Scanpix nuotr.

Rytoj Turkijoje vyksiantis konstitucinis referendumas nulems šios šalies ateitį. Ar Turkija išliks parlamentinės demokratijos principais besivadovaujančia šalimi, ar priims prezidentinės sistemos modelį, sužinosime per Velykas.

Augistinas ŠULIJA

Iš viso turkai balsuos dėl 18 konstitucijos pataisų, kurios gali drastiškai išplėsti prezidento galias. Tai gali tapti pačiu reikšmingiausiu šalies politiniu pokyčiu nuo Turkijos Respublikos paskelbimo 1923 m. Pagal paskutines apklausas, skirtumas tarp pritariančių konstitucinėms pataisoms ir joms prieštaraujančių tėra keli procentai.

Jeigu konstitucijos pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas galės dar du kartus dalyvauti prezidento rinkimuose ir šalį valdyti iki pat 2029 m.

Jeigu pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas dalyvauti prezidento rinkimuose galės dar du kartus. Laimėjęs abu rinkimus, jis galės valdyti šalį iki 2029 m. R.T. Erdoganas valdžioje yra jau nuo 2002 m., kai tapo Turkijos ministru pirmininku. 2014 m. jis tapo šalies prezidentu pirmuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose.

Visiškas pavaldumas?

Konstitucinės pataisos lems ir daugiau svarbių pokyčių. Pasak nepriklausomos viešosios politikos tyrimų asociacijos prezidento Bicano Sahino, konstituciniai pokyčiai grasina sugriauti takoskyrą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, nes parlamentas bei teisinė sistema taps tiesiogiai pavaldūs prezidentui.

„Prezidentas bus ne tik šalies vadovas, tačiau ir kontroliuos vykdomąją valdžią. Jis turės teisę savo nuožiūrą skirti ministrus, viceprezidentus bei kitus aukšto rango pareigūnus be parlamento patvirtinimo. Priėmus pataisas, prezidentas, kuris gali priimti dekretus įvairiose srityse, turės dar daugiau galios. Įgaudamas teisę būti ir savo partijos vadovu, jis savo nuožiūra galės priimti savo partijos narius į parlamentą taip užsitikrindamas daugumos palaikymą ir užkirsdamas kelią, bet kokiems bandymams pasipriešinti jo valiai. Negana to, jis turės milžinišką įtaką teisinei šalies sistemai. Teisėjų ir prokurorų taryba, kuri yra atsakinga už teisėjų skyrimus ir paaukštinimus, taps pavaldi prezidentui, nes jis skirs 4 jos narius. Dar 7 skirs parlamentas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog prezidentas vadovaus partijai, kuri kontroliuoja parlamentą, galima neabejoti, jog likę tarybos nariai bus skiriami prezidento“, – dėstė politikos mokslų daktaras – Bican Sahinas.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti. Pasak Bicano Sahino, kol prezidentas kontroliuos savo partiją, padaryti jį atsakingu už savo veiksmus bus neįmanoma. Padidinus parlamento narių skaičių iki 600,  daugumai parlamento narių pasiūlius, 360 parlamento narių patvirtinimu, bus galima inicijuoti tyrimą, kol galiausiai 400 balsų skaičiumi parlamentas galės pradėti teisinį procesą prieš prezidentą. Savo ruožtu šalies prezidento galios parlamentui augs.

„Prezidentas, kuris įgaus teisę paskelbti nepaprastąją padėtį, galės paleisti parlamentą kada tik pageidavęs. Visgi, pradėdamas priešlaikinius rinkimus jis automatiškai baigs ir savo kadenciją, tad kartu su naujo parlamento, vyks ir prezidento rinkimai, kur nesurinkus 50% balsų bus skelbiamas antras rinkimų  etapas“, – šiokius tokius svertus įžvelgia nepriklausomas ekspertas.

Pataisomis norima suvienyti šalį

Kampanija "Ne". Scanpix nuotr.

Savo ruožtu referendumo iniciatoriai, valdančioji Teisingumo ir Vystymosi partija (AKP), yra įsitikinusi, jog didesnės prezidento galios Turkijai suteiks stabilumo ir jėgos. Pasak jos atstovų, vienose rankose sutelkta valdžia leistų efektyviau skatinti ekonominę plėtrą bei susidoroti su šalyje veikiančiomis teroristinėmis organizacijomis, kurių įvykdytos atakos nuo 2015 m. liepos nusinešė daugiau nei 500 gyvybių. Ministras pirmininkas ir AKP partijos lyderis, Binalis Yildirimas, yra pareiškęs, jog nauja sistema šalies ekonomikai suteiks solidumo ir stiprybės. Stabilumas, investicijos, produkcija ir darbo vietų kūrimas augs sparčiau.

Pirmadienį kalėdamas per rinkiminį ralį Vakarų Turkijos Aydino provincijoje jis teigė, jog konstitucinė reforma suvienys šalį. „Mes keičiame ne šalies, bet valdymo sistemą. Turkijos Respublika 1923 m. buvo sukurta mūsų gyvybėmis ir krauju, niekas negali jos pakeisti, tačiau atėjo metas baigti šalyje esančią poliarizaciją ir  įtampą“ , – pareiškė Ministras Pirmininkas.

Demokratinių salygu stoka išlieka

Konstitucijos pataisos buvo inicijuotos valdančiosios AKP ir Nacionalistų partijos (MHP). Po sausio mėnesį vykusio parlamento balsavimo, kuris pasižymėjo santykių aiškinimusi kumščiais, protestais ir boikotu, AKP ir pataisas remianti MHP partijos dalis 550 vietų parlamente surinko 339 balsus, o perkopę reikalingą 330 balsų ribą, incijavo referendumą. Prieš jį balsavo 133 vietas parlamente turinti Respublikos žmonių partija (CHP)  ir konstitucinėms pataisoms prieštaraujantys MHP partijos nariai, kurių dalis dėl šio sprendimo, pasak Bican Sahino, buvo išmesti iš partijos. Balsavimą boikotavo 59 vietas parlamente turinti Žmonių Demokratinė Partija (HDP), kurios du partijos lyderiai bei 11 parlamentarų yra suimti kaip įtariamieji terorizmu.

Pasak Žmogaus teises stebinčios organizacijos Human Right Watch, Turkijoje po nepavykusio perversmo 2016 m. liepą įvesta nepaprastoji padėtis suteikia R. T.Erdoganui galimybę  valdyti šalį apribojant parlamento ir teisinės sistemos galias. Visiškai nutildyta ir nepriklausoma žiniasklaida: uždaryta virš 160 žiniasklaidos priemonių ir leidyklų, daugiau kaip 120 žurnalistų įkalinti. Virš 100 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų atleisti arba nušalinti nuo pareigų. Per 47 tūkst.  žmonių įkalinti laukia teismo. Jie kaltinami dalyvavimu perversme bei sąsajomis su teroristiniu Turkijos laikomu Fethullaho Güleno judėjimu arba kurdų politiniu aktyvizmu, siejamu su ginkluota Kurdistano Darbininkų Partija (PKK).

Tokia padėtis smarkiai kenkia atviram visuomenės dialogui dėl konstitucinių pataisų bei politiniams debatams tarp parlamento narių. Kardomosios priemonės buvo pritaikytos šimtams teismo laukiančių  opozicinės HDP partijos narių. Taip apribotos jų galimybės dalyvauti konstitucijos pataisoms nepritariančioje „Ne“ rinkimų kompanijoje. Prieš referendumą pasisakę kraštutinės dešinės MHP partijos nariai buvo užpulti fiziškai.  Nepriklausomi stebėtojai teigia, kad konstitucines pataisas palaikanti prezidento R.T.Erdogano rinkiminė kompanija „Taip“ dominuoja viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje.

Scanpix

Spindintys daugiau nei tūkstančio kambarių naujieji prezidento rūmai Ankaroje pastatyti kadaise Kemaliui Ataturkui, modernios Turkijos kūrėjui, priklausiusioje žemėje. Jie kainavo 0,5 mlrd. eurų. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas teigia, kad 30 kartų už Baltuosius rūmus didesnis pastatas simbolizuoja naująją Turkiją. Tačiau antrą dešimtmetį šalį valdančio R.T.Erdogano Turkija suka atgal į praeitį – autoritarizmo link.

Dovaidas PABIRŽIS

Turkijos prezidento rūmai, kurių statybos teismo buvo pripažintos nelegaliomis, iš pradžių buvo suplanuoti kaip premjero rezidencija. R.T.Erdoganas vyriausybei vadovavo nuo 2003-iųjų. Nenuostabu, kad pernai tapęs pirmuoju valstybės istorijoje tiesiogiai išrinktu Turkijos prezidentu, išrinktasis pareiškė, kad naujieji Ankaros rūmai, kurių vien šildymas kainuoja apie 10 mln. JAV dolerių per metus, o laboratorijoje net penki žmonės tiria, ar prezidentui tiekiamas maistas nėra užnuodytas, bus prezidento rezidencija.

Valdžioje jau antrą dešimtmetį

„Tegul ir nugriauna, jei jie turi tokią galią“, – paniekinamai pareiškė prezidentas, komentuodamas teismo sprendimą dėl neteisėtų jo rezidencijos statybų. Tai puikiai iliustruoja, kas iš tiesų valdo šalį. Visai kaip Rusijoje, kurioje prezidentas Vladimiras Putinas vienai kadencijai buvo formaliai susikeitęs vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu.

Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija rinkimų nepralaimėjo nuo 2002-ųjų. Tiesa, prieš penkis mėnesius, per eilinius parlamento rinkimus, jai nepavyko užsitikrinti daugumos. Tačiau koalicija dienos šviesos taip ir neišvydo – nepavykus susitarti ir sudaryti bendro kabineto, prezidentas paskelbė pirmalaikius rinkimus. Praėjusį sekmadienį juos užtikrintai laimėjo jo partija, užsitikrinusi valdžią dar ketveriems metams.

„Stabilumo svarba mūsų tautai ir šaliai – akivaizdus faktas. Šiandien mūsų piliečiai ją ir pasirinko“, – po pergalės pareiškė stipriausiu šalies vadovu nuo K.Ataturko laikų vadinamas R.T.Erdoganas. Tačiau iš tiesų stabilumo šalyje – ne kvapo: atsinaujinęs konfliktas su kurdais, karas kaimyninėje Sirijoje ir pabėgėlių lavina, kruvini teroro aktai ir pažabota žiniasklaidos laisvė.

Iš kalėjimo – į premjero kėdę

61 metų R.T.Erdogano kelias į politikos viršūnę nebuvo lengvas. Beveik dviejų metrų ūgio ūmaus būdo politikas, dažnai vadinamas tiesiog sultonu, politinę karjerą pradėjo prisidėjęs prie islamistų judėjimo ir 1994 m. tapęs didžiausio ir svarbiausio šalies miesto Stambulo meru.

Jaunystę pasienio pareigūno sūnus praleido Juodosios jūros pakrantėje – Rizės mieste. Grįžęs į gimtąjį Stambulą R.T.Erdoganas baigė verslo administravimo studijas, tačiau kurį laiką žaidė pusiau profesionaliame Stambulo futbolo klube.

Tapęs Stambulo meru netrukus jis užsitikrino populiarumą efektyviai spręsdamas transporto spūsčių ir oro taršos problemas. Tačiau staigų būsimo prezidento kilimą aukštyn pristabdė Turkijos Konstitucinis Teismas, pripažinęs islamistinę jo partiją antikonstitucine. Po šio sprendimo prasidėjusiose masinėse demonstracijose dalyvavęs R.T.Erdoganas buvo suimtas, o už religinio eilėraščio perfrazavimą apkaltinas religinės nesantaikos kurstymu ir nuteistas. Kalėjime jis praleido keturis mėnesius.

2001-aisiais R.T.Erdoganas su bendraminčiais įkūrė islamistinę Teisingumo ir plėtros partiją, kuri netrukus tapo populiariausia šalyje ir laimėjo visus rinkimus nuo 2002 m. „Partija yra mano penktasis vaikas“, – sako prezidentas, turintis dvi dukteris ir du sūnus.

Po sėkmės rinkimuose parlamentas priėmė įstatymų pataisas, leidusias 2003 m. R.T.Erdoganui tapti premjeru, nepaisant turėto teistumo. Politikas netrukus tapo stabilumo ir klestėjimo simboliu – jam valdant šalies ekonomika nuolat augo. Tarp svarbiausių jo projektų – ambicija pastatyti naują greitųjų geležinkelių tinklą ir nutiesti tunelį po Bosforo sąsiauriu.

R.T.Erdoganui ir Teisingumo ir plėtros partijai atėjus į valdžią, tuometis premjeras kaip modernaus islamo veidas buvo populiarus tiek Europoje, tiek JAV. Turkijos ekonomika augo, žmogaus teisių padėtis gėrėjo, šalis siekė narystės ES, premjeras pradėjo taikos procesą po dešimtmetį trukusių kovų su kurdų sukilėliais.

Pažabojo kariuomenę ir pasuko islamizacijos link

Šalies lyderis taip pat sugebėjo pažaboti sekuliarios Turkijos sargybinius – kariuomenę, kuri per nepriklausomos Turkijos istoriją įvykdė keturis perversmus, pastarąjį – 1997 m. Iki tol sekuliarios Turkijos politika pamažu pradėjo keistis – buvo priimti įstatymai, ribojantys prekybą alkoholiu, suvaržyta prieiga prie interneto bei socialinių tinklų. Tuometis premjeras net mėgino uždrausti skirtingų lyčių bendrabučius valstybiniuose universitetuose.

Valdančiųjų įvykdyta švietimo reforma lėmė, kad šalyje itin padidėjo religinių aukštųjų mokyklų svarba. Tai tapo kone pagrindine švietimo sistemos institucija, nors iki tol retas turkas rinkdavosi religines studijas. Šiandien į religinę mokyklą gali patekti kiekvienas studentas, kuriam nesisekė mokytis kitur. 2002 m., kai Teisingumo ir plėtros partija pirmą kartą laimėjo rinkimus, religinėse mokyklose studijavo 65 tūkst. studentų. Šių metų gegužę tokių studentų skaičius perkopė milijoną.

R.T.Erdogano kritikai tvirtina, kad būtent jis sugriovė K.Ataturko kurtos sekuliarios Turkijos demokratijos pagrindus, skiepydamas konservatyvias islamiškas vertybes ir griežtai tildydamas kritikus bei žiniasklaidą. Da­bartinis prezidentas ne kartą nustebino keistais pareiškimas apie tai, kad musulmonai atrado Ameriką dar prieš Kristupą Kolumbą, kad moterys nėra lygios vyrams, arba pažadais sunaikinti  socialinį tinklą „Twitter“.

Autoritarinės R.T.Erdogano valdymo tendencijos ir jo kritika sustiprėjo 2013-aisiais, kai per protestus prieš vyriausybės politiką Stambule žuvo aštuoni protestuotojai. Būtent tuomet prasidėjo ir pirmosios akcijos prieš laisvąją žiniasklaidą. Turkų pyktį sukėlė ir pernai gegužę įvykusi tragedija, kai anglių kasykloje žuvo per 300 žmonių. Šalies lyderis tąkart pareiškė, kad ir XIX a. Didžiojoje Britanijoje tokios tragedijos buvo dažnas reiškinys.

Penki neramumų mėnesiai

Teisingumo ir plėtros partijos vienvaldystė baigėsi šių metų vasarą, kai per eilinius parlamento rinkimus ji surinko tik 41 proc. rinkėjų balsų ir neteko daugumos parlamente. Turkijos politiniame žemėlapyje iš esmės dominuoja keturios politinės jėgos. Be Teisingumo ir plėtros, į parlamentą taip pat patenka stipri Respublikonų liaudies partija, kuriai priklausė ir šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas K.Ataturkas, Nacionalistinė judėjimo partija bei kurdų dominuojama Liaudies demokratų partija.

Derybos dėl koalicinės vyriausybės nebuvo sėkmingos. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad Teisingumo ir plėtros partijos lyderiai sąmoningai vengė susitarti, siekdami paskelbti pirmalaikius rinkimus. Būtent taip ir pasielgė R.T.Erdoganas.

Penki tarpuvaldžio mėnesiai buvo itin neramūs. Prezidentas po kelerius metus trukusius trapios taikos atnaujino karo veiksmus prieš kurdų sukilėlius Šiaurės Irake ir Sirijoje. Tris dešimtmečius besitęsiantis karinis konfliktas iš viso jau nusinešė 40 tūkst. gyvybių. Vien Turkijos turizmo sektorius dėl šio konflikto neteko apie 450 mlrd. JAV dolerių.

Be to, po ilgų atidėliojimų ir dvejonių Turkija pagaliau ėmėsi aktyvesnių karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ (ISIS) kaimyninėje Sirijoje. Ilgą laiką Turkija nenorėjo įsitraukti į kovą su ISIS, nes tai pagerintų kurdų kovotojų Sirijoje padėtį. Turkija negynė ir kurdiško Kobanės miesto, o tai sukėlė masinius protestus Turkijoje.

Per pastaruosius mėnesius Turkiją sukrėtė du kruvini teroristiniai išpuoliai Suruce ir šalies sostinėje, abu įvykdyti per kurdų demonstracijas. Sprogdinimas Ankaroje, per kurį žuvo daugiau nei 100 žmonių, tapo skaudžiausiu teroristiniu aktu valstybės istorijoje.

Tai lėmė, kad per praėjusį sekmadienį vykusius pirmalaikius rinkimus parama nacionalistams ir kurdų partijai sumažėjo, o šie balsai sugrįžo Teisingumo ir plėtros partijai ir ji gavo parlamentinę daugumą.

Liaudies demokratų partija peržengė didžiausią pasaulyje 10 proc. barjerą, reikalingą norint patekti į parlamentą, tačiau, palyginti su liepa, partija prarado maždaug milijoną balsų. Kurdų partijos lyderiai šią nesėkmę aiškino valdžios bandymais diskredituoti partiją, siejant ją su teroristais.

„Tai nebuvo teisinga rinkimų kampanija, – sakė Selahattinas Demirtas, vienas iš partijos lyderių. – Partija beveik nedalyvavo joje, baimindamasi dėl savo žmonių saugumo. Mes surinkome beveik 11 proc. balsų be jokios kampanijos, mėgindami apsaugoti savo žmones nuo skerdynių.“

Kaip pagrindinį savo tikslą prezidentas R.T.Erdoganas deklaruoja ir Turkijos politinės sistemos pertvarką, paverčiant ją prezidentine respublika. Pasak šalies vadovo, tai jau yra įvykęs faktas, kurį tereikia įtvirtinti naujoje Konstitucijoje.

Bus stipresnis prezidentas nei JAV

„Valstybėje turime prezidentą su de facto, o ne simbolinėmis galiomis – Rizės mieste sakė R.T.Erdoganas. – Prezidentas turi atlikti savo pareigas tautai tiesiogiai, bet savo kompetencijos ribose. Kas tam pritars, o kas ne, bet Turkijos administracinė sistema pasikeitė. Dabar ką turime padaryti – tai pakeisti šią de facto situaciją į teisinį pagrindą Konstitucijoje.“

Pergalė rinkimuose neužtikrino R.T.Erdo­ganui galimybės nedelsiant pakeisti Kons­tituciją, kurią parengė kariškiai po 1980 m. perversmo. Daugelis politinių lyderių sutaria, jog šis dokumentas turi būti patobulintas, kad labiau atspindėtų demokratines vertybes, taip pat mažumų, visų pirma kurdų, kurie sudaro apie penktadalį šalies gyventojų, teises.

Tačiau niekas negali garantuoti, kad naujoji Konstitucija, jei Teisingumo ir plėtros partijai iš tiesų pavyks ją priimti, dar labiau nesustiprins antrą dešimtmetį iš esmės be konkurencijos šalį valdančio R.T.Erdogano pozicijų. Šis sako, kad Turkijai reikia prezidentinio valdymo su šalies vadovo galiomis, stipresnėmis nei JAV prezidento.

Kita vertus, R.T.Erdoganas yra palankiausias Turkijos vadovas kurdams šiuolaikinės Turkijos istorijoje, kuri buvo pažymėta nuoseklaus visų mažumų teisių neigimo. Prezidentas užtikrino kai kurias kurdų kalbos ir kultūros teises. 2009-aisiais šalyje pradėjo veikti pirmasis televizijos kanalas kurdų kalba, o savivaldos rinkimuose pietryčiuose Liaudies demokratų partija iškovojo daugumą.

„Kemalio ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su turkais, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti. Pakankamai liberalioje Teisingumo ir plėtros partijos politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdams paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet šiuo metu jie tapo mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai“, – „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto politologas Egdūnas Račius.

Pasak jo, valdžios požiūris į kurdų mažumą pasikeitė, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos: Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.

Laisvos žiniasklaidos pabaiga

Vos nurimus rinkimų ir pergalės šurmuliui Turkijos policija Izmiro mieste suėmė 35 valdininkus, policininkus ir kitus asmenis, kurie buvo apkaltinti planais nuversti prezidentą. Suimtieji yra užsienyje gyvenančio įtakingo dvasininko, buvusio R.T.Erdogano bendražygio, o šiandien – nuožmiausio kritiko Fethullah Guleno šalininkai.

Mula jo nemalonę užsitraukė, kai užpernai pradėjo plataus masto tyrimą dėl korupcijos vyriausybėje. Šis tyrimas iš posto išvertė keturis ministrus. Šiandien šie įvykiai vertinami kaip teroristiniai veiksmai, siekiant nuversti teisėtą valdžią, o F.Gulenas išvyko į JAV. Jį palaikantys pareigūnai masiškai šalinami iš valdžios įstaigų, jam palanki ir bene vienintelė likusi opozicinė žiniasklaida – nutildyta arba perimta.

Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų policija, ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis vaikydama demonstrantus, šturmavo televizijos stotis „Bugun“ ir „Kanalturk“, siejamas su F.Gulenu. Tai įvykdyta po prieštaringai vertinamo teismo sprendimo areštuoti R.T.Erdogano oponento įmonių turtą. Generalinė prokuratūra pareiškė, kad sprendimas areštuoti turtą susijęs su tyrimu dėl įtariamo „terorizmo finansavimo“ ir „teroro propagandos“.

Kitą dieną po rinkimų Turkijos policija atliko reidą savaitraštyje „Nokta“, kuris buvo apkaltintas prezidento įžeidimu, nes viršelyje išspausdino asmenukę darančio prezidento nuotrauką.  Žurnalo redaktorius buvo suimtas, o žurnalo tiražas sulaikytas.

Per pastaruosius dvejus metus kelios dešimtys žurnalistų Turkijoje buvo suimti ir teisiami dėl prezidento įžeidimo arba šmeižto, o prezidentą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių po „Bugun“ ir „Kanalturk“ uždarymo šalyje iš esmės neliko.

Dėmesį į šią vis blogėjančią padėtį mėgina atkreipti „Freedom House“, tačiau Vakarai nereaguoja – Turkija svarbi kaip karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje pagalbininkė, o Europa mėgina išspręsti sudėtingą pabėgėlių krizę, kurioje Turkijos vaidmuo taip pat yra lemiamas: per ją patenka apie 80 proc. visų pabėgėlių iš Sirijos ir Irako.

Akivaizdu, kad šių klausimų sprendimas ir bendradarbiavimas su Turkija vis labiau priklausys nuo asmeninių naujojo Turkijos sultono R.T.Erdogano ambicijų ir įnorių.

AFP

Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) pirmadienį pažadėjo siekti kompromiso su opozicija, kai jo partija triuškinama persvara laimėjo parlamento rinkimus, tačiau pritrūko vietų iki absoliučios daugumos, reikalingos šalies konstitucijai pakeisti.

Kaip rodo neoficialūs rezultatai, islamiškas šaknis turinti Teisingumo ir plėtros partija (AKP) per sekmadienį vykusius rinkimus surinko 49,9 proc. balsų.

AKP per šiuos rinkimus pasiekė iki šiol geriausią rezultatą ir tapo pirmąja partija Turkijoje, likusią vadovauti trečiai kadencijai iš eilės ir netgi padidinusiai savo populiarumą.

Tačiau nuo 2002 metų Turkijai vadovaujančiai AKP pritrūko keturių mandatų 550 vietų parlamente, kad įgytų 330 deputatų daugumą ir galėtų imtis esminio konstitucijos pertvarkymo, nesikreipdama pagalbos į kitas partijas.

“Žmonės… pasiuntė mums žinią, jog nauja konstitucija turėtų būti kuriama bendru sutarimu, konsultacijose ir derybose”, – R. T. Erdoganas sekmadienio vakarą sakė pergalės kalboje iš AKP būstinės balkono Ankaroje.

“Mes neužversime savo durų ir kreipsimės į opoziciją”, – pridūrė jis.

Nauja liberali konstitucija Turkijoje, kuri siekia įstoti į Europos Sąjungą (ES), turėtų pakeisti šiuo metu galiojantį pagrindinį šalies įstatymą – 1980 metais įvykdyto karinio perversmo palikimą. Šis žingsnis buvo vienas iš svarbiausių AKP priešrinkiminių pažadų, nors R. T. Erdoganas atsisakė išsamiau paaiškinti, kokias pataisas ketinama priimti.

Pagrindinė opozicijos jėga – centro kairioji Respublikonų liaudies partija (CHP) – per šiuos rinkimus liko antroji, surinkusi 25,9 balsų ir užsitikrinusi 135 vietas parlamente. Trečioje vietoje atsidūrė Nacionalistinė veiksmo partija (MHP), gavusi 13 proc. balsų ir 53 vietas.

Savo pozicijas taip pat smarkiai sustiprino Kurdų taikos ir demokratijos partija (BDP): jos atstovai, kurie rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomi kandidatai, šalyje surinko daugiau negu 10 proc. balsų, reikalingų patekti į parlamentą. Šios partijos deputatų padaugės nuo 20 iki 36.

BDP palaikymas gali būti itin svarbus kuriant naują konstituciją, kurioje, pasak šios partijos, kurdai turi būti pripažįstami atskira bendruomene, užtikrinant jos autonomiją.

R. T. Erdohanui gresia didelis konfliktas su kurdais: kalinamas šios etninės bendruomenės sukilėlių lyderis Abdullah Ocalanas (Abdula Odžalanas) pažadėjo, kad po rinkimų “atsivers pragaras”, jeigu nepastovūs vyriausybės pareigūnų kontaktai su juo neperaugs į rimtas derybas.

Tuo tarpu Turkijos dienraščiai šlovino R. T. Erdogano pergalę.

Liberaliojo sparno dienraštis “Radikal” premjerą praminė balsadėžių meistru, o vyriausybės politiką palaikantis laikraštis “Sabah” skelbė: “Pirmyn, šeimininke!”

Abu dienraščiai perfrazavo R. T. Erdogano pasisakymus per rinkimų kampaniją, kad įgijęs teisę vadovauti vyriausybei trečiąjį kartą taptų “meistru”, nes esą ankstesnes dvi buvo “mokinys” ir “brigadininkas”.

Tačiau kai kurie apžvalgininkai reiškė abejones dėl premjero kalbų apie dialogą, atkreipdami dėmesį į jo didėjantį nepakantumą kritikai ir autoritarines tendencijas, nors susitaikymo pažadai buvo skelbiami ir anksčiau.

“Jeigu ministras pirmininkas nori vadovauti šiai šaliai taikoje, jis turėtų žinoti ir niekada neužmiršti, jog yra kiti 50 procentų, – rašo dienraščio “Hurriyet” apžvalgininkas Mehmetas Yilmazas (Mechmetas Jilmazas). – Ar premjeras pajėgs susitaikyti su mintimi, jog esama žmonių, kurie galvoja ne kaip jis?”

Turkijoje šiuo metu kalinami dešimtys žurnalistų, o AKP oponentams taip pat kelia nerimą palaipsniui griežtinama interneto ir alkoholio pardavimo kontrolė bei precedento neturinti opozicijos narius kompromituojančios vaizdo ir garso įrašų viešinimo banga, prie kurios, kaip daugelis mano, pridėjusi rankas AKP.

Tuo tarpu R. T. Erdoganas savo pergalės kalboje stengėsi išsklaidyti šiuos nuogąstavimus.

“Niekas neturėtų abejoti, kad (ginti) tiek už mus balsavusių, tiek nebalsavusių gyvenimo būdą, tikėjimą ir vertybes man bus garbės reikalas”, – pabrėžė jis.