Kas būtų, jei rudenį po Seimo rinkimų įtakinga socialdemokratė Birutė Vėsaitė taptų ne šešėline, o tikra energetikos ministre?

Ar pasitvirtintų dabartinių valdančiųjų gąsdinimai, kad būtų atsisakyta energetinės nepriklausomybės projektų, taip tarnaujant Rusijos interesams? Ar užtektų jai kompetencijos vadovauti šiuo laikotarpiu aktualiausiai valstybės gyvenimo sričiai? Ar nepradėtume ilgėtis beveik nebylaus dabartinio energetikos ministro Arvydo Sekmoko, nes hiperaktyviosios B.Vėsaitės pakeltos tonacijos balsas be perstojo skambėtų visais įmanomais kanalais? Ar feministė politikė nepakeistų ministerijos personalo vien moterimis?
Baimių ir net pasišaipymų girdėti daug. Kaip ir pagyrų, visų pirma už darbštumą. Politikė kontroversijoms pati duoda peno, nevyniodama žodžių į vatą ir tiesiai visiems kirsdama, ką mano. Net didžiausi jos gerbėjai sako, kad svarbiausias jos trūkumas – emocingumas. Oponentai jų įžvelgia kur kas daugiau.

Naujos atominės nebūtų
Į tiesų klausimą, kas nutiktų su naujos atominės projektu, jei ji taptų nebe šešėline, o tikra energetikos ministre, B.Vėsaitė tiesiai ir atsako. Pirma, nepuola koketuoti, kad ji dar ne ministrė ir kas žino, ar ja bus, aiškiai parodydama, jog tokių ambicijų turi. Antra, trumpai drūtai sako – Visagino atominės nebūtų. Toks LSDP prezidiumo sprendimas, tokia pat ir jos asmeninė nuomonė – tai labai brangus ir rizikingas projektas. Nei finansinės, nei regioninių partnerių dalyvavimo projekte garantijos neaiškios, o dar ir senosios elektrinės nepajėgiame sklandžiai uždaryti.
Taip, pripažįsta B.Vėsaitė, socialdemokratai anksčiau palaikė AE statybos idėją, tam įsteigė ir liūdnai pagarsėjusį “Leo LT”. Tačiau nuo to laiko, ypač po Fukušimos nelaimės, pasaulyje keičiasi požiūris į branduolinės energetikos saugumą.
B.Vėsaitės energetinės pažiūros į neviltį varo dabartinius valdančiuosius. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas, konservatorių frakcijos narys (tiesa, į Seimą atėjęs su Arūno Valinsko komanda) Rokas Žilinskas emocingumu nenusileidžia komisijos kolegei B.Vėsaitei: “Aš šiurpstu pagalvojęs, kad ji gali lemti ne tik energetikos, bet ir visos Lietuvos ateitį. B.Vėsaitė – tai “Gazpromas”.”
Tačiau socialdemokratė tik šaiposi iš įregistruotų Baudžiamojo kodekso pataisų, pagal kurias už kenkimą energetinės nepriklausomybės siekiams siūloma bausti dvylika metų nelaisvės. “Gal šaudys? – ironizuoja parlamentarė ir siūlo tiems, kurie ją apšaukia “Gazpromo” ir Rusijos agente, paanalizuoti pasaulines energetikos prognozes plačiau.
Vis dėlto kiek kompetentinga potenciali būsima energetikos ministrė šioje srityje, absoliučiai objektyvios nuomonės negali būti, nes net šios srities profesionalai giria B.Vėsaitę, jei jie patys prieš atominę, ir peikia, jei mano esant AE reikalingą. Taip ir politikai: R.Žilinskas tikina, kad B.Vėsaitė energetikos srityje visai be kompetencijos, tačiau niekaip negalėjo prisiminti nė vieno konkretaus jos dalykinio nusišnekėjimo. Kitas Atominės energetikos komisijos narys “darbietis” Kęstutis Daukšys giria kolegės išmanymą šioje srityje ir darbštumą. Antra vertus, juk ministras – ne AE gamybos vadovas, jam ir nereikia žinoti visų subtilybių. O pati B.Vėsaitė į užuominą dėl nekompetencijos atkerta esanti dešimtkart geresnė už dabartinį ministrą.

Šturmuotų renovacijos programą
Dar vienas B.Vėsaitės argumentas prieš naują atominę – kad dabar pati opiausia problema yra ne elektros kaina, o šildymo kainos. B.Vėsaitės vadovauta socialdemokratų darbo grupė parengusi visą programą, pradedant biokuro dalies šildymo sistemoje padidinimu, dujoms paliekant apie 20 proc. (dabar apie 75 proc.). Dar šią kadenciją socialdemokratai bandys stumti ir įstatymų projektus dėl namų renovavimo programos, keldami naują koncepciją: žmonės nebūtų verčiami imti bankų paskolų, o kas mėnesį gautų dvi sąskaitas – vieną maždaug perpus mažesnę nei už šildymą, o kitą už investicijas. Paskolas imtų savivaldybės paskirta institucija, akumuliuodama valstybės paramą, lėšas iš klimato kaitos programos ir paimdama lengvatinę paskolą iš “Jessicos” fondo, kuriame tebeguli tam skirtų 700 mln. Lt. Renovacija vyktų kvartalais, pradedant nuo labiausiai energetiškai neekonomiškų. “Gyventojai pajustų naudą, o pinigai nebūtų išvežami iš Lietuvos”, – dvigubą naudą pabrėžia socialdemokratė.
B.Vėsaitė žada, kad tapusi energetikos ministre aktyvintų atsinaujinančių šaltinių energetiką, o tai, socdemų skaičiavimais, sukurtų netgi daugiau darbo vietų nei statant naują atominę elektrinę. Kontrargumentus, kad atsinaujinančių energijos šaltinių energetika brangi, ji atmeta primindama, jog biokuro tai jau tikrai turime į valias, saulės ir vėjo energetika modernėja, o kartu ir pinga.
Kitam strateginiam projektui – suskystintų dujų terminalui socialdemokratai pritarė, tačiau, pasak B.Vėsaitės, jis turėjo būti įgyvendintas vakar. Kartu ji neslepia, kad pats projektas dar taisytinas, visų pirma dėl to, kad jame laisvosios rinkos palikta vos 50 proc. Politikės nuomone, padėtį energetikos srityje keis ir prognozuojama nemaža skalūninių dujų gavyba.

Lietuviškoji Klara Cetkin
B.Vėsaitė – ne tik socialdemokratų šešėlinė energetikos ministrė, bet ir Lietuvos moterų socialdemokračių sąjungos pirmininkė, begalės moterų organizacijų, taip pat ir tarptautinių, narė. B.Vėsaitę, žiūrėk, kas pavadina ir lietuviškąja Klara Cetkin. Gindama moters vietą visuomenėje ir politikoje ji ne mažiau ryžtinga ir tiesmuka, kaip ir kalbėdama energetikos klausimais. “Kitos lyties atstovams būtų geriau, kad moterys politikoje nesimaišytų ar tik padavinėtų kavą. Jei neturėtume rinkimų sąrašų kvotų, nežinau, kiek moterų būtų Seime, – natūraliu keliu tam prireiktų 200 metų”, – utriruoja B.Vėsaitė.
“Taip, aš feministė”, – atsako į klausimą politikė. Tačiau kol vienos feministės mojavo plakatais, būrė moterų partijas, o paskui grūmojo viena kitai kočėlais, B.Vėsaitė ramiai dirbo labai konkretų darbą moterų labui.
“Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo ėmė steigtis įvairių moterų organizacijų. Kur daugelis jų dabar? O B.Vėsaitės įsteigtas Kauno moters užimtumo ir informacijos centras prasmingai veikia lig šiol”, – apie jau aštuoniolikos metų sulaukusį centrą pasakoja “Šeimininkės” žurnalo redaktorė, anuomet – “Kauno dienos” priedo moterims redaktorė Dalia Juškienė.
Ji giria B.Vėsaitę, kad centrą ji steigusi ir turėdama strateginių tikslų, ir numačiusi taktiką, kaip juos įgyvendinti. Tai buvo viena iš nedaugelio moterų organizacijų, kuri moteriai davė ne žuvį, o meškerę: iš pradžių buvusi tik mokymo, informacijos, diskusijų institucija, paskui jau ėmė kurti darbo vietas, padėjo moterims įsitvirtinti darbo rinkoje. Tuo metu finansuoti tokiai veiklai nebuvo ES fondų, bet B.Vėsaitė sugebėjo rasti paramos.

Du aukštojo mokslo diplomai – didelis pranašumas
Pati politikė sako, kad jai labai praverčia du jos aukštieji išsilavinimai: techniškasis padeda logiškai mąstyti, o anglų kalba – laisviau jaustis tarptautinėje arenoje, gilintis į informaciją užsienio šaltiniuose. Baigusi tuomečio Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą ir dirbdama anuomet modernioje dirbtinio pluošto gamykloje inžiniere (čia dirbo dešimt metų), B.Vėsaitė ne tik neakivaizdiniu būdu tuomečiame Leningrade studijavo Tekstilės ir lengvosios pramonės instituto aspirantūroje, nes tokios specializacijos aspirantūros Lietuvoje nebuvo, ir tapo technikos bei technologinių mokslų daktare, bet ir baigė Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą.
Ar įžvelgė, kad kalbų mokėjimas netrukus bus aukso vertės? Politikė sako, kad priežastis buvo kita: ji, baigusi prestižinę, anuomet vienintelę Kaune su sustiprintu anglų kalbos mokymu, J.Jablonskio vidurinę, norėjo studijuoti kalbas, bet tėvai patarė kitaip. Bet ji svajonės neatsisakiusi. Dabar politikė laisvai bendraujanti anglų, prancūzų, rusų, lenkų kalbomis.
Tai jai atvėrė kelius ir politikoje. Po šešiolikos metų akademinio darbo tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje ir kadencijos Kauno miesto taryboje 2000 m. tapusi Seimo nare, 2003–2004 m.ji vadovavo Seimo stebėtojų delegacijai Europos Parlamente, o 2004 m. Lietuvai tapus ES buvo Europos Parlamento nare, vėliau – Europos Tarybos parlamentinės delegacijos nare.

Darbšti, bet per daug emocinga
“B.Vėsaitė – socialdemokratų Jurgis Razma”, – juokauja buvęs konservatorius, dabar krikščionis Seimo narys Vidmantas Žiemelis, girdamas B.Vėsaitės darbštumą ir energiją. Politikės partijos kolega Juozas Olekas priduria, kad ji ne tik labai darbšti, bet ir pakankamai įtakinga partijoje, sukaupusi didelę patirtį. Ji nelakstė per partijas: Socialdemokratų partijoje – nuo 1991 m. (ji iš vadinamųjų tikrųjų socialdemokratų, ne buvusios LDDP sparno atstovė).
Seime B.Vėsaitė – trečia kadencija, tiesa, nėkart nebuvo išrinkta vienmandatėje. Tačiau priežastis aiški: ji kandidatuoja Kaune, o Kaunas – konservatorių forpostas. Pasak J.Oleko, iš pradžių atrodę, kad B.Vėsaitė bus tik lygių galimybių atstovė, bet ilgainiui paaiškėjo, jog ji labai rimtai gilinasi į ekonomikos, energetikos problemas.
Tačiau socialdemokratų šešėlinės energetikos ministrės pasirinkimas sulaukė ir nemažai patyčių. “Tiesmuka, nepataikaujanti, o prasimuša daugiausia pataikaujantieji. Gal mažiau prie alaus bendrauja? Gal jai kiek stinga oratorystės gebėjimų”, – svarsto V.Žiemelis.
Tai, ką jis mandagiai vadina oratorystės gebėjimų stoka, kiti už akių įvardija kur kas šiurkščiau: B.Vėsaitė – rėksminga boba, nemokanti be emocijų argumentuotai išdėstyti savo nuomonės. Net partijos bičiulis J.Olekas pripažįsta: “Ji pasiektų daugiau tikslų, jei nebūtų per daug emocinga. Jai kartais stinga susitvardymo.”
Kartais atrodo, kad B.Vėsaitė persistengia ir savo hiperaktyvumu. Pavyzdžiui, Seime ji užsirašiusi į devyniolika parlamentinių grupių, o kiek dar visokiausių visuomeninių pareigų turi. Be charizmos, tai B.Vėsaitės trūkumas, kuriam nėra konkrečių argumentų, bet kuris irgi akivaizdus.
Kai ką erzina jos feministinės nuostatos. Net kurdama šeimą ji pasiliko savo mergautinę pavardę. Tiesa, spėjimo, kad tai feminizmo išraiška, parlamentarė nepatvirtino: “Man patiko mano pavardė, tad kodėl reikėjo ją keisti? Vyras turi savo pavardę.”
Kartu su vyru inžinieriumi Edmundu Miliučiu ją galima matyti renginiuose, koncertuose ar gamtoje, bet šis, bent jau išoriškai, atrodo pripratęs ir šypsosi vadinamas Vėsaitės vyru. Beje, B.Vėsaitė sako, kad jos šeima politika neužsikrėtė. Ir juokauja, kad sūnus teisininkas domisi tik tuo, ką ji daranti politikoje.

Socialdemokratai energetinės nepriklausomybės nepadidino
Tai ko daugiau būtų – pliusų ar minusų, jei prieštaringai vertinama 61 metų politikė po rinkimų taptų Vyriausybės nare? Atsakymas priklauso nuo ideologinio požiūrio: pritariantieji kairesnei politikai manytų, kad pliusas, pritariantieji dešinesnei – kad minusas, o kurių bus daugiau, paaiškės per rinkimus.
Ar padarytų ji žalą stabdydama Visagino AE projektą, vienareikšmiškai atsakyti irgi sunku: jei VAE verslo planas būtų garantuotai naudingas Lietuvai, gal net energetikos ministras ir premjeras būtų susivokę, kad reikia ne retorikos ir gąsdinimų rusais, bet konkrečių skaičių ir argumentų? Antra vertus, nieko nėra žalingiau už amžiną politikų revanšizmą kas kadenciją. Ar galima palenkti socialdemokratus ir B.Vėsaitę pakeisti nuomonę dėl VAE? Kas žino: juk kai opozicija tampa valdančiaisiais, mąstymas šiek tiek keičiasi.
Tačiau ar galima tikėtis, kad socialdemokratai išmintingiau tvarkys energetiką, jei prieš dabartinę kadenciją aštuonerius metus būdami valdžioje praktiškai nieko nepadarė Lietuvai iš energetinės priklausomybės vaduoti? O B.Vėsaitės asmeninė atsakomybė ne tokia menka – ji šios partijos vicepirmininkė, vadovavo Seimo Ekonomikos komitetui. Klaidų buvo padaryta nemažai, tik amžinose kaltųjų paieškose socialdemokratų klaidų pripažinimo negirdėti.

TRUMPASIS INTERVIU
Į “Veido” klausimus atsako Birutė Vėsaitė
VEIDAS: Jei po rinkimų rudenį tapsite nebe socialdemokratų šešėline, o tikrąja energetikos ministre, kokie bus jūsų prioritetai?
B.V.: Pirmiausia su Vyriausybe spręstume aktualiausius – šilumos ūkio klausimus. Ne elektros energijos, o šildymo kainos dabar gyventojams, ypač gyvenantiems daugiabučiuose, opiausios. Esame parengę programą, įstatymų projektus dėl daugiabučių modernizavimo įregistruosime dar šią kadenciją. Gyventojai nebus varomi į bankus: paskolas ims savivaldybių viešosios įstaigos arba jų paskirti projekto administratoriai, o gyventojai gaus dvi sąskaitas – maždaug perpus mažesnę nei anksčiau už šildymą ir kitą už investicijas. Be to, šildymo sistemoje būtina masiškai pereiti prie biokuro, dujoms paliekant apie 20 proc. Aktyvinsime atsinaujinančių šaltinių energetiką, tai sukurs daugiau darbo vietų, nei statant naują atominę elektrinę.
VEIDAS: Vadinasi, atominės elektrinės nestatytumėte?
B.V.: Socialdemokratų partijos prezidiumo sprendimas – nepritarti Visagino AE projektui. Manau, tai labai rizikingas ir brangus projektas, juolab nežinia, kokia padėtis bus finansų rinkose, kokias palūkanas reikės mokėti, neturime ir garantijų dėl regioninių partnerių dalyvavimo projekte. Be to, netrukus gali atsirasti naujų, daug taupesnių technologijų. O juk dar esame įstrigę ir dėl Ignalinos AE uždarymo.
VEIDAS: VSD ataskaitoje, ką jau kalbėti apie valdančiosios daugumos nuomonę, leidžiama suprasti, kad tie, kurie nepalaiko energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos didinančių projektų, galbūt dirba Rusijai.
B.V.: Kas suokia, kad esame “Gazpromo” agentai, tegu pasižiūri plačiau, įvertina pasaulines energetikos tendencijas. Taip, jau registruotos Baudžiamojo kodekso pataisos, kad baus už kenkimą energetinę nepriklausomybę stiprinantiems projektams. Gal šaudys?
VEIDAS: Jūsų oponentai tikina, kad jums trūksta kompetencijos energetikos srityje.
B.V.: Aš dešimtkart geresnė už Arvydą Sekmoką.
VEIDAS: O ar žinote ne energetikos srities valstybės rodiklius, pavyzdžiui, kokia vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė?
B.V.: Moterų – apie 84-erius (iš tikrųjų kur kas mažiau – 78,78 m.), vyrų – maždaug dvylika metų mažiau, apie 72-ejus (kur kas mažiau – 67,98 m.).

Keiksnodami centralizuotos šilumos tiekėjus gyventojai vis dažniau ima galvoti, ar nebūtų išeitis iš viso atsijungti nuo centralizuotų vamzdynų ir pasitelkti alternatyvius energijos šaltinius. Tokias mintis paskatina ir namų renovacija – o gal vienu sykiu galima susitvarkyti viską? Juo labiau pavyzdžių jau yra.

Sprendimas turi būti kompleksinis

Pasak Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovo Aido Vaičiulio, visa ko pagrindas turi būti kompleksiškumas. Dar dažnai pasitaiko, kad kai kurie su pastato atnaujinimu susiję darbai padaromi neva laikinai, žinant, kad po kurio laiko bus atliekamas namo modernizavimas ir tuos pačius darbus reikės perdaryti iš naujo. Arba būna, kad taupant kai kurių darbų atsisakoma, bet ilgainiui juos vis tiek neišvengiamai reikia padaryti.

Dažniausiai taip pasitaiko atnaujinant šilumos ūkį. A. Vaičiulio nuomone, pirmiausia reikia pamatuoti poreikį ir rengti bendrus projektus. Šitaip tikrai bus sutaupyta lėšų, laiko ir rastas racionaliausias sprendimas.

„Ne vienoje savivaldybėje teko dalyvauti diskusijose su gyventojais. Kartais tenka išgirsti apie projektus, kai planuojama kvartalinė daugiabučių renovacija, šilumos tinklus paliekant už borto. Galvojama, kad geriau pasitelkti alternatyvius šilumos šaltinius, bet poreikis nepamatuojamas. Juk kai bus aiškūs renovacijos tikslai, laukiami rezultatai, bus aišku ir koks galėtų būti tinkamiausias šilumos šaltinis. Gal tuomet geriau paskatinti šilumininkus atnaujinti tinklus sumažinant vamzdžių diametrą. Gal nebereikės kaip sovietmečiu didelio diametro vamzdžių, nes šilumos poreikis gali būti kitoks. Žodžiu, viską reikia naudoti taupiai“, – teigė A. Vaičiulis.

Namas – kaip senas automobilis

Kompleksinio požiūrio sprendžiant pastatų atnaujinimo klausimus pasigenda ir bendrovės „Steltronika“ komercijos direktorius Remigijus Simanavičius. Anot jo, kompleksinis požiūris – tai esamų rezultatų auditavimas ir naujų veiksmų modeliavimas. Reikia žiūrėti, nuo ko pradėti ir kokius veiksmus daryti, kad žengus žingsnį nebereikėtų jo taisyti.

„Apskaičiuota, kad kiekvienas veiksmas turi savo sąnaudas. Jeigu izoliuojamos pastato sienos, bet nekeičiami langai, sumanius daryti šį darbą vėliau reikės iš naujo organizuoti visą procesą, perdaryti kai kuriuos darbus, atliktus šiltinant fasadą. Tad atskirai organizuojant pavienius darbus sąnaudos bus kur kas didesnės, negu vienu metu viską numačius ir padarius“, – sakė R. Simanavičius.

Siekiant energinio efektyvumo, suplanuoti visus veiksmus labai svarbu. Nuo to, kokios priemonės bus numatytos, kokie veiksmai bus padaryti, priklauso ir rezultatai. R. Simanavičius senų daugiabučių renovaciją palygino su seno automobilio remontu –
kartais paaiškėja, kad lėšos buvo panaudotos neracionaliai, jas reikėjo skirti kitokiems darbams atlikti, o gal ir visai neskirti.

Nevertėtų vadovautis nuogirdomis

Kokiam šildymui priklauso ateitis? Bendrovės „Steltronika“ atstovas tikrai nesiryžo tvirtinti, kad šilumos siurbliai yra išsigelbėjimas nuo didelių sąskaitų už šildymą ir kitokių problemų sprendimo būdas. Šilumos siurbliai turi būti kompleksinių sprendimų dalis.

„Kartais galvojama, kad išeitis yra įsidiegti pigesnę šilumą gaminantį šaltinį, neva sumažės sąskaitos ir visi bus patenkinti. Tačiau bet kurių atsinaujinančių energijos šaltinių taikymas daug energijos naudojančiuose pastatuose jau savaime nėra geras sprendimas. Tuomet reikalingi didesnio pajėgumo įrenginiai, jie irgi naudos nemažai energijos. Pirmiausia reikia pasistengti, kad pats pastatas neeikvotų daug energijos“, – sakė R. Simanavičius.

Atsinaujinančių energijos šaltinių sistemas galima diegti tik ten, kur jos būtų ir techniškai, ir ekonomiškai pagrįstos. Jeigu kurio nors daugiabučio gyventojai nuspręstų atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir įsirengti geoterminį šildymą, pirma reikia išanalizuoti, koks bus rezultatas.

R. Simanavičius patvirtino, kad geoterminis šildymas ar kitokie šilumos siurbliai negali būti centralizuoto šildymo alternatyva, jie dažniau gali būti tik papildomas šilumos šaltinis. Pirmiausia vis tiek reikia stengtis, kad pats pastatas naudotų kuo mažiau energijos. „Turi būti energijos taupymo kultūra. Nereikia manyti, kad įsirengsime šilumos siurblius ir energijos naudosime kiek širdis geidžia. Jeigu ji bus taupoma, bus patrauklu įsidiegti ir alternatyvius energijos šaltinius“, – pasakojo R. Simanavičius.

„Steltronikos“ atstovas kaip pavyzdį paminėjo vieną Alytaus daugiabutį, kuriame šilumos siurblys buvo įsirengtas nerenovavus pastato. Techninis sprendimas šiuo atveju nebuvo gerai išanalizuotas. „Kai įgyvendinami tokie projektai, diskredituojamas atsinaujinančių šaltinių vardas. Sumontuoti šilumos siurblius nerenovuotuose namuose – tikrai ydingas požiūris“, – tvirtino R. Simanavičius.

Praėjusiais metais buvo atliktas tyrimas apie gydymosi įpročius. Paaiškėjo, kad iš visų Europos šalių lietuviai dažniausiai linkę į savigydą: patys nusistato diagnozę, patys nusprendžia, kokių vaistų reikia, patys tuos vaistus nusiperka.

Su statiniais procesas panašus. Žmonės įvairiausias nuogirdas priima kaip absoliučią tiesą ir neturėdami specialių žinių mėgina „gydyti“ pastatus. Veiksmai dažnai būna neteisingi ir tik paplonina piniginę, užuot sutaupę.

Vladas ŠERELIS

sa.lt

Diskusijos dėl strateginių energetikos projektų įgyvendinimo pastebimai kaista ir ginkluojasi skaičiais. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius, Visagino atominės elektrinės verslo plane aptikęs krūvą netikslumų ir nepagailėjęs laiko daliai pateiktų lentelių perskaičiuoti, įrodinėja, kad projektas valstybei komerciškai bus ne pelningas, o nuostolingas. Sudėtingiausiai valdininkams įveikiamu projekto kritikų ruporu pastaruoju metu tapęs ambicingas konsultantas džiaugiasi, kad jo skaičiavimais pagaliau susidomėjo bent vienas viceministras – tiesa, ne iš Energetikos, o iš Ūkio ministerijos.

Geriau, nei nieko nedaryti

„Atominė elektrinė naudinga tik vienu atžvilgiu – makroekonominiu požiūriu geriau statyti ją, negu iš viso nieko nekeisti šalies energetikoje. Tačiau lygindami matome, kad yra racionalesnių būdų tiems milijardams investuoti“, – teigia M.Nagevičius.
Ekonomistas, Vilniaus universiteto dėstytojas Raimondas Kuodis žengia dar toliau ir kalba apie atomo „energetinį bankrotą“: mat apskaičiuota, kad per savo vystymosi ciklą (nuo projekto kūrimo, įrenginių gamybos ir t.t. iki pat atliekų laidojimo giluminės saugyklos įrengimo) branduolinė jėgainė suvartoja tik šiek tiek mažiau elektros energijos, nei įstengia jos pagaminti per visą savo eksploatacijos laikotarpį.
O standartiniai kaltinimai Kremliaus interesų gynimu, pasak ekonomisto, tėra beišsenkančių dalykinių argumentų požymis: „Jei oponentai nori – galime pažaisti šį žaidimą. Tegu atsako, kas geresnis „Gazpromo“ draugas: aš, agitavęs už namų renovacijos proceso spartinimą, ar jie, įstūmę šį procesą aklavietėn. Arba kuris iš mūsų geresnis draugas „rubikoninės“ reputacijos kompanijai „Icor“: aš, pasisakantis už šilumos ūkio sugrąžinimą į valstybės rankas, ar jie, atmetantys tokį problemos sprendimo būdą“, – klausė praėjusią savaitę surengtoje viešoje diskusijoje kovingai nusiteikęs R.Kuodis.

Vienas mūšis – dar ne kova?

Vertinant ne kaltinimus, o viešojoje erdvėje dėstomus racionalius argumentus, galima konstatuoti, kad į primityvius reklaminius filmukus viltis dedantys branduolinės energetikos šalininkai vis labiau atsilieka nuo savo priešininkų intelektualiame, „ne plačiosioms masėms“ skirtame mūšyje. Kol kas šios persvaros nepajėgia įveikti nė po kelerių metų tylos stebuklingai prabilęs energetikos ministras.
Štai kad ir praėjusios savaitės pavyzdys – bandymas išsiaiškinti, kodėl verslo plane daroma prielaida, jog VAE elektrinės vidutinis metinis galios išnaudojimo koeficientas sieks 85–92 proc., jei, pagal Tarptautinės branduolinės agentūros 2011 m. ataskaitą, visų iki šiol veikusių tokio tipo reaktorių efektyvumas tesiekė 61,2 proc.
„Kai kalbama apie Japoniją, reikėtų atkreipti dėmesį, kad šioje šalyje eksploatuojamų AE galios panaudojimo koeficientas mažesnis nei pasaulinis vidurkis dar ir dėl griežtesnės reguliacinės aplinkos. Pagal Japonijos įstatymus privalomas 55 dienų planinis remontas kas 13 mėnesių, kai kitose šalyse tokie remontai daromi kas 18–24 mėn. ir trunka apie 20 dienų. Panaudojimo koeficientas mažesnis dar ir dėl gamtinių veiksnių, pavyzdžiui, tokių kaip žemės drebėjimai, dėl kurių elektrinės sustabdomos automatiškai, o prieš paleidžiant iš naujo kiekvienas reaktoriaus komponentas, kiekviena sistema nuodugniai patikrinama. Ir dar Japonijoje galioja išskirtinė, niekur daugiau pasaulyje nesanti tvarka, kad po kiekvieno reaktoriaus sustabdymo, sistemų patikrinimo ar remonto leidimą vėl paleisti reaktorių išduoda vietos savivaldybė“, – aiškino autoritetingas akademinės atomininkų stovyklos atstovas, KTU Energetikos technologijų instituto direktorius profesorius Jonas Gylys.
Ir jau po kelių dienų sulaukė taiklios M.Nagevičiaus replikos, kad Japonijoje žemė dėl nepaaiškinamų sutapimų kažkodėl dreba tik ten, kur stovi ABWR, o ne PWR tipo reaktoriai, mat pastarųjų, veikusių tomis pačiomis seisminėmis sąlygomis, efektyvumo koeficientai buvo gerokai didesni: vidutiniškai 77–85 proc.
„Tikrai nesunku būtų surinkti išsamią statistiką apie priežastis, kodėl ABWR reaktoriai stabdomi kur kas dažniau ir ilgesniam laikui nei kiti reaktoriai. Juk nuo to priklauso biudžeto mokėtojų investuotų milijardų likimas. Tuo labiau kad tų pasaulyje veikusių ABWR reaktorių tikrai nėra daug – tik keturi. Profesorius tikrai turėtų žinoti, kokie gedimai buvo fiksuojami Hamaoka ir Shika atominėse elektrinėse, kuriose įrengti ABWR reaktoriai, ir kaip vyko teisminiai procesai tarp „Hitachi“ ir elektrinės operatoriaus bei kuo tie teisminiai procesai pasibaigė. Galėtų pateikti duomenis, kodėl Pietų Teksaso (JAV) projekte buvo atsisakyta ABWR reaktorių ir dėl kokių problemų vėluoja ABWR reaktorių įrengimas Taivane. Geriau būtų sąžiningai išdėstyti visų gedimų atominėse elektrinėse, kuriose veikė ABWR reaktoriai, statistiką ir svarstyti, ar galima tų gedimų išvengti jam veikiant Lietuvoje“, – logiškai pabrėžė jaunasis profesoriaus oponentas. Galiausiai pridėjo: „Teiginys, jog atominio reaktoriaus priežiūra Lietuvoje bus mažesnė nei jo kilmės šalyje, paprastam Lietuvos žmogui skamba šiek tiek šiurpokai.“
Pasikuklino Martynas: mąstančiam piliečiui tai skamba ne šiurpokai, o baisiai. Dar vieną informacinės dvikovos setą atominės priešininkai išlošė „sausai“ ir, regis, net nedėdami ypatingų pastangų.
Nenorėdami būti šališki, sėdėdami šios dvikovos stebėtojų tribūnoje tiesiog konstatuojame štai ką: per keletą metų įpratus automatiškai kartoti teiginius, kuriais netgi nebuvo leidžiama suabejoti, VAE komandos žaidėjams sunkiai sekasi pritapti lygiaverčių argumentų aikštelėje. Propagandiniai filmukai „liaudžiai“ galbūt pravers per referendumus, bet siekiant pelnytos pergalės specialistų mūšyje energetikos strategams teks paieškoti rimtesnių ginklų.

10 VAE šalininkų argumentų
1. Atominė elektrinė – komerciškai pelningas projektas ir per savo veiklos laikotarpį suneš 38 mlrd. Lt dividendų valstybės biudžetui.
2. Per reaktoriaus tarnavimo laiką elektrinės eksploatacijai nutraukti planuojama surinkti 1,10–1,73 mlrd. Lt.
3. Bus išrastos antrinio branduolinio kuro atliekų panaudojimo technologijos.
4. Vidutinis metinis reaktoriaus galios išnaudojimo koeficientas sieks 85–92 proc.
5. Baltijos jūros šalių regione prognozuojamas elektros energijos trūkumas.
6. Lietuvos elektros energijos poreikiai iki 2030 m. išaugs iki 18 TWh.
7. Pastačius elektrinę bus sutaupyta 1,8 mlrd. Lt elektros importui, elektrai gaminti naudojamų gamtinių dujų importui bei VIAP mokesčiui.
8. Branduolinis kuras – švarus ir ekonomiškas.
9. Atominės elektrinės statyba sukurs 6 tūkst. darbo vietų.
10. VAE užtikrins pakankamą bazinę Baltijos šalių generaciją bei leis Lietuvai integruotis į žemyninės Europos tinklų sistemą.

10 VAE priešininkų argumentų
1. Brangiausia Lietuvos istorijoje investicija valstybei pridarys maždaug 1,85 mlrd. Lt nuostolių.
2. Akivaizdžiai sumažintos elektrinės uždarymo išlaidos. Palyginimui: Ignalinos AE uždarymo sąnaudos jau dabar oficialiai vertinamos 10 mlrd. Lt.
3. ES direktyva įpareigoja Lietuvą iki 2015 m. pateikti Europos Komisijai konkrečių išlaidų ir techninių sprendimų planą, kaip branduolinio kuro atliekos bus laidojamos giluminiu būdu.
4. Visų iki šiol veikusių ABWR reaktorių naudingumas per dešimtmetį vidutiniškai tesiekė 61,2 proc.
5. ENTSO-E Baltijos jūros šalių regione iki 2030 m. prognozuoja elektros energijos perteklių.
6. Pastaruosius trejus metus Lietuvos elektros energijos suvartojimas (be elektros energijos, suvartojamos Kruonio HAE) mažėjo. Nėra priežasčių šiai tendencijai kisti.
7. Lietuvos elektrinė privalės veikti kaip rezervinė, todėl dujų importo elektros gamybai išvengti nepavyks.
8. Branduolinis kuras neturi nieko bendra su ekologija, be to, urano ištekliai pasaulyje mažėja ir jis neišvengiamai brangs.
9. Tokias pat investicijas skyrus pastatų renovacijai ir kogeneracinių biokuro jėgainių plėtrai, darbo vietų būtų sukurta kone dešimt kartų daugiau.
10. Pernelyg galingas 1348 MW reaktorius taps kliūtimi Lietuvai integruojantis į žemyninės Europos tinklų sistemą.

Šiandien vis daugiau valstybių energetikos institucijų domisi alternatyviais energijos šaltiniais – vandenyno bangų ar geotermine energija, kurios papildytų senkančius iš iškastinio kuro gaminamos energijos aruodus.

Per artimiausią dešimtmetį bus nutiestas bene ilgiausias pasaulyje – beveik 1,5 tūkst. km ilgio elektros perdavimo kabelis po vandeniu nuo Islandijos iki Didžiosios Britanijos. Šiuo laidu iš Islandijos tekės elektra, pagaminta naudojant geoterminę energiją – iš žemės gelmių besiveržiančią šilumą, kurią generuoja karšti magmos srautai. Islandijoje jie šildo visiems pažįstamus geizerius bei pelenus čiaudančius ugnikalnius – ši valstybė išmoko tokią šilumą pažaboti ir  ketina pasidalyti patirtimi su piečiau esančia kaimyne.
Be to, Didžiosios Britanijos vyriausybė paskyrė 20 mln. svarų sterlingų prizą dviem kompanijoms, kurios pristatys geriausius įrenginius, elektrą generuojančius iš jūros bangavimo bei potvynių metu išskiriamos energijos. Šalies energetikos ir klimato kaitos ministras Gregas Barkeris prognozuoja, kad bangų ir potvynių sukuriama elektros energija galėtų patenkinti apie penktadalį Didžiosios Britanijos poreikio bei sukurti 10 tūkst. naujų darbo vietų.
Ir Islandija su savo vulkanais, ir Didžioji Britanija, įsitaisiusi saloje, turi tokias geografines sąlygas, kad būtų galima galvoti apie tokių netradicinių energijos rūšių, kaip geoterminė ar jūrose bei vandenynuose įkalinta energija, panaudojimą. Tai švarūs, atsinaujinantys ir, atrodo, neišsemiami energijos šaltiniai – juk Žemės branduolys artimiausiu metu tikrai nežada atvėsti, o vandenynai dengia apie du trečdalius mūsų planetos. Vis dėlto šios energijos rūšys kol kas atrodo egzotiškai, palyginti su „tradicine“ alternatyva – saulės ir vėjo energetika.

Energija – kiek yra ir kiek reikia

Atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos kryptį, paremtą nuolatiniu augimu, energijos pasauliui reikia išties nemažai. Štai, remiantis 2011-ųjų „British Petroleum“ parengta ataskaita, visas pasaulio energijos suvartojimas komercinei veiklai per metus atitinka apie 12 mlrd. tonų naftos, kurias galima paversti į energijos galią – gausime daugiau nei 15 teravatų (TW, 1 teravatas prilygsta trilijonui vatų). Net 87 proc. visos suvartojamos energijos gauname degindami iškastinį kurą: 29 proc. sudaro angliys, 24 proc. – gamtinės dujos ir net 35 proc. – nafta. Likusius 5 proc. visos pasaulio suvartojamos energijos gauname iš branduolinės energetikos ir 7 proc. – iš hidroenergetikos, tad atsinaujinantiems energijos šaltiniams lieka tik vos daugiau nei vienas procentas.
Kai kalbama apie ne tik komercinei veiklai suvartojamą energiją, skaičiai skiriasi nedaug. Remiantis atsinaujinančių šaltinių energetikos konsorciumo REN21 praėjusių metų ataskaita, iškastinis kuras sudaro apie 81 proc., branduolinė energija – apie 2,8 proc., o likusi dalis, apie 16 proc., tenka atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Didžiausią dalį (apie 10 proc.) šioje kategorijoje sudaro tradicinis kuras, tarkime, mediena naudojama maisto gaminimui bei šildymui kaimo vietovėse, o vėjo, saulės, geoterminės energijos dalis bendrame katile – vos pora procentų.
„Saulės bei vėjo energetikos įnašas į pasaulinį energijos suvartojamą vis dar per mažas, kad šioms šakoms galima būtų pritaikyti apibūdinimą – alternatyva“, – teigia Parthenope universiteto Neapolyje profesorius Sergio Ulgiati.
Geoterminė, bangavimo, potvynių bei kitų egzotiškesnių šaltinių generuojama energija šiandien sudaro mikroskopinę visos pasaulyje suvartojamos energijos dalį. Tad šiuos skaičius verta vartoti kaip druskos kristalą, norint geriau suvokti alternatyvių energijos šaltinių perspektyvas per artimiausius dvidešimt metų. Nepaisant to, kiekvienas iš naftos, anglių ir dujų atkovotas megavatas yra svarbus žingsnelis mažesnio planetos užterštumo link.
Tad pažvelkime, kokios alternatyviosios energetikos alternatyvos šiandien žengia pirmuosius žingsnius iš mokslinių laboratorijų, kaip jos veikia bei kokia tikimybė, kad po kelių dešimtmečių jos pakeis iškastinio kuro generuojamą energiją.

Vandenyno galia
Bet koks judėjimas gali būti paverstas energija. Vandenynas dengia nemažą dalį mūsų planetos, jį šildo saulė, dėl ko kyla virš vandens esančių oro masių judėjimas – vėjas, savo ruožtu sukeliantis vandenyno bangavimą. Vėjo, vandenyno srovių bei dėl mėnulio traukos vykstančių potvynių sukeltas bangavimas daugelio mokslininkų vertinamas kaip potencialus neišsibaigiančios energijos šaltinis. Mokslininkai yra suskaičiavę, kad visos planetos vandenyno bangavimo energijos galia sudaro apie 2 TW – apytiksliai tiek elektros energijos šiandien suvartoja visa žmonija. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia panaudoti tik 25 proc. visos galimos galios, vis dėlto tai neblogą perspektyvą turintis energijos šaltinis.
Ankstyvieji bangų elektrinių prototipai pradėti kurti dar prieš dvidešimt metų. Dažniausiai vandenyje montuojami plūduriuojantys įtaisai, kurių mechaninis judėjimas paverčiamas elektros energija. Vienas pavyzdžių – bangavimo siūbuojami plūdurai su viduje esančiu oru, kurį vanduo suspaudžia, ir taip yra sukamos turbinos, gaminančios elektrą.
Kitas pavyzdys – vandenyje plūduriuojantis, vandens gyvatę primenantis įtaisas, sudarytas iš dalių, kurias jungia „sąnariai“: banguojant jūrai tuose „sąnariuose“ esantys hidrauliniai svertai judėdami generuoja energiją. Šis prototipas šiandien matomas kaip efektyviausias bangų jėgainėms. Jas gamina Škotijos kompanija „Pelamis Wave Power“, kurios sukurti įrenginiai 2008 m. panaudoti pirmoje komercinėje bangų elektrinėje, pastatytoje prie Portugalijos krantų, – 2,5 MW galios Aguçadoura bangų parke.
Kitas potencialus energijos šaltinis vandenyne – tai potvyniai. Vandeniui judant kranto ar upės žiočių link arba traukiantis į jūrą sukamos turbinos, gaminančios elektros energiją. Deja, pasaulyje nėra daug vietų, tinkamų tokioms potvynių jėgainėms statyti, be to, potvyniai vyksta kas šešios valandos, tad likusį laiką turbinos stovi be darbo.
Pirmoji potvynių jėgainė pastatyta dar 1966 m. Prancūzijoje, Ranso upės žiotyse, jos maksimali galia – 240 megavatų, tačiau atsipirko ji tik per 20 metų. Praėjusiais metais Pietų Korėjoje pastatyta galingiausia tokio tipo jėgainė Sihwa ežere, o per artimiausius kelerius metus šioje šalyje planuojama baigti kelias dar galingesnes potvynių jėgaines. Deja, tokio tipo jėgainės daro panašų neigiamą poveikį aplinkai kaip ir hidroelektrinės: turbinose gali žūti žuvys, prasideda greitesnė upės žiočių erozija, didėja vandens druskingumas.
Beje, jūros ar vandenyno druskingumas taip pat planuojamas pakinkyti elektrai gaminti. Osmosinio slėgio jėgainių principas paprastas: upės žiotyse statomas rezervuaras su dviem talpyklomis – vienoje yra sūrus jūros vanduo, o kitoje gėlas. Talpyklas skiria speciali membrana, kuri leidžia tekėti gėlam vandeniui į sūrų. Dėl tokio gėlo vandens tekėjimo slėgis sūraus vandens talpykloje didėja ir iš jos tekantis vanduo suka turbinas, gaminančias elektrą.
Šis metodas tebėra eksperimentinės stadijos – 2009 m. Norvegijoje pastatyta pirmoji vos 4 kilovatų galios osmosinė jėgainė. 2003 m. okeanografas Warrenas Finley yra apskaičiavęs, kad šios rūšies energijos galia siekia net 2,7 teravato, deja, nežinia, kada šis potencialas bus išnaudotas, mat šiandien gaminamos osmosinės membranos yra brangios ir nelabai efektyvios.

Pragaro mašinų sušildyti
Nors vandenyno galios įkinkyti visu pajėgumu nelabai pavyksta, užtat į Žemės gelmių karštį dauguma energetikų žiūri teigiamai. Geoterminių jėgainių veikimo principas nesudėtingas: į kelių kilometrų gylį pumpuojamas vanduo, kuris užpildo porėtą uolieną, įkaitusią dėl po ja esančios magmos. Pasklidęs po uolieną, vanduo virsta garais, kurie vamzdžiais kyla į žemės paviršiuje stovinčią jėgainę ir suka elektrą generuojančias turbinas arba šildo namus. Islandijos verslininkai įsigudrino Žemės gelmėse sušildytame vandenyje auginti atogrąžų žuvis tilapijas.
Vienintelis ryškus šios energijos trūkumas – ją galima naudoti tik tam tikrose teritorijose, kur yra tinkama Žemės plutos sandara.  Dar vienas trūkumas – panašiai kaip ir hidroelektrinės, geoterminės jėgainės gali sukelti aplinkosaugos problemų, mat į žemę pumpuojamas vanduo gali išplauti uolienas ir taip sukelti seisminį nestabilumą ar net rimtesnių žemės drebėjimų.
Šiandien geoterminių jėgainių turi 24 pasaulio valstybės, o daugiau nei 15 proc. visos šalies pagaminamos elektros iš geoterminės energijos pasigamina penkios šalys: Islandija, Filipinai, Kenija, Salvadoras bei Kosta Rika. Geoterminės energijos potencialas, kai kurių mokslininkų vertinimu, siekia net 2 teravatus, tačiau kol kas dar toli tas laikas, kai jis bus panaudotas. Šiuo energijos šaltiniu po 2011-ųjų Fukušimos tragedijos stipriai pradėjo domėtis Japonija, bandanti mažinti savo branduolinių jėgainių skaičių. Išankstiniais skaičiavimais, po Japonija slypi apie 20 gigavatų galios geoterminiai šaltiniai – pakankami, kad šalis galėtų atsisakyti beveik pusės atominių elektrinių.
Tačiau beveik visiems atsinaujinantiems energijos šaltiniams šiandien daug opesnė kita problema – taupios elektros energijos saugyklos ar akumuliatoriai. Mat dauguma gamtos šaltinių – saulė, vėjas, bangos ar potvyniai – neveikia nuolatos, todėl reikia turėti būdų energijai, sukauptai „derlingu“ metu, akumuliuoti.
Pasak Tarptautinio globalizacijos forumo įkūrėjo Jeffo Manderio, vis sparčiau mažėjant iškastinio kuro rezervams, šiandien atsisukome į alternatyviąją energetiką su viltimi, kad ji padės išsaugoti dabartinį žmonių gyvenimo būdą. Deja, net ir šimtu procentų išnaudojus visus galimus alternatyviosios energetikos šaltinius, jų neužteks dabartiniam ekonomikos augimo tempui palaikyti.
„Tad galbūt atėjo laikas vietoje alternatyvių energijos šaltinių pradėti ieškoti alternatyvių (ne tokių reiklių energijai) gyvenimo būdų“, – retoriškai klausia prof. A.Ulgiati.

Į konferenciją Vilniuje susirinkę šalies energetikos ekspertai, šilumos tiekėjai ir teisininkai ragino valstybę aktyviau skatinti daugiabučių renovaciją ir biokuro suvartojimą šilumos gamyboje. Renginio organizatoriai teigė siekę šioje konferencijoje depolitizuoti diskusijas šilumos ūkio valdymo tema.

Konferencijoje „Šilumos energetikos sektoriaus pertvarkymas: esama situacija ir galimybės“ vieni pagrindinių siūlymų mažinant gyventojų ir valstybės lėšų švaistymą šildymui – keisti įstrigusios daugiabučių renovacijos modelį ir šilumos gamybai naudoti atsinaujinančius energetinius šaltinius.

„Perėjimas prie šildymo biokuru, kurio ištekliai Lietuvoje yra dvigubai didesni, nei mes suvartojame, ir daugiabučių namų šiltinimas yra du svarbiausi projektai, kuriuos mes turime įgyvendinti“, – sakė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Jis pridūrė, kad renovuotuose maždaug 60 kv.m. ploto butuose tose savivaldybėse, kurių šilumai gaminti deginamas biokuras, mėnesinės išlaidos šildymui gali būti daugiau kaip tūkstančiu litų mažesnės nei senos statybos nerenovuotuose daugiabučiuose, kurių šildymui naudojamos dujos.

„Artimiausiu metu šilumos kainai mažėti nėra pagrindo, todėl valstybės ir gyventojų išlaidos toliau didės. Nevykstanti renovacija daro didelę žalą ne tik vartotojams, bet ir valstybei ir todėl manome, kad valstybė tikrai turi įsikišti į šitą reikalą daug aktyviau ir atsisakyti tų mechanizmų, kurie 20 metų neveikė ir tikėtis, kad mentalitetas pasikeis“, – konferencijoje sakė Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius. Pasak V. Lukoševičiaus, dėl šilumą švaistančių pastatų valstybė kasmet praranda apie 200 mln. litų.

Apie būtinybę keisti renovacijos modelį didinant valstybės įtaką kalbėjo ir diskusijoje dalyvavęs Lietuvos banko valdybos narys ekonomistas Raimondas Kuodis.

„Jau šimtą metų žinomas toks agregavimo paradoksas, kai vienam žmogui koks nors sprendimas gali neapsimokėti, bet tų žmonių visuomenei ‑ apsimoka. Tad renovacija puikiausiai iliustruoja šią idėją“, – sakė R. Kuodis. Kalbėdamas apie būtinybę imtis pertvarkų energetikos sektoriuje ekonomistas pabrėžė, kad alternatyvų turi būti ieškoma ne politikams rašant koncepcijas, o pasitelkiant matematinius modelius, pirmiausia – sąnaudų ir naudos analizę.

Renginio organizatoriai sakė šia konferencija siekę atriboti diskusijas dėl miestų šilumos ūkių pertvarkos nuo politikos ir tinkamiausių sprendimų ieškoti ekspertų įžvalgose.

„Šilumos energetika yra viena kontraversiškiausių temų mūsų visuomenėje. Šis klausimas yra itin politizuotas. Todėl brėžiant energetikos sektoriaus raidos galimybes ir svarstant alternatyvas svarbu depolitizuoti diskusiją ir pakelti ją į ekspertų lygį. Dažnai diskusija supaprastinama ir apsiriboja samprotavimais, kokia šilumos ūkio valdymo forma yra veiksmingesnė priešpastatant privačių asmenų ir valdymą viešajam, organizuotam savivaldybės“, – atidarydamas renginį sakė konferenciją organizavusios advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ partneris Linas Sesickas.

Stambiausi vėjo jėgainių parkai palankiausiose vietose jau dabar priklauso užsienio kapitalo bendrovėms. „Veidas“ aiškinasi, ar eilinis Lietuvos vartotojas ateityje pajus naudą iš pigią elektrą gaminančių atsinaujinančių išteklių jėgainių.

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vyko Lietuvos-Vokietijos forumo, tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos ir labdaros ir paramos fondo kartu su Vokietijos asociacija „Hanzos parlamentas“ organizuota konferencija atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros klausimais.
Ir sutapk tu man taip, kad likus nepilnai savaitei iki renginio paaiškėjo: tą pačią dieną vyks strateginių energetikos projektų tvirtinimas Lietuvos vyriausybėje. Branduolinės energijos atsisakančios valstybės energetikų viešnagė Vilniuje tokią reikšmingą dieną sukėlė Energetikos ministerijos vadovų nepasitenkinimą, taigi dalyvių nestokojusioje konferencijoje nepasirodė nė vienas šios ministerijos atstovas.
O gal kruopštieji vokiečiai, gerokai anksčiau pasižymėję kelionės į Vilnių datą savo darbo kalendoriuose, iš tikrųjų turėjo savų kėslų? Daugelis „Veido“ kalbintų konferencijos dalyvių neatmetė tokios galimybės. Tik tie kėslai – anaiptol ne tarnavimas Kremliaus interesams, kuriuo be ceremonijų apkaltinami visi nepagarbiai apie Visagino atominę elektrinę (VAE) prabylantys vietiniai AEI entuziastai. Viskas gerokai paprasčiau: lietuviai svarsto, kad vokiečiai spartesne atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje suinteresuoti todėl, kad galėtų čia parduoti daugiau savo šalyje gaminamos įrangos tokioms jėgainėms.

Ir mums niekas netrukdo

„Atsinaujinančios energetikos technologijų gamyba, palyginus su energijos gamyba, yra verslo grietinėlė. Pramonininkas už savo gaminį gauna pinigus iš karto, o AEI parkų vystytojai priversti investuoti ilgesniam laikotarpiui. Beveik neturėdami savos analogiškų technologijų pramonės, esame kitų rinkos priedėlis. Taigi nesunku atspėti, kokiu tikslu rengiamos panašios konferencijos“, – atvirai išrėžė Lietuvos vėjo energetikų asociacijos direktorius profesorius Stasys Paulauskas.
Tokiai nuomonei neprieštaravo net vienas renginio organizatorių – Lietuvos-Vokietijos forumo valdybos narys Raimundas Paliukas. „Aišku, kad Vokietijos suinteresuotumas AEI plėtra susijęs ir su technologijų pramonės interesais. Lygiai tą patį stebime Lietuvoje: atsiradę saulės elementų gamintojai skatina investicijas į saulės elektrines. Kiekvienas gamintojas siekia savo produkciją parduoti. Svarbiausia, kad galutinis vartotojas, o ne tik gamintojas, pajustų apčiuopiamą naudą iš žaliosios energetikos. Netikiu, kad ši nauda taps apčiuopiama – energija nepigs, tačiau kainų išlaikymas dabartiniame lygmenyje irgi būtų svarus laimėjimas“, – pažymėjo jis.
„Niekas netrukdo ir Lietuvai užsiimti žaliųjų technologijų kūrimu. Manau, tai perspektyvu. Juk, pavyzdžiui, dujinių katilinių pritaikymas kūrenimui biokuru – tai nauji užsakymai mūsų mokslininkams“, – teigė šešėlinė socdemų energetikos ministrė Birutė Vėsaitė.
Šiuo metu gamybos apimtimis pirmaujanti atsinaujinančių technologijų gamintoja yra Kinija. „Pačioje Kinijoje neseniai sumažėjo saulės energijos supirkimo tarifas, tuo pačiu prognozuojamas investicijų į saulės energetiką populiarumo kritimas – ten gaminama įranga turėtų dar labiau atpigti. Ispanai ir italai, dėl užaukštintų supirkimo tarifų prieš porą metų išgyvenę tikrą saulės jėgainių plėtros bumą, dažniausiai naudojo kinų gamybos technologijas“, – pasakojo energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas.
Bet ar realu Lietuvoje sėkmingai vystyti tokią pramonės šaką, į kurią nusitaikė Kinijos ir kitų Azijos šalių gamintojai? „Žinoma, realu. Juk viena saulės elementų gamykla Lietuvoje jau veikia, statoma antra. Šiauliuose įsikūrusi nedidelė mažo galingumo vėjo jėgainių gamykla „Vėjo fabrikas“. Ir tai tik pati pradžia. Jei, pavyzdžiui, apsispręstume statyti vėjo parkus jūroje, tikrai neapsimokėtų visą įrangą gabenti iš Danijos ar Vokietijos“, – įsitikinęs profesorius S.Paulauskas.

Subsidijos žaliajai energetikai

Pasak Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkės Dianos Korsakaitės, iš visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio AEI gamybos skatinimui skiriamos išmokos kasmet nuosekliai didėja. „Esame įsipareigoję supirkti visą į tinklus tiekiamą žaliąją energiją. Net jeigu tam nepakaktų 2012-iesiems numatytų 115 mln. Lt, su gamintojais vis viena turėtume atsiskaityti“, – aiškina D.Korsakaitė.
Tuo pačiu priimtas sprendimas mažinti energijos supirkimo kvotas „Lietuvos energijai“ ir termofikacinėms elektrinėms, tik tam skiriamų lėšų apimties kol kas nepavyksta sumažinti dėl spartaus gamtinių dujų brangimo: netgi kuklesnį energijos kiekį pagaminti kainuoja vis brangiau.
O štai strateginiams projektams skiriama VIAP lėšų suma numatyta iš anksto: kol kas visos jos nukreipiamos „NordBalt“ elektros jungčiai finansuoti. „Tačiau greitai savo dalies gali pareikalauti kita planuojama jungtis „LitPol Link“ – tuomet strateginiams projektams skiriama suma gali išaugti“, – įspėja VKEKK pirmininkė.
Energetikos specialistai prognozuoja, kad be VIAP lėšų neapsieis ir VAE statybos, nors ministras Arvydas Sekmokas buvo pažadėjęs, jog elektros kainų vartotojams tai nedidins. Įtariai vertinti tokius pažadus verčia tai, kad paskelbus preliminarią VAE koncesijos sutartį gerokai išaugo Lietuvos indėlis į šį projektą: nuo anksčiau skelbtų 5,8 mlrd. Lt iki 7 mlrd. Lt.
„Grubiai skaičiuojant, 100 mln. Lt VIAP lėšų atitinka 1 ct galutiniame elektros energijos tarife be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi šiemet AEI gamybos skatinimui numatyta 115,4 mln. Lt, tai reikštų šiek tiek daugiau nei vieną centą elektros energijos tarife. Kokio dydžio yra ši dedamoji, nustatoma politiniu sprendimu. Esame paskaičiavę, kad 2020 m. VIAP mokestis vien atsinaujinančių išteklių gamybai tarifuose gali pasiekti 8 ct, jei iš AEI būtų pagaminama daugiau kaip 40 proc. rinkai tiekiamos elektros energijos. Tačiau reikia suprasti, kad tai yra nacionalinė gamyba ir pinigai pasilieka mūsų šalyje, o ne iškeliauja kitur“, – pabrėžia D.Korsakaitė.

Nėra kaštų naudos analizės

Tačiau ar neatėjo laikas atidžiau pažvelgti, kieno būtent kišenėse tie pinigai pasilieka? Štai Lietuvos energetikos instituto mokslininkas Mindaugas Krakauskas tvirtina, kad kone visi pajūrio regione sparnais mojantys vėjo jėgainių parkai jau priklauso užsienio investuotojų bendrovėms, kurios uždirbtą pelną išveš iš Lietuvos. „Žinau pavyzdžių, kai jauni žmonės, padirbėję užsienyje ir ten susižavėję vėjo energetikos perspektyva, sugrįžo čia, nusipirko žemės prie Kuršių marių, o elektros tinklų operatorius jiems pasakė „ne“, nes nebeliko vietos tinkluose: ką tik buvo išduotos projektavimo sąlygos stambiems estų ir norvegų vystomiems projektams. Smulkiam vietos verslui praktiškai telieka saulės elektrinės, nes jų mastelis Lietuvoje per menkas, kad sudomintų užsienio investuotojus. Tačiau ir čia ne viskas paprasta: norėdamas ant savo namo stogo įsirengti saulės jėgainę, turi užpildyti 18 lapų paraišką, o leidimo gavimas užtrunka mažiausiai pusmetį. Tuo tarpu Anglijoje gali paprasčiausiai įsigyti individualiam vartotojui skirtą mažo galingumo jėgainės komplektą, perskaitęs pridėtą instrukciją pats jį prijungti ir paštu išsiųsti prisijungimo deklaraciją – jokios leidimų biurokratijos nėra“, – lygina M.Krakauskas.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas patvirtina: „Šiuo metu Vakarų Lietuvoje norinčių statyti vėjo jėgainių parkus yra kelis kartus daugiau, nei sugebėtų priimti elektros tinklai.“ O advokatas Andrius Smaliukas primena, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (AIEĮ) nurodo, jog AEI elektrinės privalo būti jungiamos prie tinklų netgi tuomet, kai šiuo tikslu tenka juos optimizuoti. Maža to – elektros gamintojas tokiu atveju tinklų operatoriui apmoka ne daugiau 10 proc. optimizavimo išlaidų.
Žaliosios politikos instituto direktorius Linas Balsys sutinka, jog tai, ar ateityje eiliniai vartotojai pajus žaliosios energijos teikiamą naudą, pirmiausiai priklauso nuo valstybės energetikos politikos. Nors vėjo energijos gamybos savikaina atsipirkus jėgainės įrengimo sąnaudoms tesiekia 2-3 ct už kilovatvalandę, naivu tikėtis, kad gamintojai, turėdami tiekimo į tinklus pirmenybę, rinkai ją siūlytų už tokią kainą. Įkvepia nebent pastebimai pingančios AEI gamybos technologijos ir jų efektyvumas: „Prognozuojama, jog netgi šiuo metu brangiausia laikomos saulės energijos savikaina per ateinantį dešimtmetį susilygins su dujas deginančiose elektrinėse gaminamos energijos savikaina“, – tikina L.Balsys.
„Pirmiausiai reikėtų, įvertinus makroekonominius rodiklius, atlikti išsamią atsinaujinančios energetikos kaštų naudos analizę, kokios iki šiol neturime. Tik tuomet galėsime pasiekti, kad gamintojui tenkanti naudos dalis paskatintų jį investuoti, tačiau neapimtų visos projekto visuomenei teikiamos naudos. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) pastangomis bandėme atlikti tam tikrus skaičiavimus, kurių rezultatai buvo įspūdingi: jei būtų įgyvendintos visos šiandien AIEĮ numatytos priemonės, Lietuvos ekonomika turėtų 5 mlrd. Lt naudos. Tačiau nauda ekonomikai būtų neabejotinai didesnė, jei lygiagrečiai vyktų ir atsinaujinančios energetikos technologijų gamybos vystymas. Šiuo metu statydami vėjo jėgaines Lietuvoje, tuo pačiu dažniausiai remiame vokiečių „Siemens“, „Enercon“ ar danų „Vestas“ koncernus. Guodžia nebent tai, kad dalis turtingų Europos gamintojų pelno patenka į ES biudžetą ir paramos forma vėl sugrįžta Lietuvon. Ryškesnę išimtį sudaro nebent biokuro katilai, plačiai gaminami Lietuvoje“, – komentuoja LEKA direktorius Martynas Nagevičius.

Įstatymas yra, bet neveikia

Nors AIEĮ Seimas priėmė prieš metus, tačiau poros būtinų poįstatyminių aktų Energetikos ministerija iki šiol nesugebėjo paruošti. Kaip aiškina VKEKK narys Vygantas Vaitkus, vienas jų – AEI gamybos skatinimo tvarkos aprašas turėtų apibrėžti įstatymo taikymą atskiroms gamintojų grupėms – pavyzdžiui, tiems, kurie leidimus elektrinių statybai gavo iki įstatymo įsigaliojimo. Atviras klausimas išlieka ir dėl dvigubos paramos (fiksuoto tarifo taikymo bei paramos elektrinių statybai) teikimo teisėtumo.
Kol kas nėra apibrėžtos ir AIEĮ numatomų vykdyti aukcionų zonos, kurios, pasak D.Korsakaitės, Lietuvoje žada būti trys. „Kadangi nėra zonų, negali vykti įstatymo reikalaujami aukcionai, o tai reiškia, kad galingesnių nei 30 kilovatų žaliųjų elektrinių savininkai šįmet negali pridavinėti gaminamos energijos už skatinamąją kainą“, – aiškina VKEKK pirmininkė.
Dėl šios priežasties dabar sparčiausiai vystomos smulkios, namų ūkių poreikius atitinkančios jėgainės, kurių statybos ir veiklos reglamentavimas yra aiškiausias. O stambesnių jėgainių parkų vystytojai lūkuriuoja. „Manyčiau, racionaliausia būtų žengti žingsnelį atgalios ir panaikinti aukcionus iš AEI gaminamai energijai, nes sukūrėme tokį mechanizmą, kurio niekur kitur pasaulyje nėra. Kaip tai veiks Lietuvoje, nesunku prognozuoti: kadangi pajėgių vietinių investuotojų nedaug ir jie vieni kitus pažįsta, nesunkiai susitars tarpusavyje, kam kuriame aukcione dalyvauti. Tačiau aukcionų sistema atbaidys galimus investuotojus iš Vakarų – tai jau dabar pastebime teikdami verslo konsultacijas“, – neslepia M.Nagevičius.
O gal toks ir yra slaptas aukcionų sistemos tikslas – atbaidyti užsienio investuotojus? „Veido“ pašnekovas pataiso, kad žinant AEI ir atominės energetikos šalininkų tarpusavio konkurenciją labiau tikėtinas sąmoningas žaliosios energetikos vystymosi stabdymas: kaip tik todėl Energetikos ministerija niekaip nesugeba parengti būtinų AIEĮ poįstatyminių aktų.

Bazinė elektra – atgyvenęs požiūris?

AEI balansavimo išlaidos auga proporcingai AEI energijos gamybai ir elektros kainoms rinkoje.
„Vėjo energetika Lietuvoje jau dabar tampa konkurencinga. Problema – jos balansavimas, tačiau Lietuvoje turime Kruonio hidroakumuliacinę jėgainę, kuri tam skirta“, – primena V.Jankauskas.
L.Balsys vėjo energijos balansavimo problemą siūlo spręsti vokiečių pavyzdžiu – šalia vėjo jėgainių įrengiant atitinkamos galios biokuro ar biodujų elektrines, išlyginančias generavimo netolygumus. „Be to, balansavimo funkcijas, esant pakankamiems perdavimo linijų pajėgumams, iš dalies atlieka ir birža, kurioje elektros visada yra. Kalbos apie būtiną bazinės elektros generavimą – tai labiau senosios kartos energetikų įsivaizdavimas, kad viena stambi elektrinė tolygiai gamina energiją, o visos kitos aplink ją šokinėdamos derinasi. Toks požiūris jau atgyvenęs“, – tvirtina Žaliosios politikos instituto direktorius.
Priminus valdininkų argumentus, jog be bazinės energijos pajėgumų mes nei „NordPool Spot“ biržoje, nei kontinentinės Europos tinkluose nebūtume itin laukiami, L.Balsys prašo parodyti konkrečias direktyvas, reglamentuojančias minimalų naujų biržos ar kontinentinio tinklo narių bazinės generacijos lygį. „Bent jau aš tokių dokumentų nesu regėjęs“, – drąsiai pareiškia pašnekovas.
ES struktūrinių fondų parama 2014-2020 m. laikotarpiu greičiausiai neprilygs dabartinėms apimtims. Ar reali Lietuvoje AEI jėgainių plėtra be ES paramos? „Šiuo metu subsidijavimas reikalingas, bet vėliau jo reikšmė sumažės, nes technologijos pinga, o energijos kainos rinkoje kyla.
Danijoje, pavyzdžiui, galioja reikalavimas vėjo parkų vystytojams penktadalį elektrinės akcijų skirti vietos gyventojams – tada jiems vėjo jėgainės nebetrukdo. Mes irgi galėtume pasinaudoti šia patirtimi. Nėra racionalu elektros energiją siuntinėti dideliais atstumais, trečdalį jos pakeliui prarandant tinkluose: elektrą, kaip ir šilumą, protingiau gaminti šalia vartotojų“, – akcentuoja S.Paulauskas.
Apie tai, kad parama žaliajai energetikai ateityje neišvengiamai turės mažėti, konferencijoje bylojo ir vokiečių energetikos ekspertai. Fiksuotas žaliosios energijos supirkimo tarifas Vokietijoje garantuojamas 20 metų, tačiau lygiagrečiai planuojamas ir subsidijavimo degresijos mechanizmas, numatantis, kad išmokų tarifai gamintojams nuosekliai mažės kiekvienais metais. Tuo būdu siekiama, kad parengti projektai būtų įgyvendinami kuo sparčiau ir tuo pačiu sumažėtų projektų kaštai. Bazinius tarifus peržiūrėti mažinimo linkme numatoma 2018 m. Vokietijos AEI sektoriuje sukurta 370 tūkst. darbo vietų. Į žaliąją energetiką vis dažniau atkreipia dėmesį šios šalies pensijų fondai, po finansinės krizės ieškantys naujų patikimų ilgalaikio investavimo nišų.

Maksimali vėjo energijos gamyba Lietuvoje buvo pasiekta 2011 m. gruodžio 19 d. 16 val. ir siekė 161,45 MW. Rekordinė vėjo energetikos dalis bendrame elektros suvartojime užregistruota pernai gruodžio 27-ąją 4 val. ryto ir siekė 22,14 proc., arba 159 MW nuo 719 MW. Pernai Lietuvoje dievulis vėjo nepagailėjo, todėl jėgainės išnaudojo vidutiniškai 30 proc. savo instaliuotos galios (pastarųjų penkerių metų vidurkis – 26,4 proc.).

VIAP lėšų biudžeto struktūra (proc.) 2011-2012 m.
2011 m.
„Lietuvos energija“ 57
Termofikacinės elektrinės 14
Strateginiai objektai 15
Atsinaujinanti energetika 14
2012 m.
„Lietuvos energija“ 55
Termofikacinės elektrinės 16
Strateginiai objektai 12
Atsinaujinanti energetika 17

VIAP kaina (ct/kWh)
2010 m. 4,73
2011 m. 6,01
2012 m. 7,04

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra pagal instaliuotą galią (MW) 2010-2011 m.
Vėjo jėgainės 161 185
Hidroenergija 126 127
Biokuro elektrinės 33 50
Saulės elektrinės 0,02 1

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra (proc.) pagal instaliuotą galią 2011m.
Vėjo jėgainės 51
Hidroenergija 35
Biokuras 13,8
Saulės elektrinės 0,2

Šaltinis: „2011 m. energetikos sektoriaus plėtros apžvalga“, VKEKK

Atsinaujinančios elektros energijos gamybos dalis (proc.) bendroje ES šalių elektros energijos gamybos struktūroje 2010 m.
Austrija 64
Latvija 57
Švedija 55
Suomija 36
Slovėnija 26
Italija 21
Vokietija 17
Prancūzija 14
Lietuva 9
Lenkija 3
Estija 3
Šaltinis: „Eurelectric Power Statistics“

AEI temos grafikai

VIAP lėšų biudžeto struktūra (proc.) 2011–2012 m.
2011 m.
„Lietuvos energija“ 57
Termofikacinės elektrinės 14
Strateginiai objektai 15
Atsinaujinančių išteklių energetika 14
2012 m.
„Lietuvos energija“ 55
Termofikacinės elektrinės 16
Strateginiai objektai 12
Atsinaujinančių išteklių energetika 17

VIAP kaina (ct/kWh)
2010 m. 4,73
2011 m. 6,01
2012 m. 7,04

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra pagal instaliuotą galią (MW) 2010–2011 m.
Vėjo jėgainės 161 185
Hidroenergija 126 127
Biokuro elektrinės 33 50
Saulės elektrinės 0,02 1

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra (proc.) pagal instaliuotą galią 2011 m.
Vėjo jėgainės 51
Hidroenergija 35
Biokuras 13,8
Saulės elektrinės 0,2

Šaltinis: „2011 m. energetikos sektoriaus plėtros apžvalga“, VKEKK

Atsinaujinančios elektros energijos gamybos dalis (proc.) bendroje ES šalių elektros energijos gamybos struktūroje 2010 m.
Austrija 64
Latvija 57
Švedija 55
Suomija 36
Slovėnija 26
Italija 21
Vokietija 17
Prancūzija 14
Lietuva 9
Lenkija 3
Estija 3
Šaltinis: „Eurelectric power Statistics“

Su darbo vizitu Taline (Estija) viešėjęs Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius dalyvavo tradicinėje pirmojo atkurtos nepriklausomos Estijos Prezidento Lennarto Meri vardo konferencijoje, kurioje diskutavo apie Europos energetinio saugumo perspektyvas.

Diskusijoje „Galių žaidimai: Europos energetinio saugumo perspektyvos“ Premjeras pristatė Lietuvos energetinės nepriklausomybės tikslus. „Siekiame nutraukti priklausomybę nuo monopolinių tiekėjų, atverti rinką, nes tai reiškia geriausią kainą vartotojams Lietuvoje“, – sakė A. Kubilius.

Kalbėdamas apie permainas Lietuvos elektros energijos sektoriuje, Vyriausybės vadovas pažymėjo, kad mūsų valstybė nuosekliai siekia sinchronizuoti savo elektros sistemą su Europos žemynine sistema. „Šiam tikslui pasiekti šalis įgyvendina elektros tiltų su Švedija ir Lenkija projektus bei rengiasi statyti Visagino atominę elektrinę (VAE),“ – teigė A. Kubilius.

Ministras Pirmininkas atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį, kad VAE statyba atitinka regiono tendencijas: Baltijos jūros kaimynystėje stiprėja branduolinės energetikos plėtra. Kaip pavyzdį Premjeras pateikė Suomiją, kurioje šiuo metu veikia 2 atominės elektrinės (4 reaktoriai), o iki 2014 metų pradės veikti dar vienas reaktorius. Suomijos Vyriausybė yra išdavusi leidimus statyti dvi naujas atomines jėgaines, kurios šiuo metu yra projektuojamos. Planuojama, kad 2020 metais atominės elektrinės Suomijoje pagamins 60 proc. visos šalies energijos.

Vyriausybės vadovo teigimu, Švedija nuosekliai laikosi strategijos palaikyti stabilų branduolinės energetikos lygį šalyje, o kiekvieną baigiamą eksploatuoti atominę elektrinę stengiasi pakeisti nauja. Šiuo metu Švedija turi 10 branduolinės jėgainės reaktorių, kurie pagamina apie 40 proc. visos šalies elektros energijos.

Anot Premjero, kaimyninės Lenkijos planuose iki 2030 metų – trys naujos atominės jėgainės. Pirmąjį elektrinės bloką planuoja paleisti 2020 metais, antroji jėgainė savo darbą turėtų pradėti 2022 – 2023 metais. Neseniai apie savo planus statyti trečią atominę jėgainę Lenkijoje paskelbė Lenkijos koncernas „Enea“.

Po diskusijos Lennarto Meri vardo konferencijoje Vyriausybės vadovas A. Kubilius dalyvaus bendruose Lietuvos, Latvijos, Estijos premjerų ir Europos Komisijos viceprezidento Ollio Rehno darbo pietuose.

Stambiausi vėjo jėgainių parkai palankiausiose vietose jau dabar priklauso užsienio kapitalo bendrovėms. „Veidas“ aiškinasi, ar paprastas Lietuvos vartotojas ateityje pajus naudą iš pigią elektrą gaminančių atsinaujinančių išteklių jėgainių.

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vyko Lietuvos ir Vokietijos forumo, Tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondo kartu su Vokietijos asociacija „Hanzos parlamentas“ organizuota konferencija atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros klausimais.
Ir sutapk tu man taip, kad likus nepilnai savaitei iki renginio paaiškėjo: tą pačią dieną vyks strateginių energetikos projektų tvirtinimas Lietuvos Vyriausybėje. Branduolinės energijos atsisakančios valstybės energetikų viešnagė Vilniuje tokią reikšmingą dieną sukėlė Energetikos ministerijos vadovų nepasitenkinimą, taigi dalyvių nestokojusioje konferencijoje nepasirodė nė vienas šios ministerijos atstovas.
O gal kruopštieji vokiečiai, gerokai anksčiau pasižymėję kelionės į Vilnių datą savo darbo kalendoriuose, iš tikrųjų turėjo savų kėslų? Daugelis „Veido“ kalbintų konferencijos dalyvių neatmetė tokios galimybės. Tik tie kėslai – anaiptol ne tarnavimas Kremliaus interesams, kuriuo be ceremonijų apkaltinami visi nepagarbiai apie Visagino atominę elektrinę (VAE) prabylantys vietiniai AEI entuziastai. Viskas gerokai paprasčiau: lietuviai svarsto, jog vokiečiai spartesne atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra Lietuvoje suinteresuoti todėl, kad galėtų čia parduoti daugiau savo šalyje gaminamos įrangos tokioms jėgainėms.

Ir mums niekas netrukdo

„Atsinaujinančios energetikos technologijų gamyba, palyginti su energijos gamyba, yra verslo grietinėlė. Pramonininkas už savo gaminį gauna pinigus iš karto, o AEI parkų plėtotojai priversti investuoti ilgesniam laikotarpiui. Beveik neturėdami savos analogiškų technologijų pramonės, esame kitų rinkos priedėlis. Taigi nesunku atspėti, kokiam tikslui rengiamos panašios konferencijos“, – atvirai rėžia Lietuvos vėjo energetikų asociacijos direktorius profesorius Stasys Paulauskas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-20) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar po dešimtmečio Lietuvoje elektros energiją gamins atominė jėgainė ir apskritai – ar pavyks įgyvendinti Energetinės nepriklausomybės strategiją, paaiškės per artimiausius du mėnesius.

Artimiausiu metu ant Seimo narių darbo stalų guls neseniai Vyriausybėje atnaujinta Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategija, numatanti šalies energetikos raidą iki 2020-ųjų ir perspektyvas iki 2030-ųjų. Planuojamos naujos atominės elektrinės statybos, suskystintų gamtinių dujų terminalas, elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimas su Europos šalių elektros tinklais, dujotiekio jungtis su Lenkija, požeminės dujų saugyklos statybos. Visa tai kasmet leistų 3–4 mlrd. Lt sumažinti pinigų sumą, išleidžiamą energijos ištekliams – elektrai, dujoms, naftai – pirkti užsienyje, nors iš esmės tai daugiausiai atkeliauja iš Rusijos.

Metų biudžeto dydžio investicijos

Strategija (kaip ir visos strategijos), atrodo gražiai: per artimiausią dešimtmetį į energetiką, taigi ir į visą Lietuvos ekonomiką turėtų būti įlieta metinio Nacionalinio biudžeto dydžio suma – 22–27 mlrd. Lt. Pusę tos sumos skirtų valstybė iš biudžeto, valstybės įmonių ir ES paramos lėšų, kitą pusę – privatūs ir užsienio investuotojai. Čia pirmiausia galvoje turimas Japonijos koncernas „Hitachi“ ir Latvijos bei Estijos energetinės kompanijos, turinčios, kaip planuojama, dalyvauti naujosios Visagino atominės elektrinės statyboje.
Investicijos, nors iš pirmo žvilgsnio milžiniškos, turėtų atsipirkti gana greitai, nes po Ignalinos AE uždarymo Lietuva kasmet energetiniams ištekliams – elektrai, dujoms, naftai pirkti išleidžia apie 8 mlrd. Lt ir toji suma tik augs, nes kol kas nesimato prielaidų kristi naftos kainoms, pagal kurias nustatinėjamos ir kitų energijos išteklių kainos. Rimantas Vaitkus, valstybinės įmonės „Visagino atominė elektrinė“, atsakingos už naujosios elektrinės projektą, vadovas „Veidui“ teigė, kad tiesioginiam elektros energijos ir dujų, reikalingų jos gamybai Lietuvos elektrinėse, pirkimui Rusijoje Lietuva 2012-aisiais išleis maždaug 2 mlrd. Lt. Tuo tarpu į VAE statybą, kuri turėtų atsieiti apie 17 mlrd. Lt, Lietuva turėtų įnešti maždaug 6 mlrd. Lt. Tai yra, net jeigu iki 2020-ųjų, kuomet, kaip planuojama, VAE turėtų pagaminti pirmą srovę, elektra ir dujos nebrangtų (kas mažai tikėtina), vos per trejus metus Lietuva susigrąžintų į savo ekonomiką pinigus, išleistus jos statybai. „Visi suvokiame, kokią didžiulę naudą ne tik Lietuvai, bet visam regionui duotų toks infrastruktūrinis projektas, – sakė R.Vaitkus. – Taip pat suvokiame, kad tokios apimties investiciniai projektai šiaip sau aplink nevaikšto, ieškodami, kur apsistoti. Regioninės Visagino atominės elektrinės statyba, kurioje dalyvautų kelios valstybės ir toks stambus privatus investuotojas bei technologijų tiekėjas, kaip „Hitachi“, būtų pirmas tokio tipo projektas pasaulyje. Tai suvokia ir Europos Sąjunga, labai teigiamai vertinanti šį projektą tiek dėl jo regionalumo, tiek dėl ES narių energetinio saugumo didinimo, nes VAE maždaug 20–30 proc. sumažintų mūsų priklausomybę nuo iš Rusijos importuojamų energijos išteklių“.

Aiškumas po dviejų mėnesių

Visagino atominės elektrinės projekto likimas iš esmės turėtų paaiškėti po dviejų mėnesių, birželio 28-ąją. Tai yra galutinė data, kuomet Seimas, pagal pernai pataisytą Koncesijos įstatymą, turi galutinai apsispręsti, ar VĮ „Visagino atominė elektrinė“ suteikti koncesiją vykdyti elektrinės statybas. O kas tuomet, jeigu Seimas koncesijos nesuteiks? „Tada atominės statybų konkursas, kurį pernai laimėjo „Hitachi“, subyra“, – aiškina R.Vaitkus. Žinoma, teoriškai tebelieka galimybė, kad koncesijos suteikimo data galėtų būti nukelta, bet tam, vėlgi, reikalingas Seimo sprendimas, o tikimybė, kad sužlugdę Vyriausybės sutartį su „Hitachi“, Seimo nariai suteiktų galimybę viską pakartoti, artima nuliui.
Apie atominio projekto žlugimo tikimybę tenka kalbėti todėl, kad Seimo nariai ir politinės partijos, dešimtmetį kalbėję apie būtinybę Lietuvai išlikti atominės energetikos šalimi, raginę neskubėti su Ignalinos AE uždarymu ar būtinai statyti naują, staiga, likus vos keliems mėnesiams iki lemiamų sprendimų pradžios, ėmė keisti savo požiūrius. Energetikai parengė ir išplatino politinių sprendimų dėl Visagino AE statybos priėmimo chronologiją, rodančią, kaip viena kitą keitusios Vyriausybės lygiai dešimtmetį – nuo 2002-ųjų spalio, kuomet Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė pateikė, o Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją, numatančią branduolinės energetikos nenutrūkstamumą. Vėliau sekė dar vienuolika įvairių sprendimų, kuriuos teikė ir kuriems pritarė tuo metu valdantieji socialdemokratai, Darbo, Valstiečių liaudininkų partijos, Naujoji Sąjunga, Gedimino Kirkilo Vyriausybė, paskui Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir valdančios konservatorių, Tautos prisikėlimo partijos, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Projektas buvo suderintas su Latvija, Estija, Lenkija ir Europos Sąjunga. Būsimoji atominės elektrinės statyba buvo esminiu argumentu, kuriuo grįstas liūdnai pagarsėjęs LEO.LT projektas, jo išardymas irgi pagrįstas tuo, kad privatininkai nebuvo nusiteikę siekti kuo greitesnio atominio projekto įgyvendinimo.

Artėjant persilaužimui imta mindžikuoti

Pažymėtina, kad per tą laiką nebuvo girdėti balsų, nukreiptų iš principo prieš atominę energetiką: nei žaliųjų, nei kokių alternatyvios ar atsinaujinančių šaltinių energetikos propaguotojų. Tačiau vos tik pernai, paskelbus apie „Hitachi“ dalyvavimą, atominis projektas įžengė į baigiamąją stadiją, kilo įvairiausių protestų banga, pradėti inicijuoti prieš VAE statybas nukreipti referendumai, o ne tik opozicijoje, bet ir tarp valdančiųjų esantys politikai ėmė vis garsiau abejoti projekto ekonominiu pagrįstumu. „Savarankiškai susiorganizavę žmonės tegu rengia referendumus – tai šventa piliečių teisė ir tikrai esu nusiteikęs išklausyti  visų nuomones bei atsižvelgti į jas, – komentavo R.Vaitkus. – Bet aš tikrai nesuprantu, ką galvojo tie Seimo nariai iš Aplinkos apsaugos bei Teisės ir teisėtvarkos komitetų, kurie pritarė referendumų dėl VAE rengimui. Juk visi tie parengiamieji darbai, konkursas strateginiam investuotojui ir technologijų tiekėjui, derybos su regioniniais partneriais vykdomos jau gavus Seimo įgaliojimus veikti ir dirbti. Ir štai dabar, kai darbai iš esmės baigti, kai lieka apsispręsti, jie staiga sako: mes nespręsime, tegu žmonės sprendžia. Toks įspūdis, kad dalis Seimo narių kažkodėl nori nusimesti nuo savęs atsakomybę dėl atominės elektrinės statybų, nors dešimtmetį tam pritardavo ir netgi į savo partijų bei rinkimų programas įsirašė“.
Abejones Seimo nariams ėmė kelti ne tik „šimtmečio projekto“ vardo verta atominės elektrinės statyba, bet netgi tie projektai, kurie niekam niekada nekėlė net minties apie galimą neatsipirkimą. Apie dujų terminalą, bendrą su Latvija ir Estija dujų saugyklą Inčukalnyje, dujų jungtį su Lenkija kalbama irgi dešimtmetį. Kada Klaipėdos terminalo darbai jau pradėti, o derybos su „Gazpromu“ dėl skirstomųjų tinklų valdymo perėmimo sėkmingai pajudėjo, pasipylė balsai prieš. Kadangi šie projektai tikrai nekelia nė mažiausio visuomenės protesto, vadinasi, negali būti siejami su priešrinkimine balsų medžiokle, išvada prašosi viena: „Gazprom“ nenuleido rankų ir prieš Seimo rinkimus investavo į jo interesus tradiciškai atstovauti linkusius politikus. Kad ir kaip jiems nepatiktų ši vis garsiau sakoma mintis.
Visgi „Gazprom“ atjunkymas nuo dujų skirstomųjų tinklų kontrolės ir alternatyvus dujų tiekimas, jas perkant atviroje biržoje, po dešimtmečio tikrai bus įgyvendintas, nes tokia yra Europos Komisijos valia. Kokie bebūtų politikai Vyriausybėje, Briuselio spaudimui jie turės paklusti, nors uždelsti sprendimus gali mėginti. O štai atsijungimas nuo Rusijos vieningosios energetinės sistemos ir prisijungimas prie Europos energetinės sistemos gali ir sužlugti: nors Baltijos šalys pasiekė, kad Europos Komisija gautų mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl atsijungimo, Europos energetikai laikosi principo leisti prisijungti tik perteklinį energijos gamybos pajėgumą turintiems tinklams. O be atominės elektrinės Baltijos šalys turės energijos gamybos trūkumą.
Tad Lietuvos energetika atsidūrė paradoksalioje situacijoje – po dešimtmetį trukusių pasirengimo darbų, pagaliau gavusi apčiuopiamą galimybę tapti savarankiška, pajėgia ir pelninga, ji kartu atsidūrė visiško neapibrėžtumo būsenoje, nes nežinia, kas šaus į galvą politikams. Tad ateinantis dešimtmetis energetikams bus savotišku skrydžiu virš politinės bedugnės, tikintis, kad visgi pavyks nusileisti ant tvirto pagrindo.

Faktai apie Lietuvos energetikos dabartį ir ateitį
1. Elektra. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, šiandien Lietuva importuoja 70 proc. mums reikalingos elektros energijos.
2. Pinigai. 8 mlrd. Lt – tokią sumą po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kasmet sumokame Rusijai už importuojamą elektrą, dujas ir naftą.
3. Taupymas. 2 mlrd. Lt – tokią sumą netgi nedidėjant dabartinėms elektros energijos ir jai gaminti reikalingam dujų kiekiui sutaupytume kasmet, jeigu veiktų Visagino atominė elektrinė.
4. Terminai. Galutinis sprendimas pradėti VAE statybą – 2015 metai, pirmoji elektra – 2020 m., darbo trukmė – 60 metų.
5. Siekiamybė. VAE statytojų tikslas, kad 2020-aisiais pastačius elektrinę jos elektros kilovatas kainuotų 18–22 centus, 2022–2028 m. – 12–15 centų, o nuo 2038 m. – 7–10 ct.
6. Elektrėnai. Moderniausias, Devintasis šiluminės elektrinės blokas bus paleistas šių metų rudenį, jo gaminamos elektros kilovato kaina, įskaitant pinigus statybos paskolai grąžinti – 35 ct.
7. Terminalas. „Klaipėdos nafta“ pasirašė 689 mln. JAV dolerių vertės sutartį su „Hoegh LNG“ dėl suskystintų gamtinių dujų laivo-saugyklos gaminimo ir išperkamosios nuomos dešimčiai metų. Po išpirkimo laivas turėtų tarnauti dar 30 metų.
8. Gazprom. Pajudėjo Vyriausybės ir „Gazprom-Export“ derybos dėl vamzdynų ir dujų tiekimo atskyrimo nuo 2014 m.
9. Sinchronizacija. ES Taryba patvirtino Europos Komisijos mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos šalių elektros sistemų atjungimo nuo Rusijos sinchronizacijos sistemos ir prijungimo prie Europos sinchronizacijos sistemos.
10. Kaimynai. Latvija skundžiasi, kad nespėja sekti Lietuvos derybų su „Hitachi“ tempo, o Estija neapsisprendžia, kokio kiekio VAE akcijų ji norėtų.

Socialdemokratai, sociologinių apklausų prognozėmis, po Seimo rinkimų grįš į valdžią. Ar tai reikštų, kad naujosios Visagino atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo projektai  gali būti stabdomi, bent jau tokių nuomonių pasigirsta iš socialdemokratų stovyklos? Kokią energetikos politiką žada galimi būsimos kadencijos valdantieji? Tai klausimai Socialdemokratų partijos pirmininkui Seimo nariui Algirdui Butkevičiui.

VEIDAS: Dabartinė valdančioji dauguma bando energetinius projektus pastūmėti iki vadinamojo point of no return taško, kad po rinkimų nebebūtų galima jų stabdyti. Ar baimės pagrįstos?
A.B.: Nieko stumti nereikia – tik vadovautis išmintimi ir logika. Opozicija nėra Lietuvos priešas, tik norime aiškiai žinoti, ką šie projektai reiškia ateičiai.
Dėl suskystintų dujų terminalo mūsų nuomonė kategoriška – jis labai Lietuvai svarbus, turi būti pastatytas ir kuo anksčiau, nes kol kas matome daugiau gyrimosi, nei realių darbų. Terminalo laivas užsakytas, bet kiti darbai stovi, pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimas, arba vamzdynas, kuris turės būti tiesiamas per privačias žemes, o tai ne taip paprasta.
Dėl Visagino AE (VAE) dar yra daug neatsakytų klausimų. Keliame du pagrindinius reikalavimus – tai turi būti regioninis trijų Baltijos šalių projektas, antra, turime matyti verslo planą. Pamatę skaičiavimus priimsime ir galutinius sprendimus. Šiandien yra įvairių interpretacijų, pavyzdžiui, kad koncesijos sutartis reiškia atominės elektrinės statybos pradžią. Nieko panašaus: koncesijos sutartį planuojama pasirašyti iki birželio 28 d., po to iki 2015 m. numatyti projektavimo ir parengiamieji aikštelės statybos darbai ir tik paskui bus priimtas galutinis sprendimas, ar bus statoma AE Lietuvoje.
VEIDAS: Jūs asmeniškai esate už ar prieš šį projektą?
A.B.: Įvertinus turimą infrastruktūrą, jei projektas ekonomiškai naudingas, būčiau už. Bet, kaip sakiau, būtinos dvi sąlygos – tai turi būti ekonomiškai pagrįstas ir regioninis projektas.
VEIDAS: Tai ką reiks daryti, jei latviai ir estai nutars kartu su mumis atominės nestatyti?
A.B.: Girdėjau sakant, kad Lietuva išsiverstų ir be jų, bet tai sapaliojimai. Iki koncesijos sutarties su „Hitachi“ tvirtinimo Seime birželį turi būti aiški visų trijų Baltijos valstybių pozicija dėl projekto.
VEIDAS: Ar esate tikri, kad VAE – grynai komercinis projektas ir iš biudžeto pinigų nepareikalaus?
A.B.: Premjeras ir VAE vadovas mums sakė, kad pajamų šaltinis bus VAE generuojamos lėšos, bet nepaaiškino iš kur, dar Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokesčio ar padidinto elektros tarifo dalis. Likusi suma, apie 4 mlrd. Lt, bus iš komercinių bankų su valstybės garantija. Mano žiniomis, garantijos suma turi būti įskaitoma į valstybės skolą, vadinasi, ji išaugs iki 60 mlrd. Lt. Mums niekas nebeskolins, jei skola per tokį trumpą laiką pasieks 60 proc. BVP.
VEIDAS: Energetikos ministras sako, kad VAE projektas bus finansuojamas iš energetinių įmonių dividendų. Ar tam pritarsite?
A.B.: Ne, nes jų reikia biudžeto pajamoms ir išlaidoms subalansuoti.
VEIDAS: Kiek, Jūsų skaičiavimais, kainuos naujos AE pagaminta elektra?
A.B.: Nenoriu burti iš kavos tirščių, bet nenoriu tikėti žadamais 17–25 ct už kWh. Manau, gamybos sąnaudos bus ne 7–10 ct, kaip sakoma, o apie 15 ct, o kapitalo lėšos paaiškės, kai imsime paskolas. Mano manymu, realiausia kaina 35–40 ct už kWh.
VEIDAS: Ar pritarsite prievolei dujų tiekėjams pirkti po 25 proc. dujų iš būsimo suskystintų dujų terminalo ir iš „Gazprom“?
A.B.: Rinkos ekonomikos sąlygomis niekas negali nurodinėti grįžti prie planinės nurodančiosios ekonomikos.
VEIDAS: Kokias išeitis matote, kad sumažėtų sąskaitos už šilumą?
A.B.: Parengėme energetinio efektyvumo didinimo programą. Parengsime įstatymo pataisas, kad nuo žmonių būtų nuimta daugiabučių renovavimo išlaidų finansinė rizika, tam sukursime atskirą instituciją ir fondą. Renovuojama bus daugiabučių kvartalais, per kokius šešerius metus bus renovuota didžioji dalis senų daugiabučių.
Dar viena priemonė – šilumos ūkio pertvarka. Visose savivaldybėse, kuriose šilumos kaina didesnė už vidutinę, bus pradėta šilumos ūkio pertvarka pakeičiant katilus į biokurą. Tam bus naudojamos ir ES lėšos.
Taip pat siūlome nedelsiant gatvių apšvietimo tinklus pervesti į taupųjį LED apšvietimą. Tam pakaktų trejų ketverių metų. Taip pat numatėme sutvarkyti viešojo sektoriaus turimus pastatus, o naujus statytume tik būtiniausiu atveju ir tik energetiškai taupius.
VEIDAS: Kokios laikytumėtės atsinaujinančių energijos šaltinių politikos?
A.B. Per ateinančią kadenciją ar kokius septynerius metus atsinaujinantys šaltiniai šilumos ūkyje turi sudaryti iki 25 proc. Bet dėl didesnės savikainos atsargiai žiūriu į didesnį saulės ar vėjo panaudojimą.
VEIDAS: Tai kaip atrodys mūsų energetika 2020-aisiais?
A.B.: Dauguma gyvenamųjų namų renovuoti, miestai ir miesteliai apšviesti taupiais šviestuvais, rekonstruotos ir iš dalies pervestos į biokurą miestų šildymo katilinės, Vilniuje ir Kaune vietoj dabartinių termofikacinių elektrinių, kurios veiks tik iki 2016 m., veikia modernios kogeneracinės mišrios biokuro ir dujų katilinės. 2015-aisiais turėtų pradėti veikti suskystintų dujų terminalas. O 2022 m. gal jau veiks ir Visagino AE.

„Per šešerius metus kvartalais bus renovuota didžioji dalis senų daugiabučių.“

GfK Custom Research Baltic“ atliktas tyrimas parodė, kad 80 proc. Baltijos šalių gyventojų mano, kad vyriausybė privalo imtis vadovaujamo vaidmens, skatinant aplinką tausojančios energijos gamybą, ir suteikti paramą jai gaminti.

Taip pat tyrimas atskleidė, jog Baltijos šalių gyventojai palaiko alternatyvias elektros energijos gamybos rūšis ir net pusė jų žiūri palankiai į vėjo energijos parko kūrimą prie savo namų, o už elektros energiją, gaminamą iš atsinaujinančių energijos išteklių, šiek tiek daugiau mokėti norėtų tik dešimtadalis Lietuvos gyventojų, Latvijoje ir Estijoje – tik po 4 proc.

Rinkos tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ trijose Baltijos šalyse balandžio mėn. atliktas tyrimas parodė, kad dauguma – 80 proc. Baltijos šalių gyventojų – mano, kad vyriausybė privalo imtis vadovaujamo vaidmens, skatinant aplinką tausojančios energijos gamybą, ir suteikti paramą jai gaminti. Tik labai maža dalis – 12 proc. respondentų Latvijoje, 14 proc. – Estijoje ir 7 proc. Lietuvoje – mano, kad šios rūšies energijos gamyba turėtų būti pagrįsta rinkos principais ir vyriausybės parama jai iš viso nereikalinga.

Tiesa, tik 9 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų sutiktų mokėti daugiau už aplinką tausojančią energiją, tačiau čia lietuviai gerokai lenkia kaimynus (Estijoje ir Latvijoje taip mano tik po 4 proc. respondentų). 40 proc. respondentų Lietuvoje pareiškė nuomonę, kad jie nenorėtų mokėti šiek tiek daugiau už elektrą net ir žinodami, kad ji išgauta tik iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip vanduo, vėjas, saulės energija ir biomasė. Toks požiūris buvo pareikštas daugiau nei pusės Estijos ir Latvijos gyventojų – 60 proc. respondentų.

Analizuodama tyrimo rezultatus „GfK CR Baltic“ Lietuvos filialo verslo plėtros vadovė Dalia Jasiukevičienė aiškina, kad, remiantis šiuo tyrimu, galima daryti išvadą, jog Baltijos šalių gyventojai palaiko alternatyvius energijos išgavimo būdus, tačiau mokėti už tai nori ne visi.

„Tyrimas tik patvirtina, kad kainų kilimas Lietuvoje – nepageidaujamas, ir lietuviai už elektros energiją nepasiruošę mokėti daugiau, – teigia D. Jasiukevičienė. – Tačiau net 72 proc. Lietuvos gyventojų palaiko energijos gaminimą iš vėjo, 63 proc. – iš saulės, 46 proc. – iš biomasės ir 42 proc. palaiko hidroelektrinių gaminamą energiją“, – apžvelgia apklausos rezultatus tyrimų bendrovės atstovė.

Tadas Navickas, UAB „4 Energia“, vykdančios atsinaujinančios energijos projektus, direktorius, teigia, jog vėjo energija jau dabar yra pigesnė už kitą Lietuvoje gaminamą elektros energiją, o šis kainų pranašumas ateityje tik didės.

„Vėjo energija turėtų pirmiausia keisti brangiausią, iš importuojamų dujų Lietuvoje gaminamą energiją, tad našta vartotojui tik mažėtų, – teigia T. Navickas. – Apklausos rezultatai rodo didelį Lietuvos gyventojų sąmoningumą, tačiau atskleidžia ir nepakankamas žinias apie Lietuvos energetikos ūkį.“

Daugiau nei pusė apklausos respondentų pareiškė teigiamą požiūrį į vėjo energijos parką prie jų namų, taip mano 51 proc. respondentų Lietuvoje, 59 proc. Latvijoje, 55 proc. Estijoje.

Lietuvos energetikos instituto, Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijos darbuotojas Mantas Marčiukaitis pritaria, kad dabartinė ekonomikos situacija ir energetikos aktualijos daro įtaką gyventojų požiūriui, kuris ne visuomet teisingas.

„Šiuo metu susiformavusi klaidinga nuomonė, kad energija iš atsinaujinančių išteklių mokesčių mokėtojams yra našta, nes kuo daugiau bus įrengiama vėjo ar saulės elektrinių, tuo labiau brangs elektros energija vartotojams. Tai nėra visiškai tiesa, – teigia M. Marčiukaitis. – Tačiau apklausos rezultatai rodo, kad gyventojai teisingai supranta šių technologijų plėtros skatinimo mechanizmus: naujos ir perspektyvios, tačiau brangios technologijos kurį laiką turi būti remiamos vyriausybės, o vėliau, nukritus energijos gamybos savikainai (atpigus technologijoms), remti nebereikės, jos galės sėkmingai konkuruoti rinkoje su tradiciniais energijos gamybos būdais“, – pasakoja Lietuvos energetikos instituto atstovas.

Tyrimas atliktas balandžio mėn. internetu, per tyrimą apklausti 18–64 m. amžiaus 1069 respondentai Latvijoje, 1059 respondentai Lietuvoje ir 1010 gyventojų iš Estijos.

Kol Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai dėlioja taškus ant „i“ atominiame Visagino projekte, dalis kaimyninių šalių gyventojų spalvingai kovoja prieš branduolinę energiją.

Rygos gatvėmis neskubėdamas važiuoja sunkvežimis, prikrautas statinių su ženklu „radioaktyviosios atliekos“. Jo kabinoje – baltais chalatais vilkinti ir dujokaukes dėvinti brigada. Staiga iš sunkvežimio priekabos pasipila žalias skystis. Mašina sustoja, dujokaukes dėvintys vyrukai iššoka iš kabinos ir šluotomis ima valyti tariamai radioaktyviu skysčiu aplietą šaligatvį. Vieni praeiviai sprunka tolyn neatsisukdami, kiti smalsiai stebi ir fotografuoja šią neįprastą sceną, treti greitai supranta, prieš ką nukreipta ši akcija, ir ima garsiai reikšti savo poziciją.
Tokių ir panašių akcijų Latvijoje per pastaruosius metus buvo bene dešimt. Visas jas organizuoja Latvijos žalieji ir nevyriausybinės organizacijos, šitaip mėginančios kovoti prieš visų trijų Baltijos šalių branduolinių jėgainių, tarp jų ir Visagino AE, statybos projektus.
Svarbiausias jų argumentas: regioną nusės branduolinės atliekos, ir tai nutiks jau netolimoje ateityje, kai tik pradės veikti nauji branduoliniai reaktoriai Lietuvoje ir šalia jos sienų – Baltarusijoje bei Karaliaučiaus srityje.
Vienas pagrindinių šių akcijų organizatorių, Žaliųjų organizacijos valdybos narys Viesturas Sileniekas aiškina, esą didžiausia problema, kad nei Latvijos, nei Lietuvos, nei Estijos valdžia nesirūpina atliekų likimu ir kol kas nepadarė visiškai nieko, kad būtų užtikrintas saugus jų utilizavimas.
Kitas Latvijos protestuotojų motyvas – abejonės dėl atominių elektrinių saugumo. Pavyzdžiui, Latvijos „Dvinos“ patriotinio jaunimo sąjunga kartu su Daugpilio jaunimo organizacija „Kislorod“ (Deguonis), rengianti akcijas „Stop Baltic Fukushima” (Sustabdykime Baltijos Fukušimą) teigia siekiančios ne tik Latvijos, bet ir Lietuvos visuomenei paaiškinti (protestuotojai buvo atvykę ir į Zarasus bei Ignaliną), kad atominė energetika naudoja pasenusias elektros gamybos technologijas, kurių realią grėsmę jau patyrė Černobylio ir Fukušimos avarijų aukos, o avarijų padariniams likviduoti valstybės išleidžia milijardus.
„Antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis įeina į tiesioginio branduolinio poveikio 30 km zoną, aplink Fukušimą – tai negyvenama zona, bet mes neturime nei evakuacijos plano, nei tinkamos infrastruktūros“, – teigia Daugpilio jaunimo organizacijos „Kislorod“ vadovas Nikolajus Charlamovas.
Lietuvoje šiuo požiūru padėtis gerokai ramesnė. Nors branduolinės atominės elektrinės idėjai, vadovaudamiesi ekologiniais sumetimais, prieštarauja kuopelė aktyvistų, kurių vėliavnešiu galima vadinti buvusį prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėją žurnalistą Liną Balsį, vis dėlto tokios aistros kaip kaimyninėje Latvijoje čia tikrai nekunkuliuoja. Mūsų šalyje, kaip ir Estijoje, svarbiausias skeptikų argumentas – abejonių kelianti ekonominė nauda.
Prieš branduolinę energetiką nukreiptų judėjimų esama ir Estijoje. Ypač aktyvūs jie buvo pernai po Fukušimos katastrofos: tuo metu Taline ir kituose Estijos miestuose vyko protestai, kurių dalyviai reikalavo valdžios ir verslo neinvestuoti į atomines elektrines. Tačiau net ir ataušus pernai kunkuliavusioms aistroms nemažai estų tebėra nusiteikę skeptiškai, ir būtent dėl ekonominės naudos.
Pavyzdžiui, apklausos liudija, kad nors besipriešinančių branduolinei energetikai Estijoje per metus sumažėjo, tačiau taip nusiteikusių vis dar tebėra tikrai daug, apie 65 proc. (pernai skeptikų buvo per 75 proc.), ir svarbiausia priežastis – abejonė, ar brangiai kainuojančios statybos kada nors atsipirks.

Manipuliacija kainomis
Įdomu tai, kad visų trijų Baltijos šalių žiniasklaidoje nurodoma skirtinga bendra Visagino AE projekto vertė, taip pat kiekvienos šalies indėlis į šią elektrinę. Pavyzdžiui, latviai būgštauja, kad Latvijai į šį projektą teks investuoti 1,5 mlrd. latų (7,4 mlrd. Lt).
Dar įdomesnių ir keistenių variacijų galima išvysti stebint prognozes, kokia gi bus Visagino AE gaminamos elektros energijos kaina. Lietuvos valdantieji nuolat kartoja, kad elektros gamybos kaina būsianti 7–10 centų už kilovatvalandę, o pridėjus kapitalo sąnaudas – 17–25 ct. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad kaina sieks 30 ct. Latvijos dienraščiuose mirgantis skaičius – 45 ct, Estijos – 1 Lt.
„Svarbiausia, kad tiek Seime, tiek visuomenėje prasidėtų racionalios diskusijos, nes dabar visi kalba apie kažką, ko visiškai nenutuokia, nors jau deda parašus”, – rašoma didžiausiame Latvijos dienraštyje „Diena“.
Tiesa, Estijai ši pastaba negalioja, nes šios šalies politikai kol kas apskritai susilaiko nuo sprendimo, ar tikrai prisidės prie projekto. Pavyzdžiui, vasario mėnesį skelbta, kad Estijos kompanija „Eesti Energia“ apsispręs iki Joninių, o kovo pradžioje pranešta, kad koncesijos sutartis dėl naujos AE statybų Lietuvoje birželį bus sudaryta be „Eesti Energia“.
Kaip aiškina „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas Sandoras Liive, estų koncernas turi galimybę prisidėti prie sutarties vėliau, kai paaiškės atsakymai „į svarbius klausimus, susijusius su didele investicija“. Priminsime, kad „Eesti Energia“ į šį projektą turėtų investuoti apie milijardą eurų (3,4 mlrd. Lt).
Latvijoje, regis, abejonių bent jau iš valdžios pusės mažiau: vienintelis neaiškumų keliantis klausimas – ar aptariamas projektas bus konkurencingas.
Kai kalbama apie galutinę projekto naudą – gaminsimą energiją, gerokai skiriasi išankstinis Lietuvos energetikos ministerijos įsivaizdavimas, kiek elektros gaus Latvija bei Estija, ir dabartinis šių šalių nusiteikimas. Visai neseniai Estijos žiniasklaidoje paskelbta, kad naujoje 1400 MW galingumo elektrinėje Estija nori 300 MW dalies. Latvijos valstybinė elektros energetikos bendrovė „Latvenergo” tikisi įsigyti iki 20 proc. planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės ir pretenduoja į 275 MW elektros dalį.
Beje, Latvijai visai neaktualu šiuo projektu padidinti energijos, gaunamos nenaudojant iškastinio kuro, dalį. Mat dabar Latvija daugiau nei pusę elektros energijos pasigamina savo hidroelektrinėse ir pagal elektros energijos, gaminamos nenaudojant iškastinio kuro, rodiklį (57 proc.) Europos Sąjungoje atsilieka tik nuo Austrijos (64 proc.).
Tačiau kad ir kokie būtų argumentai už ir prieš, visų trijų šalių oficialieji asmenys linksi galvomis pritardami, jog projekto svarba – strateginė ir neginčijama, nepaisant to, kad nežinia, ar sutartis birželį tikrai bus pasirašyta, o gal viską sujauks Lietuvoje vyksiantis referendumas.
Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas S.Liive teigia, kad šis projektas iš tiesų svarbus ne tik Lietuvai: „Įvertinę pasaulio ūkio dinamiką ir įsitikinę, jog globali ekonomika vis dėlto pamažu auga, galime sakyti, kad šis projektas turi strateginę reikšmę visam regionui.“