Tęsiant G.Sarafino mintį apie neveiksnią energetikos ministeriją (žr. „Ydingos vadybos pasekmės“), pridursiu, jog matau ir kitų priežasčių, kodėl realios energetikos problemos nesprendžiamos, kodėl, pavyzdžiui, nesiseka ir derybos dėl Ignalinos AE uždarymo finansavimo.
Viena svarbiausių – konservatorių ir dabartinės valdančiosios daugumos ilgai vykdyta propagandinė kampanija, apie esą neskaidrų IAE uždarymo lėšų panaudojimą. Nepaisant to, jog šias lėšas administruoja net ne pati Lietuva, o Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), konservatoriai (kaip jau jiems įprasta visose srityse) be jokių faktų apkaltino buvusią valdžią iššvaisčius milijardą eurų. Tai išgirdęs ERPB, atsiuntė į Lietuvą vieną iš vadovų V.Novaką, kuris pasakė, jog „apskritai absurdiška klausytis kalbų apie milijardą eurų, kai jo iš viso nebuvo“. V.Novakas pateikė visuomenei, Seimui ir Vyriausybei gana išsamią ataskaitą apie šių lėšų panaudojimą, tarp jų ir 130 milijono litų paramą devintojo bloko jėgainės statyboms Elektrėnuose, dalis uždarymo lėšų be to skirta dujotiekiui Visaginas – Pabradė, taip pat elektros tiltui į Lenkiją bei kitiems Lietuvos energetinei nepriklausomybei svarbiems projektams.
Tačiau šios negarbingos Lietuvoje vykstančios politinės kovos atgarsiai, be abejonės, pasiekė ir Briuselį, Europos Komisiją, kuriai dabar „skauda galvą“ ne tik dėl naujos finansinės perspektyvos, kurioje turi būti numatytas ir tolimesnis IAE uždarymo finansavimas, bet ir reikia kovoti su finansinės krizės pasekmėmis Graikijoje bei kitose, ypač eurozonos šalyse. Todėl dabartinė valdančioji dauguma savo neapgalvotu, propagandiniu kalbėjimu apie neva neskaidrų IAE uždarymo lėšų panaudojimą, neabejotinai paskatino EK valdininkus siūlyti sumažinti kone perpus žadėtą paramą. Kaip sakoma, jei jūs ten neskaidriai panaudojat, tai šekite perpus mažiau… Tiesa, yra dar galimybė derėtis, tačiau gana akivaizdu, jog mūsų derybiniai argumentai yra gerokai susilpnėję. Derybų mechanizmas ES yra gana klampus, be to jau tenka abejoti už tai atsakingos mūsų „nieko nekainavusios“ (A.Kubilius) energetikos ministerijos gebėjimais, ypač po, neseniai iš vadovybės pasitraukus, vienam geresnių šalies derybininkų R.Švedui.
Mūsų derybiniai argumentai susilpnėję ir dėl dar vienos priežasties. Kažkodėl konservatoriams atėjus į valdžią, mano nuomone, skubotai, neįsigilinus į reikalo esmę, buvo panaikinta A.Abišalos vadovaujama derybų su EK komisija dėl galimo IAE veiklos pratęsimo, esant krizinei situacijai. Būtent šios komisijos veikla davė galimybę Lietuvai nuolat pateikti ES savo argumentus apie realią energetinio saugumo situaciją šalyje, apie didėjančią mūsų priklausomybę po IAE uždarymo nuo dujų bei elektros energijos importo (kas šiuo metu akivaizdžiai vyksta) ir net išsiderėti papildomų lėšų ir kitiems energetikos projektams.
Nesėkmingos ir nevaisingos energetikos ministerijos derybos su Gazprom dėl dujų kainų (jei jos apskritai vyksta?) tik, deja, patvirtina šiuos nuogąstavimus. Be to šioje srityje atsiranda ir naujų mums nepalankių veiksnių – pavyzdžiui, Nordstream atidarymas. Kitaip sakant, energetikos problemų sprendimas reikalauja ne tik tinkamos vadybos, bet ir kompetencijos, visų geopolitinių veiksnių įvertinimo, glaudžiai susietas ir su užsienio politika.
Iš tiesų G.Sarafinas jau minėtame straipsnyje yra teisus, jog naujai sukurta energetikos ministerija nepateisino lūkesčių. Tačiau ne tik dėl prastos vadybos. Jos vadovo primityvokas nusistatymas prieš buvusią valdžią ir jos sprendimus, neleido įsigilinti į energetinės problematikos sudėtingumą, o ir perimti tai, kas pirmtakų buvo daroma teisingai bei davė Lietuvai teigiamų rezultatų. Todėl kiekvieną sykį, su kiekviena nauja Vyriausybe, viską pradėdami iš naujo, ir trypčiojame vietoje, jei nepasakyti daugiau, o „nieko nekainavusi“ tuo tikslu sukurta energetikos ministerija, akivaizdu, nieko rimtesnio ir nenuveikė.