Giedrė Gečiauskienė

Politinis rūkas Didžiojoje Britanijoje, regis, sklaidosi. Trečiadienį Davidas Cameronas perduos ministro pirmininko postą konservatorių partijos lyderei Theresai May. Jos žodžiai tariant, „Brexit“ yra „Brexit“ – šalis nebetrypčios vietoje, nebus antro referendumo ar išankstinių rinkimų. Šių ir kitų svarbių savaitės įvykių laukiančios finansų rinkos yra nurimusios ir į pokyčius reaguoja teigiamai.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

D. Camerono įpėdinei – kebli užduotis

Didžiosios Britanijos ministro pirmininko postą netrukus perimsianti T.May – buvusi „Brexit“ priešininkė. Tačiau vykdys referendume išreikštą gyventojų valią ir, jos pačios žodžiais tariant, sieks, kad šalis iš susidariusios situacijos išeitų pasiekusi kaip galima geresnių rezultatų. T.May bus pirma ministrė pirmininkė moteris po Margaret Thatcher, kurios ekonominės reformos buvo tiek labai garsiai kritikuojamos, tiek giriamos. Vis dėlto, būsimoji premjerė, panašu, sieks visai kitokių ekonominių reformų, nei tos, kurias palaikė ir vykdė Geležinė ledi. T.May daug kalba apie laukiančią šalies įmonių valdymo sistemos reformą – ji sieks, kad jame daug aktyviau dalyvautų darbuotojų atstovai, tokiu būdu artindama Didžiosios Britanijos įmonių valdymo modelį prie veikiančio Vokietijoje.

Theresa May / "Scanpix" nuotr.

Išties, tam tikrą nuostabą kelia būtent šių reformų akcentavimas, kai būsimos ministrės pirmininkės artimiausiomis dienomis laukia labai kebli užduotis – pasiekti tvarkingo savo šalies pasitraukimo iš ES, kartu išsaugant tarptautinės prekybos ryšius ir užtikrinant jų tęstinumą. Kada bus aktyvuotas ES sutarties 50 straipsnis, apibrėžiantis šalies narės pasitraukimą iš bendrosios ekonominės erdvės, išlieka neaišku. Remiantis ankstesniais T.May pasisakymais, tikėtina, kad tai bus padaryta iki šių metų pabaigos. Kita vertus, labai tikėtina, kad ES spaus procesą pradėti kuo anksčiau.

Finansų ministrų susitikime – šalių biudžetų deficitai

Trečiadienį vyksiantis ECOFIN susitikimas bus stebimas itin atidžiai, nes Europos finansų ministrai spręs, ar bausti Portugaliją ir Ispaniją už biudžeto deficito tikslų nevykdymą. Pagal Mastrichto kriterijus, apibrėžiančius euro zonos šalių narių fiskalinius ir makroekonominius tikslus, šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP. Tačiau tenka pripažinti, kad šių kriterijų, ypatingai, valstybės skolos dydžio ribojimo, įvairios euro zonos šalys skirtingais laikotarpiais sistemingai nevykdė. Nepaisant diskusijos svarbos, labai tikėtina, kad finansų ministrai nenorės kelti dar daugiau įtampos ant tęstinumo krizės slenksčio atsidūrusioje Europoje, ir tik pagrūmos pirštu nepaklusnioms narėms.

Jei iki šiol juokavome, kad tikram italui yra garbės reikalas negrąžinti paskolos bankui, tai panašu, kad dabar juokai tikrai baigiasi.

Kita vertus, visiems aišku, kad per pastaruosius keletą metų Europoje buvo smarkiai per daug pagrūmojimų ir smarkiai per mažai realių veiksmų, kurie vestų į tobulėjimą ir augimą. Nors oficialiai nėra skelbiama, tikėtina, kad šią savaitę Italija pradės derybas su euro zona dėl šalies bankų sistemos rekapitalizavimo. Jau pakankamai garsiai skambinama varpais, kad su milžiniška negrąžinamų paskolų našta susiduriantis Italijos bankų sektorius gali būti kitas finansinės krizės Europoje šaltinis. Jei iki šiol juokavome, kad tikram italui yra garbės reikalas negrąžinti paskolos bankui, tai panašu, kad dabar juokai tikrai baigiasi. Kadangi Italija planuoja problemą spręsti valstybės biudžeto pinigais, kai jis ir taip neblizga, ji turės gauti Europos viršūnių pritarimą.

Neigiamos prognozės finansų rinkoms neišsipildė

Šių svarbių savaitės įvykių akivaizdoje finansų rinkos yra nurimusios ir teigiamai reaguoja į įvykius. Įdomu tai, kad pokyčių dar nėra, yra tik lūkesčiai dėl jų, o finansų rinkų dalyviai jau džiaugiasi. Svaras sterlingų, regis, atgavo žemę po kojomis ir nuo žemiausio lygio euro atžvilgiu yra sustiprėjęs 1,5 proc. (tiesa, jis išlieka 11 proc. silpnesnis, nei buvo prieš referendumą). Europos akcijų indeksai taip pat atstatė dalį iškart po referendumo patirtų netekimų – Europos „Eurostoxx 50“ indeksas jau yra pakilęs 7 proc. Ką jau kalbėti apie JAV akcijų indeksus, kurie šiuo metu yra aukščiau, nei buvo dar iki referendumo. Taigi tenka pripažinti, kad niūrios prognozės dėl tęstinės neigiamos akcijų rinkų reakcijos referendumo išeities „Brexit“ atveju neišsipildė.

Kita vertus, kadangi aukso kaina išlieka labai aukšta, lygiai kaip ir kone visų šalių obligacijų kainos, tai reiškia, kad rizikos apetitas rinkoje išlieka ribotas. Bendra situacija rinkose yra labai keista, nes kyla beveik visų finansinių instrumentų – ir nerizikingų, ir rizikingų – kainos. Greičiausiai vienintelis racionalus paaiškinimas – sistemoje esantis neįprastai didelis pinigų kiekis, kurį lėmė didžiųjų centrinių bankų veiksmai, ir kuris dabar ieško bet kokios užuovėjos, net nesvarbu saugios, ar ne.

Tenka pripažinti, kad šie duomenys tik labai nuobodžiais laikais turi įtakos rinkų pokyčiams, o ši vasara yra bet kas, tik ne nuobodus laikotarpis.

Veikiausiai šios tendencijos vyraus sistemoje visą savaitę, nepaisant makroekonominių duomenų kalendoriaus. Trečiadienį bus skelbiamas euro zonos pramonės produkcijos apimčių pokytis gegužės mėnesį, prognozuojamas augimo lėtėjimas nuo 2 proc. iki 1,3 proc. Duomenų kalendorius aktyviausias bus penktadienį, kada bus skelbiami daugiausiai JAV duomenys: mažmeninės prekybos apimtys birželį greičiausiai išliko nepakitusios, infliacijos duomenų pokyčio taip pat neprognozuojama, tuo tarpu verslo lūkesčių indikatoriams – Mičigano universiteto skaičiuojamam lūkesčių indeksui – prognozuojamas mažėjimas. Tenka pripažinti, kad šie duomenys tik labai nuobodžiais laikais turi įtakos rinkų pokyčiams, o ši vasara yra bet kas, tik ne nuobodus laikotarpis.

"Scanpix" nuotr.

Centrinės ir Rytų Europos valstybių nuo Talino iki Sofijos ekonomikos auga ir vejasi tradiciškai turtingesnius Vakarus, tačiau ne taip greitai, kaip to norėtųsi. Žmonės Rytuose nesitikėjo, kad net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo skirtumai bus vis dar juntami, o Vakarų valstybes jau ima nerimas, kiek dar reikės remti „vargšus giminaičius“. Tačiau ar tikrai didžiausia Europos problema yra Rytai? Vis neramesnės žinios Briuselį pasiekia iš Pietų Europos ir panašu, kad tos žemyno dalies problemos daug gilesnės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytai artėja prie Vakarų

Visi ekspertai ir apžvalgininkai sutinka, kad Rytų Europos šalių priėmimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir vėliau davė teigiamų ekonominių ir gerovės poslinkių visoms regiono šalims. Europos Komisijos studijoje, kurioje buvo vertinama, kaip pasikeitė naujųjų ES narių ekonominė situacija 2004–2014 m., buvo konstatuota žymi pažanga visose šalyse. Ypač greitas Rytų Europos šalių augimas fiksuotas iki 2008 m. krizės: jų ūkis augo vidutiniškai po 6 proc., o senųjų narių tik 2,5 procento. Kaip pagrindinės tokios plėtros priežastys įvardijamos kreditavimo ūgtelėjimas, išaugęs vidaus vartojimas ir investicijos. Daugelyje šalių prie ūkio plėtros prisidėjo ir naujos eksporto rinkos.

2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 proc.

Naujas perspektyvas pajautė ir gyventojai. Nors visose šalyse kilo kainos, gyventojų perkamoji galia didėjo sparčiau. 2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 procentus. Jeigu nebūtų sutrukdžiusi ekonominė krizė, rodiklis galėjo būti dar geresnis.

Kalbant apie Rytų Europą reikia turėti mintyje, kad regiono šalys taip pat nėra vienodo išsivystymo. Didžiausią pažangą padarė Baltijos šalys, tačiau jos buvo pačios silpniausios 2004 metais. Labiausiai prie pirmaujančių šalių artėja Čekija ir Slovėnija, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. sudarė atitinkamai 85 ir 83 proc. Bendrijos vidurkio, o labiausiai atsiliekančios – Bulgarija ir Rumunija su 47 ir 55 procentais.

Rytų Europa nori „geriau ir greitai“

Nors ekonominė pažanga akivaizdi, Rytų Europoje gyventojai yra nepatenkinti per lėtais sanglaudos procesais. Tai rodo žmonių apklausos, dažna vyriausybių kaita, rinkėjų blaškymasis tarp visiškai skirtingų partijų ir didelė populistų įtaka. Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau ir prastesnių produktų nei Vakaruose.

Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau nei Vakaruose.

Dažnai keliaujantys tarp Rytų ir Vakarų Europos pastebi, kad, nors statistiniai rodikliai geri, skirtumai tarp šalių vis dar akivaizdūs. Rytų Europoje maisto produktuose dažnai naudojami pigūs pakaitalai, parduodamos daržovės ir vaisiai neprinokę, nekvapnūs. Susirgus rekomenduotina patekti tik pas pačius geriausius gydytojus, nes provincijoje dažnai dirba mažai kvalifikuoti specialistai, o vaistai siūlomi ne patys naujausi ir pažangiausi. Rytuose akivaizdžiai blogesnė kelių būklė bei kita susisiekimo infrastruktūra, o tai riboja žmonių galimybes ir skatina netolygią regioninę plėtrą ir emigraciją.

Politikai Rytuose puikiai mato tokius netolygumus ir vis dažniau kaip pagrindinį savo siekį deklaruoja panaikinti atotrūkį. Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka neseniai pareiškė, kad yra nusivylęs, jog net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo tarp Čekijos ir kaimyninės Austrijos vis dar išlieka didelių skirtumų, ir pažadėjo, kad sieks tokius skirtumus kuo greičiau panaikinti.

Vakaruose stiprėja nepasitenkinimas perskirstymu

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rytų Europa gan sėkmingai stiprėja ekonomiškai, yra finansinė parama, kurią teikia Vakarų valstybės. Vien per ketverius metus (2010–2013) iš ES Lietuva gavo 8,5 mlrd. eurų paramos, o į bendrą iždą sumokėjo mažiau nei 1,5 mlrd. eurų. Didžiausios ES biudžeto donorės yra Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas tesudaro 0,12 proc. viso ES biudžeto, o Vokietijos – apie 21 procentą.

Komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tokia jau daugiau nei 10 metų besitęsianti parama kelia Vakarų Europos gyventojų ir politikų nepasitenkinimą. Šios diskusijos ypač sustiprėjo, kai Senąjį žemyną užplūdo paramos prašantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jungtinėje Karalystėje vykstant debatams dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, oponentai nuolat kalba, kad Britanijos mokesčių mokėtojai tik šelpia Rytų Europos vyriausybes ir moka pašalpas atvykusiems jų piliečiams. 2016 m. visoje Europoje vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo per 28 tūkst. žmonių, atskleidė, kad komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tikrasis „Europos ligonis“ –Pietuose?

Nors Rytų Europos šalys vystosi ne taip sparčiai, kaip to norėtų gyventojai ir politikai, pažanga akivaizdi ir ji matyti kasmet. 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad Rytų Europos šalys labai dinamiškos, geba greitai persitvarkyti, o visuomenės imlios pokyčiams. Ekspertus labiausiai nustebino ne Rytų Europos ekonomikos nuosmukis, o sugebėjimas greitai grįžti prie augimo.

Kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai.

Visai kitokia situacija Europos pietuose. Ispanija ir Portugalija niekaip nesuvaldo didelio nedarbo, Italija nesugeba susitvarkyti su korupcija ir mokesčių slėpimu, o Graikija ir Kipras yra ant bankroto slenksčio. Svarbiausia, kad esminės pažangos šiose šalyse nematyti. Ekspertai pažymi, kad Pietų Europos šalyse socialinė apsauga per daug išpūsta, darbo rinka sustabarėjusi, profesinės sąjungos nesiorientuoja realybėje, o dėl didesnių nei Rytų Europoje verslo suvaržymų ir atlyginimų darbuotojams valstybės nesugeba pritraukti investicijų.

2014 m. duomenimis, kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai, nors visos šios Pietų šalys jau daug seniau yra ES narės ir daug ilgiau gauna paramą iš bendro iždo. Vis labiau aiškėja, kad šias šalis remti reikės jau ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos mokesčių mokėtojams ­– tai papiktino ne vieną Centrinės ir Rytų Europos sostinę.

Vengrijos miestas Tatabania, esantis už 55 km į vakarus nuo Budapešto, uždarius socialistinių laikų kasyklas ir gamyklas, XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo tapęs depresijos sinonimu, tačiau dabar čia jau sunku rasti darbuotojų vis atsidarančioms naujoms įmonėms. Šis pavyzdys labai gerai apibūdina visą Rytų Europą. Nenutrūkstama ekonomikos ir socialinių paslaugų plėtra vis labiau artina regioną prie Vakarų Europos. Nors tempas nėra toks, kokio norėtų gyventojai ir politikai, tai nepalyginama su stagnacija, su kuria susiduria Pietų Europos šalys. Jau ne tik Briuselio, bet ir Rytų Europos kreivi politikų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Pietų šalis, iš kurių nenustoja plaukti blogos žinios.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 18 d.