Vienas pirmųjų būsimo premjero darbų bus apsispręsti dėl savo pirmtakų pradėtų strateginių energetikos projektų. Vieno kompetentingiausių Lietuvos ir ES ekspertų šioje srityje prof. dr. Vidmanto Jankausko pirmiausia ir klausiame: jei jis būtų premjeras, koks būtų jo sprendimas dėl Visagino atominės elektrinės projekto?

V.J.: Patariamasis referendumas – taip pat referendumas. Reikia pripažinti, ką žmonės pasakė. Aš būčiau už tai, kad VAE projekto ir visai nebūtų, bet su juo jau susijusios ir tarptautinės organizacijos, ir japonų investuotojai. Tad gal sprendimas galėtų būti toks: sustokime kokiems porai metų, pasitelkime tarptautinius vertintojus ir nesuinteresuotus Lietuvos ekspertus, tegu jie įvertina projektą.
Bankų ekspertai, kurių VAE palankus balsas buvo labiausiai girdimas, suinteresuoti tokiais dideliais projektais, bet paminėkite nors porą autoritetingų ekonomistų, neturinčių asmeninių interesų, kurie nebūtų sakę, kad dar būtina tiksliau suskaičiuoti projekto naudą, o ne tik skelbti politinius šūkius apie energetinę nepriklausomybę. Investiciniame projekte privalo būti įvertintos alternatyvos, tačiau šiuokart atrodė, kad šis projektas kaip Dievo duotas ir mes būtinai jį turime vykdyti.
VEIDAS: Bet ar normali proporcija, kad dabar 80 proc. elektros energijos importuojame? Ar Lietuva gali apsieiti vien su importu ir turimais brangiais generavimo šaltiniais?
V.J.: Jei nauji generavimo šaltiniai pigūs, tai jie reikalingi, bet brangūs – tikrai ne. Dabar Lietuvoje visose elektrinėse turime 4,5 tūkst. megavatų galios, o maksimalus poreikis pačią šalčiausią žiemos dieną nesiekia 2 tūkst. Tad galių  netrūksta, problema – kaina, ir net naujojo Elektrėnų elektrinės bloko gaminamos elektros savikaina didesnė, nei galime importuoti. Bet naujai statomų atominių elektrinių elektros gamybos savikaina bus didesnė nei kūrenamų dujomis ar anglimis.
Taip, dabartinė elektros importo proporcija nenormali, juolab kad beveik viską importuojame iš vieno šaltinio – Rusijos. Kol kas neturime galimybės diversifikuotis, bet 2015 m., kai turėsime jungtį su Švedija, o estai – dar vieną liniją su Suomija, būsime gana tvirtai integruoti į Skandinavijos sistemą.
Gal būtų per daug savanaudiška kalbėti, kad tuomet galėtume niekuo nesirūpinti, nes Lietuvos poreikiai tesudaro 2 proc. Skandinavijos poreikių, tad jai nedidelis skirtumas gaminti 2–3 proc. daugiau. Bet Lietuva turi savo alternatyvų, tarkime, plėtoti vietinius atsinaujinančius išteklius, kas spręstų ir elektros energijos, ir mūsų didžiausio skaudulio – šildymo problemą. Štai spalį priimtoje EK Energijos efektyvumo direktyvoje aiškiai pasakyta, kad didesnė nei 20 megavatų galios jėgainė negali būti statoma vien elektrai gaminti, o turi gaminti ir šilumą. EK tiesiogiai pirštu parodo, kokia kryptimi turime eiti.
VEIDAS: Savi generavimo šaltiniai nekonkurencingi. Tad kodėl išlaikome tokias dideles galias?
V.J.: Dabar viešųjų interesų, vadinamojo VIAP, dedamoji elektros energijos tarife yra 7 ct/kWh ir iš jų tik 1 ct tenka atsinaujinantiems energijos šaltiniams (kitais metais bus 2 ct), o didžioji dalis – elektrinei Elektrėnuose išlaikyti. Jos didelis galingumas susijęs su buvusiu dideliu Ignalinos atominės galingumu. Jei statytume galingą “Hitachi” bloką, vėl reikėtų ir didelės galios rezervo, o jei nestatytume, užtektų 2,5–3 tūkst. megavatų.
VEIDAS: O jei statytume mažesnio galingumo AE?
V.J.: Anksčiau svarstyta, kad blokai turi būti du, bet mažesni. Paklauskit bet kurio energetiko – ar gali būti vienas patikimai dirbantis blokas? Visi pasakys, kad patikimiau du maži (tiesa, du kainuotų brangiau), nes vieną sustabdžius remontui ar jam sustojus avariniu būdu, veiks antrasis, nebus tokio didelio galios deficito ir rezervo poreikio. Dideliam blokui reikalingas didelis rezervas, o “Hitachi” 1350 MW blokui reikėtų ne tik beveik visos Elektrėnų galios (vadinamojo šaltojo rezervo), bet ir didelio momentinio rezervo, kurį galėtų garantuoti tik Rusijos energetinė sistema. Ta prasme sistemoje liekame labiau priklausomi nuo Rusijos, nors tikinama atvirkščiai.
VEIDAS: Labiau priklausomi, nes neturime pigių rezervinių galių? Bet juk turėsime jungtis į žemyninę Europą ir Skandinaviją.
V.J.: Į Europos žemyninę sistemą turime vienintelį išėjimą – per Lenkiją. Pirmoji linija bus 500 megavatų, o projekte numatyta 1 tūkst. Vadinasi, jei norėsime realiai prisijungti prie žemyninės Europos sistemos, turėsime statyti dar nors vieną jungtį, o kad būtų patikima – reikia bent trijų. Su Rusija ir Baltarusija Baltijos šalys sujungtos devyniomis, bet kai šių metų vasarą vieną liniją rusai neįspėję išjungė, iš karto kilo problemų, biržoje gerokai šoktelėjo kainos.
Kitąmet turi būti baigta Europos Komisijos studija dėl Baltijos šalių jungimosi į žemyninės Europos tinklus. Vieni aiškina, kad tada nuo Baltarusijos ir Rusijos galėsime atsijungti, kiti skaičiuoja, kad ant visų linijų reikia statyti perjungiklius, bet tai labai brangu. Dar viena EK darbo grupė prieš keletą metų analizavo, kaip sujungti žemyninės Europos ir Rusijos tinklus į vieną sistemą. Tad techniniu požiūriu kokia prasmė mums atsijungti nuo Rusijos, jei ES ir Rusija svarsto apie bendrą sistemą? Tiesa, svarstymai kol kas atidėti, bet projektas tebėra ES ir Rusijos bendradarbiavimo programoje.
VEIDAS: Tačiau ar šiame žemyninės Europos regione nepristigs elektros generavimo šaltinių, nuo 2016 m. sugriežtinus reikalavimus dėl CO2 ir kitų teršalų išmetimo?
V.J.: Klausimas rimtas: juk jungtumės pirmiausia su Lenkija, o ji labai priklauso nuo to, kokia bus ES klimato kaitos politika, nes Lenkijoje daugiau kaip 90 proc. elektros pagaminama anglimis kūrenamose elektrinėse. Jei Lenkijos sistema pasidarys deficitinė, iš tos pusės galime tikėtis tik eksporto, bet ne importo poreikio.
VEIDAS: O kiek Lietuva įtelpa į nuo 2016 m. įsigaliosiančius ES normatyvus?
V.J.: Elektrinėse vien dujas bus galima kūrenti, bet Vilniaus, Kauno, nemažai kitų elektrinių rezervinis kuras – mazutas, kurio tikrai nebus galima naudoti, o be rezervinio kuro elektrinių darbas negalimas. Nauja Vyriausybė turi atmesti bet kokią politinę priešpriešą ir skatinti biokuro jėgainių projektus. Kol kas pagrindinis trukdis Vilniuje buvo didžiulė konfrontacija tarp šilumos ūkio nuomininko “Dalkia” ir aukščiausios Lietuvos valdžios.
VEIDAS: Ar pagrįstas ligšiolinės Vyriausybės teisinimasis, kad šildymas – ne jos, o savivaldybių kompetencija?
V.J.: Gal buvo padaryta klaida, kad elektrinės atiduotos savivaldybėms, nes jos daug neturtingesnės nei centrinė Lietuvos valdžia. Bet nesuprantu, kodėl ligšiolinė valdžia, kuri skelbėsi esanti dešinioji, pagal požiūrį į verslą elgėsi kaip superkairioji. Privatus verslas energetikos srityje buvo ignoruojamas ir niekinamas, buvo skelbiama, kad išnuomotos šilumos įmonės dirba daug blogiau, ten didžiausios kainos, bet nepaaiškinama kodėl: nes privataus kapitalo įmonėms valdžios institucijos neskyrė ES fondų paramos, kad jos galėtų pereiti prie biokuro.
VEIDAS: Ką dar reikia keisti skatinant atsinaujinančių energijos šaltinių energetikos plėtrą?
V.J.: Atsinaujinančių energijos šaltinių įstatymas priimtas prieš metus, tačiau jis ne tik kad nelabai vykęs, bet ir praktiškai neveikia. Saulės elektrinių energijos kainos iškeltos per daug, tai paskatino perteklinį paraiškų bumą. Vėjo jėgainėse pagamintos elektros supirkimo kainos nėra labai didelės (kainų riba – 28 ct/kWh, pigiau nei termofikacinių ar Elektrėnų elektrinės). Tačiau realios kainos turi būti nustatytos aukcionuose, o jie dar net nevyksta.
VEIDAS: Bet gal Lietuvoje pradėsime savų ir pigių skalūninių dujų gavybą, ir  išsispręs visos mūsų energetinės problemos?
V.J.: Iš tiesų – prieš dešimt metų skalūninių dujų nė nebuvo išgaunama, o dabar jos JAV rinkoje sudaro 20 proc., o dujų kainos keturis kartus mažesnės nei ES. JAV laivais jau atveža į Europą šių pigesnių dujų, ir tai jau keičia situaciją rinkoje. Jų turime ir mes, ir vengrai, slovakai, ukrainiečiai, lenkai. Jei paaiškėtų, kad ir gavybos sąnaudos nėra labai didelės, ir tai telpa į aplinkosaugos reikalavimus, skalūninės dujos pakeistų visas žaidimo taisykles. Bet iki šių dujų išteklių rimto naudojimo dar reikėtų kokio dešimtmečio.
VEIDAS: Taigi kol kas teks bendrauti su “Gazpromu”. Ar Lietuva už dujas moka brangiausiai ES dėl politinių priežasčių?
V.J.: Lietuva aukščiausiu lygiu nesiderėjo su “Gazpromu”, tai, žinoma, blogai. Tačiau Ukrainos premjeras ir prezidentas daug kartų važiavo į Maskvą derėtis, bet moka ne ką mažiau nei Lietuva. Antra vertus, ne viena ES šalis suderėjo geresnes kainų formules, nors taiko tą patį principą – dujų kaina susieta su naftos. Deja, mūsų derybinės pozicijos silpnos, nes neturime jokių alternatyvų, o dar ir “caras” Vladimiras Putinas įsikišo, dekretu uždrausdamas “Gazpromui” derėtis dėl kainų. Vis dėlto dauguma ES ekspertų mano, kad ES su “Gazpromu” kaip nors susitars geruoju. Mūsų bandymas eiti per arbitražus vargu ar ką duos.
O ko labiausiai trūksta – tai regioninio bendradarbiavimo. Dažnai Briuselyje kartojame, kad Baltijos šalys ir Lenkija turi kalbėti vienu balsu. Bet tą užmirštame ir imame vieni statytis suskystintų dujų terminalą.
VEIDAS: Siūlytumėte keisti sprendimą ir dėl šio projekto?
V.J.: Briuselis laikėsi nuomonės, kad trims Baltijos šalims reikia statyti bendrą terminalą su Suomija, nes visos keturios šalys 100 proc. priklauso nuo Rusijos dujų. O regioninių projektų dalis statybos išlaidų apmokama iš ES fondų (pavyzdžiui, Lenkijos terminalo statybai ES skirs daugiau nei milijardą zlotų). Įsivaizduojate, ką prarandame? Tai mūsų žiauri klaida. Argumentai buvo, kad negalime laukti, o su latviais negalime tartis, nes jiems labai didelę įtaką turi “Gazpromas”. Bet Latvijoje yra didžiulė dujų saugykla, todėl latviai ir estai dujų iš Rusijos žiemą neimportuoja – ima iš saugyklos. Dujų terminalas be saugyklos neveikia, o mes dar tik tyrinėjame, ar ją bus galima įrengti Syderiuose. Tačiau kvailiausias dalykas – kad projekte neleista dalyvauti privačiam verslui, “Achemai”.
Galų gale ar terminalas apskritai reikalingas, jei Energetikos strategijoje numatyta, kad šilumininkai pereina prie biokuro, “Achema” gal pati išsispręs dujų poreikio klausimą, o kitiems jų reikia visai nedaug? Planuojama dujų jungtis į Lenkiją būtų realesnis projektas, bet lenkai kelia konkretų klausimą: kam statome terminalą, jei planuojame dujotiekį su Lenkija?
VEIDAS: Apibendrinkime: kokie būtų jūsų prioritetai energetikos srityje, jei būtumėte premjeras?
V.J.: Kalbame, kad reikia dujų atsivežti, elektrinių prisistatyti. Bet gal mes galime daug mažiau vartoti? Pastatų renovacija – pati pirmoji alternatyva. Antra, biokuro plėtra, kogeneracinių elektrinių statyba, kaip skatina ir naujausios EK direktyvos. Turėdami jungtis ir į Rytus, ir į Vakarus, būsime saugūs, o atominės elektrinės ir dujų terminalo turėjimas tampa antraeilis.

Dujų kainoms viršijant vis naujus rekordus, iš visų pusių pasipylė raginimai kuo greičiau daugumą šalies centrinių katilinių aprūpinti biokuro katilais, nes šiuo metu biokuru besišildančių savivaldybių gyventojai už šildymą moka maždaug trečdaliu mažiau nei besišildantieji dujomis. Tačiau ar padidėjus biokuro paklausai Lietuvoje bus pakankamai biomasės ir ar dėl to nepakils šios žaliavos, o kartu ir šildymo kaina?

Vasaros viduryje Šiauliuose atidaryta nauja termofikacinė elektrinė, kuri bus kūrenama biokuru – mediena ar jos atliekomis, durpėmis, šiaudais, o apie 30 proc. elektrinės kuro galės sudaryti ir gamtinės dujos. Taigi Šiauliai tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio gyventojams šiluma bus gaminama iš šiandien taip dažnai linksniuojamo atsinaujinančio ištekliaus – biokuro.
Labiausiai naująja elektrine žiemą turėtų džiaugtis Šiaulių gyventojai – mat, „Šiaulių energijos“ duomenimis, šilumos kaina miesto gyventojams nuo spalio pradžios kainuos apie 26,78 ct/kWh su 9 proc. PVM, o tai reiškia, kad šiluma atpigs apie 16 proc. Palyginimui, Prienų ar Pakruojo savivaldybių gyventojai už šildymą moka po 36–37 ct už kilovatvalandę. Vilniuje toks pats kiekis šilumos kainuoja apie 31 ct.
Žvelgiant giliau paaiškėja, kad šios problemos šaknys – keturiolikos metų senumo, kai visos savivaldybės turėjo pasirinkti du dalykus: kas valdys šilumos ūkius (savivaldybių įmonės ar koncesininkai) bei šildymo būdą (mazutu, dujomis ar biokuru). Tuo metu dujų tona naftos ekvivalento (energijos ištekliai pagal energetinį potencialą vertinami šiuo dydžiu tam, kad būtų paprasčiau sulyginti jų kainas; toliau tne) nekainavo nė 500 Lt, o biokuras – nė 200 Lt/tne. Todėl daugumos savivaldybių pasirinkimai priminė statymus kazino ruletėje: vienos rinkosi dujas, kitos – biokurą, trečios – mazutą.
Užtat šiandien nugalėtojai akivaizdūs – biokuro kaina yra beveik triskart mažesnė nei gamtinių dujų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, rugpjūtį biokuro tne kainavo apie 670 Lt, kai už tokį patį kiekį dujų tenka pakloti apie 1760 Lt. Tad prieš 14 metų įžvalgesnę valdžią turėjusių Utenos, Molėtų, Širvintų bei keleto kitų rajonų, kuriuose dauguma šilumos pagaminama deginant biokurą, gyventojai gali džiaugtis trečdaliu mažesnėmis šildymo kainomis.
Dujų kilpoje prisismaugę kitų miestų gyventojai su baime laukia naujojo šildymo sezono ir niekas nesiryžta spėlioti, kaip keisis dujų kaina prasidėjus žiemai. O rusų dujų koncernas „Gazprom“, nors ir spaudžiamas Europos Sąjungos, Lietuvą “lepina” maksimaliomis dujų kainomis ir neatrodo, kad artimiausiu metu imtų Lietuvai dujas piginti. Juolab kad nuo metų pradžios dujų kaina padidėjo daugiau nei penktadaliu, o biokuro – smuktelėjo apie 15 proc.
Tad nenuostabu, kad pastaruoju metu tiek mažesnėse savivaldybėse, tiek didžiuosiuose miestuose netyla kalbos apie biokurą deginančių jėgainių statybos planus. Štai „Lietuvos energija“ tokias jėgaines rengiasi statyti Vilniuje ir Kaune, Kauno termofikacijos elektrinės vadovai kalba apie biokurą deginančių katilų statybą, Vilniuje taip pat tokius katilus ketina statyti ir Prancūzijos bendrovės „Dalkia“ valdoma „Vilniaus energija“. Dauguma projektų turėtų būti baigti apie 2015-uosius, o štai rugpjūtį „Lietuvos energija“ jau paskelbė biokuro tiekėjo konkursą – šį kurą bendrovė perka 2014 metams, kai jis bus naudojamas naujuose Lietuvos elektrinės biokuro katiluose.
Vis dėlto kyla klausimas, ar padidėjusią biokuro paklausą centralizuoto šildymo sektoriuje atitiks šio ištekliaus pasiūla, antraip gresia kainų didėjimas, kuris gali paveikti ir kitus nuo medienos priklausančius sektorius, tarkime, pramonę. Be to, pabrangus biokurui nepigs ir šildymas.

Biokuras: kiek yra ir iš kur jo paimti

Prie biokuro, arba biomasės, priskiriama nemažai skirtingų rūšių kuro, tačiau centralizuoto šildymo sistemai daugiausia tinka mediena ir jos produktai: medžio drožlės ir granulės, skiedros ir pjuvenos, malkinė mediena. Be to, biokuro katilinės gali būti pritaikytos deginti durpėms, šiaudams bei greitai augantiems energetiniams augalams (žilvičiams, baltalksniams, drebulėms), deja, kol kas šios biokuro žaliavos Lietuvoje žengia tik pirmus žingsnius, todėl jų įtaka kuro kainai yra menka.
„Kol kas nematau jokio ryškesnio biokuro naudojimo padidėjimo – naujas pastatytas katilines galima suskaičiuoti pirštais, o visa kita kol kas tėra kalbos“, – tvirtina Remigijus Lapinskas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) prezidentas. Pasak jo, šiandien biokuras centralizuoto šildymo sistemoje sudaro tik apie 22,5 proc. viso kuro, todėl didelė dalis biomasės produkcijos eksportuojama į kitas šalis.
Pasak miškų kirtimu, medienos prekyba ir biokuro gamyba užsiimančios įmonės „Timbex“ komercijos direktoriaus Ryčio Kuliešio, visai Lietuvos centralizuoto šildymo sistemai per metus reikėtų apie 5 mln. kubinių metrų medienos biokurui gaminti. Iš viso Lietuvos miškuose per metus užauga apie 17 mln. kub. m medienos, tiesa, viso šio prieaugio paimti neįmanoma, tačiau bent pusę šio kiekio būtų įmanoma išgauti, nepažeidžiant ekologinės miško pusiausvyros. Šiandien Lietuvos miškuose iškertama apie 6 mln. kub. m medienos, tačiau turint omenyje, kad medienos žaliava reikalinga ir baldų pramonei, gaminant biokurą vien iš medienos šalies šildymo sistemai pritrūktų apie 2–3 mln. kub. m medienos žaliavos.
Tačiau nereikia pamiršti, kad, be miškų, yra ir kitų šildymui tinkamo biokuro gamybos šaltinių. Iš viso Lietuva kasmet iš atsinaujinančių biomasės šaltinių (miškų kirtimo atliekos: kelmai ir šakos, šiaudai, greitai augantys energetiniai augalai) „pasigamina“ apie 2 mln. tonų naftos ekvivalento – visas šildymo sektorius per 2011-uosius sudegino apie 1 mln. tne bet kokio kuro. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai sutaria, kad nei šiaudų, nei greitai augančių energetinių augalų auginimo ir perdirbimo sektorius visiškai nėra plėtojamas, ką jau kalbėti apie dar egzotiškesnes deginti tinkamas kuro žaliavas, tokias kaip atliekos, biodujos ar dumblas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vėluojantis, opiausių šiandienos energetikos problemų nesprendžiantis, bet į priekį pasistūmėjęs Visagino atominės elektrinės projektas ar viltis, kad bus imtasi aktualesnių, bet vis dar nepradėtų projektų – ką rinktis?

Iki referendumo – “už” ar “prieš” Visagino atominę elektrinę (VAE) – liko mėnuo ir kelios dienos, tačiau, užuot teikę visuomenei kuo daugiau konkrečios informacijos, projektą stumiantys konservatoriai vos ne KGB agentais apšaukia kiekvieną, kuriam kyla klausimų dėl projekto ekonominio racionalumo. O neatsakytų klausimų daugybė. Ar VAE gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga? Ar Lietuva turi kitų alternatyvų apsirūpinti pigia elektros energija – gal tam užtektų elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją? Ar Lietuva pajėgi prisiimti įsipareigojimus į projektą investuoti 7 mlrd. Lt, kai ją slegia per 44 mlrd. Lt skola? Galų gale, artėjant šildymo sezonui su kosminėmis kainomis, kyla natūralus klausimas, ar tuos milijardus investuojame į būtiniausią Lietuvos energetikos projektą.
Į šiuos klausimus „Veidas“ ieškojo atsakymų prie apskrito stalo diskusijai pakvietęs energetikos ekspertus: Energetikos konsultantų asociacijos prezidentą dr. Valdą Lukoševičių, Fizinių ir technologijos mokslų centro vyr. mokslo darbuotoją dr. Evaldą Maceiką, Energetikos instituto vadovą prof. dr. Eugenijų Ušpurą, Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vadovą prof. dr. Vaclovą Miškinį, Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentą Martyną Nagevičių, Vilniaus universiteto dėstytoją, buvusį energetikos viceministrą Romą Švedą ir UAB “Visagino atominė elektrinė” VAE vadovą dr. Rimantą Vaitkų. Pokalbyje taip pat dalyvavo „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

Ar VAE gaminamos elektros kaina bus konkurencinga?
Kiek mokėsime už kilovatvalandę elektros energijos tą dieną, kai bus (jei bus) perkirpta VAE atidarymo juostelė, tiksliai atsakyti neįmanoma, nes juk kainą diktuoja rinka. „Bet yra analitikų vertinimų, ko galima tikėtis, – aiškina VAE vadovas R.Vaitkus. – VAE pastatymo metais rinkos kaina turėtų būti apie 17–25 ct/kWh. Prognozuojama VAE generuojamos elektros energijos kaina 7–10 ct/kWh plius kapitalo sąnaudos, tad, atsižvelgiant į skolinimosi procentus, ji būtų apie 20 ct/kWh. VAE 60-ies metų darbo vidutinė elektros energijos kaina – apie 18 ct/kWh.“
Tačiau, pasak atsinaujinančių išteklių energetikos eksperto M.Nagevičiaus, VAE tokiame dideliame regione, kaip Skandinavijos, rinkos sąlygomis jokios ženklesnės įtakos kainai padaryti negalėtų. Tad ji Lietuvos vartotojams galėtų sumažėti nebent valstybei ėmusis subsidijavimo, kas mažai tikėtina, nes investavus į VAE projektą arti 7 mlrd. Lt valstybei rūpės kapitalo grąža.
Fiziko E.Maceikos nuomone, vertinant visas alternatyvas galima prognozuoti, kad VAE gaminamos elektros energijos kaina nebūtų brangiausia, nes branduolinė energetika – tarp pigiausių elektros gamintojų, jos pirminė investicija labai brangi, bet paskui, palyginti su kitomis rūšimis, pigi eksploatacija. Tačiau ekspertas priduria, jog analizuojant Lietuvos energetikos strategiją susidaro įspūdis, kad VAE projektu gal net nesiekiama pigiausios elektros energijos, o pirmiausia keliamas energetinio saugumo klausimas.

Ar tikrai elektros tiekimo atžvilgiu esame nesaugūs?
Į šį klausimą atsakė Rusija, neseniai trumpam nutraukusi elektros tiekimą Lietuvai, bet nė viena lemputė čia neužgeso. „Nutrūkus kuriai nors importo linijai, galime tai kompensuoti savo pajėgumais, kurių turime net perteklinių. Tačiau dėl jų senumo ir neefektyvumo jų gaminamos elektros kaina siekia 40 ct/kWh, vadinasi, galima sakyti, kad perteklinių galių neturime. Šiuo metu importuojame apie 60-80 proc. elektros energijos. Valstybės interesas turėtų būti maždaug tiek elektros energijos konkurencinga kaina pasigaminti patiems“, – neabejoja Energetikos instituto atstovas V.Miškinis. (…)

Ar elektros jungtys į Švediją ir Lenkiją negarantuos apsirūpinimo elektra?
Vis dėlto ar įmanoma tokia situacija, kad po 2016 m., jau turėdami elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, negalėtume konkurencingomis kainomis įsigyti elektros energijos iš žemyninės Europos ir Skandinavijos? Jei jungtys garantuoja importą, kam Lietuvai kišti milijardus dar ir į VAE?
„Jungtys gali gerai tarnauti režimams palaikyti, atsinaujinančių energijos šaltinių gaminamai elektros energijai perduoti. Bet beveik visam mums reikalingo elektros energijos kiekio importui – ne, tokio scenarijaus nelabai įsivaizduoju. Jungtys turėtų tarnauti abipusiams energijos mainams. Pastačius VAE vienos jungties su Lenkija bus net mažai – reikės „LitPolLink’2“, – mano V.Miškinis.
Buvęs energetikos viceministras R.Švedas atskleidžia dar vieną aplinkybę: „Kad Baltijos šalys būtų priimtos sinchroniniam darbui į Vakarų sistemą, turime patys gebėti subalansuoti savo generavimo šaltinius. O kuo palaikysime dažnį? Vėju? Saule? Būkime realistai. Trys Baltijos šalys buvo atsijungusios nuo Rusijos. Kiek išlaikė dažnį? Neužtenka vien jungčių – reikia turėti įvairių energijos šaltinių. Jungtys gyvybiškai svarbios, jos atidaro langą į Europą, bet norint žengti kitą žingsnį – tapti integruota ES sistemos dalimi, reikia būti savarankišku energiją generuojančiu regionu. Jungtys nesprendžia problemos iš esmės: dabar esame visiškai priklausomi nuo Rusijos, tokiu atveju būtume šiek tiek mažiau nuo jos priklausomi.“
Tačiau M.Nagevičius tuos pačius ES energetikos politikos principus traktuoja šiek tiek kitaip: „Ir be VAE galėtume sinchronizuotis su žemyninės Europos tinklais, juolab kad turime pajėgumų. Ar ES šalis negali importuoti elektros energijos?“
Kitas klausimas, į kurį atkreipia dėmesį R.Švedas, kad Lenkijos rytų ir vakarų regione elektros gamybos pajėgumų nedaug, 90 proc. elektros čia gamina anglimis kūrenamos elektrinės. Tačiau nuo 2016 m. ES įsigalioja CO2 išmetimo apribojimai, tad lenkai patys jaus energijos trūkumą, jie norės importuoti, o ne eksportuoti.
Mokslininkas V.Miškinis atkreipia dėmesį, kad net jei įvertinsime visus, taip pat ir VAE, būsimus pajėgumus, apie 2030 m., kaip prognozuojama, šiek tiek elektros vis tiek dar turėsime importuoti. Juk nereikia užmiršti, kad VAE – regioninis projektas, kuriame Lietuva turės tik trečdalį galių. (…)

Ar VAE – svarbiausias energetikos objektas?
Vis dėlto ar tuos beveik 7 mlrd. Lt tikrai investuojame į tai, kas šiandien Lietuvos energetikai būtiniausia? „Žygiuojame į socialinę katastrofą: šiuo metu žmonėms svarbiausia, kaip užsimokėti už būsto šildymą, bet de facto nieko nedaroma, todėl srautas išvažiuojančiųjų iš Lietuvos dar intensyvės. Valstybė neturi pinigų ir moderniam būstų šildymui, ir atsinaujinantiems šaltiniams, ir branduolinei energetikai remti, todėl reikia nusistatyti prioritetus. Tačiau dabartinė situacija atrodo taip, lyg plauktume laivu, kurio bortas pramuštas, o mes kuriame kitos kartos motorą“, – lygina A.Šindeikis. R.Vaitkus replikuoja, kad VAE projektą galima prilyginti kūrimui tokio motoro, kuris ir su skyle borte leistų priplaukti  saugų uostą.
Tačiau M.Nagevičius neabejoja, kad valstybės investicijos į VAE tikrai ne pačios tinkamiausios: „Tokį patį efektą galima pasiekti geriau ir su mažesnėmis sąnaudomis. VAE projektui reikalinga beveik 7 mlrd. Lt Lietuvos investicija, iš kurių kelis mlrd. Lt teks skolintis. O 660 megavatų biokuro elektrinę pastatyti kainuoja 4,1 mlrd. Lt. Tam galima būtų panaudoti 1,6 mlrd. Lt ES paramos, skiriamos atsinaujinančių šaltinių plėtrai. Taigi už tą pačią sumą pastatytume jėgainę ir valstybei nereiktų skolintis.“
V.Lukoševičius antrina: „Sakoma, jog alternatyvioji energetika Lietuvoje labai brangi, bet niekas nepasako, kad dabar Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vartoja 12 metų kapitalo grąžos formulės kainų nustatymo metodiką, todėl elektros kaina siekia 37ct/kWh. Bet po to likusius penkiolika eksploatavimo metų liks tik eksploatacijos sąnaudos – 2–3 ct/kWh. Danai, skandinavai, vokiečiai didžiulius pinigus investuoja į vėjo parkus Baltijos ir Šiaurės jūrose. Po dvylikos metų atsipirkus jų įrengimo išlaidoms, jie taps labai pelningi ir greičiausiai jie, o ne atominės jėgainės, diktuos elektros kainą.“
Beje, M.Nagevičiaus skaičiavimu, jau 2011 m. elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių ES viršijo gamybą branduolinėse jėgainėse. Iš 1986–1988 m. buvusių 179 reaktorių telikę 132, iš kurių 2030 m. eksploatavimo laiko dar bus nebaigę devyniolika. O naujų per pastarąjį dešimtmetį ES atsirado trys, iki 2020 m. planuojama pastatyti keturis. Vokietija nutarė visai atsisakyti branduolinės energetikos. „Tai reiškia, kad atominė energetika ES nebevaidins didelio vaidmens, nebeturės valstybių lobistų paramos. Neduok dieve, įvyktų kokia katastrofa, ES gyventojai dar labiau pablogintų savo ir taip prastą požiūrį į AE ir ES priimtų sprendimą atsisakyti branduolinės energetikos – ką tada darytume, jei suplanavome skolos grąžinimą ir uždarymo fondo kaupimą 60-iai metų?“ – juodąjį scenarijų piešia M.Nagevičius. Vis dėlto, primena R.Vaitkus, vienuolika iš keturiolikos ES branduolinių valstybių šios savo politikos neatsižada.
V.Lukoševičius apgailestauja, kad nebuvo identifikuotos opiausios energetikos problemos ir sistemiškai sudėlioti prioritetai: „Mažai tikėtina, kad bent vienas iš didžiųjų projektų – elektros jungčių, VAE, dujų terminalo – atpigins energetinius produktus, greičiau atvirkščiai, nes projektai brangūs. Kaip iš tikrųjų buvo galima sutaupyti? Statant kogeneracines elektrines ir šilumai, ir elektrai gaminti, taip atpiginant abiejų sąnaudas. Sakoma, trūksta savivaldybių ir privačios iniciatyvos, bet tai valstybės politikos pasekmė – Energetikos ministerijos ir Vyriausybės dėmesys buvo skiriamas tik strateginiams gana tolimos ateities projektams, nematant, kad šilumos ūkis visai nugyventas.“ (…)

Ar projektas nepavėlavęs?
Visi ekspertai sutaria: kuo įvairesnis pirminis energijos šaltinių balansas, tuo stabilesnė sistema, bet skiriasi pozicijos, kurį energijos šaltinį valstybei pasirinkti prioritetu, nes juk valstybės pajėgumai riboti. VAE vadovas R.Vaitkus primena, kad pagrindinės politinės jėgos dar 2007 m. sutarė dėl atominės energetikos tąsos, sukurta teisinė bazė, tam įsteigta įmonė, projekto plėtotė įgijo pagreitį.
Tik ar jo nesustabdys referendumas? Tiesa, jis tik patariamasis, tačiau bet koks rezultatas taps terpe politinėms spekuliacijoms. Daug metų Lietuvos derybininku energetikos klausimais buvęs R.Švedas sako, kad pasaulio akyse dėl tokio blaškymosi atrodome nekaip ir galime atbaidyti tiek investuotojus, tiek partnerius. Realijos juk tokios: apie energetiką pradėjome kalbėti tik pastaruosius trejus metus, o prieš tai per 20 nepriklausomybės metų nesugebėjome įvykdyti nė vieno energetikos projekto, išskyrus Būtingės naftos terminalą. „Tai nusikalstamas neveikimas, turint tikslą išlaikyti status quo – vertikaliai integruotas monopolijas, kad energija būtų tiekiama per vienintelį šaltinį. Būtingės terminalui taip pat buvo aršiai priešinamasi, o dabar jis mus gelbsti, nors tada tai atrodė ekonomiškai beviltiškas projektas, nes juk yra „Družbos“ naftotiekis. Šiandien “Družba” sausa…
Taip, VAE projektas pavėluotas, pasikeitė energetikos mados, aplinkybės. Tačiau tebesame ties riba, kai turėdami infrastruktūrą ir patirties šioje srityje dar galime jį realizuoti. “VAE – pati geriausia branduolinės jėgainės statybos aikštelė Europoje. Nepanaudoti jos, negaminti po hidro- pigiausios elektros energijos būtų neprotinga. Šiuolaikinė branduolinė energetika pigi ir saugi, garantuojanti pajamas į valstybės biudžetą, nes bus sukuriama daug darbo vietų”, – neabejoja buvęs energetikos viceministras R.Švedas.
Jei ne politikavimas, VAE projektas jau būtų baigtas – juk nauja AE buvo įrašyta dar į pirmosios Vyriausybės programą 1990 m. Ar užvilkintas VAE projektas vis dar reikalingiausia ir efektyviausia valstybės energetinė investicija? Išklausius „Veido“ apskritojo stalo ekspertų prieštaringas pozicijas dėl to kyla labai rimtų abejonių. Kitas klausimas, ar tiek pastūmėjus projektą apsimoka vėl jį mesti ir pradėti kitus praktiškai nuo nulio, nes beveik nieko kitose energetikos srityse nepadaryta nei per šios kadencijos, nei per visus dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.
Bet kuriuo atveju, net ir ėmusis futurologinių brangių projektų, valstybė negali likti abejinga iki raudonumo įkaitusiai didžiausiai energetinei problemai – šilumos kainoms. Deja, šios kadencijos valdančiųjų opiausia piliečių problema nesudomino. Nebūtų keista, jei už žmonės jie “atkeršytų” valdantiesiems per referendumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kokias galimybes Lietuvos verslui atvertų Visagino atominės elektrinės (VAE) statyba ir ar mūsų įmonės apskritai pajėgios dalyvauti tokio masto projekte?

Turiu penkerių metų patirtį, sukauptą vadovaujant Olkiluoto-3 atominės elektrinės Suomijoje statybos mechaninės dalies ir slėginių įrengimų techninei priežiūrai. Nėra abejonių, kad verslui atominės elektrinės statyba atveria milžiniškas galimybes. Štai atominės Suomijoje statyboje dalyvavo apie 2 tūkst. įmonių, iš jų apie 800 – Suomijos įmonės. Be to, skaičiuojama, kad per visą statybos ciklą aikštelėje pabuvos 15 tūkst. darbuotojų. Iš viso Suomijos verslas tikisi atsiriekti apie 25 proc. šio projekto vertės.
Na, o ko galime tikėtis Lietuvoje ir ar galime lygiuotis į suomius? Lietuvoje atlikta studija prognozavo, kad statant VAE mūsų įmonės galėtų gauti maždaug 30 proc. projekto vertės darbų. Aš vertinu Lietuvos įmonių galimybes truputį kukliau. Mat, jei lygintume su Suomija, skiriasi mūsų pramonės struktūra: ten daug daugiau metalo apdirbimo ir tiksliosios mechanikos įmonių, yra vietinė metalurgijos pramonė, veikia galingas nerūdijančio plieno kombinatas. Suomijoje taip pat neblogai išplėtotas branduolinės energetikos tiekėjų sektorius, susibūręs į galingą asociaciją, pristatančią įmones didžiausiose pasaulio branduolinės energetikos parodose. Tačiau žemės darbų, kelių tiesimo, pastatų statybos ir įrengimo srityse lietuviams darbo bus į valias, tiesa, Lietuvos įmonės sulauks konkurencijos iš kaimyninių šalių, ypač Lenkijos ir Čekijos, kurių įmonės jau dalyvavo Olkiluoto-3 statyboje ir įgijo atitinkamos patirties.
Lietuvos verslas tikrai pajėgus dalyvauti VAE projekte, tačiau ne visame projekte vienodu mastu. Lengviau bus aptarnavimo srities įmonėms – teikiančioms apgyvendinimo (intensyvios statybos metu aikštelėje bus per 4 tūkst. darbininkų ir inžinierių), maitinimo (statybos aikštelėje visą parą veikia kelios valgyklos) paslaugas. Čia visus užsakymus pasidalys vietinis verslas, na, ir nebent kas nors iš kaimynų Latvijoje prisidės. Daug darbo gaus statybininkai, montuotojai, suvirintojai, izoliuotojai, transportininkai. Su didesne konkurencija susidurs projektavimo ir inžinerijos įmonės, nes šioje srityje bus būtina darbo prie  sudėtingų arba branduolinių projektų patirtis. Na, o specialios įrangos montavimą ir derinimą reaktoriaus pastate bei turbinų salėje atliks patys gamintojai.
Kokius „namų darbus“ privalo atlikti įmonės, ketinančios dalyvauti VAE statyboje? Visų pirma reikia pabrėžti, kad įmones atrinks profesionalūs projekto valdytojai ir pirkimo organizatoriai, todėl nereikėtų tikėtis, kad ir čia galios „giminių šalies“ metodai. Pagaliau juk ir mes visi norime, kad VAE būtų saugi ir patikimai pastatyta. Todėl įmonių, kandidatuojančių dalyvauti statyboje, atranka bus vykdoma griežtai ir profesionalai. Yra metodų, kaip patikrinti patirtį, kvalifikaciją, gebėjimą dirbti tarptautiniame projekte. Mano ausį žeidžia tūlo verslininko kalba, kokių sertifikatų jie turi ar ketina įsigyti. Sertifikatas yra tik įmonės gebėjimo dirbti pagal tarptautinius reikalavimus, standartus, gerąsias praktikas paliudijimas. Mano patarimas – ne įsigyti sertifikatus, bet išbandyti save dirbant sudėtinguose projektuose, tegu ir ne atominės energetikos, ypač sveikintina būtų tarptautinių projektų patirtis.
Noriu pabrėžti, kad VAE statyba bus tikras tarptautinis projektas, kuriame visi brėžiniai, techniniai aprašymai, reikalavimai, ataskaitos bus anglų kalba. Žinoma, statybininkui, suvirintojui, montuotojui ar vairuotojui nedaug tereikės angliškų žodžių mokėti (nors smagu būtų pasikalbėti apie krepšinį su kolegomis ispanais ar kroatais), bet visų grandžių vadovams ir techniniams vadovams mokėti angų kalbą yra būtina. Tuolab kad reikės ne tik skaityti instrukcijas, bet ir rašyti ataskaitas, o jų bus labai daug.

Žemės darbų, kelių tiesimo, pastatų statybos ir įrengimo srityse lietuviams darbo bus į valias.

Lietuvos vartotojai brangiausiai iš Baltijos šalių moka už elektrą, dują, šildymą, nes apmoka ir už A.Kubiliaus Vyriausybės lozungus.

Jei premjeras Andrius Kubilius ir jo naujai sutvertai Energetikos ministerijai vadovauti atsivestas Arvydas Sekmokas būtų gimę kinais ar bent jau prancūzais, jų politika energetikos srityje gal būtų nors kiek labiau logiška. Juk tik didelė ir labai turtinga valstybė gali imtis tokio grandiozinio projekto kaip nauja atominė elektrinė, atstumti galimybę statyti suskystintų dujų terminalą kartu su kaimynais (o tuo pačiu prarasti ir tam galėtus gauti ES pinigus) ar pleškinti brangias rusiškas dujas būstams šildyti, nors tam turime gausybę keleriopai pigesnių biokuro ar atliekų. Toks A.Kubiliaus ir A.Sekmoko apsimetimas esant gigavalstybės energetikos strategais vartotojams atsirūgo sparčiausiai iš Baltijos šalių augančiomis kainomis ir už šildymą, ir už dujas, ir už elektrą.
Nors A.Kubiliaus Vyriausybė didžiuojasi pirmoji kažką nuveikusi dėl Lietuvos energetinės priklausomybės, tačiau tai darė dažnai užmiršdama ekonominę logiką, diplomatijos privalumus ir visuomenės poreikius.

Nepriklausomybės kainą pasididinome patys
Permainų koalicijos užsibrėžtas prioritetas – siekti energetinės nepriklausomybės – atrodo garbingas. Po aštuoniolikos nepriklausomybės metų energetiškai tebebuvome priklausomi nuo tų, nuo kurių išsivadavome, ir netgi labiau nei 1990-aisiais, nes tada bent jau turėjome Ignalinos atominę elektrinę. Jei ne estų jungtis su Suomija, tebebūtume tik rusiškoje elektros grandinėje, o dujos – iš vieno ir to paties, kaip sakydavo vienas konservatorių ministras, Ivano vamzdžio.
UAB „Sweco Lietuva”, projektuojančios energetikos objektus, viceprezidentas Aidas Vaišnoras giria A.Kubiliaus Vyriausybę, pasistūmėjusią jungčių į Švediją ir Lenkiją, suskystintų dujų terminalo, naujos atominės elektrinės projektuose, apie kuriuos pastaruosius 20 metų buvo tik kalbama, bet nieko nedaroma.
Tačiau, pasak Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, šiuolaikinėje energetikoje akcentuojama ne nepriklausomybė, o kuo daugiau diversifikavimo galimybių, o ES plečia didžiulius energetikos tinklus neatsiribodama nuo jokių šaltinių, taip pat ir Rusijos. „Vakaruose energetikos ekspertai negali suvokti, kodėl Lietuva baidosi rusiškų energetinių išteklių. Jie klausia – ar arabai mielesni? Juk vis tiek arba nuo vienų, arba nuo kitų būsite priklausomi“, – pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof.dr. Vidmantas Jankauskas.
ES projekte Ukrainoje dvejus metus dirbęs V.Jankauskas sako, kad iš šalies stebint labai jau prastai atrodė Lietuva, skelbusi „Gazpromui“ ultimatumus. Energetikos ministras A.Sekmokas žadėjo išsireikalauti mažesnių dujų kainų, kad ir per tarptautinį arbitražą. O paskui jau reikalavo derybų dėl kainų, siuntė derybininkus į Maskvą, bet ministerijų skyrių vedėjų lygmens, kurių, aišku, niekas nepriėmė. „Mačiau, kaip Kijevas derėjosi aukščiausiu lygiu“, – pasakoja V.Jankauskas.
Nors, priduria ekspertas, vargu ar ką būtų pavykę išsiderėti, nebent trumpalaikę nuolaidą, kokią gavo estai ar latviai, įsipareigodami dėl didesnio rusiško dujų kiekio. „Negalima sakyti, kad rusai užpyko ir mums padarė specialią kainą – skaičiuota pagal tą pačią kainos formulę, kaip kažkada buvo suderėta. Ukraina, Moldova, Užkaukazė moka tiek pat, kiek mes. Didelės šalys, kaip Vokietija, išsiderėjo kainos formulės pakeitimą gavę pigesnių skalūninių dujų iš JAV“, – aiškina V.Jankauskas. Bet jis pabrėžia: nusiderėsi ar ne, bet visos šalys žino, kad su partneriais reikia kalbėti geruoju, o ne skelbti ultimatumus. Juolab juokinga, kai mažutė valstybė špygomis bado vienintelį savo dujų tiekėją, neturėdama jam jokių alternatyvų.

Nepasitiki nei kitomis šalimis, nei privačiu verslu
Lietuvos energetikos strategai nepasitiki ne tik Rusija. V.Jankauskas primena, kad nors statyti suskystintų dujų terminalą vienai Lietuvai – didelis nuostolis, bet nenorėjome to daryti kartu su latviais, mat jie per daug draugauja su rusais. O juk ES pernai buvo skyrusi pinigų išanalizuoti, kurioje vietoje Baltijos šalims būtų geriausia statyti regioninį terminalą, kuriam būtų skyrusi lėšų. „Iš Briuselio keistai atrodo, kai nedidelės šalelytės statosi terminalus kiekviena sau, juolab skelbdamos kitokius prioritetus – kad centriniame šildyme dujų visai atsisakys. Tai kam tada du dujų terminalai?“, – stebisi V.Jankauskas. O kad tokio sprendimo autoriai puikiai supranta prasilenkę su ekonomine logika – akivaizdu: priešingu atveju, ar būtų prievolė vartotojams privalomai pirkti 25 proc. dujų iš terminalo?
Terminalo projektas nebūtų buvęs toks brangus, jei Vyriausybė ir labiau pasitikėtų privačiu verslu. Štai „Achema“ buvo pasiryžusi į jį investuoti, tam jau net buvo įsteigta įmonė, bet atėję į valdžią konservatoriai nutarė ją naikinti ir pradėti viską iš naujo.
Tad, V.Jankausko vertinimu, vartotojas mokės už dujas brangiau nei galėjo mokėti ir net pigesnės dujos nekompensuos terminalo statybos kaštų, nes visos investicijos – tik Lietuvos vartotojo sąskaita. Šalys, kurios vadovaujasi ne lozungais, daro kitaip: pavyzdžiui, estai jungčiai su Suomija pakvietė prisidėti visas baltijietes ir taip sumažino kaštus, o mes visus brangiausius objektus arba norime statytis vieni, arba bent jau prisiimame didžiąją dalį išlaidų.
Kai patys niekuo nepasitikime, visai nestebina, kad taip sunku rasti partnerių naujos atominės elektrinės projektui – praradome lenkus, iš Latvijos ir Estijos taip pat pasigirsta skepticizmo, o strateginis investuotojas – japonų „Hitachi“ neatsistebi, kad koncesijos dėl Visagino AE sutartis jau palaiminus parlamente, tas pats parlamentas netrukus nutarė skelbti referendumą, ar apskritai reikia tos atominės. Kuo baigsis referendumas, nežinia, nes valdantieji užpykdė visuomenę, nuo jos arogantiškai atsiriboję tylos siena. Vyriausybės esminiu ketverių metų darbu – naujos AE projektu – abejoja ir nemažai ekspertų.

Brangi futurologija
Energetikos konsultantų asociacijos prezidento V.Lukoševičiaus vertinimu, didžiausia šios Vyriausybės klaida – kad imtasi brangiausių infrastruktūrinių projektų, orientuotų į tolimą ateitį, nepanaudojant esamų galimybių. Štai imamasi mažiausiai 17,3 mlrd. Lt vertės naujos AE projekto, nors elektros gamybos pajėgumų turime dukart daugiau nei mums reiktų, tačiau jie nemodernizuojami ir neišnaudojami. „Kiek mokėsime už elektrą? Žinome, kiek kainuoja pastatyti AE, tad ar jos gaminamos elektros energijos kaina bus konkurencinga rinkoje? Ar nebus uždėtas koks papildomą pagalvės mokestis? Svarbiausia turėti ne atominę elektrinę, o elektros linijas, kurias po poros metų turėsime ir į Lenkiją, ir į Švediją, per Estiją jau turime ir į Suomiją“, – mano V.Jankauskas.
O kur dar prasta šlovė apie gebėjimus uždaryti senąją AE. Nors konservatorių paskirti nauji Ignalinos AE vadovai sensacingai šaukė apie pavogtą milijardą ir žadėjo proveržį AE uždarymo darbuose, šiandien nei tų vadovų, nei proveržio, nei bent vieno kalto, nei milijardo, nei atliktų darbų – tik stringančios derybos su ES dėl lėšų jiems tęsti nauju 2014-2020 m. finansavimo laikotarpiu.
Lietuva viena stvėrėsi brangaus dujų terminalo projekto, tačiau praktiškai nieko nepadarė šildymo sektoriuje pereinant prie biokuro ir atliekų deginimo, visišką fiasko patyrė ir daugiabučių renovavimo programa. „To pasekmė – tarp ES šalių skiriame didžiausią išlaidų dalį šildymui ir nesimato jokių kitokių perspektyvų. Siūlymas šilumos ūkyje atskirti gamybą ir tiekimą dar padidins kaštus. Kai neturi idėjų, kaip pagerinti situaciją, kuriamos kažkokios pertvarkų iliuzijos“, – kritikuoja V.Lukoševičius. “Vyriausybė teturi idėjųkaip Ivano Krylovo pasakėčioje – sukeisti muzikantus vietomis”, – pritaria ir V.Jankauskas.
Vyriausybė teisinasi, kad šildymas – ne centrinės valdžios, o savivaldybių kompetencija, bet A.Vaišnoras mano, kad Vyriausybė čia galėjo suformuluoti tikslus, veikti kaip moderatorius. Specialistas atkreipia dėmesį dar į vieną artėjantį terminą: „Stodami į ES esame įsipareigoję iki 2015 m. modernizuoti šilumos gamybos įrenginius, nuo 2016 m. įsigalioja nauji reikalavimai mažinti taršą. Tačiau, nors parengti projektai pertvarkyti šilumos ūkį, šilumai gaminti panaudoti atliekas, biokurą, tačiau šia kryptimi padaryta minimaliai“. O sąskaitos už šildymą gyventojams tampa nebepakeliamos.

„Point of no return“ – nauda ar žala?
Konservatoriai nuolat giriasi, kad, paveldėję energetinę priklausomybę, pagaliau ėmėsi svarbių infrastruktūrinių darbų. Tiesa, jie iš anksto užsiprogramavo, kad valdys ne ilgiau nei vieną kadenciją, mat vis kartojo: tikslas – pasiekti „point of no return“ – projektų fazę, iš kurios nebegrįžtama. Ekspertai sako, kad kai kurių „taškų“ geriau nepasiekti.
„A.Sekmokas įsitikinęs, kad viską daro labai teisingai, nesuprasdamas, kad klampina Lietuvą į didžiausią balą”, – Energetikos ministerijos darbus apibendrina V.Jankauskas. – “Šūkiai teisingi – šaltinių diversifikacija, kad nebūtume priklausomi tik nuo vieno tiekėjo. Bet ar reikia imtis tik pačių brangiausių projektų? Vyriausybė mato tik du objektus – naują atominę ir suskystintų dujų terminalą. O šių investicijų brangumas įkalkuliuojamas į gyventojų sąskaitas“, – kritikuoja V.Lukoševičius. Pamiršti atsinaujinantys šaltiniai, biokuras, esami elektros gamybos pajėgumai, atmesta galimybė terminalo statyboje bendradarbiauti su kaimynais ir taip gauti dar ir ES pagalbą, teikiamą regioniniams projektams, iš energetikos stumiamas privatus verslas.
O už konservatorių, valdžiusių energetiką ketverius metus, napoleono kompleksus, vartotojai ir toliau mokės didžiausią kainą Baltijos šalyse.

Dabartinė energetikos strategija akcentuoja tris pagrindines energetinio vystymosi kryptis: tai Visagino atominės elektrinės projektas, jungtys su žemynine Europa per Lenkiją, Švediją, Estiją bei Suomiją ir suskystintų gamtinių dujų terminalas. Gaila, bet kryptis deklaruoti lengviau, nei pradėti jas įgyvendinti. Štai kad ir Visagino atominės elektrinės projektas.

Teoriškai per visą įgyvendinimo laiką jis kainuos apie 23,5 mlrd. Lt, iš kurių trečdalis – Lietuvos pinigai. Labai abejotina, ar ši suma galutinė, nes viršutinės kainos riba dokumentuose nefiksuota, o žinoma, kad bus būtini grunto sutvirtinimo darbai, nes dėl sunkaus reaktoriaus gabenimo teks rekonstruoti nemažai kelių bei tiltų, atsiras kitų nenumatytų išlaidų. Ar tas išlaidas padengs visi projekto dalyviai, ar tik Lietuva? Atrodo, kad tik Lietuva, mūsų turima infrastruktūra Visagine įvertinta tik 50 mln. eurų.
Neatsakyta ir į daug kitų klausimų. Kas ir už kiek padengs elektros trūkumą, sustojus reaktoriui planiniam ar nenumatytam remontui? Tokia studija dar tik bus ir tik 2013 m. pabaigoje. Pagaliau pagal kokius standartus bus vykdoma statyba – Lietuvos, Japonijos, JAV ar ES, kaip jie bus pritaikyti mūsų sąlygomis? Ar ne per daug optimizmo iš mūsų pusės? Ignalinos atominės elektrinės sklandžiai uždaryti nesugebame, net nacionalinio stadiono pastatyti negalime, o čia – šimtus kartų didesnis projektas. Ar tikrai atidžiai įvertinome, ką turime savo piniginėje?
Suskystintų gamtinių dujų terminalas – reikalingas ir svarbus objektas, bet kaip čia išėjo, kad terminalas suprojektuotas 4 mlrd. m3 per metus pajėgumo, o vamzdynų pralaidumas – 1,8 mlrd. m3 per metus. Kas siuva švarką skirtingo ilgio rankovėmis?
Mažai kas ginčija elektros ir dujų jungčių su Europa reikalingumą, juo labiau kad numatomas dalinis finansavimas, bet antroji jungtis su Lenkija tik popieriuje – nei tarptautinių sutarčių, nei žemės paėmimo visuomenės reikmėms, nei poveikio aplinkai vertinimo nėra. Be to, Lietuvos valstybės iždo finansinės galimybės ir galimybės pigiai bei nemažai skolintis yra išsemtos. Galimybių skolintis tokių sumų nelabai turi ir valstybei priklausančios įmonės, nes pelno beveik nėra arba jis paimamas į biudžetą.
Kita vertus, turime užtikrinti energijos (elektros ir šilumos) tiekimo patikimumą ir kainų konkurencingumą. Kaip tai geriausia padaryti? Nedera pamiršti, kad šiuo metu Lietuvai labai svarbu kurti darbo vietas, išlaikyti piniginius srautus šalies viduje ir remtis vietiniais ištekliais. Manau, kad būtina intensyviai vykdyti daugiabučių namų apšiltinimo programą, nepadarant gyventojų bankų įkaitais. Mūsų laimei, dar likę Europos pinigų hidroenergetikai ir biokuro panaudojimui plėtoti – čia galimybių investuoti turi ir verslas, ir valstybė.
Dabar turime vykdyti ES patvirtintą Jungčių planą, pradėti ir užbaigti suskystintų gamtinių dujų terminalo bei vamzdynų statybą, siekti paversti jį regioniniu Baltijos šalims. Derėtų skirti finansavimą skalūninių dujų paieškai ir gavybai. Taigi galima daryti išvadą, kad iniciatyvų ir popierių prikurta labai daug, triukšmo ir svetimų valstybių agentų – vos ne pusė Lietuvos, o realių darbų, projektų, paremtų ekonomine, finansine logika, ne kažin kiek. Taigi kitai Vyriausybei bus ką veikti, ir teks nuveikti.

Iki 2008 m. apie energetiką daug kalbėta, tačiau darbai tik imituoti. Priimta net abejotinų sprendimų. Štai 2001 m. pasirašytas Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Estijos elektros bendrovių susitarimas, įtvirtinantis Lietuvos elektros perdavimo sistemą į posovietinę energetinę sąjungą.

Vakarų skirstomieji tinklai buvo perleisti privačiai „Vilniaus prekybos“ finansinei grupei specialiai sudarytomis palankiomis sąlygomis, sudaryta galimybė verslininkams iš to pasipelnyti. 2003–2004 m. „Lietuvos dujas“ kartu su magistraliniais dujotiekiais labai pigiai parduotos “E.ON Ruhrgaz” ir “Gazpromui”. Apie liūdnai pagarsėjusį “Leo LT” projektą nesinori net kalbėti.
Permainų koalicija energetikos klausimus apibrėžė kaip pačius svarbiausius, jiems skyrė politinį dėmesį, ir nuo kalbų pereita prie darbų. Iki 2009 m. energetikos politiką įgyvendino Ūkio ministerijos padaliniai su abejotinos reputacijos vadovais, tokiais kaip Anicetas Ignotas. Įsteigta Energetikos ministerija. Pradėtos sparčios sektoriaus reformos, tokios plačios, kad jas tik išvardysiu:
- Patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija.
- Likviduota visuomenės interesams netarnavusi LEO bendrovė, ir elektros energetikos sektoriaus valdymas grąžintas valstybei.
- Kartu su Švedija pradėtas tiesti elektros kabelis Baltijos jūroje, sujungsiantis Skandinavijos ir Baltijos elektros perdavimo tinklus.
- Kartu su Lenkija atlikti parengiamieji darbai, reikalingi elektros linijos statybai pradėti.
- Įsteigta elektros birža, kuri integruota į vieną didžiausių pasaulio rinkų „Nord Pool Spot“.
- Pavyko į Visagino AE prikviesti strateginį investuotoją „Hitachi“. Projektas tapo realiai įgyvendinamas.
- Imtasi vykdyti dujų sektoriaus pertvarką įgyvendinant III energetikos paketo reikalavimus dėl dujotiekių nuosavybės atskyrimo.
- Sėkmingai įgyvendinamas suskystintų gamtinių dujų terminalo-laivo projektas, kuris bus baigtas 2014 m.
- Tiesiamas dujotiekis Klaipėda–Jurbarkas, kuris būtinas, kad iš Klaipėdos dujų terminalo būtų tiekiamos dujos Lietuvos vartotojams.
- Parengta Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė, baigiama galimybių studija.
- Pradėti parengiamieji darbai požeminei gamtinių dujų saugyklai Syderiuose statyti.
- Sėkmingai sumontuotas kombinuoto ciklo dujų turbinis blokas Elektrėnuose.
- Bitėnų elektros skirstykla įjungta į šalies elektros perdavimo sistemą, tai leidžia perduoti elektros energiją Klaipėdos kraštui ne per Kaliningrado sritį.
- Pradėti Kruonio HAE 5-ojo bloko statybos parengiamieji darbai. Tai garantuos elektros sistemos stabilumą.
- Plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą nuo 2008 iki 2011 m. biokuro vartojimas centralizuotam šildymui išaugo nuo 151 tūkst. t naftos ekvivalento (tne) iki 186 tūkst. tne – maždaug penktadaliu. 2013 m. šilumos tiekimo įmonėse biokuro bus sukūrenta iki 260 tūkst. tne.
- Vėjo jėgainių įrengta galia 2008–2011 m. padidėjo beveik 200 proc. (nuo 68 MW iki 202 MW).
- Nuo 2010 m. elektros energiją gamina saulės jėgainės.
- Atsinaujinančių elektros gamintojų skaičius nuo 2008 m. padidėjo beveik 50 proc.
- Kartu su prezidente vykdoma šilumos ūkio pertvarka. Ardomos horizontalios ir vertikalios monopolijos.

Populiarėjančios saulės ir vėjo jėgainės kyla ne tik prie nuosavų namų, bet ir pakelėse. Šiemet iki spalio mėnesio Automobilių kelių direkcija keliuose planuoja įrengti 7-8 prietaisus, kurie naudos saulės ir vėjo energiją.

Kaip informavo Automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas, šiuo metu Lietuvos valstybinės reikšmės keliuose veikia 17 greičio matavimo prietaisų su informaciniais ekranais ir 12 apšvietimo postų, kurie veikia naudodami saulės arba saulės ir vėjo energiją. Šios įrangos įdiegimas direkcijai kainavo apie 1,5 mln. Lt, bet ar šios investicijos gali atsipirkti?
„Ši įranga naudojama tose vietose, kuriose dėl eismo pobūdžio, aplinkos sąlygų ar kitų niuansų nėra galimybės (arba tai brangiai kainuotų) jos prijungti prie elektros tinklų. Tokio pobūdžio apšvietimas rengiamas kai apšviesti reikia sąlyginai trumpą kelio ruožą, pavyzdžiui, pėsčiųjų perėją, todėl dėl keleto papildomų stulpų elektrą prijungti būtų sudėtingiau“, – tvirtina N.Abukauskas.
Specialistas teigia, kad iš pradžių buvo pradėtos diegti saulės jėgainės ir būgštauta, kad įrangos aptarnavimui per šviesų paros laikotarpį sukauptos energijos gali nepakakti. Pirmųjų įdiegtų objektų tyrimai parodė, kad energijos pakanka, tačiau jos galėtų pritrūkti, jei apšviestumo sąlygas vienu metu pablogintų keletas veiksnių – pavyzdžiui, sniego danga ant baterijų ir ypatingai didelis debesuotumas. Todėl nuspręsta objektuose, reikalaujančiuose didesnio kiekio elektros energijos, papildomai įrengti kompaktiškas vėjo jėgaines.

Anksčiau buvusi viena stambiausių gamtinių dujų ir naftos importuotojų, dabar JAV pati eksportuoja dujas. Situaciją keičia naujos technologijos, leidusios išgauti anksčiau neišgaunamais laikytus resursus.

Į senąją pasaulio tvarką kėsinasi angliavandeniliai – skalūnų dujos ir nafta. Padovanoję JAV vadinamąją skalūnų revoliuciją, jie ir toliau perbraižo pasaulio energetinį žemėlapį. Pastaruoju metu susidomėjimas šiais ištekliais persikėlė į Europą, neaplenkdamas ir Lietuvos.
Gegužę įmonė “Minijos nafta” pradėjo gręžti skalūnų dujų ir naftos paieškinį gręžinį ir tapo pirmąja bendrove Lietuvoje, pradėjusia skalūnų angliavandenilių paiešką. Tačiau ši įmonė nebus vienintelė, tirsianti Vakarų Lietuvos skalūnus: birželio pabaigoje Lietuvos geologijos tarnyba paskelbė atvirą tarptautinį angliavandenilių išteklių žvalgybos ir naudojimo konkursą Kudirkos–Kybartų ir Šilutės–Tauragės plotuose. Konkurso laimėtojas turėtų paaiškėti dar šiemet.
2011 m. JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) raporte pažymima, kad Lietuvoje galėtų būti apytikriai 480 mlrd. kub. m skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti per 100 mlrd. kub. m (nors Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) vertinimai atsargesni – skaičiuojama, kad šių išteklių kiekis galėtų siekti 60–70 mlrd. kub. m). Kadangi per metus Lietuvoje suvartojama apie 3 mlrd. kub. m gamtinių dujų, ir, remiantis Lietuvos energetikos institute (LEI) rengtomis studijomis, 2020–2025-aisiais šalies energetinėms reikmėms tenkinti ir trąšoms gaminti taip pat bus suvartojama panašiai, minėtos prognozės atrodo daug žadančios.
Pagal dabartinius skaičiavimus išteklių Lietuvos poreikiams patenkinti pakaktų 30–40-iai metų. O štai prognozuoti, kiek galėtų būti išgaunama skalūnų naftos, kur kas sudėtingiau, nes tam jau reikalingi laboratoriniai tyrimai.
Jei mokslininkų spėjimai pasitvirtintų ir mes sugebėtume panaudoti šiuos energetinius išteklius, neatmestina galimybė, kad stipriai pakistų netgi viso regiono politinis kontekstas. Juk suintensyvėjęs skalūnų išteklių panaudojimas aukštyn kojomis apvertė ankstesnę argumentuotą prognozę, kad Vakarų pusrutulio valstybės su JAV priešakyje taps vis labiau priklausomos nuo importo iš politiškai nestabilaus Artimųjų Rytų regiono. Nors dar nėra aišku, kokia padėtis bus kitose šalyse, tačiau JAV pavyzdys parodė, kad ji gali iš esmės keistis.

Skalūnai keičia tarptautinę sistemą?

Kiekviena šalis, planuojanti išgauti skalūnų dujas ir naftą, entuziastingai žvelgia į JAV sėkmės istoriją. Remiantis Kembridžo energetikos tyrimų asociacijos (CERA) duomenimis, 2000 m. skalūninės dujos JAV sudarė 1 proc. visų naudojamų gamtinių dujų, o 2009-aisiais padidėjo iki 20 proc. ir tikimasi 2035 m. pasiekti net 50 proc. Paradoksalu, bet pasirodo, kad šiuo metu JAV yra trečia valstybė pasaulyje pagal naftos išgavimą, atsiliekanti tik nuo Saudo Arabijos ir Rusijos. Jeigu tendencijos nesikeis, tai sukels globalius pokyčius. Valstybiniu mastu vis garsiau kalbama apie stiprėjantį JAV energetinį savarankiškumą ir galimybes patenkinti energetinius poreikius iš vidaus šaltinių. Be to, prisimindami kaltinimus, kad JAV užsienio politika dažnai motyvuojama energetinių interesų, galime tikėtis, jog supervalstybė bent iš dalies pakeis savo “įpročius”. Pasikeitusi galingiausios valstybės vykdoma politika neabejotinai darytų įtaką visai tarptautinei sistemai.
Nors skalūnų dujų gavyba JAV ne naujiena, tačiau tikroji skalūnų karštligė prasidėjo visai neseniai, prieš keletą metų, kai buvo pradėtos naudoti naujos technologijos. Panaudoti dar prieš kelerius metus nepasiekiamais laikytus skalūnų dujų telkinius padeda išvystyti horizontalaus gręžimo ir hidraulinio plėšymo, t.y. vandens, smėlio ir tam tikrų chemikalų mišinio pumpavimas į kietas uolienas, metodai. Pagal dabartinius gavybos lygius JAV gamtinių dujų atsargų turi daugiau nei 100-ui metų.
Technologijų vystymas padėjo iš skalūnų išgauti ir naftą, nors dar prieš porą metų tikėta, kad tam jos molekulės yra per stambios. Anot JAV EIA, tai naftos gavybai šalyje leido padidėti pirmą kartą po keleto dešimtmečių nuosmukio. Palyginkime: 2006-aisiais JAV importavo maždaug 60 proc. sau reikalingos naftos ir skystojo kuro, o jau praėjusiais metais importas tesiekė 45 proc.
Energetikos ministerijos Strateginių projektų skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Švaikauskas teigia, kad JAV per pastaruosius septynerius metus skalūnų dujų sektorius sukūrė 600 tūkst. darbo vietų ir 2010-aisiais net 77 mlrd. dolerių prisidėjo prie bendrojo vidaus produkto. Iš šio pavyzdžio galime matyti ir tai, kad skalūnų dujų gavybos pramonė labiausiai plėtėsi akmens anglies sektoriaus sąskaita, t. y. gamtines dujas naudojančios elektrinės plėtė savo energijos gamybos apimtį, o akmens anglimi kūrenamos elektrinės traukėsi.
“Stebint kai kurių didžiausių pasaulyje energetikos kompanijų portfelių pasikeitimus, galima matyti, kaip rimtai yra vertinamos skalūnų dujų sektoriaus perspektyvos. Pavyzdžiui, didžiausia pasaulyje energetikos kompanija “Exxon” 2009 m. už 35 mlrd. dolerių įsigijo “XTO Energy” tik tam, kad turėtų skalūnų dujų paieškos ir gavybos technologijas bei kompanijos turėtus licencijuotus plotus su skalūnų dujų potencialu. Šis sandoris buvo vienas didžiausių tų metų pasaulinėje energetikos pramonėje. Iš šių metų pavyzdžių galima paminėti ir prancūzų energetikos milžinės “Total” 2,3 mlrd. dolerių investiciją į skalūnų dujų gavybą Ohajo valstijoje”, – teigia K.Švaikauskas.
Skalūnų ištekliai žada didesnį energetinį stabilumą ne tik JAV. Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) preliminariais duomenimis, išskyrus JAV, skalūnų dujų telkinių yra dar 32-ose šalyse. Vis dėlto lieka klausimas, keliose šių valstybių bus pasinaudota proga ir keliose pavyks tai įgyvendinti. Skalūnų dujų gavyba brangi ir sudėtinga, be to, daug šalių atgraso galimos žalos aplinkai baimė.

Tolesnis Europos scenarijus – galvos skausmas “Gazprom”?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau yra pareiškęs susirūpinimą dėl skalūnų dujų paieškos Europoje. Rusijai iš tiesų yra ko sunerimti, nes Europoje pasikartojus panašiam scenarijui kaip JAV gerokai sumažėtų ne tik “Gazprom” pelnas, įtaka, bet ir šalies galia regione. Taigi skalūnų išteklių gavybos vystymas – gera galimybė stiprinti nuo Rusijos priklausomų valstybių energetinę nepriklausomybę. Palaikymą šiai energetikos šakai yra pareiškusi ir Europos Sąjunga.
Jos raporte teigiama, kad skalūnų dujos būtų greitas ir ekonomiškas būdas sumažinti priklausomybę nuo kito fosilinės kilmės kuro, pirmiausia nuo itin taršios akmens anglies, vis dar plačiai naudojamos kai kuriose ES šalyse. Taigi skalūninės dujos gali tapti “tarpiniu kuru”, kol bus tinkamai išvystytas atsinaujinančių išteklių panaudojimas.
Tokia pozicija sustiprina šios šakos padėtį Europoje po to, kai tarp ES šalių-narių vyko diskusijos dėl skalūnų naftos įtraukimo į “juodąjį sąrašą”. Žinant nemažą europiečių dėmesį gamtosaugai, tai gali būti didesnė kliūtis nei JAV. Kita vertus, negalima pamiršti nuolatinės technologijų pažangos. JAV jau dabar eksperimentuojama taikant uolienų plėšymo metodą bei populiarėja nauja technologija, leidžianti didžiulius vandens kiekius pakeisti propano dujomis. Priešingai nei vanduo, propano dujos natūraliai susimaišo su išgaunama nafta ar dujomis ir kartu keliauja į rezervuarus žemės paviršiuje. Kadangi skystos naftos dujos elektriškai neutralios ir nepasižymi trinties savybėmis, tokiame mišinyje neištirpsta druskos, sunkieji metalai ir radioaktyvūs junginiai, o būtent tai paprastai užteršia hidrauliniam plėšymui naudojamą vandenį. Pasiteisinus šiai ir kitoms vystomoms technologijoms, neigiamas nusiteikimas prieš skalūnų dujų ir naftos gavybą mažėtų.
Pastaruoju metu kaimyninėje Lenkijoje skalūnų dujų paieškos vyksta itin aktyviai. Manoma, kad šalyje turėtų plytėti dideli šių dujų klodai. TEA vertinimu, skalūnų dujų ir naftos panaudojimo perspektyvas Europoje lems projektų toje šalyje sėkmė arba nesėkmė. “Jei Lenkijoje šių dujų gavyba dėl gamtosaugos problemų ar kitų priežasčių būtų nesėkminga, investuoti į jų gavybą Lietuvoje būtų gana rizikinga – tik sėkmės atveju būtų racionalu intensyvinti pastangas”, – mano Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. Vaclovas Miškinis.
Pramoninę skalūnų dujų gavybą Lenkijos vyriausybė tikisi pradėti nuo 2015-ųjų. Jei taip nutiks, Lietuvai reikėtų persvarstyti, ar tikrai racionalu koncentruotis į šių išteklių gavybą savo šalyje. Tai neabejotinai brangu, o geidžiamų rezultatų gali tekti laukti ne vieną dešimtmetį. Gal verčiau derėtų intensyvinti bendradarbiavimą su Lenkija. Juolab kad, kaip atkreipė dėmesį prof. V.Miškinis, dujų regioniniame investicijų plane vis tiek numatyta iki 2018 m. sujungti Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sistemas, kad Baltijos šalys būtų sujungtos su ES dujų rinka.

Kas mums iš to?

Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė pritarė šių gamtinių išteklių paieškoms Lietuvoje, tačiau abejotina, kad šalyje pasikartotų JAV skalūnų revoliucija. Prof. V.Miškinio nuomone, viziją, jog Lietuva galėtų tapti skalūnų dujų išgavėja ir pelningai jas eksportuotų į kaimynines šalis, reikia vertinti atsargiai. “Kadangi Lenkijoje esančios potencialios skalūnų dujų atsargos preliminariais vertinimais yra vienos didžiausių Europoje, o žvalgyba bei bandomieji gręžiniai jau vykdomi, sunku tikėtis, kad Lietuvoje šias dujas pavyks išgauti per trumpą laiką, aplenkiant bendroves Lenkijoje.”
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ekonominis išgautų dujų potencialas palyginti mažas, be to, galimi jų ištekliai, gamtosaugininkų teigimu, yra jautriose Lietuvos vietovėse, tad neigiamas šios veiklos poveikis aplinkai gali būti rimta kliūtis gavybai. “Labiausiai tikėtina, kad šios dujos gali prisidėti tik prie gamtinių dujų vaidmens pasaulio energijos balanse reikšmingumo, tačiau galiausiai senkančius tradicinius energijos išteklius vis tiek turės pakeisti atsinaujinantys ištekliai”, – mano profesorius.
Energetikos ministerijos vertinimu, net jei pasitvirtintų tik pusė geologų prognozių apie esamus skalūnų dujų išteklius Lietuvoje ir Lenkijoje, tai taptų reikšmingu veiksniu, prisidedančiu prie viso regiono ekonomikos augimo, nes skalūnų dujų gavyba didintų konkurenciją dujų rinkoje, mažintų dujų kainą bei reikšmingai prisidėtų prie kitų strateginių projektų, pavyzdžiui, Lietuvos-Lenkijos dujotiekio, įgyvendinimo.
Pasak K.Švaikausko, planuojama, kad visa reikiama dujų infrastruktūra Lietuvoje bus išvystyta iki 2020 m. Jo teigimu, remiantis praktika nuo tiriamųjų darbų pradžios iki skalūnų dujų pramoninės gavybos turėtų praeiti mažiausiai aštuoneri metai. Jei žvalgyba klostysis sklandžiai ir paaiškės, jog mūsų šalyje esančių skalūnų geologinės charakteristikos yra pakankamai geros tam, kad būtų investuota į jų pramoninę gavybą, pramoninis skalūnų dujų išgavimas galėtų būti pradėtas 2021–2022 m. Ką tai reikštų? Pirmiausia Lietuvos biudžeto papildymą iš kompanijų surenkamais mokesčiais ir tūkstančius naujų darbo vietų.

Energetikos ministerijos Strateginių projektų skyriaus vyresnysis specialistas Karolis Švaikauskas
Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje įvardyta, kad “Lietuva skatins skalūnų dujų žvalgybą šalyje ir ekonomiškai pagrįstą, su aplinkosaugos principais suderintą skalūnų dujų gavybą bei importą. Vykdant skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą bus užtikrinti valstybės, žemės savininkų ir šią veiklą vykdysiančių kompanijų interesai”. Dabartiniame strateginių energetikos projektų fone galbūt tik susidaro įspūdis, kad skalūnų dujoms tenka antraeilis vaidmuo, tačiau yra daroma daug nematomo darbo – baigti parengiamieji darbai, kad būtų paskelbtas atviras tarptautinis konkursas skalūnų dujų paieškoms vykdyti, mokomasi iš kitų šalių, pirmiausia JAV, Kanados, Lenkijos, patirties, padaryti reikalingi teisės aktų pakeitimai.
Jei regione būtų pradėta intensyviai išgauti skalūnų dujas, tai neabejotinai būtų labai svarbus veiksnys, tiesiogiai didinantis valstybės energetinę nepriklausomybę. Tai būtų šiuo metu iš vienintelio “Gazprom” gaunamų dujų alternatyva.

Lietuvos energetikos instituto Energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. Vaclovas Miškinis
JAV patirtis rodo, kad kelias iki pramoninės skalūnų dujų gavybos yra ilgas. Žinoma, veiksmingai pasinaudojus sukaupta patirtimi, galima tikėtis, kad skalūnų dujų žvalgybos ir jų gavybos darbai Europoje vyks gerokai sparčiau. Tačiau nerealu viltis, kad pramoninė gavyba prasidės anksčiau nei iki 2020 m. Šių dujų kaina priklauso nuo telkinių, iš kurių jos išgaunamos, dydžio ir daugelio specifinių ypatumų. Todėl labai sunku prognozuoti jų gavybos kainą. Galima remtis preliminariais energetikos ministro vertinimais, kad vien šių dujų žvalgymo darbai gali kainuoti apie 250 mln. dolerių. Investavus tokias lėšas į ekonomikos šakas arba į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, galima tikėtis ir kur kas greitesnės investicijų grąžos.
Na, o pagrindiniai skalūnų dujų vartotojai Lietuvoje galėtų būti elektrinės, tarp jų ir modernūs kombinuotojo ciklo dujų turbininiai blokai. Bendrame šalies energijos balanse skalūnų dujų dalis, numatant vidutinę trukmę, net ir optimistiškai žvelgiant neviršys 15–20 proc.

Lietuvos ir Danijos UAB “Minijos nafta” vykdomojo komiteto narys Virgilijus Petuška
Skalūnų dujos ir nafta gali būti panaudoti lygiai taip pat, kaip ir jau daugybę metų naudojama tradicinė nafta ir dujos. Skalūnų sluoksnių aptinkama daugelyje Lietuvos vietų, tačiau, geologų teigimu, didžiausi jų klodai slypi Vakarų Lietuvoje. Skalūnų naftos išgavimas kainuoja panašiai kaip ir įprastos naftos, o štai skalūnų dujų gavybos procesas išties gerokai brangesnis.
Šiais metais “Minijos nafta” į skalūnų angliavandenilių paieškas planuoja investuoti apie 10 mln. Lt. Tik po to, kai išgręšime gręžinį ir atliksime tyrimus, paaiškės, kokie bus tolesni “Minijos naftos” veiksmai. Kol kas nėra aišku, kiek išteklių iš skalūnų sluoksnio būtų galima išgauti Lietuvoje ir ar apskritai iš šio sluoksnio įmanoma išgauti naftos arba dujų.
Gręžiant iškelti uolienų mėginiai specialiose laboratorijose apie pusmetį bus tiriami, tad pirmus rezultatus apie skalūnų angliavandenilių panaudojimo perspektyvas sužinosime po gero pusmečio.

Premjeras: lenkai domisi Visagino atominės elektrinės projektu

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus Interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiąnakt grįžote iš Varšuvos, kur turėjote susitikimą su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku. Daug dalykų, bet gal apie konkrečius – vienas iš svarbesnių jūsų vizito tikslų buvo pakalbėti apie lenkų grįžimą į Visagino projektą. Šitas vizitas padidino tikimybę, jog lenkai sugrįš, ar ne?

Kaip ir kiekvienas susitikimas su Donaldu Tusku, šis tikrai buvo dalykiškas, atviras ir racionalus. Aptarėm daug bendrų reikalų, taip pat, be abejo, ir tautinių mažumų reikalus. Bet taip pat ir svarbiausius energetikos projektus, kurių tikrai yra ne vienas ir kurie sėkmingai eina į priekį, kaip pavyzdžiui, “LitPol Link“ pirmoji linija, tai yra elektros jungčių linija. Kalbėjom apie reikalą pradėti planuoti kreipiantis ir į Europos Komisiją dėl antrosios linijos statybos finansavimo, dėl to sutarėm. Kalbėjomės ir apie dujų vamzdynų sujungimą. Be abejo, kalbėjomės ir apie Visagino projektą ir galėjau detaliau papasakoti, kokioje dabar yra situacijoje jis yra. Galiu pasakyti, kad susidomėjimas tikrai yra. Be abejo, kompanijos sprendžia apie dalyvavimą. Kiek žinau, kaip tik Lenkijos energetikos kompanija, kuri anksčiau dalyvavo derybose, kuri paskui pristabdė savo dalyvavimą derybose, ir kaip premjeras sakė, dėl tokio veiksmo ir buvęs vadovas turėjo atsistatydinti, tai kaip tik šios kompanijos vadovai ruošiasi artimiausiu metu atvykti į Lietuvą.

Būtent dėl pristabdytų derybų, pripažino lenkų premjeras, kad buvo „patrauktas“ vadovas?

Nieko naujo aš nepasakau, buvo jau seniai taip formuluojama ir viešoje erdvėje, ir darsyk tą išgirdome vakar.

O šiaip dėl kokių priežasčių lenkai trypčioja kol kas, kas jiems labiausiai rūpi?

Kaip ir bet kuriam kitam regioniniam partneriui, kaip ir mums, labiausiai rūpi šio projekto ekonominė nauda. Tie skaičiai, kurie dabar yra, jie yra tikrai patrauklūs, bet ir toliau bus deramasi dėl visų šio projekto ekonominių ir techninių dalykų. Aš turėjau galimybę dar sykį pristatyti visą kalendorių, kad iki 2015 metų – visi techniniai derinimai ir derybos, ir tiktai tada bus aiškūs visi galutiniai skaičiai ir tada bus galima apsispręsti dėl esminių įsipareigojimų. Lenkams tai irgi yra svarbu, o regiono partneriai turi tartis dėl bendrovės steigimo projekto, dėl akcininkų sutarties. Kiek žinau tos derybos su latviais ir estais jos pakankamai intensyviai vyksta. Na, ir jeigu Lenkijos kompanija matys ir čia naudą, tai aš manau, kad jie turi visas galimybes grįžti. Be abejo jiems rūpi taip pat ir užsigarantavimas pakankamo elektros kiekio, ar yra apskritai interesas dalyvauti, ar gali jie tikėtis pakankamai nemažo elektros, pagamintos šioje elektrinėje, kiekio. Aš turėjau pasakyti, kad apie tai galima labai atvirai kalbėtis, nes jeigu visiems partneriams pasidalinus elektros energiją Lenkijai liktų labai nedidelis kiekis, tai jų interesas atitinkamai būtų ženkliai mažesnis.

Kalbant apie kitas savaitės aktualijas, Seimas nusprendė rengti patariamąjį referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybų. Su lenkais buvo kalba apie tai? Ar jie teigiamai tai įvertino ar neigiamai?

Per daug mes tų dalykų nevertinom. Lenkai patys planuoja statytis atomines elektrines šiek tiek vėliau. Jiems visa patirtis – tokių projektų plėtojimo, vystymo ir informacijos pateikimo visuomenei – yra tikrai įdomi ir vertinga. Tai gali būti dar viena priežastis, kodėl jie galvotų dalyvauti tokiame projekte.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė vakar pakvietė Vyriausybę kiekviename tinklapyje paskelbti visą informaciją ir atsakyti į kiekvieną kylantį klausimą visuomenei dėl šio projekto. Pone premjere, kiek Vyriausybė pasirengusi diskutuoti su visuomene apie problemas ir rizikas, o ne vien, kaip kartais iš politinės plokštumos matosi, kaltinimai išdavystėmis ar agentais ir panašiai?

Mes esame pasiruošę atsakyti į visus klausimus, pateikti visą informaciją, kokią turime ir kokia dar derybose aiškės. Pilnai apie projektą visa informacija bus žinoma 2015 metais, nes tik tada baigsis visos derybos. Niekam neturėtų būti jokios abejonės. Šiuo metu yra pateikta maksimaliai įmanomas kiekis informacijos. Dar ne apie vieną projektą tiek daug informacijos nėra pateikta. Kitą sykį atrodo, kad jos būna pateikta per daug ir paprastam žmogui yra jau sunku ir susigaudyti jos apimtyse. Galbūt reikia ją tiesiog tam tikrais aspektais ir pjūviais išgryninti ir žmogui padėti geriau suprasti. Dar reikia spėti atsakinėti į klausimus ir kartais visiškai melagingus teiginius arba neteisingus teiginius, kurių nevengia elektrinės priešininkai visur tiražuoti. Pavyzdžiui, vis tenka girdėti, kad atominės statyba praskolins visiškai Lietuvą. Reikia bent šiek tiek susipažinti ir įsiklausyti, ką Finansų ministerija sakiusi ir kaip bus projektas finansuojamas, ir suvokti, kad paskolas šiam projektui finansuoti ims pati Visagino elektrinės bendrovė. Ir galbūt tik daliai paskolų reikės valstybės garantijų. Vien garantijos netampa automatiškai valstybės skola ir todėl tai, ką tenka girdėti ir iš rimtų politikų, ir opozicijos politikų, tokių gąsdinimų – tai yra tiesiog netiesos skleidimas. Arba lygiai tas pats, ką paskutinėmis dienomis teko girdėti, kur Linas Balsys, nesurinkęs parašų, vėlgi skleidžia visiškus pramanus, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) statyba yra naudinga Rusijai. nes, pastačius tokią elektrinę, Lietuva jau bus įmūryta į Rusijos elektros sistemų žiedą. Tai yra visiški absurdai, kadangi yra priimtas įstatymas dėl mūsų elektros sistemų sinchronizacijos su Europos kontinentinėmis sistemomis, vakar daug kalbėjau su Lenkijos premjeru dėl to, ar statoma yra antroji elektros linija. Reikia atsiminti, kad Lietuva negalės persijungti iš sovietinės sistemos į europinę sistemą, turėdama vien tik pakankamus laidus, bet neturėdama pakankamos generacijos.

Taip, bet, premjere, Jūs minėjote L. Balsį, bet Jūs taip pat savo partijos rinkimų programoje buvote įsirašę, kad atominis reaktorius neturėtų viršyti 800 megavatų. Dabar jis planuojamas 1350. Tuomet taip pat kalbėjo, kad didesnis reaktorius mus išlaikys NVS sistemoje.

Reikia įsiklausyti, ką mes dabar kalbame. Taip, mes turėjome tokių nuogąstavimų, bet per šį laiką išties intensyviai dirbdami su Europos ekspertais, ir „Litgrid“ kompanijos visi ekspertiniai darbai ir visos studijos rodo, kad ir didesniam reaktoriui yra galimybė gauti pakankamas rezervines galias, tiek iš europinių sistemų, tiek ir iš Baltijos šalių sistemų, įskaitant ir Kruonio elektrinę. Šie dalykai jau nebeturi gąsdinti. Todėl mes savo naują programinį skyrių apie energetiką paskelbėme anksčiau negu visus kitus programinius skyrius, kur labai aiškiai sudėliojome, kaip mes šiuo metu matome visą VAE ir jungčių su europinėmis sistemomis sinchronizacijos į bendrą europinę sistemą. Bendros sistemos atskiros dalys yra būtinos tam, kad mes galėtume integruotis į europines sistemas. Be savo pakankamų generacijos pajėgumų, garantuojančių ir rezervines galias, mes negalėsime įsijungti į europines sistemas. Todėl VAE yra būtina sąlyga tam, kad taptume europinių sistemų dalimi.

Jeigu tuo, ką kalbate, nepavyktų įtikinti visuomenės ir referendumas, nors ir patariamasis, būtų neigiamas. Kaip tuomet elgtumėtės?

Referendumas iš tikrųjų yra patariamasis. Referendume yra keliami klausimai dėl naujos elektrinės projekto. Diskutuojant ir kalbantis, pavyzdžiui, su socialdemokratų lyderiais, sekant jų teiginius susidaro vaizdas, kad, metaforiškai kalbant, jiems netinka Kubiliaus projektas, bet jiems tiktų Butkevičiaus projektas. Referendumas yra gera erdvė diskusijoms, partijoms išsakyti aiškias savo pozicijas. Noriu priminti, kad didžioji dalis svarbiausių partijų, ir esančių opozicijoje, ir populiariausių partijų, savo rinkimų programose nedviprasmiškai yra įsirašiusios nuostatas dėl branduolinės energetikos tolesnio įgyvendinimo Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu pasitarti su žmonėmis yra labai svarbu ir naudinga. Tačiau taip pat labai svarbu partijoms nepabėgti nuo atsakomybės, savo rinkiminėse programose duotų pažadų. Aš tikiu, kad žmonės elgsis racionaliai, elgsis labai apgalvotai. Jeigu kam nors lieka neaiškumo dėl tokio tikrai sudėtingo projekto kaip VAE, kaip branduolinės energetikos perspektyva, tai gali ir daugiau informacijos gauti, bet gali ir apsispręsti, jog tokius sudėtingus sprendimus turi daryti ne referendumai, o atsakingi politikai.

Prezidentė yra išsakius maždaug tokią poziciją, kad šitam projektui turėtų galioti aukščiausi skaidrumo standartai. Ir štai paskutinė informacija „Delfi “: naujomis branduolinė jėgainės statybomis besirūpinanti bendrovė „Visagino atominė elektrinė“ be konkursų įsigijo konsultacijų, viešųjų ryšių paslaugų už maždaug 9,5 mln. litų. Ne ką atsilieka ir Ignalinos atominė elektrinė su britų teisininkais be konkurso sudariusi susitarimą, kurio vertė 6 mln. litų. Kaip jūs paaiškintumėte visuomenei, kad tokie pinigai yra skiriami be konkursų?

Aš tikrai nesiimu vertinti, gal tai padarys Visagino elektrinės atstovai – paaiškins, kokios paslaugos, kokiais būdais yra perkamos. Noriu tik pastebėti, kad iš tikrųjų tai yra labai stambūs projektai, kur reikalingos aukščiausios rūšies paslaugos, ar tai būtų teisininkų, ar kitų ekspertų.

Konkursai gali pakenkti turėti aukščiausią kokybę?

Aš turiu omenyje, kad šioje vietoje kartais tik vienetinės kompanijos tokias paslaugas ir gali suteikti pagal savo patirtį, kvalifikaciją. Bet aš dar sykį noriu grįžti prie viso projekto tolesnė eigos ir prisiminti tai, ką praeitą savaitę Prezidentė kalbėjo televizijos laidoje. Mes turime apsispręsti, lietuviai, visos trys Baltijos valstybės, šių valstybių žmonės, ar esame pajėgūs įgyvendinti ambicingus, didelės vertės ir tikrai naudingus visam regionui, ilgalaike prasme, projektus. Tai čia yra klausimas. Pats referendumas yra ne tiek dėl šio konkretaus projekto, o atsakymas, kiek mes esame pajėgūs įgyvendinti energetinę nepriklausomybę. Ir kiek mes galime pasiduoti kažkokiom propagandom, interesų grupių įvairiems siekiams. Vieniems norisi daugiau vėjo – tiems, kurie investavę į vėjo jėgaines, kitiems gal saulės neblogas biznis. Tai šitoje vietoje turime suvokti, kad referendumas yra dėl mūsų pajėgumo įgyvendinti savarankišką energetinės nepriklausomybės politiką. O įvairios detalės projekto, kuris dar bus toliau diskutuojamas, deramasi dėl jo, jos ryškės, tų skaičių bus vis daugiau. Jau dabar visi skaičiai rodo, kad tai ekonomiškai labai apsimokantis projektas. Bet tai išties yra išbandymas mums visiems, klausimas mums visiems, ar mes pajėgūs įgyvendinti nacionalinius energetinės nepriklausomybės projektus.

Truputį kitų aktualijų link dar pasukime, premjere. Linas Linkevičius taps naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje. Jis sako, kad su Baltarusija reikia kalbėtis ne ultimatumų, sankcijų kalba. Šią savaitę kilęs tas šnipų skandalas, kuomet Baltarusija teigia sulaikiusi Lietuvos naudai šnipinėjusius savo piliečius, išardžiusi įtakos agentų tinklą. Kaip Jūs vertintumėte šią informaciją?

Aš negaliu vertinti informacijos, kurią skelbia Baltarusijos žinybos. Mūsų atitinkamos žinybos labai aiškiai pasakė savo išvadas. Tos propagandinės atakos šiek tiek stebina, bet mes tikrai nesisuošiame reaguoti tokiais pat būdais. Dėl ultimatumo ir sankcijų kalbos, aš galiu pasakyti, ką ne kartą esu kartojęs, kad mes įgyvendinam bendrą, suderintą Europos Sąjungos (ES) politiką Baltarusijos atžvilgiu. Europa siekia padėti Baltarusijai tapti demokratiška valstybe, gerbti žmogaus teises, o kaip to pasiekti – tai taktikos klausimai, kuriais mes aktyviai diskutuojame, nes norėtume matyti vieningą ES politiką ne tik Baltarusijos, bet ir visos Rytų kaimynystės regiono atžvilgiu. Rakto į Baltarusijos problemų sprendimą ir tai, kaip jai padėti tapti labiau demokratiška, reikia ieškoti ne vien tik santykiuose su pačia Baltarusija, bet santykiuose su platesniu regionu. Jei ES pavyktų įgyvendinti efektyvią, energingą, dinamišką ir turinčią aiškų strateginį interesą viso Rytų kaimynystės regiono atžvilgiu politiką, padedant tokioms šalims kaip Moldova, Ukraina, Pietų Kaukazo valstybės gravituoti arčiau ES, integruotis į ją žymiai greičiau ir efektyviau, atsirastų daugiau galimybių padėti ir pačiai Baltarusijai.

Nuo pirmadienio išeinate atostogų. Žinau, kad laisvalaikiu mylite dviratį ir knygas. Kokią paskutinę knygą perskaitėte?

Iš tikrųjų, mėgstu dviračius ir matyt važiuosiu su knyga kuprinėje. Dabar ant stalo guli T. Snyder ir T. Jet knyga apie Europos politiką. O vakar lankęsis Britanijos užsienio reikalų sekretorius W. Hague padovanojo savo išleistą knygą apie labai gerai žinomą Britanijos politikos veikėją W. Wilberforce, kuris XVIII amžiaus viduryje, būdamas vienišas, sugebėjo pasiekti, kad prie jo prisijungtų visas Britanijos Parlamentas ir nubalsuotų už vergovės panaikinimą. Manau, kad bus labai įdomi knyga.

Pasak Lietuvos energetikos instituto direktoriaus prof. habil. dr. Eugenijaus Ušpuro, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuva energetikos ūkyje pridarė daug klaidų, o didžiausia klaida – delsimas ir abejingas požiūris į savo išsikeltus tikslus. Taigi, pokalbis su E.Ušpuru.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių klaidų energetikos sektoriuje Lietuva padarė per pastaruosius 22 metus?
E.U.: Pagrindinė klaida, kad buvo priimamos geros energetikos strategijos, bet nė viena jų praktiškai nebuvo vykdoma.
VEIDAS: O jeigu jos būtų įgyvendintos, ką mes šiandien turėtume?
E.U.: Manau, kad ir dujų terminalą turėtume, ir diversifikuotą dujų tiekimą, ir elektros jungtis su Europos Sąjunga. Juk viskas, kas surašyta naujausioje energetikos strategijoje, buvo ir pirmojoje, ir vėlesnėse. O juk pirmoji energetikos strategija surašyta dar 1993 m.
VEIDAS: Kaip manote, ko energetikos srityje šiuo metu Lietuvai trūksta labiausiai?
E.U.: Mano nuomone, Lietuvai dabar labiausiai stinga suskystintų dujų terminalo, nes ir praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo dujas mes gauname tik iš Rusijos. Ir už jas mokame itin brangiai, brangiau net už vokiečius. O kadangi dujas naudoja dauguma daugiabučius šildančių katilinių, tai tos brangios dujos yra didelė našta ir kančia daugumai mūsų šalies gyventojų.
Antras dalykas, kurio mums žūtbūtinai reikia, tai elektros jungtys su Vakarais. Dabar tik Dievui galime dėkoti, kad elektros energijos pasiūla rinkoje yra pakankamai didelė, ir elektros energijos iš Rusijos galime nusipirkti palyginti nebrangiai (pigiau, nei patys galime pasigaminti). Bet kažkada situacija gali pasikeisti, ypač pasibaigus krizei, ir elektros sektoriuje gali susiklostyti panaši padėtis, kokią dabar turime su dujomis.
Ir trečias dalykas, ką privalome turėti, tai savo elektrinę, kuri gamintų elektros energiją už konkurencingą kainą. Naujoji Visagino atominė elektrinė čia būtų gana gera išeitis. Beje, jos priešininkai nieko geriau nepasiūlo, nes dujomis, anglimis, mazutu kūrenamos elektrinės tikrai ne geresnė alternatyva.
VEIDAS: Lietuva ir mūsų kaimynės energetiniu saugumu rūpinasi skirtingai. Jūsų nuomone, kuri valstybė pasirinko geriausią ir greičiausią kelią?
E.U.: Gana ilgai turėjome atominę elektrinę ir estai su latviais mums pavydėjo pigios elektros energijos. Tačiau mes visiškai nesirūpinome savo ateitimi, tiesiog sėdėjome ir kažko laukėme. Be to, klaidingai manėme, kad patekus į bėdą mums pagelbės Elektrėnų elektrinė. Bet dabar ji menka talkininkė, nes dujos pabrango penkis kartus, o to niekas neprognozavo.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl jau daug metų Estijai ir Latvijai dujų pavyksta įsigyti pigiau nei Lietuvai?
E.U.: Taip yra todėl, kad mes nemokame derėtis, nevažiuojame į Rusiją ir nesikalbame. Bet čia klausimas labiau politikams. O latvių santykiai su “Gazpromu” geresni dar ir dėl to, kad Latvijoje gyvena daugiau rusų, be to, jie turi požeminę dujų saugyklą, kuria pasinaudoti leidžia ir “Gazpromui”. Šis už tokią paslaugą atsilygina mažesnėmis dujų kainomis.
VEIDAS: Ar tikite, kad Lietuva pajėgi pasistatyti atominę elektrinę? Jei taip, tai kada tą elektrinė turėsime ir kiek ji kainuos?
E.U.: Viena Lietuva atominės elektrinės, žinoma, nepasistatytų, bet juk statome ne vieni – turime tris partnerius, o gal dar ir Lenkija įsitrauks į šį projektą. Žinome, jog “Hitachi” tokias elektrines, kokia bus Visagine, paprastai pastato per penkerius metus, tad visai realu tikėtis, kad 2020–2022 m. ši elektrinė jau pradėtų veikti.
VEIDAS: Dabar pateikiama daug visokių skaičiavimų, tačiau ar kalbant apie naujos elektrinės statybą, jos kainą, būsimą elektros kainą, jau yra įskaičiuotos ir būsimos šios elektrinės uždarymo išlaidos?
E.U.: Kiek žinau, taip.
VEIDAS: Kiek laiko Lietuva uždarinės senąją Ignalinos atominę elektrinę, kiek tai gali kainuoti ir kiek Lietuvai teks mokėti iš savo kišenės, o kiek iškaulyti iš ES?
E.U.: Pastaruoju metu daug strėlių ir kaltinimų paleista į “Nukem” pusę. Žinoma, ši kompanija nusipelno kritikos, bet ne tik ji. Čia kaip ir besiskiriančioje šeimoje – kažkiek kaltos būna abi pusės. Kitaip tariant, kalta ir “Nukem”, bet kartu ir buvusi bei esama Ignalinos atominės elektrinės vadovybė. Ji vadovavosi tokia filosofija, kad “Nukem” gavo pinigus, tai tegul viską daro ir už viską atsako. O mes sakydavome, kad toks mąstymas nėra teisingas, nes “Nukem” – tik vykdytoja, o projekto šeimininkė yra Lietuva ir IAE vadovybė. Taigi ji privalėjo kontroliuoti, tikrinti, patarinėti, bet to nebuvo. Kitaip tariant, Ignalinoje trūko šeimininkiško mūsų pačių požiūrio.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar Lietuva pajėgi vienu metu projektuoti atominę elektrinę ir ruoštis jos statybai, įrengti elektros jungtis, statyti suskystintų dujų terminalą, tiesti trūkstamus dujotiekius ir atlikti masinę daugiabučių namų renovaciją?
E.U.: Nelabai. Kai išteklių turime ne itin daug, tikrai ne pats išmintingiausias sprendimas viską daryti vienu metu. Manau, iš pradžių reikėtų susidėlioti prioritetus ir pradėti nuo svarbiausių įgyvendinimo. Priešingu atveju mums neužteks nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių – specialistų. Juk kodėl vėluojama paleisti naująją Suomijos atominę elektrinę? Todėl, kad trūksta specialistų ir dalį darbų teko perdaryti iš naujo.
VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, Baltarusija pasistatys naują atominę elektrinę? Jei taip, tai kada?
E.U.: Padėtis Baltarusijoje labai neapibrėžta ir keista: pirma, ji neturi branduolinės energetikos specialistų, antra, neturi normaliai veikiančio branduolinės energetikos reguliatoriaus, kokį turime mes, trečia, baltarusiai šiam projektui neturi pinigų ir yra priklausomi nuo Rusijos malonės, ketvirta, jie neturi atominės elektrinės projekto ir net nėra jo matę, penkta, nepriklausoma ekspertizė taip pat dar neatlikta, o ją atlikti užtrunka mažiausiai dvejus metus. Priminsiu, jog anksčiau baltarusiai sakydavo, kad pirmasis atominės elektrinės blokas pradės veikti 2016 m., dabar jo veiklos pradžią nukėlė į 2018-uosius. Kai aš jiems aiškinu, kad tai neįmanoma, jie paprastai atsako: “Lukašenka pasakė, kad bus, vadinasi, bus.” Bet aš tuo netikiu.
VEIDAS: Kaip vertinate prieštaringojo Andriaus Janukonio pareiškimą, kad jis kviečiąs energetikos ministrą Arvydą Sekmoką į dvikovą, ir vis naujus jo  siūlymus, kaip esą galima atpiginti tai šildymą, tai elektrą? Ar tuose siūlymuose yra racionalaus grūdo?
E.U.: Taip, yra. Ypač tuomet, kai kalbama apie masiškesnį biokuro panaudojimą Lietuvoje. Juk biokuras šiuo metu trečdaliu pigesnis nei dujos. Ir siūlymas didinti biokuro jėgainių skaičių tikrai pamatuotas. Taip šildymą atpiginti būtų galima daugelyje vietovių. Tą liudija ir dabartiniai pavyzdžiai. Tarkime, Tauragės ar Ignalinos rajonų gyventojai už šildymą moka mažiau nei kitų rajonų gyventojai todėl, kad pas juos daug šilumos pagaminama iš biokuro.
Tačiau ir čia nereikėtų perlenkti lazdos: jei visi mesis prie biokuro, jo paklausa išaugs, kaina – taip pat, ir šildymas neatpigs. Todėl, mano nuomone, raginimai pereiti vien prie biokuro, nėra išmintingi. Mūsų instituto skaičiavimais, geriausia būtų, jei Lietuvoje 60 proc. šilumos būtų pagaminama iš biokuro, o 40 proc. – iš dujų ar kitų šaltinių. Kitaip tariant, reikalinga pusiausvyra. Lygiai taip pat keleto skirtingų šaltinių reikia ir elektros energijos ūkyje.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl po to, kai buvo išrastos atominės elektrinės, pastaruosius keliasdešimt metų jokių revoliucinių masinių energijos išgavimo būdų nei šaltinių atrasta nebuvo?
E.U.: Naujovių yra. Tarkime, trečios kartos branduoliniai reaktoriai daug pažangesni, ekonomiškesni ir saugesni nei antrosios, be to, jie palieka mažiau atliekų. O juk jau kuriamos ir ketvirtos kartos atominės elektrinės. Itin svarbu, kad prie jų bendradarbiaudami dirba įvairių šalių mokslininkai.
Tačiau visi šie darbai ir procesai trunka gana ilgai (neužtenka tik sukurti: reikia ir atlikti eksperimentus, pastatyti prototipus, viską išbandyti). Tarkime, ketvirtos kartos reaktoriai masiškiau statyti bus pradėti tik 2025 m. Beje, itin svarbu, kad juose jau bus išspręsta radioaktyviųjų atliekų problema.
Stipriai į priekį pažengta ir termobranduolinės energetikos srityje. Prie šio projekto prisideda itin daug išsivysčiusių valstybių, tad nenuostabu, kad jau statomas eksperimentinis termobranduolinis reaktorius. Jį irgi planuojama užbaigti apie 2025 m. O apie 2050 m. energijos gamyba termobranduolinėse jėgainėse gal jau taps masiniu reiškiniu.
Taip pat manau, kad iki 2025 m. pasaulyje bus stipriai pasistūmėta ir su vandenilio energetika.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl brangsta visa energija, nesvarbu, kaip ji išgaunama: ir dujos, ir nafta, ir malkos, ir granulės. Nors iš tiesų jos turėtų brangti lyg ir skirtingu tempu.
E.U.: Taip yra todėl, kad vis daugiau žmonių pasaulyje nori gyventi komfortiškai. Ne tik europiečiai ar amerikiečiai, bet jau ir kinai, indai, o jų daugiau nei pustrečio milijardo. Kadangi energijos suvartojimas pasaulyje didėja stulbinamai greitai, natūralu, kad brangsta dujos, nafta ir mediena.
Antra priežastis – infliacija. Iš tiesų gal ne tiek brangsta energetiniai ištekliai, kiek pinga pinigai.
VEIDAS: Dabar labai madinga šnekėti apie alternatyvius energijos šaltinius: vėją, saulę, geoterminius, hidro- ir kitus. Bet ar Lietuvoje jie turi perspektyvų, ar jie ne per brangūs?
E.U.: Perspektyvų jie tikrai turi. Aš tikrai už tai, kad juos kuo plačiau naudotume, juolab kad Europos Komisijai esame įsipareigoję, jog iš atsinaujinančių šaltinių išgaunama energija sudarytų bent 23 proc. mūsų suvartojamos energijos. Beje, mes galėtume pasiekti ne tik tuos 23 proc., bet ir visus 30 proc.
Aišku viena, kad ateityje energija iš atsinaujinančių šaltinių bus pigesnė negu iš iškasamo kuro. Anksčiau ji buvo daug brangesnė, bet dabar taip nebėra. Tarkime, dabar vėjo jėgainėse pagaminti kilovatvalandę elektros energijos kainuoja tiek pat, kiek ir dujomis kūrenamoje Elektrėnų elektrinėje. O ateityje tos proporcijos dar labiau keisis alternatyvių energijos šaltinių naudai.

Praėjusį pirmadienį elektra pradėta prekiauti didžiausioje Europoje „Nord Pool Spot“ elektros biržoje. Ši birža pakeitė prekybą elektra Lietuvoje veikiančioje „Baltpool“ biržoje.

Apie tai, kaip prekybos elektra persikėlimas į regioninę biržą pakeis ne tik elektros kainas Lietuvoje, bet ir Europos elektros rinką, kalbėjomės su Lietuvoje viešinčiu „Nord Pool Spot“ generaliniu direktoriumi Mikaeliu Lundinu.

VEIDAS: Kaip vertinate pirmųjų sandorių biržoje rezultatus?

M.L.: Visų pirma tai ne birža, o elektros mainai. Čia vyksta dienos aukcionai, elektros tiekėjai kasdien siūlo savo kainą, o mes paskelbiame galutinę.

Kol kas rezultatus dar anksti vertinti – reikia palūkėti kelias savaites, o gal mėnesius, kol situacija stabilizuosis. Tačiau dalyvių skaičius buvo didelis, kaip ir elektros energijos kiekis – apie 20 GWh. Techniniu požiūriu viskas vyko labai sklandžiai tarp elektros pardavėjų ir “Litgrid“.

Beje, atėjimas į Lietuvą, kaip atskirą šalį, nėra toks svarbus įvykis. Tai reikia suvokti kur kas didesniame kontekste. Esmė – Baltijos rinkos sujungimas su Šiaurės šalių bei Europos rinkomis. Šiuo požiūriu tai svarbus įvykis, nes Lietuva iki šiol nėra tiesiogiai susieta su kitomis rinkomis pagal kainų nustatymą.

VEIDAS: Kompanija „Latvenergo“ yra pareiškusi, kad sulig „Nord Pool Spot“ atėjimu į Lietuvą elektros kaina pakils. Kaip vertinate tokią prognozę?

M.L.: Žinote, „Nord Pool Spot“ nekelia kainos – ją kelia elektros pardavėjai. Mes tik organizuojame aukcioną. Taigi „Latvenergo“ ir kiti dalyviai nustato, kokia bus kaina, o mes tik administruojame kainos nustatymo procesą.

VEIDAS: Kokią matote ateities elektros rinką? Kiek šiuo požiūriu svarbios Lietuvos jungtys su Švedija, Lenkija ir kitos tarpvalstybinės jungtys?

M.L.: Tiesa, kad bendrai elektros rinkai svarbios ir fizinės elektros jungtys. Nes elektros rinkai svarbus ir bendras kainos nustatymo procesas, ir tinklų pajėgumas tiekti tiek elektros, kiek nuperkama. Tai primena vištos ir kiaušinio dilemą: kas atsiranda pirmiau – elektros mainai ar kabeliai. Abi dalys – labai svarbios.

Priminsiu, kad mūsų atėjimas į Lietuvą tėra pirmas žingsnis kuriant bendrą elektros rinką. Tikroji diena, kai galėsime švęsti, bus tuomet, kai prisijungs Latvija, nes būsime sujungti su Šiaurės šalimis, arba tuomet, kai 2015 m. bus baigta tiesti Lietuvos ir Švedijos jungtis. Štai tada ir galėsime sakyti, kad gimsta bendra elektros rinka. Tuomet daugės ir rinkos dalyvių.

VEIDAS: Kaip manote, ar daugiau jungčių ir daugiau dalyvių, pavyzdžiui, siūlančių daugiau elektros iš atsinaujinančių šaltinių, gali kaip nors prisidėti prie elektros kainos mažėjimo?

M.L.: Nuvilsiu, tačiau kainų klausimu nieko negaliu pasakyti. Viskas, ką galiu, tai patikinti, kad kainos nustatymo procesą administruojame skaidriai, atvirai ir sąžiningai. O kokia ta kaina bus, priklauso ne nuo mūsų. Kita vertus, bet kokia kaina yra teisinga, jei yra nustatoma sąžiningai.

VEIDAS: Ar Europoje gali egzistuoti visiškai bendra elektros rinka?

M.L.: Esant visiškai bendrai rinkai turėtų nebūti jokių trukdžių. O visų jų pašalinti neįmanoma ir net nebūtina. Manau, turėsime visiškai integruotą rinką, tačiau išliks tam tikrų apribojimų, susijusių su elektros tinklais. Tai tas pats, kas Europos keliai. Ar jie sujungti į vieną sistemą? Atsakyčiau, kad taip. Ir net jei kartais pasitaiko eismo spūsčių, vis tiek kelių eismo taisyklės važiuojant iš Portugalijos į Lietuvą yra tos pačios. Taip ir elektros atžvilgiu: egzistuos tinklai, egzistuos bendros taisyklės, o jei kur susidarys vienas kitas “kamštis”, tai nieko baisaus.

VEIDAS: Kiek ateityje bus svarbu elektros perdavimas dideliais atstumais, o kiek – vietos gamintojų elektra?

M.L.: Jei pažvelgsime į Aziją, ten labai daug kalbama apie skirtingų šalių sujungimą. Tai itin aktualu Japonijai, uždariusiai daugiau nei 50 atominių elektrinių, nes jai labai stinga elektros. Europoje tai bus svarbu tiek, kiek apsimokės finansiškai. Juk galėtume pirkti energiją iš Islandijos, kurioje geizeriai leidžia ją pigiai gaminti. Tokiam elektros perdavimui yra ir visos reikalingos technologijos, pavyzdžiui, HVC – aukštos įtampos kabeliai, tačiau tai ekonomiškai nenaudinga.

Štai kodėl jau minėta Vokietija tiek daug investuoja į vėjo jėgaines: kad turėtų vietoje pagamintos elektros ir nereikėtų tiesti jungties su Islandija arba su Sacharos dykuma.

VEIDAS: Vadinasi, Lietuvos ketinimą statyti Visagino atominę elektrinę vertinate teigiamai, bent jau ekonominiu požiūriu?

M.L.: Viskas priklauso nuo to, ar tai bus finansiškai naudingas projektas, kaip viskas bus suplanuota ir įgyvendinta. Vien gerų norų nepakanka, svarbiausia – finansinė nauda.