"Scanpix" nuotr.

Jei per savaitę išsiunčiate pusšimtį laiškų, atmosferą užteršiate lyg kilometrą nuvažiavusi mašina. Pora valandų prie televizoriaus – dar pusantro kilometro. Puodelis capuccino – perpus mažiau. Taršos prideda ir spam’as, naršymas internete, šio rašinio skaitymas (ypač jei jį atsispausdinote), net trumpa SMS.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

300 km kelionės mašina poveikis klimatui – lyg šeimos per mėnesį suvartotos elektros. Jei kasdien atspausdinate po 5 puslapius, per metus sunaudojate tiek popieriaus, kiek galime pagaminti iš ketvirtadalio medžio. Išmetamąsias dujas turbūt pirmiausiai susietume su klimato kaita, bet daugelis kasdienių veiksmų – ne mažiau kenksmingi.

Popieriniai maišeliai – didesni teršėjai

Pamirškite gąsdinimus, kad kažkur tolybėse tirpsta ledynai, o Maldyvams gresia nuskęsti (vis tiek ten turbūt nekeliausite), svaičiojimus apie Lietuvoje vešėsiančius atogrąžų miškus. Klimato kaita – nei tolimas, nei fantastinis dalykas. Ją skatiname kiekvienas (bent iš gyvenančiųjų Vakarų pasaulyje) ir dažnai – visai nejučia ir įprastais veiksmais.

Sunku ginčytis, kad prie klimato kaitos prisidedame važiuodami mašina ar uždegdami šviesą namie. Tačiau esama mažiau akivaizdžių, taigi klastingesnių pavojų, kurie skatina anglies dvideginio (CO2) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų susidarymą.

Pavyzdžiui, parašėte trumpą elektroninį laišką ir sulig send „padėjote‟ į atmosferą išsiskirti 4 gramams CO2 ekvivalento (g CO2e). 65 send lygūs vidutinio dydžio automobilio kelionės vieną kilometrą taršai. Jei prie laiško prisegėte keletą dokumentų ar didelę nuotrauką, jis „pasunkėjo‟ iki 50 g CO2e. Penki tokie laiškai ir jau „sudeginote‟ 120 g anglies.

Paieška internete net energiją taupančiu nešiojamuoju kompiuteriu „atsieina‟ 0,2 g CO2e.

Atmosferą teršia ir spam’as, net jei jo neatidarote (kiekvieno brukalo poveikis lygus bent 0,3 g CO2e). Paskaičiuota, kad visi pasaulyje per metus išsiųsti brukalai atmosferoje palieka tokį pat pėdsaką, kaip 3,1 mln. lengvųjų automobilių, sunaudojančių 7,6 mlrd. litrų degalų. Stebitės, iš kur ta tarša? Juk elektroniniai laiškai – ne popieriniai, dėl kurių kertami medžiai. Bet kompiuteriui, serveriui ir modemui reikia elektros, jau nekalbant apie išmetimus juos gaminant.

Pagalvokite apie tai, prieš imdamiesi „Google‟ ieškoti kokio niekalo laikui prastumti. Paieška internete net energiją taupančiu nešiojamuoju kompiuteriu „atsieina‟ 0,2 g CO2e, o senu stacionariu – visus 4,5 g CO2e. Gal mobilusis ryšys – „švaresnis‟? Žinoma – viena trumpoji žinutė reiškia tik 0,014 g CO2e.

Galima įvertinti ir daiktų, akivaizdžiai prisidedančių prie taršos, poveikį, pavyzdžiui, plastikinio pirkinių maišo – 10 g CO2e. Nesižavėkite ekologiškais popieriniais maišeliais – jie teršia keturiskart labiau. Iš parduotuvės parsineštas pusės litro vandens butelis prie klimato kaitos prisideda 1 150 kartų labiau nei iš krano prileista stiklinė (atitinkamai 160 g CO2e ir 0,14 g CO2e).

Nesižavėkite ekologiškais popieriniais maišeliais – jie teršia keturiskart labiau.

Didelis puodelis cappuccino – nuodėmė ne tik figūros, bet ir aplinkos atžvilgiu (235 g CO2e). Juk reikia ne vien pagaminti kavą, bet ir užauginti karvę, kurios pienu ji gardinama. Naminės arbatos ar kavos puodelis, kuriam pakaks karšto vandens, atmosferą užterš tik 21 g CO2e.

Tiek figūrai, tiek aplinkai kenkia ir ilgas TV žiūrėjimas. Dvi valandos prieš 61 cm įstrižainės plazminį ekraną reiškia 440 g CO2e – lyg 1,6 km kelionė automobiliu.

Kaip nešvaistyti vandens

Ne tik būti draugiškam aplinkai, bet ir sumažinti išlaidas komunaliniams mokesčiams galima pliuškenantis ežere, upėje ar jūroje. Vasarą tai vilioja. Deja, Lietuvos klimatas tokioms maudynėms ištisus metus tinkamas nebent „ruoniams‟. Bet ir namie galima taupyti bei mažiau skatinti klimato kaitą – tereikia vonią iškeisti į dušą.

Voniai reikia 115-190 litrų vandens, o 4 minutėms dušo jo – tik 75 litrų (jei dušo galvutė yra silpnesnės srovės ir per minutę praleidžia apie 10 litrų, pakaks ir pusės šio kiekio).

Net kasdien lįsdami po dušu per metus sunaudosite 13,8 tūkst. litrų (mažiau nei 14 kub. m) vandens.

Jei vonioje gulite ilgėliau, turbūt nuolat įleidžiate karšto vandens, mat jis nuo kokių 45 laipsnių atvėsta iki 38 laipsnių. Leisdami maždaug 35 laipsnių vandenį, duše pajuntate visą jo karštį.

Net kasdien lįsdami po dušu per metus sunaudosite 13,8 tūkst. litrų (mažiau nei 14 kub. m) vandens, o maudydamiesi vonioje – 33 tūkst. litrų. Žinoma, jei dar trenkate galvą, skutatės, šiaip mėgaujatės karšto arba šalto vandens srove ar turite modernų dušą, vandens prireiks daugiau. Bet galima ir sutaupyti: praustis kiek trumpiau, užsukti vandenį muiluojantis ar pilant ant plaukų šampūną, naudoti mažiau pralaidžią dušo galvutę. Vonios nebūtina pripildyti iki kraštų. Tačiau vaiką maudydami vonioje, o ne po dušu kaip tik sutaupysite.

Galų gale duše nesusipilate pusės buteliuko vonios putų ar prausiklio. O vienas interneto lankytojas diskusijoje apie dušo ir vonios privalumus paatviravo: „Purto vien mintis, kad reikės gulėti vandenyje su nešvarumais, kuriuos ką tik nusiploviau!“

Vidutinis britas per dieną sunaudoja 150 litrų švaraus vandens – rytiniam tualetui, maistui, drabužiams skalbti, sodui palaistyti ir kitoms reikmėms. Kitose Europos valstybėse skaičiai mažesni: vokiečiai ir olandai sunaudoja po 125 litrus, prancūzai – po 110 litrų, o danai – po 80 litrų.

Per pastarąjį šimtmetį vandens suvartojimas išaugo. Žmonės gyvena mažesnėmis šeimomis ar pavieniui, tad bendrai vandens suvartojama daugiau. Anksčiau pakakdavo išsimaudyti ar išskalbti drabužius kas savaitę, dabar skalbykles jungiame ir po dušu lendame kone kasdien.

Prikrauta indaplovė sunaudoja mažiau vandens ir energijos nei tą patį kiekį plaunant rankomis.

Trečdalį vandens būstuose nuleidžiame tualete. Seno tipo klozetai vienu ypu jo sunaudoja 13 litrų. Britų organizacija „Waterwise‟ yra paskaičiavusi, kad vidutinė šeima vandenį nuleidžia 5 tūkst. kartų per metus. Penktadalis vandens išbėga prausiantis ir valantis dantis, šeštadalis – skalbiant (šį kiekį galima sumažinti, į skalbyklę prikraunant pakankamai drabužių). Modernios skalbyklės skalbimui sunaudoja 50 litrų.

Indams reikia iki 8 proc. vandens dienos kiekio. Prikrauta indaplovė sunaudoja mažiau vandens ir energijos nei tą patį kiekį plaunant rankomis, nebent jie plaunami ir skalaujami dubenyje.

Šiame puslapyje galite rasti smagų žaidimą ir pasitikrinti savo žinias apie vandens suvartojimą ir švaistymą.

Penktadalis atspausdinto teksto – šlamštas

Tik 4 proc. vandens gyventojai išgeria (čia įskaičiuotas ir vanduo, liekantis virduliuose ar prarandamas laukiant šaltos srovės). Gerokai daugiau „paslėpto“ vandens (3,3 tūkst. litrų žmogui) išeikvojama maistui, drabužiams, namų apyvokos reikmenims, popieriui, elektrai gaminti. Buteliui alaus reikia 170 litrų vandens, litrui pieno – 200 litrų, mėsainiui – 2,4 tūkst. litrų, medvilnės marškinėliams – 4 tūkst. litrų, džinsams – 11 tūkst. litrų, popierinei nosinei – 800 litrų, popieriaus lapui – 0,4 litro, užauginti pomidorui – 13 litrų, o kilogramui ryžių – 2 tūkst. litrų.

Pagaminti tonai spausdinimo popieriaus reikia 24 medžių arba 3 tonų medienos, 98 rūšių žaliavų, 11 134 kWh energijos ir 72 litrų vandens, susidaro tona kietų atliekų ir 2,6 tonos anglies dvideginio – tiek mašina išmeta per pusmetį. Iš vieno medžio, kuris į atmosferą išskiria dviem žmonėms pakankamą deguonies kiekį, galima pagaminti 8,3 tūkst. lapų – kone 17 populiariausio A4 formato spausdinimo popieriaus pakų.

Kompanija „Lexmark“ paskaičiavo, kad maždaug 17 proc. atspausdintos informacijos yra šlamštas: reklama ar tinklalapio adresas, prie elektroninio bilieto pridėtas teisinis žargonas, elektroninį laišką gavusių žmonių adresai.

Prieš keturis dešimtmečius buvo svajojama apie ateities biurą be popieriaus – esą dėl asmeninių kompiuterių reikės spausdinti vis mažiau. Tačiau nei kompiuteriai, nei išmanieji telefonai spausdintuvų dar neįveikė. Priešingai – popieriaus sunaudojimas pasaulyje išaugo nuo 70 mln. tonų 1980-aisiais iki 140 mln. tonų 1996-aisiais. Popierių turėjęs pakeisti internetas tik prisidėjo prie aktyvesnio spausdinimo.

Bet jo poveikį aplinkai ir piniginei taip pat galima sumažinti: spausdinti ant abiejų lapo pusių ar po kelis puslapius ant lapo, sumažinti šriftą ar tarpus tarp eilučių, ištrinti nuotraukas, reklamas ir nuorodas. Jei teksto reikia tik archyvui, galima jį išsaugoti PDF formatu ir laikyti kompiuteryje.

Viena kelionė lygi mėnesio elektros sąnaudoms

Bene akivaizdžiausia – transporto tarša. Lietuvoje ji sudaro penktadalį šalies CO2 išmetimų, knygoje „Keliaukime atsakingai!“ rašo Baltijos aplinkos forumo ekspertai. Europos Komisijos duomenimis, visame žemyne šis rodiklis siekia ketvirtadalį.

Dviračiai ir nuosavos kojos oro apskritai neteršia.

Vienos 300 km ilgio kelionės poveikis klimato kaitai lygus 165 kWh elektros – tiek vidutinė lietuvių šeima suvartoja per mėnesį. Bet kuri kita transporto priemonė aplinką teršia palyginti mažiau už automobilį. Autobusas kelionės CO2 pėdsaką sumažina 3 kartus, elektrinis traukinys – 4 kartus, o dyzelinis – 2 kartus. Dviračiai ir nuosavos kojos oro apskritai neteršia. Galima ir ieškoti pakeleivių ar įsiprašyti į kito mašiną.

Žurnalistas Marijus Gailius į gruodžio pradžioje Paryžiuje vykusią Klimato kaitos konferenciją COP21 nusprendė keliauti žeme, o ne lėktuvu, kad kuo mažiau terštų aplinką. Pagal šveicarų sukurtą skaičiuoklę, jo kelionė pirmyn ir atgal prilygo 320 kg CO2e. Skrydžio ekologinis pėdsakas būtų buvęs 680 kg CO2e.

Ne tik mažinti ekologinį pėdsaką, bet ir taupyti galima daugybe būdų. Energinis auditas padės ne tik įvertinti, kiek energijos sunaudojate, bet ir nešvaistyti pinigų (dėl varvančio čiaupo per dieną galima prarasti 15 litrų vandens).

Patariama

• ištraukti nenaudojamų elektros prietaisų kištukus,

• pirkti ilgalaikius ir daugkartinio naudojimo produktus (stiklo butelius vietoj plastikinių, medžiaginius rankšluosčius vietoj popierinių, tvirtesnius pirkinių krepšius),

• rūšiuoti ir perdirbti šiukšles,

• organines atliekas kompostuoti,

• naudoti mažiau plastiko,

• auginti maistą pačiam, net jei neturite sodo, o tik gėlių lovelį balkone ar vazoną ant palangės,

• valgyti vietoje pagamintą ir sezoną atitinkantį maistą, kurio nereikėtų gabenti iš toli (paprastas patiekalas nuo ganyklos iki lėkštės vidutiniškai keliauja 2-4 tūkst. km),

• vilkėti iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius. 

  

  Euroblogo-LOGO

BFL

Valstybės kontrolės atliktas auditas rodo, kad energijos ištekliai šalyje vartojami nepakankamai efektyviai, o planai didinti energijos naudojimo efektyvumą nėra ambicingi.

Šiuo metu vienam bendrojo vidaus produkto vienetui sukurti Lietuvoje suvartojama 2,5 karto daugiau energijos nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Lietuva Darnaus vystymosi strategijoje užsibrėžė uždavinį pagal pirminės energijos vartojimo intensyvumo rodiklį 2020 metais pasiekti 2003 metų ES valstybių vidurkį. Todėl, auditorių vertinimu, kasmet energijos taupymo lygis turėtų pakilti maždaug 5 procentus. Tuo tarpu Nacionalinės energetikos strategijoje ir jai įgyvendinti skirtos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos projektuose numatytas tik 1,5 proc. energijos taupymo prieaugis per metus. Tokie tempai leistų tik nedidinti atsilikimo nuo ES valstybių vidurkio energijos efektyvumo srityje.

Pasak valstybės kontrolieriaus pavaduotojos Nijolės Mickuvienės, būtina sparčiau ieškoti būdų, kurie padėtų efektyviai mažinti energijos ir jos išteklių vartojimą, nes tai didintų šalies energetinę nepriklausomybę ir keltų ūkio konkurencingumą.

Valstybiniai auditoriai nustatė priežastis, trukdančias didinti šalies energijos vartojimo efektyvumą: nežinoma tikroji padėtis apie energijos taupymo potencialą, netiksliai įvertinti energijos efektyvumo didinimo rezervai, taip pat nesukurta nuosekli, tarpusavyje suderintų teisės aktų sistema ir per mažas savivaldybių indėlis diegiant energijos taupymo priemones. Iki šiol nesukurta ir susidarančių atliekinių energijos išteklių duomenų bazė, todėl nėra galimybės įvertinti atliekinės energijos panaudojimo masto šalyje.

Nacionalinėje energijos vartojimo efektyvumo didinimo 2006–2010 metų programoje numatytos priemonės nesudaro sąlygų maksimaliai išnaudoti galimybes didinti energijos vartojimo efektyvumą. Programos tikslai, uždavinių kiekybiniai rodikliai neapima visų šalies ūkio sektorių. Pavyzdžiui, nenumatytos energijos taupymo priemonės vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems namams, kuriuose yra didžiausias energijos taupymo rezervas. Nėra šių priemonių ir transporto sektoriui, turinčiam vieną didžiausių energijos taupymo potencialų. Programoje taip pat nenumatyta plėsti šilumos tiekimą centralizuotu būdu, todėl neišnaudojamos galimybės didinti energijos gamybos ir vartojimo efektyvumą šilumos sektoriuje.

Atkreipiamas dėmesys, kad iš šią programą koordinuojančios Energetikos ministerijos nereikalaujama atsiskaityti už programos įgyvendinimo rezultatus, pateikiant pasiekimų analizę. Ministerija negali daryti įtakos savivaldybėms vykdant programos priemones, nes savivaldybėms ne privaloma, o tik rekomenduojama dalyvauti programoje.

Auditoriai nustatė, kad strategijose suformuluoti netinkami tikslai, naudojami rodikliai, kurie neleidžia objektyviai įvertinti esamos būklės ir nustatyti, kuriose ūkio šakose galima sutaupyti daugiausiai energijos. Lietuva energijos vartojimo efektyvumui vertinti naudoja vieną – nekompleksinį rodiklį (suvartotos pirminės energijos kiekis, tenkantis šalies BVP vienetui). Tačiau jo nepakanka objektyviai įvertinti esamą būklę, nes bendram energijos vartojimo efektyvumui didelė ir BVP nekuriančių sektorių įtaka.

Vyriausybei rekomenduojama sukurti vientisą Energijos vartojimo efektyvumo didinimo teisės aktų sistemą, suderinti orientacinius energijos vartojimo efektyvumo didinimo rodiklius, išplėsti Energetikos ministerijos atsakingos už energijos efektyvumo didinimą funkcijas, galimybes ir įgaliojimus. Valstybiniai auditoriai pažymi, kad 2011–2015 m. planavimo dokumentuose dalis trūkumų pašalinta. Tolesnis audito rekomendacijų įgyvendinimas turėtų padėti užtikrinti tinkamą energijos vartojimo valdymą.

Lietuvoje 29 proc. įmonių apskritai neinvestuoja į aplinkosaugines technologijas (eco-innovations – angl.), kurios leistų sumažinti žaliavų, energijos, vandens sąnaudas ir darytų mažesnį poveikį aplinkai, rodo naujausias “Eurobarometro” tyrimas.

Tuo tarpu 67 proc. Lietuvos įmonių per pastaruosius penkerius metus investavo į aplinkosaugines inovacijas. Trečdalyje Lietuvos įmonių tarp visų įsigytų naujųjų technologijų, aplinkosauginės sudarė 10 proc. Tuo tarpu 23 proc. bendrovių aplinkosauginėms technologijoms skyrė 30–49 proc. visų investicijų į inovacijas, o 8 proc. – daugiau nei 50 proc.

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto docentė dr. Irina Kliopova tvirtino, kad šiuo metu vienas populiariausių tokių projektų įmonėse – iš technologinių procesų atliekamos energijos panaudojimas arba kituose technologiniuose procesuose, arba patalpoms šildyti. Pavyzdžiui, naudojant šiluminius siurblius ar šilumokaičius šiluma išskiriama iš nuotekų. O energijos gamybos įrenginius turinčios bendrovės stengiasi pereiti prie vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių – biokuro ar saulės baterijų.
“Aplinkosauginės inovacijos, ypač švaresnė gamyba, atneša ne tik aplinkosauginę, bet ir ekonominę naudą”, – pabrėžia dr. I.Kliopova.
Tiesa, sunkmečiu Lietuvos įmonių investicijos gerokai prislopo. “Eurobarometro” tyrimo duomenimis, nors po vieną aplinkosauginę technologiją per dvejus metus įdiegė 34 proc. lietuviškų kompanijų, o ES vidurkis – 45 proc. Didžiausias barjeras diegti energiją, vandens išteklius ir žaliavas tausojančias technologijas – lėšų trūkumas (taip atsakė 74 proc. Lietuvos įmonių). Tačiau net 70 proc. įmonių atstovai teigė, kad siekis sumažinti energijos išteklių naudojimą nėra prioritetas.