Valstybei priklausanti nedirbama žemė masina vis daugiau verslo grupių. Biokuro gamintojai čia siūlo sodinti gluosnius. Tuo tarpu biodujų verslo atstovai čia jau regi milžiniškas kukurūzų plantacijas, rašo “Lietuvos rytas”.

Alternatyviosios energijos šalininkai neabejoja – 448 tūkstančius hektarų nenaudojamos žemės kaip nors reikia panaudoti. Tačiau valdžia kol kas neskuba apsispręsti ir mano, kad dirvonuojantys plotai atiteks žemės grąžinimo laukiantiems gyventojams.

Lietuvos biodujų asociacijos generalinis direktorius Jonas Budrevičius jau regi viziją: valstybei priklausančioje žemėje auginti kukurūzus, rapsus, runkelius, o iš jų gaminti elektrą. Vokietijoje tokių jėgainių – apie 6 tūkstančius.

“Biodujoms gaminti naudojamos žaliavos yra labai pigios arba išvis nieko nekainuoja”, – teigė asociacijos vadovas.

Šiandien šalyje veikia tik 7 biodujų jėgainės, iš atliekų gaminančios šiluminę ir elektros energiją. Biodujų šalininkai mano, jog Lietuvoje galėtų veikti iki 200 biodujų jėgainių, kurių galia siektų 300 megavatų. Pasak jų, Lietuvoje nustatyta mažiausia ES kaina už bioenergiją, parduodamą į bendruosius tinklus Europos Sąjungoje. Vokietijoje ji siekia 72 centus, Latvijoje – 59, Lenkijoje – 38 centus.

Biodujų propaguotojai šią savaitę ketina kreiptis į prezidentę ir Vyriausybę, kad šiai energijos rūšiai būtų skiriama daugiau dėmesio.

Tačiau biomasės energetikos asociacijos “Litbioma” prezidentas Remigijus Lapinskas įsitikinęs, kad laisvoje valstybinėje žemėje turi būti auginami gluosniai ir hibridinės drebulės, skirtos biokurui. Šie augalai būtų deginami kogeneracinėse elektrinėse, gaminančiose šilumą gyventojams.

Tačiau valdžios institucijos kol kas nelinkusios palaikyti nei vienos, nei kitos pusės.

“Kol visiems gyventojams nebus atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tol dėl kitokio žemės panaudojimo nebus sprendžiama”, – sakė Nacionalinės žemės tarnybos žemės reformos skyriaus vedėja Gintarė Tumalavičienė

"Veido" archyvas

Vienai pražudytai energetikos pražudytai aukai tenka net 4 tūkst. žmonių mirčių, sukeltų anglimis kūrenamose elektrinėse, tačiau dėl informacijos trūkumo tik pirmoji laikoma žmonijos rykšte

Atominės panikos apimtam pasauliui faktais, o ne emocijomis besivadovaujantys mokslininkai primena: branduolinė energetika pagal žmonių aukų skaičių yra saugiausia pasaulyje ir juodosios karalienės sostą užleidžia anglims, apie kurių keliamą kasdienį pavojų niekas garsiai nekalba.

Radiacija nėra blogis savaime – mes visi kasdien patiriame tiek natūralią, iš kosmoso mus pasiekiančią, dirvožemio spinduliuojamą, tiek žmogaus veiklos sukeliamą apšvitą. Natūralios radiacijos yra netgi kai kuriuose visiškai nekaltai atrodančiuose ir netgi rekomenduojamuose valgyti maisto produktuose, pavyzdžiui, bananuose, braziliniuose riešutuose, o lietuviško vaišių stalo pasididžiavimas miško grybai yra ypač linkę kaupti radioaktyviuosius teršalus iš dirvožemio.

Bet tai nereiškia, kad jų reikia atsisakyti: minimalus radiacijos kiekis žmogui nė kiek nepavojingas, o Lietuvoje jis jokių leistinų normų nėra viršijęs nuo Černobylio atominės elektrinės sprogimo prieš 25 metus. Beje, šiuo metu radiacinis fonas Lietuvoje didžiausias visai ne atominėje sostinėje Visagine, kaip greičiausiai spėtumėte, o Alytuje – čia jis 11 proc. didesnis nei, pavyzdžiui, Vilniuje, bet taip pat nė iš tolo nepriartėja prie natūraliu fonu laikomų ribų.

Atomas – saugiausias

Energetikos sistemą galima palyginti su transporto sritimi: statistika liudija lėktuvus esant pačia saugiausia susisiekimo priemone, tačiau lėktuvų katastrofos bematant virsta tarptautine naujiena, todėl kone kiekvienas, lipdamas į lėktuvą, persižegnoja bent mintyse, nors kas rytą sėsdamas į automobilį net nesusimąsto, kad kelyje pavojų tyko daugybę kartų dažniau.

Tas pats ir dėl energetikos: bet kas ir naktį pažadintas išpyškintų, kad pačios nesaugiausios – atominės elektrinės. Tačiau vėlgi sausoji statistika liudija visiškai priešingai: šiai energijos rūšiai tenka mažiausiai žmonių mirčių, palyginti net su tokiais, rodos, nekaltais energijos šaltiniais, kaip saulė, vėjas ar vanduo.

Išsamų skirtingų energetikos rūšių palyginimą atlikęs mokslo ir technologijų naujienų portalo nextbigfuture.com redaktorius Brianas Wangas suskaičiavo, kiek žmonių miršta dėl oro taršos, kiek jų netenka gyvybės išgaunant energijos išteklius (pavyzdžiui, kasant anglis, ieškant naftos ir ją siurbiant, gaminant ir montuojant saulės bei vėjo generatorius, taip pat, žinoma, per katastrofas branduolinės energetikos srityje). Atlikdamas savo skaičiavimus jis įvertino viską – net tai, koks kiekis metalo ir betono naudojamas skirtingos energijos gamyklų konstrukcijoms (nes, pavyzdžiui, metalo gamybos pramonė taip pat turi savąją kasmetinių mirčių statistiką) bei kokie yra tų konstrukcijų gamybiniai pajėgumai – kuo didesni, tuo mažesnis metalo darbininkų mirčių skaičius tenka tai energetikos rūšiai.

Rezultatai netikėti: didžiausias žmonijos priešas yra anglimis kūrenamos elektrinės, šiuo metu visame pasaulyje pagaminančios 26 proc. visos energijos ir net 50 porc. visos elektros energijos. Kiekvienai branduolinės energetikos sukeltai mirčiai tenka 4 tūkst. ilgoje deginamų anglių energetikos grandinėje pražūstančių gyvybių – perskaičiavus šiuos duomenis pagal tą patį kriterijų, t.y. tą patį pagaminamos energijos kiekį. Beje, autorius pabrėžia nevertinęs galimos žalos žmonijai dėl klimato atšilimo poveikio, nes tam kol kas nėra objektyvių duomenų, tačiau akivaizdu, kad tokia papildoma analizė anglims pliusų tikrai nepridėtų.

Anglių energetikai daugiausiai neigiamų balų prideda praktiškai jokių Vakaruose įprastų aplinkosaugos standartų nesilaikanti Kinija – šioje šalyje su juodąja energetika susijusių mirčių būna dešimt kartų daugiau nei JAV. Apskritai pasaulyje kasmet, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, dėl apsinuodijimo, sukelto deginant anglis, miršta maždaug milijonas žmonių.

Gali kilti klausimas, kokį pavojų žmonėms kelia tokia, rodos, visiškai saugi vandens energetika. Jos juodąją statistiką lemia 1975 m. Kinijoje įvykusi milžiniškos Banqiao užtvankos, generavusios elektros energiją, griūtis, nusinešusi 171 tūkst. žmonių gyvybių ir benamiais palikusi daugiau negu 11 mln. kinų. Galima palyginti, kad, PSO skaičiavimu, likviduojant Černobylio atominės jėgainės sprogimo padarinius iš viso žuvo 50 žmonių, o maždaug keturi tūkstančiai dėl šios avarijos susirgo vėžiu ir mirė ar dar gali mirti pakirsti šios – dažniausiai skydliaukės vėžio – ligos.

Dviguba kontrolė

Europiečiams jau puolant į vaistines pirkti jodo (beje, visai be reikalo – jo kiekis ore dėl Japonijos atominių avarijų buvo padidėjęs tik šiek tiek, o vartojamų jodo preparatų perviršis organizme, priešingai, gali sukelti apsinuodijimą), apsižiūrėta, kad nuolatinis natūralios radiacijos fonas kai kuriuose Europos didmiesčiuose yra didesnis nei Tokijuje. Ypač nustebo Romos gyventojai: tik kilus atominei panikai atkreipę dėmesį į savo miesto duomenis jie sužinojo, kad radiacijos fonas Romoje (2,5 milisiverto per valandą) yra net penkis kartus intensyvesnis nei Tokijuje (0,04 milisiverto).

Paradoksalu, bet atominė energetika Italijoje uždrausta.Paaiškėjo, kad radiacinė spinduliuotė ypač stipri Šv.Petro aikštėje Vatikane – čia ji net dešimt kartų viršija dabartinį radiacijos foną Černobylio atominės elektrinės prieigose. Sveikatos apsaugos specialistai puolė raminti Romos gyventojų, esą jie yra genetiškai prisitaikę prie gana aukšto radiacijos lygio, kurį šiame mieste sukuria juodos šaligatvių plytelės – ši statybinė medžiaga gaminama iš bazalto, o jame gausu torio, kurio izotopai labai radioaktyvūs.

Tokios naujienos nė kiek nestebina Juozo Molio, Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) Automatizuotų matavimo sistemų skyriaus vedėjo. Jis priduria, kad iš Lietuvoje naudojamų statybinių medžiagų didžiausiu radioaktyvumu pasižymi granitas. Natūralios, gamtinės radiacijos esama dirvožemyje – skirtingose Lietuvos vietose jis, priklausomai nuo sudėties, spinduliuoja skirtingą radiacijos kiekį. “Bet mes kalbame apie žmogui visiškai nekenksmingą kiekį”, – pabrėžia specialistas.

Lietuvoje radiacijos foną kas valandą (o dabar, po avarijų Fukušimos atominėse elektrinėse, kas 10 min.) matuoja 12 danų ir suomių dovanotų automatinių stočių. “Per 17 metų, kai stotys veikia, radiacijos fonas nė karto nebuvo priartėjęs prie kenksmingo žmogui. Lietuviai gali būti visiškai ramūs – mūsų sistemą dėl savo pačių saugumo lygia greta stebi ir ją dovanojusios Danija bei Suomija. Tad jokių klaidų ar sukčiavimo čia tikrai negali būti”, – aiškina specialistas.

Praėjusios savaitės pabaigoje Lietuvoje buvo užfiksuota nežymi radioaktyviojo jodo koncentracija ore, tačiau nustatyti kiekiai milijoną kartų mažesni, nei buvo matuojami Lietuvoje ir kitose Europos šalyse po avarijos Černobylyje, ir nekėlė jokio pavojaus žmonių sveikatai.

Černobylio pėdsakai

Laboratorinius oro, vandens, dumblo, dirvožemio tyrimus atliekančio AAA Radiologijos skyriaus vedėja Beata Šilobritienė sako, kad bent kiek žymesnis radiacinis oro užterštumas Lietuvoje buvo užfiksuotas 1999, 2001 ir 2004 m. vasarą, nes tuo metu buvo kilę gaisrai Černobylio apylinkėse.

Černobylio, o ne saugiai veikusios Ignalinos atominės elektrinės palikimas – ir mūsų vandens telkiniuose. Pavyzdžiui, dumblo mėginiuose, paimtuose iš Drūkšių ežero, kuriame buvo vėsinami Ignalinos AE reaktoriai, pavojingojo kobalto kiekis toks pat kaip Kuršių marių dugno mėginiuose. “Akivaizdu, kad tai Černobylio pėdsakai”, – neabejoja laboratorijos specialistė.

Radiacijos poveikį žmogaus sveikatai tiriančio Radiacinės saugos centro Radiologinių tyrimų skyriaus vedėja Rima Ladygienė teigia, kad ir lietuviškuose miško grybuose bei uogose kasmet didėjanti radiokatyviojo cezio tarša – neabejotinai Černobylio avarijos pasekmė. “Tačiau lietuviškų miško gėrybių tarša daug mažesnė nei daugelio importuojamų, ir tikrai dar nė karto neviršijo leistinos 600 bekerelių kilogramui šviežių grybų normos”, – tikina pašnekovė.

Vis dėlto pastaruosius penkerius metus tarša nuolat didėja – tiek lietuviškų, tiek importuojamų grybų ir uogų. “Deja, cezis yra lėtas nuodas. Jis kur kas greičiau pasišalino iš paviršinių, augalų naudojamų dirvos sluoksnių dirbamuose laukuose, nes jie kasmet ariami, apverčiami, supurtomi. O gilyn į miško paklotę jis slenka labai lėtai, todėl vis dar yra pasiekiamas aktyvioms grybienos šaknims”, – dėsto specialistė.

Ji primena, kad net 80 proc. cezio pasišalina grybus verdant, todėl rekomenduoja juos termiškai apdoroti būtent šiuo būdu.

Turėdama tragiškai neefektyvų energetikos sektorių, Lietuva apimta alternatyviosios energijos plėtros entuziazmo. Šalies energetikos strategija yra priimta, tačiau skirtingų partijų atstovų ji dažnai interpretuojama savaip, rašo “Verslo žinios”.

Prezidentės ekonomikos patarėjas Nerijus Udrėnas teigia, kad vystant alternatyvius energijos šaltinius veikia stiprūs ekonominiai motyvai – plėtoti atsinaujinančius išteklius yra daug pelningiau nei ieškoti galimybių didinti efektyvumą.

“Norint taupyti – reikia keisti įpročius, o tam būtinos bendros visuomenės ir valdžios pastangos”, – sako N.Udrėnas.

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio požiūriu, Vyriausybė, užuot skatinusi investicijas į taupesnį energijos vartojimą ir vietos energijos išteklių plėtrą, sutelkė pastangas įvairinti dujų importo šaltinius.

“Jos versija – nauji Siderių dujų saugyklos, suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje, vamzdynų jungties su Lenkija projektai – rodo, kad Lietuva ketina investuoti į geležį ir toliau žada deginti dujas. Sėdime ant adatos ir manome, kad vietoje vieno švirkšto turėti tris bus geriau.”, – teigia R.Kuodis.

Anot jo, šimtais milijonų, kurie kasmet sumokami “Gazprom”, galėtų būti finansuotos investicijos į efektyvesnį energijos vartojimą, renovuoti daugiabučiai namai.

Jis siūlo rimtai išanalizuoti Čekijos pavyzdį, kuri “šoko vystyti alternatyvių energijos generavimo šaltinių, o dabar tos šalies vartotojai už elektros energiją priversti mokėti gerokai brangiau”.

“Nors alternatyvių energijos šaltinių lobistai dabar labai aktyvūs, valstybė subsidijuodama “žaliąją energetiką” turi elgtis labai atsargiai – dėl vėjo jėgainių, atrodo, jau perlenkta lazda”, – įspėjo R.Kuodis.

Pasaulinės energetikos milžinės, užmiršusios ankstesnius nusivylimus, grįžta į Rusiją, kurios milžiniški gamtiniai ištekliai atrodo itin viliojantys tuo metu, kai Artimuosius Rytus krečia neramumų banga.

Per kelias pastarąsias savaites ši šalis baigė derinti virtinę sutarčių dėl bendros išteklių žvalgybos ir akcijų paketų pasidalijimo, nors dar prieš kelerius metus tai atrodė neįmanoma.

Gamtinių dujų gavybą apėmus stagnacijai ir neturint galimybių eksploatuoti sunkiai pasiekiamų naujų naftos telkinių Rusija atveria duris Vakarų šalių bendrovėms, kurių dalyvavimas šiuo metu laikomas labai svarbiu šalies ekonomikos augimui.

“Rusija šiandien yra ta vieta, kur galima sudarinėti energetikos sutartis, – sako Maskvoje įsikūrusio banko “UralSib” vyriausiasis strategas Chrisas Weaferis (Krisas Viferis). – Ji turi išteklių bazę; ji atvira verslui su aiškiomis investavimo taisyklėmis, taip pat yra daug saugesnė negu daugelis kitų išteklių turtingų šalių”.

Ši karuselė įsisuko šių metų sausį, kai tarptautinė naftos milžinė BP ir didžiausia Rusijoje valstybinė naftos bendrovė “Rosneft” paskelbė sudariusios didelės vertės sutartį, kurią asmeniškai “palaimino” Rusijos premjeras Vladimiras Putinas.

Šalies faktinis lyderis vėliau išreiškė nusivylimą, kad dėl ginčo su BP valdyba nėra vykdomas 16 mlrd. dolerių vertės apsikeitimas akcijomis ir naftos gavybos Arkties vandenyne projektas.

Tačiau analitikai abejoja, ar “Rosneft” nusigręš nuo britų bendrovės: jos susidomėjimą užsienio investuotojais patvirtina panaši sutartis dėl telkinių žvalgybos Juodojoje jūroje, kuri vėliau sausį buvo pasirašyta su bendrove “Exxon Mobil”.

Prancūzijos naftos milžinės “Total” vadovas sako, kad jo bendrovės sprendimas sumokėti 4 mlrd. dolerių už 12 proc. Rusijos privačios gamtinių dujų gavybos kompanijos “Novatek” akcijų, apie kurį buvo netikėtai paskelbta kovo 2 dieną, buvo logiškas žingsnis.

“Neramumai, kurie vyksta kai kuriose naftą ir dujas išgaunančiose šalyse, dabar siunčia aiškų signalą investuotojams atvykti į Rusiją, nes ji siūlo daug saugesnę investicinę aplinką”, – nurodė “Total” generalinis direktorius Christophe`as de Margerie (Kristofas de Maržeri).

Tačiau dar prieš kelerius metus Rusija vargu ar galėjo būti laikoma saugia vieta investuoti.

Kylant energetikos išteklių kainoms, buvęs prezidentas V.Putinas nenuilsdamas siekė, kad užsienio bendrovių įsigytos akcijos grįžtų į “Rosneft” arba neskaidžiai valdomos valstybinės dujų monopolijos “Gazprom” rankas.

Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų naftos bendrovė “Shell” 2007 metais perdavė “Gazprom” savo vykdytus darbus Ramiajame vandenyne esančiame pelningame dujų telkinyje “Sachalin 2″, o dėl šio žingsnio taip pat nukentėjo Japonijos bendrovės “Mitsui” ir “Mitsubishi”.

Tuo tarpu “Exxon Mobil” dar pernai grėsė pavojus netekti kontrolinio akcijų paketo projekte “Sachalin 1″, kurį įgyvendinant tikimasi tiekti dujas energetikos išteklių ištroškusiai Kinijai.

Tačiau “Exxon Mobil” iki šiol sugebėjo išlaikyti 30 proc. šio projekto akcijų, o ekspertai sako, kad šis skaičius atitinka dabartinę Rusijos strategiją dėl užsienio investicijų.

“Vakarų bendrovės dabar dedasi prie specifinių projektų kaip mažosios akcininkės, o kontrolę išlaiko Rusijos kompanijos”, – sakė Carnegie (Karnegio) centro Maskvoje analitikas Nikolajus Petrovas.

“Užsieniečiai gali veikti šiuo vieninteliu būdu, – pridūrė jis. – Tačiau mainais jie įgyja pasitikėjimą aiškiai nustatytomis taisyklėmis ir yra tikri dėl savo investicijų saugumo”.

Ši strategija Rusijai ne vien padeda eksploatuoti sunkiai pasiekiamus telkinius, bet ir gerina prastą šios šalies valstybinių bendrovių įvaizdį, dėl kurio jų akcijos taikomos didelės priemokos už riziką.

Akivaizdi nauda skatina žengti toliau: Rusijos antimonopolinė tarnyba siūlo sušvelninti taisykles, kad užsienio bendrovės galėtų įsigyti iki 25 proc. “strateginių aktyvų”, nereikalaujant vyriausybės pritarimo.

Dabartinė riba yra 10 proc., o tai reiškia, jog dėl bet kokios didesnės sutarties vyksta derybos ne vien tarp bendrovių valdybų, bet ir vyriausybės lygyje.

“Šis pasiūlymas demonstruoja švelnesnį, liberalesnį valstybės požiūrį, – sakė N.Petrovas. – Tačiau tuo pat metu Putino vyriausybė tebekontroliuoja visas dideles sutartis”.

Šis faktas lemia, kad bet koks sprendimas yra susijęs su politine rizika, tačiau analitikai teigia, jog daugelis užsienio bendrovių yra pasiryžusios šią riziką prisiimti, jeigu tik taisyklės nebus keičiamos.

“Rusijos išteklių patrauklumas viršija šalies riziką”, – pastebima Maskvoje įsikūrusio banko “Alfa” paskelbtoje apžvalgoje.

Ne visi parlamento opozicijos atstovai gali balsuoti už energetikos ministro Arvydo Sekmoko nušalinimą nuo pareigų, sako Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

“Susidaro toks įspūdis, kad opozicijoje yra sveikai mąstančių politikų, kurie gali ir nebalsuoti dėl nušalinimo”, – trečiadienį interviu Žinių radijui sakė I.Degutienė.

Pasak jos, nors A.Sekmoko atžvilgiu yra ir pagrįstos kritikos, tačiau jį interpeliuojant “reikėtų mąstyti šiek tiek plačiau, kokie yra mūsų strateginiai interesai”.

“Galbūt nebuvo glaudesnio ministro kontakto su Seimu, tačiau ministro vykdomi ir pradėti darbai Lietuvai yra labai aktualūs ir reikalingi”, – teigė I.Degutienė.

Susirinkęs į pirmą posėdį ketvirtadienį Seimas pavasario sesiją pradės interpeliacijos energetikos ministrui A.Sekmokui svarstymu.

Interpeliaciją A.Sekmokui savo parašais yra parėmę 70 Seimo narių. Jos iniciatorė – opozicinė frakcija “Tvarka ir teisingumas”.

Opozicija interpeliaciją ministrui inicijavo po to, kai nepavyko konkursas dėl naujos atominės elektrinės strateginio investuotojo.

Tuo metu prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė palankiai vertinanti ministro darbą.

Pateikti interpeliaciją ministrui, reikalaudami paaiškinti priimtų sprendimų motyvus, gali ne mažiau kaip 29 Seimo nariai. Gavęs interpeliacijos klausimus, Vyriausybės narys privalo į juos raštu atsakyti ne vėliau kaip per dvi savaites. Vėliau savo atsakymus jis turi pateikti žodžiu Seimo nariams, o šie balsuoja, ar pritaria atsakymams, ar ne.

Nepritarus atsakymams, slaptai balsuojama dėl nepasitikėjimo ministru. Jis atstatydinamas, jeigu už nepasitikėjimą balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių.

I.Degutienė teigė, kad ketvirtadienį prasidedančios Seimo pavasario sesijos darbų programoje įregistruota daugiau kaip 600 teisės aktų projektų ir pabrėžė nenorinti, kad “šita sesija virstų tik interpeliacijų arba procedūrinių klausimų sesija”.

“Tikrai nesinorėtų, kad tai būtų tik tam tikri politiniai žaidimai, kurie neduoda valstybei absoliučiai jokios naudos”, – sakė Seimo pirmininkė.

Vieša paslaptis, kad alternatyviosios energijos gamintojai ES skiriamų lėšų ir viešąjį interesą atitinkančių paslaugų (VIAP) pyrago dalybose galėtų vienas kitam gerklę perkąsti. Tačiau kai stojama prieš stambias valstybines elektrines ar naujos atominės jėgainės statybą, demonstruojama sutelktinė vienybė.

Praėjusią savaitę Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos surengtame seminare “Energetikos strategija ir atsinaujinantys energetiniai ištekliai” Lietuvos vėjo energetikos asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas atvirai pareiškė, kad metas baigti svaičioti apie branduolinę energetiką. “JAV mokslininkai neseniai pateikė duomenis, rodančius, kad iš saulės energijos išgaunamos elektros kilovatvalandė dėl tobulėjančių technologijų nuolat pinga, o branduolinės energijos kilovatvalandė, priešingai, brangsta. Kodėl? Todėl, kad visuomenė vis labiau linkusi rūpintis savo saugumu. Tad kalbas apie naujos atominės elektrinės statybą laikyčiau valdininkų strateginiu aklumu”, – sakė S.Paulauskas, rekomenduodamas verslininkams nekišti pinigų į pasenusias energijos rūšis.

Pasak mokslininko, energetikos kultūra pasaulyje perėjo tris pakopas. Pirmoji – tai deginimo kultūra: ką randam, tą sudeginam. Kai pamatom, kad dėl padidėjusios taršos tampa sunku gyventi, pradedam mąstyti apie ekologiškesnes kuro rūšis, pavyzdžiui, biokurą. “Tačiau vien Lietuvoje dėl sąsajų su ugnimi kasmet žūsta apie 170 žmonių, ir dažniausiai tai nutinka žiemos, arba šildymo sezono, laikotarpiu. Taigi tokia energetika taikiu metu žudo žmones”, – pridūrė lektorius.

Trečioji pakopa – energijos, išgaunamos be degimo procesų, vartojimas. Tačiau jam statomi dirbtiniai barjerai. “Nors Lietuvoje vėjo energetika tesudaro 2,37 proc. bendro suvartojimo, valdininkai išsigando, kad augame pernelyg sparčiai ir tai gali kelti pavojų elektros perdavimo tinklams. Iš tiesų tėra klausimas, kokiu būdu racionaliausia saugoti iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektros energiją. Nagrinėjame aštuonias energijos kaupimo technologijas, iš kurių perspektyviausios – hidroakumuliacija, oro akumuliacija ir elektromobilių tinklas”, – pasakojo Vėjo energetikos asociacijos prezidentas.

Neseniai elektros perdavimo tinklą valdančios bendrovės “Litgrid turtas” generalinis direktorius Virgilijus Poderys yra pareiškęs, kad vėjo elektros supirkimo tarifus reikėtų mažinti, nes jau šiuo metu ketinamų statyti vėjo jėgainių gamybos pajėgumai sudaro 1300 megavatų (MW), arba tiek pat, kiek anksčiau turėtos Ignalinos atominės elektrinės. Šiuo metu prie elektros perdavimo tinklų prijungta 161 MW instaliuotos galios vėjo jėgainė. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas tarifas už tokios energijos kilovatvalandę – 30 ct.

Netobulas, bet priimtinas

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas pabrėžė, kad valdžioje esantiesiems tenka rūpintis ne vien gražios ateities vizijomis, bet ir tuo, kaip išgyventi kelis artimiausius dešimtmečius. Būtent į tai orientuotas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuriam Seimas po ilgų svarstymų pagaliau pritarė. Parlamentarų pavasario sesijai atidėta tik šio įstatymo priėmimo stadija, kurios metu didelių diskusijų neturėtų kilti, jeigu, žinoma, po savivaldybių rinkimų neįvyks reikšmingų politinių perversmų. “Manau, itin tobulo įstatymo nesukūrėme, tačiau esminiai dalykai atspindėti. Kadangi turime neišnaudotų biomasės išteklių – pirmiausia juos ir turime naudoti, nes nei saulės, nei vėjo energija neįsisavinama per vieną dieną”, – pabrėžė J.Šimėnas.

Didžiausios diskusijos rengiant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą vyko dėl fiksuoto tarifo įteisinimo. Šiuo metu numatomas dvylikos metų investicijų atsipirkimo laikotarpis, kuris galioja ribotam pagamintos energijos kiekiui, nes neteisinga būtų privačių investicijų grąžą beatodairiškai užmesti vartotojams ant pečių. Fiksuotas tarifas būtų nustatomas tuo metu, kai gaunama teisė elektros energiją gaminti. Tarifas susideda iš dviejų dalių: pirmoji – tos dienos elektros energijos kaina biržoje (šiuo metu ji būtų maždaug 18 ct už kilovatvalandę), antroji – konkurso būdu laimėtas tarifo priedas (šiandien jis sudarytų 12 ct/kWh). Kylant energijos kainai biržoje, atitinkamai mažėtų antroji, iš VIAP lėšų sumokama dalis. Todėl jei elektros kaina biržoje greičiau nei per dvylika metų peržengtų bendro 30 centų tarifo ribą, VIAP lėšų gamintojas netektų, o valstybė sutaupytų lėšų tolesnei atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai.

Tiesa, opozicijai atstovaujantis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Pinskus nenutylėjo, kad besiplečianti atsinaujinančių išteklių energetika greičiausiai neturėtų įtakos Lietuvos elektrinei tenkančioms VIAP lėšoms, nes brangią energiją iš importuojamo kuro gaminanti įmonė naujo bloko statybai yra paėmusi banko paskolas, už kurias garantavo valstybė. “Todėl Elektrėnams, tiekiantiems maždaug pusę šalyje suvartojamos elektros, ir toliau už kilovatvalandę mokėsime po 32 centus, nors biržoje elektra kainuoja gerokai pigiau”, – prognozavo J.Pinskus.

Vandens energija pristabdyta

Kaip atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros direktyvas sprendžia artimiausi kaimynai? Latvija, pasak J.Šimėno, jokių sunkumų neturi, nes trijose didelėse ant Dauguvos stovinčiose hidroelektrinėse jau dabar gaminama pusė šaliai reikalingos elektros ir pagal šį rodiklį Latvija užima antrą vietą ES. Todėl elektros importą užpernai, sumažėjus vartojimui, ji galėjo sumažinti 16,8 proc., o pernai – dar 27,6 proc. Per pavasario ir rudens potvynius dalį atliekamos energijos latviai netgi parduoda mums.

“Labiausiai apgailestauju, kad rengiant įstatymą nepavyko įveikti populizmo dėl hidroelektrinių plėtros. Tačiau tobulėjant technologijoms investuojantieji į hidroenergetiką turės daugiau galimybių. Žinau, kad netgi Nemune ties Kaunu planuojama įrengti nepatvankinę hidroelektrinę, kuri, tiesa, generuotų keliolika kartų mažiau energijos už Kauno HE, tačiau ir tai būtų svarbus indėlis į atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą, – kalbėjo Seimo komiteto pirmininkas.

Energetikos ministerijos atstovas Žygimantas Vaičiūnas, remdamasis spalio mėnesį pristatyta Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija, nurodė, kad geriausios perspektyvos artimiausią dešimtmetį planuojamos vėjo ir biomasės energetikai: taip pagaminta elektros energija 2020 m. turėtų sudaryti 18 proc. šalyje suvartojamos elektros. “Bet tebėra atviras klausimas, ar Lietuvos sąlygomis saulės energija gali būti konkurencinga. Pirmoji 0,0179 MW galios saulės elektrinė šalyje įrengta tik pernai”, – teigė ministerijos atstovas.

Jėgainės, nepateikiančios energijos

Kone didžiausios diskusijos seminare kilo dėl biojėgainių. Aplinkos vadybos ir audito instituto direktorius Rimantas Budrys pareiškė, kad šiuo metu savivaldybių statomos biojėgainės, perdirbsiančios pagal ES direktyvas privalomą kiekį bioskaidžių atliekų, į elektros tinklus nepateiks nė vienos kilovatvalandės, nes visa jų gauta energija bus suvartojama vietoje ir dar papildomai perkama rusiškų dujų. “Iš esmės šios jėgainės iš surinktų atliekų garins vandenį, tačiau nepateiks jokio produkto. Nuotekų dumblui tvarkyti jau skirta pusantro milijardo, biojėgainėms – dar 450 mln. Lt. Tačiau ateityje atsiskaitydami už biojėgainėms panaudotas ES lėšas galime turėti keblumų, nes jose negaminama elektros energija”, – įspėjo R.Budrys.

Pagal atliekų tvarkymo strategiją vandens nuotekų valymo įrenginių metatankuose sukauptas dumblas turėjo būti maišomas su biojėgainėse perdirbtų bioskaidžių atliekų likučiais, iki 30 proc. pakeliančiais minėto dumblo energetinę vertę, ir šis mišinys naudojamas biodujoms gaminti. Tačiau šiandien, kai nuotekų valymo įrenginiai plėtoja savus projektus, iš bioskaidžių atliekų pagamintas produktas tampa niekam nebereikalingas. R.Budrio tvirtinimu, jokioje kitoje ES šalyje taip nesielgiama.

“Veidui” pasiteiravus, ar egzistuoja pigesnių už džiovinimą būdų vandeniui iš bioskaidžių atliekų atskirti, R.Budrys neslėpė, kad tokių būdų yra, ir visi jie reikalauja gerokai mažiau energijos. “Visa esmė – įranga. Kadangi atliekų džiovinimas ekonomiškai neefektyvus, tam skirtą įrangą, civilizuotame pasaulyje neturinčią paklausos, galima įsigyti gerokai pigiau. Jokios kontrolės, o ir specialistų, išmanančių perdirbimo technologijas, mūsų savivaldybėse nėra. Negi nepastebėjote, kaip pasikeitė valdininkų korupcinių žaidimų laukas: anksčiau neskaidrius sandorius būdavo saugiau sudarinėti su vietos partneriais, o dabar jūsų, žurnalistų, aktyvaus dėmesio dėka mažesnė rizika jiems pasitelkti užsienio tiekėjus. Štai kodėl lietuviams aplinkosaugos projektuose dažniausiai telieka statybos darbai, o užsieniečiai stebisi, kaip mums, sumokantiems daugiau negu jie prašo, lengva gyventi”, – ironizavo Aplinkos vadybos ir audito instituto vadovas.

Ketvirtadienį Druskininkuose šalies pramonininkų ir mokslininkų iniciatyva pirmą kartą organizuojama konferencija apie mažųjų branduolinių reaktorių ir atsinaujinančios energetikos perspektyvas Baltijos šalyse iki ir po 2020 metų.

“Branduolinė energetika šiuo metu yra prioritetinė Lietuvos energetikos strategijos dalis. Tačiau būtina pasitikslinti sprendimų kalendorių bei numatyti ir alternatyvius sprendimus”, – pranešime sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys.

Anot jo, svarbu iš pirmų lūpų sužinoti naujausias atominės energetikos tendencijas ir potencialą. Mažieji branduoliniai reaktoriai užsienyje laikomi netolima ateitimi, todėl svarbu domėtis jų kūrimu, saugumu, atsiradimo rinkoje datomis bei pritaikymo galimybėmis.

Pasak pramonininkų, mažoji branduolinė energetika yra alternatyviosios energetikos sritis, kuri kartu su decentralizuotos energetikos modelio idėja sulaukia vis daugiau dėmesio pasaulyje. Japonijos korporacija “Nikkei” skelbia jau 2014 metais planuojanti JAV rinkai pateikti mažuosius reaktorius, kurių galia yra tik 200 tūkst. kW, arba 20 proc. paplitusių atominių reaktorių galingumo ir patenkintų 70-80 tūkst. namų ūkių elektros energijos poreikius.

Konferencijoje savo pasiekimus pristatys lyderiaujančios JAV kompanijos “Westinghouse Electric Company”, “Hyperion Power Generation” ir “NuScale Power”, pranešimus apie energetikos sektorių plėtros tendencijas skaitys atstovai iš Čekijos ir Lenkijos.

Ignalinos atominės elektrinės (IAE) eksploatacijos nutraukimo darbai virto ne tik ilgais technologiniais, bet ir teisiniais procesais – pasirašytas įvairias sutartis tiria tarptautinės teisininkų kontoros ir Lietuvos teisėsaugos institucijos. Kaltųjų paieškos užsitęsė, kaip ir darbai Ignalinos atominėje elektrinėje. Štai pagrindinis jėgainės eksploatavimo nutraukimo projektas – panaudoto branduolinio kuro saugykla (B1) – turėjo būti baigtas jau šį kovą. Deja, pabaigos nematyti. Ignalinos AE generalinio direktoriaus Osvaldo Čiukšio pirmiausia ir klausiame, kiek per metus, kai jis paskirtas vadovauti IAE, pavyko sumažinti atotrūkį tarp pirminio grafiko ir realybės?

O.Č.: 2009 m. gegužę pasirašytame sutarties papildyme panaudoto branduolinio kuro saugyklos eksploatacijos pradžia buvo numatyta 2011 m. kovą, tačiau šiuo metu pagal rangovo 2010 m. lapkritį pateiktą darbų vykdymo grafiką ta data – 2012 m. sausis, o vien dėl šio projekto vėlavimo kas mėnesį patiriame po 2,5 mln. Lt nuostolių. Puikiai suvokiame, kad stebuklas neįvyks ir per nepilną mėnesį saugykla nebus baigta. Ypač kai žinome ir kitų valstybių skaudžią darbo su “NUKEM Technologies GmbH” patirtį. Pavyzdžiui, jų statytas mūsų projekto B234 analogas Černobylyje irgi pabrango daugiau nei du kartus, tačiau iki šiol neveikia. “NUKEM Technologies” – tai apie 140–190 žmonių turinti arba pritraukianti nedidelė kompanija, kuriai net pakeitus savo darbo kultūrą, ko gero, nepavyktų sėkmingai dirbti ir su mažiau komplikuotais projektais nei Ignalinos AE.

Deja, nuo 2005 m., kai buvo pasirašyta sutartis tarp IAE ir NUKEM bei GNS konsorciumo, iki mano atėjimo į IAE vadovo postą jau buvo sumokėta per 50 proc. kontrakto vertės, ir nutraukti jį tokį, koks pasirašytas, Lietuvai būtų labai nuostolinga. Bet nereiškia, kad taikstomės su rangovo vilkinimais. Apie tai kalbame Europos Komisijoje, finansinių AE eksploatacijos nutraukimo donorų konferencijose.

Per pastaruosius metus pavyko darbus išjudinti iš mirties taško: 2010 m. sausį B1 saugyklos statybos aikštelėje buvo atlikta tik 11 proc. statybos darbų, o 2011 m. sausį – 85 proc. Pernai sausį turėjome 71 proc. šiam projektui reikalingos pagamintos įrangos, šių metų sausį – jau 98 proc.

Kitas svarbus radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo kompleksas taip pat vėluoja: B2 – 45, B3/4 – 34 mėnesius. Bet projekto B3/4 statybinės dalies darbų pernai pavasarį buvo atlikta tik 6 proc., o šių metų sausį – jau 52 proc. Žodžiu, darbai juda, tačiau, deja, ne tokiais tempais, kokiais mums norėtųsi.

VEIDAS: Ar, nepaisant projektų vilkinimo, “NUKEM Technologies” ir toliau dirbs, o Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) valdys pinigus?

O.Č.: Mano nuomonė sutampa su IAE pasamdytos britų teisinės firmos “Taylor Wessing”: IAE primesta sutartis tiesiog įkalino mus šioje prasto kontrakto situacijoje. Nors pagal 2001 m. pasirašytą Lietuvos ir ERPB sutartį sklandų projektų vykdymą turėjo užtikrinti konsultantai (už savo “gerą” darbą jie gavo jau per 100 mln. Lt) ir šio banko Branduolinės energetikos saugumo departamentas, tačiau jie ne tik neatliko kontrolės bei ekspertų vaidmens, bet dar ir bando šiuo metu paneigti savo ydingą ir neefektyvią veiklą, kaltina įvairias Lietuvos institucijas, IAE specialistus bei vadovus. Guodžia nebent tai, kad į viešumą jau keliami aplaidumo ir neskaidrumo faktai: neseniai keturi ERPB darbuotojai dėl įtarimų korupcija buvo sulaikyti ir apklausti Didžiosios Britanijos policijos.

Kodėl nenutraukėme sutarties su šiuo banku? Nei aš asmeniškai, nei energetikos ministras šios sutarties negalime nei nutraukti, nei pakeisti, nes ji ratifikuota Seimo. Taigi šį klausimą reikia adresuoti Seimui.

“Taylor Wessing” pateikė siūlymus, kaip užtikrinti tinkamą tolesnį šių projektų įgyvendinimą ir papildomą IAE, kaip užsakovo, teisių apsaugą – nuo mažiausiai skausmingų abiem pusėms iki gana radikalių žingsnių. Remdamiesi šiomis rekomendacijomis mes ir toliau deramės su “NUKEM Technologies”. Kol kas detaliai apie jas dar nenorėčiau viešai kalbėti. Viskas dabar priklausys ir nuo to, kiek ši bendrovė iš savo pusės parodys pastangų ir geranoriškumo.

VEIDAS: O kiek dėl šiandieninės situacijos Lietuvos institucijų ar asmenų kaltės?

O.Č.: Analizuojantiems sudarytas sutartis kartais kyla natūralus klausimas: o gal sąmoningai į tuos vėlavimus buvo žiūrima pro pirštus, gal kažkam ir iš IAE darbuotojų buvo naudinga laiku užsimerkti? Norėdami tai išsiaiškinti atlikome vidinį tyrimą, siekdami įvertinti kontrakto B1 sudarymo su rangovu aplinkybes. Paaiškėjo, jog dar prieš pasirašant kontraktą buvo pateiktos labai aiškios IAE specialistų išvados, kad rangovo siūlomas techninis sprendimas netinkamas, tačiau kai kurie suinteresuoti šio kontrakto pasirašymu IAE darbuotojai, tuometiniai Ūkio ministerijos vadovai į šias pastabas neatsižvelgė, todėl kyla įvairių klausimų dėl jų asmeninio suinteresuotumo tokia situacija.

Įmonėje jau vyksta vidiniai tyrimai, ir neatmetama galimybė, kad kai kuriais atvejais visą medžiagą perduosime teisėsaugos institucijoms.

VEIDAS: Tai gal “NUKEM Technologies” atstovai iš dalies teisūs, kaltindami Lietuvos institucijas, kad neva dėl jų delsimo priimti sprendimus vėluoja projektai?

O.Č.: “NUKEM Technologies” pateikiamos formalios priežastys ir kaltinimai yra teisiškai nepagrįsti, ir neleisime, kad tai taptų priežastimi laiku nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Mes savo interesus pasirengę ginti ir teisminiu keliu.

Rangovas bando spekuliuoti tokiais faktais, kad neva pagrindiniai statybos darbai nebuvo baigti laiku, nes leidimą juos vykdyti valstybinės institucijos suteikė pavėluotai, be to, Ignalinos AE įdiegė sudėtingų papildomų procedūrų pagal įstatymų pataisas, įsigaliojusias jau po sutarties pasirašymo ir projekto darbų grafiko suderinimo 2009 m. gegužę. Tačiau tada Ignalinos AE, pasirašydama sutarties papildymą, rangovui už galimus darbų trikdžius abipusiu susitarimu sumokėjo 82,4 mln. Lt. Todėl keliami tie patys klausimai, kurie jau finansiškai išspręsti.

Tačiau reikia pripažinti, kad, kaip minėjau, kyla abejonių, ar nebuvo iš Lietuvos pusės sąmoningai į kai kuriuos procesus žiūrima pro pirštus. Be to, nesusidurtume su tokiais projektų įgyvendinimo vėlavimais, jeigu Lietuvoje būtų paprastesnė dokumentacijos derinimo procedūra. Puikiai suvokiame, kad tai branduolinis objektas, tačiau tikrai keista, kad dokumentus reikia derinti su dvylika valstybės institucijų. Negalime pateisinti ir Visagino savivaldybės bandymų paversti IAE savo santykių su Vyriausybe įkaite, kai siekdama vieno ar kito populistinio tikslo savivaldybė be jokių rimtų priežasčių neišduoda leidimų, netvirtina kitų mūsų pateikiamų dokumentų, stabdomas visas globalus projektas. Jei padėtis nesikeis, iš savivaldybės reikalausime atlyginti patiriamus nuostolius.

VEIDAS: O kas padengs visus dėl vėlavimo susidariusius nuostolius?

O.Č.: ES lėšos nėra skrynia be dugno, iš kurios gali semti kiek panorėjęs. Lietuvos mokesčių mokėtojai už kažkieno aplaidumą taip pat neprivalo mokėti. Mums teks suktis iš padėties su tuo finansavimu, kurį turime ir kurį gausime kitai ES finansinei perspektyvai nuo 2014 m. Patiriamus nuostolius fiksuojame ir skaičiuojame. Kai projektas bus baigtas, pateiksime pretenzijas rangovui. Tikėtina, kad jis turės savų pretenzijų ir pastabų, o tai reiškia, kad užbaigus projektą dar lauks ilgas derybų kelias.

VEIDAS: Po Jūsų, vos pradėjusio vadovauti AE, pareiškimo, kad eksploatacijos nutraukimo darbams iššvaistytas beveik milijardas litų, buvo kreiptasi į prokuratūrą. Ar tyrimai baigti?

O.Č.: Pradėta keletas tyrimų: atliekamas ikiteisminis tyrimas Vilniaus apygardos prokuratūroje dėl prekių ir paslaugų įsigijimo iš UAB Energetikos tiekimo bazės; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl 2008 m. organizuoto aukciono, kuriame Ignalinos AE pardavė įmonei priklausantį generatorių TG-2. 2010 m. lapkritį kreipėmės į Visagino miesto apylinkės prokuratūrą, prašydami atlikti tyrimą dėl galimai nusikalstamos veikos, kai 2010 m. sausį pasirašyta sutartis dėl B12 projekto įgyvendinimo su rangovu – UAB “Specialus Montažas-NTP”, Lietuvos energetikos institutu, AB Rusijos atominių elektrinių mokslinių tyrimų institutu, nors rangovas neatitiko konkurso reikalavimų. Taip pat kreiptasi į Konkurencijos tarybą dėl įtarimų, kad dvi įmonės pateikė suderintus pasiūlymus dalyvaudamos viešojo pirkimo konkurse. Kol tyrimas nebaigtas, įmonių negalime nurodyti. Neatmetama galimybė, kad artimiausiu metu, pasibaigus vidiniams tyrimams dėl projektų B1, B12 įgyvendinimo, dėl valstybės kontrolės audito išvadose iškeltų faktų, dalį surinktų faktų ir medžiagos taip pat perduosime teisėsaugos institucijoms.

VEIDAS: Beje, ar AE tebedirba buvęs jos vadovas Viktoras Ševaldinas? Ar jis prisiima atsakomybę už nustatytus trūkumus?

O.Č.: V.Ševaldinas tebedirba įmonėje. Buvo būtinas darbų perimamumas, jo palikimą įmonėje nulėmė ir kiti veiksniai. Ar ponas V.Ševaldinas prisiima atsakomybę už audito išvadas, jau reikėtų klausti jo paties. Aš – ne kunigas, apeliuojantis į vieno ar kito darbuotojo sąžinę ir prašantis išpažinti kaltes.

VEIDAS: Kada bus baigti AE eksploatacijos nutraukimo dabai ir kiek jie iš viso kainuos?

O.Č.: Iki 2029 m. turime sutvarkyti elektrinės aplinką teritorijos rekultivavimui, išsaugant naudotinus pastatus ir infrastruktūrą. Manome, kad bendros uždarymo sąnaudos gali siekti apie 10 mlrd. Lt.

Nors ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir premjeras Andrius Kubilius teigiamai vertina energetikos ministro Arvydo Sekmoko ir visos Energetikos ministerijos veiklą, dauguma Lietuvos gyventojų šiuo klausimu yra kitokios nuomonės. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos sužinome, kad daugiau nei pusė apklaustųjų mano, jog tiek dabartinė Energetikos ministerija, tiek visa Vyriausybė nenuveikė jokių konkrečių darbų siekiant padidinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Du penktadaliai respondentų regi tik šiokių tokių pastangų.
Beje, iš atsakymų į kitą klausimą sužinome, kad, trečdalio respondentų vertinimu, dabartinė Vyriausybė net nežino, ko šiuo metu energetikos srityje griebtis. “Tik 1 proc. apklaustųjų teigia, kad Vyriausybė turi aiškią strategiją ir ėmėsi sėkmingų reformų. 29,8 proc. respondentų mano, kad reformos stringa dėl energetikos srities klanų pasipriešinimo, tačiau tiki, jog anksčiau ar vėliau reikalai pajudės”, – teigia “Prime sonsulting” direktorius Saulius Olencevičius.

Jūsų nuomone, ar dabartinė Lietuvos Vyriausybė nuveikė konkrečių darbų Lietuvos energetinei nepriklausomybei padidinti? (proc.)

Ne    53
Iš dalies    42,8
Taip    2,4
Neturiu nuomonės    1,8

Kaip apibūdintumėte Vyriausybės pastangas energetikos srityje? (proc.)

Vyriausybė nežino, ko griebtis, todėl realios pertvarkos neprasidėjo    36
Vyriausybė dėl politinių priežasčių įsivėlė į karą su energijos išteklių tiekėjais iš Rusijos, nors ekonomiškai nėra tam pasirengusi    33,2
Vyriausybė supranta, ką reikėtų daryti, bet reformos stringa dėl energetikos klanų pasipriešinimo    29,8
Vyriausybė turi aiškią strategiją ir jau ėmėsi sėkmingų reformų    1

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. vasario 14–16 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Lietuvoje visiems nepaliaujamai kalbant, kad šalį yra užvaldę oligarchai, “Veidas” analizuoja, kurie Lietuvos verslo magnatai galėtų pretenduoti į šį titulą ir kokių jie turi interesų.

Prezidentė, premjeras, kai kurie ministrai pastaraisiais mėnesiais vis mini, kad mūsų šalį valdo oligarchai. Kyla klausimas: o kas šiuo žodžiu yra vadinamas?
Pradėti derėtų nuo paties oligarcho apibrėžimo. Pirminis, gimęs senojoje Graikijoje, reiškia oligarchų klanui – grupelei žmonių, savo rankose sutelkusių didžiulę politinę ir kitokios įtakos galią, priklausantį žmogų. Tačiau dabar Lietuvoje plačiai paplitęs žodis “oligarchas” turi jau kitokią, Rusijoje per pastaruosius dvidešimt metų susiformavusią reikšmę: tai audringos privatizacijos, neretai vadinamos “prichvatizacija”, laikmečiu smarkiai praturtėjęs verslo magnatas, savo turtų ir galios didinimo tikslais veikiantis šalies valdžią, jos sprendimus ir siekiantis tiesiogiai formuoti visuomenės nuomonę.
Mes turime panašią į Rusijos ekonomikos transformacijos istoriją ir savų, nacionalinių oligarchų sąrašą. Kokių tikslų siekia, ką myli ir ko nekenčia mūsų oligarchai, lengviausia sužinoti analizuojant jų valdomas žiniasklaidos priemones.

Geidžiamiausia – energetika ir transportas

Kadaise laimėję patraukliausių Lietuvos pramonės objektų privatizavimo kovas, pastaraisiais metais Lietuvos verslo magnatai kaunasi dėl galimybės savo imperijas praplėsti ir įsitvirtinti ten, kur pajamos ir pelnas menkai tepriklauso nuo ekonomikos krizių: šalies energetikos ir transporto infrastruktūroje.
Kokiais metodais tai daroma, puikiausiai atskleidžia praėjusią savaitę paskelbta žinia: Generalinė prokuratūra pateikė kaltinimus buvusiems įtakingiems Ūkio ministerijos veikėjams, kurie akivaizdžiai protegavo Bronislovo Lubio valdomą “Achemą” suskystinto dujų importo terminalo projekte.
Tačiau pasikeitus politinei valdžiai B.Lubio energetikos užmojai buvo sustabdyti: dabar dujų terminalo statybos projektą plėtoja valstybės valdoma bendrovė “Klaipėdos nafta”, o įtakingasis verslininkas nepaliaudamas kritikuoja Vyriausybę (ypač energetikos ministrą Arvydą Sekmoką), kaltindamas valdžią visišku energetikos reikalų neišmanymu.
Vienas energetikos sistemą gerai išmanantis žmogus “Veidui” pasakojo, kad prieš dvejus metus įsteigus naująją Energetikos ministeriją B.Lubys pats asmeniškai dažnai joje lankydavosi ir atveždavo jau gatavus energetikos ūkio sutvarkymo projektus. Supratęs, kad energetiką reguliuojanti ministerija nebėra jo tėvonija, galingasis verslininkas supyko: ką blogo jis galvoja apie dabartinę Lietuvos energetikos politiką, galima sužinoti iš kone kasdienių publikacijų šia tema jo valdomose “Lietuvos žiniose”.
Be energetikos kąsnelio yra likęs ir kitas įtakingas Lietuvos verslininkas Darius Mockus. Prieš kelerius metus jis neslėpė turįs panašių ambicijų kaip ir VP grupė – įkelti koją į Lietuvos elektros gamybos ir perskirstymo rinką. Na, o dabar “MG Baltic” valdytojas norėtų dalyvauti privatizuojant “Lietuvos geležinkelių” krovinių pervežimo sistemą. “Mockus, Lubys ir “Dujotekana” – tai aktyviausi geležinkelių atskyrimo ir privatizavimo planų stūmikai”, – tvirtina Seimo narys Vytenis Andriukaitis.
Jo įsitikinimu, geležinkelių skaidymas būtų nusikaltimas Lietuvai: atskyrus aukso kiaušinius dedančią tranzito į Kaliningradą veiklą, atsirastų būriai norinčiųjų tapti jos savininkais. “O kas dengtų nuostolingą keleivių pervežimą – valstybė, iš biudžeto?” – piktinasi parlamentaras.
Tokios pat nuomonės laikosi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. “Nesutvarkius sektoriaus reguliavimo ir skaidraus įmonių valdymo, išskaidymas padidina riziką, kad išlaidos valstybei išaugs, o nauda atsidurs privačiose rankose”, – praėjusią savaitę pareiškė jos patarėjas Nerijus Ūdrėnas.

Pelnas man, nuostoliai – valstybei

Kad tokie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, liudija svaigiu skrydžiu į turtuolių gretas prieš kelerius metus įsiveržusio Gedimino Žiemelio pavyzdys: jo valdomai įmonei su partneriais privatizavus buvusią valstybinę bendrovę “Lietuvos avialinijos”, buvo atskirti pelningi užsakomųjų skrydžių, techninės lėktuvų priežiūros, antžeminio keleivių aptarnavimo padaliniai, o nuostolingai veikęs keleivių skraidinimo padalinys prieš dvejus metus bankrutavo, palikdamas Lietuvą be nacionalinio vežėjo. Užtat pats G.Žiemelis dabar – išdidus augančio orlaivių priežiūros ir užsakomųjų skrydžių verslo savininkas.
Atrodo, kad kyla grėsmė ir iki šiol netrukdomam dar vieno galingo verslininko A.Janukonio plėtojimuisi miestų šilumos ūkyje. Liudininkai pasakoja, kad dar prieš metus jo komandos žmonės jautėsi visagaliai ir atvirai šantažavo Energetikos ministerijos, privertusios nustatyti fiksuotą gyvatuko mokestį, pareigūnus. Tačiau gyvatukai tėra smulkmena, palyginti su tuo, kad Vyriausybė užsimena ketinanti pertvarkyti šilumos ūkį ir atskirti šilumos tiekėjų bei daugiabučių administratorių verslus, – būtent tokią schemą yra išrutuliojusi A.Janukonio vadovaujama bendrovė ICOR.
Kita energetikos srityje galinga grupė, elektros energiją iš Rusijos importuojanti “Scaent Baltic” elgiasi kur kas mandagiau. Uždarų durų istorijos težino, kaip kauniečių Garbaravičių giminei pavyko tapti vienintelei ir ilgametei Rusijos elektros energijos tiekėjos “Inter RAO” partnerei, tačiau dabar šių verslininkų spaudimu nesiskundžia nei Vyriausybės, nei Seimo politikai. Priešingai, nei galima būtų tikėtis, bendrovės vadovas Jonas Garbaravičius viešai teigia palaikantis Vyriausybės planus statyti atominę elektrinę, nors tai mažintų jo vadovaujamo verslo dalį.
Nepriekaištingas ir dar vieno mūsų nagrinėjamų oligarchų – Raimondo Baranausko elgesys. Tiesa, jis valdo tik ketvirtį banko “Snoras” akcijų. Likusias turintis Rusijos verslininkas Vladimiras Antonovas tvirtina dabar pasirinkęs aktyvaus kreditavimo politiką, nes norintis smarkiai padidinti savo klientų skaičių, taigi ir įtaką Lietuvos bankininkystės srityje.
Sprendžiant pagal ekscentriškus dar vieno turtuolio Vladimiro Romanovo išsišokimus, jam terūpi įtaka sportui – lietuviškam krepšiniui ir škotiškam futbolui. Tačiau kam jam tada nuosavų laikraščių grupė? Kalbama, kad bankininkas neapsikentė kitų žiniasklaidos priemonių pašaipos ir nutarė įsigyti savo platformą, kurią, reikalui esant, galima naudoti ir savo interesams ginti, ir priešams demaskuoti. Kas jo priešai, o kas draugai? Sekite spaudą…

Boksas
Bronislovas Lubys
Valdo 62 proc. koncerno “Achemos” grupė akcijų.
Koncerną sudaro per 50 įmonių, dirbančių chemijos, logistikos, prekybos, energetikos, viešbučių, žiniasklaidos srityse.
Įtaka žiniasklaidai: valdo dienraštį “Lietuvos žinios”, nacionalinės televizijos kanalą BTV, “Radiocentrą” ir dar kelias komercines radijo stotis.
Siekis: didesnė įtaka dujų energetikos srityje, suskystinto dujų terminalo statyba ir valdymas.

Darius Mockus
Valdo 100 proc. koncerno “MG Baltic” akcijų.
Koncernas valdo per 50 įmonių, dirbančių alkoholio gamybos ir prekybos, drabužių prekybos, nekilnojamojo turto plėtros, pramoninės statybos, žiniasklaidos srityse.
Įtaka žiniasklaidai: valdo 80 proc. nacionalinės televizijos kanalo LNK akcijų, interneto portalą alfa.lt, laisvalaikio leidinių grupę “UPG Baltic”.
Siekis: dalyvauti šiuo metu valstybės valdomos šalies susisiekimo infrastruktūros privatizavime.

Andrius Janukonis
Valdo 25 proc. grupės ICOR akcijų.
ICOR grupė valdo per 40 įvairių miestų šilumos ūkių ir komunalinių paslaugų, biokuro, nekilnojamojo turto plėtros, pramogų paslaugų įmonių.
Įtaka žiniasklaidai: šiuo metu nevaldo jokios žiniasklaidos priemonės, anksčiau ICOR pirmtakė “Rubicon group” yra valdžiusi regionines Vilniaus bei Kauno televizijas.
Siekis: išlaikyti ir dar labiau padidinti savo įtaką miestų šilumos ir komunalinių ūkių sektoriuose.

Nerijus Numavičius
Netrukus iki 73 proc. padidins savo akcijų dalį VP grupėje.
VP grupė valdo didžiausią mažmeninės prekybos centrų “Maxima” tinklą, buvusią “Leo LT” akcininkę “NDX energija”, prekybos tinklų plėtros įmonę “Akropolis” ir kt.
Įtaka žiniasklaidai: grupė niekada pati neinvestavo į žiniasklaidą, tačiau daugelį metų buvo matoma jos įtaka “Lietuvos ryto” grupės leidiniuose.
Siekis: šiuo metu į savo rankas stengiasi sutelkti vienos turtingiausių Lietuvoje verslo grupių valdymą.

Turi oligarcho požymių

Vladimiras Romanovas
Valdo 32,95 proc. Ūkio banko akcijų
Šiuo metu Ūkio bankas užima 3,9–4,3 proc. (pagal išduotų paskolų sumą ir klientų skaičių) Lietuvos mažmeninės bankininkystės rinkos.
Įtaka žiniasklaidai: su juo siejama UAB “Baltijos įmonių finansai” pernai gegužę įsigijo 50,1 proc. UAB “Diena Media News”, leidžiančios dienraščius “Vilniaus diena”, “Kauno diena” ir “Klaipėda”, akcijų.
Siekis: dar didesnė įtaka bankininkystės, pramonės ir sporto srityse.

Raimondas Baranauskas
Valdo 25 proc. “Snoro” banko akcijų
“Snoro bankas užima 7–8,1 proc. (pagal išduotų paskolų sumą ir klientų skaičių) Lietuvos mažmeninės bankininkystės rinkos.
Įtaka žiniasklaidai: antrinė “Snoro” grupės įmonė “Snoras Media investicijos” praėjusių metų birželį įsigijo 34 proc. “Lietuvos ryto” grupės akcijų ir tapo didžiausia jos akcininke.
Siekis: “Snoro” savininkai šiuo metu aktyviai siekia padidinti savo banko paskolų portfelį ir tapti reikšmingais Lietuvos bankininkystės žaidėjais.

Jonas Garbaravičius
Valdo (kartu su šeimos nariais) kontrolinį 51 proc. UAB “Scaent Baltic” paketą.
“Scaent Baltic” turi išskirtinę teisę iki 2020 m. importuoti rusišką elektros energiją – ji sudaro mažiausiai 30 proc. dabartinio Lietuvos elektros poreikio.
Įtaka žiniasklaidai: leidžia žurnalus “IQ.The Economist”, “L‘Officiel Mada”, “Intelligent Life”.
Siekis: išlaikyti rusiškos elektros importo teises, eksportuoti Kaliningrade planuojamos statyti atominės elektrinės gaminsimą elektros energiją.

Gediminas Žiemelis
Pagrindinis UAB “ŽIA valda” akcininkas
“ŽIA valda” valdo keliolika įmonių, dirbančių aviacijos ir turizmo, nekilnojamojo turto ir statybų, žemės ūkio, gamybos ir viešojo maitinimo sektoriuose.
Įtaka žiniasklaidai: iki praėjusių metų pabaigos valdė bendrovę “Krašto spauda”, leidžiančią “Valstiečių laikraštį” ir savaitraštį “Gimtasis kraštas”.
Siekis: plėsti savo įtaką visuose sektoriuose, į kuriuos jau pavyko įkelti koją.

Konkurenciją skatinančio Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas Europoje vers Rusiją pamažu prisitaikyti prie naujų energetikos politikos taisyklių, mano Maskvos Carnegie centro ekspertas Andrejus Riabovas.

Tačiau jis pabrėžė, kad artimiausiu laikotarpiu Rusijos vadovybė dės visas pastangas išlaikyti didelę dalį šalies biudžeto pajamų užtikrinančią dabartinę energetikos politiką, kuri remiasi dujų ir naftos eksportu kontroliuojant vamzdynus.

Eksperto nuomone, Lietuvos pastangos įgyti didesnę energetinę nepriklausomybę pasinaudojant ES taisyklėmis dabar įneš įtampos į dvišalius santykius, tačiau ilgalaikiu laikotarpiu gali duoti priešingą – teigiamą – rezultatą.

“Šiuo atveju Maskvoje nebuvo suteikta didelės reikšmės posūkiui Europos politikoje, kad visai energetikos politikai taikomas naujas standartas ir () visos šalys, kuriose yra kokių nors nukrypimų nuo šio projekto, anksčiau ar vėliau privalės jas palikti ir pereiti prie bendrų normų”, – Lietuvos žurnalistams Maskvoje sakė A.Riabovas.

“Aplinkybių verčiama Rusijos valdžia po kažkurio laiko bus priversta peržiūrėti savo nuostatas ir mokytis žaisti pagal naujas europines taisykles”, – sakė ekspertas.

Anot jo, sprendžiant energetines problemas Rusijos vadovybė kol kas laikosi tradicijos linijos, paremtos dvišalėmis derybomis su atskiromis ES šalimis, ir nėra pasiruošusi dirbti aplinkoje, kurią turėtų sukurti Trečiasis energetikos paketas.

“Trumpuoju laikotarpiu mūsų laukia pakankamai sunkios derybos, santykiai. Aš neatmetu ir kokių nors politinių nepasitenkinimo demaršų”, – sakė A.Riabovas, paklaustas, kaip Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas paveiks Rusijos santykius su Lietuva.

“Mano nuomone, užduotis diplomatams slypi tame, kaip sumažinti neigiamas pasekmes. Jos bus, tai neišvengiama”, – kalbėjo politologas.

Tačiau jis pabrėžė “visiškai sutinkantis”, jog Lietuvoje įgyvendinus Maskvą dabar erzinančią ES direktyvą vėliau tai gali tapti vienu iš pretekstų santykiams pagerėti, nes sumažės galimybės politizuoti energijos išteklių tiekimo klausimus.

ES tikisi, kad vadinamajame Trečiajame pakete įtvirtintas tiekimo ir gamybos atskyrimas nuo tinklų nuosavybės elektros ir dujų sektoriuose didins konkurenciją, vartotojų pasirinkimą ir energetinį saugumą.

“Man atrodo, antroji problema yra istorija. Jos reikia imtis, ypač po Rusijos ir Lenkijos santykių atšilimo”, – teigė A.Riabovas.

Kalbėdamas apie Baltijos šalių santykių su Rusija perspektyvas, jis teigė, jog apie šias valstybes politinėse diskusijose Maskvoje nuolat nekalbama.

“Jei yra kokių nors įvykių, problemų, atsiranda ir diskursas, kai problemos nutolsta, dingsta ir diskursas. Dabar jau nebekalbama bendrai apie Baltijos šalis, kadangi yra skirtingi interesai ir prieigos būdai”, – sakė politologas.

“Tačiau kas liečia Rusiją ir šį Europos regioną, pastaruoju metu pastebimi šiokie tokie teigiami postūmiai. Jie susiję ne su kokiais nors vertybiniais pokyčiais, o išskirtinai su eksporto bei įsitvirtinimo Europoje ir pasaulyje siekiančio Rusijos elito pragmatiniais interesais”, – dėstė ekspertas.

Pasak jo, pokyčius lemia bandymai santykius “pragmatizuoti”, nes Lietuva, Latvija ir Estija yra Rusijai ekonominiu požiūriu strategiškai svarbiame Baltijos jūros regione.

“Tai ryškiau matosi Rusijos ir Latvijos santykiuose, ypač po prezidento Valdžio Zatlero vizito. Buvo ir bandymas sukurti istorinių klausimų komisiją. Nesiimu svarstyti, kiek tai sėkminga. Buvo ambasadoriaus Latvijoje Vešniakovo pareiškimas dėl okupacijos, ne tiesioginis, bet suteikęs spaudai dingstį interpretuoti”, – sakė A.Riabovas.

Vis dėlto, jo nuomone, klausimas, kaip teigiamus impulsus paversti ilgalaike dvišalių santykių strategija, lieka.

“Manau, kol kas idėjų, kaip tą padaryti, nėra. Yra tik impulsai”, – kalbėjo ekspertas.

Pasak jo, ilgalaikės strategijos atsiradimą gali paskatinti ne tik šalių vyriausybės ar stambios kompanijos, bet ir vidutinis verslas bei nevyriausybinės organizacijos.

“Jei šiuose procesuose bus dinamikos, po tam tikro laiko bus galima kalbėti apie kažkokią ilgalaikę strategiją santykiuose su Baltijos šalimis, o tarp jų ir Lietuva” , – reziumavo A.Riabovas.

Iškasusi karo kirvį prieš “Gazpromo” monopoliją ir nutarusi pačiu griežčiausiu būdu įgyvendinti Europos Sąjungos energetikos direktyvą dėl dujų tiekimo ir transportavimo atskyrimo, Lietuva neiškrinta iš europinio konteksto.

Matant, kaip Lietuvos Vyriausybė, nepaisydama “Lietuvos dujų” akcininkų – Rusijos “Gazpromo” ir Vokietijos – E.ON pasipiktinimo, siekia atskirti magistralinius dujotiekius nuo dujų tiekimo, taip ir norisi paklausti: iš kur Andriui Kubiliui tiek drąsos, iš kur Arvydui Sekmokui tiek valios geležinės? Iškasę karo kirvį prieš galingiausią Rusijos ir vieną didžiausių pasaulio energetikos bendrovių “Gazprom”, juodu jau sulaukė tiesioginio Rusijos premjero Vladimiro Putino įvertinimo: “Tai – plėšikavimas.”

Kai tokius žodžius sako vis dar svarbiausias Rusijos politikas, verta suklusti. Kai jis tą sako nuvykęs į Vokietiją, susitikime su pagrindiniais tos šalies politikais ir verslininkais, verta suklusti dar labiau. Ypač kai žinome, kokią politinę ir ekonominę galią Lietuvoje per savo tarpininkę “Dujotekaną” ir šios dosniai finansuotus politikus buvo sukaupęs “Gazpromas”. Galiausiai, kai matome, kad glaudžiai su “Gazpromu” verslo ryšiais susijęs, turtingiausias ir įtakingiausias verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Bronislovas Lubys jau atvirai puola tiek energetikos ministrą A.Sekmoką, tiek premjerą A.Kubilių. Nors visados pasižymėdavo itin atsargiu elgesiu visų aukščiausių Lietuvos vadovų atžvilgiu.

Tačiau atrodo, kad Vyriausybė, bet kol kas, neketina kreipti jokio dėmesio į jau tiesiogiai skambančius grasinimus. Ji dargi pati perėjo į puolimą, pirma apkaltinusi “Gazpromą” ekonominiu šantažu, o dabar surašiusi ir oficialų skundą Europos Komisijai. Joje “Gazpromas” kaltinamas piktnaudžiavimu monopoline padėtimi Lietuvos rinkoje.

Paradoksalu, bet oficialų pretekstą skųsti “Gazpromą” Briuseliui suteikė pats Rusijos dujų milžinas, oficialiai gruodžio mėnesį paskelbęs, kad 2011 m. pardavinėdamas dujas Latvijai ir Estijai taikys 15 proc. kainos nuolaidą (su sąlyga, jeigu šios vėl pradės pirkti tokį pat kiekį dujų, kokį pirko ikikriziniais 2007-aisiais), o Lietuvai kaina sumažinta nebus “dėl šios šalies ypatybių įgyvendinant ES III energetikos direktyvos reikalavimus”. Tuo “Gazpromas” oficialiai pripažino baudžiantis Lietuvą už tai, jog ši, būdama ES narė, pradėjo įgyvendinti ES normas, reikalaujančias atskirti dujų tiekimą ir dujų paskirstymą, kad energetikos bendrovės negalėtų piktnaudžiauti savo monopoline padėtimi.

Galimas dalykas, darydamas šį pareiškimą “Gazpromas” nesitikėjo tokios Lietuvos reakcijos, o gal, kaip šnekėjo kai kurie Rusijos komentatoriai, rimtai mano, kad Europos Komisija nepajėgi nubausti ES nepriklausančios valstybės įmonės. Tačiau amerikiečių gigantų “Microsoft” ir “Intel”, sumokėjusių milijardines baudas už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi rinkoje, pavyzdys rodo, kad priemonių ES gali rasti. Juoba kai labai norisi. O norų riboti “Gazpromo” įtaką Europa jau nebeslepia.

Galingas, bet silpstantis lokys

Šiandien “Gazpromas” Europoje panašus į kadaise galingą, bet jau silpstantį lokį, kurį iš visų pusių taršo medžiokliniai šunys. Neseniai vokiečiai, grasindami arbitražais, išsireikalavo sumažinti kainas, viena didžiausių Italijos energetikos bendrovių “Editon S.p.A” padavė į tarptautinį Stokholmo arbitražą “Gazpromo” antrinę įmonę “Progas”. Kaltinimas tas pats – nuostoliai, patirti dėl pernelyg didelių rusiškų dujų kainų, ieškinio vertė – iki 1,5 mlrd. JAV dolerių. Neseniai Europos Komisija griežtai įspėjo lig šiol “Gazpromui” itin draugišką Bulgariją, kad ši negali taikyti jokių III energetikos protokolo išimčių ir taip pat privalo skaidyti monopolininką į dujų tiekimo ir transportavimo bendroves.

Tačiau svarbiausia – “Gazpromas” praranda Europos rinką. Per dešimtmetį “Gazpromo” tiekiamų dujų dalisES rinkoje sumažėjo nuo 48 iki 33 proc., ypač stiprus kritimas po 2008-ųjų: per dvejus metus – nuo 39 iki 33 proc. Išlieka tendencija smukti toliau, nes suskystintų dujų terminalus sparčiai stato net vokiečiai, kurie tarsi ir dalyvauja tiesiant “Nord Stream” dujotiekį.

Tad Lietuva su savo reikalavimais “Gazpromui” visiškai atitinka bendraeuropinę tendenciją – spausti monopolininką iš visų pusių. “Veido” turimomis žiniomis, Vyriausybė pernelyg nesibaimina atsakomųjų “Gazpromo” sankcijų, nes:

- Yra įsitikinusi savo pozicijų teisiniu nepažeidžiamumu;

- Norėdama atjungti dujas Lietuvai, Rusija kartu turėtų atjungti dujas ir Kaliningradui;

- Lietuva neturi jokių įsiskolinimų “Gazpromui”, kurie galėtų tapti pretekstu užsukti dujas, kaip pasielgta su Baltarusija ir Ukraina;

- Pačiame “Gazprome” nuotaikos dėl dujų tiekimo į ES valstybes politikos labai įvairios.

Visa tai įvertinusi, A.Kubiliaus Vyriausybė ir ėmėsi teisinio spaudimo, kartu suvokdama, kad lemiamas bus artimiausias pusmetis, nes ES energetikos direktyvą reikia pradėti įgyvendinti nuo 2011 m. kovo mėnesio. Jeigu Vyriausybei pavyks išlaikyti spaudimą, iki 2012-ųjų rinkimų tikimasi pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Na, o jei nepavyks arba jeigu nebus rasta paramos Europos Komisijoje, tuomet teks trauktis.

Lietuva ir “Gazpromas”: nuo meilės iki karo

Tiesą sakant, Lietuvos santykiai su Rusijos energetikos milžinu “Gazpromu” primena patarlę, kad nuo meilė iki neapykantos – vienas žingsnis. 1993-iaisiais buvusios sovietinės Dujų pramonės ministerijos vietoje įsikūręs “Gazpromas” daugelį metų buvo patikimiausias energijos išteklių tiekėjas Lietuvai. Tuo metu Remo Viachirevo vadovaujamas ir premjero Viktoro Černomyrdino globojamas “Gazpromas”, kaip ir visos privačios verslo įmonės, pirmiausia buvo orientuotas į maksimalų pelną, galimas dalykas, apeinant kai kuriuos Rusijos įstatymus. R.Viachirevo giminaičių kompanijos, tokios kaip “Iitera”, tiekdavo dujas savo antrinėms įmonėms ar tarpininkams buvusiose sovietinėse respublikose, įskaitant ir Baltijos šalis. Dėl “Gazpromo” specifinės kainų ir pelno pasiskirstymo politikos tokie tarpininkai dujas gaudavo keliais doleriais pigiau nei, tarkime, valstybinės “Lietuvos dujos”, tad buvo patrauklūs Lietuvos pirkėjams ir Vyriausybei.

Pirmieji oficialūs “Gazpromo” tarpininkai Lietuvoje – Viktoras Uspaskichas, Antanas Bosas, Raimundas Paliukas ir jų bendrovės “Stela Vitae”, “Vikonda”, “Jangila” ilgą laiką irgi užsiėmė tik verslo reikalais. Jeigu jų veikla Lietuvos Vyriausybei ir kliūdavo, tai labiausiai dėl mokesčių slėpimo (ypač čia nuskambėjo V.Uspaskichas” ir “Jangila”), o ne dėl bandymų kaip nors paveikti valstybės politinį gyvenimą.

Didžiausiu geopolitiniu pavojumi tuomet laikytas Rusijos naftos koncernas “Lukoil” ir jo iš esmės kontroliuojama Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Gerai pamename, kai, prasidėjus kovai dėl dalies “Mažeikių naftos” akcijų pardavimo, “Lukoil” nedvejodamas pasinaudojo turima galimybe stabdyti naftos tiekimą. Tuo pat metu “Gazpromas” iš viso nekalbėjo apie galimybę privatizuoti “Lietuvos dujas”, o jo tarpininkai daugių daugiausiai dairėsi į keletą šiluminių elektrinių (kol galiausiai nusipirko Kaune). Dujų tiekimo pertraukų irgi nebuvo.

Prie pakankamai palankaus požiūrio į “Gazpromą” ir jo tarpininkus prisidėjo ir tai, kad dujų kaina Lietuvos galutiniams vartotojams ištisą dešimtmetį, iki 2005-ųjų, praktiškai nekito, svyruodama ties 450 Lt už 1000 m3 vidurkiu.

“Gazpromo” savininkus taip pat visiškai tenkino santykiai su Lietuva ir vienokiu ar kitokiu būdu gaunamas pelnas.

Padėtis ėmė keistis 2000-ųjų vasarą, kai Rusijos prezidentu tapęs V.Putinas pradėjo keisti visų didžiųjų energetikos koncernų vadovybę. Vienas pirmųjų postą turėjo palikti “Gazpromo” valdybos pirmininkas R.Viachirevas, jo politinis globėjas V.Černomyrdinas išvyko garbės tremtin ambasadoriumi į Ukrainą, antrinės “Gazpromo” įmonės buvo nušalintos nuo dujų telkinių ir eksporto kvotų.

Svarbiausia, kas buvo padaryta V.Putino reformų metu, – “Gazpromas” tapo dujų tiekimo monopolininku. Jokia kita nepriklausoma dujų kompanija – ar Rusijos, ar Vidurio Azijos respublikų – nebegalėjo nepriklausomai nuo “Gazpromo”, nemokėdama jai duoklės, tiekti dujų vartotojams. Lietuvos didieji dujų vartotojai, pirmiausia B.Lubio valdoma “Achema”, kurį laiką dar tikėjosi, kad jiems pavyks susitarti dėl dujų tiekimo ir kainų apeinant “Gazpromą”, tačiau jų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Tuo pat metu pasikeitė ir “Gazpromo” tarpininkų pasirinkimo politika: ankstesnieji – “Stela Vitae”, “Itera Lietuva” nustumiami į šoną. Vietoje jų 2001-aisiais sukuriama “Dujotekana”, prie kurios gimimo, kaip rodo Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys, ranką tiesiogiai pridėjo pats V.Putinas, o nuolatiniu didžiausiu akcininku tampa buvęs, kaip teigiama, KGB karininkas Piotras Vojeika. Jis svarbiausio “Dujotekanos” akcininko postą išlaiko prie visų jos vadovų – R.Paliuko, Sigito Paulausko, Rimando Stonio ir, galiausiai, neseniai paskirto Vladimiro Orechovo.

R.Stonio dėka “Gazpromas” ir jo tarpininkai Lietuvoje tampa viena įtakingiausių politinių jėgų. “Gazpromui” palankiausiomis sąlygomis 2002-aisiais privatizuojamos “Lietuvos dujos”, 2004-aisiais triukšmingai sužlugdomos Seimo pastangos apriboti dujų tiekimo tarpininkų pelnus, 2006-aisiais R.Stonys tiesiogiai dalyvauja neformaliame pasitarime, lėmusiame, kad premjero postas atiteks Gediminui Kirkilui. R.Stonio svarbą ir įtaką rodo tai, kad jis vienintelis iš visų dujų tiekimo tarpininkų turėjo oficialias “Gazpromo” atstovo teises Lietuvoje ir galėdavo su Vyriausybe derėtis “Gazpromo” vardu.

R.Stonio ir “Gazpromo” įtaka Lietuvos politikai ėmė taip badyti akis, kad vienu iš 2008-aisiais į valdžią atėjusios konservatorių Vyriausybės užduočių tapo jos apribojimas. Tai savo ruožtu buvo neįmanoma be “Gazpromo” įtakos apribojimo. Lietuvos norus apriboti “Gazpromo” aptetitą skatino ir 2005–2008 m. įvykęs kainų šuolis, kai dujų kainos galutiniams vartotojams pakilo net keturis kartus. Nepaisant dujų kainų smukimo 2009-ųjų viduryje, 2010-ųjų gruodį galutiniai vartotojai už 1000 m3 dujų mokėjo 1131 Lt (su transportavimo ir galios mokesčiu), o 2005-aisiais – vos 351 Lt.