Po ilgų politinių debatų priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas ir baigiami rengti jo įgyvendinamieji teisės aktai. Nors jie užpildo žaliosios energetikos teisinio reguliavimo spragą ir įtvirtina jos plėtros gaires iki 2020 m., kritika nerimsta.

Toliau eskaluojamas įstatymo netobulumas ir tariamos grėsmės atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai, o tai klaidina visuomenę ir potencialius investuotojus, nors dabar skaidrumo ir aiškumo čia reikia labiausiai. Bene daugiausiai kritikos sulaukia įstatyme numatyta elektrinių įrengtoji galia, iki kurios valstybė skatins atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Pavyzdžiui, vėjo energijai tokia skatinimo apimtis siekia 500 MW. Įvertinus šiandien veikiančių vėjo elektrinių bendrąją įrengtą galią – apie 170 MW, nustatyta skatinimo apimtis nėra maža. Tačiau subliūškus pirminiams neribotų skatinimo apimčių siekiams, bet kokia apibrėžta apimtis kritikams atrodys nepakankama ir ribota.
Valstybės skatinimas atsinaujinančių išteklių energetikai reiškia garantuojamą didesnę kainą už parduotą elektros energiją ir kitas lengvatas. Visos jos tampa vartotojų mokamos elektros energijos kainos dalimi. Dažnai nurodoma, kad vidutinėje elektros energijos kainoje, kuri šiais metais lygi 44,33 ct/kWh, žaliosios elektros energijos dalis yra vos 0,86 ct. Tačiau pridėjus balansavimo sąnaudas, prijungimo prie elektros tinklų nuolaidas, sistemos rezervui palaikyti skiriamas subsidijas, ši dalis išauga bent trigubai. Todėl neišvengiamai vienu esminių aspektų planuojant atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą yra jos poveikis elektros energijos kainai.
Šiuo metu Lietuvoje taikomi skatinimo tarifai, pavyzdžiui, 30 ct/kWh vėjo energijai ar nuo 1,51 iki 1,63 Lt/kWh saulės energijai, yra ekonomiškai itin patrauklūs, palyginti su elektros energijos rinkos kaina – 15,5 ct/kWh. Tad investuotojams būtų paranku naudotis nesibaigiančiais valstybės, o tiksliau – vartotojų teikiamo skatinimo resursais. Tačiau vien dabartiniais mastais planuojama, kad iki 2020 m. skatinamos elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, kiekis išaugs daugiau kaip penkis kartus. Todėl vienintelis realus būdas valdyti elektros kainos didėjimą yra reguliuojamos atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo apimtys – tą ir įtvirtinto naujasis įstatymas.
Taip pat nuogąstaujama, kad įstatyme įtvirtintas galios aukcionų ir „rinkos plius“ modelis neva atbaidys visus paskutinius investuotojus į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Vis dėlto tiek teismų praktikoje, tiek Konkurencijos tarybos išaiškinimuose formuluojama pozicija, kad ribotas visuomenės gėris turi būti paskirstomas vadovaujantis proporcingumo ir nediskriminavimo principais – taip, kad nė vienam iš rinkos dalyvių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas. Dėl objektyvių ekonominių priežasčių Lietuvoje nėra galimybės užtikrinti visos žaliosios energetikos skatinimo, o ir tinklų pralaidumas nėra begalinis. Todėl vienintelė objektyvi galimybė užtikrinti skaidrų ir proporcingą skatinimo apimčių paskirstymą yra būtent viešasis konkursas arba aukcionas.
Įstatyme įtvirtintas „rinkos plius“ modelis reiškia, kad bus atsisakoma iki dabar galiojusių fiksuotų tarifų ir gamintojams bus mokamas priedas prie rinkos kainos, nurodytas aukciono laimėtojo. Būtent priedo prie rinkos kainos dydžiu ir konkuruos potencialūs investuotojai. Iš to tikimasi laimėti elektros energijos kainos flange, pritraukti naujų investuotojų, gebančių projektus įgyvendinti efektyviau. „Rinkos plius“ modelis sudaro galimybę galios aukcionus laimėti tiems investuotojams, kurie gali pasiūlyti efektyvesnes arba pigesnes technologijas. Taigi taip tikimasi įdiegti šiek tiek ūkiškumo taupant vartotojų pinigus.
Įstatymas nėra tobulas, tačiau suteikia vilties šiame sektoriuje pamatyti daugiau skaidrumo, konkurencijos, daugiau rinkos sąlygomis veikiančių dalyvių. Ar tai pasiteisins, išaiškės per artimiausius metus. Svarbiausia, kad žaidimo taisyklės investuotojams į žaliąją energetiką bus aiškios, rinkoje galimybių yra, tad belieka jomis pasinaudoti.

Šią savaitę kartu su pirmąja sertifikuota JAV verslo misija Lietuvoje lankiusis vienos iš didžiausių energetikos kompanijų „GE Energy“, atsinaujinančių išteklių politikos grupės vadovė Rytų ir Centrinei Europai, Rusijai ir NVS Izabela Kielichowska, tiki vėjo energijos plėtra Lietuvoje, tačiau pastebi, kad mūsų šalyje dar reikia daug nuveikti tobulinant įstatyminę bazę bei garantuojant stabilią investicinę aplinką neišvengiamai pritrauksiančią reikšmingas užsienio investicijas į šį ekonomikos sektorių.

 

Esate minėjusi, kad daugelis valstybių naudoja vienokius ar kitokius žaliosios energijos gamybos skatinimo būdus. Kai kurie iš jų veikia, kai kurie – ne. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti kokie politiniai sprendimai pasaulyje yra sėkmingi ir kodėl?

Įvairios šalys pastaraisiais dešimtmečiais išbandė daugybę skirtingų iš atsinaujinančių išteklių – pirmiausia vėjo – išgaunamos energijos gamybos skatinimo būdų. Bene populiariausi ir plačiausiai naudojami yra du: skatinimas per vadinamuosius žaliuosius sertifikatus bei subsidijuojamus supirkimo tarifus.

Tačiau sėkmingiausiai atsinaujinančių išteklių energetiką plėtojančių šalių patirtis rodo, kad ne mažiau svarbu yra ne tik veikiančios skatinimo schemos bet ir stabili įstatyminė bazė bei reguliavimo pastovumas. Energetikos sektoriuje dauguma investicijų yra ilgalaikės, todėl stabili politinė ir reguliavimo aplinka išties padeda pritraukti investuotojų vienoms šalims ir atvirkščiai – aplenkti kitas. Negana to, gerokai skiriasi ir stayboms reikalingų leidimų išdavimo terminai bei biurokratinių procedūrų kiekis. Remiantis Europos vėjo energetikos asociacijos duomenimis, gauti leidimą naujai vėjo jėgainei statyti vidutiniškai užtrunka 42 mėnesius, tačiau skirtingose šalyse procedūros trunka nuo 2 iki net 154 mėnesių! Toks milžiniškas skirtumas atsiranda todėl, kad kai kuriose šalyse į procedūras įtraukiama labai daug skirtingų institucijų, o projektų vystytojai neturi aiškių kriterijų, kuriais vadovaujasi projektus derinantys pareigūnai.

Kai kurie analitikai teigia, kad vėjo energetika yra viena iš brangiausių. Ar jūs manote, kad Lietuva gali apsirūpinti pakankamu vėjo energijos kiekiu už priimtiną kainą? Galbūt vėjo energetika šiuo metu tinkama tik labiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, atsparesnėms aukštai energijos kainai?

Dabartinės rinkos tendencijos rodo, kad vėjo energetika darosi vis patrauklesnė ne tik Vakarų Europos šalims. Šiuo metu manoma, kad didžiausias augimo potencialas yra Rytų Europos šalyse tokiose kaip Rumunija ar Lenkija, kur iki 2020-ųjų planuojama instaliuoti galia siekia atitinkamai 3400 MW ir mažiausiai 5300 MW.

Lietuvos progresas šioje srityje akivaizdžiai liudija, kad vėjo energetika jūsų šalyje yra šiandienos, o ne rytojaus realija. Praėjusiais metais instaliuota nauja 63 MW galia, o bendra instaliuota galia pasiekė 154 MW, tuo būdu leisdama Lietuvai aplenkti netgi Estiją, dažnai laikomą šios srities lydere Baltijos regione. Sutinku, kad 91 MW, kuri buvo instaliuota 2009-ųjų pabaigoje pasitarnavo kaip žemos palyginamosios bazės efektas augimui 2010-aisiais bet iš tiesų 69% metinis augimas yra vienas iš didžiausių rodiklių visoje ES. Procentaliai daugiau augo tik trijų ES šalių vėjo energijos plėtra: Bulgarijos, Rumunijos ir Kipro, kuris 2009-aisiais neturėjo nė vienos veikiančios vėjo jėgainės.

Nekreipiant dėmesio į akivaizdžią aplinkosauginę naudą, vėjo energetika Rytų Europos šalims yra patraukli dėl tų pačių priežasčių kaip ir Vakarų šalims. Ji leidžia užsitikrinti tiekimo saugumą, mažina priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių ir kuria darbo vietas. Svarbu paminėti, kad vėjo jėgainių elektros energijos gamybos kaina nuolat krenta, o technologija nepaliaujamai žengia pirmyn. Per pastarąjį dešimtmetį vėjo turbinų efektyvumas bei patikimumams išaugo dramatiškai.

Ar esate vertinę kiek elektros energijos Lietuva galėtų pasigaminti naudodama vėjo turbinas? Ar „GE Energy“ mato verslo plėtros perspektyvų Lietuvos rinkoje?

Be abejo, skirtingos šalys turi skirtingą vėjo energetikos plėtros potencialą. Pavyzdžiui penkios ES šalys procentaliai pagaminančios daugiausiai vėjo energijos – Danija, Portugalija, Ispanija, Airija ir Vokietija turi labai ilgas pakrantes. Lietuva su jomis lygintis negali, tačiau augimui vietos tikrai yra per akis, juo labiau kad sausumoje statyti vėjo jėgainių parkus ir sujungti juos su esamais elektros tinklais yra kur kas pigiau. Jūs taip pat turite galingą hidroakumuliacinę elektrinę, kuri garantuoja patikimą energetikos sistemos balansą. Nepaisant didelio augimo pastaraisiais metais, 2008-aisiais vėjo turbinų pagaminta energija Lietuvoje sudarė vos 2.5%, o tai tikrai nėra daug palyginti su 24% Danijoje, 9,4% – Vokietijoje ar netgi 3,2% – Estijoje

„GE Energy“ nuolat vertina visas verslo galimybes – ypač Rytų ir Centrinės Europos šalyse. Mes dalyvaujame ir nedideliuose, ir stambaus mąsto investicijų projektuose, tokiuose kaip Fantanele vėjo jėgainių parkas Rumunijoje ar Nekla – Lenkijoje.

Kalbant apie bendrą energetikos sistemos balansą, kokią dalį turėtų sudaryti iš atsinaujinančių išteklių gaunama energija? Galbūt turite pavyzdžių iš kitų šalių, kuriose pasiekta itin gerų rezultatų?

Deja, universalaus sprendimo nėra, nes sąlygos skirtingose šalyse labai skiriasi. Kiekviena šalis turi įvertinti tiekimo saugumą, energijos išteklių kainas, išlaikyti realistiškas energijos kainas savo vartotojams ir siekti aplinkosaugos tikslų. ES šalys yra įsipareigojusios laikytis vadinamojo 20/20/20 tikslo, o tai išties teigiamai veikia žaliosios energijos projektų plėtrą. Kalbant apie sėkmės istorijas derėtų paminėti Rumuniją ir, be abejo – Vokietiją, kuriose vėjo energetika plėtojama ypač greitai. Šių šalių įstatyminė bazė reglamentuojanti žaliosios energetikos plėtrą yra vieni iš geriausių ir patraukliausių investuotojams, nors šios šalys, tiesą sakant, naudoja labai skirtingas finansavimo schemas. Rumunijoje, kurioje vėjo energetika dar visai neseniai visiškai neegzistavo dabar plėtojami tokie projektai kaip 600 MW Fantanele parkas (kuriame naudojamos GE 2,5 MW turbinos). Tai milžiniškos investicijos ir tūkstančiai naujų darbo vietų šalyje. Kartu su kitu vėjo turbinų parku – Cogealac, minėtasis projektas taps bene didžiausiu vėjo energetikos projektu visoje Europoje.

Žvelgiant į aplinkines šalis akivaizdu, kad nors ES šalys ir plėtoja žaliosios energijos projektus, kad atitiktų prisiimtus įsipareigojimus, jie ir toliau stato galingas tradicines jėgaines. Lenkai planuoja branduolinės energetikos plėtrą, estai – investuoja į naują skalūnus deginančią elektrinę… Ar sutinkate, kad iškastinį kurą deginančios arba atominės elektrinės dar ilgai vaidins bene svarbiausią vaidmenį Europos energetikos sistemoje?

Neabejoju, kad iškastinį kurą deginančios elektrinės bei atominės jėgainės dar ilgai vaidins reikšmingą vaidmenį bendrame energijos sistemų balanse, tačiau jau šiandien planuojama, kad apie 2050-uosius Europos energetikos sistema praktiškai nebeišmes į aplinką anglies dvideginio. Rinkos ekspertai sutaria, kad nedideles (ar jokių emisijų) emisijas išskiriančios technologijos bus plėtojamos vis intensyviau, tuo tarpu aukšomis emisijomis pasižyminčios technologijos palaipsniui trauksis, todėl nesutinku su teiginiu, kad vienų ar kitų projektų plėtra rodo Europos pasiryžimo mažinti atmosferos taršą susilpnėjimą.

Nepaisant ekonominės krizės 2010-aisiais ES buvo instaliuota daugiau atsinaujinančius išteklius naudojančių generavimo šaltinių nei bet kada iki šiol (investicijos siekė apytiksliai 12,7 milijardo eurų). 2010-ieji, tiesa, nebuvo patys palankiausi vėjo energetikos sektoriui, nes pirmąkart nuo 2007-ųjų investicijos į vėjo energetiką buvo mažesnės nei prieš metus, o 51% naujos instaliuotos galios teko dujas deginančioms elektrinėms. Tačiau net ir čia situacija nėra tokia prieštaringa kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tarkime gegužę mes pristatėme savo naująją kombinuotojo ciklo, dujomis kūrenamą „FlexEfficiency 50“ elektrinę – naujausią savo dujų turbinų technologijos produktą, specialiai pritaikytą integruoti į tinklą daugiau iš atsinaujinančių išteklių gaunamos energijos generavimo pajėgumų. Naujoji elektrinė suprojektuota taip, kad galėtų itin greitai reaguoti į galios sumažėjimą sistemoje, staiga susilpnėjus vėjui, bei taip pat greitai ir efektyviai mažinti galią vėjui vėl sustiprėjus ir šoktelėjus vėjo jėgainių galiai. Taigi, net ir tradicinės technologijos šiandien yra pritaikomos sistemoms, kuriose neišvengiamai augs iš atsinaujinančių išteklių gaminamos energijos dalis.

 

Lietuva, nors ir lietingas kraštas, į žemės paviršių patenkančios saulės energijos kiekiu nedaug nusileidžia Vokietijai. Tačiau pastarojoje šalyje vienam gyventojui tenka net 212 vatų saulės jėgainėse sugeneruotos elektros energijos, o vienam Lietuvos gyventojui tenka apvalus nulis. Kodėl saulės energetika mūsų šalyje žengia pirmuosius ir labai netvirtus žingsnius? Šiandien, kai visame pasaulyje taip stipriai propaguojama atsinaujinančių šaltinių energetika, tam sunku rasti paaiškinimą. Juk Lietuva įsipareigojusi iki 2020 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių gauti 23 proc. visos šalyje suvartojamos energijos.
Verslininkams, planuojantiems užsiimti atsinaujinančių šaltinių energetika, optimizmo turėtų įpūsti krintančios saulės elementų kainos, kurios per pastaruosius trejus metus sumažėjo vos ne dvigubai. Natūralu – juk nuo 2007 iki 2010 m. pasaulyje saulės elementų gamybos apimtys padidėjo net penkis kartus. Pasak “General Electric Co.” tyrimų skyriaus vadovo Marko M.Little’o, jeigu inovacijų diegimas ir toliau judės tokiais tempais, iš saulės gaunamos elektros energijos kaina turėtų susilyginti su iškastinio kuro generuojamos elektros kaina per penkerius metus.
Lietuvoje pastaraisiais metais savo veiklą pradėjo pirmosios saulės elementų gamyklos, tad gal artimiausiu metu padaugės ir saulės jėgainių? Smarkiai mažėjančios saulės elementų kainos, atrodytų, turėtų skatinti šią energetikos sritį. Tačiau ar pagrįstos yra šio verslo atstovų viltys įsiveržti į tarptautinę saulės elementų gamybos rinką, kurioje per praėjusius keletą mėnesių praūžė bankrotų banga?

Įstatymo sukelta painiava

Gegužės mėnesį mūsų Seimo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, pasak “Veido” kalbinto Saulės energetikų asociacijos prezidento ir ilgamečio šios srities specialisto, UAB “Saulės energija” direktoriaus Edmundo Žilinsko, gali būti pavadintas tradicinės energetikos apsaugos įstatymu. Pašnekovo vertinimu, įstatyme numatyta didesnių nei 30 kW galios saulės jėgainių rengimo ir pagamintos elektros energijos supirkimo tvarka bei kvotos visiškai neskatina verslo imtis plėtoti šią energetikos sritį.
“Nors naująjį įstatymą parengė Energetikos ministerija, šiandien jos atstovai patys negali tiksliai pasakyti, kaip bus traktuojami tam tikri punktai. Pavyzdžiui, įstatyme numatyta, kad galingesnių nei 30 kW jėgainių bendra suminė galia neturi viršyti 10 MW, be to, tokių elektrinių pagaminta elektra turi būti realizuojama aukciono būdu. Tačiau ką daryti, jei prieš priimant įstatymą jau suteikta leidimų verslo subjektams ir planuojama suminė visų šių jėgainių galia sudaro 30 MW? Lyg to būtų maža, aukciono data taip pat dar nėra žinoma. O juk tik jo metu bus nustatyta kilovatvalandės supirkimo kaina galingesnėms nei 30 kW saulės jėgainėms, pagal kurią verslininkai galės spręsti, ar iš viso verta investuoti į šią sritį”, – piktinasi E.Žilinskas.
Saulės jėgainių generuojama elektros energija Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, superkama palankiomis sąlygomis. Tiesa, tokios lengvatos galioja ne visiems – numatoma, kad palengvinta tvarka statyti saulės jėgaines bei gauti numatytą skatinamąjį supirkimo tarifą gali ne didesnės nei 30 kW galios saulės jėgainių savininkai. Šį supirkimo tarifą kiekvienais metais nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Pavyzdžiui, šiais metais tokios elektros supirkimo kaina yra 1,63 Lt už kilovatvalandę – visi verslo subjektai, gavę leidimus statyti jėgaines šiemet, šia kaina parduos savo generuojamą elektrą dar dvylika metų.
Tiesa, kiekvienais ateinančiais metais supirkimo kaina bus persvarstoma ir mažinama, bet šia suprantama ir skaidria sistema negalės naudotis galingesnių jėgainių savininkai – jiems teks pirmiausia dalyvauti pusiau slaptame supirkimo kainų aukcione, kuriame bus išrinkta mažiausia kaina.
“Vokietijoje supirkimo kainos nustatomos valstybės lygiu ir peržvelgiamos, t.y. sumažinamos, kasmet po keturis kartus. Ten gamintojai nėra skirstomi į smulkiuosius ir stambiuosius kaip Lietuvoje, kur pastarieji dar nepasistatę jėgainės turės dalyvauti supirkimo kainos aukcione”, – lygina Vitas Mačiulis, UAB “Arginta”, užsiimančios atsinaujinančių išteklių energetika, inovacijų ir investicijų direktorius.
“Belieka laukti kitų rinkimų, ir galbūt pasikeitus Vyriausybei bus peržvelgtas ir taisomas įstatymas. Nors dirbu šioje srityje jau nuo 1991 m., dabar nedrįsčiau statyti saulės elektrinių”, – paklaustas, ką patartų žmonėms, norintiems pradėti galingų saulės jėgainių verslą, teigia E.Žilinskas.

Ar verta statyti nedidelę jėgainę
Vis dėlto mažesnės galios saulės jėgainių statybos sąlygos neatrodo taip niūriai. Apytiksliais V.Mačiulio skaičiavimais, 30 kW galios elektrinei reikia apie 300 kvadratinių metrų ploto teritorijos, geriausia stogo, ir apie 300 tūkst. Lt investicijos. “Į šią sumą jau įskaičiuotos visos papildomos išlaidos, t.y. montavimas bei kiti priedai, reikalingi saulės jėgainės sukuriamai nuolatinei srovei versti kintamąja, kurią priima elektros tiekėjai. Beje, elektros tiekėjai privalo nemokamai tokią jėgainę prijungti prie perdavimo tinklų. Pasistačius tokią jėgainę dar šiemet, ji atsipirktų jau po devynerių metų”, – tvirtina V.Mačiulis.
Pasak specialisto, šiuolaikinių saulės elementų “galiojimo terminas” yra apie 25 metus – iki tada gamintojai garantuoja, kad jų efektyvumas nesumažės daugiau nei 80 proc. Tiesa, nežinia, kokia kaina bus superkama saulės elektra, pasibaigus nustatytam dvylikos metų laikotarpiui.

Vakarų fronte nieko gero
Iš saulės uždirbti gali ne tik saulės jėgainių savininkai, bet ir saulės elementų gamintojai. Vakaruose, ypač JAV, ši inovatyvaus verslo banga ypač sustiprėjo apie 2009-uosius – tais metais įsteigta nemažai naujų saulės elementus gaminančių bendrovių, tarp kurių bene ryškiausiai spindėjo “Solyndra”. Ši bendrovė pristatė naujoviškus vamzdelio formos saulės elementus, pasak jos inžinierių, galinčius surinkti saulės šviesą daugiau kampų nei įprasti elementai. Iš JAV vyriausybės ji gavo pusės milijardo dolerių paskolą, o iš privačių investuotojų buvo surinkta dar apie milijardą dolerių. Deja, rugpjūčio mėnesį ši perspektyvi, apie 1100 darbuotojų turinti įmonė pateikė prašymą bankrutuoti.
Liepos mėnesį JAV bankrutavo dar dvi bendrovės – “Evergreen Solar” ir “SpectraWatt”. Pastaroji taip pat turėjo gan stiprų finansinį užnugarį – į ją buvo investavusi žymioji procesorių gamintoja “Intel Corp.” bei bankų grupė “Goldman Sachs Group Inc.”.
Dauguma saulės energetikos verslo atstovų pagrindine nesėkmių priežastimi laiko ypač agresyvią Kinijos vykdomą vietinių saulės elementų gamintojų skatinimo politiką. Atsinaujinančios energijos rinką analizuojančios bendrovės “GTM Research” vadovas Shayle’as Kannas teigia, kad nors JAV ir išliko keletas didelių žaidėjų, tokių kaip “First Solar”, tačiau, nepaisant Vakarų vyriausybių teikiamų subsidijų šiam verslo segmentui, ilgainiui teks susitaikyti su didėjančia rinkos dalimi, kurią užims Kinijos gamintojai. “Kinijos valdžia suteikia didžiules paskolas bei žemės įsigijimo lengvatas savo šalies saulės elementų gamintojams. Tačiau net ir netaikydama šių priemonių Kinija turi pigią darbo jėgą bei kitų palankių sąlygų pirmauti šioje rinkoje”, – patikslina S.Kannas.
Prie kainos kritimo ir šio saulės elementų verslo stabdžių prisideda ir kai kurių Europos šalių pasirinkta taupymo politika, kai yra mažinami skatinamieji saulės elektros tarifai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos “Solar Trade Association” pirmininkas Howardas Johnsas teigia, kad nors tarifų mažinimas kol kas dar nepaveikė mažiausių saulės jegainių savininkų, tačiau stambesni šios rūšies energijos gamintojai pradeda abejoti savo verslo ekonomiškumu.
2010 m. pradžioje oficialiai atidaryta ir pirmoji lietuviška mokslinės bei gamybinės bendrovės “Precizika-MET SC” saulės elementų gamykla, kurioje prieš porą mėnesių jau buvo paleista pirmoji surinkimo linija. Kol kas Lietuvoje pardavinėti savo surinktų produktų bendrovė neketina – viskas eksportuojama.
Naują gamyklą Vilniuje jau pradėjo statyti ir “Baltic Solar” grupė, Alytuje netrukus pradės veikti bendrovės “Via Solis” saulės elementų gamykla. Dauguma lietuviškų įmonių gavo paramą iš ES fondų. Tad kyla klausimas, ar iš tiesų šis proveržis nėra pavėluotas.
E.Žilinsko teigimu, dauguma Vakaruose įsteigtų bendrovių saulės elementų gamybą jau senokai perkėlė į Rytus. “Kinija, Taivanas, Korėja, Indonezija – ten esančiose gamyklose surenkami saulės elementų modeliai ir ant jų tik klijuojamos Vakarų gamintojų etiketės”, – apibendrina E.Žilinskas.

Pasaulyje pagaminama saulės elementų, megavatais

Saulės energetikų asociacijos prezidentas E.Žilinskas: “Naujai priimtą Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą galima drąsiai pavadinti tradicinės energetikos apsaugos įstatymu.”

Atsistatydino visus svarbiausius energetikos projektus koordinavęs ir su ES derėjęsis energetikos viceministras. “Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) – visiškas chaosas”, – pareiškė vienas iš dviejų pagrindinių įmonės vadovų. Lenkai suabejojo, ar dalyvaus naujosios atominės projekte. Rusijos ir Vokietijos dujotiekis “Nord Stream”, kuriam priešinosi Lietuva, iškilmingai atidarytas.
Nemalonių Lietuvai žinių energetikos fronte (būtent fronte, nes čia vyksta nuožmios ekonominių ir politinių interesų kovos) per vieną savaitę daugiau, nei norėtųsi per metus. Kokie galimi šių naujienų padariniai, teiraujamės ministro pirmininko patarėjo energetikos klausimais Kęstučio Škiudo.

VEIDAS: Ar situaciją IAE lėmė ne tai, kad Vyriausybės IAE vadovams suteikia per daug kompetencijos – viena tuomečiam IAE vadovui Viktorui Ševaldinui patikėjo pasirašyti milijardų vertės valstybinės svarbos tarptautinę sutartį, nors jis net nesupranta angliškai, dabartinė brangiai valstybei kainuojančius reikalus patiki IAE vadovams, kurių kompetencija netrukus suabejoja?
K.Š.: Už šios įmonės veiklą atsakinga Energetikos ministerija. O uždaviniai IAE ir reikalavimai jos vadovams dideli, todėl ir vadovų kaita yra. Be to, jei kalbame apie įtampą IAE, nereikia užmiršti, kad ji daugiausia užprogramuota ankstesnės tariamos ramybės. Socialdemokratų valdymo metu, kai energetikos srityje viskas ėjo sena vaga, buvo didžiulė priklausomybė nuo Rusijos, ir jokio chaoso. Tačiau būtent tada ir buvo pasirašytos energetikos sutartys – dėl IAE uždarymo, “Leo LT”, “Klaipėdos naftos” sutartis su “Naftos grupe” ir kt., kurios nebuvo palankios valstybei.
Šiuo metu situaciją bandoma keisti. Energetikos ministerija atliko didelį pradinį darbą, o dabar jos vaidmuo mažės: pagrindinius darbus jau vykdo pačios energetikos įmonės, o nemaža dalis koordinacinių klausimų – dėl naujos branduolinės jėgainės, suskystintų dujų terminalo ir kt. – keliasi į Vyriausybę, nes jau reikia tarpinstitucinio darbo.
VEIDAS: Vis dėlto dėl šiandieninės situacijos neteisinga kaltinti vien ankstesnes Vyriausybes, nes greitai bus jau treji metai dabartinei. Ar tikrai IAE – chaosas, kaip tikina IAE korporatyvinių reikalų direktorius Osvaldas Čiukšys, iki balandžio pabaigos vadovavęs IAE?
K.Š.: IAE jokios ypatingos padėties nėra, o žmogus, kuris pareiškė apie chaosą, pats gauna nemažus pinigus iš įmonės ir yra atsakingas, kad to chaoso nebūtų.
VEIDAS: O.Čiukšys minėjo, kad rugsėjį prognozuotas lūžis derantis su IAE rangovu “Nukem Technologies”, – tikėtasi nutraukti sutartį, sumokėjus tik už padarytus darbus. Ar viceministro Romo Švedo atsistatydinimas ir O.Čiukšio įgaliojimų varžymas, spaudžiant jį pasitraukti iš posto, netaps derybų stabdžiu?
K.Š.: Apie kokį nors pasiektą sutarimą su “Nukem” nesu girdėjęs nei iš energetikos ministro, nei iš O.Čiukšio. Šiam pradėjus vadovauti IAE iš esmės pakeisti atsiskaitymo su “Nukem” principai – pradėta mokėti tik už atliktus darbus, stabilizuotas atsilikimas nuo grafiko. Tačiau projektų įgyvendinimas tebevėluoja, o derybose sutarimo nepasiekta. “Nukem” dėl darbų vėlavimo kaltina IAE ir reikalauja papildomo finansavimo, o IAE laikosi pozicijos, kad darbai brangsta dėl “Nukem”. 2009 m. tuomečiai įmonės vadovai sutiko padidinti saugyklos įrengimo sąmatą per 300 mln. Lt, dabar “Nukem” reikalauja maždaug to paties ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo bei saugojimo kompleksui. Darbai vėluoja trejus ketverius metus. Kiek pagrįstos “Nukem” pretenzijos IAE? Buvo trukdžių, susijusių su formaliais dalykais, – leidimų darbams išdavimu ir pan., bet tai mažas nuošimtis, palyginti su visu projekto pabrangimu.
Kyla klausimas, ar “Nukem” apskritai pajėgus įvykdyti sutartyje numatytus darbus. Pastatyti panaudoto kuro saugyklos pastatą neturėtų būti sunku, tačiau kyla abejonių dėl objekto įrengimo technologinių dalykų. IAE vadovybė šiuo metu yra pasisamdžiusi teisininkus ir turi pateikti planą, kaip suvaldyti projektus.
VEIDAS: Ar Lietuva ketina paisyti 5 mln. Lt kainavusių britų teisininkų kompanijos “Taylor Wessing” išvadų dėl IAE sutarčių?
K.Š.: Kai kritikuojama, kad samdomi brangūs užsienio teisininkai, reikia neužmiršti: nesutarimų kyla dėl šimtų milijonų, o valstybė įklimpusi į nenaudingas jai sutartis daugiausia dėl teisinės kompetencijos stokos tas sutartis sudarant, nes anuomet pagailėjome pinigų teisininkams. Ar dabar tinkamai pasinaudojome teisininkų kompetencija ir ar viskas vyksta skaidriai, įvertins įmonės valdyba.
VEIDAS: Kodėl neįgyvendintas Lietuvos užmojis nutraukti sutartį su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku (ERPB), kurio ekspertams sumokėta 100 mln. Lt, nors jie reikiamai nekontroliavo IAE uždarymo darbų?
K.Š.: Sutartį pasirašant tai buvo tinkamas sprendimas, nes Lietuva neturėjo patirties administruoti ES lėšas. Dabar Lietuvos institucijos pajėgios tai daryti geriau ir pigiau nei ERPB. Tačiau sutartis negali būti keičiama be abiejų pusių sutikimo. IAE samdė teisininkus ir turi pateikti vertinimus, ar galima rasti išeitį iš dabartinės situacijos.
VEIDAS: O.Čiukšys, 2010 m. kovą perėmęs IAE iš ilgamečio jos vadovo V.Ševaldino, pareiškė, kad iššvaistyta beveik milijardas litų, ir medžiagą perdavė prokuratūrai, FNTT. Ar nors vienas tyrimas baigėsi kaltųjų išaiškinimu?
K.Š.: Didžioji dalis tos sumos – dėl vėluojančių darbų. Prokuratūra atlieka tyrimą, bet finansinių klausimų tyrimas nevyksta greitai.
VEIDAS: Vyriausybė ketina perimti iš Energetikos ministerijos derybas su ES dėl 2014–2020 m. finansinio laikotarpio. Kas bus, jei ES, kaip skelbta, iš tikrųjų skirs ne 3 mlrd. Lt, kiek prašome IAE, o perpus mažiau?
K.Š.: Derėtis su ES – Vyriausybės darbas. Artimiausiu metu bus sudaryta Vyriausybės grupė ir ji perims derybas. Kol kas anksti kalbėti apie konkrečias sumas.
VEIDAS: Ar neįstrigsime ir su naujos AE statyba?
K.Š.: Tokio didelio ir brangaus energetikos projekto Baltijos šalyse per pastaruosius 21 metus nėra buvę. Dabar jau turime visus komponentus – projektui besirengiančias keturių šalių energetikos įmones, strateginį investuotoją ir statytoją. Akcininkų ir koncesijos sutartys turėtų būti pasirašytos ties šių ir kitų metų sandūra. Prognozuoti naujos AE pastatymo metai – 2020-ieji yra visiškai realūs. O latviai reiškė abejones, kol nebuvo baigta strateginio investuotojo paieška.
VEIDAS: Ar lenkai nestabčioja ir su “LitPol Link”, nes jei nebus AE, nereikės ir jungties?
K.Š.: Gąsdinimųsi pasigirsta, tačiau viskas vyksta daugmaž pagal grafiką. Artėjame prie investicinio susitarimo – tai mėnesio ar dviejų klausimas. Jūsų vertinimu, ar realūs Baltarusijos ir Kaliningrado branduolinių jėgainių projektai?
K.Š.: Baltarusija neturi pinigų, kalbos su kinais žlugusios, o kad Rusija statytų branduolinę jėgainę už savo pinigus kitoje valstybėje, labai abejočiau. Kaliningrado jėgainė neturi ekonominio pagrindimo: Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Vilniuje sakė, kad iš Karaliaučiaus energijos nepirks, neteko girdėti ir apie kokius kitus rusų susitarimus. Net Rusijos institucijos nėra pasirašiusios AE statybos leidimo. Tad galutinio sprendimo dėl šios jėgainės nėra, tik metami milijonai viešiesiems ryšiams. Jei šis projektas vyks, tai bus politinė statyba, o tokios trunka labai ilgai.
VEIDAS: Kokią įtaką, be galimų ekologinių problemų, Lietuvai turės šią savaitę atidarytas “Nord Stream”?
K.Š.: Rusija įgyja galimybių užimti kietesnę poziciją Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu dėl tranzito per jų teritorijas. Tuo pat metu Europos šalys, matydamos didėjančią priklausomybę, ima spausti “Gazpromą”, kad pereitų prie lanksčios ir konkurencinės rinkos politikos. Italai laimėjo teismą prieš “Gazpromą”, vokiečiai padavė į teismą, Ukrainos, Lenkijos, Prancūzijos įmonės ketina tai padaryti, Lietuva irgi reiškia pretenzijas.
“Nord Stream” veiklos pradžia taip pat nėra sklandi, nes projekto partneris Vokietijoje “E. On” padavė “Gazpromą” į teismą dėl nesusijusių su “Nord Stream” nesutarimų.
Ar realus ministro Arvydo Sekmoko pažadas 15 proc. sumažinti dujų Lietuvai kainą? Dabar įtampa tarp Europos ir “Gazpromo” didžiulė, manau, galimi pokyčiai, bet tai priklauso ne nuo mūsų, o nuo bendro europinio konteksto. Tai gali priklausyti ir nuo skalūninių dujų Lenkijoje gavybos perspektyvos, trečiojo paketo įgyvendinimo Europos šalyse, suskystintų dujų rinkos plėtros.
VEIDAS: Ko ketina imtis Vyriausybė ypač aktualiame gyventojams šilumos sektoriuje?
K.Š.: Čia vis dar nėra esminių reformų. Žmonės kaltina Vyriausybę dėl šilumos brangimo, bet už šilumos ūkį atsakingos savivaldybės, o didelė jų dalis nenori ar nėra pajėgi tvarkytis. Šilumos ūkyje, kaip ir elektros, reikėtų svarstyti tiekimo atskyrimą nuo gamybos, ir tai Vyriausybė galėtų inicijuoti. Antra vertus, savivaldybėse, kurios gerai tvarkosi, gal tai netikslinga. Svarstytina, ar nereikėtų šilumos ūkių sujungti regioniniu pagrindu. Reikia didinti konkurenciją biokuro segmente.
VEIDAS: Ši Vyriausybė kaip nė viena ankstesnė ėmėsi permainų energetikos srityje, įsteigė Energetikos ministeriją, tačiau ar pavyks tuos projektus realizuoti?
K.Š.: Tokio masto energetikos projektų nebuvo 20 metų. Dėl kabelio į Švediją pasirašytos galutinės sutartys, artėjame prie to ir dėl jungčių su Lenkija, apie kurias kalbėta daug metų. Juda dujotiekio Jurbarkas–Klaipėda, suskystintų dujų terminalo, naujos branduolinės elektrinės statybos projektai, IAE eksploatavimo užbaigimo darbai. Vyksta didelės permainos, kurių kai kas labai nenori. Svarbiausia, jog ši Vyriausybė pasiektų šių projektų point of no return būklę, kad procesai būtų negrįžtami.

IAE jokios ypatingos padėties nėra, o žmogus, kuris pareiškė apie chaosą, pats gauna nemažus pinigus iš įmonės ir yra atsakingas, kad to chaoso nebūtų.

Verslininkai atkreipia dėmesį, kad užsienio šalyse įgyvendinant valstybinius strateginius projektus užsakovai suteikia daugiau šansų padirbėti vietiniams specialistams.

Plačiai užsimojusi Vyriausybė ketina Lietuvoje įgyvendinti visą pluoštą didelių energetikos projektų: rengiamasi elektros jungčių su Švedija ir Lenkija, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo Klaipėdoje įrengimui, pagaliau – brangioms ir ilgai truksiančioms Visagino atominės elektrinės statyboms. Be to, pamažėle atgyja ryžtas turėti penktąjį hidroagregatą Kruonio HAE ir dujotiekio jungtį su Lenkija, o šį rugpjūtį pagaliau paskelbti ir palankūs tarpiniai Syderių vietovės, kurioje planuojama statyti požeminę dujų saugyklą, geologinės struktūros tyrimų rezultatai.
Rodos, statybininkai ir gamintojai turėtų džiaugsmingai trinti rankomis: ilgai bus ką veikti šalelėj mylimoj. Tačiau ypatingomis viltimis mūsų statybininkų stovykla nespinduliuoja.
“Lietuvių statybos įmonės – palyginti mažos ir neturtingos, todėl dažniausiai neatitinka tokio pobūdžio objektų rangovams keliamų reikalavimų. Tad konkursuose nė nebandome dalyvauti arba būname iš jų pašalinami. Bet neretai tenka padirbėti subrangovais. Tokių statybos ir montavimo darbų, kuriuos gebančių atlikti įmonių Lietuvoje neatsirastų, nedaug ir jie itin specifiniai. Nerizikuočiau vardyti, nes situacija sparčiai kinta ir gali būti, kad šalyje jau atsirado tas paslaugas teikiančių bendrovių”, – dėsto Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas.

Nerimą kelia pažadai lenkams

Neseniai tautiečius sukrutino žinia, neva Vyriausybės pasirinktas strateginis investuotojas į Visagino atominę elektrinę – koncernas “Hitachi-General Electric Nuclear Energy”, siekdamas sau palankių sprendimų Lenkijoje, kur taip pat planuojama statyti atominę elektrinę, kaimynams žada Visagino objekte pasitelkti būtent šios šalies statybininkus ir statybinių medžiagų gamintojus. Tokį “Hitachi-GE” lenkams rodomą palankumą paaiškinti nesunku: japonų ir amerikiečių koncernui daug labiau apsimokėtų turėti reikalų iškart su dviem to paties regiono statybomis. Tačiau lietuviams šie iš Lenkijos atsklidę koncerno vyresniojo viceprezidento atominių elektrinių projektų klausimais Danielio L.Rodericko pažadai norom nenorom perša mintį, kad lenkai, rinkdamiesi galimus investuotojus, yra atidesni vietinio verslo interesams nei Lietuvos derybininkai: juk mums apie analogišką galimybę įdarbinti lietuvių statybininkus svetur nebuvo užsiminta.
“Viskas priklauso nuo sąlygų, kurias Vyriausybė, kaip strateginių projektų užsakovė, iškelia pasirinktam strateginiam investuotojui ar generaliniam rangovui. Nors turime pakankamai savų specialistų ir pajėgių įmonių, pagrindiniais tokių statybos aikštelių šeimininkais dažniausiai tampa užsieniečiai. Bet netgi jiems išankstinėse konkurso sąlygose įmanoma numatyti prievolę tam tikrais darbų etapais samdyti vietinius subrangovus – tokia praktika plačiai paplitusi ir jokiems teisės aktams neprieštarauja. Dažniausiai stambiuose energetikos projektuose perkamos galutinę atsakomybę prisiimančio projekto vadovo ir darbų techninės priežiūros paslaugos, o aikštelėse triūsia vietiniai darbininkai, nes valstybė, būdama projekto užsakovė, stengiasi spręsti gyventojų užimtumo problemas. Tai tuo labiau būtų logiška Lietuvoje, kur vietos statybininkų paslaugos pigesnės nei projektams vadovaujančių vakariečių statybininkų”, – aiškina Lietuvos pramonininkų konfederacijos energetikos komiteto pirmininko pavaduotojas Pijus Ralys.
Vis dėlto A.Šeštakauskas mano, kad dėl Visagino užsakymų per anksti kelti vėjus: nuo strateginio investuotojo parinkimo iki konkrečių rangovų atrankos – dar ilgas ir vingiuotas kelias. “Visi supranta, kad pačių atominių reaktorių nei lietuvių, nei lenkų specialistai nemontuos, tačiau aikštelėje ir be to atsiras įvairiausių darbų: pamatų, inžinerinių tinklų klojimas, kompresorinių ir transformatorinių statyba, aušinimo sistemos įrengimas, komunikacijos ir visa kita. Manau, atominės statybose bus veiklos ir lietuvių įmonėms”, – A.Šeštakauskas.

Elektrėnuose buvo ką veikti

Įdomu, ar minėti reikalavimai įdarbinti vietos įmones apskritai būna keliami stambių energetikos objektų statybos Lietuvoje rangovams. Stebėdamas įvykių eigą Lietuvos elektrinės devintojo bloko statybvietėje, kurioje šeimininkauja ispanų bendrovė “Iberdrola”, P.Ralys linkęs tuo abejoti: “Jei tokių užsakovų sąlygų ir būta, apie jas nieko nesame girdėję.”
Vis dėlto Elektrėnų statybos aikštelėje, kaip “Veidą” informavo “Lietuvos energija”, darbavosi ir daug Lietuvos ar bent Lietuvoje savo antrines įmones turinčių bendrovių. Galima tvirtinti, kad būtent joms ir buvo patikėta atlikti sudėtingiausius ir didžiausios kompetencijos reikalaujančius darbus. Štai “Alvora” sumontavo pagrindinius bloko “organus”, kuriuos “General Electric” pagamino JAV ir Prancūzijos įmonėse, – dujų, garo turbinas ir generatorių. “Montuotojas” rūpinosi vamzdynais, “Merko statyba” projektavo ir statė sandėlį su administracinėmis patalpomis, įrengė vandens paruošimo stotį ir nuotekų valymo įrenginius. Panevėžio statybos trestas parengė statybos aikštelę ir išliejo pagrindinių pastatų pamatus, o šiuo metu tebedailina pačius pastatus. Čia darbo gavo ir “Lietemas”, “Fima”, “Pineka” bei kitos lietuvių bendrovės.
“Lietuvos energijos” komunikacijos skyriaus vadovė Jūratė Kavaliauskaitė tvirtina, kad subrangovų teisėmis aikštelėje darbavosi 574 statybininkai. 90 proc. jų – Lietuvos piliečiai, kiti – daugiausia baltarusiai. Pačios “Iberdrolos” atstovų Elektrėnuose darbuojasi 51, dauguma – Ispanijos piliečiai.
Paleisti naujojo bloko dujų turbiną planuojama šių metų lapkričio 24-ąją – tuomet įrenginį žadama pirmąkart įjungti į energetinį tinklą ir juo pagaminti pirmąsias elektros kilovatvalandes. “Bandymai pradedami nuo minimalaus turbinos darbo režimo, pamažu didinant jį tol, kol pasiekiamas maksimalus pajėgumas”, – “Veidui” pasakojo “Lietuvos energijos” generalinis direktorius Dalius Misiūnas.
Planuojama, kad po bandymų devintasis Lietuvos elektrinės blokas pradės veikti kitų metų rugsėjo pradžioje.

Kas gamina, tas ir stato

“Jei sudėtingiausius strateginių objektų statybos darbus vis tiek nudirba lietuviai – ar verta rangovų konkursų sąlygas formuluoti taip, kad jas tegalėtų atitikti užsieniečiai?” – klausia P.Ralys. Juolab pagrindinė pelno dalis kartu su atsakomybės už projektą našta irgi atitenka generaliniam rangovui, o ne savo nugaras statybos aikštelėje lenkusiems lietuviams.
Kad Lietuvoje rengiamuose konkursuose nepopuliaru formuluoti rangovams išankstines vietos statybininkų įdarbinimo užduotis, patvirtina AB “LitGrid” strategijos ir plėtros departamento direktorius Simonas Šileikis.
Tačiau, pasak jo, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas verslui ir skatinti konkurenciją jaučiama tendencija konkursų dalyviams keliamus kriterijus palengvinti, ir tai duoda rezultatų. “Tarkim, pastaruosiuose pastočių rekonstrukcijos rangovų konkursuose dalyvaudavo mažiausiai penkios šešios įmonės, ir 90 proc. jų būdavo lietuviškos. O tuose konkursuose, kurie susiję su sudėtingų, Lietuvoje negaminamų įrenginių įdiegimu, neretai dalyvauja užsienio gamintojo ir vietos bendrovių konsorciumai”, – tvirtina S.Šileikis.
Tik štai toliausiai įsibėgėjusiame “NordBalt” projekte, kuris Baltijos jūros dugnu nutiestu kabeliu sujungs Lietuvos ir Švedijos elektros perdavimo tinklus, mūsų verslui išties tepaliktas epizodinis vaidmuo. Tam, pasak S.Šileikio, yra esminė priežastis: “Nei jūrinio kabelio, nei elektros srovės keitiklių stočių (konverterių) Lietuvoje tikrai niekas negamina. Tokius konverterius viso pasaulio rinkai tesiūlo vos keletas įmonių. Viena jų – švedų bendrovė ABB, laimėjusi 147 mln. eurų vertės “NordBalt” jungties elektros srovės keitiklių stočių (tiek Švedijos, tiek Lietuvos krante) gamybos ir montavimo darbų konkursą. Tai pernelyg sudėtingos technologijos, kad jų įdiegimą būtų verta patikėti kam nors kitam.”
Ar lietuviai turės galimybę tiesti bent jau 13 km Lietuvos teritorijoje numatytų laidų? “Pagal sutartį švedai rūpinsis ir kabelio tiesimu Lietuvos krante, tačiau praktiškai neabejojame, kad šiems darbams bus pasitelkti lietuvių subrangovai”, – ramina verslininkus S.Šileikis.
Švedai Baltijos dugnu klos ir jūrinį kabelį, kurį ABB suprojektavo ir pagamino specialiai “NordBalt” jungčiai (tai dar 270 mln. eurų vertės užsakymas). Šiuo metu atliekami naujojo kabelio techninių pavyzdžių bandymai. Gruodžio mėnesį planuojama pradėti serijinę naujojo kabelio gamybą. Tiesa, gamybos procesas truks maždaug porą metų, nes reikalingas solidus kabelio kiekis – 920 km (iš tikrųjų bus tiesiami ne vienas, o du lygiagretūs kabeliai). Taigi pirmasis “NordBalt” kabelį klojantis laivas jūron išplauks ne anksčiau kaip 2014-aisiais, o jungties eksploatacijos pradžia numatoma 2015-ųjų pabaigoje.
Beje, planuojama antžeminė “LitPolLink” jungtis, sujungsianti Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo tinklus, taip pat neapsieis be srovės konverterio, nes Lietuva ir Lenkija yra skirtingose sinchroninėse zonose. Tad ir šiuo atveju bent dalį numatomų darbų greičiausiai teks patikėti užsieniečiams.
Kaip bus su SGD terminalu, šiandien anksti prognozuoti, nes kol kas visa Kiaulės nugaros sala juridiškai nepriskirta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijai, neatliktas poveikio aplinkai vertinimas, taigi formaliai nėra patvirtinta nė būsimojo terminalo vieta. Aišku viena: į plaukiojančio terminalo vaidmenį atliksiančio laivo su išdujinimo įranga statybos užsakymus Klaipėdos laivų statytojai tikrai nepretenduos.
“Statyti tokį laivą Klaipėdoje tiesiog nebūtų techninių galimybių, nes jo parametrai (ilgis, plotis, grimzlė) per dideli mūsų pajėgumams. Pagrindinė panašaus tonažo laivų statybos vieta yra Pietų Korėja. Ten įsikūrusios įmonės turi didžiausią šių laivų statybos kompetenciją ir patirtį”, – neslepia Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius Arnoldas Šileika.

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko Dainiaus Budrio nuomone, energetikos ministras Arvydas Sekmokas labiau kenkia nei pasitarnauja Lietuvos energetinei nepriklausomybei.

„Tai, kad viena didžiausių Lietuvos įmonių ir mokesčių mokėtoja stabdo kogeneracinio tipo dujų jėgainės statybas, yra dar vienas energetikos ministro „politikos“ rezultatas. Politikos, kurios esmė yra taukšti ir skanduoti apie energetinės nepriklausomybės stiprinimą, realiai imantis žingsnių, kurie naudingi tik Rusijos dujas deginančioms įmonėms ir pačiai monopolininkei „Gazprom“, – teigė komiteto pirmininkas.

Pasak D. Budrio, tokia įvykių seka seniai prognozuota, o ministras daug kartų perspėtas apie galimus padarinius: „Kai A. Sekmokas net ne įstatymais, o poįstatyminiais aktais apmokestino visuomenės interesus atitinkančios paslaugos (VIAP) rinkliava kogeneracines jėgaines, kurias savo reikmėms ir savo lėšomis, valdžios skatinamos, pasistatė pačios įmonės, jam ne kartą sakyta kurlink tai veda. Deja, ministras laikėsi savo ir padarė viską, kad ne tik kuo labiau pakenktų verslui, bet ir faktiškai padėtų Rusijos dujų ir mazuto tiekėjams, kurie nuo tokių ministro reformų tik pasipelnys.“

Anot Ekonomikos komiteto pirmininko, tai ne pirmas ir ne paskutinis ministro žingsnis, kuriuo bloginamos sąlygos Lietuvos energijos vartotojams ir didinama priklausomybė nuo Rusijos monopolininkų, viešai kalbant apie jos mažinimą. „Dar kartą primenu, kad priimtas Gamtinių dujų įstatymas, nustatantis radikalią ir į konfliktą su „Gazprom“ vedančią dujų ūkio pertvarkymo schemą, – ministro pažadų rezultatas. A. Sekmokas davė žodį, kad taip pavyks 15 procentų sumažinti importuojamų dujų kainą, dar net nepastačius suskystintų dujų terminalo (jo statybos dar nė nepradėtos). Laikrodis tiksi – rudenį reikalausime teigiamų derybų rezultatų arba ministro politinės atsakomybės“, – sakė D. Budrys.

Bendrovė pradėjo dviejų vėjo jėgainių parkų ir net 4 aplinkai draugiškesnių elektrinių statybą. Naujosiose “Eesti Energia” elektrinėse naudojami alternatyvūs energijos šaltiniai padidins Baltijos regiono energetinę nepriklausomybę ir energetinį saugumą.

Bendrovė numatė daugiau nei 80 mln. eurų (276,2 mln. Lt) dydžio investicijas į dviejų vėjo jėgainių parkų statybas: vieną – netoli Narvos miesto, o kitą – greta Paldiski miestelio. Šiuose parkuose, kuriuos planuojama užbaigti 2012 metais, pagaminamos elektros energijos pakaks 55 tūkstančiams namų ūkių.

Narvos vėjo jėgainių parke dirbs viso 17 vėjo generatorių, kurių bendra galia sieks 39 MW. Per metus šiame parke bus pagaminama 90 gigavatvalandžių (GWh) elektros energijos. Paldiski vėjo jėgainių parkas bus kiek mažesnis – jame veiks 9 vėjo generatoriai, kurių bendra galia bus 22,5 MW, o per metus jie pagamins 67 GWh elektros. Vien šis parkas leis apsaugoti aplinką nuo 70 tūkst. tonų anglies dioksido, kuris būtų išskirtas gaminant elektrą įprastose jėgainėse.

Žaliąją energiją gamins ir Talino priemiestyje Iru statoma kogeneracinė elektrinė. 100 mln. eurų (345 mln. Lt) kainuosianti jėgainė šilumą ir elektrą gamins iš buitinių atliekų. Planuojama, kad nuo 2013 m. joje per metus bus sudeginama apie 220 tūkst. tonų šiukšlių.

“Šio tipo elektrinių naudingumo koeficientas yra labai aukštas – net 85 proc. energijos yra paverčiama šiluma ir elektra. Tuo tarpu antrinis atliekų panaudojimas, gaminant energiją, smarkiai sumažins jų poveikį aplinkai. Šiluma ir elektros energija bus gaminama iš vietinio kuro ir už stabilią kainą šiuolaikinėje ir efektyvioje jėgainėje. Be to, pastačius elektrinę, pirmiausia sumažės šiukšlių supirkimo kainos, o ateityje Talinui ir Mardu pasiūlysime stabilią ir mažai kainuojančią šilumos energiją”, – kalbėjo “Eesti Energia” valdybos pirmininkas Sandoras Liive.

Didžiausia visų numatomų investicijų dalis – 1 mlrd. eurų (3,45 mln. Lt) – yra skirta Narvos elektrinės statybai, apie kurią bendrovė pranešė anksčiau. Šioje jėgainėje energija bus gaminama kūrenant skalūną ir biokurą, o pati elektrinė jau dabar yra vadinama didžiausia investicija į energetikos sektorių nuo Estijos nepriklausomybės atgavimo. Narvos elektrinė ir 2012 m. pradėsianti veikti skystojo kuro gamykla sudarys šiuolaikinį energetikos kompleksą, apjungsiantį skalūnų sandėlius, kuro padavimo ir šlako šalinimo sistemas bei energijos perdavimo įrangą 330 kilovoltų (kV) įtampoje. Pirmasis 300 megavatų (MW) elektrinės blokas bus baigtas statyti 2015 m., o dėl antrojo statybos bus apsispręsta kitais metais.

Panašiai bus sujungta ir kita “Eesti Energia” elektrinė su rapsų aliejaus gamykla “Werol”. Ši kogeneracinė elektrinė yra unikali Baltijos šalyse, nes be šilumos ir elektros energijos, ji gamins šaltį, reikalingą aliejaus gamybai. 5 mln. eurų (17,3 mln. Lt) kainuosiančios jėgainės bendroji galia sieks 8,5 MW, o planuojama jos eksploatacijos pradžia yra 2011 m. žiema.

Tuo tarpu Latvijoje 2012 m. vasarą darbą pradės “Eesti Energia” kogeneracinė elektrinė Valkoje. Čia energijos gamybai bus naudojamas vietinis biokuras. Planuojama jėgainės galia, gaminant elektrą, bus 2 MW, o gaminant šilumos energiją – 8 MW. Elektrinėje pagaminta šilumos energija apšildys Valkos miestelį, o elektra bus parduodama vietos rinkoje. Prognozuojama, kad jėgainei pradėjus darbą, dėl išaugusios energijos gamintojų įvairovės ir mažesnių nuostolių energijos perdavimo metu vartotojams šilumos ir elektros energija bus pradėta siūlyti už palankesnę kainą.

Du kraštutiniai – pigiausios ir brangiausios šilumos energijos – Lietuvos rajonų pavyzdžiai liudija, kad ilgametė koncesija, kai šilumos ūkiai buvo ilgam išnuomoti privačioms bendrovėms, nepasiteisino. Šiluma pigiausia ten, kur jos ūkį savo rankose išlaikė savivaldybės. Dabartinei mažai kainai svarbiausios yra investicijos į tinklų sutvarkymą, biokuro katilinių statybą. Tuo tarpu privatus verslas tik nuolat dejavo, koks nepelningas esąs šilumos tiekimas, ir tesiūlė vienintelę išeitį – dujų brangimą įkalkuliuoti į šilumo kainą.
Utenos rajono meras Alvydas Katinas net ir bauginantį šių metų šildymo sezoną pasitiks ramus: dujų kainų šuolis bus neutralizuojamas daugiau šilumos gaminant biokuro katilinėse, kurių tinklą planuojama ir toliau plėsti. O Prienų rajono galva Vytas Bujanauskas šalčių laukia su dideliu nerimu: šiame rajone susidariusios sąlygos tik tolesniam šilumos energijos brangimui, nes ji gaminama vien tik dujinėse katilinėse.
“Veido” skaitytojams – skirtingi abiejų merų atsakymai į tuos pačius klausimus.

VEIDAS: Kodėl šiluma Utenos rajone yra pigiausia visoje Lietuvoje – pastarąjį šildymo sezoną ji tesudarė 18,6 ct/kWh?
A.K.: Viską lėmė laiku padarytos investicijos. Čia nieko gudraus nesukombinuosi, nepadės jokios įmantrios formulės, jokie ginčai Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, jei tavo paties šilumos ūkis nesutvarkytas. Ne tik šilumos ūkis, bet ir visi kiti ūkiniai reikalai – laiku neinvestavusios į tokias strategines sritis, kaip šiluma, vanduo, nuotekos, atliekų tvarkymas, savivaldybės dabar yra pralaimėjusios.
VEIDAS: Kodėl šiluma Prienų rajone yra brangiausia visoje Lietuvoje – pastarąjį šildymo sezoną ji pasiekė 32,5 ct/kWh?
V.B. Todėl, kad turime vien tik dujomis kūrenamas katilines. Meru tapau neseniai, bet pastaruosius ketverius metus dirbau rajono taryboje ir per tą laiką nuolat derėjomės su Prienų šilumos ūkį 15-ai metų išsinuomojusia bendrove “E energija”. Ir nieko! Jie tvarkosi jau dešimtmetį, bet tik dabar, kai iki sutarties pabaigos liko penkeri metai, pradėjo kažką siūlyti. Tačiau tie jų siūlymai mums nepriimtini – už dabar keliais centais pigesnę šilumą jie mainais prašo tokių sąlygų, kurios ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau pablogintų savivaldybės situaciją, nes ateityje jie kainą vėl galėtų padidinti ir mes nebeturėtume jokių svertų. Pavyzdžiui, jie siūlo ES lėšomis modernizuoti šilumos trasų sistemą ir perimti ją savo dispozicijon, o baigiantis sutarties laikui – beje, keliama papildoma sąlyga ją dar pratęsti – savivaldybė turėtų tas trasas išsipirkti. Mes liktume be nieko ir net jei patys investuotume į naujas katilines, “E energija” ir toliau diktuotų sąlygas, nes būtų šilumos tinklų savininkė.
VEIDAS: Kokių investicijų Jūsų rajono šilumos ūkyje būta per pastaruosius keliolika metų?
A.K.: Iš viso jau esame investavę apie 46 mln. Lt, iš jų – tik 6 mln. Lt, gautų iš ES. Visa kita – nuosavos lėšos, kurias sugebėjo investuoti savivaldybės rankose išlaikyta UAB “Utenos šilumos tinklai”. Utenoje mes išlaikėme savo rankose visas ūkines įmones, ir esu tikras, kad Lietuvoje tai pas teisingiausias kelias.
Nuolatos atnaujiname savo tinklus, pasistatėme biokuro katilines ir dabar turime galimybę naudoti trijų rūšių kurą: dujas, dyzeliną ir biokurą, renkamės tą, kuris tuo metu rinkoje pigiausias. Iki šiol biokuras užėmė tik 20–30 proc. mūsų rajono rinkos, tačiau prognozuojame, kad per artimiausius kelerius metus jo naudosime jau 70–80 proc.
V.B.: Per tą laiką “E energija” tik truputį paremontavo trasas keliose vietose – ten, kur buvo jau visiškai išėjusios iš rikiuotės. Bet apie kažkokias strategines investicijas – nė kalbos, sėdime vien tik ant senų dujų katilų.
VEIDAS: Ar planuojamos tolesnės investicijos? Kaip jos atsilieps šilumos kainai?
A.K.: Taip, kol kas mūsų rajonui sustoti anksti. “Utenos šilumos tinklai” savo lėšomis (3 mln. Lt) dabar stato dar vieną biokuro katilą. Taip pat pradedame didelės termofikacinės elektrinės statybą – ji kainuos apie 30 mln. Lt, pusę šios sumos planuojame gauti iš ES fondų.
Šilumos kaina Utenoje dėl nuolatinių investicijų nuolatos didėjo, bet mes visada išlikdavome pigiausių rajonų penketuke. Susitvarkėme, susiremontavome, išsiplėtėme, bet, kaip matote, tie, kurie nedarė nieko, dabar moka kur kas brangiau.
Mūsų kainos pernelyg nešokdavo todėl, kad didžiąją dalį investicijų sudarė ne paskolos, o šilumos įmonės apyvartinės lėšos. Be to, juk investicijos išsidėlioja per 10–15 metų, o šilumos savikaina per tą laiką jau būna sumažėjusi – viskas susibalansuoja. Tai užburtas ratas: jei laiku investuoji, net ir perkeldamas dalį investicijų į kainą, ją padidini nedaug, o savikaina mažėja dėl naujų rūšių kuro.
Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, ko dabar griebtis tiems rajonams, kuriuose kaina ir taip jau didžiausia ir jiems dabar verkiant reikia investicijų į biokuro katilines, – net ir imdami didelę kainą iš gyventojų jie neturi lėšų rezervo, nes yra priversti pirkti nežmoniškai brangias dujas.
Dabar vyksta arši kova tarp Vyriausybės ir savivaldybių dėl esą prastų kainos skaičiavimo metodikų, fomulių. Bet visa tai – smulkmenos, kova dėl kelių centų už kilovatvalandę. Padėtį iš esmės keičia tik ūkiškumas ir savalaikės, strategiškai suplanuotos investicijos. Nebūkime galvą į smėlį sukišę stručiai ir neieškokime kitokių išeičių, negu investicijos į alternatyvaus dujoms kuro katilines, ir nebereikės verkšlenti – oi, dujos per brangios, oi, Vyriausybė bloga, nes nesudera mažesnių dujų kainų.
V.B.: Manome, kad savivaldybei reikia pačiai statytis naują biokuro katilinę. Skaičiuojame, kad ji kainuotų apie 6 mln. Lt, pusę šių lėšų planuojame gauti iš ES fondų. Aišku, kad investicijas turėtume įtraukti į kainą, bet juk šilumos savikaina sumažėtų vos pradėjus veikti naujai katilinei, taigi bendra kaina gyventojams neturėtų didėti.
VEIDAS: Tačiau biokuras taip pat brangsta. Kokios kainos Jūsų rajono gyventojų laukia šį šildymo sezoną?
A.K.: Kainos formulėse kuro kainų svyravimas jau yra numatytas, tad didelių pokyčių šiemet neturėtų būti. Be to, kad ir kiek bet koks kuras brangtų, mes išliksime mažų kainų Lietuvos rekordininkai – juk turime galimybę rinktis net iš trijų rūšių kuro.
Nusišnekėčiau, dabar ėmęs žadėti, kad kada nors Utenoje šiluma tekainuos 13 ct. Ne, visos tendencijos liudija tik vieną kryptį – energijos išteklių brangimą, kokie nors kitokie pažadai tėra populizmas. Žinoma, ir pas mus šiluma greičiausia brangs – vien jau dėl to, kad biokuro katilinių Lietuvoje daugėja ir jo tiekėjai jau kelia kainą. Bet galvojame ir apie tai – jau žvalgomės į 2 ha aikštelę šalia didžiausios savo katilinės, nes manome, kad verta būtų kaupti biokuro atsargas, jį perkant tada, kai atpinga.
V.B.: Bet ar mes turime kitokių alternatyvų? Biokuras juk vis tiek pigesnis nei dujos. Mūsų rajonas nebegali daugiau miegoti ir nieko nedaryti. Turime seną nebeveikiančią katilinę prie buvusios pieninės, ten ir planuojame statyti tuos naujus biokuro katilus.
Bet naujos katilinės šiemet dar nespėsime baigti, tai kito šildymo sezono viltis. O šio sezono laukiame su labai dideliu nerimu – jau dabar dviejų kambarių buto šildymas žiemą pas mus kainavo 600–700 Lt per mėnesį, tai kas bus, jei jis dar brangs? Bandome greitai kažką daryti, deramės su “E energija”.
VEIDAS: Kas šilumos ūkyje tvarkosi geriau – pačios savivaldybės ar ten įsileistos privačios bendrovės?
A.K.: Esu įsitikinęs, kad tas paslaugas, kurias gyventojams pagal įstatymą privalo teikti savivaldybė – šilumos, vandens tiekimo, atliekų tvarkymo, – ji ir turėtų išlaikyti savo rankose. Teoriškai privatizacija turi daug pliusų, privatus savininkas turėtų sugebėti tvarkytis geriau, bet Lietuvos šilumos ūkyje tokių praktinių pavyzdžių nematome.
Tiesą sakant, mane stebina šilumos ūkio bendrovių nesugebėjimas tvarkytis kituose rajonuose. Tarifai mūsų rajone – ne tik šilumos, bet ir vandens – vieni mažiausių visoje Lietuvoje, bet mūsų įmonės veikia pelningai, nors ir investuoja. Vadinasi, kitur kažkas blogai valdoma, blogai kontroliuojama. Nepatikėsite, bet “Utenos šilumos tinklams” jau keliolika metų vadovauja tas pats žmogus – Gintaras Diržauskas. Dabar nemadinga stagnacija, reikalaujama vadovų rotacijos, bet kai kuriais atvejais stabilumas, pasirinktos krypties išlaikymas ir pagarba savo darbą išmanantiems įmonių vadovams duoda kur kas geresnių rezultatų. Matyt, ne veltui prezidentas Valdas Adamkus vienoje savo kalbų Uteną yra kėlęs pavyzdžiu Seimui dėl politinės kultūros, rajono interesų iškėlimo virš partinių. Man gaila tų Lietuvos miestų, įskaitant Vilnių, kuriuose valdžia neišsilaiko net vienos kadencijos ir keičiasi kas dveji metai, o naujai atėjusieji imasi revoliucijų. Taip pramiegamos investicijos, ES parama, progresas.
V.B.: Prienai – puikiausias blogas pavyzdys, kas atsitinka šilumos ūkį perleidus į privačias rankas. Šis kadaise priimtas sprendimas dabar yra virtęs dideliu mūsų galvos skausmu – jokių remontų, jokių rekonstrukcijų ir rekordinės šilumos kainos. Beje, pažiūrėkite, kokios problemos ir Ukmergėje, kur šilumos ūkis atiduotas tai pačiai “E energijai”!
Todėl ir naują katilinę jau galvojame statytis patys. Yra norinčiųjų į ją investuoti, tačiau net jei ir įsileisime privatų kapitalą, savivaldybė turės išlaikyti savo rankose mažiausiai 51 proc. akcijų. Ačiū, jau pasimokėme valdymą perleidę kitiems, o rūpestį dėl šilumos kainų gyventojams pasilikę sau.

Įkirtos:

A.Katinas: “Laiku neinvestavusios į šilumą, vandenį, nuotekas, atliekų tvarkymą savivaldybės dabar yra pralaimėjusios.”
V.Bujanauskas: “Ačiū, jau pasimokėme valdymą perleidę kitiems, o rūpestį dėl šilumos kainų gyventojams pasilikę sau.”

Būsimos žiemos šildymo kainomis latvių niekas negąsdina.

Lietuva Andriaus Kubiliaus lūpomis neseniai oficialiai išsižadėjo pretenzijų į regioninį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Atrodo, kad šis ES pažadėtų lėšų kąsnis be kovos atiteks kaimynams latviams. Jeigu, žinoma, jie sugebės Briuselį įtikinti, kad vienas Baltijos pakrantėje projektuojamų SGD terminalų nusipelno trijų Baltijos šalių bendro projekto vardo.

Vidinės kautynės dėl SGD terminalo

Latvijos energetikos bendrovė “Latvenergo” kol kas nepristatė oficialių jau baigiamos SGD terminalo Latvijoje galimybių studijos rezultatų, tačiau esminius skaičiavimus bendrovės atstovai, bandydami atgrasinti kaimynus nuo konkurencijos dėl regioninio terminalo, pateikė gerokai anksčiau. “Latvenergo” tyrimų ir plėtros direktorius Maris Balodis paskelbė, kad tokį SGD terminalą planuojant Estijoje, Paldiskio uoste, vien į naujus vamzdynus ir kompresorines bei matavimo stotis tektų investuoti apie 300 mln. eurų. Regioninio terminalo dislokacijos vieta pasirinkus Klaipėdą, analogiškų investicijų prireiktų dar daugiau. Atrodo, kad Lietuvos pusė nėra linkusi neigti tokių latvių skaičiavimų, todėl ir kalba apie vietinei rinkai skirtą terminalą. Tiesa, įtartinai galingą – pajėgiantį patenkinti visą dabartinį šalies gamtinių dujų poreikį.
Lietuva yra daugmaž apsisprendusi dėl terminalo vietos Kiaulės Nugaros saloje, pylimu sujungtoje su Smeltės pusiasaliu, tačiau daug uostų turinčioje Latvijoje tebevyksta karštos vidinės diskusijos. “Latvenergo” vadovų nuomone, ekonominiu požiūriu labiausiai apsimokėtų terminalą statyti Rygoje ar jos apylinkėse.

Plačiau apie energetiką – pirmadienį “Veido” žurnale

Ilgokai guodėmės politiniu mitu, kad Kaliningrado srityje rusai tik vaizduoja statantys atominę elektrinę. Rugpjūtį jie jau ketina lieti betoną būsimo reaktoriaus aikštelėje.

Baigėsi laikas, kai buvo patogiau manyti, kad kaimynai pučia miglą į akis. Lietuvos tikinimai, kad potencialūs investuotojai į Visagino AE (VAE) vis tiek bus surasti, rusams galbūt irgi neatrodė labai realūs. Tačiau du galimi strateginiai investuotojai – konsorciumas “Toshiba-Westinghouse” ir konsorciumas “GE Hitachi Nuclear Energy” jau pradėjo vizitus, o Rusijos valstybinė korporacija “Rosatom”
askelbė, kad Baltijos atominės elektrinės pirmasis blokas bus baigtas 2016 m. vasarą (antrojo bloko pabaigtuvės turėtų būti 2018 m.). Tiesa, lankydamasis Vilniuje “Westinghouse” prezidentas Europai, Vidurio Rytų bei Afrikos regionui Andersas Jacksonas viešai suabejojo šiuo projektu, nors savo argumentų nepateikė.
Informacija apie VAE investuotojų ketinimus kol kas irgi labiau nei šykšti. O štai Rusijos valstybinės korporacijos “Rosatom” atstovai ėmė kalbėti daug ir noriai. Buvusio Valstybinės atominės saugos inspekcijos (VATESI) vadovo Sauliaus Kuto nuomone, “neadekvačiai vertiname ir savo, ir rusų galimybes, todėl esame daug pražiopsoję nuo to momento, kai pasigirdo žinia, kad greta Lietuvos bus statomos atominės elektrinės. Kalbos, kad rusai tik gąsdina galimomis statybomis, buvo didelė klaida”.
Beje, tą patį galima pasakyti ir apie Astravo jėgainės projektą. Buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas teigia, kad vos tik Lietuva paskelbė apie Ignalinos elektrinės uždarymą, tapo aišku, jog Baltarusija irgi statys savo elektrinę. Aikštelė galimam projektui įgyvendinti buvo renkama seniai, kai kaimynai tebeturėjo stiprų Branduolinės energetikos institutą.

Kol mes abejojome

Galima tik spėlioti, kam buvo naudingos kalbos, kad jėgainė Kaliningrado srityje (taip pat ir Astrave) – tik blefas. Gal šios saviapgaulės fone Visagino elektrinės projekto vėlavimas neatrodė toks baugus? Dabar paaiškėjo, kad šioje trasoje jau ilgokai bėgame rusams iš paskos.
Aikštelė Baltijos atominei elektrinei (BAE) – toks oficialus jos pavadinimas – statyti buvo renkama daug trumpiau nei Astravo, tik trejus metus. Bet laiko Lietuvai rimtai reaguoti buvo. “Rosatomo” atstovai teigia, kad dar prieš dvejus metus Ragainėje (Nemane) buvo surengtas pirmas poveikio aplinkai vertinimo (PAV) svarstymas, o vėliau Rusijos užsienio reikalų ministerijos nota PAV dokumentas buvo perduotas devynioms aplinkinėms valstybėms ir Europos Komisijai.
Latvijos aplinkos ministerijai pageidaujant Rygoje jau buvo surengti du konsultacijų etapai – su visuomenės atstovais ir su specialistais. Artimiausiu metu konsultacija numatyta Taline.
Korporacijos “Rosatom” generalinis direktorius Sergejus Kirijenka gegužės pabaigoje nusiuntė laiškus Lietuvos užsienio, aplinkos ir energetikos ministrams, taip pat kviesdamas surengti konsultacijas. O korporacijos programų direktorius Sergejus Bojarkinas, vadovaujantis BAE projektui, kviečia atvažiuoti į Nemaną ir savo akimis pamatyti, kaip statybos aikštelėje vyksta darbai. Kol kas pamatyti panoro tik Kazimira Prunskienė, bet ten jau lankėsi ir Vokietijos, ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai.
Šiuo metu apie 20 atominių elektrinių įvairiose pasaulio šalyse statanti Rusija (ji dar dalyvauja 25-iuose konkursuose) stengiasi įrodyti, kad jos naujausi 3+ kartos reaktoriai yra saugiausi. Į Kalinino atominę elektrinę, esančią už pusketvirto šimto kilometrų nuo Maskvos, politikų, specialistų ir žurnalistų grupės vežiojamos kelis kartus per mėnesį. Ten švieslentėje skaičiuojamos dienos, likusios iki naujojo ketvirto bloko darbo pradžios. Jų likę mažiau nei šimtas. Bet galima nuvažiuoti ir į Leningrado AE-2 statybą – elektrinė Ragainėje bus tokia pati.
Rusijos prezidento įsaku šios šalies ambasadose netrukus pradės dirbti ir “Rosatomo” atstovai – dar vienas žingsnis, siekiant įtvirtinti rusiškos branduolinės technologijos konkurencingumą.

Strategijos ir saugumas

Ne veltui europarlamentaras Vytautas Landsbergis, kalbėdamas Kaliningrado srities jėgainės tema, ne taip seniai klausė savo partijos kolegų: “Ar mes dirbame politiškai kur nors?” Šis klausimas, nors ir gerokai pavėluotas, gali būti adresuotas ne tik konservatoriams. Reaguoti į kaimynų planus būtų turėjusi dar ankstesnioji šalies valdžia, kai Rusija rengė šio regiono energetikos prognozes, siejamas su Ignalinos AE uždarymu.
Užuot laiku reagavę, lietuviai kuria energetikos strategijas. S.Kutas įsitikinęs, kad begalinis strategijų svarstymas mums nepadeda. “Kas gali rimtai žiūrėti į dokumentą, kuris taip dažnai persvarstomas? Jau turėjome 1999, 2002, 2004 metų strategijas, dabar svarstome naują, nors įstatymai reikalauja, kad strategija būtų sudaroma ne mažiau kaip dvidešimtmečiui. Energetikos saugumo požiūriu nusiritome labai žemai.”
Tuo metu Rusija jau tariasi su lenkais dėl elektros energijos pirkimo sutarčių ir derina tinklų statybos projektą. Be to, jie kalbasi su neįvardytais investuotojais, pasisiūliusiais tiesti kabelį į Vokietiją, panaudojant “Nord Stream” infrastruktūrą. Šie investuotojai, planuojantys 600 mln. eurų projektą, operatyviai sureagavo į Vokietijos ketinimus stabdyti savo atomines elektrines. Rusai net neabejoja, kad Lietuva taip pat pirks BAE pagamintą elektrą, kaip ir dabar perka iš Smolensko AE.

Ką pasakytų TATENA?

Kol kas tarp Lietuvos ir “Rosatomo” vyksta tik nesibaigiantis susirašinėjimas dėl PAV, nes Lietuva vis dar negauna atsakymų į nerimą keliančius klausimus. Neseniai Sankt Peterburge įvyko tarptautinis seminaras BAE saugumo klausimais, kuriame Lietuvos generaliniam konsului Sankt Peterburge Ričardui Degučiui buvo perduotas PAV, išverstas į lietuvių kalbą.
Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio saugumo politikos departamento direktorė Gitana Grigaitytė “Veidui” sakė, kad dokumentą, matyt, vertė žmogus, neišmanantis branduolinės energetikos srities, bet blogiausia, kad lauktų atsakymų Lietuva taip ir negavo.
“Aikštelėje pradėti darbai, nors PAV su kaimyninėmis šalimis dar nebaigtas derinti, – vardija G.Grigaitytė. – Priešprojektinė stadija pažeidžia visas tarptautines konvencijas. Espoo konvencija (1991 m. konvencija dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste) reikalauja pateikti mažiausiai tris galimas aikšteles su PAV, bet iš karto buvo pasirinkta viena. Turi būti atlikti seisminiai tyrimai, kaip tai buvo padaryta Visagino AE aikštelėje. Todėl mes reikalaujame, kad ir Rusija, ir Baltarusija pasikviestų į savo aikšteles TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) misijas. Baltarusiai skelbė, kad tokia misija jau lankėsi, bet tai netiesa. Kyla klausimų ir dėl aušinimo. BAE atveju aikštelė aukščiau už Nemuną 15 metrų, todėl kyla pavojus, kad, sutrikus elektros tiekimui, vanduo gali nepasiekti reaktoriaus.”
Keista, kad Lietuva, nesulaukdama tenkinančių atsakymų raštu, nepanaudoja kitų galimybių savo pozicijai pareikšti. Nei mūsų specialistai, nei pareigūnai, išskyrus konsulą, nedalyvavo minėtame seminare Sankt Peterburge, kur girdint septyniolikos šalių atstovams būtų galėję pateikti savo klausimus.

Lauks kitų politikų

Lietuvos pareigūnams neramu, kad dėl BAE projekto tenka bendrauti ne su Rusijos valdžios atstovais, o su įmone – “Rosatom”. Šioje mąstoma priešingai. S.Bojarkinas ėmė ir prasitarė: “Gaila, kad sprendimus priima ne energetikai, o politikai. Palauksime, kol įvyks rinkimai, o tada kalbėsime toliau.” Ar tikimasi, kad kiti politikai bus sukalbamesni?
“Rosatomo” generaliniam direktoriui S.Kirijenkai jau išsiųstas Lietuvos sutikimas surengti konsultaciją dėl BAE. Be svarbiausių saugumo problemų, matyt, iškils ir elektros tiekimo tranzito per Lietuvą į Latviją bei Estiją klausimas. Rusai lauks, kada Lietuva nuties kabelį į Švediją, tada jie rengiasi ant linijos tarp Sovetsko ir Klaipėdos užkabinti antrą grandinę ir smarkiai padidinti jos pralaidumą. Taip būtų sukurta jungtis nuo Kaliningrado iki Švedijos.
Kol kas į BAE statybą investuota 100 mln. eurų, bet tempai spartėja. Iki gegužės statyboje dirbo 600 žmonių, jų skaičius pastaruoju metu padidintas iki dviejų tūkstančių. Visa BAE projekto vertė – 7,5 mlrd. eurų, įskaitant ir infrastruktūrą. Kaip vien “politinio projekto”, kaina atrodytų didoka, bet ekonomikos svertai nė kiek ne menkesni. “Rosatomo” atstovai prognozuoja, kad Kaliningrado srityje, taip pat ir visame regione, elektros energijos stygius bus juntamas vis aštriau, tą puikiai mato ir potencialūs Visagino AE investuotojai.
Naują atominę Ragainėje rusai pasirengę statyti patys, jeigu iki 2012 m. nesuras investuotojų, kuriems jie norėtų atiduoti 49 proc. šio objekto. Kol kas neįvardyti partneriai, kaip sakė S.Bojarkinas, studijuoja dešimčių tūkstančių lapų projektinius dokumentus. Jis užsiminė, kad, be didelių partnerių, su kuriais dirbama jau maždaug metai, laukiama ir mažesnių, iš kaimyninių šalių. “Tai regioninio bendradarbiavimo objektas, rinkoje vietos užteks visoms trims elektrinėms”, – pabrėžė S.Bojarkinas, neabejotinai turėdamas galvoje ir Astravo jėgainę.
Du BAE blokai užims 90 ha plotą. Dar 150 ha – statybų bazė, kurioje bus tiesiamas geležinkelis, statomi cechai, gyvenamieji namai. Planuojama sukurti tarybą, į kurią įeitų korporacijos “Rosatom”, Kaliningrado srities ir Lietuvos atstovai. Ši taryba spręstų klausimus ir dėl lietuvių bendrovių dalyvavimo objektų statybose. Jų atstovai jau važinėja į Ragainę.

BOX

BAE projektas

Potvarkį dėl Baltijos atominės elektrinės statybos Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pasirašė 2009 m. rugsėjo 25 d.
Jėgainės galingumas – 2300 megavatų.
Elektros energijos apyvarta per metus – 17,4 mlrd. kWh.
Pirmojo bloko statyba – 2010–2016 m.
Antrojo bloko statyba – 2012–2018 m.
Planuojama elektrinės darbo trukmė – 60 metų.
Darbuotojų skaičius – 1100.
Pagal tokį patį projektą “AE 2006″ statomos AE prie Sankt Peterburgo ir Voronežo srityje.

Ilgokai guodėmės politiniu mitu, kad Kaliningrado srityje rusai tik vaizduoja statantys atominę elektrinę. Rugpjūtį jie jau ketina lieti betoną būsimo reaktoriaus aikštelėje. Tokie veiksmai Lietuvos pasienio ruože sukelia dvejopų jausmų,

Baigėsi laikas, kai buvo patogiau manyti, kad kaimynai pučia miglą į akis. Lietuvos tikinimai, kad potencialūs investuotojai į Visagino AE (VAE) vis tiek bus surasti, rusams galbūt irgi neatrodė labai realūs. Tačiau du galimi strateginiai investuotojai – konsorciumas “Toshiba-Westinghouse” ir konsorciumas “GE Hitachi Nuclear Energy” jau pradėjo vizitus, o Rusijos valstybinė korporacija “Rosatom” paskelbė, kad Baltijos atominės elektrinės pirmasis blokas bus baigtas 2016 m. vasarą (antrojo bloko pabaigtuvės turėtų būti 2018 m.). Tiesa, lankydamasis Vilniuje “Westinghouse” prezidentas Europai, Vidurio Rytų bei Afrikos regionui Andersas Jacksonas viešai suabejojo šiuo projektu, nors savo argumentų nepateikė.
Informacija apie VAE investuotojų ketinimus kol kas irgi labiau nei šykšti. O štai Rusijos valstybinės korporacijos “Rosatom” atstovai ėmė kalbėti daug ir noriai. Buvusio Valstybinės atominės saugos inspekcijos (VATESI) vadovo Sauliaus Kuto nuomone, “neadekvačiai vertiname ir savo, ir rusų galimybes, todėl esame daug pražiopsoję nuo to momento, kai pasigirdo žinia, kad greta Lietuvos bus statomos atominės elektrinės. Kalbos, kad rusai tik gąsdina galimomis statybomis, buvo didelė klaida”.
Beje, tą patį galima pasakyti ir apie Astravo jėgainės projektą. Buvęs energetikos ministras Leonas Ašmantas teigia, kad vos tik Lietuva paskelbė apie Ignalinos elektrinės uždarymą, tapo aišku, jog Baltarusija irgi statys savo elektrinę. Aikštelė galimam projektui įgyvendinti buvo renkama seniai, kai kaimynai tebeturėjo stiprų Branduolinės energetikos institutą.

Giliau apie tai -kitos savaitės “Veide”.