Ieva Davydenko

Statistikos departamentas šią savaitę driokstelėjo liūdną žinią: pernai iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių, tai 7,9 tūkst. (21,6 proc.) žmonių daugiau negu prieš metus. Kitaip tariant, praėjusiais metais Lietuvą paliko Marijampolės dydžio miestas. Dar daugiau: kaip rodo naujausi Lietuvos banko duomenys, 2015 m., palyginti su 2014 m., emigrantų perlaidos susitraukė net 22,1 proc.

Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybės Lietuvoje vadovė

Taigi, išvykstančiųjų skaičiai vis dar dramatiški, taip laukiamų emigrantų perlaidų Lietuvos ekonomika sulaukia mažiau, bet Lietuvos politikai ta proga nusprendžia nukirsti paskutinę šaką ir vos keliais balsais nepritarti balsavimo sistemos internetu sukūrimui ir įgyvendinimui.

Tačiau tai, vienok, visai netrukdo jiems rūpintis užsienyje gyvenančių lietuvių gerove. „Ryšiai su užsienio lietuviais“, „Lietuvos pilietybės išsaugojimas“, „įtraukimas į politinį gyvenimą“, „vienybės grėsmių akivaizdoje būtinybė“ – tai tarsi pasakos apie Globalią Lietuvą elementai, itin mėgstami politikų prieš rinkimus, didžiąsias metų šventes, paskelbus statistinius duomenis ar susitikus su pasaulio lietuviais užsienyje.

“Kur čia matote problemą”, – sako vieni. “Kas užtikrins saugumą?”, – rėkia kiti. Esmė, deja, ne tame. Čia tas pats, gerbiamieji, kas meilėje prisipažinusiam žmogui pasakyti „Ačiū!“.

„Ryšiai su užsienio lietuviais“, „Lietuvos pilietybės išsaugojimas“, „įtraukimas į politinį gyvenimą“ – tai tarsi pasakos apie Globalią Lietuvą elementai, itin mėgstami politikų prieš rinkimus.

Rinkėjų aktyvumas Lietuvoje yra vienas mažiausiu visoje Europos Sąjungoje, todėl pasaulio lietuvių įtraukimas į Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą (2012 m. Seimo rinkimuose dalyvavo 13,061 tūkst. užsienyje gyvenančių lietuvių ( t.y. 2.1 proc. nuo oficialiai registruotų), jų visapusių ryšių su Tėvyne išlaikymas, siekis susigrąžinti svetur gyvenančius ir rūpestis dėl Lietuvos demografijos ateities – tai tik vieni iš daugelio argumentų, kodėl XXI amžiaus Lietuvoje, turinčioje vieną sparčiausių interneto ryšių pasaulyje, turėtų būti įvestas balsavimas internetu.

Balsavimo internetu saugumas, rinkėjo konfidencialumo užtikrinimas – tai neabejotinai svarbios, tačiau tikrai įgyvendinamos (ir jau kitų šalių įgyvendintos) sąlygos. Bet kaip sako sena liaudies patarlė: „Blogam šokėjui…“.

Dėl vieno dalyko visgi smagu – pasaulio lietuviai susitiks šią vasarą Prienuose ir galės darsyk prisiminti visas gražiausias Lietuvos pasakas.

Kristina Ragaliauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Saulėtoji Bulgarija gali būti patraukli ne tik atostogų, bet ir darbo vieta. Ketvirtus metus šioje šalyje gyvenanti Kristina Ragaliauskaitė atskleidžia, kad retesnes kalbas mokantys specialistai čia graibstyte graibstomi, o dėl nedidelių mokesčių į Bulgariją persikraustančios tarptautinės įmonės jiems moka itin gerus atlyginimus. Žurnalistė Justina Mikeliūnaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt trečius metus tęsia kūrybinį darbą Lietuvos klientams iš savo namų Blagoevgrade, šalies pietvakariuose. Vis dėlto abi pašnekovės teigia, kad biurokratinės procedūros Bulgarijoje painios ir be vietinių pažįstamų pagalbos įsidarbinti būtų buvę sunku.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Šiuo metu genetikos magistro studijas anglų kalba Sofijos universitete baiginėjanti Kristina – tikrų tikriausia darbo Bulgarijoje specialistė. Nuo 2013-ųjų sausio ji perėjo daugybę samdomo darbuotojo veiklos etapų ir žino kone visas su jais susijusias biurokratines procedūras. Su ja susitikome vadinamajame NAPe (Национална агенция за приходите, verčiant pažodžiui – Nacionalinė pajamų agentūra). Mergina bulgarų kalba kirilicos rašmenimis pildė deklaraciją ir mokėjimo prašymą privalomajam sveikatos draudimui susimokėti, šypsodamasi bendravo su čia dirbančiais specialistais, tačiau galiausiai išėjus į lauką prisipažino, kad biurokratinis aparatas Bulgarijoje stebėtinai painus, nepaslankus ir užsieniečiams kelia daug neigiamų emocijų. NAP – tik viena iš daugybės institucijų, kurias tenka aplankyti norint dirbti šioje šalyje.

Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos.

„Bulgarijoje įsidarbinimo procedūra gana kebli. Nežinau, kiek ir kokių etapų besidarbindami Lietuvoje turi praeiti užsieniečiai, tačiau man čia buvo sudėtinga. Reikėjo pildyti krūvą įvairiausių dokumentų. Pirmiausia – gauti NAP numerį, kad darbdavys galėtų registruoti mane darbuotojų sistemoje. Prieš tai reikėjo į bulgarų kalbą išsiversti pasą… Gavus tą numerį, registruojamasi Migracijos tarnyboje, prašoma išduoti leidimą gyventi šalyje ir bulgarišką asmens dokumentą su asmens kodu. Be jo negali nei registruotis pas gydytoją, nei atsidaryti banko sąskaitos algai gauti, nei turėti bulgariškos telefono kortelės“, – atsidūsta Kristina ir teigia, kad be draugų, pažįstamų ir nuolat nuo veido nedingstančios šypsenos būtų buvę nepalyginamai sunkiau.

„Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos. Jei žmogus ko nors nesupranta ar sunkiau susigaudo, valdininkai jį tiesiog aprėkia. O kai esi svetimšalis, nelabai gerai moki vietinę kalbą, apie čionykštės sistemos ypatybes daug ko nežinai, tai dažnai ir pasimeti“, – teigia per trejus metus bulgariškai jau gana gerai pramokusi lietuvė. Ir iš tikrųjų – ant prieš tai įmoką mokėjusio vyro šaukusi specialistė mandagią ir kukliai besišypsančią Kristiną aptarnavo maloniai ir greitai.

Kaip mergina apskritai atsidūrė Bulgarijoje, ką čia veikia ir kodėl privalomąjį sveikatos draudimą šiandien tenka mokėti pačiai?

„Pirmą kartą atvykau 2012 m. trijų mėnesių praktikai pagal ERASMUS programą, kai buvau bebaigianti biologijos studijas Vilniaus universitete. Sofijoje susipažinau su dabar jau sužadėtiniu Danieliumi. Po praktikos grįžau į Lietuvą baigti studijų ir svarstėme galimybes nuolat būti kartu“, – pasakoja Kristina.

Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos.

Darbo Bulgarijoje paieškas ji pradėjo naudodamasi populiariausia šalies darbo skelbimų duomenų baze Jobs.bg:

„Aplikavau į pačias įvairiausias pozicijas, kur tik buvo reikalinga anglų kalba. Labai norėjau gauti darbą. Pasisekė tik po trijų mėnesių – buvau pakviesta dirbti viename skambučių centre Sofijoje. Jų čia daugybė. Įvairios tarptautinės kompanijos į Bulgariją keliasi dėl vienų mažiausių mokesčių Europoje. Čia ypač paklausūs informacinių technologijų specialistai bei žmonės, kalbantys pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Sakyčiau, kad didžiausią paklausą turi kalbantieji olandų ir skandinavų kalbomis.“

Nuolat ieškomi mokantys italų, ispanų, vokiečių, turkų ir, žinoma, anglų kalbą. Atkreiptinas dėmesys, kad bulgarų kalba tarptautinėse kompanijose dažnai yra tik privalumas, bet ne būtinybė.

Mergina tikina, kad retesnes kalbas mokančių žmonių kompanijos ieško rūpestingai ir radusios tinkamą kandidatą siūlo ne tik labai gerą atlyginimą. „Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos. Dirbti jiems sutikau iškart, tačiau tuo metu jau buvau susiplanavusi atostogas Ibisoje. Kompanijai buvau iš tikrųjų reikalinga ir manęs jie laukė, kol baigiau darbą pirmajame darbe ir pailsėjau, iš viso – pusantro mėnesio. (Apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas darbdaviui Bulgarijoje turi pranešti prieš mėnesį, – aut. past.)

Kita kolegė panašų darbą gavo gyvendama Lietuvoje. Įmonė ne tik apmokėjo jos lėktuvo bilietus, bet ir dešimt dienų gyvenimo viešbutyje atvykus bei būsto nuomos agentūros tarpininkavimo mokestį. Trumpai tariant, jei randi, kam tavęs ir tavo mokamos lietuvių ar kokios kitos kalbos tikrai reikia, gali įsidarbinti labai geromis sąlygomis“, – apie įsidarbinimo galimybes Bulgarijoje pasakoja Kristina. Skambučių centre Sofijoje ji dirbo kartu su lietuvėmis Rima ir Dolorita.

Darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.

Jų ir dar 32 klientų aptarnavimo specialistų darbas įmonėje baigėsi projektą perkėlus į kitą šalį. Tačiau apie tai darbuotojai buvo įspėti, išmokėtos išmokos. Kristina teigia, kad viskas vyko sklandžiai, pagarbiai, įspėjimą apie atleidimą gavę darbuotojai galėjo konsultuotis su darbo teisės ir socialinių išmokų specialistais. Jų padedama mergina ir susidarė, kaip pati juokauja, „Išgyvenimo vadovą“: kur ir kada eiti, ko prašyti, ko reikalauti. Registracija Darbo biržoje ir kasmėnesinis lankymasis joje, prašymas gauti bedarbio pašalpą – darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.

„Netekus darbo, Bulgarijoje skaičiuojamas paskutinių dvejų metų atlyginimo vidurkis ir priklausomai nuo darbo stažo mokama 60 proc. bedarbio pašalpa. Kadangi dar dirbdama pradėjau magistrantūros studijas, netekusi darbo neskubėjau ieškotis naujo, norėjau kiek atsipūsti, ramiai rašyti magistro darbą ir pasidžiaugti galimybe nedirbti, bet turėti pajamų. Netrukus studijos baigsis ir naujo darbo jau dairausi. Šis pusmetį trukęs savotiškų apmokamų atostogų periodas baigėsi, va ir sveikatos draudimą tenka pačiai mokėtis“, − atviravo Kristina. Privalomojo sveikatos draudimo mokestis Bulgarijoje yra 16,80 levo, maždaug 8,5 euro.

Įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku.

Bulgarijos pietvakariuose, visai netoli sienos su Makedonija esančiame Blagoevgrade gyvenanti Justina naujo darbo nesidairo (nors, savaime aišku, vertingiems pasiūlymams yra atvira ir naujų projektų neatsisako!). Čia ji tęsia tai, ką geriausiai išmano ir kuo užsiėmė dar gyvendama Lietuvoje – kuria tekstus. Akivaizdu, kad galimybė dirbti kam, kada ir kur nori yra vienas didžiausių laisvai samdomo žurnalisto darbo privalumų. Juo jauna moteris pasinaudojo po keleto metų draugystės galiausiai nusprendusi apsigyventi mylimojo Ivano gimtinėje Blagoevgrade.

Justina Mikeliūnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tik atvykusi Justina tęsė darbą toje pačioje darbovietėje, žurnale „Aviacijos pasaulis“, tik kita forma – pagal nuotolinio darbo sutartį. Tai reiškia, kad dirbama Lietuvai, tačiau mokesčiai mokami tai valstybei, kur dirbantysis tuo metu gyvena. Ši darbo sutarties forma itin patogi, kai iš darbuotojo tikimasi savarankiškumo ir konkrečių sutartų rezultatų.

Vis dėlto dar prieš išvykdama iš Lietuvos 2013-ųjų rugsėjį Justina ėmė domėtis galimybėmis Bulgarijoje dirbti savarankiškai ir su tokio darbo administravimu susijusiais teisiniais aspektais.

„Tiesiog ėmiau ir parašiau laišką Lietuvos ambasadai Bulgarijoje, paaiškinau, ką norėčiau daryti ir paprašiau konsultacijos. Džiaugiuosi, kad sulaukiau atsakymų ir tikrai didelės pagalbos“, − pasakoja Justina. Nors nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos ambasados Bulgarijoje nebėra, čia gyvenantiems lietuviams įvairiais klausimais padeda Lietuvos garbės konsulas dr. Račo Ribarovas.

Žurnalisto, kaip laisvosios profesijos atstovo, oficialus darbo įforminimas Bulgarijoje Justinai kiek užtruko ir teko susidurti su šiokiu tokiu biurokratų siuntinėjimu iš vienos įstaigos į kitą. Labiausiai pravertė iš ambasados gauta informacija ir visur lydėję bulgariškai kalbantys artimieji:

„Niekur nėjau viena. Apskritai manau, kad įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku. Visus dokumentus reikia pildyti bulgarų kalba, darbuotojai ne visur kalba angliškai. Galų gale, ir mano situacija daug kam buvo neįprasta – žurnalistė, gyvena Bulgarijoje, dirba namuose, bet sąskaitas siunčia klientams iš Lietuvos… Sostinėje Sofijoje didesnė panašių atvejų įvairovė, o Blagoevgrade žiūrėjo į mane kaip į kosmonautę. Galbūt specialistai manęs ko nors net nepaprašė, nes tiesiog nebuvo kompetentingi“, − pečiais gūžčioja Justina.

Vis dėlto neatrodo, kad praeitame biurokratiniame kelyje būtų trūkę dar ko nors. Iš pradžių moteriai reikėjo deklaruoti gyvenamosios vietos pakeitimą (išsiregistruoti iš Lietuvos), tuomet gauti raštišką buto, kuriame apsigyveno, savininkų sutikimą, užpildyti prašymą leidimui gyventi Bulgarijoje, prašymą dėl laisvosios profesijos statuso gavimo (tam reikėjo į bulgarų kalbą išversti žurnalistikos studijų diplomą), prašymą išduoti laisvosios profesijos statusą liudijančią „Bulstat“ kortelę, atsidaryti banko sąskaitą, įrodyti, kad joje turi tam tikrą sumą pinigų.

Justina kas mėnesį savarankiškai moka socialinį draudimą. Kasmet deklaruoja už praėjusius metus gautas pajamas, klientams sąskaitas išrašo dvejomis kalbomis. Žodžiu, popierizmo buvo ir yra iki šiol. Tačiau žurnalistė tvirtina, kad mintis kūrybine veikla užsiimti nelegaliai net nebuvo kilusi.

„Manau, kad žmonės, nemokantys mokesčių, pirmiausia kenkia kolegoms – juk gali pasiūlyti daug mažesnę kainą. Antra, jie kenkia patys sau, nes atsisako visų socialinių garantijų. Trečia, tokie žmonės neturėtų skųstis ar stebėtis, kad valstybėje blogi keliai ar aptriušę pastatai. Deja, bet Bulgarijoje toks požiūris gana dažnas“, − neslepia Justina.

Su vietine kultūra smalsi ir iššūkiams atvira žurnalistė iš visai arti susipažino įsidarbinusi nedidukėje picerijoje. Beveik keturis mėnesius trukusį padavėjos darbą Justina vadina išbandymu, eksperimentu, iššūkiu pačiai sau.

„Nuolat būnant ir dirbant namuose ėmė trūkti gyvo bendravimo. Norėjau geriau išmokti bulgarų kalbą, bendrauti su vietiniais žmonėmis, pasisemti idėjų. Pirmus du mėnesius jaučiausi puikiai, kasdien vis ko nors išmokdavau. Tačiau laikui bėgant atsirado rutina, picerijoje ėmė lankytis vis tie patys žmonės, išmokau visus tam darbui reikalingus žodžius, pasidarė nuobodu, taigi savąjį eksperimentą nutraukiau“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Ji prisipažįsta, kad per tuos kelis mėnesius iš naujo įvertino laisvai samdomo specialisto darbo privalumus, galimybę planuotis laiką, suprato, kad tikrai nori ir gali užsiimti kūrybine veikla toliau. Apie Justinos nuotykius dirbant picerijoje ir gyvenimą Bulgarijoje galima paskaityti Kliukarkos dienoraštyje (bulgariškai клюкарка– pleputė, gandų nešiotoja).

Scanpix

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje suaktyvėjo lietuvių reemigracija: į šalį grįžo 85,5 tūkst. piliečių. Palyginti su 2004 m., šis skaičius ūgtelėjo šešis kartus. „Veidas“ domėjosi, kas lemia, kad sugrįžtančiųjų kasmet vis daugiau.

„Gyvenant emigracijoje labiausiai slegia vienatvė: niekas tavęs nepažįsta, nepadeda, nerekomenduoja. Bent jau pirmaisiais gyvenimo svetur mėnesiais jautiesi visiškas niekas, kone kasdien iš naujo įrodinėjantis, ką gali ir sugebi. Atsakomybę ir norą tinkamai įsitvirtinti lydi kasdienė įtampa, stresas ir greitas gyvenimo tempas. Dėl savo sprendimo palikti Londoną nė akimirkos nedvejojau: praleisti savaitgalį ten smagu, bet pakartoti tai, ką teko patirti prieš penkerius metus, nenorėčiau“, – savo jausena dalijasi 34 metų dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė, taip ir neradusi laimės svetur.

Lietuvoje nuo 2012 m. savo ateitį kurianti pašnekovė svarsto, kad gal ir Londone viskas būtų pakrypę kitaip, jei ne noras su visais iššūkiais susitvarkyti savo jėgomis.

„Situaciją būtų pakeitęs mano įsiliejimas į vietinę lietuvių bendruomenę. Kita vertus, mintis, kad tarnauju kažkam per prievartą (Dovilė dirbo prabangiose „Burberry“ ir „Prada“ parduotuvėse), mane gniuždė. Įsisukau į nuolatinę rutiną, apsiribojančią darbu ir namais, ir, kaip netrukus pamačiau, tai niekur neveda. Važiuodama į darbą rytais metro stotyse skaičiuodavau laiptelius, kuriais lipdavau, ir vis pamesdavau tikslų jų skaičių. Jaučiausi įstrigusi savirealizacijos požiūriu ir nemačiau kitos išeities, tik grįžti namo“, – ne vieno emigranto patirtį savo istorija apibendrina D.Gudačiauskaitė.

Statistikos departamento duomenimis, didžiąją visų reemigravusių lietuvių dalį (68 proc.) sudaro būtent 20–39 metų amžiaus piliečiai. Pastaruosius trejus metus grįžtančiųjų namo statistika geresnė nei ankstesniais metais: 2011 m. į šalį grįžo 14 tūkst., 2012 m. – 17 tūkst., o 2013 m. – 19 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių.

Metinėje Vyriausybės veiklos ataskaitoje nurodoma, kad prie emigracijos srautų sumažėjimo gerokai prisidėjo įgyvendintos jaunimo užimtumo ir socialinės integracijos priemonės bei pagerėjusi bendra šalies ekonominė ir socialinė padėtis.

Vis dėlto svarstančiųjų atsisveikinti su Lietuva taip pat dar nemažai. Kaip parodė metų pradžioje „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa, emigruoti iš Lietuvos norėtų daugiau nei 40 proc. didžiųjų šalies miestų gyventojų.

29,6 proc. respondentų teigė turintys ketinimų išvykti, bet trumpam laikui. Planuojantys emigruoti netrukus arba per ateinančius dvejus metus nurodė šiek tiek daugiau nei dešimtadalis apklausos dalyvių. Taigi daugiau nei du ketvirtadaliai lietuvių emigruoti norėtų.

„Veido“ kalbinti ekonomistai neabejoja, kad nuo emigracijos tautiečius šiuo metu labiausiai stabdo gerėjanti šalies ekonominė padėtis ir tai, kad vis sunkiau rasti, kur išvykti. Tačiau sociologai suabsoliutinti vien ekonominių svertų nelinkę – jų teigimu, žmonių migraciją veikia įvairūs veiksniai.

Išsilavinimo, geresnių savirealizacijos ir uždarbio galimybių emigracijoje ieškantys tautiečiai Lietuvą palieka paskatinti ne vien ekonominių svertų (noro gyventi geriau ir oriau, daugiau uždirbti, mėgautis kokybiškesniu laisvalaikiu, užtikrinti savo ateitį, saugumą ir pan.), bet ir, kaip tikina Emocinio ir dvasinio intelekto lavinimo specialistas, knygos „Gyvenimo kūrėjas“ autorius Rimvydas Židžiūnas, bėgdami nuo Lietuvoje patiriamo aplinkinių slopinimo. Autoriaus manymu, žmonės priversti vykti į kitas šalis, kur palaikomas jų siekis būti ypatingiems, skatinamas siekis kurti savo sėkmės istorijas, o ne tik būti orientuotiems į šalies vidurkį.

Tačiau pastaruoju metu sėkmingų verslo ir gyvenimo istorijų vis daugiau ir Lietuvoje.

Emigranto duonos ragauja ir iškiliausi

Prieš 12 metų į Lietuvą grįžęs Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas biochemikas dr. Daumantas Matulis teigia, kad nors algos Lietuvoje ir nėra vakarietiškos, mokslininkų, siekiančių sugrįžti iš Jungtinių Amerikos Valstijų, netrūksta.

Prieš kelerius metus už nuopelnus sveikatos ir gyvybės mokslų srityse prestižine „ScanBalt“ akademijos premija apdovanotas pašnekovas kadaise pats būdamas emigravęs Minesotos universitete apsigynė daktaro laipsnį, o Filadelfijoje „Johnson & Johnson“ bendrovėje kūrė vaistus. Galbūt dėl šios priežasties šiandien jis puikiai suvokia, kas skatina intelektualus grįžti namo.

„Mokslininkus į Lietuvą traukia dar neišnaudotos galimybės. Dirbdami namuose jie jaučiasi naudingi ir užpildo specifines nišas, taip kurdami pridėtinę vertę šaliai ir patys jausdami didžiulį pasitenkinimą“, – pasakoja savo laboratoriją Lietuvoje įkūręs mokslininkas, šiuo metu besistengiantis padėti pasiekti gimtąją šalį dar emigracijoje gyvenantiems bendraminčiams.

D.Matulis džiaugiasi, kad Lietuvoje bent mėginamos sudaryti sąlygos sugrįžti gabiems mokslininkams, tačiau neslepia, kad dirbti trukdo smulkmeniška kontrolė ir viešųjų pirkimų sistema.

Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad iš emigracijos kasmet į Lietuvą grįžtantys protai nėra išimtis iš taisyklės. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad iš šimto Biotechnologijos instituto darbuotojų trisdešimt – grįžę iš užsienio. Kaip jau minėjome, D.Matulis – vienas iš grįžusiųjų, beje, negalėjęs rasti darbo Lietuvoje net trejetą metų. Todėl jis itin gerai supranta, ką reiškia Europos Sąjungos parama projektui, skirtam mažesnių Europos miestų mokslininkų konkurencingumui skatinti.

Žinoma, gabiausių protų nutekėjimas į kitas valstybes – ne tik Lietuvos problema, bet, tarkime, Šiaurės šalys jau yra sukūrusios mokslininkų įdarbinimo forumą, o mūsų šalis tokių mechanizmų neturi.

„Sukaupę unikalią patirtį šie žmonės galėtų labai daug duoti kitiems. Panašiai ketvirtadalį savo šalies mokslininkų jau padovanojome pasauliui, kiek dar jų neteksime?“ – svarsto emigracijos skonį ir pasaulinę mokslininkų konkurenciją patyręs pašnekovas.

Taigi kokius sunkumus tenka įveikti iš užsienio grįžusiems arba grįžti ketinantiems lietuviams?

Kaip atskleidžia užsienio lietuvių bendruomenių apklausa, pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria emigrantai, planuojantys grįžti į Lietuvą, yra ekonominio pobūdžio – darbas, maži atlyginimai, bloga valstybės politika grįžtančiųjų atžvilgiu (socialinių garantijų nebuvimas), turtiniai klausimai, mokesčiai, problemos dėl vaikų integracijos, socialinių ryšių praradimas, Lietuvos valdžios biurokratizmas (emigracija tiesiogiai priklauso nuo šalies bendros ekonominės padėties ir tol, kol egzistuos gyvenimo lygio bei pajamų skirtumai, tol išliks paskatos emigruoti).

Kita, ne mažiau svarbi emigrantams kylanti problema – nesugebėjimas prisitaikyti bei integruotis į Lietuvos visuomenę ir jų grįžimas į užsienio valstybes atgal. Labiausiai grįžę lietuviai nusivilia „sunkiu, brangiu ir pilku“ gyvenimu Lietuvoje, o atsiradęs gyvenimo svetur įprotis vis vėlesniam laikui atideda perspektyvą sugrįžti.

Nepraranda vilties grįžti

Apie tai, kad emigracijoje gyvenantys lietuviai stengiasi neatitrūkti nuo gimtosios šalies darbo rinkos pulso, užsimena ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“ vadovas Arvydas Arnašius: „Sulaukiu daugybės emigrantų užklausų ir laiškų. Išvykusiems iš Lietuvos svarbu, kokios kompanijos ateina į mūsų šalį. Jiems tai – vienas rimčiausių postūmių grįžti. Pavargę nuo dinamiško darbo ritmo ir įrodinėjimo, kad yra geriausi, šiuo metu JAV, Vokietijoje ar Anglijoje gyvenantys lietuviai dar nepraradę ryšio su savo šalimi, jie nori sugrįžti. Todėl labai svarbu susiimti valstybės lygiu, padėti jiems tai padaryti, priešingu atveju mūsų šalis virs senstančiu kraštu.“

Nuo 2012 m. „Investuok Lietuvoje“ inicijuota ir sėkmingai veikianti jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“ jau keletą metų skatina užsienyje mokslus baigusius jaunuolius grįžti į Lietuvą ir įgytas žinias bei patirtį panaudoti Lietuvos viešajam sektoriui tobulinti. Šešias dešimtis emigrantų į Lietuvą sugrąžinęs ir įsitvirtinti padėjęs projektas šiuo metu plečiasi ir į Lietuvos savivaldybes, atverdamas kelius patiems gabiausiems.

Tačiau kai kurie jų kelius namo skinasi patys. Vienas tokių – pirmaujančios Didžiosios Britanijos rinkos tyrimų įmonės „Euromonitor International“ vadovas Marius Dundulis, 2005 m. atidaręs už rinkos tyrimus ir verslo plėtrą Vidurio bei Rytų Europoje atsakingą regioninį padalinį Vilniuje. Kaip pasakoja pats M.Dundulis, iš pradžių Lietuvoje įkurtoje įmonėje dirbo vos aštuoni žmonės, o šiandien darbuotojų kolektyvas išaugęs iki 160 įvairių sričių ir 17 skirtingų tautybių specialistų.

„Prisimenu, buvo laikas, kai būgštavau, ar bus Lietuvoje pakankamai kalbančiųjų anglų kalba, o šiandien didžiuojamės, kad kai kurie darbuotojai, išeiviai, į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos, Skandinavijos ir JAV grįžo tam, kad prisidėtų prie mūsų komandos. Nesakau, kad Lietuvos darbo rinkoje nėra problemų, tačiau laikas kurti sėkmės istorijas šioje šalyje itin tinkamas. Norintieji tai padaryti tikrai ras būdų, kaip sugrįžti“, – neabejoja pats po matematikos studijų Vilniaus universitete dešimtį metų emigracijoje praleidęs pašnekovas.

Londone praleistų metų šiandien nė kiek nesigailintis M.Dundulis svarsto, kad Lietuvos darbdaviai ne visuomet sugeba įvertinti, ką turintys. „Lietuviai ne tik gabūs, bet ir labai darbštūs. Ne veltui mūsų klientai nuo Azijos iki Amerikos apibūdina mūsų biurą kaip „smart“, – juokiasi Marisu.

Paklaustas, ar nepasiilgsta megapolio šurmulio, jis neslepia, kad sulaukę brandos (30–40 metų) ir anglai renkasi ramesnį gyvenimą atokiau nuo miesto šurmulio, taigi šiandien jis ne tik kuria darbo vietas kitiems, visiškai realizuoja save, bet ir mėgaujasi galimybe gyventi gimtojoje šalyje.

Lietuvos nepamiršo ir aplankius pasaulinei sėkmei

Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas mano, kad kiekvieno mūsų sėkmė dažnai priklauso nuo įdėtų pastangų ir noro kurti. Penkerius metus krimtęs filosofijos mokslus Prancūzijoje, o vėliau Italijoje teologiją studijavęs kunigas niekada neįsivaizdavo savęs gyvenančio svetur. „Man, kaip kunigui, darbo, matyt, visur atsirastų, bet yra labai geras posakis: pragaras pats susikuria, o rojų tenka kurti. Taigi nepaisant aplankytų kraštų grožio geriausiai jaučiuosi dirbdamas Lietuvoje, tarp gabių ir gražesnį kraštą kurti siekiančių žmonių. Turime pakankamai išteklių, tereikia nepabijoti atsispirti ir įsiklausyti į save“, – išdrįsti eiti keliu, kuris sklinda iš žmogaus prigimties, ragina A.Toliatas.

Vienu tokių, kurių svajonės jau šiandien išsipildžiusios, galima vadinti Lietuvą visame pasaulyje garsinantį akordeonistą Martyną Levickį. 24 metų lietuvio koncertų klausosi ne tik Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovai, bet ir kiti visuomenei nusipelnę asmenys. Apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje galvojęs, bet į Londono karališkąją muzikos akademiją įstojęs lietuvis neslepia: „Kai išeini po studijų į gatvę plikas basas, pasiūlymai neplaukia, o norint, kad aplankytų sėkmė, tenka daug ir už ačiū dirbti.“

Tačiau M.Levickis ne iš tų, kuris sėdėtų rankas sudėjęs ar graužtųsi, kad jo niekas nekviečia į koncertus. Ir nors jis puikiai prisimena, kokie sunkūs buvo pirmieji mėginimai prasimušti iki platesnės klausytojų auditorijos, kaip vargino nuolatinės kelionės, jo noras išsipildė. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad jį, kaip kylantį talentą, pastebėjo ir kontraktą pasiūlė viena žymiausių leidybos kompanijų „Universal Music“. Nuo tos akimirkos lietuvio gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis, o mobilusis telefonas nuo kvietimų koncertuoti kaista iki šiol.

Tačiau net ir netikėtai aplankiusi sėkmė M.Levickio pasirinkimo – dalį savo gyvenimo planuoti Lietuvoje – nepakeitė. Akordeonistas grįžta čia sudarinėti muzikos festivalių programų, kurti ir koncertuoti gimtosios šalies publikai.

„Nors ir nesu nuolat Lietuvoje gyvenantis, man labai svarbu, kad koncertų organizatoriai žinotų, iš kokios šalies esu, – vadinu tai savotišku ambasadoriavimu. Siekdamas įgyvendinti savo svajonę – keliauti aplink pasaulį ir gyventi iš savo atliekamos muzikos, dar daug kam apie Lietuvą papasakosiu“, – žada pirmasis akordeonistas pasaulyje, pasirašęs sutartį su viena žymiausių leidybos kompanijų. Tačiau iškart priduria paliekantis erdvės atsitiktinumui arba vadinamajam likimo pirštui.

Sėkmę lėmė judėjimas

Vis dėlto kas turėtų pasikeisti, kad grįžtančiųjų iš užsienio srautai panoktų išvykstančiųjų iš Lietuvos?

Sociologas dr. Vladas Gaidys svarsto, kad kol Lietuvoje nebus gera gyventi – ir emigracija nesiliaus. Esminėmis jos priežastimis sociologas vadina prastą materialinę gerovę (algos nepakanka susimokėti paskoloms ir sąskaitoms apmokėti), nekokias sąlygas smulkiajam verslui (dideli mokesčiai), žmonių siekį gyventi socialiai palankesnėje aplinkoje (studijuoti geresniame universitete, kelti kvalifikacija tarptautinėje įmonėje) ir pan.

O štai kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai mano, kad metai, praleisti emigracijoje, nepaisant to, kokių tai davė rezultatų, išeina į naudą kiekvienam – jei ne dėl sukurto verslo ir naujų darbo vietų, tai bent dėl akiračio praplėtimo ir suvokimo, ko nori iš savęs ir savo gyvenimo.

Be jokios abejonės, emigracijos mastas turi lemiamos įtakos ir Lietuvos ekonominei padėčiai. Nuo 2004 m. smarkiai padidėjo piniginiai pervedimai iš užsienio šalių. Išankstiniais Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. gautos darbo pajamos ir privačių asmenų pervedimai iš užsienio Lietuvoje sudarė 5345,6 mln. Lt, o tai 3,3 karto daugiau nei 2004 m. Tačiau kur kas smagiau, kai emigracijoje įgyta patirtis tarnauja kuriant pridėtinę vertę gimtojoje šalyje.

Po studijų Vokietijoje į Lietuvą grįžęs ir drauge su broliais Kristijonu bei Augustinu puslaidininkių lazerių laboratorijai „Brolis Semiconductors“ vadovaujantis Dominykas Vizbaras – tarsi gyvas įrodymas, kad ir dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje veikianti įmonė gali garsinti šalį visame pasaulyje aukštosiomis technologijomis. Kaip teigia jos įkūrėjai, įmonė didžiuojasi būdama pumpurinė Miuncheno technikos universiteto įmonė.

Iš biochemikės ir fiziko šeimos kilęs Dominykas juokauja, kad verslo idėja gimė jo broliams dar studijuojant Miuncheno technikos universitete. „Baiginėdami doktorantūros studijas jie paskambino ir pasiūlė pradėti šeimos verslą. Broliai yra apsigimę fizikai, aš turiu daug vadybos ir administravimo patirties – taip ir gimė „Brolis Semiconductors“, – prisimena D.Vizbaras, neslepiantis, kad kliūčių būta ir jų kelyje, tačiau judėjimas į priekį leido rasti būdų, kaip pasigerinti jau esamas sąlygas.

„Tai, ar užsiimi tinkama veikla, geriausiai parodo konkurencija. Jei projektas turi potencialo, netrukus tuo susidomės ir aplinkiniai“, – teigia „Lėkštė.lt“ vadovas Tomas Vonžodas.

Drauge su dviem bičiuliais Lietuvoje savo verslą pradėjęs vaikinas tikina, jog jiems prireikė vos poros metų, kad iš jauno verslo šoktelėtų į rinkos lyderius. Verslo idėją iš Danijos parsivežę jaunuoliai įkūrė maisto užsakymo į namus platformą. „Analogiška sistema patys naudojomės Danijoje, ji ten labai populiari, kaip, beje, ir kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje. Taigi pasirašę partnerystės sutartį su Danijos bendrove (danai tapo įmonės akcininkais) kontrolinį akcijų paketą išlaikėme Lietuvoje“, – džiaugiasi verslininkas.

Šiuo metu trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose ir Latvijoje savo veiklą plėtojantis „Lėkštė.lt“ projektas apima 70 restoranų, o jo paslaugomis jau pasinaudojo per 75 tūkst. klientų.

T.Vonžodas sutinka su A.Arnašiaus mintimi, kad užsienio bendrovės į Lietuvą ateina visų pirma dėl čia esančių aukštos kvalifikacijos specialistų, konkurencingumo ir interneto greičio. Žinoma, vienu sudėtingiausių uždavinių šiuo atveju tampa įgyti užsienio partnerių pasitikėjimą, juolab kad tarptautinėje erdvėje Lietuva ne visuomet nušviečiama tik teigiamai. Bet, kaip rodo Lietuvoje besikuriantys verslai, viskas įmanoma.

Apibendrinant tenka pripažinti, kad net didėjantis lietuvių reemigracijos mastas jokiu būdu nekompensuoja emigracijos sukeliamų bėdų (atsiveriančių demografinių duobių, mažėjančio gimstamumo, visuomenės senėjimo, protų nutekėjimo) ir artimiausioje ateityje, matyt, to nežada.

Gilėjanti demografinė duobė Lietuvoje skaudžiausiai smogia vaikų ugdymo įstaigoms, o netrukus iš pagrindų ims keisti ir dabartinį šalies veidą. Mokslininkai prognozuoja, kad mažesniuose miestuose sumažėjus gyventojų lėtės ir gyvenimo tempas. Žinoma, rusena viltis, kad padėtį šalyje teigiama linkme keis sėkmės istorijas kuriantys, patirties emigracijoje įgiję ir namo sugrįžę lietuviai.

Tačiau jei protų nutekėjimas ir toliau nebus stabdomas bandant juos susigrąžinti, bus prarastos investicijos į žmones, lėtės technologinė pažanga, mokslo raida ir ekonomikos plėtra, didės darbo jėgos stygius. Šiuo metu viena didžiausių problemų yra ta, kad lietuvių migracijos srityje tebetrūksta politikos koordinavimo ir bendresnio strateginio požiūrio į emigracijos reiškinį.

Ilgalaikė valstybės politika turėtų būti nukreipta į žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimą, palankios aplinkos verslui sudarymą bei makroekonominio stabilumo užtikrinimą. Šių tikslų įgyvendinimas ilguoju laikotarpiu turės didžiausią įtaką migrantų apsisprendimui sugrįžti.

Kiek lietuvių emigravo pastaraisiais metais

2001              2002              2003              2004              2005              2006              2007              2008              2009                      2010             2011              2012              2013

7253              7086              11 032           15 165           15 571           12 602           13 853           17 015           21 970                      83 157           54 300           41 100           38 818

Pastaba: pagal gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis

Šaltinis: Statistikos departamentas

Šaltinis: Eurostato duomenų bazė

TRUMPASIS INTERVIU

Į „Veido“ klausimus atsako Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovė, analitikė Dovilė Žvalionytė.

VEIDAS: Kaip pastaraisiais metais kito visuomenės požiūris į emigraciją?

D.Ž.: Lietuvoje visuomenės požiūrį į emigraciją vadinčiau gana paradoksaliu. Remiantis reprezentatyvių apklausų duomenimis, matyti, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų emigrantus vertina palankiai. Greičiausiai tokį požiūrį lemia tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų turi į užsienį išvykusių giminaičių ar draugų. Tačiau dauguma tų pačių gyventojų emigracijos reiškinį vertina ir neigiamai. Tikėtina, kad pastarasis vertinimas perimamas iš viešojoje erdvėje vyraujančių negatyvių nuotaikų. Taigi visuomenės požiūris prieštaringas ir nekintantis jau kelerius metus.

VEIDAS: Kaip manote, ar efektyvios šiuo metu Lietuvoje emigrantų grįžimą skatinančios programos?

D.Ž.: Kadangi šios programos skirtos palyginti nedidelėms grupėms (mokslininkams arba studijas užsienyje baigusiam jaunimui), emigrantai nebūtinai yra apie jas girdėję ar šiose programose dalyvauja. Žinoma, labai gerai, jog valstybiniu lygiu kalbama, kaip svarbu, kad jie grįžtų, kaip jie čia laukiami. Bet išties tiesioginiam jų apsisprendimui sugrįžti namo tai didelės įtakos neturi.

Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos valdžios institucijų palaikomus ryšius su lietuvių emigrantų bendruomenėmis užsienyje. Jie labai sveikintini, tik tiek, kad ne visi emigrantai linkę dalyvauti bendruomenių veikloje. Taigi ne visiems tai aktualu.

VEIDAS: Su kuo sietumėte pastarąjį dešimtmetį didėjančią lietuvių reemigraciją?

D.Ž.: Staigus deklaravusiųjų išvykimą iš Lietuvos pagausėjimas pirmiausia sietinas su 2010 m. prievole mokėti sveikatos draudimo įmokas gyvenamąją vietą deklaravusiems Lietuvoje. Galime galvoti, kad jei daugiau žmonių pradėjo deklaruoti emigraciją, tai dažniau jie deklaruoja ir reemigraciją. Šiuo atveju tai labiau techninis paaiškinimas, tačiau ne mažiau svari priežastis, skatinanti grįžti jaunas šeimas, – mokyklinio amžiaus vaikai. Būtent jie verčia tėvus apsispręsti, kur bus gyvenama ilgesnį laiko tarpą. Taip pat neatmestina ir tai, kad pasibaigus krizei gyvenimas Lietuvoje neblogėja, o tai palengvina žmonių apsisprendimą grįžti.

Tiesa, šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad emigrantų grįžimas nėra galutinis ir nekintantis sprendimas. Nemaža jų dalis nori pasižiūrėti, ar Lietuvoje geriau nei užsienyje, ar pavyks susirasti pageidaujamą darbą, tinkamai prisitaikyti ir pan.

VEIDAS: Emigracijoje įgyta patirtis žmonėms padeda, o gal labiau trukdo įsidarbinti Lietuvoje?

D.Ž.: Kaip matome iš pastaraisiais metais atliktų pakartotinių emigrantų apklausų, siekiant įsidarbinti tendencijos gana panašios: 60 proc. apklaustųjų teigia, kad emigracijos patirtis neturi jokios įtakos, o 20 proc. įvardija tai kaip tam tikrą pranašumą. Taigi apibendrinus kelerių metų apklausų tendencijas galima teigti, kad patirtis, įgyta emigracijoje, pastaraisiais metais tampa vis didesniu pranašumu.

Shutterstock

Kai kurie svetur pinigų susitaupę bei idėjų pasisėmę emigrantai grįžta ir kuria nuosavą verslą gimtinėje. Tokius atvejus drąsiai galime vadinti sėkmės istorijomis. Deja, jų nėra tiek daug. Kaip visa tai pakeisti?

“Airijoje pažįstami stebėjosi mano kalbos lygiu ir žiniomis, todėl ragino stoti į universitetą ir siekti karjeros aukštumų svetur. Buvau jaunas, pamačiau pasaulio, supratau, kad man patinka vadovauti ir kurti. O kai atsivėrė sienos ir į Lietuvą grįždavau vis dažniau, pajutau draugų ir namų ilgesį. Pamaniau, jei sekasi Airijoje, seksis ir Lietuvoje”, – prisimena šiaulietis verslininkas Edvinas Mačiulis.
Po kelerių metų, praleistų svetur, į Lietuvą jis sugrįžo prieš pat sunkmetį ir netrukus įkūrė įmonę “Valymo profesionalai”. Nuojauta, kad sėkmė, lydėjusi emigracijoje, neapleis ir Lietuvoje, pašnekovo neapgavo, jo verslas iš tiesų nusisekė. Pradėjusi veiklą įmonė turėjo vieną klientą ir vieną darbuotoją, o šiandien E.Mačiulis suskaičiuoja 53 nuolatinius užsakovus, 20 darbuotojų ir pusės milijono litų metinę apyvartą.
Šiauliuose verslininkas įkūrė ir sporto klubą, dar tris įmones, kurios verčiasi prekyba lietuviškomis uogomis bei poliuretanine danga, įsteigė Baltarusijoje ir, žinoma, planuoja valymo paslaugų verslo plėtrą kituose mūsų šalies didmiesčiuose.
Nuosavo verslo idėją E.Mačiulis subrandino dar užsienyje, o kai sugrįžo į Lietuvą, kaipmat įžvelgė, ko čia trūksta. Vis dėlto pagrindinė priežastis, paskatinusi verslą kurti gimtinėje, buvo namų ilgesys.
Asmenines santaupas ir iš svetur parsivežtas verslo idėjas, kaip svarbiausias paskatas pradėti verslą, įvardija ir VšĮ “Versli Lietuva” Verslumo departamento vyr. projektų vadovė Jolanta Miloš: “Svarbiausia sugrįžti juos raginanti mintis yra galimybė gyventi su savo tėvais ir vaikais, o nuosavas verslas taps gero gyvenimo Lietuvoje garantija.”

Realybė aplaužė sparnus, bet…
Ekspertai tikina, kad būtent tokia nostalgija kasmet į Lietuvą sugrąžina vis daugiau emigrantų, nes tai lemiamas motyvas renkantis gyvenamąją vietą.
Praėjusiais metais į Lietuvą atvyko 23,6 tūkst. žmonių, iš jų 20,5 tūkst. buvo sugrįžę Lietuvos Respublikos piliečiai. Statistikos departamento duomenimis, palyginti su 2012 m., šis skaičius padidėjo maždaug 18 proc. Tačiau specialistai įspėja, kad pirmosios kregždės pavasario nežada: nors ekonominė situacija Lietuvos emigrantų gausiai apgyventuose kraštuose prastėja, svetur išvykę lietuviai lagaminų krautis nepuola. Jų sprendimą kraustytis atgal į gimtinę lemia asmeniniai motyvai, pavyzdžiui, šeimos planavimas. Tokios priežastys atgal į Lietuvą parvedė ir daugumą “Veido” kalbintų pašnekovų, kurie spjovė į “užsienietiškus atlyginimus”, įsitikino, kad pinigai ant medžių neauga jokiame pasaulio kampelyje, ir grįžo į Lietuvą pradėti šeimos verslo.
Klaipėdietė Eglė Mikalauskienė su vyru į Didžiąją Britaniją išvyko daugiau nei prieš dešimtmetį, o Lietuvai įstojus į ES jie buvo vieni pirmųjų lietuvių studentų Londono Metropolitano universitete. Pašnekovės šeima svetur spėjo įsigyti nuosavą būstą, įkurti finansinių paslaugų įmonę, tačiau planuodami šeimos pagausėjimą jie buvo tikri, kad kursis Lietuvoje, gimtinėje imsis ir savo verslo. Tačiau kojoms apšilti ir lietuviško verslo kultūrai perprasti prireikė laiko, todėl iš samdomų “angliškų” darbų šeima sugrįžo į “lietuviškus”. Pagaliau po kelerių metų atsirado specializuotos keramikos parduotuvė “Amfora”.
“Parsivežėme gausybę idėjų, todėl imtis savo verslo norėjome vos sugrįžę. Tačiau realybė mūsų sparnelius netrukus aplaužė. Supratome, kad čia esame baltos varnos, juk visą suaugusiųjų gyvenimą praleidome užsienyje. Skyrėsi požiūris, nežinojome, kokios povandeninės srovės čia veikia, teko susitaikyti, kad dalis sėkmės priklausys ir nuo pažinčių rato dydžio, – patirtimi dalijasi E.Mikalauskienė. – Supratome, kad rinka per maža, todėl, kad ir kokia graži būtų mūsų idėja, reikia numatyti, ar tokia produkcija bus reikalinga Lietuvoje.”
Nuosavo šeimos verslo idėją Londone subrandino ir plungiškis Edmundas Stonkus. Jis kartu su tėčiu ir broliu Lietuvoje įkūrė įmonių grupę “Amona”. Dabar Stonkų verslui priklauso elektroninė parduotuvė “Aivashop.lt”, tradicinė laisvalaikio ir sporto prekių parduotuvė, importo ir didmeninės prekybos skyrius “Amona wholesale”, IT skyrius, kuriantis programavimo sprendimus ir interneto svetaines, “Modeo.lt” bei vizualinės reklamos skyrius “Stronk.lt”.
E.Stonkus pasakoja, jog svetur dirbdamas nedidelėje spaustuvėje jis perprato verslo subtilybes ir dizaino sprendimus, todėl žinojo, kad savarankiškai gali “padaryti geriau”, bet nusprendė geriau tai daryti tėvynėje. Taigi, pasitarę Stonkai sutelkė šeimos pajėgas, pasiskirstė darbus ir išgrynino įmonės veiklos kryptis pagal kiekvieno specializaciją: reklama ir spauda, grafinis dizainas, interneto sprendimai.
“Užsienyje dirbau panašaus profilio kompanijoje, turėjau pažinčių, tačiau čia pradėjome nuo nulinio kapitalo, – apie minimalias investicijas pasakoja E.Stonkus. – Pinigų neskaičiavome, bet dirbome nepakeldami galvų, todėl nepastebėjome, kaip greitai viskas išaugo: atsirado klientų, pradėjome rinktis, kuriuos užsakymus spėsime įgyvendinti. Mums greitai pavyko įrodyti savo kozirį – kokybę.”
Šeimos gerovė ir atžalų mokslai sugrįžti į Lietuvą paskatino ir kauniečių šeimą, rugsėjį įsteigusią krovinių pervežimo įmonę “Krovinukas”. Verslo įkūrėja Ramutė Jasulaitienė prisipažįsta, kad tokiam žingsniui reikėjo drąsos ir žinių. Didžiojoje Britanijoje ji dirbo pagal individualios veiklos pažymėjimą, ten esą taip verstis buvo paprasčiau, mažiau ir popierizmo. O štai apie verslo pradžios subtilybes Lietuvoje verslininkė nieko nežinojo, todėl lankė seminarus, konsultavosi su specialistais, krovinių pervežimo kainą aiškindavosi apsimesdama konkurentų kliente.
“Grįžti į Lietuvą nori dauguma emigrantų, tačiau bijo, kad čia nepragyvens. O mes pabandėme. Žinoma, pradžia ne rožėmis klota, pelnas kol kas nedidelis, tačiau džiaugiuosi, kad nepatyrėme nuostolių”, – svarsto R.Jasulaitienė.

Trūksta koncentruotos informacijos
Visi “Veido” kalbinti pašnekovai patikina, kad pradėti kurtis Lietuvoje nėra lengva. Su sunkumais susiduria ir tie, kurie nesitaiko į nuosavą verslą. Grįžusieji iš užsienio primena, kad daugeliui sugrįžti lengviau, kai gimtinėje jau laukia darbo vieta. Tačiau juk iš Londono ar Dublino į darbo pokalbius nepriskraidysi, o drąsesnieji, kurie grįžta ir nuosekliai ieškosi darbo jau būdami Lietuvoje, norėtų lengvesnio pereinamojo etapo, socialinių garantijų, kol susiras darbą ir papildomos informacijos.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė pabrėžia, kad stebuklingos priemonės, kuri padėtų susigrąžinti išvykusius emigrantus, nėra. Pasak jos, reikia galvoti apie įmanomus įgyvendinti būdus, kurie galėtų bent palengvinti emigrantų sprendimą. Taigi naudinga būtų informacija, kurios emigrantai stokoja. Viena tokių veiksmingų idėjų būtų centras, kuris teiktų informaciją, konsultacijas ir konkrečią pagalbą visais su grįžimu susijusiais klausimais.
“Informacijos daug, tačiau ji išskaidyta. Žmonės, pragyvenę keletą metų užsienyje, praranda socialinius ryšius, todėl norintiems grįžti kyla daug klausimų. Neaišku, kaip ieškotis darbo, kokių yra galimybių pasiimti paskolą būstui, kaip susirasti geresnę mokyklą ar darželį, ir apskritai kaip integruotis į Lietuvos gyvenimą, – vardija A.Sipavičienė. – Labai svarbu, kad visus atsakymus gautum vienoje vietoje. Daugelis klausimų yra individualūs, todėl reikia teikti asmenines konsultacijas.”
“Emigruoti reikia drąsos, bet dar daugiau drąsos reikia sugrįžti į Lietuvą”, – antrina “Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Reemigracijai Lietuvoje skiriama daug dėmesio, bet nėra paprasčiausių duomenų apie emigrantų verslumą, o kai stinga statistikos, kalbos apie sparčiau grįžtančius emigrantus primena spekuliacijas.
Ekonomisto Ž.Mauricas teigimu, emigrantų, pradedančių verslą gimtinėje, indėlį Lietuva pajunta iš karto. Jau verslo pradžiai jie paskiria užsienyje uždirbtus pinigus, kurie jiems sugrįžus tampa investicijomis Lietuvoje, ir naudojasi svetur pelnytais Lietuvos verslui naudingais kontaktais.
“Negana to, jie parsiveža kitokį mentalitetą. Pavyzdžiui, jie mažiau linkę atsiskaityti vokeliais. Grįžusieji pasižymi ir nauju požiūriu, gali prisiimti daugiau rizikos, o juk tai ir yra vienas kapitalizmo ir globalios ekonomikos variklių”, – komentuoja ekonomistas.

Kiekvienais metais į Lietuvą grįžta vis daugiau ankstesniais metais emigravusių tautiečių. Ilgainiui Lietuvoje daugėja programų, kurios skatina grįžti emigravusius jaunus profesionalus.

Jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“ leidžia iš užsienio grįžusiems jaunuoliams dvylikai mėnesių įsidarbinti valstybės institucijose.
„Mes norime būti lyderiai, norime daug pasiekti, mes ambicingi, veržlūs, entuziastingi ir visokie kitokie, bet mes nemanome, kad esame geresni už kitus. Turime parsivežę gerosios praktikos pavyzdžių iš užsienio, kurių gyvendamas Lietuvoje tiek nesusirenki“, – pasakoja Ūla Kalkytė.
Nuo šių metų rugsėjo ji kartu su Petru Misiūnu dirba Vyriausybės kanceliarijoje ir įgyvendina viešųjų duomenų atvėrimo visuomenei projektą. Mat kol kas Lietuvoje didelis kiekis kaupiamų duomenų nėra teikiamas viešu ir patogiu būdu, todėl šiuo projektu turėtų būti padėti teisiniai pagrindai bei sukurta infrastruktūra duomenų atvėrimui.
Ū.Kalkytė ir P.Misiūnas yra vieni iš dvidešimties jaunuolių, po studijų ir gyvenimo užsienyje grįžusių į Lietuvą ir dalyvaujančių jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“. Kaip ir kiti programos dalyviai, Ūla ir Petras yra baigę studijas prestižiniuose užsienio universitetuose ir turi dalyvavimo visuomeninėje veikloje patirties. Atrinkti iš daugiau kaip 120 kandidatų, jie rotacijos principu po keturis mėnesius visus metus dirba skirtingose valstybės institucijose ir įgyvendina savo pasirinktus projektus (o tai gali būti projektai, susiję ir su viešųjų pastatų renovavimu, ir su ekonomikos plėtra regionuose, ir su siekiais šalyje padidinti toleranciją kitataučiams).
„Pati po 17 metų grįžau iš užsienio ir pradėjau dirbti valstybiniame sektoriuje. Iš karto pastebėjau, kad čia trūksta idėjinių žmonių, kurie su užsidegimu dirbtų prie konkrečios problemos sprendimo ir būtų kompetentingi. Tada ir pagalvojau, kad galėtų būti tokia programa, kuri pritrauktų kvalifikuotų žmonių, galinčių dirbti valstybiniame sektoriuje“, – programos gimimą prisimena jos iniciatorė, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ gen. direktorė Milda Dargužaitė.
Kaip pripažįsta pašnekovė, pradžia nebuvo lengva. Reikėjo nemažai pasukti galvą, kaip šią programą padaryti patrauklią, kad jauni perspektyvūs lietuviai, kuriems atsiveria daug galimybių užsienyje, ryžtųsi vieniems metams grįžti į Lietuvą ir dirbti viešajame sektoriuje. Taip pat reikėjo įtikinti žmones Vyriausybėje, kad ši programa yra reikalinga, bei rasti būdų, kaip integruoti jaunuosius profesionalus į būsimas jų darbovietes. „Mums buvo svarbu, kad ministerijos ir kitos institucijos nemanytų, kad tiems atvažiavusiems jaunuoliams reikia numesti kažkokį darbelį, tokį kaip dokumentų kopijavimas. Institucijos turi patikėti tuo jaunu žmogumi, o ne manyti, kad jis yra nuleistas iš viršaus ir dabar jie turi dirbti su juo“, – aiškina M.Dargužaitė.
Jai antrina ir praėjusių metų programos dalyvė Rūta Mačiulytė, likusi Lietuvoje ir perėmusi programos koordinavimą: „Institucijų darbuotojams labai neįprasta, kad jauni žmonės nori grįžti į Lietuvą ir dirbti viešajame sektoriuje. Jie nėra praktikantai. Praktikos šie žmonės jau turi, tad gali eiti ir dirbti darbą, o mes juos stengiamės parsivežti, kad jie kurtų pridėtinę vertę Lietuvai.“

Dirbti viešajame sektoriuje – vis dar ne prestižas

Tikėtina, kad jeigu valstybės institucijas užplūstų jauni, energingi, užsienyje kurį laiką pagyvenę profesionalai, Lietuvos viešojo sektoriaus veidas pasikeistų. Tačiau mūsų šalyje, priešingai nei daugelyje Vakarų Europos šalių, darbas viešajame sektoriuje vis dar nėra laikomas prestižiniu. “Visuomenės nuomonė apie viešąjį sektorių nėra pati geriausia“, – konstatuoja Ū.Kalkytė.
Viena vertus, viešasis sektorius atrodo uždaras, į kurį sunku patekti neturint pažinčių ar įtakingų giminaičių, kita vertus, jis negali lygintis su privačiu sektoriumi, kai kalba pasisuka apie efektyvumą, orientaciją į rezultatą bei greitus sprendimus.
„Valstybiniame sektoriuje niekas nepradeda nuo klausimo, kokią problemą mes sprendžiame ir kaip ją išspręsime. Čia labiau orientuojamasi į procesą, bet ne į užsibrėžtų tikslų siekimą, o turėtų būti atvirkščiai. Valstybės institucijose trūksta projektinio mąstymo”, – kritikuoja M.Dargužaitė. Vis dėlto pasiekti, kad valstybės institucijos pereitų prie projektinio valdymo, labai sunku, nes žmonės tiesiog nėra įpratę taip dirbti.
„Kurk Lietuvai“ dalyviai, dirbdami institucijose, užsiima projektine veikla, tačiau, kaip pastebi M.Dargužaitė, institucijos yra didelė biurokratinė mašina, kuri gana greitai įtraukia. „Jau po poros savaičių darbo institucijose dalyviai pristato savo projektus, ir aš matau, kad jie jau vartoja tos institucijos žargoną, pameta mintį, ką iš tikrųjų reikia daryti. Tačiau mes nenorime, kad šie jauni žmonės būtų įtraukti į funkcijų vykdytojų liūną ir paskęstų procese, o ne siektų rezultato. Jų pridėtinė vertė ir yra ta, kad jie kitaip galvoja ir turi naują požiūrį“, – aiškina vadovė.
Tiesa, projektinis darbas turi ir minusų. Vienas jų – tęstinumo problema: ne visi projektai įgyvendinami iki galo ar tęsiami. „Kurk Lietuvai“ vadovai ieško, kaip padaryti, kad pradėti projektai nenugultų į stalčių. Iš praėjusių metų keli projektai pateko į Valstybės pažangos tarybos sudarytą 2013–2014 m. pažangos darbų sąrašą. Po kiekvienos rotacijos taip pat rengiami projektų pristatymai Vyriausybėje, į juos kviečiami žmonės, kuriems turėtų būti aktuali pristatoma problema.
Ilgainiui susidomėjimas programa “Kurk Lietuvai” didėja. Pasak programos koordinatorės R.Mačiulytės, pernai norą dalyvauti programoje ir kuriam laikui tapti jos dalyvių darboviete išreiškė 13 institucijų. O šiemet prie programos nusprendė prisijungti jau 25 įstaigos ir institucijos. Be to, jos pačios pasiūlė per 70 idėjų, ką per pirmus keturis mėnesius „Kurk Lietuvai“ dalyviai galėtų nuveikti.
Pasak Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovo Egidijaus Barcevičiaus, tokios programos kaip ši yra tarsi simbolinis žingsnis: “Tai tarsi signalas jaunimui, kad jauni profesionalai gali dirbti viešajame sektoriuje ir ilgainiui pakelti jo lygį.”

Swing1

W.L.Swingo teigimu, būgštavimai, esą emigracija – tai nacionalinė netektis, o imigrantai iš vietos gyventojų atims darbus ar padidins nusikalstamumą, tėra mitai.
Apie tai, kokios naudos valstybė gali turėti tiek iš išvykstančių, tiek iš atvykstančių kitų šalių piliečių, – “Veido” pokalbis su TMO vadovu W.L.Swingu.

VEIDAS: Migracijos tendencijos pasaulyje nuolat kinta. Kokių naujovių šioje srityje matoma pastaraisiais metais?
W.L.S.: Mes gyvename precedento neturinčiu žmonių mobilumo laikotarpiu: iš vienos vietos į kitą yra persikraustę apie milijardą žmonių, o tai – septintadalis visų planetos gyventojų. Iš jų apie 250 tūkstančių yra tarptautiniai migrantai, kertantys savo šalies sieną. Likusieji yra vadinamieji vietiniai migrantai, kurie daugiausia kraustosi iš periferijos į miestus. Beje, 2010-aisiais pirmą kartą pasaulio miestuose gyveno daugiau žmonių nei kaimo vietovėse.
Be to, daug dažniau nei anksčiau kraustosi ir moterys – jos tarp visų migrantų sudaro maždaug 50 proc. Nemaža jų dalis keliauja su vaikais, tad jos yra kur kas labiau pažeidžiamos nei migrantai vyrai.
VEIDAS: Kodėl taip sparčiai didėja tarptautinės migracijos mastas?
W.L.S.: Tai lemia bent keletas veiksnių. Pirmasis – demografija. Ji susijusi su tuo, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, daugiau žmonių miršta, nei gimsta, tad gyventojų skaičius mažėja ir auga darbuotojų poreikis. O štai mažiau išsivysčiusiose šalyse stebimas vadinamasis jaunimo sprogimas – gyventojų daugėja. Tačiau naujų darbo vietų čia beveik nesukuriama, todėl žmonės iš Pietų traukia į Šiaurę ieškodami darbo.
Dar viena migracijos priežastis – dėl technologijų pažangos “mažėjantys atstumai”. Jos leidžia ne tik greitai keliauti, bet ir per trumpą laiką susirasti darbą kitoje šalyje. Juk du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi internetu.
Trečias migracijos veiksnys – didėjantis tiek žmogaus sukeltų, tiek gamtos nulemtų nelaimių skaičius, verčiantis žmones kraustytis iš vienos vietos į kitą.
VEIDAS: Jūs apie migraciją kalbate kaip apie galimybę ar bent jau neišvengiamybę. Tačiau Lietuvoje, iš kurios per trumpą laiką išvyko kone trečdalis gyventojų, migracija suvokiama gana neigiamai.
W.L.S.: Teisingai – didėjant migracijai, didėja ir pasipriešinimas šiam reiškiniui. Įvairiose pasaulio vietose atsiranda netgi prieš migraciją nusistačiusių judėjimų. Antimobilumo judėjimas yra didžiulis iššūkis, su kuriuo nelengva susidoroti.
Beje, į Lietuvą atvykau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia sukanka 15 metų nuo Tarptautinės migracijos organizacijos bendradarbiavimo su Lietuva pradžios ir tiek pat – nuo mūsų padalinio Lietuvoje atsiradimo. Be to, artėja jūsų šalies pirmininkavimas Europos Tarybai, o tai reiškia, kad bus daugybė aukščiausio lygio renginių ir susitikimų, kuriuose bus galima mėginti rasti sutarimą, kaip migraciją pradėti vertinti palankiai.
VEIDAS: Kaip tokį požiūrį į migraciją galima pakeisti? Tikriausiai ne vien Lietuva susiduria su dideliais žmogiškaisiais nuostoliais dėl emigracijos, o kitos šalys kenčia nuo per didelio imigrantų antplūdžio.
W.L.S.: Emigracija tikrai palietė ne vien Lietuvą. Pavyzdžiui, dabar tai labai aiškiai junta Moldova. Kai kurios Europos valstybės daugybę metų susiduria su savo piliečių emigracija į kitus žemynus, pavyzdžiui, Šiaurės Ameriką.
Tačiau lygiai taip pat daugybė žmonių nuolat grįžta į savo gimtąsias šalis. Tai natūralus judėjimas, nes žmonės migravo nuo neatmenamų laikų, taip norės elgtis ir ateityje.
Ką šiuo atžvilgiu turi daryti valstybės – tai palaikyti ryšį su savo šalies emigrantais ir stengtis, kad jie nuolat prisidėtų prie savo valstybės gerovės. Beje, kalbu ne vien apie pinigus, kuriuos jie siunčia į savo gimtąsias šalis, – beje, tai didžiulė suma, kuri per visą pasaulį sudaro apie 440 mlrd. JAV dolerių per metus. Ši suma prilygsta metiniam Saudo Arabijos BVP. Tačiau, be pinigų, svarbu tai, kad nemažai emigrantų užmezga su gimtine verslo ryšius arba grįžta įgiję naujų įgūdžių, gerą išsilavinimą ar panašiai. Taigi svarbu ne vien emigrantų parvežami pinigai, bet ir jų duoklė socialiniam šalies gyvenimui.
VEIDAS: Lietuvoje pagrindinės emigracijos priežastys būtent ekonominės – žmonės išvyko tikėdamiesi užsienyje geresnio uždarbio. Kaip sunkumų akivaizdoje elgiasi kitų Europos šalių gyventojai – ispanai, portugalai, Kipro piliečiai? Ar jie taip pat veržiasi dirbti užsienyje?
W.L.S.: Ekonomistai sako, kad migracija – viena geriausių skurdo mažinimo priemonių. Jei žmogui nesiseka, jei jis neuždirba tiek, kiek norėtų, jis susikrauna kuprinę ir iškeliauja laimės ieškoti kitur. Tai natūralus žmogiškasis fenomenas, ir jis nepasikeis. Jo ir nereikia keisti.
Žinoma, sumažinti tokio pobūdžio emigraciją gali valstybės politika, darbo sąlygos ir kt., tačiau niekada visiems nesiseks vienodai, ir atsiras žmonių, kurie vis tiek emigruos. Vokiečiai tai vadina “Wanderlust” – troškimu sekti paskui savo svajonę. Kartais ta svajonė išsipildo, o kartais – ne, ir tada žmonės grįžta namo.
Turėkime omenyje, kad pastaruosius 50 metų nesikeičia migruojančių pasaulio gyventojų procentas – kinta tik tokių žmonių skaičius, nes didėja bendras pasaulio gyventojų skaičius.
VEIDAS: Koks yra normalus emigracijos lygis?
W.L.S.: Jis svyruoja apie 3 proc. Lietuvoje jis šiek tiek didesnis, kai kuriose šalyse – šiek tiek mažesnis. Bet to nereikėtų vertinti dramatiškai. Priešingai, reikia suvokti, kad tai galimybė: arba šiuos žmones susigrąžinti, arba gauti iš jų atgalinį ryšį, kuris labai praverčia formuojant valstybės politiką ir sulaikant kitus gyventojus.
VEIDAS: Nors Lietuvoje laimės neranda dažnas lietuvis, į mūsų šalį mielai vyksta gyventojai iš dar skurdesnių šalių, o juos vietos gyventojai irgi pasitinka be didelio entuziazmo. Ar priešiškumas ne vien emigracijai, bet ir imigracijai – taip pat natūralus?
W.L.S.: Tai suprantama žmogiška reakcija, nes bijoma, kad bus prarastas tiek asmeninis, tiek tautinis identitetas. Aš gyvenu Majamyje, ir daug kas aplinkui dūsauja: ech, Majamis jau ne toks, koks buvo. O aš kaip tik džiaugiuosi: na, ir puiku, kad jis nebe toks, dabar jis daug įdomesnis. Dabar čia gyvena žmonių iš Pietų Amerikos, Europos, Afrikos – ši vieta tapo kur kas spalvingesnė.
Beje, baimes, susijusias su imigrantais, labai dažnai palaiko visokiausi mitai ir legendos, neturintys nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, manoma, kad migrantai atims darbą iš vietos gyventojų. Nieko panašaus. Darbų, kurių imsis migrantai, nesiimtų daugelis lietuvių: vargu ar yra labai dideli konkursai dirbti šiukšlių vežėjais, gatvių šlavėjais ar indų plovėjais kokioje valgykloje.
Dar vienas mitas – neva imigrantai dirbs už mažesnį atlygį ir nuleis atlyginimų kartelę visiems darbuotojams. Tačiau nėra nė vieno tyrimo, kuris įrodytų tokią teoriją.
Trečias mitas – kad imigrantai padidins šalyje nusikalstamumą. Vėlgi nėra nė vienos studijos, kuri galėtų tokį teiginį pagrįsti. Galiausiai kartais tikima, kad imigrantai atveš į šalį kokių ligų. Bet juk kad to nenutiktų, reikia jiems suteikti priėjimą prie sveikatos apsaugos, ir problemos nebus!
Žmonės iš kitų šalių gali atrodyti, kalbėti kitaip, jie gali turėti kitokį tikėjimą. Tačiau tai nėra jokia problema, jeigu jie tinkamai priimami, jei jiems suteikiama galimybė integruotis į ekonomiką, visuomenę, jei jie gali priimti tokias pačias vertybes, kokiomis vadovaujasi vietos gyventojai.
Lygiai taip pat reikia ir imigrantus skatinti gerbti taisykles, kuriomis vadovaujasi tos šalies, į kurią jie atvyksta, gyventojai.
Šalys bent kuriuo atveju darysis vis mišresnės, tad valdžios uždavinys – tinkamai tam ruošti gyventojus, kad jie atvykėliams jaustų kuo mažiau priešiškumo. Svarbiausia, kad viskas būtų legalu ir kad nebūtų pažeidžiamos nei imigrantų, nei vietos gyventojų teisės.
VEIDAS: Jei kalbame apie legalumą, norisi pasiteirauti, kokia pasaulyje, Europoje, pagaliau – Lietuvoje prekybos žmonėmis padėtis? Kažkada šioje srityje buvome viena pirmaujančių valstybių. Gal tendencijos keičiasi?
W.L.S.: Prekyba žmonėmis buvo ir tebėra viena iš trijų pačių didžiausių nusikalstamų veikų visame pasaulyje – trečia po prekybos narkotikais ir ginklais. Beje, vis dažniau kalbama ne vien apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus, kai prekiaujama moterimis, bet ir apie prievartinį darbą, kitaip sakant – žmonių pardavimą į vergovę.
Ir nors skiriamos didžiulės pastangos kovoti su prekyba žmonėmis, negaliu pasakyti, kad padėtis pasaulyje ar Europoje būtų pagerėjusi.

Dirbti neinantys veltėdžiai, gyvenantys iš valstybės pašalpų – tokį įvaizdį įgyja vis daugiau lietuvių emigrantų Airijoje. Net ketvirtadalis darbingų lietuvių emigrantų Airijoje – bedarbiai, daugybė mūsų tautiečių šeimų pragyvena tik gaudami dosnią šalies socialinę paramą.

Nedideliame Airijos mieste Navane, nuo sostinės nutolusiame keliasdešimt kilometrų, susitinkame su viena jauna lietuvių šeima. Rima ir Audrius Airijoje gyvena jau dešimtmetį, čia susilaukė vaikų – jų sūnums dabar dveji ir aštuoneri metai.
Dviaukščio namo pirmame aukšte svetainė apstatyta kukliais baldais, bet ant sienos šviečia milžiniškas LED televizorius, ant stalo padėtas planšetinis kompiuteris. Po namo langais – du šeimininkams priklausantys nenauji, bet gana geri automobiliai.
Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, bet Rima ir Audrius – jau daugelį metų bedarbiai. Rima Airijoje dirbo labai trumpą laiką, kol į pasaulį pasibeldė jų pirmagimis, o Audrius darbo neteko prieš ketverius metus. Nepaisant to, jie gali sau leisti gyventi erdviame name, kurio nuomą apmoka valstybė, iš pašalpų išlaikyti du automobilius, apsirengti ir šiek tiek pataupydami prasimaitinti. Abu be užuolankų sako, kad dirbti jiems neapsimoka, nes tada netektų paramos nuomai ir kitų išmokų. Nors Audrius kartais neoficialiai imasi vieno kito atsitiktinio darbo ir sako tęsiantis nuolatinio darbo paieškas, abu su žmona jau įprato prie tokio gyvenimo rutinos: keltis ir gultis vėlai, niekada niekur neskubėti, daug valandų praleisti prie televizoriaus ir kad visas sąskaitas apmokėtų namais tapusi Airijos valstybė.
Tokį gyvenimą šiandien gyvena ir daugybė kitų lietuvių emigrantų Airijoje bei Jungtinėje Karalystėje – daug daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Kai neseniai gimtadienį šventė Rimos su Audriumi mažasis sūnus ir į jų namus susirinko gausus būrys lietuvių draugų, paaiškėjo, kad beveik visi jie – lygiai tokie pat Airijos valstybės išlaikytiniai.
Darbščių, bet kokio darbo noriai besiimančių lietuvių emigrantų portretą keičia sudėtinga ekonominė padėtis ir socialinei tinginystei itin palanki Airijos ar Jungtinės Karalystės socialinės apsaugos sistema.
Airijoje gyvena jau ištisos airių šeimų, kurių vaikai niekada nėra matę savo tėvų dirbančių, kartos. Suaugę jie paprastai tęsia tokį gyvenimo būdą ir mano, kad juos išlaikyti privalo valstybė. Kaip sako lietuvių bendruomenės Airijoje pirmininkas Arūnas Teišerskis, dėl to tarp Airijos politikų kyla daug diskusijų – ką daryti, kad socialinė sistema būtų pagalba ištikus sunkumams, bet neskatintų gyventojų tapti išlaikytiniais. Tiesa, lig šiol tai buvo daugiau pačių airių bėda. Vis dėlto A.Teišerskis pastebi, kad į Airiją atvykę emigrantai, tarp jų ir dalis lietuvių, užsikrečia šiuo blogu pavyzdžiu. Juolab kad tiek Airijos, tiek beveik analogiška Jungtinės Karalystės socialinės apsaugos sistema sudaro itin geras sąlygas kukliai, bet tikrai neprastai gyventi iš valstybės paramos neribotą laiką. Tuo naudojasi ne tik rimtos bėdos prispausti lietuviai, dėl objektyvių priežasčių netekę darbo ir pajamų, bet ir tie apsukresni tautiečiai, kurie nė neketina grįžti į darbo rinką.

Lietuviai – pirmi tarp Rytų Europos bedarbių
Nedirbantys ir savo šeimų nebepajėgiantys išlaikyti emigrantai tampa rimta našta skolose klimpstančiai Airijai. Tarp tokių išlaikytinių pirmi Afrikos šalių ir Pakistano tautybės atvykėliai, aukštas nedarbo lygis yra ir tarp Rytų europiečių, tarp jų pirmauja lietuviai ir lenkai.
2011 m. vykęs gyventojų surašymas atskleidė sukrečiamą vaizdą: Airijoje gyvenančių lietuvių nedarbo lygis siekia 24 proc. Taigi maždaug ketvirtadalis darbingų lietuvių Airijoje per surašymą neturėjo darbo.
Airijos valstybinės institucijos, fiksuojančios nedarbo lygį ir socialinės paramos gavėjus, iš kitų tautybių gyventojų lietuvių neišskiria, tad aiškių duomenų, kokia dalis Airijoje įsikūrusių lietuvių būtent šiuo metu neturi darbo ar gauna vienokią arba kitokią socialinę paramą, nėra. Tačiau tiek iš surašymo, tiek iš pavienių bedarbio ir kitų socialinių pašalpų gavėjų duomenų matyti, kad lietuvių, nebeišsiverčiančių be valstybės paramos ir tuo net piktnaudžiaujančių, sparčiai daugėja.
Pavyzdžiui, pernai bedarbio pašalpas Airijoje gavo arti 7 tūkst. lietuvių. Taip pat žinoma, kad šiuo metu 1400 lietuvių šeimų gauna vadinamąją “Family Income Supplement” pašalpą, skiriamą mažas pajamas turinčioms šeimoms. Vos per dvejus metus tokias pašalpas gaunančių lietuvių šeimų padaugėjo penkiais šimtais. Surašymo duomenimis, Airijoje gyvena apie 36,6 tūkst. lietuvių. Tiesa, net patys airiai pripažįsta, kad šie duomenys nėra objektyvūs. Manoma, kad Airijoje, įskaitant vaikus, iš tiesų gyvena apie 60–70 tūkst. lietuvių tautybės žmonių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvių gimnazija Londone: ar ji išties reikalinga ir ar ši idėja reali?

Seimo narys Petras Auštrevičius kreipėsi į premjerą Andrių Kubilių, kad Vyriausybė apsvarstytų idėją Londone įkurti lietuvių gimnaziją – pirmą bendrojo lavinimo mokyklą Jungtinėje Karalystėje, kuri, kaip ir prestižinė Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje, galėtų tapti nauju lietuvybės puoselėjimo židiniu.
Prieš rinkimus daugumą politikų siūlymų reikia vertinti skeptiškai. Tad ir šįkart gali pasirodyti, kad Liberalų sąjūdžio narys P.Auštrevičius šia iniciatyva siekia pasikelti reitingą tarp tų rinkėjų, kurie turi artimųjų emigrantų, o tokių esama nemažai. Tuolab kad P.Auštrevičius lėšų gimnazijai steigti siūlo paieškoti ir taip skylėtame 2013 m. valstybės biudžete.
Kita vertus, šį siūlymą tikrai verta panagrinėti išsamiau. Gavusi premjero pavedimą Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkdama Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenę, jau pradėjo rinkti informaciją ir svarstyti galimybes įkurti lietuvišką gimnaziją Londone.
„Veidas“ domėjosi, ką apie mokyklos Londone idėją mano ne tik politikai, bet ir Jungtinėje Karalystėje dirbantys lietuvių mokytojai bei mokyklinio amžiaus vaikų turintys emigrantai ir apie kokius džiaugsmus bei vargus liudija pavyzdžiu būsimai Londono mokyklai laikomos Vasario 16-osios gimnazijos patirtis.

Sugrįžę gali jaustis antrarūšiai

P.Auštrevičius įsitikinęs, kad gimnazijos Londone įsteigimas būtų normali mūsų valstybės reakcija į šių dienų realijas – vis didėjančią emigraciją, o ypač tą faktą, kad daugiausiai išvyksta jaunų žmonių, kurie jau sukūrė ar dar tik ruošiasi kurti šeimas. „Mums reikia galvoti apie emigrantų vaikų ugdymą, jų lietuvybės puoselėjimą. Net jei jie gyvena svetur, neturėtume manyti, kad mes šiuos žmones prarandame. Manau, tai būtų modernios valstybės reakcija į staiga subrendusį poreikį ir vienas būdų brandinti bei auginti lietuvių, kurie gyvena nebūtinai Lietuvoje, kartą, – svarsto parlamentaras. – Mes skelbiame, kad laukiame išvykusiųjų sugrįžtant, bet ar susimąstome, kokie bus jų vaikai, kokia bus jų tapatybė, ar jie turės pakankamai žinių apie Lietuvos istoriją, geografiją ir kiek turtinga bus jų lietuvių kalba, kad jie nesijaustų čia antrarūšiai.“
Tad politikas, primindamas, jog Jungtinėje Karalystėje gyvena apie du šimtus tūkstančių lietuvių, ragina Vyriausybę nebedelsti ir imtis veiksmų, kad mokyklos idėja Londone taptų tikrove. Tam jis siūlo ne tik naudoti valstybės biudžeto lėšas, bet ir paieškoti strateginio investuotojo versle. Tačiau pirmiausia, pasak P.Auštrevičiaus, būtina pradėti pokalbius dėl mokyklos su britų valdžia. (…)

Vasario 16-osios gimnazija vos išgyvena

Taigi idėja graži, o emigracijos rodikliai (nuo 1990 m. emigravo 670 tūkst. lietuvių) lyg ir savaime diktuoja tokios mokyklos būtinybę. Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje įkūrimą prieš 62 metus taip pat paskatino iš dalies panašios aplinkybės: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vakarų Vokietiją užplūdo dešimtys tūkstančių lietuvių išeivių, todėl imta leisti lietuviškas knygas, laikraščius bei kurti lietuviškas mokyklas, kurių 1948 m. šalyje veikė net pusantro šimto. O vėliau, lietuviams ėmus emigruoti į kitas Europos šalis, dauguma lietuviškų mokyklų taip pat masiškai imtos uždarinėti. Šiandien iš jų liko tik Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfeldo miestelyje – vienintelė tokio pobūdžio lietuviška mokykla Vakaruose, kurioje šiandien mokosi ne tik lietuvių, bet ir vokiečių vaikai.
„Vasario 16-osios gimnazija yra įrodymas, kad mokykla padeda lietuviui išlaikyti ryšius su šalimi. Švietimas vis dėlto yra pagrindinis įrankis lietuvybei puoselėti“, – neabejoja V.Bacys.
Vasario 16-osios gimnazijos pavyzdys iš tiesų įkvepiantis. Ši mokykla ne tik tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu šalyje, bet ir užsitarnavo pačių vokiečių pripažinimą. Šiandien privačioje gimnazijoje, kurioje mokslas mokamas, mokosi apie šimtą lietuvių ir antra tiek lietuviškų šaknų net neturinčių vokiečių. Lietuvių mokiniams pamokos vyksta dviem – lietuvių ir vokiečių kalbomis, vokiečiams – tik jų gimtąja kalba. Jų tėvai žino, kad baigę šią mokyklą vaikai įgis puikų išsilavinimą ir išmoks tris keturias kalbas, todėl jiems atsivers daug kelių studijuoti jei ne Lietuvoje ar Vokietijoje, tai visai čia pat esančiose Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje ar kitose šalyse. Be to, tai vienintelė lietuviška mokykla užsienyje, kurios mokiniai gali laikyti valstybinį lietuvių kalbos abitūros egzaminą.
Beje, dauguma lietuvių vaikų pradėdami lankyti gimnaziją gerai kalba lietuviškai, net jei yra gimę Vokietijoje ir auga mišriose (paprastai – motinos lietuvės ir tėvo vokiečio) šeimose, tačiau nemoka lietuviškai rašyti. Taigi pirmuosius gramatiškai taisyklingus sakinius lietuvių kalba jie parašo tapę Vasario 16-osios gimnazijos mokiniais. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Danguolė Navickienė: „Svarbiausias – dvigubos pilietybės klausimas“
Kęstas Pikūnas: „Lietuvių bendruomenes reikia steigti, kad jos kurtų pridėtinę vertę, o ne tik dėl steigimo“

Už Lietuvos ribų gyvena per 1,3 mln. lietuvių kilmės ir iš Lietuvos kilusių asmenų. Ar pripažinimu, kad esame diasporinė valstybė, grindžiama globalios Lietuvos idėja – kapituliacija prieš emigracijos mastus, ar realybės pripažinimas, bandant bent jau išlaikyti ryšį su svetur gyvenančiais tautiečiais? Ką šiai idėjai materializuoti turi padaryti Lietuvos valstybės institucijos, o ką – patys svetur gyvenantys lietuviai?
Prieš savaitę pasibaigusio Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimo priimtose penkiolikoje rezoliucijų – daugiausia reikalavimai Lietuvos valdžiai, pirmiausia – leisti turėti dvigubą pilietybę. Liepą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos sukviestame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kuriame dalyvavo net apie 3,5 tūkst. dalyvių, diskusijų rakursas buvo kitoks – ką daryti, kad Lietuva taptų valstybe, į kurią norėtųsi grįžti.
Tad kaip plėtoti abipusiškai naudingus po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių saitus su tėvyne, klausiame dviejų kartų atstovų – naujosios PLB valdybos pirmininkės Danguolės Navickienės ir nuo 2009 m. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai pirmininkaujančio Kęsto Pikūno.

VEIDAS: Koks klausimas pasaulio lietuvių bendruomenėms šiandien svarbiausias?
D. Navickienė: Svarbiausias PLB keliamas klausimas – galimybė turėti dvigubą pilietybę. Tuo klausimu PLB priėmė rezoliuciją. Baiminamės, kad jei nebus galimybės turėti ir Lietuvos pilietybę, kitose šalyse gyvenantys lietuviai praras ryšį su Lietuva, o tai – svarbiausias dalykas, ypač šeimoms, auginančioms vaikus. Juk atvažiavęs į JAV, jei nori gauti gerą darbą, vaikus išmokslinti gerose mokyklose, turi gauti JAV pilietybę. Bet labai svarbu turėti ir Lietuvos pilietines teises, kad Lietuva mus pripažintų kaip savo piliečius, žmones, kurie nori prisidėti prie Lietuvos ateities. Kai žmogus jaučiasi esą naudingas pilietis, didėja ir jo patriotizmas.
Kartais girdima spėjimų, gal lietuviško paso reikia kokiais pragmatiniais sumetimais, bet tai nesąmonė. Los Andžele palaikau draugiškus ryšius ir su antrabangiais, ir su trečiabangiais, girdžiu, ką jie šneka.
K.Pikūnas: Pirmiausia norima kitokio požiūrio į kitose šalyse gyvenantį jauną lietuvį, kuris nori bendrauti su Lietuva, duoti jai naudos. Bendradarbiavimo, dialogo stoka – viena pagrindinių pasaulio lietuvių jaunimo organizacijų keliamų problemų.
Nežinau, kieno klaida, kad akcentuojama, jog dviguba pilietybė – pats svarbiausias klausimas. Tai galėtų būti vienas pagrindinių, bet toli gražu ne pagrindinis. Vienodai svarbūs – lituanistinis švietimas, verslo pritraukimas. Svarbu įvardyti svarbiausią tikslą, į kurį organizacija eina.
VEIDAS: PLB nutarė surinkti partijų ir kandidatų į Seimą pažadus, kaip jie spręs svetur gyvenantiems lietuviams svarbius klausimus, pirmiausia dvigubos pilietybės, raginta pagal tai rinktis, už ką balsuoti. Ar ir jūs taip rinksitės?
D.Navickienė: Per rinkimus palankiai žiūrėsime į tuos kandidatus, kurie balsuos už dvigubą pilietybę. Bet vien to neužtenka. Žiūrėsime, koks tai žmogus, norime, kaip įprasta JAV, gauti ir ankstesnių jų balsavimų mums svarbiais klausimais aprašus, kad žmonės suprastų, už ką balsuoja.
K.Pikūnas: Balsuosiu ne pagal politikų požiūrį į dvigubą pilietybę. Man ir mano draugams tai nėra tiek aktualus klausimas. Jaunimas žiūri iš pragmatiškos pusės, galvoja apie karjerą bei galimybes ir daug kitų dalykų, galimų padaryti kuriant Lietuvą be sienų.
VEIDAS: Ko pasaulio lietuvių bendruomenės tikisi iš Lietuvos valstybės institucijų kuriant globalią Lietuvą, padedant bendruomenėms?
D.Navickienė: Mums svarbiausia – pilietybė ir lituanistinis švietimas, kultūra. JAV lietuviai neprašo jokios finansinės paramos savo organizacijoms, mes save išlaikome, bet norime moralinio palaikymo ir tokių dalykų, prie kurių mums sunku prieiti. Pavyzdžiui, Amerikoje turime labai daug gerų lietuviškų mokyklų, jauna mama ponia Kazlauskienė iš Los Andželo netgi parengė vadovėlį.
Žinoma, pavyzdiniai vadovėliai svetur gyvenančių lietuvių vaikams būtų labai gerai, bet lietuviškoms mokyklėlėms svarbiausia Lietuvos dėmesys. Nieko nereikalaujame ir nieko neprašome – kokią paramą gausime, tokia džiaugsimės. Suprantame, kad finansinė pagalba tokiais sunkiais laikais gali būti sumažinta, patys iš Amerikos į Lietuvą siunčiame dideles sumas kaip labdarą, bet paramos tikrai reikia rytinių kraštų, etninių lietuviškų žemių – Punsko lietuvių švietimo įstaigoms, taip pat Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje, dėl kurios PLB priėmė rezoliuciją.
Priėmėme rezoliucijas, kad ryšiams su užsienio lietuviais būtų sukurta atskira institucija, sveikiname, kad švietimo klausimus iš Užsienio reikalų ministerijos perims Švietimo ir mokslo, bet tam joje prašome sukurti atskirą padalinį.
K.Pikūnas: Didžiausias noras, kad būtų priimami geri sprendimai pačios Lietuvos gerovei: kad nebūtų senamadiškas požiūris į valstybės valdymą, kad būtų pažangi teisinė sistema. Į geresnę Lietuvą visi norėtų grįžti. Jaunas žmogus į daugumą dalykų žiūri pragmatiškai – jis nori prisidėti prie Lietuvos tobulėjimo, tačiau nekuriama įrankių, priemonių, kad bendradarbiavimas būtų abipusiškai naudingas. Vieną dalyką pasiūlėme: Didžiojoje Britanijoje studijuojantys lietuviai noriai vyksta atlikti praktikos į Lietuvą.
Bet ir jaunimui reikia suprasti, kad per vieną dieną didelių pokyčių neįvyksta, tad ir patys turi būti pilietiškesni, visuomeniškesni. Tačiau daug jų nemato prasmės inicijuoti tokį dialogą, nes laiko ir pastangų užima daug, o ar bus rezultatas – klausimas.
Ar turi valstybė remti pasaulio lietuvių bendruomenes? Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, organizuodami pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą Lietuvoje galėjome sakyti, kad tai Lietuvos interesas, tad Vyriausybė turi jį finansuoti. Bet pagalba buvo minimali, vos keli procentai visų išlaidų, kitų lėšų radome patys. Pačios bendruomenės turi moderniau žiūrėti, ką nori padaryti ir kur tam gauti lėšų. Užuot kelis mėnesius rašius projektus valstybės institucijoms ir gavus tūkstantį litų, geriau suburti kelių tūkstančių žmonių bendruomenę, išsikelti ir jai, ir privačiam verslui naudingą uždavinį, dirbti kuriant pridėtinę vertę ir gauti dešimtkart didesnę paramą.
Žinoma, lengviausia kitus kaltinti, kad iš mūsų ką atima ar kažko neduoda, bet jeigu sakysime – jei jūs duosite, tai mes darysime, nieko nebus. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga veikia pagal pridėtinės vertės kūrimo modelį. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonėms surandame Jungtinėje Karalystėje baigusių universitetus specialistų – įmonėms nereikia gaišti laiko ir leisti lėšų paieškoms, įmonės mus paremia, o jauniems žmonėms atsiveria naujos karjeros galimybės.
VEIDAS: Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laisvajame pasaulyje veikusios lietuvių organizacijos turėjo labai aiškų tikslą – prisidėti prie nepriklausomybės atgavimo. O ką dabar svetur gyvenantys lietuviai gali nuveikti Lietuvos labui?
D.Navickienė: Jeigu jiems bus atviros durys į Lietuvą, pirmiausia pilietybė, kad galėtų čia būti visateisiai piliečiai, kitose šalyse įgiję mokslą, profesiją, patirtį, jie galėtų būti labai naudingi Lietuvai piliečiai. Tačiau pagal dabartinę situaciją grįžę į Lietuvą jie neturėtų tokio gyvenimo standarto, kokį turi Amerikoje, o kol to nėra, vargu ar jie grįš.
K.Pikūnas: Pagrindiniai tikslai turėtų būti Lietuvos be sienų kūrimas ir švietimas. Manau, lietuvių bendruomenes reikia steigti, kad jos kurtų pridėtinę vertę, o ne tik dėl steigimo. Kartais trūksta aiškumo, kur organizacija ar bendruomenė eina, o kadangi tai visuomeninė veikla, prasideda daug saviveiklos ir asmeninių interesų.
Jungtinėje Karalystėje lietuvių yra apie ketvirtį milijono, bet lietuvių bendruomenei jų priklauso ne tiek daug. Tai normalu ir suprantama, nes dabar kiekvienas žmogus daro, ką nori, gyvena, kur nori, o buriasi pagal interesus. Jei nori ką duoti Lietuvai, yra pakankamai daug iniciatyvų. Manau, dialogo pradeda daugėti. Pavyzdžiui, pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo tikslas ir buvo sudaryti galimybę jaunimui susitikti, užmegzti naujus ryšius, suburti žmones kartu veikti. Tai keičia požiūrį vienas į kitą.
VEIDAS: Emigracijos mastais Lietuva – tarp pirmaujančių Europoje. Ar valstybė gali šiuos procesus pristabdyti, susigrąžinti nors dalį jau išvažiavusiųjų? O gal parengta Globalios Lietuvos programa – susitaikymas, kad šie procesai negrįžtami?
D.Navickienė: Svarbu, jog lietuviai, kad ir dėl kokių priežasčių paliko Lietuvą, jaustų į ją trauką, jaustų, kad Lietuva nėra jų nurašiusi, nes Lietuvai tikrai jų reikia ir ji turi rūpintis, kad jų neprarastų. Bet kai kitose šalyse gyvenantys lietuviai sako: o ką man Lietuva yra davusi, tokį skepticizmą skaudu girdėti.
Ar nenoriu pati grįžti? Sūnus ir podukra gyvena Lietuvoje, čia augina šeimas, dirba. Šnekina ir mane grįžti, bet galvoju tik apie dalį laiko, nes mano plaučiai nepakenčia šaltų Lietuvos žiemų – iš karto susergu.
K.Pikūnas: Emigracija, ar, sakyčiau, tiesiog migracija, – reiškinys, vykstantis visame pasaulyje. Valstybės programos nėra blogai, bet žinant, kaip jos Lietuvoje įgyvendinamos, reikėtų keliskart pagalvoti, ar verta tai daryti, nes jos kuriamos kelerius metus, o įgyvendinimui iki rinkimų lieka metai. Štai rudenį ateis naujas Seimas, ir kas žino, ar sukurtos strategijos bus įgyvendinamos. Tai sunkiausias kelias kažką pakeisti. Bet faktas, kad turi būti kuriama geresnė Lietuva su geresne teisine sistema, geresniais mokesčiais – žmonės išvažiuoja, nes nori geresnio gyvenimo.
Aš pats prieš metus grįžau į Lietuvą po dvylikos metų Jungtinėje Karalystėje rengti Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo. Dabar planuoju vykti į Ameriką, dėliojuosi darbo planą. 1999 m., kai išvažiavau į Didžiąją Britaniją mokytis, atrodė, važiuoju kaip į kosmosą. O dabar vieną dieną čia, kitą ten – pasaulis tapo globaliu kaimu. Nesvarbu, kur esi, nes labai daug kas, taip pat ir daug darbų, daroma skaipu, internetu. Tad jautiesi Lietuvoje – ar gyventum Vilniuje, Londone, ar Niujorke.

D.Navickienė: “Kai kitose šalyse gyvenantys lietuviai sako: o ką man Lietuva yra davusi, tokį skepticizmą skaudu girdėti.”
K.Pikūnas: “Didžiausias noras – kad būtų priimami geri sprendimai pačios Lietuvos gerovei, o į geresnę Lietuvą visi norėtų grįžti.”

Lietuviai užsienyje ne tik nešioja plytas statybose ir skina apelsinus, bet ir kuria įmones bei skinasi kelią tarp pasaulio verslo elito. „Veidas“ apžvelgia lietuvių emigrantų verslo sėkmės istorijas.

Šįkart nekalbėsime apie lietuvius, kuriems žiniasklaida paprastai skiria daugiausiai dėmesio, – tuos, kurie emigruoja dirbti nekvalifikuotų mažiausiai mokamų darbų, nors jie sudaro pagrindinę emigrantų masę. Kalbėsime apie tuos, kuriems pavyko pakilti gerokai aukščiau. Tai lietuviai, į kuriuos patys vakariečiai, nuo emigrantų dūstančių šalių gyventojai, žvelgia su pagarba.
Mūsų pašnekovai – užsienyje daugiausiai pasiekę lietuvių verslininkai. Daugelio jų sėkmės istorijos jus tikrai nustebins.

Lietuvių verslų pasaulyje daugėja

Lietuvą verslo pasaulyje garsina ne vien milijardierius filantropas Juozas Kazickas ar „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas, nors jų pavardės, pabandžius prisiminti iškilesnius lietuvių verslininkus užsienyje, šmėkšteli pirmiausia. Nuo nepriklausomybės pradžios vykstanti masinė lietuvių emigracija lėmė tai, kad šiandien įvairiose šalyse galima atrasti jau ne po keletą, o gerokai daugiau įkvepiančių mūsų tautiečių verslo pavyzdžių. Atsiranda naujų kazickų ir laursų, lietuvių emigrantams priklausančių verslų sparčiai daugėja visame pasaulyje.
Štai 35-erių metų buvusi kaunietė Jurga Žilinskienė šiandien vadovauja vienai sparčiausiai augančių vertimo įmonių Jungtinėje Karalystėje, kurios klientai – ir tokie žinomi vardai, kaip „Shell“ ar „Dior“, ir netgi pats Jordanijos karalius, kuris būtent lietuvės įmonei „Today Translations“ patikėjo išversti savo oficialią kalbą iš arabų į lotynų ir italų kalbas, pasakytą per Romos popiežiaus Benedikto XVI vizitą Jordanijoje. „Tekstui į lotynų kalbą išversti turėjome vos keturias valandas“, – dabar prisimena J.Žilinskienė.
Savo verslo Londone lietuvė, vietos koledže bei universitete baigusi teisės ir ekonomikos studijas, ėmėsi prieš vienuolika metų, turėdama kišenėje keliolika tūkstančių svarų sterlingų. Šiandien jos vadovaujamoje įmonėje dirba 2500 vertėjų iš 102 šalių, o vertimo paslaugos teikiamos daugiau nei 160 kalbų, kuriamas padalinys JAV, numatyta plėtra Artimuosiuose Rytuose.
Lietuvė sugebėjo rasti puikiai veikiantį vertimų verslo modelį: didžiausi „Today Translations“ pranašumai – tai greitis (internetu nusiuntę tekstą klientai atsakymą gauna jau per 20 minučių: per tiek laiko apskaičiuojama kaina ir darbų atlikimo trukmė) bei kokybė (kiekvieno vertėjo darbą peržiūri atskiras „revizorius“, kasmet atliekamas vertėjų darbo auditas). Vienas Londono laikraštis apie J.Žilinskienę rašė, kad ji yra Richardo Bransono ir Margaret Thatcher „mišinys“ bei turi charakterio panašumų su Warrenu Buffetu.
Pati lietuvė, pelniusi ne vieną Jungtinės Karalystės verslo apdovanojimą, į tai tik nusišypso. Jei prieš septyniolika metų nebūtų išvykusi iš Lietuvos, ko gero, ne ką mažiau būtų pasiekusi ir gimtinėje. Mat J.Žilinskienės polinkis į verslumą išryškėjo dar vaikystėje: būdama vos šešerių ji jau užsidirbdavo prekiaudama sėklomis Kauno turguje, o šešiolikos ėmė verstis drabužių importu iš Jungtinių Arabų Emyratų.
Klientai J.Žilinskienės dažnai teiraujasi, iš kokios šalies ji kilusi. Šviesiaplaukė moteris nėra panaši į tipišką britę, o su akcentu kalba jau tiek angliškai, tiek lietuviškai, mat lietuvių kalba moteriai vis mažiau tenka bendrauti ne tik darbe, bet ir namie. Prieš keletą metų lietuvė susituokė su britu Londono policijos vyriausiuoju inspektoriumi.
Kita mūsų kalbinta lietuvė Daiva Naravaitė, prieš trylika metų Jungtinėje Karalystėje įkūrusi aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų paieškos ir atrankos įmonę „Alpina Search“, taip pat pripažino, kad po dvidešimties metų, praleistų gyvenant užsienyje, lietuviškai kalbėti darosi vis sunkiau. Pokalbio metu kai kuriuos lietuviškus žodžius D.Naravaitė jau pakeisdavo angliškais. „Čia, Anglijoje, labiausiai užkliūva mano pavardė, ne visi gali ją ištarti. Bet visai gerai pradėti oficialų pokalbį juokais“, – šypteli pašnekovė.
Pastebėjusi savo klientų smalsumą, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalių technologijų įmonėms talentingų darbuotojų ieškanti lietuvė mielai pasakoja jiems apie Lietuvą. Šiandien D.Naravaitės įkurta „Alpina Search“ įmonė bendradarbiauja su garsiomis pasaulio kompanijomis. Kai kurioms įmonėms, kurių darbuotojų komandas suformuoti yra padėjusi lietuvė, pavyko taip padidinti savo vertę, kad jos net buvo nupirktos tokių milžinų, kaip „Google“ ar „Microsoft“.
Tiesa, verslo pradžia svetimoje šalyje, kaip prisimena pati D.Naravaitė, nebuvo lengva, o konkuruoti pasaulinėje rinkoje yra milžiniškas iššūkis. Tuo labiau kad verslo ji, Vilniaus universitete anglų filologijos studijas baigusi specialistė, nutarė imtis per 1998–1999 m. ekonomikos nuosmukį. Vis dėlto šešiomis kalbomis kalbančią ir visada ambicingų siekių turėjusią D.Naravaitę daugelyje gyvenimo tarpsnių lydėjo sėkmė. Karjeros pradžioje daug kelių jai atvėrė laimėtas „Marks & Spencer“ surengtas konkursas. Šioje įmonėje lietuvė įgijo rinkodaros žinių, kurį laiką ėjo vadovaujamas pareigas rinkodaros ir naujųjų technologijų srityje.

Pelnė pasaulinį pripažinimą

Lietuvių verslai užsienyje labai skirtingi – nuo aptarnavimo ir paslaugų iki technologijų bei gamybos, tokios pat įvairialypės ir išvykusiųjų gyvenimo istorijos. Pavyzdžiui, nemažai sėkmingos karjeros pavyzdžių rastume tarp išeivijos lietuvių. Ypač daug lietuvių kilmės įmonių savininkų arba didelių bendrovių samdytų vadovų yra Amerikoje, nes iki nepriklausomybės atkūrimo daugiausiai lietuvių emigruodavo į Jungtines Valstijas. Daugelis jų jau yra gimę ne Lietuvoje ir lietuviškai nekalba, nors tebelaiko save lietuviais.
Tarkime, 2500 darbuotojų turinčios IT bendrovės „ASYS International“ Brazilijoje savininkas 46 metų Francisco Ricardo Blagevitch (buvęs Blaževičius) sako, kad jo venomis teka lietuviškas kraujas. Lietuvos garbės konsulo Brazilijoje pareigas taip pat einantis F.R.Blagevitchius gimė Brazilijoje, San Paulo mieste, ir lietuviškai nekalba, bet didžiuojasi, kad jo seneliai buvo iš Utenos krašto kilę lietuviai. Pasak Francisco, viena genealogė iš Vilniaus sudarė jo genealoginį medį ir aptiko informacijos apie jo protėvius, gyvenusius daugiau nei prieš du šimtus metų. „Tai net ne medis, o visas miškas“, – juokauja Lietuvoje jau ne kartą lankęsis F.R.Blagevitchius.
Savo verslą jis, tada dar studentas, pradėjo prieš 25 metus visiškai neturėdamas pinigų, o šiuo metu „ASYS International“ klientų sąraše yra tokios bendrovės, kaip IBM, „Johnson & Johnson“, „Du Pont“ ar „Toyota“, įkurti padaliniai Argentinoje, Čilėje ir Jungtinėje Karalystėje.
Verslus užsienyje kuria ir emigravę lietuvių mokslininkai, medikai bei kitų sričių specialistai. Štai Remigijus Gaška (dabar JAV žinomas kaip Remis Gaska), buvęs VU Fizikos fakulteto dėstytojas, prieš dvidešimt metų išvyko į Detroitą kaip aspirantūros studentas, vėliau dirbo akademinį ir mokslinį darbą Virdžinijoje, Mineapolyje ir Niujorke, o prieš trylika metų kartu su kolega įkūrė įmonę „Sensor Electronic Technology“, kuri šiandien yra pasaulyje pripažinta ultravioletinių šviestukų (UV LEDs) kūrimo bei inovatyvių jų prietaisų gamybos lyderė. Pagrindinės lietuvio mokslininko įmonės veiklos kryptys yra puslaidininkiniai ultravioletinės šviesos šaltiniai bei naujos kartos didelės galios elektroniniai prietaisai.
Jau verslo pradžioje lietuvio įmonės pasiūlytas naujų prietaisų kūrimo programas finansavo JAV gynybos departamentas, Saugumo departamentas, NASA ir Nacionalinis mokslo fondas, pradėta prietaisų gamyba kariniams, nacionalinio saugumo, pramoniniams bei komerciniams objektams. Šiuo metu įmonėje dirba 80 žmonių, iš jų apie dvidešimt – mokslų daktarai.
Nors Lietuvoje R.Gaška – retas svečias, mokslininkas lig šiol aktyviai bendradarbiauja su buvusiais kolegomis iš Vilniaus universiteto. 2008 m. R.Gaškai ir dar trims VU Fizikos fakulteto mokslininkams paskirta Lietuvos mokslo premija. Šiemet su Lietuvos kolegomis R.Gaška ketina pradėti ilgalaikę mokslinę programą, finansuojamą JAV gynybos ministerijos. „Sukurti naujo tipo portatyviniai vandens gryninimo įrenginiai galės būti panaudoti ne tik kariniams tikslams, bet ir, tarkime, geriamojo vandens gamybai katastrofų ištiktuose kraštuose arba kosmose“, – tvirtino mokslininkas.
O štai žymus plastinės chirurgijos gydytojas prof. Rimtautas Marcinkevičius (Rim Marcinkus) Pietų Kalifornijoje, Palm Springse, yra įkūręs savo plastinės chirurgijos centrą, kuriame šiandien gražinasi milijonieriai ir įžymybės; Jonas Prunskis, JAV kolegų ne kartą pripažintas geriausiu skausmo gydytoju Čikagoje, valdo didžiausią skausmo gydymo klinikų grupę šiame mieste.

Buvęs „Vičiūnų“ akcininkas Ispanijoje stato daugiaaukščius

Pastaruoju metu lietuvių verslininkai aktyviausi Europos šalyse – čia įmones ir darbo vietas kuria naujos kartos lietuvių emigrantai. Tarp jų – ir jauni, mokslus ką tik baigę specialistai, ir išsilavinimu pasigirti negalintys laimės kūdikiai (tie, kuriems tiesiog pasisekė atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu), ir buvę verslininkai.
Štai kaunietis Valdas Simutis, buvęs „Vičiūnų“ įmonių grupės akcininkas, prieš dešimtmetį emigravo į Ispaniją. Vyras vyko į Ispaniją pailsėti, o susiklostė taip, kad įkūrė čia statybų bei nekilnojamojo turto plėtros įmonę „Inversiones Valdas“ ir ėmė statyti vilas bei daugiaaukščius gyvenamuosius namus. Ispanija visiškai pakeitė V.Simučio gyvenimą: jis gyvena viloje ant jūros kranto Gvardamar del Segūros kurorte, per siestą, kaip ir visi ispanai, eina pogulio, pastebi ėmęs daugiau šypsotis. „Grįžus į Lietuvą oro uoste į mane jau kreipiasi angliškai“, – juokauja.
Verslininkas tvirtina, kad Ispanijoje yra gerokai palankesnė verslo aplinka. Jį stebina, kaip nuoširdžiai ispanai stengiasi padėti. „Čia, priešingai nei susiduriant su žemėtvarkininkais Lietuvoje, nereikia nešti nei saldainių, nei vokelių“, – tvirtina V.Simutis.
Kad svetur verslą kurti paprasčiau, pastebėjo ir kiti mūsų pašnekovai, pavyzdžiui, Norvegijoje statybų įmonę įkūręs Saulius Balsevičius bei šioje šalyje elektros darbų verslu užsiimantis Arūnas Jankantas. Šių lietuvių verslai gal ir neišsiskiria dydžiu ar pažangiomis idėjomis, bet yra minimi tarp sėkmingiausių naujųjų lietuvių emigrantų verslo pavyzdžių Norvegijoje.
A.Jankantas turėjo verslą ir Lietuvoje, o į Norvegiją išvyko prieš trejus metus, kai dėl krizės viena po kitos ėmė žlugti statybų bendrovės, tad klimpti ėmė ir jo elektros darbus atliekanti įmonė. „Tekoda Norway“ įmonę įkūręs A.Jankantas iki šiol stebisi, kad norvegai jam su partneriu Eugenijumi Mockumi išdavė ilgalaikę darbo licenciją. „Esame pirmieji užsieniečiai, kuriems licenciją atlikti elektros instaliacijos darbus išdavė greičiausiai tik per klaidą, – šiame versle yra absoliutus norvegų monopolis, – teigia pašnekovas, neslepiantis, kad į Norvegiją atvyko vos su 3 tūkst. Lt kišenėje. – Todėl mus tikrina itin kruopščiai, privalome dirbti be jokių klaidų.“
Milijonų vertės užsakymai dabar yra lietuvių verslo kasdienybė: įmonė pelnė kokybę itin vertinančių norvegų pripažinimą, nors klaidų iš pat pradžių išvengti nepavyko. Štai pats pirmas užsakymas buvo toks nesėkmingas, kad lietuviai patyrė pusės milijono kronų (per 200 tūkst. Lt) nuostolį. „Reikėjo išvedžioti elektros laidus gyvenamajame name, viskas atrodė paprasta ir aišku, bet ne – baigėsi tuo, kad už savo pinigus teko perdarinėti sienas ir nuiminėti lubas, – prisimena A.Jankantas. – Pradžia apskritai buvo sunki: važinėdavome po du šimtus kilometrų, kad pakeistume vieną jungiklį, perėjome pragarą, bet kitaip nebūtų pavykę įsitvirtinti.“
Dabar šie rūpesčiai – jau praeitis, lietuviams puikiai sekasi, ir savo svajonę turėti jachtą Oslo fiorde, su kuria A.Jankantas atvyko į Norvegiją, jis sako galintis įgyvendinti kad ir dabar pat. „Tačiau matome, kad nebus kada ta jachta plaukioti: vos atsikvėpsi – tuoj būsi išmestas iš rinkos“, – pripažįsta verslininkas.
Su šia nuomone sutinka ir jaunas verslininkas S.Balsevičius, pagal profesiją stalius, Norvegijoje su kitu lietuviu Ramūnu Rekašiumi įkūręs statybų įmonę „Nortalija“. Jis pastebi, kad iš pradžių jiems tekdavo siūlyti darbus gerokai mažesnėmis nei rinkos kainomis, nes norvegai tiesiog nenorėjo emigrantams mokėti daugiau. Išsikovoti lygias sąlygas su norvegais lietuviams buvo didžiausias iššūkis. Šiandien „Nortalija“ Norvegijoje aktyviai stato gyvenamuosius namus bei atlieka renovacijos darbus. Lietuvių įmonė bendradarbiauja su garsiu norvegų architektu Finnu Sandmaeliu.
VšĮ „Versli Lietuva“ gen. direktorius Paulius Lukauskas apibendrina, kad po pasaulį išsibarstę lietuviai aktyviai kuria verslus, nes mūsų vidinė rinka pernelyg maža, todėl tam tikri verslo modeliai Lietuvoje tiesiog neveikia. Kad lietuviai, ypač jaunimo iki 24 metų grupėje, išsiskiria verslumu, patvirtino ir neseniai pirmąkart Lietuvoje atliktas globalaus verslumo stebėsenos tyrimas.

Matome daug įkvepiančių lietuvių verslo užsienyje pavyzdžių

Į „Veido“ klausimus atsako organizacijos „GLL | Globalios Lietuvos lyderiai“ direktorė Dalia Venslovaitė.
VEIDAS: Įprasta manyti, kad lietuviai užsienyje – tai juodadarbiai, dirbantys tokius darbus, kurių patys užsieniečiai kratosi. Dažnai išgirstame ir apie didelį lietuvių nusikalstamumą, piktnaudžiavimą socialine parama. O su kokiais lietuviais pasaulyje susiduriate jūs?
D.V.: Iš tiesų emigranto portretas žiniasklaidos piešiamas dažnai vienpusiškai. Mes susiduriame su karjeros aukštumų siekiančiais ir pasiekusiais lietuvių kilmės žmonėmis. Dažnas jų netilptų į „emigranto“ rėmus.
Vienu emigrantų vardu vadinami tiek laikinai migruojantys, studijuoti ar keleriems metams dirbti išvykstantys, globalios patirties ir žinių ieškantys žmonės, tiek mokslininkai ar menininkai, tiek dėl ekonominių priežasčių išvykstantys asmenys, nerandantys darbo Lietuvoje. Siūlome juos vadinti globaliais, arba pasaulio, lietuviais – juk šiandien dėl komunikacijos galimybių darosi vis mažiau svarbu, kur asmuo gyvena. Pasaulyje yra per 215 mln. migrantų, tai yra net 40 proc. daugiau nei 1990 m. Taigi reikėtų susitaikyti, kad talentingi žmonės ir toliau vyks iš Lietuvos. Užtikrinti ryšių palaikymą ir ekonominę bei dvasinę partnerystę su išvykstančiais – štai kur didžioji šalies užduotis.
Beje, apie kvalifikuotus ir dideliais laimėjimais galinčius pasigirti žmones – išvykusius verslininkus, gydytojus, architektus, mokslininkus, menininkus, karjeros profesionalus – Lietuvoje duomenys sistemingai nėra renkami. Paradoksas, bet jau bene dešimt metų keikiant nepriklausomos Lietuvos protų nutekėjimą duomenys apie išvykstančius talentus bei būsimus profesionalus nėra kaupiami. Dėlionės pradžią galima surinkti tik iš keleto padrikų detalių. Pavyzdžiui, tikslių duomenų apie išvykusius iš Lietuvos abiturientus nėra, tačiau, pagal 2011 m. fiksuojamus Švietimo ir mokslo ministerijos rodiklius, ES studijavo apie 7 tūkst. lietuvių. Penktadalis visų abiturientų šimtukininkų kasmet palieka Lietuvą. 2010 m. Kembridžo ir Oksfordo universitetuose studijavo 54 lietuviai. Kai minimi šie skaičiai, esame įpratę reaguoti su nusivylimu, baime, net isterija.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek yra lietuvių, turinčių savo verslus užsienyje?
D.V.: Tokios statistikos nėra, tuo labiau kad sunku vertinti, kas yra lietuvis: ar juo laikyti ir antros trečios kartos emigrantą, gyvenantį Amerikoje ir nekalbantį lietuviškai, bet vadinantį save lietuviu, nes iš čia jo šaknys, ar jau nelaikyti. Mūsų organizacija tuo ir užsiima: pasitelkę partnerius bandome šiuos žmones identifikuoti ir užmegzti su jais ryšį. Skaičiuoti dar anksti, bet lietuvių, kurie sėkmingai plėtoja verslus pasaulyje, iš tiesų nemažai.
VEIDAS: Kokios priežastys lemia, kad Lietuvoje mažiausiai mokamus darbus dirbę lietuviai, tik išvykę į kitą šalį, imasi verslo ir suklesti, nors neretai netgi nemoka vietinės kalbos?
D.V.: Vakaruose atliktas įdomus tyrimas parodė, kad ne savo kilmės šalyje gyvenantys žmonės yra labiau linkę į inovatyvias idėjas. Tyrimai taip pat rodo, kad devyni iš dešimties į kitą šalį išvykusių žmonių mano, jog emigracija jiems padėjo patobulėti.
VEIDAS: Kokia lietuvių verslo užsienyje istorija jums padarė didžiausią įspūdį?
D.V.: Amerikos lietuvio Gintauto Vaišnio įkurta įmonė „Defibtech“, prasiskynusi kelią į pasaulines rinkas. Neseniai ši įmonė iškopė į pirmą vietą tarp širdies ritmą palaikančių prietaisų – defibriliatorių gamintojų ir nurungė savo didžiausią konkurentę korporaciją „Philips“. G.Vaišnio pavyzdys uždegantis vien dėl to, kad ši įmonė, pradėta kurti vos ne garaže, sugebėjo įveikti tikrai stambius konkurentus. Jis pats yra pasakojęs, kaip konkurentai slapta atvykdavo fotografuoti jų nedidelio biuro, iš tiesų neturėjusio reprezentatyvios išvaizdos, ir vėliau rodydavo vaizdus klientams, kad juos atbaidytų.
Įdomių pavyzdžių iš tikrųjų daug. Visi žinome daktarą Juozą Kazicką, kurio verslo sėkmės istorija tikrai neeilinė. Verta paminėti ir 1976 m. iš Lietuvos į Kanadą išvykusį lietuvių kilmės mokslininką Fredą Sorkiną, kuris laikomas vienu sėkmingiausių Kanados verslininkų ir jau yra globalaus verslo sėkmės pavyzdys.
VEIDAS: O kokia tikimybė, kad lietuviai, padėję sėkmingo gyvenimo kitose šalyse pamatus, sugrįš?
D.V.: Užsienyje gyvenantys tautiečiai ne tik reguliariai atlieka užsienyje uždirbtų pinigų pervedimus, bet ir neša žinias, inovacijas, globalią patirtį, skatina mokslinį bendradarbiavimą, tarptautiškumą bei vertingus verslo kontaktus užsienio rinkose.
Visame tame reikia įžvelgti ir pozityvumo, o ne tik dejuoti dėl išvykstančių žmonių. Migracijos procesai Lietuvai gali tapti dideliu pranašumu ir lemti didelius pokyčius mūsų šalyje.

Juozas Kazickas – vienas iškiliausių lietuvių verslininkų pasaulyje

Viena įspūdingiausių yra JAV lietuvio Juozo Kazicko, birželį švęsiančio 94-ąjį gimtadienį, verslo sėkmės istorija. J.Kazickas su žmona į Vokietiją, o iš ten – į JAV išvyko 1944 m.
Jeilio universitete ekonomikos mokslų daktaro laipsnį įgijęs lietuvis iš pradžių užsiėmė akademine veikla, o vėliau įsitraukė į prekybą anglimis bei nafta, įkūrė didžiulius turtus jam sukrovusią įmonę „Neris“. Po daugiau nei trijų dešimtmečių J.Kazickas grįžo į Lietuvą ir 1991-aisiais įkūrė telekomunikacijų bendrovę „Litcom“ (dabar – „Omnitel“), pritraukė į šalį daug stambių investuotojų ir buvo pripažintas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.
Pastaraisiais metais verslininkas ir filantropas J.Kazickas yra pasitraukęs iš aktyvios veiklos ir dienas leidžia JAV, o Lietuvoje būna retas svečias. Kaip „Veidui“ teigė verslininko sūnus Jonas Kazickas, pagrindinės jo tėvo vertybės visada buvo sąžiningumas, darbštumas ir reiklumas sau bei kitiems. „Dėl to jį visur lydėjo sėkmė“, – apie savo tėvą sakė J.Kazickas.

Lietuvių emigracija
Laikotarpis     Emigravo lietuvių

1868–1940 m.     apie 430 tūkst.
1990–2011 m.     apie 670 tūkst.