BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Valstybė dar tik pradeda blaivytis. Visai neseniai ji pripažino daugelį metų neigtą tiesą, bet dar nežino, ką su tuo daryti. Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata šią situaciją prilygina iš liūno pradėjusio kilti alkoholiko būsenai. Laukia sunkus blaivėjimo kelias, nes alkoholikų šalyje tiek, kiek gyvena Klaipėdoje, – daugiau nei 150 tūkstančių.

– Kilnoti taurelę, tėtukas grįžo linksmas, piktnaudžiauti alkoholiu. Ar jums neatrodo pernelyg švelni ta leksika, kurią renkamės kalbėdami apie besaikį alkoholio vartojimą? Ar apskritai suvokiame, kokio masto tai problema?

– Tik pastaraisiais mėnesiais, kai įvyko tos tragedijos (Kražių žudynės, Saviečių kaime į šulinį sumesti vaikai – J.K.), visuomenė pradėjo suvokti, kokio masto problemą turime. Visa valstybė serga alkoholizmu – iš dalies man tai analogija su sergančiais žmonėmis. Jie labai ilgai neigia ligą, nepripažįsta, kad negali suvaldyti situacijos. Supratimas atsiranda tik įvykus didelėms nelaimėms. Valstybės mastu lygiai tas pats: 25 metus ši problema buvo ignoruojama, tarsi nematoma, dabar pradėta suvokti, kaip tai rimta ir kad reikia kažką daryti.

O vartojami terminai rodo, kad alkoholizmas nėra suprantamas kaip liga, daugelis traktuoja jį kaip lengvabūdiškumą, pasileidimą, moralinį silpnumą. Kai žmogus nekontroliuoja alkoholio vartojimo ir kenkia sau bei kitiems, tai yra ligos simptomai, bet visuomenėje manoma kitaip. Kiekviena liga, taip pat ir ši, progresuoja, negydoma ji gali baigtis liūdnomis pasekmėmis.

– Kada alkoholizmas pradėtas laikyti liga ir atsirado būdų jam gydyti?

– Priklausomybė kaip liga pradėta pripažinti tik praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Neseniai, bet per tą pusę amžiaus ji intensyviai tyrinėta, atlikta labai daug mokslinių tyrimų, aprašyti simptomai, eiga. Iki to laiko priklausomybė buvo laikoma labiau yda, o ne liga, ir daugelis žmonių iki šiol taip tebemano.

Pirmasis alkoholizmą kaip ligą įvardijo vienas žymiausių šios priklausomybės tyrinėtojų Nyderlandų mokslininkas Elvinas Mortonas Jellinekas. Knygoje „The Desease Concept of Alcoholism“ („Alkoholizmo kaip ligos suvokimas“), kurioje jis suformulavo savo teoriją, rašoma ir apie lietuvius.

Mokslininkas ieškojo priežasčių, kodėl vienose Amerikos emigrantų bendruomenėse išsivysto priklausomybė, o kitose ne, ir padarė išvadą, kad tai labai priklauso nuo jų kultūros. Lietuviai, turintys gausaus alkoholio vartojimo įprotį, buvo paminėti kaip viena iš tų neatsparių tautų, kurių priklausomybė emigracijos sąlygomis vystosi.

– Bet mums įprasta kildinti save iš blaivininkų – tokie buvo ir Vytautas Didysis, ir Jogaila. Argi girtavimo „kultūra“ į Lietuvą nėra atnešta sovietinių okupantų?

– Gal tai žeidžia lietuvių savimonę, bet Lietuvoje alkoholis labai didelė problema buvo visuomet, pradedant viduramžiais.

Kryžiuočių kronikose aprašoma, kaip lietuviai savaitėmis geria alų. Mykolo Lietuvio 1550 m. traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ lietuviai stipriai kritikuojami, nes, palyginti su kitomis tautomis, labai gausiai vartoja alkoholinius gėrimus.

1818 m. pasirodė garsaus Vilniaus gydytojo Jokūbo Šimkevičiaus veikalas apie girtuoklystę, kuriame teigiama, kad Lietuvos kaimas visiškai prasigėręs. Galų gale Motiejaus Valančiaus blaivybės iniciatyvos nebūtų galėjusios atsirasti šalyje, kurioje alkoholio problemos nebuvo.

Taigi lietuviai visais laikais buvo linkę į didelį girtavimą. Ir tai nieko nuostabaus, nes visas regionas – Rusija, Lenkija – buvo toks pat. Bet sovietinės okupacijos metai, be jokios abejonės, šias problemas tik padidino. Daugelis žmonių neteko savo ūkių, prarado žemes, buvo atkirsti nuo tradicijų – tai lėmė lūžį tautos sąmonėje. O kur dar girtavimo tradicijos darbovietėse, šeimose.

– Gal galėtumėte detaliai papasakoti, kas vyksta geriančio žmogaus organizme. Kuris organas, kokios organizmo reakcijos skelbia nuosprendį, kad riba jau peržengta – žmogus tapo alkoholiku?

– Biologinis pagrindas yra smegenyse. Tam tikrose jų struktūrose sutrinka neuromediatorių, cheminių medžiagų, kurios perduoda impulsą iš vieno neurono į kitą, veikla. Smegenyse yra pasitenkinimo centrai, atsakingi už alkio jausmą ir malšinimą, taip pat ir troškulio, kitų funkcijų, garantuojančių žmogaus, kaip biologinio gyvūno, išlikimą. Alkoholis veikia tuos malonumo centrus, dažnai vartojamas jis sutrikdo medžiagų apykaitą, gali formuotis toks pat alkoholio poreikis, koks kyla jaučiant troškulį ar alkį.

Pagrindinis biologinius pakitimus signalizuojantis rodiklis, reiškiantis ligos pradžią, – vartojamo alkoholio kontrolės susilpnėjimas arba praradimas. Sveikas žmogus jį vartodamas gali laiku sustoti, nes žino, kad išgėrus per daug gali būti nemalonumų – ar finansinių nuostolių, ar elgesio sutrikimų, kai įsiveliama į muštynes, sėdama prie vairo išgėrus ir panašiai. Šį simptomą puikiai iliustruoja palyginimas su automobiliu, kurio stabdžiai netvarkingi. Jis gali sustoti, bet atsitinka ir taip, kad stabdžiai neklauso, ir tada patiriama avarija su skaudžiais padariniais.

Vartojimo nebeįstengiantis kontroliuoti žmogus kitą dieną ne viską prisimena, jis jaučia nerimą ar kaltės jausmą, kad praėjusį vakarą netinkamai elgėsi, išleido per daug pinigų, buvo nemandagus ir panašiai. Tai irgi ligos pradžios simptomas.

– Ar iš tiesų būna taip, kad kažkas gali ilgai ir dideliais kiekiais gerti, bet netapti alkoholiku? Kodėl vieni suserga, o kiti ne?

– Kuo labiau aplinkoje paplitęs alkoholio vartojimas, tuo daugiau žmonių patiria riziką susirgti. O jei kalbame apie individualų lygį, svarbiausią žodį taria genetika. Tai, ar gėrimas prives prie ligos ir kaip greitai tai atsitiks, net 60 proc. lemia žmogaus genai.

Biologinių tėvų alkoholikų vaikams rizika susirgti priklausomybe nuo alkoholio yra 3–4 kartus didesnė. Tai parodė rimtos studijos, kai buvo stebimi tokių tėvų vaikai, įvaikinti kitų šeimų ir jose augę, t.y. atliktos atmetus socialinį faktorių.

– Atsisakyti alkoholio iš tiesų sunku ar tai tik dar vienas mitas, patogus jo vartotojams? Juk susirgęs, pavyzdžiui, diabetu žmogus tiesiog ima ir pamiršta saldumynus, neprašydamas nei užuojautos, nei medikų pagalbos. Tad kuo ypatingas alkoholizmas?

– Terminas „alkoholizmas“ dabar mediciniškai nebevartojamas. Pagrindinė diagnozė, su kuria mes dirbame, yra priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Kitas sutrikimas – alkoholinės abstinencijos būklės.

Jeigu žmogus keletą dienų vartoja alkoholį ir staiga nutraukia, atsiranda abstinencija. Kamuoja širdies plakimas, prakaitavimas, nemiga, drebulys, baimė, nerimas, išgėrus tam tikrą kiekį alkoholio trumpam palengvėja, bet kai organizmas jį suskaldo, simptomai vėl grįžta. Medikų uždavinys – skiriant vaistų padėti žmonėms, kurie patys negali išeiti iš daugelį dienų ar savaičių trunkančių užgėrimų, išeiti iš šių būklių.

Abstinencijos būklė gali komplikuotis į alkoholinę psichozę, kai sutrinka paciento orientacija vietoje ir laike, jis girdi balsus, mato haliucinacijas. Sąmoningumą praradusį žmogų reikia guldyti į izoliuotą skyrių, kad jis nepakenktų sau arba kitiems.

Priklausomybės nuo alkoholio sindromas yra lėtinė liga, kai pagerėjimo laikotarpius keičia atkryčiai. Ji dažniausiai trunka daugelį metų, kartais ir iki gyvenimo pabaigos.

– Alkoholizmas – neišgydomas, tapęs alkoholiku, juo ir liksi?

– Kaip ir kitose medicinos srityse, viskas priklauso nuo ligos etapo. Jei žmogus dar  pradiniame etape pakeičia įpročius, su gydytojų pagalba alkoholizmas, galima sakyti, išgydomas. Jei pacientas pasiekęs vidurinį etapą, jis galės grįžti į normalų gyvenimą, bet turės visiškai atsisakyti alkoholio. Trečiasis etapas, kurį galima būtų prilyginti terminalinei bet kurios ligos stadijai, tarkim, ketvirtos stadijos onkologinėms ligoms, pagydomas labai sunkiai, įmanoma tik paliatyvi slauga.

Priklausomybė yra klastinga liga. Alkoholio poreikis tampa vyraujantis, svarbesnis negu tėvai, vaikai, darbas, pomėgiai, sveikata. Visas mąstymas performuojamas taip, kad žmogus toliau galėtų vartoti gėrimus. Tie, kurie bando sustabdyti, tampa priešais. Tad jis iš lėto netenka darbo, šeimos, lieka vienišas. Progresuojant ligai žmogus miršta dėl įvairių priežasčių – kepenų cirozės, nelaimingų atsitikimų, traumų, infarkto ar insulto, kuris ištinka esant abstinencijos būklei.

Tačiau kartais žmonės, patyrę itin katastrofišką psichologinę ir fizinę būseną, nusprendžia tapti blaivininkais. Jeigu tai labai stipri asmenybė su labai stipria valia ir aiškiu mąstymu, atskirais atvejais įmanoma visiškai atsisakyti alkoholio. Bet tai labai reti atvejai.

– Nors liga nepagydoma, klastinga, jūs vis dėlto ją gydote, būna, kad ir išgydote. Kaip tai vyksta?

– Saugiai išvedus iš abstinencijos būklės, kitas etapas yra atkryčių prevencija, tada koncentruojamasi į elgesio keitimą. Kai pacientas dešimt ir daugiau metų visas savo emocines būsenas įpratęs reguliuoti alkoholiu, jo atsisakius reikia išmokti kitais būdais tvarkytis su nerimu, stresu, galų gale išmokti blaiviam džiaugtis, švęsti – suformuoti naujus gyvenimo įgūdžius. Kaip ir metant svorį būna sunku, nes reikia laikytis dietos, skaičiuoti kalorijas, o alkoholikui reikia taikytis prie naujų elgesio modelių.

Yra ir vaistų, kurie taip pat gali padėti. Vieni įjautrina organizmą alkoholiui, išgėrus kad ir bokalą alaus žmogų pykins, kris spaudimas, išmuš raudonis. Kiti mažina potraukį, užgėrimų recidyvų tikimybę.

Taigi būdų yra, bet bėda ta, kad apie gydymą, ne tik apie pačią ligą, visuomenėje prikurta daug mitų. Dabar daugelis savivaldybių tarsi norėtų spręsti šią problemą, bet kas vyksta? Gyventojai susodinami į autobusiuką, vežami į gydymo įstaigą, kur jiems atliekamas kodavimas.

Šis būdas nėra aprobuotas kaip gydymo metodas, mes jo nemokome nei studentų, nei rezidentų. Tai apgaulė. Žmogui suleidžiama kažkokių neutralių vaistų ir pasakoma, kad jei per šešis mėnesius jis išgers bent lašą, bus paralyžiuotas, apaks, numirs. Tai niekuo nepagrįsti gąsdinimai.

Nepaisant to, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) kodavimą yra įtraukusi į… mokamų paslaugų sąrašą, o savivaldybės jas apmoka. Šis fenomenas būdingas tik posovietinei teritorijai. Sovietų Sąjungoje, totalitarinėje valstybėje, baimė buvo svarbiausias įrankis reguliuojant piliečių elgesį – kodavimas užsiliko nuo tų laikų.

Kadangi per 25 metus neskirta dėmesio psichologų, socialinių darbuotojų, kurie pacientams padėtų adaptuotis, darbui, nebendradarbiaujant sveikatos priežiūros įstaigoms ir vaiko teisių apsaugos skyriams, mitas, kad kodavimas gali padėti, tebėra gyvas. Jis trukdo adekvačiai spręsti problemą. Kodavimo poreikis yra didžiulis. „Google“ paieškos sistemoje įrašę, pavyzdžiui, „alkoholizmo gydymas“, iškart gausite bent dešimt privačių tuo užsiimančių įstaigų. Joms tai lengvi pinigai.

– Ar nuo šių problemų labiau apsaugoti aukštesnio intelekto žmonės? Ar juos  paprasčiau gydyti, išgydyti?

– Aštrus intelektas, domėjimasis, kas vyksta sergant ir bandant įveikti problemą, yra geras faktorius kaip ir bet kurios kitos ligos atveju.

Bet yra ir vienas sunkumas. Kuo žmogaus socialinė padėtis, intelektas aukštesnis, tuo jam labiau gėda kreiptis dėl gydymo. Situacija pamažu keičiasi, bet dar neseniai žmonės labai bijojo, kad paaiškės, jog serga. Jungtinėse Valstijose šias baimes padėjo įveikti buvusi pirmoji ponia Betty Ford, įkūrusi prabangų cen­trą priklausomybėms gydyti. Atsidurti ten tapo prestižo reikalu, mada, žmonės nustojo gėdytis savo ligos.

Lietuvoje to nėra. Daugelis aktorių, atlikėjų, kuriuos kamuoja priklausomybės, gydosi pas mus, kartu su kitokiu kontingentu. Būtų didelis pliusas, jei sudarytume tinkamas sąlygas aukšto intelekto, žinomiems žmonėms.

Bet pokyčiai visuomenėje vyksta. Tai, kad trys Seimo nariai (Rokas Žilinskas, Egidijus Vareikis, Naglis Puteikis – J.K.) prisipažino esantys priklausomi nuo alkoholio, sėkmingai šias problemas išsprendę, skleidžia labai teigiamą pavyzdį. Po truputį formuojasi nuomonė, kad gydyti priklausomybę, prisipažinti, kad esi perėjęs gydymo kursą, yra madinga.

Tai padeda visuomenei suvokti, kad priklausomybė yra liga, kad reikia gydytis keičiant savo elgesį, psichologiją ir šios pastangos nėra beviltiškas dalykas. Dalis visuomenės priklausomus asmenis tapatina su konteinerių kontingentu ir benamiais, bet jie yra tik paskutinė stadija po 20 metų ligos. Pavyzdžiai priverčia suklusti, nes sergančių gali būti tarp mūsų pačių bendradarbių, giminaičių.

– Jei paprašyčiau nupiešti tipinio alkoholiko portretą, koks jis būtų?

– Manau, kad tai neįmanoma. Alkoholikas gali būti ilgametis valstybės tarnautojas, dirbantis ministerijoje, iš sudėtingų situacijų išsisukantis su nedarbingumo lapeliais ar kolegų pagalba. Kartais portaluose pasirodo žinučių, kad rado valdininką miegantį girtą savo kabinete. Tai ilgalaikės ligos netikėta komplikacija, dėl kurios jis pasmerkiamas, išmetamas iš darbo. Iš tiesų bendradarbiai turėjo rūpintis juo anksčiau, užuot leidę slysti į dugną.

Ir šalia tokio ligonio – į tą patį portretą neįtelpantys tam tikrą degradacijos lygį pasiekę žmonės, kurių smegenys pažeistos alkoholio, labai riboto intelekto ir galimybių.

– Kodėl rezultatų duoda tik paties žmogaus noras, o prievarta priklausomybės atveju – beprasmė?

– Yra ne visai taip. Motyvacinis procesas gali prasidėti anksčiau. Žmogus gali neigti ligą, bet jis, tarkim, daro pravaikštas darbe. Darbdavys gali iškelti sąlygą: arba atleidimas iš darbo, arba mėnesio trukmės gydymo kursas. Didelė tikimybė, kad per mėnesį žmogus pripažins turintis priklausomybę, pakeis savo nuostatas ir elgesį. Taigi ligos suvokimas atsiranda gydymo metu, ne prieš kreipiantis. Analogiškų situacijų būna ir šeimose, kai vienas iš sutuoktinių pasiūlo rinktis: skyrybos arba gydymasis.

Pagrindinis dalykas – užtikrinti kontaktą tarp žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ir specialistų.

– O ar yra medicininis apibrėžimas to dugno, kurį esą būtina pasiekti norint atsispirti ir pradėti lipti aukštyn?

– Tai pasenusios nuostatos. Jos suformuotos anoniminių alkoholikų dar praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Įdomu tai, kad jie intuityviai, būdami ne specialistai, priklausomybę pripažino liga, vertino ją kaip tuo metu mokslininkų atrastą alergijos reiškinį. Nuo to laiko atsirado daug psichologinių technikų – ir motyvacinis interviu, ir kognityvinė elgesio terapija, kitos, leidžiančios dirbti su žmogumi, kai jis dar tik pradeda slysti žemyn.

Daugelyje šalių tą daro šeimos gydytojai. Tarkim, pamatęs, kad paciento aukštas kraujospūdis, gydytojas klausia, kiek praėjusią savaitę jis išgėrė alkoholio, o įvertinęs atsakymą pasiūlo mažinti kiekį.

Anksčiau manyta, kad tokius pacientus reikia pabarti, pagąsdinti, ir tai suveiks. Remiantis dabartinėmis technikomis leidžiama žmogui racionaliai įvertinti alkoholio vartojimo riziką. Daugelis sugeba suvokti, kad per didelis kiekis pablogins sveikatą, nuotaiką, šeimos santykius, pakenks darbui, ir sugeba jį sumažinti, o nepavykus – ir visiškai jo atsisakyti. Lietuvoje tokios pagalbos mažai, bet SAM planuoja šias intervencijas daryti.

– Kiek valstybės biudžetui atsieina vieno žmogaus gydymo kursas jūsų vadovaujamoje įstaigoje?

– Abstinencijos gydymas stacionare kainuoja apie 30 eurų per dieną. Mėnuo – beveik tūkstantis eurų. Prieš tai dar reikia nutraukti abstinenciją, savaitė kainuoja 200 eurų. Taigi vieno žmogaus paketą sudarytų 1–1,5 tūkst. eurų. Tai ekonomiškas gydymas, nes jeigu žmogus nekeičia elgesio, anksčiau ar vėliau atsiduria reanimacijoje, traumatologijos skyriuje, o ten išlaidos gerokai didesnės.

Jei kalbėtume apie pradinius gydymo būdus, taikomus ambulatoriškai, mėnesio konsultacijos kainuoja 60, vaistai – 20 eurų.

– Kokia dalis pacientų, baigusių gydymą jūsų įstaigoje, įstengia pradėti blaivų gyvenimą?

– Imdami vidurkį tų pacientų, su kuriais dirbome pagal Minesotos programą, sakome, kad apie 50 proc. jų metus bus remisijos būklės, nevartos alkoholinių gėrimų. Likusieji skyla į dvi dalis: vieniems pagerėjimas nebūna stebimas, kitiems būna atkryčių, bet bendrai imant tarpai tarp ligos epizodų būna ilgesni.

Šiame centre per metus ambulatoriškai gydome apie 4 tūkst., stacionare – apie tūkstantį žmonių.

– Kalbant apie alkoholizmo mastą šalyje minimi skirtingi skaičiai. Gal jūs turite realų vaizdą, kiek žmonių kenčia nuo šios priklausomybės?

– Lietuvoje yra per 50 tūkst. oficialiai sveikatos įstaigose registruotų priklausomų nuo alkoholio žmonių. Bet ši statistika nėra tiksli, nes dauguma sergančiųjų priklausomybe kreipiasi į įvairias privačias įstaigas – jų taip pat gali būti 50 tūkst., ir dar tiek pat nesikreipia niekur. SAM pateikiamas skaičius yra 150 tūkst.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimų duomenimis, Lietuvoje kas dešimtas vyras ir kas penkiasdešimta moteris yra priklausomi nuo alkoholio.

Kokia dinamika? Turėdamas omenyje situaciją mūsų kaimuose manyčiau taip: kiek priklausomų nuo alkoholio asmenų išmiršta, tiek pat jų vietoje atsiranda naujų. Bet kalbėti apie tikslesnes tendencijas sunku, nes Lietuvoje priklausomybės nuo alkoholio dinamika netiriama. Stebimas tik narkotinių medžiagų vartojimas, kas ketverius metus pagal patikimas metodikas atliekant tyrimus.

– PSO duomenimis, 2014 m. pagal alkoholio vartojimą buvome treti pasaulyje – Lietuvoje vienam žmogui tenka 15,4 litro gryno alkoholio per metus. Toks aukštas rodiklis užfiksuotas pirmą kartą. Ar jūs, kaip gydytojas, įžvelgiate to priežastis?

– Didžiausią kiekį išgeria būtent mūsų tikslinė grupė – priklausomi nuo alkoholio asmenys, jiems tenka po 0,7–1 litrą degtinės per parą. Nesistebėkite, net vienas žymus žmogus, dabar nebevartojantis, viešai yra prisipažinęs, kad per dieną išgerdavo butelį degtinės. Kadangi Lietuvoje yra labai daug nuo alkoholio priklausomų žmonių, tai tiek ir išgeriama.

Valstybė ką tik suvokė problemą, dabar turėtų būti veiksmas. Dauguma savivaldybių pripažįsta, kad alkoholizmas yra viena rimčiausių jų problemų, bet neturėdamos gairių elgiasi kaip išmano – sodina į autobusiukus ir veža koduoti. Tokios iniciatyvos tikrai nėra pačios geriausios, nors vienam kitam tai ir padeda.

Savivaldybių mobilios vaiko teisių priežiūros specialistų komandos lanko problemines šeimas, tikrina jų gyvenimo sąlygas, paskui sprendžia dėl socialinių pašalpų, rekomenduoja gydytis. Taigi savivaldybės turi gerosios praktikos, bet priklausomybių atveju jos nežino, ką daryti, kaip su tuo tvarkytis.

Valstybės mastu irgi tik dabar pradėta diskutuoti, svarstoma, ar taikyti priverstinę hospitalizaciją, ar ieškoti galimybių kompensuoti vaistus ir t.t. Bet nėra jokios koordinuojančios institucijos, jokio veiksmų plano. Kalbama apie tai, kad reikėtų mažinti prieinamumą, riboti reklamą. Toks suabsoliutinimas – meškos paslauga, nes sudaroma iliuzija, kad problema išsprendžiama labai paprastai, tiesiog uždraudžiant, ribojant. Ir pamirštant, kad daugybė žmonių turi priklausomybę, gyvena socialinėje atskirtyje, augina vaikus, kad būtina skubiai imtis problemos savivaldybių lygmeniu.

– Koks jūsų paties santykis su alkoholiu?

– Nesu visiškas abstinentas, stengiuosi labai riboti gėrimus, neviršiju mažai rizikingo vartojimo.

Krečia šaltis, kankina nemiga, sutankėjo širdies ritmas? Tai ligos požymiai. Alkoholizmas yra liga. Ne silpnavališkumo, žemos moralės ar, dar geriau, – blogo auklėjimo požymis. Nuo šios ligos, panašios į II tipo cukrinį diabetą, Lietuvoje reikėtų gydyti per 50 tūkst. žmonių. Sveikatos apsaugos ministrė leptelėjo, jog būtina grąžinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, bet realybė tokia, kad šiandien toks gydymas sunkiai prieinamas net tiems, kurie nori gydytis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Daugybė alkoholikų, panorusių gydytis, mirė taip ir nesulaukę laisvos vietos ten, kur būtų gavę pagalbos. Tačiau medikai atviri: jei geriantį žmogų bent trumpam būtų galima paguldyti į ligoninę, daug Lietuvai reikšmingų menininkų šiandien dar būtų gyvi.

„Mačiau ir katinų, ir pelių, kurios man graužė kojas. Buvo siaubinga. Net būdamas girtas suvokiau, kad tai nėra normalu. Nežinau kaip, bet man „susišvietė“ išsikviesti greitąją pagalbą“, – savo istoriją nuo kulminacijos pradeda 27-erių Andrius (vardas pakeistas).

Buvo ir kitas netikras vaizdinys, kuris Andrių įtikino ne ką mažiau. Tai iliuzija, kad gali kontroliuoti savo gėrimą. Maždaug 10 metų Andrius neabejojo, kad jis valdo alkoholį, o ne alkoholis jį. Šitaip pašnekovas manė ir tada, kai jam vaidenosi pirmą kartą, ir tada, kai jau kažin kelintą kartą pats skambino greitajai pagalbai, ir tada, kai šamanės užkalbėtas dvi savaites negėrė nė lašo, bet po to vis tiek palūžo.

Praėjo geras pusmetis nuo tada, kai Andrius išsigando alkoholio sukeltų vaizdinių ir pagaliau sutiko vykti į Psichikos sveikatos centrą Naujojoje Vilnioje. Dabar Andrius sėkmingai mina kelią išsilaisvinimo link priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje „Aš esu“.

„Patikėjau, kad sergu, kai prisiminiau visus tuos kartus, kai atrodė, jog galiu kontroliuoti išgėrimus, bet taip nebuvo. Juk man nepakakdavo butelio – visada gerdavau iki žemės graibymo. Tada ir supratau, kad esu bejėgis prieš alkoholį“, – apie taktiką, kaip atsakė sau į svarbiausią klausimą, pasakoja Andrius. Vaikinas priduria, kad palengvėjo tada, kai jis pripažino ligą. Tada ir pradėjo sveikti.

Andriaus motina suprato, kad sūnus priklausomas, kai jis buvo 20-ies. Dar anksčiau šešiolikametis buvo paprašytas palikti mokyklą, jei ne – vis tiek būsiąs pašalintas. Tada vaikinas nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir dirbti. Dirbti pavyko, tačiau, kaip sako pats, vien tam, kad galėtų gerti.

„Pirmą kartą alkoholio paragavau prie ežero, su draugais gurkšnojome alų. Rimti išgėrimai prasidėjo kai man buvo 16-a – savaitgaliais gerdavau ir norėdavau dar. Alkoholis stiprėjo pamažu. Viskas prasidėjo nuo lengvų gėrimų, o priėjo iki 9,5 proc. stiprumo alaus, kurio dabar jau nėra. Būdamas 24-erių gerdavau dieną ir naktį“, – kaip stiprėjo potraukis prie alkoholio, pasakoja pašnekovas.

Nors ligą ilgai neigė, anksčiau Andrius sako kreipęsis į šamanę: „Patikėjau, kad kažkas gali iš to išeiti. Ką ji padarė – nežinau. Peržegnojo mane, murmėjo užkalbėjimus, kurių nesupratau, o po susitikimo liepė gerti daug vandens ir čiulpti mėtinius saldainius. Po šio seanso kelias dienas man buvo bloga, negėriau dvi savaites. O paskui žiūrėjau, kaip visi geria, ir pamaniau, kodėl gi aš negalėčiau.“

Kitą kartą Andrius kruopščiai suplanavo užsikoduoti. Neabejojo – tai padarys, kai tik išeis iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. „Už barnius su tėvu, su kuriuo iš pradžių kartu gerdavome, Lukiškėse praleidau 30 parų, – prisipažįsta jaunuolis. – Tikrai maniau, kad vos išėjęs užsikoduosiu, bet tiesiai iš ten ėjau toliau gerti.“

Netrukus Andrius ir pakliuvo į Psichikos sveikatos centrą, kuriame, kaip sako pats, ir gavo didžiausią pagalbą. Būdamas ten susitiko ir su kunigu Kęstučiu Dvarecku, atvykusiu papasakoti apie reabilitaciją, kaip vėl nepalūžti.

„Buvau girdėjęs apie reabilitacijos bendruomenes, bet maniau, kad tai – tos pačios ligoninės ir balti chalatai. Nežinojau, kad tai – ir pokalbiai apie jausmus, ir savo žingsnių planavimas, užrašymas“, – pirmąją pažintį su priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovu kunigu K.Dvarecku prisimena Andrius.

Kai jis nuvyko pasikalbėti į Paco gatvėje įsikūrusį bendruomenės centrą, greitai norėjo apsisukti, nes išsigando sužinojęs apie darbą su savimi. Tačiau dabar džiaugiasi, kad nepabėgo.

Paklaustas, kada baigsis reintegracijos programa, Andrius nukerta, kad centro „Aš esu“ niekada nepaliks, nes tapo bendruomenės dalimi. Juolab iš 100 „draugų“ kompanijos jam liko vienas. „Draugų aš neturėjau, tik sugėrovų“, – pripažįsta vaikinas.

Prisigėrėte? O kam nepasitaiko?

Dėl priklausomybės nuo alkoholio Lietuvoje galuojasi per 50 tūkst. žmonių. Kad šitiek žmonių yra reikalingi gydymo, suskaičiavo priverstinio gydymo idėjos autorė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Pernai iki 56 tūkst. ligonių priskaičiavo ir jos pirmtakas Vytenis Andriukaitis.

Po to, kai Kražiuose recidyvistas nužudė keturias moteris ir visi prabilo, kad tai padarė norėdamas išgerti, imtos kurpti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo teorijos. Lyg tyčia, kaip tik tuo metu dar ir 23 mln. skaitytojų turintis „Business Insider“ paskelbė alkoholio vartojimo statistiką, pagal kurią, Lietuva – pirmūnė tarp EBPO šalių, nes kiekvienas gyventojas per metus išgeria daugiau kaip 14 litrų grynojo alkoholio.

Be to, pati visuomenė, viena vertus, atlaidi alkoholiui, kita vertus, baudžianti, nes priklausomybės, kaip ligos, žmonės nepripažįsta, o ja sergančiuosius laiko tik silpnavaliais nevykėliais.

„Kaip kunigas sakau: nėra Lietuvoje šventės be alkoholio. Jis lydi žmones nuo krikšto iki laidotuvių, o viskas prasideda nuo vaikiško šampano. Alkoholis vartojamas ne kaip maisto priedas, bet kaip sprendimo priemonė, kuri neva gali keisti emocijas – nuraminti, atpalaiduoti. Alkoholis lengvai prieinamas, o visuomenė jį toleruoja. Jei pasakyčiau, jog prisigėriau tiek, kad nieko neatsimenu, ko gero,  atsakytumėte – o kam gi nebūna? Todėl ir pirmaujame savižudybių, alkoholio sukeltų psichozių skaičiumi“, – apie tai, kad Lietuvos visuomenėje yra palanki terpė susirgti šia liga, samprotauja kunigas K.Dvareckas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro (VPLC) direktorius dr. Emilis Subata, kuris 1992 m. iš JAV į Lietuvą parvežė ir pradėjo taikyti Minesotos programą, 12 žingsnių programa paremtą psichoterapinį gydymą nuo priklausomybės, pristato ir tolerancijai priešingą požiūrį. Mediko teigimu, didžioji visuomenės dalis polinkį prie alkoholio vis dar vertina kaip ydą ar silpnavališkumą.

„Vyrauja smerkimas, tendencija bausti, pavyzdžiui, prašant sumokėti už kokias nors gydymo paslaugas. Nesuvokiama, kad tai į II tipo cukrinį diabetą panaši liga, dėl kurios pasikeičia smegenys, liga vis atsinaujina, žmogus negali kritiškai įvertinti ligos ir jos pasekmių. Mokslas vienareikšmiškai sako, kad alkoholizmas yra liga – lėtinė, recidyvuojanti, ilgai trunkanti. Galbūt ne visus galima išgydyti, bet pasekmes sušvelninti ir integruoti žmogų į visuomenę galima“, – paaiškina E.Subata.

Nors manoma, jog reikia tiesiog nustoti gerti, gydytojas psichiatras aiškina, kad savarankiškai, vien valios pastangomis, be medikamentų, sureguliuojančių biologinę dalį, ir psichoterapijos to padaryti nepavyksta net valingiems žmonėms, pavyzdžiui, sportininkams. Atsiranda fizinis ir emocinis skausmas – drebulys, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, baimė. Būsena normalizuojasi, kai žmogus vėl išgeria. Kitaip tariant, jis geriau jaučiasi išgėręs nei blaivus. Akivaizdu, kad abstinencijos kankynė laisvą pasirinkimą, išgerti tądien ar ne, gerokai susiaurina.

„Juk ne iš moralinio silpnumo žmogus geria odekoloną. Jo organizme siaučia gaisras, kuriam užgesinti tai pigiausia ir labiausiai prieinama priemonė“, – sako gydytojas.

50 tūkst. ligonių, o lovų – tik 50

18 reabilitacijos bendruomenių (suaugusiems), 5 priklausomybės ligų centrai ir 107 psichikos sveikatos centrai savivaldybėse – taip atrodo įstaigų, kurios turėtų padėti vaduotis iš priklausomybės, tinklas. Ligonis dar gali kreiptis į šeimos gydytoją.

E.Subata paaiškina, kad pirmasis laiptelis – stacionarus gydymas nuo alkoholinės abstinencijos psichikos ar priklausomybės ligų centruose. Tada laukia reabilitacija, dažniausiai pagal Mi­ne­sotos programą, kuri padeda neatkristi.

Kitaip tariant, iš pradžių žmogaus laukia de­toksikacija, nutraukiamas gėrimas, vaistais gy­do­ma abstinencija, o tada prasideda reabilitacija, kai tai­koma psichoterapija, kad keliolika metų diena die­non gėręs žmogus išmoktų naujų įgūdžių – džiaug­tis, užmigti blaivus ir, svarbiausia, ne­at­kris­ti.

Žinoma, jei sustoti gerti pavyksta pačiam, pirmąjį ligoninės laiptelį galima praleisti ir ieškoti vietos, kur būtų taikoma, pavyzdžiui, Minesotos programa. Be 18-os reabilitacijos bendruomenių, ji veikia tik trijuose didmiesčiuose, priklausomybės ligų centruose.

Lietuvoje veikiančiose reabilitacijos bendruomenėse taikoma 12 žingsnių programa, procesas suskirstytas į kelis etapus, kuriuose didėja asmens atsakomybė ir mažėja apribojimų. Pernai šiose įstaigose programą baigė 184 žmonės, 84 proc. iš jų dirba arba mokosi, o 280 žmonių programos nebaigė.

Tiesa, reabilitacijos bendruomenės nestokoja norinčiųjų čia pakliūti ir dėl gėdos: į nevyriausybines organizacijas besikreipiantys pacientai siekia išvengti įrašų apie savo ligą.

Viena detalė: lapkričio 11 dieną reabilitacijos bendruomenėse buvo 51 laisva vieta, į kurias teoriškai galėtų pretenduoti tie 50 tūkst. nuo alkoholio priklausomų gyventojų. O, pavyzdžiui, kol sulauksite eilės gydytis pagal Minesotos programą VPLC, reikėtų laukti mėnesį arba pusantro.

„Yra nemažai žmonių, kurie pagalbos nesulaukė. Žinau bent kelis atvejus, kai artimieji skambino ir sakė – būkite geri, padėkite, o vėliau paskambinę sakė – būkite geri, palaidokite“, – skaudžius atvejus, kai ligonis nespėja sulaukti pagalbos dėl eilės (arba iš pradžių genamas gydytis tik artimųjų, ne savo paties noro), aptaria kunigas K.Dvareckas.

Pats kovojęs priklausomybe nuo narkotikų K.Dvareckas 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų integracijos bendruomenę „Aš esu“ ir kartu su specialistų – psichiatrų, socialinių darbuotojų, savanorių komanda padėjo maždaug 100 žmonių. Veiklą pradėjusi tik nuo integracijos, „Aš esu“ išaugo iki bendruomenės, kurioje vykdoma reabilitacija, reintegracija, teikiama pagalba ir artimiesiems. Šiuo metu reabilitacijos programoje yra 10 žmonių, reintegracijos – 11, o artimųjų grupes lanko per 20 žmonių, norinčių padėti savo artimui. „Neteikiame tik detoksikacijos paslaugų, abstinencijos gydymas yra ligoninės reikalas“, – patikslina K.Dvareckas.

Kunigas sako, kad keli priklausomybių ligų centrai netenkina Lietuvos poreikių. Blogiausia, pasak jo, kad pagalbos, kurios reikia tuoj pat, nesulaukia net norintis gydytis žmogus.

„Artimieji meldžiasi ir laukia, kol žmogus sutiks gydytis. O kai jis pagaliau jau sutinka gultis į ligoninę nutraukti gėrimo, jie pakliūva į ilgą eilę, nes nėra vietų. Tačiau pirmadienį, tikėtina, jis jau nebenorės gydytis, – apie ribotą pagalbos prieinamumą ligoniams kalba kunigas. – Sveikimas prasideda nuo abstinencijos gydymo, bet po ilgo alkoholio vartojimo užsiimti savigyda yra pavojinga. Todėl būtų gerai užgėrimą nutraukti ligoninėje. Bet ji sunkiai pasiekiama. Vilniuje yra gal dvi vietos – Naujoji Vilnia ir Lazdynai, kur galima tai padaryti iškart, nelaukiant eilėje.“

Kunigas priduria, jog ne mažiau svarbu, kad visi sveikimo laipteliai – detoksikacija, reabilitacija ir reintegracija ligonio lauktų vienas po kito, be jokios pertraukos, nes ši tik padidina galimybę paslysti.

Taigi, jei žmogus gyvena, tarkime, Vilkaviškio rajone, ieškoti reabilitacijos gali nebent didmiesčiuose, laukti, kol jį priims reabilitacijos bendruomenės. O grįžęs namo jis dar turi rasti, kur arčiausiai namų veikia savitarpio pagalbos grupės, anoniminių alkoholikų susirinkimai, kuriuose galėtų lankytis ir neatkristi.

Akivaizdu, kad pagalbos tinklas skylėtas, nepaisant planų prievarta išgydyti 50 tūkst. gyventojų. „Dvidešimt metų ši problema buvo ignoruojama. Dabar bandoma atsimerkti“, – pritaria gydytojas E.Subata.

VPLC vadovas aiškina, kad pagalbą, konsultacijas, ambulatorinį gydymą turėtų teikti psichikos sveikatos centrai. Bėda ta, kad net ir sveikatos specialistų bendruomenė priklausomybę nuo alkoholio laiko labiau moraliniu silpnumu nei liga. Be to, gydytojams stinga priemonių padėti pacientams. Tarkime, jei vaistai būtų iš dalies kompensuojami, ligoniams būdų ne taip gėda kreiptis į medikus.

Beje, jei savivaldybėse būtų galima gauti kokybišką pagalbą, daugeliui žmonių gal ir neprireiktų stacionaraus gydymo, taikomo tada, kai nepadeda ambulatorinis.

E.Subata teigia, kad jei savivaldybėse būtų šią problemą išmanančių specialistų, didelę dalį gydymo jie galėtų atlikti ambulatoriškai – konsultuoti, išvesti iš lengvos ir vidutinės abstinencijos būklės, jei namuose yra prižiūrintis asmuo, taikyti antirecidyvinį gydymą, skirti vaistų. Panašiai, kaip namuose gydosi sergantieji cukriniu diabetu, turintieji padidėjusį kraujospūdį.

„Pačioje sveikatos reformos pradžioje buvo numatyta kiekvienoje savivaldybėje šalia psichikos sveiktos centro įsteigti atskirą detoksikacijos centrą, kuris padėtų nuo alkoholio priklausomiems žmonėms. Vėliau iš įstatymų jis išnyko ir maždaug 20 metų ši problema buvo nematoma, o dabar iškilo vėl, nes tik pasunkėjo. Priklausomų žmonių skaičius yra didžiulis, alkoholinių psichozių – daug. Dabar, matyt, jau reikia ieškoti variantų, kaip pagalbą padaryti prieinamą“, – svarsto gydytojas.

Okupantų metodika

Tačiau po tragedijos Kražiuose ir statistikos kirčio kalbama ne apie gydymo prieinamumą, o priverstinumą. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė „Veidą“ bandė įtikinti, kad Panevėžio respublikinėje ligoninėje, kurioje sovietinės okupacijos metais buvo 60 lovų alkoholikams gydyti, pasveikdavo 10–20 proc. prievarta gydomų pacientų.

„Ko gero, nė vieno paciento išgydyti nepavyko, – šaiposi iš ministrės sovietinio optimizmo Respublikinės Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyriaus vedėjas Virginijus Diktanas. – Seniai įrodyta, kad priverstinis gydymas nuo alkoholizmo yra neefektyvus. Kas iš to, kad tada bandė prievarta gydyti, – pacientai vis tiek per langus butelius paklodėmis tempdavo.“

Gydymo tikslas – atjunkyti nuo alkoholio – buvo įgyvendinamas medikamentais, pavyzdžiui, vimdančiais preparatais, kad gėrimas sukeltų šleikštulį.

1976 m. visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado narkologijos įstaigų tinklas. V.Diktanas pasakoja, kad narkologijos dispanseriuose buvo taikomas ambulatorinis gydymas. Jei ligonis pažeisdavo elgesio taisykles ar turėdavo reikalų su teisėsauga, apie jį būdavo pradedama rinkti informacija: charakteristika iš darbovietės, apylinkės įgaliotinių surinkta medžiaga. Dėl priverstinio gydymo būtinumo spręsdavo konsultacinė gydytojų komisija.

„Ligonis į narkologijos skyrių būdavo guldomas maždaug 4 mėnesiams. Tie, kurie pažeisdavo režimą, galėjo patekti ir kitur – į gydymo bei darbo profilaktoriumus. Tokios atskiros įstaigos, panašios į kalėjimus, veikė Vilniuje, Kybartuose (čia dabar veikia Kybartų pataisos namai). Ligoniai gyveno pagal nustatytą režimą ir buvo „gydomi“ darbu gamyklose ar laukuose. Tokie ir buvo metodai“, – sako gydytojas.

1966 m. įsake „Dėl chroniškų alkoholikų ir sergančių narkomanija priverstinio gydymo ir darbinio auklėjimo“ rašoma, kad jei šie ligoniai neatvyksta į gydymo įstaigą specialaus kurso, juos gali atvesdinti milicija. Už pabėgimą iš tokios vietos grėsė bausmė pagal Baudžiamąjį kodeksą.

Į ligoninę paguldys, kai žudysis

Koks būtų priverstinis gydymas Lietuvoje – dar neaišku. Be ligonio sutikimo į ligoninę jį guldyti galima po bandymo nusižudyti ir ištikus alkoholinei psichozei. Per 48 valandas teismas turi nuspręsti, ar hospitalizacija buvo pagrįsta.

Kitaip tariant, artimųjų pagalbos šauksmas dėl vagysčių, greitųjų kreditų, smurto, teroro – ne argumentas. Tačiau patys ligoniai pagalvoja apie gydymąsi tik tada, kai patenka į baisią krizę ar pasiekia visišką dugną – supranta, kad gali mirti.

VPLC vadovas E.Subata svarsto, kad priverstinai žmogų į ligoninę guldyti reikėtų nelaukiant, kol jį apims psichozė ar jis bandys nusižudyti. Artimiesiems prašant be atvangos geriančiam žmogui turėtų būti suteikta medicininė pagalba – sustabdytos jo abstinencijos kančios ir grąžinamas blaivesnis protas.

Psichiatras neabejoja, kad įstatymus reikėtų papildyti ir dėl artimųjų apsaugos: „Mano supratimu, kai šeimoje yra sunki situacija, priverstinis hospitalizavimas būtų pagrįstas. Tarkime, tais atvejais, kai žmogus geria keliolika dienų iš eilės, smurtauja, vagia, ima greituosius kreditus, būtų galima galvoti apie priverstinį hospitalizavimą, kol jis išeis iš abstinencijos būsenos.“

E.Subata priduria, kad atgavęs galimybę racionaliai mąstyti ligonis galbūt net padėkos ir susimąstys apie tolesnį gydymą. „Jei tokie priverstinės hospitalizacijos įstatymai veiktų, būtume ištraukę labai daug Lietuvai reikšmingų žmonių – aktorių, rašytojų. Žinoma daug atvejų, kai žmonės mirė dėl to, kad aplinkiniai jų gėrimą toleravo, – neva nesikreipti pagalbos, nesigydyti yra žmogaus teisė ir pasirinkimas. O galbūt daugelį žmonių buvo galima išgelbėti sudarant sąlygas išeiti iš sunkių situacijų“, – neabejoja medikas.

Kol kas, užuot sprendęs alkoholikų gydymo problemas, Seimas žaidžia karą su alumi ir vynu. Antai nuo sausio degalinėse nebebus galima įsigyti alkoholio. Ką tai pakeis? Juk čia per metus ir šiaip nuperkama vos 0,02 proc. viso šalyje nuperkamo alkoholio.

E.Subatos teigimu, valdžios sprendimams trūksta kompleksiškumo. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose Europai dėl alkoholio vartojimo mažinimo iki 2020 m. yra dešimt punktų – nuo alkoholio kainodaros ir rinkodaros iki bendruomenės ir darbovietės veiksmų. Tačiau pirmoji rekomendacija – sudaryti nacionalinį kompleksinį alkoholio keliamų problemų planą, numatyti veiklos kryptis, rodiklius, kurių siekiama.

„Tokie pat planai turėtų būti sudaromi ir savivaldybėse. Nacionalinio ar savivaldos lygio politikai turėtų sutarti dėl kompleksinio plano, tada galėtume tikėtis geresnių rezultatų. Aišku, darbas ilgalaikis, šių problemų per metus neišspręsi“, – apibendrina E.Subata.

Kraują stingdantį vaizdinį Andrius matė ir jau pradėjęs gydytis, kai vienai nakčiai po reabilitacijos grįžo namo. Trečią kartą jis jau neišsigando – lova buvo perstatyta į kitą vietą, o jis nebebuvo girtas.