Diskusijose dėl naujos atominės elektrinės projekto daug politikos ir politikavimo, emocijų ir viena kitoms prieštaraujančių ekspertų prognozių. Bet racionalaus ir objektyvaus požiūrio, paremto tarptautine patirtimi, labai trūksta.

Kokį verdiktą lietuviškoje dilemoje – būti ar nebūti Visagino AE – pasiūlytų rinktis Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, kuris specializuojasi energetikos, infrastruktūros, atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriuose? Anksčiau Ž.Mecelis vadovavo alternatyvaus investavimo padaliniui vienoje didžiausių pasaulyje natūraliųjų išteklių kompanijų Honkonge „Noble Group“, Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ energetikos analizės departamentui, dirbo viename didžiausių Europos alternatyvaus investavimo fondų „GLG Partners“. Prestižinėje „Thomson Extel“ apklausoje Ž.Mecelis dukart pripažintas geriausiu Vakarų Europos energetikos analitiku. Jis – vienas iš Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo, kitą savaitę susirinksiančio Vilniuje, pranešėjų.

Ž.M.: Lietuvoje vykstanti diskusija apie atominės elektrinės projektą labai emocinga: kalbama – statyti ar nestatyti, o klausimas turėtų būti formuluojamas kitaip – kas stato ir kas rizikuoja pinigais, tiksliau, ar rizikuojama Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais. Atsakymas turėtų būti neigiamas, nes tai didžiulis, brangus ir rizikingas projektas ir, jei bazinės projekto prielaidos nepasitvirtintų, tai būtų didelis smūgis mažai besivystančiai šaliai, nes vien statybos metu projektas kainuotų 7 proc. valstybės surenkamų mokesčių per metus, o bendra projekto rizika prilygsta apie 40 proc. valstybės metinio biudžeto. Lietuvos valstybė neturi finansinių resursų prisiimti tokį sprendimą, o jei jis būtų klaidingas, įtaka mokesčių politikai ir Lietuvos finansiniam stabilumui būtų labai neigiama.
Jau ir šiandien valstybė finansinės rizikos prasme nesugeba tinkamai panaudoti net savo indėlių (valstybės valdoma Ignalinos atominė elektrinė dukart prarado pinigus – kartą „Snore“, paskui Ūkio banke), tai ar galima kalbėti apie rizikos už 4-5 mlrd. eurų investiciją prisiėmimą?
Arba štai naudojamas argumentas – reikia statyti AE, nes Švedija stato. Bet ar Švedijos mokesčių mokėtojai bus atsakingi, jei elektros energijos kaina bus triskart mažesnė nei numatytoji verslo plane? Ne, atsakingas privatus kapitalas, kuris stato AE ir jis praloš pinigus, jei sprendimai pasirodys klaidingi.
Tačiau jei atominę elektrinę nori statyti privatus kapitalas, šioje srityje profesionaliai dirbančios privačios bendrovės, jei jos nori prisiimti finansinę riziką, nes mano, kad sugebės gaminti ir parduoti AE elektros energiją rinkoje konkurencinga kaina, valstybė turėtų sudaryti sąlygas plėtoti tokį projektą. Bet jokiu būdu ne prisiimdama garantijas mokesčių mokėtojų sąskaita. Vis dėlto abejoju, ar AE Lietuvoje statytų privatus kapitalas, nes finansinę grąžą šiam projektui prognozuoti sunku.
VEIDAS: Tačiau ar normalu, kad dabar Lietuva – didžiausią savo suvartojamos elektros dalį importuojanti ES valstybė?
Ž.M.: Kodėl tiek daug importuojame, jau kita diskusija, netgi nesusijusi su atomine energetika. Turime daugiau elektros energijos generavimo galių, nei mums reikia, bet jų nenaudojame, nes deginame brangiausias Europoje dujas. Tai šiandien didžiausia problema.
Tačiau situacija gali pasikeisti po dvejų trejų metų. Dujos atpigs, jei Lietuvos politika bus teisinga. Statome suskystintų dujų terminalą ir tai labai gerai – tai padarys įtaką elektros kainai, nes turėsime konkurenciją dujų rinkoje. Statomos jungtys į Švediją ir Lenkiją, valstybė gali skatinti statyti jų dar daugiau. Taip susidarys konkurencinės sąlygos. Gal dujos atpigs tiek, kad ir naujasis Elektrėnų blokas gamins elektrą už konkurencingą kainą, bei nebereikės ekonomiškai skatinti kitų Lietuvos elektrinių. O jei, duok dieve, turėsime ir savo skalūnines dujas, kris ir gamtinių dujų, ir elektros kaina, nes naudosime elektros gamybos pajėgumus, kuriuos turime, bet dabar nenaudojame, nes neturime pigių dujų.
Netikiu, kad dujų kaina ilgai bus tokia didelė – ilgainiui ji turi sumažėti.
Tik reikia, kad valstybė privačiam kapitalui sudarytų konkurencingas sąlygas, nes šimtaprocentinė priklausomybė nuo vieno tiekėjo praktiškai ne tik dujų, bet ir šilumos bei elektros sektoriuose – tragedija, o monopolistas – ar tai bus Rusija ar JAV – kainas nustatys, kokias nori. Juk dabar dujas perkame tris keturis kartus brangiau, nei jos kainuoja JAV.
Bet AE, mano manymu, per didelė finansinė rizika, palyginti su kitomis alternatyvomis. O ką už 4-5 mlrd. eurų ir kur kas anksčiau nei AE (juk ji pradėtų veikti tik po 2020-ųjų) galima pastatyti, pasirinkimas didžiulis.
VEIDAS: Tai ar visai netikite branduolinės energetikos atgimimu Europoje?
Ž.M.: Nesu “prieš” ar “už” branduolinę energetiką, bet manau, kad Europoje jos liks mažai. Švedijoje baigiamas projektas, dėl kurio sprendimas priimtas prieš dešimt metų, kai elektros kainos buvo didesnės ir projektas, prognozuoju, bus nepelningas. Bet švedams, kaip ir branduolinę energetiką vystantiems suomiams, nereikia jaudintis, nes rizika tenka ne mokesčių mokėtojams – ją prisiėmė didelės kompanijos, valstybė mainais joms nieko negarantavo. Prancūzijoje baigiamas AE projektas, bet daugiau jų neplanuojama. Net Jungtinė Karalystė su savo ekonominiais pajėgumais ir žinodama, kad dalis anglies ir atominės energetikos objektų turi būti uždaryti po kelerių metų, naujos atominės statyti dar nepradėjo, nes tai yra labai brangu netgi turtingai valstybei. Beje, Jungtinėje Karalystėje nurodomos AE projekto kainos dvigubai didesnės nei Lietuvoje ir, tikiu, kad tikra kaina yra britiškoji. Vokietija apskritai atsisako atominės energetikos. Kaliningrade irgi visiškai neekonomiška statyti atominę, nes čia jau pastatytos dvi naujos dujinės elektrinės ir yra elektros perteklius. AE statoma eksportui, bet Europoje elektros deficito dabar nėra, atvirkščiai – pasiūla viršija paklausą, nes padaugėjo žaliosios energetikos, o pramonė išeina iš Europos į kitus regionus. Bet Rusija didelė ir turtinga šalis, tad gali leisti sau pralošti kažkiek pinigų. Beje, jei Kaliningrade bus pastatyta AE, regione tikrai bus daug pigios elektros energijos.
VEIDAS: Tačiau ekspertų išvadose dėl VAE projekto prognozuojamas elektros energijos poreikio augimas tiek regione, tiek Lietuvoje.
Ž.M.: Elektros naudojimo efektyvumas tiek pramonėje, tiek ir namų ūkiuose per paskutinius penkerius metus labai padidėjo. Atsirado naujų energiją taupančių technologijų naujos kartos šaldytuvuose, televizoriuose, o iPadams, kuriuos vis dažniau naudojame vietoj televizorių, reikia mažiau elektros energijos.
Skeptiškai vertinu prognozes, kad Lietuvos industrijos plėtra susijusi su elektros energijos naudojimu – niekas Lietuvoje nestatys įmonių, priklausomų nuo dujų ir elektros, nes čia nėra resursų, o pasaulyje yra šimtai vietų, kur jų yra. Jei turėtume pramonę, kur gamyboje reikia labai daug elektros energijos ir norėtume paremti darbo vietas, žinoma, valstybė galėtų paremti naujų elektros generavimo objektų statybą subsidijomis. Bet mes neturime tokios pramonės, daug ką importuojame. Tad mums reikia gerai paskaičiuoti, kas labiau apsimoka – atominė, dujų ar anglies elektrinė ir pasiųsti signalą privačioms tuo užsiimančioms kompanijoms, kad jos to imtųsi.
VEIDAS: Minite, kad kitos alternatyvos racionalesnės nei AE. Kurios konkrečiai?
Ž.M.: Galima statyti elektros jungtis, galima sudaryti sąlygas privačiam kapitalui pastatyti elektrines, pavyzdžiui, ir anglimi kūrenamą šiuolaikinę jėgainę su moderniomis CO2 gaudyklėmis galima pastatyti tris keturis kartus pigiau ir mažesne rizika nei AE. Valstybė galėtų paskatinti skalūninių dujų išgavimą ir tą reiktų daryti kuo greičiau. Šilumos ir elektros gamybos sujungimas kogeneracinėse elektrinėse, biokuro dalies didinimas, energetikos naudojimo efektyvinimas turi būti valstybės prioritetas. Energetikos išteklių racionalus vartojimas – tai pigiausia, ką galime padaryti. Valstybė turi investuoti į energijos paklausos mažinimą ją efektyviau naudojant, į namų šiltinimą, ką ir daro, tik reikia tai daryti sparčiau, nes esame labai neefektyvūs.
VEIDAS: O kokia jūsų nuomonė apie žaliosios energetikos plėtrą?
Ž.M.: Tai ES standartai, ir mes turime jų laikytis, nes juk daug ką darome ES pinigais. Bet esmės tai nekeičia, nes tai nėra strateginis klausimas – negali ant saulės ar vėjo statyti savo nacionalinės energetikos kortos, nes saulė ne visuomet šviečia, o vėjas ne visuomet pučia. Reikia bazinės elektros gamybos, o tai yra dujos arba anglis ir net ne atominė energija. Ji padeda balansuoti sistemą, bet jei norime, kad ji būtų diversifikuota, su mažomis elektrinėmis, reikės, kad visi pajėgumai būtų sujungti į vieną lanksčią sistemą – jei nepučia vėjas, išjungti vėjo jėgaines ir įjungti kitas, o atominės jėgainės paprastai nelabai gali reaguoti į šiuos pokyčius. Tad jei norime diversifikuoti energetikos gamybą, AE nėra sprendimas.
Dar vienas akivaizdus AE įsipareigojimų brangumo pavyzdys – tokių elektrinių stabdymas bei su tuo susiję aplinkosaugos klausimai. Europoje patirtis įrodo, kad tai yra labai brangu – Ispanijoje sustabdė, Prancūzijoje šiais metais pradeda stabdyti, nes yra labai daug žaliosios energijos ir pirmenybė teikiama jai. Mes gi kol kas net nesugebame uždaryti esamos.
Kita vertus, vystant žaliąją energetiką reikia neužmiršti efektyvumo, kad neprisiimtume jos per daug, kaip kad Ispanijoje, kur nepamatuota saulės energetikos plėtra elektros sistemą privedė vos ne iki bankroto, nors saulės ten daugiau nei Lietuvoje. Mano manymu, Lietuvoje saulės ir vėjo energetikos turėtų būti mažiau, biomasės daugiau, bet apskritai kuo mažiau žaliosios energetikos, tuo ekonomiškai efektyviau.
VEIDAS: Tai koks būtų Jūsų patarimas Lietuvos Vyriausybei?
Ž.M.: Visų pirma, emocijas ir geopolitiką atskirti nuo finansų. Buvome branduolinė valstybė, bet nebesame, turėjome šį konkurencinį pranašumą, bet nebeturime. Tai, kad turėjome AE, nebegali būti veiksnys apsisprendžiant dėl naujos AE projekto. Pradedame faktiškai nuo nulio ir juo ilgiau ginčijamės, tuo labiau pralaimime, nes kiti tuo metu juda į priekį, o mes ne.
Į energetiką reikia žiūrėti labai racionaliai ir ekonomiškai, nes yra šalių, kurios priėmę neteisingą sprendimą prieina iki bankroto. Svarbiausias klausimas – kas prisiima riziką už energetinius projektus, o mokesčių mokėtojų pinigais rizikuoti negalima – valstybė turi tik sudaryti sąlygas privačiam kapitalui vystyti energetikos projektus. Reikia diversifikuoti energetiką ir ieškoti pigiausio varianto. AE – akivaizdžiai per didelis finansinis įsipareigojimas Lietuvos valstybei.
Juolab neaišku, kaip toliau augs mūsų ekonomika, jei ir toliau prarasime tiek gyventojų.  Aš netgi nemanau, kad elektra ar dujos yra didžiausia Lietuvos problema. Didžiausia problema – kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Bet tai jau kita tema.

Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujama darbo grupė praėjusią savaitę pristatė savo  išvadas dėl energetikos perspektyvų. Teigiama, kad kainų didėjimą elektros ir šilumos sektoriuje sulėtintų ekonomiškai pagrįstas, diversifikuotas ir subalansuotas skirtingų kuro rūšių bei skirtingų tiekimo šaltinių, tarp kurių vietos gali būti ir branduolinės energetikos plėtrai, naudojimas, be to, energetikos projektai neturi būti politizuoti.
Deklaracija, kuriai niekas neprieštarautų. Ar tai reiškia, kad ši Vyriausybė tęs Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą, ar atvirkščiai, “Veidas” teiraujasi J.Neverovičiaus.
J.N.: Darbo grupė po išsamios analizės priėjo prie išvados, kad dabartinis VAE modelis nesugebėtų konkuruoti rinkoje, o tai reikštų, kad valstybė per subsidijas ar tarifą turėtų finansuoti projektą. Su tuo negalime sutikti. Mūsų rekomendacijos krypsta į tą pusę, jog projektas galėtų būti plėtojamas, tik atsisakant valstybės paramos, kad jis neužgultų paprastų elektros energijos vartotojų pečių. Turėtų būti realus regioninių partnerių dalyvavimas, būtina maksimaliai pagerinti projekto finansavimą. Projektą galėtume įgyvendinti tik su sąlyga, kad visuomenė jam pritartų.
VEIDAS: Ar tai reikštų naują referendumą?
J.N.: Deklaracijos dėl papildomo referendumo poreikio, kai net neturime aiškumo dėl projekto, yra ankstyvos. Klausimo esmė – kad sugebėtume paaiškinti visuomenei, kokia Lietuvos situacija, kokios savarankiškos elektros gamybos galimybės, ir pasiūlyti optimaliausią variantą. Beje, dar neseniai dauguma mūsų piliečių rėmė branduolinę energetiką. O referendumo rezultatai tiesiogiai suinteresuotose savivaldybėse buvo palankūs VAE. Šią visumą reikėtų įvertinti. Bet pirmiausia reikia visuomenei teikti visą informaciją.
VEIDAS: Baigusi kadenciją Vyriausybė tikino, kad projekte numatyti pigiausi įmanomi skolinimosi būdai ir valstybės pinigų VAE projektui (bent jau tiesiogiai) nebus naudojama. Darbo grupė kartoja tą patį. Tad kur tie esminiai skirtumai – kaip projektą būtų įmanoma atpiginti, užsitikrinti dar pigesnį skolinimąsi?
J.N.: Visų pirma projektas neįmanomas įgyvendinti vienos Lietuvos lėšomis ir pastangomis. Lig šiol apsiėmėme visus parengiamuosius darbus atlikti ir finansuoti vieni, o būtina sąlyga, kad tai darytų visi projekto partneriai kartu. Ankstesnė Vyriausybė bandė padaryti šį projektą lietuvišku projektu. VAE apsiėmė plėtoti projektą pati, ir tai, manau, buvo klaida, nes tarp partnerių trūko pasitikėjimo. Visą laiką buvo Lietuva ir kitoje pusėje stalo latviai, estai. O reikėjo, kad visi kartu dirbtų prie šio projekto ir ne vien Lietuvos pusė neštų finansinę naštą – mokėtų teisininkams, konsultantams ir taip toliau.
Antra, reikia kalbėti su strateginiu investuotoju “Hitachi” apie finansiniu požiūriu geresnes projekto sąlygas. Būtina kartu su strateginiu investuotoju ir regioniniais partneriais užtikrinti maksimalų projekto finansavimą mažiausiomis lėšomis iš tarptautinių finansinių institucijų bei eksporto kredito agentūrų. Taip pat norėtume matyti ilgalaikį “Hitachi” pasiryžimą investuoti Lietuvoje, ir nebūtinai tik energetikos srityje.
VEIDAS: Ar deramasi dėl Lenkijos grįžimo į VAE projektą?
J.N.: Tai atviras klausimas.
VEIDAS: Kaip prognozuojate tolesnius Lietuvos santykius su “Gazpromu”? Ar Lietuva tikrai nesutiks su sąlygomis, kurios nurodytos į viešumą prasprūdusiam “Gazpromo” siūlymui, kad mainais už mažesnę dujų kainą praktiškai turėtume atsisakyti suskystintų dujų terminalo?
J.N.: Mūsų interesas – tai nepriklausomas dujų perdavimo sistemos operatorius ir nuo 2014 m. pabaigos alternatyvus gamtinių dujų tiekimas per Klaipėdos suskystintų dujų terminalą. Vyriausybė darys viską, kad tas projektas būtų įgyvendintas ir kad galėtume atsigabenti pigesnių dujų.
Nors ir nesutinkame su taikomomis kainomis, vertiname ligšiolinį bendradarbiavimą su mūsų lig šiol vieninteliu dujų tiekėju. Ir ateityje jis liks vienas iš jų, todėl ir siekiame dialogo. Mūsų tikslas – užtikrinti europinę kainą ir alternatyvas.
O dėl to paskelbto rašto – nežinau, kas jį paskelbė, kodėl paskelbė, kas jį parašė. Jei žinote, ten siūlau ir kreiptis komentaro.
VEIDAS: Kaip vertinate dalies visuomenės nuomonę, kad skalūnų dujas žvalgyti turi Lietuvos bendrovė, o užsieniečiai, jei dujos bus išgaunamos, pelną susižers sau, bet ne skirs Lietuvai?
J.N.: Manau, konkursą, kurį paskelbė dar ankstesnė Vyriausybė, reikia užbaigti. O teisinė skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos aplinka turėtų būti sureguliuota, kad atitiktų aukščiausius gamtosaugos ir maksimalios naudos Lietuvos valstybei standartus. Teisinės bazės tobulinimas ir kontrakto pasirašymas vienas kitam netrukdys, nes kontraktas nekeičia įstatymo. Bet jei nežvalgysime, tai ir nežinosime, ką turime.
VEIDAS: Ar logiška, kad Lietuva, maža šalis, koncentravosi į milžinišką ir brangų AE projektą, nors labiausiai “kanda” ne elektros, o šilumos kainos?
J.N.: Šilumos ūkio pertvarka įvardyta kaip šios Vyriausybės prioritetas. Dar šios ES finansinės perspektyvos lėšų likučius nukreipsime į biokuro katilus ir šilumos trasų renovavimą, daug ženklesnės sumos bus numatytos 2014–2020 m. Kad sumažintume šilumos kainas, turėtume paremti atsinaujinančių šaltinių energetikos būtent biokuro pavidalu plėtrą.
VEIDAS: Ar jungtys su Lenkija ir Švedija bus baigtos pagal planą? Beje, ekspertai sako, kad norint realiai susijungti prie žemynine Europa reikia mažiausiai trijų jungčių.
J.N.: Man patinka jūsų optimizmas: vadinasi, jau tikite, kad bus pirma jungtis su Lenkija. Tai man skamba kaip muzika: kai prieš ketverius metus pradėjau dirbti su “LitPol Link” projektu, buvo labai daug garbingų žmonių, kurie netikėjo, kad bus nors viena. 2015 m. pabaigoje užbaigsime pirmą jungtį, o šį rudenį šnekėsime su partneriais Europoje, su Lenkija, kokių ir kiek jungčių dar reikia Baltijos valstybių sinchronizacijai.
VEIDAS: Kokios dujotiekio su Lenkija projekto perspektyvos?
J.N.: Projektą vykdančios įmonės kalba apie galimybę nutiesti dujotiekį iki 2017 m. Manau, sulauksime ir EK finansinio palaikymo, nes be jo tikrai nesugebėsime šio projekto įgyvendinti vien iš Lietuvos vartotojų kišenės.

Visagino atominė elektrinė būtų klaida. Nestatysime. Bet statysime, jei ji atpigtų. Tai ką Lietuva ketina daryti iš tikrųjų?

Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius eilinį kartą skundėsi buvęs ne taip suprastas. Šįsyk jo blaškymasis tarp to, ką jis norėjo pasakyti ir ką pasakė iš tikrųjų, gali itin brangiai kainuoti, nes ant svarstyklių padėtas didžiausias per visą nepriklausomybės istoriją Lietuvos projektas – Visagino atominė elektrinė (VAE). Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus vadovaujama darbo grupė lyg ir siūlė ne iš karto atsisakyti VAE, o pagerinti Lietuvos derybinę poziciją. Tačiau premjero abrakadabros gali bet kurį potencialų partnerį atšaldyti nuo noro su Lietuva imtis bendrų projektų.
Vis dėlto kuris scenarijus – su ar be atominės energetikos – tikrasis ir ką vienu ar kitu atveju tai reiškia Lietuvai?

Visagino AE: ar “ne” reiškia “taip”?
A.Butkevičiaus pareiškimas, kad Lietuva išlieka branduolinė valstybė, neva reiškia tik tai, jog dar ilgai tebeuždarinėsime Ignalinos AE, – juodasis humoras. Lyg čia Lietuva turėtų kitą pasirinkimą. Deja, iš tiesų artimiausius penkerius metus, kuriuos šiame “Krypčių” numeryje nutarėme paprognozuoti, neveikianti AE išliks vienu iš energetikos iššūkių ir išlaidų gavėjų, nes jos uždarymo darbai stringa ir brangsta.
Bet tikrai ne šią branduolinę dilemą kelis mėnesius sprendė darbo grupė su visu Energetikos institutu. Taip, ekspertų ir politikų konsiliumas priėjo prie išvados, kad VAE statant pagal ankstesnės Vyriausybės parengtą projektą jos gaminama elektros energija rinkoje būtų nekonkurencinga. Bet, kaip pridūrė J.Neverovičius, darbo grupės rekomendacijos krypsta į tą pusę, kad projektas galėtų būti plėtojamas, tačiau taip, jog šio projekto neefektyvumas neužgultų paprastų elektros energijos vartotojų pečių.
Taigi verdiktas – statytume, jei: pirma, oficialia sutartimi regioniniai partneriai latviai ir estai įteisintų dalyvavimą projekte ir užtikrintų projekto įgyvendinimo išlaidų bei atsakomybės pasidalijimą; antra, kartu su strateginiu investuotoju japonų “Hitachi” ir regioniniais partneriais būtų užtikrintas maksimalus projekto finansavimas mažiausiomis lėšomis iš tarptautinių finansinių institucijų bei eksporto kredito agentūrų; trečia, po to, kai patariamajame referendume 62,7 proc. balsavusiųjų VAE pasakė “ne”, kažkaip reikia visuomenę “pertikinti” ir gauti pritarimą pagerintam projektui. O partijos turėtų pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės energetikos strategijos.
Jei Vyriausybės sprendimas būtų kategoriškas “ne”, sunku būtų suvokti, kam tuomet viešai deklaruota, kaip būtų galima atpiginti projektą. Tai labiau panašu į diplomatišką ultimatumą projekto partneriams: arba dalijamės visas finansines sąnaudas ir atsakomybę, arba Lietuva atsisako projekto.
Kadangi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė VAE projektą laikė po paslapties šydu tol, kol suprato, kad referendumo neišvengs, o paskui ėmėsi pačių optimistiškiausių prognozių reklamos, tikėtina, jog VAE, kaip ir kai kurių kitų energetikos vizijų, nekonkurencingumą ketinta kompensuoti iš VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos) dalies tarife, o tai reiškia brangesnę elektrą. Na, gal iš tiesų strateginis investuotojas “Hitachi” gali labiau pasirūpinti investicijomis, gal iš tiesų reikėjo su partneriais iš karto steigti bendrą įmonę, įdėti po finansinį įnašą ir derybose dalyvauti sėdint vienoje stalo pusėje.
Tačiau buvęs energetikos viceministras Romas Švedas, dalyvavęs VAE projekto rengimo procesuose, įsitikinęs, kad tokie priekaištai – tik ieškojimas preteksto nestatyti VAE: “Juk partneriai pasakė, kad dalyvauja projekte, ir nuosekliai dalyvavo jį rengiant, tad dar kokia sutartis esmės nekeistų. O keliems partneriams rengiant verslo projektą, natūralu, kad partneriui šeimininkui tenka daugiau darbų, bet visi jie fiksuojami, po to įvertinamos patiriamos išlaidos ir tai, kaip kapitalo dalis, įkalkuliuojama į būsimą įmonę kaip įneštas kapitalas. Taip būtų buvusios įvertintos ir poveikio aplinkai vertinimo, ir kitos išlaidos, ir infrastruktūra.” Dėl japonų pasiryžimo dalyvauti projekte abiem pusėms palankiomis sąlygomis jam taip pat nekyla jokių abejonių.

“Žinoma, tai komercinis projektas, jis turi būti konkurencingas, negali tapti našta valstybei. Bet techniniai dalykai negali būti pretekstas projekto neįgyvendinti. Jei atsiranda problemų – reikia duoti projektą rengiančiai komandai užduotį jas spręsti. Norime sumažinti Lietuvos išlaidas? Tai svarstykime, gal galime mažinti Lietuvos dalį projekte”, – siūlo R.Švedas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visi Baltijos jūros uostuose statomi suskystintų dujų terminalai dėl vienokių ar kitokių priežasčių veikiausiai bus užbaigti vėliau, nei planuojama.

Nuo Svinouiscio uosto Lenkijoje, pro Lietuvos Klaipėdą, iki Mugos ir Inko uostų Suomių įlankoje – visur, kur pradedama ar planuojama statyti suskystintų dujų terminalus, turinčius sukurti dujų rinką ir išlaisvinti vartotojus nuo “Gazpromo” monopolijos diktato, susiduriama su bankrotais, teismais, ginčais ir neišvengiamu projekto vėlavimu.

Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius nepraranda optimizmo, kalbėdamas apie jau kelis mėnesius nuo grafiko atsiliekančią Klaipėdos suskystintų dujų terminalo (SGD) statybą. Praėjusį ketvirtadienį susitikęs su Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos parlamentarais jis patikino, kad jeigu per artimiausią mėnesį ar du pavyks išspręsti teisme sustabdytą bendrovės „Klaipėdos nafta“ vykdomą 20 km ilgio dujotiekio, turinčio sujungti terminalą ir magistralinius vamzdynus, pirkimo procedūrą, tai ir pats dujotiekis, ir be jo veikti negalintis terminalas būsią pastatyti laiku.
Analogiškus patikinimus prieš porą savaičių susitikime su SGD terminalo priežiūros komisija dalijo ir „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius Rokas Masiulis, ir premjeras Algirdas Butkevičius. Pastarasis aiškino, kad yra kreiptasi į Aukščiausiąjį Teismą, prašant paskirti bylos nagrinėjimui trijų teisėjų komisiją. „Tai yra strateginis valstybės projektas, apie kurį žino ir teisėjai, – aiškino premjeras. – Jie irgi prisiims atsakomybę, priimdami sprendimus. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad viskas (SGD terminalo statyboje) vyks pagal planą.“
Bet su teisminiais ginčais dėl tokios apimties užsakymų praktiškai susidūrę specialistai optimizmu nedega. „Pasakiau ministrui J.Neverovičiui, jog taip nebus, kad pavyktų dujotiekį nuo SGD terminalo iki magistralinio dujotiekio pastatyti laiku, ir galiu kirsti su juo lažybų, kad dujotiekio statybos konkursą laimėjusi vokiečių įmonė „PPS Pipeline Systems“ tikrai ras būdų, kaip arba uždelsti statybų grafike numatytą dujotiekio atidavimą, arba gerokai užkelti kainą, kurią pasiūliusi laimėjo konkursą“, – „Veidui“ sakė Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, buvęs Klaipėdos uosto direktorius Eugenijus Gentvilas.
Pasak Seimo nario, šiuo metu terminalo statybos padėtis tokia: uosto gilinimo darbai vyksta pagal grafiką ir bus užbaigti laiku; sutartis dėl krantinės statybos su Latvijos įmone pasirašyta ir darbai turi prasidėti pagal grafiką; laivas-suskystintų dujų saugykla statomas pagal grafiką ir bus atplukdytas laiku.

Dujotiekis įstrigo teismuose

Įstrigo tik dujotiekio statyba: dėl teismuose užginčytų konkurso rezultatų, užuot pradėta, kaip planuota, šių metų sausio mėnesį, ji dabar keliasi kažkur į vasarą ar dar vėliau. „Kad laimėtų dujotiekio statybos konkursą, kurio vienintelis kriterijus buvo kaina, „PPS Pipelines Systems“ nuleido savo pasiūlymo kainą nuo 200 mln. iki maždaug 100 mln. Lt, – aiškina E.Gentvilas. – Bet tokių stebuklų su kainomis nebūna. Todėl ir sakau, kad vokiečiai arba statybų eigoje pakels kainą, arba užtęs darbus, bet tikrai niekaip nespės baigti dujotiekio iki 2014 m. spalio 1-osios. Jeigu statybos būtų prasidėjusios kaip planuota, statytojai darbams būtų turėję maždaug 20 mėnesių. Dabar jau balandis, o dar viskas teismuose. Tarkime, jeigu viskas bus taip gerai, kaip žada ministras, ir per mėnesį viskas išsispręs, tai dujotiekio statybos sutartis geriausiu atveju bus pasirašoma gegužę. Statybininkams liks geriausiu atveju tik 17 mėnesių. O jeigu teismai nesibaigs ir bus apeliacijos?“
Dujotiekį iki 2014 m. spalio 1 d. reikia pabaigti, nes tuo metu į Klaipėdą jau bus atplukdytas laivas-saugykla pradėti du mėnesius truksiančių terminalo bandymų: bus užpirkta 30 mln. Lt vertės bandomoji partija dujų, kurios bus paleistos jungiamuoju dujotiekiu į magistralinius tinklus. Nuo 2014-ųjų gruodžio 3 d. turi prasidėti SGD terminalo eksploatavimas normaliu režimu. Bet jeigu dujotiekis laiku nutiestas nebus, laivas-saugykla tuščiai stovės prie naujosios krantinės Klaipėdos uoste, „Klaipėdos naftai“ kasdien mokant po 492 tūkst. Lt už jo nuomą. Vien dėl to kiekvienas mėnesis dujotiekio statybos darbų uždelsimo reikštų 14,7 mln. Lt nuostolių.
Dujotiekio statybos konkursas įstrigo tada, kai jį pralaimėjusi vokiečių bendrovė „PPS Pipeline Systems“ užginčijo rezultatus Viešųjų pirkimų tarnyboje, nurodydama, esą rengėja – „Klaipėdos nafta“ jau konkursui vykstant pakeitė vertinimo kriterijus, vietoj darbų trukmės ir kainos palikdama tik mažiausios kainos kriterijų. Į „Klaipėdos naftos“ protestus, esą vokiečių pretenzijos nepagrįstos, nes konkurso sąlygose liko konkreti darbų pabaigos data – 2014 spalio 1 d. ir visi dalyviai tai žinojo, VPT neatsižvelgė ir liepė iš naujo kartoti konkurso procedūras. Dabar jau laimėjo vokiečiai, kone dvigubai sumažinę pasiūlymo kainą. Tačiau tada konkurso rezultatą teismui apskundė jau pralaimėjęs lietuvių konsorciumas, sudarytas iš „Kauno dujotiekio statybos“ ir „Šiaulių dujotiekio statybos“. Teismas kovo 8-ąją dujotiekio tiesimo pirkimo procedūrai pritaikė laikinosios apsaugos priemones ir ją sustabdė. Tada jau „Klaipėdos nafta“ kreipėsi į teismą, prašydama sustabdymą atšaukti. Nors „Klaipėdos naftos“ vadovas R.Masiulis tikėjosi, kad teismas priims sprendimą per tris dienas, praėjo jau trys savaitės, ir kol kas – jokių teigiamų postūmių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Litgrid“ grupės pajamos 2012 metais buvo 508,4 mln. litų, o pelnas iki apmokestinimo – 31 mln. litų. Elektros perdavimo sistemos operatoriaus svarbiausi pagrindinės veiklos – energijos persiuntimo patikimumo – rodikliai prilygsta Europos elektros perdavimo įmonių geriausiems rezultatams.

„Svarbiausi „Litgrid“ tikslai – patikimas elektros perdavimas ir strateginių projektų įgyvendinimas. Dirbant tokius atsakingus ir visai šaliai svarbius darbus, ypač svarbu darbuotojų komandos profesionalumas, atsakomybė ir pasišventimas tikslui. Pernai dirbome efektyviau ir veržliau, todėl metus baigėme pelningai, o strateginiuose elektros projektuose per metus pasistūmėjome tiek, kad šiais metais jau pradedame jų įgyvendinimą“, – sakė „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys.

2012 m. toliau vyko tarptautinių elektros jungčių „LitPol Link“ ir „NordBalt“ planavimo darbai, pabaigtos mokėti kompensacijos pagal servituto nustatymo sutartis žemės sklypų savininkams, kurių nuosavybė patenka į elektros jungčių tiesimo trasas. Švedijoje pagaminta daugiau kaip 100 km „NordBalt“ jūrinio kabelio, tarptautinio konkurso būdu atrinktas svarbiausio „LitPol Link“ jungties įrenginio – nuolatinės srovės intarpo – gamybos ir įrengimo rangovas.

„Siekdami kuo išsamiau pristatyti vykdomus ir planuojamus projektus gyventojams, praėjusiais metais surengėme daugiau kaip pusšimtį susitikimų su bendruomenėmis. Mums svarbu, kad visai šaliai svarbūs projektai, kuriuos įgyvendiname, būtų suprantami ir priimtini žmonėms, kurių kaimynystėje drieksis naujos elektros perdavimo linijos“, – sako V. Poderys. Gyventojams buvo teikiama informacija apie vykdomų infrastruktūros projektų eigą, elektromagnetinius laukus, jų poveikį, pristatytas Lietuvos elektros perdavimo tinklo plėtros planas, rengti vieši seminarai apie elektros rinkos plėtrą Lietuvoje ir regione.

Įgyvendinant Baltijos energijos rinkų sujungimo planą (BEMIP) 2012 m. birželio mėnesį įsteigta Šiaurės šalių elektros biržos „Nord Pool Spot“ Lietuvos prekybos zona. Pirmojo veiklos pusmečio rezultatas pademonstravo pokyčius elektros importo struktūroje, – vis daugiau elektros importuojama iš Estijos ir Šiaurės Europos valstybių.

Pernai LR Vyriausybė nutarimu įgaliojo „Litgrid“ įgyvendinti Lietuvos elektros energetikos sistemos sujungimo su kontinentinės Europos elektros tinklais planą. Įgyvendinant šį strateginį projektą „Litgrid“ kartu su Latvijos ir Estijos elektros perdavimo sistemų operatoriais rengia Baltijos valstybių energetinių sistemų sujungimo su kontinentinės Europos tinklais techninių sąlygų ir galimybių studiją, kurios rezultatai bus pristatyti 2013 m. pabaigoje.

„Litgrid“ tęsia Jaunųjų specialistų programą. Bendradarbiaujant su universitetais atrenkami gabiausi studijas baigiantys jaunuoliai kviečiami pradėti savo karjerą centrinėje šalies elektros energetikos įmonėje. „Jauni žmonės ne tik turi galimybę perimti geriausių energetikos specialistų patirtį, bet ir ruoštis valdyti šalies elektros energetikos sistemą, kuri po 2015 – ųjų bus geriausiai sujungta sistema su kitomis Europos elektros sistemomis. Tai iššūkis, kuriam jau dabar ruošiamės ”, – sakė V. Poderys.

Pagrindiniai „Litgrid“ grupės veiklos rodikliai
2012 m.
2011 m.
Pajamos
508,4 mln. Lt
434,8 mln.
Pelnas iki apmokestinimo
31 mln. Lt
-19,7 mln.
EBITDA marža
30,5 proc.
25,6 proc.
Investicijos
140,3 mln. Lt
159,9 mln. Lt
Vidutinė nuosavo kapitalo grąža
1,6 proc.
-0,9 proc.
Vidutinė turto grąža
1 proc.
-0,7 proc.
Elektros persiuntimo patikimumo rodiklis END (dėl sistemoje įvykusių atsijungimų neperduotos elektros energijos kiekis)

7,36 MWh

7,55 MWh

„Litgrid“ grupės pajamos 2012 m. išaugo 16,9 proc. iki 508,4 mln. litų. EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) siekė 30,5 proc. – 155,3 mln. litų.

Grupės investicijos per metus buvo 140,3 mln. litų. Daugiausia – 69 proc. – investuota į perdavimo tinklo rekonstrukciją ir plėtrą, 31 proc. – į strateginių projektų įgyvendinimą.

„Litgrid“ grupės turto grąža išaugo nuo -0,7 iki 1 proc., nuosavo kapitalo grąža augo nuo -0,9 iki 1,6 procento.

„Litgrid“ aukštos įtampos elektros perdavimo tinklais šalies poreikiams 2012 m. perdavė 9 239 mln. kilovatvalandžių (kWh) elektros energijos. Tai sudarė 43,2 proc. „Litgrid“ grupės pajamų.

„Litgrid“ grupę sudaro Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“, Lietuvos energijos išteklių birža „Baltpool“ ir elektros įrenginių techninę priežiūrą atliekanti bendrovė „Tetas“.

Daugiau informacijos apie metinius „Litgrid“ grupės rezultatus rasite čia:
http://www.litgrid.eu/index.php?638841562

Skirtingos šildymo perspektyvų dėlionės Vilniui ir Kaunui.

Nors pavasariui artėjant šiluma centrinio šildymo sistemos vartotojams dėl palengva krintančios gamtinių dujų kainos formaliai pinga, tačiau vėsus pavasaris sąskaitoms aptirpti neleidžia. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija jau paskelbė, kad gyventojų mokesčiai šilumos tiekėjams už besibaigiantį kovą turėtų prilygti rekordinėms vasario mėnesio išlaidoms: už 60 kvadratinių metrų ploto butą įprastiniame nerenovuotame dujomis šildomo didmiesčio daugiabutyje teks pakloti vidutiniškai apie 450 Lt. Tokiuose daugiabučiuose tebegyvena maždaug 60 proc. vilniečių ir kauniečių.
Skaičiuojama, kad šių dviejų miestų savivaldybės suvartoja apie 40 proc. šalies šilumos energijos poreikio. Tačiau būtent didmiesčių gyventojų Vyriausybė, savo dėmesį nukreipusi į šilumos ūkį, artimiausiais metais paguosti nežada: pasak snieguotą Lietuvos pavasarį į žaliuojančią Gran Kanariją iškeitusio premjero Algirdo Butkevičiaus, šiluma vilniečiams ir kauniečiams geriausiu atveju galėtų atpigti po dvejų trejų metų. O blogiausiu?

Parama miestiečių dalios nepalengvins

Šimtadienį atšventusi Vyriausybė yra parengusi strateginį energetikos pertvarkos planą, kuriame atsižvelgiama į pernai Europos Parlamento priimtą direktyvą, įpareigojančią kiekvieną Europos Sąjungos valstybę turėti nacionalinės kogeneracinės plėtros planą. Negana to, ji parengė netgi ne vieną, o du šilumos ūkio pertvarkos planus. Pirmajame numatyta šildymui naudoti 30 proc., antrajame – iki 50 proc. biokuro. Tam tikslui Lietuvos šilumos ūkio pertvarkai iš ES 2014–2020 m. finansinės paramos tektų atidėti daugiau kaip 300 mln. Lt. O jei Vilniaus ir Kauno savivaldybės leistų sau naujų stambių, realiai šildymo kainas galinčių paveikti kogeneracinių elektrinių statybas, lėšų prireiktų mažiausiai antra tiek.
Šiame fone praėjusios savaitės nutarimas 40 mln. Lt nepanaudotų 2007–2013 m. laikotarpio ES paramos lėšų skubiai nukreipti katilinių ir termofikacinių elektrinių modernizavimo ir statybos projektams atrodo kuklokai, tačiau bent jau demonstruoja gerą valią ir atsigręžimą į šilumos ūkio problemas. Praėjusiai Vyriausybei ekspertai kone visą kadenciją badė nosimi, kad gyventojus smaugia ne elektros energijos, o pirmiausia šildymo kainos. Bet veltui, nes tai turėjo mažai ką bendra su tolimos ateities Visagino atominės elektrinės vizija, kuri pati savaime šildymo problemos nesprendžia. Šildymo kainos Vilniuje ir Kaune kol kas tiesiogiai priklauso nuo gamtinių dujų, kuriomis kūrenamos didžiosios termofikacinės elektrinės, kainų, o joms padaryti poveikio praėjusios kadencijos Vyriausybei taip ir nepavyko.
Kadangi pretendentai į jau minėtą 40 mln. Lt „krepšį“ gali tikėtis daugiausiai 6 mln. Lt paramos (su sąlyga, kad patys pridės dar mažiausiai tiek pat), toks „gelbėjimo ratas“, kaip minėjo ir ūkio ministrė Birutė Vėsaitė, greičiausiai tiks nebent brangiai šiandien už šildymą mokančioms smulkioms savivaldybėms. Tą patį pakartojo ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius: „Šiuo atveju kalbame ne apie didelius projektus, ne apie didmiesčius, o apie mažesnes savivaldybes.“

Pirmosios kregždės nenudžiugino

Didmiesčiuose, kaip rodo patirtis, privataus verslo iniciatyva pradėjusios veikti biokurą deginančios jėgainės šildymo kainoms esminės įtakos nedaro. Naujausias pavyzdys – pernai Kaune pradėjusi veikti naujai pastatyta 20 MW galios „GECO investicijų“ jėgainė, žiemą tenkinanti apytiksliai 8 proc. kauniečių šilumos poreikio. Šilumos kilovatavalandę miestui ji parduoda vos 2 ct pigiau nei dujomis kūrenama Kauno termofikacinė elektrinė. Kitaip sakant, šioje biokuro jėgainėje gaminama šiluma miestiečiams kainuoja ne garsiai biokuro lobistų išreklamuotu trečdaliu, o vos dešimtadaliu pigiau. Perskaičiavus „GECO Kaunas“ elektrinės gaminamos šilumos įtaką galutinei Kauno šilumos tiekėjo kainai, ji tesudaro vos 2,3 proc.
Naujosios elektrinės savininkai nė nebando slėpti: jei rinka brangiausiai už šildymą iš didmiesčių mokančiame Kaune leidžia įdėtas investicijas susigrąžinti greitai (per dvejus ar net pusantrų metų), tai kodėl jie turėtų laukti ilgai? Juk Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigoja supirkti šilumą iš nepriklausomų tiekėjų, jei jų siūlomos šilumos kaina yra mažesnė už stambiųjų šilumos gamintojų palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas. Kiek kaina turėtų būti mažesnė – nenurodoma.
Nenuostabu, kad šių metų pradžioje „Senukų“ įkūrėjo Augustino Rakausko iš dalies valdoma bendrovė „GECO Investicijos“ atskleidė savo planus dar vieną naują biokuro jėgainę įkurdinti Vilniaus pakraštyje. Bendrovės tinklalapyje nurodoma, kad 25 MW katilinės statybas žadama baigti kitąmet, o investicija sieks 20–30 mln. Lt. Tačiau visam Vilniui žiemą apšildyti reikia daugiau kaip 600 MW galios katilinių, taigi „GECO investicijų“ planuojamas šilumos indėlis sostinėje būtų perpus kuklesnis nei Kaune – vos 4 proc. Toks nereikšmingas šilumos kiekis vargiai sumažintų sumas „Vilniaus energijos“ miestiečiams siuntinėjamose šildymo sąskaitose. Tiesa, patriotiškesni piliečiai galės pasiguosti tuo, kad dalis jų mokamų lėšų, šiuo metu atitenkančių rusiškų gamtinių dujų tiekėjui, nusės arčiau, Lietuvos verslininkų sąskaitose. Na, ir, žinoma, biokuro tiekėjų įmonėse sukurtomis darbo vietomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiandien energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius dalyvavo Briuselyje vykusioje Transporto, telekomunikacijų ir energetikos taryboje, skirtoje energetikos klausimams. Taryboje vyko ministrų diskusija dėl Europos Komisijos (EK) komunikato „Postūmis energijos vidaus rinkai“, kuriame Komisija ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų perkeliant ir įgyvendinant galiojančias ES energijos vidaus rinkos taisykles, kad iki 2014 m. būtų baigtas ES energijos vidaus rinkos kūrimas.

Taip pat buvo svarstytas EK pasiūlymas iš dalies keisti direktyvas, kuriomis nustatomi benzino ir dyzelinių degalų kokybės reikalavimai ir skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Dar vienas svarbus klausimas, kuris buvo aptariamas taryboje – EK komunikatas „2013 m. metinė augimo apžvalga“. Šiuo komunikatu vertinama pažanga ir iššūkiai įgyvendinant „Europa 2020“ strategiją.
„Kalbant apie vidaus energijos rinkos sukūrimą, svarbus veiksnys yra atsinaujinančių energijos išteklių plėtra ir integracija. Tačiau būtinas adekvatus ir gerai pasvertas valstybės pagalbos modeliavimas, siekiant kuo mažesnio rinkos iškraipymo subsidijomis. Energijos vartotojų konkurencingumas yra vienas iš tų svarbių elementų, kuriuo remiantis turime siekti kompromisinio varianto tarp atsinaujinančių energijos išteklių plėtros ir galimo su tuo susijusio energijos kainų padidėjimo“ – tarybos metu kalbėjo J. Neverovičius.
Diskutuojant dėl ES vidaus rinkos komunikato taip pat pabrėžta, kad infrastruktūros plėtra turi būti  vykdoma remiantis europinio solidarumo ir tiekimo saugumo principais. Šiemet bus sudaromas pirmasis europinis bendro intereso energetikos projektų sąrašas, į kurį pateksiantys energetikos infrastruktūros projektai ateityje galės gauti Europos Sąjungos finansavimą. Ši infrastruktūra tiesiogiai prisidės prie bendros rinkos sukūrimo, kuri užtikrins energijos tiekimo saugumą ir pagrįstas kainas vartotojams.
Svarstant EK pasiūlymą iš dalies keisti direktyvas, kuriomis nustatomi benzino ir dyzelinių degalų kokybės reikalavimai ir skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, ministras J. Neverovičius pažymėjo, jog šios direktyvos tikslų turime siekti apgalvotai ir ieškant priimtino sprendimo. Pasak jo, eidami šiuo keliu turime matyti ne tik aplinkosauginius, bet ir ekonominius, verslo bendruomenei bei žmonių užimtumui iškylančius iššūkius, todėl Lietuva remia pastangas siekti subalansuoto sprendimo.
Įvyko ministro J. Neverovičiaus susitikimai su ES Energetikos komisaru Giunteriu Oettingeriu bei Europos Parlamento nariu – AFET (Užsienio reikalai) komiteto nariu Jacek Saryusz-Wolski, taip pat Jungtinės Karalystės Valstybės sekretoriumi energetikai ir klimato kaitai Edwardu Davey, Danijos klimato, energetikos ir pastatų ministru Martin Lidegaard bei šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujančios Airijos ryšių, energetikos ir gamtinių išteklių ministru Pat Rabbitte.

Susitikime su J. Neverovičiumi energetikos komisaras G. Oettingeris akcentavo, kad Europos Komisija aktyviai dalyvaus Lietuvai derantis su „Gazprom“ dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo Baltijos šalyse. „Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas ir energetinių sistemų sujungimas su kontinentinės Europos sistemomis yra būtinos sąlygos funkcionalios bendros ES energijos rinkos sukūrimui, todėl Europos Komisija toliau garantuoja paramą Lietuvai derantis su trečiosiomis šalimis“ – po susitikimo su komisaru kalbėjo energetikos ministras J. Neverovičius.

Susitikime su komisaru G. Oettingeriu taip pat buvo aptarta artėjančio Lietuvos pirmininkavimo ES darbotvarkė energetikoje ir kartu su ES institucijomis planuojami bendri renginiai.

Susitikime su Europos Parlamentaru Jacek Saryusz-Wolski buvo aptarti Lietuvos pirmininkavimo ES tikslai. J. Neverovičius išreiškė viltį, kad būsimo pirmininkavimo metu Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijų darbas, siekiant bendrų tikslų, vyks itin sklandžiai.

Ministras su EP nariu aptarė svarbiausius Europos Sąjungos darbotvarkės ir aktualiausius energetikos klausimus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas alternatyvaus dujų tiekimo užtikrinimui – skalūnų dujų žvalgybos klausimams ir Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybai. Taip pat buvo aptarta Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo problematika ir branduolinės energetikos perspektyvos regione.

Susitikime su Jungtinės Karalystės Valstybės sekretoriumi energetikai ir klimato kaitai Edwardu Davey kalbėta ne tik apie artėjančio Lietuvos pirmininkavimo ES darbotvarkę, bet ir apie energetikos ateitį. E.Davey pabrėžė, kad sprendžiat energetinio saugumo, ekonomikos konkurencingumo ir net aplinkosauginius klausimus, ypatingą dėmesį skiria branduolinės energetikos plėtrai.

Kaip pagrindinis Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos revizuotojų klausimas išlieka atominės energetikos ateitis.

Naujoji Vyriausybė užsimojo revizuoti prieš pusmetį patvirtintą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją. Sudaryta darbo grupė, kuri turės pateikti siūlymus „dėl ekonomiškai optimalaus ir vartotojams palankaus apsirūpinimo elektros energija ir kitais energijos ištekliais“. Premjero sudarytai darbo grupei vadovaus energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, pavaduotoju paskirtas energetikos viceministras Algimantas Zaremba – tas pats, dėl kurio tinkamumo šiam postui laužomos ietys Seime.
Pasak opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus, normalioje Vyriausybėje A.Zaremba būtų atleistas „jau vakar“, tai yra vos sulaukus neigiamos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvados. Kartu A.Kubilius pripažino, kad J.Neverovičius skiriant abejotinos reputacijos viceministrą buvo „niekuo dėtas, nes ne jis viceministrą pasirinko“: A.Zaremba yra Darbo partijos deleguotas ir paklūsta savo partijos lyderio valiai.
Algirdo Butkevičiaus parašu patvirtintoje darbo grupėje taip pat dirbs puokštė kitų ministerijų viceministrų: ūkio – Marius Busilas, aplinkos – Almantas Petkus, žemės ūkio – Vidmantas Kanopa, susisiekimo – Arijandas Šliupas, finansų – Aloyzas Vitkauskas. Taip pat premjero patarėjas energetikos klausimais Tomas Garasimavičius, trys Energetikos ministerijos skyrių specialistai – Jūratė Čeikaitė, Tomas Lukoševičius ir Egidijus Purlys, Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė Gitana Grigaitytė ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkės pavaduotojas Danas Janulionis.
Populiariai ši strategijos revizijos darbo grupė vadinama žmonėmis, kuriems teks prisiimti atsakomybę spręsti, ar Lietuvai ekonomiškai naudinga statyti Visagino atominę elektrinę. Savo darbą ji privalo baigti per du mėnesius. Jeigu Vyriausybė pritars darbo grupės siūlymams, ši grupė taip pat turės iki 2013 m. balandžio 11 d. pateikti atitinkamų teisės aktų pataisų projektus.
„Vyriausybės sudaryta darbo grupė peržiūrės Nacionalinę energetikos nepriklausomybės strategiją ir, kruopščiai išanalizavusi VAE projektą, iki gegužės mėnesio pabaigos parengs ekonomiškai optimalią, labiausiai vartotojų interesus atitinkančią studiją“, – pabrėžia premjeras A.Butkevičius.
Būtent Visagino atominės elektrinės klausimas tampa esmine takoskyra planuojant skirtingais būdais Lietuvoje gaminamos elektros apimčių proporcijas. Mat jau minėtoje, pernai birželį priimtoje, Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje 2020 m. šalies elektros energijos gamybos balansas buvo suprojektuotas taip: 51 proc. atominės energijos, 21 proc. atsinaujinančių išteklių energijos ir 28 proc. – iš skirtingų šaltinių tiekiamų gamtinių dujų pagaminta elektros energija. Preliminariai numatyta, kad senuoju keliu – magistraliniais dujotiekiais iš „Gazpromo“ ir jo alternatyvomis – SGD tanklaiviais bei būsimuoju Lietuvos ir Lenkijos dujotiekiu atkeliaujančių gamtinių dujų elektros gamybai Lietuvoje būtų vartojama maždaug po lygiai, nors, logiškai mąstant, vargiai įmanoma suplanuoti po aštuonerių metų regiono dujų rinkoje vyrausiančias kainų tendencijas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastarosiomis dienomis pasirodė dvi naujienos energetikos sektoriuje, kurias vienu kartu verta aptarti pirmiausiai dėl to, kad jų poveikį neišvengiamai pajus kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Naujasis LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetas kreipėsi į Vyriausybę siūlydamas “apsvarstyti paskelbtų angliavandenilių (skalūninių dujų) išteklių naudojimo konkursų ištekliams žvalgyti ir išgauti tikslingumą“, o į strateginius postus, formuojant ir įgyvendinant energetikos politiką, paskirti (nors ministrė ir išsigynė savo parašu tai patvirtinusi) du „nomenklatūrininkai”. Tai Visagino atominės elektrinės valdybos nariais šviežiai tapę buvęs „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius, LEO LT Valdybos pirmininkas Rymantas Juozaitis, jau iki šiol iš energetikos sukaupęs milijonus, ir naujasis energetikos viceministras – R.Juozaičiui juos iš ES paramos padėjęs susikrauti buvęs Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius bei į VTEK nemalonę dėl su „Vilniaus energija“ susijusių interesų patekęs Algimantas Zaremba.

Vakar taip pat buvo atkreiptas dėmesys, jog Seimo Aplinkos komiteto kreipimasis dėl skalūninių dujų galėjo būti įtakotas vieno iš komiteto narių glaudaus ryšio su rusiškų dujų tiekėjais, kurie, beje, visiškai nesuinteresuoti mažesnėmis šių dujų kainomis vartotojams.

Čia norėtųsi priminti ne tik atsakomybę vartotojams, kurie per rinkimus maloninti pažadais apie lengvesnį gyvenimą, bet ir tai, kad vienas iš ES energetikos politikos tikslų – užtikrinti, jog visoje Europos Sąjungoje vartotojai turėtų kuo didesnį energijos šaltinių pasirinkimą, ir kad tarp tiekėjų – būtina konkurencija, taip užtikrinant mažesnes galutines išteklių kainas. Europos Parlamentas praėjusių metų lapkričio 21 d. rezoliucijoje dėl ekonominių skalūnų dujų gavybos Europos Sąjungoje aspektų taip pat yra pažymėjęs, jog  dujų rinkai tampant vis labiau pasauline, skalūnų dujų gavybos plėtra didins pasaulinę dujų konkurenciją. Taigi, skalūnų dujos padės sustiprinti klientų padėtį dujų tiekėjų atžvilgiu, todėl tai turėtų paskatinti kainų mažėjimą.

Naujieji VAE Valdybos nariai jau yra pademonstravę savo „rūpestį“ vartotojais. Vilniečiai puikiai atsimena praėjusį šildymo sezoną ir „Vilniaus energijos“ (iš kurios į Energetikos ministeriją ir atkeliavo A.Zaremba) manipuliacijas skaitiklių parodymais. Gyventojai spėjo pajusti ir įmonės, kurios akcininku (dar iki šio pirmadienio) buvo R.Juozaitis, ES lėšomis modernizuoto Vievio šilumos ūkio (kuriam šiluma dabar tiekiama iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose) “naudą”: po modernizavimo Vievio gyventojai už šilumą mokėjo dvigubai brangiau nei elektrėniškiai, nors šilumos šaltinis – ta pati rusiškomis dujomis mintanti elektrinė. Žodžiu, abi įmonės vartotojams gerai žinomos ir pagarsėjusios tuo, kad įsivėlė į nesibaigiančius ginčus dėl šilumos tiekimo kainų nustatymo.

Tad matant į valdžią ateinančius šiuos naujuosius (senuosius) energetikos veidus ir žinant jų verslo interesus, kyla pagrįstų abejonių, ar per ateinančius 4 metus Lietuva bent kiek priartės prie vieningos ES energetikos politikos, laisvos konkurencijos ir mažesnių dujų bei elektros kainų vartotojams. Nesinorėtų, kad belaukiant kol bus tesėti rinkimų pažadai, viskas dėliotųsi kaip patarlėje, kad akių neatvėrus, teks atvert kišenę.

Vieni iš prioritetinių Vyriausybės darbų energetikos srityje – ir renovacija, ir sprendimas dėl Visagino AE projekto tęstinumo – Energetikos ministerijai gali ir nepriklausyti.

Iš visų ministrų tinkamiausias pareigoms
Kone svarbiausias bruožas, krintantis į akis bendraujant su ministru Jaroslavu Neverovičiumi, – nepriekaištingai perimtos diplomatinės mokyklos pamokos. Jauniausias šios Vyriausybės ministras – jam 36-eri, pasak bendražygių, – žmogus be priekaištų, kurį išvesti iš kantrybės šansų nedaug.
O ankstesnei savo darbovietei, bendrovei „LitPol Link“, įgyvendinančiai parengiamuosius Lietuvos ir Lenkijos elektros energijos jungties statybos darbus, kurios akcijas perpus valdo lietuviškasis elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ ir analogiškas funkcijas Lenkijoje vykdanti „PSE Operator S. A.“, jis buvo tiesiog atradimas, o ne vadovas. Puikiai besijaučiantis tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje, turintis diplomatinio bendravimo patirties ir, kaip buvęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras, pakankamai įtakingas politiniuose koridoriuose.
Todėl kai J.Neverovičius, dar kaip pretendentas į energetikos ministrus, Prezidentūroje žurnalistų apsuptas, nesimaivydamas pareiškė besijaučiantis tinkamas ministro pareigoms – niekas to nepalaikė tuščiomis ir nepamatuotomis ambicijomis. Atvirkščiai: visiems buvo aišku, kad sunkiai formuojamai Vyriausybei tokia kandidatūra – tarsi gelbėjimo ratas.
Pirmiausia todėl, kad energetikos sektoriui vadovaujantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) siūlomas atstovas šiuo laikotarpiu gali turėti daugiau pranašumų nei trūkumų: juk premjeras Algirdas Butkevičius tvirtina remiantis tiek įsibėgėjusius Lietuvos–Lenkijos elektros linijos tiesimo parengiamuosius darbus, tiek iki šiol ekonominio atsipirkimo skaičiavimų variantų miglose skendintį Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sistemas jungsiantį vamzdį. Šiaip ar taip, persiorientuojant prie Vakarų Europos energetikos sistemų Lenkijos apeiti lietuviams niekaip nepavyks, o politiniai santykiai su šia kaimyne idiliškumu jau senokai nepasižymi.
Taigi šalies ekonomikai reikšmingą postą užimantis lenkų tautybės lietuvių diplomatas, kalbantis apie būtinybę energetikos klausimus kiek įmanoma labiau depolitizuoti, – labai patogi Lietuvai pozicija. Tikrai priimtinesnė nei LLRA kandidato atėjimas į kurią nors labiau „humanitarinio“ profilio ministeriją.
Beje, pats J.Neverovičius nėra LLRA partijos narys, bet sako labai vertinąs jam parodytą pasitikėjimą: „Jaučiu didelę atsakomybę, nes suprantu, kad būsiu vertinamas ne tik už savo, kaip energetikos ministro, priimtus sprendimus ir nuveiktus darbus, bet ir kaip pirmą kartą Lietuvos lenkų bendruomenės deleguotas atstovas į vienas aukščiausių vykdomosios valdžios pareigų. Tai įpareigoja mane ne tik siekti geriausių rezultatų man patikėtoje veiklos srityje, įgyvendinant svarbius valstybinius strateginius projektus, bet ir parodyti, kad Lietuvos lenkams rūpi Lietuvos ateitis“.

Išjudino „LitPol Link“ projektą
Vilniuje vidurinę mokyklą baigęs J.Neverovičius studijavo Varšuvos ekonomikos mokykloje, kurioje įgijo tarptautinių ekonominių ir politinių santykių magistro laipsnį. Studijų metais praktinės veiklos patirties įgijo darbuodamasis banko „Citibank“ projektų vadovu. Stažavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kuri po studijų priėmė gabų jaunuolį į savo glėbį, – J.Neverovičius netrukus išvyko dirbti į Lietuvos ambasadą Vašingtone. Ten jaunasis ambasados darbuotojas tapo ir pasaulį sukrėtusių Rugsėjo 11-osios įvykių liudininku.
Sugrįžęs po trejų metų darbavosi ministerijos Saugumo politikos ir Europos Sąjungos departamentuose, kol 2006-aisiais vėlgi LLRA iniciatyva tapo užsienio reikalų viceministru. Prezidentas Valdas Adamkus tokį paskyrimą pavadino „keisčiausiu ir nesuprantamiausiu“, tačiau savo kadenciją viceministro poste J.Neverovičius baigė nesulaukęs rimtesnių priekaištų, o jam tiesiogiai vadovavęs ministras Petras Vaitiekūnas jaunąjį kolegą prisimena kaip konstruktyvų, dalykišką ir santūrų.
2008-ųjų pabaigoje darbą baigiančios Vyriausybės valia J.Neverovičius tapo “LitPol Link” valdybos pirmininku ir sugebėjo išjudinti gerą dešimtmetį vietoje trypčiojantį energetikos projektą. Pernai lietuviškajai projekto daliai pavyko patvirtinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ir specialųjį planą, nustačiusį tikslią būsimosios linijos trasą, taip pat – gauti beveik pusės tūkstančio žemės sklypų, per kuriuos Lietuvos teritorijoje eis ši trasa, servitutus.
„1000 MW galios elektros jungtį vertinčiau kaip rimtą pirmąjį žingsnį. Tokia galia sugebės užtikrinti solidžią dalį Lietuvos, tačiau tik apie 1 proc. Lenkijos elektros energijos poreikio. Suprantama, jos reikšmė Lietuvos pusei bus gerokai didesnė“, – dar būdamas „LitPol Link“ valdybos pirmininkas „Veidui“ sakė Jaroslavas Neverovičius. Ir pažadėjo, kad statybų rangovo konkursas bus skelbiamas jau 2013 m. pabaigoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors Lietuvos elektrinei kitiems metams skirta gamybos kvota išlieka nepakitusi, o pakeista subsidijavimo tvarka skatins ją išnaudoti, elektros gamintojai pasižada tuo nepiktnaudžiauti.

Po Naujųjų metų Lietuvoje šešiais centais brangsta standartinė elektros energijos kilovatvalandė. Daugiau kaip pusę šio brangimo lemia kylantis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) tarifas, kurio didžioji dalis savo ruožtu tenka Lietuvos elektrinei, esančiai Elektrėnuose. Padiskutuoti apie tai, kokie elektros kainų šuoliai vartotojų dar laukia ir kaip galėtume juos pažaboti, į „Veido“ redakciją pakvietėme Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkę Dianą Korsakaitę, „Lietuvos energijos“ generalinį direktorių Dalių Misiūną, tos pačios įmonės didmeninės elektros prekybos departamento direktorių Vidmantą Salietį, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentą Martyną Nagevičių, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos komiteto pirmininko pavaduotoją Pijų Ralį ir kadenciją baigusios Vyriausybės energetikos viceministrą Kęstutį Žilėną.

VEIDAS: Kaip manote, ar būtina apibrėžti Lietuvoje gaminamos elektros energijos santykinę dalį, ar vis dėlto labiau vertėtų šiuos procesus palikti reguliuoti rinkai?
K.ŽILĖNAS: Prieš savaitę Vyriausybės pasitarime buvo svarstomas klausimas dėl elektros gamybos kvotų. Sistemos operatorius „Litgrid“ iš ekonominės ir saugumo pusės pristatė penkis galimus scenarijus – nuo absoliutaus vietinės gamybos nulio (kai visa elektra importuojama) iki šimto procentų (kai visą elektros energiją pasigaminame patys). Ir ką gi? Vyriausybės nariai nesiryžo nieko keisti – pasirinko dabar galiojantį trečiąjį scenarijų, pagal kurį Lietuvos elektrinė gaus subsidijas už 1,53 TWh pagamintos elektros energijos. Toks kiekis tenkina N-1 kriterijų: tai reikštų, kad visiems metams atjungus vieną pagrindinių perdavimo linijų, ateinančią iš Rusijos, Lietuvos gyventojai nepatirtų nei elektros tiekimo trukdžių, nei kainos šuolių. Kokia bus faktinė gamyba – priklausys nuo to, kiek rinkoje bus tokių kritinių situacijų, kokią išgyvenome šių metų rugpjūtį. Kompromisiniai scenarijai taip pat siūlė gaminti 1 TWh arba 0,66 TWh, tačiau tokiu atveju nebegalėtume atmesti technologinių nesklandumų rizikos. Jei paisytume vien ekonominio kriterijaus, geriausias scenarijus būtų nulinė gamyba, nes didžioji dalis mūsų elektros gaminama iš gamtinių dujų, kurių kainos ateinančiais metais prognozė – 1379 Lt už tūkst. kub. metrų.
D.MISIŪNAS: Elektra yra prekė, neturinti kokybinių savybių, todėl ją įsigyjant svarbiausias kriterijus logiškai yra mažiausia kaina. Bet jei kalbame apie elektros tiekimą – jis turi kokybinių savybių, kurias mes ir užtikriname dirbdami Elektrėnuose. Šių metų rugpjūčio 20-ąją, kai Rusijoje buvo atjungta elektros perdavimo linija, kaina biržoje pakilo iki 68 ct už kWh. Tačiau niekas nepuolė jos vėl įjungti – linija neveikė savaitę laiko. Mes paleidom savo blokus, į rinką pateko daugiau elektros, ir kaina jau kitą dieną nukrito iki 25 ct, o dar kitą – iki 15 ct už kWh.
P.RALYS: Bet tokių situacijų per metus būna viena dvi. Savaitę pakūrenot balansuodami kainą ir sustojot.
K.ŽILĖNAS: Netiesa – per dešimt pirmųjų šių metų mėnesių buvo užfiksuoti net 42 atsijungimai. Nuo kelių minučių trukmės iki minėtos savaitės.
D.KORSAKAITĖ: Jiems neutralizuoti ir veikia mūsų išlaikoma sistema. Jau keletą metų akivaizdu, kad pagrindinės diskusijos kyla ne dėl Elektrėnuose gaminamos kilovatvalandės kainos, o dėl Lietuvos elektrinei skiriamos gamybos kvotos. Vadinasi, turi būti įvestos aiškios taisyklės, kaip nustatyti optimaliausią gaminamos elektros kiekį ir apskaičiuoti jo kainą.
D.MISIŪNAS: Jau parengtas ir tokių taisyklių projektas. Bandome pasiekti, kad „Litgrid“, kaip perdavimo sistemos operatorius, geriausiai žinantis jos poreikius, pateiktų mums mėnesio į priekį gamybos grafiką, o kiekvieną savaitę dar pateiktų patikslintą grafiką. Manau, tai jau kone skaidrumo viršūnė.
V.SALIETIS: Iš anksto prognozuoti metams būtiną gaminti elektros kiekį per sunku. Daug lengviau pasakyti, kiek elektros energijos reikės ateinančią savaitę. Jeigu planuotume atskiromis savaitėmis, bendra metams skirta kvota, tikėtina, galėtų mažėti. Tai leistų Lietuvos elektrinei dirbti optimaliu režimu.
M.NAGEVIČIUS: Tuomet klausimas, kaip Lietuvos elektrinė bus motyvuojama neišnaudoti suteiktos kvotos? Ar generalinis direktorius gaus tarnybinę nuobaudą, jei Elektrėnai pagamins daugiau elektros, nei tą dieną buvo būtina?
D.KORSAKAITĖ: Iki šiol VIAP tarife buvo labai aiškiai atskirtos pastoviosios ir kintamosios Lietuvos elektrinės sąnaudos. Tai reiškia, kad Lietuvos elektrinei buvo garantuojamas išgyvenimas netgi tuo atveju, jeigu ji negamintų nė vienos kilovatvalandės elektros: atlyginimai specialistams būtų mokami, įrenginių techninė priežiūra palaikoma. Kai Lietuvos elektrinė pradėdavo gaminti elektrą, įsijungdavo kintamųjų sąnaudų dengimo mechanizmas. Tokia sistema skatindavo Elektrėnus negaminti daugiau energijos, negu reikia. O dabar nuo sausio pirmosios įsigalios sistema, kurioje pastoviųjų ir kintamųjų sąnaudų kompensavimo atskyrimo nebelieka, taigi atsiranda hipotetinė prielaida, kad Lietuvos elektrinė įgyja ekonominę motyvaciją išnaudoti jai skirtą gamybos kvotą. Čia būtina pabrėžti, kad sąnaudos tiekimo saugumui ir patikimumui užtikrinti, sistemos rezervui palaikyti bei kitoms sisteminėms paslaugoms, garantuojančioms sklandų perdavimo sistemos operatoriaus darbą, teikti ir toliau lieka aiškiai atskirtos, taigi nevertėtų priimto sprendimo dangstyti saugumo palaikymu.
M.NAGEVIČIUS: Galiu paaiškinti paprasčiau. Kitąmet kiekviena Lietuvos elektrinėje pagamintos elektros kilovatvalandė dengs ir tam tikrą pastoviųjų sąnaudų dalį, taigi jai labiau apsimokės gaminti, o ne negaminti. Siūlyčiau Lietuvos elektrinei nustatyti fiksuotą metinį mokėjimą, maždaug 380–400 mln. Lt per metus, ir tegu sukasi, kaip išmano. Štai tuomet motyvacija gaminti kuo mažesnį energijos kiekį išties būtų geležinė.
D.MISIŪNAS: Nepaisydami, kad naujoji tvarka mūsų nemotyvuos mažai gaminti, ir toliau stengsimės gaminti tik tiek, kiek reikės. Prisiminkime 2011 m., kai turėjome 1,74 TWh kvotą, tačiau įvertinę gamtinių dujų kainų kilimą antrąjį pusmetį gamybą sąmoningai sumažinome iki minimumo ir metus baigėme patiekę 1,1 TWh. Kaip tik todėl, kad gaminome trečdaliu mažiau, nei buvo leista, skirtumas tarp prognozuotų ir faktinių gamybos sąnaudų šiandien tesudaro 24 mln. Lt. Mano galva, elgėmės atsakingai ir nesavanaudiškai.
D.KORSAKAITĖ: Tai reiškia, kad dėl smarkesnio, nei prognozuota, gamtinių dujų brangimo elektros kilovatvalandė pabrangs tik 0,24 ct – vartotojams tai nebus skausminga. Tačiau faktas, kad kone visa Lietuvoje gaminama elektra yra du ir daugiau kartų brangesnė, negu siūloma biržoje (nepamirškime, kad biržoje už kainą formuojančius pasiūlymus perkama vos 5–8 proc. suvartojamos elektros, tad ji neatspindi tikrosios padėties). Klausimą galima kelti tokį: ar kaimynų kogeneracinės, kondensacinės ir visos kitos gamtines dujas naudojančios jėgainės yra keletą kartų efektyvesnės negu mūsų, ar esame pasmerkti likti nekonkurencingi dėl neobjektyvios dujų kainos? Išvada siūlosi pati.
VEIDAS: Ar kvotos – išties tinkamiausias būdas subalansuoti brangių vietos gamintojų apetitus?
P.RALYS: Bet kuris dotavimo ar kompensavimo mechanizmas yra politinių partijų žaidimas. Štai VIAP lėšomis remiama elektros gamyba pasenusiose termofikacinėse elektrinėse, tačiau iš vartotojų surinktomis lėšomis tos elektrinės nėra modernizuojamos, jokio progreso nepasiekta. Pinigai atiteko už elektros gamintojų stovinčiam verslui, o energetikos sistema nevystoma. Taigi VIAP šiandien tėra politinių partijų žaidimų elementas, kvepiantis tam tikra korupcija.
K.ŽILĖNAS: Prieštarauju. Šiuo metu VIAP tarifo dedamųjų nustatymas yra vienas skaidriausių Lietuvos energetikos mechanizmų.
M.NAGEVIČIUS: Ne viskas taip skaidru. Jei paklaustumėt, kodėl Lietuvos elektrinės gamybos kvota apibrėžta būtent 1,53 TWh, negautumėt aiškaus atsakymo: tik tiek, kad tai tenkina energijos tiekimo saugumo reikalavimus. Esu matęs „Litgrid“ darbinę pažymą, kurioje 2011 metų poreikis buvo įvertintas 0,7 TWh: tiek susidarytų, jei mažiausias Lietuvos elektrinės blokas dirbtų mažiausia leidžiama apkrova ištisus metus, kitus blokus teprasukant kiek būtina, o vasarą dar ir užtikrinant energijos rezervą remontuojamai Kaliningrado elektrinei. Tai kam kvotuojama daugiau? Ar ne todėl, kad egzistuoja įsipareigojimai sukti naująjį elektrinės bloką, kuris negali dirbti mažu galingumu ir privalo gaminti tam tikrą kiekį energijos tam, kad nereikėtų mokėti numatytų baudų? O gal būtina sudeginti tam tikrą kiekį užsakomų gamtinių dujų?
Pabandėme atlikti skaičiavimus, kiek būtų sutaupyta, jei 2013 m. naujasis blokas neveiktų, o 0,7 TWh gamintų seni neefektyvūs blokai, kurių kintamosios sąnaudos – 51 centas už kilovatvalandę. Gavome, kad per metus būtų sutaupyta 140 mln. Lt, arba apytiksliai pusantro cento už vieną kilovatvalandę.
P.RALYS: Tai tik patvirtina, kad bet kokio stambesnio objekto statyba Lietuvoje turėtų būti grindžiama jo naudingumu bendrai energetikos sistemai. O kas laimino brangaus ir nepakankamai efektyvaus devintojo bloko statybą?
M.NAGEVIČIUS: Esu kalbėjęsis su anuometės Ūkio ministerijos atsakingais darbuotojais, priėmusiais tokį sprendimą. Jų paaiškinimas buvo toks: administravimo požiūriu daug lengviau panaudoti lėšas vienu stambiu projektu, nei išbarstyti jas per visą Lietuvą, įrenginėjant mažas kogeneracines jėgaines…
D.MISIŪNAS: Džiaugiuosi, kad kolegos tiek daug žino apie Lietuvos elektrinę. Galiu pasakyti, kad eksploatuodami naująjį kombinuoto ciklo bloką jokių ypatingų įsipareigojimų prisiėmę neturime. Vienintelė sąlyga numatyta turbinos ilgalaikio aptarnavimo sutartyje, kurioje nurodytas turbinos darbo valandų skaičius – 6200 valandų. Jau kalbėjomės su „General Electric“ atstovais – jie nemato didelės problemos, jei tektų tą nuostatą koreguoti. Laviruojame ir lanksčiai sudaromais dujų kontraktais, leidžiančiais pernelyg neįsipareigoti. Dujų užsisakome šiek tiek mažiau, nei reikėtų, kad išvengtume mokesčio „take or pay“. Tačiau ypač vasarą nuolat sulaukiame sistemos operatoriaus pageidavimų dėl didesnės gamybos, nes tai reikalinga elektros srautų stabilumui palaikyti. Viskas gražiai susidėlioja: žiemą gaminame elektrą termofikacinėse elektrinėse, vėliau naudojame pigią polaidžio vandens energiją iš Latvijos hidroelektrinių, vasarą įjungiame kombinuoto ciklo bloką, o prasidėjus šildymo sezonui grįžtame prie termofikacinių jėgainių.
P.Ralys teisus tvirtindamas, kad sprendimas statyti devintąjį elektrinės bloką buvo priimtas vadovaujantis politine, o ne ekonomine logika. Tačiau remti vėjo energijos gamintojus, kuriems iš 30-ies centų už kilovatvalandę 14,5 ct sumokama iš VIAP, taip pat nėra jokios ekonominės logikos. Tai irgi politinis sprendimas, padedantis siekti tam tikrų tikslų: 20 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą, 20 proc. pakelti energijos vartojimo efektyvumą ir t.t. Kitos šalys praktiškai yra nuėjusios tuo pačiu keliu. Šiandien vokietis, vartojantis elektrą namų ūkyje, vidutiniškai penkis euro centus iš kiekvienos kilovatvalandės kainos sumoka už žaliosios energijos rėmimą. Skirtumas tik toks, kad pramoniniai vartotojai to mokesčio nemoka, nes vokiečiai saugo savo pramonę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per dešimtmetį į elektros perdavimo tinklus planuojama investuoti 2,8 mlrd. Lt.

Elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ kasmet rengia Lietuvos energetikos sistemos 330–110 kV tinklų plėtros planą dešimčiai metų priekį. Šįmet bendrovė tokį planą pirmą kartą susitikimuose su Lietuvos gyventojais pristato ir komentuoja viešai. Siekdami, kad visuomenė geriau suprastų energetikos sektoriuje vykstančius procesus, „Litgrid“ specialistai įvairiuose šalies miestuose pradėjo organizuoti atvirus seminarus „Žvilgsnis į ateities energetiką“.
„Elektros perdavimo tinklas – tai milijardinės vertės turtas, priklausantis Lietuvos visuomenei. O „Litgrid“ – šį turtą valdanti valstybės įmonė, todėl ji turi būti atskaitinga visuomenei. Energetikoje itin svarbus darbų tęstinumas, nes nuo projekto idėjos iki sprendimo priėmimo ir galutinio jo įgyvendinimo paprastai praeina 7–10 metų. Jeigu matome, kad konkrečioje linijoje 2020 m. gali susidaryti neleistinas tinklo darbo režimas, planuojame naujos linijos statybą, kad išvengtume avarinių situacijų“, – aiškina bendrovės sistemų planavimo ir tyrimų skyriaus vadovas Vytautas Šiožinys.

Neproporcingai ženklus importas

Kokiais rodikliais remiantis rengiamas Lietuvos elektros energetikos sistemos tinklų plėtros planas? Pasak „Litgrid“ specialistų, tam pirmiausia būtina žinoti, kokia padėtis yra šiandien. Itin svarbūs elektros energijos suvartojimo rodikliai, prognozuojami kiekvieniems ateinančio dešimtmečio metams. Žinodami prognozes, specialistai analizuoja, kaip teks patenkinti šį poreikį: gaminant ar importuojant elektros energiją. Tam būtina turėti ir dešimtmečio elektros energijos gamybos prognozes – tiek Lietuvoje, tiek „Nord Pool Spot“ biržos veiklos regione. Surinkus šiuos duomenis, rengiami tikėtini elektros importo ir eksporto srautų scenarijai, kitaip tariant, prognozuojama, iš kurių šalių daugiausiai elektros pirksime ar kurioms parduosime.
Panašiu principu planuojama ir vietinio tinklo plėtra. „Jeigu, tarkim, matome, kad skirstykloje, maitinančioje Kauno klinikas, elektros pareikalavimas didėja ir kyla pavojus, kad po dešimtmečio gali sutrikti patikimas energijos tiekimas, jau šiandien planuojame naują perdavimo liniją“, – teigia V.Šiožinys.
2011 m. šalies gyventojams ir įmonėms buvo pateikta 10,4 TWh elektros energijos (įskaičiuojant nuostolius tinkle), iš kurių galutinį vartotoją pasiekė 9,5 TWh. Šalies elektrinių įrengtoji galia siekė 4 tūkst. MW. Tačiau tik 35 proc. patiektos elektros energijos buvo pagaminta vietos elektrinėse (iš jų 26 proc. generuota šiluminėse jėgainėse), o 65 proc. energijos – importuota. Kitur Europoje įprasta, kad šalies viduje pagaminama 70–80 proc. vidaus vartojimui reikalingos elektros energijos.

Atsinaujinančių išteklių energetikos reikalavimai

Kokia situacija planuojama po dešimtmečio? 2021 m. prognozuojamas 12,9 TWh, arba 2,5 TWh didesnis už pernykštį, elektros energijos suvartojimas. Šis rodiklis stipriai priklauso nuo planuojamo šalies bendrojo vidaus produkto pokyčių: jei numatomas ekonomikos augimas – didėja ir energijos vartojimas.
Negalima pamiršti, kad Visagino atominės elektrinės projektas šiuo metu atsidūręs politinėje kryžkelėje. Kadangi stambiausia dabartinė vietinė elektros energijos gamintoja – Lietuvos elektrinė yra morališkai ir technologiškai pasenusi, per ateinančius dvidešimt metų ji greičiausiai bus uždaryta, tad „Litgrid“ prognozuoja įrengtosios galios sumažėjimą. Tačiau 2015 m. planuojama įvesti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės penktąjį bloką, be to, neabejotinai didės gamyba iš atsinaujinančių išteklių.
Kaip numatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, 2020 m. Lietuvoje turėsime 500 MW galios vėjo jėgainių, 141 MW hidroelektrinių (neskaičiuojant Kruonio HAE), 10 MW didžiųjų saulės elektrinių ir 355 MW biokurą deginančių elektrinių. Didžiausias iššūkis perdavimo sistemos operatoriaus laukia prijungiant ir balansuojant vėjo elektrines, nes patikimai prieinama ištisus metus, skaičiuojant pagal ENTSO-E metodiką, tėra 7 proc. tokių jėgainių įrengtosios galios. Didžiuma mažesnio pajėgumo vandens, saulės ir biokuro elektrinių problemų nesukels, nes bus jungiamos tiesiogiai prie skirstomųjų tinklų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.