BFL

Energetikos ministerija visuomenei ir rinkos dalyviams pristatė atnaujintą ilgalaikės Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą, kuriame numatoma, kaip šis sektorius vystytis iki 2030 metų, ir pristatomos plėtros iki 2050 m. kryptys. Jei viskas klostysis, kaip numatyta, projektas svarstyti Vyriausybei bus pateiktas rugpjūčio pabaigoje, o rudens sesijos pradžioje jau gali pasiekti Seimą. Apie tai, kas jau pasiekta ir ko sieksime, kalbamės su energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu.

Birutė ŽEMAITYTĖ

– Lietuva energetikos strategiją pastarąjį kartą patvirtino 2012 m., bet jau pateiktas ir atnaujintos strategijos projektas. Dėl kokių priežasčių tai daroma ir kokios pagrindinės plėtros kryptys bei tikslai numatyti projekte?

– Energetikos sektorius Lietuvoje ir regione labai greitai keičiasi, jis labai dinamiškas. Pastaraisiais metais įvyko daug pokyčių, ypač atsinaujinančių energijos išteklių srityje, todėl toliau siekdami ambicingų tikslų strategiją atnaujiname. Kita vertus, yra nuostata, kad strategija turi būti peržiūrima ir atnaujinama kas penkerius metus.

Pagrindinis strateginio planavimo laikotarpis yra 2030 metai. Taip pat pateikiame viziją, kaip energetikos sektorius bus plėtojamas iki 2050 m. Esminiai strategijos akcentai – tiekimo saugumas ir patikimumas, energijos kainų konkurencingumas, žaliosios energetikos plėtra. Kadangi manome, kad patirtį, technologijas ir kompetenciją, kuri Lietuvoje sukaupta pastaraisiais metais, turėtume skleisti Europai ir pasauliui, strategijoje atsirado ir skyrius apie inovacijas.

Pagrindinis strateginis projektas, kuris turi būti įgyvendintas per artimiausią dešimtmetį, – sinchronizacija su žemyninės Europos tinklais. Įgyvendinus šį projektą nebeliks politinės įtampos. Tikslus, kurie buvo keliami iki 2020 m. atsinaujinančių energijos išteklių srityje, jau pasiekėme ir šiuo metu pagal atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros tempus Europoje esame tarp lyderių, tačiau iki 2020 m. ketiname sukurti mechanizmą, kuris leistų papildomai skatinti energijos iš atsinaujinančių išteklių plėtrą. Mūsų vizija tokia: nors transportas ir pramonė dar naudos energiją, gaminamą iš kitų šaltinių, iki 2050 m. pasiekti, kad energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių bendroje energijos išteklių struktūroje sudarytų 80 proc.

Plėtojant vėjo ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių sektorių reikia kaip įmanoma greičiau apsispręsti dėl kiekių, kurie rinkos sąlygomis turėtų būti papildomai remiami ir skatinami. Didelių pastangų prireiks didinant energijos vartojimo efektyvumą ir mažinant jos suvartojimą – tai sritis, kurioje mes iki šiol labai atsilikome. Didinti vartojimo efektyvumą skatinsime konkrečiomis priemonėmis. Viena jų – jau vykstanti daugiabučių namų renovacija. Kita priemonė, už kurią atsakome mes, Energetikos ministerija, – viešųjų pastatų renovacija. Deja, tenka prisipažinti, kad dar nė vieno kvadratinio metro nėra renovuota, bet iki metų pabaigos esame suplanavę išjudinti šį procesą.

Be to, turime rasti būdą motyvuoti energijos gamintojus, kad jie laikytųsi energijos vartojimo taupymo politikos. Šiuo metu jie neturi paskatų tai daryti, nes kuo daugiau energijos pagaminama ir patiekiama vartotojams, tuo daugiau jie gauna pajamų.

Nors atnaujintoje strategijoje to konkrečiai neįvardijame, būtinai turime didinti energijos vartojimo efektyvumą modernizuojant gatvių apšvietimą. Šiam tikslui pasinaudosime ES struktūrinių fondų parama. Pokalbių metu merai, savivaldybių administracijų direktoriai pabrėžia, kad šiuo metu esama finansavimo sistema nėra palanki savivaldybėms, norinčioms modernizuoti gatvių apšvietimą, bet esame apskaičiavę, kiek lėšų reikėtų, kad galėtume per keletą metų visoje Lietuvoje pasiekti proveržį – renovuoti visų miestų ir miestelių gatvių apšvietimo tinklus. Tai ne tik padės taupyti energiją – geresnis apšvietimas padidins gyventojų saugumą, todėl būtinai turime stengtis išnaudoti galimybes, kuriomis iki šiol galbūt naudojomės nepakankamai.

– Sprendžiant iš to, kad 2016 m. buvo priimtas įstatymas, leidžiantis mažiesiems gamintojams-vartotojams pačių pasigamintą elektros energiją perduoti į elektros tinklus ir esant poreikiui – ją atgauti, o pavasario sesijos pabaigoje Seimas pritarė įstatymo pakeitimams, kurie pagerina sąlygas norintiesiems tapti elektros energiją gaminančiais vartotojais, taip pat išplėstas tokių vartotojų ratas, ketinama skatinti mažosios energetikos iš atsinaujinančių išteklių plėtrą.

– Skatinti elektros energiją gaminančius vartotojus – taip pat vienas iš mūsų prioritetų ir tam strategijoje skiriama nemažai dėmesio. Kol kas patys savo reikmėms energiją gamina ir perteklių atiduoda į bendrą sistemą iš esmės tik entuziastai. Šiuo metu jų yra apie 300. Pagrindai tokiai veiklai plėtoti jau sukurti, tačiau vartotojams tai nėra patrauklu tiek dėl ilgo investicijų atsipirkimo, tiek dėl biurokratinės naštos. Todėl mūsų vizija – sukurti sistemą, skatinančią vartotojus pačius patogiai pasigaminti savo poreikiams reikalingą elektros energiją. Jai pradėjus veikti iki 2020 m. planuojame, kad gaminančių vartotojų skaičius pasieks 34 tūkst., o 2030 m. – net 500 tūkst.

Kai kas sako, kad tokie mūsų tikslai pernelyg ambicingi, bet mes dirbame kompleksiškai ir iki šių metų pabaigos tikimės sukurti vartotojams palankų bei realios naudos duodantį skatinimo modelį. Reikia pabrėžti, kad smulkioji elektros energijos gamyba yra ateitis, ji smarkiai pakeis tradicinę energetiką. Mes norime jau dabar padėti tvirtus pagrindus šiai ateities energetikai.

Pavyzdžiui, dabar norint ant savo namo stogo pasistatyti saulės elektrinę, kuri gamins energiją savininko reikmėms, o kai jos bus per daug – atiduoti į tinklą ir pasiimti tuomet, kai jos reikia, leidimams suderinti sugaištama vidutiniškai 150 dienų, o dažnai tai užtrunka dar ilgiau. Mūsų tikslas – pasiekti, kad tai truktų 4–5 savaites ir vyktų beveik automatiškai.

Kitas dalykas – tai turi būti patrauklu vartotojui finansiškai. Tai turėtų lemti ne tik technologinės naujovės, kurios atpigina įrangą. Mes kalbame apie tai, kad vartotojas, kuris šiuo metu turi iškart sumokėti visą įrangos ir sistemos įsirengimo kainą (o investicija yra didelė, siekianti 5–6 tūkst. eurų, ir ne kiekvienas, ypač mažasis vartotojas, gali tiek skirti), galėtų ją įsigyti, pavyzdžiui, išperkamosios nuomos būdu. Tokiu atveju pasigaminti atsinaujinančios elektros energijos savo reikmėms gali kainuoti netgi pigiau, negu pirkti ją iš tinklo. Galvojame ir apie kitus skatinimo būdus, kad įdiegti šias sistemas būtų kuo paprasčiau, o vartotojams, kurie nori patys gaminti elektrą, – patraukliau.

Be abejo, tai labiausiai tinka individualiems namams, bet galvojame ir apie daugiabučius, nes techninės galimybės yra. Rudenį prasidės diskusijos, ką reikėtų padaryti, kad daugiabučių gyventojams būtų lengviau tapti gaminančiais elektros energiją vartotojais. Žinoma, tai priklausys ir nuo namo bendruomenės noro, bet skatinimo modelis turės būti palankus ir jiems.

– Grįžkime prie globalių dalykų. Koks vaidmuo ateityje numatomas SGD terminalui apsirūpinant energijos ištekliais ir maksimaliai išnaudojant jo galimybes?

– SGD terminalas labai svarbus tiek strategiškai tiekimo saugumo požiūriu, tiek užtikrinant konkurenciją. Kuo daugiau yra tiekimo šaltinių, tuo daugiau esama galimybių turėti konkurencingą dujų kainą. ES kelia tikslą, kad valstybės turėtų prieigą bent prie trijų alternatyvių tiekimo šaltinių. Mes tuo keliu ir einame – turime tradicinį dujų tiekimą vamzdynais, SGD tiekimą per Klaipėdos terminalą ir įgyvendiname Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungties projektą.

Intensyviai kalbamės su kaimynais, kaip visas regionas galėtų kuo efektyviau išnaudoti Klaipėdos SGD terminalo infrastruktūrą, ir mūsų tikslas yra sukurti sėkmingai veikiančią regioninę dujų rinką. Kol kas kalbamės apie galimus konkrečius techninius sprendinius, kokios infrastruktūros reikėtų, bet akivaizdu, kad Klaipėdos SGD terminalas, kaip instrumentas dujų kainai mažinti, jau pasiteisino. Pavyzdžiui, dar metų pradžioje nelabai drąsu buvo prognozuoti, kad gamtinės dujos bus tiekiamos iš JAV, o dabar tai jau tapo faktu – turime du kontraktus ir artimiausiais mėnesiais mus pasieks pirmosios dujos iš JAV. Ir tai nėra politinis tiekimas. Jis vyks konkurencijos sąlygomis, vadinasi, tiekėjai iš JAV, net įvertinę transportavimo išlaidas, sugeba konkuruoti su tradiciniu gamtinių dujų tiekimu vamzdžiais. Tai esminis proveržis ir labai svarbi žinia mūsų vartotojams.

Siekiant užtikrinti konkurencingą ir patikimą gamtinių dujų tiekimą Lietuvai strategiškai svarbu užtikrinti SGD terminalo veiklos ilgalaikį tęstinumą. Terminalo išpirkimas yra vienas iš racionalių sprendimų. Turime kontraktą iki 2024 m., bet manau, jog sprendimus priimti reikia anksčiau, kad infrastruktūros išlaikymo sąnaudos būtų kuo mažesnės. Laivui-saugyklai išpirkti yra visi teisiniai ir finansiniai mechanizmai, tai galime padaryti ir tai siūlome strategijoje.

– Pakalbėkime apie atominę energetiką. Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas atnaujintoje energetikos strategijoje neminimas. Jis įšaldomas ar jo apskritai atsisakoma?

– VAE projektas nebus plėtojamas. Viena iš priežasčių – šiuo metu Europoje tokių projektų sėkmės pavyzdžių nėra daug. Kita priežastis – mūsų šalies Vyriausybė yra priėmusi politinį sprendimą, kad ši energetikos sritis neturėtų būti plėtojama.

– Vis dar tęsiasi Ignalinos atominės elektrinės (IAE) eksploatacijos nutraukimo darbai, kėlę nemažai problemų. Kokia padėtis dabar? Kaip jie bus finansuojami po 2020 m., kai baigsis ES parama?

- IAE uždarymas tikrai kėlė nemažai vadybinių problemų ir iššūkių, nes niekas neturi patirties, – tai pirmas pasaulyje uždaromas objektas, kuriame veikė tokio tipo reaktorius. Tačiau dabar mes jau matome akivaizdžią pažangą. Tai rodome ir tai mato Europos Komisija. O dėl to, kad finansavimas būtų tęsiamas, derėsimės. Tam turime teisinį pagrindą, nes prie mūsų stojimo į ES sutarties yra atskiras protokolas, kuriame nustatyta, kad IAE uždarymui turi būti užtikrinta adekvati ES parama. Juo remdamiesi jau dabar kalbamės su įvairių Bendrijos institucijų atstovais, juo remsimės ir derėdamiesi dėl papildomų lėšų IAE uždarymui finansuoti kitoje finansinėje perspektyvoje po 2020 m. Akcentuojame pasiektą pažangą ir pateiksime konkrečių argumentų, kad visa Europa suprastų, jog Lietuvai vienai IAE uždarymo kaina yra nepakeliama našta. Tai europinio lygio projektas ir be adekvačios ES paramos sėkmingas ir savalaikis IAE eksploatavimo nutraukimas yra nepasiekiamas.

– Pastaruoju metu jūs susitinkate su įvairių energetikos sektorių atstovais. Kokių pasiūlymų sulaukiate, ką jie siūlo įrašyti į atnaujintą energetikos strategiją?

– Strategijos projektą rengėme ministerijoje, todėl šie susitikimai – gera proga pasikonsultuoti su įmonėmis ir asociacijomis bei išgirsti jų nuomonę, rūpesčius ir lūkesčius dėl Lietuvos energetikos sektoriaus ateities, kartu aptarti sistemines energetikos sektoriaus problemas, kurias reikia spręsti, net jei jos neįrašytos strategijoje. Kai kurie mūsų siūlomi dalykai jiems atrodo pernelyg progresyvūs, bet išgirstame ir labai konkrečių pasiūlymų bei pastabų. Visa tai bandysime įvertinti ir tai, kas atitinka strategijos viziją, įtrauksime.

Pavyzdžiui, viena iš problemų, kurias reikia spręsti, – valstybinio ir privataus sektoriaus santykis energetikoje ir aiškesnis dalyvavimo reglamentavimas. Kitas klausimas, kurį jie kelia, – ar realus atsinaujinančių energijos išteklių ir dujų panaudojimo santykis atskiruose sektoriuose.

Be abejo, kiekviena asociacija, kiekviena įmonė turi savo interesų ir bando juos išdėstyti, tačiau mes turime pasiekti visiems priimtiną susitarimą, kaip plėtosime energetikos sektorių artimiausiu laikotarpiu ir tolimesnėje perspektyvoje. Todėl šios konsultacijos skirtos ne tik tam, kad išgirstume vieni kitus, bet ir kad kartu sudėtume svarbiausius sektoriaus plėtros akcentus.

BFL

Lietuva pastaraisiais metais gali pasigirti keliomis svarbiomis pergalėmis energetikos srityje: dvi jungtys su Lenkija bei Švedija leido dar labiau diversifikuoti atitekančios elektros energijos šaltinius, be to, vartotojams tai atpigino elektros energiją. Tačiau gamybą stabdo ar riboja kai kurios elektrinės, pagaminamos elektros kiekis išlieka mažas, negana to, pasigirdo perspėjimų, kad elektros pajėgumų maždaug po dešimtmečio gali pritrūkti. Ar tokios strategijos gairės – neatsakingos?

Gytis KAPSEVIČIUS

Gamyba, importas ir energijos poreikis

Kasmet šaliai reikia vis daugiau elektros energijos, tačiau vietiniai pajėgumai to pasiekti neleidžia: energijos poreikis 2015 m. buvo 10,86 TWh elektros energijos, šalyje pagaminta 4,598 TWh. Pra­ėju­siais metais Lietuva importavo 69 proc. suvartotos elektros energijos. Tiesa, pernai pagaminta ir 13 proc. daugiau energijos nei 2014 m. Elektros per­davimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ duome­nimis, poreikis padidėjo 1,4 proc., ir tai buvo di­džiausias elektros suvartojimas nuo 2009-ųjų.

Viena vertus, elektros jungtis su Švedija ir Len­kija leido gana apčiuopiamai apsirūpinti pigia ener­gija, kita vertus, gausų elektros eksportą, kaip Ig­nalinos atominės elektrinės laikais, galima už­miršti ilgam laikui. Naujoje Vyriausybei pateiktoje Na­cionalinėje energetikos nepriklausomybės strate­gijoje kalbama apie naujas elektros jungtis su Šve­dija ir Lenkija iki 2025 m., kurios leistų dar pa­didinti importuojamos elektros pajėgumus.

Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas, energetikos ekspertas dr. Valdas Lukoše­vi­čius teigia, kad didelės importo apimtys nėra problema: „Nėra aiškių kriterijų, koks turėtų būti gamybos ir importo balansas, – yra tik paprasta logika ir samprotavimai. Kad ir ką mes šiuo metu gamintume, beveik viskas brangintų elektrą galutiniam vartotojui. Galima importuoti kad ir 100 proc. elektros energijos, jei tai yra geriausia galutiniam vartotojui, bet su viena sąlyga: reikia būti pasiruošusiems bet kokiems netikėtumams, pavyzdžiui, už­sienio rinkos gali bet kada pasikeisti. Reikia užtikrinti patikimumą, taip pat ir elektros tiekimo kokybę – išlaikyti dažnį, įtampą. Dabar esame buvusios Sąjungos sistemoje, ir ji mums užtikrina kokybišką elektros parametrų aprūpinimą, o pigumą užtikrina importuojama elektros energija.“

V.Lukoševičiaus teigimu, sistemos patikimumą garantuoti reikia mums patiems – pašalinti perdavimo linijų nesklandumus (šiais metais keletą kartų taisyta jungtis iš Švedijos) ir būtinai išlaikyti savo elektrą generuojančias elektrines: Lietuvos elektrinę Elektrėnuose, Kruonio hidroakumuliacinę elek­­­trinę. „Turint pakankamai politinės valios ir su­­pratimo, šituos įrenginius reikėtų palaikyti aukštame parengties lygyje. Tai yra būtina, ir tai optimaliausias scenarijus Lietuvos vartotojui, kai turime pigią importinę elektrą ir visus generavimo įrenginius, parengtus bet kokiam netikėtumui“, – teigia V.Lukoševičius.

„Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Vir­bic­kas taip pat nemano, kad dideli importo skaičiai – problema. „Elektros importas yra visiškai normalus apsirūpinimo elektra būdas, tik svarbu, iš kokių šalių importuojame. Jei iš Europos Sąjungos valstybių, elektros importas priklauso tik nuo kainos rinkoje. Jei elektra importuojama iš trečiųjų šalių, importas priklauso nuo kainos ir nuo trečiosios ša­lies suinteresuotumo parduoti arba ne. Nuo naujųjų elektros jungčių eksploatacijos pradžios im­por­tas iš trečiųjų šalių – Rusijos ir Baltarusijos tenden­cingai mažėja“, – pastebi jis.

Baltijos šalys dažnai vertinamos kaip vientisas energetinis regionas ir, nepaisant nedidelių Lie­tu­vos gamybos pajėgumų, į jį bendrai per metus im­­portuojama tik apie 10–20 proc. suvartojamos elek­­tros. Latvija ir Estija didžiąją laiko dalį pagami­na tiek, kad perteklių gali eksportuoti.

Tačiau kartu D.Virbickas atkreipia dėmesį, kad visi importuoti negalime, – kažkam reikia ir gaminti. Ypač tai bus aktualu po Lietuvos elektros sistemos sinchronizavimo su žemyninės Europos tinklais, kurį planuojama įgyvendinti iki 2025 m. Ne­pai­sant to, ar tuomet liksime importuojančia šalimi, ar ne, greičiausiai vis viena teks taikytis prie kaimynų.

„Vasaros pradžioje ENTSO-E paskelbė ES šalių elektros rinkų adekvatumo analizę: 28 iš visų 43 elektros perdavimo sistemų operatorių planuoja tenkinti elektros poreikius importuodami elektrą iš kaimyninių valstybių. Jei tokia tendencija tę­sis, natūraliai kils klausimas, iš kur importuosime. Kur ta elektra bus gaminama? Elektros jungtys už­tik­rina galimybę ir importuoti, ir eksportuoti elektrą. Todėl naujieji elektros generatoriai jungtis ir da­ly­vavimą bendroje elektros rinkoje galėtų išnaudoti ir elektros eksportui. Jei vis dėlto liksime tik im­por­­­tuojančia šalimi, po sinchronizacijos projekto im­­­­­porto galimybes diktuos sistemos patikimumo rei­­­kalavimai. Preliminariais mūsų ekspertų vertinimais, perorientavus Baltijos šalių elektros sistemas sin­chroniniam darbui su žemyninės Europos tinklais, gali tekti užtikrinti, kad pastovi generacija Bal­tijos šalyse sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. elektros vartojimo ir daugiau“, – aiškina D.Virbickas.

Atsinaujinančios energijos galimybės

Tradiciniai elektros gamybos pajėgumai taip pat turės keistis: Energetikos ministerija įspėja, kad šiuo metu Lietuvoje esantys elektros energijos ga­mybos įrenginiai (Vilniaus TEC-3, Lietuvos termofi­­kacinės elektrinės 7 bei 8 blokai) toliau funkcionuoti negalės. Kita vertus, Vilniuje ir Kaune statomos dvi kogeneracinės jėgainės – abi per metus leis­­tų pagaminti iki 1,1 teravatvalandės (TWh) elek­­tros energijos. „Litgrid“ ilgalaikė elektros po­rei­kio analizė leidžia prognozuoti, kad elektros var­tojimas per 10 metų, atsižvelgiant į galimus ekono­mikos svyravimus, didės vidutiniškai 1,3 TWh. Op­timistinė prog­­­nozė iki 2030 m. numato, kad ben­dras elektros energijos poreikis gali būti iki 13,5 TWh.

Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės stra­tegijoje, kuri praėjusį mėnesį buvo pateikta svars­­­tymui, numatoma, kad tarp atsinaujinančių ener­­­gijos išteklių (AEI) elektros suvartojimo dalis 2050 m. pasiektų 70 proc. 2012-ųjų Energetinės ne­pri­­klausomybės strategijoje buvo numatyta, kad jau 2050-aisiais bus atsisakyta iškastinio kuro. Tie­sa, tokia strategija buvo rengiama tikint, kad iki to laiko bus pastatyta Visagino atominė elektrinė. Pristatant naujas strategijos gaires paskelbta, kad VAE projektas bus įšaldytas (nors jis ir iki tol nebuvo aktyviai vykdomas jau beveik ketverius metus), tad ir prognozė buvo sumažinta iki 70 proc.

Kol kas atsinaujinanti energija atrodo santykinai perspektyvi. Iš viso naudojant vandens, vėjo, sau­lės ir kitų rūšių atsinaujinančią energiją 2015 m. pa­gaminta beveik 2,3 TWh elektros energijos. „Lit­grid“ duomenimis, hidroelektrinėms teko apie 1 TWh, vėjo jėgainėms – 0,8 TWh, saulės energija, biomase, biodujomis ir atliekomis kūrenamoms elek­trinėms – 0,46 TWh.

Šios srities plėtra prognozuojama ir šiais metais. Vi­sa AEI energetika per tris 2016 m. ketvirčius su­ge­­neravo bendrą 1,290 TWh energijos kiekį, o 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu šis skaičius siekė 1,118 TWh. Nurodoma, kad pusę jos sudarė vėjo ener­gija ir jos dalis turėtų dar didėti: šaltesni mėnesiai vėjo energetikai yra palankiausi ir gamyba šau­na į viršų.

Bendras jos pagamintos elektros kiekis kasmet didėja: 2013-aisiais pagaminta 2,002 TWh (45,52 proc. visos pagamintos energijos), 2014-aisiais – 2,122 TWh (52,34 proc.), 2015-aisiais – 2,279 TWh (49,56 proc.) elektros energijos. Tačiau tokį santykinai didelį atsinaujinančios energijos kiekį turime dėl paprastos priežasties – mažai gaminame. Įvertinus visą suvartojamą energiją, 2015 m. atsinaujinančių šaltinių elektros energija sudarė apie 20 proc. viso šalies poreikio.

Iš kur traukti reikiamų pajėgumų?

Prieš porą metų KTU mokslininkų atliktos studijos, kuriose nagrinėti plėtros scenarijai iki 2030 m., išvadose teigiama, kad tinkamai pertvarkiusi ener­gijos ūkį Lietuva iš atsinaujinančių išteklių ga­lėtų pasigaminti nuo 24 iki 35 proc. suvartojamos elek­tros energijos. Skaičiuojant pagal didžiausią pa­­teiktą „Litgrid“ poreikio prognozę tai galėtų bū­ti 3,24–4,65 TWh. Palankiausia tai pasiekti naudojant vėjo ir biokuro elektrines.

Nors tokia energija, buitiškai kalbant, dažnai lai­­koma „nemokama“, ji atsiremia į paprastą realybę: palyginti nedidelėje šalyje jos perspektyvos taip pat toli gražu ne begalinės, be to, skirtingos energijos rūšims numatoma nevienoda ateitis.

Pabrėžtina, kad tos šalys, kuriose atsinaujinanti energija siekia arti 100 proc. pagaminamos energijos, praktiškai visą ar didžiąją dalį jos gauna iš hidroelektrinių. Tai, apskritai kalbant, daugiausiai ener­gijos generuojantis sprendimas. Lietuvoje šiuo me­tu veikia 82 mažosios ir dvi didžiosios hidroelek­trinės (Kruonio ir Kauno). Net ir Lietuvoje iš hi­­droenergijos pagamintos elektros rodiklis iki šiol sie­kė didžiausią dalį (1 TWh) tarp visų atsinaujinan­čių energijos šaltinių. Vis dėlto naujų hidroelek­trinių praktiškai nebestatoma po to, kai 2004 m. pa­keistas Vandens įstatymas, draudžiantis tvenkti Ne­muną ir kai kurias kitas Lietuvos upes. Upes tvenkti trukdo ir aplinkosaugos draudimai bei įstatymai.

Kad ir kaip būtų, Lietuvoje tai apskritai nelaikoma perspektyvia sritimi, ir neatrodo, kad greitu lai­ku tai bus peržiūrėta. „Grynai ekonominiu po­žiū­riu normalios hidroenergetikos potencialo Lie­tu­vo­je praktiškai nėra, tai nelabai perspektyvu. Lat­­vijoje dauguma energijos tokiu būdu generuojama tik todėl, kad tarybiniais laikais ten buvo pastatyta hidroelektrinių kaskada, kuri Latvijai atiteko už ačiū. Dabar jie gali savo pigia energija konkuruoti rinkoje, bet jeigu reikėtų tokius įrenginius statyti šiais laikais, tokia elektra būtų jau gerokai brangesnė“, – teigia V.Lukoševičius.

Tiesa, pasak jo, išplėsti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumus būtų naudingas žingsnis. Ši elektrinė suprojektuota taip, kad galėtų veik­ti aštuoni jos blokai, tačiau spėta pabaigti tik keturis, toliau statyba nebuvo tęsiama. Pa­staraisiais metais kalbos apie penktojo bloko įrengimą suintensyvėjo, tačiau kol kas realių darbų ne­nuveikta.

„Neabejoju, kad Kruonis bus išplėstas iki pabaigos. Ši elektrinė tampa labai svarbi, kai elektros sistemoje yra daug smulkių gamintojų. Jeigu ne da­bar, tai ateityje Kruonio elektrinė bus labai vertingas objektas“, – mano V.Lukoševičius.

Vandens generuojamą energiją vejasi vėjo elek­trinės, nors ir jų potencialas nėra neribotas. 2015 m. šios jėgainės pagamino 0,8 TWh elektros. Tiesa, jų panaudojimą riboja ne tik šalies teritorija (ne visi re­gionai vienodai vėjuoti), bet ir valstybinis reguliavimas – įstatymais apibrėžta prie tinklų jungiamų vė­jo jėgainių leidžiama suminė galia. Vėjo jėgainėms sausumoje prisijungti prie tinklo yra išduodami leidimai, todėl buvo nustatytas galios kriterijus – 500 MW bendras galingumas. Tačiau plėtra buvo tokia sėkminga (daugiausia dėl sričiai tenkančių subsidijų), kad kvota jau išdalinta. Ją iki 2020 m. žadama padidinti dar 250 MW.

Skaičiuojama, kad vėjo jėgainės iki 2030 m. gali pa­­siekti dvigubai didesnę galią nei šiandien – 1000 MW. Vėjingiausia vieta yra Lietuvos pajūris (kur vėjo greitis vidutiniškai siekia iki 6–6,5 m/s), tačiau ši zona nėra didelė, todėl ieškoma ir kitų alternatyvų. Planuojama nuo 2020 m. pradėti vėjo jėgainių plėtros darbus Baltijos jūroje. Kol kas tokia statyba, nors ir numatyta kaip reali galimybė, dar nėra tin­kamai reglamentuota.

Statyba jūroje – savitos problemos. Tokias elektrines ten statyti brangiau ir sunkiau, nors vėjai ten pučia galingesni ir jos gali pagaminti daugiau elektros energijos – vadinasi, atsiperka greičiau nei sausumos jėgainės.

Kiti su AEI susiję sprendimai taip pat gana komp­likuoti. Saulės energijos panaudojimas – be­ne geriausias elektros energijos gamybos decentralizavimo pavyzdys: įsirengę saulės energiją naudojan­čias, nuolat pingančias saulės baterijas, namų ūkiai, viešieji pastatai ar įmonės galėtų generuoti bent dalį savo reikmėms reikalingos energijos. Kita vertus, tiek jų vertė bendrame elektros generavimo kontekste, tiek efektyvumas lieka ribotas dėl gamtos sąlygų. Šiandien saulės elektrinių pagaminamos energijos kiekis yra nedidelis, be to, pagaminta energija brangi, nes superkama gerokai didesnėmis nei kitų sričių AEI kainomis.

Biomasė, kaip ir saulės energija, yra kol kas ne­daug naudojamas ir nedidelę dalį generuojantis elek­tros išteklius. Vienas labiausiai viliojančių to­kios energijos aspektų – galimybė gamybai naudoti vietinį biokurą, taip sukuriant ir papildomą pridė­­tinę vertę. Tačiau V.Lukoševičius nemano, kad tai galėtų tapti elektros gamybos išsigelbėjimu. „Bio­­masė tikrai yra galimybė, bet kokios to apimtys? Biomasė gali būti naudojama tik kogeneracijoje, o ši priklauso nuo šilumos poreikio. Lietuvoje ši­lu­mos poreikis, kaip žinome, yra apie pusę metų. Todėl šitos galimybės greitai išsisems, kogeneracija iš biomasės negali būti energijos gamybos pagrindas“, – teigia ekspertas.

Gamybą kol kas palaiko subsidijos

Ne paslaptis, kad didesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą lemia sričiai dosniai skiriamos subsidijos. Jų pagaminama elektra priklausomai nuo rūšies buvo superkama didesnėmis nei rinkos kainomis. 2014 m. importas sudarė 72 proc. Lie­tu­vos suvartotos elektros energijos, subsidijuojama ga­myba – 18 proc.,  konkurencinga gamyba –

10 proc. 2015 m. santykis šiek tiek pasikeitė: konkurencinga gamyba liko 10 proc., importas sumažėjo iki 69 proc., subsidijuojama gamyba padidėjo iki 21 proc..

Būtina priminti, kad iki šiol buvo subsidijuojama ne tik žalioji energetika, bet ir kiti šalies energijos gamintojai, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė ir ki­tos termofikacinės elektrinės.

Kompensavimo gamintojams tvarka apibrėžiama Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių ener­getikos įstatymo 20 straipsnyje. Pagal įstatymą kompensavi­mas numatomas 12 metų nuo leidimo gaminti elek­tros energiją išdavimo dienos, o vėliau gaminto­jai patys galės įsilieti į rinką ir konkuruoti savo kai­nomis. Tiesa, nauji tarifai, kuriuos reguliuoja Vals­ty­bi­nė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kasmet ma­žėja. Tačiau kilovatvalandės kaina kol kas yra didesnė: vėjo ir biomasės kainos skirtumas ne itin didelis, o saulės energijos – gana ženklus.

Subsidijos elektros projektams administruojamos per viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestį, kuris įskaičiuojamas į galutinę vartotojų elektros kainą. Dar pernai 39 proc. šio mokesčio dalies teko atsinaujinančiai energijai, 33 proc. – Lietuvos elektrinės gamybai, 12 proc. – jung­­ties „Nord Balt“ finansavimui, 12 proc. – ki­toms termofikacinėms elektrinėms. Tačiau 2016 m. viskas pasikeitė: kogeneracinės elektrinės nebegau­­na subsidijų, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė paleidžiama tik esant didelėms elektros kainoms ar sutrikus elektros tiekimui. Tokia pati funkcija šiai elektrinei žadama ir kitais metais. Dėl šios prie­žasties dar išaugs atsinaujinančių energijos iš­teklių pagamintos elektros dalis, tačiau greičiausiai vėl sumažės bendra pagamintos energijos suma.

Būtent dėl kvotų termofikacinėms elektrinėms atsisakymo sustabdyta ir Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės veikla.

V.Lukoševičius teigia, kad vertinant subsidijų tei­­­­kimą reikėtų kelti klausimą, kas geriau ne tik var­to­­tojui, bet ir valstybei. „Klausimas gali būti tik mak­­­­roekonominis ir fiskalinis. Jeigu nuosavos elek­tros generacija, kad ir brangesnė galutiniam var­to­tojui, duoda valstybei didelį efektą, tarkime, nau­do­jamas vietinis biokuras, vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai išteklių srityje, klimato kaitos problemų sprendime, tokį segmentą reikia plėtoti ne­pai­sant ekonominių ar techninių aplinkybių. Ta­čiau ki­tų prielaidų ar būtinybės būtinai gaminti bran­gią, bet nuosavą elektrą nėra“, – mano ekspertas.

Vienas iš aplinkosauginių įsipareigojimų, ku­riuos pagal Europos Sąjungos direktyvą prisiėmė Lietuva, – iki 2020 m. pasiekti, kad ne mažiau kaip 23 proc. suvartojamos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šis tikslas pasiektas 2014 m.

Tiesa, šis rodiklis vertinamas bendrai su šilumos, transporto ir elektros rodikliais – būtent pirma­jam ir teko didžiausia šių išteklių dalis. 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniuje ir Visagine – kontrastingi požiūriai į naujosios Nacionalinės energetikos strategijos gaires. Praėjusią savaitę teko stebėti, kaip Ener­ge­ti­kos ministerija pristatė naujosios Na­cio­nalinės energetikos strategijos (NES) gaires dviejose absoliučiai skirtingose auditorijose.

Pirmasis pristatymas vyko Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, kurioje susirinkusi publika išklausė išsamius NES rengėjų, Lietuvos energetikos instituto mokslininkų dr. Arvydo Galinio ir prof. Juozo Augučio, pranešimus. Pirmasis gilinosi į ekonominius įvairių variantų vertinimus, antrasis juos plačiau detalizavo energetinio saugumo požiūriu.

Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Abu priėjo prie išvados, kad naujos atominės elektrinės statyboms Visagine šiuo metu nėra ekonominių prielaidų. Pirmiausia dėl to, kad jos gaminama elektros energija nebūtų konkurencinga regioninėje rinkoje, vadinasi, be subsidijų toks objektas veikti nepajėgtų. Ant­ras argumentas – plačiai akcentuota VAE įtaka valstybės energetiniam saugumui iš tiesų tebūtų minimali, nes šiuo požiūriu gerokai reikšmingesni kiti, jau įgyvendinti ar tik ketinami įgyvendinti projektai (tarp jų – sinchronizacija su žemyninės Europos elektros perdavimo tinklais bei antrosios „LitPol Link“ linijos statyba).

Mokslininkų išanalizuoti potencialūs Lie­tuvos ūkio plėtros scenarijai įrodė, kad šalies energetikos sektorius ateityje puikiai sugebės funkcionuoti ir be VAE. Todėl Lie­tuvos energetikos instituto ekspertai pabrėžė, kad sprendimas statyti naują atominę elektrinę būtų grynai politinis.

Pabrėžė konkurencingumą

Pramonininkai savo ruožtu energetikos mi­nist­rą Roką Masiulį įspėjo, kad ekonominei logikai prieštaraujantys politiniai sprendimai galėtų kirs­ti pramonės konkurencingumui, nes ir šiuo me­tu šalies įmonėms tenkanti energetinių mo­kesčių našta yra didesnė nei kitose ES valstybėse.

Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi.

„Pramonininkams svarbu ne konkrečios kainos, bet kad elektros kaina pramonei, palyginti su regionu, būtų konkurencinga. Jeigu prioritetas yra socialiai aprūpinti pigia energija gyventojus, tuomet nereikia tikėtis ekonomikos plėtros Lietuvoje. Švedai ne šiaip sau mažina mokesčius elektrai – jie nori padidinti savo šalies konkurencingumą. Jeigu mes aukštomis kainomis pramonei lenkiame kaimynus, tuomet tiek pramonės plėtra, tiek investicijų pritraukimas tampa sudėtingi“, – tvirtino Lie­tu­vos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jis NES gairėse pasigedo skaičiavimų, kaip artimiausiais dešimtmečiais keisis energijos vartojimas atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą. Be to, R.Dargis pabrėžė, kad lietuvišką strategiją būtų logiška vertinti kitų Baltijos šalių bei Skandinavijos valstybių analogiškų strategijų kontekste.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos vi­ce­pre­zidentas, „Lietuvos energijos“ generalinis di­rek­torius Dalius Misiūnas sutiko, kad išorės veiks­niai ir jų įtaka kainoms turi būti tinkamai įvertinti, taip pat atkreipė dėmesį į pasaulyje populiarėjančią mažąją energijos gamybą, dėl kurios gali brangti energetikos infrastruktūros išlaikymas ir kilti kainos kitiems vartotojams.

Mūru stoja už VAE

Ministras R.Masiulis, atsakydamas į klausimus Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, pabrėžė, kad NES gairėse išanalizuotus galimus energetikos sektoriaus vystymosi variantus vadinti plėtros scenarijais būtų klaida. Mat kol kas teturime teorinę 14 skirtingų vystymosi galimybių apžvelgiančią medžiagą, iš kurios po aptarimų su institucijomis ir visuomene gims ir bus pateiktas Seimui tvirtinti priimtiniausius plėtros scenarijus aprobuojantis NES tekstas.

Nepaisant to, energetikos viceministras Rokas Baliukovas, tą pačią savaitę pristatydamas NES gaires Visagino savivaldybės surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Visaginas po IAE uždarymo: augti negalima sustoti“, mokslininkų nagrinėtas galimybes ir toliau ramiai vadino scenarijais.

Be to, priešingai nei Vilniuje, buvusiame Ignalinos atominės elektrinės mokymo centre surengtoje konferencijoje dauguma kalbėjusiųjų, nepaisydami mokslininkų argumentų, ragino Energetikos ministerijos atstovus kuo greičiau apsispręsti ir pagaliau ryžtis antrą kvėpavimą Visaginui žadančioms VAE statyboms.

Ypač ryžtingai tuo požiūriu buvo nusiteikusi miesto merė Dalia Štraupaitė, pareiškusi, kad Ignalinos atominės elektrinės sustabdymas buvusi politinė klaida, kurią atitaisyti įmanoma ne kitaip, kaip naujos elektrinės statybomis. Emocinga merės kalba konferencijoje palydėta audringais plojimais.

Geriausias laikas jau praleistas

Vis dėlto net ilgametis ankstesnės atominės elektrinės vadovas Viktoras Ševaldinas, taip pat dalyvavęs konferencijoje, žurnalistams prisipažino nebetikintis, kad VAE bus statoma.

„Geriausias laikas tam praleistas. Kadrai jau prarasti, aktyvių specialistų atomininkų Lie­tu­voje nebėra: liko tik pensininkai ir artėjantys prie pensinio amžiaus, kurie naujoje elektrinėje dirbti nebegalėtų. Be to, VAE statyboms reikėtų milžiniškų investicijų, kurių šiandien pati viena Lietuva neturi, o latviai ir estai rizikuoti savomis lėšomis, neturėdami ekonominės grąžos garantijų, nepanoro. Realiai vienintelis Lietuvos išlikimo atomine valstybe šansas buvo savalaikės derybos su ES, kad ji skirtų pinigų ne vien senųjų blokų uždarymui, bet ir padėtų sukaupti lėšų naujos jėgainės statybai. Kaip? Labai paprastai: tereikėjo leidimo pratęsti IAE darbą 6–8 metus, per kuriuos iš atominėje pigiai gaminamos ir rinkoje brangiau parduodamos elektros energijos kainų skirtumo patys būtume sukaupę lėšų naujam reaktoriui. Per porą metų šitaip buvo galima uždirbti po milijardą eurų“, – tvirtino iki šiol visaginiečių labai gerbiamas V.Še­val­di­nas.

Jis neneigė, kad miesto gerovė šiuo metu labiausiai priklauso nuo ES skiriamų lėšų IAE uždarymo darbams. Jeigu po 2020 m. ES finansavimas būtų sustabdytas – miestą ištiktų katastrofa, nes Lietuvos biudžeto skiriamų lėšų pakaks nebent tinkamai objekto apsaugai, o ne saugykloms įrengti.

Nei paleisti, nei pagauti

Kalbinti miesto verslininkai pripažino, kad labiausiai miesto gyventojus šiuo metu slegia ne tiek pats atominės jėgainės netekimo faktas, kiek Vyriausybės neapsisprendimas dėl VAE. Ir nebūtinai tas apsisprendimas privalo būti teigiamas: jei būtų nedviprasmiškai pareikšta, kad Visaginas ateityje nebebus atomininkų miestas, beveik trečdaliu sumenkusį vietinių gyventojų būrį tai paskatintų aktyviau išnaudoti kitas, su turizmu ir vandens sportu susijusias vietovės galimybes.

„Supraskite – nemažai vietos gyventojų jau dešimtmetį gyvena neremontuotuose butuose, nes nenumano, kiek laiko išlaikys savo darbo vietas. Jie nemato prasmės investuoti į sienas, kurias rytoj gali tekti palikti“, – teigia sportinę karjerą jau baigęs olimpinis vicečempionas, miesto tarybos narys Jevgenijus Šuklinas, kartu su verslo partneriu Ivanu Chomenka prieš ketverius metus Visagine įsteigęs piceriją, o neseniai rekonstruotame „Draugystės“ kultūros komplekse – ir prabangų kepsnių restoraną „Rendez Vous“.

Buvęs irkluotojas neslepia ambicijų ateityje siekti Visagino mero posto, nes kraštiečiams norėtų įrodyti, kad šis miestas – patogiausia vieta gyventi. Šiuo metu čia statoma ir nau­ja irkluotojų rengimo bazė, kurioje J.Šuklinas ateityje galės ugdyti jaunus sportininkus.

Kovos dėl subsidijų

Iš Ispanijos Visagino konferencijon atvykęs svečias, tarptautinės organizacijos GMF (Group of European Municipalities with Nuclear Facilities – Europos savivaldybių, turinčių branduolinius objektus, tinklas) generalinis sekretorius Mariano Vila d’Abadalas ragino visaginiečius mokytis iš Vokietijos miesto Lubmino, kuris, 1990 m. sustabdžius netoliese veikusią penkių reaktorių atominę elektrinę, tapo ramiu SPA paslaugas teikiančiu pajūrio kurortu ir pramoginės laivybos centru. O milžinišką tvirtovę primenančiame buvusios elektrinės pastate, esančiame visai šalia „Nord Stream“ dujotiekio galinės stoties, dabar įrengtas muziejus, kurį lanko turistų grupės.

Savo ruožtu Saulius Urbonavičius, IAE veiklos planavimo skyriaus vadovas, teigė, kad pažintinio tako turistams buvusios elektrinės teritorijoje įrengti kol kas neplanuojama. Mat saugos instrukcijos draudžia panašiuose objektuose lankytis asmenims iki 18 metų amžiaus, o tai reiškia, kad moksleivių ekskursijų „atominis“ muziejus vis tiek negalėtų priimti. Kita problema – neaišku, kas išlaikytų tokio muziejaus patalpas ir jo darbuotojų etatus.

Visagino savivaldybė jau šįmet pasiryžusi tapti tikrąja GMF organizacijos nare – pasak merės D.Štraupaitės, beliko sulaukti tokį sprendimą aprobuojančio miesto tarybos posėdžio. Narystė GMF organizacijoje atsieis 500 eurų per metus. Iš „likimo brolių“ Europoje tikimasi pasisemti patirties, kaip įtikinti šalies Vyriausybę remti „branduolinių“ savivaldybių socialinius projektus, mat turtingesnėse šalyse, tokiose kaip Švedija, uždarytas atomines elektrines arba radioaktyviųjų atliekų saugyklas savo ribose turinčios savivaldybės gauna specialias subsidijas iš valstybės biudžeto.

Tiesa, GMF atstovams lengviau sekasi įtikinėti politikus tose šalyse, kuriose atominė energetika buvo plačiau išplėtota: ten vieningas daugelio „branduolinių“ savivaldybių balsas būna išgirstas greičiau nei vienintelę atominę jėgainę šalies pakraštyje uždariusioje Lietuvoje.

BFL / A.Kubaičio nuotr.

Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius spaudos konferencijos metu pristatė pasiektus susitarimus derybose su Norvegijos bendrove „Statoil“ dėl suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo Lietuvai sąlygų pakeitimo. 5 pagrindiai pokyčiai:

1. Dujos turėtų pigti.

Gyventojams 1 kub. m dujų kainą nuo metų vidurio turėtų sumažėti 1 centu.

2. Šildymas turėtų pigti.

Natūralu, kad atpigus dujoms, sumažės ir šildymo, kuriam naudojamos dujos, kainos.

„Derybose su dujas Klaipėdos SGD terminalui tiekiančia kompanija „Statoil“ pasiekėme Lietuvos vartotojams palankų susitarimą, kuris leis maždaug ketvirtadaliu sumažinti šilumos energijos iš SGD terminalo tiekimo sąnaudas“, – sakė premjeras A. Butkevičius.

3. Pirksime mažiau dujų.

“Atsižvelgiant į situaciją metinis dujų kiekis mažinamas nuo 540 iki 350 mln. kubinių metrų vidutiniškai per metus, tai yra – iki 4–6 laivų”, – teigė “Lietuvos energijos” vadovas Dalius Misiūnas. Lietuvoje dujų suvartojimas nuo 2011 m. mažėja.

4. Klaipėdos SGD terminalo kaštai mažės.

Vyriausybės vadovo teigimu, derybose su „Statoil“ susitarta dėl SGD kainos formulės pakeitimo, kuris leis tiekimo iš Klaipėdos terminalo kaštus gyventojams ir verslui sumažinti 25 proc.

5. Sutartis su “Statoil” pratęsiama 5-eriems metams

Persiderėta sutartis galios iki 2024 m., o ankstesnė jos versija galiojo iki 2019 m.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Pirmadienį vykstantis oficialus Lietuvos elektros energijos jungčių su Švedija ir Lenkija („NordBalt“ ir „LitPol“) atidarymas vadinamas reikšmingiausiu pasiekimu energetikoje. Kodėl? Nes abi jungtys mažina Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir integruoja į Vakarų energetikos sistemas. Keli faktai:

URM pieš.

“LitPol” jungtis:

1. Tai 500 MW  ir 163 km ilgio elektros jungtis, kuri pirmą kartą istorijoje sujungia Lietuvos bei Lenkijos elektros sistemas. Tai sudaro sąlygas elektrai tekėti iš Vakarų į Baltijos šalis, ir atvirkščiai.

2. Projektas pradėtas įgyvendinti 2008 m. Jį įgyvendino Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo sistemos operatoriai „Litgrid“ ir PSE.

3. Projekto kaina – 560 mln. eurų. Lenkija investavo 430 mln. eurų, pusę šios sumos padengė Europos Sąjunga. Lietuva investavo 130 mln. eurų, ES kompansuos 31 mln. eurų.

4. Jungtis turėtų veikti apie 50 metų.

URM pieš.

“NordBalt” jungtis:

1. Elektros kabelis „NordBalt“ tarp Lietuvos ir Švedijos yra viena ilgiausių povandeninių jungčių pasaulyje ir siekia 453 km.

2. Projektas pradėtas įgyvendinti 2013 m. Jį įgyvendino Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo sistemos operatoriai „Litgrid“ ir „Svenska kraftnät“.

3. 700 MW jungties kaina yra 550 mln. eurų. 131 mln. eurų padengė ES, likusią kaštų dalį pasidalino Lietuva ir Švedija.

4. Energetikos ministras Rokas Masiulis teigia, kad net keturis kartus rusų kariniai laivai trukdė „NordBalt“ statybai. Mat „NordBalt“ Lietuvoje turėtų atpiginti elektrą ir, kaip “LitPol”, suteikti geopolitinę apsaugą.

BFL

3 klausimai Energetikos ministrui Rokui Masiuliui

– Ar Baltijos šalims gali tekti kompensuoti nuostolius Rusijai dėl pasitraukimo iš Rusijos elektros sistemos?

– Nėra jokios kalbos apie nuostolių kompensavimą. Ši tema vis ištraukiama ir ja spekuliuojama norint sukompromituoti Baltijos šalims ir visai Europos Sąjungai svarbų energetikos projektą. Sumos, kurios viešumoje kartais pavadinamos nuostoliais, iš tiesų yra galimos investicijos į Baltijos šalių elektros tinklų sinchroninį veikimą su kontinentinės Europos tinklais. Buvo atliktos kelios studijos, kurios vertino galimas investicijas. Tose studijose įvardytos įvairios sumos. Tačiau tai jokiu būdu negalima vadinti nuostoliais. Tai – investicija į mūsų visų energetinį saugumą. Šiuo metu mūsų elektros tinklai veikia su Rusija viename sinchroniniame režime. Mes investuojame į savo elektros tinklą, kad užtikrintume savo vartotojams patikimą elektros tiekimą. Tačiau mes nežinome, kas vyksta kitapus mūsų rytinės sienos – Rusija mums neteikia informacijos apie savo investicijas į elektros tinklą. Kai elektros tinklas Rusijoje galiausiai susidėvės – tinklų gedimų pasitaiko jau dabar, ir jų tik daugėja – gali įvykti tokia griūtis, kurios padarinius skaudžiai pajustų vartotojai ir Lietuvoje. Todėl mes norime dirbti su partneriais Vakarų Europoje, iš kurių gauname visą informaciją ir kuriais galime pasitikėti. Manau, pastarasis pareiškimas apie neva būsiančius nuostolius Rusijai yra dar vienas bandymas naudoti spaudimą ir šantažą.

– Teigiama, kad sąskaita būtų pateikta remiantis BRELL sutartimi. Ar jos punktai iš tiesų įpareigoja padengti pasitraukimo nuostolius? Kaip atrodytų ši pasitraukimo procedūra?

– BRELL sutartis yra techninio pobūdžio. Ją yra pasirašiusios 5 įmonės – elektros perdavimo sistemų operatoriai. Sutartyje išdėstytos techninės sąlygos ir taisyklės sistemai valdyti, kad būtų užtikrinami reikiami elektros kokybės parametrai ir palaikomas stabilus bei patikimas elektros tiekimas. Apie pasitraukimo nuostolių padengimą sutartyje nėra kalbama. Sistemą perorientuojant iš vienos sinchroninės zonos į kitą reikės išspręsti daugybę teisinių, inžinerinių, technologinių ir procedūrinių klausimų. Visos procedūros būtų baigtos iki 2025 metų. Esamos linijos tarp Lietuvos ir Rusijos ar Baltarusijos nebus demontuojamos – tiesiog pasikeis tarptautinių jungčių su Rusija ir Baltarusija valdymo technologinis režimas. Elektros mainai ir prekyba toliau galės būti vykdoma, tik dėl pasikeitusio režimo nebeliks visiškos tarpusavio priklausomybės nuo kitos sistemos.

– Ar dėl galimos kompensacijos Rusijai tarpusavyje konsultuojasi trys Baltijos valstybės?

– Šiuo metu nevyksta jokios derybos ar konsultacijos dėl kompensacijų Rusijai. Apskritai derybos dėl elektros sistemų sinchronizavimo turėtų vykti tarp Europos Sąjungos ir Rusijos su Baltarusija. Tačiau tai būtų kompleksinės derybos dėl sistemų perorientavimo, o ne kokių nors nuostolių kompensavimo.

Shutterstock

Klaustukai. Ar Lietuvoje atsiras anglimis kūrenama elektrinė ir ar pamojuosime išplaukiančiai „Nepriklausomybei“?

Klimato kaitos direktyvas ir jų diktuojamus apyvartinių taršos leidimų rinkos pokyčius lietuviai vertina abejingai: kol mūsų pajūrio paplūdimiai, priešingai ekologų gąsdinimams, naują sezoną pasitinka neapsemti, anglies dvideginio pertekliaus problemos atmosferoje atrodo pernelyg tolimos, kad būtų svarstomos plačiau nei už tai algą gaunančių valdininkų kabinetuose.

Tačiau energetikos ekspertai dėsto, kad būtent tarptautinė klimato kaitos politika reikšmingiausiai paveiks ateinančio dešimtmečio Lietuvos energetikos plėtros kryptis. Kaip, beje, veikė jas ir anksčiau: pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Jankausko, būtent nuosaiki klimato kaitos politika ir mažos apyvartinių taršos leidimų kainos lėmė, kad nuo Visagino atominės elektrinės projekto iš pradžių „atšoko“ Lenkija, o vėliau susidomėjimą juo prarado ir Estija. Pirmoji toliau sėkmingai gamina elektros energiją degindama akmens anglis, antroji – skalūnus.

Lietuva lyg ir neturi ko deginti, išskyrus durpes ir biokurą, tačiau Europos Komisijai formuluodama valstybinę poziciją apyvartinių taršos leidimų prekybos klausimu netikėtai pati atsidūrė nuosaikiųjų draugijoje, kurioje netrūksta savus iškastinius išteklius eksploatuojančių valstybių: šalia Bulgarijos, Kroatijos, Čekijos, Vengrijos, Kipro, Rumunijos ir Lenkijos.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius rėžia, kad jei šių metų pabaigoje Paryžiuje rengiama Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija nepriims griežtesnių sprendimų dėl CO2 išlakų mažinimo, jis nenustebs, jei ir mūsų krašte netrukus atsiras anglimis kūrenama elektrinė, juolab jos įranga būtų pigesnė nei pritaikytos biokurui.

„Esant dabartinei situacijai, kai dėl skalūnų dujų gavybos plėtros JAV smarkiai sumažėjusi anglių paklausa, panaši elektrinė leistų sumažinti bazinę elektros energijos kainą. JAV savo iškasamas anglis jau eksportuoja į ES, ir netgi įskaičiavus transatlantinio pervežimo bei įsigyjamų taršos leidimų sąnaudas toks kuras Europos elektrinėms apsimoka. Jei ES valstybės, bijodamos socialinių neramumų, nesubsidijuotų savų kasyklų, importinės anglys, nepaisant nepalankaus euro ir dolerio santykio, jų produkciją jau būtų nukonkuravusios“, – aiškina M.Nagevičius.

Tačiau V.Jankauskas tokią ateities perspektyvą vertina atsargiau: „Jei senokai apie tai diskutuojanti Latvija, kurios uostai užversti akmens anglimis, vis dėlto nesiryžta statyti anglimis kūrenamų elektrinių, vargu ar tai būtų geras pasirinkimas Lietuvai. Tai daryti apsimokėtų nebent pajūrio regione, jeigu Klaipėdos uostas apsispręstų įrengti anglių krovos terminalą, nes tokio krovinio sausuma gabenti toli neapsimoka. Tačiau būtent Klaipėdoje, kurioje veikia šiukšles ir biokurą deginanti „Fortum Lietuva“ termofikacinė jėgainė, naujo generatoriaus poreikio dabar nėra.“

Tačiau abu ekspertai sutaria, kad atominė elektrinė Lietuvai nebereikalinga, nes naujų branduolinių elektrinių statyba dėl didėjančių saugumo reikalavimų kasmet brangsta, o atsinaujinančių išteklių elektrinių – pinga. Savikainos kreivių susikirtimo taškas jau praeityje, ir netgi didžiausiems atominės energetikos plėtojimo politikos entuziastams artimiausią dešimtmetį teks tai pripažinti.

Pasaulinių bankų („Citibank“, HSBC) atstovai savo ateities prognozėse pabrėžia decentralizacijos procesus energetikos srityje. Tam didžiausią įtaką darys smulkios saulės jėgainės, kurios, pasak M.Nagevičiaus, pradės atsipirkti be jokios valstybės paramos, nes tokių elektrinių įranga pinga sparčiausiai.

„Saulės energetika pasižymi tuo, kad yra mažiausiai jautri masto efektui: smulkioje jėgainėje generuoto energijos kilovato kaina nedaug skiriasi nuo stambioje elektrinėje pagaminamo kilovato. Be to, saulės jėgainės nekenkia gyvenamajai aplinkai. Įvertinus šiuos privalumus, intensyvesnę saulės energetikos plėtrą namų ūkiuose šiuo metu stabdo tik tai, kad energija tegaminama dienos metu. Tačiau pinga ir tobulėja elektros akumuliavimo įranga, kuri problemą padėtų spręsti. Skaičiuojama, kad 2020 m. saulės jėgainių įrengimas daugumoje rinkų atsipirks per šešerius–aštuonerius, o 2030-aisiais – per trejus ketverius metus. Tai reiškia, kad saulės energijos jėgainės pamažu ištrūks iš valstybės reguliavimo sferos, nebent ši imtųsi dirbtinai stabdyti procesus, keisdama kainodaros principus – keldama abonentinius mokesčius, mažindama kintančias sąnaudas ar panašiai“, – prognozuoja M.Nagevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Litbioma

Energetika. Kaip suomiai sugeba saugoti savo gamtos turtus juos intensyviai naudodami energijos gamybai.

Kas kitas, jei ne Suomija, turėtų diktuoti gamtos išteklių panaudojimo madas, juk net jos pavadinimas reiškia pelkių kraštą (~suo~ – pelkė, ~maa~ – kraštas), o patys suomiai juokauja praktiškai gyvenantys miške – šie užima net 76 proc. šalies teritorijos.

Suomija iš tikrųjų ir yra toji valstybė, kurioje vis populiaresnis tampa bioekonomikos terminas, ir būtent joje galima pamatyti, ką jis reiškia praktiškai. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA ir Durpių įmonių asociacijos surengtoje darbinėje išvykoje tą padaryti galėjo ir grupelė Lietuvos bioenergetikos specialistų bei šios srities mokslininkų – prie asociacijos LITBIOMA suburtos mokslinės techninės tarybos narių, taip pat ir „Veido“ žurnalistė.

Beje, tęsiant filologines asociacijas norisi pridurti, kad kažkada, dar ikiistoriniais laikais, tai mes suomius supažindinome su kai kuriais daiktais, kuriuos jie lig šiol tebevadina lietuviškais žodžiais: ratas ir suomiškai – ratas ar laivas – laiva. Net su atsinaujinančiais energijos šaltiniais susiję suomiški žodžiai kirvis, giria, pirtis, katilas – baltiškos kilmės. Bet, tenka pripažinti, dabar „mokiniai“ smarkiai pralenkę savo senovės laikų „mokytojus“.

Nors esame palyginamo dydžio ir panašaus klimato šalys, abi turinčios daug atsinaujinančių energijos išteklių, suomiai jų naudoja keliolika kartų daugiau nei mes. Kodėl?

Bendraujant tiek su Suomijos energetikos įmonių, tiek su ja susijusių mokslo bei mokymo įstaigų žmonėmis iš karto krito į akis, kuo skiriasi suomiškas ir lietuviškas požiūris į energetiką. Gamtos išteklių panaudojimo energetikoje galimybės bei jų poveikis gamtai Suomijoje tiriamas jau per šimtmetį ir be davatkiškos filosofijos, neva gamta galima tik grožėtis. Į mokslo tyrimus šioje srityje investuojama tiek žmogiškųjų ir finansinių išteklių, kad mes nė iš tolo čia negalime lygintis. Bet ir mokslas Suomijoje orientuojasi į jo praktinį pritaikymą. Nors ir Suomijoje yra kraštutinių žaliųjų, vyrauja subalansuotas požiūris, kad kuo daugiau alternatyvų, tarp jų ir branduolinės energetikos, tuo energija saugesnė ir pigesnė.

Energijos vartojimo suomiškas „pyragas“ toks: 24 proc. medienos, 23 proc. naftos, 18 proc. branduolinės energijos, 11 proc. anglių, 8 proc. gamtinių dujų, po 4 proc. durpių, hidroenergetikos ir kt.

Šią struktūrą iš dalies lemia tai, kad Suomijoje, priešingai nei Lietuvoje, išplėtota pramonė, kuri yra stambi elektros energijos vartotoja (ypač imli celiuliozės, medžio apdirbimo pramonė). O Lietuvoje suvartojama dvigubai daugiau šilumos nei elektros energijos. Apskritai energijos Suomija vartoja penkiolika kartų daugiau nei Lietuva,  nors gyventojų nėra nė dvigubai daugiau nei Lietuvoje.

„Tai rodo ypač didžiulį mūsų atsilikimą pramonės srityje, nes mes, palyginti su suomiais, smarkiai „pernaudojame“ šilumos nerenovuotuose daugiabučiuose, individualiuose namuose“, – konstatuoja Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas, biokuro katilinių technologinės įrangos kūrėjų ir gamintojų įmonės „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas.

Jis sako su pavydu žiūrintis į nedideles šalis, kurios tiek daug gamina. Ir į bioenergetikos plėtojimą Lietuvoje jis žiūrįs ne tik kaip į apsirūpinimą pigesniais energijos ištekliais ar į šalies energetinę nepriklausomybę, bet ir kaip į Lietuvos galimybę generuoti pajamų iš pramonės, nes taip kuriamos technologijos, sudėtingesni produktai, vadinasi, ir geriau mokamos darbo vietos regionuose, atsiveria eksporto galimybės.

Startinės pozicijos geros – vien šios pramonės šakos Lietuvoje jau sukurta per 5 tūkst. darbo vietų. Lietuvoje yra apie 20 įmonių, kurios eksportuoja biokuro technologijas, gaminius ir šios srities inžinerines paslaugas. Pavyzdžiui, „Enerstena“ įgyvendina biokuro projektus Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje, technika tiekiama į Prancūziją, Ukrainą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuviai mėgsta statyti: šalies magistraliniai dujotiekiai 2015-aisiais praturtės nauju 110 km ilgio vamzdynu, o elektros perdavimo sistema – jungtimis į Švediją ir Lenkiją. Tiesa, viena jų elektros energija veikiausiai tekės į Lietuvą, o antrąja – iš Lietuvos.

Renata Baltrušaitytė

Iš visų lietuviškų pranešimų, skaitytų rudenį viena po kitos rengiamose tarptautinėse energetikos konferencijose, aktualiausia ir stilingiausia pasirodė „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Daliaus Misiūno kalba Baltijos energetikos forume. Šis prelegentas taikliai akcentavo, kad Lietuvoje, kaip ir visose Baltijos šalyse, labai mėgstama kalbėti apie projektus, bet ne apie rinką. O kai mėginama kalbėti apie rinką, tarsi nejučiomis sugrįžtama atgalios prie projektų. Nes mes, lietuviai, labai jau mėgstame statyti, nors ir ne visada iki galo suvokdami, kaipgi čia viskas veiks, kai pastatysim.

Ir tuomet išeina kaip su SGD terminalu Klaipėdoje: dosniai beriamų skaičių įkvėpti laukėme, kad terminalas garantuos Lietuvai pigesnes dujas, o pastatę susigaudėme, jog būtent jis ir yra tvirčiausia garantija, kad dujos artimiausiu metu nepigs. Ačiū mūsų pačių ankstesnėms permokoms ir avansu mokėtam terminalo mokesčiui, kad dar nebrangsta.

Derybų su „Gazpromu“ klaustukai

2015-ieji – metai, kai Lietuva turės derėtis su koncernu „Gazprom“ dėl naujos dujų tiekimo sutarties, nes veikiančiosios galiojimas baigsis šių metų pabaigoje. Oficialiai teigiama, kad terminalas – svarus argumentas, sustiprinantis mūsų šalies poziciją būsimose derybose. Vis dėlto atrodo, kad premjero Algirdo Butkevičiaus paskirtos derybininkų grupės entuziazmas, tryškęs optimizmu Vyriausybės kadencijos pradžioje, kai visus žadėta pamokyti efektyvios derybų strategijos, šiandien jau gerokai išsivadėjęs. Apie tai, kaip šiai grupei sekasi atsistatydinus buvusiam jos vadovui Jaroslavui Neverovičiui, apskritai nėra jokių žinių.

Pagaliau iki šiol nėra aišku, dėl kokio dujų kiekio Lietuvos pusė bus įgaliota derėtis: ar „Achemai“ su „Gazpromu“ pavyks pasirašyti tiesioginę dujų tiekimo sutartį, ar ne. Kol kas akivaizdu, kad „Achemos grupės“ akcininkai labiau užsiėmę savo įtakos koncerno valdyboje stiprinimu, nei derybomis. Nuolat kaitaliojantis koncerno prezidentams, sunku tikėtis sėkmingos sutarties.

Savo ruožtu Lietuva, pasistačiusi 80 proc. dabartinio Baltijos valstybių poreikio (beje, kasmet susitraukiančio) pajėgiantį tenkinti terminalą, nėra suinteresuota su „Gazpromu“ pasirašyti ilgalaikės dujų tiekimo sutarties. Politikai ir energetikos įmonių vadovai ne kartą buvo užsiminę, kad palankiausia mūsų vartotojams būtų ne ilgesnės nei vienų metų trukmės sutartis.

„Gazpromas“ savo ruožtu tose pačiose derybose nusiteikęs svarstyti ir valstybiniu lygiu įtvirtinti dujų tranzito į Kaliningradą klausimą, kurį mūsų pusė būtų linkusi perleisti perdavimo sistemos operatoriui „Amber Grid“. Mat dabartinė dujų perdavimo į Kaliningradą Lietuvos vamzdynais sutartis irgi nustos savo galios finišuojant 2015-iesiems, ir „Amber Grid“ perėjimas prie „entry-exit“ kainodaros įtakos jai šįmet neturės. Beje, sutartyje, kurią prieš penkiolika metų pasirašė „Gazpromas“ ir „Lietuvos dujos“, numatyta, kad ją pratęsiant arba sudarant naują, reglamentuojančią tranzito per Lietuvos teritoriją vykdymą, tranzito paslaugos suteikimo sąlygos turėtų galioti iki 2025 m. pabaigos.

Derybos greičiausiai vyks Lietuvos ieškinio „Gazpromui“ nagrinėjimo Stokholmo arbitraže fone. Juo mūsų šalies Vyriausybė reikalauja grąžinti 1,5 mlrd. JAV dolerių siekiančią permoką už rusiškas dujas, neteisinga kaina tiektas Lietuvai 2004–2012 m., o arbitražo sprendimą žadama skelbti ne anksčiau kaip 2015-ųjų rudenį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką tik valstybinėmis iškilmėmis startavęs suskystintų gamtinių dujų terminalas dar turės įrodyti, ar už energetinę nepriklausomybę nesumokėjome neprotingos kainos.

Aušra Lėka

Ką apie Roką Masiulį, vadovavusį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimui, sakysime įsibėgėjus terminalo veiklai? Ar kad jis atplukdė į Lietuvą tikrąją „Nepriklausomybę“, kaip simboliškai – „Independence“ ir vadinasi terminalo laivas-saugykla? Ar kad gausėjant alternatyvių energijos šaltinių ir mažėjant dujų paklausai pastatė per didelį, per brangų, Lietuvai ir jos gyventojams didžiulę finansinę naštą užkrovusį objektą, kurio, kaip ne regioninio, finansiškai nerėmė nė ES?

AB „Klaipėdos naftai“ ketverius su puse metų metus vadovavusiam R.Masiuliui teko atsakomybė šį projektą įgyvendinti nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tiesa, įkurtuvių iškilmėse 45-erių R.Masiulis jau dalyvavo kaip energetikos ministras. Tai turbūt galima prilyginti ordinui už tokio sudėtingo objekto įgyvendinimą.

Projektą įgyvendinti tikrai nebuvo paprasta: maža sudėtingumo, nepaisant politinių partijų politinio sutarimo dėl jo būtinumo, projektą lydėjo politinių priešpriešų purslai, politikų komisijos tyrimai, ekspertų abejonės dėl terminalo techninių parametrų ir finansinių sprendimų

Nors niekas neabejoja, kad energetinė nepriklausomybė – vienas esminių savarankiškos valstybės piliorių, tačiau tebekirba ne viena abejonė, ar SGD terminalas tebėra ekonomiškiausia alternatyva energetinei bambagyslei su Rusija.

Politinis ar ekonominis objektas

Dėl SGD terminalo politinės reikšmės abejonių mažiau nei dėl ekonominės. Ar tai labiau politinis objektas? „Ir politinis, ir ekonominis – energetikoje abu šie dalykai glaudžiai susiję“, – neabejoja R.Masiulis.

Tačiau juk didėja alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas, maža to, estai ir suomiai ketina statytis savą terminalą, o tai iš dalies paverstų niekais lietuvių ambicijas tapti regioniniu terminalu. Tad ar Klaipėdos terminalas nėra tiesiog per didelis Lietuvai? Ar tam, kad investicijos atsipirktų, nebus puolama keisti Lietuvos energetikos strategijos tikslų – pereiti prie savų energijos šaltinių mažinant dujų suvartojimą? Juk norint mažinti savikainą reikia didinti apimtis, tačiau, kaip skaičiuoja ekspertai, gali būti, kad mums reikės pusės milijardo kubinių metrų dujų per metus, o infrastruktūros turėsime dešimčiai milijardų. Ar tai nevirs padidėjusiomis „terminalo dedamosiomis“ dujų tarifuose, prievolėmis pirkti dujas iš terminalo ir menkiau plėtoti alternatyvius energijos šaltinius?

„Jokiu būdu taip negali būti. Energetikoje negalima švaistyti lėšų, – pabrėžia R.Masiulis. – Atvirkščiai: terminalo tikslas – kad turėtume alternatyvą ir taip sumažintume dujų kainą. Ir tą mes jau pasiekėme, nes dar šių metų viduryje „Gazpromas“ dujų kainą Lietuvai sumažino penktadaliu, tad terminalas jau atsipirko, vien dėl to apsimokėjo jį statyti. O jei suskystintų dujų rinka bus palanki, apsimokės ir dar daugiau.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

UAB „Orion Asset Management“ įsteigė investicinį fondą „Orion alternative energy fund“, kuris yra pirmasis alternatyviosios energetikos investicijų srityje veiklą vykdantis rizikos kapitalo fondas Lietuvoje ir visame Baltijos šalių regione. Fondo strategiją ir kitus dokumentus 2014 m. birželio 17 d. patvirtino bei veiklą prižiūrės Lietuvos bankas.

Uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtas investicinis fondas visą savo turtą investuos į alternatyvios energetikos – vėjo energetikos – srityje veikiančias arba pradedančias veikti bendroves ankstyvojoje jų veiklos fazėje.

„Atsinaujinančios energetikos projektai pritraukia vis daugiau investuotojų dėmesio ir dažnai atrodo itin patraukliai. Tačiau dėl didelio tokių projektų mąsto ir investicijų poreikio, investuotojams dažnai šios investicijos tampa neprieinamos. Todėl nutarėme investuotojams pasiūlyti specializuotą rizikos kapitalo strategijos fondą, kurio veiklą prižiūrėtų Lietuvos bankas. Esame tikri, kad pasirinkta labai aiškiai apibrėžta investavimo strategija bei skaidri investavimo struktūra – Lietuvos banko prižiūrimas specializuotas rizikos kapitalo fondas – padės įveikti investuotojams dažnai kylančias abejones ir skatins pasirinkti būtent mūsų siūlomą fondą“, – sako Rytis Davidovičius, UAB „Orion Asset Management“ generalinis direktorius.

Jis pabrėžia, kad Baltijos valstybėse „Orion alternative energy fund“ bus pirmasis rizikos kapitalo fondas, kuris turės aiškią investavimo į atsinaujinančios energetikos projektus strategiją ir filosofiją.

„Fondas aiškiai apsibrėžė investicijas kreipti tik į specifinius kriterijus atitinkančius ir investicijų grąžą užtikrinančius vėjo jėgainių projektus, įskaitant vystomus nuo „plyno lauko“. Investuodami sieksime, kad investuota dalis leistų fondui dalyvauti bendrovės, į kurią investuojama, vystyme ir valdyme“, – sako R. Davidovičius.

Fondą valdančios įmonės vadovas pažymi, kad „Orion alternative energy fund“ sieks gauti iš bendrovių, į kurias bus investuota, reguliarias metines pajamas ir jas kasmet išmokėti investuotojams. Fondas yra skirtas tik patyrusiems investuotojams, kuriems yra priimtina didelė investicijų riziką ir jų koncentracija viename pramonės sektoriuje bei kuriems yra priimtinas ilgas investicijų laikymo laikotarpis, galintis siekti iki 25 metų.

Vokietijos technologijų ir inovacijų bendrovė „Siemens“ kartu su dar 20-imt skirtingų partnerių pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį dėl didžiausio vėjo energetikos projekto „Gemini“ įgyvendinimo. Nyderlandų Karalystės teritorijoje statomoje jėgainėje veiks 150 vėjo turbinų, kurių kiekvienos galia sieks 4 megavatus (MW). Planuojama, kad ši jėgainė tieks švarią energiją 1,5 mln. šalies gyventojų. Sandorio vertė siekia daugiau nei 5,1 mlrd. litų (1,5 mlrd. eurų). Tai bus didžiausias „Siemens“ įgyvendintas vėjo jėgainių projektas atviroje jūroje.

Pasak „Siemens“ Energijos sektoriaus Vėjo jėgainių skyriaus vadovo Markus Tacke, įgyvendindama šį projektą bendrovė žengia svarbų žingsnį į atviroje jūroje įrengiamų vėjo jėgainių rinką Europos šalyse.

Nyderlandų pakrantėje vykdomam projektui „Siemens“ sukūrė modernią logistikos strategiją, kuri užtikrins efektyvų vėjo jėgainės valdymą. Tam pirmą kartą bus naudojamas sraigtasparnis, kuris pagreitins susisiekimą iki jūroje esančių platformų bei užtikrins jų operatyvią priežiūrą. Taip pat šalia vėjo jėgainės plaukios specialus operacijų valdymo laivas, iš jo specialistai stebės jėgainę. Todėl priežiūros darbai galės vykti nepriklausomai nuo oro sąlygų ar bangų aukščio.

Šioje jėgainėje „Siemens“ pastatys pusantro šimto vėjo turbinų, kurių propelerių diametras sieks 130 metrų. Bendrovė taip pat penkiolika metų teiks vėjo jėgainės aptarnavimo ir priežiūros paslaugas.

Nauja vėjo jėgainė bus pastatyta Šiaurės jūroje, 85 kilometrai į šiaurę nuo Groningeno kranto Nyderlandų Karalystėje. Per metus 600 megavatų „Gemini“ jėgainė pagamins 2,6 teravatus valandų (TWh) elektros. Tikimasi, kad šios jėgainės pagamintos ekologiškos energijos kiekis padės Nyderlandams atitikti Europos Sąjungoje atsinaujinančiai energijai numatytus direktyvų reikalavimus. Skaičiuojama, jog 2020 m. atsinaujinanti energija šalyje sudarys 14 proc. visos sunaudojamos energijos.

„Gemini“ yra pirmasis vėjo jėgainės atviroje jūroje projektas, kurį įgyvendins skirtingų bendrovių konsorciumas. Pagrindinis šio projekto akcininkas yra Kanados nepriklausomas energijos gamintojas „Northland Power Inc.“. Jam priklauso 60 proc. visų projekto akcijų, 20 proc. valdo „Siemens Financial Services“ ir po 10 proc. priklauso „Van Oord“ bei „HVC“. Pastarosios dvi bendrovės atstovauja 48-ias Nyderlandų valdžios institucijas bei šešias vandens reguliavimo tarnybas. Tikimasi, kad ateityje toks daugiafunkcinis projektų finansavimo modelis prisidės prie kitų vėjo jėgainių plėtros.

Vėjo energetika ir su ja susiję technologiniai sprendimai yra viena iš pagrindinių „Siemens“ veiklos sričių. Bendrovė yra didžiausia pasaulyje aplinkai draugiškų technologijų tiekėja – apie 43 proc. bendrovės pajamų gaunamos iš „žaliųjų“ produktų ar sprendimų.