Pastaraisiais metais gavę ES paramą gali būti priversti ją grąžinti, jei bus priimti šiuo metu svarstomi atsinaujinančios energetikos skatinimą reglamentuojantys teisės aktai,  laukiant jų įsigaliojimo vilkinamas paramos išmokėjimas vėjo, saulės, hidro energetikos projektų vystytojams.

Paramą gali tekti grąžinti visiems paramą gavusiems, jei įsigalios nuostata, kad jiems galimai buvo taikomas dvigubas rėmimas.

Tokia situacija susiklostė dėl valdininkų bandymų vilkinti ES paramos išmokėjimą šių projektų vystytojams, išmokėjimo laukiantiems jau nuo 2011 metų rugsėjo. Paramos išmokėjimo delsimą bandoma traktuoti galimu dvigubu rėmimu,. Šiuo metu privalomos gauti ES paramos nesulaukė eilė žaliosios energetikos vystytojų, o bendra neišmokama suma gali siekti 35 mln. litų.
„Susidariusi situacija yra daugiau nei itin reikšminga visam energetikos sektoriui, nes svarstomos poįstatyminių aktų nuostatos gali turėti įtakos ne tik laukiantiems paramos, bet ir jau ją gavusiems. Tuo atveju, jei bus priimtas sprendimas neišmokėti paramos privalantiems ją gauti, argumentuojant dvigubu rėmimu, žalą gali patirti ne tik projektus sėkmingai įvykdę ir laukiantys paramos, bet ir gali būti priversti ją grąžinti, gavę anksčiau ir jau vykdantys veiklą iš seniau“, – sako Vėjo elektrinių asociacijos vadovas Saulius Pikšrys.
Žaliosios energetikos projektus vystę pareiškėjai jau ne pirmą kartą susiduria su šalies valdininkų bandymais, užkirsti kelią tokiems projektams Lietuvoje. Praeitais metais jie buvo priversti kreiptis į Teismus, siekdami gauti paramą projektams, kurie buvo paskelbti kaip finansuojami ES lėšomis, tuo tarpu ŽŪM buvo nusprendusi atimti jiems skiriamą paramą. Į Teismą kreipėsi 70 pareiškėjų, kurie laimėję visus Teismus pradėjo vystyti šiuos projektus, tuo tarpu atėjus laikui gauti paramą už šiuos projektus, vėl susidūrė su dirbtinomis kliūtimis, kuriomis galimai siekiama žlugdyti šių projektų plėtrą Lietuvoje.
„Valdinininkai ne tik žlugdo šiuos projektus, bet ir bando klaidinti visuomenę teigdami, kad paramos gavėjai gauna dvigubą finansavimą. Parama projektui skiriama skirtingiems tikslams: viena jų, ES struktūrinė parama, skiriama socialinių-ekonominių skirtumų tarp nevienodai išsivysčiusių regionų išlyginimui,  kad provincijos ūkininkas ar maža įmonė gautų finansavimą pradinėms investicijoms, dalį lėšų jėgainės pastatymui, ir galėtų konkuruoti su sėkmingai veikiančiom didmiesčių įmonėmis. Tuo tarpu fiksuotas tarifas apskritai skatina žaliąją energetiką, padeda įmonėms toliau vystyti veiklą ir išsilaikyti energetikos rinkoje. Bet koks dvigubos paramos ar rėmimo traktavimas turi būti notifikuotas valstybės viduje, o ne bandomas taikyti pasirinktiems projektams notifikavimui net neįsigaliojus. “, – sako S. Pikšrys.
Šiuo metu valstybė ne tik nevykdo pagal sutartį numatytų įsipareigojimų išmokėti paramą, vėluodama beveik pusę metų, bet ir toliau komplikuoja situaciją ruošdama įvairius poįstatyminius projektus, numatančius atimti galimybę naudotis jau seniai nusistovėjusiais elektros energijos supirkimo tarifais tiems verslo subjektams, kurie jau pasinaudojo kokia nors paramos forma ar ateityje planuojančiais ja pasinaudoti.
„ŽŪM savo abejotino teisėtumo veiksmais ir sprendimais kuria pavojingą precedentą – dėl to kentės ir kiti paramos gavėjai, gavę paramą net ir per Ūkio ministerijos ar Aplinkos ministerijos kuruojamas paramos programas. Pagal Vyriausybei ruošiamą teikti Aprašo dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos projektą, numatoma atimti galimybę naudotis jau seniai nusistovėjusiais elektros energijos supirkimo tarifais tiems verslo subjektams, kurie jau pasinaudojo kokia nors paramos forma ar ateityje planuojančiais pasinaudoti“, – sako advokatas Mindaugas Vaičiūnas.
Šiuo metu ES paramų, susijusių su elektros energijos gamyba, jau skirta daugiau nei 200 mln. litų, tad, jei iš tokių įmonių būtų atimta galimybė naudotis nustatytais tarifais, Vyriausybei priėmus teikiamą aprašą, ne tik žlugtų ne viena iš jų, bet ir šalies bankai neatgautų savo lėšų, suteiktų šioms įmonėms  kredituoti. Bendra nuostolių suma siektu maždaug pusę milijardo litų.
Tokią ES paramą jau ją gavusios bendrovės gali būti priverstos grąžinti tuo atveju, jei paramos neišmokėjimas naujiems pareiškėjams bus argumentuotas dvigubu rėmimu. Tarp šių bendrovių  yra AB “Šiaulių energija”, AB “Panevėžio energija”, AB”Grigiškės”, UAB “Utenos šilumos tinklai”.

Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas vis greičiau juda į priekį, nes prie jo vairo stojo puikiai japonų kultūrą pažįstantis, šešerius metus Japonijoje gyvenęs dr. Rimantas Vaitkus. Kadangi japonų korporacija „Hitachi“ į šį projektą žiūri labai rimtai, tikriausiai jis judės kur kas greičiau nei kiti Lietuvos energetikos projektai.
Apie būsimą atominę elektrinę Lietuvoje, apie jos statybas ir finansavimą išsakyta begalė nuomonių ir vertinimų, pripūsta daug miglos. Siekdamas daugiau aiškumo, „Veidas“ nusprendė pakalbinti VAE generalinį direktorių R.Vaitkų.

VEIDAS: Kaip sekasi derinti sutarties pasirašymo su japonų investuotoju „Hitachi“ dėl VAE projekto klausimus?
R.V.: Konkurso dėl VAE projekto eigai pakrypus tiesioginių derybų keliu, buvo gauti du pasiūlymai iš rimtų tarptautinių korporacijų – naujausių šios srities technologijų lyderių. Turint omenyje, kad parengti pasiūlymą – didžiulis darbas, tokių kompanijų interesas suponavo, jog projektas yra konkurencingas.
Kaip žinome, strateginiu investuotoju buvo išrinkta japonų kompanija „Hitachi.Ltd“ kartu su „Hitachi-GE Nuclear Energy“, kurios reaktorius bus statomas Lietuvoje. Pernai liepą, tik atrinkus strateginį investuotoją, pradėjome techninių darbų, reikalingų koncesijos sutarčiai parengti, etapą. Beveik 20 technologinių projektų mūsų ir „Hitachi“ specialistai užbaigė, ir dar praėjusiais metais buvo pasirašytas Lietuvos ir „Hitachi“ susitarimas dėl esminių koncesijos sutarties sąlygų.
Pastaruoju metu intensyviai dirbame juridiniais klausimais, toliau rengiama koncesijos sutartis. Ją Seimui planuojame pateikti per pavasario sesiją.
Tai nestandartinė koncesija, todėl sutarties pasirašymo laikas buvo pratęstas. Tačiau ilgiau užtrukti mes negalime, nes kiekviena papildoma savaitė kainuoja ir mums, ir investuotojams. Esame labai konkrečiai suplanavę visą darbų srautą.
VEIDAS: Ir anksčiau, ir dabar Visagino atominės elektrinės projekte neaiškiausias – finansavimo klausimas. Gal šiandien jau galite atsakyti, kas ir kokiomis dalimis finansuos naująją atominę elektrinę. Ir iš kur savąją dalį gaus Lietuva? Taip pat ar projekte dalyvaus latviai bei estai ir kaip pasiskirstys akcijos?
R.V.: Dėl finansavimo dalių iki šiol vyksta derybos. Kaip žinome, visiems labai svarbūs tiek projekto ekonominis aspektas, tiek tempai, tiek terminai. Lietuvos dalis projekte aiškiai įvardyta įstatymu – ne mažiau kaip 34 proc. projekto vertės. Kitų dalyvių įnašai vis dar derinami.
Koncesijos sutarties pagrindinių sąlygų sąvadas su strateginiu investuotoju pasirašytas gruodžio 23 d. O pokalbiai su estais ir latviais – kasdienis mūsų darbas. Nors ir norėtume aiškiai žinoti visas detales, kol kas tai neįmanoma. Galiu patikinti, kad turime tikrai gerus ir projektą remiančius bei konstruktyviai jį  vertinančius partnerius. Tai gerai, nes reikia aiškiai suprasti, jog čia investicija į Lietuvos projektą, nors prekė ir regioninė.
Planuojama, kad VAE projekto vertė neviršys 17 mlrd. Lt. Lietuvos dalis turėtų būti apie 5 mlrd. Lt. Žvalgomės visų įmanomų projekto finansavimo šaltinių. Tarptautinių korporacijų dalyvavimas projekte atveria galimybes naudotis pasaulio finansiniais instrumentais, pavyzdžiui, Amerikos, Japonijos importo ir eksporto draudimu. Matysime, kokius galime naudoti Europos finansinius mechanizmus. Galiu tik pasakyti, kad papildomo finansavimo galimybių yra, jos svarbios ir intensyviai nagrinėjamos.
VEIDAS: O kaip vertinate Lenkijos pasitraukimo iš projekto aplinkybes?
R.V.: Tai svarbus mūsų strateginis partneris, ypač energetikos srityje. Negalėčiau sakyti, kad toks Lenkijos sprendimas – nereikšmingas įvykis. Tikiuosi, po kurio laiko bendradarbiavimą su lenkais tęsime, nes jie pareiškė iš projekto pasitraukiantys tik laikinai.
Lenkijos dalyvavimas VAE projekte, manau, buvo naudingas abiem pusėms. Mums būtų gerai turėti investuotoją iš stiprios lenkų energetikos bendrovės PGE. O jiems, patiems plėtojantiems ambicingą naujų atominių elektrinių projektą, tai būtų naudinga patirtis. Branduolinės energetikos šalys vienos su kitomis dalijasi patirtimi branduolinės saugos, reguliacijos mechanizmų ir kitais klausimais.
VEIDAS: Norėtųsi sužinoti, kokios priežastys prieš porą metų privertė atsisakyti minčių apie du reaktorius naujoje Visagino atominėje elektrinėje. Ar elektrinė, valdanti vieną reaktorių, iš principo gali būti efektyvi ir konkurencinga?
R.V.: Privertė rinkos analizė. Atsižvelgiant į regiono valstybių pramonės plėtrą, senėjančių elektrinių eksploatacijos laiką, apskaičiuota, kad apie 2020-uosius reikės per 1000 megavatų instaliuotos galios, kas atitinka vieną mūsų reaktorių. Jei matysime, kad poreikiai didėja ir esame konkurencingi, kodėl gi ne, galbūt bus nuspręsta išnaudoti infrastruktūrą ir antrajam blokui. Mūsų projektas patrauklus tuo, kad turi veikiančią elektros energijos perdavimo tinklo sistemą.
VEIDAS: Esate japonų kultūros gerbėjas, pats ilgai gyvenote Japonijoje. Kiek ši Jūsų patirtis ir kalbos mokėjimas padeda bendraujant su būsimaisiais investuotojais?
R.V.: Japonijoje įgyta patirtis – tikrai didelis pranašumas. Bendraujant praverčia tam tikrų niuansų pajauta. Per šiuos metus dirbdamas su „Hitachi“ aš daugelį dalykų aiškinau kiek kitaip nei šios kultūros nepažįstantys mano kolegos, ir buvau teisus.
Siekiant sėkmingai bendradarbiauti, svarbu įgyti jų pasitikėjimą. Žinodami, kad tu myli tą šalį, jų elgesį vertini natūraliai, japonai ima vis labiau pasitikėti. Žinoma, norint išsiaiškinti tam tikrus niuansus, labai praverčia japonų kalbos mokėjimas.
Manau, kad per šį projektą Lietuva galėtų išlošti labai daug, ypač jei pavyktų išskleisti visą „Hitachi“ veiklos vėduoklę. Branduolinė energetika visame jų veiklos portfelyje sudaro tik apie 2–3 proc. Šios technologijos labai svarbios, tačiau „Hitachi“ – pasaulinio lygio inžinerinė kompanija. Lietuvai, kaip valstybei, plėtojančiai įvairias elektronikos technologijas, ji gali padėti plėsti ryšių, lazerių verslus, su radijo komponentais susijusias technologijas. Pagal japonų tradiciją, jie eina vieni kitų pramintais takais. Manau, kad „Hitachi“ kaip tik ir bus toks pirmtakas.
VEIDAS: Kaip Jūs apskritai vertinate atominės energetikos plėtrą Lietuvoje, kai senosios ES valstybės, ypač Vokietija, atsisako atominės energetikos, o, pavyzdžiui, skandinavai linksta prie elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių?
R.V.: Pasaulyje branduolinės energetikos technologijas plėtojančių valstybių sąrašas kinta nedaug. Vokiečių apsisprendimas – jų pačių reikalas. Vokietija, būdama turtinga valstybė, gali priimti daug nestandartinių sprendimų, tokių kaip gana naujų branduolinių reaktorių atsisakymas.
Jei Vokietija sustabdys visus atominius reaktorius, po 2020 m. pasijus elektros energijos trūkumas. Visi mūsų energetikos projektai paremti išsamia analize, kaip elektros rinka atrodys po 10–30 metų. Todėl ne tik nuspręsta statyti Visagino AE, bet kartu lygia greta plėtojami ir elektros jungčių projektai. Tai elektros jungtis per Estiją, kuri stiprinama iki 1000 megavatų. Jau baigiamas bandyti elektros kabelis į Švediją ir greitai prasidės jo gamyba. Tiesiama elektros jungties į Lenkiją pirmoji grandis, iki 2020 m. bus nutiesta ir antroji. Įvykdę šiuos projektus būsime sujungti elektros perdavimo tinklais tiek su Šiaurės valstybių zona, tiek su gana deficitine Lenkijos zona.
Jei Europos atmosferos taršos politika bus tokia pat griežta kaip iki šiol, padidinti mokesčiai suduos gana skaudų smūgį senosioms elektros gamybos technologijoms. Ateityje gali atsitikti taip, kad naujų regione statomų atominių elektrinių energiją panorės naudoti valstybės, dabar save laikančios alternatyvios elektros energijos gamybos šalimis.
VEIDAS: Ar šiuolaikinės atominės elektrinės tikrai nekelia pavojaus gyventojų saugumui? Juk kad ir kokios modernios technologijos buvo įdiegtos Japonų Fukušimos atominėse elektrinėse, be rimtų pasekmių neapsieita.
R.V.: Japonija yra sudėtingoje seisminėje zonoje. Be to, dėl žemės drebėjimo nukentėjo viena seniausių, prieš 40 metų statyta ir arčiausiai epicentro esanti elektrinė. Naujesni atominiai reaktoriai per žemės drebėjimą tiesiog sustojo, kaip ir numatyta tokiais atvejais.
Šiuolaikinės technologijos yra tikrai saugios. Dabartinius ir senus reaktorius vaizdžiai galima palyginti su senais ir naujais automobiliais. Šiuolaikinėse branduolinėse technologijose numatyta itin daug įvairių apsaugos sistemų, netgi apsauga, pavyzdžiui, nuo lėktuvo kritimo.
VEIDAS: Kai geopolitinė padėtis neapibrėžta, ar Visagino atominės elektrinės gaminama elektros energija bus konkurencinga, ar bus jos pirkėjų? Juo labiau kad atomines elektrines stato Rusija, Baltarusija. Ar galima tikėtis, kad pradėjus gaminti elektros energiją VAE, elektra mūsų šalies gyventojams atpigs?
R.V.: Visų Europos valstybių elektros energijos kainos yra reguliuojamos valstybės. Reikia atskirti gamybos kainą nuo galutinės vartojimo kainos. Elektros gamybos kainą nustato rinkos sąlygos, o galutinę kainą vartotojams sudaro tiek rinkos, tiek reguliuojama kainos dalis. Jei projekto dalyviai matytų, kad VAE gaminsimos elektros energijos kaina nekonkurencinga, jie projekte tiesiog nedalyvautų. Abejonių galėtų kilti, jei vieni statytume elektrinę, nes būtų politinė valia, kad mums jos tikrai reikia.
Kita vertus, kodėl suomiai, būdami tik pusantro karto didesni už mus, stato atominį bloką po bloko? Jie turi geras elektros perdavimo jungtis, tad elektros pirkėjų nesunkiai randa.
VEIDAS: Kaip apskritai vertinate Lietuvos energetikos politiką? Pastaruoju metu kylantys politiniai nesutarimai su lenkais leidžia abejoti ir energetikos projektų sėkme. Ar tikite, kad išties bus įgyvendinti strateginiai energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektai?
R.V.: Elektros jungties su lenkais projektas plėtojamas pagal planą. Iki 2016 m. laiko yra, nors kertiniai darbai atlikti. Naują liniją tiesti nėra paprasta, nes ji Lenkijoje driekiasi per parkus, valstybės saugomas teritorijas. Tačiau didelių bėdų nematau, su lenkų kolegomis dirbame iš tiesų konstruktyviai.
Ši Vyriausybė iškėlė tikrai ambicingus energetinės nepriklausomybės tikslus, tačiau matoma ir jų baigtis. Niekas neabejoja suskystintų dujų terminalo reikšme, tai galėtų sumažinti šildymo kainas. O elektros jungčių projektai leistų galų gale pasijusti visateisiais ES nariais.
Tai suprato ir senoji Europa, nes pagaliau sukurtas Baltijos energetikos rinkų integracijos planas, kurio esmė – nutiesti elektros ir dujų jungtis aplink Baltijos jūrą. Mūsų Vyriausybė laiku pradėjo šiuos projektus. Gal per mažai apie tai kalbame, nors, mano nuomone, svarbiau dirbti, o ne apie tai kalbėti.

Nepaisant didėjančio visuomenės nepasitikėjimo milijardus atsieinančiais energetikos projektais ir juos lydint galimų aferų šešėliams, energetikos pramonės verslininkai piešia šviesesnę Lietuvos dujų ir elektros sektorių bei šilumos ūkio ateities viziją.

Didžiausios šalyje inžinerinių konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva“ atstovai neabejoja, kad per ateinantį dešimtmetį turėsime energijos išteklių rūšių bei jų tiekimo šaltinių pasirinkimo įvairovę, jei tik politikai nesiblaškys ir laikysis užsibrėžtos strateginės krypties. Specialistai sako, kad patvirtintų projektų stabdymas būtų nenaudingas valstybei, o sąlygas mums ir toliau diktuotų didžiausia Rusijos naftos bendrovė „Gazprom“ bei vietiniai monopolininkai. Bet ar energetinė nepriklausomybė reiškia ne tik saugumą politiniu, ekonominiu bei aplinkosaugos požiūriu, bet ir mažesnę finansinę naštą gyventojams?

2015 m. tapsime Europos elektros energetikos dalimi

Jeigu energetikos pramonę įsivaizduotume kaip pyragą, tai, atsižvelgiant į valstybės viziją, iki 2020 m. jį kone lygiais gabalais dalytųsi į importuojamą, vietoje gaminamą branduolinę ir iš atsinaujinančių išteklių gaunamą energiją.

Švedų kapitalo įmonės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Aidas Vaišnoras primena 2009 m. ES priimtą Trečiąjį energetikos paketą, kuriame iškeltas tikslas – konkurencinga ir demonopolizuota energetikos rinka. Bet Lietuvai niekaip nepavyksta įveikti lėtinės įsigraužusio monopolio ir rytinio kaimyno diktato problemos. „Būtina diversifikuoti energijos šaltinius, kad ne tik galėtume integruotis į tarptautines rinkas, bet ir turėtume galimybę, netgi teisę rinktis energijos rūšis ir tiekėjus“, – pagrindinį tikslą išskiria A.Vaišnoras.

Specialistas teigia, kad bene svarbiausia integracijos į Europos rinką sąlyga – techninės priemonės, kuriomis galima būtų įsivežti ir eksportuoti energiją. Todėl dideliu postūmiu jis laiko elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją tiesimą. Mat įrengus elektros kabelį į Švediją bei elektros jungtį į Lenkiją Baltijos šalys susijungs su žemyninės Europos energetikos tinklais. Tad, pasak A.Vaišnoro, Lietuvos energetikos ūkiui strategiškai reikšmingi turėtų būti 2015-ieji, kai elektros jungtys „LitPolLink“ ir „NordBalt“ pradėtų veikti.

Taip pat įmonės „Sweco Lietuva“ atstovai pabrėžia elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europos energetikos sistema, prisijungiant prie UCTE (Union for the Coordination of the Transmission of Electricity), svarbą. Tokiu būdu Lietuva atsijungtų nuo Rusijos elektros energijos tinklo reguliatorių, su kuriais buvo susaistyta dar gūdžiu sovietmečiu, įsijungtų į bendrai koordinuojamą ir valdomą žemyninės Europos elektros energetikos sistemą.

Suskystintų dujų terminalo užtektų vieno

Kaip vienas energetinės priklausomybės šalinimo vaistų pateikiama ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo būtinybė – per jį būtų importuojamos suskystintos gamtinės dujos iš skirtingų šaltinių. Tačiau šią idėją aplipo nesutarimai ir rungtynės dėl įtakos, o kertiniu tapo klausimas, ar Lietuvai reikalingi du SGD terminalai – privatus ir biudžetą nusunksiantis valstybinis.

„Sweco Lietuva“, parengusi SGD terminalo, kurį Vyriausybė patikėjo įgyvendinti valstybės valdomai bendrovei „Klaipėdos nafta“, plėtros planą ir strateginių pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą, tvirtina, kad saugos požiūriu nepriimtina statyti du terminalus vieną šalia kito, be to, bendram poreikiui patenkinti visiškai užtektų vieno. Tačiau „Achemos grupei“ priklausantys valstybinio terminalo konkurentai AB KLASCO neketina atsitraukti.

Maža to, uostamiesčio gyventojus užvaldęs nerimas. Mat iškelta versija, kad Kiaulės Nugaros sala, greta kurios uosto akvatorijoje ketinama statyti valstybinį terminalą, gali nugrimzti. Tačiau projekto rengėjai užtikrina, kad geologiniu požiūriu ši vieta tikrai saugi, o dėl terminalo plėtros planų jokių paslapčių nėra. „Visa informacija viešai prieinama, nuolat rengiami susitikimai su visuomene. Gyventojai gali apsilankyti „Klaipėdos naftos“ interneto tinklalapyje, skaityti, rašyti laiškus, ir jiems tikrai bus paaiškinta, atsakyta į rūpimus klausimus“, – tikina A.Vaišnoras.

Energetikos konsultantai būgštavimus sklaido. „Terminalai statomi remiantis per dešimtis metų sukurtais pramoniniais ir saugumo standartais. Suskystintos dujos jūromis nuo 1964 m. buvo pergabentos maždaug trisdešimt tūkstančių kartų, bet nė vienos rimtos nelaimės neįvyko“, – pabrėžia „Sweco Lietuva“ viceprezidentas A.Vaišnoras.

Stambių energetikos projektų saugumą jis grindžia verslo logika, jog čia sukasi per dideli pinigai, kad būtų rizikuojama investicijomis ir reputacija. „Pats verslas, siekdamas save apsaugoti, daro viską, kad technologijos būtų kuo saugesnės. Nes įvykus avarijai viso tos rūšies verslo vertė sumažėja dramatiškai. Štai įvyko katastrofos Černobylio, Fukušimos elektrinėse, ir visa branduolinė energetika pasaulyje pakibo po klaustuku“, – pateikia pavyzdį pašnekovas.

Taupymas didintų konkurencingumą

Posakis, kad dėl visko kaltas lietuviškas klimatas, arba anekdotais virtę priekaištai Vyriausybei, kodėl pas mus vasaros tokios trumpos, nėra vien ironija. Juk, kaip pabrėžia A.Vaišnoras, gyvename tokioje klimato zonoje, kurioje daugiau nei pusę metų reikalingas šildymas. „Šildymo sezonas uždeda didelį krūvį visai šalies ekonomikai. Užuot kūrę darbo vietas, pridėtinę vertę, auginę ekonomiką ir skatinę eksportą, esame priversti leisti pinigus energijos ištekliams“, – aiškina „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.

Pasak jo, Vyriausybės ketinimas mažinti energijos sąnaudas ir kasmet padidinti galutinio energijos vartojimo efektyvumą 1,5 proc. yra svarbi konkurencingumo rinkoje pavara. Didžiausias potencialas įžvelgiamas gyvenamųjų namų ir viešojo sektoriaus pastatų bei šildymo sistemų renovacijos programose.

Be to, kaip primena „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius, Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, teks iššūkis spręsti vis didėjančios gyventojų koncentracijos miestuose problemas. „Statistikos duomenys rodo, kad planetoje žmonės kraustosi gyventi į miestus neįtikėtinais tempais. Todėl, norint sukurti tvarios ir modernios visuomenės paveikslą, reikia galvoti, kaip skirtingos energijos rūšis jungti į bendrą sistemą ir išnaudoti ją pačiu optimaliausiu būdu. Čia didelį vaidmenį turės atlikti savivaldybės“, – mintimis apie galimas permainas dalijasi A.Abromavičius.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę kalbama kone dvidešimtmetį, tačiau iš tikrųjų iki tos nepriklausomybės dar labai toli. „Gazpromui“ už dujas ir toliau kasmet sumokame po 2,5 mlrd. Lt. Tiesa, pastaruoju metu lyg ir esama ženklų, kad šioks toks lūžis įvyks, bet lengviau atsikvėpti galėsime tik 2014-ųjų pabaigoje. Apie energetikos ūkio aktualijas ir apie gruodžio pabaigoje žadėtą sutartį su „Hitachi“ dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje kalbamės su energetikos ministru Arvydu Sekmoku.

VEIDAS: Daug kartų skelbta, kad sutartis su „Hitachi“ dėl atominės elektrinės statybos bus pasirašyta iki Naujųjų metų arba pirmosiomis sausio dienomis. Tai ar bus toji sutartis?
A.S.: Pastaruoju metu sutarties pasirašymo terminą šiek tiek patikslinau sakydamas, kad tai bus padaryta metų sandūroje. Laukiame regioninių partnerių konkretaus apsisprendimo, kokia dalimi jie dalyvauja atominės elektrinės statyboje. Tai sužinoti turėtume maždaug per mėnesį. Vos tik gavę šią informaciją galėsime sparčiai pajudėti sandorio pasirašymo link.
Praėjusią savaitę buvau susitikęs su „Hitachi“ prezidentu Hiroaki Nakanishi ir gavau patikinimą, kad mūsų visų tikslas – pasirašyti koncesijos sutartį. Esu įsitikinęs, kad koncesijos sutartį ir visas kitas su atominės elektrinės statyba susijusias sutartis, kaip visą paketą, Seimui teiksime tvirtinti jau 2012 m. pavasario sesijoje.
VEIDAS: Kaip ir kokiomis dalimis bus finansuojama naujos atominės elektrinės statyba? Kiek dėl to brangs elektra Lietuvos gyventojams? Ar mūsų elektrinėje pagaminta elektros energija bus konkurencinga, turint omenyje, kad statomos analogiškos jėgainės Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje?
A.S.: Sutarta, kad Lietuva turi užtikrinti 34 proc. viso projekto vertės finansavimą. Kiek prisidės kiti projekto dalyviai, kaip minėjau, turėtų paaiškėti per mėnesį. Mes suteikiame statybos aikštelę, visus priešprojektinius pasiūlymus, intelektinį potencialą.
Pastebima, kad, didėjant elektros energijos pasiūlai, jos kaina vartotojams mažėja. Dėl staiga sumažėjusios pasiūlos 2010 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvoje elektros kaina šoktelėjo daugiau kaip 30 proc. Savo elektros energijos generavimo šaltinių turėjimas rinkai duos impulsą mažinti elektros kainą vartotojams. Be abejo, mes priklausysime Europos elektros rinkai, kuri diktuos kainas vartotojams.
Galutinių skaičių, kiek projektas keis elektros energijos kainą, nėra, bet, pagal dabartinius vertinimus, atominėje elektrinėje pagaminsimos elektros kaina turėtų būti mažesnė nei prognozuojama rinkos kaina.
VEIDAS: Naujausiais Jūsų duomenimis, ar iš projekto nepasitrauks latviai? Ar išlieka kiti partneriai?
A.S.: Latvijos prezidentas visai neseniai patvirtino, kad latviai projekte ketina dalyvauti. Estai tai jau seniau yra pareiškę. Lenkai kol kas neatsitraukė, nors neišreiškė ir tvirto pritarimo. Matyčiau lenkų suinteresuotumą projektu, ypač po 2016 m., kai jiems reikės spręsti, ką daryti su anglimis kūrenamomis katilinėmis dėl didelės CO2 taršos. Tuomet prireiks importuoti elektrą ir, atrodo, iš ES šalies. Vokietijoje, kaip žinome, atominės elektrinės uždaromos. Taigi dalį poreikio galėtų tenkinti ir Visagino atominė elektrinė.
VEIDAS: Latviai užsimena, kad arba suskystintų dujų terminalas statomas pas juos, arba jie blokuoja elektros dažnių suderinimą su ES. Ką mes darysime?
A.S.: Per neseniai vykusį premjerų susitikimą Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis nebekėlė šio klausimo ir nebesiejo Visagino projekto su jų gamtinių dujų terminalo projektu. Manau, kad tai buvo tam tikras neapsižiūrėjimas iš Latvijos pusės, nes jau anksčiau buvo aiškūs premjerų susitarimai dėl visų projektų, taip pat ir dėl sinchroninio prisijungimo prie ES elektros sistemos. Galų gale tai jau buvo suderinta Baltijos energijos rinkos ir jungčių plane (BEMIP). Numatyta, kad bus atliekama bendra Europos Komisijos studija, kur toks terminalas galėtų būti statomas.
Su kolega estų ministru matome tam tikrus Latvijos privalumus. Pirmiausia – Inčukalno požeminę gamtinių dujų saugyklą. Bet šiuo atveju turime įvertinti ir pasirengimą dujų rinkai. Mes patys statome nedidelį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, kurį turime baigti iki 2014 m. Pagal ES Trečiojo energetikos paketo dujų direktyvą iki tų metų privalome užtikrinti dujų tiekimo, skirstymo ir perdavimo veiklų išskaidymą. Taigi abi datos sutampa. Jaučiame tam tikrą „Gazpromo“ siekį išlaikyti pozicijas regione ir būtent dėl to privalome turėti alternatyvą. Be Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo dujų rinka neįmanoma, taigi neįmanoma ir objektyvi dujų kaina.
VEIDAS: Visos Europos karas prieš „Gazpromą“ prislopo. Pastaruoju metu girdėti kai kurių gana įtakingų ES pareigūnų pareiškimų, kad Trečiąjį energetikos paketą „Gazpromui“ reikėtų taikyti lanksčiai. Ar tai reiškia, kad Lietuva irgi keis savo poziciją ir ši švelnės?
A.S.: EK pozicija išlieka nepakitusi: visi ES teisės aktai turi galioti ir valstybėse narėse. Jei padarytas sprendimas dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo, jis turi būti vykdomas. Dėl principinių dalykų atsitraukimo nėra, tačiau pačios šalys renkasi, kokiomis priemonėmis ir kaip greitai tai turi būti įgyvendinta. EK laikosi ir kitos pozicijos, kad akcininkų bei investuotojų teisių taip pat turi būti paisoma. ES energetikos komisaras Guenteris Oettingeris išreiškė paramą Lietuvai, bet kartu mes turime surasti visas puses tenkinantį kompromisą.
VEIDAS: Nors buvote įsitikinęs, kad pagrasinus Rusijai tarptautiniu arbitražo teismu „Gazpromas“ sumažins gamtinių dujų kainą, tačiau taip neįvyko. Ar nemanote, kad pasikarščiavote ir padarėte meškos paslaugą Lietuvai, nes mums tiekiamų dujų kaina yra didžiausia Europoje?
A.S.: Mes padavėme į teismą „Lietuvos dujas“, nes buvo įtarimų, kad bendrovės vadovybė tinkamai neatstovavo įmonės interesams. Tai jau praeinančių metų istorija. Savo ruožtu EK pradėjo tyrimą, kuris, manau, atsakys į esminį klausimą, kiek pagrįsta „Gazpromo“ tiekiamų dujų kaina Lietuvai, Latvijai ir kitoms valstybėms.
„Gazpromas“ irgi bandė duoti Lietuvą į arbitražo teismą. Pirmas bandymas nepavyko. Antras, jau sėkmingas bandymas reiškia tai, kad „Gazpromas“ padavė Lietuvą į arbitražą būtent dėl teismo su „Lietuvos dujomis“. Tai nėra susiję nei su Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimu, nei su dujų kaina.
Manau, kur kas perspektyviau mums ir „Gazpromui“ sėsti prie derybų stalo. Mes ir toliau atviri kalbėtis su „Gazpromu“ tiek dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo, tiek dėl objektyvios dujų kainos Lietuvai. Norėtume įrodyti, kad susitarti ne tik galima, bet ir naudinga. Turiu tam tikrų požymių, kad „Gazpromas“ irgi nusiteikęs derėtis.
VEIDAS: Strateginiai energetikos projektai juda labai iš lėto. Jūsų nuomone, ar tai lemia paprasčiausias nesuinteresuotumas, ar politinės valios stoka, ar prasta energetikos srityje dirbančių valstybės tarnautojų kvalifikacija?
A.S.: Tiesiog reikėjo keleto impulsų. Kai buvo įsteigtas „Leo LT“, visuomenė pamatė pelno siekimą jos sąskaita. Taigi vienas impulsas buvo peržiūrėti, ar išties monopolinės struktūros neturėtų būti kontroliuojamos valstybės. Antras impulsas – Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas. Trečias – pati visuomenė per rinkimus aiškiai parodė, kad laukia permainų, ir tai buvo impulsas politinei valiai atsirasti. Politiškai ir ekonomiškai jau esame ES dalis, tačiau energetikos srityje vis dar trypčiojame Rytų kaimynės bendrabutyje. Tendencija buvo natūrali, bet gaila, kad ji nepasireiškė anksčiau nei po 20 metų.
VEIDAS: Kaip sekasi derėtis Briuselyje dėl Ignalinos AE uždarymui skirtų lėšų padidinimo?
A.S.: Kad Ignalinos AE uždarymo darbai gerokai vėluoja, kelia susirūpinimą ne tik mums, bet ir EK. Europos energetikos komisaras išdėstė poziciją, kad galima svarstyti apie finansavimo padidinimą, jei išties bus pasiekta pažanga. Ir mūsų, ir jų interesas sutampa – kuo greičiau ir kuo mažesnėmis lėšomis uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Lietuva paprašė 800 mln. Lt, šiandien skirta per 200 mln. Lt. Iki kritinės datos, 2030 m., dar turime laiko susitarti dėl protingos uždarymo kainos bei dėl darbų atlikimo teminų.
VEIDAS: Kiek šiuo metu pasistūmėję didieji energetinę Lietuvos nepriklausomybę garantuojantys projektai?
A.S.: Gruodį įvyks dar vieni „NordBalt“ jungties kabelio bandymai, kaip jis išlaiko elektros įtampos apkrovas bei užtikrina numatyto galingumo srovės perdavimą. Sausį jau turėtų būti pradėti gaminti šimtai kilometrų į Švediją vesiančio elektros kalbelio. Su lenkais pasiekti visi principiniai susitarimai dėl „LitPolLink“ elektros jungties. Abu projektai išspręsti politiniu lygiu, belieka jų techninis įgyvendinimas. Planuojama, kad srovė jungtimis bus paleista 2015 m., kaip ir buvo numatyta.
Jau baigiamas statyti Elektrėnų šiluminės elektrinės devintasis blokas. Netrukus bus atlikti pirmieji bandymai, kitų metų pabaigoje blokas jau pradės veikti. Turėsime savo elektros energijos generatorių, kad apsidraustume nuo elektros energijos importo peripetijų. Šiuo metu iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminame 16 proc. visos elektros energijos. Iki 2020 m. pasieksime, kad būtų gaminama 21 proc.
„Lietuvos dujoms“ jau atvertas kelias statyti dujų jungtį Jurbarkas–Klaipėda, kad būtų prie ko prijungti suskystintų dujų terminalą. Greitai konkurso būdu bus nuspręsta, kas statys specialų terminalo laivą. Taigi iki 2014 m. gruodžio 3 d. visus darbus spėsime atlikti. Galiu garantuoti, kad strateginiai energetikos projektai vyksta pagal planą.

„Nėra lengva, tačiau tenka pripažinti karčią tiesą – aplinkosauginis judėjimas, kuriam aš priklausau, planetos gyvybinei pusiausvyrai padarė daugiau žalos, nei visi tie, kurie neigia klimato pasikeitimus“, – Didžiosios Britanijos dienraštyje „The Guardian“ teigė aplinkosaugininkas George Monbiot.

Reaguodama į žaliųjų reikalavimus, Vokietija uždarys savo atomines elektrines ir į atmosferą iki 2020-ųjų papildomai pateks 300 milijonų tonų anglies dvideginio. Tai – beveik toks pats kiekis, kiek visa Europa sutaupė po to, kai įsigaliojo ES Efektyvaus energijos vartojimo direktyva. Kitos šalys taip pat ketina atsisakyti atominės energetikos.
Pasak aplinkosaugininko, šiuos sprendimus galima laikyti viduramžiško požiūrio į mokslą ir technologijas išdava. „Žalieji dėl daug ko yra teisūs, tačiau jų požiūris į atominę energetiką dažnai yra paremtas prietarais ir išsigalvojimais“, – pripažino G. Monbiot.
Prieš dvi savaites laikraštis „Guardian“ rašė apie daktaro Chriso Busby darbus. Buvo išsiaiškinta, kad jis Japonijoje reklamavo nuo radiacijojs neva saugančias tabletes ir testus, kuriuos mokslininkai pripažino beverčiais. Atskleista ir tai, kad šis daktaras prašė siųsti aukas neva „Fukušimos vaikams“ į savo fondo, registruoto Velse, sąskaitą. Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnybos prašymu mokslininkai išnagrinėjo daktaro teiginius, kad šiaurės Velse pastebėtas susirgimų leukemija židinys ir nustatė, kad šis teiginys paremtas klaidinga statistika. Dar blogiau -  mokslininkai parašė, kad „neteisingi duomenys buvo parenkami sistemingai“. Kol nepasirodė straipsnis, Ch. Busby dirbo kaip Žaliųjų partijos patarėjas radiacijos klausimai. Jo „atradimai“ ir šiandien cituojami aktyvistų, kurie pasisako prieš branduolinę energetiką.
Praėjusią savaitę „New York Times“ žinoma atominės energetikos kritikė Helen Caldicott parašė straipsnį, kuriame vėl tvirtinama, kad „dėl avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmių jau mirė daugiau nei milijonas žmonių“. Tačiau „studija“, kuria paremtas šis teiginys iš tikrųjų apibendrino visas įmanomas mirtis tame regione ir, savaime aišku, susiejo jas su Černobylio incidentu, tame tarpe net ir mirtis nuo kepenų cirozės.
Kokia gi galėtų būti mirties nuo cirozės priežastis? Aišku, Černobylis. Šiais metais man teko susitikti Caldicott ir aš paklausiau, koks yra mokslinis šio „milijono mirčių“ pagrindimas, ir ji neturėjo ką atsakyti. Tokios studijos nepagrįstos tikrais faktais, tačiau žalieji ir toliau skleidžia legendą apie „milijoną žuvusių“…
Protestuotojai prieš atominę energetiką jau sukūrė ne mažiau mitų nei kreacionistai, skiepų neigėjai, natūralios medicinos šalininkai ir tie, kurie neigia klimato atšilmą. Daugeliu atveju, šie atradimai yra padaromi priešingu būdu nei moksliniai – žmonės susigalvoja išvadas, o paskui prie jų „pritempinėja“ įvairius faktus ir įrodymus.
Dažnas aplinkosaugininkų argumentas – radioaktyviosios atliekos ir jų sandėliavimas bei saugojimas. Bet ar tai tikrai yra atliekos? Ar jų negalima panaudoti? Aplinkosaugininkas Tomas Blees parašė knygą „Receptas planetai“ („Prescription for the Planet“), kurioje atskleidė naujas galimybes naujai pastatytose atominėse elektrinėse naudoti senų ir jau uždarytų elektrinių paliktą panaudotą kurą, tad viskas netolimoje ateityje…
Žmonėms tai būdinga – kai jie suvokia padarę didelę klaidą, pradeda ieškoti visokių priežasčių tai pateisinti, vietoj to, kad pripažintų suklydę ir nekartotų tokias skaudžias pasekmes turinčių klaidų. Pats laikas ištaisyti klaidą, bent jau čia, Britanijoje. Aplinkosaugininkų judėjimas turi atsisakyti visų kvailų ir faktais neparemtų kalbų apie atomą ir remtis moksliniais argumentais. Juk branduolinė energetika atitinka svarbiausius aplinkosauginius principus – vartoti mažiau, panaudoti dar kartą, perdirbti.

Šių metų pradžioje Europos Parlamentas ir Europos Taryba priėmė sprendimą, kuriuo tarpvalstybiniams ES narių susitarimams energetikos srityje numatomas ketimosi informacija mechanizmas. Sprendimui įsigaliojus nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybės narės privalės informuoti Europos Komisiją apie visus turimus ir naujus susitarimus energetikos srityje.

Iki šiol dvišalių sandorių, kurie neprisideda prie bendros ES energetikos rinkos kūrimo, problema yra sprendžiama gana neveiksmingai, nes problemos dėl neatitikimo ES teisės aktams bei politinėms nuostatoms tampa matomomis tik tada, kai sutartys tarp šalių jau yra pasirašytos ir ratifikuotos. Užginčijus šias sutartis ES lygiu, valstybės narės turi iš naujo leistis į sudėtingas derybas su energetinių išteklių tiekėjais. Nuo šiol valstybės narės privalės teikti informaciją nuo pat derybų pradžios, todėl bus galima užtikrinti žalingų sandorių prevenciją.

Labai svarbu tai, kad valstybės narės nuo 2012 m. galės prašyti Europos Komisijos atstovų dalyvauti derybose, kai bus sprendžiami tarpvalstybiniai klausimai susiję su naftos, dujų ar elektros tiekimu. Tai ypač naudinga mažosioms, energetiškai priklausomoms nuo trečiųjų šalių valstybėms, kurios dėl savo padėties turi labai silpnas derybines pozicijas.

Noriu pabrėžti, kad iki pasiekiant šį susitarimą, dėl jautrios informacijos apie derybas energetikos srityje atskleidimo buvo ne kartą diskutuojama EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete (ITRE). Tai buvo gera proga mums, energetiškai izoliuotų Baltijos šalių atstovams, išdėstyti savąją problematiką ir pasiekti, kad ji būtų atspindėta galutiniame dokumente.

Susitarimas teikti informaciją apie energetinius sandorius yra svarbus žingsnis į priekį, įgyvendinant dar labai naują, tik su Lisabonos sutartimi atsiradusią, bendros energetikos rinkos koncepciją. Įgyvendinant šią koncepciją, tiek valstybių narių, tiek bendrai visos ES laukia dar daug iššūkių, pradedant trečiojo energetikos paketo teisės aktų įgyvendinimu bei trūkstamų infrastruktūros objektų statybomis.

Kaip rodo kai kurių didžiųjų ES šalių lyderių retorika, trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas dar nėra visiškai apsaugotas nuo politinio spaudimo iš trečiųjų šalių. Susirūpinti verčia vieši pareiškimai, kad ateityje gali tekti dar grįžti prie trečiojo paketo nuostatų, galimai ieškant nuolaidų trečiųjų šalių energetinių išteklių tiekėjams.

Informacijos atskleidimas ir keitimamsis energetikos srityje yra labai svarbus ir savalaikis sprendimas, tačiau, akivaizdu, kad užtikrinti ryškių pokyčių energetikoje jis negali. Kitas ES žingsnis, siekiant bendros energetikos politikos įgyvendinimo, turėtų būti energetinių išteklių pirkimas ES mastu, kas leistų ženkliai sumažinti energetinių išteklių kainas rinkoje ir leistų jomis pasinaudoti mažųjų šalių, pavyzdžiui, Baltijos valstybių vartotojams.

Mažoji vėjo, saulės, hidro energetika gali būti visiškai nebevystoma Lietuvoje, nes Energetikos ministerija teikia Vyriausybei Aprašo projektą, numatantį kaip nustoti remti projektus, jau gavusius ar ateityje gausiančius ES paramą vėjo ar hidroelektrinių statybai, mano paramos gavėjai.

Pasak žaliosios energetikos vystytojų, priėmus tokį aprašą, iškyla reali grėsmė visiems projektams netekti ES paramos. Šiuo metu Žemės Ūkio Ministras yra patvirtinęs paramos teikimą keliolikai tokių projektų, bet bebaigiantys juos įgyvendinti rengėjai negauna pagal  paramos sutartis jiems priklausančių lėšų.
„Mažoji vėjo, saulės, hidro energetika būtų visiškai nevystoma, nes be paramos tokie projektai galėtų atsipirkti tik per 15-17 metų. Maža to, tai liečia visus projektus, kurių pagrįstumas jau kartą apgintas teismuose šiemet, kovojant su Žemės Ūkio Ministerija. Susidaro įspūdis, kad valdininkai skersai stoja alternatyviai energetikai ir daro viską, kad Lietuva liktų savotiška atsilikelė šioje srityje. Tokia valdžios pozicija yra labai ydinga“, – sako bendrovės „Eglitana“ vadovas Gytis Radžiūnas.
Su jo vadovaujama bendrove Nacionalinė Mokėjimo Agentūra(NMA) dar 2011 m. birželio mėnesį pasirašė sutartį dėl daugiau nei 1 mln. Lt ES paramos lėšų išmokėjimo vėjo elektrinei statyti. UAB „Eglitana“   pastatė vėjo elektrinę, pradėjo gaminti ir pardavinėti elektros energiją ir paprašė NMA išmokėti paramos lėšas. Lėšos pagal sutartį turėjo būti pervestos rugsėjo mėnesio pradžioje, tačiau jos paramos gavėjo taip ir nepasiekė.
„Nesu gavęs nei lito nors jau turėjau gauti viską. Maža to, esu pakraupęs valdininkų atsikalbinėjimu. NMA nuomone, turiu atsisakyti supirkimo tarifo, galiojančio vėjo elektrinėse pagamintai elektros energijai supirkti. Tai yra visiška nesąmonė, nes jeigu tai būtų tiesa, tarifo už elektos energijos kWh turėtų atsisakyti visos įmonės, gavusios ES paramą kogeneracinėms elektrinėms, visi vėjo elektrinių parkai, gavę INVEGA paramą banko palūkanų daliniam kompensavimui“,- sako jis.
Šiuo metu tokių paramų jau išmokėta daugiau nei 200 mln. litų, tad jei iš tokių įmonių būtų  atimta galimybė naudotis nustatytais tarifais, ne tik žlugtų ne viena iš jų, bet ir šalies bankai neatgautų savo lėšų, suteiktų šioms įmonėms  kredituoti.
Lietuvos Vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus Sauliaus Pikšrio teigimu, Vyriausybei teikiamas Aprašas tik dar kartą patvirtina šalies valdininkų siekius bloginti sąlygas sparčiai alternatyvios energetikos plėtrai Lietuvoje ir kenkia pačiai valstybei.
„Žmonės rengia projektus, jų teisėtumą yra priversti ginti teismuose, vėliau pasistato jėgaines ir kreipiasi jiems priklausomos ES paramos, o atsakymą gauna neigiamą ir visai nepagrįstai. Maža to, Energetikos Ministerija parengia dokumentų aprašą, kuris vietoj to, kad skatintų tokios energetikos plėtrą, ją stabdo. Tai sunkiai logiškai paaiškinama ir gresia dar vienais nuostoliais valstybei, jei prasidės bylinėjimaisi su valstybe“,- sako Saulius Pikšrys, Lietuvos Vėjų elektrinių asociacijos vadovas.
Paramos gavėjų teigimu, Vyriausybei artimiausiu metu priėmus tokį Aprašo projektą būtų panaikintos bet kokios galimybės naudotis nustatytais tokioms elektrinėms elektros energijos supirkimo tarifais, o tokios tvarkos įtvirtinimas Vyriausybės nutarimu galutinai pribaigtų visą judėjimą dėl ES paramos lėšų šiems  projektams, tuo tarpu paramos projektus rengusios įmonės įgytų visas galimybes dėl milijoninės žalos bylinėtis teismuose.
2009 ųjų metų rugpjūtį Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija saulės, vėjo ir vandens jėgainių statybą ir renovaciją priskyrė prie remtinos veiklos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones “Parama verslo kūrimui ir plėtrai” ir “Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos”. Tuo metu ministerijos pareigūnai visomis išgalėmis skatino pasinaudoti Europos Sąjungos parama, skirta žaliosios energijos projektų vystymui.

Praėjusių metų spalio pradžioje ŽŪM ir jai pavaldi Nacionalinė mokėjimų agentūra atmetė beveik 200 projektų, pagal kuriuos buvo planuojama statyti arba renovuoti vėjo, vandens ar saulės jėgaines Lietuvos kaimo vietovėse. Projektų atmetimą buvo bandoma motyvuoti tuo, jog neva negalima prognozuoti elektros energijos supirkimo kainų penkerių metų laikotarpiui, todėl neįmanoma nustatyti projektų ekonominio gyvybingumo.

Dėl šio sprendimo į teismą kreipėsi apie 70 žaliosios energetikos vystytojų. Visi pareiškėjai laimėjo bylas prieš žemės ūkio ministeriją ir jų projektai buvo grąžinti persvarstymui NMA, po kurio projektų rengėjai sulaukė palankaus ŽŪM sprendimo. Nepaisant to, projektus iki galo vystyti ryžosi tik dalis visų pareiškėjų, kuriems ES paramos skyrimą šiuo metu bando sutrukdyti Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija.

Vokietija nusprendė eiti kitokiu keliu, nei ėjo iki šiol: ateityje ji mažins energijos suvartojimą, o ne didins energijos gamybos apimtis. Apie tai, kaip ji tai darys, kalbamės su vienos didžiausių šios šalies elektros prietaisų gamintojų bendrovės “Stiebel Eltron” valdybos nariu dr. Ulrichu Stiebeliu.

VEIDAS: Vokietija ketina tapti Europos lydere energijos taupymo srityje. Iki 2022 m. šalis ketina atsisakyti atominių elektrinių, bet neplanuoja didinti suvartojamų dujų kiekio. Kaip prie to bus einama?
U.S.: Kelias buvo ilgas, ir tai, kuo gyvename dabar, buvo nulemta įvairių aplinkybių dar praėjusiame šimtmetyje. Raidą galėčiau papasakoti pasitelkdamas bendrovės, kuriai vadovauju, pavyzdį.
Šią bendrovę po Pirmojo pasaulinio karo įsteigė mano tėvas. Tuo metu elektra pasiekė gyvenamuosius namus, tad pirmieji bendrovės gaminiai buvo buitiniai elektros prietaisai. Maždaug 1970-aisiais, kai elektra buvo dar palyginti brangi, išpopuliarėjo šiluminiai siurbliai, tad pradėjome masinę jų gamybą.
8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje jų paklausa Vokietijoje sumažėjo, nes plėtėsi atominių elektrinių tinklas, elektra pigo, tad imta manyti, kad vandenį bus galima šildyti naudojant elektros energiją. Bet vėliau vėl ėmė populiarėti energijos taupymo idėjos. Pamažu atsirado įstatymų, numatančų, kad namai turi būti pasyvūs, turėti geresnę izoliaciją, sandarius langus, naudoti mažiau energijos šildymui.
VEIDAS: Kiek laiko prireikia pereiti nuo įprastų prie energiją taupančių namų statybos, kad tai taptų visuotinai pripažįstama?
U.S.: Prireikia vidutiniškai 12–20 metų, kad visa pramonė persitvarkytų. Atsiradus technologinių naujovių reikia laiko, kad pasikeistų ir priemonės, ir mąstymas. Ypač sunku įtikinti statybų bendroves, nes statyti pasyvius namus ne tik brangiau, bet ir sudėtingiau, o statybos specialistai turi būti puikiai parengti.
VEIDAS: Kiek energiją taupančių namų šiuo metu yra Vokietijoje?
U.S.: Vokiečiai yra pastatę 70 tūkst. pasyvių namų: 50 tūkst. – Vokietijoje, o kiti pastatyti užsienyje. Beje, pasyvių namų skaičius nuolat svyruoja. Tarkime, 2000-aisiais įvedus eurą gyventojai pasijuto finansiškai nesaugūs, tad ėmė labai taupyti ir naujų pasyvių namų paklausa gerokai sumažėjo. Paskui paklausos svyravimas priklausė nuo valstybės paramos.
VEIDAS: O kokia pasyvių namų plėtra kitose šalyse?
U.S.: Lengviausia man vertinti pagal šiluminių siurblių paklausą. Pavyzdžiui, Švedijoje ji yra pastovi jau kelis dešimtmečius. Prancūzijoje – tokios pat problemos kaip ir Vokietijoje. Ten irgi buvo taikomos mokesčių lengvatos, vėliau jos buvo sumažintos, vėl padidintos.
Dar kitoks Suomijos pavyzdys. Ten šiemet bus pastatyta iki 15 tūkst. pasyvių namų. Suomiai išsikėlę tikslą iki 2017-ųjų šalyje turėti milijoną šiluminių siurblių, nors dabar jų tėra 400 tūkst.
VEIDAS: Tokiems užmojams reikalingas ir gyventojų palaikymas. Ar visur jie vienodai sąmoningi?
U.S.: Viskas priklauso nuo kainos. Šalyse, kuriose viena kilovatvalandė elektros energijos kainuoja santykinai nebrangiai, šiluminiais siurbliais ypač domimasi. Bet vos atpinga nafta, vėl imama dvejoti. Žinoma, svarbios ir taupymo, ekologinės idėjos, tačiau vis tiek galiausiai viską lemia sąskaita.
VEIDAS: Kas labiausiai žmonių mąstymą pakeitė Vokietijoje?
U.S.: Iš pradžių viešoji nuomonė buvo priešiška viskam, kas susiję su elektra, tad netgi pasyvieji namai vertinti skeptiškai, nes šiluminiai siurbliai juk naudoja elektros energiją. Tokia baimė buvo susijusi su atominėmis elektrinėmis. Tačiau dabar viskas apsivertė – elektra tampa atsinaujinančiu šaltiniu. Daugybė žmonių ėmė naudoti saulės baterijų sistemas, vėjo jėgaines, kurių dabar šalyje yra per 30 tūkst. Daug žmonių naudoja tiek atsinaujinančią, tiek iš elektros tinklų gaunamą elektrą.
VEIDAS: Vokietijos vyriausybė apsisprendė apskritai uždaryti atomines elektrines ir pažadėjo, kad dėl to energijos stygiaus ateityje Vokietija nepajus, nes 2020-aisiais, padaugėjus pasyvių namų, bus suvartojama mažiau energijos nei dabar. Ar tokie planai nėra utopija?
U.S.: Ši programa vadinama EnEV (Energijos taupymo reguliavimas). Tai reikalavimai, keliami pastatams: kiek energijos jie gali suvartoti, koks jų apšiltinimas privalo būti ir pan. Viskas būtų gerai, ypač kai kalbama apie naujas statybas. Tačiau kyla svarbiausias klausimas: o kaip bus su senais namais ir ar galima priversti senų namų, kurie Vokietijoje sudaro bene 90 proc. visų pastatų, savininkus juos renovuoti savo lėšomis?
Išeitis yra valstybės parama, ir jokiu būdu ne prievartinė. Kitaip tariant, programa veiks, jei valdžia namo savininkui pasiūlys paramą renovuojant statinį ir paragins, bet ne privers jį tai padaryti.
VEIDAS: Koks, Jūsų manymu, idealus skirtingų energijos šaltinių santykis Europos Sąjungoje? Kokią dalį turėtų sudaryti atsinaujinantys energijos šaltiniai, kokią – tradiciniai?
U.S.: Pagal Vokietijos nacionalinę programą, kurią yra parengusi Aplinkos ministerija, bet kuriai dar nėra pritaręs nė vienas politikas, iki 2050 m. atsinaujinantys šaltiniai sudarys neva 100 proc. Ar tai realu? Tai labai priklauso nuo valstybės politikos, resursų ir išgalių.
VEIDAS: Vis dėlto už atsinaujinančių šaltinių energiją vartotojams teks mokėti brangiau, taigi reakcija nebus palanki.
U.S.: Jau dabar kas mėnesį vartotojai gauna sąskaitą, kurioje yra atskira eilutė už atsinaujinančių šaltinių energiją. Per metus vokiečiai už tai sumoka 10 mlrd. eurų, nes per pastaruosius penkerius metus šalyje pastatyta labai daug saulės baterijų. Gyventojai jau dabar sako, kad jų per daug, ir reikalauja nebedidinti šių baterijų skaičiaus, nes išlaidos gula ant jų pečių. Tarkime, aš per metus už elektros energiją sumoku tūkstantį eurų, iš kurių 3 proc. keliauja į biudžetą už atsinaujinančius šaltinius. O kadangi Vokietija gali gauti daug pigių dujų iš Rusijos, gyventojai nepatenkinti.
Iš esmės kiekvienas naujas įstatymas virsta nauja eilute sąskaitoje, tad būtina motyvuoti gyventojus, o valdžiai labai gerai apskaičiuoti, kokiu tempu pereiti prie atsnaujinančių šaltinių.

Energetikos požiūriu Lietuva iš esmės tebėra buvusios Sovietų Sąjungos dalis, tačiau artimiausi keleri metai turėtų būti lemiami tampant Europos sistemos dalimi. Ar esminiai elektros energetikos projektai bus baigti laiku ir kokią įtaką jie turės elektros tarifams? Apie tai kalbamės su Lietuvos elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ generaliniu direktoriumi Virgilijumi Poderiu. Iki šių pareigų jis taip pat dirbo energetikos srityje – buvo naujos Visagino atominės elektrinės projekto ekonomikos direktorius, vadovavo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, buvo „Leo LT“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

VEIDAS: Prieš porą mėnesių atsistatydinant energetikos viceministrui Romui Švedui pasigirdo versijų, kad jam postą kainavo ir stringantys strateginiai energetikos projektai. Ar galite patvirtinti, kad elektros jungčių su Lenkija ir Švedija projektai vyksta sklandžiai ir pagal grafiką?
V.P.: Jungtys tiek su Lenkija „LitPol Link“, tiek su Švedija „NordBalt“ vykdomos pagal planą, nevėluoja ir abi, kaip numatyta, bus baigtos iki 2015 m. pabaigos. Lietuva bus sujungta ir su didele Skandinavijos rinka, joje veikiančia „Nord Pool Spot“ elektros birža, ir su žemynine Europa. O Baltijos šalių energetikos sistema jau 2014 m. per Estiją turės antrą, daug galingesnę nei dabar turimą, jungtį su Suomija.
Šiuo metu baigiami „NordBalt“ jungties bandomojo povandeninio kabelio bandymai. Kabelio klojimo darbų pradžia numatyta 2013 m. pavasarį, srovės keitiklių stočių statyba Nibru Švedijoje ir Klaipėdoje prasidės 2014 m., o 700 MW jungties eksploatavimo pradžia – 2015 m. gruodis. Tuo pat metu turi pradėti veikti ir 500 MW galios jungtis su Lenkija, o iki 2020 m., baigus antrą keitiklių statybos etapą, ši jungtis galės dirbti 1000 MW galingumu.
VEIDAS: Tačiau „LitPol Link“ pradinė idėja – kad mes eksportuojame elektros energiją iš Ignalinos atominės elektrinės, o ne ją importuojame, ir pagal pirminius planus ji jau seniai turėjo veikti.
V.P.: Pradinė idėja gimė turbūt prieš 20 metų, bet tai viena pusė jos norėjo, o kita ne, tai atvirkščiai. Taip, kol veikė du Ignalinos AE blokai, buvo poreikis elektros energiją eksportuoti. Tačiau dabar svarbiausia – principinis vertybinis pasirinkimas būti Europoje, o energetikos srityje tokie nesame. Visų pirma su ta mintimi statomos jungtys.
VEIDAS: Bet jungčiai reikia abipusio suinteresuotumo. Kiek teisybės, kad Lenkija lūkuriuoja, kol įsitikins, ar Lietuva tikrai statys naują Visagino atominę?
V.P.: ES nutarta, kad Europos energetika turi būti sujungta į bendrą tinklą ir neturi likti energetinių salų, kokia dabar esame. Pripažįstama, kad kai kurios jungtys, naikinančios tokias salas, gali būti komerciškai neatsiperkančios per trumpą laiką, todėl turi būti remiamos iš ES fondų. Ir „LitPol Link“, ir „NordBalt“ yra gavusios ir, esu įsitikinęs, dar gaus paramos iš ES. Spalio 19 d. EK išleido komunikatą, siūlydama teisės aktus, kaip sujungti Europos energetiką į vieną tinklą ir kaip tai finansuoti, – 2014–2020 m. tam siūloma numatyti per 9 mlrd. eurų. Tarp prioritetų minimas ir Baltijos jūros regiono valstybių elektros rinkų integracijos planas (BEMIP), pagal kurį ir statome jungtis su Lenkija bei Švedija.
VEIDAS: Pasaulis orientuojasi į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau Lietuvoje tuo norėję užsiimti žmonės jaučiasi valstybės apgauti, nes vis keičiamos šio verslo taisyklės. Ar valstybė tikrai nuosekliai žino, ko šioje srityje nori?
V.P.: Suprantu kai kurių rinkos dalyvių nepasitenkinimą, bet tai pereinamojo laikotarpio sunkumai. Taip, taisyklės keičiamos, nes įsigaliojo naujas įstatymas, bet jis užtikrins didesnį skaidrumą.
Energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos kaina didelė ir čia nemažai kas įžvelgia gerą verslo galimybę, nes valstybė ją subsidijuoja. Todėl čia didelė konkurencija tarp vystytojų ir daug nepasitenkinimo, nes valstybė negali remti visų. Tačiau vartotojai klausia, kodėl turėtų už energiją mokėti brangiau. Valstybė turi rasti balansą ir, man atrodo, jį rado: visi energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamintojai nuo sausio 1 d. turės eiti į aukcioną ir varžytis, kuris norės iš valstybės bei vartotojų mažesnės kainos.
VEIDAS: Iš atsinaujinančių šaltinių gaminama elektra brangesnė. Esate minėjęs, kad net pradėjus veikti naujai atominei elektrinei kilovatvalandės kaina bus apie 2 ct didesnė nei dabar. Tai kokia bus elektros kaina per artimiausius kelerius metus? Kaip gali keistis tarifai įgijus jungtis su Švedija ir Lenkija?
V.P.: Nuo 2016 m., pradėjus eksploatuoti jungtis su Švedija ir Lenkija, tapsime didelės Baltijos ir Šiaurės Europos šalių elektros rinkos dalimi, vadinasi, mūsų kainos turės susilyginti su šios rinkos. Skandinavijoje elektros kainos nėra reguliuojamos ir labai priklauso nuo to, ar metai lietingi, ar ne, – žiemą kainos didesnės nei pas mus, vasarą mažesnės. Skandinavijoje geriausiai pasaulyje išplėtoti energetikos rinkos santykiai – „Nord Pool Spot“ elektros biržą kaip kelrodį renkasi dauguma Europos šalių. Mums pasisekė, kad geografiškai esame šalia skandinavų ir jie pasiryžę su mumis turėti bendrą elektros rinką. ES planuoja sukurti tokią visame žemyne.
O elektros kainas tiksliai prognozuoti labai sunku. Aišku viena: kiek teko bendrauti su energetikos „sunkiasvoriais“ Europoje, girdėti aukšto lygio tarptautinėse konferencijose, visi pabrėžia, kad energetikoje mažų kainų era jau baigėsi, nes senka pigūs energijos šaltiniai. Tačiau mūsų regione kainos, palyginti su kitomis Europos šalimis, vis dar labai mažos.
VEIDAS: Viena vertus, keista, kad po 21 su puse valstybės nepriklausomybės metų elektros ūkyje tebesame susieti bambagysle tik su Rytų kaimynais, išskyrus vienintelę jungtį su Suomija per Estiją. Antra vertus, įsiliejimas į Vakarų ir Šiaurės Europos erdvę reikš gal net brangesnę elektrą.
V.P.: Prisimenu, 1989–1990 m. daug diskutuota, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybę: ar pirma turi būti ekonominė, ar politinė. Daug garbingų žmonių, pavyzdžiui, dabar jau a. a. akademikas Eduardas Vilkas, sakė: kur mes nuogi į dilgėles puolam – susiskaičiuokim, veikime racionaliai, po truputį. Bet po daugelio metų jis pats prisipažino klydęs. Tai asocijuojasi su dabartiniu momentu energetikoje: nesakau, kad nereikia skaičiuoti, bet yra ir nepriklausomybė, laisvė spręsti ir atsispirti įtakoms, o tai didelė pinigais neįvertinama vertybė. Tai kartais užmirštama.
VEIDAS: Vadovaudamas VKEKK garsėjote kaip didelis kovotojas su energetikų savivale bandant didinti elektros kainas. Ar taip pat elgiatės atsidūręs kitoje barikadų pusėje?
V.P.: Nors dabar esu prižiūrimasis, tebemanau, kad stiprų, verslą gerai suprantantį, didelius įgaliojimus turintį reguliatorių turėti apsimoka. Europoje, Šiaurės Amerikoje tai labai galingos nepriklausomos ir gerai finansuojamos institucijos.
O kainų mažinimo laimėjimų yra ir dirbant šioje „barikadų“ pusėje: vidutinis elektros perdavimo tarifas Europoje 2008–2011 m. padidėjo 37 proc., o Lietuvoje sumažėjo 30 proc., iki 2,32 ct/kWh (perdavimas sudaro 5 proc. bendro elektros kainos tarifo). Tai pasiekta ir dėl visos elektros sistemos, ir dėl konkrečiai „Litgrid“ vidinių pertvarkų, veiklos efektyvinimo, taupymo per viešuosiuos pirkimuos, kai kurių kainą sumažinant ir perpus. Elektros kainą mažino ir nuo pernai sausio veikianti pirmoji Baltijos šalyse Lietuvos elektros birža „Baltpool“.
VEIDAS: Tačiau naujus elektros ūkio darinius oponentai vadino „neoLeo“. Ar ir dabar manote, kad vertėjo išardyti „Leo LT“, kurio“ stebėtojų tarybos pirmininkas buvote?
V.P.: Atominė elektrinė – daugiamilijardinis, didžiausias mūsų šalies projektas per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų ir dar kažkiek ateinančių. Tai tikrai nacionalinis projektas, nes šalis turės įdėti labai daug lėšų ir prisiimti labai daug rizikų, tai kur kas plačiau nei tik verslo sprendimai, todėl tokį projektą turi vykdyti įmonė, kuria visuomenė pasitiki. Tokio pasitikėjimo „Leo LT“ neturėjo. Apskritai manau, kad energetikos srityje valstybė turi labai gerai pagalvoti, ar privatizuoti esminę struktūrą, magistralinius, perdavimo tinklus. Absoliuti dauguma šalių jų neprivatizuoja. Ar tikiu, kad nauja AE bus pastatyta dabar įvardytais terminais – 2020 m.? Taip, nes ji mums reikalinga. Daugelis ekspertų mato mūsų regioną kaip energetiškai deficitinį.
VEIDAS: Kokius elektros energetikos pokyčius prognozuojate per artimiausius kelis dešimtmečius?
V.P.: Visi planai iki 2020–2030 m. sukasi apie klimato kaitos pavojų. Didelė dalis ekspertų siūlo daugelį savo energetinių poreikių tenkinti naudojant elektrą: turi būti daugiau elektromobilių, didelė dalis šildymo – elektra, nes pirminę energiją panaudojant koncentruotai elektrinėse tai daroma racionaliausiai ir mažiausiai išskiriant CO2, kitų teršalų. Prognozuojama, kad 2050 m. didžioji dalis elektros bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, nemaža dalis – ir iš branduolinių jėgainių. Iš čia kyla labai daug klausimų: kiek gamtovaizdyje matysime vėjo malūnų, kiek dar reikės elektros perdavimo trasų. Europoje ateinantis dešimtmetis – didžiųjų infrastruktūros projektų laikas, skaičiuojama, kad į juos bus investuota dvigubai daugiau nei praėjusį dešimtmetį.
Sklando nuojautos, kad elektros sektoriuje turi įvykti kažkoks esminis persilaužimas, kol kas sunku prognozuoti koks. Juk dabar elektros energetikos verslo modelis labai panašus kaip prieš šimtą ir daugiau metų, o, pavyzdžiui, telekomunikacijos buvo panašaus verslo modelio – turėjome laidinius telefonus, bet staiga viskas apsivertė. Vizionieriai žada perversmą ir elektros srityje.

Nesakau, kad nereikia skaičiuoti, bet yra ir nepriklausomybė, laisvė spręsti ir atsispirti įtakoms, o tai didelė pinigais neįvertinama vertybė.

Visi dabar planuojami vykdyti energetikos projektai jau turėjo būti baigti ar bent artėti prie pabaigos. „Veidas“ analizuoja, kas kaltas, kad taip nėra.

Visi namai renovuoti, didelė dalis jų šildomi pigiu vietiniu biokuru, tad sąskaitos, palyginti su tuo, kas mūsų laukia šį šildymo sezoną, sumažėjusios vos ne perpus. Atsinaujinantys energijos šaltiniai, suskystintų dujų terminalas, „LitAmber“ dujų jungtis su Lenkija ir du elektros tiltai – į Švediją ir į Lenkiją Lietuvą daro nebe taip priklausomą nuo Rusijos. Ignalinos atominės eksploatavimo baigimo darbai artėja prie pabaigos, naujojoje Visagino branduolinėje jėgainėje rengiamasi atidarymo iškilmėms.
Taip šiandien atrodytų Lietuvos energetika, jei būtume nuosekliai įgyvendinę tai, ką buvome susiplanavę. Daugiabučių renovacija, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, nauja atominė buvo numatyta jau pirmosios Vyriausybės programoje, jungtys su Lenkija, dujų saugyklos – Energetikos strategijoje dar 1994 m.
Tačiau šiandien situacija diametraliai priešinga: esame kone vienintelė tokia energetinė sala ES, kuri iš didžiausios Europoje eksportuotojos tapo didžiausia importuotoja. Šiuo metu importuojame apie 80 proc. visų energijos išteklių bei daugiau kaip 60 proc. elektros energijos, ir praktiškai iš vieno tiekėjo. Energetikos aspektu tebesame buvusios Sovietų Sąjungos sistemos dalis, o vienintelis siūlelis, vedantis ne Rytų kryptimi, – estų dėka turima jungtis su Suomija, kuri lemiamos įtakos apsirūpinant elektros energija neturi.
Kodėl patekome į tokią situaciją ir kas dėl to kaltas?

Ant Ignalinos branduolinės adatos
Lietuvos sprendimų priėmėjai vis praranda sveiką nuovoką, sėdę ant branduolinės energetikos adatos. Kol Ignalinos atominė gamino pigią elektros energiją, beveik visi siūlymai didinti energetinę nepriklausomybę, taupyti energiją ar plėtoti atsinaujinančių šaltinių energetiką atidėti neapibrėžtai ateičiai.
Energetikos ekspertas akademikas Jurgis Vilemas primena, kas mus buvo taip užliūliavę: iš sovietmečio buvome paveldėję netgi perteklinį energetikos ūkį – Lietuva buvo elektros energiją eksportuojanti valstybė, perdavimo sistemos, transformatorinės buvo priderintos net prie gerokai didesnių, nei mums reikėjo, poreikių. Be to, iki 2005 m. buvo labai mažos pirminės energijos – dujų kainos, vos 80 dolerių už 1 tūkst. kub. m, o dabar mokame beveik penkiagubai. „Tokia situacija suformavo nuostatą, kad, žiūrint ne iš politinių, o iš ekonominių pozicijų, nelabai ką reikėjo ir daryti – tik prižiūrėti didelį ir brangų turimą ūkį, o atominė elektrinė buvo prioritetas“, – primena J.Vilemas.
Tačiau visi puikiai žinojo, kad toji neapibrėžta ateitis iš tikrųjų apibrėžta: atominė elektrinė neamžina, juo labiau 1994 m. mainais į narystės ES pažadą tuometė socialdemokrato Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė davė pažadą 2009 m. pabaigoje atominę elektrinę uždaryti. Gal reikėjo išsiderėti neuždaryti AE anksčiau eksploatacijos pabaigos laiko, bet jei jau įsipareigojome tai padaryti, buvo belikę tam rengtis.
Penkiolika metų tam turėjo užtekti. Tačiau politikai sumanė pagudrauti: ypač Gedimino Kirkilo vadovauta socialdemokratų Vyriausybė vilkino energetikos projektus kaip išmanydama, kad priartėjus lemiamai datai Lietuva energetiniu požiūriu atrodytų visiškai bejėgė, stumiama į Rusijos glėbį. Absurdas, bet beveik iki pat finalinio mygtuko paspaudimo Seimas dar svarstė rezoliucijas dėl Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimo.
Taip tikrai likom basi žiemą, už ką atsakomybę turėtų prisiimti visi premjerai po 1994 m. sutarties su ES pasirašymo, o ypač socialdemokratai Algirdas Brazauskas ir G.Kirkilas, vadovavę Vyriausybėms tada, kai reikėjo sparčiai rengti alternatyvas Ignalinos AE. Lengviausia pasiteisinti realios politinės daugumos neturėjimu. Bet iš tikrųjų tai buvo juodas populizmas, o kas galėtų paneigti, kad ir ne sąmoningas valstybės stūmimas atgal į posovietinę erdvę bei priklausomybę nuo Rusijos. „Tiek visko susipina, daug ką žinome, bet daug ko ir nežinome tose povandeninėse srovėse, ypač politikos ir geopolitikos srityse. Bet pas mus kaltų nebūna“, – ironizuoja Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius prof. dr. Jonas Gylys.
Žinia, nemokamų pietų nebūna. Dėl to, kad ne tik nepasirengėme energetinių alternatyvų, be to, dar ir prisirašėme nenaudingų Lietuvai AE eksploatavimo nutraukimo darbų sutarčių, visų pirma kalti minėti pastarųjų dviejų socialdemokratų Vyriausybių premjerai. Tačiau ir dabartinis premjeras konservatorius Andrius Kubilius, ir jo atsivestas į Vyriausybę energetikos ministras Arvydas Sekmokas taip pat nesugebėjo užtikrinti, kad jau jų parinkti Ignalinos AE vadovai pasiektų lūžį įgyvendinant svarbiausius uždarymo darbus, o ne garsėtų gobšumu, savanaudiškumu, skandalais ir milijonais maitinamais abejotinos reputacijos konsultantais.
„Lietuva, perėmusi Ignalinos AE, įrodė, kad gali patikimai ją eksploatuoti, dėl ko labai baiminosi visa Europa, o tai, kas dabar ten vyksta, diskredituoja Lietuvą, kaip aukštų technologijų valstybę branduolinės energetikos srityje“, – mano pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės energetikos ministras prof. habil. dr. Leonas Ašmantas.

Vėl ant branduolinės, šįsyk Visagino, adatos

Dar neišsilaižę Ignalinos AE bėdų – tiek dėl pigios elektros ramybėje uždelstų alternatyvų AE, tiek dėl gėdingo uždarymo darbų – vėl sėdome ant naujos branduolinės adatos. Ekspertai priekaištauja dabartinei Vyriausybei, kad kiti energetikos projektai kenčia dėmesio ir lėšų stygių, nes susikoncentravome į naujos AE projektą, kuris, kaip ir visi kiti energetikos srityje, vėluoja. Jei jau Lietuva apsisprendė būti branduoline valstybe, nauja atominė turėjo pradėti veikti vos uždarius senąją, paskui garantuota įkurtuvių data minėti 2015-ieji, dabar – 2020-ieji.
2009 m. atkurta Energetikos ministerija, nors kitų projektų sąskaita, susikoncentravo būtent į šį, pernai patyrė fiasko pasitraukus vieninteliam potencialiam strateginiam investuotojui, o projekto partneriai taip pat neatrodo tokie jau entuziastingi: estai yra gąsdinę, kad jei projektas bus taip vilkinamas, statys savo jėgainę, naujasis latvių prezidentas Andris Bėrzinis yra suabejojęs, ar apskritai šalis dalyvaus projekte, lenkai buvo užsiprašę nerealiai didelės dalies elektros energijos, o Lietuvos ir Lenkijos projektai, tiksliau, jų vilkinimas, apskritai tampa tradicija, kol kas, deja, be išimčių.
Dėl pirmųjų surastų ir prarastų strateginių investuotojų iš Pietų Korėjos mūsų energetikos strategus gal ir galima laikyti geopolitikos auka. Tačiau Energetikos ministerija atrodo beviltiškai, kai rugsėjį atsistatydinus energetiką kuravusiam Romui Švedui ir atleidus buvusį Ignalinos AE vadovą, vėliau korporatyvinių reikalų direktorių Osvaldą Čiukšį, beveik du mėnesius jiems nerasta pamainos Briuselyje, kur dabar vyksta lemiami mūšiai dėl europinių fondų naujam 2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui. O juk tai ypač svarbu, nes tai lems ir kiek sunkesnis bus valstybės skolos akmuo po mokesčių mokėtojų kaklu. Juolab tebėra laikoma paslaptimi, kiek Lietuvai kainuos nauja atominė, o šios didžiulės išlaidos kažkaip neatsispindi valstybės skolos prognozėse.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/lietuvos-energetika-zlugdo-trypciojimas-vietoje-kas-ji-lemia) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Aktualusis interviu
Į “Veido” klausimus atsako ministro pirmininko patarėjas energetikos klausimais Kęstutis Škiudas

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kiek pasistūmėjo Lietuvos derybos su „Hitachi“ ir partneriais iš Lenkijos, Latvijos bei Estijos?
K.Š.: Derybos labai pasistūmėjusios į priekį, visi dalyviai mano, kad anksčiau užsibrėžtas grafikas – iki Naujųjų metų baigti derybas ir pasirašyti Koncesijos sutartį tarp Energetikos ministerijos ir „Hitachi-GE Nuclear Energy“ bei Akcininkų sutartį tarp visų penkių Visagino atominės elektrinės projekto dalyvių – bus išlaikytas. Bent jau šiuo metu nė vienas iš derybų dalyvių ar regioninių partnerių neprašo papildomo laiko.
Nors tiesiogiai derybose dalyvauja tik dvi pusės – Energetikos ministerijos sudaryta derybų grupė ir „Hitachi“, šiuo metu priėjus prie pačių svarbiausių,  finansinių klausimų derinimo, prasidėjo regioninių partnerių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos energetikos įmonių supažindinimas su kai kuriais svarstomais klausimais. Jie savo ruožtu pateikia savo mintis dėl galimo investicijų dydžio ar elektros energijos kainų. Tačiau kol kas dar nieko iki galo nesutarta.
VEIDAS: Ar derybose aptariama, kokių šalių verslo įmonės dalyvaus statant VAE? Ar nebus taip, kad lenkai, kurių statybininkai iš „Erbud“, „Polbau“ ir „Elektrobudowa“ bendrovių turi darbo statant atomines elektrines Prancūzijoje ir Suomijoje patirties, perims visus kontraktus, o Lietuvos statybininkams nieko neliks?
K.Š.: Be abejonės, dėl elektrinės statybos bus skelbiami tarptautiniai konkursai ir kai kurių jų sąlygose būtinai bus įrašyta turėti darbo atominės pramonės objektuose patirties. Tačiau nemanau, kad tokie reikalavimai būtų keliami betono liejimo darbams. Viskas priklausys tik nuo Lietuvos verslo sugebėjimų.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad buvęs Premjero Gedimino Kirkilo patarėjas Albinas Januška nesugeba sekti naujausios informacijos ir yra atitrūkęs nuo šiuo metu Vyriausybės vykdomų energetinių projektų. „Januškos pasvarstymas ar pagąsdinimas nėra labai argumentuotas“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Premjeras A. Kubilius.

„Matyt, kolega Albinas Januška šiek tiek atitrūkęs ir nesugeba sekti naujausios informacijos, todėl jo toks pasvarstymas ar pagąsdinimas, ar bandymas įtakoti priimamus sprendimus nėra labai argumentuotas. Aš noriu pastebėti, kad mes lygiagrečiai įgyvendinam keletą labai svarbių elektros energetikos sektoriaus projektų. Be abejo, visų pirma tai Visagino atominės elektrinės statyba kartu su „Hitachi“ kompanija, antra, tai jungtys į Lenkiją ir Švediją, ir jos sėkmingai juda į priekį, ir čia yra gerų žinių kaip tik iš pastarųjų dienų. Trečias projektas – tai mūsų visos bendros Baltijos elektros sistemos perjungimas iš posovietinės sinchronizacijos į europinę sinchronizaciją kartu tampant integralia Europos elektros sistemų dalimi“, – sakė A. Kubilius.

Taip pat Premjeras atkreipė dėmesį, kiek daug yra pasistūmėta į priekį, perjungiant elektros sistemą iš posovietinės sinchronizacijos į europinę.

„Noriu pastebėti, kad padaryta labai daug pažangos, pradedant nuo ankstyvą pavasarį mūsų trijų Baltijos valstybių Premjerų rašyto laiško Europos Komisijai, į kurį gavom teigiamą atsakymą. Ir šiuo metu jau EK yra pateikusi savo pasiūlymus Europos Tarybai ir Europos Parlamentui apie įvairių energetinių projektų realizavimą, ir tarp svarbiausių projektų yra taip pat įrašytas projektas, už kurio įgyvendinimą atsakomybės imasi ir EK, t. y. Baltijos šalių sinchronizacija su europinėm energetinėm sistemom. Ir detalizuojant štai šiuos sinchronizacijos planus abejonės dėl to, kad naujoji AE kaip nors trukdytų tokiai sinchronizacijai, yra visiškai išsklaidytos. Priešingai, be savos generacijos, be pakankamų savo generacinių pajėgumų, be naujos AE, mes realiam gyvenime negalėtume pasiekti to, kad būtume pilnai integruoti į europines rinkas“, – pažymėjo Vyriausybės vadovas A. Kubilius.