Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad karas skirtas vien vyrams, tačiau mūšiuose dalyvavo ir moterys. Šis ypatingas fenomenas egzistavo daugelyje žemynų ir atsispindi tautų legendose. Ne išimtis ir Lietuva. Kas lemia, kad jaunos, materialiai apsirūpinusios moterys išeitų į karą? Galbūt jas, kaip ir vyrus, paskatina meilė tėvynei, patriotizmas, šlovės siekimas? O galbūt siekis susitapatinti su vyrais? Kad ir kaip būtų, šiame straipsnyje bandysiu paaiškinti, kodėl taip ,,lengva“ iškeisti šeimyninę laimę į nuožmią ,,mentiko“ (husarų uniforminis švarkas) globą.
Marius Vyšniauskas, kamane.lt
Moterys nuolat būdavo istorinių įvykių dalyvės. Pavyzdžiui, pirmoji moteris, laimėjusi Olimpines žaidynes Senovės Graikijoje, buvo Spartos princesė Kyneska (g. 440 m. pr. Kr.). Nuo britų karalienės Boudica († 60 ar 61 po. Kr.), kovojusios prieš Senovės Romą, iki Žanos D‘Ark (1412 – 1431) moterų veiksmai sulaukdavo plačių interpretacijų. Tačiau didžiausią mastą jie pasiekė XIX amžiuje. Moterų karių galima aptikti Napoleono kampanijoje, Pilietiniame Amerikos kare, Krymo kare ir kt. Ir jos ne visada slėpdavo tapatybę (kaip priimta manyti) po vyrišku munduru. Tad apie kelias jų pakalbėsime plačiau.
Ispanų istoriografija Agustiną de Aragon tituluoja ispanų Žana D‘Ark.
Napoleono karų metu į pasipriešinimo uzurpatoriams kovą Europa stojo mūru. Tačiau labiausiai išsiskyrė Ispanija, kurios partizaninis karas – vienas pirmųjų pleištų, sukėlusių didžiosios imperijos griūtį. Ispanų istoriografija Agustiną de Aragon (Agustina Raimunda Maria Saragossa i Domènech, vadinta ,,Agustina de Aragón,” 1786–1857) tituluoja ispanų Žana D‘Ark. Išlikusiuose portretuose regime jauną, išdidžią merginą, rymančią prie užtaisytos patrankos. Pasak šaltinių, karžygė nuo vaikystės mėgo būti apsupta kareivių.1 Būdama 17 metų ji ištekėjo už artilerijos pulko kapralo Joano Roca i Vilaseca ir pagimdė sūnų. Tuo metu (1807 m.) Ispanijos karalius Carlo IV di Borbone (1748–1819) leido prancūzams kirsti savo valstybę žygiuojant link Portugalijos; gyventojai pasipiktino. Žmonės prisijungė prie išlikusios armijos ir pradėjo nuožmią rezistenciją.2 J.R.i Vilaseca buvo pašauktas į kariuomenę, o paskui jį, kaip tuo metu įprasta, išsekė ir žmona.
Tautos didvyre ji tapo 1808 m. Saragosos apgultyje. Šis miestas išliko vieninteliu Šiaurės Ispanijos bastionu, nepavaldžiu Napoleonui Bonapartui (1769–1821). Be to, 450 metų jis nematė karo, tad saugotos tik nedidelės tvirtovės, valdomos generolo José Rebolledo de Palafox y Melzi (1780–1847). Tvirtovė gynėsi sunkiai. Agustina gyveno mieste pas seserį (vyras kariavo fronte), tad kaip ir kitos moterys nešiojo amuniciją, vandenį ir maistą gynėjams mūšio įkarštyje.3
Viena vertus, markitantės4 pareigos yra įprastos, tačiau atskiria ją nuo stereotipinių karžygių, kurios į mūšį stodavo iš pat pradžių. Būtent ant tvirtovės sienų Agustiną de Aragon perliejo patriotizmo banga. Sujaudinta žūstančių karių, ji puolė prie patrankos ir ją uždegė. Moters poelgis įkvėpė gynėjus. Įgulos vadas rekomendavo Agustiną armijai, kur ji gavo karališką apdovanojimą kaip artileristė ir nedidelę algą. Po šių įvykių ji taip pat tapo žinoma, kaip La Artillera (,,Artileriste“).5
Greičiausiai tai daugiausia karinių titulų turinti XIX a. moteris.
Tai primena rusų didvyrę Nadieždą Durovą, memuaruose įvardyta ,,kavaleriste“, ar Emilija Pliaterytę – ,,pulkininke“. Vis dėlto 1808 m. Saragosa krito, o Agustina de Aragon pateko į kalėjimą, iš kurio greitai paspruko. 1809 m. ji buvo paaukštinta dar kartą iki ,,Alférez“ (antrojo leitenanto). Įstojusi į Lamanše veikiantį partizanų būrį, moteris nenustojo rodyti narsos. Kai į karą įsitraukė Anglija ir, išvadavusi Portugaliją, įžengė į Ispaniją, ji prisidėjo prie generolo Arthuro Wellesley, Pirmojo Velingtono kunigaikščio (1769–1852), armijos, kurioje buvo paaukštinta iki karininkės, o po 1813 m. Vitorios mūšio (kuriame buvo sumušti prancūzai) tapo patrankų baterijos kapitone. Greičiausiai tai daugiausia karinių titulų turinti XIX a. moteris. Mūšiams liovusis ji ištekėjo antrą sykį ir išvyko į Ispanijos Šiaurės Afriką. Ten mirė, o po trylikos metų perlaidota Saragosoje.
Savo šlove ją lenkia tik Laskarina Bouboulina (1777–1825), pirmoji oficiali moteris Europos išsivadavimo kovoje. Ji pasižymėjo Graikijos nepriklausomybės kare (1821 m.).
Priešingai populiariai nuomonei, iki 1821 m. Helados, arba Graikijos, kaip šalies, nebuvo. Tad sukilimas prieš turkus pagimdė Heladą (heleniškai kalbančių žmonių tautą, pirmą kartą gavusią tėvynę). 1821 m. Graikijos žemės buvo kontroliuojamos turkų, išskyrus Jonijos salas, kur viešpatavo venecijiečiai, vėliau prancūzai, o nuo 1815 m. britai.6 Vis dėlto sukilimas prasidėjo ne pačioje Graikijoje, o Moldavijoje, kai 4500 graikų, vedami ,,draugiškosios draugijos“ nario, Rusijos armijoje tarnavusio generolo Alexanderio Ypsilantiso (1792 – 1828), įsiveržė ketindami paskatinti vietinius rumunų valstiečius nusimesti turkų jungą.
Akibrokštas: kai po dešimties metų panašus sukilimas kilo buvusioje Abiejų tautų respublikoje (ATR), pasaulis abejingai užsimerkė.
Šis karas tapo parankia priežastimi Europos valstybių intelektualams, pvz., lordui Baironui (George Gordon Byron, 1788–1824) pasinaudoti konfliktu darant įtaką savo šalių visuomenės nuomonei. Akibrokštas: kai po dešimties metų panašus sukilimas kilo buvusioje Abiejų tautų respublikoje (ATR), pasaulis abejingai užsimerkė. Graikijos kova buvo interpretuojama daugelio europiečių pernelyg supaprastintai ir romantizuotai, kaip mūšis tarp Senovės Graikijos idealų ir negailestingų turkų, kurie okupavo ir užgniaužė Periklio, Sokrato ir Platono palikuonis.7 Tad nenuostabu, kad L.Bouboulinos vaidmuo pakerėjo menininkus (Eugène Delacroix, Theodoros Vryzakis). Graikijos nepriklausomybės kare moterys dalyvavo ne tik kaip motinos, žmonos ir dukterys, bet ir kaip karės.8
L.Bouboulina išsiskiria iš amžininkių tuo, jog į kovą įsitraukė būdama ne pirmos jaunystės. Jai buvo keturiasdešimt ketveri, buvo spėjusi du kartus ištekėti ir augino šešetą vaikų. Natūralu, jog moters ryžtas aplinkinius stebino. Dažniausiai į karines kampanijas išeidavo jaunos, meilės romanų apakintos panelės, troškusios atkartoti Žanos D‘Ark žygdarbius. Orleano Mergelė buvo tapusi XIX a. moterų idealu. Šiuo laikotarpiu suklestėjo epiniai pasakojimai apie moterų pasiaukojimą tėvynei, pvz., Adomo Mickevičiaus ,,Gražina“ (1823), Camillo Boito ,,Senso“ (1882) ir kt.
Dažniausiai į karines kampanijas išeidavo jaunos, meilės romanų apakintos panelės, troškusios atkartoti Žanos D‘Ark žygdarbius.
Tapusi našle po antrosios santuokos, L.Bouboulina ėmėsi vadovauti vyro laivams kovoje su turkais. Norėdama užsitikrinti paramą, ji sudarė sutartį su rusais ir ėmėsi diplomatinės misijos su osmanais, bet nesėkmingai. Galų gale su 8 pačios statytais burlaiviais prisijungė prie sukilimo. Nuo revoliucijos pradžios Bouboulina, apsiginklavusi laivais, dalyvavo jūrų apsiaustyse ir kaip raitelė sausumos mūšiuose.9
Simpatizavusi graikams Rusija skyrė šiai moteriai admirolo titulą. Nepaisant kilnaus poelgio, konservatyvioje visuomenėje ši karžygė buvo vertinama skirtingai. Pagyvenusi moteris, palikusi šeimą ir pasirinkusi karės dalę, buvo neįprasta. Jos nuopelnai ir finansinė parama revoliucionieriams atspindėjo nepaprastą patriotizmą. Šį bruožą įmanoma paaiškinti remiantis asmeniniais moters išgyvenimais. Neapykanta osmanams, matyt, atsirado vaikystėje, nes garsioji graikė gimė Konstantinopolio kalėjime, kur tėvai pateko už dalyvavimą Orlovo sukilime (1770 m.). Tad šiuo atveju galima kalbėti apie kerštą. Kita vertus, kerštas, kaip sąvoka, karžygėms nebūdingas. Atsiminimuose jos dažniausiai kalba apie tėvynės meilę, pasiaukojimą, negalėjimą žiūrėti, kaip žūsta nekalti žmonės. L.Bouboulinos mirtis tragiška. Ją nužudė pavydo veikiamas kaimynas. Iš karto po mirties moteris paskelbta tautos didvyre.
L.Bouboulinos mirtis tragiška. Ją nužudė pavydo veikiamas kaimynas. Iš karto po mirties moteris paskelbta tautos didvyre.
O kaip atrodo Rytų Europa? Čia dera kalbėti apie dvi itin panašias merginas: pirmąją moterį Rusijos armijoje Nadieždą Durovą (1783–1866) ir lietuvę grafaitę Emiliją Pliaterytę (1806–1831). Abi jas vienija ne tik asmeninis gyvenimas, bet ir pagarba Lietuvai.
Jų karinius žygius skiria daugiau nei aštuoniolika metų. Pasakojimai gimė nevienodu laiku ir dažnai perpinti legendomis. Šių moterų veiklą galima laikyti pasipriešinimu to meto tvarkai: rūpesčiu namais bei šeimos gerove. Tad istoriografija jas vadina pirmosiomis feministėmis, siekusiomis emancipacijos.
Legenda apie garsiąją kavaleristę N.Durovą gimė 1807 m., šiai dar einant karinę tarnybą. Pagrindinė pasakojimo mintis: pergalė kovoje dėl laisvės – tiek dėl asmeninės, tiek dėl tėvynės. Legendą apie E. Pliaterytę – ,,mergelę didvyrę“ arba ,,narsiąją pulkininkę“ – sukūrė po jos mirties poetas A.Mickevičius (1798 – 1855) eilėraštyje ,,Pulkininko mirtis“ (1832), kur sulygino ją su lenkų karvedžiu Steponu Čarneckiu (1599 – 1665), kovojusiu su kazokais: …nori jis kaip Čarneckis prieš mirtį / Ginklą peržegnoti kario ranka.10
Kadangi apie šias moteris parašyta nemažai straipsnių, be to, lietuviškai išleisti N.Durovos memuarai, tad tekste apsiribosiu kariniu požiūriu. Svarbiausias klausimas: kas paskatino jaunas merginas imtis ginklo?
E.Pliaterytę įsitraukti į sukilimą paskatino A. Mickevičiaus ,,Gražina“. Teigiama, kad mergina žavėjosi didžiojo poeto patriotine kūryba.
Pasak lenkų rašytojo Christieno Ostrovskio, E.Pliaterytę įsitraukti į sukilimą paskatino A. Mickevičiaus ,,Gražina“. Teigiama, kad mergina žavėjosi didžiojo poeto patriotine kūryba. Skaitė daug filosofijos, Lietuvos ir Lenkijos istorijos kūrinių, idealizavo Žaną D‘Ark. Didvyriškų minčių įdiegti galėjo ir guvernantas. Emilijai buvo pasamdytas namų mokytojas vokietis Volfas, prie kurio mergaitė nepaprastai prisirišo. <…> Volfo dėka <…> puikiai išmoko vokiečių kalbą (gerai mokėjo ir prancūziškai).11 Be to, Pliaterių giminė pasižymėjo patriotizmu. Vieno iš jos pusbrolių, Mykolo Pliaterio, Vilniaus 4-osios gimnazijos mokinio, mokykloje ant lentos užrašyta frazė: ,,Tegyvuoja Gegužės 3–iosios konstitucija“ sukėlė ažiotažą tarp valdžios institucijų.
N.Durovos karinį charakterį formavo gyvenimas šalia tėvo bendražygių. Memuaruose minima, kad motina jos nemylėjo. Tai įrodo kraupus faktas. Tėvo husarų pulkui žygiuojant į Chersoną, rotmistras pasiėmė kartu šeimą. Kelyje N.Durova buvusi nerami ir nuolat verkusi, tad motina …griebusi mane mergiščiai iš rankų, tėškė pro langą! Husarai persigandę pakėlė riksmą, nušoko nuo arklių ir paėmė mane nuo žemės visą kruviną ir be jokios gyvybės ženklo.12
Anot amžininkų, Dalvigo išvykimas sukrėtė grafaitę, prie šio įvykio po metų prisidėjo motinos mirtis bei siekimas suartėti su tėvu, kuris dukrą atstūmė.
Vis dėlto mergaitė išgyveno, bet Andrejus Durovas motinai auginti jos nebeatidavė, o perdavė flango husaro Astachovo13 globai, kuris ir formavo tolesnį jos būdą. Apie kitokio pobūdžio mokymą žinių nėra. N.Durova rašo, jog nuo vaikystės mokėjusi visas kareiviškos rikiuotės komandas, šaudyti bei jodinėti. Viso to išmoko iš globėjo. Kas išmokė šaudyti ir jodinėti E.Pliaterytę, neaišku, tačiau galbūt tam įtakos turėjo jos pusbroliai Cezaris (1810–1869) ir Vladislovas (1806–1889) Pliateriai, dažnai atvykdavę į Linksnos dvarą. Būtent Cezaris lydės ją sukilime.
Kitas svarbus gyvenimo periodas – karinė tarnyba. Manoma, kad ,,lietuvių Žaną D‘Ark“ prie sukilimo pamažu vedė gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, išvykusi į Daugpilį ji būdavo nuolat apsupta rusų, kurie ten statė tvirtovę ir lankėsi Pliaterių dvare. Vienas inžinierių – Kablukovas – pasipiršo grafaitei. Ji išdidžiai atsisakė, pareiškė netekėsianti už kitataučio.14 Įdomu, kad tuo pat metu bendravo su baronu iš Saksonijos – Dalvigu. Tad galima daryti prielaidą, kad priešiškumas užsieniečiams apsiribojo tik rusais.
Anot amžininkų, Dalvigo išvykimas sukrėtė grafaitę, prie šio įvykio po metų prisidėjo motinos mirtis bei siekimas suartėti su tėvu, kuris dukrą atstūmė. Visa tai, vienaip ar kitaip, paveikė merginą ir įdiegė priešiškumą Rusijai. Tad 1831 m. kovo 25 d. Antazavėje grafaitė dienoraštyje įrašė tetai skirtą tekstą apie įstojimą į sukilėlių gretas, iš kurio aiškiai matyti visos aplinkybės.
Liudiju šiuo savo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė-Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, lydėjo mane.15
Akivaizdu, kariškas gyvenimas ją traukė nuo vaikystės. Šios mintys grafaitę suartina su N.Durova. Ši taip ir negalėjo susitaikyti su moters pareigomis. Priespauda subrandino mano protą. Aš tvirtai pasiryžau nusikratyti nepakeliamo jungo ir kaip suaugusi [Durovai tuo metu buvo 10 metų] ėmiau planuoti, kokiu būdu tai padarius.16 Nusprendusi išmokti geriau šaudyti ir jodinėti, planavo, kaip persirengusi vyru pabėgs iš namų. Tačiau nors ir nuolatos treniravosi su savo žirgu Alkidu, vis dėlto surado kitą būdą.
Įstojimo į armiją būdas: N.Durovos – slaptas, dėl asmeninių priežasčių, o grafaitės – viešas, pastūmėtas patriotizmo.
Pasak istoriko V.Muravjovo, aštuoniolikmetė Nadiežda Durova <…> davė sutikimą, kai jai pasipiršo Sarapulio zemstvos teismo posėdininkas, 14 klasės tarnautojas Černovas.17 1803 m. gimė sūnus Ivanas, tačiau santuoka dėl nežinomų priežasčių iširo, ir kavaleristė grįžo pas tėvus. Senasis gyvenimas ilgai netruko, ir ji vėl pabėgo, šį kartą į kazokų pulką. Keista, bet iki tol nėra įrašo, kad N.Durova būtų mąsčiusi apie karo tarnybą. Atsiminimuose ji rašo, jog kazokai atsikėlė į jos miestą prižiūrėti tvarkos, ir karininkai dažnai lankydavosi tėvo namuose, tačiau pati mergina sąmoningai vengdavo rodytis su sekmeniu,18 kad vėliau prie jų prisijungtų.
Pagaliau 1806 m. rugsėjo 15 d. kazokai išvyko ir apsistojo 50 varstų už miesto. Po dviejų dienų, naktį, persirengusi uniforma ji paliko namus. Apie pabėgimą žinojo tik tarnas Jefimas. Taigi pagrindinis skirtumas tarp jos ir E.Pliaterytės yra pats įstojimo į armiją būdas: N.Durovos – slaptas, dėl asmeninių priežasčių, o grafaitės – viešas, pastūmėtas patriotizmo.
Kitaip nei N.Durova, E.Pliaterytė jau 1830 m., savo pusbrolių Ferdinando ir Liucijano padedama, buvo priimta į slaptą sukilimo rengimo komitetą. Be to, ji visada prisistatydavo savo vardu, o N.Durova slapyvardžiu – pirma Aleksandru Vasiljevičium Durovu, bajoro sūnumi, pabėgusiu iš namų, vėliau gyvendama Sankt Peterburge bei tarnaudama lenkų kavalerijos pulke – Aleksandru Sokolovu, o dar vėliau – Aleksandru Aleksandrovu, kai tais pačiais metais buvo pristatyta Aleksandrui I (1777–1825) ir prisipažino esanti moteris.
E.Pliaterytė amžininkų atsiminimuose vaizduojama kaip karė, demonstruojanti rezultatus po kiekvieno susirėmimo.
Tai dar vienas šių dviejų asmenybių skirtumas. E.Pliaterytė bendravo tik su sukilimo vadais ir iki aukštesnių asmenų nesugebėjo prieiti (galbūt taip nutiko dėl ankstyvos žūties). Kita vertus, N.Durova su caru susipažino karjeros pradžioje, tad galima tik spėlioti, kodėl E.Pliaterytė nemezgė platesnių ryšių. Gal kaltas karinis laipsnis (pulko kapitonė), trukdęs asmeniniams norams.
Kalbant apie karinius žygius, abi asmenybes galime lyginti tik iš dalies. Nors abi dalyvavo mūšiuose, tačiau jų reikšmė nevienoda. Štai E.Pliaterytė amžininkų atsiminimuose vaizduojama kaip karė, demonstruojanti rezultatus po kiekvieno susirėmimo (Zarasų mūšyje, Priestavonių mūšyje netoli Radviliškio), o N.Durova atsiminimuose pateikia nevienalytį vaizdą, atspindintį ne tiek jos drąsą, kiek abejingumą. Tikro mūšio lauke ji dalyvavo vos kelis kartus, o kiti epizodai tiek Borodino kautynėse (susižeidusi koją mergina leido laiką Burogo padangtėje), tiek Heilsbergo mūšyje (kurio dalį pramiega miestelio smuklėje) tėra antraeiliai. Vienintelės svarbios kovos, kuriose ji dalyvavo, vyko ties Smolensku 1812 m., kai besitraukiantis Podjampolskio būrys nesėkmingai susirėmė su prancūzais, ir Prūsijoje, kur už narsą buvo apdovanota V klasės Šv.Georgijaus ordinu.
E.Pliaterytės veikla karinėse stovyklose atskleidžiama mineralogo Ignoto Domeikos (1802–1889) raštuose. Jis mini ir pirmą jų susitikimą generolo Deziderijaus Chlapovskio (1788–1879) stovykloje Gabrialiavoje (Trakų apskritis), Gabrieliaus Oginskio (1784–1842), Trakų apylinkių sukilėlių vado, dvare.
Prie mūsų prisidėjo gausokas, vilkinčių gera apranga, ginkluotų ietimis ir kardais sukilėlių būrys, vadovaujamas Pliaterytės. Su ja kartu atvyko Cezaris ir Vladislovas Pliateriai, nemažai jaunuomenės ir pėsčių savanorių.19
Grafaitė apibūdinama, kaip žemo ūgio, nedaili, tačiau simpatiška mergina. Autorius pabrėžė ją buvus griežto, netgi išdidaus, elgesio, reikalavusią iš kitų pagarbos sau. Ją lydėjo kita moteris Marija Rašanavičiūtė (g. 1809). Svarbu priminti, kad sukilimo metu Lietuvos ir Lenkijos armijoje tarnavo daug moterų.
Svarbu priminti, kad sukilimo metu Lietuvos ir Lenkijos armijoje tarnavo daug moterų.
Iš mažiau žinomų galima paminėti bajoraitę iš Raseinių Antaniną Tamašauskaitę (1814–1883). Mergina išsiskyrė beribe meile savo tėvynei ir išgirdusi, kokią įtaką nelaimės daro jos šaliai, verkdavo graudžiomis ašaromis.20 Būtent šios merginos sprendimui įstoti į armiją įtakos padarė E.Pliaterytės asmuo. A.Tamašauskaitė pasižymėjo Mankunėlių mūšyje, kur kaudamasi šalia generolų Antano Gelgaudo (1792–1831) ir D.Chlapovskio parodė nepaprastą drąsą. Po sukilimo ilgai gyveno užsienyje, kol gavo caro amnestiją. Taigi matome, kad E.Pliaterytės vaidmuo formuojant kitas asmenybes buvo gana stiprus. Tuo tarpu N.Durova įkvėpė tik jaunesnį brolį, kuris paskui ją išvyko į armiją ir buvo įrašytas tarp Michailo Kutuzovo (1745–1813) štabo pasiuntinių, tačiau tikruose karo veiksmuose nedalyvavo.
Sukilėliams atvykus į Kauną, lietuvių karžygė sutikta džiugiai. Pliaterytės priėmimui buvo iškeltas netgi pokylis. Vaišės buvo surengtos ponios Kovalskos, prakilnios damos, garsios Adomui Mickevičiui rodyta pagarba ir draugyste su juo, namuose.21
Tad galima spręsti, kad grafaitė laukta visur ne tiek dėl titulo, kiek dėl herojinio moters apsisprendimo; vadinta “gyvąja Gražina“. Vėliau I.Domeika aprašo ir lemiamas Kauno kautynes, kurių metu E.Pliaterytė buvo sužeista. Sukilėlius užpuolė nuo Vilniaus kelio pusės atjoję kazokai.
Ne itin didelė lyguma driekiasi tarp Vilijos ir miško, į kurį turėjome suskubti bėgdami nuo puolančių priešų. <…> Čia <…> panelė Pliaterytė <…>, besisukiojanti tarp kartečės šūvių, nukrito nuo žirgo; tą akimirką Macevičius pasiveja ją, pats nušoka žemėn, plėšte išplėšęs iš besivejančių kazokų užkelia ant savo arklio ir kartu su jos drauge sprunka į mišką.22 Svarbu pažymėti, kad autorius pateikė dalį įvykio, nes, pasak šaltinių, iš tiesų grafaitė neatsitiktinai nukrito nuo žirgo, jojant pro vartus užsikabino drabužiai23, ir ji apalpusi.
Kam mums tos jūsų amazonės! Šit mes turime savo mergytę! Gal ne tiesa? Laibas kaip degtukas, sulig kiekvienu žodžiu rausta.
Šis įvykis paskatino vyrų diskusijas apie kariaujančias moteris. I.Domeika teigė, jog pats ir dalis pulko pritarė, kad moterys dalyvautų. Moterys turi nepaisyti pavojų ir netgi dalyvauti mūšiuose už tėvynę.24 Tačiau E.Pliaterytę išgelbėjęs Stanislovas Macevičius buvo priešiškas. Kita vertus, ir pats I.Domeika pritarė tik iš pagarbos grafaitei, tad galima manyti, kad vyrai į tokius ekscesus žiūrėjo neigiamai.
Visai kitaip kareiviai reagavo į N.Durovą. Kad ,,jaunojo vaikinuko“ išvaizda keldavo nuostabą, liudija kalbos, kuriose Aleksandrovas (Durova) buvo lyginamas su moterimi. Vienas iš pasiuntinių Davydovas teigė: Kam mums tos jūsų amazonės! Šit mes turime savo mergytę! Gal ne tiesa? Laibas kaip degtukas, sulig kiekvienu žodžiu rausta.25 Nors kalbos apie armijoje tarnaujančią moterį sklido plačiai, tačiau teisybę žinojo nedaugelis.
N.Durova artimai susijusi ir su Lietuva. Kavaleristė priklausė Tuolmino lietuvių ulonų pulkui kaip paporučikas, po metų tapo poručiku.
Garsusis partizanas poetas Denisas Davidovas (1784–1839) laiške Aleksandrui Puškinui (1799–1837) apie N. Durovą rašo žinojęs, jog toji buvusi moteris, kadangi visą tą metą, kai traukėmės nuo Nemuno iki Borodino, aš kartu su ją tarnavau ariergarde.26 Jis teigė, kad jo vadovaujamame Archtyrkos pulke nuolat kalbėta apie tai, jog Aleksandrovas moteris. Vis dėlto D.Davidovas neatsispyrė pagundai prisipažinti, kad kartą sutiko ją akis į akį. Kartą sustojus pailsėti, man pasitaikė užsukti į trobą kartu su to paties pulko, kur tarnavo Aleksandrovas, karininku <…> Volkovu. <…> Ten radome jauną ulonų karininką, kuris vos mane išvydęs, atsistojo, nusilenkė, pasiėmė kiverį ir išėjo pro duris. Volkovas man tarė: ,,Čia Aleksandrovas, kuris, kaip šnekama, yra moteris.“27 Taigi iš tikro kariai nenumanė apie pulko draugės lytį, net pati kavaleristė prisipažino girdėjusi įvairių, kartais juokingų istorijų apie save.
Svarbu paminėti, kad N.Durova artimai susijusi ir su Lietuva. Kavaleristė priklausė Tuolmino lietuvių ulonų pulkui kaip paporučikas, po metų tapo poručiku. Taip pat ir lenkų Podjampolskio kavalerijos pulkui. Jos atsiminimuose minimi netgi grafai Pliateriai, žinoma, tik kaip antraeilės personos žygių fone.
N.Durova armijai liko ištikima iki mirties. Ji tarnavo iki 1820 m.; tada grįžo į tėvo namus, ėmėsi literatūrinės veiklos. Kai 1866 m. mirė per pamaldas, pačios prašymu buvo įvardyta vyrišku vardu, o laidotuvės vyko su iškilminga kariška ceremonija, kurios metu ant aksominės pagalvėlės neštas Šv.Georgijaus kryžius, vienintelis karinis apdovanojimas, įteiktas moteriai.
Paskutiniai E.Pliaterytės mėnesiai prabėgo mūšių įkarštyje. Paskutinė jos kova įvyko ties Šiauliais. Sukilėlių raportuose pranešama: Ypatinga vyriška drąsa pasižymėjo kapitonė Emilija Pliaterytė.28 Paskui sukilėliai išsiskyrė. A.Gelgaudas, D.Chlapovskis ir E.Pliateryte pasuko į Prūsiją, tačiau paskutinę akimirką grafaitė atsisakė peržengti sieną sakydama, kad vadai kompromituoja armiją. Pasak šaltinių, savo apsisprendimą ji pagrindė žodžiais: Aš nepadarysiu sau gėdos pasiduodama, eisiu viena, pasieksiu savo.29 Kartu su pusbroliu Cezariu ir adjutante M.Rašanavičiūte patraukė į Lenkiją, tačiau žygiuodama per mišką vos nepateko į rusų rankas. Nusilpusią po dešimties dienų ją nugabeno į eigulio trobelę, o vėliau svetima pavarde pergabeno į Justinavo dvarą, kur 1831 m. gruodžio 23 d. mirė. Dvaro savininkas Abramavičius palaidojo merginą slapta Kapčiamiesčio bažnyčios šventoriuje.
Tad galime teigti, kad moterų žygiai ne mažiau kaitina vaizduotę nei vyrų.
***
_______________
1 Castro I., Agustina de Aragón: The Spanish Joan of Arc.
2Ten pat.
3Ten pat.
4Markitantė – smulki civilė prekybininkė, lydėjusi kariuomenę žygiuose. Markitantai egzistavo iki XX a. pradž. Jie buvo labai svarbūs atsiradus reguliariajai kariuomenei, bet dar nesusiformavus kariuomenės aprūpinimo sistemai. Tiekdavo kareiviams įvairius buitinius reikmenis. Markitantėmis dažnai dengdavosi dalinius lydinčios prostitutės.
5Ten pat., Castro I., Agustina de Aragón: The Spanish Joan of Arc.
6Barrett M., The Greek Revolution of 1821.
7 Ten pat.,
8Cook. A. B., Women and war: a historical encyclopedia from antiquity to the present, Vol. 1, 2006.
9Ten pat., Cook. A. B., Women and war….…
10 Mickevičius A., Pulkininko mirtis // Mickevičius A. Eilėraščiai poemos, sud. J. Marcinkevičius, Vilnius, 1987, 33 p.
11 Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a., Vilnius, 2007, 93 p.
12 Durova N., Kavaleristė, Vilnius, 1986, 7 p.
13 Ten pat., 8 p.
14 Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a…..95 p.
15 Dobkevičius K., 1831 metų sukilimo Lietuvos didvyrė Grafaitės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms // XXI amžius, 2006 m. lapkričio 15, 6 p.
16 Durova N., Kavaleristė….10 p.
17 Muravjovas V., Kavaleristė Nadiežda Durova // Durova N., Kavaleristė…….302 p.
18 Čekmenis – XVIII – XIX a. vyriškas rūbas dėvėtas Rusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje.
19 Domeika I., Mano kelionės I t., Vilnius, 2002, 56 p.
20 Liszewscy A ir B., Antonina Tomaszewska — porucznik jazdy żmudzkiej// Kurier Wilenski, 2010 sausio 8, Nr. 4
21 Domeika I., Mano kelionės………59 p.
22 Ten pat., 62 p.
23 Butkuvienė A. Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a….. 96 p.
24 Domeika I., Mano kelionės………. 623 p.
25 Ten pat., 110 p.
26 Muravjovas V., Kavaleristė Nadiežda Durova………..309 p.
27 Ten pat., 309 – 310 p.
28 Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a……. 97 p.
29 Ten pat., 97 p.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2014 m. liepos 15 d.
Loading ...