Naujausias „išradimas“, susijęs su Lietuvos energetikos politika: praėjusią savaitę Vyriausybė nusprendė, kad reikia įstatymu priversti privalomai pirkti 25 proc. dujų iš būsimo suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje ir tiek pat – iš koncerno „Gazprom“. Ar tai neprasilenkia su laisvąja rinka, konkurencija, mūsų Konstitucija ir ES direktyvomis? O už ką statysime naują atominę, jei neturime už ką uždaryti senosios?
Tai karščiausi, bet ne vieninteliai visuomenei nerimą keliantys klausimai apie energetikos projektus. Atsakymai – tiesiai iš energetikos ministro Arvydo Sekmoko lūpų.
VEIDAS: Taigi kaip, esant rinkos ekonomikai, privatų verslą galima versti privalomai ką nors pirkti iš Vyriausybės paskirto tiekėjo?
A.S.: Apie laisvosios rinkos žlugdymą dujų sektoriuje šiandien kalbėti negalime, nes jos tiesiog nėra – 100 proc. suskystintų dujų tiekia „Gazpromas“, ir jis nelinkęs užleisti pozicijų. Kai yra monopolininkas, rinkai kurti reikia tam tikrų priemonių, kad nuo jo išlaisvintų dalį rinkos ir leistų įeiti kitiems. Todėl ir siūlome Lietuvoje dirbantiems aštuoniems dujų tiekėjams įteisinti privalomas proporcijas: 25 proc. dujų pirkti iš „Gazpromo“ ir tiek pat iš suskystintų dujų terminalo. Tai reikalinga tam, kad toji rinka atsirastų. Be to, Vyriausybė nustatytų viršutinę kainos ribą ir ją peržengus toji 25 proc. taisyklė negaliotų.
Dar reikia turėti omeny, kad kalbame apie du skirtingus produktus: „Gazpromas“ tiektų dujas pagal ilgalaikes sutartis, o terminalas – pagal trumpalaikes. Dujų kaina iš skirtingų tiekėjų pagal rinkos mechanizmus turėtų būti palyginama. Štai kolegos ispanai pasakojo, kad dujų, gabenamų laivais iš Šiaurės Afrikos, kainos konkurencingos, nes gabenant laivu nėra sąnaudų tūkstančiams kilometrų vamzdynų išlaikyti.
Kalbėjome apie tai su Lietuvos pramonininkų konfederacija – jie už tai, kad atsirastų rinka ir būtų alternatyva. Šį klausimą derinome ir su Europos Komisija.
VEIDAS: Pasigirsta nuogąstavimų, kad gal atsiras prievolė pirkti elektrą ir iš būsimos Visagino atominės elektrinės (VAE).
A.S. Elektros sektoriuje veikia rinka, ir jokių specialių priemonių čia nereikės.
VEIDAS: Ar galite garantuoti, kad VAE bus statoma ne valstybės biudžeto pinigais?
A.S.: VAE projekto kaina yra 5 mlrd. eurų, iš kurių ne mažiau kaip 34 proc. – Lietuvos dalis. 60 proc. (apie 3,5 mlrd. Lt) šios sumos bus skolinamasi iš tarptautinių finansinių institucijų, kurios, palyginti su komerciniais bankais, skolina gana geromis sąlygomis: gal Japonijos ar JAV eksporto kreditavimo agentūrų, Europos ar Šiaurės šalių investicinių bankų ar “Euratomo”.
40 proc. savo sumos dalies Lietuva turi surasti kitur, bet pirminis siekis – neuždėti papildomos naštos valstybės biudžetui. Ji gali susidėti iš kelių elementų: elektros sektoriaus valstybės įmonių dividendų, yra galimybė užstatyti šių įmonių turtą ir gauti komercines paskolas, optimizuoti dabartinį elektros tarifą.
VEIDAS: Tačiau valstybės įmonių dividendai, kaip nuolat tvirtina premjeras, – svarbi valstybės biudžeto pajamų dalis. Jeigu jais apmokami VAE darbai, de facto jie apmokami iš valstybės biudžeto, nors ir netiesiogiai.
A.S.: Mano nuomone, valstybės biudžetas neturėtų būti pildomas valstybės įmonių sąskaita. Šiemet šių įmonių dividendai bus pervesti į biudžetą, nes turime finansuoti jo deficitą esant nuosmukiui. Tačiau iš esmės viešasis sektorius turi sugebėti pragyventi iš mokesčių: turime jį optimizuoti ir sumažėjusias valstybės išlaidas padengti iš mokesčių jų nedidindami. O valstybės įmonės uždirbtas lėšas reikia investuoti į ekonomikos plėtrą. Imti iš valstybės įmonės į biudžetą galima tik matant, kad ji nebeperspektyvi. Tokiu atveju gal geriau ją privatizuoti.
VEIDAS: Tai, ką vadinate elektros tarifo optimizavimu, reikia suprasti, yra elektros branginimas?
A.S.: Elektros tarifo dedamoji, kurios reikia VAE finansuoti, – 2–2,5 cento, bet tai nereiškia, kad tiek brangtų elektra vartotojui. Manome, kad dabartinį tarifą reikia optimizuoti, mažinant jo dedamąsias kai kurioms kitoms reikmėms finansuoti. Bet kokiu atveju elektros sektoriaus įmonių reguliavimas turėtų būti peržiūrėtas, nes įmonės turi veikti sveiku ekonominiu pagrindu. Tarifas – tik to išraiška. Svarbu, kad jis būtų teisingai sureguliuotas ir nekistų ilgą laiką. Bendra elektros sektoriaus peržiūra galėtų keisti tarifą viena ar kita linkme, bet nemanau, kad VAE projektas tam turės tiesioginės įtakos.
VEIDAS: Ar realus jūsų minimas būsimos VAE pagamintos elektros tarifas vartotojui – 17–25 ct už kWh (dabar mokame apie 20 ct už kWh)? Ignalinos AE elektros savikaina buvo apie 7 ct, JAV atominių – apie 6 ct, tačiau kai kas skaičiuoja, kad VAE gamins elektrą už 35–40 ct.
A.S.: Jėgainės Lietuvoje statytojas nežino visų ekonominių veiksnių, tad didesnė rizika keliais centais kelia būsimą tarifą. Tačiau man keista girdėti komentarus apie 35–40 ct. Nežinau, iš kokių šaltinių imami tie skaičiai, bet galiu tvirtinti, kad jie nėra autentiški.
Yra dvi kainos dedamosios: elektros gamybos sąnaudos (kuras, atlyginimai, būsimos uždarymo išlaidos), kurios turėtų būti 7–10 ct, ir kapitalo sąnaudos (paskolos ir jų palūkanos) – 10–15 ct. Pastarąją dalį reikės mokėti aštuoniolika metų, o tada liks tik gamybos sąnaudos.
VEIDAS: Ar Lietuva turi atsarginį planą, jei Latvija ir Estija paseks lenkų pavyzdžiu ir pasitrauks iš projekto?
A.S.: Kol Seimas nedavė leidimo Lietuvos teritorijoje statyti AE ir nepatvirtino koncesijos sutarties su Japonijos bendrove „Hitachi“, natūralu, kad kaimynų reakcijos santūrios. Seimui ji bus pateikta gegužės pradžioje, o iki birželio 28 d., tikimės, bus patvirtinta. Dabar vyksta derybos su partneriais dėl akcininkų sutarties. Neatmetame galimybės, kad dar prisidės ir lenkai. O 2020–2022 m. VAE turėtų pradėti veikti.
VEIDAS: Apie 2,5 mlrd. Lt teks skolintis, bet su valstybės garantija. Ar tai neprilygsta valstybės skolai? Juk jei kiltų sunkumų skolą grąžinti, tą turėtų padaryti valstybė?
A.S.: Kol nesiskoliname, negaliu tiksliai pasakyti, bet žinau viena: valstybės skolos didinti neplanuojame.
VEIDAS: O jei planuojamas privalomasis referendumas pasakys naujai atominei „ne“?
A.S.: Šis projektas – ne vienos partijos ar Vyriausybės, o visų politinių partijų, jei įvyks referendumas (kas Lietuvoje būtų stebėtina) ir Lietuvos žmonių apsisprendimas. Tačiau apsispręsti reikėtų remiantis trimis pagrindiniais kriterijais. Pirma, su VAE įgysime saugumą, nes pasigaminsime elektros savo reikmėms. Dabartinis daugiau kaip 65 proc. elektros energijos importas yra didžiausias ES ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Antra, tai duotų ekonominės naudos: VAE statybos duos Lietuvos verslui 5 mlrd. Lt vertės užsakymų, sukurs 6 tūkst. naujų darbo vietų. Skaičiuojama, kad VAE padidins biudžeto įplaukas 5 mlrd. Lt, prisidės prie BVP augimo 30 mlrd. Lt, užtikrins pigiausią stabilios elektros gamybą ir paliks čia apie 2 mlrd. Lt, dabar išleidžiamų elektros importui.
Trečia, VAE yra svarbi sąlyga visiškai įsijungti į skaidrią Europos energijos rinką, priešingu atveju liktume pririšti prie Rusijos elektros energetikos sistemos ir pasmerkti neskaidriems monopolininkų žaidimams.
Beje, jei atsisakytume VAE projekto, kažkur Klaipėdoje, prie suskystintų dujų terminalo, tektų statyti elektros jėgainę dujų pagrindu.
VEIDAS: Jei Seimas pritartų koncesijos sutarčiai su „Hitachi“, o po to referendumas pasakytų „ne“, ar tai negrėstų finansinėmis sankcijomis?
A.S.: Sutartyje to nėra. Bet Lietuva mokėtų reputacijos kainą, pasirodytų kaip netinkama vieta investuoti, nepatikimas regioninis partneris.
VEIDAS: Kaip baigsime Ignalinos AE uždarymo darbus, jei ES nauju 2014–2020 m. laikotarpiu žada tam skirti vos trečdalį mūsų prašomos sumos?
A.S.: AE reikia baigti uždaryti, ir tai ne tik Lietuvos, bet ir visos ES rūpestis, nes tai ES teritorija. Jei gausime tik trečdalį reikalingos sumos, uždarymo grafikas gal nebus toks spartus, kaip reikėtų. Bet didesnį finansavimą gauti įmanoma, tik reikia įrodyti, kad sugebame efektyviai panaudoti dabar gaunamas lėšas. Buvo problemų, bet padarėme didelę pažangą.
VEIDAS: Ministre, apsijuokėte pažadėjęs priversti “Gazpromą“ sumažinti Lietuvai dujų kainą, bet tebemokame brangiau už kitus.
A.S.: Derybos tęsiasi. „Gazpromo“ veiksmus laikyčiau monopolininko derybine pozicija. „Gazpromas“ ilgai manė, kad Seimas nubalsuos taip, kaip nori jo atstovas „Lietuvos dujos“, bet Lietuva pasirinko tokį ES Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo būdą, kokį siūlo Europos Komisija. „Gazpromas“ bandė laužyti rankas, tačiau Vyriausybė priėmė nutarimą dėl nuosavybės atskyrimo. Tada prasidėjo gąsdinimai tarptautiniais arbitražais. Vis dėlto mes nuosekliai įgyvendiname tikslą, kad 2014 m. pabaigoje jau veiktų suskystintų dujų terminalas, užsitikrintume alternatyvą ir pigesnes dujas.
O dujų kaina nuo 2004 m., kai privatizuotos „Lietuvos dujos“, per šešerius metus išaugo penkiskart, nors tada dar nebuvo planuojamas nei Trečiojo paketo įgyvendinimas, nei terminalas. Bet monopolininkas visada diktuoja savo kainas.
VEIDAS: Kodėl praktiškai nieko nepadarėte, kad išspręstumėte šilumos kainų problemą? Gal pats šildotės ne centriniu šildymu?
A.S.: Centriniu, ir manęs kas mėnesį laukia toks pat „džiaugsmas“ kaip ir kitų vartotojų. Bet šilumos ūkis priklauso savivaldai, tad tiesiogiai įsikišti negalime. Antra, šilumos tarifo reguliavimas – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prerogatyva. Rengiame šilumos ūkio pertvarkymo koncepciją, manau, ir šioje srityje bus pokyčių.
VEIDAS: Jūsų kadencija eina į pabaigą. Niekas neneigia, kad ši valdančioji dauguma pirmoji per 22 metus ėmėsi energetikos pertvarkos, tačiau tikslai, dėl kurių specialiai įsteigta Energetikos ministerija, geriausiu atveju pradinės stadijos. Ar bent pavyks pasiekti vadinamąjį point of no return?
A.S.: Įvairiuose projektuose esame pasiekę skirtingą tašką, bet energetinės nepriklausomybės ir energetinės rinkos link tikrai pasistūmėjome. Užbaigta Bitėnų elektros skirstymo stotis, Elektrėnų elektrinės 9-asis blokas, užsakytas suskystintų dujų terminalo laivas, rastas strateginis VAE investuotojas,  pasirašyti investavimo dokumentai dėl jungčių su Švedija ir Lenkija, veikia elektros birža, įgyvendinamas Trečiasis paketas. Lūžio tašką peržengėme. Neabejoju, kad kita Vyriausybė baigs pradėtus darbus.

Elektros tarifo dedamoji, kurios reikia VAE finansuoti, – 2–2,5 cento, bet tai nereiškia, kad tiek didėtų tarifas vartotojui.

Ir Lietuvos, ir Lenkijos pusėje „LitPol Link“ projekto plėtotojai tikina, kad 2015-ųjų pabaigoje elektros jungtis pradės funkcionuoti.

Lenkijos pusės interesas dalyvauti „LitPol Link“ elektros perdavimo jungties projekte anksčiau dažniausiai būdavo grindžiamas dviem argumentais: galimybe ateityje tiesiogiai pirkti Visagino AE gaminamą energiją ir galimybe pasinaudoti iš ES infrastruktūros ir aplinkos programų gauta 213 mln. eurų parama, skirta Šiaurės Rytų Lenkijos elektros perdavimo tinklų plėtrai. Šiam regionui, kuris dėl nedidelio gyventojų tankumo ir kuklios pramonės tebeturi palyginti menkai išplėtotą, neužžiedintą elektros tinklą ir dėl to neretai nukenčia nuo avarijų po smarkesnių audrų ar pūgų, tai labai patraukli galimybė.
Dabar, kai Lenkijos dalyvavimas Visagino AE projekte pakibęs ant plauko, šios šalies energetikos atstovai teigia, kad „LitPol Link“ ir Lietuvoje ketinama statyti atominė elektrinė – du autonomiški, vienas su kitu nesusiję projektai. „Pagrindinis „LitPol Link“ tikslas yra sujungti Baltijos šalių, tai yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos, elektros energijos rinkas su žemyninės Europos rinka“, – neseniai komentavo Lenkijos perdavimo sistemos operatoriaus „Polskie Sieci Elektroenergetyczne Operator S.A.“ valdybos pirmininkas Henrykas Majchrzakas.
Panašiai teigė ir praėjusią savaitę Vilniuje viešėję „LitPol Link“ lenkiškosios dalies techninio projektavimo, poveikio aplinkai vertinimo ir projekto plėtojimo konkursą laimėjusio konsorciumo atstovai. Piotras Molskis, „Energoprojekt Krakow S.A.“ bendrovės prezidentas, pirmiausia pabrėžė, kad būsimąja jungtimi siekiama kurti bendrą elektros energijos rinkos erdvę, o tai naudinga ir Lenkijai, ir Lietuvai. Bendrovės „Eltel Networks Rzeszow S.A.“ valdybos pirmininkas Piotras Grochala pridūrė, kad esant poreikiui atsiras galimybė tiekti elektros energiją iš Lenkijos į Lietuvą ar iš Lietuvos – į Lenkijos elektros perdavimo sistemą. Šiaurės Rytų Lenkijos regionas turi vienintelę elektrinę Ostrolenkoje, todėl šansas kilus avarinei situacijai pasitelkti Lietuvos elektros sistemos generatorius būtų išties vertingas.
„Pasitelkus „LitPol Link“, „NordBalt“ ir jau veikiančią Lenkijos elektros jungtį su Švedija, siekiama sukurti naują Lenkijos ir Baltijos valstybių elektros energijos Baltijos žiedą“, – pabrėžė P.Grochala.

Derybos su tūkstančiu žemės savininkų

Tarptautinis koncernas „Eltel“, kurio vadovybė reziduoja Helsinkyje, savo veiklą koncentruoja dviejose srityse: elektros tinklų ir telekomunikacijų. Elektros tinklų srityje Lenkijoje veikia trys koncerno bendrovės, turinčios maždaug 800 darbuotojų: tai „Eltel Networks Rzeszow“, „Energoprojekt Krakow“ ir „Eltel Networks Olsztyn“. Bendra šių kompanijų metinė apyvarta sudaro 350–400 mln. zlotų (apie 100 mln. eurų). Jų konsorciumas, vienas stambiausių aukštos įtampos elektros tinklų plėtojimo rinkos veikėjų Lenkijoje, ir darbuojasi projektuojant bei vystant būsimąją 113 km ilgio „LitPol Link“ elektros perdavimo jungties dalį nuo Elko miesto elektros pastotės iki Lenkijos ir Lietuvos pasienio.
„LitPol Link“ atveju konsorciumo užduotis – parengti visą jungčiai statyti reikalingą techninę ir žemės sklypų servitutų nustatymo dokumentaciją iki leidimo jungties statybai gavimo imtinai. Kontrakto kaina – maždaug 80 mln. zlotų, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, į šią kainą įeina ir kompensacijos privatiems savininkams už jungčiai statyti reikalingus žemės sklypus. Maždaug 90 proc. linijai tiesti reikalingos žemės yra privati nuosavybė. Iš maždaug tūkstančio privačių savininkų būtina gauti jų valdomų 1,5 tūkst. žemės sklypų dalinį servitutą. Dauguma žemės yra žemės ūkio paskirties, tik keliuose ruožuose priartėjama prie Suvalkų ar Elko miestų teritorinės ribos.
„Eltel Networks Rzeszow S.A.“ valdybos pirmininkas pabrėžia, kad kompensacija žemės savininkams už sklypo dalį, reikalingą elektros linijai ir jos 70 m pločio apsauginiam koridoriui, materialine verte prilygsta žemės įsigijimo sandoriui, nors žemės ūkio veiklai didesnių apribojimų neįvedama. Žinoma, gyvenamoji statyba elektros linijos apsauginėje zonoje neleistina. Tuo atveju, kai dėl servituto nepavyksta susitarti gražiuoju, priimamas administracinis sprendimas, kurį žemės sklypo savininkas gali skųsti teisme. Tačiau teisminių ginčų nebūna daug: dažniausiai paskutiniame etape, prieš keliaujant į teismą, kompromisas su savininkais vis dėlto pasiekiamas.
„Daugiausiai problemų kelia aplinkosaugos reikalavimai, nes „LitPol Link“ jungtis Lenkijoje bus tiesiama jautrioje šiuo požiūriu teritorijoje. Pavyzdžiui, elektros linijos tiesėjams teks įveikti Rospudos upelio slėnį, kuris yra „Natura 2000“ reikalavimais saugoma teritorija. Tačiau linijos atramas statysime už draustinio ribų, virš jo kabos tiktai elektros laidai. Panašiai elgiamasi ir valstybiniuose miškuose, todėl kirtimų apimtys bus minimalios“, – pasakoja P.Grochala.
Kitų metų pabaigoje Lenkijoje numatoma skelbti „LitPol Link“ lenkiškosios dalies statybų rangovo, vykdysiančio konkrečius projektuotojų numatytus darbus, konkursą. „LitPol Link“ valdybos pirmininkas Jaroslawas Niewierowiczius teigia, kad artimiausiu metu bus pasirašoma sutartis su Elko miesto skirstyklos statybos rangovu, kuris konkurso būdu jau yra pasirinktas. „Lenkijos pusėje vyksta ir kiti darbai, reikalingi tam, kad „LitPol Link“ jungtis galėtų pradėti veikti 2015-ųjų pabaigoje. Statomos elektros linijos nuo Elko iki Lomžos su skirstykla Lomžoje ir nuo Ostrolenkos iki Narevo per Lomžą su skirstyklomis Nareve ir Ostrolenkoje“, – pasakoja J.Niewierowiczius.
Kiti šiuo metu Lenkijoje plėtojami elektros energetikos projektai – tai trečiosios Lenkiją su Vokietija jungiančios linijos tiesimas, šiuo metu neveikiančios 750 kV linijos, jungiančios Lenkiją su Ukraina, atnaujinimas, keleto dujomis kūrenamų modernių elektros jėgainių, ateityje galbūt deginsiančių Lenkijoje išgautas skalūnų dujas, ir, žinoma, savos atominės elektrinės statyba. Priešingai nei Lietuvoje, Lenkijoje pastaraisiais metais stebimas elektros energijos vartojimo didėjimas: praėjusią žiemą šalyje pasiekta rekordinė 27 GW momentinė paklausa. Ir nors elektros sistema šias apkrovas atlaikė ir nieko bloga nenutiko, kaimynų energetikai iš to padarė išvadas.

Statybos vyks lygia greta

O kaip darbai juda Lietuvos pusėje? J.Niewierowiczius dėsto, kad pernai pavyko patvirtinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ir specialųjį planą, nustačiusį tikslią būsimosios linijos trasą. Dėl servituto jau susitarta su dauguma žemės sklypų savininkų. „Liko tik tie, su kuriais dėl įvairių priežasčių buvo neįmanoma susitarti. Tai visų pirma sklypai, kurių paveldėtojai nesusitvarkę nuosavybės dokumentų arba mirusių savininkų turto paveldėtojai apskritai nėra žinomi. Jei nepavyksta atrasti palikuonių, tokius sklypus pirmiausia turi oficialiai perimti valstybė. Bet tokių atvejų telikę ne daugiau kaip penki. Aišku, yra ir nesutikusių su siūloma kompensacija žemės savininkų: jiems servitutas buvo nustatytas administraciniu Nacionalinės žemės tarnybos aktu“, – tvirtina „LitPol Link“ valdybos pirmininkas. Lietuvos teritorijoje jungčiai statyti iš viso reikalinga beveik pusė tūkstančio žemės sklypų servitutų.
Vasario mėnesį Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ pasirašė sutartį su konkursą laimėjusiu Alytaus transformatorių pastotės rekonstrukcijos techninio projekto rengėju. Juo tapo tarptautinis konsorciumas, kuriame dalyvauja „URS Polska“, „Energetikos projektai“ ir bendrovės „URS Scott Wilson Ltd.“ filialas Lietuvoje. Šis konsorciumas ateinančių metų sausį turės pateikti 330 kV skirstyklos rekonstrukcijos techninį projektą, technines specifikacijas rangos darbams pirkti, geologinius, geodezinius ir archeologinius tyrimus, gauti statybos leidimą, prižiūrėti statinio projekto vykdymą. Sutarties vertė – beveik 1,3 mln. Lt.
Tuo metu konkursas dėl teisės projektuoti, gaminti ir statyti šioje transformatorinėje stovėsiantį nuolatinės srovės intarpą tebevyksta. Jame varžosi trys potencialūs unikalios įrangos gamintojai: tarptautinė energetikos kompanija “Alstom Grid”, Švedijos energetikos ir automatikos technologijų bendrovė ABB ir Vokietijos grupė “Siemens”. Jos visos pakviestos iki liepos mėnesio pabaigos teikti pirminius techninius ir finansinius pasiūlymus. Nugalėtojas turėtų paaiškėti rudenį, o laimėto kontrakto kaina greičiausiai viršys 100 mln. Lt.
Alytaus transformatorių pastotės įrengimas laikomas vienu svarbiausių ir techniškai sudėtingiausių darbų ruošiantis Lietuvos elektros perdavimo sistemos jungčiai su Lenkija. Ateityje, kai Lietuvos elektros perdavimo sistema bus parengta sinchroninei veiklai žemyninės Europos tinkle (KET), tą patį nuolatinės srovės intarpą numatoma panaudoti asinchronine tapsiančiai Lietuvos ir Baltarusijos energetikos sistemų jungčiai.
Beje, neseniai išrinktas Baltijos valstybių integracijos į ES vidaus elektros rinką ir tam būtinų jungčių įrengimo galimybių studijos rengėjas. Juo tapo mažiausią kainą tarptautiniame konkurse pasiūliusi Švedijos bendrovė „Gothia Power AB“, su kuria gegužės pradžioje ketinama pasirašyti oficialią sutartį. Studija, kuri turėtų būti pateikta iki 2013 m. rudens, numatys ir preliminarias KET sinchroninės zonos plėtros sąnaudas. Pati studija kainuos beveik 1,25 mln. eurų, pusę sumos padengs ES skiriama parama transeuropinių energetikos tinklų (TEN-E) projektams finansuoti. Likusią sąnaudų dalį lygiomis dalimis prisiims Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros perdavimo sistemų operatoriai.
Ar „LitPol Link“ jungties pakaks efektyviai Baltijos šalių ir Vakarų Europos elektros perdavimo sistemų „apytakai“ užtikrinti? „1000 MW jungtį vertinčiau kaip rimtą pirmąjį žingsnį. Tokia galia sugebės užtikrinti solidžią dalį Lietuvos, tačiau tik apie 1 proc. Lenkijos elektros energijos poreikio. Suprantama, jos reikšmė Lietuvos pusei bus gerokai didesnė“, – vertina J.Niewierowiczius.
O kada „LitPol Link“ statytojai pagaliau žengs į Lietuvos miškus ir laukus? „Panašiai kaip ir Lenkijoje, statybų rangovo konkursą žadama skelbti 2013 m. pabaigoje. Nors Lietuvos teritorijoje drieksis dvigubai trumpesnė linijos atkarpa, darbai vyks lygia greta Lietuvoje ir Lenkijoje“, – tvirtina „LitPol Link“ valdybos pirmininkas.

Lietuviai atrado naują investavimo būdą – privačias nedideles saulės jėgaines, kurių gaminamą elektros energiją galima parduoti elektros tinklams.

Kaip „Veidui“ pasakojo tokias jėgaines įrenginėjančios įmonės „Saulės energija“ direktorius Edmundas Žilinskas, šiais metais patvirtintas patrauklus elektros iš nedidelių saulės jėgainių supirkimo tarifas, todėl žmonės masiškai įsirenginėja mažytes, iki 30 kilovatų (kWh) galios elektrines. Šiemet tarifas integruotoms į pastatą jėgainėms siekia 1,8 Lt už kWh, o neintegruotoms – 1,44 Lt, be to, „Lesto“ naujas nedideles elektrines turi prijungti savo lėšomis.
„Dabar tai vienas investavimo būdų. Į saulės elektrines žiūrima kaip į galimybę uždirbti pinigų. Norint įsirengti privačią elektrinę reikia apie 200 tūkst. Lt, o ši investicija atsiperka maždaug po septynerių metų“, – pasakoja E.Žilinskas.
„Saulės energija“ pernai pastatė keturias saulės elektrines, šiemet jau tris, o iki metų galo tikisi pastatyti apie 50. E.Žilinskas prognozuoja, kad visi statytojai Lietuvoje šiemet pastatys apie porą šimtų nedidelių saulės elektrinių. Šiuo metu aktyviausiai elektrines statosi Marijampolės ir Alytaus regionų gyventojai.
Energetikos projektų diegimu panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius užsiimančios bendrovės „Sprendimų biuras“ direktorius Alvydas Zabarskas tvirtina, kad 30 kWh galios jėgainė per metus galėtų pagaminti apie 30 tūkst. kilovatvalandžių elektros. Tiek pardavus per metus galima gauti apie 43–54 tūkst. Lt pajamų.

Kaimynų elektros energijos koncernas „Latvenergo“ paskelbė šiek tiek sumažinęs pageidaujamą Visagino atominės elektrinės akcijų paketą, tačiau projektą vertinantis palankiai.

Praėjusią savaitę Latvijos valstybinio elektros energijos koncerno „Latvenergo“ vadovai, pasikvietę į svečius grupę Lietuvos ir Estijos žurnalistų, pranešė, kad derasi dėl 275 MW būsimojo reaktoriaus galios suteikiančios akcijų dalies Visagino atominėje elektrinėje (VAE). Tai atitiktų 20 proc. VAE akcijų paketą. Anksčiau Latvijos atstovai šiame Baltijos šalių energetikos projekte tvirtino pretenduojantys į 300 MW.
„Tai tebuvo preliminarus skaičius. Įvertinus būsimus energijos poreikius ir sąnaudas, būtent 20 proc. neviršijantis akcijų paketas mums pasirodė optimaliausias. Dabartinę derybų dėl dalyvavimo VAE projekte būklę vertiname teigiamai, nors, žinoma, dar liko neaptartų klausimų“, – tvirtino „Latvenergo“ pardavimo plėtros departamento vadovas Gatis Junghanis.
Jis taip pat teigė, kad bendrovė „Latvenergo“ suinteresuota greitesniu Baltijos šalių elektros energijos rinkos integravimu į Vakarų Europą, nes tai išplėstų galimus Latvijoje pagamintos elektros energijos pardavimo regionus. Ypač kaimynus domina „LitPol Link“ perdavimo linija. „Iki 2020 m. Skandinavijoje prognozuojamas ženklus elektros energijos gamybos perteklius. Jei liktume izoliuoti vien Baltijos šalyse ir Skandinavijoje, neišvengiamai patirtume didelį spaudimą elektros kainoms. Tai reiškia, kad „Latvenergo“ valdomos elektrinės minėtu laikotarpiu uždirbtų mažiau pelno“, – aiškino G.Junghanis.
Jis priminė, kad dėl apribojimų Latviją su Estija jungiančiose elektros linijose kasmet keturis penkis mėnesius, pradedant birželio pradžia ir baigiant rugsėju–spaliu, Lietuvos ir Latvijos elektros energijos sistemos praktiškai veikia izoliuotai nuo Skandinavijos. „2011-aisiais minėti ribojimai užsitęsė net iki lapkričio vidurio, dėl to elektra Estijoje buvo gerokai pigesnė nei Lietuvoje ir Latvijoje“, – komentuoja „Latvenergo“ atstovas.
„NordBalt“ kabelis, kurį žadama tiesti Baltijos jūroje, galėtų šią situaciją pakeisti.

Lietuvoje orientuojasi į smulkiuosius vartotojus

2011 m. „Latvenergo“ savo klientams Baltijos šalyse pardavė 9 teravatvalandes (TWh) elektros energijos ir tenkino 35 proc. šio regiono elektros poreikių. Didžioji pagamintos energijos dalis, suprantama, liko pačioje Latvijoje. Kaip teigė „Latvenergo“ valdybos narys Maris Kunickis, 2010–2011 m. elektros energijos suvartojimas šalyje praktiškai nekito: pernai, pakilus tarifams, šiek tiek mažiau elektros suvartojo Latvijos gyventojai, tačiau šį pokytį kompensavo padidėjęs jos poreikis gamybos srityje.
Klientams Lietuvoje 2011 m. „Latvenergo“ pardavė 1770 GWh, Estijoje – tris kartus mažiau, tik 526 GWh elektros energijos. Sėkmingai startavusi Lietuvoje ir vienu metu užėmusi net 21 proc. mūsų elektros energijos rinkos, pastaraisiais mėnesiais „Latvenergo“ čia susidūrė su stipresne konkurencija ir savo dalį sumažino iki 17 proc. Latvių pasirinkta taktika – orientuotis į naujus, smulkesnius Lietuvos klientus, todėl „Latvenergo“ klientų sparčiai daugėja.
„Anksčiau laisvojoje rinkoje galėjo dalyvauti tik stambūs Lietuvos vartotojai, dabar ji atsiveria smulkesniems pirkėjams. Norime savo „portfelyje“ turėti ir tokių, ir tokių, nes stambieji pirmiausia vertina kainą ir linkę greitai keisti tiekėjus, o smulkesni vartotojai nebūna tokie judrūs“, – pasakoja G.Junghanis. Populiariausias energijos tiekimo sutarties terminas Lietuvoje – vieni metai, bet yra ir pusmečiui ar vos ketvirčiui, taip pat dvejų trejų metų laikotarpiui pasirašomų sutarčių.
„Latvenergo“ gamina energiją ir dviejose termofikacinėse jėgainėse. Netoli Rygos veikiančiame TEC-2 šiuo metu rekonstruojamas antrasis gamtinėmis dujomis kūrenamas jėgainės blokas, kuris, priešingai nei bandymus pradėjęs „Lietuvos energijos“ jėgainės devintasis, gamins ne vien elektros energiją, bet ir šilumą. Beje, pirmąjį Rygos TEC-2 bloką rekonstravo tas pats ispanų koncernas „Iberdrola“, kuris dabar baiginėja darbus Elektrėnuose. Antrojo jėgainės bloko generalinio rangovo konkursą laimėjo Turkijos bendrovė, plušėjusi, pasak M.Kunickio, gerokai kokybiškiau ir tvarkingiau už nemažai rūpesčių latviams pridariusius ispanus. Rudenį turėtų prasidėti naujosios Rygos TEC-2 turbinos bandymo darbai.
Žinoma, nuosekliai modernizuojami ir Dauguvos kaskados hidroagregatai. 2014–2020 m. laikotarpiu į hidroelektrinių atnaujinimą ketinama investuoti daugiau kaip 150 mln. eurų. Tai leis padidinti jose per metus pagaminamos elektros kiekį maždaug 65 GWh.

Naktimis kaupia, dienomis išleidžia

70 proc. „Latvenergo“ elektrinėse pagaminamos elektros energijos tiekia vadinamosios Dauguvos kaskados – trys ant didžiausios Latvijos upės stovinčios hidroelektrinės. Dar tarpukariu pastatytos seniausios – Kegumo hidroelektrinės kaimynystėje 1979 m. atidaryta nauja Kegumo-2 jėgainė, todėl kartais tvirtinama, kad Dauguvos kaskadas iš viso sudaro keturios hidroelektrinės.
Pati didžiausia – dešimties vartų Pliavinių HE yra antra pagal galingumą tokio tipo jėgainė Europoje (galingiausia Europos hidroelektrinė veikia Švedijoje). Vandens lygio skirtumas abiejose Pliavinių HE užtvankos pusėse siekia 40 metrų – tai maždaug atitinka devynių aukštų namą. Vieno vandens slenksčio vartų svoris siekia 85 tonas, juos pakelti specialiu bėginiu kranu užtrunka pusvalandį.
Pliavinių HE instaliuota galia prilygsta vidutiniam visos Latvijos elektros energijos suvartojimui, tačiau suprantama, kad maksimaliu galingumu ši, kaip ir kitos Dauguvos hidroelektrinės, tegali veikti potvynių laokotarpiu. Šįmet pavasarinis potvynis vandens pašykštėjo – lankantis žurnalistams tebuvo atidaryti šeši Pliavinių hidroelektrinės vartai iš dešimties. Šios hidroelektrinės vadovas Dzintaras Ostanevičas tikisi dar sulaukti pakilimo, kai Dauguva suneš tirpsmo vandenis iš Baltarusijos. O kol kas galingiausia Latvijos jėgainė dirba „savaitiniu režimu“, naktimis ir savaitgaliais kaupdama upės vandenį užtvankoje. Taip daroma tam, kad daugiau elektros energijos būtų pagaminama darbo valandomis, kai padidėja jos kaina ir suvartojimas.
Nors hidroenergija – atsinaujinantis ir nekenksmingu laikomas energijos šaltinis, viskas turi savo kainą: kaip teigia M.Kunickis, laivyba kaskadomis suskaldytoje upės atkarpoje merdi, o koncernas, valstybės įpareigotas, kasmet skiria 1,3 mln. eurų subsidijų Dauguvą įžuvinančioms įmonėms, taip iš dalies kompensuodamas užtvankų daromą žalą.
Žvejai ypač neabejingi Pliavinių hidroelektrinės apylinkėms, mat šioje vietoje sugaunamos rekordinio dydžio žuvys. Prieš porą metų čia pavyko ištraukti ir beveik 85 kg sveriantį šamą, kuris laikomas stambiausiu Latvijos žvejų laimikiu. Deja, retkarčiais kartu su sąnašomis prie hidroelektrinės vartų srovė atplukdo ir vieną kitą neatsargaus žvejo kūną.

Žaliosios elektros energijos gamybos dalis ES valstybėse 2010 m. (proc.)
Austrija    64
Latvija    57
Švedija    55
Suomija    36
Slovėnija    26
Italija    21
Vokietija    17
Prancūzija    14
Lietuva    9
Lenkija    3
Estija    3
Šaltinis: „Eurelectric Power Statistics“

Vyriausybė, pradėjusi spręsti esmines šalies energetikos problemas, nuo Naujųjų metų tolygiai augina savo populiarumą ir šiandien yra vertinama geriausiai nuo pat savo darbo pradžios 2008-ųjų lapkritį.

Kaip rodo „Vilmorus“ apklausa, šiuo metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklą teigiamai vertina 15,5 proc. žmonių – dvigubai daugiau nei pernai gruodį, kai buvo svarstomas biudžetas ir ketinta padidinti pridėtinės vertės mokestį. Ir tai pats palankiausias Vyriausybės vertinimas nuo pat jos veiklos pradžios krizinį 2008-ųjų lapkritį.
Galima būtų daryti prielaidą, kad Vyriausybės populiarumas išaugo todėl, kad tiek premjeras A.Kubilius, tiek kiti valdantieji konservatoriai labai aiškiai palaikė prezidentės Dalios Grybauskaitės reikalavimu nušalintus FNTT vadovus. Šiaip ar taip, po „Palaičio skandalo“ prezidentės populiarumas krito per 10 nuošimčių, o tai neregėtas dalykas. Akivaizdu, kad šitai irgi prisidėjo prie Vyriausybės ir konservatorių reitingo didėjimo, tačiau yra aplinkybių, leidžiančių manyti, jog tai nebuvo svarbiausia priežastis.
Pirmiausia, jei FNTT vadovų vertėjų reitingas smuko staigiai, tai ir jų rėmėjų reitingas turėjo kilti lygiai taip pat staiga. Tačiau Vyriausybės veiksmų šalininkų gretos gausėja tolygiai nuo sausio mėnesio. Sausio pabaiga, vasaris, kovas – tai mėnesiai, kai matomiausi Vyriausybės darbai buvo susiję su energetika: du vienas po kito vykę A.Kubiliaus susitikimai su „Gazprom Export“ prezidentu Aleksandru Medvedevu, vizitas į Japoniją ir susitikimas su Visagino atominę elektrinę (VAE) statyti ketinančio koncerno „Hitachi“ vadovais, galiausiai – žinia, kad Baltijos šalys dėl atominės statybos susitars iki birželio pabaigos. O šį „energetinį maratoną“ užbaigė sėkmingas Vyriausybės ir „Hitachi“ koncesijos sutarties dėl VAE statybos parafavimas, nors šios žinios įtaką valdančiųjų populiarumui sužinosime tik po kelių savaičių.
Be to, per pastarąjį mėnesį Vyriausybė sėkmingai atlaikė sunkiausią krizę nuo pat savo darbo pradžios, kartu motyvuodama, kad stabilus jos darbas reikalingas energetikos projektams sėkmingai užbaigti.

Populiarumą lėmė parama Vyriausybei

Antra, staigus, netgi „raketinis“ Darbo partijos ir jos pirmininko Viktoro Uspaskicho reitingų šuolis – nuo 19,6 iki 28,1 proc. (skaičiuojant nuo rinkimuose dalyvauti ketinančių apklaustųjų). Sociologai ir politologai tai aiškina ilgu ir nuosekliu Darbo partijos įdirbiu reklamuojant save ar tuo, kad kovo mėnesį V.Uspaskichas reguliariai rodėsi televizijose. Bet vėlgi – dėl visur skelbiamos reklamos „darbiečių“ populiarumas nuosekliai didėjo nuo praėjusių metų rugsėjo, o populiarumo sprogimas ir V.Uspaskicho pasirodymai per TV įvyko konkrečiai kovą.
Todėl ir verta atidžiau panagrinėti, kas vyko kovo mėnesį šalia energetikos reikalų ir FNTT skandalo. Atsakymas: Vyriausybės krizė. Jos metu A.Kubilius visiškai rimtai prakalbo, kad reikės sudaryti mažumos Vyriausybę, o jei nepavyks, tai tikriausiai teks skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Ir štai čia išnyra V.Uspaskichas ir pareiškia: nereikia rinkimų, o jeigu prireiks, Darbo partija parems A.Kubiliaus mažumos Vyriausybę ir balsuos už jos rengiamus energetikos projektus, nes jie naudingi Lietuvai.
Viskas, krizė baigta, pirmalaikių Seimo rinkimų nebus, Vyriausybės energetikos projektai bus. Darbo partijos valstybiška laikysena išgelbsti Vyriausybę nuo griūties, rinkėjai atsidėkodami pakelia Darbo partijos reitingą iki per visą šio Seimo kadenciją neregėto 28 proc. lygmens.
Dar kartą, kad būtų aiškiau: Darbo partijos populiarumas šoko į per penkerius metus neregėtas aukštumas, kai ji parėmė A.Kubiliaus Vyriausybę, kuri vykdo energetikos projektus ir kurios populiarumas taip pat didžiausias nuo veiklos pradžios. Atsitiktinumas? Na, gali būti.
Bet yra dar ir trečia aplinkybė: pastarąjį kartą didesnį nei dabar palankiai vertinančiųjų balsų nuošimtį – 17,9 proc. – Vyriausybė (tuo metu vadovaujama Gedimino Kirkilo) turėjo tik 2007-ųjų gruodį. Esminis to meto įvykis, prikaustęs visos visuomenės dėmesį, buvo koncerno „Leo LT“ istorija ir, kaip tuomet žadėta, Visagino atominės elektrinės statybos pradžia.

Rudenį jėgos gali būti lygios

Kokią įtaką šie aspektai gali turėti artėjantiems Seimo rinkimams? Jeigu A.Kubiliaus planai pavyks ir birželio pradžioje, kai faktinė Seimo rinkimų kampanija jau suksis visu greičiu, VAE statybos koncesijos sutartis Seime bus patvirtinta, o su Latvija ir Estija sutarta dėl būsimos elektrinės akcijų pasidalijimo, į rinkimus valdantieji eis daug geresnės būsenos, nei buvo galima įsivaizduoti pernai gruodį, kai tvirtinant šių metų valstybės biudžetą vėl kalbėta tik apie taupymą, išlaidų karpymą ir krizę. Juoba atrodo, kad krizė euro zonoje, į kurią žvelgianti Vyriausybė ir šoko paskutinę minutę karpyti išlaidų, tarsi aprimusi. Žinoma, tai gali būti tik laikinas pagerėjimas, nes „finansinių bombų“ ES pietuose daugiau nei pakanka, bet Lietuva šiemet vis dėlto yra suplanavusi ekonomikos augimą, tik gal ne tokį didelį kaip pernai.
Jei prisiminsime, kad pernai per savivaldybių tarybų rinkimus konservatoriai gavo dviem trečdaliais daugiau balsų, nei jiems žadėjo pačios drąsiausios prognozės, ir darysime prielaidą, kad toji pati „tylioji dauguma“, kuri užtikrino konservatoriams antrą vietą savivaldybėse, ateis balsuoti ir rudenį, A.Kubiliui svarbiausia tampa užduotis pakelti savo sąjungininkų iš Liberalų sąjūdžio reitingus. Mat žvelgiant į partijas, beveik garantuotai įveiksiančias 5 proc. Seimo rinkimų barjerą, akivaizdu, kad tikrai patikimą koaliciją konservatoriai gali sudaryti tik su mažiausia jų – liberalais. Tuomet gali susiklostyti padėtis, kad Seime atsidurs kokios keturios jėgos, kurių kiekviena turės maždaug po vienodai balsų, o tvirtai koalicijai reikės mažiausiai trijų partnerių.
Koks bus tokios dėlionės rezultatas – prognozuoti tiesiog neįmanoma. Nebent Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje grėstų apkaltinamasis nuosprendis V.Uspaskichui.

Seimo rinkimų barjerą įveiksiančių partijų reitingai 2008–2012 m. (ketinančiųjų balsuoti proc.)
2008 10    2009 02    2009 06    2009 10    2010 02    2010 06    2010 10    2011 02    2011 06    2011 10    2012 02    2012 03
LSDP    13,7    16,4    20,8    23    21,8    25,7    30    22,7    23    26,3    28,8    23,4
TS    31,3    22,2    25,2    22    22,9    15,5    14,4    15,4    15,6    16,4    16,3    14,6
DP    9,7    9,8    14,4    17,1    21    19    16,7    15,2    17,6    22    19,6    28,1
TT    12,8    17,6    17,9    16,1    14,4    20    14,1    22    18,5    16    13,7    13,2
LLS    7    12,6    8,1    6,7    5,5    6,1    8,5    6,5    4,2    9,1    7    7,9
Šaltinis: „Vilmorus“/„Lietuvos Rytas“

Apklausų prognozės ir 2011 m. vasarį per savivaldybių rinkimus partijų gautų balsų palyginimas
Partija    LSDP    TS    DP    TT
„Vilmorus“    13,3    9    8,9    12,3
„Baltijos tyrimai“    17    7    16    9
„Spinter tyrimai“    14,4    6,3    10,7    8,6
Rinkimų rezultatas    16,6    14,5    10    8,6
Šaltiniai: „Delfi“, „Lietuvos rytas“, „Alfa“, VRK

Vyriausybės populiarumas 2008–2012 m.
2008 11    2009 02    2009 06    2009 10    2010 02    2010 06    2010 10    2011 02    2011 06    2011 10    2012 02    2012 03
13,6    11,4    14,8    11,5    11,8    10,3    10    8,7    10,1    12,8    14,4    15,5
Šaltinis: „Vilmorus“/„Lietuvos rytas“

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Vaidotas Bacevičius atkreipė dėmesį, kad elektros energijos gamyba atominėje elektrinėje ir iš atsinaujinančių šaltinių viena kitai netrukdo, priešingai – jos viena kitą papildo ir privalo būti plėtojamos lygiagrečiai.
„Jei pavyks toliau vystyti Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos projektą, pagal japonų „Hitachi“ investicinį projektą elektros gamybos joje savikaina bus 7-10 ct/kWh. Tai reiškia, šioje elektrinėje gaminama elektros energija bus konkurencinga ir naudinga mūsų vartotojams, nes jie už elektros energiją mokės mažiau, – atominės elektrinės perspektyvas išaiškino V. Bacevičius ir paneigė mitą, kad atominė energetika nepatraukli ekologijos požiūriu. – Tai vienas iš „švariausių“ elektros energijos generacijos būdų. Jos spinduliuotė į aplinką labai nedidelė, o saugus kuro saugojimo klausimas nesunkiai išsprendžiamas“.
Nereikia pamiršti, kad tokios, palyginti pigios, energijos generacijos atsiradimas didins šalies ūkio konkurencingumą. Tai ypač svarbu gamybos sektoriui, todėl verslo bendruomenė turėtų pritarti šiam projektui. Be to, jo plėtojimo metu per 2011-2050 m. planuojama sukurti 27 mlrd. Lt šalies BVP ir į biudžetą papildomai surinkti 5 mlrd. Lt.
TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojo nuomone, atominė energetika Lietuvoje turi dengti bazinį elektros energijos poreikį. Be to, bus galima dalį jos eksportuoti, gerės šalies prekybos balansas, jau nekalbant apie tai, kad verslas galės atlikti apie 4 mlrd. litų darbų ir bus sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.
V. Bacevičius daro prielaidą, kad prisidengdami „šventa“ žaliosios energetikos ekologijos idėja labiausiai šiam projektui priešinasi tie, kurie suinteresuoti eksportuoti kuo daugiau elektros energijos į Lietuvą. „Regione išryškėja įvairių geopolitinių interesų, dėl kurių bandoma šį projektą stabdyti netgi panaudojant žaliosios energetikos ekologijos propaguotojus, pastariesiems kartais nė patiems nenujaučiant, kad jais manipuliuojama.
Eksportuotojai suinteresuoti, kad Lietuva pati ne eksportuotų, bet pirktų elektros energiją. Be abejo, tai labai rūpi ir rusų milžinei „Gazprom“, nes mūsų šalis elektros energijos importui ir gamtinėms dujoms, naudojamoms jos gamybai, 2011 m. išleido apie 2 mlrd. litų. „Šie pinigai turėjo būti panaudoti vietinei elektros generacijai sukurti, naujoms darbo vietoms ir ūkio plėtrai skatinti“, – teigė parlamentaras.
Lietuvai reikia sukurti subalansuotą elektros gamybos struktūrą. Bendras šalies energetinis poreikis 2011 m. buvo 10,4 TWh, iš kurių – 65 proc. (6,74 TWh) sudarė importuota elektra. Tokia situacija nėra normali, o atominė energetika – vienas pigiausių elektros generacijos būdų, galinčių užtikrinti bazinį elektros energijos kiekį. Vėjo, biokuro ar kitų atsinaujinančių energijos šaltinių jėgainės dėl generacijos netolygumo negali patenkinti bazinės elektros gamybos poreikio, kurio minimumą užtikrintų VAE (apie 1300 MW) ir devintasis kombinuoto ciklo blokas Elektrėnuose (450 MW).
„Šiandien turime kelti klausimą – ar Lietuvai reikia pigios energetikos, savarankiško jos generavimo. Aišku, kad reikia, todėl sustoti, kai jau tiek daug padaryta, ant kortos pastatytas analogų neturintis investicinis projektas ir netgi – mūsų valstybės reputacija – tikrai negalime“, – teigė V. Bacevičius.
Tuo tarpu, kaip numatyta Nacionalinėje energetikos strategijoje, lygiagrečiai bus plėtojama elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių. Šiems generacijos šaltiniams VAE nėra konkurentė. 2011 m. 12,6 proc. šalyje suvartotos elektros energijos pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių (didžioji dalis šios elektros energijos pagaminta vėjo jėgainėse ir Kauno hidroelektrinėje). Kol kas gerokai atsilieka elektros energijos gamyba biomasės elektrinėse, todėl būtent į tokios energijos gamybą reikėtų sutelkti didžiausią dėmesį, matant, kad milžiniški biomasės klodai paliekami tiesiog supūti.

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Sostinės valdžia kyla į kovą prieš Vyriausybę – per teismą reikalauja beveik 1 mlrd. litų. Vilniaus meras A. Zuokas sako, kad Vilniui tenka tik 40 proc. nuo surenkamo gyventojų pajamų mokesčio, o kitiems miestams – ženkliai daugiau. Tai, anot mero, yra neteisinga vilniečių atžvilgiu. Premjere, kodėl skriaudžiat Vilnių?

Tikrai nestebina tokie mero žingsniai. Jais siekiama paprasčiausio viešųjų ryšių efekto, galbūt tokiu būdų slepiant ir savo ne visiškai tinkamą miesto reikalų sprendimo aspektą. Noriu priminti, kad dalis Vilniaus (kaip ir kitų didžiųjų miestų) mokesčių mokėtojų pinigų nuo 1990 m. yra skiriami kitų savivaldybių finansinėms reikmėms, nes jose yra žymiai mažiau pramonės, gamybos. Toks perskirstymas yra konstitucinė Vyriausybės ir Seimo pareiga. Taip pat norėčiau pastebėti, kad iš kažko reikalaujant milijardo litų reikia pagalvoti, iš ko gi tie pinigai gali būti paimti. Vyriausybė – nei Premjeras, nei finansų ministrė – neturi stebuklingo pinigų krepšio. Reikalaujant milijardo litų reikia suprasti, kad tą milijardą Vilniaus miesto meras nori prisiteisti iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Gargždų ir kitų savivaldybių – iš tuose rajonuose veikiančių mokyklų, ligoninių ir kitų įstaigų, išlaikomų iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vilniaus miesto meras, šalia kitų gražių svajonių, kuriomis pasižymi, kūrė ir Vilniaus miesto savivaldybės taksi, Vilniaus miesto aviacijos linijas. Panašios iniciatyvos gimsta tokiose savivaldybėse ir valdžios koridoriuose, kurie, atrodo, nėra linkę labai taupiai skaičiuoti pinigus.

Bet Jūs sakėt, kad 40 proc. riba – nuo 1990 m. Jūsų atsakymas sako, kad Jūs net nelinkęs svarstyti klausimo dėl ribos didinimo?

Noriu pasakyti, kad tie klausimai yra svarstomi kasmet, svarstant kitų metų biudžetą. Praėjusį rudenį Seime taip pat svarstyta. Buvo siūlymų Vilniui padidinti, o kam nors sumažinti. Bet yra priimami tokie sprendimai, kuriais siekiama visas problemas spręsti kolegialiai ir solidariai. Noriu priminti, kad visos išlaidos visoms savivaldybėms – mokyklų, ligoninių išlaikymui – šiais metais yra daugiau nei 3 mlrd. litų didesnės negu pajamos. Vilniaus miesto meras sakydamas, kad kažkas Vilniaus miestui turi sumokėti milijardą litų, turi drąsiai pasakyti, kad visi Lietuvos gyventojai turi mokėti dar didesnius mokesčius tam, kad Vilniaus miesto savivaldybės vadovas galėtų įkurti aviacijos kompaniją ar taksi kompaniją.

Na, Vilnius – sostinė, reprezentacinis miestas. Negaliu nepaklausti dėl kitų dalykų, taip pat susijusių su Vilniumi. Apgailėtina situacija dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijai naudotų netinkamų medžiagų. Buvę sostinės vadovai lyg ir bėga nuo atsakomybės. Darbus atlikusi įmonė paskelbė bankrotą. Kad prokurorai kažko imtųsi – neteko girdėt. Kas čia vyksta? Kaip Jūs vertinat situaciją?

Tikrai nesiimu vertinti, nes neturiu jokios tyrimo medžiagos, išskyrus tai, ką tenka skaityti spaudoje. Kiek suprantu, prospektas buvo tiestas ir tais laikais, kai pats A. Zuokas buvo meras. Per 20 Lietuvos Nepriklausomybės metų pasitaikė atveju, kuomet pinigai, galbūt siekiant greito efekto, buvo išleisti ne visai tinkamai ir kokybiškai. Savivaldybė dabar kaip tik ir turi galimybę parodyti savo ryžtingumą, reikalaudama, kad kalti asmenys – tie, kas parinko medžiagas, atliko darbus – atsakytų savo lėšomis ir verslu. Tikrai paremčiau Vilniaus miesto merą, jeigu jis ryžtingai siektų, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami taupiai ir atsakingai, o jeigu jie išleisti netinkamai – kad būtų išsireikalauta juos grąžinti.

Premjere, šia savaitę dar nebuvo tvirto Jūsų apsisprendimo dėl vidaus reikalų ministro. Ar šią minutę jau esat apsisprendęs dėl kandidato?

Ministro reikalus aptarėme koalicijos vadovų pasitarime pirmadienį. Artėjame prie sutarimo ir tikiu, kad neužilgo turėsime vidaus reikalų ministrą.

Kada tą sprendimą išgirs žmonės?

Tai nėra kokia sprinto distancija, kur reiktų lenktyniauti, kuris tą žinią greičiau praneš. Renkamės atsakingai. Turiu vertinti ir visų koalicijos partnerių nuomones, ir tartis su Prezidente. Tikrai tikiu, kad rasime tinkamą sprendimą.

Teko spaudoje skaityti, kad Prezidentei buvote nunešęs S. Šedbaro kandidatūrą. Ar tai tiesa?

Aš irgi skaičiau daug netiesos spaudoje.

Šią savaitę daug diskusijų dėl energetikos. Gal pradėkime nuo latviško aspekto? Latvijos ekonomikos ministras viešai pareiškė, kad Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalas Lietuvos vartotojams kainuos labai brangiai. Daniels Pavluts sako, kad lietuvių terminalas neturi potencialo tapti regioniniu ir dar kartą paragino visas Baltijos valstybes turėti vieną regioninį terminalą Latvijoje. Kaip vertinate šituos Latvijos Vyriausybės nario pareiškimus?

Aš nesiimu vertinti. Nežinau, ar jis yra susipažinęs su Klaipėdos terminalo projektu, konkrečiais skaičiais. Mes labai atidžiai skaičiuojame ir motame ekonominę perspektyvą. Visų pirma – perspektyvą turėti pigesnių dujų. Jeigu šiuo metu turėtume terminalą, už dujas galėtume mokėti 30 proc. mažiau. Manau, kad tokiu atveju ir „Gazprom“ konkurencinėje kovoje ieškotų būdų, kaip išsaugoti „Gazprom“ dujų vartotojus Lietuvoje, ir stengtųsi mažinti kainą. Mes statome ne regioninį terminalą, o terminalą savo reikmėms. Nors šiek tiek investavus į šiaurės Lietuvoje einančius magistralinius vamzdžius, dujas per atnaujintus vamzdžius būtų galima tiekti ir į Latvijoje esančias dujų saugyklas. Taip būtų išspręsta  bent dalis regiono problemų. Savo ruožtu noriu pasakyti, kad turime labai aiškų tikslą – jau 2014 metų pabaigoje turėti alternatyvų dujų tiekimą. Tam reikia ne tik terminalo, bet ir įgyvendinti europinę nuosavybės atskyrimo direktyvą pertvarkant visą Lietuvos dujų ūkį – magistralinius vamzdžius padarant nepriklausomus nuo dujų tiekėjo, t. y. nuo „Gazprom“. Šiuo metu vyksta intensyvios derybos ir 2014 metų pabaigoje turi būti įgyvendinta – veikti terminalas. Latvijoje reikalai juda šiek tiek lėčiau. Kiek yra tekę kalbėtis su Latvijos Ministru Pirmininku, latviai dėl sutarčių pasirašytų su „Gazprom“ situacijos negali pakeisti iki 2017 metų. Tai reiškia, kad bet kokie planai dėl regioninio terminalo statybos Latvijoje, Rygoje, galėtų būti realizuoti tik po 2017 metų. Laiko tarpas nuo dabar iki 2017 metų mums būtų tikrai labai sudėtingas ir brangiai kainuotų. Šiuo metu neturėdami alternatyvių dujų tiekimo, neturėdami savo terminalo Klaipėdoje mes už „Gazpromo“ dujas mokame 100 JAV dolerių daugiau už 1000 kubinių metrų negu Vokietijos vartotojas.

Viltis turėti pigesnes dujas Jūs siejate su 2014 metų pabaiga? Energetikos mokslininkai perspėja, kad kitas šildymo sezonas bus brangiausias visoje šildymo istorijoje. Ką Jūs dabar ketinate daryti arba ką darysite, kad taip neatsitiktų?

Mes darome viską, kad nuo 2014 metų turėtume pigesnių dujų ir galėtume tose šildymo įmonėse, kur yra naudojamos dujos pasiekti efektą. Šilumos ūkio pertvarkai, kuria siekiama nuo dujų pereiti prie biomasės, taip pat tenka daug dėmesio.  Tam yra skiriama ES parama. Šilumos gamyba naudojant biokurą gali ženkliai sumažinti pagamintos šilumos kainą. Taip pat šilumos energijos taupymas, daugiabučių namų pertvarka. Per pastaruosius keletą metų labai sėkmingai buvo įgyvendinta viešųjų pastatų renovacija. Tenka apgailestauti, kad daugiabučių  namų renovacija dėl žmonių neapsisprendimo juda lėčiau. Tai yra kelias, kuriuo eidami galime pasiekti, kad už šilumą mokėtume tiek, kiek ji iš tikrųjų kainuoja.

Kalbant apie energetinius reikalus – žinomi šalies energetikai L. Ašmantas, J. Vilemas sako, kad daug klausimų dėl atominės šiandien lieka neatsakytų. Jie sako, kad vyksta žaidimai po kilimu, dėl kainos daug neaiškumų, pateikiami skaičiai nėra adekvatūs ir realūs. Ką Jūs atsakytumėte taip manantiems?

Yra žinomų energetikos ekspertų, dirbusių energetikoj, pvz., ponas Bačiauskas, kurie sako, kad nėra jokių abejonių dėl atominės elektrinės naudos. Dėl to nebuvo jokių abejonių nuo pat 2006 metų, kai amžinatilsį Premjeras A. Brazauskas pirmasis su latvių ir estų premjerais pasirašė sutarimą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Nebuvo jokių abejonių ir G. Kirkilo Vyriausybės laikais. Galiu pakartoti keletą skaičių, kurių mes siekiame derybose. Uždarius Ignalinos AE Lietuva virš 70 % reikalingos elektros energijos perka iš Rusijos. Kiekvienais metais atiduodam Rusijai virš 2 mlrd. litų – už elektros energiją, už dujas, kurias naudojame elektros energijai gaminti. Norime, patys gaminti pigią elektros energiją ir kad tie pinigai liktų Lietuvoje.  Taip pat siekiame, kad VAE pagamintos elektros energijos kaina, lyginant su kitokiose jėgainėse gaminama elektros energija, būtų mažesnė už tą, kurią mokame šiuo metu. Noriu priminti, kad už 1 kWh vėjo jėgainėse pagamintos elektros dabar mokama 30 ct., už naujajame moderniame Elektrėnų bloke naudojančiame dujas pagamintą energiją – virš 35 ct. VAE pagaminta elektros energija iš pradžių kainuotų 17-25 ct, įskaitant paskolų aptarnavimą, kuria mažėjant po 18 metų mokėtume tik 7-10 ct.

Bet Jūs sakėt, kad dabar mes milijardus išvežam Rusijai, bet per tuos 18 metų išvežinėsim per paskolas milijardus, milijonus.

Noriu priminti, kad jau pirmais metais VAE galėtų pelningai pardavinėti savo gaminamą elektros energiją. Pelnas mokesčių mokėtojams grįžtų dividendais. O už elektrinės statybą reikia susimokėti – niekas jos nedovanoja. Lietuvos dalį – mažiau nei 6 mlrd. litų – VAE sukauptų pati ir skolindamasi iš Japonijos bei tarptautinių bankų. Paskola gali siekti 60-70 proc. Visi skaičiavimai rodo, kad įmonė tikrai galėtų dirbti pelningai ir būti naudinga mokesčių mokėtojams – 60 metų po pastatymo dividendais į valstybės biudžetą grįžtų tikrai didelės pinigų sumos, keliolika milijardų litų, o gal ir daugiau.

Premjere, artėja Velykos, artėja šventės, kur švęsit? Oras labiau Kalėdoms tiktų.

Noriu visus pasveikinti su artėjančiom šv. Velykom – atgimimo švente. Tikiu, kad ir gamta pavasarį pagaliau atgims. Linkiu, kad visų mūsų nuotaikos ir viltys taip pat stiprėtų žvelgiant į besikeičiančią ir atgimstančią gamtą, kad mūsų šeimoms užtektų džiaugsmo, šilumos ir sveikatos. Aš Velykų šventę sutiksiu namie kartu su vaikais ir anūkais. Šeimoje besidžiaugdamas tuo, kuo galime šiandien džiaugtis – buvimu kartu, šeimos šiluma ir tuo kasdieniu gyvenimu, kuriame šalia įvairių rūpesčių, problemų vis tiek negalim nematyti ir to, kiek daug esame pasiekę.

Ačiū Jums už pokalbį ir gražių Jums švenčių.

Rusijos grėsmė, Skandinavijos bankų pinigai ir energetika – trys veiksniai, susieję tris gana skirtingų interesų turinčias Baltijos valstybes į vieną geopolitinį vienetą.

Prieš ketvirtį amžiaus tris Baltijos valstybes siejo suvokimas apie XX amžiuje ištikusį bendrą likimą ir noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. 1989-aisiais šis noras išsiliejo Baltijos keliu, paversdamas Lietuvą, Latviją ir Estiją nedalomu geopolitiniu vienetu tiek didžiųjų valstybių galios žaidimuose, tiek Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės akyse.
Išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos pagimdytas emocinis Baltijos valstybių ryšys buvo toks tvirtas, kad jo pakako dar geram dešimtmečiui, nors jau siekiant nepriklausomybės išryškėjo skirtingas Lietuvos, Latvijos ir Estijos požiūris į jos siekimo būdus. Tai savo ruožtu pagimdė garsųjį principą: „vienos Baltijos sesės sėkmė yra visų sėkme“, kurio, tegu pasiraukant, buvo laikomasi daugiau nei dešimtmetį.
Raukytis teko todėl, kad jau nuo pat pradžių ėmė ryškėti tik iš pirmo žvilgsnio vienodų tautų charakterio skirtumai: estiškas pragmatizmas, lietuviškas herojinis romantizmas ir latviškas “pasimetimas”, nuo pat pradžių keliantis didžiausią pavojų Baltijos vienybei ne tik politiniu, bet ir geopolitiniu požiūriu.

Latvija – silpna vieta

Dar atgimimo laikais viename Estijos „Rahvarinne“ ir Lietuvos sąjūdžio pareiškime nuskambėjo: laisvės tiltas tarp Talino ir Vilniaus tik tuomet bus tvirtas, jeigu atsirems į Rygos bokštus. Ši poetinė, tų laikų dvasią gerai atspindinti metafora kalbėjo apie rimtą esmę: sovietmečiu labiausiai nukraujavusi, didžiausią svetimkalbių gyventojų nuošimtį turinti Latvija yra silpniausia Baltijos valstybių grandis.
Vienas Latvijoje nemažai laiko praleidęs Lietuvos diplomatas, kartą Rygoje privačiai paklaustas, kodėl taip sunku rasti su latviais sutarimą, regis, akivaizdžiais klausimais, pasiūlė apsidairyti aplinkui. „Žiūrėk, šiame pastate įsikūręs prabangiausias Rygos naktinis klubas, – rodė diplomatas. – Jis priklauso rusų kapitalui. Aname pastatę įsikūręs kazino – jis priklauso rusų kapitalui. Šitą namą restauravo latvis milijonierius, bet pinigai – iš Rusijos. Latvijos didįjį verslą, Latvijos uostus taip pat valdo rusų kapitalas. Po nepriklausomybės atkūrimo latviai rusakalbius išstūmė iš politikos ir vykdomosios valdžios, nes manė, kad taip patikimai perims šalies valdymą. Niekas tuomet nepagalvojo, kad demokratinėje valstybėje kapitalas valdo politikus. O kapitalas Latvijoje – rusų rankose.“
Kaip parodė visai neseniai Latvijoje vykęs rusakalbių politikų ir visuomenės veikėjų suorganizuotas referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, įteisinimo, „rusiškoji“ problema Latvijoje niekur neišnyko, gal net padidėjo. Tegu latviai referendumą dėl kalbos laimėjo, bet 250 tūkst. rusakalbių – tai politinė jėga, su kuria negalima nesiskaityti ir kuri, nebūdama integruota į visuomenę, žvelgdama į Maskvą, kaip savo politinės tapatybės centrą, kybo kaip Damoklo kardas ne tik virš Latvijos, bet ir virš visų Baltijos valstybių.

Energetika ir skiria, ir sieja

Šitai smarkiai juntama vykdant bendrus Baltijos šalių energetikos projektus. Kuriant bendrą Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros žiedą, Estija pirmoji dar 2007-aisiais susijungė kabeliu su Suomija. Lietuva, turėjusi susijungti su Švedija, projektą derinti pradėjo dar 2004-aisiais, bet dėl grynai politinių priežasčių keltų nuolatinių nesutarimų su Latvija, kurioje vietoje kabelis turi būti įmerktas į jūrą, darbai prasidėjo tik 2010-aisiais.
Lygiai taip pat Latvija tapo bendros suskystintų dujų terminalo statybos stabdžiu. Nors Latvijos Inčukalno dujų saugykla turi tapti esmine projekto dalimi, Lietuvos pusė yra prieš bendrą terminalą Rygoje, nes jį iš tikrųjų kontroliuotų ne latviai, o „Gazpromas“. Buvęs energetikos viceministras Romas Švedas pabrėžė, kad bendrai terminalo statybai kliudo skirtinga teisinė aplinka: „Lietuva priėmė įstatymą, kad atskirtų magistralinius dujotiekius, o latviai ir estai – ne. Mes negalime net ir kalbėti apie bendrą terminalą, kol nėra bendros teisinės aplinkos. Kaip jis veiks? Negali kalbėti apie komercinį modelį trims šalims, kol nėra bendros aplinkos.“
Latvijos (kurioje, kaip pripažįsta patys latviai, tikroji valdžia priklauso keliems, dažniausiai verslo ryšiais su Rusija susijusiems oligarchams) politikai taip pat garsiausiai abejoja Visagino atominės elektrinės statyba. Tiesa, per pastarąjį Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimą Prienuose, kuriame, priešingai, nei planuota, nepavyko suderėti dėl akcinio kapitalo pasiskirstymo, daugiausiai kausimų kėlė estai. Bet neatsitiktinai kovo 22 d. į Lietuvą aptarinėti energetikos klausimų atvyko Latvijos prezidentas. Regis, Rygoje dar bandoma kelti klausimą taip: arba regioninis terminalas pas mus, arba mes nedalyvaujame Visagino projekte. O jei regioninis terminalas Rygoje, tai „Gazpromui“ nusispjaut ant lietuviško „unbundlingo“.
Nepaisant šių kliūčių, energetika – vienintelė fizinė grandis, pagaliau ėmusi tvirtai sieti Baltijos valstybes. Jau antrus metus veikia bendra Baltijos šalių elektros birža, kartu tiesiamos elektros linijos netrukus sujungs Lietuvą, Latviją ir Estiją su Skandinavijos šalimis.
Antroji, ne fizinė, bet už ją gal net stipresnė jungtis – Skandinavijos bankų pinigai ir skandinaviškos investicijos. Švedijos, Suomijos ir Norvegijos bankai yra suteikę Baltijos šalyse apie 150 mlrd. Lt paskolų, dar apie 50 mlrd. Lt investavo verslas. Visose Baltijos šalyse veikia bendri bankų ir skandinavams priklausančių degalinių tinklai. Skandinavijos šalys atvirai skatina ir Baltijos šalių karinį bendradarbiavimą: kviesdamos prisidėti prie Šiaurės gynybos bendrijos NORDEFCO, jos išsireikalavo, kad Londone suplanuotas Didžiosios Britanijos ir penkių Šiaurės šalių bendradarbiavmo lygmuo būtų papildytas trimis Baltijos valstybėmis. Galima teigti, kad Skandinavija perėmė iš Jungtinių Valstijų, kadaise sukūrusių Baltijos ir Amerikos partnerystės tarybą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienytojos vaidmenį. Šalia NATO ir Europos Sąjungos.

Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo pradėtos esminės energetikos pertvarkos nesugebėjo nuversti Vyriausybės. Taip, iki Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kritimo buvo likę visai nedaug, politinis žemės drebėjimas įvyko, ji smarkiai susvyravo, bet atsilaikė. Gali būti, dar kurį laiką požeminiai smūgiai bus juntami, bet faktas akivaizdus: likus keliems mėnesiams iki birželį planuojamo atominės elektrinės statybos koncesijos sutarties pasirašymo tebedirba ta pati Vyriausybė, kuri prieš trejus su puse metų pradėjo energetikos pertvarkymus. Tai Lietuvoje lig šiol nematytas dalykas, rodantis, kad mes, kaip valstybė, pereiname į kitą kokybės lygmenį.
Du dešimtmečius galiojo taisyklė, kurią mintinai žinojo visi politikai ir energetikai: bet kuris Ministrų kabinetas, ryžęsis pradėti energetikos pertvarką, mažinant priklausomybę nuo Rusijos, yra pasmerktas. Pirmiausia dar 1992-aisiais tai patyrė pirmoji Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, žlugusi netrukus po to, kai rimtai pajudėjo vietos paieška būsimam Būtingės naftos terminalui statyti. Po jos 1996-aisiais žlugo Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė, kurią nuvertusi bankų krizė kilo netrukus po to, kai premjeras iš Seimo tribūnos įgarsino strateginę kryptį: „Mažeikių naftos“ gamyklos „LUKoil’ui“ neparduoti, naftotiekį, gamyklą ir statomą terminalą sujungti į vieną koncerną.
Antroji G.Vagnoriaus Vyriausybė 1999-aisiais krito tada, kai Vakaruose rimtai pradėjo ieškoti pirkėjo bankrutavusiam „Mažeikių naftos“ koncernui. Toks pat likimas ištiko ir pirmąją Rolando Pakso Vyriausybę, kai likus vos kelioms dienoms iki sutarties su „Williams International“ pasirašymo premjeras nutarė atsistatydinti, bandydamas sugriauti sandorį. Antroji R.Pakso Vyriausybė buvo nuversta po to, kai buvo sutarta dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo modelio.
Vyriausybę perėmęs Algirdas Brazauskas prieš tapdamas premjeru nuskrido kartu su Bronislovu Lubiu į Maskvą pakalbėti dujų klausimais, o po kurio laiko principinis LD privatizavimo modelis, buvęs sutartas tiek su Pasaulio banku, tiek Seime, buvo peržiūrėtas „Gazpromo“ naudai.
Seimo korupcijos skandalas 2004-aisiais, keli mėnesiai iki Seimo rinkimų apjuodinęs visas parlamentines partijas ir vos neatvedęs į premjero postą Viktoro Uspaskicho, kilo netrukus po to, kai Seimas pabandė apriboti „Gazpromo“ tarpininkų gaunamą pelno dydį. Paties A.Brazausko Vyriausybė griuvo, kai „Mažeikių naftą“ nusipirko ne koks nors Rusijos, bet Lenkijos koncernas „Orlen“ ir atėjo eilė „Lietuvos energijos“ privatizavimui. Viena priežasčių, lėmusių visišką Gedimino Kirkilo Vyriausybės sutriuškinimą 2008-ųjų Seimo rinkimuose, buvo ta, kad ji tapo akivaizdžia „Vilniaus prekybos“ dešimtuko marionete kuriant „Leo LT“.
Tradiciją „energetika verčia Vyriausybes“ buvo bandoma pratęsti ir pernai. Matant visą ankstesnę įvykių seką sunku patikėti, kad netikėtas Pietų Korėjos koncerno KEPCO pasitraukimas iš atominės elektrinės statybos konkurso ir iš karto po to prasidėjęs prezidentės sukeltas ūkio ministro Dainiaus Kreivio atstatydinimo skandalas, galėjęs privesti iki Vyriausybės griūties, niekaip tarpusavyje nesusiję. Juoba kad visas akivaizdžiai dirbtinai sukelto D.Kreivio vertimo skandalo scenarijus ir dabartinis FNTT vadovų skandalas, vedęs tiesiai į Vyriausybės krizę, tokie vienodi, kad atrodo kaip viename kabinete viena ranka surašyti.
Bet šį kartą scenarijus nesuveikė. Dvidešimt dveji metai nepriklausomos valstybės gyvenimo patirties nepraėjo veltui. Pirmiausia visuomenė šiandien daug brandesnė, dėl interneto ir socialinių tinklų geriau informuota ir organizuota nei iki šiol. Žiniasklaidoje pučiami informaciniai burbulai neretai sprogsta dar pirminėje stadijoje, purslais aptaškydami pačius pūtėjus.
Antra vertus, ir politikai subrendo bei įgijo patirties. Tas pats premjeras A.Kubilius savo akimis yra matęs visas ankstesnes „energetines krizes“ ir buvo jų tiesioginis dalyvis: 1999-aisiais padėjo likviduoti G.Vagnoriaus ir R.Pakso Vyriausybių griūčių sukeltus padarinius, o 2005-aisiais pridėjo ranką prie A.Brazausko Vyriausybės žlugimo inicijavimo. Tad labai gerai pažįsta tiek visus užkulisinius žaidėjus, tiek jų metodus, nes nei vieni, nei kiti per kelerius metus iš esmės nepasikeitė.
Ką visa tai reiškia Lietuvai, kaip valstybei? Mus įdėmiai stebinčiam aplinkiniam pasauliui pasiųstas stiprus signalas: Lietuvą valdo Vyriausybė, o ne šešėliniai kardinolai ir jų paslaugas apmokantys energetikai. Tai reiškia, kad dabar su Lietuva kalba kitokia ir požiūris į ją kitoks. Juk, pavyzdžiui, 1998–1999 m. norinčių dalyvauti „Mažeikių naftos“ pardavimo konkurse nebuvo, nes niekas iš rimtų naftos rinkos žaidėjų negalėjo patikėti, kad silpna Lietuvos Vyriausybė gali be rusų leidimo parduoti de facto „LUKoil“ priklausančią gamyklą. Pardavinėjant „Lietuvos dujas“ jokio investuotojo iš Vakarų pasirinkimo irgi nebuvo, nes visi dujų rinkos žaidėjai žinojo, kad be „Gazpromo“ palaiminimo joks akcijų pardavimas neįvyks.
Labai gali būti, jog prieš dvi savaites Prienuose vykęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimas, kuriame ketinta galutinai sudėlioti akcininkų sutartį, pasibaigė tik politine deklaracija todėl, kad kaimynai nelabai žinojo, ar jie derasi su Vyriausybės vadovu, ar ne. Nes su atsistatydinti pasmerktais premjerais ilgalaikiai susitarimai dėl milijardų nesudarinėjami. Dabar VAE investuotojai žino, kad Vyriausybė valdo.

Mus įdėmiai stebinčiam aplinkiniam pasauliui pasiųstas stiprus signalas: Lietuvą valdo Vyriausybė, o ne šešėliniai kardinolai ir jų paslaugas apmokantys energetikai.

Siekiant diversifikuoti Lietuvos energijos resursus, skalūnų dujos ir nafta yra galima alternatyva gamtinėms dujoms iš šiuo metu dominuojančio tiekėjo, teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Vilniuje vasario 29 dieną vykstančioje tarptautinėje konferencijoje „Shale Gas and Oil as Potential Game Changers in the Energy Market in the Baltic States and Poland“.

„Nors Lietuva prieš 20 metų atgavo nepriklausomybę, ji tebėra labai priklausoma ekonomine prasme. Šiandien vienas dominuojantis energijos tiekėjas turi užtikrinti resursus, kurie atitinka 80 proc. viso Lietuvos energijos poreikio. ES visiškai pripažino tokios didelės priklausomybės jautrumą ir pažymėjo, kad iki 2015 metų Europos Sąjungoje nebeturi likti energetinių salų“, – sakė ministras.

Jis atkreipė dėmesį į skalūnų dujų Lietuvoje įtaką energetiniam saugumui, kaip patrauklią alternatyvą gamtinėms dujoms ir efektyvią priemonę mažinti aukštas dujų kainas.

„Naujausios skalūnų dujų išgavimo technologijos ir santykinai žema skalūnų dujų kaina JAV rinkoje skatina kitas valstybes išsamiau įvertinti JAV patirtį ir galimybes perimti geriausią praktiką“, – teigė A.Ažubalis konferencijoje, kurioje ekspertai iš JAV, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos keičiasi žiniomis apie skalūnų dujų panaudojimo galimybes.

A.Ažubalis pabrėžė aplinkosaugos ekspertų dalyvavimo diskusijose svarbą. „Esu įsitikinęs, kad jų patirtis ir žinios skalūnų dujų aplinkosaugos srityje, taikant aukščiausius aplinkosaugos, sveikatos apsaugos ir saugumo standartus išgaunant skalūnų dujas, leis atsakyti į visus klausimus, susijusius su šių dujų gavyba, ir atsakingai naudoti skalūnų dujų išgavimo technologijas“, – sakė ministras.

Užsienio reikalų ir Energetikos ministerijų bei JAV ambasados Lietuvoje surengtoje konferencijoje

diskutuojama, kaip skalūnų dujų technologijų pažanga pakeitė situaciją JAV energetikos rinkoje, kokios būtų šių dujų panaudojimo galimybės ir poveikis Lietuvos ir kitų regiono valstybių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos – ekonomikoms.

JAV, kaip skalūnų technologijų lyderės, turinčios reikšmingą įtaką suskystintų gamtinių dujų rinkai ir žymiai sumažinusios pasaulines suskystintų gamtinių dujų kainas, patirtį pristato šios šalies ekspertai iš Energetikos ir Valstybės departamentų, Amerikos gamtinių dujų asociacijos ir kitų nevyriausybinių organizacijų.

BFL

Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos (LŽSP) kartu su Europos žaliaisiais surengta konferencija „Anti-atominis pavasaris“ komentatorių visuomenei buvo pristatyta vien kaip rinkimams besiruošiančios partijos propagandinis renginys arba energetinei valstybės nepriklausomybei prieštaraujančių jėgų surežisuotas šou.
Kvaila būtų neigti, kad artėja rinkimai, kaip ir tai, kad antiatomininkų suaktyvėjimą lemė netrukus žadama patvirtinti Lietuvos Vyriausybės ir bendrovės „Hitachi-GE Nuclear Energy Ltd“ koncesijos sutartis. Tačiau išklausyti tegu oficialiajai pozicijai ir neįtinkančių argumentų vis dėlto nemaišytų. Netgi suvokiant, kad pasiekti referendumą Visagino AE statybos klausimu (t.y. per tris mėnesius surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų) žaliesiems būtų sunkoka užduotis. Stebint, kaip uoliai Lietuvos diplomatai stengiasi suteikti tribūną už referendumus savuose kraštuose agituojantiems Baltarusijos ir Kaliningrado srities antiatomininkams, ignoruoti panašius argumentus keliančius Lietuvos žaliuosius būtų mažiausiai neobjektyvu.

Ragina netikėti oficialiais skaičiais

Akivaizdu, kad vienas pagrindinių LŽSP veiklos variklių šiandien yra atsinaujinančių išteklių energetikos verslo plėtojimo šalininkai. Jie Visagino AE suvokia kaip gimstantį elektros energijos gamybos milžiną, godžiai apžiosiantį kitoms energijos rūšims plėtoti skirtą biudžeto gabalą.
„Sprendimas statyti atominę elektrinę Lietuvoje iš esmės buvo politinis. Tačiau tokių elektrinių statybose politinis sprendimas tėra viena iš trijų privalomų sąlygų. Kitos dvi sąlygos – ekonominės: reikia žinoti, kieno lėšomis atominė bus statoma ir kokiose rinkose bus parduodama jos gaminama energija. Ignalinos AE paveldėjome iš Sovietų Sąjungos, tad kapitaliniai įdėjimai nebuvo įtraukti į gaminamos energijos savikainą. Maža to, šios atominės elektrinės uždarymą per ES struktūras iki šiol irgi finansavo Vokietijos mokesčių mokėtojai, o ne jos energijos vartotojai. Todėl tai buvo pigu. Tačiau būsimosios atominės strateginis investuotojas norės savo įdėtas lėšas atsiimti kuo greičiau. Visagino AE vadovybė kapitalo grąžą skaičiuoja 60-iai metų ir todėl visuomenei rodo labai patrauklius skaičius. Tačiau tiek joks investuotojas nelauks: ekonomiškai pagrįstas AE atsipirkimo terminas yra 20–25 metai“, – tvirtina Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius ir aplinkosaugininkų bendrijos „Atgaiva“ vadovas Saulius Pikšrys.
„Esminis klausimas – kokiomis sąlygomis pavyks skolintis atominės elektrinės statybai. Kadangi patys tam neturime sukaupę lėšų, teks orientuotis į skolintą kapitalą ir mokėti palūkanas. Per tą laikotarpį, kol elektrinė pradės veikti ir galės aptarnauti skolą, ši bus jau gerokai ūgtelėjusi. Be to, atominė elektrinė – ne butas, kurį užstatęs bankui gali tikėtis 3–4 proc. palūkanų. Kaip rodo tarptautinė praktika, netgi 8–10 proc. palūkanos šiuo atveju būtų didelė sėkmė“, – jam antrina Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto profesorius Rimantas Rudzkis. Sumažinti tokias palūkanas būtų galima valstybės garantijomis, tačiau tuomet pabrangtų visų kitų valstybės skolų aptarnavimas.
Profesoriaus teigimu, šiuo metu sėkmingai atominius projektus plėtojančias valstybes galima suskirstyti į dvi grupes: tai arba sparčiai augančios (tiek gimstamumo, tiek ekonominiu aspektu) ir energijos badą jaučiančios šalys, kaip Turkija ir Kinija, arba valstybės, pačios gaminančios atominius reaktorius ir nepajėgiančios atsispirti savų kompanijų lobizmui (geriausias pavyzdys – Rusija). O pagrindinės Lietuvos energetikos problemos, kaip vaizdžiai parodė ši žiema, susijusios ne tiek su elektros energijos stygiumi ar jos sąnaudomis, kiek su neefektyviu šilumos ūkiu. Būtent jam tobulinti ir derėtų nukreipti finansinius srautus.

Mažoje rinkoje visi netilps

„Anti-atominiame pavasaryje“ ne vieną sykį buvo minimas Suomijoje, Olkiluoto saloje, dvigubai ilgiau ir brangiau, nei planuota, tebestatomas trečiasis tenykštės atominės jėgainės reaktorius: netgi tvirtinta, kad jo gamintoją – Prancūzijos koncerną „Areva“ užsitęsusios statybos veda bankroto link.
Greta įdomu padėti praėjusios savaitės dienraščio „Helsingin Sanomat“ straipsnį, kuriame Suomijos vėjo energijos asociacijos vykdomoji direktorė Anni Mikkonen teigia, kad Olkiluoto AE problemos nesutrukdys suomiams 2012-aisiais 50 proc. (arba maždaug 100 MW) padidinti vėjo jėgainių parkų gamybos pajėgumus. Suprantama, kas pakeliama Suomijos ekonomikai, ne visuomet pagal pečius Lietuvai, tačiau peršasi išvada, kad atominės elektrinės nebūtinai užkerta kelią atsinaujinančių išteklių „įdarbinimui“.
„Tačiau mūsų valstybė tokia maža, kad joje visi energijos gamybos būdai paprasčiausiai „netelpa“. Juk visos Baltijos šalys, kartu sudėjus, suvartoja beveik trečdaliu mažiau elektros energijos negu Baltarusija arba penkis kartus mažiau negu Lenkija. Todėl čia branduolinė ir atsinaujinančių išteklių energija viena kitai neišvengiamai trukdo. Stebint, kaip pastaruoju metu stabdomi atsinaujinančių išteklių projektai, stengiantis kuo daugiau vietos palikti atomui, susidaro įspūdis, jog keletas vėjo jėgainių parkų Lietuvoje iš esmės kyla vien tam, kad nuramintume ES bendriją, minimaliai tenkindami jos direktyvas. Apie esminį posūkį atsinaujinančių išteklių link, koks projektuojamas Vokietijoje ir Danijoje, statant Visagino AE mums neverta kalbėti“, – komentuoja Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.

Elektros suvartojimas mažėja

Pastebima, kad pastaruoju metu kylant Lietuvos BVP elektros suvartojimas šalyje ne didėja, o priešingai – linkęs mažėti. Profesorius R.Rudzkis tai sieja su gyventojų emigracija ir kintančiomis ekonominėmis struktūromis: perpardavimų dalis apima beveik pusę Lietuvos eksporto.
Kita atominio projekto rizika susijusi su itin sparčiai progresuojančiomis atsinaujinančių išteklių jėgainių technologijomis: jų našumas kyla ne dešimtimis, o šimtais procentų, ir tokia energija netrukus gali tapti pigesnė už atominę. Pastarosios šalininkai įsitikinę, kad netrukus išmoksime saugiai laidoti ar netgi perdirbti panaudotą radioaktyvųjį kurą, tačiau kažkodėl abejoja saulės ir vėjo energetinių technologijų pažanga.
Pagrindinis argumentas, grindžiantis Visagino AE konkurencingumą, yra didelė šiuo metu elektrai gaminti naudojamų gamtinių dujų kaina. Tačiau specialistai sutaria, kad ilgalaikėje perspektyvoje dujų kainos turėtų kristi. „Dabartinės dujų kainų skaičiavimo formulės, paremtos naftos kainomis, atgyveno – didėjant vartotojų spaudimui, jos ilgai neišsilaikys. O pasaulyje atrandami vis nauji didžiuliai gamtinių dujų telkiniai, tiekėjų ratas plečiasi. Tad pamažu formuojasi naujo tipo gamtinių dujų rinka, kuriai sąlygas diktuos vartotojai, o ne tiekėjai, nes pasiūla viršys paklausą“, – tvirtina R.Rudzkis.
M.Nagevičiaus nuomane, atsinaujinančių išteklių energetika Lietuvai atrodo pernelyg brangi todėl, kad nesukurta efektyvios schemos, kaip tokių jėgainių teikiamą naudą tolygiai paskirstyti visiems visuomenės nariams. Jei svarstyklės pernelyg nukrypsta projektų plėtotojų pusėn – visuomenė tampa nesuinteresuota šių jėgainių plėtra, jei energijos vartotojų pusėn – plėtotojai nebemato juos tenkinančios perspektyvos. Kol kas potencialių plėtotojų nestinga, o teisingu naudos paskirstymu, kaip rodo nuolat gilėjančios socialinės prarajos, Lietuva pasigirti išties negali.
Beje, LŽSP raginimo atmesti Elektros energetikos įstatymo pataisas, naikinančias pelno ribojimą elektros energetikos įmonėms, prezidentė Dalia Grybauskaitė neišgirdo. Užtat praėjusią savaitę Vyriausybėje buvo sutarta dėl naujų žaliosios energijos supirkimo kainų, kurios smulkiesiems gamintojams, priešingai nei anksčiau, nuo šiol taps fiksuotos. Ar tokios dovanėlės užteks nerimstantiems Lietuvos žaliesiems verslininkams nuraminti – pamatysime.

Lietuvos mokslininkai sukūrė metodiką ir pirmą kartą įvertino bendrą šalies energetinį saugumą
Energetinio saugumo lygis Lietuvoje yra žemas – jis vertinamas 45 balais iš 100, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Lietuvos energetikos instituto (LEI) Energetinio saugumo tyrimų centro mokslininkai, pirmą kartą sukūrę integruotą energetinio saugumo vertinimo metodiką.

Pagal ją atlikti pirmieji skaičiavimai rodo, kad energetinio saugumo situacija Lietuvoje nėra laikoma kritiška, ji – prieškritiniame lygyje.  Šis darbas buvo finansuotas per Lietuvos mokslo tarybos nacionalinę mokslo programą „Ateities energetika“.
„Lietuva taptų saugesnė įgyvendinusi planuojamus didžiuosius energetikos projektus – pastačiusi suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, Visagino atominę elektrinę (VAE) bei elektros jungtis su Lenkija ir Švedija“, – sako tyrimui vadovavęs VDU mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis, VDU ir LEI Energetinio saugumo tyrimų centro vadovas.
Labiausiai Lietuvos energetinį saugumą padidintų pastatyta atominė elektrinė – 12% (šis projektas būtų ir pats brangiausias), SGD terminalas jį pakeltų 11%, skaičiuoja mokslininkai. Elektros jungčių su Švedija ir Lenkija įtaka šalies energetiniam saugumui kiek mažesnė, tačiau taip pat teigiama – po 4-5%.  Nemažai energetinio saugumo lygį galėtų pakelti atsinaujinančių energijos šaltinių atsiradimas ir ypač biokuro panaudojimas šilumos gamybai.
Kaip teigia profesorius, per pastaruosius metus Lietuvos energetinis saugumas sumažėjo 6% lyginant su 2007 m. lygiu, kuris buvo prieš uždarant Ignalinos atominę elektrinę. Tačiau įvykdžius pagrindinius energetikos projektus, numatytus Nacionalinėje energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijoje, Lietuva pasiektų priimtiną energetinį saugumą.

Grėsmės – viduje ir išorėje
Didžiausios grėsmės Lietuvos energetikai kyla dėl priklausomybės nuo vieno energijos išteklių tiekėjo, taip pat silpnos integracijos į ES tinklus bei rinkas. Studiją atlikusių mokslininkų teigimu, Lietuvos ūkis yra apskritai stipriai priklausomas nuo energijos išteklių – palyginti mažas energijos naudojimo efektyvumas, menkas energijos taupymas, ypač šildymo sektoriuje.
Grėsmę energetiniam saugumui kelia ir vertikali energetikos sektoriaus integracija, t.y. energijos išteklius importuojančias ir juos paskirstančias bendroves kontroliuoja vienas monopolininkas, laisvų energijos rinkų trūkumas. Šią situaciją bandoma keisti įgyvendinant Europos Sąjungos Trečiąjį energetikos paketą, kurio nuostatos Lietuvoje turi įsigalioti jau 2014 m. pabaigoje.
Studijoje konstatuojami ir  šalies energetinės infrastruktūros trūkumai, didelė energetikos sektoriaus tarša bei lėtas atsinaujinančių ir vietinių energijos šaltinių panaudojimo tempas, vėluojantis suplanuotų energetikos projektų įgyvendinimas.
Dujų sektorius pažeidžiamiausias
Lietuvos ūkis labiausiai priklausomas nuo dviejų energijos rūšių – dujų ir elektros. Vis dėlto šie sektoriai yra nevienodai pažeidžiami – Lietuva silpniausia dujų srityje, kurios saugumo lygis yra vienas žemiausių Europoje.
Pagal tarptautinį dujų tiekimo saugumo indeksą „Rambol SoS“, Lietuva yra ketvirta nuo galo pagal dujų tiekimo užtikrintumą lyginant su kitomis ES šalimis. Nuo Lietuvos tik šiek tiek atsilieka Suomija, Švedija ir Estija – kartu su Lietuva visos šios šalys sudaro Europos dujų Achilo kulną. Šių šalių dujų tiekimo saugumas įvardijamas kaip labai žemas ir daug kartų atsilieka nuo labiausiai šioje srityje saugių šalių – tokių kaip Olandija, Vokietija, Rumunija, Belgija ar Prancūzija.
Lygis nepriimtinas
Iki šiol visuotinai priimtinų kriterijų ir metodikų, kaip kiekybiškai būtų galima įvertinti šalies energetinį saugumą, mokslininkai neturėjo, kitų šalių atliekami tyrimai būdavo konfidencialūs arba netinkantys Lietuvos situacijai. Lietuvos mokslininkų sukurta metodika remiasi skirtingų sričių ekspertize ir leidžia šalims nustatyti nesaugiausias energetikos tiekimo sritis, pavojingiausius scenarijus ir jų pasireiškimo tikimybę.
Tiriant dabartinę Lietuvos situaciją, buvo sudaryta 68 saugumo indikatorių sistema, pagal veikimo pobūdį, jie buvo padalyti į tris blokus: techninį, ekonominį ir sociopolitinį.
Gauti rezultatai parodė, kad Lietuvos energetinis saugumas šiuo metu yra prieškritiniame lygyje, remiantis siūloma vertinimo skale, kuri dalijama į tris pagrindines dalis: normalią būseną, prieškritinę ir kritinę situaciją.
Profesoriaus J. Augučio teigimu, tyrimas leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu Lietuvos energetinio saugumo lygis nėra priimtinas ir reikėtų spartinti energetikos projektų, keliančių energetinio saugumo lygį, įgyvendinimą. „Mūsų sukurta metodika nėra atsakymas į visus klausimus, keliamus energetikos sektoriuje, tačiau tai yra įrankis, kuris sprendimų priėmėjams padės į tuos klausimus atsakyti“, – pažymėjo  J.Augutis.