ESN ISM nuotr.

„Keista vykti į šalį, apie kurią nieko nežinai“, – sakė mano draugas iš Prancūzijos. Praėjusį pavasario semestrą jis praleido Vilniuje, į kurį žada trumpam sugrįžti kovą, nes nori… patikrinti, ar vakarėliai „Salento“ klube vis dar tokie geri“. Mums besišnekučiuojant jo cigarečių dūmuose paskendusiame bute Paryžiuje, jis užsiminė, kad istorijomis iš Vilniaus sužavėjo draugus – jie nori atvykti į Lietuvą, bet bijo. Bijo, nes nieko apie ją nežino. Turbūt nerastų ir žemėlapyje.

Aušra Jurgauskaitė, euroblogas.lt

Nuo visų baimių ir nežinios į Lietuvą atvykusius studentus gelbėja organizacijos, kurių pagrindinis rūpestis − integruoti mainų programos studentus. Jų sukviesti mentoriai arba buddies ne tik atvykusiam studentui perduoda bendrabučio raktus ar pakloja švarią patalynę, bet ir pasitinka oro uoste, padeda įsigyti studento pažymėjimą, transporto kortelę, galbūt aprodo Vilnių, skatina įsitraukti į mainų programos studentams organizuojamus renginius.

Viena tokių organizacijų – „Erasmus Student Network“ (ESN), 1989 metais įkurta Utrechte, Olandijoje. Šiuo metu organizacija aprėpia 32 valstybes. Jos šūkis: studentai padeda studentams.

Padeda išvengti poerasmusinės depresijos

ESNiečiai atlyginimo negauna, dalyvavimas organizacijoje ar mentorystės programoje grįstas savanorystės principu. Kas skatina įsitraukti į šią veiklą? Kai kuriuose universitetuose tai prideda papildomų balų, jei studentas pats nori išvykti pagal „Erasmus+“ programą. Kai kuriuos, jau grįžusius po „Erasmus+“ studijų, tai gelbėja nuo poerasmusinės depresijos ir padeda vėl įsitraukti į tarptautinę aplinką. Kai kuriems tai yra būdas save realizuoti mėgstamoje srityje.

„ESN padėjo įgyti draugų ne tik Europoje. Tapau drąsesnė, labiau pasitikiu savimi. Galima būtų vardinti ir vardinti. Turbūt kiekvienas žmogus atranda savų pliusų, mano būtų tokie. Be to, įgavau organizavimo, šiek tiek biudžeto planavimo ir apskaitos įgūdžių“, – pasakojo ESN Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU)prezidentė Indrė Merkelytė.

Iš viso bendravau su trijomis – VGTU, Vilniaus universiteto (VU) ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto – ESN prezidentėmis. Jos gana vieningai pastebėjo, kad didžiausi organizacijos rūpesčiai − sudėlioti pirmosios integracinės savaitės renginius, į juos pritraukti kuo daugiau žmonių, pasirūpinti, kad studentus pasiektų aiški informacija.

Kasmetiniai futbolininkų antplūdžiai

„Į keliones studentai visada važiuoja, bet į renginius pritraukti kiek sunkiau“, – sakė ESN VU prezidentė Živilė Rugieniūtė. Anot jos, tarp „Erasmus+“ studentų taip pat populiarūs sporto renginiai, ypač futbolo – praėjusį pavasarį futbolo turnyre dalyvavo 18 komandų, prisijungė ir kitų universitetų studentai.

Rečiausiai į Lietuvos universitetus atvyksta studentai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tarp kitko, šiemet VU sulaukė studento iš Fidžio.

Tai kaip čia taip − į krepšinio fanatikų šalį atvykę studentai žaidžia futbolą? Atsakymas paprastas – daugumą atvykusiųjų sudaro italai, ispanai ir prancūzai, kuriems krepšinis – ne religija, o barą, kuriame rodytų, pavyzdžiui, Europos krepšinio čempionatą, jų šalyse rasti sunku. (Rečiausiai į Lietuvos universitetus atvyksta studentai iš Azijos ir Afrikos šalių. Tarp kitko, šiemet VU sulaukė studento iš Fidžio).

ESN organizacija rūpinasi ne tik studentų laisvalaikiu, bet ir siekia palengvinti jų kasdienybę. ESN VU prezidentė Živilė Rugieniūtė pasakojo, kad derinama, jog universiteto valgyklose šalia lietuviško būtų pateiktas ir angliškas meniu, siekiama, kad universiteto informacinės svetainės būtų ir anglų kalba.

Su tokiomis problemomis netenka susidurti tarptautiniam ISM universitetui – jie neturi valgyklos, o be to universitete visi kalba angliškai. Didesnis galvos skausmas jo ESN komandai – žinoti tiksliai, kiek žmonių kokiame renginyje dalyvaus bei motyvuoti pačius mentorius aktyviai atlikti savo pareigas.

Geriausia reklama – draugų rekomendacijos

Studentų organizacijų vadovės pastebi tendenciją, jog rudenį studentų atvyksta dvigubai daugiau nei pavasarį. ESN ISM prezidentės Gretos Skridailaitės teigimu, to priežastis dažniausiai tai, kad užsienio universitetuose semestrai prasideda ir baigiasi gana skirtingu laiku – dažnai jų egzaminų sesija būna vasarį, nuo kurio lietuviškuose universitetuose jau prasideda naujas semestras.

Rudenį studentų atvyksta dvigubai daugiau nei pavasarį.

Kiekviena atvykusių „Erasmus+“ studentų laida skiriasi: „Vieni studentai buvo labai aktyvūs, jie patys feisbuke buvo sukūrę įvykį „ESN VU goes shopping to IKI“: sukūrė įvykio aprašymą tokiu pačiu stiliumi, kaip mes rašome ir parašė, − tada dar litai buvo, − „pasiimk 20 litų ir einam šopintis“. Padarė net cover photo. Mes žiūrėjom į tą jų sukurtą įvykį ir nesupratome, kas vyksta. Bet ten dar buvo parašyta, kad jei jie surinks 100 žmonių – iškeps savo mentoriams keksiukų, kurių, deja, neiškepė, nes surinko tik apie 50“, – prisiminė Živilė Rugieniūtė.

Gražios merginos, nepažinta Rytų Europa, mažos kainos, „vienintelis pasirinkimas sąraše“ bei draugų rekomendacijos – pagrindiniai dalykai, viliojantys užsieniečius pasirinkti Lietuvą.

ESN VGTU prezidentė Indrė teigė, kad išskirtiniausia jos girdėta atvykimo į Lietuvą priežastis buvo papasakota vieno olando: „Jis pasakė koordinatoriui savo universitete, kad nori vykti pagal mainų programą į kokią nors kitokią šalį nei visi kiti, ir jam atsakė: „Na, į Lietuvą dar niekas iš mūsų universiteto nevyko.“ Tokio argumento jam užteko atvykti į Lietuvą ir VGTU.“

Studentai, grįžę namo po mainų programos, skleidžia kalbas apie kerintį Vilnių ir… puikius mentorius.

Kaip ir mano draugas prancūzas, taip ir kai kurie kiti „Erasmus+“ studentai, grįžę namo po mainų programos skleidžia kalbas apie kerintį Vilnių ir… puikius mentorius. „Šiemet atvažiavo viena brazilė. Ir lygiai prieš metus taip pat buvo viena brazilė. Susisiekiau su čia jau buvusia studente ir išsiaiškinau, kad jos draugės. „Skirk jai gerą mentorę, paprašė ji“, – pasakojo Živilė Rugieniūtė, vėliau pridūrusi, kad kartais Vilniaus universitete pabuvę studentai savo draugams rekomenduoja net konkretų mentorių. Žinoma, visko būna ir kartais patys mainų programos studentai nelabai palaiko ryšį su mentoriais, arba atvirkščiai.

Abipusis kalbos barjeras

Skirtingai nei VGTU ar VU, ISM universitete Greta Skridailaitė įgyvendino iš Austrijos parsivežtą patirtį, kad ne vienas mentorius rūpintųsi vienu ar keliais studentais, o keli mentoriai rūpintųsi keliais studentais ir bendrautų grupelėse. Nes juk taip smagiau.

Visgi kartais su mainų programos studentais pasitaiko nemalonių situacijų. Būna atvejų, kuomet tenka susidurti su teisėsauga dėl… gėrimo arba šlapinimosi viešose vietose. Na, bet viešojo transporto keleivių kontrolė jiems būna gana gailestinga. „Studentai aiškina viską angliškai, o kontrolieriai angliškai nemoka, tai tiesiog juos praleidžia“, – sako Živilė. Tokioje situacijoje anglų kalbos nemokėjimas lyg ir palankus mainų programos studentams, nors ir nesąžiningas lietuvių atžvilgiu, kurių joks pasiteisinimas dėl neapmokėtos kelionės transportu neišgelbėja.

Tačiau jei nemoki lietuviškai, pasitaiko problemų sprendžiant sveikatos klausimus. Studentams tenka bandyti kelias medicinos vietas, kol būna priimti. Tai lemia ne tik nesusikalbėjimas, bet ir problemos dėl sveikatos draudimo.

„Vienas studentas buvo užpultas, jam sulaužė žandikaulį. Vaikinui reikėjo kovoti, kad jį apžiūrėtų. Tai išėdė daug nervų ir jam, ir mums. Tačiau po truputį matau, kad atsiranda, kur galima kreiptis, bet norėtųsi, kad būtų lengviau“, – aiškino ESN ISM prezidentė Greta Skridailaitė.

"Scanpix" nuotr.

Mama man sakė, kad Stambule bus daug šviežių figų, arbūzų, melionų ir kalnai prisirpusių granatų. Draugai sakė, kad Stambule bus šilta dar tada, kai jie Lietuvoje pradės vyniotis šalikus. Draugės sakė pasistengti neparsivežti naujo sužadėtinio į namus, o „Wikipedia“ man melavo, kad Stambule gyvena 14 mln. žmonių. „Neoficialiais duomenimis, 20 milijonų“, – man sakė vietiniai.

Ūla Jasiulevičiūtė, euroblogas.lt

Supratau, kad važiuoju į miestą, kuriame sutalpinčiau maždaug 7 Lietuvas. Visiems tai sakiau ir visi juokėsi, o aš šypsojau sau galvodama: bet juk miela ta Lietuva.

Daug nesitikėjau ar bent jau apsimečiau, kad nesitikiu, nes per savo kuklius 21 gyvenimo metus supratau, kad dažnai geriau nieko nesitikėti, o tiesiog stoti prieš faktą ir priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra. Tokiu būdu išvengiu vieno kito nusivylimo.

Taip nusiteikusi aš ir nusileidau Stambulo Ataturko oro uoste. Buvo vėlu, tamsu, o aš nežinojau, ko tikėtis milžiniškame oro uoste, kur Wi-Fi tinklas buvo didelė prabanga. Susiradau oro uosto kavinę, kurios iškaba iš tolo šaukė „Free Wi-Fi“, o tai reiškia, kad tau tereikia nusipirkti ką nors už 10 lirų (1 euras − 3,27 liros) ir tuomet, nieko nelaukdamas gauni popierėlį su super slaptu interneto kodu.

Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur.

Viskas baigėsi laimingai, nes šiaip ne taip susisiekusi su savo būsimuoju buto draugu Dogucanu (tarti Doudžanu), iškrapštau jį vėlų vakarą iš mažos Stambulo gatvės ir priprašau, kad pasiimtų mane iš oro uosto. Važiuoju metro. Važiuoti metro niekada nemėgau. Matyt dėl to, kad nepripratusi prie tamsių požeminių urvų, −  per mažai vietos, per daug purvini ir nučiupinėti turėklai, −  bet vis tiek važiuoju ir tyliai nekantrauju. Kalbu su Dogucanu, pirmu žmogumi, kurį sutikau Stambule, savo laužyta, pradedančiojo erasmusiečio anglų kalba ir jaučiuosi laiminga, nes rugpjūčio 31 dieną prasidėjo didžiausias mano gyvenime iššūkis, kokį kada nors esu turėjusi.

Stambulas – atskira respublika

Kai kalbame apie Paryžių, nebūtinai turime omenyje visą likusią Prancūziją ir visus tos gražios šalies miestukus. Paryžius apipintas daugybe legendų, istorijų ir net neabejoju, kad dauguma keliautojų, kurie sakosi esą buvę Prancūzijoje, yra tepabuvoję Paryžiuje ir niekur už apvalios miesto formos ribų.

Manau, kad panašiai galėčiau apibūdinti ir Stambulą. Stambulas nėra Turkija. Stambulas yra miestas, kokio nėra niekur kitur. Jei turėčiau teisę ir garbę, skirčiau Stambului autonomiją ir suteikčiau miesto− karaliaus titulą, pergyvenusio dviejų visiškai skirtingų imperijų epochas, mačiusio daugybę karų, gaisrų, valdovų žlugimų ir iškilimų, niokojimų, griovimų, užkariavimų, atstatymų, aukso ir nevilties amžių.

Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą.

Ant dviejų žemynų, tarp septynių kalvų išsidėstęs miestas priglaudžia visus: nuo skurdžiausio karo pabėgėlio ir paprasto gatvėje riestainius pardavinėjančio vyrioko iki įspūdingų vilų Bosforo pakrantėje ar didžiausios šiuolaikinio meno parodos moderniausiame šiuolaikinio meno centre. Stambulas tvarkingas ir tuo pat metu chaotiškas. Stambulas glaudžia ryškiausius architektūrinius ir istorinius paminklus, 35 universitetus, kasdienes maldas, priemiesčių vargą ir daugybę kartų atstatyto senamiesčio judesį. Stambulas visiems.

Kas rytą studijuoti plaukdavau į kitą žemyną

Ir vis dėlto pirmos dienos pasiplaukiojimas keltu man visiškai sumaišė galvą. Pats pirmas įspūdis įplaukiant iš įlankos giliau į patį Bosforo sąsiaurį man įstrigo galvoje kaip įspūdingiausias atsiminimas. Dabar jau beveik antrą mėnesį būdama namie, Lietuvoje, prisimenu, kad pirmaisiais mėnesiais Stambule pamiršau viską. Viską, ką turėjau, nes norėjau visa savo esybe įsijausti į gyvenimą kitame mieste ir kitoje aplinkoje.

Bet grįžkim prie kelto. Gyvenau Kadikoy rajone azijinėje Stambulo dalyje, todėl kiekvieną dieną norėdama nusigauti į savo universitetą, turėdavau plaukti keltu į Europos žemyne esančią Stambulo dalį. Kelionės trukmė buvo apie 20 minučių įskaitant visus prisišvartavimo darbus. Todėl galėjau skaičiuoti, kad per 20 minučių spėdavau pabuvoti dviejuose žemynuose. Nors žmonės tie patys, kalba ta pati, turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad ir jausmas labai panašus būnant skirtinguose žemynuose, tačiau pats faktas, kad studijuoji Europoje, tačiau gyveni Azijoje yra sudedamoji miesto žavesio dalis ir smagi neapsiplunksnavusių „Erasmus+“ studentų pokalbių tema.

Baimė

Rugpjūčio 19 dieną, kai aš jau buvau beveik susikrovusi visus lagaminus pusei metų gyvenimo Stambule ir kai teliko nubraukti nemažai ašarų atsisveikinant su draugais, artimaisiais ir mylimaisiais, išgirdau naujieną apie Stambulo centre vykusį susišaudymą ir kelis sprogimus. Skrydžio neatšaukiau, norų nepakeičiau, tačiau naujienas pradėjau sekti dar atidžiau. Taip pat sulaukiau vis daugiau susirūpinusių aplinkinių klausimų „na, ir kaipgi tu ten dabar gyvensi“, „ar nebaisu?“ ir taip toliau.

Gavau iš užsienio universiteto raminamąjį laišką, kuriame buvo rašoma, jog padėtis kontroliuojama ir mieste yra visiškai saugu. Universitetas pats užtikrina labai didelę apsaugą, o svarbiausia yra tiesiog nesilankyti žmonių perpildytose vietose. Vėliau sužinojau, kad tuo metu nemažai studentų atsisakė vykti į šalį dėl besitęsiančių neramumų.

Tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Tik atvykus, rugsėjo 6 dieną, šalies pietryčiuose buvo nužudyta 15 Turkijos karininkų. Iškart po atakų Kurdistano darbininkų partija prisiėmė atsakomybę už žuvusius karininkus, o tai iššaukė didžiules protesto bangas ne tik Stambule, bet visoje Turkijoje. Įsisenėjusi neapykanta tarp dviejų tautų išsiliejo į gatves ir tikrai karštas turkų kraujas privertė įvairiausio plauko ir gymio erasmusiečius kuriam laikui pamiršti apie bet kokį „Erasmus Welcoming Party“.

Teko tuo metu būti Bešiktaš rajono parke ir stebėti, kaip raudona vyrų jūra šūkiais, dainomis, svarbesnių žmonių monologais ir mašinų signalizavimais išreiškia savo liūdesį dėl esančios padėties, pasipiktinimą dėl kurdų elgesio, užuojautą žuvusių karininkų artimiesiems ir visai turkų tautai, praradusiai 15 brangių sūnų. „Kenčiantys yra nemirtingi, o mūsų žemė nedaloma“, – iki užkimimo šaukė protestuotojai.

Nesumeluočiau pasakydama, kad turkų tauta vieninga ir, kita vertus, netgi krypstanti į švelnią kraštutinio nacionalizmo pusę. Niekur kitur nesu mačiusi tiek raudonų Turkijos vėliavų – iškabintų balkonuose, terasose, ant langų, mažyčių vėliavėlių mašinose, keltuose, viešajame transporte, yra netgi tokių vyrukų, kurie apsikabinėję įvairiausio dydžio Turkijos vėliavomis pardavinėja jas gatvėje − tiesą sakant, man iš šono atrodė, kad jiems tas biznis labai puikiai sekasi.

Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo.

Spalio 10 dieną Ankaroje buvo susprogdintos dvi bombos, nusinešusios 102 žmonių gyvybes ir palikusios apie 400 sužeistųjų. Pirmą kartą teko pabuvoti šalyje, kurią ištiko neįsivaizduojama nelaimė. Stambulas tuo metu raudojo dėl žuvusių, galbūt netgi šiek tiek nurimo ir iš šoko trumpam stabtelėjo. Stambulas, kuris niekada nesustoja, atrodo, tomis dienomis liūdniau grojo kasdienes maldas, o iškabinti televizoriai kelte pirmą kartą buvo įjungti visu garsu, kad gyventojai galėtų sekti naujienas. Po šalį pasklido daugybė gandų, paskalų ir svarstymų apie teroro išpuolio kaltininkus. Ir dar kartą Stambulas ir kiti Turkijos miestai neišvengė triukšmingų masių gatvėse ir skveruose.

Gruodžio 1 dieną metro stotelėje nugriaudėjo sprogimas. Lietuviškos žiniasklaidos priemonės netruko prablti apie dar vieną teroro išpuolį, tačiau oficialiai tai tebuvo techninė problema. Įsivaizduoju, kad mano artimieji turėjo šiek tiek pasinervinti dėl mano saugumo Stambule, nes neramumai, išpuoliai, neaiški politinė šalies padėtis lydėjo visus mano viešnagės mėnesius. Kadangi mano sesuo šiuo metu gyvena ne ką saugesniame mieste – Paryžiuje, kartą tėtis neištvėręs parašė: na ir miestus išsirinkot, dukrytės.

Universitetas ant Bosforo kranto

Ir vis dėlto esminis „Erasmus+“ programos tikslas yra studijos užsienio universitete, tačiau juk visi mes žinom, kad studijos dažniausiai studentui tikrai nebūna pirmoje vietoje svečiuojantis. Aš taip pat maniau, kad pavyks išvengti ilgesnio sėdėjimo prie knygų, tačiau taip neatsitiko. Neatsitiko ne todėl, kad aš buvau priversta rengti projektus ir lankyti paskaitas. Taip atsitiko todėl, kad mano studijų kokybė buvo itin aukšta, o to visiškai nesitikėjau. Pasaulio reitinguose „Bahcesehir“ universitetas nebuvo įvertintas kaip vienas geriausių, o ir Turkijos reitinguose jis tėra 64 vietoje. Tačiau eilinį kartą įsitikinau, kad reitingai nepasako visko apie universitetą.

Tik atvykusi sužinojau, kad universitetas yra privatus, todėl sąlygos mokymuisi buvo sudarytos pačios geriausios. Tik imk ir mokykis. Nuolatiniai studentai mokėdavo didelius pinigus, kad galėtų ten studijuoti, o aš turėjau progą nemokamai sužinoti, kas yra tas „privatus mokslas“. Na ir galiu patvirtinti, kad mokslas tikrai nėra blogas.

Privati, jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, auditorijos ir labai aukšto lygio dėstytojai.

Pagrindinis ir Komunikacijos fakultetai įkurti ant Bosforo kranto. Privati, maža, tačiau labai nestabili jachta, plukdanti studentus nuo vieno fakulteto iki kito, įvairios poilsio zonos, galimybė stebėti Stambulo panoramą nuo stogo terasos, geriausia technika, kompiuteriai, auditorijos ir tikrai labai aukšto lygio dėstytojai. Dažniausiai būdavau Komunikacijos fakultete, kuris apima ir menų studijas (fotografija, kinas, grafinis dizainas ir t.t.). Turėjom galimybę pasiskolinti puikią fotografavimo techniką, naudotis raudonuoju kambariuku rankiniam nuotraukų ryškinimui, naudotis gerais kompiuteriais ir juose įmontuotomis programomis – sąlygos buvo geresnės nei kada galėjau įsivaizduoti.

Mėgau absoliučiai visas paskaitas ir stengdavausi nepraleisti nė vienos, nepaisant to, kad teko keltis daug anksčiau nei galvojau. Prieš atvykdama maniau, kad gyvensiu lyg atostogų metu. Tiesą pasakius, aš ir gyvenau lyg atostogaudama, nes anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Anksčiau universitetas asocijavosi su pilkuma ir šiokiu tokiu nuoboduliu, o Stambule tai buvo kiekvienos dienos labiausiai laukiama veikla.

Dėstytojų kompetencija, profesionalumas ir gebėjimas sudominti buvo esminis dalykas dėl ko norėjosi lankytis universitete ir tikrai ne dėl to, kad galėtum paplaukioti privačia universiteto jachta, nors neneigsiu, visai malonu buvo turėti privilegiją plaukioti palei krantinę kone su asmeniniu kapitonu. Kaip supratau, plaukioti su ta nestabilia valtele mėgo tikrai ne visi studentai. Net ir pats tvirčiausias studenčiokas, neturėjęs jūrligės patirties, turėtų suabejoti savo jėgomis, kai laivelis milžiniškų keltų taškomas į šalis bando nusigauti iki savo uosto.

Apie pergales ir vėliavas

Kaip tikra lietuvė per Europos krepšinio čempionato pusfinalį pasipuošiau Lietuvos valstybine vėliava ir iškeliavau į barą žiūrėti Lietuvos−Serbijos rungtynių. Prisikalbinau pora draugų, kuriems iš tiesų tas krepšinis nelabai rūpi, tačiau norėdami būti gerais draugais jie visgi sutiko bent vieną vakarą futbolą išmainyti į krepšinį. Ir tikrai nenustebau, kai žaidimo pabaigoje tie patys draugai šokinėjo iš džiaugsmo, kai lietuviai nugalėjo.

Ir vėlgi, krepšinį žiūrėjau europinėje Stambulo dalyje, o į namus grįžti reikėjo kažkur į kitą Bosforo krantą. Atsisveikinusi su draugais nuėjau į uostą, įsėdau į keltą, o tuo metu buvo šilta. Muzika ausyse, pergalės džiaugsmas širdy ir visai pamiršau, kad ant mano pečių vis dar kabo lietuviška trispalvė: geltona, žalia, raudona.

Prieš išeidama iš namų pasigyriau kambariokui savo patriotiškumu ir parodžiau vėliavą, kurią būtinai užsirišiu bare. Jis nusijuokė ir pasakė, kad ji atrodo beveik taip pat kaip Kurdistano vėliava. Nedelsiant susiieškojau informacijos internete ir radau tiktai versiją su raudona, balta, žalia spalvomis bei geltona žvaigžde vidury. Tada nusijuokiau ir pasakiau, jog baigtų šnekėti nesąmones, nes vėliavos nepanašios nė trupučio. „Nu, žiūrėkis“, – išlydėjo jis mane tokiais žodžiais.

Taigi štai, plaukiu kelte sau laiminga ir prisišvartavus, o visiems žmonėms beveik išlipus, prie manęs priėjo vaikinas su mergina. „O tu žinai, kokią čia vėliavą nešioji?“, – klausia jie. „Na taip. Tai yra Lietuvos vėliava, o ją nešioju, nes prieš gerą pusvalandį laimėjom Europos krepšinio čempionato pusfinalį“, – atsakiau aš ir po truputį supratau, kur link kreipiama kalba, kai mintyse toptelėjo dar šviežias mano ir kambarioko pokalbis. Tuomet pasukome ta pačia kryptimi namo ir jie man papasakojo, kad lietuvių ir kurdų trispalvės yra identiškų spalvų ir kad labai didelio pavojaus nėra, tačiau patartina viešai šios vėliavos nenešioti, nes maža kas.

Grįžusi namo dar kartą internete pasižiūrėjau Kurdistano vėliavos spalvas ir pasirodo, kad jie turi daugiau nei vieną vėliavą, o antroji, kaip ir sakė mane užkalbinę turkai, yra identiškų spalvų, tik sudėliotų skirtinga seka.

Po šio įvykio išvadas pasidariau ir savo patriotizmą kuriam laikui sutalpinau į jau ir taip pilną širdį, o vėliavą teko pasikabinti kambaryje.

Ir pabaigos žodis

Visos margaspalvės žuvėdros, kirai, gatvių prekeiviai, šaukiantys „simit“ ir pardavinėjantys unikalius riestainius su sezamo sėklomis, mažų stiklinių puodelių barškėjimai ir nuolatiniai arbatos siurbčiojimai, kauliukų ridenimas ir „Tavlos“ žaidimas lauke, gatvės šokiai, neišvažiuojami keliai, vėjuotas Bosforas ir kalnuotos pakrantės, turistinės vietos ir minaretų periodiškas šauksmas, virtinės kvapų einant gatve, kasdienis kėlimasis keltu ir įkyrių pardavėjų įkyrūs siūlymai kažką nusipirkti, gražios turkiškos kalbos klegesys, Mustafos Kemalio, turkų tėvo, portretai ant kiekvienos arkos ir kiekviename lange, įvairiausio plauko katės, tingiai gulinėjančios ir šunys, besiglaudžiantys po šildomomis restoranų lempomis, brangus alkoholis ir nė kvapo kiaulienos, tamsiaakiai turkai ir smagi nemiegančių gatvių rutina – absoliučiai viskas, ką patyriau ir pamačiau, po truputį pradeda gulti į mano atminties stalčių, kaip trumpas vakar dienos sapnas.

Taip. Pabandyti buvo verta.

Daugiau nei 25 metus Europoje gyvuojančia akademinių mainų programa „Erasmus“ jau pasinaudojo daugiau nei 3 milijonai studentų. Šia gražia proga iš kiekvienos dalyvaujančios šalies buvo išrinktas atstovas, galintis reprezentuoti programą ir savo šalį. Lietuvos ambasadore tapo Gabija Cijūnaitytė, studijuojanti Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU).

„Erasmus“ studentų tinklo (ESN) ir Europos komisijos organizuotame ambasadorių konkurse dalyvavo 1800 studentų, 2012–2013 mokslo metais dalyvavusių „Erasmus“ programoje. Konkurso paraiškose jie turėjo plačiau papasakoti apie tarptautinių mainų suteiktas galimybes ir savo unikalią patirtį. Iš viso buvo išrinktos 33 įdomiausios skirtingų šalių studentų istorijos, kurios dabar platinamos visai „Erasmus“ bendruomenei.

Reprezentuoti Lietuvą išrinkta 21-erių metų VGTU informacinių technologijų paslaugų valdymo studentė Gabija Cijūnaitytė. Mergina praėjusiais mokslo metais pusmetį mokėsi viename iš Danijos universitetų, o dabar dar kartą išvyko į šią šalį atlikti profesinės praktikos.

Studijų Danijoje metu ji su keliais bendramoksliais vienai šalies kompanijai kūrė programinę įrangą ir įgijo neįkainojamos darbo tarptautinėje aplinkoje patirties. „Įvairių tautybių žmonės turi skirtingą požiūrį į darbinius procesus, todėl išmokau būti tolerantiška, pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis ir prisitaikyti prie jo pasaulėžiūros“, – pasakojo Gabija. Ji taip pat pabrėžė, kad tiek studijų, tiek praktikos metu ne tik įgijo naujų žinių, bet ir tobulino anglų kalbos žinias bei bendravimo įgūdžius.

„Po pusmečio studijų užsienyje grįžau į Lietuvą susipažinusi ne vien su kitos šalies papročiais ir kultūra ar susiradusi naujų draugų, bet ir geriau pažinusi save. Tapau išmintingesnė, įgijau naujos patirties ir labiau pasitikiu savo jėgomis“, – sakė VGTU studentė, vasarą leidžianti Arhus mieste ir atliekanti praktiką vienoje didžiausių Danijos IT įmonių „Systematic“.