Energetikos ir technikos muziejuje pristatytas internetinis žaidimas ir konkursas „Mūšis dėl Žemės“, kuriuo projekto iniciatorius Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje su partneriais sieks gilinti jaunimo ir suaugusiųjų žinias apie efektyvų energijos vartojimą. Žaidimą galima rasti adresu www.musisdelzemes.lt

Edukacinis žaidimas ir konkursas „Mūšis dėl Žemės“  – tai mokomoji priemonė apie racionalų energijos vartojimą, alternatyvią ir efektyvią energetiką, sukurta remiantis Šiaurės šalių bei Lietuvos praktika. Pagrindinis projekto tikslas – patrauklia ir žaisminga forma supažindinti jaunąją kartą su namų ūkio, šalies ir globaliu energetinių išteklių panaudojimu, inovatyviais energijos gavimo bei taupymo būdais.

Mūšyje dėl Žemės žaidėjai privalės iš esmės atnaujinti kapitono Švaistūno ydingai sutvarkytą pasaulio energetikos sistemą. Pradėję senų lempučių pakeitimu energiją taupančiomis namuose bei daugiau važinėdami dviračiu žaidimo dalyviai palaipsniui pereis prie visai šaliai ir vėliau planetai svarbių sprendimų – išmaniųjų tinklų (angl. smart grid) diegimo ar prisijungimo prie tarptautinių energetikos organizacijų. Žemę žalia spalva nudažys ir žaidimą laimės Kapitoną Švaistūną nugalėjęs bei didžiausią taškų skaičių per mažiausią ėjimų kiekį surinkęs žaidėjas.

Įkvėpimu žaidimui tapo 2009 m. Šiaurės ministrų tarybos biuro išleistas „Išmintingo namų tvarkymo vadovas“ kurio pagrindinis tikslas – pateikti įvairių patarimų, galinčių padėti namų ūkio sąlygomis taupyti energijos vartojimą ir sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Naujame žaidime šie patarimai atgimė interaktyvioje platformoje.

Žaidimo dalyviai ne tik sužinos apie įvairius būdus taupyti elektros energiją, bet ir turės galimybę laimėti prizus žaidimo konkurse, kuris prasideda gegužės 29 d. ir vyksta iki birželio 19 d. Dešimt pirmąsias vietas užėmusių žaidėjų pasidalins elektrinę knygų skaityklę, saulės įkroviklius mobiliesiems telefonams ir planšetinį kompiuterį „Apple iPad“. Daugiausia taškų surinkusiam pirmosios vietos laimėtojui atiteks elektra varomas dviratis.

„Šį žaidimas svarbus ir kaip mokomoji priemonė, ir kaip regioninio bendradarbiavimo projektas, į kurį buvo įtraukta daug Šiaurės ir Baltijos šalių bei partnerių. Neabejoju, kad „Mūšis dėl Žemės“ ras savo auditoriją tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. “, – pristatyme sakė Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Harald Tillberg.

Suomijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Marja-Liisa Kiljunen pastebėjo, kad energetinio efektyvumo klausimas ir toliau išlieka tarp Suomijos vyriausybės prioritetų. „Svarbiausia šio žaidimo skleidžiama žinia yra tai, kad ne tik šalys savo valstybine politika turi keisti pasaulį. Tai turime ir galime daryti kiekvienas iš mūsų. Žaisdami vaikai supras, kokiomis priemonėmis tai pasiekiama“, – sakė ambasadorė. Žaidimas iš dalies finansuotas iš Suomijos pirmininkavimo Šiaurės ministrų tarybai 2011 metais biudžeto.

Birželį planuojamos pristatyti žaidimo angliška bei rusiška versijos. Kompaktinės plokštelės su žaidimu bus nemokamai platinamos Latvijos bei Estijos, Kaliningrado srities ir Šiaurės Vakarų Rusijos mokykloms.

Žaidimo projektą įgyvendina Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto partneriai: Suomijos ir  Danijos ambasados Lietuvoje, AB LESTO, kompanijos „DSV“, „DFDS Seaways“, „Danske Bankas“, „Danfoss“, „Espersen“.

Brangstanti energija artimiausiais metais labiausiai įtakos Baltijos šalių transporto sektoriaus įmonių pelningumą. Tokie duomenys gauti tarptautinės audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovės KPMG analitikams Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atlikus tyrimus ir įvertinus energijos resursų kainų įtaką įmonių pelningumui.

Tyrimas, kuris buvo atliktas visose trijose Baltijos šalyse, atskleidė, kad Latvijos ekonomika yra labiausiai iš trijų valstybių įtakojama energijos kainų augimo, o mažiausiai šis augimas palies Estijos ekonomiką. Pavyzdžiui, pramonės sektoriaus pelningumas Estijoje yra daugiau nei 4,5 karto didesnis nei Latvijoje, ir 2 kartus didesnis nei Lietuvoje, o energijos suvartojimas pramonės sektoriuje panašus, todėl galima teigti, kad pramonės sektorius Estijoje yra efektyviausiai dirbantis.

„Visose trijose Baltijos šalyse labiausiai nuo energijos išteklių kainų priklausomas transporto sektorius ir jame veikiančios įmonės. Taip yra todėl, kad transporto sektoriuje energijos poreikis sudaro didžiausią veiklos išlaidų dalį, o pelno rodikliai – mažiausi“, – tyrimą komentavo KPMG partneris Rokas Kasperavičius.

Mažiausiai kainų kilimas įtakoja prekybos ir paslaugų sektorius, todėl, kad šio sektoriaus įmonėse išlaidos kurui ar energijai sudaro sąlyginai mažą bendrų išlaidų dalį.

Lietuva labiausiai priklauso nuo importuojamų energijos išteklių

„Kiekvienos valstybės energetinė priklausomybė matuojama pagal importuojamos energijos dalį bendrame jos ekonomikos suvartojamos energijos kiekyje. 2010 metais Baltijos šalyse pagaminta 5,5 milijonai tonų naftos ekvivalentų ir importuota 11, 4 milijonai tonų naftos ekvivalentų – importuojama dvigubai daugiau nei pagaminama“, – sako R. Kasperavičius.

Ši tendencija ypač ryški Lietuvoje, kuriai, po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, prireikė subalansuoti savo energijos poreikius, pradėti tiesioginius energijos pirkimus ir jos gamybą kitose jėgainėse, naudojant gamtines dujas. Mažiausias energijos deficitas Estijoje, kuri sėkmingai plėtoja energijos gavybą iš atsinaujinančių šaltinių ir naudoja skalūnines dujas, tuo pačiu eksportuodama papildomą pagamintą energiją į kitas Baltijos šalis ir Nordpool prekybos zoną.

Skaičiuojant pagal bendrą ekonomikos suvartojamą energijos kiekį, daugiausia jos suvartojama Latvijoje.

Kuro įsigyti skiriama vis daugiau BVP

2000 metais Baltijos valstybėse išlaidos kurui pirkti sudarė 9,1 proc. BVP, tuo tarpu 2010 metais – jau 13 proc. Tai yra ženkliai daugiau nei kurui importuoti išleidžia kitos ES valstybės. Ekspertai prognozuoja, kad ir toliau kylant iškastinio kuro kainoms, iki 2020 metų Baltijos šalys energijos ištekliams išleis vis daugiau ir ilgainiui tai menkins jų ekonomikų efektyvumą bei kels rimtą pavojų ilgalaikiam vystimuisi.

KPMG tyrimo duomenimis, aukštų kainų ir priklausomybės nuo energijos importo Baltijos ekonomikose priežastis yra nepaprastai mažas energijos naudojimo efektyvumas. „Energijos naudojimo efektyvumą šalyje galime pamatuoti pagal tai, kiek naftos ekvivalentų kilogramų reikia kiekvieno 1000 EUR BVP sukūrimui. Visų trijų šalių rezultatai nedžiuginantys – šį rodiklį Baltijos valstybės, palyginti su visų ES šalių vidurkiu, viršija daugiau nei 4 kartus. O pavyzdžiui, Suomija, kuri yra Europos šiaurėje ir turi panašius šildymo poreikius, išlaiko BVP energijos efektyvumą, kuris yra tik 1,57 karto didesnis už ES vidurkį“, – komentuoja R. Kasperavičius.

Tarptautinė audito, mokesčių ir konsultacijų bendrovė KPMG tyrimą „Verslo pažeidžiamumas energijos išteklių kainų pokyčiams“ atliko visose trijose Baltijos šalyse. Tyrime buvo įvertinta energijos išteklių kainų įtaka pagrindiniams verslo sektoriams bei analizuojama, kokią įtaką energijos išteklių brangimas turi verslo patiriamiems kaštams.

Premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad iš Europos Sąjungos lėšų kai kurių savivaldybių šilumos ūkio modernizavimui gali būti skirta apie 100 milijonų litų.

„Džiaugiuosi, kad bus bandoma ieškoti lėšų šilumos ūkio modernizavimui. Vyriausybė pagaliau suprato, kad būtina atsigręžti į biokurą ir skatinti savivaldybėse perėjimą prie šildymo šia kuro rūšimi, kas padėtų sumažinti šilumos sąskaitas gyventojams“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Vilniaus miesto savivaldybė primena, kad 2008-2012 metų Vyriausybės patvirtintoje programoje numatyta vykdyti šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrintų pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc. Tačiau 2009–2011 m. Vyriausybė Lietuvoje įrengė tik apie 20 MW  biokuro  įrenginių, t.y. įgyvendino 0,5 proc.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat ragina Vyriausybę dar kartą pagalvoti apie šalies prioritetus. Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo pateikti investicijų planą, pagal kurį iki 2015 metų gruodžio 31 dienos turi būti atlikti darbai, užtikrinantys Vilniaus, Kauno ir Mažeikių termofikacinių elektrinių veiklos modernizavimą. Tam buvo numatyta 171 mln. eurų (590 mln. Lt.) ES lėšų, tačiau Vyriausybė, turėjusi skirti šiam projektui 150 mln. Lt., juos perskirstė kelių tiesimui.

Europos šalys visos kartu ir kiekviena atskirai sieks, kad energijos po 10 metų būtų suvartojama ne 10 proc. daugiau nei dabar, o 20 proc. mažiau.

Įsivaizduokime pastatą, kuris visai arba beveik visai nenaudoja energijos ir netgi neteršia aplinkos. Pastatą, kuris yra šiltas net giliausią žiemą, bet tam nereikia jokio centrinio šildymo. Tačiau svarbiausia, kad toks pastatas yra ne koks pavyzdinis projektas ir siekiamybė, o vienas iš tūkstančių naujų statinių, ir kitokių žmonės nė nebeįsivaizduoja.
Tokį tikslą – statyti vien tik energiją taupančius namus, populiariai vadinamus pasyviaisiais, yra išsikėlusi visa Europos Sąjunga. Planuojama, kad jau nuo 2018 m. tokie reikalavimai bus taikomi viešųjų pastatų statybai, o po dvejų metų – ir visiems gyvenamiesiems bei komercinės paskirties pastatams.
Ir tai tik nedidelė dalis priemonių, kuriomis Europoje bus mažinamas bendras energijos suvartojimas. Mat Europai energetikos srityje išties sekasi beveik viskas, išskyrus energijos taupymą. Juk kol kas ES neatsilieka nei nuo emisijos mažinimo, nei nuo atsinaujinančių šaltinių naudojimo tikslų, o štai energijos kasmet suvartojama vis daugiau.
Pavyzdžiui, jeigu dabartinės energijos vartojimo tendencijos nesikeistų, per artimiausius penkiolika metų energijos suvartojimas Europoje išaugtų 10 proc. Tad visoms ES šalims iškeltas bendras tikslas radikaliai pakeisti šią tendenciją ir vietoj vis didesnio suvartojamo energijos kiekio imti energijos naudoti vis mažiau, o iki 2020-ųjų jos suvartoti 20 proc. mažiau, nors galimybės taupyti kiekvienoje šalyje labai skirtingos.

Pavyzdys – Vokietija

Bene daugiausiai energijos per ateinantį dešimtmetį sutaupyti yra užsimojusi didžiausia Europos ekonomika – Vokietija. Vokietijos vyriausybė apsisprendė iki 2022 m. nutraukti visų atominių jėgainių eksploatavimą ir tapti pirmąja išsivysčiusios pramonės valstybe, paskelbusia planus visiškai atsisakyti atominės energijos. Tačiau dar svarbiau, kad Vokietija tapo pirmoji tarp galingųjų valstybių, pareiškusių, kad energijos trūkumas nebus niekaip kompensuojamas, nes tiek energijos, kiek jos suvartojama dabar, nebereikės. “Užtikriname, kad elektra bus tiekiama visą laiką ir visiems vartotojams”, – žada Vokietijos aplinkos ministras Norbertas Roettgenas, aiškinantis, esą Vokietija sutaupys didžiulius kiekius energijos perėjusi prie žaliųjų technologijų.
Priminsime, kad atominės elektrinės šiuo metu pagamina 22 proc. visos suvartojamos elektros energijos, tad maždaug tokiu procentu Vokietija žada sumažinti elektros energijos suvartojimą iki 2022-ųjų.
Pasyvieji namai – tik dalis visų Vokietijos planų, kaip energijos suvartoti kuo mažiau. Ši šalis tikisi, kad savo pavyzdžiu paskatins ir kitas ES šalis. “Vokietija bus naujo atsinaujinančių energijos šaltinių amžiaus pradininkė. Jos pėdomis seks visos kitos ES šalys“, – neabejoja Vokietijos aplinkos ministerijos atstovai.

Sumokės vartotojai?

ES direktyvose numatyta, kad naujoji taupymo, efektyvesnio energijos vartojimo ir mažesnio teršimo strategija iki 2050 m. leis sukurti mažą anglies dioksido kiekį išskiriančių technologijų ekonomiką. Pastaroji esą kiekvienam namų ūkiui kasmet leistų sutaupytų po 1000 eurų, o visoje ES būtų sukurta 2 mln. naujų darbo vietų.
„Sumažintos energijos sąskaitos leis padidinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą”, – tvirtina Europos Parlamento Žaliųjų grupės politikas Claude’as Turmesas.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pirmiausia skaičiuojama, kad kasmet iki pat 2020-ųjų į ekologiškas technologijas, transportą, infrastruktūrą ir aplinkos apsaugą ES šalims iš viso reikės papildomai investuoti po 270 mlrd. eurų. Kartu su dabartinėmis investicijomis tai sudarytų 19 proc. dabartinio ES bendrojo vidaus produkto.
Tiesa, aiškinama, kad energijos taupymas leis sumažinti energetinių resursų importą iš Rusijos, Norvegijos bei Alžyro ir kasmet sutaupyti 175–320 mlrd. eurų, kurie ir padengtų perėjimo prie žaliųjų technologijų išlaidas. Tačiau kiti skaičiavimai rodo, kad nors šiuo metu ES importuoja 50 proc. savo energijos resursų, iki 2030 m. importuojama dalis gali ne tik nesumažėti, bet ir padidėti iki 70 proc.
Be to, Vokietijos pavyzdys rodo, kad didžiausia perėjimo prie žalių technologijų našta vis dėlto tenka ir, matyt, ateityje teks vartotojams. Pavyzdžiui, jau dabar subsidijos žaliajai energetikai iš mokesčių mokėtojų kišenės šioje šalyje siekia 13 mlrd. eurų per metus, o per 10 metų jos gali išaugti 35 proc., nes būtent tiek išaugs ir žaliosios energijos gamyba.

Kaip ES bus taupoma energija iki 2020-ųjų
Vyriausybės raginamos kasmet viešųjų institucijų pastatuose energijos suvartojimą mažinti bent po 3 proc. ir pirkti tik tas prekes ir paslaugas, kurios gaminamos ar teikiamos efektyviai vartojant energiją;
Valstybinis sektorius privalo kasmet renovuoti ne mažiau kaip po 3 proc. viešųjų institucijų pastatų;
Visi viešųjų institucijų pastatai, kurie bus statomi Europoje po 2018 m., turės būti energetiškai efektyvūs;
Po 2020 m. energetiškai efektyvūs turės būti absoliučiai visi nauji pastatai;
Energijos tiekėjai privalės skatinti savo klientus efektyviau vartoti energiją ir kasmet po 1,5 proc. mažinti parduodamos energijos kiekį.

Šaltinis: Europos Komisija

Kentukio bei Luizvilio universitetų (JAV) mokslininkai nustatė, jog nebrangi puslaidininkinė medžiaga gali kaip reikiant praversti bandant saulės šviesa iš vandens išgauti vandenilį.

Tyrėjams, kurių darbą finansavo JAV Energijos departamentas, vadovavo profesoriai Madhu Menonas (Madhu Menon) bei Maiklas Šycas (Michael Sheetz) iš Kentukio universiteto Skaičiavimo mokslų centro. Mokslininkų rezultatai paskelbti žurnale „Physical Review B“. Pasak tyrėjų, jų darbas yra skaičiavimo mokslų triumfas, panašu, praversiantis kuriant ateities saulės energetiką.

Atlikę modernius teorinius skaičiavimus, jungtinės abiejų universitetų komandos mokslininkai parodė, jog lydinys, kuriame 2 procentai stibio (Sb) pakeista galio nitridu (GaN), pasižymi tinkamomis elektrinėmis savybėmis, leidžiančiomis saulės šviesos energijai vandens molekules išskaidyti į vandenilio ir deguonies atomus. Šis procesas yra vadinamas fotoelektrocheminiu vandens skaidymu. Kuomet lydinys yra vandenyje ir paveikiamas saulės šviesos, cheminiai ryšiai, jungiantys vandenilio ir deguonies atomus, nutrūksta. Tuomet galime surinkti atsiskyrusį vandenilį.

„Atliekant ankstesnius tyrimus daugiausia dėmesio buvo skiriama sudėtingoms medžiagoms, – pasakoja M. Menonas. – Mes nusprendėme neiti pramintais takais ir pasukome lengvai pagaminamų medžiagų pusėn. Nepaisant to, kad tokios medžiagos nepasižymėjo tinkamu elektronų išsidėstymu. Mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, ar minimalūs elektroninės sandaros pokyčiai duos norimų rezultatų“.

Galio nitridas yra puslaidininkis, kuris jau gerus 20 metų naudojamas gaminant ryškiuosius šviesos diodus. Stibis yra metaloidas, kurio paklausa, ypač mikroelektronikoje, per pastaruosius metus gerokai išaugo. GaN-Sb lydinys yra pirmoji nesunkiai išgaunama medžiaga, kurią galima laikyti neblogu kandidatu atlikti fotoeletrocheminį vandens skaidymą. Šis junginys skaidymo procesu metu veikia kaip katalizatorius, o tai reiškia, jog jis nėra sunaudojamas, tad jį galima naudoti neribotą laiką. Tyrėjų komanda šiuo metu bando eksperimentiškai išgauti šį lydinį ir išbandyti, kaip šis iš tikrųjų veikia.

Jau ilgą laiką vandenilis yra laikomas vienu iš švariausių energijos šaltinių. Ji kuro elementuose galima panaudoti elektros išgavimui, deginti dėl šilumos bei varyti automobilių vidaus degimo variklius. Tokiuose varikliuose vandenilis susijungia su deguonimi ir susidaro vanduo garai – vienintelis šalutinis produktas. Vandenilis plačiai naudojamas tiek mokslo, tiek pramonės reikmėms.

Kadangi grynos vandenilio dujos Žemėje natūraliai nėra aptinkamos, jas reikia išgauti iš kitų junginių. Taigi, vandenilis nėra laikomas energijos šaltiniu, o labiau energijos nešikliu. Kol kas tam, kad iš vandens būtų išskirtas vandenilis, reikia sunaudoti ganėtinai daug elektros energijos. Dėl šios priežasties didžioji dalis vandenilio yra išgaunama iš neatsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, anglies arba dujų.

Liuzvilio universiteto profesorius Mahendras Sunkara (Mahendra Sunkara) pažymi, kad GaN-Sb lydinys turi potencialo saulės energiją paversti ekonomišku, ne anglies pagrindo vandenilio išgavimo šaltiniu.

„Šiuo metu išgaunant vandenilį išskiriami dideli CO₂ kiekiai, – teigia jis. – Kai tik šis lydinys taps plačiai prieinamas, visai įmanoma, jog jis bus naudojamas išgaunant nulinės CO₂ emisijos namų ir automobilių energijos šaltinį“.

M. Menonas prideda, kad jų tyrimas turėtų patraukti įvairių disciplinų mokslininkų dėmesį. „Šiuo metu fotokatalizė yra viena iš karščiausių mokslo temų. Mes tikimės, jog šis darbas sulauks chemikų, fizikų ir inžinierių susidomėjimo“.

Saugių ir nuo išteklių tiekimo nepriklausomų elektrinių norime, tačiau daugiau mokėti už švarią energiją sutinka tik 14 proc. Lietuvos gyventojų.

Tai, kad Lietuvoje dygsta vėjo jėgainės, vertinama dvejopai. Pirmiausia orą malantys malūnai tautiečiams leidžia pasijusti “labiau europiečiais”, o ir perspektyva išvengti monopolinio tiekėjo sąskaitų daugeliui atrodo patraukli. Bet jei pats nesi tokio malūno šeimininkas ar investuotojas į vėjo jėgainių parkus – tuoj pat prisiminsi, kad tie malūnų sūkiai mums kainuoja, nes tokiu būdu gaminama energija yra dotuojama, ir gana dosniai – ji superkama po 30 ct už kilovatvalandę. Saulės elektros energijos gamintojui mokama net iki 1,63 Lt. Tuo tarpu laisvojoje Lietuvos elektros rinkoje šių metų liepos mėnesį kilovatvalandė tekainavo 15,53 ct, nors įprasta, kad rinkos kainos dėl remontui stabdomų termofikacinių elektrinių ir mažesnio vandens debeto (galimo paimti per valandą vandens kiekio) upėse vasarą būna didesnės nei žiemą.
Virgilijus Poderys, elektros perdavimo tinklus valdančios bendrovės “Litgrid” generalinis direktorius, ne kartą iš Lietuvoje projektus įgyvendinančių užsieniečių yra girdėjęs, kad mūsų šalyje sudarytos palankios sąlygos tiek vėjo, tiek saulės energetikai plėtoti. “Vertinant jas, reikėtų atsižvelgti į tris etapus: supirkimo tarifą, jėgainės prijungimo prie tinklų sąlygas ir balansavimo paslaugos tiekimą. Taigi faktiškai elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojai remiami ne vien tik superkant jų pagamintą energiją”, – tvirtina V.Poderys.
Apie tai, kad sąlygos privačiam verslui palankios, galima spręsti ir iš pasirengusiųjų plėtoti projektus skaičiaus. Vėjo elektrinių šiuo metu pageidaujama statyti tiek, kad bendra momentinė jų galia galėtų siekti 1500 MW. Šiuo metu Lietuvos vartotojų poreikiams patenkinti pakanka 1800 MW (o vasarą energijos suvartojimas dar sumažėja). Ir nors apskaičiuota, kad sausumoje pastatytos vėjo jėgainės realiai teišnaudoja iki 30 proc. maksimalios galios (jūroje stovinčių malūnų efektyvumas būtų didesnis – 45–47 proc.), tačiau vertinant perdavimo, skirstymo ir balansavimo sistemų galimybes rizikuoti neverta: V.Poderys įsakmiai primena, kad elektra namie privalo būti bet kuriuo metu.

Vėjo malūnų utopijos

Vėjo energetikos plėtotojai mėgsta kartoti, kad Lietuva galėtų išsiversti ne tik be atominės, bet ir be dujomis kūrenamų elektrinių – puikiausiai apsirūpintume elektra pasitelkę vien vėjo ir saulės technologijas. Tačiau “Litgrid” atstovai yra apskaičiavę, kad norint šalį aprūpinti vien vėjo jėgainėse, kurios dažniausiai kyla tam palankiausiame pajūrio regione, pagaminta elektra, tektų visą Lietuvai priklausančią Baltijos pakrantę tris kartus apjuosti kas 100 metrų “susmaigstytais” malūnų bokštais.
Toks scenarijus, žinoma, utopinis dėl kelių priežasčių. Pirma, ne visos jėgainės statomos pajūryje, be to, dalį švarios energijos mums gamina upės, saulė, biodujos ir kiti atsinaujinantys ištekliai. O antra ir svarbiausia priežastis yra gamybos rezervai, kurie privalo garantuoti elektros tiekimą tuo atveju, jei švarioji energija dėl vienos ar kitos priežasties “nutiltų”.
“Svarstydami tokį utopinį scenarijų matome, kad jam įgyvendinti reikėtų mažų mažiausiai pusę milijardo litų investuoti į egzistuojančias elektros perdavimo linijas ir dar maždaug milijardą – į naujos iškastinio kuro elektrinės statybą, nes dabar turimų, netgi paleidus jas visu galingumu, nebeužtektų. Be to, vartotojų tarifuose gamybai iš atsinaujinančių išteklių remti skiriama suma padidėtų 19 kartų – nuo 0,86 iki 16 ct”, – teigia V.Poderys.
Nors iš pirmo žvilgsnio papildomi 15–16 ct už kilovatvalandę neatrodytų mirtinas smūgis, tarptautinio tyrimo duomenimis, tik 14 proc. Lietuvos gyventojų apskritai sutiktų brangiau mokėti už energiją, pagamintą atsinaujinančių šaltinių. Danijoje tokių rasta 52, Didžiojoje Britanijoje – 48, Vokietijoje bei Estijoje – 32, Latvijoje – 19 proc. Ir tai sugrąžina prie realybės.

Spaudžia per žemos lubos

O realybė tokia, kad Lietuva rengiasi Visagino atominės elektrinės statybai ir yra įsipareigojusi iki 2020 m. prijungti prie tinklų 500 MW maksimalios galios vėjo jėgainių. Ir ne daugiau, nors Vėjo energetikos asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas tokių lubų, į kurias vėjininkai savo malūnais įsirems jau po metų ar dvejų, niekaip negali pateisinti.
“Laikas baigti investuoti į vakarykštę dieną. Energetikos ateitis priklauso atsinaujinantiems ištekliams”, – įsitikinęs Klaipėdos universiteto profesorius ir moksliniais tyrimais besiverčiančios bendrovės “Eksponentė” vadovas. Mokslininko teigimu, jokių papildomų elektrinių statyti tam, kad Lietuvoje pusę suvartojamos energijos galėtų “prisukti” vėjo malūnai, nebūtina. Rezervo problemos išnyks, kai prie elektros tinklų pradės jungtis tūkstančiai paliekamų krautis lietuvių elektromobilių.
“Kadangi elektromobiliai paprastai važiuoja trumpesnį laiką, nei stovi prijungti prie tinklo, įkrauti tokių mašinų akumuliatoriai taps puikiu energijos rezervu. Ekonomiškesnį energijos naudojimą ateityje turėtų užtikrinti ne tik vargiai besistumianti pastatų renovacija, bet ir išmaniųjų elektros tinklų diegimas. Tokie tinklai buitiniams prietaisams automatiškai parinktų palankiausią šeimininko kišenei veiklos režimą. Juk vien kaitriąsias lemputes pakeitus LED šviesos diodais, apšvietimo sąnaudos sumažėtų dešimt kartų”, – vardija tikrai energetikos revoliucijai ruoštis raginantis profesorius.
“Tai, kad dabartinė valdžia, bandydama nusimesti nuo savo pečių atsakomybę dėl sparčiai brangstančių kuro išteklių, verčia šalies gyventojus gilintis į energijos gamybos ir tiekimo subtilybes, yra nepateisinama. Energetika neturėtų tapti eilinio vartotojo galvos skausmu, nes egzistuoja daugybė žmogaus intelekto labiau vertų dalykų. Padėtis, į kurią patekome, tėra atkaklaus valdančiųjų priešinimosi darnios plėtros principams išdava”, – griežtai apibendrina S.Paulauskas.

Pasauliniai kontekstai

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo, kad 2010 m. atsinaujinančių išteklių dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse turi sudaryti daugiau kaip 7 proc. Faktiškai pavyko pasiekti 15,6 proc. rodiklį, tačiau tai, pasak “COWI Lietuva” energetikos ir aplinkosaugos padalinio direktoriaus Martyno Nagevičiaus, lėmė ne tiek vėjo ir kitokių atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių plėtra, kiek po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo smarkiai sumažėjęs šalyje gaminamos elektros kiekis. “Vis dėlto netgi skaičiuodami “žalios” elektros dalį tarp galutinio suvartojimo galime džiaugtis 9,6 proc. rodikliu. Bet vis dar atsiliekame nuo ES vidurkio, kuris yra maždaug 15 proc., ir nuo pasaulinio vidurkio, siekiančio 19 proc.”, – dėsto ekspertas.
Pavyzdžiui, pagal vėjo panaudojimą vienam kvadratiniam kilometrui teritorijos ploto Lietuva atsilieka ne tik nuo daugelio jūrinių ES valstybių, bet ir nuo Vengrijos bei Čekijos.
Vasaros pradžioje Seimo patvirtintame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta iki 2020 metų “žalios” elektros dalį suvartojamoje energijoje padidinti dar daugiau nei dvigubai – iki 20 proc. Tuo tarpu ES dar prieš Fukušimos avariją buvo suplanavusi, kad iki 2020-ųjų elektra iš atsinaujinančių energijos išteklių turės sudaryti daugiau nei trečdalį suvartojamos elektros energijos.
“Vien 2010 m. visame pasaulyje į atsinaujinančių išteklių energetiką buvo investuota per 200 mlrd. JAV dolerių, ir šios investicijos kasmet padidėja maždaug trečdaliu. Elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos pajėgumai per metus pasaulyje padidėjo apie 90 GW. Jau pernai “žalios” elektros pasaulyje pagaminta pusantro karto daugiau nei atominėse elektrinėse”, – dėlioja pasaulinio konteksto skaičius M.Nagevičius.
Taip pat jis priduria, kad Lietuva turi teorinių galimybių pagal atsinaujinančios energijos panaudojimą išsiveržti į ES lyderius, nes pagal dirbamos žemės ir miško (biokuro šaltinių) plotą, tenkantį vienam energijos vartotojui, pirmaujame visoje Europos Sąjungoje. Didelė dalis šilumos mūsų pastatams šildyti gaminama centralizuoto jos tiekimo sistemų katilinėse, o efektyviai panaudoti biokurą tokiose katilinėse nėra sudėtinga. Daugelis kitų valstybių panašių galimybių neturi, nes centralizuotas šildymas jose mažiau populiarus. Deja, kol kas centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse ir elektrinėse biokuras Lietuvoje nesiekia nė penktadalio viso sunaudojamo kuro.

Vėjo elektros supirkimo tarifą reikėtų sumažinti, mano elektros perdavimo tinklą valdančios bendrovės “Litgrid turtas” vadovas.

“Galima pagalvoti apie mažinimą tarifo vėjo srityje”, – penktadienį spaudos konferencijoje kalbėjo “Litgrid turto” generalinis direktorius Virgilijus Poderys, kuris iki 2009 metų gruodžio vadovavo tarifus reguliuojančiai Kainų komisijai.

Anot jo, tai, jog tarifas yra per didelis, rodo norinčiųjų statyti vėjo elektrines skaičius – išankstines technines sąlygas jėgainėms išduodanti “Litgrid” skaičiuoja, jog šiuo metu yra norinčiųjų statyti 1,3 tūkst. bendros megavatų (MW) galios vėjo jėgainių – tiek pat, kiek uždarytos Ignalinos atominės elektrinės galia, ir daugiau nei tokių jėgainių numatyta 2020-iesiems.

Pasak “Litgrid turto” vadovo, vienu metu norinčiųjų statyti vėjo elektrines buvo tiek, kad visų jėgainių bendra galia siekė 2 tūkst. MW. Pasak V.Poderio, tarifu galima būtų “truputį pareguliuoti” potencialių statytojų skaičių.

Šiuo metu vėjo energetika remiama superkant elektrą už fiksuotą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą tarifą – 30 centų už kilovatvalandę.

Lietuvoje prie 330-110 kilovoltų perdavimo tinklo praėjusių metų pabaigoje buvo prijungta 161 MW instaliuotos galios vėjo elektrinių, iki metų pabaigos Lietuvoje turėtų būti prijungta apie 200 MW galios vėjo elektrinių.

Premjero Andriaus Kubiliaus kritikos dėl nepakankamo sąskaitų skaidrumo sulaukusi “Vilniaus energija” pati sukurs programą, kuri leis teikti išsamius duomenis apie gyventojų sąskaitas šilumos tiekimo bendrovei.

“Lietuvos rytas” rašo, kad pasak ministro pirmininko, “Vilniaus energija” nesilaiko praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusio energetikos ministro įsakymo pateikti išsamią informaciją apie sunaudotą šilumą. “Vilniaus energijos” komercijos direktorius Rimantas Germanas dienraščiui aiškino, kad pagal naujus ministro reikalavimus sąskaitų aiškinimai užimtų iki šešių lapų.

“Bet tam reikia sukurti programą, kuri sutvarkytų skaičiavimus. Mes paskelbėme konkursą, tik neatsirado nė vieno norinčio dalyvauti”, – sakė R.Germanas.

Pasak jo, vien tik Vilniuje reikia išsiųsti 195 tūkstančius sąskaitų.

“Klaidų jose būti negali”, – pažymėjo R.Germanas.

Nesulaukusi nė vieno pasiūlymo “Vilniaus energija” pati ėmėsi kurti programą.

Vyriausybė nelinkusi laukti ir grasina sankcijomis. Nustačius pažeidimų šilumos tiekėjams gali grėsti iki 0,5 proc. metų apyvartos dydžio bauda.

+370 5 2058518

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, bendrasis šalies kuro ir energijos sunaudojimas 2009 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo 8,7 procento ir sudarė 8507,6 tūkstančio tonų naftos ekvivalentu. Pagrindinė šio sumažėjimo priežastis – Lietuvos ekonomikoje pastaruoju metu išgyvenamas sunkmetis.

Šalies kuro ir energijos sunaudojimo struktūra 2009 m. buvo: 30,3 procento atominės energijos, 29,3 procento naftos produktų, 25,6 procento gamtinių dujų, 12,9 procento vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių bei 1,9 procento akmens anglių ir kokso.

Šalies vartotojų poreikiams patenkinti naudojami tiek šalies, tiek importuoti kuro ir energijos ištekliai. Lietuva importuoja pagrindinius kuro išteklius: gamtines dujas, naftą, akmens anglis. 2009 m., palyginti su 2008 m., kuro buvo importuota 10,2 procento mažiau, iš jų gamtinių dujų – 12,4, akmens anglių – net 43,8 procento mažiau nei 2008 m. Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 58 procentų 2008 m. iki 49,8 procento 2009 m., tačiau, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, kurioje 2009 m. buvo pagaminta 70,7 procento visos šalyje gaminamos elektros energijos, Lietuvos priklausomybė nuo importuojamo organinio kuro išaugs.

Siekiant sumažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro bei mažinti organinio kuro įtaką aplinkai, Europos Sąjunga skatina atsinaujinančiųjų ir vietinių energijos išteklių naudojimą.