"Veido" archyvas

Žlugus Baltarusijos finansų sistemai ir Rusijai atsisakius finansuoti atominės elektrinės Astrave statybą, tikimybė, kad Lietuvos sostinės pašonėje išdygs branduolinis objektas, priartėjo prie nulio.

Dar prieš kelias savaites Vilniuje buvo rimtai rūpinamasi, kaip reikės stabdyti Baltarusijos atominės elektrinės Astrave statybą ir ką reikės daryti, jei sustabdyti nepavyks. Lietuvos užsienio reikalų ministerija vieną po kitos siuntė notas Baltarusijai, kad Vilniaus netenkina Minsko atsakymai dėl planuojamos atominės elektrinės aikštelės suderinimo su Tarptautine atominės energijos agentūra, nes to iki šiol nėra padaryta. Taip pat – dėl planuojamų statyti iš esmės eksperimentinių branduolinių reaktorių. Su Baltijos šalimis, Lenkija ir Europos Komisija buvo derinama galimybė, kad Europos Sąjunga uždraustų šalims narėms importuoti nesaugiose valstybių ne narių jėgainėse pagamintą elektrą.

Regis, visos šios pastangos buvo tik persidraudimas, nes Baltarusijos atominis projektas žlunga neprasidėjęs. Panašus likimas gali ištikti ir atominės elektrinės Kaliningrade projektą.

Minsko atominės ambicijos

Lietuvoje nuo pat pradžių, kai baltarusiai prieš penketą metų tik paskelbė apie savo ketinimus statyti atominę elektrinę, buvo menkai tikima šio projekto sėkme. Mat Baltarusija tam paprasčiausiai neturėjo nei pinigų, nei technologijų. To fakto neslėpė ir Aleksandras Lukašenka, kelerius metus intensyviai ieškojęs, kas sutiktų už savus pinigus ir savomis medžiagomis pastatyti Baltarusijai atominę jėgainę. Iš pradžių visos viltys buvo siejamos su Rusija, juoba kad tais laikais Minsko ir Maskvos santykiai dar buvo šilti. Tačiau ilgainiui “Rosatom” entuziazmas vis labiau vėso – proporcingai Vladimiro Putino ir A.Lukašenkos santykių kaitai.

2007-aisiais Minskas žengė jam nebūdingą žingsnį – pabandė surengti tarptautinį atominės elektrinės statybos konkursą ir išsiuntinėjo kvietimus dalyvauti Prancūzijos AREVA, JAV ir Japonijos “Westinghouse”, Rusijos “Atomstroj eksport” ir Kinijos “Guandong Nuclear Power Company” (GNPC). Pastarajai Minskas pasiūlė tapti ne šiaip elektrinės statybos dalyve, o viso Baltarusijos atominio projekto plėtotoja. Tai sukėlė nervingą Maskvos reakciją. “Atomstroj eksport” atstovai pareiškė, kad Kinijos kompanija yra jų tiesioginė konkurentė, tad rusai neketina dalytis su kinais savo technologinėmis ir komercinėmis žiniomis.

Pernai balandžio mėnesį Rusijos pasiuntinys Baltarusijoje Aleksandras Surikovas oficialiai paskelbė, kad jeigu Astravo atominės elektrinės statyboje dalyvaus Kinijos kapitalas ir projekto plėtotoja bus GNPC, “Rusija prieštaraus ir pareikalaus papildomų derybų su Baltarusijos puse”. Mėnesiu anksčiau, 2010-ųjų kovą, Minske viešėjo Kinijos viceprezidentas Xi Jinpingas, kuriam A.Lukašenka pasiūlė investuoti į Astravo AE 10 mlrd. JAV dolerių. Kinijos reakcija buvo palanki, bet tuo viskas ir baigėsi. Mat A.Lukašenka vargu ar rimtai norėjo, kad atominę jam statytų kinai, kol kas negalintys pasigirti dideliu branduolinių technologijų išmanymu. Veikiausiai Minskas tik norėjo parodyti Maskvai, kad ji nėra vienintelė baltarusiško atominio projekto dalyvė, mat kai 2009-aisiais jis paprašė Rusijoje 9 mlrd. dolerių kredito elektrinės statybai, Kremlius apsimetė nieko neišgirdęs.

Atsimušė į Maskvos pragmatizmą

Minsko reveransas į Pekino pusę davė rezultatą, ir pernai rudenį derybos su Maskva dėl 9 mlrd. dolerių kredito Astravui pajudėjo. Iš aptariamo kredito 6 mlrd. turėjo tekti pačios atominės elektrinės statybai, kurią būtų vykdžiusi Rusija, 3 mlrd. dolerių – infrastruktūrai, kurią baltarusiai norėjo įrengti patys. Žvelgiant iš šių dienų galima daryti prielaidą, kad Maskva tuomet ne tiek išsigando, kad Astravo AE gali pastatyti Kinija, kiek nutarė padaryti Baltarusijos atominės statybą sudėtine žaidimo prieš Lietuvos plėtojamą regioninį Visagino AE projektą dalimi. Dar pamename, jog būtent pernai vasarą suskambo balsai, kad Lietuvai nėra jokių šansų pasistatyti savo atominę, nes iš vienos pusės ją užspaus Rusija su Kaliningrado srityje statoma Baltijos AE, o iš kitos pusės – Baltarusija su Astravo AE.

Baltarusiškas atominis projektas apogėjų pasiekė kovo viduryje, kai nuvykęs į Minską V.Putinas pagaliau pasirašė susitarimą dėl atominės elektrinės statybos. Momentas buvo išskirtinis, nes visas pasaulis tuo metu užgniaužęs kvapą stebėjo avariją Fukušimos atominėje jėgainėje. Visuotinių kalbų apie atominės energetikos uždraudimą fone Rusijos ir Baltarusijos susitarimas dėl naujos atominės statybos buvo kaip iššūkis branduoliniams skeptikams.

Bet pats jautriausias klausimas – dėl statybos finansavimo – kovą taip ir liko atviras. “Kreditavimo dydis priklausys nuo įrangos, kurią valstybė užsakovė gamina arba negamina pati, kiekio, – pareiškė V.Putinas. – Baltarusijos atveju kredito apimtis sudarys maždaug 6 mlrd. dolerių, nes paprastai valstybė užsakovė pati finansuoja jėgainės infrastruktūros statybą. Tačiau mes su partneriais iš Baltarusijos svarstome galimybę, kad Rusijos pusė kredituotų ir infrastruktūros statybą. Susitarimą pasirašyti galime per mėnesį.”

Praėjo mėnuo, praėjo du. Galutinis susitarimo dėl Astravos AE statybos kreditavimo pasirašymas buvo numatytas birželio pradžioje. Tačiau Baltarusiją apėmė toje šalyje dar neregėto masto finansų krizė, prie kurios sukėlimo kone atvirai prisidėjo Maskva, keldama naftos ir dujų kainas bei blokuodama naftos reeksportą. A.Lukašenka prašė iš Maskvos nors 6 mlrd. dolerių ekonomikai gelbėti (apie atominį kreditą turėjo būti atskira kalba). Kai Minskas dėl tvirtos valiutos stygiaus buvo praktiškai parklupdytas ant kelių, atvykęs į Minską V.Putinas pasiūlė vieną milijardą, o jeigu A.Lukašenka nori daugiau, tegu Rusijos įmonėms parduoda visą pelningą Baltarusijos ekonomikos dalį už 7,5 mlrd. dolerių. Apie Astravo AE V.Putinas nebekalbėjo apskritai.

Kartu su juo į Minską atvykęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad grynųjų pinigų atominei elektrinei statyti Rusija A.Lukašenkai neduos – nebent 6 mlrd. dolerių vertės įrenginių ir specialistų darbo. Kadangi tikimybė Minskui gauti 3 mlrd. dolerių atominės infrastruktūrai lygi nuliui, lygiai kaip ir galimybė grąžinti Rusijai pinigus už elektrinės pastatymą, Astravo AE projektą galime laikyti uždarytu. Tam nedaugeliui baltarusiškų įmonių, kurios išliks po dabartinės finansų krizės, pakaks iš Rusijos importuojamos elektros – savoms įmonėms Rusija pardavinės ją savo vidaus kainomis.

K.Prunskienės šou Kaliningrade

Gegužės pabaigoje Lietuva gerokai apstulbo: iš politinės scenos faktiškai dingusi ekspremjerė Kazimiera Prunskienė Kaliningrado srities gubernatoriaus Nikolajaus Cukanovo kvietimu aplankė planuojamos Baltijos AE statybos aikštelę. Kartu su ja vyko statybų bendrovės “Vėtrūna” prezidentas Vytautas Banys bei generalinis direktorius Rolandas Baškys. Garbinga delegacija buvo pasitikta aukščiausiu lygiu.

Visas šis paradas buvo surengtas tam, kad Rusijos naujienų agentūros galėtų išplatinti žinią: Lietuva neprieštarauja atominės jėgainės statyboms Kaliningrade, o Lietuvos įmonės netgi nori tose statybose dalyvauti. Kad tai buvo kažkoks rimtas Rusijos viešųjų ryšių projektas, liudija žaibiška Lietuvos URM reakcija – ministerija nedelsdama nurodė: “Rusijos žiniasklaidai paskelbus K.Prunskienės susitikime su Kaliningrado srities valdžia išsakytus teiginius apie Lietuvos suinteresuotumą dalyvauti šioje srityje planuojamos atominės elektrinės statyboje ir eksploatacijoje, norėtume atkreipti dėmesį, kad K.Prunskienė nėra išrinkta politikė ir nedirba jokioje valstybės institucijoje, todėl negali kalbėti nei už Lietuvos valstybę, nei už jos žmones. Jos žodžiai neatspindi Lietuvos nuomonės.”

O Vilniuje padaryta išvada: regis, Maskva įkandin Astravo laidoja ir Kaliningrado AE.

AFP

Su Rusijos energetikų interesais susiję asmenys nebeturi įtakos, formuojant Lietuvos Vyriausybę, pareiškė premjeras Andrius Kubilius.

“Noriu priminti, kad prieš penkerius metus tie patys energetikai arba kompanijos, tiesiogiai susietos su Rusijos energetiniais interesais Lietuvoje, dalyvaudavo formuojant Lietuvos Vyriausybę. To Lietuvoje jau nebėra. Ir tokių galimybių, ir tokių perspektyvų Lietuvoje nėra ir nebus. Tam reikėjo nuosekliai ir pakankami giliai, dramatiškai pertvarkyti energetikos sektorių”, – interviu Lietuvos radijui sakė premjeras.

Jo teigimu, Latvija, kurios prezidentas nusprendė kreiptis į tautą, prašydamas paleisti postų prekyba kaltinamą Seimą, galėtų pasimokyti iš Lietuvos.

“Latvijos pamoka yra vertinga. Aš tikiu, kad ir mūsų veiksmai gali būti analizuojami ir vertinami mūsų kaimynų pertvarkant energetiką ir ją lygiai taip pat išvaduojant nuo nemažų oligarchinių įtakų”, – tvirtino A. Kubilius.

Pasak jo, Lietuvos Vyriausybė nuosekliai siekia mažinti oligarchų įtaką Lietuvoje.

“Todėl ir pertvarkome energetiką, ir visą eilę kitų sektorių. Todėl ta oligarchų įtaka yra žymiai sumažėjusi. Tenka apgailestauti, kad Seimas laikas nuo laiko suklumpa ant tokių dalykų, kurie tikrai nepadidina Seimo autoriteto ir neatrodo garbingai. Kaip Seimo narių, daugiau ar mažiau pažeidusių galiojančias teisės ar moralines normas, atsisakymas atiduoti tirti teisėsaugos pareigūnams taip, kaip tai daroma su eiliniais piliečiais. Tai ir Evaldo Lementausko, ir Aleksandro Sacharuko, ir kitos istorijos, kai vadinamasis imunitetas buvo Seimo narių palaikytas. Be abejo, jos yra gėdingos istorijos, bet galima spėti, kad kiek kitokio pobūdžio nei Latvijoje”, – teigė premjeras.

Lietuvos parlamentas gegužės pradžioje neleido E.Lementausko patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir baigti teismui nagrinėti jo baudžiamosios bylos. Parlamente pernai lapkritį taip pat neužteko balsų per apkaltą panaikinti A.Sacharuko Seimo nario mandatą, nors Konstitucinis Teismas nusprendė, kad politikas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

A. Kubiliaus įsitikinimu, kovoti su oligarchinėmis tendencijomis reikia ryžtingai.

Dabartinės valdančiosios koalicijos valdymo metu Lietuvoje pakeista daug energetikos įmonių vadovų, jų rotacija vyksta iki šiol. Vyriausybė sulaukė kritikos, kad į postus energetikos bendrovėse skiriami konservatoriams prijaučiantys asmenys.

Būsima dujų ūko pertvarka, atskiriant magistralinių bei skirstomųjų vamzdynų valdymą ir dujų tiekimą, piktina Rusijos “Gazprom”.

BFL

Vyriausybė, atsižvelgdama į cunamio sukeltą atominės elektrinės Japonijoje avariją ir Trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimo procesą, atnaujino Nacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijos projektą.

Atsižvelgiant į tai, kad Seime Energetinės nepriklausomybės strategijos svarstymas dar nebuvo pradėtas, Vyriausybė nusprendė ją atnaujinti ir papildyti aktualiomis energetinio saugumo nuostatomis.

Energetikos ministro Arvydo Sekmoko teigimu, branduolinės saugos nuostatų vertinimas Europos Sąjungoje ir tarptautiniu mastu nekeičia Lietuvos energetikos politikos strateginių krypčių. Tai yra dar viena proga įvertinti branduolinės energetikos būtinybę Lietuvos energetinei nepriklausomybei pasiekti, atsižvelgiant tiek į išaugsiantį elektros energijos poreikį, tiek į strateginius Baltijos šalių tikslus.

Atnaujintame Strategijos projekte aiškiau apibrėžta energetinės nepriklausomybės sąvoka: energetinė nepriklausomybė – tai galimybė laisvai pasirinkti energijos išteklių rūšį ir jų tiekimo šaltinius (įskaitant vietinę gamybą), labiausiai atitinkančius Lietuvos vartotojų interesus ir valstybės energetinio saugumo poreikius.

Projekte taip pat detalizuotos sinchroninio prisijungimo prie žemyninės Europos elektros energijos tinklų nuostatos, apibrėžiant tarpinį ir galutinį tikslą.

Vyriausybė 2010 m. spalio 6 d. jau buvo pritarusi Nacionalinės energetikos (energetinės nepriklausomybės) strategijai ir pateikusi ją Seimui.

BFL

Grupė Lietuvos energetikos ekspertų kreipėsi į Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos vadovus, prašydami aptarti planuojamų statyti trijų atominių elektrinių Lietuvoje ir šalia jos projektų būklę ir deramam laikui paskelbti statybos moratoriumą.

Kreipimesi, adresuotame Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Baltarusijos vadovui Aliaksandrui Lukašenkai ir Rusijos Federacijos Prezidentui Dmitrijui Medvedevui bei asmeniškai Prezidentui Valdui Adamkui, rašoma, kad planuojamos atominės elektrinės reikalingos, nors organizaciniai ir techniniai jų realizavimo būdai iki galo neišspręsti, tai visuomenei kelia nerimą. Pažymima, kad stokojama ir tarpvalstybinio energetikos plėtros suderinamumo.

Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos vadovai kviečiami atsakingai ir neatidėliojant aptarti galimų AE statybos regione sąlygas bei padaryti visus būtinus saugios ir perspektyvios branduolinės elektros energetikos plėtros sprendimus, kartu garantuojančius palankią aplinką kiekvienos šalies ekonomikos augimui.

“Kol bus išspręstos išryškėjusios problemos, siūlome deramam laikui pristabdyti Visagino Lietuvoje, Astravo Baltarusijoje ir Baltijsko Kaliningrado srityje atominių elektrinių projektų įgyvendinimą”, – teigiama kreipimesi.

“Deramą laiką”, anot kreipimosi iniciatorių, turėtų nustatyti patys valstybių vadovai. Vienas iš probleminių klausimų turėtų būti, kiek finansiškai tikslingas trijų AE pastatymas.

Tuo tarpu V. Adamkaus prašoma savo autoritetu paremti šią iniciatyvą ir paraginti suinteresuotų pasaulio šalių vadovus jiems prieinamais būdais prisidėti prie tvarios energetikos ir branduolinės saugos pačiame Europos centre stiprinimo.

Dokumentą pasirašė buvęs Merilendo (JAV) universiteto profesorius dr. Kazys Almenas, buvęs energetikos ministras prof. habil. dr. Leonas Ašmantas, buvęs “Lietuvos energijos” generalinis direktorius doc. dr. Anzelmas Bačauskas ir buvęs energetikos ministras inžinierius Saulius Kutas.

“Jeigu mes tiktai norėsime pristabdyti statybą tik Baltarusijoje ir Kaliningrade, o savąją nešti ir rodyti, kad tai yra labai geras dalykas ir turime ją statyti, teigiamo rezultato negausime. Galvojame, kad galbūt reikėtų pradėti tarp valstybių šiokį tokį pasikalbėjimą, pasitarimą, kaip būtų galima plėtoti atominę energetiką. Kaimynai yra kaimynai, nuo istorijos galbūt taip priskirti, jų nepakeisime. Jeigu yra kažkokių nesusipratimų, požiūrių skirtumų, pavyzdžiui, su Prezidentu A. Lukašenka, tai noriu pasakyti, kad A. Lukašenka yra laikinai, o baltarusių, lietuvių tauta bus amžinai”, – antradienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo L. Ašmantas.

Energetikos ekspertas sakė manąs, kad su Baltarusija dėl jos planuojamos AE statybos reikia derėtis, nors šiuo metu tam nepalankus šalies vadovas.

“Veikiame demokratinėje valstybėje, gauname visokių sluoksnių įtaką, ir Lietuvos sprendimas yra tų įtakų lauke. Tuo tarpu tie du kaimynai, su kuriais turėtume kalbėtis, yra visai kitoje padėtyje. Su jais, žinoma, reikia kalbėtis, bet reikia kalbėtis suprantant, kad kalbame su kitokia struktūra”, – sakė K. Almenas.

Buvęs energetikos ministras inžinierius Saulius Kutas atkreipė dėmesį į tai, jog dabar Lietuva energetinio saugumo prasme atsidūrė blogesnėse sąlygose negu buvo anksčiau. S. Kuto vertinimu, matydami tai, kad Lietuvos AE projektas stringa, kaimynai tuo pasinaudojo ir ėmė įgyvendinti savus projektus.

Apskritai kalbėdami apie AE statybų projektus energetikos ekspertai atkreipė dėmesį, kad juos laikinai reikia sustabdyti, nes padaryta esminių klaidų – prieš pradedant statyti nebuvo kalbėtasi su kaimynais, reikiama forma jie neinformuoti, uždarydami Ignalinos AE pabloginome kaimynų energetinę situaciją, Lietuva nuolat kaitaliojo savo energetinę strategiją.

Moratoriumo metu ekspertai siūlo išsikovoti tarpvalstybinį koordinavimą, neatmetama, kad galėtų būti deramasi ir dėl Astravo AE vietos pakeitimo.

Energetikos ekspertai teigė manantys, kad ateityje branduolinė energetika bendrame energetikos balanse užims vis tvirtesnes pozicijas. Pasak jų, tai bus pagrindinė ateities energetikos rūšis šalia vėjo jėgainių, tik jai turi būti taikomi aukščiausi saugumo ir inžineriniai reikalavimai.

BFL

Elektros jungtys su Švedija ir Lenkija turėtų veikti 2016-aisiais

Svarbiausi ateities uždaviniai – europinės elektros jungtys, dujų importo terminalas ir dujotiekis iš Jurbarko į Klaipėdą.

Jokia kita sritis negalėtų šiandien lygintis su energetika reikšmingų ir brangių ateities projektų skaičiumi. Kaip tik todėl, kad brangių, viešojoje erdvėje ir vyksta nuolatinis “totalizatorius”, kas gi bus pastatyta per artimiausią dešimtmetį, o kas – ne.

Atominiai šokiai

Pradėkime nuo Visagino atominės elektrinės (VAE), kurios kaina, kaip ir galima joje gaminamos elektros savikaina, kol kas – valstybės paslaptis. Iš oficialios tribūnos girdime tik patikinimus, kad mūsų elektrinė bus saugi ir gamins konkurencingą regione energiją. Tiesa, šiuos įtikinėjimus netrukus atsivijo ir nelabai realūs, “The Economist” apžvalgininko vertinimu, raginimai ES teritorijoje riboti prekybą “nesaugia” Rusijos bei Baltarusijos elektrinėse gaminama atomine energija.

Prieš dešimtį dienų premjerą Andrių Kubilių į Visaginą lydėjusiems žurnalistams pagaliau pranešti pirmieji konkretūs skaičiai: pasirodo, numatoma statyti du 1700 MW galios reaktorius, kurių pirmasis turėtų pradėti veikti 2020-aisiais. Tuomet belieka griebtis daugybos lentelės: kadangi, pasak akademiko Jurgio Vilemo, sunku tikėtis, kad po Fukušimos katastrofos įvedus papildomų saugumo reikalavimų 1 kW reaktoriaus instaliuotos galios kainuotų mažiau nei 5 tūkst. JAV dolerių, pirmojo VAE bloko statyba viršys 20 mlrd. Lt, ir tai – dar be pačių pinigų (palūkanų normų ir kredito aptarnavimo išlaidų) kainos.

“Veido” kalbintas J.Vilemas tvirtino nemanąs, kad pastaruoju metu išryškėjęs lietuvių skepticizmas branduolinės energetikos atžvilgiu tėra laikina emocinė reakcija: “Stebėdami įvykius turtingoje Japonijoje žmonės supranta, į kokią bejėgišką padėtį nelaimės akivaizdoje patektų patys. Tai ne emocijos, o atsakomybės suvokimas. Atsakomybę dėl avarijos Japonijoje prisiimančios “Tepco” kompanijos apyvarta solidesnė už Lietuvos metinį biudžetą, bet atrodo, kad jai nepavyks išvengti bankroto. Todėl pasaulyje vis garsiau skamba nuomonė, kad branduolinė energetika neturėtų būti mažų valstybių, kurios pačios nepajėgtų susidoroti su padariniais, žaisliukas. Juk Visagino atveju turėtume kompensuoti ne tik savo, bet ir Latvijos bei Baltarusijos gyventojų patirtus nuostolius.”

Kitas svarbus niuansas, į kurį praėjusią savaitę atkreipė dėmesį Lietuvos prezidentė, yra sutarties su būsimuoju VAE strateginiu investuotoju sąlygos. “Nenorėčiau, kad pasikartotų “Williams” istorija”, – užsiminė Dalia Grybauskaitė.
Šiam JAV koncernui, su valstybės palaiminimu privatizavusiam “Mažeikių naftą”, buvo numatytos išskirtinės veiklos sąlygos ir valstybinių įmonių – jo verslo partnerių – paslaugų nuolaidos. Dalies tuomet suteiktų privilegijų (pavyzdžiui, Būtingės terminalan atplaukiančių tanklaivių aptarnavimo, “Klaipėdos naftos” ir “Lietuvos geležinkelių” lengvatinių tarifų) derybose ir teismuose sunkiai pavyksta nusikratyti ligi šiol, nors pasikeitė jau keli Mažeikių gamyklos savininkai.
Taigi kuo praėjusią savaitę viešėdama JAV potencialius investuotojus viliojo Energetikos ministerijos komanda?

Vartotojai bijo blogiausio – įsipareigojimų supirkti tam tikrą elektros kiekį sutartine, investicijų grąžą garantuojančia kaina. “Tai prieštarautų ES deklaruojamiems atviros rinkos principams. Antra vertus, nematau, ką daugiau Lietuva privatiems investuotojams galėtų pasiūlyti. Todėl ir netikiu VAE projekto sėkme”, – neslepia J.Vilemas.

Be to, baigiama tvirtinti direktyva, drausianti laidoti radioaktyviąsias ES valstybių atominių elektrinių atliekas už Sąjungos ribų. “Nepamirškite, kad tai, ką dabar už ES pinigus pradedame statyti, tėra viso labo laikina radioaktyviųjų atliekų saugojimo aikštelė, tarnausianti geriausiu atveju šimtą metų. Tačiau tai nėra atliekų laidojimas, kuris reikalauja daug rimtesnių investicijų. Net jeigu į naujosios elektrinės energijos kainą būtų įskaičiuota šiam tikslui kaupiamų lėšų dalis – patys suprantate, kiek per šimtmetį Lietuvoje pasikeis vyriausybių, kiek išgyvensime ekonominių krizių ir kokia menka tikimybė, kad sukauptas fondas būtų naudojamas pagal pradinę paskirtį”, – perspėja akademikas.

Daug terminaliukų ar vienas terminalas

J.Vilemas prisimena, kad dar 2006 m. trijų Baltijos šalių mokslininkų pastangomis buvo parengta ir politikams pateikta bendra Baltijos valstybių energetikos strategija, kurioje nurodyta, jog suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą rytinėje Baltijos pakrantėje racionaliausia statyti netoli Rygos, o kartu – ir Inčiukalnio požeminės dujų saugyklos. “Tokiam žingsniui paragino netgi Europos Komisija, pažadėjusi dengti iki 30 proc. bendro projekto išlaidų. Tačiau ar jums teko girdėti apie panašias derybas?” – klausia akademikas.

Iš tiesų – Lietuva, mėgstanti pasigirti, kad kitos Baltijos šalys jau sutarusios pirkti būsimosios VAE gaminamą energiją (neaišku, kokia kaina) ir netgi galbūt įsigys Klaipėdoje atsirasiančio SGD terminalo akcijų (neaišku, kam to reikės savus terminalus projektuojančioms kaimynėms), pati prisidėti prie bendrų projektų nerodo iniciatyvos. Nors visi ekspertai tvirtina, kad vieno didesnio terminalo statyba visų Baltijos šalių gyventojams apsimokėtų labiau, nei mažiausiai trys “terminaliukai”.

Juolab ir perspektyvas suskystintų gamtinių dujų rinkoje specialistai vertina sveikai: dėl JAV gavybos šuolio susidaręs pigių SGD perteklius slūgsta, tačiau stabdomų atominių elektrinių energijos nuostolius Japonijoje artimiausioje perspektyvoje žadama kompensuoti deginant atvežtines dujas. Tai, kad “Gazpromas” į Europą šįmet vamzdynais tiekia penktadaliu daugiau gamtinių dujų nei pernai, nors Vakaruose stovinčių SGD terminalų pajėgumai anaiptol nėra išnaudojami, irgi leidžia daryti tam tikras išvadas.

Kol ekspertai pasikeisdami brangiai svarsto, kurią turimos kuklios pakrantės atkarpą aukoti būsimam terminalui, premjeras įtikinėja, kad 2014-aisiais pajūryje jau švartuosime pirmąjį dujovežį. Ko gero, savo tankuose atgabensiantį krovinį iš JAV.

Neseniai Energetikos ministerija skyrė pirmąją finansinę injekciją dujotiekiui Šakiai–Klaipėda tiesti (atkarpa nuo Šakių iki Jurbarko jau nutiesta “Lietuvos dujų” lėšomis). O štai geologinių tyrimų rezultatų iš Syderių vietovės, kurioje planuojama statyti Lietuvos požeminę dujų saugyklą, kaip nėr, taip nėr. O ir premjeras staiga prabilo, kad tokia saugykla nėra pirmaeilis energetikos objektas.

Skirtingai vertinamos dujotiekio, sujungsiančio Lietuvos ir Lenkijos dujų sistemas, perspektyvos. J.Vilemas tvirtina, kad projektas turi šansų judėti į priekį, nes taps svarbia europinės dujų magistralės grandimi, o ES vykdomų energetikos projektų ekspertas Vidmantas Jankauskas žiūri skeptiškai ir mano, kad tokio dujotiekio prireiks nebent Lenkijai pradėjus pramoninę skalūninių dujų gavybą.

Tačiau abu sutaria, kad elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektai Lietuvos energetikos sistemai būtini.

"Technologijų" archyvas

Jei pasitvirtins prognozės, kad Lenkijos žemės kloduose slypi didžiausi Europoje skalūnų dujų ištekliai, Lietuvai savo energetikos strategiją teks formuoti atsižvelgiant į galimybę importuoti šių dujų iš Lenkijos, taip diversifikuojant jų tiekimą.

– Kaip sekasi Lietuvos derybos su “Gazpromu”?

– Negaliu pasakyti. Viena, nesu derybų grupės narys, kita – bendru abiejų besitariančių šalių pageidavimu oficialiai susitarta, kad jokių komentarų iki susitarimas bus pasiektas nebus. Todėl ir apie paskutinį susitikimą Maskvoje visi pranešimai tokie aptakūs ir nieko konkretaus nesakantys.

– Bet premjeras vis dėlto patvirtino, kad iš esmės deramasi dėl dujų kainų sumažinimo 15 proc., tad Lietuva atsisakė pradinio reikalavimo derėtis trišaliu formatu ir dėl verslo modelio, o ne kainos.

– Nieko panašaus, dėl jokių 15 proc. nuo kainos nesiderama. Deramasi dėl “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties pažeidimų ištaisymo. Lietuva, kaip valstybė, negali derėtis su “Gazpromu” dėl dujų kainų – tą turi daryti “Lietuvos dujos”. Tačiau Lietuvos Vyriausybė, kaip viena iš “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties šalių, gali derėtis dėl sutarties aplinkybių ir sutarties taikymo. Kaip žinoma, kovo pradžioje Energetikos ministerija, atstovaujanti šiais klausimais Vyriausybei, raštu kreipėsi į “Gazpromą” ir paprašė per 60 dienų ištaisyti sutarties pažeidimus. Dabar dėl to deramasi.

– Tačiau derybos vyksta formatu “vienas prieš vieną”?

– Trišaliu formatu, įtraukiant į derybas ir Europos Komisijos atstovus, siekta derėtis dėl EK III Energetinės direktyvos taikymo Lietuvoje, nes “Gazpromas” pradžioje reikalavo, kad Vyriausybė taikytų jam išimtį. Tačiau Briuseliui patvirtinus, kad jokių išimčių daryti negalima, pirmo Lietuvos ir “Gazpromo” atstovų susitikimo metu kovo pabaigoje, “Gazpromas” pripažino, kad Lietuva turi teisę taikyti III Energetinę direktyvą. Tad šis klausimas šiam momentui išspręstas.

Tačiau ateityje III direktyvos taikymo terminai ir sąlygos dar bus tvirtinami ar tiesiogiai trišaliu formatu, ar atskirais susitarimais tarp Lietuvos ir “Gazpromo”, Lietuvos ir Europos Komisijos, “Gazpromo” ir Europos Komisijos. Vien todėl, kad ši direktyva visose ES valstybėse turėjo įsigalioti nuo šių metų kovo mėnesio, tačiau nei vienai valstybei nespėjus laiku jos įgyvendinti, vykdymas atidėtas. Tam reikalingas formalus Europos Komisijos sutikimas.

"Veido" archyvas

A.Kubilius ir A.Sekmokas, susikirtę su “Gazprom”, ne tik išsaugojo savo postus, bet ir pasodino V.Golubevą prie derybų stalo

Pagąsdinusios viena kitą teismais, Lietuvos energetikos ministerija ir Rusijos ekonomikos gigantas “Gazprom” pagaliau sėdo normaliai kalbėtis dėl “teisingų” dujų tiekimo kainų.

Vargu ar tai atsitiktinumas, kad Lietuvos ir “Gazpromo” derybos dėl “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartyje numatytų “teisingų kainų” už dujas pajudėjo po to, kai energetikos ministras Arvydas Sekmokas laimėjo Seime balsavimą dėl interpeliacijos.

Nenuvirtus ministrui, sėdo derėtis

“Rusams tiesiog reikia laiko apsiprasti su pasikeitusiomis žaidimo sąlygomis Lietuvoje, – “Veidui” sakė Vyriausybės atstovas. – Visa ligšiolinė ilgametė “Lietuvos dujų” strategija derybose dėl dujų kainų remdavosi dviem principais.

Pirmasis – tempti laiką kiek galima, kol priartėja naujas šildymo sezonas ir dujas nori nenori reikia pirkti. Jeigu šis principas nesuveikdavo, tuomet paspausdavo valdžią, o jeigu ši spyriodavosi – tiesiog pakeisdavo. Gedimino Kirkilo palaiminimas į premjero postą dalyvaujant tuomečiam “Dujotekanos” vadovui Rimandui Stoniui, kuris oficialiai atstovaudavo “Gazpromui” derybose su Lietuva, geriausias to pavyzdys. Tačiau šį kartą nei viena, nei kita jų strategija nesuveikė, tad reikalai pajudėjo. Regis, į gerąją pusę.”

Įvykių seka, priminsime, buvo tokia: pirmosiomis kovo dienomis Energetikos ministerija nusiunčia “Gazpromui” oficialų raštą, kuriame kaltina Rusijos įmonę “Lietuvos dujų” privatizavimo sutarties pažeidimu ir kviečia pradėti dėl to atitinkamas derybas Briuselyje. “Gazpromas” tyli. Kovo 10-ąją pirmajame Seimo pavasario sesijos posėdyje žlunga opozicijos dar nuo pernai gruodžio, kai A.Sekmokas pradėjo “Lietuvos dujų” apgultį, rengta interpeliacija energetikos ministrui. Prieš tai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė aiškią ir nedviprasmišką paramą tiek ministrui, tiek premjerui Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei.

Lygiai po dviejų savaičių, kovo 24-ąją, “Gazpromas” informuoja Energetikos ministeriją, kad kovo 3-iąją gavo laišką iš Vilniaus ir yra pasirengęs “sąžiningoms bei draugiškoms deryboms su Lietuva visais atvirais klausimais” Vilniuje. Kitą dieną Energetikos ministerijos ir “Gazpromo” derybininkai pagaliau susėda kalbėtis.

Jeigu skaičiuosime nuo pernai gruodžio, kai “Gazpromo” valdybos vicepirmininkas Valerijus Golubevas pareiškė, kad, priešingai nei Latvijai ir Estijai, Lietuvai dujų kaina 2011-aisiais nebus sumažinta 15 proc., nes Vyriausybė, vykdydama Europos Komisijos III energetikos direktyvą atskirti dujų pardavimą nuo perdavimo, pasirinko griežčiausią variantą, numatantį, jog dujas tiekianti ir dujas transportuojanti bendrovės turi turėti skirtingus savininkus, kelias iki derybų pradžios truko penketą mėnesių.

Susitarti turi per pusmetį

Kita vertus, labai gali būti, jog Energetikos ministerija sąmoningai pasirinko konflikto (o jis, žinant Vyriausybės programines nuostatas siekti energetinio nepriklausomumo nuo Rusijos, buvo neišvengiamas) laiką taip, kad derybos prasidėtų šiltuoju metų laiku. Nes jeigu taip nebuvo planuota, tuomet telieka manyti, jog A.Sekmoko pusėje sužaidė dangiškosios jėgos ir viską sudėliojo taip, kad su Lietuvos atstovais “Gazpromas” pradėjo kalbėtis kaip tik tuomet, kai baigėsi šildymo sezonas, ir Vyriausybė dabar turi šešis mėnesius laiko susitarti.

Pabrėžtina, kad gavusi “Gazpromo” pasiūlymą kalbėtis Energetikos ministerija dirbtinai nesispyriojo ir nebeprisiminė savo ankstesnių reikalavimų:

- Derėtis ne ligšioliniu formatu Lietuva su “Gazpromu” (kai jėgos akivaizdžiai nelygios tiek dėl partnerių dydžių skirtumo, tiek dėl finansinio pajėgumo, tiek dėl patirties, nes Rusijos dujų gigantas kone su visais savo klientais yra turėjęs teisinių ginčių ir samdo geriausius pasaulio advokatus), o Lietuva ir Europos Komisija su “Gazpromu”;

- Derėtis ne Lietuvoje ar Maskvoje, o neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, Stokholme ar Londone;

- Derėtis ne dėl konkrečių dujų kainų kitiems metams, o dėl visos ateities “Gazpromo” verslo schemos Lietuvoje.

Pakaitomis tai Vilniuje, tai Maskvoje vykstančiose derybose Lietuvos pusė, kaip patvirtino ir premjeras Andrius Kubilius, dabar siekia, kad “Gazpromas” sumažintų dujų kainas Lietuvos vartotojams 15 proc. Analogiškai, kaip tai buvo padaryta pernai rudenį nustatant kainas Latvijai bei Estijai. Tačiau čia yra esminis niuansas – kainų sumažinimą latviai ir estai gavo tik tuo atveju, jeigu pirks iš “Gazpromo” dar iki krizės suderėtas dujų apimtis, kurių dabar šioms valstybėms paprasčiausiai nebereikia. O jeigu nepirks, tai ir kainos sumažintos nebus. Analogišką reikalavimą “Gazpromo” derybininkai dabar kelia Lietuvai, savo ruožtu kaltindami, kad mūsų pusė laužo “Lietuvos dujų” privatizavimo sutartį, nes vietoje 5 mlrd. m3 per metus perka tik 3,5 mlrd. m3.

Nors derybų pradžioje abi pusės grasino paduoti viena kitą į teismą, šiandien padėtis tokia, kad nei Lietuva yra apskundusi “Gazpromą” Stokholmo arbitražui, nei “Gazpromas” yra padavęs Lietuvą į teismą, kaip daryti V.Golubevas grasino balandžio pradžioje. Tačiau netrukus po to Maskvoje jau vyko eilinis derybų raundas. Galimas dalykas, “Gazpromas” dabar nelabai nori teistis su pirkėjais, siekdamas sureguliuoti pastaruoju metu jam masiškai keliamas pretenzijas gražiuoju. Neseniai taip buvo susitarta su E.ON, siekusia per teismą sumažinti privalomas dujų pirkimo apimtis, derybos vyksta ir su Lenkija, kuri atvirai pagrasino, kad jeigu “Gazpromas” nesumažins kainų 15 proc., bus pasekta Lietuvos pavyzdžiu.

“Tačiau vis tiek esminės dujų kainų problemos bus išspręstos tik tuomet, kai pasistatysime suskystintų dujų terminalą, – tvirtino “Veidui” Energetikos ministerijos atstovas. – Galiu tvirtai pasakyti, kad jo statybos prasidės dar šiemet, o baigtos bus 2014-aisiais. Galimas Vyriausybės pasikeitimas po 2012 m. Seimo rinkimų neturėtų sutrukdyti baigti statybų, nes joms pritaria visi, išskyrus nebent Bronislovą Lubį. Po terminalo ateis eilė ir skalūnų dujoms, bet apie jų pramoninę gavybą kalbėti bus galima nebent kokiais 2020-aisiais, nes dar labai daug neaiškumų.”

"Veido" archyvas

Dujotiekis į Kaliningradą – garantija, kad derybų metu sklendė Lietuvai nebus užsukta

Kaip žinoma, po JAV bendrovės “Chevron” atliktų įžanginių tyrimų JAV energetikos informacijos administracija paskelbė, kad Lietuvoje gali būti iki 113 mlrd. m3 skalūnų dujų, – kiekis, kurį Lietuva suvartotų per kokius 30–40 metų. Tačiau išsamių tyrimų dar niekas neatliko.

“Orlen” neskuba pardavinėti Mažeikių

Pernai rudenį ūgtelėjusios naftos perdirbimo maržos bei Lietuvos Vyriausybės pastangos spręsti kai kurias “Orlen Lietuva” patiriamas logistikos problemas akivaizdžiai atšaldė lenkų koncerno norą parduoti visas ar dalį Mažeikių gamyklos akcijų.

“Mūsų skaičiavimais, dabar “Orlen” jau turėtų nagrinėti banko “Nomura” atliktą pardavimo galimybių studiją, – sakė “Veidui” šaltinis Energetikos ministerijoje. – Kadangi viskas pritilo, atrodo, kad ją išvydę lenkai labai rimtai susimąstė, nors metų pradžioje atsiuntė į gamyklą žmogų, kurio specializacija – pakelti parduodamų įmonių vertę. Mes suprantame, ką tai reiškia, bet kita vertus, Andrius Kubilius apie visus su “Orlen” susijusius reikalus labai išsamiai pasikalbėjo su Donaldu Tusku Varšuvoje – ten irgi suprato, kad kai kurios pretenzijos ne visai pagrįstos. Savo ruožtu Vyriausybė gerokai paspaudė “Lietuvos geležinkelius”, kuriems kokio nors “Rusijos geležinkelių” vadovo Vladimiro Jakunino žodis vis dar svarbesnis nei Lietuvos strateginių partnerių, ir išgavo pažadą per pusantrų metų atstatyti bėgius į Latviją. Nors anksčiau būdavo aiškinama, kad tai neįmanoma, nes, tiesą sakant, “Latvijos geležinkeliuose” tokia pat padėtis, kaip ir pas mus.”

Be to, “Veido” žiniomis, “Orlen Lietuva” pravedė gan sėkmingas derybas su “Klaipėdos naftos” terminalu, nors sutarties dar nepasirašė. Tam, spėjama, taip pat pasitarnavo pernai pavasarį įvykusi vadovybės kaita.

Didžiausios Lietuvoje veikiančios elektrinės darbuotojai baiminasi planuojamų permainų įmonėje.

Gali būti atleista iki trečdalio esamų darbuotojų, o tai būtų didelis smūgis Elektrėnams, penktadienį rašo “Vilniaus diena”.

Elektrėnuose veikiančioje Lietuvos elektrinėje šiuo metu dirba kiek daugiau nei 400 žmonių.

“Lietuvos energija”, kuri valdo šią, taip pat Kauno hidroelektrinę ir Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, yra paskelbusi apie planus pertvarkyti visų elektros energiją generuojančių stambiausių įmonių valdymą ir priežiūrą

Pagal numatomą įvykdyti reorganizaciją, apie kurią paskelbta dar pernai rudenį, nuo Lietuvos elektrinės numatyta atskirti remonto tarnybą. Tai reiškia, kad šioje tarnyboje dirbantys žmonės turėtų būti formaliai atskirti nuo Lietuvos elektrinės ir perkelti į kitas įmones.

Lietuvos elektrinės profesinė sąjunga skaičiuoja, kad įvykdžius pertvarką apie 120 dabar elektrinės remontininkais dirbančių žmonių turėtų būti perkelta dirbti į “Lietuvos energijos” antrinę įmonę -uždarąją akcinę bendrovę “Kauno energetikos remontas”. Tai sudarytų apie trečdalį visų dabartinių elektrinės darbuotojų.

Daugelį metų stabilias darbo vietas, kolektyvinėje sutartyje sutartą gerą darbo užmokestį gavę darbininkai baiminasi, kad perkėlus juos į “Kauno energetikos remontą” ilgainiui jie išvis praras darbą.

Vis dar neaišku, kiek darbuotojų ateityje reikės Lietuvos elektrinei, kiek jų bus įdarbinta kitoje įmonėje, kaip keisis darbo sąlygos ir darbo užmokestis.

“Lietuvos energijos” atstovė spaudai Jūratė Kavaliauskaitė paneigė žinias, kad iš Lietuvos elektrinės gali būti atleista net iki 200 žmonių. “Atleidimai nenumatomi”, – pabrėžė atstovė.

17 tūkst. gyventojų turinčiuose Elektrėnuose fiksuojamas vienas mažiausių nedarbo lygių Lietuvoje. Šiuo metu jis siekia apie 10 proc.

lietuv_dujos21

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas teigia nepalankiai vertinantis dujų importo ir transportavimo bendrovės “Lietuvos dujos” didžiųjų akcininkų sprendimą iš pernai uždirbto 159,7 mln. litų audituoto grynojo pelno skirti 120 mln. litų dividendams mokėti.

“Aš tą vertinu nepalankiai, nes tie 120 mln. litų galėtų būti panaudoti tų strateginių projektų įgyvendinimui, kuriuos Lietuva privalo įgyvendinti tiek, kad užtikrintų alternatyvų tiekimą ir žemesnes dujų kainas”, – LTV laidai “Panorama” sakė A.Sekmokas.

Mažiau nei penktadalį “Lietuvos dujų” akcijų valdanti Energetikos ministerija įmonės akcininkams siūlė dividendų nemokėti, tačiau Rusijos koncerno “Gazprom” ir Vokietijos koncerno “E.ON Ruhrgas International”, valdančių apie 76 proc. “Lietuvos dujų” akcijų, atstovai balsavo už dividendų mokėjimą.

“Lietuvos dujų” finansinė padėtis yra gera, bendrovė turi pakankamai išteklių, todėl dividendams skirtų pinigų nebūtina palikti įmonėje. Esame įsitikinę, kad išmokėjus dividendus, nekils problemų finansuoti stambius projektus”, – tvirtino “Lietuvos dujų” valdybos pirmininko pavaduotojas, “E.ON Ruhrgas International” viceprezidentas Peteris Frankenbergas.

Anot jo, bendrovė turi labai profesionaliai išnagrinėti Energetikos ministerijos siūlomus suskystintųjų dujų terminalo, požeminės dujų saugyklos ir jungties su Lenkija statybų projektus ir įsitikinti, kad jie reikalingi ne tik dėl technologijos, bet ir ekonomiškai pagrįsti.

“Prieš dalyvaujant Vyriausybės planuojamuose projektuose, turiu galvoje suskystintųjų dujų terminalo, požeminės dujų saugyklos statybas, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas juos statys, kokią vietą jie užims visoje dujų ūkio struktūroje”, – sakė “Gazprom” valdybos pirmininko pavaduotojas ir “Lietuvos dujų” valdybos pirmininkas Valerijus Golubevas.

Jau kurį laiką “Gazprom” su Energetikos ministerija derasi dėl dujų ūkio pertvarkos ir teisingos dujų kainos Lietuvai. Anot V.Golubevo, Lietuva nuolaidų gali tikėtis tik jei pati jų darys.

“Jei abi pusės žengs teisingus žingsnius, galbūt rasime ir teisingą sprendimą. Bet tai turi būti abipusis procesas, ir nereiškia, kad vieni gali stovėti vietoje, o kiti eiti pirmyn. Turi veikti abi pusės. Ta linkme ir judame”, – sakė “Gazprom” valdybos pirmininko pavaduotojas.

“Iš tikrųjų derybos vyksta. Bet šito geranoriškumo, kurio jie prašo iš Lietuvos pusės, manau, ir jie patys turėtų demonstruoti. Šiandien aš negalėčiau pasakyti, kad tas būtų matoma”, – teigė A.Sekmokas.

Rusijos “Gazprom” valdo 37,06 proc., Vokietijos “E.ON Ruhrgas International” – 38,9 proc., Energetikos ministerija – 17,7 proc. “Lietuvos dujų” įstatinio kapitalo.

“Lietuvos dujų” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Oficialiajame prekybos sąraše.

Brangstant elektros energijai, kai kurios stambiausios Lietuvos pramonės įmonės statosi nuosavas elektrines, nors ir yra labai nepatenkintos nuo šių metų padidėjusiu viešųjų interesų mokesčiu VIAP už sau gaminamą elektrą.

Pagal sau pasigaminamos elektros kiekius dar ilgai niekas nepriartės prie pramonės gigančių “Orlen Lietuva”, “Achemos” ir “Lifosos”, bet prasmę investuoti į nuosavus elektros generavimo šaltinius jau prieš kelerius metus pamatė ir kelios kitos Lietuvos gamintojos: mėsos perdirbimo gamykla “Utenos mėsa”, IKEA koncernui priklausantis medžio drožlių plokščių fabrikas “Swedspan Girių bizonas”, cukraus perdirbimo įmonė “Arvi cukrus”, alkoholio gamintoja “Alita”.

Netrukus nuosavą elektrinę pradės statytis ir viena didžiausių Lietuvoje PET ruošinių ir butelių gamintojų “Putokšnis”. Jos gen. direktorius Arvydas Stulpinas metų pradžioje, sužinojęs apie padidintą VIAP mokestį, skaičiavo, ar ne pigiau bus elektrą pirkti, tačiau dabar jau planų nebekeičia: “Žinoma, tikimės, kad mokestis bus sumažintas – jis nelogiškas. Bet elektrinę statysimės bet kokiu atveju, esant mūsų gamybos pajėgumams ji padės taupyti.”

Energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadai išspausti daugiau naudos iš valstybinių įmonių bliūkšta – elektros sektoriaus monopolininkų kišenės greičiausiai nepalengvės: jų valdybos siūlo nesižarstyti dividendais.

Išspausti pinigus iš energetikų nėra taip paprasta ir dėl to kaltos ne pačios įmonės, o jų valdybos – daugumą sudaro ministerijų valdininkai, balsuojantys prieš dividendų skyrimą, penktadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Iš sujungtų Rytų skirstomųjų tinklų ir VST įmonių atsiradusi LESTO dividendais žarstytis neskuba: bendrovės valdyba neseniai pasiūlė nemokėti dividendų akcininkams, tarp jų – ir valstybei.

Nors LESTO paskirstytinasis pelnas siekia 939 mln. litų, valdyba mano, kad mokėti dividendus šįmet nebūtina.

LESTO valdyboje iš 5 narių – trys valdininkai: energetikos viceministras Arvydas Darulis, ministerijos išteklių, elektros ir šilumos skyriaus vedėjas Kęstutis Žilėnas ir finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas.

Bet A.Sekmoko pavaldinių akibrokštas nustebino finansų analitikus. “Tokios įmonės tikrai pajėgios skirti dividendų. Valdybos siūlymas jų nemokėti, švelniai tariant, atrodo keistai”, – teigė “Finasta Asset Management” fondų valdytojas Marius Dubnikovas.

Pasak jo, Vyriausybė užsibrėžė aiškius tikslus gauti daugiau pajamų iš valstybinių įmonių, tačiau šio tikslo link nepajudėta nė iš vietos, jeigu valdybos rekomenduoja neskirti dividendų.

Tiesa, LESTO akcininkai rinksis ir galutinį sprendimą dėl dividendų priims balandžio 25-ąją.

Pelningai dirbanti valstybinė bendrovė “Lietuvos energija” irgi neskuba papildyti biudžeto – valdyba taip pat siūlo nemokėti dividendų, kurie, analitikų vertinimu, galėtų siekti 40 mln. litų.

Praėjusiais metais “Lietuvos energija” uždirbo 45,9 mln. litų grynojo pelno – 59 proc. daugiau nei užpernai.

“Lietuvos energijos” valdyboje valstybei atstovauja tie patys valdininkai kaip ir LESTO: K.Žilėnas ir A.Vitkauskas, o bendrovės valdybos pirmininkas – energetikos viceministras A.Darulis.

Net jei akcininkai nuspręstų pažerti dividendų, šalies biudžeto tiesiogiai jie nepasiektų. Tiek LESTO, tiek “Lietuvos energiją” valdo valstybinė bendrovė Visagino atominė elektrinė. Jai priklauso 82,63 proc. LESTO ir 97,5 proc. “Lietuvos energijos” akcijų.

“Dividendus tiesiai į biudžetą gali mokėti tik tiesiogiai valdomos įmonės. O jų antrinės bendrovės dividendus privalo pervesti pagrindinėms įmonėms”, – paaiškino Finansų ministerijos atstovė Giedrė Balčytytė.

Kitaip tariant, elektros monopolininkų dividendus priglaustų Visagino atominė elektrinė.

Kovą Vyriausybė priėmė nutarimą, kad valstybės valdomų įmonių dividendams skiriama pelno dalis turi būti ne mažesnė kaip 7 proc. jų nuosavo kapitalo, o paskirstytinoji pelno dalis padidinta nuo 40 iki 80 proc.

Premjeras A.Kubilius anksčiau prognozavo, kad valstybės valdomos energetikos ir susisiekimo įmonės biudžetą papildys keliais šimtais milijonų litų.

Energetikos ministras A.Sekmokas yra užsiminęs, jog į šių metų biudžetą iš valstybės valdomų energetikos įmonių turėtų įplaukti apie 70 mln. litų dividendų.