BFL

Valdančioji dauguma pradėjo sparčius teisinius žingsnius įgyvendindama savo planą perimti į valstybės rankas monopolistines ekonomikos šakas, priskiriamas šilumos ūkiui. Ar valstybei perėmus iš savivaldybių didžiųjų šalies miestų šilumos ūkio įmones bus naudojama daugiau vietinės gamybos biokuro ir šiluma gyventojams pigs? Kelios valstybinės Lietuvos miškų urėdijos jau investuoja į naujų technologijų įsigijimą ir planuoja pradėti gaminti biokurą dideliais kiekiais.

Dar metų pradžioje tiek premjeras Algirdas Butkevičius, tiek prezidentė Dalia Grybauskaite pritarė pasiektam susitarimui, kad bus kuriama specialiosios paskirties bendrovė, kuri padės ketvirtadaliu sumažinti šilumos kainą Vilniuje ir Kaune. Tokios bendrovės kontrolinį akcijų paketą turėtų valstybė, o kitos lėšos būtų gaunamos iš privataus sektoriaus arba savivaldybių ir ES.
Apie naujus miškų urėdijų planus gaminti daugiau biokuro, šilumos ūkio įmonių valdymo pokyčius ir jų įtaką šildymo kainoms savaitraščio “Veidas” surengtoje apvaliojo stalo diskusijoje kalbėjosi energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, “Lietuvos energijos” generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Dalius Misiūnas, Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius, Tauragės miškų urėdijos urėdas Robertas Piečia, Švenčionėlių miškų urėdijos urėdas Nauris Jotautas, Energijos išteklių biržos “Baltpool” vadovė Laura Žalaitė, Biomasės energetikos asociacijos “Litbioma” prezidentas Remigijus Lapinskas bei Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

A.Šindeikis: Pokyčiai Lietuvoje fundamentalūs. Pirmiausia politiniai pokyčiai, susiję su nuosavybės forma, dėl nusivylimo privataus sektoriaus valdymu energetikoje. Privatininkai iš tam tikrų sektorių perėmė valstybės kontrolę ir šis modelis patyrė fiasko: pasitikėjimas menkas, jų pelnai dažnai neproporcingai dideli. Antra, pasikeitė pats požiūris į energetiką. Turime naują įtampą tarp Rytų ir Vakarų, metų gale dėl pradėsiančio veikti dujų terminalo neišvengiamai įvyks permainų, susijusių su dujų kaina. Taigi lieka klausimas, kaip viskas klostysis su šilumos ūkiu – ar iš tikrųjų mūsų biokuras gali būti naudojamas didesne apimtimi nei iki šiol?
J.Neverovičius: Ne visai sutikčiau su tokiu požiūriu. Mano įsitikinimu, pati nuosavybės forma nėra esminis dalykas, lemiantis kainas. Valstybinis reguliavimas yra vienodas valstybės ir privačioms įmonėms, todėl tai nėra lemiamas veiksnys. Kažkada šis sektorius juk jau buvo valdomas per atitinkamą ministeriją, bet nežinau, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas to sektoriaus išvalstybinimas.
A.Šindeikis: Buvo manoma, kad privatus verslas sugebės tvarkytis geriau, kad valstybė neturi užtektinai lėšų investicijoms, be to, Privatizavimo fondui reikėjo lėšų.
J.Neverovičius: Sprendimas nebuvo privatizuoti – buvo nuspręsta perduoti savivaldybių valdymui. Diskusijos klausimas veikiau turėtų būti toks: ar valstybė turi užsiimti kokiu nors centriniu planavimu ir sprendimus nuleisti iš viršaus, ar reikėtų likti prie iki šiol buvusio varianto, tai yra kai sprendimus priima savivaldybių tarybos.
Kalbėdamas apie tai sutikčiau, kad savivaldybių lygio sprendimai be planavimo iš viršaus nepasiteisino. Yra atvejų, kai buvo padarytos klaidingos investicijos. Taigi kai nebuvo bendro požiūrio ir bendro plano dėl poreikių ir galimybių, taip pat aktyvaus valstybės dalyvavimo, deja, atsirado rizikų, kurios realizavosi. Kad to būtų galima išvengti, yra parengti atitinkami pakeitimai, dabar svarstomi Vyriausybėje (protokoliniu sprendimu jie buvo patvirtinti balandžio 9 d.). Tikiuosi, kad artimiausi metu jie bus priimti ir sąlygos bei ribos, kur link galime judėti su šilumos ūkiu (net ir atskirose savivaldybėse), bus aiškios.
Antra, svarbu tai, kad per šiuos metus ir keturis mėnesius pavyko pasiekti lūžį tarp energetikų ir pradėjome realiai vertinti pačių turimus energijos išteklius, visų pirma biomasę ir biokurą. Nemažai projektų jau pavyko įgyvendinti, o didieji projektai Vilniuje ir Kaune dar laukia įgyvendinimo. Tai esminis įvykis, nes iki šiol šilumos ūkio perspektyva buvo koncentruojama į dujas. “Gazpromo” dėka šią perspektyvą pakeisti nebuvo taip sunku, o dabar reikia įgyvendinti reikalingus projektus. Aišku, su sąlyga, kad neatsisakome dujų, ypač turint omenyje investicijas į didžiulį ir modernų Elektrėnų jėgainės bloką ar į suskystintų gamtinių dujų terminalą. Ateityje dujos gali būti rimtas energijos šaltinis, bet viską reikia subalansuoti taip, kad turėtume pasirinkimą ir nebūtume priversti mokėti prašomos kainos.
Taigi biokuras buvo realistiškai įvertintas ir šiuo metu jau baigiami rengti teisiniai dokumentai – nuo strateginių ir programinių iki konkrečių projektų.
Reikėtų paminėti biokuro biržos įtvirtinimą, kaip rimtą instrumentą, kad nebūtų galima manipuliuoti biokuro rinka ar ją dirbtinai lėtinti. Pernai birželį priimtas įstatymas, kuriame įtvirtintas įpareigojimas rinkos dalyviams, kad nuo šiemet 10 proc., kitais metais 30 proc. ir galiausiai 50 proc. paruošiamo biokuro turės būti parduodama per biokuro biržą. Taip bus užtikrintas skaidrus procesas nustatant kainą.
A.Šindeikis: Kodėl šis modelis, kai funkcija patikėta savivaldybėms, kurios, tarkim, išnuomoja privatininkams tam tikrus energetikos objektus, nepasiteisino?
J.Neverovičius: Reikėtų atskiros analizės, bet, sakyčiau, tai per daug sudėtingos temos, kad politinių derybų metu būtų galima priimti sprendimus. Jei vis dėlto jie priimami – tai su didele paklaida ir kartais neįvertinant realių poreikių bei galimybių. Neturint pakankamai informacijos ir galimybės objektyviai įvertinti konteksto, sprendimai dažnai remiasi kažkuo kitu.
V.Stasiūnas: Informacijos yra, net atlikta studija dėl kainų priežastingumo, bet kadangi Lietuvoje projektų tiek daug, nėra laiko į viską įsigilinti.
Dar gana neseniai sužinojome, kad turime pakankamai savo kuro, iš kurio visą reikiamą šilumą galime pasigaminti Lietuvoje. Gaminant ją kartu galima pagaminti ir nemažą kiekį elektros energijos. Ir visa tai naudojant vietinius išteklius, tai, kas šiandien guli ant žemės. Atlikta studija parodė, kad Lietuvoje kasmet tokių išteklių susidaro apie 2,2 mln. tonų. Šiandien Lietuvoje sukūrenama 1 mln. tonų, o 2020 m., kai centralizuotas šilumos tiekimas praktiškai bus pervestas prie biokuro, Lietuva kūrens apie 1,5 mln. tonų, dar 0,5 mln. tonų galės eksportuoti, ką daro ir šiandien. Gaila, kad didelio kiekio to nepanaudojame ar kaip komunalines atliekas vežame į sąvartynus.
Kitas dalykas – Lietuva turi įrengtas centrinio šildymo sistemas, kurių kitos valstybės gali pavydėti. Centralizuotas šilumos tiekimas, iki ateinant privačiam sektoriui į Lietuvą, buvo podukros vietoje ir labai neefektyvus. Tik atėjus privačiam operatoriui jis buvo pastatytas lygia greta su kitais energetikos sektoriais. Tuomet net buvo keliamas klausimas, ar iš viso Lietuvoje nereikėtų išardyti centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, ar nereikėtų pervesti visų vartotojų prie individualaus šildymo. Privatus sektorius padarė didelę įtaką centralizuoto šilumos sektoriaus atstatymui ir išlaikymui.
A.Vancevičius: Pirmiausia reikėtų paklausti, apie kokį biokurą kalbame, jo yra įvairių rūšių: ar apie medieninį, ar apie kurą, sudėtą su atliekomis, ar su šiaudais, ir taip toliau.
Taigi man, kaip valstybinių miškų atstovui, visų pirma neramu dėl to, kad nėra strategijos, kaip bus statomi biokuro katilai. Matyt, tai ir lėmė, kad dabar pastatyta tokių katilų, kaip Biržuose, kai katilui netinka mediena iš Biržų girios. Taigi geriausiu atveju Biržų girios mediena vežama 150–200 km visai į kitą miestą, kai geriausia vežti daugiausia 50 km atstumu (vežant toliau nei 100 km labai didėja kaina).
Užtat labai sveikintinas noras sukurti programą. Nors ji sudėliota visai neblogai, man užkliuvo, kad į medieninius išteklius įskaičiuojami kelmai, kurie Europoje dažniausiai neraunami. Kelmui išrauti reikia panaudoti daugiau energijos, nei gaunama.
Dar galiu pasakyti, kad mes, kaip valstybiniai miškininkai, turintys tam tikrų išteklių, ne tik jau seniai gaminame biokuro gamybos žaliavą (šakas, malkas), bet esame pasirengę gaminti ir patį biokurą. Kaip? Dvejopai: numatyta, kad keturios miškų urėdijos įsigis savo technikos, kuria gamins galutinį produktą, ir tieks jį biokuro biržai. Kadangi tai didelės investicijos, visos kitos urėdijos skelbs rangos konkursus ir taip pat teiks savo pasiūlymą per biokuro biržą.
R.Lapinskas: Norėčiau sudėlioti kelis akcentus. Iš tikrųjų biokuro turime daugiau nei pakankamai, tą rodo ne mūsų, o su šia veikla susijusių mokslininkų studijos. Be abejo, didžiąją biokuro dalį matome iš medienos (apie 60 proc.), tačiau likusią dalį gali sudaryti agrokuras – šiaudai (iki 20 proc.) ir komunalinės atliekos, jų degraduojanti dalis (per 20 proc.). Įvairiam panaudojimui – ne tik deginimui, bet ir kaip biodujų bei biodegalų žaliavos. Tam tikrą vaidmenį matome ir ne atsinaujinančios energijos išteklių, bet vis dėlto lietuviškų – apsčiai turime juodųjų kuro durpių.
Antra – dėl to, kas gerai, o kas blogai padaryta šilumos ūkyje ir kokia nuosavybės forma turėtų būti. Nuosavybės klausimas nėra esminis – esmė yra valdymas, priežiūra, kontrolė ir savalaikės investicijos bei krypties turėjimas. Galima sakyti, kad Lietuvai naudingiausios šilumos ūkio strategijos, tai yra perėjimo prie vietinio biokuro, nebuvo. Planas vienas – statyti biokuro katilus, tačiau iš tiesų padaryta tokių klaidų, kada katilai parinkti neatsakingai, neatsižvelgiant į Lietuvoje ruošiamo pigiausio biokuro specifiką.
Nepaisant to, kad šis procesas buvo vykdomas šiek tiek chaotiškai, biokuro užtenka visiems ir jis nuo maždaug 2005 m. visą laiką buvo pustrečio tris kartus pigesnis negu dujos. Drįsčiau teigti, kad visada taip bus, nes dabar biokuro turime daugiau, nei jo reikės 2020 m.
Čia atkreipčiau dėmesį į svarbiausią artimiausio laikotarpio uždavinį, tai yra Vilniaus ir Kauno pervedimą prie biokuro. Šiuose miestuose turi būti biokuro kogeneracija, todėl, kad čia turi stovėti dideli įrenginiai, tad pleškinti biokurą tiktai termofikacinio vandens pašildymui didžiuosiuose miestuose, kur ir vasarą yra tam tikras šilumos ir karšto vandens poreikis, būtų neprasminga. Manome, kad iki 20 proc. elektros energijos Lietuvoje rinkos kainomis galėtų būti pagaminama iš biokuro būtent tuose didžiuosiuose kogeneraciniuose įrenginiuose.

Branduolinės energetikos projektų konsultantas dr. Gintaras Gavėnas  įsitikinęs, kad mūsų šalis, be importo, neturi alternatyvų branduolinei energetikai renkantis bazinį elektros gamybos būdą, todėl turėtų išnaudoti per daugelį dešimtmečių susikurtą palankią aplinką jai plėtoti.
Taigi pokalbis su G.Gavėnu.

VEIDAS: Kokią įtaką Lietuvos energetikai turi delsimas apsispręsti dėl atominės elektrinės statybos?
G.G.: Žiūrėkime iš verslo perspektyvos: viena panašaus dydžio įmonė turi strategiją, kita – ne, viena organizacija turėdama strategiją ją įgyvendina, kita – ne. Kurios įmonės veikla bus sėkmingesnė?
Nuo 1993 m. Lietuva turėjo šešias energetikos strategijas. Ar tai buvo energetikos strategijos, ar politinės deklaracijos, keičiamos sulig kiekvienais rinkimais? Strateginio dokumento patvirtinimas dar neužtikrina sėkmės, nes esmė yra įgyvendinimas. Energetikos sektoriuje, pasižyminčiame ilgalaikiu planavimu, didelėmis investicijomis, ilgu atsipirkimo laikotarpiu, ypač svarbus nuoseklumas, arba, verslo terminais kalbant, strateginė drausmė.
VEIDAS: Kokie bendrovės „Hitachi“ Lietuvai pasiūlyto atominės elektrinės projekto aspektai kelia abejonių? Ar tai susiję tik su kaina ir politinėmis peripetijomis, ar yra ir techninių aspektų?
G.G.: „Hitachi“ pasiūlyta verdančio vandens sluoksnio technologija yra viena iš kelių labiausiai paplitusių pasaulyje. Ji ne kartą išbandyta ir pritaikyta realiomis sąlygomis, todėl statant neturėtų kilti netikėtumų. Viena akivaizdu – Lietuvai pasiūlytas sprendimas patrauklus finansiniu požiūriu. Juk nė vienas konkurse dalyvavęs branduolinės technologijos tiekėjas nesiūlė dalinio investavimo – jie norėjo tik parduoti reaktorių.
Visagino AE projektas yra regioninis, o Lietuvai tenkanti pagamintos elektros energijos dalis net nepatenkina viso šalies poreikio, todėl lieka vietos ir atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai. Be to, neapsieisime be elektros importo – iš Šiaurės šalių biržos ir Rusijos. Tai yra labai gerai, nes importuojamos elektros kaina kelia reikalavimą vietos gamintojams gaminti už rinkai priimtiną kainą, o valstybei nebereikia dotuoti neefektyvių ar nepažangias technologijas naudojančių įmonių.
VEIDAS: Ar dėl to, kad Lietuvoje veikė Ignalinos AE (IAE), mūsų šalis yra objektyviai geriau pasirengusi sėkmingam tokio projekto įgyvendinimui?
G.G.: Taip, labai svarbu, kad Lietuva šiandien yra branduolinė šalis ir jos “startinė” pozicija VAE atžvilgiu ne tokia pati kaip Latvijos ar Estijos. Juk Lietuva turi Valstybinę atominės energetikos saugos inspekciją (VATESI), dešimtmečius užtikrinusią saugos reikalavimų laikymąsi, yra sukurta teisės aktų sistema, reglamentuojanti branduolinę saugą. Be to, mes jau saugome atidirbusį IAE kurą, turėsime išmontuoti ir palaidoti IAE radioaktyvius mazgus, todėl esame pasirengę tvarkytis su branduolinėmis atliekomis. Daugeliui šalių reikėtų didelio darbo ir investicijų norint tai pasiekti.
Pasak prof. Friedberto Pflugerio, branduolinė energetika nei išgyvens didelį renesansą, kaip buvo manoma anksčiau, nei sumenks – ji bus plėtojama konkrečiose šalyse, turinčiose tam potencialo, išteklių, žinių. Todėl man kyla klausimų: ar įsivaizduojame Lietuvos energetiką, besiremiančią dujas deginančiomis elektrinėmis, kai net naujasis modernus blokas Elektrėnuose yra visiškai nekonkurencingas? Ar įsivaizduojame energetiką akmens anglių pagrindu, kuriai būdinga didelė CO2 tarša? Ar turime realių galimybių išplėsti hidroenergetiką?
Atsinaujinančių išteklių energetikos rūšys yra patrauklios, bet kol kas turi rimtų trūkumų, todėl negali būti naudojamos baziniam elektros poreikiui tenkinti. Pavyzdžiui, negalime pasikliauti vėjo energija, nes nenorime likti be elektros, kai nepučia vėjas. Dėl to reikia investuoti dukart: ne tik į vėjo energiją per supirkimo tarifą, nes jos gamyba nėra konkurencinga, bet ir į balansuojančius šaltinius, pavyzdžiui, dujomis kūrenamas elektrines.
Šiandien jau niekas nebenori kalbėti apie saulės energetiką, nors jai, kaip papildančiai gamybą piko metu, ateis laikas po 8–10 metų, kai patobulėjus technologijai ji taps konkurencingesnė.
VEIDAS: Ar Lietuvos sąlygomis yra alternatyvių atominei elektrinei energetikos plėtojimo galimybių, kurie leistų pasiekti užsibrėžtus tikslus: tvarų elektros tiekimą, konkurencingą kainą, šaltinių diversifikavimą?
G.G.: Kai kalbama apie bazinę elektros energijos gamybą, vargu ar yra branduolinės energetikos alternatyvų. Dujomis kūrenamos elektrinės galėtų būti konkurencingos tik gerokai atpigus dujoms. Suskystintų gamtinių dujų terminalas, mano nuomone, neleis dujoms brangti, bet vargu ar jas atpigins. Būtų daugiau vilčių, jei galėtume įsivežti pigių amerikietiškų skalūnų dujų, tačiau pagal rinkos dėsnius jos Europoje nebus tokios pigios kaip JAV.
Akmens anglimis kūrenamos elektrinės su CO2 gaudyklėmis yra ekonomiškai nekonkurencingos, todėl iki šiol nepaplito. Jų gaminama elektra brangesnė už atominių elektrinių.
Vienintelė branduolinės energetikos alternatyva yra importas. Ironiška, bet ir dalis importuojamos elektros yra pagaminta atominėse elektrinėse. Todėl kyla klausimas: jei kitos šalys gali statyti ir eksploatuoti atomines elektrines, kodėl negalime mes? Kodėl turėtume remti tų šalių ūkį, o ne kurti darbo vietas Lietuvoje?
Kogeneracinės elektrinės, deginančios medienos atliekas ir šiukšles, yra puikus būdas aprūpinti miestus pigesne šiluma ir kartu sprendžia aplinkosaugos klausimus, tačiau jų gaminamas elektros kiekis Lietuvos poreikio nepatenkins.
VEIDAS: Esate užsiminęs, kad šiuo metu pasaulis tarsi išgyvena atominės energetikos „žiemą“, nulemtą katastrofos Fukušimoje. Ar, jūsų manymu, šiomis sąlygomis naujos AE statyba Lietuvoje apskritai įmanoma?
G.G.: Naujos AE statybai reikia trijų veiksnių: technologinio, finansinio ir politinio. Technologiniam veiksniui, dalyvaujant „Hitachi“, prielaidos yra; finansiniam aspektui regioninis projektas prielaidų turi; bet politinis veiksnys kol kas yra problemiškas.

2012-aisiais svarbiausius Lietuvos energetikos projektus bus siekiama išplėtoti iki tokio lygio, kad jų nebebūtų įmanoma sustabdyti.

Sunkiai, lėtai – bet į priekį. Taip galima būtų apibendrinti svarbiausių Lietuvos elektros ir dujų ūkio projektų plėtrą per pastaruosius kelerius metus. „Kai nenori – ieškai kodėl, kai nori – ieškai kaip“, – ši liaudies išmintis labiausiai tinka apibūdinti tiems skirtumams, kurie Lietuvos energetikoje tvyrojo iki Seimo rinkimų 2008 m. rudenį ir po jų. Beveik dvi kadencijas valdę kairieji rasdavo šimtus argumentų, kodėl Lietuva niekaip negali pradėti tiesti elektros, dujų jungčių su Vakarais, išjudinti naujos atominės elektrinės ar nuosavo suskystintų dujų terminalo projektų.

Antrinant patyrusiems ilgamečiams (ir dėl to jokių permainų netrokštantiems) energetikos vilkams, įtikinėti nebuvo sunku, juolab kad ir visa tarptautinė aplinka mūsų nacionalinėms energetikos ambicijoms palanki nebuvo – galimi partneriai latviai ir estai žiūrėjo savo naudos, lenkai į mus iš viso nežiūrėjo rimtai, o Rusija įtaigiai demonstravo savo šimtamečius įgūdžius gąsdinti mus dėl bet kokių bet kokią nepriklausomybę nuo jos galinčių padidinti iniciatyvų.

„Prognozės 2012“ vardija, kokius svarbiausius darbus energetikos srityje Lietuva privalo nudirbti šiais metais, kad jų atgal nebegalėtų pasukti jokios politinės permainos ir jokių užsienio valstybių skepticizmas ar grasinimai. Antra vertus, vertiname ir tai, kokias klaidas gali padaryti Vyriausybė, skubėdama žūtbūtinai įkvėpti gyvybės jau daug metų marintiems brangiems, bet ne visiems vienodai reikalingiems ir svarbiems projektams.

Realiausia – jungtis su Švedija

Iš šiemet Vyriausybės planuojamų įkalti trijų svarbiausių elektros energetikos pastolių realiausia galima laikyti povandeninę elektros jungtį su Švedija „NordBalt“, kuri nuo 2015 m. pabaigos turėtų sujungti Klaipėdos ir Nibru miestus. Šiam projektui prieštaraujančiųjų nėra, jis jau pradėtas įgyvendinti fiziškai (dar pernai specialiu užsakymu Švedijos ir Šveicarijos technologijų gigantė ABB pradėjo gaminti aukštos įtampos nuolatinės srovės povandeninį kabelį), visiškai aiškūs ir finansavimo šaltiniai.

„Tiek mes, tiek mūsų partnerė švedų pusėje bendrovė „Svenska Kraftnät“ savo balansuose esame numatę pakankamai pinigų jungties statybai. Ji bus plėtojama, kad ir kas atsitiktų“, – tvirtina Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys.

Pasak jo, net ir didžiausia krizė Europoje nebesutrukdys įgyvendinti šio projekto. „Netgi priešingai: mes, kaip ir kitos viešąsias paslaugas teikiančios bendrovės, turime neišvengiamą pajamų šaltinį ir dėl to esame itin patrauklūs investuotojams per sunkmetį“, – pastebi V.Poderys.

Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius „NordBalt“ taip pat vadina vienu brandžiausių ambicingų naujųjų Lietuvos energetikos projektų: „Įdirbis siekia jau keliolika metų; paskirti projekto rangovai; suplanuotas finansavimas; neabejotina jungties nauda abiem pusėms.“

Net ir vienas nuosekliausių dabartinės Vyriausybės energetikos politikos kritikų, buvęs ūkio ministras, Darbo partijos atstovas Seime Kęstutis Daukšys jungčiai su Švedija priekaištų neturi: „Tai vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių visiškai sutinku su Energetikos ministerija. Nematau, kad šis tiltas galėtų ir ateityje kam nors užkliūti.“

Lietuvos ir Lenkijos jungtis juda tik iš Lietuvos pusės

Ar iš tiesų toks jau reikalingas dar vienas elektros tiltas – antžeminė jungtis su Lenkija „LitPol Link“, K.Daukšys nėra toks tikras. „Reikia labai atidžiai skaičiuoti, įvertinti, kokia bus Europos elektros rinka, kai mes tuos savo tiltus baigsime tiesti. Pavojų kelia tai, kad galime patys išsikasti sau duobę: susijunkime į bendrą elektros biržą ir tapsime tranzito šalimi pigesnei rusiškai elektros energijai, kurią visą supirks Vakaruose, o patiems teliks pačių pagaminta brangi elektra“, – nepageidaujamą scenarijų piešia vienas įtakingiausių opozicijos, kuri po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų gali perimti valdžios svertus, atstovų.

„Litgrid“ vadovas tvirtina, kad ir elektros tiltui su Lenkija šie metai turi tapti realaus gyvavimo pradžia. Mūsų entuziazmas jo klausimu jau seniai akivaizdus, ir darbai Lietuvos pusėje jau ne pirmus metus stumiasi pirmyn (parengtas specialusis projekto planas, atrinkti rangovai). Tačiau iš Lenkijos akivaizdžių suinteresuotumo ženklų dalyvauti šiame projekte vis dar nesame sulaukę. Tad iš kur toks V.Poderio optimizmas? „Europos pinigai yra pats geriausias garantas. Lenkija jų juk neatsisakė“, – komentuoja jis 2011 m. spalį Europos Komisijos paskelbtą komunikatą, siūlantį sujungti Europos energetiką į vieną tinklą (tam numatyta skirti 9 mlrd. eurų) ir tarp prioritetų minintį Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integraciją.

Naujos atominės elektrinės skaičiai – paslaptis

Dar stipresnė opozicija Seime laukia naujosios Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto. „Mes ne prieš jį, tačiau iki šiol ne tik visuomenė, bet ir mes, sprendimus priimantys Seimo nariai, nesame sulaukę paaiškinimo, kiek kainuos Visagine pagaminta elektros energija, kokią dalį ir kokių įsipareigojimų joje turės Lietuva“, – dėsto K. Daukšys.

Jis piktinasi, jog prisidengiant derybų konfidencialumu nepateikiama jokios informacijos, bet tikimasi, kad jau metų pradžioje Seimas pritars VAE koncesijos tarp Lietuvos energetikos ministerijos ir strateginio investuotojo Japonijos bendrovės „Hitachi“ sutarčiai.

Vis dėlto UAB Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Rimantas Vaitkus tiki, kad 2012 m. pabaigą Lietuva pasitiks jau nesigręžiodama atgal ir niekam nebekeldama abejonių, jog nauja atominė elektrinė Visagine stovės. „Sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad jau būtų pasirašytos koncesijos, visų akcininkų sutartys, bet projektas imtų ir sustotų“, – sako jis.

Vadovas teisinasi, kad iki pat praėjusių metų pabaigos vyko įtemptos derybos su visais potencialiais projekto akcininkais, ir dėl jų konfidencialumo nebuvo galima pateikti kokių nors konkrečių projektų Seimui.

„Tačiau kaip visuomenei, politikams be konkrečių skaičių imti ir patikėti, kad VAE projektas racionalus“, – stebisi Energetikos konsultantų asociacijos prezidentas V.Lukoševičius.

Jis pastebi, kad Energetikos ministerijai stinga laiko ne tik vykdyti svarbiausius strateginius projektus, bet ir apie juos dar aiškinti visuomenei. „Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad stinga ne tik šių dalykų, bet ir bendro situacijos suvokimo, blaivaus vertinimo – kokia padėtis Lietuvoje, aplinkinėse rinkose bus tada, kai visi planuojami projektai pradės gyvuoti“, – apgailestauja V.Lukoševičius.

Seimo nariui K.Daukšiui kelia abejonių ir dujotiekio su Lenkija projektas: „Lietuvai pasistačius nuosavą suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje ir pakankamai išplėtojus biokuro katilinių tinklą, Lietuvos gamtinių dujų poreikis sumažėtų mažiausiai per pusę. Tai gal tada dujotiekis su Lenkija iš viso nebebūtų reikalingas?“

V.Lukoševičius taip pat suskaičiavo, kad įgyvendinus visus dabar Seime svarstomos nacionalinės energetikos strategijos projektus kai kurie jų dubliuotų vienas kitą. „Todėl šiemet tikimės pagaliau sulaukti ne tik svarbių projektų stūmimo, bet ir jų ekonominio pagrindimo argumentų“, – apibendrina energetikos ekspertas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

dujos_ugnis_liepsna

Rusija, siekdama sutrukdyti dujų sektoriaus liberalizavimui Europos Sąjungoje (ES), gali ratifikuoti anksčiau atmestus energetikos susitarimus su ES ir taip susikurti prielaidas dabartines direktyvas ginčyti teisme, teigia Vilniuje įsikūrusio Energetinio saugumo centro (ESC) ekspertai.

Pirmojoje po centro įkūrimo sausio pradžioje parengtoje analitinėje pažymoje teigiama, kad Maskva gali nuspręsti ratifikuoti Europos Energetikos Chartijos (EEC) sutartį, kurią anksčiau atmetė.

Anot pažymos, Maskva taip pat gali siūlyti derėtis dėl šios sutarties pakeitimo, iš naujo aptariant tranzito per ES, Rusijos, kitų šalių teritorijas sąlygas. Pažymima, jog šį dokumentą galima peržiūrėti ir keisti kas penkerius metus, keičiantis rinkos sąlygoms.

“Rusijos ekspertų ir valdžios atstovų nuomone, ES Dujų direktyva (2009) ir ypač joje numatytos sankcijos (iki 10 proc. nuo apyvartos baudos) prieštarauja tarptautinei teisei (2006 m. Energijos bendrijos sutarčiai tarp ES ir Pietryčių Europos, Europos Energetikos Chartijos sutarčiai)”, – teigia energetinio saugumo ekspertai.

Pasak jų, jei Rusija ratifikuotų EEC sutartį, ji galėtų ginčyti dujų sektoriaus liberalizavimą numatančios direktyvos (Trečiojo energetikos paketo) teisėtumą, nes “ratifikuotos tarptautinės sutarties statusas yra aukštesnis nei ES direktyvos, nustatančios bendros ES rinkos veikimo principus”.

“(Rusija galėtų) siūlyti kompromisą, pagal kurį sutarties šalys galėtų detalizuoti ir prisiimti papildomus, su dujų rinkos liberalizacija susijusius įsipareigojimus, bet negalėtų priversti tą patį daryti kitas valstybes”, – rašoma dokumente.

Taip, anot ESC, Rusijai atsivertų kelias išsaugoti dujotiekių kontrolę derantis dėl investicijų ir Trečiojo energetikos paketo (TEP) įgyvendinimo bei tiekimo sąlygų su kiekviena ES valstybe atskirai.

Pažymoje, taip pat pabrėžiama, kad siekdamas pasipriešinti dujų tiekimo ir transportavimo verslų atskyrimui Rusijos dujų milžinas “Gazprom” ieško naujų rinkų Tolimuosiuose Rytuose ir turi daug įtakos svertų didelėms energetikos kompanijoms Vakarų Europoje, jei jos sugalvotų perimti rusų prarandamų dujotiekių kontrolę.

“Kitaip tariant, formalių ir neformalių derybų keliu “Gazprom” šiandien bando daryti įtaką TEP įgyvendinimą detalizuojantiems dokumentams argumentuojant anglosaksiško tiekėjų konkurencija grįsto modelio netinkamumu kontinentinei Europai”, – konstatuoja energetinio saugumo ekspertai.

Artimai su Rusijos valdžia susijęs “Gazprom” kaltina Lietuvą kenkiant jo interesams pasirinktu griežčiausiu TEP įgyvendinimo variantu, kuris numato bendrovės “Lietuvos dujos” veiklos išskaidymą. Rusų koncernas grasina Vilniui didesnėmis dujų kainomis bei tarptautiniais teismais.

Lietuvos Vyriausybei bendrovėje “Lietuvos dujos” priklauso 17,70 proc. “Lietuvos dujų” akcijų, “Gazprom” – 37,06 proc., pažymoje draugiška rusams pavadintai Vokietijos “E.ON Ruhrgas International” – 38,9 proc. akcijų.

+370 5 2058512

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas kategoriškai atmetė pareiškimus, kad Rusijos energetiniai projektai yra politiškai motyvuoti.

“Iš tiesų, yra nuomonių, kad beveik visi Rusijos energetiniai projektai yra politiškai motyvuoti, kad Rusija siekia visą Europą padaryti energetiškai priklausomą, o paskui tuo naudotis siekdama politinių pranašumų. Jūs žinote mūsų poziciją. Manome, kad tai absoliuti nesąmonė”, – spaudos konferencijoje Varšuvoje pareiškė D.Medvedevas.

Prezidentas pridūrė, kad Rusija mano plėtojanti “geraširdiškus, atvirus ir abipusiai naudingus energetinius santykius su visomis Europos valstybėmis, įskaitant ir tas, kurias su Rusija jungia vienas vamzdynas”.

“Pastaruoju metu mes sugebėjome rasti sutarimą dėl kai kurių sprendimų. Dėl dujų vyko pakankamai sudėtingos derybos, galiojant atitinkamoms ES direktyvoms, tačiau mes sugebėjome rasti visiškai protingus sprendimus – viliuosi, kad taip bus ir ateityje”, – sakė D.Medvedevas.

“Mūsų lenkų kolegos žurnalistai klausė apie perspektyvas. Manau, kad kai kurie stambūs energetiniai projektai, susiję su kai kurių objektų Lenkijos teritorijoje privatizacija, būtų Rusijos Federacijai įdomūs, tačiau, žinoma, tai galima plėtoti tik esant pasitikėjimui ir abipusės naudos požiūriu vertinant atitinkamus susitarimus”, – sakė D.Medvedevas.

Savo ruožtu Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) sakė, kad Lenkija suinteresuota bendradarbiauti su su Rusija ir rusų verslu vadovaudamasi dalykiniais principais. Jis ypatingai palaikė tuos projektus, kurie naudingi ne vien verslui, bet ir abiems valstybėms.