Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga kategoriškai prieštarauja Vyriausybės sprendimams, jog nauja Visagino atominė elektrinė yra vienintelis galimas ir teisingas sprendimas Lietuvos energetikos plėtrai.

“Lietuva turi milžiniškus atsinaujinančios energijos šaltinius, kurie šiandien visiškai neišnaudojami, o pastangos siekti energetinės nepriklausomybės panašėja į farsą, nes visuomenė sąmoningai klaidinama šnekant tik apie anglis, naftą, dujas, atominę elektrinę”, – sako LVLS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

Pasak valstiečių liaudininkų pirmininko, net apklausose žmonėms nepaminima biomasės, saulės, vandens, vėjo energijos alternatyva ir pateikiama išvada, jog visuomenė palaiko atominės energetikos plėtrą. Tie, kurie užsako tokias apklausas, labai gerai supranta, jog visuomenei paminėjus atsinaujinančių energijos šaltinių alternatyvą, kiltų logiškas klausimas, kam mums reikia atominės energetikos.

“Šiandien jau ne paslaptis, kad už šilumą mažiausiai moka tų savivaldybių gyventojai, kuriose šilumai gaminti naudojama biomasė. Reikia labai nedidelių investicijų, kad kogeneracijos pagalba iš biomasės pagaminta šiluma virstų elektros energija. Biomasės energetiniai resursai yra milžiniški, nes po miško kirtimų supūdoma 98 procentai šakų, šaknų, menkavertės medienos. Lietuvoje dirvonuoja apie 500000 ha dirbamos žemės, kuri gali būti panaudojama biomasei tinkamų energetinių žolinių augalų auginimui. Lietuvoje kasmet susidaro milijonai tonų šiaudų. Dar vienas milžiniškas energijos šaltinis yra biodujos, tik tam, kad jas išgauti mes neturime imituoti, o tikrai pradėti tvarkyti buitines atliekas”, – teigia R. Karbauskis.

Visagino atominės elektrinės projekte numatoma statyti nuo 800 – 1600 megavatų (MW) elektrinė. Tačiau, ekspertų nuomone, žemyninėje Lietuvos dalyje vien realus vėjo jėgainių potencialas gali būti daugiau negu 1200 MW, be to galimas 1000 MW vėjo jėgainių parkų įrengimas Baltijos jūroje, o įvertinant saulės ir vandens energijos potencialą, bei biomasės energetinius resursus, tampa aišku, jog Vyriausybė nuo visuomenės slepia galimybę tapti energetiškai nepriklausoma šalimi, naudojant pigiausius atsinaujinančius energijos šaltinius.

Valstiečius liaudininkus stebina ir tai, jog stumiamas atominės energetikos projektas, kuris sukuria sąlyginai mažiausią darbo vietų kiekį, palieka priklausomybę nuo urano tiekėjų, reikalauja milžiniškų investicijų ir nulemia milžiniškus energijos netekimus dėl didelių jos transportavimo atstumų. Atsinaujinantys energijos resursai sukuria didelį skaičių naujų darbo vietų, realiai Lietuvą padaro energetiškai nepriklausoma, neabejotinai tampa pigiausiu energijos šaltiniu, kuris maksimaliai priartėja prie vartotojų, nes plėtojamas dešimtyse elektrinių.

“Būtina paminėti ir naujas technologijas, kurios ateina į energetikos ūkį. Jos susijusios su biokuro gamyba iš biomasės, kurios procese pagaminama šiluma, vėliau kogeneruojama į elektros energiją. Tai jau egzistuojančios technologijos, kurios ateityje taps dominuojančiomis biomasės naudojime energetikoje”, – teigia LVLS pirmininkas.

Žemės ūkio ministerijai atmetus visas paraiškas finansuoti vėjo, saulės ir vandens jėgainių projektus, kai kurie verslininkai teigia, kad Lietuva gali netekti iki 800 mln. litų Europos Sąjungos (ES) paramos kaimui. Ministerijos atstovai sako, kad visi pareiškėjai arba projektai buvo netinkami, o grėsmių ES lėšų įsisavinimui nematantys.

“Lietuva nepasinaudojo galimybe į Lietuvos kaimą įlieti 200 mln. litų, o jei su pareiškėjų lėšomis – arti 300 mln. litų, nes valstybė sakė “ne” visiems projektams”, – antradienį spaudos konferencijoje sakė verslą kaime vystyti planavęs teisininkas Audrius Vaičiūnas, nenorėjęs apie save suteikti daugiau informacijos.

Anot A.Vaičiūno, Lietuvai kyla grėsmė netekti nuo 500 iki 800 mln. litų ES paramos, numatytos 2007-2013 metų Kaimo plėtros programoje, o su lėšomis, kurias turėtų investuoti patys verslininkai, žala Lietuvos kaimui gali siekti daugiau nei 1 mlrd. litų.

“Pakankamai laiko turime. Aš asmeniškai nemanau, kad bus neįsisavinta – jei matysime, kad neįsisaviname, perskirstysime į kitas populiaresnes kryptis”, – BNS sakė žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius.

Anot jo, projektai atmesti, nes buvo negyvybingi – pareiškėjai negalėjo užtikrinti pajamų 5 metams, nes nesibaigus energetikos srities teisiniam reglamentavimui sunku prognozuoti superkamos elektros kainą, ypač visiškai naujiems projektams. Be to, kai kurie iš jų neketino kurti naujų darbo vietų, o kai kuriais atvejais pareiškėjai nebuvo tinkami.

“Realiai toli gražu ne kaimo gyventojai teikė paraiškas”, – sakė M.Kuklierius.

Žemės ūkio ministerijos Alternatyvios veiklos skyriaus vyriausioji specialistė Živilė Kraskauskienė BNS patvirtino, kad nė vienas vėjo, saulės ir vandens jėgainių statybos ar renovacijos projektas nebuvo patvirtintas.

A.Vaičiūnas BNS teigė, kad ketino gauti apie 1,7 mln. litų ES paramos ir investuoti apie 0,7 mln. litų skolintų bei 0,3 mln. litų nuosavų lėšų į trijų po 80 kilovatų galios saulės jėgainių

statybą Šakių rajone, kur, jo teigimu, turi sodybą ir užsiima “mėgėjišku ūkininkavimu”. Pagamintą energiją jis planavo parduoti įmonei VST.

Anot pareiškėjų pranešimo spaudai, Žemės ūkio ministerija iš 2007-2013 metų Kaimo plėtros programos 3 krypties “Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas” numatytos 888 mln. litų paramos, kurią sudarė ir parama vėjo saulės ir vandens jėgainių projektams, panaudojo 1,5 proc., arba 13 mln. litų.

Bitėnų elektros skirstyklos statybos pasienyje su Kaliningrado sritimi bus baigtos iki 2010 gruodžio 31 d., praneša Energetikos ministerija. Skirstykla reikalinga tam, kad Vakarų Lietuvos vartotojai elektrą gautų mūsų šalyje esančiais tinklais. Iki šiol elektros linijos ties Bitėnais iš Lietuvos driekėsi į Kaliningrado sritį, o iš ten – į Lietuvą.

„Bitėnų skirstykla – vienas iš Lietuvos elektros perdavimo tinklo stiprinimo darbų, specialistų dažniausiai vadinamas tinklo užžiedinimu. Šiuo metu elektra iš rytinėje Lietuvos dalyje esančių elektros generacijos šaltinių Klaipėdos kraštui tiekiama per įrenginius, kurie yra Kaliningrado srities teritorijoje. Atlikus Bitėnų skirstyklos projektą, elektra Klaipėdos krašto vartotojams bus perduodama tik Lietuvos teritorijoje nutiestomis 330 kV oro linijomis“,- pasakojo Bitėnų projekto vadovas Valentinas Kutkauskas.

Bitėnų skirstyklos statyba yra vienas iš keleto svarbių darbų stiprinant Lietuvos elektros energetikos sistemą

Stiprinant vidinį elektros tinklą be Bitėnų skirstyklos dar statoma Klaipėdos–Telšių elektros perdavimo linija bei rekonstruojamos Alytaus, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos pastotės.

Dauguma Lietuvos gyventojų pasisako, kad šalyje būtų gaminama daugiau atsinaujinančios vėjo energijos – tam pritaria 73 proc. piliečių, rodo tyrimų bendrovės „Socialinės informacijos centras“ (SIC) atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa.

Už mažesnį vėjo energijos gaminimą ir vartojimą pasisako tik 1 proc. gyventojų. Nesusidaro nė vienas procentas manančiųjų, kad vėjo elektrinių reiktų visiškai atsisakyti.

„Visuomenės palankumas atsinaujinančiai energetikai, o drauge ir energetinei nepriklausomybei bei investicijų pritraukimui yra kur kas didesnis nei politikų. Artimiausiu metu Seimas balsuos dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, nuo kurio ir priklausys šios srities ateitis, taip pat ir tai, ar žmonių lūkesčiai vartoti daugiau žaliosios energijos virs realybe“, – sako Saulius Pikšrys, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius.

Kaip rodo tyrimas, 53 proc. žmonių Lietuvoje mano, kad vėjo energijos turėtų būti gaminama žymiai daugiau, dar 20 proc. pasisako už šiek tiek didesnį šios atsinaujinančios energijos rūšies naudojimą. 8 proc. gyventojų mano, kad vėjo energijos kiekis turėtų išlikti toks pat.

Tyrimo duomenys parodė, kad vidutiniškai 20 proc. Lietuvos gyventojų nežino ar neturi nuomonės apie vėjo energiją. Daugiausia neapsisprendusiųjų ar negalinčių išsakyti savo nuomonės yra tarp moterų bei vyresnio amžiaus (60-74 m.) žmonių.

Daugeliui žmonių iki šiol nežinoma, kad šiuo metu visų rūšių atsinaujinančios energetikos skatinimo kaina vartotojams sudaro tik 0,5 ct. už kWh, tuo tarpu vėjo elektrines plėtojančios įmonės jau pritraukė beveik 500 mln. litų investicijų ir yra vienos didžiausių mokesčių mokėtojų į vakarų Lietuvos savivaldybių biudžetus. Vien vėjo elektrinių dėka nereikėjo importuoti daugiau kaip 42 mln. kub. m gamtinių dujų, į aplinką neišmesta 79 tūkst. tonų CO2.

Lietuvoje pirmosios vėjo elektrinės pradėjo suktis dar palyginti neseniai – tik prieš šešerius metus, per tą laiką žmonių supratimas ir žinios apie atsinaujinančią energetiką labai pagerėjo.

SIC atliktoje apklausoje dalyvavo 509 šalies gyventojai nuo 15 iki 74 m. amžiaus, respondentai atrinkti reprezentatyvios atsitiktinės atrankos būdu ir apklausti tiesioginių interviu respondento namuose (Omnibus) metodu. Apklausą užsakė Lietuvos vėjo elektrinių asociacija, apklausa atlikta rugsėjo 16-24 dienomis.

Būtų juokinga, jei nebūtų apverktina: tik po dvidešimt vienerių su puse metų Lietuva ėmėsi rengti Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos projektą, lyg tik dabar būtų apsižiūrėta, kad tebesame sujungti praktiškai vienintele energetine bambagysle su teritorija, nuo kurios 1990-aisiais taip didžiavomės atsiskyrę.

Ir šiandien apie pusę elektros energijos importuojame iš Rusijos, o didžioji dalis, kurią gaminamės patys, gaminama importuojant rusiškas dujas. Šildymui jų gauname, suprantama, taip pat iš ten pat. Beje, net ir dirbant Ignalinos branduolinei jėgainei negalėjome teigti, kad buvome energetiškai nepriklausomi, nes branduolinis kuras buvo vis iš tų pačių geografinių platumų.

Paradoksas: pusseptintų metų būdami ES, tebesame bendroje posovietinėje energetinėje erdvėje, o elektros jungtis su ES turėsime ne anksčiau kaip 2015 m. pabaigoje, naują atominę, jei apskritai turėsime, – apie 2018–2020 m.
Teisybės dėlei, ir Energetikos ministerijos parengtame strategijos projekte kur kas daugiau sunkiai nuginčijamų tezių, ką reikia daryti, nei konkretumo, kaip tai įgyvendinti. Galima teisinti, kad koncepcija – ne tas žanras, kad dar bus priemonių planai. Tačiau analogiškų dokumentų patirtis karti: daugelis projekte tarp dar tik ateities planų įrašytų darbų – iš praeities. Juk, pavyzdžiui, ir naujos atominės statybos būtinybė, ir namų renovacijos programa buvo įrašyta pirmosios (!) po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės dokumentuose, elektros tilto į Lenkiją sutartis buvo parengta, lenkų atvežta pasirašyti, bet mūsų atmesta 1997 m., o atsinaujinantys energijos šaltiniai jau tiek kartų įvardyti prioritetu.

Tai kas buvo tie stabdžiai, dvidešimt vienus metus trukdę žaliosios energetikos plėtrai?

Milijardus investuojame į Rusiją

“Jei plėtodami atsinaujinančius energijos šaltinius būtume padarę, ką galėjome padaryti, nereikėtų nei statyti atominės, nei tiesti elektros tilto į Lenkiją, ir dar daug ko”, – Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas nė kiek neabejoja, kad elektros energijos, šilumos ir degalų transportui galime savo reikmėms šimtu procentų pasigaminti patys. Žinoma, politikas pripažįsta, kad tam reikia didelių darbų ir didelių pinigų.

Tačiau jis siūlo skaičiuoti: už rusiškas dujas, naudojamas šildymui, Lietuvos gyventojai kiekvienais metais sumoka 1,5 mlrd. Lt. Jeigu tuos pinigus investuotume į katilinių rekonstrukciją, pusę šilumos pasigamintume iš savų išteklių: biomasės, žemės ūkio atliekų – šiaudų ir pan. O jei investuotume 3 mlrd. Lt, visai apsieitume be Rusijos, ir tuos milijardus investuotume į savą šalį. Tai apsimokėtų ne tik investiciniu, bet ir socialiniu požiūriu – šiluma iš biokuro gerokai pigesnė (vidutiniškai 0,18 Lt iš biokuro ir 0,24 Lt iš gamtinių dujų).

Vyriausybės strategijoje numatyta, kad iki 2020 m. ne mažiau kaip 80 proc. šilumos energijos turi būti pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių. Tai gana ambicingas uždavinys, nes 2008 m. šis skaičius tesiekė 28 proc., o  centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje – tik 15 proc. Šiuo metu didžioji dalis, daugiau nei 70 proc., šilumos gaunama iš dujų, importuojamų vis iš to paties vienintelio šaltinio.

Transporto sektoriuje suvartojama 1,2 mln. t kuro. Lietuvoje pagaminame  maždaug šeštadalį reikiamo kiekio – apie 200 tūkst. t biokuro. Tačiau, kaip pastebi parlamentaras J.Šimėnas, suvartojame ne daugiau nei pusę, nes tam nėra parengtos infrastruktūros, degalinių tinklo. “Lietuvos žemės ūkio ištekliai pakankami, kad 100 proc. apsirūpintume degalais transportui. Tačiau reikia investicijų į juos gaminančius fabrikus, reikia kurti atitinkamas sąlygas, o mes einame kitu keliu – geriau perdirbame atsivežtą iš arabų kraštų ar Rusijos naftą ir šelpiame kitus kraštus, nes negalime suprasti, kad naftą galima pakeisti kitais produktais”, – apgailestauja J.Šimėnas.

Jo įsitikinimu, nesunku patiems apsirūpinti ir elektra, jei tik vėjo jėgainėms statyti efektyviai išnaudotume pajūrio zoną ir Baltijos jūros šelfą, padidintume hidroenergetikos apimtis ir plėtotume kogeneraciją, kai gaminant šilumą, gaminama ir elektros energija, o tam panaudotume komunalines atliekas.

Resursų tiekėjai permainų nenori

Tačiau vėjo jėgainių plėtrą stabdo vietos gyventojų, hidroenergetikos – žaliųjų protestai, susikerta ir įvairių žinybų interesai. O didžiausias pasipriešinimas, žinoma, tų, kuriems šiandien ir mokame tuos milijardus.

“Resursų tiekėjai vaidina labai svarbų vaidmenį, nes jie suinteresuoti, kad būtų naudojamos gamtinės dujos arba perkamas branduolinis kuras. Bandoma skleisti įvairius gandus, pavyzdžiui, kad elektra, pagaminta vėjo jėgainėse, vartotojui bus labai brangi. Tačiau elektra, pagaminta atsinaujinančių šaltinių jėgainėse, turi nekainuoti nė vienu centu daugiau nei pagaminta Elektrėnų elektrinėje”, – aiškina Seimo narys J.Šimėnas. Ir tai, jo skaičiavimais, įmanoma.

Iškastinio kuro tiekėjai ir jų verslo partneriai Lietuvoje, o gal ir tie, kurie prieštaravo Šilumos įstatymo straipsniui, kuriame siūlyta pirmenybę teikti biokurui už ne brangesnę kainą nei iškastinio kuro, – didžiausi žaliosios energetikos oponentai. Dabartinė padėtis, žinoma, palankiausia dujų tiekėjams, o Lietuva perka dujas vos ne 30 proc. brangiau nei Vokietija. Tad nėra ko stebėtis, kad vyksta žūtbūtinė kova, norint išlaikyti tokį lobius kraunantį verslą. J.Šimėnas pabrėžia, kad esant tokiam pasipriešinimui atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai, tenka statyti naują atominę, kuri gali kainuoti ir beveik 18 mlrd. Lt, ar sudėti 900 mln. Lt į Elektrėnų elektrinės rekonstrukciją.

Žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: “Nors kalbama apie energetinę nepriklausomybę, branduolinę jėgainę gal statys kokie prancūzai, o vėjo jėgaines mūsų jūros teritorijoje – vokiečiai. Ir mokėsime reparacijas kaip po pralaimėto karo, vystysime kitas valstybes. Kam tada statyti savo teritorijoje – geriau tada pirkti energiją iš kitų”.

R.Braziulis stebisi, kodėl Lietuva, kaip valstybė, nesiima atsiperkančių ir auksinius kiaušinius galinčių dėti projektų: jei skolintųsi ne pravalgymui, o vėjo energetikai, per 10–12 metų investicija atsipirktų ir imtų krauti valstybei milijardus. “O dabar pastatys užsieniečiai kokią saulės energijos jėgainę, ir mokėsime ir mes, ir mūsų vaikai po 1,5 Lt už kilovatvalandę”, – piktinasi žaliųjų lyderis.

Antra vertus, negali nesutikti su Laisvosios rinkos instituto vyresniuoju ekspertu Žilvinu Šilėnu, kad “svarbių produktų importas iš kitos šalies nėra tas pats, kas totalitarinio režimo įvykdyta okupacija” (www.delfi.lt), tačiau tik tuo atveju, jei kalba eitų apie kokią kitą valstybę, o ne Rusiją. Kai vokiečiai moka vos ne trečdaliu pigiau nei mes, tą sunku pavadinti kainodara, kaip ir sunkiai pavadinsi verslo santykiais reguliarius gąsdinimus nutraukti mums gyvybiškai svarbių energijos išteklių tiekimą. Teisybę sakant, Lietuva irgi nėra tobula verslo partnerė, kai nederina savo veiksmų, net žinodama, kad yra visiškai priklausoma nuo žaliavos iš Rusijos.

Brangiau ar ne brangiau?

Tad gąsdinimai, kad žalioji energija daug brangesnė už dabar tekančią iš Rusijos, labai sąlyginiai, nes kas šiandien gali pasakyti, kiek rytoj kainuos rusiškos dujos, jei ir šiandien mokame tiek, kiek būna vertos ne jos, o Lietuvos užsienio politikos, kurios ženkli dalis – ginti šalies ekonominius interesus, lankstumas, tiksliau, nelankstumas. Savos energijos kaina bent jau būtų labiau prognozuojama.

Vis dėlto ar žalioji energetika tikrai baisiai nuostolinga, kaip gąsdina jos oponentai? “Jei ES nedotuotų, atsinaujinančių šaltinių energetika neišsilaikytų. Jei elektros energiją iš užsienio valstybių galime pirkti už 18 ct, o superkant iš atsinaujinančių šaltinių mokama 30 ct – kas gi dengia skirtumą? Kai tokios energijos nedaug, jos kaina įkalkuliuojama į bendrą ir vartotojui nedaug atsiliepia, bet jei tokios energijos būtų daugiau, kaina būtų kitokia. Todėl visame pasaulyje stengiamasi išlaikyti mišrią sistemą”, – aiškina Energetikos instituto Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijos vadovas Vladislovas Katinas.

"Veido" archyvas

Lietuvoje už saulės energijos kilovatvalandę gali tekti mokėti 1,5 Lt

Tačiau Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas tikina, kad Seime dirbusi darbo grupė, kurioje buvo ir energetikų asocijuotų struktūrų, ir suinteresuotų ministerijų, ir partijų atstovai, remdamasi ekspertais ir įvairiais tyrimais padarė išvadą, jog atsinaujinančių energijos šaltinių energetika, be jokios abejonės, atsipirktų.

O žaliąją energetiką, be ES teikiamos paramos, skatinti būtų galima ir tam skiriant dalį akcizo, gaunamo už mazuto, dujų ir kito iškastinio kuro naudojimą, iš pajamų, gaunamų iš ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais, palankia mokesčių sistema.

“Trūksta valstybės paramos atsinaujinančių energijos šaltinių energetikai schemų, begalė biurokratinių suvaržymų”, – tokius žaliosios energetikos stabdžius mini Energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.

Štai Jurbarko rajono Smalininkų miestelio bendruomenės pirmininkė Vanda Stonienė džiaugiasi, kad Smalininkai spėjo pasinaudoti valstybės parama ir pernai pasistatė vėjo jėgainę, o dabar girdi nusiskundimų, kad valstybės sugundyti valstybės parama žmonės prirengė projektų, kurių šiandien niekam nebereikia. O štai Smalininkams vėjas kas mėnesį uždirba po 5–8 tūkst. Lt. Kol kas šie pinigai eina bankui už paskolą, bet po pusantrų metų bendruomenė planuoja jau atsidėti pinigų įvairiems projektams, o per 7–10 metų vėjo jėgainė turėtų visai atsipirkti.

Energetikos konsultantų asociacijos direktorių stebina ir požiūris, kad atsinaujinančių šaltinių energetiką galima leisti tik tiek, kiek tai mažina jos vartotojų išlaidas. “Skaičiuojant trumpalaikiu laikotarpiu, ji vartotojui dažniausiai brangesnė. Žinoma, jei neskaičiuosime teigiamos įtakos Lietuvos ekonomikai ir naudos ilgalaikiu laikotarpiu. Taip vertinti – tai tas pat, kas vaiko dabar neleisti į mokyklą, nes tai kainuoja, neįvertinant ilgalaikės perspektyvos. Bet, žinoma, politikus renka šiandien, tad jie ir žiūri tik šiandieninių interesų”, – apgailestauja M.Nagevičius.

O kiek institucijų suderinimų reikia, kiek atsiranda reketuotojų, kurie reikalauja mokėti, jei iš jų namų matysis vėjo jėgainė! Kai kada biurokratiniai trukdžiai jau patenka net į humoro kategoriją. “Jei krašto apsaugos strategams atrodo, kad už vėjo jėgainių gali pasislėpti priešo lėktuvai, tai gal už Vilniaus savivaldybės pastato irgi gali?” – ironizuoja M.Nagevičius.

Tikri ir menami ekologiniai pavojai

Nors atsinaujinančių šaltinių energetika vadinama žaliąja, bet dar vienas jos stabdis – baimė dėl ekologijos. “Jei iš Dzūkijos smėlynų išveši visas šakas, viską sugrėbsi, niekas nebeaugs. Jei amžinai auginsi rapsus, nualinsi žemę. Kas kalba, kad deginsim atliekas ir turėsime nekaltos energijos, nutyli, kad po atliekų sudeginimo lieka pelenų, pavojingų medžiagų, kad ta energija bus brangesnė nei deginant malkas, o atliekas reikės utilizuoti. O jei užtvenktume, tiksliau, sunaikintume visas upes, gautume kokius 10 proc. reikalingos energijos, bet ar įsivaizduojate tokią Lietuvą? Pas mus – lygumų upės, jos energijos turi nedaug, o jas užtvenkus užveriami takai žuvims, pažeidžiama upės ekosistema. Ar jau taip blogai, kad neleista sunaikinti tūkstančio hektarų pušyno prie Alytaus užtvenkiant Nemuną”, – vardija žaliųjų judėjimo pirmininkas R.Braziulis.

Beje, žalieji palaiko saulės ir vėjo energetiką. Tačiau prieš vėjo jėgaines dažnai protestuoja vietos gyventojai. Sunku suprasti, kodėl tuomet nelaimingi nesijaučia Danijos, kurioje per 7 tūkst. vėjo jėgainių, ar Lenkijos, kurioje netoli prestižinio Sopoto kurorto sukasi vėjo turbinų parkas, gyventojai. Vokietijos vėjo jėgainių parke jūroje net susiformavo rifas, ant kurio pradėjo veistis jūrų gyviai.

Beje, Smalininkų, kuriuose daugiau kaip metus vėjas gamina energiją, bendruomenės pirmininkė V.Stonienė taip pat sako, kad baimė dėl triukšmo ar kad paukšteliai užsimuš į turbinos sparnus, buvo gerokai perdėta. Arba štai mes lig šiol dvejojame, ar komunalinių atliekų deginimas pavojingas sveikatai, nors ES yra apie 450 tokių įmonių, kurios taip gamina energiją.

Vis dėlto ne visa Europa – vien žaliosios energetikos entuziastai. Štai grupė aplinkosaugininkų EK padavė į teismą, kaltindami neišplatinus dokumentų su neskelbta informacija apie biokuro naudojimo neigiamą poveikį klimatui. Neseniai paskelbta Pasaulio banko ataskaita atkreipia dėmesį, kad besivystančiose šalyse, ten, kur anksčiau auginti maisto produktai, pereita prie biokurui gaminti tinkamų augalų. Kiti tyrimai skambina pavojaus varpais, kad dėl biokuro auginimo vajaus mažėja miškų.

Beje, Energetikos instituto mokslininkas V.Katinas pasakoja, kad mokslininkų, neseniai Mokslų akademijoje diskutavusių, ar galima žaliosios energetikos plėtra nepažeidžiant ekologinės pusiausvyros, nuomonės pasidalijo perpus. Be abejonės, svarbiausia – neperlenkti lazdos.

Kainą tenka mokėti

“Žmogus neturi kenkti gamtai, bet reikia spręsti ir aplinkosaugos, ir socialinius, ir ekonominius klausimus”, – pabrėžia parlamentaras J.Šimėnas.

Ar tokią darną Lietuvai pavyks išsaugoti vykdant įsipareigojimus ES vis didinti žaliosios energijos kiekį? Štai iki 2020 m. ji turi siekti 23 proc., nors, J.Šimėno įsitikinimu, realus skaičius būtų ir 30 proc. Tokios tendencijos visoje ES: šią savaitę konferencijoje Briuselyje ketinama kelti uždavinį, kad 2030 m. šis rodiklis Europoje kiltų iki 40 proc., o 2050 m. – iki 60 proc.

Dar vienas labai rimtas iššūkis – išmokti efektyviau naudoti energiją. Deja, išreklamuotoji gyvenamųjų ir viešųjų pastatų renovacijos programa, švelniai tariant, vegetuoja: pusantro šimto namų renovacijos masine nepavadinsi, kai Vyriausybės programoje numatyta orientuotis į ne mažiau kaip 2 tūkst. renovuotų namų per metus. Dabar vidutinis metinis šilumos suvartojimas pastatuose Lietuvoje – 220 kilovatvalandžių kvadratiniam metrui, o Skandinavijos šalyse – 128. Lietuvoje energijos suvartojimas, tenkantis vienam BVP vienetui, apskritai 2,5 karto viršija ES vidurkį.

Kasmet gamtinių dujų ir elektros importas Lietuvai kainuoja 3–4 mlrd. Lt, tai sudaro 3–4 proc. BVP. Jei šiuos milijardus investuotume ne į užsienio, o savo šalies energetikos infrastruktūrą, užsitikrintume nuolatinį, o ne tarptautinės politikos vėjo nulemtą energijos tiekimą ir energijos kainas. Beje, Nacionalinės energetikos strategijai įgyvendinti, energetikos ministro Arvydo Sekmoko teigimu, reikėtų apie 30–40 mlrd. Lt – tiek, kiek per dešimtmetį ir sumokame energijos išteklių tiekėjams. Tačiau ministras neslepia, kad energetinės nepriklausomybės kainos dalį gali tekti įkalkuliuoti ir į energijos tarifus.

Iškastinės energijos ištekliai taip pat brangsta ir, kaip prognozuojama, brangs. Be to, seniai įrodyta, kad gerai, greitai ir pigiai – neįmanomas derinys. Bet, regis, dėl energetinės nepriklausomybės aukoti nenorime nieko: žalieji protestuoja prieš upių tvenkimą, krašto apsaugą apėmė panika, kad už vėjo malūnų jūroje nesislėptų priešo orlaiviai, gyventojai nenori, jog energija, kad ir pažangesnė, būtų bet centu brangesnė, ir protestuoja, jei pro langą bus matyti kokia vėjo jėgainė. Ką jau kalbėti, kad, žinoma, labiausiai tokia alternatyva nebūtų patenkinti dabartiniai energijos žaliavos tiekėjai ir jų verslo partneriai Lietuvoje.

Normalu, kad jie stengiasi apginti savo verslą. Nenormalu, kad jį gina ir dalis politikų, kaišiodami pagalius priimant žaliajai energetikai palankius teisės aktus ir sprendimus. Šią savaitę Seimas turėtų pradėti svarstyti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektą. Netrukus pamatysime, ar, kai kalba eina apie milijardus, užteks politinės valios po dvidešimt vienų su puse metų pagaliau siekti energetinės nepriklausomybės, ar nepristigs padorumo vadovautis valstybės, o ne energijos ir dujų tiekėjų bei jų atstovų interesais.

“Veidas”: Jūsų žiniomis, ar egzistuoja pasaulyje nors viena energetikos požiūriu visiškai saugi valstybė?

S.G.: Ne, tokios nėra nė vienos. Net jei viską darai idealiai šalies viduje, tu niekada netapsi nuo pasaulinės rinkos nepriklausoma sala. Jei nesi energijos išteklių pirkėjas, tai esi jų pardavėjas, ir nuo to iš dalies priklauso tavo ekonomika.

Apskritai net ir turimi nuosavi energijos ištekliai savaime neužtikrina valstybės saugumo. Jei netinkamai tuos išteklius naudosi, gali tik pakenkti šalies sveikatai. Pavyzdžiui, jei subsidijuosi vietinę pramonę energijos ištekliais, ji praras natūralų stimulą tobulėti ir taps nekonkurencinga. Arba šalyje gali kilti įtampa, kai turimi ištekliai tarnauja tik dalies visuomenės, o ne visų žmonių gerovei didinti.

Pasaulyje nestinga atvejų, kai valstybės turi praktiškai visus energijos išteklius, tačiau nėra ekonomikos stebuklų pavyzdžiai. Ir atvirkščiai, didelė dalis ekonomiškai stipriausių valstybių to pasiekė visiškai ne dėl energetikos ir yra priverstos importuoti didelę dalį energijos išteklių.

“Veidas”: Bet sutikite, kad Lietuvai, kuri neturi nuosavų išteklių ir yra labai priklausoma nuo Rusijos, su kuria mus sieja sudėtinga istorija, yra nedaug galimybių tapti energetikos požiūriu saugia šalimi.

S.G.: Viskas yra tik jūsų pačių rankose. Ir dabar viską darote teisingai, stengdamiesi diversifikuoti energijos išteklius: svarstote dėl naujos atominės elektrinės statybos, planuojate elektros tiltus į Vakarus, ketinate statyti suskystintų gamtinių dujų terminalą. Būsite tuo saugesni, kuo daugiau alternatyvų apsirūpinti susikursite. Tada ateityje galėsite būti ne tik rusiškos energijos vartotojai, bet ir verslo partneriai, suteikiantys savo kanalus energijai iš Rytų tekėti į Vakarus.

“Veidas”: Skalūninės dujos jau yra tapusios svarbiu JAV ekonomikos elementu, Europoje kol kas tai labiau mokslinių tyrinėjimų sritis. Ar šie nauji ištekliai gali ateityje perbraižyti Europos, ir kartu Lietuvos, apsirūpinimo dujomis žemėlapį?

S.G.: Skalūninės dujos yra labai svarbus elementas ateities energetikoje – tai nauja kryptis didinti dujų resursus. Didžioji dalis dujų JAV vis dar išgaunama tradiciniu būdu, tačiau skalūno atradimas padidino ramybę rinkoje – šiek tiek nukrito dujų kainos, sukaupėme daugiau rezervų.

Lietuvoje pastebimai mažėja branduolinių studijų programų populiarumas. Jaunuolius gąsdina ne radiacija ar darbas šalies pakraštyje, o nežinia dėl šalies atominės energetikos perspektyvų.

Lietuvos politikų ir energetikų strateginiai planai kaip niekada ambicingi: nauja atominė elektrinė Visagine turėtų iškilti 2020-aisiais, suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje – maždaug 2012–2013 m. Kad šis terminalas galėtų efektyviai funkcionuoti, iki to laiko turėtų pradėti veikti ir požeminė dujų saugykla Syderiuose, ir – pageidautina – Lietuvą su Lenkija jungiantis dujotiekis. Pasirenkamo atominio reaktoriaus tipas, galingumas ir galimas blokų skaičius savo ruožtu taip pat priklausys nuo naujos, į Vakarų rinką orientuotos infrastruktūros – elektros perdavimo linijų, jungiančių Lietuvą su Lenkija ir Švedija, pralaidumo.

Nors skeptikai tvirtina, kad toks strateginių objektų kiekis Lietuvai ne pagal pečius, šįkart norime kalbėti ne apie finansus, o apie žmogiškuosius resursus. Ar būtų kam aptarnauti naująją atominę elektrinę ir suskystintų dujų terminalą? Ar Lietuva rengia užtektinai aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos ir dujų ūkio specialistų?

Mokslinio potencialo stoka

Tiek Kauno technologijos universitete, tiek Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, kur rengiami branduolinės fizikos ir energetikos specialistai, šįmet stebėta ta pati tendencija: krintantis abiturientų susidomėjimas minėtomis studijų programomis. “Pirmuoju pageidavimu branduolinės fizikos studijas šįmet rinkosi gerokai mažiau jaunuolių – vos 0,5 pretendento į vieną vietą. Tačiau 25 studentų grupę užpildėme stojančiaisiais, kurie branduolinę fiziką nurodė tolimesnėje pageidavimų eilėje. Priimti 25 pirmakursiai į valstybės finansuojamas vietas ir vienas pats už mokslą mokantis studentas. Mokestis mūsų fakultete yra 7638 Lt už mokslo metus”, – “Veidui” pasakojo VU Fizikos fakulteto prodekanas Kazimieras Glemža.

Tuo tarpu populiariausias fizikos studijų programas (tokias kaip taikomoji fizika, telekomunikacijų fizika ir elektronika, moderniųjų technologijų fizika ir vadyba) Vilniaus universitete vien pirmuoju pageidavimu rinkosi dvigubai daugiau studentų, nei jų ketinta priimti. Šimtukininkai branduolinės energetikos studijų apskritai nesirinko, nors pažangiausio pirmakursio balai, anot prodekano, buvo artimi maksimaliai sumai. Branduolinės fizikos specialistai Vilniaus universitete rengiami tik trečius metus.

Mokslų daktaras Laurynas Juodis, dirbantis Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Branduolinių ir aplinkos radioaktyvumo tyrimų laboratorijoje, “Veidui” teigė, kad Lietuvai šiuo metu “tragiškai trūksta” branduolinės fizikos mokslinio potencialo. “Studentus rengiame, tačiau negirdėjau, kad pastaraisiais metais Lietuvoje būtų apginta bent viena šios srities disertacija. Branduoliniais tyrimais smarkiai atsiliekame nuo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir kitų šalių”, – teigia mokslininkas.

Nenori dirbti laidotuvininkais

Kauno technologijos universitete į branduolinės energetikos studijų programą jau kelinti metai skelbiamas papildomas priėmimas. Šįmet į valstybės finansuojamas vietas įstojo septyni pirmakursiai, vienas studentas už mokslą sutinka mokėti pats. “Tikriausiai jaunuolius ne itin vilioja perspektyva dalyvauti laidotuvėse”, – teigia KTU rektorius prof. Raimundas Šiaučiūnas, turėdamas omenyje kelis dešimtmečius į priekį dėliojamus senosios atominės elektrinės likvidavimo planus. Be to, prieš porą metų atsiradus branduolinės fizikos studijų programai Vilniuje, kauniečiai pajuto sostinės universiteto konkurenciją.

Vis dėlto daugiausiai įtakos krintančiam branduolinių studijų populiarumui, vieninga profesūros nuomone, turi aiškumo dėl būsimosios atominės elektrinės Lietuvoje stoka. Kol kas Visagino atominė elektrinė egzistuoja tik politiniuose siekiuose ir galimybių studijose, o tai, abiturientų nuomone, nėra pačios stipriausios garantijos. Kol nepasirinktas strateginis investuotojas, miglose skendi ir būsimojo branduolinio reaktoriaus paleidimo data.
“Jei nauja atominė elektrinė pradėtų veikti 2020-aisiais, pats laikas būtų pradėti rengti joje dirbsiančius specialistus. Šešeri studijų ir ketveri praktikos metai – optimalus kvalifikuoto tokios srities specialisto rengimo ciklas”, – teigia KTU studijų prorektorius prof. Pranas Žiliukas.

Branduolinės energetikos profesoriaus Jono Gylio nuomone, jei reaktorius tikrai būtų įjungtas 2020-aisiais, elektrinės kadrų rengimas netgi vėluoja. “Atlikta studija parodė, kad iš buvusios elektrinės darbuotojų naujojoje tiktų dirbti ne daugiau kaip trečdalis, arba maždaug 150 specialistų. Kiti arba bus pensininkai, arba neturės kvalifikacijos, tinkamos naujo tipo branduoliniam reaktoriui aptarnauti. Tuo tarpu būsimai elektrinei, įvairiais skaičiavimais, reikės nuo 300 iki 800 specialistų. Tai priklauso nuo elektrinės blokų skaičiaus, o dar labiau – nuo to, kaip bus sprendžiami elektrinės remontininkų klausimai. Ignalinos atominė dirbo pagal Rusijoje įprastą modelį, pagal kurį einamuosius remonto darbus atlikdavo reaktorių aptarnaujantys pačios įmonės specialistai. Vakarų šalyse remontas dažniau patikimas atskiroms valstybinėms ar privačioms licenciją turinčioms bendrovėms”, – aiškina J.Gylys.

Šiaip ar taip, aukštos kvalifikacijos branduolinės energetikos specialistų stygių Lietuva greičiausiai pajus, nes įsibėgėjus statyboms jų prireiks tiek Valstybinei atominės energetikos saugos inspekcijai, tiek kitoms kontrolės institucijoms. Pagal tarptautinę praktiką rekomenduotina, kad prie centrinio reaktoriaus valdymo pulto stosiantys specialistai turėtų galimybę stebėti jo montavimo darbus.

Pasak profesoriaus J.Gylio, painiavos dėl specialistų rengimo kelia tai, kad tebėra neaišku, kokį konkrečiai branduolinį reaktorių pasirinks Lietuva. Šiuo metu dviejuose trečdaliuose pasaulyje veikiančių atominių elektrinių naudojami vadinamieji suslėgtojo vandens, trečdalyje – verdančiojo vandens reaktoriai. Abi technologijos turi savų trūkumų ir privalumų. “Kai bus pasirinktas reaktorius, magistrantus tikimės siųsti stažuotėn į konkretaus gamintojo mokymo centrą”, – pasakoja J.Gylys.

Tuo tarpu L.Juodis įsitikinęs, kad Lietuvoje būtina rengti kompetentingus, vadinasi – įvairių tipų reaktorius išmanančius specialistus. “Neutronų fiziniai procesai visų tipų reaktoriuose yra tie patys, o statyti greitųjų neutronų ar ketvirtos kartos branduolinį reaktorių planų neturime. Žmogus, kuris nusimano apie vienintelį šalia esantį reaktoriaus modelį, tėra jo vartotojas, o ne specialistas”, – teigia “Veido” kalbintas fizikas.

Nacionalinė programa – užkonservuota

Apie tai, kad Vyriausybės archyvuose jau dvejus metus dūla Nacionalinė branduolinės energetikos specialistų rengimo programa, abiturientai greičiausiai iš viso nėra girdėję. Šią programą ilgai rengė jungtinė VU, KTU, Fizikos ir Energetikos institutų mokslininkų komanda. Iš pradžių ilgalaikę programą, įteiktą dar premjero Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei, vainikavo solidi šimtamilijoninė pageidaujamų lėšų suma. Vėliau dabartinio Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas Rokas Žilinskas rekomendavo mokslininkams būti realistais, ir po derinimų Ūkio, Energetikos bei Švietimo ir mokslo ministerijose lėšų poreikis sulyso iki 50 mln. Lt. Pavasarį peržiūrėta programa vėl įteikta Vyriausybei, ir nuo to laiko – jokių naujienų.

“Greičiausiai laukiama žinios apie elektrinės investuotoją, kurį ketinama pasirinkti dar šį rudenį. Tuomet bus sprendžiamas ir minėtos nacionalinės programos likimas”, – viliasi prorektorius P.Žiliukas.

O J.Gylys primena, kad pasaulyje branduolinės energetikos studijos yra ganėtinai brangios. “Pavyzdžiui, JAV universitetuose metai tokių studijų kainuoja apie 50 tūkst. dolerių. Atsirenkami pajėgūs studentai, į kuriuos investuojami solidūs pinigai. Lietuvoje į analogiško specialisto rengimą valstybė investuoja vos 8 tūkst. Lt”, – lygina profesorius.

Dujininkai Lietuvoje nerengiami

Dar daugiau klausimų – dėl dujų ūkio specialistų. Visai neseniai buvęs VGTU profesorius Rokas Liaukonis-Flickas “Veidui” tvirtino, kad tokie specialistai šiuo metu apskritai nerengiami, o anksčiau parengtų dujininkų karta pamažu traukiasi “į atsargą”.

Tačiau KTU rektorius R.Šiaučiūnas tam prieštarauja teigdamas, kad šiame universitete rengiamų kuro inžinerijos specialistų kvalifikacijos pakanka dirbti tiek naftos, tiek dujų ūkio objektuose. Turėtų užtekti jos ir nedideliam suskystintų gamtinių dujų terminalui, kokį ketinama statyti Klaipėdoje.

Arbitru “Veidas” nusprendė pasirinkti praktikus – bendrovę “Lietuvos dujos”, kurioje pasiteiravome, ar tenkina šalyje parengtų specialistų lygis. “Dujų rinkai reikalingi specialistai, ypač eksploatuojantys gamtinių dujų infrastruktūrą –  magistralinius ir skirstomuosius dujotiekius bei įrenginius, užauga pačioje įmonėje. Pagrindiniai bendrovės akcininkai – energetikos milžinai “E.ON Ruhrgas” ir “Gazprom” turi sukūrę galingus mokymo centrus ir stažuočių programas. Todėl suformulavę konkrečias užduotis siunčiame savo specialistus tobulintis į juos”, – atsakė “Lietuvos dujų” atstovė Sigita Petrikonytė-Jurkūnienė.

Tokių atvejų, kad darbo “Lietuvos dujose” teirautųsi užsienyje dujininkų diplomus įgiję lietuviai, nėra pasitaikę. “Dažniau susiduriame su atvejais, kai užsienyje laimės ieškoję Lietuvos specialistai grįžta ir prašosi darbo būtent mūsų bendrovėje”, – teigia S.Petrikonytė-Jurkūnienė.

“Lietuvos dujų” vadovai ne kartą diskutavo su universitetų atstovais dėl to, kad galėtų ir turėtų būti rengiami konkrečiai dujų ūkio specialistai.

2010 m. rugpjūčio 25-28 d. Vilniuje vyks Tarptautinės energetikos ekonomikos asociacijos 11-oji Europos konferencija “Energetikos ekonomika, politika ir tiekimo saugumas: išgyvenimas globalios krizės sąlygomis”, kurią rengia Lietuvos energetikos institutas ir Energetikos ekonomikos asociacija.

Konferencijoje daugiau nei 300 energetikos ekspertų iš viso pasaulio aptars šiandienines energetikos sektoriaus aktualijas, susijusias su pastarųjų metų dramatiškais pokyčiais energetikoje ir ekonomikoje. Plenarinių sesijų metu pranešimus skaitys prof. Einar Hope (Tarptautinės energetikos ekonomikos asociacijos prezidentas), Christoph Frei (Pasaulio energetikos tarybos generalinis sekretorius), prof. Richard Green (Birmingemo universitetas), prof. David Newbery (Kembridžo universitetas), Gunnar Lundberg (Vattenfall AB viceprezidentas), John Parsons (Masačusetso technologijos institutas), prof. Anders Larsen (Roskildės universitetas), dr. Tatiana Mitrova (Rusijos mokslų akademijos Energetikos tyrimų institutas), prof. Reinhard Madlener (Acheno universitetas) ir kiti garbūs svečiai.

Tarptautinės energetikos ekonomikos asociacijos Europos konferencijos kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Šiemet tokia konferencija pirmą kartą rengiama Lietuvoje. “Šis renginys suteiks galimybę pasaulinio masto ekspertams daugiau sužinoti apie Baltijos šalių energetikos plėtros specifiką ir problemas. Esu tikras, kad mūsų regiono integracijos į būsimą Europos energijos rinką iššūkiai bus viena iš svarbiausių konferencijos temų, todėl ji yra neabejotinai aktuali Lietuvai, šiuo metu susiduriančiai su opiomis energetikos problemomis”, – tvirtina konferencijos pirmininkas akademikas Jurgis Vilemas.

Alternatyvios energetikos entuziastai kaltina Lietuvos biurokratus, kad šie specialiai kaišioja pagalius į atsinaujinančių energijos išteklių plėtros ratus, ir už tyčinio vilkinimo sistemos mato kyšančias senųjų energetikų klano ausis.

Lietuvos vėjo ir saulės energetikų asociacijų atstovai piktinasi, kad dėl tradicinės energetikos atstovų lobizmo Seime taip ir nepavyko priimti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo – jo svarstymas nukeltas į rudens sesiją.

“Pusantrų metų ruošėme, viską suderinome, o vos tik dokumentas pasiekė Vyriausybę bei Seimą – iš karto prasidėjo vilkinimas, kažkokių neaiškių pataisų kaišiojimas”, – skundžiasi Saulės energetikų asociacijos vienas vadovų Edmundas Žilinskas.

“Atnešame savo projektą, suderiname visuose Seimo komitetuose – ir staiga per vieną naktį jame atsiranda neautorizuotos korektūros, palankios tradicinei energetikai. Korupcija čia akivaizdi”, – piktinasi ir Vėjo energetikų asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas.

E.Žilinskas pastebi, kad dėl vykdomosios valdžios ir ypač savivaldybių klerkų delsimo saulės energetikos plėtra Lietuvoje juda vėžlio žingsniu. Štai saulės baterijų elektrinių prijungimo prie centralizuotų elektros tinklų galimybė ir šiuo alternatyviu būdu pagamintos elektros kaina galioja jau nuo naujųjų metų, bet pastatytos elektrinės kol kas – nė vienos.

“Ir tikrai yra žmonių, turinčių ir noro, ir pinigų investuoti, bet biurokratų Vyriausybėje, savivaldybėse vilkinimo sistema tiesiog protu nesuvokiama – iki šiol dar nė vieno projekto popierių nepavyko sutvarkyti iki galo” – širsta pašnekovas.

S.Paulauskas piktinasi, kad planuojant alternatyvios energetikos ateitį įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektuose vis atsiranda siūlymų leisti statyti tik ne didesnes nei 250 kW galios vėjo elektrines. “Kas, jei ne “Gazpromo” statytiniai gali būti suinteresuoti, kad vėjo energetika Lietuvoje nesiplėstų per greitai?” – retoriškai klausia jis.

Patys valdininkai jokio vilkinimo šioje srityje neįžvelgia. “Europos mastu atrodome labai gerai”, – tvirtina Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos šaltinių skyriaus vedėjas Vaclovas Semaškevičius. Jis informuoja, kad iki šių metų pabaigos atsinaujinančių energijos išteklių dalis Lietuvoje esą turėtų siekti 13 proc. Tad, pasak jo, kol kas nekyla pavojaus, kad Lietuvai nepavyktų įgyvendinti ES direktyvos iki 2020 m. iš atsinaujinančių šaltinių pasigaminti 23 proc. visos savo sunaudojamos energijos.

"Veido" archyvas

Energetikos ministrą Arvydą Sekmoką gąsdina vėluojantys ir brangstantys Ignalinos AE uždarymo darbai, o ERPB atstovas V.Novakas nemato jokių problemų. Beje, kaip ir kitose šalyse, kur ERPB administruoja analogiškus projektus

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei Europos investicijų fondas Lietuvoje susikompromitavo. Vienas sukėlė abejonių dėl Ignalinos atominės jėgainės uždarymo darbų finansavimo, kitas – dėl paskolų verslui. Kaip Lietuva gali juos priversti dirbti sparčiai ir skaidriai?

“Paprastai ES finansų institucijos retai kaltinamos neskaidrumu, jų dalyvavimas projektuose laikomas skaidrumo ir patikimumo garantu”, – sako premjero patarėjas Mykolas Majauskas. Tačiau per kelis pastaruosius mėnesius du tarptautiniai finansų fondai Lietuvoje sulaukė ne tik pavienių asmenų, bet ir oficialių institucijų aršios kritikos.

Per 2009-uosius iš Europos investicijų fondo (EIF), kuriam patikėta administruoti  Lietuvai skirtas ES struktūrinių fondų lėšas, verslas negavo nė vieno lito. Pinigai adresatus pasiekė vėluodami metus, kas reiškia tą patį, kaip metams atidėti ūminės ligos ištikto ligonio reanimavimą. Paradoksas, kad JEREMIE fondas, vilkinęs išduoti paskolas, buvo Europos Komisijos, Europos investicijų banko ir Europos investicijų fondo specialiai įsteigtas verslo finansavimo prieinamumui pagerinti.

Valstybės kontrolė konstatavo, kad europiniai 725 mln. Lt, skirti Lietuvos smulkiajam ir vidutiniam verslui, per metus banke Liuksemburge netgi uždirbo nuostolių, mat pajamų iš jų gauta 3,9 mln. Lt, tačiau administravimo išlaidos siekė 6,4 mln. Lt. Žinoma, blaiviai mąstant, jei per metus skubiam atvejui – krizei atlaikyti – skirti pinigai nepasiekė adresato, vadinasi, jie buvo blogai administruojami, tad už ką mokėti tokius milijonus?

Dar tragiškesnė padėtis dėl Ignalinos atominės elektrinės (AE) eksploatavimo nutraukimo darbų finansavimo, administruojamo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB): didelė dalis tam skirtų europinių pinigų panaudota, tačiau svarbiausi darbai vėluoja trejus ketverius metus, o vien dėl pagrindinio rangovo “Nukem Technologies” vilkinamos panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybos kiekvienas vėlavimo mėnuo kainuoja per 3,5 mln. Lt nuostolių.

Kodėl tarptautinės finansų institucijos ir fondai, tiek daug parėmę ir teberemiantys Lietuvos projektus, kartais tampa ne gelbėtojais, o svarbių projektų stabdžiais?

Biurokratizmas teisinamas skaidrumo siekiu

“Tokių finansų institucijų kaip ERPB, t.y. valstybių remiamų bankų, finansavimo ir investavimo modelis visai kitoks nei privataus sektoriaus bankų. Čia daugiau biurokratinių koridorių ir visokių konsultacijų tiek viduje, tiek su valstybių agentūromis. Taigi šios institucijos dėl jų valdymo struktūros ir akcininkų (valstybių) priima sprendimus kur kas lėčiau nei tarptautiniai bankai privačiame sektoriuje. Tad kartais reikia kantrybės, kartais – daugiau spaudimo”, – aiškina Didžiosios Britanijos kompanijos “Spencer House Capital Management” direktorius Darius Daubaras.

Tas biurokratizmas aiškinamas kilnia misija – kad pinigai būtų skirstomi kuo skaidriau ir atskaitingiau. Deja, kaip pastebi premjero patarėjas M.Majauskas, tai dažnai mažina jų veiksmų efektyvumą.

Antra vertus, nors tarptautinėse finansų institucijose prigalvota daugybė skaidrumo filtrų, pavyzdžiui, ERPB savo veikla Lietuvoje pažeidžia ES teisę mokesčių srityje, nes ERPB, Ignalinos atominėje elektrinėje finansuodamas darbus, pirkdamas paslaugas ir prekes, nemoka Lietuvai jokių mokesčių. Dėl šio pažeidimo dar pernai spalį Europos Komisija oficialiai įspėjo ir liepė susitvarkyti, bet įspėjo ne banką, o Lietuvą. Tačiau ligi šiol niekas nepasikeitė.

Maža to, ERPB nusistatęs procedūras, pagal kurias atominių elektrinių uždarymo projektuose negali dalyvauti svarbių branduolinės energetikos valstybių – JAV, Kanados, Japonijos, Pietų Korėjos – kompanijos, bet gali Rusijos ar Kazachstano. Konkurencijos ribojimas taip pat prieštarauja ES, kaip ir kitų tarptautinių organizacijų, įsipareigojimams, tačiau kažkodėl tai toleruojama.

“Ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys, nepriklausančios ES, kuriose ERPB vykdo projektus, turi šiam bankui pretenzijų. Tą jau svarstėme Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Ekonominių reikalų ir plėtros komitete, per spalį vyksiantį posėdį planuojame įrašyti į raportą, kad ERPB trūksta atsakomybės dėl projektų vykdymo ir skaidrumo skelbiant projektus”, – pasakoja komiteto narė Birutė Vėsaitė.

Nuo biurokratizmo skaidrumo ERPB nepadaugėja. Pavyzdžiui, pagrindiniu rangovu AE projekte bankas pasirinko “Nukem Technologies”, nors jo skaidrumas jau kėlė abejonių vykdant analogiškus projektus Ukrainoje. ERPB administruojami projektai sparčiai brangsta ir vėluoja visose šalyse. Žinoma, bankui ir jo parinktiems rangovams, samdomiems konsultantams apsimoka, kad procesai užsitęstų kuo ilgiau. Štai Lietuvoje jau dešimt ir daugiau metų AE dirba ir maždaug po 1 mln. Lt kasmet kainuoja ERPB ekspertai, kurie turėtų kontroliuoti, kaip vyksta darbai, tačiau į Vilnių atvykęs ERPB branduolinės saugos departamento direktorius Vincas Novakas įrodinėjo, jog bankas nekaltas. Kad nekaltas, galima ginčytis, bet kad neatsakingas – tai tikrai, nes tokią sutartį pasirašė Lietuva.

Lietuva spaudė, bet nepakankamai

“Neabejoju, kad po narystės ES, kai pasikeitė Lietuvos statusas, turėjo būti pakeista 2001 m., dar iki narystės ES, pasirašyta sutartis su ERPB. To nepadaryta ir štai turime rezultatą. Be to, Lietuva – ir ERPB akcininkė, esame įmokėję įnašą ir įvairiais valdymo lygiais turėjome kelti klausimą, kad mūsų problema būtų ir jų problema. Gal trūko nuolatinio spaudimo iš mūsų pusės?” – spėja buvęs Lietuvos euroderybininkas, Seimo užsienio reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius.

Beje, Seimo komiteto nariai susitiko ir su ERPB, ir su EIB atstovais. P.Auštrevičius pripažįsta, kad, pavyzdžiui, Lietuvos pasiūlytas variantas dėl daugiabučių renovavimo – naujas, nėra nustatytos jokios procedūros, tad procesai gali ilgiau užtrukti. Tačiau kai parama krizės ištiktą verslą dėl biurokratinių procesų pasiekia vėluodama metus, ji tiesiog praranda prasmę, taigi Lietuva turėjo kiečiau ginti savo reikalavimus.

“Didieji kreditai, už kurių administravimą atsakingas EIF, dėl savo biurokratinių procedūrų labai užtempė procesus. Man buvo pasižadėję procesą pradėti pernai gegužės mėnesį, o realiai tai padarė šiemet balandį. Mūsų ministerija parašė septynis raštus, vyko keletas pokalbių su aukščiausio lygio vadovais, net svarstyta galimybė nutraukti sutartį, dukart šia tema kreipiausi į EK pirmininko pavaduotoją Guenterį Verheugeną. Spaudėme, kiek galėjome”, – guodžiasi ūkio ministras Dainius Kreivys.

Pokyčiai – privalomi

“Tarptautinės finansų institucijos ir taip labai gerai gyvena, joms vienodai rodo, kaip vyksta projektai, o jų samdomi konsultantai suvalgo vos ne liūto dalį skirtų lėšų. Pašiurpsti pamatęs, kokios lėšos skiriamos projektams administruoti”, – piktinasi parlamentarė B.Vėsaitė.

“Iš tiesų per pastaruosius metus intensyviai dirbdami su tarptautinėmis finansų institucijomis susidūrėme su ne viena problema. Paprastai jų tempai ir požiūris neatitikdavo mūsų lūkesčių. Kėlėme šiuos klausimus aukščiausiu lygiu atitinkamose institucijose. Siekdami kuo greitesnio ir efektyvesnio poveikio ekonomikos skatinimo planui ir daugiabučių modernizavimui spaudėme Europos finansų institucijas greičiau priimti sprendimus, taip pat tikėjomės ir daugiau lankstumo”, – konstatuoja premjero patarėjas M.Majauskas. Jis pabrėžia, kad Lietuvai labai svarbios ir Pasaulio banko bei Tarptautinio valiutos fondo konsultacinės paslaugos, ir EIB ar SIB lengvatinės paskolos, ir EIF bei EBRD administruojamos europinės lėšos. “Tačiau ekonomikos sunkmečio akivaizdoje tarptautinės finansų institucijos, deja, pasirodė nepakankamai dinamiškos ir, manau, tą pajuto ne vien Lietuva”, – apgailestauja M.Majauskas.

Lietuva prabilo net apie sutarčių su ERPB nutraukimą. Bent jau prasidėjus naujai ES finansinei perspektyvai po 2014 m. ne tik Lietuva, bet ir ES deklaruoja siekį, kad lėšos būtų panaudojamos ne per tarptautinius tarpininkus, juolab kad lietuviškos agentūros – tiek CPVA, dirbanti su AE projektais, tiek INVEGA, per kurią teikiama parama verslui, – dirbo sparčiau, reikia tikėtis, ir ne mažiau skaidriai nei analogiškos tarptautinės institucijos.

“Didelis nusivylimas, bet pasaulio finansų institucijos, tarp jų ir Pasaulio bankas bei TVF, neatliko savo funkcijų reguliuodami finansų rinkas”, – konstatuoja parlamentarė B.Vėsaitė. O premjero patarėjas M.Majauskas neabejoja, kad daugelis tarptautinių institucijų, taip pat ir finansų, reaguodamos į ekonomikos sunkmečio iššūkius ir atsižvelgdamos į jų dalyvių poreikius, turės keistis.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, bendrasis šalies kuro ir energijos sunaudojimas 2009 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo 8,7 procento ir sudarė 8507,6 tūkstančio tonų naftos ekvivalentu. Pagrindinė šio sumažėjimo priežastis – Lietuvos ekonomikoje pastaruoju metu išgyvenamas sunkmetis.

Šalies kuro ir energijos sunaudojimo struktūra 2009 m. buvo: 30,3 procento atominės energijos, 29,3 procento naftos produktų, 25,6 procento gamtinių dujų, 12,9 procento vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių bei 1,9 procento akmens anglių ir kokso.

Šalies vartotojų poreikiams patenkinti naudojami tiek šalies, tiek importuoti kuro ir energijos ištekliai. Lietuva importuoja pagrindinius kuro išteklius: gamtines dujas, naftą, akmens anglis. 2009 m., palyginti su 2008 m., kuro buvo importuota 10,2 procento mažiau, iš jų gamtinių dujų – 12,4, akmens anglių – net 43,8 procento mažiau nei 2008 m. Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 58 procentų 2008 m. iki 49,8 procento 2009 m., tačiau, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, kurioje 2009 m. buvo pagaminta 70,7 procento visos šalyje gaminamos elektros energijos, Lietuvos priklausomybė nuo importuojamo organinio kuro išaugs.

Siekiant sumažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro bei mažinti organinio kuro įtaką aplinkai, Europos Sąjunga skatina atsinaujinančiųjų ir vietinių energijos išteklių naudojimą.

Jei Lietuvoje šilumos energija būtų gaminama iš biokuro, šalies biudžetas kasmet pasipildytų keliais milijardais litų, būtų sukurta apie 10 tūkst. darbo vietų, o šildymas gyventojams būtų pigesnis. Tačiau tuo nesuinteresuoti rusiškų dujų importuotojai.

Įsivaizduokite, kad vieną dieną kas nors jums pasiūlytų įsigyti geresnę, kokybiškesnę ir naudingesnę prekę už daug mažesnę kainą nei ta, kurią kasdien mokate. Ar ilgai svarstytumėte, pirkti ar nepirkti? Tikriausiai ne. Kam mokėti daugiau už tai, kas duoda mažiau naudos?

Tačiau Lietuvos valdininkams atrodo priešingai.

Nenumaldomai artėja terminas, kai Lietuva Europos Komisijai turės pateikti nacionalinę energijos vartojimo efektyvumo didinimo programą. Formalus jos tikslas – skatinti ir didinti šalies ūkyje suvartojamos energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Paprasčiau tariant, Lietuvoje plėtoti biokuro rinką. Dar paprasčiau – surinkti daugiau pinigų į biudžetą, palengvinti mokesčių už šildymą naštą gyventojams, mažinti priklausomybę nuo Rusijos, kurti naujas darbo vietas. Atrodytų, kaip galima to nenorėti?

Tačiau akivaizdu, kad valdininkai entuziazmu netrykšta: nepaisant visokeriopos naudos ir sąnaudų studijų bei tyrimų, ši strategija tebelaikoma ne nauda, o nemalonia prievole, ir jau daugelį metų šiuo klausimu nepajudinamas nė pirštas.
Juk tikslas skatinti biokuro rinką buvo numatytas dar 1991 m. patvirtintoje Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje. Tačiau gražūs tikslai praktiškai nebuvo įgyvendinti – jokios realios paramos šilumos energijos gamintojai nesulaukia iki šiol.

Pavyzdžiui, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) duomenimis, 1999–2008 m. Lietuvos šilumos energijos tiekimo įmonės biokuro rinkos plėtrai iš viso skyrė per 192 mln. Lt nuosavų lėšų, o iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ar jų inicijuotų paramos fondų biokuro rinka iš viso tesulaukė 20 mln. Lt.

Lygiai taip pat Lietuvai nepavyko laiku įgyvendinti nacionalinėje energetikos strategijoje numatyto tikslo iki 2010-ųjų pastatyti modernią jėgainę, kuri energijai gaminti naudotų komunalines atliekas.

Neišnaudojama milijardų verta galimybė

Tad kiek naudos jau esame praradę dėl to, kad biokuro rinka stovi vietoje? Viena vertus, pirkdami dujas iš Rusijos, o ne gamindami savo biokurą šeriame Rytų kaimynės rinką. Lietuvos energijos konsultantų asociacijos (LEKA) direktorius Martynas Nagevičius aiškina, kad dabar per metus Rusijai už dujas sumokame apie milijardą litų. Padidinus biokuro naudojimą, daugiau nei pusė šios sumos pasiliktų Lietuvoje, nes būtų sumokėta vietos gamintojams – Lietuvos ūkininkams ir miškų savininkams.

LEKA prezidentas Valdas Lukoševičius skaičiuoja dar tiksliau: biokuro rinkos plėtra esą reikštų, kad iš visų dabar energijos ištekliams išleidžiamų pinigų Lietuvoje pasiliktų ir į vidaus rinką būtų investuota nei daug, nei mažai – apie 600–800 mln. Lt per metus.

Ir tai visiškai įmanoma, jei biokuro rinka centralizuoto šildymo ūkyje sudarytų ne 19 proc. kaip dabar, o tolygiai didėtų. Idealiomis sąlygomis biokuro panaudojimas centralizuoto šilumos tiekimo rinkoje galėtų sudaryti 70 proc. ar dar daugiau. Pavyzdžiui, Švedija šiuo metu jau 80 proc. visos šiluminės energijos gamina iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Apskritai biokuras – tai pats pigiausias ir paprasčiausias būdas Lietuvai vykdyti ES reikalavimus, susijusius su efektyviu energijos panaudojimu. Kitos alternatyvios energijos sritys – saulės energija ar vėjo jėgainės – kainuoja daugiau, o atsiperka lėčiau.

M.Nagevičius priduria, kad tai net ne mažiausios sąnaudos, o apskritai nauda Lietuvos ūkiui. Pirmiausia – dėl papildomų darbo vietų.

Įvairios sąnaudų ir būsimos naudos studijos bei tarptautinė praktika rodo: viena teravatvalandė energijos, gautos iš biokuro, papildomai sukuria tūkstantį darbo vietų. Juk reikalingi specialistai, kurie nustato išteklius, atlieka mokslinius tyrimus, pagaliau kerta mišką, veža biomasę, gamina biokurą, vėliau jį transportuoja, sandėliuoja, degina. O kur dar deginimo įrenginių gamyba, montavimas ir priežiūra.

Lietuvos šilumos ūkio sektoriuje per metus pagaminama apie dešimt teravatvalandžių šilumos energijos, vadinasi, didžiąją gamtinių dujų dalį pakeitus biokuru būtų sukurta apie 10 tūkst. naujų darbo vietų.

Kitas svarbus aspektas – energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimas. “Tai garantuotas saugumas – nebereikėtų drebėti, kad Rusijai netikėtai nutraukus dujų tiekimą visa Lietuva viduržiemį liks be šildymo, – įsitikinęs V.Lukoševičius. – Be to, niekas nesuskaičiavo, kiek kainuotų, jei Rusija žiemą iš tiesų nutrauktų dujų tiekimą. Bet kuriuo atveju tai būtų didžiuliai nuostoliai Lietuvai, o jį padengtų tie patys šilumos vartotojai”, – paaiškina pašnekovas.

Už šildymą mokėtume mažiau?

Prakalbus apie šilumos kainas reikia pasakyti, kad biokuras – gerokai pigesnis už dabar naudojamas dujas. Tarkime, vietoj jau minėto milijardo, kuris kasmet išleidžiamas brangiam iškastiniam kurui pirkti, Lietuva 2009-aisiais būtų išleidusi tik 400 mln. Lt, jei 80 proc. šilumos būtų gaminusi iš biokuro.

Be to, diversifikuojant šilumos gamybos žaliavas būtų mažinamas dujų tiekimo monopolis, o tai tiesiogiai irgi prisideda prie šilumos, pastaruoju metu brangusios iš esmės vien dėl nuolat brangstančių dujų, kainų mažinimo.

Tuo galima įsitikinti pažvelgus į Energetikos ministerijos tinklalapį: didžiausiuose šalies miestuose, kuriuose šilumos kaina tiesiogiai priklauso nuo brangstančių gamtinių dujų, šilumos energija nuolat brangsta. O pigiausiai – iki trečdalio pigiau nei didžiuosiuose miestuose – šiluma gyventojams kainuoja tuose miestuose ir rajonuose, kuriuose šilumai gaminti plačiai naudojamas vietinis biokuras.

Ši tema labai aktuali ir Vilniui, šiuo metu šilumai gaminti naudojančiam milžinišką kiekį nuolat brangstančių rusiškų gamtinių dujų. Siekiant mažinti šilumos kainas ir atitikti ES aplinkosaugos reikalavimus, svarstoma galimybė sostinėje daugiau naudoti biokuro ir taip radikaliai sumažinti dujų poreikį – 250 mln. kub. metrų, arba 310 mln. Lt per metus.

Nauda aplinkai

Dar vienas labai svarbus, nors Lietuvoje dažnai pamirštamas biokuro privalumas – mažesnė aplinkos tarša. Tarkime, kūrenamas biokuras nuo 40 iki 80 proc. mažiau taršesnis už importuojamą iškastinį kurą – gamtines dujas ar mazutą.
Be to, galima teigti, kad deginant biokurą į atmosferą visai nepatenka anglies dioksido: biokurui gaminti naudojami augalai absorbuoja tą patį anglies dvideginio kiekį, kurį išskiria degdami.

Net ir tuo atveju, jei neskaičiuotume, kiek anglies dvideginio absorbuoja augalai, biokuras ekologiniu požiūriu vis tiek tris kartus lenkia gamtines dujas. Tarkime, Lietuvoje šilumos gamybai naudojant dujas per metus išskiriama apie 2 mln. tonų anglies dvideginio. Dujas pakeitus biokuru, anglies dvideginio būtų išmetama tris kartus mažiau – iki 0,6 mln. tonų per metus.

Tai būtų didelis privalumas Lietuvai mažinant bendrą išmetamų teršalų kiekį. Juk vien tos Lietuvos šilumos tiekimo įmonės, kurios biokuru kūrenamų katilinių skaičių didina savo lėšomis, per pastaruosius šešerius metus į atmosferą išmetamų teršalų kiekį sumažino apie 30 proc.

Kaišioja pagalius į ratus

Nors dėl biokuro naudos lyg ir niekas nesiginčija, ši rinka Lietuvoje plėtojasi vėžlio žingsniu. Kaip tikina Lietuvos energetikos instituto mokslininkas dr. Arvydas Galinis, Lietuva nuolat bėga iš paskos nuvažiuojančiam traukiniui. “Tiek moksliniai tyrimai dėl biokuro atliekami per vėlai, tiek investicijų ieškoti suskumbama pavėluotai”, – aiškina mokslininkas. Tačiau pabrėžia, kad pagalius į ratus kaišioja biokuro naudojimo plėtros priešininkai. “Nenoriu politizuoti, nes esu mokslininkas, bet spekuliacijų yra daug, gal yra suinteresuotų asmenų, kurie siekia vienokio ar kitokio tikslo”, – svarsto A.Galinis.

O suinteresuotų asmenų tikrai yra. Akivaizdu, kad biokuro rinkos plėtra reiškia rusiškų gamtinių dujų rinkos traukimąsi. Tuo nesuinteresuoti nei garantuoto šimtamilijoninio pelno prarasti nenorintys dujų verslo atstovai, nei savo įtakos Baltijos šalių energetikos sektoriuje mažinti neketinantys Rusijos politikai.