Europos Komisijos paskelbti 2017 m. Inovacijų švieslentės rezultatai pirmiausia ypatingi tuo, kad pirmą kartą nuo 2010 m. buvo peržiūrėta ir pakoreguota Inovacijų švieslentės metodologija: Inovacijų švieslentės indikatorių skaičius padidintas iki 27; indekse atsirado penki nauji rodikliai, o trys indikatoriai išbraukti; pakoreguotos ir kai kurių kitų rodiklių skaičiavimo taisyklės.

Aleksandras IZGORODINAS

Tiesioginis tokios korekcijos rezultatas yra tai, kad šių metų rezultatų negalima lyginti su 2016 m. tyrimo rezultatais. Šiemet Europos Komisija įvertino kiekvienos ES valstybės inovacijų ekosistemos būklę ir pokyčius, lyginant su 2010 m., tačiau taikant atnaujintą metodologiją. Be to, siekiant parodyti ES valstybių narių inovacijų ekosistemų silpnybes bei stiprybes, kiekvieno iš 27 Inovacijų švieslentės rodiklio reikšmė buvo lyginama su atitinkamu ES vidurkiu.

2017 m. Europos inovacijų švieslentės rezultatai Lietuvai atnešė gerų naujienų: Europos Komisijos atlikta analizė rodo, kad 2010–2016 m. Lietuvos inovacijų ekosistema patobulėjo labiausiai iš visų ES valstybių narių. Suminis inovacijų indeksas, kuris atspindi bendrąją valstybės inovacijų sistemos būklę, Lietuvoje 2016 m., palyginti su 2010 m., pakilo net 21 proc. – daugiau nei bet kurioje kitoje ES valstybėje. Tokio reikšmingo šuolio rezultatas yra tai, kad šių metų Europos inovacijų švieslentėje Lietuva užima 16 vietą tarp visų ES valstybių.

Apskritai 2010–2016 m. ES suminio inovacijų indekso reikšmė ūgtelėjo 2 proc.; penkiolikoje valstybių indekso reikšmė kilo (t.y. inovacijų ekosistema stiprėjo), o trylikoje valstybių užfiksuotas indekso mažėjimas, t.y. ten inovacijų sistemos būklė blogėjo. Suminio inovacijų indekso reikšmė blogėjo ir Estijoje (–3,6 proc. 2016 m., palyginti su 2010 m.), o štai Latvijoje indekso reikšmė 2010–2016 m. pakilo 8,5 proc.

Inovacijų švieslentės tyrime Lietuva pasivijo Estiją, kuriai šiame tyrime atiteko 15 vieta, o Latvija reikšmingai atsilieka nuo kitų Baltijos valstybių ir tyrime užima tik 24 vietą.

Kokie rodikliai ir veiksniai labiausiai prisidėjo prie įspūdingo Lietuvos šuolio Inovacijų švieslentės tyrime?

Inovacijų švieslentės rodiklių kontekste esminės įtakos Lietuvos šuoliui turėjo aštuoni indikatoriai. Iš visų rodiklių, pagal kuriuos fiksuojamas rezultatų gerėjimas, šiems aštuoniems rodikliams tenka 75 proc. prieaugio: tai verslo išlaidos inovacijų diegimui; rizikos kapitalo fondų išlaidos; įmonių tarpusavio bendradarbiavimas kuriant inovacijas; mokslinių publikacijų bendradarbiaujant su užsienio mokslininkais skaičius; jaunimo, įgijusio aukštesniojo arba aukštojo mokslo diplomą, dalis; verslo prieiga prie plačiajuosčio interneto; įmonių, į rinką įvedusių prekių arba procesų inovacijas, skaičius; ir galų gale – įmonių gebėjimas kurti inovacijas iš savo vidinių resursų. Labiausiai į priekį Lietuvos rezultatą ištempė verslo išlaidų inovacijų diegimui (išskyrus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros, MTEP, išlaidas) rodiklis – jam tenka net penktadalis viso pagerėjimo.

Konkrečiau kalbant, esminės įtakos sparčiam Lietuvos progresui Inovacijų švieslentės pratime turėjo ES investicijų priemonės, o tiksliau – vis didesnis ES lėšų nukreipimas į inovacijų vystymą ir konkurencingumo didinimą. 2004–2006 m. ir 2007–2013 m. ES investicijų lėšos buvo daugiausia nukreiptos į gamybos ir infrastruktūros plėtrą, o 2014–2020 m. ES investicijų Lietuvoje prioritetas yra inovacijų ir konkurencingumo skatinimas.

Iš minėtų aštuonių indikatorių, kurių reikšmės 2010–2016 m. didėjo labiausiai, bent penkių indikatorių progresą galima priskirti ES investicijų poveikiui (pvz., verslo išlaidos inovacijų diegimui; rizikos kapitalo išlaidos; klasterizacija; įmonių, į rinką įvedusių inovacijas, skaičius; įmonių gebėjimas kurti inovacijas iš vidinių resursų).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Europos švelnioji galia yra neabejotinai sėkmingas projektas. Pasitelkdami diplomatiją, vystymosi politiką ir prekybos ryšius, mes, europiečiai, visame pasaulyje padedame kurti stabilumą ir puoselėti taiką, žmogaus teises ir teisinės valstybės principą. Tačiau vien švelniosios galios nepakanka.

Jeanas Claude’as JUNCKERIS

Europos Komisijos pirmininkas

Saugios, laisvos ir taikios Europos negalima laikyti savaime suprantamu dalyku. Prisiminimai apie baisumus ir kraujo praliejimą dar gyvi daugelio visos Europos žmonių atmintyje. Užtenka pažvelgti į mūsų artimiausią kaimynystę – įtampa Rytuose ir žiaurus karas Sirijoje, – kad pamatytume, jog karas – dar ne praeitis.

Bandymai pereiti prie bendros gynybos nuo pat pradžios buvo Europos projekto dalis, tačiau šie tikslai iki šiol beveik neįgyvendinti. Atėjo laikas padaryti daugiau.

Neveiksmingumas ir susiskaidymas mums kainuoja brangiai. Europos Sąjunga turi 178 įvairias ginklų sistemas, o Jungtinės Amerikos Valstijos – tik 30. Be to, Europoje yra daugiau sraigtasparnių gamintojų nei vyriausybių, kurios tuos sraigtasparnius gali įsigyti. Leidžiame sau prabangą turėti 17 skirtingų tankų tipų, kai Jungtinės Valstijos puikiai išsiverčia su vienu modeliu.

Kiekvienais metais dėl nepakankamo gynybos ir saugumo bendradarbiavimo prarandame nuo 25 iki 100 mlrd. eurų. ES valstybės narės turi gauti didelės naudos iš dalijimosi karine technika, ginkluotės standartizavimo ir, galiausiai, kartu, o ne atskirai vykdomų mokslinių tyrimų.

Todėl Europos Komisija pasiūlė sukurti Europos gynybos fondą. Jis nepakeis nacionalinių gynybos biudžetų, tačiau paskatins valstybių narių bendradarbiavimą vykdant jungtinius mokslinius tyrimus ir pagyvins gynybos įrangos bei technologijų vystymą ir įsigijimą. Tai naudinga tiek mūsų saugumui, tiek mokesčių mokėtojams. Valstybės narės toliau vaidins pagrindinį vaidmenį ir pačios spręs, kokie projektai joms yra prioritetiniai, – ar tai būtų bepiločių orlaivių technologijos, ar palydovinis ryšys, ar sraigtasparnių pirkimas. Pridėtinė vertė, kurią Europos Komisija nori suteikti, bus pastangų sutelkimas tam, kad projektai būtų pradėti įgyvendinti labiau koordinuotai, sistemingiau ir veiksmingiau.

Tačiau vien pinigais tikrosios Europos saugumo ir gynybos sąjungos nenusipirksime. Mums taip pat reikia politinės valios ir užmojų. Kalbėdamas apie Europos ateitį noriu atvirai padiskutuoti apie tai, kokie turėtų būti mūsų tolesni veiksmai.

Laikas veikti nenumaldomai artėja. Praeitą mėnesį visos valstybės narės vienbalsiai nusprendė įsteigti pirmąjį Karinių operacijų planavimo ir vykdymo centrą, kuris perims vadovavimą ES pratybų misijoms. Tai yra pirmas žingsnis, po kurio turi eiti kiti.

ES jau turi priemonių pasiekti, kad dabartinis dvišalis ir daugiašalis karinis bendradarbiavimas būtų pakeistas efektyvesne gynybos integracijos forma. ES sutartyje nustatyta nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo galimybė visoms valstybėms narėms, kurios nori ir gali žengti į priekį kartu. Manau, kad dabar yra tinkamas laikas tuo pasinaudoti.

Šis požiūris papildo mūsų bendradarbiavimą su NATO – tai labai svarbu mūsų ateičiai. Juk šiai gynybos sąjungai priklauso 22 mūsų valstybės narės. Tačiau mūsų bendradarbiavimo su NATO nebegalima naudoti kaip patogaus alibi prieštaraujant savarankiškoms Europos pastangoms.

Mes per ilgai ir per daug kliovėmės kitų karine galia. Turime pasinaudoti šia proga prisiimti atsakomybę už savo pačių saugumą. Tai mūsų pareiga europiečiams, nes postūmis siekti glaudesnio bendradarbiavimo gynybos srityje visų pirma ir labiausiai priklauso nuo Europos piliečių. Beveik visose ES šalyse saugumas yra vienas iš trijų pagrindinių prioritetų, o trys ketvirtadaliai europiečių pasisako už bendrą saugumo ir gynybos politiką.

Saugiai jaustis savo namuose yra viena pagrindinių ir visuotinių teisių. Mūsų Sąjunga europiečiams turėtų tai suteikti.

„Brexit“ laikrodis ėmė tiksėti – Didžioji Britanija oficialiai pradeda išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą. Svarbiausia – per ateinančius dvejus metus susitarti, kokiomis sąlygomis šalis paliks Bendriją ir kokie jos santykiai su ES bus po to. Taigi, ar šios skyrybos bus labai karčios?

Rima JANUŽYTĖ,

Specialiai „Veidui“  iš Strasbūro

Kol kas iš pažiūros niekas nesikeičia – iki išstojimo Didžioji Britanija naudosis visomis ES narės teisėmis, tačiau kartu privalės vykdyti visus savo įsipareigojimus pagal ES sutartis. Tai galios ir finansiniams įsipareigojimams ilgalaikiam ES biudžetui – net ir tuo atveju, jei tokie įsipareigojimai tęstųsi po išstojimo datos.

Šios pereinamojo laikotarpio nuostatos išdėstytos Europos Parlamento rezoliucijos projekte, dėl kurio europarlamentarai balsuos balandžio 5-osios popietę. Naująja rezoliucija siekiama užkirsti kelią galimybei apriboti europiečių, ketinančių artimiausius dvejus metus lankytis ar gyventi Didžiojoje Britanijoje, teises.

Tačiau net jei skyrybų procesas vyks sklandžiai, tai dar nereiškia, kad po jų Didžioji Britanija ir ES sugebės likti geromis draugėmis. Tai priklausys nuo išstojimo sąlygų, dėl kurių ES ir Didžioji Britanija pradės derėtis po balandžio 29-osios.

Vienas svarbiausių derybų klausimų – kokios po išstojimo bus jau minėtos Didžiosios Britanijos piliečių teisės kitose ES šalyse bei europiečių teisės Didžiojoje Britanijoje. Kita svarbi aktualija – Didžiosios Britanijos „alimentai“, tai yra finansiniai įsipareigojimai Bendrijai, kurie gali siekti net 60 mlrd. eurų.

Abi pusės aiškina, kad sugebės rasti abiem naudingą sprendimą. Tačiau jų interesai kai kuriais klausimais yra tokie priešingi, kad verčia abejoti galimybe be vargo susitarti ir draugiškai atsisveikinti.

Didžiosios Britanijos valdžia gyventojams yra pažadėjusi, kad pasitraukimas taps šalies „sėkmės istorija“, o ES, priešingai, norėtų, kad „Brexit“ Didžiajai Britanijai būtų kuo skausmingesnis ir kitoms ES šalims taptų pavyzdžiu, kas nutinka, kai sumanai trauktis. Juk jeigu Didžioji Britanija dėl pasitraukimo iš ES nenukentės finansiškai (o gal net parodys geresnius ekonomikos rezultatus nei Bendrijoje pasiliekančios šalys), tai gali paskatinti kitas nepatenkintas ES šalis sekti jos pėdomis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas praėjusį penktadienį jau pademonstravo, kad pagal Didžiosios Britanijos dūdelę šokama nebus: jis atmetė premjerės Theresos May reikalavimus, kad vienu metu būtų tariamasi ir dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos, ir dėl būsimos partnerystės.

Derybų gairių juodraštyje raginama laikytis „atskirtų fazių principo“, suteikiant prioritetą tvarkingoms skyryboms, kad būtų sumažinta sumaištis, galinti kilti 2019-ųjų kovą, kai Britanija galutinai pasitrauks iš ES: „Europos Taryba atidžiai stebės pažangą ir nustatys, kada bus pasiekta pakankama pažanga, kad būtų galima pereiti į kitą derybų dėl ateities santykių fazę.“

Procedūrų vingiai

Taigi derybos kiekvienu klausimu bus neleng-vos. Bet dar sudėtingiau gali vykti pasiūlymų tvirtinimas. Britų rinkėjai suteikė savo valdžiai mandatą palikti ES, tačiau niekur nėra pasakyta, kaip ir kokiomis sąlygomis tai padaryti. Britų politinėms partijoms tai galimybė šias sąlygas derinti prie savo programų ir žaisti politinius žaidimus.

Viską apsunkina ir tai, kad šiame procese nėra iki galo aiškus Didžiosios Britanijos parlamento vaidmuo. Daugelis įstatymų leidėjų norėtų, kad jiems tektų malonumas patvirtinti vyriausybės suformuluotas išstojimo sąlygas, prieš jas pateikiant ES. Ir, jei reikės, grąžinti jas tolesniems britų vyriausybės svarstymams. Vyriausybė galvoja priešingai: jai atrodo, kad parlamentas turi pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – patvirtinti tai, ką jau nusprendė vyriausybė, arba, blogiausiu atveju, jos siūlomas sąlygas, bet nesivelti į detales.

Dar vienas niuansas – kaip Didžiosios Britanijos išstojimo sąlygas patvirtins pati ES. Tam reikės valstybių narių kvalifikuotos daugumos pritarimo. Priešingai nei vienbalsio patvirtinimo atveju, tai sumažina atskirų valstybių galimybes kelti Didžiajai Britanijai kokius nors reikalavimus mainais už savo balsą. Vienbalsiai reikėtų patvirtinti tik derybų pratęsimą, jei kuri nors (o gal ir abi) pusės to norėtų.

Vienbalsiai turėtų būti patvirtintas ir bet koks laisvosios prekybos susitarimas, nors tai – jau kita derybų „fazė“. Mat ES tvirtina, kad negalima pasirašyti sutarties dėl ateities prekybos santykių, kol Britanija neišstos iš Bendrijos 2019 m., tačiau derybos dėl naujų ryšių sistemos gali prasidėti iškart po to, kai bus susitarta dėl skyrybų sąlygų.

Bet kai tai įvyks, gali prasidėti valstybių narių „prekyba“ balsais – kai kurios gali imti prašyti sau kokių nors Didžiosios Britanijos nuolaidų ar išimčių arba grasinti, kad priešingu atveju sutartį dėl laisvosios prekybos apskritai blokuos.

Galiausiai kiekviena ES šalis, priklausomai nuo jos dydžio, įtakos ir ryšių su Didžiąja Britanija, skirtingai įsivaizduoja geriausią įmanomą „Brexit“ scenarijų. Antai Vokietija ir Prancūzija norėtų, kad Didžiajai Britanijai derybos duotų kuo mažiau naudos, o štai Kipras ar Airija, priešingai, tikisi, kad ji nebus per daug „nuskausminta“.

Didžiajai Britanijai nerimą kelia tai, kad kai kuriose šalyse jos susitarimą dėl prekybos su ES turės ratifikuoti nacionaliniai, o kai kada net ir regioniniai parlamentai. Visi prisimena, kaip pernai metų pabaigoje regioninis Belgijos parlamentas vos neblokavo ES sutarties su Kanada.

Galiausiai Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES ir prekybos su Bendrija sąlygas dar turės patvirtinti Europos Parlamentas, kuris irgi gali turėti savo reikalavimų ir pageidavimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

Prieš tuziną metų, kai Lietuva įstojo į ES, daugelio greičių Europos šūkis skambėjo kaip grėsmė. Visos šalys lygios, bet kai kurios tarsi lygesnės, nes greičiau juda integracijos link. Ar greitesnės neskriaus lėtesniųjų, ar įsiklausys į nuomonę, ar paisys interesų?

Arūnas BRAZAUSKAS

Nors ir kritikuotas, šis šūkis iš darbotvarkės niekada nebuvo išbrauktas. Po pernykščio „Brexit“ referendumo Jungtinėje Karalystėje (JK) ir prasidedant audringiems 2017-iesiems, kuriais laukiama ES ateičiai galbūt lemtingų rinkimų Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje, daugelio greičių ES vėl darbotvarkėje. Šalys, kurios kažkada stovėjo prie Sąjungos ištakų, vėl prašneko apie daugelio greičių Europą po vasario pradžioje Maltoje vykusio ES viršūnių susitikimo.

Kokia nors vizija dabar reikalinga, nes kovą numatyta susitikti minint pamatinės ES Romos sutarties 60-metį. Ta proga bus paskelbta deklaracija apie ES ateitį po JK pasitraukimo.

Tarp pritariančiųjų daugelio greičių Europai – Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Pasak jos, pastarieji keleri metai parodė, kad bus skirtingų greičių Europa, tad ne visi dalyvaus to paties lygmens integracijoje.

Viena iš grupių, kuri norom nenorom turės judėti kartu panašiu greičiu – euro zona, apimanti 19 valstybių. Glaudesnės integracijos visų pirma norėtų Vokietija ir Prancūzija. Šios šalys taip pat norėtų glaudesnės ES integracijos gynybos srityje – ypač po JK pasitraukimo.

Palikta likimo valiai Europa gali tapti lengvu grobiu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, pripažįstančiam vien galios argumentus. Nėra ženklų, kad jis labai gerbtų valstybių sienas ar kad pasitrauktų iš aneksuoto Krymo, – nepaisant sankcijų, kurias jam įvedė JAV ir ES.

Skeptiškai apie ES ateitį pasisakantis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš pirmtako Baracko Obamos paveldėjo bene didžiausią nuo Šaltojo karo laikų NATO jėgų telkinį Europoje. Vis dėlto mažai kas tiki, kad karinių pajėgų, kurias sudaro 11 valstybių, įskaitant JAV, kariai, išdėstymas Vidurio ir Rytų Europoje galėtų apginti Baltijos šalis nuo Rusijos puolimo, jeigu tai įvyktų.

Nesenas pasiūlymas sukurti 5,5 milijardo dolerių fondą, kuris leistų nariams įsigyti sraigtasparnių bei dronų, tobulinti karinę technologiją, vargu ar iš esmės padidintų Europos karinius pajėgumus tiek, kad ką nors atgrasytų. Vis dėlto, pasitraukus JK, ES juda jungtinės vadavietės steigimo link. Tokio organo steigimą ilgai blokavo JK, nes tai esą silpnino NATO. Tačiau nuo vadavietės dar toli iki visavertės ES kariuomenės.

Nors, atrodo, lygybės šalininkams teks susitaikyti su daugelio greičių Europa, tokios koncepcijos priešininkai vis dar turi svarių argumentų.

Arūnas BRAZAUSKAS
Ar grėsmių kupiname dabarties pasaulyje visa ES veikia per lėtai? Tačiau ką reiškia greitis, pavyzdžiui, kare? Su karine operacija kai kas lygina neseną Europos pabėgėlių krizę – esą neįvardytos ES priešiškos jėgos paskatino šią nelaimę.

Kokiais greičiais vyksta didelių žmonių masių judėjimas? Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos armija 1941-aisiais pajudėjo į rytus, o po trejų metų vėl atsidūrė daugmaž tose pačiose pozicijose, iš kurių pradėjo puolimą. Grįžimas į išeities tašką vokiečiams reiškė pralaimėjimą – jiems ir toliau teko trauktis. Per tuos kelerius metus frontui keliaujant į rytus ir atgal kartu judėjo milijonai žmonių – kariškių ir civilių.

2015-aisiais vien per Viduržemio jūrą Europos krantus pasiekė apie 1 mln. žmonių. Tačiau 2016-aiasiais šiuo jūros maršrutu išsilaipinti Europoje bandė tiktai 362 tūkst. žmonių. Jei lygintume su desanto operacija, sakytume, kad arti trijų kartų sumažėjo puolančiųjų skaičius. Nors mirčių jūroje 2016-aisiais buvo daugiau: apie 5 tūkst. tais metais, o 2015-aisiais per patį antplūdį nuskendo 3,7 tūkst. žmonių. Vėlgi kalbėdami karybos terminais sakytume, kad mažiau gausus desantas 2016-aisiais patyrė didesnių nuostolių. Nežinia, kada bus grįžta prie „neintensyvių karinių veiksmų“, kokie buvo 2012-aisiais, – tais metais Europos krantuose išsilaipino vos 22,5 tūkst. žmonių.

Ar pabėgėlių problemą Europoje galima spręsti taip, kaip tai ketina daryti dviem didžiuliais vandenynais nuo pasaulio atskirtų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas? Į JAV nelegalūs bėgliai plūsta daugiausia per Meksikos sieną, o jūra kai kam pavyksta atplaukti iš Kubos. Kol kas nebuvo planų atsitverti siena nuo Kanados.

Jeigu ES veiktų D.Trumpo metodais, ES valstybių karo laivai gaudytų laivus su pabėgėliais ir verstų juos grįžti atgal. Dalis jų gal pasiektų krantus, nuo kurių leidosi į kelionę. Daugumai pabėgėlių tai Turkija. Kodėl tad turkams nepasielgus taip pat – gal reikėtų neleisti grįžtantiems išsilaipinti pakrantėje? Kiek kartų pabėgėliai be didesnių maisto atsargų plaukiotų pirmyn atgal?

Vengrija, per kurią ėjo pabėgėlių maršrutai link Vokietijos ir Skandinavijos kraštų, pasienyje surentė tvorą. Sausumos tvoros nuo Turkijos skiria Graikiją ir Bulgariją. Kitos tvorų besiprašančios vietos – Slovėnijos ir Kroatijos, Austrijos ir Slovėnijos pasieniai. Vis dėlto metalinių tinklų išilgai Viduržemio jūros nenutiesi, todėl pabėgėlių krizę tenka spręsti diplomatijos priemonėmis.

2016 m. kovą ES susitarė su Turkija, kad ši priims grąžinamus pabėgėlius mainais už 3 mlrd. eurų, kurie bus panaudoti pabėgėlių infrastruktūrai Turkijoje – namams, vandentiekiui, sanitarijai ir t.t. Ši šalis dabar priglaudė arti 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Numatyta, kad už kiekvieną į Turkiją grąžintą Sirijos pabėgėlį ES legaliai įsileis irgi vieną. Taip siekiama skatinti legalią imigraciją. Sutarta, kad greta to bus pagyvintos derybos dėl Turkijos narystės ES, supaprastintas vizų režimas, galiausiai vizos atšauktos.

Po nesėkmingo perversmo bandymo Turkijoje pernai liepą bevizis režimas su ES ir narystė joje atsidėjo geresniems laikams. O susitarimas dėl pabėgėlių grąžinimo į Turkiją kol kas vyksta vėžlio tempais. Nuo susitarimo galiojimo pradžios grąžinta arti 900 žmonių. O vien 2017 m. sausį Graikijos salose išsilaipino per 1 tūkst. pabėgėlių.

Neatrodo, kad procesas artimiausiu laiku taps greitesnis. Paspartinti grąžinimą trukdo Graikijos įstatymai, o ir pinigais ta šalis nėra aptekusi. Kita vertus, pabėgėliai yra Graikijos politinis koziris – panašiai kaip ir Turkijos. Susimokėkite, darykite nuolaidų – tada žiūrėsime. Įdomu, kokį pavidalą būtų įgavusi pabėgėlių katastrofa, jeigu nebūtų Vokietijos, kuriai galų gale tenka mokėti daugiausiai.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Sausio pirmąją savo plotu mažiausia ES valstybė narė Malta perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai, o populiariai sakant – visai Bendrijai, kurios šiemet laukia bene didžiausi iššūkiai jos istorijoje. Mažajai pirmininkei pirmąjį 2017-ųjų pusmetį teks laviruoti tarp milžiniškų išbandymų, laukiančių Bendrijos. Nauja Europos prieglobsčio sistema, kova su terorizmu, santykiai su Rusija, „Brexit“ proceso pradžia, rinkimai Nyderlanduose – tik dalis įvykių, kurie neabejotinai vienaip ar kitaip paveiks Europą ir visus čia gyvenančius žmones.

Vienas daugiausiai šiuo metu diskusijų keliančių klausimų – kaip ateityje pabėgėliai galėtų būti paskirstyti Bendrijos šalyse. Atsakymo į šį klausimą Europos Sąjunga ieško jau daugiau nei metus. Visą tą laiką ji stengiasi suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų antplūdį – į Bendriją atvyko daugiau kaip 1 mln. žmonių, bėgančių nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Europos Vadovų Taryba praėjusių metų gruodį tvirtindama 2017 m. Bendrijos biudžetą pareiškė, kad kovai su migracijos krize ir saugumui 2017 m. numatyta 6 mlrd. eurų – 11,3 proc. daugiau negu 2016 m. Tikimasi, kad šiomis lėšomis bus siekiama padėti valstybėms narėms perkelti pabėgėlius, įrengti migrantų priėmimo centrus, integruoti turinčiuosius teisę pasilikti Europoje ir išsiųsti tuos, kurie tokios teisės neturi. Planuojama reformuoti Europos prieglobsčio paramos biurą – jis turėtų tapti svarbia europine agentūra su sustiprintais įgaliojimais prieglobsčio srityje.

Tačiau visiems šiems sumanymams reikia politinio sutarimo, o jo paieškos taps nemenku iššūkiu tarpininko vaidmenį gavusiai Maltai.

Teks suderinti pozicijas ir dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama efektyvesnio, pažangiomis technologijomis pagrįsto ES išorės sienų valdymo bei didesnio ES vidaus saugumo užtikrinimo. Tarp numatomų naujovių – trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir išvykimą fiksuojanti sistema bei trečiųjų šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečių kelionės leidimų sistema.

Maltos premjeras Josephas Muscatas tikisi pademonstruoti, kad jo šalis labai lanksti, besiorientuojanti į paslaugas ir sėkmingai besitvarkanti. „Valstybės dydis nėra kliūtis, veikiau – kaip tik pranašumas“, – likus keletui dienų iki pirmininkavimo pabrėžė premjeras, išreikšdamas viltį, kad Valetai galbūt pavyks suvienyti aižėjančią ES.

Jau kitą mėnesį Maltos sostinėje vyks neformalus viršūnių susitikimas, per kurį daugiausiai dėmesio bus skiriama imigrantų krizei.

Graikija ir Italija, sulaukiančios daugiausiai pabėgėlių, prašo palengvinti naštą ir tinkamai paskirstyti atvykstančius žmones į kitas ES šalis. Beje, Malta kai kurioms valstybėms gali tapti puikiu pavyzdžiu.

Pernai ir pati Malta priėmė 1700 prieglobsčio prašytojų, o nuo 2012-ųjų jų skaičius šioje mažytėje šalyje jau pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. Tačiau tik trečdalis pabėgėlių pasiliko Maltoje – daugelis buvo išsiųsti į Italiją. Iki 2016 m. sausio Malta apgyvendindavo atvykėlius uždarose stovyklose. Ši praktika nuolat sulaukdavo tarptautinės bendruomenės kritikos, todėl padedant ES buvo pastatyti atviri migrantų priėmimo centrai.

„Brexit“ ir „Nexit“

Kovas Bendrijai žada būti dar karštesnis. Po vasarį laukiančio pasirengimo neformaliame susitikime Maltoje kovą Romoje Europos šalių lyderiai turi priimti deklaraciją dėl ES ateities. O čia pat – dar ir „Brexit“. Mat vėliausiai kovo pabaigoje Didžiojoje Britanijoje prasidės pasitraukimo iš ES procesas, kuris, daugelio analitikų vertinimu, yra neišvengiamas ir negrįžtamas.

Įdomu tai, kad nors Europos vienybė Maltai turėtų rūpėti labiausiai, pernelyg stiprios meilės Didžiajai Britanijai ši šalis nejunta, o Maltos premjeras nedviprasmiškai yra užsiminęs, kad besitraukianti Didžioji Britanija Europai yra tokia pat našta, kokia finansų krizės laikotarpiu buvo skolose skendusi Graikija.

Kad ir kokios būtų asmeninės simpatijos ar antipatijos, J.Muscatas turės organizuoti derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, ir tai atlikti profesionaliai bei ramiai, nors būtent Maltoje, apklausų duomenimis, yra daugiausiai „Brexit“ palaikančių piliečių. Ir tikrai ne todėl, kad Malta abejoja Europos Sąjungos ateitimi. Priešingai, šioje šalyje itin stiprus tikėjimas, kad Europa be Didžiosios Britanijos gali tapti stipresnė.

Belieka tikėtis, kad maltiečiai teisūs, o Didžioji Britanija paskui save nenusitemps ir Olandijos. Toks scenarijus visiškai tikėtinas, nes kovo 15 d. Nyderlanduose numatomi visuotiniai rinkimai, galintys nulemti šios šalies likimą Bendrijoje. Lemtingi jie todėl, kad šalyje, kuri ilgai buvo laikoma viena kertinių euro zonos ramsčių, dideles galimybes laimėti turi radikalios politinės jėgos, pasisakančios už Nyderlandų pasitraukimą iš euro zonos („Nexit“).

Nežinia, kaip rinkimai Nyderlanduose ir prasidėję „Brexit“ formalumai paveiks Europos gyventojų nuotaikas, tačiau tai sužinosime balandį, kai prezidentą rinks prancūzai. Kraštutinių pažiūrų Marine Le Pen pergalė šiuose rinkimuose Maltos viltis suvienyti aižėjančią Europą gali gerokai apsunkinti, nes ši politikė yra viena radikaliausių antieuropietiškų veikėjų visoje Europoje, o tikėtis, kad tapusi prezidente ji imsis nuosaikesnės politikos, vargu ar galima.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Apie europines vertybes (taip pat ir materialiąsias), iššūkius naujai Lietuvos Vyriausybei ir visai ES, kuri nebegali apsimesti, kad jai nereikia keistis, ir kitos naujojo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus įžvalgos – „Veido“ interviu.

Aušra LĖKA

– Europos Komisija (EK) jau ne pirmus metus įspėja Lietuvą, kad jai yra  pavojaus įstrigti vidutiniokės sta­tuse, ir teikia rekomendacijas, kaip nuo to gelbėtis. Ligšiolinė Vyriausybė ne itin uoliai jas vykdė. Į ką naujai Vyriausybei siūlytumėte atkreipti didžiausią dėmesį?

– Lietuvos Vyriausybė pati puikiai žino, ko iš jos tikisi Lietuvos žmonės ir kokius lūkesčius jie išreiškė per neseniai įvykusius rinkimus. Čia EK matymas daug kur sutampa su naujos Lietuvos Vyriausybės programa: tiek Lietuvai, tiek visai Europai labai svarbu socialinės atskirties mažinimas ir tolygesnis įvairių regionų vystymasis.

Nepriteklių patiriantys, darbo neturintys žmonės nusivilia visa politine sistema, savo valstybės ir Eu­ro­pos institucijomis, o tai leidžia populistinėms jė­goms įgauti stiprybės ir svorio. Tad kiekvienos atsakin­­gos ir ne tik apie savo išlikimą, bet ir apie savo pa­­­likimą galvojančios Vyriausybės darbas – visų pir­ma spręsti įsisenėjusias socialinės atskirties mažinimo, sveikatos apsaugos ir švietimo problemas. Visos jos susijusios su ekonomine gerove, ekonomikos au­gimu, ypač Lie­­­tuvos kontekste – ir su švietimu, aukštojo mokslo sistema. Būtent švietimo kokybė gali ne tik tiesiogiai paskatinti ekonomikos augimą, bet ir leisti šaliai įsiveržti į pirmaujančių modernių, mokslo tyrimus at­liekančių ir gebančių juos pritaikyti valstybių ratą.

Linkėčiau visais tais klausimais neprarasti entuziazmo, rasti savitarpio dialogą tarp pozicijos ir opozicijos, tarp visų visuomenės sluoksnių. O EK atstovybė Lietuvoje pasirengusi padėti, geriau išaiškinti ir EK, jos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio de­šimt politinių prioritetų, kurie didžiąja dalimi atliepia Lietuvos interesus. Tai visų pirma darbo vietų kūrimas, investicijų pritraukimas, energetinė sąjunga, kad Baltijos šalys nustotų būti Europos energetinė sala: reikia baigti nutiesti energetikos infrastruktūros jungtis tiek su Lenkija, tiek su Švedija, už­tikrinant bendrą vidaus energetikos rinką ir daug stipresnį mūsų, kaip ES, gebėjimą derėtis ir tartis su išorės energijos tiekėjais.

Lietuvai taip pat be galo įdomus bendros skaitmeninės rinkos kūrimas, kur tokia dinamiška startuolių terpė ir tiek daug jaunų, ambicingų, išmanių žmonių, norinčių gyventi išmanioje visuomenėje. Ir, ži­noma, stipresnė migracijos politika, ne tik sprendžiant labai jautrias ir sunkias pabėgėlių perskirstymo ir integracijos problemas, bet ir užtikrinant ES sie­­nų apsaugos klausimą ir geriau kontroliuojant mig­­racijos srautus. Tai svarbu ne tik Viduržemio, bet ir Baltijos jūros vals­tybėms, kurios gyvena gana ne­ramiame Rytų re­gio­ne, šalia vykstant Ukrainos ir Rusijos konfliktui, esant vis dar įtemptai geopolitinei situacijai.

Visiškai akivaizdu, kad naujosios Sauliaus Skver­nelio Vyriausybės ir J.C.Junckerio EK prioritetuose daug bendrų taškų, bendrų vizijų ir bendrų darbų, ypač dabar, kylant grėsmių tiek Europos viduje, tiek išorėje ir stengiantis bendromis pastangomis išgelbėti bei sustiprinti Europos projektą.

– Minėjote atotrūkio tarp regionų mažinimo svarbą. Ar įmanoma iš kitų šalių patirties prognozuoti, kaip atrodys ES finansinė pagalba Lietuvai po 2020-ųjų, kai Lietuva jau bus perbraižiusi savo teritoriją į du regionus – Vilniaus ir kitą teritoriją?

– Derybos dėl kito finansinio laikotarpio prasidės jau 2017–2018  m. Skaičių palyginti negaliu, nes tai bus derybų objektas, priklausys, kokie bus Lietuvos ir kitų ES valstybių augimo tempai.

Daugelis kitų valstybių savo teritoriją yra suskirsčiusios net į kelis regionus. Sostinių regionai labiau iš­sivystę, pagal gyvenimo lygį viršija 75 proc. ES vi­dur­kio, Vilnius turbūt taip pat atitiktų šią kategoriją. O kitas Lietuvos regionas pretenduotų toliau gauti didelę ir svarbią ES paramą. Tačiau reikia pa­brėž­ti: kad ir koks būtų regionų perskirstymas Lie­tu­­voje, ji išliks ES struktūrinių ir sanglaudos fondų gavėja, tie procesai vyksta laipsniškai.

Žinoma, ir Lietuvos indėlis į ES biudžetą didėja, kas rodo valstybės brandą, pažangą, ekonominį au­gimą. Bet vis tiek dar ir po 2020 m. Lietuva tikrai gaus svarbią ES injekciją, ir labai svarbu, kad tuo efektyviai pasinaudotų.

Bet svarbu ir priminti, kad į ES įstojome ne tik dėl finansinės paramos. Nereikia užmiršti pažvelgti į daug didesnę buvimo ES prasmę ir tikslą. Tai ne tik pinigai, kurie, be abejonės, labai svarbūs regionams, jų vystymuisi, keliams, mokykloms, žemdirbiams, mokslo tyrimo institutams. Tai – ir buvimas laisvoje bendrijoje, laisvoje bendruomenėje, kur mes visi, kaip ES piliečiai, naudojamės ES laisvėmis, kurias jau priimame kaip natūralų dalyką.

Kai susitinku su Ukrainos ar Gruzijos atstovais, jų akyse matau didžiulį nerimą ir viltį. Kiek daug pa­stangų įdėjo šios šalys, kad gautų galimybę turėti bevizį režimą. Kartais užmirštame, kokioje privilegijuo­toje šeimoje esame. Lietuva – ES branduolio vals­­tybė: esame ir euro zonos, ir Šengeno grupės na­rė, naudojamės visomis įmanomomis ES piliečio tei­sėmis: laisvai keliauti, dirbti, mokytis bet kurioje ES valstybėje. Tai be galo svarbi nauda, kurią gauname iš narystės ES.

Norisi, kad diskusijoje ir derybose dėl naujojo finansinio laikotarpio natūraliai kintančioje proporcijoje tarp Lietuvos įnašo ir pajamų iš ES biudžeto matytume daug didesnį paveikslą ir suvoktume, jog alternatyvos narystei ES nėra, o jei kas mano, kad yra, tai ji nuo mūsų į Rytus, Eurazijos Sąjungoje, kur ne tik niekas nekalba apie struktūrinius fondus ir išmokas žemdirbiams, bet žmonės bijo dėl savo laisvės, savo ateities, savo saugumo. Tad kartais mums irgi reikėtų pagalvoti, kas svarbiausia šiame neramiame ir iššūkių pilname pasaulyje.

– Paminėjote Ukrainą, Gruziją. Kodėl stringa ES Rytų partnerystės projektas, net šio projekto „pirmūnėms“ nepavyksta pakartoti Baltijos šalių sėkmės istorijos? Kokias tendencijas prognozuotumėte artimiausiais metais?

– Manau, Ukrainai, Gruzijai, Moldovai nepasisekė, nes jų politiniai lyderiai ir visuomenės uždelsė apsispręsti dėl europinės integracijos kelio. Baltijos valstybių sėkmės istoriją lėmė ir tai, kad visos trys valstybės – ir visuomenės, ir politinės klasės, tiek dešinė, tiek kairė – nuo pat nepriklausomybės paskelbimo ir Sovietų Sąjungos sugriuvimo puikiai žinojo, kur nori būti, apsisprendė dėl krypties ir nepaisant, ko­kios ideologinės pakraipos būdavo vyriausybės, ta kryptis buvo išlaikoma, buvo siekiama narystės tiek ES, tiek NATO, net nežinant, ar ji bus reali.

Prisiminkime 1994–1995 m., kai Baltijos šalys pir­­­mą kartą kreipėsi laiškais, prašydamos pradėti derybas dėl narystės tiek ES, tiek NATO. Buvo be galo daug skeptikų, ypač Berlyne ir Paryžiuje, abejojančių, ar tai kažkada įvyks. Didelė Rusijos opozicija mūsų narystei atrodė kaip neįveikiama siena. Ta­čiau per dešimt metų vidinė konkurencija, Va­karų valstybių pagalba, ES rekomendacijos padėjo atlikti visus reikalingus darbus, matant narystės ES pers­pektyvą mobilizuotis, reformuotis ir 2004 m. įstoti į abi organizacijas. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos tai atrodo kaip stebuklas.

O Oranžinė revoliucija Ukrainoje ar Rožių Gru­zijoje įvyko beveik 14 metų vėliau nei atkurta Lie­tuvos nepriklausomybė. Net atėjus į valdžią proeuropinėms vyriausybėms buvo daug stovėjimo vietoje, gręžiojimosi atgal. Ukrainos prezidentas Vik­toras Janukovyčius bandė melžti abi karves – tiek ES, tiek Rusijos, flirtuojant su abiem, taip siekdamas išlaikyti savo valdžią ir savo pinigus, o savo valstybę įstumdamas gal net į didžiausią šalies istorijoje krizę, kuri kainavo Krymo aneksiją, karą Don­base. Bet tai ir sustiprino Ukrainos visuomenės ap­si­sprendimą, dabar jau galutinį, iš tikrųjų integruotis į Vakarų struktūras.

Tačiau laikotarpis dabar nepalankus ir tuo požiūriu, kad pati ES išgyvena didelę egzistencinę savo krypties, vizijos krizę ir pačioje ES šiuo metu svarbiausias darbas – sustabdyti ES dezintegraciją. Esant tokiai situacijai bet kokia kalba apie ES plėtrą yra neįmanoma, ir tą suvokia ne tik ES, bet ir Rytų partnerystės šalys. Todėl tokioje nelengvoje si­tua­cijoje koncentruojamasi į tai, ką galima padaryti: tai asociacijos, laisvosios prekybos sutartys, bevizis režimas. Tai svarbios ES dovanos šioms šalims, bet kartu ES tikisi kardinalių ir sisteminių reformų visose trijose asocijuotose valstybėse, ypač kovojant su ko­rupcija, nusikalstamumu, stiprinant teisės sistemą, teismus, visuomenės pasitikėjimą institucijomis, iš esmės išgyvendinant iš politinės kultūros oligarchinius modelius, korupcinius procesus.

– Ar likusios Rytų partnerystės šalys paliktos kitos pusės įtakos sferai?

– Ir su kitomis trimis Rytų partnerystės šalimis ES išlaiko atvirumą, bet joms pačioms palieka apsispręsti dėl bendradarbiavimo intensyvumo ir integracijos gylio. Po Krymo aneksijos, karo Donbase įsivyravo didesnis realybės suvokimas, sumažėjo per daug idealistiniai lūkesčiai, bet padidėjo koncentracija į konkrečius ir pragmatiškus darbus, kuriuos galime įgyvendinti.

ES priėmė sprendimą diferencijuoti savo požiūrį į Rytų partneres. Drauge tai nuima įtampą nuo kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Armėnijos, kuri buvo priversta nepasirašyti asociacijos su ES sutarties, iš­keisti modernizaciją į saugumą dėl Kalnų Kara­bacho klausimo. Tai nuima įtampą ir nuo santykių su Azerbaidžanu, kuris nuo pat pradžių Rytų part­nerystės su ES programą matė kitaip nei kitos jos šalys, niekada nesiekė asociacijos sutarties ar narystės ES, o matė partnerystę per pragmatinį ekonominį bendradarbiavimą.

Narystės nė vienai Rytų partnerystės valstybei niekada nebuvo pažadėta, bet niekada tokia galimybė nebuvo ir paneigta, nes kiekviena valstybė, kuri yra Europoje ir atitinka Kopenhagos kriterijus, turi galimybę siekti įstoti į ES.

– Tačiau tendencijos atvirkštinės. Ar „Brexit“ labiau įkvepia pasekti Didžiąja Britanija ar, atvirkščiai, matant britų sutrikimą nuo panašių procesų atbaido? Kas daroma, kad ES vėl taptų šalių klubu, į kurį veržiamasi, o ne iš kurio norima pabėgti?

– Galimybė iš ES išeiti tik parodo, kokia savanoriška yra ši sąjunga, priešingai nei Sovietų Sąjunga, su kuria kai kurie žmonės ją lygina. Net šaliai nusprendus išeiti visi gerbia tą pasirinkimą.

Bratislavos ir kituose susitikime ES šalių vadovai labai aiškiai pasakė, kad vienas svarbiausių uždavinių – išlaikyti ES vienybę 27 valstybių derybose su Didžiąja Britanija ir kiek įmanoma sustiprinti ES pamatus, išvengti tolesnio jos byrėjimo. Apie tai Europos šalių lyderiai kovo mėnesį tarsis ir Romoje, kur bus priimta deklaracija dėl ES ateities, jos vizijos, kaip ES narės nori ją reformuoti. O ji negali nesikeisti, nes gyvename jau pasikeitusiame pasaulyje, ir būtų saviapgaulė tai neigti.

Kaip pabrėžia ES vadovai, ne ES sukūrė valstybes nares, o valstybės narės sukūrė ES, ir būtent jos šiandien turi atsakyti į klausimą, ar jos nori, kad ES išliktų, ir kokia. Dabar mūsų atstovybės, atstovybių kitose sostinėse, Europos komisarų uždavinys yra kiek įmanoma stiprinti dialogą ir diskusiją valstybėse narėse, nes bene vienintelis būdas išsaugoti ES – iš naujo atgauti pasitikėjimą Europa ES akcininkėse – valstybėse, o ne Briuselio burbule.

– Kokius prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Pran­cū­zijoje rezultatus?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip baigsis rinkimai Vokietijoje,  Prancūzijoje, Nyderlanduose. Jie labai svar­būs, gali turėti gana lemiamos reikšmės Eu­ro­pos krypčiai ir mūsų visų ateičiai. Bet tikiu, kad eu­ropiečiai turi labai gerą istorinę atmintį, puikiai at­simena Antrojo pasaulinio karo pasekmes, ypač šia­me regione visu kūnu jaučia tiek kibernetines, tiek hibridines atakas, informacinį karą, bandymą tiek iš išorės, tiek iš vidaus sugriauti mūsų pasitikėjimą laisvu pasauliu, įvaryti baimės. Tad norisi tikėti, kad visuomenės supras, kas iš tikrųjų yra tikrosios vertybės, ir savo rankomis nesugriaus pasitikėjimu, laisve ir teise grįstos bendruomenės, kurią visos valstybės narės juvelyriškai kūrė pastaruosius 70 metų. Būtų labai apmaudu, jei europiečiai, kurie, nepaisant teroro aktų ir kitų konfliktų gyvena vis dar pačiame saugiausiame ir pačiame tur­tingiausiame pasaulio regione, savo rankomis su­griautų pačių sukurtą stebuklą.

– Kokia buvo ES klaida, kad tiek daug europiečių nebenori, jog jų šalys būtų ES? Kas toje vizijoje, kurią ketinama priimti kovą?

– Visame Vakarų pasaulyje siaučia globali populizmo audra. Esminė to priežastis – minėta socialinė atskirtis visuomenėse, neišspręstos kai kurios giluminės problemos. Antra priežastis – kai kurių visuomenės sluoksnių pasimetimas globalizacijos procese, informacijos sraute, kuris toks didžiulis ir globalus, kad jame galima nebeatskirti, kas yra tiesa, o kas melas. Kaip sako mokslininkai, gyvename „post-truth“ pasaulyje, kuriame vis daugiau lemia žmonių emocijos, bet ne racionalus protas ir kritinis mąstymas, o tai neretai pasireiškia rinkėjų elgesiu per rinkimus: nerimas, o kartais ir pyktis nukreipiamas į nacionalinę vyriausybę, bet dažnai taikiniu tampa ir ES. Tai patogus kai kurių Europos politikų retorikos objektas, stengiantis išlaikyti populiarumą. Bet tai neatsakingas žaidimas, nes kertama šaka, ant kurios visi sėdime. Per tokį europinių pasiekimų „nacionalizavimą“ ir nacionalinių problemų „europizavimą“ permetant kaltę Briuseliui galiausiai šaunama sau patiems į koją, silpninama visa Europa.

Tad labai daug veiksnių – ir pačių žmonių nusivylimas, ir atminties stoka, ypač Vakarų valstybėse ne­įvertinimas to, ką turime, populistų gebėjimas perimti šią strateginę erdvę iš tradicinių politikų, kurie praradę ryšį su rinkėjais. Yra ir dar viena priežastis – išorės jėgos, kurios padeda šiems procesams labiau stiprėti ir gilėti tiek per informacinį karą, tiek per finansines injekcijas kai kurioms politinėms jėgoms. Šių aspektų visuma ir pagimdo Nigelo Farage’o Di­džio­joje Britanijoje, Marine Le Pen Prancūzijoje, „Penkių žvaigždžių“ judėjimo Italijoje ar „Auksinės aušros“ Graikijoje fenomeną. Pirmą kartą praėjus tiek metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Eu­ro­poje vėl ky­la ksenofobijos, ultranacionalizmo, rasizmo, ho­mo­­fobijos, antisemitizmo banga – visa tai, ką manėme seniai palaidoję istorijos kapinyne.

– Stebėtinai daug Vakarų politikų ėmė mylėti Vladimirą Putiną. Kokios vis dėlto priemonės gali būti efektyviausios atgrasant Rusiją nuo jos agresyvios politikos?

– Galima pasakyti – ES pagaliau atsibudo. Rusijos ir Ukrainos konfliktas paskatino šį atsibudimą, prie to prisidėjo referendumo Didžiojoje Britanijoje rezultatas, baimės, išsakytos Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybų, įvardijant konkrečiai Rusijos vaidmenį tų valstybių politinėse sistemose ir kibernetinio saugumo konteks­te, vis didėjantis noras JAV Kongrese pradėti tyrimą dėl Rusijos įtakos prezidento rinkimų kampanijoje.

Lietuvos žmonėms tai atrodo pavėluota reakcija, tačiau tose valstybėse tai nauja ir fundamentalu. Man pačiam teko ketverius metus gyventi JAV, porą metų mokytis Prancūzijoje, ir mačiau, kad net politiniu ir saugumo tarnybų lygmeniu supratimas apie Rusijos keliamą grėsmę ten visai naujas.

J.C.Junckeris savo kalboje rugsėjį Strasbūre saugumo ir gynybos stiprinimą įvardijo kaip vieną ES prioritetų per ateinančius kelerius me­­tus. Tai ne tik naujai kuriamas gynybos fondas, bet ir didesnis dė­mesys mokslui ir tyrimams gynybos srityje, pakrančių apsaugai, migracijos politikai, kibernetiniam ir informaciniam saugumui.

Daugiau dėmesio bus skiriama geresniam žvalgybos tarnybų darbo koordinavimui, dalijimuisi in­for­macija. Tai svarbu ne tik kovojant su informaciniu propagandiniu karu, kuris siaučia visoje Eu­ro­poje, bet kartu ir bandant užkirsti kelią teroro ata­koms Vakarų valstybėse.

EK, matydama tas grėsmes, įsteigė pirmą ES is­to­rijoje tarnybą „East StratCom team“, kuri tiesiogiai dirba su kontrpropaganda, analizuoja iš Rusijos plau­kiančius mitus, juos demistifikuoja ir kartu ban­do padėti tiek ES lyderiams, tiek visuomenei atskirti, kur ir kaip skleidžiama propaganda iš Maskvos.

– Kaip manote, ar Europoje migracijos krizės sprendimo klausimu 2017 m. ES bus pasiektas konsensusas, ar kaip tik tai bus vis labiau skaldantis ir priešinantis veiksnys?

– Nors krizė be galo skausminga ir įnešusi daug skaudulio tarp šalių, ji padėjo subręsti kaip sąjungai, susitelkti ir apsispręsti, kad šiai problemai turime turėti bendrą atsaką ir supratimą, kad Šengeno siena yra ben­­dra, ne tik Graikijos, Italijos ar Lietuvos, kad visų m­ū­sų pareiga ją ginti, o žmogui, bėgančiam nuo karo, tu­­rime suteikti prieglobstį, kurį numato Ženevos kon­vencija ir mūsų, kaip europiečių, žmogaus teisių su­vokimas.

EK tikisi, kad iki 2017 m. pabaigos didžioji dalis suderėtų pabėgėlių bus perskirstyta. Procesas vyksta lėtai, bet pagaliau įsibėgėja. Pakrančių apsaugos tarnybos ir karinės misijos „Sofija“, kurios užduotis bu­vo sustabdyti nelegalų pabėgėlių srautą iš Turkijos į Grai­kiją, kur dėl nelegalus žmonių pergabenimo verslo prarasta daugybė gyvybių, planas pavyko. Dėl su­sitarimo su Turkija ir daug geresnės pakrančių ap­sau­gos šiandien srautas tarp Turkijos ir Graikijos su­mažėjęs tūkstantį kartų. Didžiausia pabėgėlių krizė suvaldyta. Tačiau tai tik laikini saugikliai, kuriuos reikės pakeisti permanentiniais sprendimais. Svarbu sutarti dėl bendrų migracijos ir pabėgėlių politikos aspektų, kad ateityje tokios krizės neužkluptų mūsų nepasirengusių.

– Kaip Lietuvai šioje srityje vykdyti įsipareigojimus ES, jei atvykę čia pabėgėliai pabėga į turtingesnes šalis?

– Lietuva įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius, kol kas perkelta palyginti nedaug, bet šis procesas įsibėgė­ja. Kai kurie jų nori vykti į kitas ES šalis, bet ES tai­­syklės griežtos – antrinis pabėgėlių judėjimas ri­bo­­­ja­mas. Jų apsauga ir su tuo susijusios teisės dirbti, pre­tenduoti į socialinę apsaugą negali galioti kitoje vals­tybėje, nei toje, į kurią jie perkelti. Tai svarbu jiems išaiškinti.

O Lietuvos institucijos deda nemažai pastangų skatindamos spartesnę pabėgėlių atranką Italijos ir Graikijos centruose, stengdamosi jiems sukurti sąlygas Lietuvoje. Tam reikia ir vietos gyventojų supratimo, atvirumo, pakantumo, ištiestos pagalbos rankos. Būtų neteisinga nuo karo bėgančius žmones matyti kaip grėsmę, kaip atimančius socialines garantijas iš vietinių, nes tai nėra niekaip susiję su vietos išmokomis – šiai konkrečiai programai pinigus skiria ES. O jei šie žmonės gerai integruojasi, jie gali tapti visuomenės dalimi, darbo jėga. Ypač Lietuvoje, kuri išgyvena didžiulę demografinę krizę ir turi šią problemą spręsti žaibiškai, tai gali būti didelis privalumas.

– Kokių pokyčių gali atsirasti JAV ir ES santykiuose po Donaldo Trumpo pergalės?

– Skaitant J.C.Junckerio ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko laišką išrinktajam JAV prezidentui D.Trumpui tarp eilučių matyti, kad ES suinteresuota išlaikyti stiprų strateginį ryšį su JAV – artimiausia partnere pasaulyje, su kuria turime daugiausiai bendrų vertybių tarptautinės teisės, saugumo, gynybos, prekybos ir kitose srityse. Tad yra di­džiu­lis suinteresuotumas dirbti su nauja JAV administracija.

Yra didelių lūkesčių, kad JAV išlaikys strateginį dėmesį ES, kad Europos saugumas liks svarbus ir atitiks JAV nacionalinį interesą, kad bus svarbūs ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai. Nors šiuo metu įsivyravusi pauzė dėl ES ir JAV investicijų ir prekybos sutarties, ES lyderiai demonstruoja atvirumą tas derybas tęsti. ES ir JAV turi panašių iššūkių ir labai daug bendro darbo ir bendrų interesų.

E. Bajarūnas

Surinkęs žodį „hibridinis“ paieškos sistemoje „Google“ gausi gana tikėtiną rezul­tatą – „hibridinis automobilis“. Tik vėliau išnyra terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“. Bendrai hibridiniai – tai mišrūs, kombinuoti. Tiek apie terminus.

Eitvydas BAJARŪNAS, Ambasadorius ypatingiems pavedimams hibridinių grėsmių klausimais

Į šiuolaikinę apyvartą terminai „hibridinis karas“, „hi­bri­dinės grėsmės“ pateko po Rusijos įvykdytos ne­teisėtos Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose. Čia pirmą kartą taip akivaizdžiai pamatėme, kad vyks­ta visai kito pobūdžio konfliktai. Vietoj aiškaus prie­šo, jo struktūrų Kryme išvydome „žalius žmogeliukus“, neturinčius skiriamųjų ženklų, dėl kurių priklauso­mybės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pra­džių primygtinai kartojo „tai ne mūsų kariai“, nors po to juos apdovanojo ir viešai pripažino jų įsitraukimą. Ukraina tuo metu patyrė diplomatinį bei ekonominį spaudimą ir tikrą informacinį karą, kibernetines ata­kas ir po to ėjusius specialiųjų operacijų pajėgų veiksmus. Vėliau vyko ir įprastiniai kariniai veiksmai. Tai de­taliai aprašyta ukrainiečio Evgeno Dykyi knygoje „Hib­ridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą

Ir toliau vykstant karui Ukrainoje, Vakaruose ekspertai ir politikai prakalbo, kad Rusija galbūt žengs kitą žingsnį ir pamėgins užimti Baltijos valstybes, kad didžiausia grėsmė mūsų valstybėms šiuo metu yra hibridinis karas.

Nors hibridinis karas vadinamas nauju karo veiksmų tipu, bet iš tiesų tai nieko naujo. Lietuvoje 1940 m. SSRS naudota taktika visiškai atitinka dabartinę hibridinių karų metodiką (diplomatinis spaudimas, dezinformacija, spec. pajėgų infiltravimas, provokacijos, politinis spaudimas ir t.t.). Valstybės jau nuo seno naudojo tokią konvencinių ir nekonvencinių karo metodų samplaiką, siekdamos sukelti sąmyšį bei suklaidinti priešininką ir tam naudodamos įvairias priemones. Ekspertai tai apibūdina kaip „ketvirtos kartos karą“: manipuliavimas žiniasklaida, terorizmas, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių panaudojimas. Tai veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.

Be to, Ukrainos patirtis rodo, kad politinis ir energetinis spaudimas, propaganda, provokacijos gali tapti parengiamuoju konvencinės agresijos etapu.

Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos yra apibrėžę šias grėsmes nacionaliniam saugumui: Rusijos imperinės ambicijos, agresyvi užsienio politika, pasirengimas naudoti karinę jėgą, vykdoma ypač aktyvi prieš Lietuvos interesus nukreipta žvalgybinė veikla, priešiška informacinė politika, pastangos kurstyti Lietuvos tautinių bendruomenių priešiškumą Lietuvos valstybei. Visa tai gali būti ir bus panaudota kartu su tradicinėmis grėsmėmis ir iššūkiais.

Taigi svarbiausias klausimas – kaip įveikti hibridines grėsmes. Kitų šalių – Suomijos, Jungtinės Karalystės, Estijos ir pan. – patirtis rodo, kad visų pirma būtinas Vyriausybės lygio koordinavimas. Valstybė turi būti pasirengusi tokioms krizėms. Turi būti gerai veikiantis įvairių institucijų koordinavimo, krizių valdymo mechanizmas, parengti ir atidirbti įvairių institucijų veiksmai, procedūros.

Karinis pasirengimas atremti tokias grėsmes yra itin svarbus, bet vien jo nepakanka. Atsakymas į hibridines grėsmes irgi turi būti hibridinis. Čia svarbiausia kariškių ir civilinių koordinacija, visuomenės įtraukimas. Kitas aspektas – valstybės atsparumo (angl. resilience) didinimas. Valstybės atsparumo energijos tiekimo, gebėjimo efektyviai suvaldyti nekontroliuojamus gyventojų judėjimo srautus, maisto ir vandens tiekimo srityse, ryšių ir transporto sistemose didinimas.

Lietuvoje jau nemažai nuveikta: nuolatos didinamas gynybos biudžetas, atkurta šauktinių kariuomenė, įkurtos greitojo reagavimo pajėgos, rengiamos pratybos, panaudojant krašto apsaugos ir vidaus reikalų struktūras, Seimas patvirtino teisės aktus, kurie suteikia teisinį pagrindą naudojant ginkluotąsias pajėgas reaguoti į hibridines grėsmes taikos metu, bei patvirtino naują Kibernetinio saugumo įstatymą. Lietuva padarė proveržį užtikrinant energijos tiekimo diversifikavimą. Buvo sustiprintos strateginės komunikacijos galimybės. Nuolatos keliamas piliečių sąmoningumas. Tai tik ilgo proceso pradžia.

Aišku, esame ne vieni. Kova su hibridinėmis grėsmėmis remiasi ir NATO bei ES pastangomis. NATO turi aiškią savo vaidmens kovoje su mišriais karais strategiją. Plius 2016 m. birželį Varšuvoje buvo patvirtintas NATO šalių įsipareigojimas dėl valstybių narių atsparumo stiprinimo. Savo ruožtu ES patvirtino komunikatą, kaip kovoti su mišriomis grėsmėmis. Tiek NATO, tiek ES koncentruojasi į ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugą, gynybos pajėgumų stiprinimą, kibernetinį saugumą, kovą su propaganda ir dezinformacija, priešpriešą ardomajai veiklai ir t.t.

Greitai pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei reikės ir toliau stiprinti pasirengimą atremti hibridines grėsmes, pritaikyti prie naujų realijų krizių valdymo sistemą, kad ji apimtų ir hibridinius scenarijus, koordinuoti visų be išimties institucijų veiklą, stiprinti visuomenės įtraukimą į atsaką hibridinėms grėsmėms, stiprinti Lietuvos institucijų pastangas informaciniame fronte.

Iššūkiai, laukiantys Lietuvos, verčia stiprinti valstybės stuburą ir neleidžia galvoti, kad tai laikina ir kažkaip praeis. Tik patys ir kartu su mūsų sąjungininkais atremsime šiuos iššūkius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Per porą pastarųjų savaičių pasisakyti Europos Sąjungos ateities klausimu turėjo progą visi svarbiausi Bendrijos lyderiai. Savaitės viduryje metinę kalbą Strasbūre rėžė Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris, o artėjant savaitgaliui pasikalbėti apie Europos perspektyvas ES viršūnės rinkosi Bratislavoje.

Prancūzijoje ir Slovakijoje skambėjusios nuomonės – gana skirtingos ir prieštaringos. J.C.Junckeris metinę kalbą, regis, skyrė specialiai Donaldui Tuskui, su kuriuo jų nuomonės dėl ES ateities ėmė itin stipriai skirtis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas palaiko idėją, kad EK turėtų įgyvendinti valstybių narių sprendimus, o ne, priešingai, joms nuleisti savo sprendimus iš viršaus. J.C.Junckeris mano kitaip: metinėje kalboje jis pabrėžė, kad EK turėtų atgauti iniciatyvos teisę, kuri menkti pradėjo sulig finansinės krizės pradžia. EK pirmininko nuomone, problemos kyla iš to, kad Europos reikalai pernelyg susiję su atskirų valstybių interesais, ir metas sutelkti daugiau galių EK rankose.

Bratislavoje ES lyderiai šio nuomonių skirtumo pernelyg neaptarinėjo – jie rado kitų priežasčių tarpusavio ginčams. Tas pats D.Tuskas daugiausiai energijos skyrė Lenkijos ir Vengrijos vyriausybių kritikai. Lenkija kartu su Vengrija, Čekija ir šeimininke Slovakija kritikuoja Briuselį, kad jis per daug kišasi į valstybių narių reikalus – prieš Lenkiją EK atlieka tyrimą dėl teisės viršenybės pažeidimų. Višegrado šalys taip pat pyksta dėl privalomų migrantų kvotų, Lenkai ir vengrai atsisakė juos priimti, o slovakai jų dalijimosi kvotas apskundė teismui.

Vienintelė vieningumą bent kiek simbolizuojanti akimirka – viršūnių susitikime priimta šešių puslapių deklaracija dėl Europos ateities. Bet ir ji – visiškai blanki ir be ryškesnių kontrastų. „The Economist“ ją pavadino „nuobodžiai nekandžia“, o „Der Spiegel“ atkreipė dėmesį, kad vienintelė sritis, kurioje ES yra vieninga, susijusi su migrantų krize.

Ir net šioje srityje vienybė – tik žongliravimas žodžiais. Būtent taip apibūdino Italijos premjeras Matteo Renzi. Galima sakyti, kad Bratislavos deklaracija – lyg rudeninis rūkas: neapčiuopiama, abstrakti ir nekonkreti. Deklaracijoje gražiai dėstoma, kad ES nebegali pasikartoti pernykštė situacija, kai į Europą nekontroliuojamai plūdo migrantai, kad reikia stiprinti Bulgarijos sieną su Turkija.

Valstybės narės ketina prisidėti užtikrinant minėtos sienos apsaugą. Ir Lietuva planuoja į Bulgariją siųsti apie 10 pasieniečių ir skirti 41 tūkst. eurų paramą.

ES vadovai sutarė, kad reikia užbaigti derybas dėl migrantų ir su pačia Turkija. Kada ir kaip – nedetalizavo.

Lygiai taip pat be didesnių aiškinimų ES vadovai prižadėjo daugiau investicijų ES šalyse, mažesnį jaunimo nedarbą, o dėl glaudesnio karinio bendradarbiavimo apskritai nutarta plačiau padiskutuoti gruodžio mėnesį Briuselyje.

Vis dėlto D.Tuskas šį dokumentą vadina vilties spinduliu. „Tikiuosi, kad Bratislavos viršūnių susitikimas grąžins tikėjimą ir pasitikėjimą Europos Sąjunga. Tai bus įmanoma tik tuomet, jei žmonės ims suprasti, kad mes ištesime savo pažadus, ištikimai bendradarbiaudami tarp valstybių narių ir institucijų. Šiandien galiu pasakyti, kad vilties yra“, – sako Europos Vadovų Tarybos pirmininkas.

Regis, tai geriausia, kas buvo pasakyta per praėjusią savaitę. Bet tik laikas parodys, kieno motina yra toji viltis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Gediminas Vitkus / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

„Pirmą kartą istorijoje mums tenka susidurti su Europos Sąjungos (ES) narės išstojimo praktiniais aspektais ir politine takoskyra”, – nuo liepos pradėdama pirmininkauti ES Tarybai, skelbia Slovakija. Pirmą kartą šaliai, nare tapusiai 2004-aisiais kartu su Lietuva, tenka ir šios pareigos. Ir bene pirmą kartą per pastaruosius metus prie Bendrijos vairo stoja valstybė, kurios politinio elito dalis nusiteikusi taip euroskeptiškai.

Milda Petkauskaitė, euroblogas.lt

Pernykštis „Eurobarometro‟ tyrimas parodė, kad vos 40 proc. Europos piliečių pasitiki ES. Nors per metus šis rodiklis padidėjo 3 proc. punktais ir buvo didžiausias nuo 2011-ųjų, susvyravusios vienybės Bendrijoje išsaugojimas kartu su ekonominiu augimu bus svarbiausi Slovakijos pirmininkavimo iššūkiai bei tikslai.

– Pirmininkavimas ES Tarybai reiškia, kad ji tampa viena iš svarbių šios organizacijos sprendimų priėmimo dalyvių, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Gediminas Vitkus. – Nors Taryboje vienodai atstovaujama visoms šalims, praktika rodo, kad sprendimų priėmimui didžiausią poveikį daro penki veikėjai: pirmiausia – trys didžiosios valstybės (Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė), pasiūlymus teikianti Europos Komisija (EK) ir galiausiai – Tarybai pirmininkaujanti valstybė (šį pusmetį ja bus Slovakija).

Iš pirmininkaujančios šalies visi pirmiausia tikisi sąžiningo ir garbingo tarpininkavimo, kad būtų pasiekta kuo daugiau susitarimų.

Šiuo laikotarpiu Slovakija ne tik pirmininkaus posėdžiams, bet ir siūlys svarstomų problemų bei klausimų darbotvarkes, užsiims skirtingų šalių interesų bendrinimu ir derinimu. Tokia pozicija suteikia daug galimybių; pirmininkaujanti šalis sukaupia daug informacijos, gali atiduoti pirmenybę problemoms, kurios jai atrodo svarbesnės, ir „prilaikyti‟ tų klausimų, kurie jai mažiau aktualūs, sprendimą. Lygiai taip pat pirmininkaujanti šalis, atsižvelgdama į savo prioritetus, gali arba padėti greičiau susitarti, arba „vilkinti‟ sprendimo priėmimą.

Tačiau šių galimybių nereikėtų pervertinti. Visų pirma dėl to, kad pirmininkavimas trunka tik pusmetį, be to, svarstomų klausimų darbotvarkę dažniau diktuoja ne pirmininkaujanti šalis, bet nuolat besikeičianti tarptautinė ir Europos situacija. Todėl iš pirmininkaujančios šalies visi pirmiausia tikisi sąžiningo ir garbingo tarpininkavimo, kad būtų pasiekta kuo daugiau susitarimų.

– Kokį vaidmenį Slovakija vaidina kaip ES narė?

– Ji – nedidelė, kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų turinti valstybė. Tai sudaro tik 1,1 proc. visos ES gyventojų. Slovakijos bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, siekia 77 proc. ES lygio.

Valstybės dydis, turimi resursai nesuteikia prielaidų Slovakijai būti labai įtakingai ir reikšmingai valstybei. Ji labiau žinoma kaip palyginti euroskeptiška valstybė. Jos politinis elitas susiskaldęs.

Ypač kategoriškos pozicijos Slovakijos vyriausybė laikosi pabėgėlių krizės klausimu ir prieštarauja EK pasiūlytai pabėgėlių srauto pasidalijimo tarp ES šalių pagal kvotas sistemai.

Šalies prezidentas Andrejus Kiska ir ministras pirminkas Robertas Fico labai skirtingai vertina Europos vienijimąsi. Prezidentas pasižymi proeuropietiškomis pažiūromis, užtat premjeras ne kartą kritiškai vertino EK ir jos pastangas. Ypač kategoriškos pozicijos Slovakijos vyriausybė laikosi pabėgėlių krizės klausimu ir prieštarauja EK pasiūlytai pabėgėlių srauto pasidalijimo tarp ES šalių pagal kvotas sistemai.

– Kokią naudą šaliai atneš pirmininkavimas ES?

– Priklauso nuo to, kaip suprasime naudą. Kalbant apie tiesioginę materialinę ekonominę naudą – jokios. Kalbant apie šalies matomumą, žinomumą (kas aktualu mažoms valstybėms), be jokios abejonės, Slovakija taps žinomesnė. Jos iniciatyva surengti specialų, ES ateičiai skirtą Europos vadovų tarybos posėdį ne Briuselyje, o Bratislavoje trumpam pavers šį miestą politine Europos „sostine‟.

– Kiek Slovakija pajėgi imtis šios atsakomybės dabar, kai susvyravusi ES vienybė ir stabilumas?

Pirmininkauti Slovakijai vis dėlto bus gana sunku, nes ES išgyvena virtinę krizių: vegetuojanti ekonomika, pabėgėliai, terorizmo grėsmė. Prie to dar prisidėjo Jungtinės Karalystės referendumas.

– Nėra jokio pagrindo manyti, kad Slovakija būtų nepajėgi susidoroti su pirmininkavimu ES Tarybai. Nereikėtų painioti pirmininkavimo vienai, nors ir labai svarbiai, ES institucijai (kas yra labiau biurokratinė užduotis) su bendresne politine lyderyste ES. Slovakija pastarosios užduoties nei gali, nei siekia imtis.

Galiausiai net jei pirmininkaujančios valstybės vyriausybė dėl politinių nesutarimų ar valdžios krizės negalėtų efektyviai veikti, mažai tikėtina, kad dėl to sutriktų ES Tarybos darbas.

Prognozuočiau, kad pirmininkauti Slovakijai vis dėlto bus gana sunku, nes ES išgyvena virtinę krizių: vegetuojanti ekonomika, pabėgėliai, terorizmo grėsmė. Prie to dar prisidėjo Jungtinės Karalystės referendumas.

Tačiau pirmininkaujant tokiu sudėtingu metu atsiranda ir daugiau galimybių. Atsakydamas į klausimą, ką siūlytų daryti Škotijai, kuri, skirtingai nei Anglija, nori likti ES, pusiau rimtai, pusiau juokais pasiūlė pasidalinti Slovakijos ir Čekijos vadinamųjų „velvetinių‟ skyrybų patirtimi.

"Scanpix" nuotr.

Jungtinė Karalystė nutarė palikti Europos Sąjungą (ES), o nuo liepos 1-osios ES Tarybai ėmė pirmininkauti Slovakija. Šalis, kurios premjeras atvirai deklaruoja Europoje nenorintis matyti nei pabėgėlių, nei musulmonų. Karšti šio vidurvasario pokyčiai, regis, Europą gali apsvilinti ir labiau.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Kaip ir Lietuva, Slovakija priklauso ES jau dvylika metų, o ES Tarybai iki gruodžio 31 dienos pirmininkaus pirmą kartą. Kartu su pusmetį prieš tai pirmininkavusiais Nyderlandais ir pusmetį po jos pirmininkausiančia Malta ji sudaro vadinamąją pirmininkavimo trijulę. Trys valstybės drauge rengia bendrą pusantrų metų programą, kiekviena paruošdama konkretesnį ir smulkesnį savo 6 mėnesių trukmės planą.

Galima tik numanyti, kokia įtampa sklandė Bratislavoje paskutinę birželio savaitę.

Slovakai galutinę programą pristatė likus vos dienai iki pirmininkavimo pradžios. Galima tik numanyti, kokia įtampa sklandė Bratislavoje paskutinę birželio savaitę: ligtolinius planus iš esmės sujaukė Jungtinė Karalystė, nuspręsdama pasitraukti iš ES. Šį pusmetį prie jau numatytų darbų prisideda ir šio unikalaus proceso administravimas: pirmą kartą pagal Lisabonos sutarties 50 straipsnį pačios šalies narės prašymu bus inicijuotas jos išstojimas.

Ne mažesnę įtampą dar gerokai iki tol ir patys slovakai sukėlė Briuselyje, Strasbūre ir Liuksemburge. Mat pastarajame įsikūrusiam Europos Teisingumo Teismui praėjusį gruodį įteikė ieškinį dėl ES plano paskirstyti į Europą plūstančius pabėgėlius pagal privalomą kvotų sistemą. Vadinamoji Višegrado ketveriukė (Čekija, Lenkija, Vengrija ir Slovakija) prieglobsčio prašytojų įsileisti nenori ir tam aktyviai priešinasi.

Jei iki šiol galėjo būti diplomatiškai tildomas, dabar, Slovakijai ėmus pirmininkauti, tai padaryti bus gerokai sunkiau.

Slovakijos premjeras Robertas Fico sistemą viešai pavadino visišku fiasko, o plūstančių pabėgėlių srautą mato kaip grėsmę tiek Europai, tiek savo šaliai: „Slovakija yra krikščioniškas kraštas. Negalime toleruoti 300-400 tūkst. musulmonų pabėgėlių, kurie mūsų žemėje pradės statyti mečetes, taip pakeisdami šalies gamtą, kultūrą ir vertybes, antplūdžio. Daugiakultūriškumas tėra fikcija, įsileidę migrantus turėsime tik problemų.“

Toks kategoriškas požiūris iš esmės kertasi su europietiškomis vertybėmis. Ir jei iki šiol galėjo būti diplomatiškai tildomas, dabar, Slovakijai ėmus pirmininkauti, tai padaryti bus gerokai sunkiau.

Vienas iš prioritetų – Europos perkrovimas

Oficialioje Slovakijos pirmininkavimo programoje, be abejo, nėra tokių aršių ir kategoriškų teiginių, kuriais jau spėjo pagarsėti jos premjeras. Nurodomos pagrindinės trys Europą šiuo metu slegiančios problemos: sumaištį kelianti migracija ir pabėgėlių krizė, vis šiurpesni teroristiniai išpuoliai, slogūs finansinės-ekonominės krizės padariniai.

Šalis nares Slovakija kviečia permąstyti ambiciją kurti vieningą, darnią ir atsparią Sąjungą, dirbti atkuriant prarastą piliečių pasitikėjimą šiuo alternatyvų neturinčiu projektu. O artimiausius šešis mėnesius žada koncentruotis ties keturiais prioritetais:

1. Ekonomiškai stipri Europa. Visapusiškai stiprinti ES ekonomiką ir kurti naujas darbo vietas bus siekiama pasitelkiant ir toliau vystant jau sukurtus ekonominio augimo instrumentus:

Europos strateginių investicijų fondą, stiprinantį Europos investicinio banko pajėgumą prisiimti didesnę riziką investuojant;

Kapitalo rinkų sąjungą, naujoms ir mažoms įmonėms suteikiančią finansavimo šaltinius, sumažinančią kapitalo pritraukimo sąnaudas, o santaupų neturintiems asmenims suteikianti daugiau alternatyvų;

Ekonominę pinigų sąjungą, koordinuojančią bendrą ekonominę (euro) politiką ir

Bankų sąjungą, turinčią užkirsti kelią galimoms krizėms bei užtikrinančią ekonominį stabilumą.

Slovakija žada padaryti viską, kad būtų laiku patvirtintas pagrindinis ekonominis instrumentas – ES biudžetas.

2. Moderni vidaus rinka. Toliau bus intensyviai dirbama kuriant Energetikos sąjungą, kuria siekiama gerinti Europos energetinį saugumą ir kovoti su klimato kaita. Piliečių galimybes dirbti virtualiai bus stengiamasi stiprinant bendrąją skaitmeninę rinką. Besirūpinant šiais piliečių poreikiais, nebus pamiršta ir mus supanti aplinka: Slovakija planuoja plėtoti antrinių žaliavų perdirbimu grįstą ekonomiką (angl. cycling economy).

3. Tvari migracijos ir prieglobsčio politika. Pabėgėlių kvotų atžvilgiu neigiamai nusiteikusi Slovakija tvarią politiką supranta kaip kur kas stipresnę Europos išorinių  ir išmaniųjų sienų (angl. smart borders) apsaugą, tad didesnės kontrolės reikia tikėtis ne tik žemyno krantuose, bet ir oro uostuose. Tikimasi, kad tai turėtų stabilizuoti pastaruoju metu ne visai pilnavertį Šengeno zonos veikimą. Išorinių sienų apsaugai stiprinti bus siekiama dar glaudesnio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis.

4. Europos vaidmens pasaulyje stiprinimas. Slovakija ketina stiprinti paskutiniais metais kiek įtemptus ryšius su ES Rytų ir Pietų kaimynėmis. Bus tęsiama Bendrijos plėtra palaikant šalių-kandidačių įstojimo pagreitį įgavusius procesus bei toliau bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis.

Visa tai skamba taikiai, diplomatiškai ir lyg saldainiukas supakuota į patrauklų pristatomąjį filmuką.

Tačiau jo pabaigoje skambantis šūkis atskleidžia Slovakiją savo pirmininkavimu siekiant iš esmės supurtyti ir perkrauti Europą (angl. recharging Europe), kuri pastaruoju metu primena tik vietoje stovinčią ir rankomis beviltiškai skėsčiojančią močiutę.

Kritiškų nuomonių ES turėtų klausytis atidžiau, tapti lankstesne, ne tokia biurokratiška ir labiau reaguojanti į įvairovę.

„Esame etape, kuomet atėjo laikas įveikti baimes – savo piliečių, migracijos, terorizmo, taip pat politikų, negebančių tvarkytis su ištikusiomis krizėmis. Krizės veda į piliečių nepasitikėjimą visa ES, stiprina ekstremizmą ir nacionalizmą“, – pastarajame Europos Vadovų Tarybos susitikime sakė R.Fico.

Pačią ES jis apibūdino kaip įspūdingą ir unikalų tvarinį – neidealų, tačiau neturintį sau jokios alternatyvos. „Kritiškų nuomonių ES turėtų klausytis atidžiau, tapti lankstesne, ne tokia biurokratiška ir labiau reaguojanti į įvairovę“, – sakė jis. Europai nebus lengva ignoruoti kritiškas nuomones, kai Tarybai pirmininkaus viena kritiškiausių jos narių.

Ar po „Brexit” sulauksime „Slexit”?

Slovakijai teko nelengvas iššūkis suvaldyti Europą ištikusias krizes. Iki šiol jos premjerui netrūko drąsos snaudžiančią Bendriją kritikuoti, norėtųsi tikėti, kad nepritrūks ir vadovaujant ateinančius šešis mėnesių. Deja, tuo tikėti sunku žinant, kad jo paties padėtis gimtojoje Slovakijoje darosi kiek įtempta.

Slovakai nenori, kad ateinantį pusmetį visos ES sienų apsaugos ir pabėgėlių klausimus kuruotų susikompromitavęs šalies vidaus reikalų ministras.

Tūkstančiai slovakų birželio pabaigoje išėjo į gatves reikalaudami vidaus reikalų ministro Roberto Kalinako atsistatydinimo. Šis esą sudaręs sandėrį su nekilnojamo turto verslininku Ladislavu Basternaku, įtariamu finansinėmis machinacijomis ir mokesčių slėpimu. Premjeras R.Fico ministrą gina, o pats gyvena L.Basternakui priklausančiuose apartamentuose. Kilus skandalui opozicija ne kartą ragino vyriausybės vadovą bent jau išsikraustyti iš galimai nusikaltėliui priklausančio nuomojamo būsto, tačiau šis atsisako. Bratislavoje įtampa ir susierzinimas dėl to kyla vis labiau – slovakai nenori, kad ateinantį pusmetį visos ES sienų apsaugos ir pabėgėlių klausimus kuruotų susikompromitavęs šalies vidaus reikalų ministras.

Jungtinei Karalystei nusprendus išstoti iš ES, panašių kalbų pasigirdo ir Slovakijoje. Mat čia per kovą vykusius rinkimus į parlamentą pateko 14 itin nacionalistiškai ir agresyviai nusiteikusios Slovakijos žmonių partijos (LSNS) atstovų. Ši net ėmė rinkti parašus siekdama inicijuoti Slovakijos išstojimą iš ES.

Tokiame kontekste akivaizdu, kad Slovakijos pirmininkavimo proga sukurtas logotipas žaismingai keičiasi ne šiaip sau –  artėjantis pusmetis ES bus kupinas pačių įvairiausių nuotaikų ir grimasų.

* Ahoj slovakiškai reiškia labas.

Dainius Radzevičius / BFL/T.Urbelionio nuotr.

Jau beveik savaitę klausausi baisių ir žiaurių ES struktūrų ir atskirų šalių politikų kalbų apie tai, jog po “Brexit” nebus jokių derybų su britais, jiems bus skaudu, juos reikia kuo greičiau išmesti iš ES, jų neverta kviesti į rimtus susitikimus ir t.t. Tokio buko, pikto ir netoliaregiško požiūrio sunku būtų surasti bet kurioje kitoje srityje.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Taip, kaip dabar elgiasi Paryžius, Berlynas ir Briuselis, gali pasielgti tik kompleksuotas, įsižeidęs ir blaiviai nemąstantis asmuo, kurį paliko jo sutuoktinis. Paliko prieš tai pasakęs paprastą ir nuoširdų tekstą – likime draugais, nes mus tik tai sieja. Kadangi ypatingos meilės šiuo metu nėra ir esame dėl daugelio klausimų skirtingose pozicijose, todėl geriau gyvenkime draugiškai, bendraukime, dirbkime, bet oficialiai gyvenkime atskirai.  Ir kas čia tokio, kai taip įvyksta?

Kartais būna, jog emocijos ima viršų ir blaiviai mąstyti paliktasis negali. Taip atsitiko su prie suskilusios geldos likusiais Briuselio biurokratais ir politikais. Jų kaltė labai didelė. Gal net didžiausia dėl “Brexit”. bet jie nenori matyti savęs ir savo klaidų, o už viską baudžia tik tą, kuris šiuo metu atrodo kaltesnis, nes pasakė „viso gero“.

Gal vertėtų savo pyktį ir įsižeidimą panaudoti produktyviam darbui? Įsivertinti politikams ir biurokratams savo klaidas santykiuose ne tik su britais, bet ir su kitomis šalimis.

O man asmeniškai netrukdo nei Norvegijos, nei Anglijos ir Velso pozicijos. Žinoma, Škotija ir Šiaurės Airija yra gal kiek artimesni, bet net Šveicarijos piliečiai man nėra niekšai. Todėl, kad Norvegija nebūdama ES nare neretai rodo gerą pavyzdį ir gerą praktiką, kaip galima rūpintis daugeliu žmogiškų problemų realiai. Ne taip, kaip Briuselis. Čia bendras vengrų, portugalų, graikų, vokiečių ir suomių su lietuviais priimtas sprendimas tampa labiau juokingas nei efektyvus. Bet juos mes kritikuojame mažiau. Nes jų viešinimui skirti dideli pinigai. Tiksliau – jų reklamai. O štai britai, net jei jie padarė didelę klaidą (tai dar nėra įrodyta) ir mums sukėlė visiems daug streso bei nepatogumų.

Štai Graikija ir jos politikai sukėlė dar daugiau streso ir problemų prieš keletą metų. O jų niekas taip ir neišmetė iš ES. Nors gal buvo už ką. taip, buvo pykčio, buvo pamokymų, buvo priešpriešos. Visko buvo. Ir dabar net kurį laiką apsimetame, kad ten problemos beveik išsisprendė. Nors to tikrai nėra.

Tad gal vertėtų savo pyktį ir įsižeidimą panaudoti produktyviam darbui? Įsivertinti politikams ir biurokratams savo klaidas santykiuose ne tik su britais, bet ir su kitomis šalimis. O tada pasiraitoti rankoves ir dirbti, dirbti, dirbti. dar geriau, jei dirbtų biurokratai su politikais pagal liberalizuotus darbo santykius  – nulines darbo valandų sutartis, mažesnes kompensacijas palikus tarnybą, mažesnes pensijas ir t.t. tada pasitikėjimo būtų jais daugiau.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. birželio 30 d.

"Scanpix" nuotr.