Nykstanti, tiesiogine to žodžio prasme, Lietuva. Galbūt tai pasirodys girdėta jau daug kartų, gal net nuvalkiota, bet dar kartą paskaičiuokime: jau po 34 metų Lietuvoje gyvens trečdaliu mažiau žmonių nei dabar, o dabar yra beveik milijonu mažiau nei prieš maždaug 25 metus.
Evaldas Labanauskas
Tai egzistencinė mums, mūsų valstybei tema. Dar paprasčiau išsivaikščiojančią Lietuvą suvokti per asmeninę prizmę. Mano asmeninis pavyzdys: pusbrolis ir dvi jo seserys, mano pusseserės, su šeimomis – Londone (t.y. visa šeimos atšaka); kita pusseserė su šeima – Bostone; kitas pusbrolis su šeima gyveno Norvegijoje, grįžo ir dabar važinėja dirbti į Norvegiją, bet ar liks Lietuvoje – kyla daug klausimų. Tai apie 20 žmonių, o mūsų šeima tikrai nėra didelė. Dar labiau skaičius išauga į sąrašą įtraukus bendraklasius, vaikystės ir studijų draugus.
Ar mano atvejis išskirtinis? Tikrai nemanau. Ar jie sugrįš? Mažai tikėtina.
Esminis klausimas: dėl ko išsivaikštome? Dauguma įvardys ekonomines sąlygas, socialinę gerovę ir t.t., o apibendrins – valdžia kalta. Na, rudenį turėsime naują (ar naujai seną) valdžią, į kurią pretenduojantys, kaip rašoma šiame „Veido“ numeryje, žada išsigelbėjimo receptus. Bet ar net ir laimėję rinkimus jie kažką pakeis? Aš drįstu abejoti, ir ne tik todėl, kad priešrinkiminius pažadus vertinu kritiškai.
Mano nuomone, ne tik ekonominės ar klimato sąlygos skatina išvykti, o išvykus – negrįžti. Viena pagrindinių priežasčių – mus supanti bendravimo, nepagarbos ir nepasitikėjimo atmosfera, kurioje mes Lietuvoje kiekvienas gyvename.
Viena pagrindinių priežasčių išvykti, o išvykus – negrįžti, yra mus supanti bendravimo, nepagarbos ir nepasitikėjimo atmosfera, kurioje mes Lietuvoje kiekvienas gyvename.
Tai išvirsta į pyktį, agresiją ir pagiežą, kuri persmelkia visą mūsų visuomenę. Daug prikalbėta apie „Delfi“ komentatorius, bet net ir jų konkurentai, kurie esą leidžia komentuoti tik „patikrintiems“ vartotojams, irgi neatsilaiko prieš vis didėjančias purvo bangas. „Facebook“ tinklas, kurio pagrindinis tikslas – užmegzti ir palaikyti draugiškus santykius, tapo taškymosi purvu arena.
O ir sugrįžus iš internetinės, iš dalies anoniminės realybės – tikrai ne geresnis vaizdelis. Paprastas pavyzdys: kiek pykčio išlieja vairuotojai ant dviratininkų, dviratininkai ant pėsčiųjų ir atvirkščiai. Tampame kažkokia „heiterių“/„pyktukų“ visuomene, kurioje negalioja jokios mandagumo, etikos ir pagarbos taisyklės. Būtent pagarbos, nes negerbiame ne tik kitų, bet ir savęs.
Ar tikrai norime gyventi tokioje visuomenėje? Išsivaikštančiųjų statistika rodo, kad ne. Tačiau ar ką nors darome, kad tai pasikeistų? Apipilame išvykusiuosius kaltinimais „išdavyste“, išvadinam juos „silkių skutėjais“, pasidžiaugiame savo „patriotizmu“, bet tikriausiai giliai širdyje patys norime palikti šią „pyktukų“ visuomenę.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA