OKT / Vilniaus miesto teatras pristato dviejų aktorių Igorio Reklaičio ir Gintaro Čajausko spektaklį pagal lenkų dramaturgo Slawomiro Mrožeko pjesę „Emigrantai“.

“Lietuvą jau paliko šimtai tūkstančių tėvynainių, kasdien kalbame apie vieną aktualiausių šių dienų Lietuvos problemų – emigracija. O kas tai yra? Su kokiomis dvasinėmis ir psichologinėmis problemomis susiduria žmogus palikęs tėvus ir vaikus, palikęs namus ir gimtąjį kraštą? Koks jis sugrįš atgal į tėvynę? Ar sugrįš? Ar yra prasmė sugrįžti?”, – klausia spektaklio kūrėjai.

Dviejų skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, kuriuos įkūnija I.Reklaitis ir G.Čajauskas, priversti gyventi kartu tamsioje pusrūsio patalpoje be langų ir be jokio komforto. Nežinome, nei tikslių vardų, nei pavardžių, nei tautybės, nei pilietybės. Vienas vadinamas XX, o antras – AA. Apie juos žinome tik tiek, kad XX- prastų manierų ir įpročių provincialas, kurio vienintelis gyvenimo tikslas – užsidirbti svetimoje šalyje daug pinigų. Antrasis pusrūsio gyventojas AA – dėl politinų įsitikinimų tėvynę palikęs intelektualas.

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus I.Reklaičio ir buvusio Šiaulių dramos teatro aktoriaus G.Čajausko spektaklis “Emigrantai” buvo parodytas ne tik Klaipėdoje, bet ir trijuose D.Britanijos, į kurią geresnio gyvenimo beieškodami yra išvykę nemažai lietuvių, miestuose.

Aktoriaus I.Reklaičio keliai su OKT/Vilniaus miesto teatru ir pačiu režisieriumi Oskaru Koršunovu susikerta nebe pirmą kartą: aktorius 2004 metais yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje “Šaltas vaikas”, vaidino jo režisuotame spektaklyje “Kelias į Damaską”. Anuomet O.Koršunovas spektaklių kurti vyko į Klaipėdos dramos teatrą, šįkart I.Reklaitis atvyksta kurti į OKT Studiją Vilniuje.

Spektaklis vyks lapkričio 28 d. ir 29 d. 19 val. OKT Studijoje Ašmenos g. 8, Vilniuje. Bilietus platina “Tiketa”. Daugiau informacijos – teatro tinklapyje www.okt.lt

Krizei traukiantis Lietuvoje fiksuojamas vienas didžiausių kainų šuolių Europos Sąjungoje. Kainų pokyčiais kaip niekad stebisi ir šią vasarą atostogų parvykę lietuvių emigrantai.

Penkerius metus Airijoje dirbanti ir gyvenanti mano sesuo, prieš porą savaičių grįžusi trumpų atostogų į Lietuvą, kaip visada apibėrė išsiilgtus namiškius dovanomis. Per išpardavimus drabužiai, aksesuarai ir įvairios smulkmenos Airijoje kainuoja vos po kelis eurus, tad nepirkti – tiesiog neįmanoma. Tarp daugybės lauktuvių, kurias šįkart ji parvežė, buvo ir rausva “Vero Moda” suknelė. Pirminė šios suknelės kaina buvo apie 19 eurų, o prasidėjus išpardavimui prieš kelias savaites ji jau tekainavo 5 eurus, taigi – apie 17 litų. Žinoma, neatsispyrėme pagundai pažiūrėti, kiek visiškai tokia pat suknelė kainuoja “Vero Moda” parduotuvėse Lietuvoje. Manote, pigiau? Anaiptol. Suknelės kaina su 50 proc. nuolaida buvo 35 litai – dvigubai didesnė nei Airijoje.
Taigi drabužių mažmenininkai, kurie nuolat tvirtina, kad tų pačių prekių ženklo drabužių kainos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse vienodos, nėra visiškai teisūs. Bent jau nuolaidos tiems patiems drabužiams Lietuvoje tikrai gerokai kuklesnės. Nekalbant jau apie tai, kad už tą patį daiktą mokėti tiek pat, kiek airiai ar britai, kai minimalus atlyginimas mūsų šalyje šešis kartus mažesnis, atrodo labai jau neteisinga.
“Nuolaidos drabužiams užsienyje tikrai didesnės, – sako aštuonerius metus Airijoje, Port Laoise, gyvenanti lietuvė Kristina Narmontaitė-Rochford, dabar su dvejų metų sūneliu Danieliumi leidžianti atostogas gimtuosiuose Alsėdžiuose Plungės rajone. – Airijoje daugelis mėgsta pirkti tokiose parduotuvėse kaip “Penneys” ar “Heatons”, kur drabužiai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems labai pigūs. Jų kokybė gal ir ne pati geriausia, bet dėl to atsibodus nebūna gaila išmesti. Tokių kainų Lietuvoje nėra. Todėl grįžę į Lietuvą drabužių dažniausiai neperkame.”

Vokietijoje tą patį pyragą iškeptų pigiau

Atlyginimų augimo dar beveik nematyti, o kainų kilimas šiemet fiksuojamas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Statistikos departamentui paskelbus vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčius šių metų gegužę, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, apskaičiuotus pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, paaiškėjo, kad Lietuvoje kainos per metus pakilo penkiais procentais.
Didesnis kainų šuolis nei Lietuvoje užfiksuotas tik Rumunijoje ir eurą šiemet įsivedusioje Estijoje – atitinkamai 8,5 ir 5,5 proc. Krizei traukiantis vartojimo prekių ir paslaugų kainos didėjo visose ES šalyse, bet mažiau: vidutiniškai trimis procentais.
Nenuostabu, kad lietuviai šiemet pravalgo dar daugiau savo pajamų nei 2009–2010 m. “Eurostato” duomenimis, šiemet Lietuvos gyventojų išlaidų dalis maistui ir nealkoholiniams gėrimams vėl ėmė didėti ir dabar siekia 25,9 proc. visų išlaidų. Daugiau pinigų pravalgo tik tie patys rumunai (35,4 proc.). Tuo tarpu vidutinis europietis maistui skiria apie 15 proc. visų savo išlaidų.
“Mes šokiruoti lietuviškų kainų”, – teigia Klaipėdoje su šeima šiuo metu atostogaujantis Viktoras Zacharovas, taip pat jau kelerius metus gyvenantis Airijoje.
V.Zacharovą ypač nustebino padidėjusios maisto kainos – su sužadėtine rengdamasis aštuonių mėnesių dukters krikštynoms jis susidarė įspūdį, kad ši šventė Airijoje būtų kainavusi gerokai pigiau. Taip pat nepagrįstai brangios jam pasirodė įvairios kūdikių prekės, drabužiai, avalynė, elektronika. “Pavyzdžiui, tas pats pieno mišinys “Aptamil” Airijoje kainuoja 9 eurus (apie 31 Lt), o čia – apie 48 litus. Dar vienas pavyzdys: vieną pakuotę kūdikių servetėlių “Huggies” čia pirkome už tiek, kiek Airijoje mokame už dvi. Paskutinį kartą Lietuvoje buvome prieš dvejus metus ir akivaizdu, kad kainos labai padidėjusios, o juk atlyginimai nukrito”, – pasakojo V.Zacharovas.
Lietuviškos kainos nustebino ir Vokietijoje jau daugiau nei dvidešimt metų gyvenančią ir šeimą su vokiečiu sukūrusią ekonomistę Loretą Deineko-Millutat, kuri šiuo metu dirba vienos medicinos produktų kompanijos atstove Baltijos šalyse. Šiuo metu moteris su šeima – vyru ir trylikos bei penkiolikos metų dukromis – atostogauja pas artimuosius Lietuvoje.
Prieš keletą dienų moteris su dukromis kepė pyragą. Iškepti tokį pat pyragą Vokietijoje, pasak L. Deineko-Millutat, būtų šiek tiek pigiau. “Pavyzdžiui, už grietinėlę mokėjome 2,49 Lt – Vokietijoje tiek ar net kiek mažiau grietinėlė kainuotų jau gana brangioje parduotuvėje, o įprastame prekybos centre ji kainuoja 55 euro centus (apie 1,90 Lt)”, – palygino kainas pašnekovė ir paklausė: o kiek Lietuvoje šiuo metu kainuoja miltai? “Didžiuosiuose prekybos centruose gali nusipirkti miltų pakuotę už 29 euro centus (apie 1 Lt) ir jų kokybė tikrai nėra prasta”, – pridūrė ji.

Kavinių kainos – vis dar mažesnės

Daugumos maisto produktų ir kitų prekių kainos L.Deineko-Millutat pasirodė padidėjusios. Pavyzdžiui, mėsa Vokietijoje, tokiuose prekybos centruose kaip “Aldi” ar “Lidl”, kainuoja tiek pat arba mažiau nei Lietuvoje. Ji atkreipė dėmesį ir į aukštas lietuvių tradiciškai gausiai vartojamų pieno produktų – pavyzdžiui, varškės, kainas, taip pat nustebo pamačiusi, kiek Lietuvoje kainuoja maltų pupelių kava. Pasak moters, nieko keisto, kad giminaičiai prašė jos atvežti lauktuvių būtent kavos.
“Apmaudu, kad dėl tokių aukštų kainų daugelis žmonių Lietuvoje priversti stipriai taupyti. Matau, kad ir mano tėvai labai nori palepinti retai matomas anūkes, bet mažos pajamos juos labai riboja”, – sako L.Deineko-Millutat.
Kita vertus, aukštos kokybės ekologiški maisto produktai, Anot Vokietijoje gyvenančios lietuvės, čia pigesni. Pavyzdžiui, Tymo turguje Vilniuje moteris pirko avių pieno sūrį su žolelėmis už 25 litus – Vokietijoje tokios kokybės sūris kainuotų daug brangiau. Tam pritarė ir Airijoje gyvenanti K.Narmontaitė-Rochford. “Jei perki tai, kas patinka, bet nežiūri į kainą – renkiesi tik aukštos kokybės produktus, tai Lietuvoje tokie dalykai kiek pigesni, – patikina pašnekovė. – Nors kainos kilo, maistas Lietuvos kavinėse ir restoranuose irgi vis dar gerokai pigesnis. Pavyzdžiui, mes dviese su mama ir sūnumi restorane Plungės rajone, netoli Kulių, visi trys pavalgėme už maždaug trisdešimt litų. Airijoje sumokėtum kokius 25 eurus, ir tai tik vienoje pigesnių vietų.”
Tiesa, L.Deineko-Millutat sako, kad maistas brangsta visur, Vokietija – ne išimtis. Ji atkreipė dėmesį, kad anksčiau 99 euro centus (apie 3,41 Lt) kainavęs sviesto pakelis dabar kainuoja 1,19 euro (apie 4,10 Lt). Lietuvoje vidutinė 200 g sviesto pakelio kaina šiuo metu siekia 4,81 Lt.
Visi “Veido” kalbinti svetur uždarbiaujantys tautiečiai ypač stebėjosi aukštomis degalų kainomis, kurios jau susilygino su europinėmis. Pasak V.Zacharovo, airiams neįsivaizduojama, kaip lietuviai įperka brangius degalus gaudami tokius mažus atlyginimus. Airijoje šiuo metu degalai kainuoja labai panašiai kaip ir Lietuvoje.
Vis dėlto ekspertai teigia, kad kainos Lietuvoje yra nors ir aukštos, bet ne iškreiptos. UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” partnerio, sertifikuoto valdymo konsultanto Dariaus Dulskio teigimu, tai lemia maža mūsų rinka ir pigių žaidėjų mažmeninės prekybos srityje nebuvimas.
“Tarkime, kodėl į Lietuvą neateina toks Europoje garsus drabužių prekių ženklas kaip “H&M”: tiesiog maža mūsų rinka jiems nėra patraukli. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiuosius Europos maisto mažmenininkus – jie nemato perspektyvų veikti Lietuvoje, nes verslo sąnaudos čia didelės, o uždarbis – abejotinas. Tai pačiai kompanijai veikti Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje kainuoja daug mažiau nei Lietuvoje, o mes dar tikimės mažų kainų”, – komentavo D.Dulskis.
Ką daryti? Ieškoti alternatyvių apsipirkimo būdų, pavyzdžiui, ieškoti pigesnių prekių internete. Šių metų kovo mėnesį paskelbtais “Eurobarometro” apklausos duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių internetu iš kitos Europos šalies bent kartą pirko septyni procentai Lietuvos gyventojų. Tai atitinka ES vidurkį. Daug labiau lietuviai linkę užsienyje apsipirkti keliaudami: atostogų ar komandiruočių metu kitose Europos šalyse apsiperka 18 proc. gyventojų.

Lietuvoje metinis kainų augimas – vienas didžiausių ES
Vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčiai, apskaičiuoti pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (2010 m. gegužės mėn., palyginti su 2011 m. gegužės mėn., proc.)

Airija    1,2
Švedija    1,7
Čekija    2
Prancūzija    2,2
Vokietija    2,4
Nyderlandai    2,4
Danija    3,1
Graikija    3,1
Jungtinė Karalystė    4,5
Latvija    4,8
Lietuva    5
Estija    5,5
ES 27 vidurkis     3,2

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kai kurių maisto produktų mažmeninės kainos Europos sostinėse (kaina Lt*)

Vilnius    Varšuva    Talinas    Ryga    Praha    Budapeštas    Berlynas    Stokholmas        Helsinkis

3,5 proc. rieb. pienas, l     2,99     2,19     3,03     3,64     2,60     2,96     3,27     3,18     2,93
Maistinis aliejus, l     8,59     5,75     9,17     8,06     6,06     4,47     5,66     7,85
Cukrus, kg     3,76     3,26     4,89     4,27     2,92     4,18     3,25     3,95     2,84
Spagečiai, 500 g     4,82     3,16     4,94     3,88     2,88     4     3,96     2,56     4,47
Kvietiniai miltai, aukš. rūšis, kg     5,16     3,65     5,43     4,42     3,49     4,32     4,01     5,11     4,80
Broileris, kg     9,24     6,45     8,77     9,29     8,78     10,28     14,35     7,85     24,32

Šaltinis: www.produktukainos.lt
*Duomenys rinkti 2011 m. birželį

Daugiausiai savo pajamų pravalgo rumunai ir lietuviai

Namų ūkių išlaidų dalis maistui ir nealkoholiniams gėrimams nuo visų išlaidų (proc.)

Rumunija    Lietuva    Latvija    Estija    Lenkija    Čekija    Švedija    Airija    Jungtinė Karalystė    Liuksemburgas

35,4    25,9    24,5    23,2    21,4    17,3    15,3    13    11,8    10,5

Šaltinis: “Eurostat”, 2011 m.

"Veido" archyvas

Nuolat didėjančios Lietuvos emigrantų bendruomenės reikalauja vis daugiau diplomatinių mūsų šalies atstovybių paslaugų, todėl, nepaisant vis dar galiojančio taupymo režimo, Užsienio reikalų ministerija (URM) didina darbuotojų skaičių kai kuriuose darbu itin apkrautuose Lietuvos ambasadų konsuliniuose padaliniuose.

Pasak URM atstovo Mindaugo Lašo, 2009 m. dėl taupymo priemonių konsulinių pareigūnų skaičius Lietuvos ambasadose ir konsulatuose buvo sumažintas 23 darbuotojais. Tačiau po šią vasarą įvyksiančios kasmetinės diplomatų rotacijos konsulinių darbuotojų skaičius atstovybėse padidės 10 žmonių.

Dėl augančio aptarnaujamų Lietuvos piliečių skaičiaus papildomi darbuotojai šiemet yra siunčiami į ambasadas Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje ir į Konsulatą Ispanijos mieste Valensijoje. Dėl padidėjusių vizų išdavimo užsienio šalių piliečiams srautų stiprinamos konsulinių padalinių pajėgos Kazachstane, Moldovoje ir Kaliningrade.

URM duomenimis, į Lietuvos diplomatus užsienyje gyvenantys tautiečiai dažniausiai kreipiasi norėdami oficialiai deklaruoti savo išvykimą iš Lietuvos. Antroji priežastis – būtinybė pasikeisti pasą; toliau rikiuojasi prievolė pranešti apie santuoką ar ištuoką ir vaikų gimimą; gauti Lietuvos pilietybę savo vaikams; surašyti įgaliojimą arba gauti notarišką parašo arba dokumento kopijos patvirtinimą; gauti asmens grįžimo pažymėjimą vietoje prarasto kelionės dokumento; gauti pažymą apie šeimos padėtį, kuri reikalinga santuokai užsienyje; gauti pažymą vietoj prarasto vairuotojo pažymėjimo arba transporto priemonės registracijos pažymėjimo.

Tautiečių aptarnavimas – daug kruopštumo reikalaujantis ir nelabai įdomus diplomatinis darbas, net nežadantis tokių gėrybių, apie kokias tauta sužinojo 2003 m. kilus vadinamajam konsulų skandalui, kai į viešumą iškilo faktai apie nelegalų vizų verslą Lietuvos ambasadose sukusius diplomatus. Tačiau ir darbas su tautiečiais kartais baigiasi nuobaudomis – tokių prieš dešimtmetį sulaukė tuomet konsulinį darbą Ispanijos sostinėje Madride dirbantys diplomatai, dėl kurių aplaidumo į laisvę buvo paleistas Lietuvos teisėsaugininkų ilgai ieškotas ir ispanų kolegų sulaikytas nusikaltėlis Audrius Lazauskas.

"Veido" archyvas

Per 20 metų mūsų sumažėjo milijonu. Jei taip ir toliau, lietuvių Lietuvoje neliks dar šį šimtmetį

Emigravusių tautiečių artimiesiems skiriama suma šiemet turėtų būti rekordinė. Laukiama, kad po 2009-ųjų štilio, kai emigrantų pinigų šaltinis buvo stipriai nusekęs, šiemet į Lietuvą atkeliaus rekordinė suma – 3,5 mlrd. litų.

Išeivių įplaukos į Lietuvos ekonomiką, anot ekspertų, yra ne vien perlaidos – pastebimą dalį pinigų svetur gyvenantys lietuviai išleidžia patys, grįžę į namus šventėms, pranešė LTV naujienų laida “Šiandien”.

Piniginės perlaidos į Lietuvą, Lietuvos pašto teigimu, tradiciškai plaukia iš šalių, į kurias emigravę daugiausiai tautiečių.

“Gruodį žmonės siunčia apie 20 proc. daugiau perlaidų nei lapkritį. Galėtume pasakyt, kad gaunamų sumų vidurkis yra apie 600 litų”, – teigė Lietuvos pašto Pardavimų tarnybos direktorius Arūnas Venckavičius.

Tiesa, anot pašto darbuotojų, šiemet piniginių perlaidų, palyginti su pernykščiu šventiniu laikotarpiu, sumažėjo maždaug dešimtadaliu. Ankstesnes grynųjų perlaidas emigrantai keičia į siuntinius, taigi jų uždarbis Lietuvą pasiekia kitokiu pavidalu.

Tuo metu bankai, atvirkščiai, didesnius pinigų srautus fiksuoja visus šiuos metus. Skaičiuojama, kad vien per devynis šių metų mėnesius Lietuvą pasiekė 2,5 mlrd. litų.

“Tai yra maždaug dviejų mėnesių socialinių išmokų suma. Nėra tai daug, bet jeigu pažiūrėsim į mažesnius miestus, kur ir pajamos yra mažesnės, ir nedarbo lygis yra didesnis, tai ten poveikis kur kas ryškesnis negu, tarkim, Vilniuje arba Kaune”, – kalbėjo SEB banko šeimos finansų ekspertė Julija Varanauskienė.

Bendrą siunčiamų pinigų kiekį didina ir ūgtelėję kai kurių valiutų kursai, pvz., Didžiosios Britanijos svaro sterlingų ir Norvegijos kronos.

Šiais metais emigrantai į Lietuvą turėtų parsiųsti 3,2 mlrd. litų. Taip apskaičiavo Pasaulio bankas. Jo duomenimis, tai 8,5 proc. daugiau, negu atsiųsta pernai, rašo “Lietuvos rytas”.

Naujausiame leidinyje apie viso pasaulio emigrantų persiunčiamus pinigus bankas įvertino, kad pernai emigrantų į Lietuvą siunčiamų pinigų sumažėjo 16 procentų. Tai beveik tiek pat, kiek 2009-aisiais nukrito Lietuvos ekonomika.

Emigrantų parsivežti ar namiškiams atsiųsti pinigai pernai sudarė maždaug 3,1 proc. šalies pajamų. Palyginimui: panašią sumą pernai valstybė surinko iš akcizų mokesčių (3,3 mlrd. litų).

„Lietuvos rytas“ rašo:

Emigrantų parsivežti ar namiškiams atsiųsti pinigai pernai sudarė maždaug 3,1 proc. šalies pajamų. Palyginimui: panašią sumą pernai valstybė surinko iš akcizų mokesčių (3,3 mlrd. litų).

„Emigrantų pinigai yra vienintelė teigiama emigracijos pasekmė. Jie paremia šalies ekonomiką ir skatina vartojimą”, – sakė „Danske” banko ekonomistė Violeta Klyvienė.

Tačiau, anot jos, džiaugtis tikrai nėra ko: dėl emigracijos „Sodrai” trūksta pajamų, o ekonomikai atsigaunant ims trūkti ir išsilavinusių darbuotojų.

Lietuvos emigrantų pinigai sudaro didesnę visų šalies pajamų dalį nei kaimyninėse valstybėse.

Latvijoje ir Lenkijoje emigrantų parsiunčiami pinigai siekia 2,1 proc. bendrojo vidaus produkto, Estijoje – tik 1,8 proc.

Pasaulio banko skaičiavimais, iš Lietuvos iki 2010 metų jau buvo emigravę 440 tūkst. gyventojų, arba apie 13,5 proc. šalies gyventojų.

Daugiausia jų išvyko į Rusiją, Lenkiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Ispaniją, Izraelį, Vokietiją, Latviją, Kanadą.

Lietuvos piliečiai yra ketvirta gausiausia Airijos imigrantų grupė. Juos lenkia tik atvykėliai iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir JAV.

Pasak Pasaulio banko, į Lietuvą yra imigravę 129 tūkst. žmonių: daugiausia – iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Kazachstano, Lenkijos, Uzbekistano, Vokietijos, Azerbaidžano, Estijos.

Emigrantų parsiųsti pinigai (mlrd. litų)

2004 m. 0,9

2005 m. 1,5

2006 m. 2,7

2007 m. 3,6

2008 m. 3,5

2009 m. 2,9

2010 m. 3,2*

*prognozė

Šaltinis: Pasaulio bankas

"Veido" archyvas

Išvykti muzikantus ragina įvairesnius kursus siūlančios užsienio akademijos ir darbo vietų stoka Vilniuje

Geriausieji išvažiuoja ir negrįžta. Nevertiname to, ką turime. Solidžios valstybinės lėšos, skiriamos profesionaliems menininkams rengti, kartu su išvykstančiais jaunaisiais talentais išpustomos visomis pasaulio kryptimis.

Kartais sėdi koncertų salėje ir, pavargęs nuo įkyriai brukamų postulatų, sugauni save galvojant: negi tie, kurie liko arba juolab sugrįžo, yra prastesni profesionalai? O jeigu ne – kodėl jie dar čia? Kodėl, atmetę beprasiveriantį pasaulį, pirmenybę suteikė savo tėvynei?

Pasiilgo savos kompanijos

“Amerikoje labiausiai trūko savos, lietuviškos draugų menininkų kompanijos. Nežinau, gal kiti to nepasigenda, bet mes su broliu, užaugę būtent tokioje meniškoje aplinkoje, jos ilgėjomės”, – tvirtina vilnietis smuikininkas Dainius Puodžiukas. Už Atlanto Dainius praleido šešerius, jo jaunesnysis brolis pianistas Aidas – septynerius metus.

Bet tikriausiai tekdavo koncertuoti ir lietuviškose kolonijose? “Žinoma, koncertuodavome. Bet dažniausiai mūsų klausydavosi vyresnioji išeivių karta. Jie šiek tiek kitaip įsivaizduoja kultūrinį gyvenimą, turi kitokių poreikių. Ten pat, Bostone, irgi sutikdavome lietuvių, bet paprastai tai būdavo darbininkai arba verslininkai”, – pasakoja Dainius.

Neslepia ir to, kad galutinai apsispręsti abiem padėjo buvimo svetimoje žemėje legalizavimo klausimas: “Reikėjo arba pasiryžti tvarkyti nemažai kainuojančius dokumentus, arba tiesiog krautis daiktus. Supratome, kad pasirinkę pirmąjį variantą užstrigtume Amerikoje ilgam, galbūt visam gyvenimui. O juk vykome ten siekti žinių, bet ne gyventi. Todėl pasirinkti nebuvo sudėtinga”.

Ar sulaukė viliojančių siūlymų? “Žinoma. Apskritai kuo daugiau laiko svetimame krašte praleidi, tuo sunkiau grįžti, tuo daugiau galimybių prieš akis atsiveria. Tarkim, aš galėjau ramiai likti dirbti Bostono universitete profesoriaus asistentu ir dėstytojauti Vorčesterio karališkojoje menų akademijoje. Nors jei atvirai, tai dar labiau viliojo siūlymas imtis kurti naują vasaros festivalį – tokie pasiūlymai nesimėto”, – tvirtina prestižinėse Niujorko “Carnegie Hall” ir Bostono “Symphony Hall” salėse koncertavęs lietuvių smuikininkas.

Darbo vieta – geriausia paskata

Šiandien D.Puodžiukas griežia styginių kvartete “Chordos”, moko vaikus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kurią prieš penkiolika metų pats baigė, ir dar dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Styginių instrumentų katedroje. Dėl to kelis kartus per savaitę yra priverstas važinėti iš Vilniaus į Kauną, bet dėl to nesiskundžia: “Pagyvenus JAV šimtas kilometrų neatrodo dėmesio vertas atstumas. Žinoma, progai pasitaikius rinkčiausi dėstytojo vietą sostinėje, bet yra kaip yra”.

Atlyginimų skirtumo Lietuvos ir JAV aukštosiose mokyklose Dainius neakcentuoja, tik užsimena, kad jį reikėtų skaičiuoti kartais. Maža to, mano, kad jam labai pasisekė, nes apie jo laukiančią dėstytojo vietą Kaune gavo žinią dar dirbdamas Bostone. Retam tėvynėn susiruošusiam išeiviui muzikantui taip pavyksta: dažniau jie maitinami neapibrėžtais pažadais, kurie anaiptol nestiprina ryžto krautis lagaminų.

“Tikriausiai ir tikėtis neverta, kad visus svetur išvykusius lietuvių muzikantus pajėgtų išmaitinti vienintelė Muzikos ir teatro akademija – kiek tų dėstytojų Lietuvai reikia? Galima palyginti: vien Bostone, kuriame gyvenome, veikia keturios muzikinio profilio aukštosios mokyklos”, – pasakoja smuikininkas.

Ir čia pat pamini, kad stodamas į Bostono universitetą galėjo rinktis profesorių iš dvidešimties kandidatūrų: “Jei nebūčiau žinojęs, pas ką konkrečiai važiuoju, netgi būtų buvę sunku apsispręsti: tame pačiame universitete gali rasti įvairiausių tautybių ir muzikos mokyklų atstovų. Didelis skirtumas, palyginti su mūsų akademija, kurios dauguma profesorių išsilavinimą gavo Rusijos konservatorijose”, – tvirtina Dainius. Ir neatsisako savo žodžių netgi priminus, kad Lietuvoje dirba vis daugiau į jį patį ar jo brolį panašių vakarietiškos patirties tėvynėn parvežančių dėstytojų: kadrų kaita esanti pernelyg lėta.

Kitas dalykas – ne visuomet vakarietiškai patirčiai čia lengva rasti pritaikymą. “Amerikoje, kur disciplinas rinkomės patys (svarbu tebuvo gauti nustatytą akademinių kreditų skaičių), pusmetį lankiau vadinamosios Aleksandro technikos seminarus. Tai Vakaruose šiuo metu itin populiari vieno aktoriaus ištobulinta metodika, kurios esmė – išmokyti atlikėjus valdyti kūną kuo mažesnėmis fizinių jėgų sąnaudomis. Ji leidžia išvengti profesinių traumų, nepersitempti intensyviai repetuojant, o tokios bėdos dažnai persekioja muzikantus. Tačiau Lietuvoje ši technika vis dar kaip nežinoma žemė”, – pateikia pavyzdį smuiko dėstytojas.

Vokiška patirtis Vilniuje

Kita “Veido” pašnekovė pianistė Jonė Punytė po studijų Lietuvoje ketverius metus praleido Vokietijoje. Ten mergina stažavosi Štutgarto ir Trosingeno aukštosiose muzikos mokyklose. Ypač didelį dėmesį skyrė senosios muzikos studijoms ir konkrečiai – vokiškų kamerinių dainų (“lied”) žanrui. “Čia tiek žinių tikrai nebūčiau pasisėmusi.

Vokietijoje “lied” atlikėjai rengiami ne vien iš muzikinės pusės – jie privalo gerai pažinti meno ir literatūros istoriją”, – pasakoja Jonė.

Šiandien ji taip pat dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet unikalius savo išsilavinimo niuansus pripažįsta tiesioginiame darbe panaudojanti retai – tik retkarčiais kviečiama skaityti teminių seminarų. Dažniau įgytos žinios praverčia rengiant koncertines programas kartu su vokišku repertuaru besidominčiais lietuvių solistais, pavyzdžiui, baritonu Giedriumi Prunskumi.

“Buvo gražūs planai Vilniuje steigti senosios muzikos katedrą, tačiau dėl striukų akademijos finansų jie kol kas atidėti į stalčių. O jaunimo susidomėjimas tuo, ypač po Gintaro Varno režisuotų madrigalinių operų sėkmės bei kelių kitų Claudio Monteverdi veikalų pastatymų, Lietuvoje tikrai yra”, – tvirtina pianistė. Tai, kad šiuo metu tautiečiai pamišę dėl operų arijų ir kone iš viso pamiršę kamerinės muzikos repertuarą, pašnekovė vadina laikinu televizijos laidų inspiruotu reiškiniu.

Prasmingiau dirbti saviems

Kaip ir Dainius, Jonė po studijų galėjo ramiai likti dirbti užsienyje profesoriaus asistente. “Mano dėstytojas Cornelis Witthoefftas kvietė po stažuotės likti Štutgarte. Kiek žinau, kitos asistentės jis iki šiol neturi. Jau buvo susidaręs ir privačių mokinių būrelis, bet vis persekiodavo mintis, kad savo patirtį prasmingiau būtų perteikti lietuviams. Kad tai, ką atiduodu Vokietijoje, galėčiau atiduoti ir gyvendama čia”, – prisimena pianistė.

Pagrindinis Jonės apsisprendimo motyvas – noras kasdien girdėti lietuvių kalbą ir pačiai kalbėti lietuviškai. “Atlikėjai yra ne vien profesionalai, bet ir žmonės. Noriu, kad mano vaikai susišnekėtų su savo seneliais”, – ryžtingai nukerta išvedžiojimus, esą muzika – universali kalba, todėl nacionalinis fonas muzikantams nėra būtinas.

Tuo tarpu materialiniai argumentai nebuvo tokie svarūs: “Žinant, kad Štutgartas pagal brangumą yra antras (po Miuncheno) Vokietijos miestas, didesnis ten mokamas atlyginimas neturėtų ypatingos reikšmės pragyvenimo lygiui. Suskaičiavusi ten ir čia būtinas minimalias išlaidas pamačiau, kad kitiems poreikiams liekanti pinigų suma reikšmingai nesiskiria”, – aiškina pašnekovė.

Jaunųjų neatkalbinėja

Abu “Veido” kalbinti muzikantai nė trupučio neabejoja, kad užsienyje įgyta patirtis bet kuriam menininkui praverčia. “Kartais studentai, kuriems nė nedėstau, teiraujasi patarimų, į kokį universitetą geriau vykti ar kurį profesorių rinktis.

Kuo galiu – padedu. Tikrai nesistengiu jų atkalbėti, o kartais ir padrąsinu. Juk netgi Berlyne kiekvieną vakarą vyksta penki aukščiausio lygio simfoninės muzikos koncertai, o ką jau kalbėti apie JAV didmiesčius”, – atvirai pasakoja D.Puodžiukas.

Tad ar verta talentingiems muzikantams grįžti į Lietuvą? Ar užteks čia erdvės jų karjeros skrydžiui? “Tai ir svarbu, kad pagyvenęs užsienyje pradedi suvokti, jog visos durys atviros. Juk niekas ir dabar man netrukdo kandiduoti į profesoriaus vietą bet kuriame konkursą skelbiančiame pasaulio universitete, – tereikia pasitikėti savo jėgomis”, – įsitikinęs lietuvis.