Kovo 12 dieną Vilniuje Intymi vyrų trupė „Erelis“ pakils tryliktam pasirodymui. Kaip ir prieš 25 metus Teatro dienos proga, Druskininkų teatro festivalyje 2007-aisiais ar šių metų sausį ir vasarį – su ta pačia ereliška energija ir užsidegimu nustebinti, prajuokinti, praturtinti žiūrovą. Publikos reakcija neleidžia abejoti, kad „Erelis“ buvo pasiilgtas ir laukiamas, tačiau kokiais jausmais gyvena pati trupė? Apie tai kalbamės su aktoriais Andriumi Kaniava, Robertu Aleksaičiu, Dariumi Auželiu ir Dariumi Miniotu.

Kovas gausus renginių – praūžė Kaziuko mugė, artėja Teatro diena, o kartu ir Zenonai. Tačiau tarp jų įsiterpia graži pavasariška šventė – Moters diena. Ką, Jūsų manymu, kovo 8-oji reiškia šiuolaikiniam vyrui?

A. K. Šiaip tai proga aktuali tiems, kurie neužsiima moters aukštinimu kiekvieną dieną. Tai, kad nepervargtų aukštindami moterį, jie išsirinko tą vieną dieną.

O kaip patys aukštinate savo moteris tą dieną?
D. A. Sveikinam, tik ne su tulpėmis ar šokoladais. Mes kviečiam į savo koncertus tą dieną.

A. K. Na, šiuo atveju kitą dieną – kovo 12. Manau, bus labai graži dovana, jei tą dieną pakviesime savo moteris.

R. A. Norėtume kad vieną kartą vien tik moterys ateitų į mūsų koncertą. Čia būtų tikras jų išaukštinimas, įsimintinai jas pasveikintume.

D. A. O vyrai tegu laukia rūbinėje. Prilenda į salę vyrų, žinai, nei šis nei tas. Čia jau ir mums būtų šventė.

Jei patys būtumėte moterimis, ko tikėtumėtės arba norėtumėte sulaukti šios dienos proga?

A. K. Tai jei žinočiau, kad koncertuoja grupė „Erelis“… Tikrai norėčiau nueiti.

R. A. Intymi moterų trupė „Lazdynų pelėda“ irgi būtų neblogai… (visi juokiasi)

Užsiminėte, jog kovo 12 dieną bus Jūsų spektaklis. Skaičiuojant nuo pradžių pradžios, tai jau 13 pasirodymas su Intymia vyrų trupe „Erelis“. Kas pasikeitė nuo pirmojo pasirodymo, vykusio prieš 25 metus?

R. A. Mes pajaunėjome.

D. A. Robertas vis daugiau ir drąsiau pradėjo dainuoti.

A. K. Na, kas dar? Kas atsimena pirmą Erelį?

Būtent – ar atsimenate pirmąjį pasirodymą? Apie daugelį spektaklių sakoma, kad jie buvo „pastatyti“, o jūsiškis tiesiog gimė – turbūt neišdildomas jausmas?

A. K. Pirmąjį atsimenam, nes tai buvo padaryta ganėtinai ekstremaliomis sąlygomis – pats pirmas „Erelis“ gimė per naktį. Jis buvo sukurtas Teatro dienai, 1987 metais, kažkada naktį, iš kovo 25-os į 26-ąją.
R. A. Aš atsimenu, kad per pirmąjį publika labai juokėsi, tai įsikandau lūpas iš vidaus, kad pats nesusijuokčiau. Labai skaudėjo, bet žinai, visi juokiasi, o tu dar prie to nepripratęs, pačiam labai juokinga…

Kaip yra šiandien? Kaip pasikeitė žiūrovų reakcija į „Erelį“? Publika, ko gero, juokiasi mažiau…

R. A. Tada pirmą Erelį rodėme konservatorijoje, teatralams. Niekas taip nesijuokia kaip teatralai per savo Teatro dieną.

A. K. Mano manymu, tai reakcija nepasikeitė… Jei būtų pasikeitusi, nebūtų prasmės, nebūtų vardan ko mums vėl atgimti. Žmonės atgimsta su priežastim. Gimsta kartais be priežasties, o atgimsta su priežastim.

R. A. Kalbam apie amžinas vertybes, ne apie tai, kad mažiau valgo ar mažiau geria.

Kas šiandien yra jūsų pagrindinė publika – kam jūs tai darote?

R. A. Lietuva.

A. K. Aš manau, kad ta pati, iš konservatorijos (visi juokiasi), išsibarsčius, išaugusi. Visgi žiūrovas turi būti intelektualus. Kuo daugiau žmogus yra skaitęs, tuo labiau gali juoktis iš „Erelio“. Mūsų pasirodymai kupini informacijos, kurią žiūrovas išskaito ir juokiasi, arba nesupranta ir tyli.

D. M. Jei žiūrovas išsilavinęs, tai juokiasi, jei ne – prasėdi tą laiką, gal juokiasi iš kitų dalykų…

A. K. Iš trumpų kelnių, pavyzdžiui.

R. A. Kas geriau žino Paskenduolę, Juzą ar Brisių, tas daugiau poteksčių „pagauna“.

Ar galėtumėte savo publiką priskirti kokiai nors amžiaus kategorijai?

R. A. Na, mes suprantame kad jaunimas mažiau knygų skaito, bet tik tiek…

D. M. Bet pažiūri į sales, o ten sėdi ir juokiasi jauni. Tai palauk, prieš 20 metų buvo jauni ir dabar vėl jauni – kaip taip gali būti? Turbūt mes senstam, o tie, kurie vaikšto į mūsų pasirodymus, labai daug juokiasi, tai ir lieka jauni.

O kaip tie, kurie gimė jau po 1987-ųjų? Kaip manote, kas jiems „Erelyje“ yra aktualu ir artima? Ar nesistebite sulaukiantys jaunos publikos?
D. M. Na, čia gal kaip su bitlais. Jie baigė groti, kai tų jaunuolių dar nebuvo, bet jie vis tiek dabar bitlų klauso. Tai ieškokite atsakymo tame.

R. A. Jauna publika žiauriai stebina, bet mes susikandam lūpas ir susidorojam.

A. K. Mus apskritai stebina, kad žmonės eina į teatrą. Nesvarbu, ar tai „Erelis“, ar dar kas nors. Bet tai labai gražu.

Kodėl stebitės, kad žmonės eina į teatrą? Kasmet matome daug naujų pastatymų, daug naujų vardų… Jei yra pasiūla, vadinasi, ir paklausa egzistuoja.

R. A. Keista, nes kuo mažiau žmonės skaito, tuo mažesnis turėtų būti poreikis tokiam dalykui kaip teatras.
A. K. Mes, aišku, nesakom kad tai blogai, tiesiog labai stebina. O stebėtis sveika. Žmogus, kuris gali stebėtis, yra gyvas, mes dėl to ir esam gyvi.

Andriau, jūs esate sakęs kad „Erelio“ humoras yra aukštos prabos. Kokios prabos yra visuomenėje paplitęs humoras?

A. K. Pačios žemiausios.

D. A. Aš manau, kad dabar Lietuvoje vyrauja „Erelio“ humoras.

R. A. Nežinau, Dariau, kuo tu gyveni ir kaip dažnai nueini į parduotuves. Aš manau, kad iš viso humoro nėra, jau nekalbant apie vyraujantį. Net lėkšto ir pigaus. Jo apskritai nėra.

Kur yra riba tarp tikro humoro ir to „lėkšto ir pigaus“?

R. A. Išsilavinime.

A. K. Čia kaip riba tarp „yra“ ir „nėra“. Išsilavinimas arba yra, arba jo nėra, su humoru taip pat.
D. M. Žiūrėkit, yra labai paprastas pavyzdys. Eina vienas žmogus, pribėga kitas ir spiria iš visų jėgų tam į užpakalį ir jis nukrenta. Vienam žmogui tai būtų smurtas, kitam žmogui jau labai juokinga.

Kaip manote, ar kada nors po jūsų galėtų atsirasti kažkas tokio, kaip „Erelis“? Su kitos kartos žmonėmis ir skirtas kitai kartai…

R. A. Be abejonės. Juk visą laiką yra talentingų žmonių. Tegul tik bando, daro.

D. M. Vis tiek nieko neišeis (visi juokiasi).

R. A. Bet tegul bando, mes, tiesą sakant, mielai pasižiūrėtume.

Paskutinis klausimas bus ne apie „Erelį“, o apie pačią aktoriaus profesiją – ar aktorius šiais laikais gali sau leisti daryti tai, kas malonu jam, ar turi stengtis įtikti masėms?

D. M. Tai aktorius diktuoja, ką masėms daryti, o ne atvirkščiai.

R. A. Žinai, Stanislavskis yra pasakęs, „arba jūs eisit paskui žiūrovą, arba žiūrovas eis paskui jus. Bet jei jūs eisit paskui žiūrovą, tai čia jau…“

D. M. Čia jau ne aktorius, čia prostitutė.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas kovo 12 dieną „Keistuolių“ teatre Vilniuje. Daugiau informacijos www.idioteatras.lt

Intymios vyrų trupės „Erelis“ penketukas – Robertas Aleksaitis, Darius Auželis, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava ir Darius Miniotas – šią savaitę sugrįžta į sceną.

„Anekdotai, gimę savoje kompanijoje, retai atrodo juokingi kitiems, o mums kažkokiu paslaptingu būdu pačių sugalvotais pokštais pavykdavo prajuokinti publiką. Vadinasi, kompanijos būta puikios“, – vienas per kitą, pridurdami po sakinį, konstatuoja „Ereliai“.
Kas ir kaip prieš ketvirtį amžiaus jų trupei priskyrė išdidžiai skambantį „Erelio“ vardą – šiandien patys nebepamena. Veikiausiai pavadinimo pageidavo kurio nors renginio režisierius, ir „Erelis“ tapo „išperėtas“ tiesiog ekspromtu.
Bet visi pamena, kad pirmieji aktorių pasirodymai švelniai utriruodavo jų griežtosios dėstytojos Stefos Nosevičiūtės diegiamas scenos kalbos normas ir buvo kuriami anuomet išradingai minėtai Tarptautinei teatro dienai. Ir tos studentiškos programėlės sulaukdavo tokių griausmingų ovacijų, kad kolegoms po jaunųjų aktorių pasirodymo būdavo sunku lipti į sceną.
Vis dėlto būta koncertų, kuriuos „Ereliai“ mielai pamirštų. Šiandien šypsodamiesi pasakoja, kaip Atgimimo laikais militarizmą parodijuojantis vaidinimas „Kliudžiau“ buvo nušvilptas Kauno sporto halėje, bet tuomet anaiptol nesinorėjo kvatotis. „Išėjom į sceną vilkėdami sovietinės armijos uniformas, ir publika mums netgi neleido pradėti. Šiaip taip atlikom kelias dainas ir nešėm kudašių“, – prisimena aktoriai.
„Sigutės“ šansonos
Pirmasis pergalingas „Erelių“ skrydis truko apytiksliai dešimtį metų. „Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įspūdis, kad publika, ypač atokesniuose Lietuvos rajonuose, mūsų nebesupranta. Juk tam, kad teisingai suvoktum tokius pokštus, reikia būti perskaičiusiam bent lietuvių literatūros klasikus. Dabar šios fundamentinės erudicijos, vienijusios mūsų kartą, nebeliko“, – tvirtina Robertas Aleksaitis.
Todėl naujam vaidinimui aktoriai pasirinko pasakos apie Našlaitę Sigutę siužetą. Jei lietuviai nebeskaito knygų, gal bent pasakas iš vaikystės prisimena?
Šiaip ar taip, „Erelio“ spektakliams pasirinkti siužetai neišvengiamai baigiasi liūdnai: „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, „Sakmė pagal Juzą“, dabar – ir „Sigutė“… „O ar žinote linksmų lietuviškų pasakų? Mes ne bulgarai ir ne lapiai, kurių pasakos visiems pakelia nuotaiką“, – atremia Andrius Kaniava.
Kita vertus – autentiškos literatūrinės fabulos „Erelio“ vaidinimuose lieka nedaug, muzikiniam apipavidalinimui irgi dažniausiai naudojamos lietuviškai perguldytos užsienietiškos melodijos. Tarkim, „Sigutėje“ skambės populiarios prancūzų dainos – nuo „Šerburo lietsargių“ iki Joe Dassino.
Sąmojai nepaseno
Aktoriai tikisi, kad bent jau sostinėje bilietus į pirmąjį atgimusio „Erelio“ pasirodymą išpirko jų seni gerbėjai. Išpirko per savaitę, todėl vasarį spektaklis Keistuolių teatre bus kartojamas. Programoje – opera kantata „Brisiaus galas“, tautiškas disputas „Sakmė pagal Juzą“ ir „Sigutės“ premjera.
Ankstesniųjų pastatymų aktoriai tvirtina smarkiai reformuoti neketinantys: tik „dulkes“, tai yra ilgesnį laiką vaidinant „prilipusius“ pokštus, tenka „nuvalyti“. „Visi esame profesionalai ir jaučiame, kas spektakliuose atgyveno, o kas ne. Mums dėl savo studentiškų sąmojų šiandien negėda“, – tvirtina R.Aleksaitis.
Greičiau atvirkščiai – kiekvienas „Erelio“ narys atkakliai kovoja dėl jam mieliausių epizodų išlikimo. Bet ir be improvizacijų čia neapsieinama: tokiais atvejais, kai vienas kuris scenoje pamiršta tekstą, trupę paprastai gelbsti neišsenkanti Aido Giniočio fantazija.
„Erelis“ – visų pirma proga buvusiems studijų draugams kartu susirinkti ir smagiai praleisti laiką, nes scenoje buvę „Keistuolių“ teatro įkūrėjai drauge seniai nebevaidina. O jei tai suteiks smagumo ir kitiems žmonėms – jie bus dvigubai laimingi.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymai:
Sausio 18 d. 19 val. – Keistuolių teatre
Sausio 19 d. 18 val. – Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose
Sausio 23 d. 19 val. – Klaipėdos koncertų salėje

Po 25 metų pertraukos į Lietuvos sceną grįžta legendinis Keistuolių teatro aktorių kvintetas Intymi (-ių) vyrų trupė „Erelis“.

Didžiausiuose šalies miestuose trupė parodys naujam gyvenimui prikeltą ir papildytą spektaklį: žiūrovai išvys ne tik visiems jau žinomus kūrinius – oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.

„Tais laikais „Erelis“ buvo it šviežio oro gurkšnis. Dabar neatsiminsiu tikslių detalių, bet puikiai atsimenu tas emocijas. Tai buvo nepaprastas pasirodymas. Subtilus teatro humoras, skirtas kolegoms bei intelektualiam žiūrovui, netaikant į plačiąsias mases. Laukiu premjeros: visad smagu laiko mašina sugrįžti į tam tikrą laikotarpį“, – apie „Erelio“ pasirodymus atsiliepia televizijos prodiuseris ir buvęs „Dviračio žynių“ vedėjas Gintaras Ruplėnas.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas Vilniuje (Keistuolių teatre) vyks sausio 18 d., Kaune (Girstučio kultūros rūmuose) – sausio 19 d., Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salėje) – sausio 23 d. Bilietus į pasirodymus platina „Tiketa“.
Tiems, kurie prieš 25 metus jau stovėjo patys savo kojomis ir suko „Grįžulo ratų“ ir „Rondo“ kesetes vėl ir vėl trupės pristatinėti turbūt nereikia, o tiems, kurie dar nebuvo gimę, šliaužiojo keturiom arba tik ką buvo peržengę mokyklos slenkstį, su šia kultine trupe susipažinti tiesiog būtina.
Trupę sudaro vyresniosios Keistuolių teatro kartos aktoriai –  Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių ir paslaptingiausių keistuoliškų idėjų generatorius iki 1997 metų – Darius Miniotas.
„Jei vaikystėje „bliovėte“ skaitydami Jono Biliūno „Brisiaus galą“, privalote pamatyti šį šou. Jei neverkėte ar neskaitėte – juo labiau. Tai muzikinis satyrinis pasirodymas, į kurį bilietai graibstomi jau nuo XX amžiaus pabaigos tiek paauglių, tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų“, – taip savo projektą pristato patys Keistuoliai.
Aktualus ir iki ašarų juokingas tada, toks pat ir dabar. Šiandien „Erelis“ ne tik sukels saldų nostalgijos jausmą tiems, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tiems, kurie ištempę ausis klausydavosi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.
Pasirodymas užgimė savame aktorių rate, smagiai minint Teatro dienas, dar tais laikais, kai privalu buvo visas dekoracijas sutalpinti į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis, o trupės kuriamas sunkiai apibūdinamas repertuarinis reiškinys buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Iš ten ir tie subtilią šizofaziją primenantys tekstai. Tik vėliau atskiri „gabalai“ buvo sujungti į vieną ir akimirksniu tapo hitu. Tačiau populiarumas neįveikė pasirodymo intymumo. Žodį „intymus“ ereliai aiškina pasitelkę lietuvių kalbos žodyną: „grynai asmeniškas, artimas, draugiškas, nuoširdus“. Toks artimas, kad anuomet spektaklį mačiusi Laisvė Radzevičienė atsimena: „Salėje užsižiebė ugnelės, pakvipo žiebtuvėlių dujomis, tauta susiėmė už rankų… Tiesiog norėjosi verkti.“
Kai paskutinį sykį 2007 metais susibūrus trumpam pasirodymui Druskininkų teatro festivalyje, Aidas Giniotis buvo paklaustas, ar nesunku buvo įkalbėti kolegas vėl atgaivinti šį projektą, jis tikino: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar buvome vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti įkalbėti nereikėjo nė vieno“.
Pasak aktorių, tos pačios susibūrimo priežastys ir dabar. Jokios prievartos, tik dirbtinis kvėpavimas ir begalė entuziazmo. Jubiliejus, 25 metai – gera proga, tik dulkes nupūst ir tereikėjo, kvepia jie vis dar teatru, net tie, kurie jame jau keliasdešimt metų tik svečiai.