"Scanpix" nuotr.

Penktadienį šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos sostinėje Bratislavoje vyks neformalus ES šalių vadovų susitikimas, kuriame bus diskutuojama dėl bloko ateities.

Savaitę prieš tai Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Donaldu Tusku. Šalies vadovė pabrėžė, kad „Brexit“ balsavimas atskleidė visos ES problemas. Susidūrusi su šiandienos iššūkiais, tokiais kaip nestabili ekonominė situacija, nedarbas, masinė migracijos krizė, terorizmas, Europa nesugeba greitai ir veiksmingai jų atremti. O tai mažina žmonių pasitikėjimą visa ES ir skatina euroskeptikų bei populistinių jėgų sustiprėjimą. Prezidentės teigimu, būtina labai atsakingai atsižvelgti į „Brexit“ pamokas ir pateisinti ES piliečių lūkesčius. Šiuo metu vienas pagrindinių ES tikslų – užtikrinti, kad visi ES piliečiai jaustųsi saugūs. Pasak Lietuvos vadovės, antrasis ES tikslas – auganti ir konkurencinga ekonomika. Todėl būtina nedelsiant kovoti su įsisenėjusiomis nedarbo problemomis, gerinti verslo sąlygas, mažinti biurokratinius suvaržymus, stiprinti skaitmeninę ekonomiką, įveikti skurdą bei socialinę atskirtį.

Timea Drinoczi

Nuo teisės mokslo inovacijų iki politinės situacijos Vengrijoje - Vengrijos Pečo universiteto Teisės fakulteto konstitucinės teisės docentės Timea Drinoczi pokalbis su Mykolo Romerio universiteto docentu Mantui Bileišiu.

- Timea, teisė Lietuvoje vis dar gana uždara sritis. Esate naujos Vakaruose sparčiai populiarėjančios teisės mokslo šakos – legisprudencijos (angl. Legisprudence) – atstovė. Šis tarpdisciplininis mokslas griauna barjerus tarp socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinų, bet Lietuvoje apie šią inovatyvią tyrimų kryptį žinoma dar labai mažai. Kas ta legisprudencija?

- Legisprudencija tyrinėja „kas“ leidžia įstatymus, „apie ką“ tie įstatymai ir „kaip“ jie yra leidžiami. Ši tyrimų kryptis apima visą teisėkūros procesą nuo pradinių politikų idėjų, teisės aktų juodraštinių projektų iki jų įgyvendinimo ir stebėsenos. Kuriant ir įgyvendinant įstatymus didelė tikimybė padaryti klaidų, dėl kurių pirminiai abstraktūs sumanymai praktikoje neveikia arba veikia ne taip.

Vyriausybės, parlamentų organizaciniai padaliniai, pavaldžios institucijos dažnai tarpusavyje ne tik bendradarbiauja, bet ir konkuruoja rengdamos teisės aktų redakcijas, konsultuodamos visuomenę ir sprendimų priėmėjus, vertindamos galimą aktų poveikį ir prižiūrėdamos jų įgyvendinimą. Ši sistema yra sudėtinga, dažnai veikia lėtai, o teisėkūros procese atsiradusiomis nenuosekliomis nuostatomis gali pasinaudoti apsukresni visuomenės nariai.

Netinkamas reglamentavimas taip pat gali itin apsunkinti valdymą. Todėl svarbu identifikuoti visas matomas ir nematomas interesų grupes, įvertinti, kaip jų dalyvavimas padeda ar kenkia galutiniam rezultatui.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Galiausiai mes tyrinėjame, kaip įstatymai atsiranda: ar jų rengimas ne per lėtas, ar neapkrauna teismų arba viešosios administracijos nebūtinu darbu. Legisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog teisės aktas turi būti priimtas tik kai būtina, o įstatymo turinys turi būti kokybiškas: atitikti Konstituciją, demokratijos normas, būti racionalus, proporcingas, kad iš esmės keistų esamus nepageidaujamus socialinius santykius arba spręstų kilusias socialines problemas: būtų veiksmingas, efektyvus ir suprantamas.

- Specializuojatės Centrinės Europos teisėkūros tyrimuose. Vengrija jau dabar su kitomis V4 šalimis (Lenkija, Slovakija ir Čekijos Respublika ) yra pirmaujanti euroskeptiška jėga. Kaip vertintumėt šias tendencijas, juk būtent Europos integracija į Rytų Europos regioną buvo pagrindinis impulsas kurti ir tobulinti demokratinio valdymo bei teisėkūros procesus?

- Bijau, jog Vengrijoje šiuo metu vyksta antieuropietizacijos procesai. Deja, didžioji dalis gyventojų remia šį požiūrį, todėl ir politikai nejaučia spaudimo persvarstyti savo euroskeptiško požiūrio. Vengrijos viešosios teisės srityje jaučiama ryški teisinės valstybės dekonstravimo tendencija.

Dabar Vengrijoje veikia 2011 metais priimta Konstitucija, kuri stipriai prasilenkia su daugeliu plačiai priimtų Europos standartų. Ją kritikavo daug mūsų ES partnerių valstybių, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Net Venecijos komisijos nuomonė buvo neigiama, tačiau faktinio poveikio tai neturėjo.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia.

Teisėkūros kokybės požiūriu Vengrija turi keletą labai gerų „blogųjų praktikų“ pavyzdžių: tarkim, Vengrijos parlamento statutas leidžia išvengti viešų debatų svarbiais visai visuomenei klausimais ir sukurti konsensuso iliuziją. Parlamente galima įtraukti įstatymų pataisas prieš pat komitetų posėdžius jų nariams nesuteikiant laiko įsigilinti į jas. Vengrijoje taip pat faktiškai neveikia viešosios konsultacijos, nors formaliai jos privalomos. Nėra tinkamai atliekamos teisės aktų poveikio analizės, o aiškinamieji raštai prie teisės aktų projektų rašomi taip, kad nieko nepaaiškina – kyla tik dar daugiau klausimų.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia. Bet kuriuo atveju tai yra tikrai rimti mūsų valstybės valdymo trūkumai.

- Lietuvoje apie Vengriją daug kalbama pabėgėlių krizės kontekste. Savo paskaitose Mykolo Romerio universitete minėjote, kad pabėgėlių krizė leido Vengrijos valdžiai dar labiau nepaisyti teisėkūros kokybės standartų. Ką turėjote omenyje?

- Vengrijoje viešojoje erdvėje girdime, kad migrantai – yra egzistencinė grėsmė, o ES siekia, kad į kontinentą atvyktų kuo daugiau migrantų (ne pabėgėlių), kuriuos įkurdinti būtų verčiamos tokios šalys kaip Vengrija.

Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti.

Šiuo metu visoje šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis dėl „masinės migracijos sukeltos krizinės situacijos“. Šio režimo taikymo teisėtumas yra labai abejotinas. Tačiau paradoksalu, kad toks sprendimas valdžiai atriša rankas naudoti daug priemonių, kurios šiaip jau nėra leistinos teisinėje valstybėje, o dažnai šios priemonės nukreiptos prieš pačius Vengrijos piliečius, o ne pabėgėlius.

Ministras Pirmininkas inicijavo referendumą dėl sprendimo dėl pabėgėlių perkėlimo į Europą. Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti ir sprendimai dėl jų yra visiškai nesvarstomi. Tarkim, mūsų vidurinio lavinimo ir sveikatos apsaugos sistemos reikalauja neatidėliotinų reformų.

– Vengrijos santykiai su Rusija ir jų turinys mums kelia nerimą dėl NATO ir ES vieningumo. O kai kurie apžvalgininkai drąsiai veda paraleles tarp V.Orbano ir V.Putino valdymo stilių. Ar manote, kad tokie komentarai yra pagrįsti?

- Vengrijoje iš valdžios atstovų galima dažnai išgirsti žodžių junginį „neortodoksiška demokratija“. Tai tokia vengriška demokratijos interpretacija, kuri vis tiek turėtų būti laikoma demokratija, nes mes tiesiog esame „religingi“, todėl nesilaikome visų vakarietiškos demokratijos  postulatų arba neinterpretuojame jų „siaurai“.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų.

Manau, kad kur kas taikliau Vengrijos politinę situaciją apibūdina Davido Landau „įžūlaus konstitucionalizmo“ terminas. Nors priimant konstitucinius įstatymus formaliai laikomasi teisėtų procedūrų, suardomos demokratinei santvarkai būtinos visuomenės struktūros, dėl to atveriamas kelias autoritarinio lyderio iškilimui, o jo įtakai priešintis teisinėmis priemonėmis būtų itin sunku.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų, kurie kitose šalyse užimti tokias atsakingas pareigas galėtų tik dėl savo aukštų profesinių kompetencijų. Tokia politizacija dažnai pristatoma kaip platesnės demokratijos elementas, nors dėl šio sprendimo praktiškai nevyko viešos diskusijos, o apie tokią „specifinę“, tačiau beveik visuotinai priimtą temą, kaip politinio pasitikėjimo ir profesionalumo valdžioje balansą išvis nebuvo kalbama.

Ypač probleminis šiuo požiūriu yra faktas, kad du trečdalius Konstitucinio Teismo teisėjų Vengrijoje skiria parlamentas. Iki 2010 m. kiekviena parlamento frakcija, nepriklausomai nuo narių skaičiaus turėjo lygų balsą skiriant teisėjus. Tačiau dabar parlamente dominuoja viena frakcija, o ji sugebėjo skyrimą susieti su parlamentarų balsų skaičiumi. Vadinasi, Konstituciniame Teisme nuomonių pliuralizmas tampa retu reiškiniu.

Daugelis pasakytų, kad mažos ir didelės frakcijų parlamente įtaka yra skirtinga – juk tokia ir yra demokratijos esmė. Tačiau problema tame, jog nemažai opozicijos siūlytų kompromisų niekada nepasiekė jokio oficialaus svarstymo etapo. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugelio.

- Lietuvos gyventojų, palankiai vertinančių ES skaičius yra vienas didžiausių tarp visų narių. Vengrija, kita vertus, yra priešingoje skalės pusėje. Kokios, jūsų nuomone, yra šio skeptiškumo priežastys?

- Nesu tikra, ar Vengrijos visuomenė yra tokia jau euroskeptiška, kaip piešia kai kurių apklausų rezultatai. Daugelis analizių rodo, kad žmonės yra nusivylę, nes tikėjosi didesnių pokyčių po įstojimo į ES. Bet manau, kad pačioje Vengrijos vykstantys valdymo procesai kur kas labiau įtakoja mūsų padėtį nei ES, tačiau visuomenė to nenori matyti ir pripažinti.

Mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

Mes turime rimtų struktūrinių problemų švietime, ypač viduriniame. Mokytojai pradinėse ir vidurinėse mokyklose yra nepatenkinti ir nusivylę, jie neskatinami ugdyti kūrybingų ir pilietiškų asmenybių; jie tiesiog plaukia pasroviui. Vienas didžiausių mano, kaip tyrėjos iššūkių, kaip užtikrinti teisėkūros kokybę ir demokratiškumą aplinkoje, kurioje piliečiai nėra pakankamai aktyvūs gindami savo teises ar prižiūrėdami savo pačių rinktus pareigūnus.

Gyvename tarsi nerašytame valdžios ir visuomenės susitarime „gyventi blogai“. Esame nepatenkinti savo padėtimi, tačiau iš vienos pusės su valdžia tingime kovoti už geresnį gyvenimą, kita vertus, valdžia mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

Giedrė Gečiauskienė

Ne pirmą mėnesį Europoje skamba tokie trumpiniai kaip „Brexit“, „Grexit“, kuriuos lydi pačios įvairiausios emocijos nuo pritarimo šūksnių iki nuogąstavimų dėl Europos ateities. Panašu, kad regionas patiria vieną rimčiausių politinių ir ekonominių krizių. Kuo toliau, tuo tampa aiškiau, kad sprendimo panašaus pobūdžio bruzdėjimams neutralizuoti, kaip jau darosi įprasta, tiesiog nėra.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Verslas aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo

Birželio 23 d. britai balsuos, ar likti ES sudėtyje. Naujausiais gyventojų apklausos duomenimis, 41 proc. pageidauja atsiskirti, 41 proc. norėtų likti, o likę 18 proc. yra neapsisprendę. Tiek, kiek siekia apklausų rezultatų stebėjimo istorija, pasiskirstymas tarp atsiskyrimo šalininkų ir priešininkų visą laiką ir svyravo apie 40 proc. Tris kartus šalininkų stovykla buvo susitraukusi žemiau 35 proc. ribos – 2015 m. pabaigoje, vasario ir balandžio viduryje, tačiau netrukus grįždavo į 40 proc. artimą poziciją. Panašu, kad būtent neapsisprendę 18 proc. ir bus ta juodoji dėžė, kuri lems referendumo išeitį.

Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.

Gyventojų apklausos rodo, kad britai yra įsitikinę, jog atsiskyrimas nuo ES yra vienintelis būdas efektyviai susitvarkyti su imigracija. Kita vertus, panagrinėjus kompleksines sprendimo atsiskirti pasekmes, tampa aišku, kad Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.

Pirmiausia Didžiajai Britanijai tektų susitvarkyti su užsienio prekybos santykių griūtimi. JAV prezidentas Baracko Obama vizito Didžiojoje Britanijoje metu prieš keletą savaičių pareiškė, kad JAV prioritetas yra Laisvos prekybos sutartis su ES ir kad Didžioji Britanija atskirai yra kažkur eilės gale. Panašu, kad lygiai tą patį komunikuoja ir ES – ji pradėtų derybas su atsiskyrusia Didžiąja Britanija dėl užsienio prekybos sutarties tik po to, kai „skyrybos“ būtų baigtos.

Tokie prioritetai reikštų net ne keletą metų, o galbūt penkmetį ar net dešimtmetį, kol atsiskyrusi Didžioji Britanija susitvarkytų užsienio prekybos santykius su svarbiausiomis prekybos partnerėmis. Remiantis OECD vertinimu, Britanijos ekonomikos augimas būtų 3 proc. lėtesnis iki 2020 m. ES, greičiausiai, taip pat stebėtų ekonomikos augimo tempų sulėtėjimą – dėl žlugusios vieningos erdvės koncepcijos, finansų rinkų neramumų.

Kaip visada, geriausiai viską jaučia finansų rinkos, ir žvilgtelėjus į Didžiosios Britanijos svaro sterlingų kitimo dinamiką, panašu, kad rinkos nerimauja. Svaras buvo sustiprėjęs balandžio gale, bet per gegužę vėl krito. Informacija, kad įmonės aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo, rodo, kad referendumo baigties prognozės išties lieka labai neaiškios.

Skolų negrąžins, bet ekonomika taps sveikesnė

Ką tuo tarpu veikia Pietuose patogiai įsitaisę, truputį primiršti ir „Brexit“ šešėlio užgožti graikai? Jie patys teigia, kad sprendžia savo problemas. Vėl atnaujinti, regis, nesibaigiantys debatai, įstatymų pakeitimų ir ekonominių reformų svarstymai naktimis, lydimi protestų už Parlamento sienų. Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras teigia, kad gegužės 9 d. tarp Graikijos vyriausybės ir Europos kreditorių sutartas nenumatytų atvejų fiskalinis mechanizmas nebus panaudotas, nes Graikijos vyriausybė jau ėmėsi pakankamų veiksmų kovai su korupcija, investicijų pritraukimui užtikrinti ir išvesti šalį į ekonomikos augimo kelią dar šių metų antroje pusėje.

Jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas.

Gegužės 24 d. euro grupės susitikime bus vėl svarstoma, ar dovanoti Graikijai dalį skolų. Tačiau visos šios diskusijos ima priminti lėlių teatrą, kuriame visi vaidina išmoktus vaidmenis, tuo tarpu pamirštama, kad realybė yra kitokia.

Tiesa yra ta, kad net ir įvedusi visas reikalaujamas ir pačių sugalvotas reformas, Graikija vis vien nebus pajėgi sugrąžinti savo skolų. Ir jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas. Tiesa, pakeliui Graikija turėtų apsitvarkyti ir padaryti savo ekonomiką sveikesnę.

Kol kas Europa keičiasi nepakankamai

Ar šių neramumų pakaks išjudinti Europos vienybės pamatus ir paskatinti kitas valstybes, kurių, nepatenkintų įvairiais vieningos erdvės ypatumais, randasi vis daugiau? Bruzdančius nuraminti galėtų tik sveikas ekonominis ir politinis ES ir euro zonos paveikslas, kuris komunikuotų žinią, kad net jei atskiros valstybės turi unikalių problemų, jos gali jas spręsti pačios, neįveldamos kitų šalių ir nepažeisdamos sąjungos pamatų.

Deja, tikrovė yra kitokia. ES išlieka politiškai susiskaldžiusi, laikas bėga daug greičiau, nei materializuojasi struktūrinės reformos, o ekonomika, nepaisant milžiniškos apimties Europos centrinio banko vykdomos kiekybinio skatinimo programos, ir toliau demonstruoja jokių džiugių perspektyvų nerodančias tendencijas.

Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai.

Taip ir norisi išvesti paralelę su vienu iš keleto Holivudo filmų, kuomet herojus užstringa vienoje dienoje ar kiek ilgesniame laikotarpyje ir niekaip negali iš jo išsiveržti, kol pasikeitęs pats, įdėjęs dideles pastangas, galiausiai sugeba pradėti naują dieną. Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai. Ir dėl šios priežasties susirūpinimas ES, euro zonos vientisumu ilgajame laikotarpyje išties tampa pagrįstas ir verčia susimąstyti, kaip Europos žemėlapis atrodys po 20 metų.

"Scanpix" nuotr.

Centrinės ir Rytų Europos valstybių nuo Talino iki Sofijos ekonomikos auga ir vejasi tradiciškai turtingesnius Vakarus, tačiau ne taip greitai, kaip to norėtųsi. Žmonės Rytuose nesitikėjo, kad net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo skirtumai bus vis dar juntami, o Vakarų valstybes jau ima nerimas, kiek dar reikės remti „vargšus giminaičius“. Tačiau ar tikrai didžiausia Europos problema yra Rytai? Vis neramesnės žinios Briuselį pasiekia iš Pietų Europos ir panašu, kad tos žemyno dalies problemos daug gilesnės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytai artėja prie Vakarų

Visi ekspertai ir apžvalgininkai sutinka, kad Rytų Europos šalių priėmimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir vėliau davė teigiamų ekonominių ir gerovės poslinkių visoms regiono šalims. Europos Komisijos studijoje, kurioje buvo vertinama, kaip pasikeitė naujųjų ES narių ekonominė situacija 2004–2014 m., buvo konstatuota žymi pažanga visose šalyse. Ypač greitas Rytų Europos šalių augimas fiksuotas iki 2008 m. krizės: jų ūkis augo vidutiniškai po 6 proc., o senųjų narių tik 2,5 procento. Kaip pagrindinės tokios plėtros priežastys įvardijamos kreditavimo ūgtelėjimas, išaugęs vidaus vartojimas ir investicijos. Daugelyje šalių prie ūkio plėtros prisidėjo ir naujos eksporto rinkos.

2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 proc.

Naujas perspektyvas pajautė ir gyventojai. Nors visose šalyse kilo kainos, gyventojų perkamoji galia didėjo sparčiau. 2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 procentus. Jeigu nebūtų sutrukdžiusi ekonominė krizė, rodiklis galėjo būti dar geresnis.

Kalbant apie Rytų Europą reikia turėti mintyje, kad regiono šalys taip pat nėra vienodo išsivystymo. Didžiausią pažangą padarė Baltijos šalys, tačiau jos buvo pačios silpniausios 2004 metais. Labiausiai prie pirmaujančių šalių artėja Čekija ir Slovėnija, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. sudarė atitinkamai 85 ir 83 proc. Bendrijos vidurkio, o labiausiai atsiliekančios – Bulgarija ir Rumunija su 47 ir 55 procentais.

Rytų Europa nori „geriau ir greitai“

Nors ekonominė pažanga akivaizdi, Rytų Europoje gyventojai yra nepatenkinti per lėtais sanglaudos procesais. Tai rodo žmonių apklausos, dažna vyriausybių kaita, rinkėjų blaškymasis tarp visiškai skirtingų partijų ir didelė populistų įtaka. Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau ir prastesnių produktų nei Vakaruose.

Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau nei Vakaruose.

Dažnai keliaujantys tarp Rytų ir Vakarų Europos pastebi, kad, nors statistiniai rodikliai geri, skirtumai tarp šalių vis dar akivaizdūs. Rytų Europoje maisto produktuose dažnai naudojami pigūs pakaitalai, parduodamos daržovės ir vaisiai neprinokę, nekvapnūs. Susirgus rekomenduotina patekti tik pas pačius geriausius gydytojus, nes provincijoje dažnai dirba mažai kvalifikuoti specialistai, o vaistai siūlomi ne patys naujausi ir pažangiausi. Rytuose akivaizdžiai blogesnė kelių būklė bei kita susisiekimo infrastruktūra, o tai riboja žmonių galimybes ir skatina netolygią regioninę plėtrą ir emigraciją.

Politikai Rytuose puikiai mato tokius netolygumus ir vis dažniau kaip pagrindinį savo siekį deklaruoja panaikinti atotrūkį. Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka neseniai pareiškė, kad yra nusivylęs, jog net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo tarp Čekijos ir kaimyninės Austrijos vis dar išlieka didelių skirtumų, ir pažadėjo, kad sieks tokius skirtumus kuo greičiau panaikinti.

Vakaruose stiprėja nepasitenkinimas perskirstymu

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rytų Europa gan sėkmingai stiprėja ekonomiškai, yra finansinė parama, kurią teikia Vakarų valstybės. Vien per ketverius metus (2010–2013) iš ES Lietuva gavo 8,5 mlrd. eurų paramos, o į bendrą iždą sumokėjo mažiau nei 1,5 mlrd. eurų. Didžiausios ES biudžeto donorės yra Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas tesudaro 0,12 proc. viso ES biudžeto, o Vokietijos – apie 21 procentą.

Komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tokia jau daugiau nei 10 metų besitęsianti parama kelia Vakarų Europos gyventojų ir politikų nepasitenkinimą. Šios diskusijos ypač sustiprėjo, kai Senąjį žemyną užplūdo paramos prašantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jungtinėje Karalystėje vykstant debatams dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, oponentai nuolat kalba, kad Britanijos mokesčių mokėtojai tik šelpia Rytų Europos vyriausybes ir moka pašalpas atvykusiems jų piliečiams. 2016 m. visoje Europoje vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo per 28 tūkst. žmonių, atskleidė, kad komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tikrasis „Europos ligonis“ –Pietuose?

Nors Rytų Europos šalys vystosi ne taip sparčiai, kaip to norėtų gyventojai ir politikai, pažanga akivaizdi ir ji matyti kasmet. 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad Rytų Europos šalys labai dinamiškos, geba greitai persitvarkyti, o visuomenės imlios pokyčiams. Ekspertus labiausiai nustebino ne Rytų Europos ekonomikos nuosmukis, o sugebėjimas greitai grįžti prie augimo.

Kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai.

Visai kitokia situacija Europos pietuose. Ispanija ir Portugalija niekaip nesuvaldo didelio nedarbo, Italija nesugeba susitvarkyti su korupcija ir mokesčių slėpimu, o Graikija ir Kipras yra ant bankroto slenksčio. Svarbiausia, kad esminės pažangos šiose šalyse nematyti. Ekspertai pažymi, kad Pietų Europos šalyse socialinė apsauga per daug išpūsta, darbo rinka sustabarėjusi, profesinės sąjungos nesiorientuoja realybėje, o dėl didesnių nei Rytų Europoje verslo suvaržymų ir atlyginimų darbuotojams valstybės nesugeba pritraukti investicijų.

2014 m. duomenimis, kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai, nors visos šios Pietų šalys jau daug seniau yra ES narės ir daug ilgiau gauna paramą iš bendro iždo. Vis labiau aiškėja, kad šias šalis remti reikės jau ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos mokesčių mokėtojams ­– tai papiktino ne vieną Centrinės ir Rytų Europos sostinę.

Vengrijos miestas Tatabania, esantis už 55 km į vakarus nuo Budapešto, uždarius socialistinių laikų kasyklas ir gamyklas, XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo tapęs depresijos sinonimu, tačiau dabar čia jau sunku rasti darbuotojų vis atsidarančioms naujoms įmonėms. Šis pavyzdys labai gerai apibūdina visą Rytų Europą. Nenutrūkstama ekonomikos ir socialinių paslaugų plėtra vis labiau artina regioną prie Vakarų Europos. Nors tempas nėra toks, kokio norėtų gyventojai ir politikai, tai nepalyginama su stagnacija, su kuria susiduria Pietų Europos šalys. Jau ne tik Briuselio, bet ir Rytų Europos kreivi politikų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Pietų šalis, iš kurių nenustoja plaukti blogos žinios.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 18 d.