtume ne raudoti dėl to, o džiaugtis, kad netgi mažiausiai kompetentinga darbo jėga yra mobili ir gali susirasti darbo kitose šalyse. Ir išlaikyti ne tik save, bet ir Lietuvoje likusius šeimos narius. Pavyzdžiui, pernai grynosios privačių asmenų perlaidos iš užsienio viršijo milijardą litų, o nuo įstojimo į Europos Sąjungą grynosios privačių asmenų perlaidos jau viršijo 7 mlrd. Lt. Kas čia blogo, kad kažkurių darbuotojų kompetencija šalyje tuo metu nėra reikalinga, tačiau dirbdami užsienyje jie gali išlaikyti save bei Lietuvoje likusius artimuosius?

Lietuviai 50 metų gyveno visiškai uždaroje visuomenėje, nematydami ir dėl to dabar negalintys toleruoti skirtingų rasių, politinių, religinių ir seksualinių pažiūrų. Provincialių, neišsilavinusių piliečių emigracija yra geras reiškinys vien dėl to, kad jie pamato pasaulio, praplečia akiratį, keičia požiūras ar tiesiog išmoksta užsienio kalbų.

Tik reikėtų siekti, kad kuo daugiau emigrantų deklaruotų išvykimą iš šalies. Pirmas geras (nors ir atsitiktinis) žingsnis buvo privalomojo socialinio draudimo mokestis nedirbantiesiems, tačiau Vyriausybė galėtų rasti būdų, kaip užregistruoti ir tuos, kurie nesidomi Lietuvos aktualijomis ir nebeketina čia grįžti. Tokia statistika naudinga ne tik dėl to, kad būtų galima nuolat žinoti tikslų emigracijos ir reemigracijos mastą, emigrantų kvalifikaciją ir išvykimo priežastis, bet tai ir leistų “pagerinti” kai kuriuos santykinius makroekonominius rodiklius, pavyzdžiui, BVP, tenkantį vienam gyventojui. Gali būti, kad patikslinę gyventojų skaičių pagal šį rodiklį pralenktume Estiją ir Lenkiją. Tai ne tik būtų gera žinia, kuri leistų mums pasidžiaugti, kad vienas šalies gyventojas sukuria daugiau BVP nei kaimyninėse šalyse, bet ir galėtų pagerinti Lietuvos įvaizdį užsienio investuotojų akyse.

Be to, tai išryškintų ir dar labiau atkreiptų dėmesį į kitus ir taip blogus Lietuvos rodiklius – per didelį skaičių vienam gyventojui tenkančių viešąsias paslaugas teikiančių specialistų. Galbūt tada taptų aišku, kad reikia mažinti gydytojų, mokytojų, ugniagesių ir kitų specialistų, padidinant jų teikiamų paslaugų kokybę – greičiausiai skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą ir investicijas.

Žinoma, jei emigruoja potencialiausi (nesakau – jauni), kūrybingiausi ir talentingiausi visuomenės nariai, tai jau kelia pavojų ilgalaikiam šalies konkurencingumui ir jos identitetui. Tačiau kol nežinome, kas, kada ir kodėl emigruoja bei reemigruoja, nerimas ir dramatizavimas gali būti perdėtas.

Statistikos departamentas, remdamasis gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis ir nedeklaruotos emigracijos tyrimo rezultatais, įvertino 2009 m. emigravusių Lietuvos gyventojų skaičių. Pernai emigravo 34,7 tūkst. šalies gyventojų, tai 1,5 karto daugiau negu 2008-aisiais.

Per paskutiniuosius penkerius metus iš Lietuvos emigravo 160,8 tūkst. šalies gyventojų. 2005 m. emigravo daugiausia – 48,1 tūkst. – šalies gyventojų. Vėliau, 2006–2008 m., emigracijos tempas lėtėjo –išvykusiųjų skaičius sumažėjo nuo 27,8 tūkst. 2006 m. iki 23,7 tūkst. 2008 m.

Vis daugiau emigruojančių gyventojų deklaruoja išvykimą. 2009 m. išvykimą deklaravo 22 tūkst. (63%) emigrantų, nedeklaravo – 12,7 tūkst. (37%), 2005 m. – atitinkamai 15,6 tūkst. (32%) ir 32,5 tūkst. (68%).

Pagrindinis emigracijos tikslas – darbas. 2009 m. 86 procentai visų emigrantų išvyko į užsienį dirbti (2008 m. – 70%).

2009 m. į Jungtinę Karalystę išvyko 33 procentai emigrantų, Airiją – 14, Baltarusiją – 9, Jungtines Amerikos Valstijas – 8, Vokietiją ir Ispaniją – po 6, Rusijos Federaciją – 5 procentai. Per paskutiniuosius penkerius metus daugiau nei du trečdaliai emigrantų tikslo šalimis rinkosi Jungtinę Karalystę, Airiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir Vokietiją.

Didėja vyrų emigrantų dalis. 2009 m. emigravę vyrai sudarė 60, moterys – 40 procentų visų emigrantų, (2008 m. – atitinkamai 49 ir 51%).

Per paskutiniuosius penkerius metus du iš trijų emigrantų buvo 20–49 metų amžiaus. 2009 m. penktadalį visų emigrantų sudarė 25–29 metų amžiaus gyventojai, 14 procentų – 30–34 metų, apie 13 procentų – 20–24 ir 35–39 metų, 8 procentus – 40–44 metų ir 7 procentus – 45–49 metų amžiaus gyventojai. 60 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai per paskutiniuosius penkerius metus sudarė tik 3–4 procentus visų emigrantų.

Palyginti su ankstesniais metais, vaikų iki 14 metų amžiaus išvyko mažiau. 2009 m. emigravo 3 tūkst. (9% visų emigrantų) šio amžiaus vaikų, t. y. 300 mažiau negu 2008 m.

Penkerius metus didėjusi imigracija pernai sumažėjo. 2009 m. į Lietuvą nuolat gyventi atvyko 6,5 tūkst. žmonių, tai 2,8 tūkst. mažiau negu 2008 m. Imigrantų skaičius padidėjo nuo 4,7 tūkst. 2003 m. iki 9,3 tūkst. 2008 m.

Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2010 m. gegužės mėn. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 10 tūkst. šalies gyventojų, tai 1,3 tūkst. mažiau negu balandžio mėn. Per penkis šių metų mėnesius savo išvykimą deklaravo 27 tūkst. žmonių, arba 3,3 karto daugiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Pagrindinė didelio šių metų balandžio–gegužės mėn. deklaravusiųjų savo išvykimą skaičiaus priežastis – emigrantų siekis įteisinti savo išvykimą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nustatytos prievolės nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

2010 m. penkių mėnesių duomenimis, nuolat gyventi į Lietuvą vidutiniškai atvyksta kiek daugiau nei 330 žmonių per mėnesį. Per penkis šių metų mėnesius imigravo 1,7 tūkst. žmonių, arba 766 žmonėmis mažiau negu per tą patį praėjusių metų laikotarpį.

Į užsienį bet kokio darbo dirbti ėmė plūsti jau ir išsilavinę, ir prakutę lietuviai. Tačiau daugeliui rasti laimės svetur taip ir nepavyksta.

“Emigruosiu, ir visos problemos išsispręs; dabar vyksta nebe emigracija, o tikra evakuacija; kas iš tos mano profesijos, jei iš jos negaliu užsidirbti net atostogoms”, – tokios mintys primena Gariūnų laikus, kai jaunuoliai turgų rinkdavosi mieliau nei universitetą. Tačiau jos girdimos čia ir dabar – tūkstančiai tautiečių autobusais, laivais ir lėktuvais masiškai palieka tėvynę.

Vieni genami nevilties, kiti – svajonių apie naują gyvenimą be rūpesčių, treti lyg užsiprogramavę robotai vyksta metams ar dvejiem, kuriuos jau iš anksto išbraukė iš gyvenimo: dieną naktį arsiu, nieko nepirksiu, niekur neisiu, nieko nematysiu, o tada jau grįšiu ir pradėsiu gyventi.

Kur pažvelgsi – visur emigracijos nuotaikos, o Statistikos departamentas patvirtina: balandį išvykimą iš Lietuvos deklaravo 11,3 tūkst. šalies gyventojų. Pusė tiek, kiek iki šiol šalį vidutiniškai palikdavo per metus. Šešiskart daugiau, nei išvyko kovą.

Tiesa, esama logiško paaiškinimo. Esą pagrindinė tokio emigrantų skaičiaus didėjimo priežastis – jų siekis įteisinti savo išvykimą dėl sveikatos draudimo įstatyme nustatytos prievolės nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Tačiau net jei dalis balandį deklaravusiųjų išvykimą iš tiesų jau kuris laikas gyvena užsienyje, tai nesumenkina emigracijos masto. Jis didžiulis, stulbinantis ir vis labiau gąsdinantis. Juo labiau kad sparnus ima kelti vis daugiau gabių gydytojų, stomatologų, teisininkų, inžinierių, vadybininkų, pripažintų menininkų.

Apie daugelį nebūtum ir pagalvojęs, kad netrukus jie mes viską, kas Lietuvoje iki šiol užgyventa bei pasiekta, ir be jokio susitarimo, niekieno nelaukiami vyks į užsienį ieškoti laimės. “O ką čia beveikti? Dirbti už dešimt sykių mažesnį atlyginimą, nei gauna tiek pat plušantys kolegos Vokietijoje?” – santūriai klausia žinomas, bet prisistatyti nenorintis advokatas iš Kauno.

Liūdnai galvą linguoja ir siuvyklos savininkė Danutė Valeikienė iš Kupiškio. “Šiemet pajutau, kad Lietuvai manęs nebereikia. Tai sunku paaiškinti, bet esu nusivylusi ir nematau jokios perpektyvos. Gal užsienyje darbštūs ir nagingi žmonės vertinami labiau?” – svarsto liepą į Šveicariją išvykti ketinanti moteris. Ką ten veiks, dar tiksliai nežino, bet yra pasiryžusi sunkiausiems, juodžiausiems darbams. “Girdėjau, kad ten labai reikalingi senelių, ligonių prižiūrėtojai. Gal ir man pasiseks?” – svarsto moteris, rizikuojanti viskuo, ką čia, Lietuvoje, turi.

Tokių kaip ji – jau ne vienas ir ne dešimt. Dabar Lietuva patiria net didesnę emigracijos bangą, nei įstojusi į ES. Beje, įvairių apklausų duomenimis, išvykti į užsienį dar norėtų daugiau nei 60 proc. šalyje tebegyvenančių lietuvių, tarp kurių didelę dalį sudaro įvairių sričių specialistai.

Be to, triskart padaugėjo į užsienio aukštąsias mokyklas jau įstojusių jaunuolių ir dukart – ketinančių stoti. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros atliktas tyrimas rodo, kad jei turėtų sąlygas, studijuoti į užsienį išvažiuotų net 41 proc. abiturientų. Nemaža dalis jų pasiliktų ir jau niekada negrįžtų gyventi į Lietuvą.

Klausiate, ar emigruoti verta? Vieni pasakytų, kad emigruoti – vienintelė išeitis. Kitiems tai – svajonės, galimybės ir perspektyvos. Dar kiti tai vadina silpnumu, pasidavimu, tėvynės išdavimu. Yra ir tokių, kuriems emigracija – tik nuotykis ir būdas svetur pralaukti krizę.

Pasiseka nedaugeliui

Pasakas primenančių istorijų, kai lietuvis išvyko į užsienį, ten pradėjo sėkmingą verslą ir puikiai įsitvirtino, – vienetai.
Prancūzų kalbą Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute dėstanti lektorė Svetlana Kosova patvirtina: taip, tie, kurie išvyksta, tarkime, į Prancūziją, jau turėdami gerą darbo pasiūlymą arba susiranda gerą darbą po tenykščių studijų, žinoma, įsitvirtina. Tačiau aklai emigruoti ketinančiųjų ji teigia sutikusi nedaug.

“Na, išskyrus svajonę primenantį Erikos Umbrasaitės pavyzdį”, – žinomą žurnalistę prisimena S.Kosova. Ši lietuvė pernai išvyko gyventi į savo svajonių šalį Prancūziją: nusižiūrėjo ten buvusią mokyklą Boisse kaimelyje Dordonės regione, nusprendė joje įkurti viešbutį ir laimingai gyventi vynuogynų bei žydinčių levandų laukų apsuptyje.

"Veido" archyvas

S.Gylis teigia, kad juodas darbas užsienyje apsimoka, tačiau bukina žmogų

Tačiau emigracijoje trejetą metų praleidęs prodiuseris ir reklamos specialistas Simonas Gylis įsitikinęs: tai ne taisyklė, o didžiulė išimtis. “Išvyksta tūkstančiai, o pasiseka vienetams. Realybė nėra tokia saldi kaip svejonės”, – aiškina vaikinas.

Po audiovizualinio meno studijų Šiauliuose į Didžiąją Britaniją toliau mokytis išvykęs S.Gylis paragavo tikros emigranto dalios: kad save išlaikytų, dirbo juodžiausius darbus fabrike po 12–14 valandų per parą ir teigia, jog antrą kartą tam nesiryžtų. “Kad ir prispausti mokesčių, kad ir su mažais atlyginimais, kad ir nusivylę, vis tiek Lietuvoje esame šeimininkai. O kas esame užsienyje? Niekas”, – įsitikino S.Gylis.

Pinigų kaina didelė

Vis dėlto negalima ignoruoti fakto, kad užsienyje dirbant tą patį darbą kaip ir Lietuvoje pinigų galima užsidirbti kelis kartus daugiau. S.Gylis pateikia pavyzdį: Lietuvoje valytojas labiausiai stengdamasis vargu ar uždirbs daugiau nei 1,5–1,8 tūkst. Lt, nors ir tai nelabai realu, o Didžiojoje Britanijoje tą patį darbą dirbantis žmogus gaus bent 3 tūkst. Lt. Tuo tarpu pragyvenimas skiriasi nedaug: tiek buto nuoma, tiek maistas kainuoja panašiai, tad jei lietuvis vyras dirba užsienyje, nieko keista, kad išsilaiko pats ir dar išlaiko Lietuvoje likusią šeimą.

“Tiesa, ir Lietuvoje jei artume tiek, kiek ten – po 12–14 valandų per parą, ir kokius metus visiškai nieko sau neleistume, irgi galėtume užsidirbti ir susitaupyti. Bet kažkodėl čia niekas taip nearia – atidirba aštuonias valandas ir penktą skuba namo ar leisti uždirbtų pinigų”, – dėsto S.Gylis.

Panašiai skaičiuoja ir su vyru bei dukra užsienin pernai išvykusi Irutė Gelchvidzė-Mažeikienė. “Vyras, nors dirba daug, bet gali vienas išlaikyti šeimą, o kai neseniai ir aš įsidarbinau, galime dar daugiau sau leisti – tikrai kur kas daugiau nei Lietuvoje”, – pasakoja buhalterės specialybę turinti moteris.

Ji vardija tokius privalumus: šeima gerame Londono rajone nuomojasi atskirą dviejų miegamųjų butą naujos statybos name. Vaikų darželyje visiems vaikams, vadinasi, ir jų mažajai Gabijai, nuo trejų metų priklauso nemokamos valandos, o maitinimas – nepalyginti geresnis nei Lietuvoje. Be to, valstybė moka įvairias nuo šeimos padėties, pajamų priklausančias išmokas. Tarkime, kiekvienas į Didžiąją Britaniją atvykęs vaikas iki pat šešioliktojo gimtadienio kas mėnesį gauna 80 svarų pašalpą, nors Lietuvoje Irutės šeima už vaiką iš savivaldybės gaudavo tik 97 Lt. Juolab kad šių pinigų esą pakanka ne tik vaiko drabužiams ar batams, bet ir žaislams, nes šių prekių kainos Didžiojoje Britanijoje gerokai mažesnės nei Lietuvoje.

Vis dėlto moteris pripažįsta: nors finansiniu požiūriu šeima jaučiasi daug saugiau ir ramiau, tačiau už tai moka nemažą kainą. Viena vertus, vyrui tenka labai daug dirbti – po 12–14 valandų per parą, ir darbas nėra nei lengvas, nei malonus. Kita vertus, Didžiojoje Britanijoje labai trūksta artimųjų.

"Veido" archyvas

Mažeikų šeima Didžiojoje Britanijoje dirba, uždirba ir sau leidžia kur kas daugiau nei Lietuvoje

“Draugų gal ir įmanoma rasti, bet lietuviai nepasitiki vieni kitais, o anglai – lietuviais. Susidraugauti su kitomis mamomis sunku net vaikų žaidimų aikštelėse: anglės nelabai linkusios bendrauti su emigrantėmis, o lietuvės mamos – šaltos. Pati esu linkusi labai greitai užmegzti pažintį, bet čia to padaryti vis dar nepavyko”, – apgailestauja I.Gelchvidzė-Mažeikienė.

Tą patį tvirtina ir S.Gylis. “Man nebuvo lengva pritapti, prisitaikyti prie kitos kultūros, nes vis galvoji, kaip ten tėvai, kaip draugai”, – vieną pagrindinių priežasčių, kodėl nebenorėtų dar kartą išvykti į užsienį, nurodo pašnekovas.

Jis atskleidžia ir dar vieną emigracijos tamsiąją pusę. “Gerai, jei išsilavinęs, protingas žmogus užsienyje randa darbą pagal specialybę ir bendrauja su panašiais į save. O kas, jei jis patenka į fabriką kartu su neišsimokslinusiais juodadarbiais?” – klausia S.Gylis. Ir atsako savo pavyzdžiu. Fabrike praleistus metus jis įvardija vienu žodžiu – degradacija. “Ten darbuojasi žmonės, su kuriais neturi apie ką kalbėtis, kurių tu nesupranti, o jie nesupranta tavęs. Visa tai bukina”, – prisimena apsiskaitęs ir išsilavinęs vaikinas.

O emigrantė Monika D. pasakoja dar liūdnesnę istoriją. Vilniaus universitete teisę baigusi gabi mergina su savo draugu vadybininku metė neblogai mokamus darbus ir prieš pusmetį išvyko į Ispaniją. Tikėjosi užsidirbti daugiau nei tėvynėje, o pinigus leisti kelionėms, naujiems įspūdžiams, knygoms.

Viena vertus, lūkesčiai pasiteisino. Vaikinas įsidarbino fabrike ir uždirba keturis kartus daugiau, nei dirbdamas vadybininku Lietuvoje. Tačiau juodas ir sunkus darbas jį vos per kelis mėnesius pavertė visai kitu žmogumi.”Nebepažįstu savo draugo. Pasidarė šiurkštus, ūmus. Fabrike jis dirba su vyrais, kuriems moteris – tai namų šeimininkė be balso, – sako nepatenkinta pašnekovė ir tuoj pat paprašo: – Tik nerašykite tikro mano vardo, nes bijau vyro reakcijos.

Monika labai norėtų sulaikyti visus, kurie išvyksta į nežinią ir yra pasiryžę dirbti juodą, varginantį darbą gamyklose ar žemės ūkyje. “Gal pinigų ir susitaupysite, bet rizikuojate pasikeisti kaip asmenybė. Surambėti, subrutalėti, apsiriboti, pagaliau – gamyklose prarasti brangiausius jaunystės ir galimybių metus”, – perspėja moteris.