Išskirtinai remiamas visos visuomenės pinigais, formuojasi stambių žemvaldžių sluoksnis. Bet kas iš to visuomenei?
Turtingiausių Lietuvos, kaip, beje, ir pasaulio, žmonių dešimtukuose ar šimtukuose žemdirbių nedaug, nors maisto produktų gamintojų ir pardavėjų labai nemažai. Šį faktą pasūdžius ūkininkų nusiskundimais, kaip sunkiai jie dirba ir kaip gamta gali jų triūsą sunaikinti per akimirką, kokios menkos pieno supirkimo kainos, kaip sunku konkuruoti europinėje rinkoje gaunant triskart menkesnes tiesiogines išmokas nei kai kurių ES senbuvių šalių ūkininkai, gali pasirodyti teisinga, kad jiems teko net 35,6 proc. visos ES paramos ir 11,5 proc. Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų, nors žemės ūkyje darbuojasi tik 7,7 proc. visų dirbančiųjų. Ar šios iškreiptos proporcijos turi pakankamai argumentų?
Turtingiausias ūkininkas neabejoja kaimo verslo ateitimi
Vienintelis tarp turtingiausių lietuvių minimas ūkininkas Ramūnas Karbauskis šiandien valdo 30 tūkst. ha dirbamos žemės, jo Agrokoncerne dirba 1,3 tūkst. žmonių. Ūkininko turtas vertinamas 170 mln. Lt. Paklaustas, kaip Lietuvoje ūkininkui tapti milijonieriumi, R.Karbauskis pasakoja, kad kažin ar šiandien valdytų tokį didelį turtą, jei būtų tik dirbęs žemę: „Mūsų kojos – žemėje, jėga – kad mokame ją dirbti. Bet gerą rezultatą pasiekėme tik kartu su kitais verslais.“ Agrokoncernas – ne tik grūdų augintojas, bet ir jų pardavėjas, taip pat užsiima ir prekyba trąšomis, chemikalais.
Milijonierius agronomas neabejoja: „Žemės ūkio produkcijos gamyba – užtikrinčiausias pajamų ir pelno šaltinis, jei tik moki dirbti šį darbą. Ūkininkai gyvens vis geriau, nes maisto trūks ir jo kainos kils. O kada skundžiamasi, kad neatsipirko investicijos į žemės ūkį ar verslą sužlugdė prasti orai, dažniausiai kalčiausias būna nesugebėjimas dirbti šio darbo.“
Ūkininkas prisimena, kad anksčiau ir bankai kreivai žiūrėjo į ūkininkų norą pasiskolinti. Prieš kokį dešimtmetį buvo sakoma, kad žemės ūkis – akmuo po kaklu Lietuvos ekonomikai, o dabar, kaip parodė ir krizė, paaiškėjo, kad žemės ūkis – stabiliausia verslo sritis, ir juo stipresnį šalis turi žemės ūkį, tuo stabilesnė jos ekonomika.
Tiesa, milijonierius primena, kad jis, kaip ir daugelis stambių ūkininkų, visą savo turtą užstatęs banke. „Stambių ūkininkų skolų bankams mastelis – šimtai milijonų. Neįmanoma smarkiai plėstis tik iš uždirbamo pelno“, – aiškina R.Karbauskis.
Turtus krauna žemdirbio išsilavinimas ir patirtis
Nemaža dalis priskiriamų prie turtingiausių Lietuvos ūkininkų, kaip ir R.Karbauskis, turi žemdirbio išsilavinimą ir ilgametę patirtį šioje srityje, nors yra ir išimčių. Po R.Karbauskio tarp didžiausių ūkininkų milijonierių minimi grūdų augintojas Zigmas Aleksan, dravičius, į kurio modernų ūkį Kupiškio rajone net važiuoja mokytis praktikantai, Kėdainių krašto ūkininkas, Ūkininkų sąjungos pirmininkas, veterinaro išsilavinimą turintis Jonas Talmantas, valdantis augalininkystės ūkį, ir sąjungos vicepirmininkė, Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnienė.
Sėkmingai dirbantys ir turtingi ūkininkai Laima ir Aleksandras Stonkai: L.Stonkuvienės individualios įmonės Agroserviso balansinė vertė – 60 mln. Lt, ji dirba 5 tūkst. ha žemės, turi apie pusšimtį samdomų darbuotojų. Ūkis stebina modernumu, pavyzdžiui, pasėlių purkštukai patys atsijungia ten, kur pakankama drėgmė ar trąšų kiekis. Ūkio valdytojas A.Stonkus pasakoja, kad jų šeimos receptas, kaip tapti milijonieriumi, paprastas: daryti, ką geriausiai moki. L.Stonkuvienė – agronomė, vyro išsilavinimas – techninis, abu žemės ūkyje dirbo dar sovietiniais metais.
Patyręs ūkininkas kaip didžiulį pranašumą nurodo tai, kad jų ūkis – stambus. „Veikia masto ekonomija, o 30–50 ha ūkiai tik patys kankinasi ir alina ekonomiką, nes juos maitiname biudžeto lėšomis. Manau, smulkių ūkių skatinimas – labiau socialinių problemų kaime sprendimo forma, bet ne ekonomika ir ne verslas“, – neabejoja ūkininkas.
Patyręs ūkininkas sako negalįs nurodyti, kurią kultūrą auginti pelningiausia: vienais metais tai bus rapsai, kitais – kukurūzai, trečiais – cukriniai runkeliai, nes daug kas priklauso nuo tendencijų rinkoje, nuo orų. „Žemės ūkis visame pasaulyje – pats rizikingiausias, nes esi priklausomas nuo gamtos. Technologiškai, moksliškai gali viską atlikti preciziškai, o gamta visas įdėtas investicijas ir darbą per kelias minutes pavers nuostoliais. Draudimo įkainiai tokie, kad to niekaip nekompensuosi. Be to, trąšų, technikos tiekėjų, kitos paslaugos brangsta, ir žemdirbiui lieka trupiniai. Štai trąšos mūsų produkcijos savikainos struktūroje sudaro 50–55 proc., nors turėtų neviršyti 25–30 proc.“, – žemdirbių problemas vardija A.Stonkus, pridurdamas, kad gal todėl tarp labai turtingų žmonių ūkininkų nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Vienu sėkmingiausių galvijų augintojų Lietuvoje vadinamas Nikolajus Dubnikovas šiandien ne tik ūkininkauja, bet ir vadovauja galvininkystės srities kooperatyvui, ieškančiam rinkos lietuviškai mėsai, be to, turi ir ekologinį ūkį. Kauno rajono Padaugupės kaime ūkininkaujantis vyras neturi žemdirbio išsilavinimo. „Kaip sakė Maksimas Gorkis, esu baigęs gyvenimo universitetą – turiu per 20 metų ūkininkavimo patirtį“, – juokauja N.Dubnikovas, vienas pirmųjų Lietuvos ūkininkų, to ėmęsis dar 1989 m. savoms reikmėms įsigytame ūkelyje, pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą. Dabar jis valdo 400 ha žemės, kurios dalis – ekologinis ūkis, o jo auginami mėsiniai galvijai sertifikuoti kaip ekologiški.
Ūkininkas sako ne veltui diversifikavęs savo žemdirbystės verslą: tradicinės bei ekologinės augalininkystės ir galvininkystės derinys leidžia geriau atlaikyti klimato, kainų, įvairių ekologinių ūkių reguliavimo pokyčius. Bet ūkininkas nelinkęs pasakotis apie savo turtus. „Turtingumas – reliatyvi sąvoka. Prabanga vien gyventi iš žemės ūkio, jei tai patinka, turėti normalų namą, gerą automobilį“, – sako galvijų augintojas.
Kitas tarp sėkmingiausiai Lietuvoje dirbančių minimas ūkininkas Marijus Kaktys ūkininkauja Platelių seniūnijos Lygiųjų kaime, turi 80 melžiamų karvių bandą, 230 ha žemės. Nuo 1995 m. ūkininkaujančių Kakčių šeimos ūkyje dirba ne tik abu su žmona, beje, abu baigę veterinarijos mokslus, bet ir sūnus. Trys dukros žemdirbyste nesusidomėjo. Ar sukrovė žemdirbystė turtus? „Turtingumas sąlyginis, nes visi turime kreditų bankuose“, – sako M.Kaktys, bet neslepia, kad ūkio vertė – apie 1,5 mln. Lt. Daugiavaikei šeimai sukurti tokį turtą miestietišku verslu, ko gero, būtų kur kas sunkiau.
Milijonus ūkininkams sukrauna ir netradiciniai produktai: vienu turtingiausių ūkininkų laikomas „Baltic Champignons“ savininkas Kęstutis Juščius, kaip juokauja, praturtėjo pjaudamas grybą. Pirmą fermą grybynui įveisti Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, nusipirko būdamas antrakursis, o dabar jau valdo kelis pažangiausius Rytų Europoje grybynus, ir ne tik Lietuvoje.
ES pinigai – gerai, bet su saiku
Pasak M.Kakčio, ES parama buvo stimulas plėsti ūkį, įsigyti naujos technikos, diegti pažangesnes technologijas. Ūkininkas sako, kad, be tiesioginių išmokų, investicijoms yra gavęs iki 800 tūkst. Lt paramą.
A.Stonkų ūkis ES paramos investicijoms gavęs apie 5 mln. Lt, tačiau įgyvendintų projektų suma siekia apie 40 mln. Lt. „Žinoma, už pažangą ačiū ir ES pinigams, bet realiai jie sudaro apie 10–12 proc. investicijoms skirtos sumos, kita dalis – nuosavos arba skolintos lėšos“, – skaičiuoja A.Stonkus.
Turtingiausias Lietuvos ūkininkas R.Karbauskis ES paramos investicijoms sako gavęs 1,3 mln. Lt, neskaičiuojant, kad yra pirkęs ūkinius vienetus po bankroto, kurie buvo naudojęsi ES parama. „Neėmėme paramos, nes kai kuriais atvejais nematėme ekonominės prasmės“, – sako R.Karbauskis.
Ūkininkas piktinasi ir pakeista ES paramos skyrimo tvarka: anksčiau galiojo paramos teikimo ribojimas pagal savininką, o dabar, jei turi keletą bendrovių, kiekviena gali pasiimti po maksimalią sumą, kuri, beje, taip pat smarkiai padidinta. „Kai kieno ausys kyšo“, – piktinasi R.Karbauskis.
Parama ūkininkams – kitų piliečių sąskaita
Žemės ūkis – privilegijuotas ne tik ES, bet ir valstybės biudžeto vartotojas. Štai valstybės biudžeto asignavimai žemės ūkiui 2004–2012 m. siekia 11,5 proc., o realiai gauta ES parama – net 35,6 proc. visos paramos. Tačiau dirbančiųjų žemės ūkyje dalis tarp visų dirbančiųjų tesudaro 7,7 proc.
Išskirtinio ES dosnumo žemės ūkiui ištakos – po Antrojo pasaulinio karo susidaręs žemdirbių stygius, vis daugiau kaimo žmonių persikeliant į miestą, ir maisto trūkumo baimė. Tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva, parama žemės ūkiui iš ES biudžeto nepasiekia užsibrėžtų tikslų ir iškreipia rinką, todėl LLRI siūlo jos atsisakyti.
„Bendroji žemės ūkio politika siekia užtikrinti „sąžiningą“ gyvenimo kokybės lygį žemės ūkio bendruomenėje, tačiau niekas nežino, koks šis lygis yra ir ar jis nebūtų pasiektas nesant paramos žemės ūkiui. Ši parama iškreipia rinką ir brangiai kainuoja visiems mokesčių mokėtojams. Antra, nors vienas iš šios paramos tikslų yra užtikrinti kainų stabilumą, akivaizdu, kad šis tikslas nėra ir nebuvo pasiektas, tad ši priemonė neefektyvi“, – aiškina ekspertė. Jos manymu, nepaisant įvairių svarstymų, esminių pokyčių ir naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu vargu ar galima tikėtis, nes žemės ūkininkų lobistai labai įtakingi.
O iškreipta ES paramos dalijimo forma leido dar ir piktnaudžiauti parama, susluoksniavo Lietuvos žemės ūkį nepageidaujama linkme. Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus duomenimis, apie pusę visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – tik ES išmokomis susigundę jokios ūkinės veiklos nevykdantys žemės savininkai, kurie mainais už 1 ha nušienavimą gaudavo 400 Lt išmoką. Arba štai praėjusios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu dėl sudėtingų procedūrų ES parama praktiškai buvo pasiekiama tik stambiesiems ūkininkams. Tačiau dabartinės procedūros, nors paramos gavėjų skaičių užaugino nuo 1,6 tūkst. iki 20 tūkst., pridarė landų tam pačiam ūkininkui per skirtingus jo valdomus juridinius asmenis pasiimti paramos keliskart, vis labiau sutelkiant žemę nedidelio žemvaldžių sluoksnio rankose. Statistikos departamento žemės ūkio 2010 m. surašymo duomenimis, maždaug 2 proc. ūkininkų valdo apie 40 proc. žemės.
Žemės ūkio verslo ekspertų vertinimu, ne tik šie 2 proc. gyvena karališkai: jei turi 3 tūkst. ha žemės, per metus negauti 1 mln. Lt pelno neįmanoma. O, pavyzdžiui, verčiantis augalininkyste juk dirbama tik apie aštuonis mėnesius. Vien 2011 m. žemės ūkio srityje dirbančiojo pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. Kad ūkininkauti daugiau nei apsimoka, rodo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys: 2010 m. turtingiausias ūkininkas uždirbo 63,7 mln. Lt, o uždirbę per 75 tūkst. Lt per metus deklaravo beveik kas ketvirtas. Tačiau mokesčių jie sumokėjo kur kas mažiau nei bet kuris kitas pilietis, nes ūkininkams taikomas lengvatinis 5 proc. gyventojų pajamų ir pelno mokesčio tarifas, tik nuo 2009 m. jie pradėjo mokėti “Sodros”, sveikatos draudimo įmokas, gyventojų pajamų mokestį.
Patys ūkininkai prisipažįsta, jog jų tarp „tituluotų“ milijonierių nėra tik todėl, kad turtų vertintojai nemoka įvertinti karvių bandos ar rapsų lauko vertės.
Akivaizdu: žemės ūkis – pelningas ir perspektyvus verslas. Klausimas: kodėl tuomet ūkininkams tiek mokesčių lengvatų, neadekvačiai didelė pagal dirbančiųjų jame skaičių ES parama ir valstybės biudžeto asignavimai, juolab jei maisto produktų kainos vis tiek kyla.
Loading ...