Praėjusį savaitgalį Prancūzijos verslo elitas laiką leido Provanse, aptarinėdamas naują reiškinį – „makronmaniją“.

Rima JANUŽYTĖ

Verslo atstovai nuo korporacijų vadovų iki bankininkų negaili liaupsių naujojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono sumanymams nuo rugsėjo reformuoti Prancūzijos darbo rinką.

Tokiems jo planams ką tik pritarė parlamentas, kuriame daugumą turi E.Macrono partija: E.Macrono vyriausybė liepos 4 d., antradienį, lengvai laimėjo balsavimą parlamente dėl pasitikėjimo. Už vyriausybės programą balsavo 370 parlamentarai 577 vietų Nacionalinėje Asamblėjoje. Prieš balsavo 67, susilaikė 129 parlamentarai. Balsavimas vyko Prancūzijos premjerui Edouard‘ui Philippe‘ui pateikus planą dėl vyriausybės išlaidų mažinimo ir verslininkams palankią darbotvarkę.

Šiuo metu valstybės skola viršija 2,1 trln. eurų – tai yra beveik tiek pat, kiek sudaro metinį Prancūzijos bendrąjį vidaus produktą.

„Dėl 2,147 trln. eurų siekiančios skolos Prancūzijos ūkis – antras pagal dydį euro zonoje – nėra apsaugotas nuo spekuliacijų, – pareiškė premjeras, pirmą kartą kalbėjęs naujojoje Nacionalinėje Asamblėjoje. – Verslas turi norėti įsikurti ir vystytis mūsų šalyje, o ne kažkur kitur“, – įstatymų leidėjams sakė ministras pirmininkas.

Jis paskelbė, kad pelno mokestis per artimiausius penkerius metus bus sumažintas nuo 33 iki 25 proc. „Mes šokame ant vis labiau triukšmaujančio ugnikalnio“, – teigė premjeras.

Jis taip pat paskelbė apie ketinimus sumažinti valstybės išlaidas 3 proc. ir atskleidė planus dar šiais metais pasiekti, kad Prancūzijos biudžeto deficitas siektų ne daugiau kaip 3 proc. BVP.

Nors E.Philippe‘as nepaskelbė, kieno sąskaita 4 mlrd. eurų bus sumažintas valstybės biudžetas, bet pabrėžė, kad kai kurie planai sumažinti mokesčius bus atidėti.

Beveik visi antradienį pristatyti vyriausybės planai atitiko E.Macrono rinkimų pažadus.

E.Philippe‘as taip pat paskelbė apie „didįjį investicijų planą“, kurio vertė sieks 50 mlrd. eurų ir kuris bus įgyvendinamas aplinkosaugos, sveikatos, žemės ūkio ir transporto srityse.

Vis dėlto šie planai artimi tikrai ne visiems – ką jau kalbėti apie kraštutinius radikalus ar besikėsinančiuosius nužudyti: jaunas vyras, kuris kaltinamas grasinęs nužudyti šalies prezidentą per Bastilijos paėmimo dieną liepos 14-ąją, jau sulaikytas.

E.Macrono pertvarkai griežtai priešinasi šalies kairieji, prie to prisideda ir įtakinga profesinė sąjunga CGT, numatanti protestus ir streikus rugsėjo mėnesį.

Idėjų bendraautorė – A.Merkel?

Kraštutinių kairiųjų lyderis Jeanas Lucas Melenchonas kaltino E.Macroną dėl to, kad šis „stumia“ Europos Sąjungos biudžeto rekomendacijas, esą skandinančias Prancūziją ir pančiojančias Graikiją. „Mes juk išsirinkome E.Macroną, ne ponią Angelą Merkel“, – Asamblėjai pareiškė politikas, turėdamas omenyje, kad A.Merkel – griežta taupymo šalininkė.

E.Macronas ir pats neslepia simpatijų Vokietijos kanclerės požiūriui. Be to, Vokietiją jis buvo pasirinkęs ir pirmam savo oficialiam užsienio vizitui. O ten nepabijojo pasidalyti planais reformuoti ne tik Prancūziją, bet ir visą Europą.

E.Macronas pasinaudojo proga paraginti atlikti istorinį Europos „pertvarkymą“. Dar vykstant rinkimų kampanijai jis iškėlė idėjų, kaip būtų galima reformuoti euro zoną, ir pabrėždavo, kad šis valiutos blokas negali toliau eiti ta pačia kryptimi, jeigu nenori protestų ir populizmo stiprėjimo. Tarp reformų, kurių nori E.Macronas, yra atskiras biudžetas euro zonai, jos parlamentas ir finansų ministras.

Tačiau šie pasiūlymai sukėlė nerimo Berlynui. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble perspėjo, kad tokioms didelėms reformoms reikėtų ES sutarties pakeitimų, bet juos pasiekti esą „nerealu“ Europoje stiprėjant antieuropietiškam populizmui.

Pati A.Merkel tokia kritiška naujojo kolegos atžvilgiu nebuvo. „Vokietijos požiūriu, įmanoma keisti sutartį, jei yra prasmės tai daryti. Jei galime pasakyti, kodėl, kam, kokia prasmė, tuomet Vokietija bus pasirengusi“, – pareiškė kanclerė.

Tai rodo, kad A.Merkel – E.Macrono pusėje. Jei ne dėl Europos, tai bent dėl Prancūzijos reformavimo, nes jei būtų įgyvendintas principas „senos skolos tampa bendros visoms euro zonos šalims“, Prancūzijos skola išties rimtai prislėgtų kitas euro zonos šalis.

Viešos „Brexit“ konferencijos

Naujausias E.Macrono sumanymas, beje, taip pat ne be A.Merkel indėlio, – viešos konferencijos Europoje apie ES po „Brexit“.

E.Macronas pranešė, kad iki 2017 metų pabaigos Prancūzija ir Vokietija visoje Europoje pradės rengti „demokratinius suvažiavimus“. „Jais bus siekiama sustiprinti Europos Sąjungą po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos“, – pareiškė E.Macronas, Versalyje sakydamas kalbą, kurioje išdėstė būsimo savo penkerių metų darbo prezidento poste prioritetus.

Šie suvažiavimai, kuriais bus siekiama „atkurti Europą“, vyks nacionalinių debatų ES klausimais forma.

Prancūzijos lyderis sakė suprantantis, kodėl tiek daug europiečių ES laiko biurokratine, atitolusia ir beširde. Todėl siekiant, kad piliečiai labiau įsitrauktų į ES veiklą, Prancūzija ir Vokietija organizuos konferencijas, kuriose galės dalyvauti kiekvienas.

E.Macronas taip pat sakė, kad Europos valstybės turėtų artimiau bendradarbiauti teikdamos pagalbą politiniams pabėgėliams, kovodamos su nelegaliu migrantų gabenimu ir stiprindamos savo sienas.

Pasak E.Macrono, Europos Sąjunga apskritai „prarado savo kelią“, todėl jis paragino naująją lyderių kartą atgaivinti Bendriją. „Europos statybą susilpnino biurokratijos plitimas ir dėl to didėjantis skeptiškumas. Pastarieji 10 metų buvo žiaurūs Europai. Nors krizes mums pavyko įveikti, mes praradome savo kelią“, – sakė E.Macronas.

Pasak prezidento, „darbotvarkių ir tvarkaraščių tironija bei techninės suktybės ir vingrybės“ turi būti užmirštos. „Mums kaip niekada reikalinga Europa. Vieninga Europa“, – į Versalį išklausyti pompastiškos jo kalbos sukviestiems aukštųjų ir žemųjų parlamento rūmų nariams dėstė E.Macronas.

Pykstasi su Rytų Europa

Žinia, vienybę kiekvienas gali suprasti ir interpretuoti kaip tinkamas. Pats E.Macronas jau spėjo susipykti su kai kurių Rytų Europos šalių vadovais, mat dar kadencijos pradžioje išdėstė kai ką įžeidusius planus apsaugoti Prancūziją nuo pigios darbo jėgos.

Rytų lyderius E.Macronas užgavo pareiškęs, kad sieks pakeisti du dešimtmečius galiojančią ES taisyklę, leidžiančią bendrovėms laikinam darbui samdyti specialių įgūdžių turinčių žmonių. Paryžius kritikuoja tokią tvarką – teigiama, kad dėl to prancūzai netenka darbo vietų, nes užsieniečiams mokami mažesni atlyginimai.

Aštuoniuose Europos laikraščiuose išspausdintame interviu E.Macronas tada pareiškė: „Europa nėra prekybos centras. Europa yra bendras likimas. Kodėl įvyko „Brexit“? Nes darbuotojai iš Rytų Europos atėjo užimti britų darbo vietų.“

Pagal minėtą ES taisyklę Prancūzijos bendrovėms leidžiama samdyti darbuotojų iš Rytų Europos laikinam darbui, bet jiems privalo būti mokamas Prancūzijoje galiojantis minimalus darbo užmokestis. Tačiau tokiu atveju jiems netaikomi Prancūzijoje dideli socialiniai mokesčiai. Praktikoje daugelis įmonių naudojasi šia programa ir atsiveža pigesnės darbo jėgos, dažnai iš Rytų Europos. Prancūzijoje tai vadinama socialiniu dempingu.

Dažnai pasitaiko ir piktnaudžiavimo atvejų: darbuotojai nedeklaruojami, jiems mokamas mažesnis nei minimalus darbo užmokestis arba darbuotojai dirba ilgiau, nei leidžiama.

Atšauks nepaprastąją padėtį

E.Macronas nepamiršta ir terorizmo klausimo. Gimtajai Prancūzijai jis žada nuo rudens atšaukti nepaprastąją padėtį, įvestą dėl džihadistų išpuolių 2015-ųjų lapkritį, kai žuvo 130 žmonių. „Aš atkursiu Prancūzijos žmonių laisves, šį rudenį atšaukdamas nepaprastąją padėtį, nes tos laisvės yra išankstinė stiprios demokratijos egzistavimo sąlyga“, – kalbėjo jis parlamentarams.

Praėjusį mėnesį Prancūzijos lyderis pristatė naują griežtą antiteroristinį įstatymą, leisiantį pagaliau šalyje atšaukti nepaprastąją padėtį, kurios terminas buvo pratęstas jau penkis kartus. Dabartinis nepaprastosios padėties terminas turėtų baigtis liepos 15-ąją. Manoma, kad E.Macrono centristinė vyriausybė jį dar kartą pratęs iki lapkričio 1 dienos, kol bus parengtas naujasis įstatymas. Nepaisydamas žmogaus teisių gynimo grupių, tarp jų „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“, nerimo, kad naujasis įstatymas visam laikui, ne tik esant nepaprastajai padėčiai, suteiks ypatingų galių saugumo pareigūnams, Prancūzijos aukščiausiasis administracinis teismas jį palaimino.

Praėjusį mėnesį „Amnesty International“ skundėsi, kad Prancūzijos pareigūnai piktnaudžiauja antiteroristinėmis priemonėmis slopindami teisėtus protestus. Naujasis antiteroristinis įstatymas suteiktų pareigūnams daugiau galių imtis veiksmų, siekiant užtikrinti, esant pavojui, kokio nors renginio arba vietos saugumą, negavus tam atskiro teismo leidimo. Policija taip pat galėtų nuspręsti iki šešių mėnesių uždaryti maldos namus, jei jie įtariami terorizmo kurstymu. Tačiau ministras pirmininkas E.Philippe‘as tikina, kad įstatymo projekte numatyta teisinga pusiausvyra tarp pagarbos laisvėms ir saugumo užtikrinimo.

Tarp E.Macrono planų – ir naujas įstatymas, kuriuo parlamentarų skaičius abejuose rūmuose būtų sumažintas trečdaliu. Pasak E.Macrono, parlamentarų mandatų skaičiaus mažinimas – vienas jo rinkimų kampanijos pažadų – turėtų teigiamą poveikį bendrai parlamento darbo kokybei.

Priminsime, kad Prancūzijos Senatas turi 348, o žemesnieji parlamento rūmai Nacionalinė Asamblėja – 577 narius.

Prezidentas taip pat pasiūlė keisti rinkimų sistemą, siekiant pagerinti proporcingą atstovavimą, „kad parlamente būtų teisingai atstovaujama visoms tendencijoms“.

Prancūzijos judėjimas „La République En Marche!“ („Pirmyn, Respublika!“), esantis šiek tiek į kairę nuo centro, su Emmanueliu Macronu priešaky pasiekė dar vieną pergalę. Neseniai įveikęs visus oponentus prezidento rinkimuose, šį kartą jaunasis politikas kartu su bendraminčiais nepaliko jiems vilčių renkant Prancūzijos žemuosius parlamento rūmus (Nacionalinę Asamblėją).

Jokimas TAMULIONIS

Birželio 11 ir 18 dienomis vykę rinkimai įeis į istoriją – prieš pusmetį mažai kam žinomas judėjimas šiandien vadovauja vienai svarbiausių Europos Sąjungos valstybių. Ką tai gali reikšti ir ko galime tikėtis?

Prancūzija yra viena iš kelių Europos pusiau prezidentinių respublikų, kuriose daugiau teorinės valdžios turi prezidentas. Konstitucijos suteiktos galios ypač atsiskleidžia tada, kai prezidento institucija randa kompromisą su parlamentu. Būtent tokią būklę turėtume matyti artimiausius penkerius metus, nes „En Marche!“ ves prancūzus į priekį ne tik prezidentūroje, bet ir pasitelkusi įstatymų leidžiamąją valdžią.

Rinkimuose, kuriuose parlamentinei daugumai užtenka surinkti 289 mandatus, E.Macrono judėjimas gavo net 350 vietų, arba šiek tiek daugiau nei tris penktadalius skaičiuojant procentais. Dominavimas fenomenalus atrodo tada, kai šis rezultatas palyginamas su kitų partijų gautais mandatais. Pavyzdžiui, antrą vietą rinkimuose užėmusi centro dešinės Respublikonų partija vietoj buvusių 229 vietų žemuosiuose parlamento rūmuose šį kartą gavo 136 vietas. Visišką fiasko patyrė Socialistų partija, kuri pastaruosius penkerius metus laikė parlamentą savo rankose. Vietoj turėtos 331 vietos ateinančius penkerius metus socialistai turės viso labo 45 vietas. Tai pats blogiausias Socialistų partijos pasirodymas per visą jos istoriją.

Kitos partijos ir judėjimai surinko dar menkesnius procentus. Tiesa, radikalių pažiūrų Marine Le Pen gali pasidžiaugti ir po šių rinkimų – vietoj buvusių dviejų vietų dabar turės aštuonias. Vienintelis dalykas, galintis sugadinti M.Le Pen nuotaiką, yra tas, jog Prancūzijoje reikalingas 15 narių barjeras, kad būtų suburta parlamentinė frakcija. Akivaizdu, kad aštuonių iškovotų mandatų tam neužteks.

Dėl specifinės prezidento ir parlamento sąveikos Prancūzijoje parlamento rinkimai vyksta beveik po mėnesio, kai jau būna išrinktas naujasis šalies prezidentas. Beveik nėra abejonės, jog parlamentinę daugumą E.Macronui pavyko surinkti todėl, kad gegužės pradžioje dviem trečdaliais balsų antrajame ture jis buvo išrinktas šalies prezidentu.

Tiesa, verta pastebėti, jog sociologai po triuškinamos jaunojo politiko pergalės numatė, kad lengvu rankos mostu bus įveikta ir parlamento kartelė. Prieš pat pirmąjį rinkimų turą prognozuota, kad „En Marche!“ judėjimas surinks kiek daugiau nei 75 proc., arba 400–450 vietų.

Tikėtina, kad dalis rinkėjų, kurie suprato, kokia galia gali būti sutelkta vieno judėjimo rankose, ateidami į antrąjį rinkimų turą rinkosi kitą sąrašą arba iš viso boikotavo rinkimus. Tai pasireiškė skaičiais. Antrajame rinkimų ture prie balsadėžių pasirodė vos 42 proc. rinkėjų – tai labai mažas rinkėjų aktyvumas. Būtent čia matoma priežastis, kodėl naujajam Prancūzijos prezidentui nepavyko surinkti rekordinio mandatų skaičiaus. Tačiau pripažinkime – 350 vietų atrodo solidžiai.

Drauge su tokiu pasitikėjimu mažai patirties turintį E.Macroną užgriūva ir didžiulis pasitikėjimas bei su juo siejamos viltys. Ateinantys 18 mėnesių parodys, ar šis pasitikėjimas turėjo pagrindo.

Įdomu tai, kad šį kartą E.Macronas turėjo vieną rimtą sąjungininką. Tai centristinis judėjimas „Democratic Movement“, kartais vadinamas tiesiog „MoDem“. Jo lyderis – Francois Bayrou. Dar vasarį, kai „MoDem“ vadovas parėmė E.Macrono kandidatūrą prezidento rinkimuose, jam buvo pažadėta, kad po jų, ruošiantis parlamentiniam iššūkiui, partijai atiteks 90 apygardų, iš kurių penkiasdešimt – beveik nepralaimimų. Po pergalingų prezidento rinkimų spaudoje pasirodė pranešimų, kad tarp šių dviejų lyderių vyksta aršūs disputai, kaip turėtų atrodyti tolesnė jų sąjunga, tačiau galiausiai jie buvo užgesinti, sutarus, jog „MoDem“ atiteks 66 apygardos. Šiuo metu E.Macrono šalininkai iš 350 laimėtų vietų turi 311 mandatų, F.Bayrou – 39. Akivaizdu, kad E.Macronas švenčia ir šiuo atveju: net ir be F.Bayrou pagalbos jis turi parlamentinę daugumą.

Iš tiesų fenomenalus yra ne tik „En Marche!“ pasirodymas nuo pat 2017 m. pradžios, bet ir tai, kaip šis judėjimas (būtent pabrėžiama, kad tai nėra politinės partijos darinys) sugebėjo pritraukti mases į savo gretas. Galima teigti, kad viskas prasidėjo sausio 19 d., kai E.Macronas paskelbė tris bruožus, privalomus kiekvienam būsimam judėjimo nariui, ir ypač tiems, kurie sieks kartu su „En Marche!“ patekti į parlamentą. Tai nepriekaištinga reputacija (jokios kriminalinės, ypač politinės kriminalinės praeities), politinis pliuralizmas bei gebėjimas ir noras veikti Prancūzijos labui.

Per du mėnesius atsirado per 15 tūkst. žmonių, kurie internetu užpildė narystės anketą. Gegužės pradžioje buvo pareikšta, kad visi norintieji tapti oficialiais judėjimo kandidatais privalo atsisakyti saitų su buvusiomis politinėmis partijomis. Galiausiai buvo atrinkti 428 žmonės. Įdomu tai, kad 94 proc. jų – niekada nebuvę parlamento nariais. Taip pat buvo užtikrinta visiška lyčių lygybė. Tiek vyrų, tiek moterų buvo po 214.

Per artimiausius dvejus metus turėtų pasirodyti tikrasis prezidento veidas ir tai, ko jaunasis politikas yra vertas, todėl svarbu stebėti pirmuosius darbus, kuriais E.Macronas ir visas „En Marche!“ sieks įrodyti savo vertę. Nėra abejonių, kad siekdami sumažinti jau daugelį metų Prancūzijoje tvyrančią įtampą tarp socialinių, konfesinių grupių, šalies senbuvių ir imigrantų, naujieji valdantieji visų pirma privalės bandyti keisti socialinį bei politinį valstybės modelį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m

Arūnas BRAZAUSKAS
Emmanuelis Macronas išrinktas Prancūzijos prezidentu – kaip ir galima buvo tikėtis. Dėl jo pergalės būta mažiau abejonių, nei pernai laukiant, kaip apsispręs Didžioji Britanija per „Brexit“ referendumą, ar kiek vėliau lažinantis, kas laimės JAV prezidento rinkimus: Hillary Clinton ar Donaldas Trumpas.

Lyginant su šiomis kvapą gniaužiančiomis kovomis, Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse paskelbta žinia, kad „atsistatydino“ Didžiosios Britanijos karalienės vyras princas Philipas, yra politiškai bereikšmė.

E.Macronas bus kviečiamas perkirpti juostelės atidarant kokį nors labai modernų objektą, pavyzdžiui, mokslinį centrą, tačiau greta to jis valdys valstybę pagal konstitucijos suteiktas galias. Princas Philipas nuo liepos 1-osios juostelių nekarpys ir kalbų nesakys, o realios valdžios jis niekada neturėjo.

Tačiau tiek jauno 39-erių metų vyro įgalinimas, tiek vis dar regimai tvirto, tačiau nuo pareigų pavargusio 96-erių metų džentelmeno „pasitraukimas į pensiją“ duoda progos pasvarstyti apie gyvus simbolius – žmones, kurie tapatinami su valstybe. Ar jiems dylant nesubraška valstybės?

Ore sklando planai dėl dar vieno Škotijos nepriklausomybės referendumo bei referendumo, kuriuo Šiaurės Airija atsiskirtų ir prisijungtų prie Airijos Respublikos. Pasakymas „kova už Anglijos nepriklausomybę“ nėra juokai, nes Anglija, kitaip nei Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija, neturi vietinio parlamento. Tad ir kovojanti už savo teises Anglija bent jau teoriškai gali aplenkti Škotiją judant prie užrašo „Exit“, reiškiančio išėjimą iš Jungtinės Karalystės (JK).

Ta proga verta prisiminti, kad pernai sukako šimtmetis nuo to laiko, kada JK pirmąkart įvesta privalomoji karinė tarnyba. Paėmus kalendorių nesunku įsitikinti, kad pirmus dvejus Pirmojo pasaulinio karo metus pakako savanorių iš Britanijos salų ir plačiosios imperijos. Australija ir Naujoji Zelandija buvo istoriškai nereikšmingi užkampiai. Tų kraštų savanorių narsa Galipolio mūšyje 1915 m. balandį tapo vienos ir kitos britų dominijos tapatybės ašimi. Jei žmogus savo noru eina į karą, matyt, tai daro ne vien dėl adrenalino pertekliaus, bet ir iš meilės tėvynei bei jos simboliui karaliui.

Dabartinei Europos Sąjungai nerimą keliančios byrėjimo galimybės įvardijamos kaip krizės. Jei būtų buvusi išrinkta E.Macrono oponentė Marine Le Pen, nežinia, kas lauktų euro ir visos Bendrijos. Škotijos, Katalonijos bandymai atsiskirti, Belgijos suirimo grėsmė – ir vėl politinės sumaištys, rinkų drebėjimai.

Tačiau tokios krizės kartu yra demokratijos triumfas. Prieš šimtą metų separatizmas būtų buvęs numalšintas jėga, o koks nors vandenį per daug drumsčiantis politikas nužudytas. Valstybių ir jų sąjungų pamatai dabar griaunami balsavimu. Rezultatus keblu užginčyti kariniais perversmais. Sunku įsivaizduoti, kad vis dar Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as gebėtų tokį dalyką įvykdyti M.Le Pen pergalės atveju.

Prieš 40 metų Prancūzija buvo mažiau „procedūriška“. 1968-ųjų gegužę, kada Prancūzijoje kilo grėsmė, kad link visuotinio streiko judantys studentų neramumai gali sugriauti Penktąją respubliką, prezidentas Charles’is de Gaulle’is ieškojo kariškių paramos, svarstė apie karo padėties įvedimą, gal net valstybės perversmą. Metais anksčiau įvykęs „juodųjų pulkininkų“ perversmas NATO narėje Graikijoje nebuvo pasveikintas demokratiškoje Europos dalyje, tačiau apsiribota žodine kritika. Verta pridurti, kad Graikijos karalius Konstantinas 1967-ųjų gruodį bandė surengti nesėkmingą kontrperversmą. Po tuzino metų, 1981-aisiais, Ispanijos karaliaus Juano Carloso aktyvus įsikišimas neleido kariškiams užgrobti valdžios. Lietuvoje neseniai besilankiusiam belgų karaliui (būtent belgų, o ne Belgijos) Philippe’ui vargu ar teks koks nors perversmininko ar kontrperversmininko vaidmuo, jeigu Valonija ir Flandrija nuspręs sugriauti Belgiją. Karalius veikiausiai pasirašys kokį nors popierių – tik tiek. Jei nepasirašys – išliks istorijoje kaip rezistentas.

ES dabar irzliai reaguoja į bet kokį demokratijos pamatų klibinimą. Nors demokratiškai išrinktos Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės politinių represijų nevykdo, joms primenama apie ES sankcijų galimybę vien dėl tam tikrų naujų įstatymų.

Senosios tapatybės prisisotinusios ir ja ėmusios bodėtis nacijos nori kažko naujo. Nudėvėti valstybiniai simboliai nelabai ką gali suklijuoti – net jeigu tai simpatingi žmonės, kaip dauguma išlikusių Europos monarchų. Permainos – geras dalykas, o rimtos bėdos prasidės tada, kada nacijos ims bodėtis savo konstitucijomis.