Scanpix nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Šiandien Lietuva itin priklausoma nuo ES paramos, tačiau ekspertai sako, kad nei mūsų ūkis, nei finansų rinka nesugrius, kai šių pinigų neliks. Vis dėlto morališkai ir ekonomiškai pokyčiams, kurie nutiks po kelerių metų, turime ruoštis jau dabar.

Reikia prisiminti, kad įstojus į ES būtent pinigai iš Europos padėjo mūsų šaliai padaryti milžinišką šuolį. Jų dingimas gali sulėtinti plėtrą.

„ES parama skatina Lietuvos ūkio augimą, tačiau nėra lemiamas veiksnys, leidžiantis jam išgyventi. Net jei ES pradės byrėti ir šios paramos po 2021 m. neliks, mes nežlugsime. Nors prognozuoju, kad Briuselis taip drastiškai nepasielgs ir be papildomų lėšų mūsų nepaliks. Tiesiog parama šiek tie sumažės“, – optimistiškai į ateitį žvelgia Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas.

Ekspertas sako, kad jau dabar ši parama dalijama per išvestinius instrumentus ir jais naudotis bus galima dar gana ilgai. Žinoma, ES pinigai reikšmingi produktyvumu ir efektyvumu artėjant prie ES šalių senbuvių vidurkių.

Teks uždirbti patiems

Gyventi iš savo uždirbtų, o ne duodamų pinigų jau pratinamasi, nes atskiriems sektoriams ir verslui parama mažėja.

Ernestas Virbickas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas, pritaria kolegai ir pateikia skaičius: „Iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, yra gana ženklios. Įstojus į ES šių pinigų buvo gaunama mažiau – jų srautas sudarė apie 1 proc. BVP. Ekonominio sunkmečio laikotarpiu tokių lėšų naudojimas suintensyvėjo. 2009 m. jų srautas jau buvo 4,3 proc. BVP. O pastaraisiais metais iš ES fondų gaunama parama, skirta kapitalui formuoti, siekė apie 3 proc. BVP.“

Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta.

Tiesa, Lietuvos banko duomenimis, praėjusiais metais aptariamų lėšų naudojimas suintensyvėjo, nes 2015-ieji buvo paskutiniai metai, kai buvo galima naudoti ankstesnės ES finansinės perspektyvos lėšas. Šiemet iš ES fondų gaunama parama turėtų sumažėti, nes užtruks, kol įsibėgės projektų, finansuojamų pagal naująją ES finansinę perspektyvą, įgyvendinimas.

Vidutinių pajamų spąstai

Tai nėra bėda, galinti sugriauti mūsų ūkį, tačiau iššūkiai, kuriuos teks įveikti, bus gana dideli.

„Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas“, – šioje srityje didelio optimizmo nereiškia N.Mačiulis.

Banko ekspertas kartu brėžia ir iššūkius, su kuriais susidursime: atlyginimai ES vidurkio per penkerius metus, kurie liko iki šio finansinio laikotarpio pabaigos, nepasieks, todėl konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų su ES šalimis senbuvėmis bus vis sunkiau. „Tikėtina, kad lietuviškas darbo užmokestis ES vidurkį pa­sieks per 30–40 metų. Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta“, – aiškina N.Mačiulis.

Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.

„Swedbank“ atstovas sako, kad mes patekome į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus. Pirmus dešimt metų po įstojimo į ES augti buvo lengva, nes buvome gana atsilikę, dabar vejamės lėčiau. Nebeužtenka vien tik importuoti pažangių technologijų – reikia jas kurti ir patiems rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.

„Spartaus augimo stadija baigėsi ir dabar teks ieškoti sudėtingų vidinių augimo šaltinių. Tačiau į šiuos spąstus patekome ne tik mes, bet ir Kinija, Estija, kitos valstybės. Pietų Korėja, Singapūras jų išvengė, nes sugebėjo iš karto sukurti inovatyvią ekonomiką ir konkuruoti pasaulyje didelės pridėtinės vertės produktais“, – aiškina N.Mačiulis.

Per kiek laiko mums pavyks atrasti savo kelią, kuris leis pakilti iš sąstingio, spėlioti niekas nesiima.

Mažės investicijos

Lietuvos banko atstovas taip pat nevengia kalbėti apie galimus pavojus. Iš ES fondų gaunamos lėšos – svarbus investicijų finansavimo šaltinis. Pastaraisiais metais iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, prilygo maždaug 15 proc. visų investicijų. Apie pusę šių lėšų buvo naudojama valdžios sektoriaus, o kita pusė – privataus sektoriaus investicijoms.

„Netekus tokios paramos kapitalui formuoti bus susiduriama su gana dideliu neapibrėžtumu dėl tolesnės investicijų raidos“, – sako E.Virbickas.

Vis dėlto kapitalo kiekis Lietuvoje užtikrintai didėja, tuo prisidėdamas prie įmonių konkurencingumo. Kartu tai gerina įmonių galimybes gauti finansavimą kapitalo rinkose. Kita vertus, dalis dabar vykdomų investicijų finansuojama pačių įmonių lėšomis arba skolintomis lėšomis. Tačiau netekus ES lėšų sumenks paskatos investicijoms naudoti kitas lėšas.

Reikia skatinti BVP augimą

N.Mačiulis sako, kad mūsų tikslas – BVP augimą padidinti nuo 2–3 proc., koks yra šiandien, iki 4 proc. per metus. Tačiau pasiekti tokį šuolį bus sudėtinga, nes prastėja demografinė padėtis, visuomenė sensta. Be naujų impulsų išjudinti ekonomiką sunku.

„Viena iš sričių, galinčių paskatinti augimą, – finansų rinka. Kol kas gyventojų ir įmonių vartojimas bei investicijos didėjo praktiškai be skolinto kapitalo. Estai, palyginti su mumis, skolinasi beveik trigubai daugiau“, – aiškina N.Mačiulis ir priduria, kad jei pavyktų tinkamai įdarbinti skolintas lėšas, atsirastų pakankamai daug resursų.

Tuo labiau kad mūsų ekonomika šiandien gana gerai subalansuota – įmonių balansai geresni nei ES šalyse senbuvėse, skolų lygis žemas. Tai, kad mes sugebame atsispirti įvairioms krizėms, parodė Rusijos embargas, kuris didesnės žalos mūsų ekonomikai nepadarė.

„Didžiausias mums gresiantis pavojus visiems puikiai žinomas, tačiau jo niekas nesiima spręsti – tai visuomenės senėjimas, kuris visa jėga smogs ateinantį dešimtmetį. Dabar gyventojų mažėja ne dėl emigracijos, o dėl mažo gimstamumo po nepriklausomybės paskelbimo. Net sustabdžius emigraciją Lietuva kasmet praras po 2 proc. darbingo amžiaus gyventojų“, – tvirtina N.Mačiulis.

Pasak jo, per kitą krizę paaiškės, kad esant tokiai visuomenės struktūrai subalansuoti valstybės biudžeto tiesiog neįmanoma. Teks iš esmės keisti socialinį, o galbūt ir pačios valstybės modelį. „Politikai nesiima šios bėdos, nes sprendimai nepopuliarūs, o jų efektas bus tik po keliolikos metų“, – apie tai, kad vargu ar verta tikėtis ryžtingų žingsnių, dėsto N.Mačiulis.

Žmonės keičia rinką

Kitas dalykas, keičiantis mūsų vidaus finansų rinką, – tai naujos tendencijos, dėl kurių tradiciniai bankai praranda dalį rinkos. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad dalį vartojimo ir greitųjų kreditų, kurių apimtis vertinama iki 600 mln. eurų per metus, perims vadinamosios tarpusavio skolinimo platformos. Jų paslaugomis naudosis ne tik fiziniai asmenys, bet ir smulkusis bei pradedantis verslas. Tačiau patys bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad šis judėjimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.

„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels – bankai visada paskolins pigiau“, – prognozuoja Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje nemato naujo verslo modelio, o tik pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.

Toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo santykinai didelė. Tačiau S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti kredito, o šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas. S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ši rinka auga.

Shutterstock

Arūnas BRAZAUSKAS

Europos Sąjungos finansiniai santykiai su Lietuva planuojami septynerių metų laikotarpiams, kurių pirmasis pasibaigė ir įsibėgėja antrasis. Žodis „septynmetis“ nevartojamas, tačiau oficialūs pasigyrimai dėl šalies pasiekimų primena raportus apie sovietinius penkmečius.

Pagal pirmojo šešmečio rezultatus Lietuva yra sidabro medalininkė – taigi beveik pirmūnė. Per 2007–2013 m. laikotarpį Lietuva panaudojo 95 proc. jai skirtų lėšų. Šis rodiklis stato Lietuvą į vieną gretą su dar keliomis valstybėmis, tarp jų Latvija ir Estija, tačiau ar dėl abėcėlės tvarkos, ar dėl kukliai nutylėto trečiojo skaitmens po kablelio Lietuva oficialiose diagramose piešiama arčiausiai „aukso medalio“ laimėtojos Graikijos. Ši panaudojo 98,1 proc. tam laikotarpiui skirtų lėšų (ES vidurkis – 88,9 proc.).

Antrasis šešmetis irgi nestovi vietoje. Jau dabar 2014–2020 m. ES lėšomis įgyvendinamų projektų bendra vertė siekia daugiau nei 925 mln. Eur (iš viso Lietuvai tam laikotarpiui skirta 6,709 mlrd. Eur). Daugiausia projektų vykdoma aplinkosaugos, socialinės apsaugos, susisiekimo, verslo bei energetinio efektyvumo srityse. Už atliktas investicijas projektų vykdytojams jau išmokėta apie 370 mln. Eur. (žr. lentelę „ES fondų panaudojimo statistika“).

Oficialios žinios netrukdo gyventi – neįkyri, neužgožia pramoginės žiniasklaidos. Todėl paskui ES šešmečius – kitaip nei paskui sovietinės okupacijos laikų penkmečius – nesidriekia patyčių bei anekdotų šleifas. Juolab kad daugybėje  Lietuvos miestų, miestelių ir mažesnių gyvenviečių galima atrasti akį traukiančių objektų, į kuriuos įdėta ES eurų. Tai gatvės, šaligatviai, kultūros centrai, bibliotekos.

Projektai kaip vienkartinės nosinės

Bet jau per pirmąjį šešmetį verslo bendruomenėje, politinėse sferose, žiniasklaidoje atsirado kritiškų ES paramos vertinamų, kurie sunkiai nuginčijami, nes yra beveik akivaizdūs. Valstybė nuo tų įžvalgų nėra atsiribojusi – problemos nuolat svarstomos įvairiais lygmenimis. Kalbant velionio Prezidento Algirdo Brazausko kanceliarine kalba, klausimai yra nuolatos „išžiūrimi“. Kaip ir reikia tikėtis, tai nereiškia, kad jie sprendžiami.

Šalyje, kuri per 16 metų (2004–2020 m.) bus gavusi iš ES 14,613 mlrd. Eur, tokia pagalba kelia šiltus jausmus, nors neatgraso nuo euroskepticizmo ir siūlymų pažeisti, arba pakeisti, Lietuvos stojimo į ES sutartį (pvz., raginimai neuždaryti Ignalinos AE, neparduoti žemės užsieniečiams).

Tarp valstybės tarnautojų ir politikų, kai jie kalba ne minioms, esama blaivaus požiūrio į ES paramos pliusus ir minusus. Tas pat būdinga specializuotoms verslininkų, ekspertų bendrijoms.

Viešųjų ryšių specialistas Leonas Kon­d­rašovas prieš pusmetį žiniasklaidoje svarstė, kad pirmaujanti pagal paramos panaudojimą Lietuva po 20 metų gali turėti mažiau naudos iš ES paramos nei kitos gavėjos.

Pasak jo, dėl specifinių techninių reikalavimų paramai gauti per pirmąjį šešmetį į ją retai galėjo pretenduoti jau vykdomi projektai. Todėl paraiškas reikėjo teikti iš esmės naujiems arba užmaskuotiems kaip naujiems projektams.

L.Kondrašovas priminė, kad Lietuvoje apskritai tik apie 15 proc. įmonių išgyvena daugiau nei ketverius metus nuo įsteigimo – vadinasi, maždaug tokia yra ir ES finansuojamų projektų tęstinumo tikimybė. Turėta omeny ūkinė veikla, o ne vien infrastruktūros projektai, pavyzdžiui, už ES pinigus paklotas grindinys, kuris gali tverti ne vieną dešimtmetį.

Be svarstymų nebus ateities

Pirmajam šešmečiui artėjant į pabaigą ir veriantis antrojo šešmečio perspektyvai, Ūkio ministerija 2012 m. surengė kelias diskusijas apie ES finansinę paramą 2012–2020 m. laikotarpiu (jų medžiagą galima rasti tinklalapyje esparama.lt).

Antai tų metų balandį vyko svarstymai apie paramą inovacijų plėtrai. Lyginant tada formuluotus klausimus su tuo, kokios problemos pabrėžiamos dabar, galima susidaryti vaizdą, kokios kliūtys buvo realiai įveiktos per ketverius metus, o kokios tiktai „išžiūrėtos“ – į jas žiūrima vėl ir vėl.

Ir tada, ir dabar ES iš esmės sutariama, kad inovacijos yra kertinis veiksnys, skatinantis ekonominį šalies augimą. Siūlyta, kad kiekviena ministerija identifikuotų, kokie tyrimai padėtų spręsti visuomenės problemas jų kuruojamose srityse.

2012 m. kritikuotas Lietuvoje vyraujantis siauras supratimas, kad reikalingos radikalios inovacijos, kurios, kita vertus, finansiniu požiūriu rizikingos. Nuogąstauta, kad daug projektų atmetama, nes jie nepakankamai inovatyvūs. Siūlyta nuleisti kartelę: orientuotis ir į esamų produktų tobulinimą, veikiančių produktų linijų plėtrą, kurti naujas esamų produktų linijas. Rekomenduota daugiau orientuotis į inovacijų sklaidą tradiciniuose sektoriuose. Siūlyta ne išradinėti technologijas, o pritaikyti jau esamas.

Tada apgailestauta dėl menkos mokslo bendruomenės motyvacijos, prasto gebėjimo bendradarbiauti su verslu. Pabrėžta, kad valstybės skiriamo biudžetinio finansavimo tvarka nemotyvuoja vykdyti bendrų projektų su verslu. Tyrimų institutų ir biudžetinių įstaigų uždirbtos lėšos grįžta į valstybės biudžetą, ir šios organizacijos negali jais laisvai disponuoti. Siūlyta pakeisti mokslininkų karjeros vertinimo sistemą, įtraukiant taikomuosius tyrimus, tarptautiškumo rodiklius. Braižytos taikomųjų tyrimų programinio finansavimo schemos: finansavimas galėtų susidėti iš valstybės lėšų, ES struktūrinių fondų ir privačių įmonių lėšų.

Tokių taikomųjų tyrimų užsakovai būtų įmonės. Pagal mokslinių tyrimų interesus turėtų būti suformuoti temų komitetai. Svarstyta, kaip motyvuoti mokslininkus. Pavyzdžiui, temas finansuoti ne trumpiau nei doktorantūros trukmė. Tokį finansavimą gavęs mokslininkas turėtų būti atlaisvintas nuo pagrindinių mokslinių tyrimų. Jam turėtų tekti ne daugiau negu vienas kursas per semestrą ir vadovauti jis turėtų vos keletui studentų.

Kiek problemų per ketverius metus buvo išspręsta, o kiek tiktai „išžiūrėta“? Jungčiai su 2016-aisiais, kartu ir „lakmuso popierėliais“ galima imti šias temas:

1) 2012 m. primygtinai siūlyta gerinti inovacijų proceso koordinavimą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir Ūkio ministerijos;

2) Tada konstatuota, kad reikėtų keisti prioritetus: 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu daugiau dėmesio skirti „minkštosioms“ priemonėms: išmaniam infrastruktūros panaudojimui ir talentų pritraukimui, nes į pačią infra­struktūrą daug investuota per ankstesnį šešmetį;

3) Išsakytas ir beveik „protokolinis“ tapęs reikalavimas: Lietuvos mokslininkas turėtų uždirbti ne mažiau nei Estijos mokslininkas.

Kaip nusidažė lakmusas?

Ką rodė lakmuso popierėliai, buvo galima stebėti šįmet vasario 23 d. Ūkio ministerijos surengtoje diskusijoje apie talentų pritraukimą į Lietuvą. Šis dalykas susijęs su ES investicijomis bent jau tuo, kad į mūsų šalį viliojami mokslininkai bei vadybininkai turėtų prisidėti prie inovacijų, su kuriomis ir ES, ir jos narė Lietuva sieja augimo bei gerovės viltis.

Be ūkio ministro Evaldo Gusto, viceminis­tro Mariaus Skarupsko, diskusijoje dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, aukštųjų technologijų įmonių vadovai, atstovai iš nevyriausybinių organizacijų, valstybinių agentūrų – geras tuzinas ekspertų.

„Kur Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės?!“  – sušuko vienos aukštosios mokyklos rektorius. Vieša paslaptis: Švietimo ir mokslo ministerija vis dar nesusikalba su Ūkio ministerija. Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas nurodė tai esant viena didžiausių kliūčių naudingai panaudoti šio šešmečio lėšas.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA prezidentas Gintautas Kvietkauskas, kuris minėtoje diskusijoje nedalyvavo, kita proga aiškino „Veidui“: „Verslas ir mokslas. Mokslui yra viena ministerija, kurią valdo viena partija. Verslui atstovauja Ūkio ministerija. Ten kita partija. Ir tos ministerijos riejasi tarp savęs kaip katė su šunimi, užuot susėdusios ir konsolidavusios jėgas vardan tos Lietuvos.“

LINPRA vienija įmones, kuriose dirba apie 31 tūkst. darbuotojų, įmonių pardavimas kasmet viršija 3 mlrd. Eur, 70 proc. produkcijos eksportuojama. Asociacijos vadovas įvertino Ūkio ministerijos veiklą: žinyba, pasak jo, deda pastangas, kad projektai pajudėtų. G.Kvietkauskas pabrėžė, kad 2014–2020 m. Lietuva turi labai gerų galimybių – įmonės, bendradarbiaudamos su mokslininkais, galėtų sukurti naujų produktų. „Pereitume į visai kitą pakopą, kurioje sukuriama daugiau pridėtinės vertės“, – sakė G.Kvietkauskas ir pridūrė nuogąstaujantis, kad dėl politikų nesutarimo Lietuva tokiu šansu gali nepasinaudoti.

Konstatavę, kad per ketverius metus dvi ministerijos nesuvienijo pastangų, pereikime prie kitų lakmuso popierėlių.

Talentingų Lietuvos išeivių ir užsieniečių viliojimas į Lietuvą – daugiamatis vektorius, į kurio koordinates įeina ir šalies pasiekiamumas tiesioginiais oro reisais, ir galimybė čia legaliai apsigyventi (Lietuvos migracijos įstatymai vieni griežčiausių ES).

Vasario 23-iosios diskusijos dalyviai keliskart minėjo higieną, turėdami omeny ne Vilniaus orą, kuris, pasirodo, švariausias tarp Vidurio ir Rytų Europos sostinių, o elementarias ekonomines, socialines ir veiklos sąlygas, būtinas inovacijų kūrėjams.

„Higienos“ lygio rodiklis – aukštųjų technologijų bendrovės atstovo replika apie „idiotiškus kartelius“, kurie sudaromi skirstant mokslinius grantus. Pasak kalbėjusiojo, grantai paskiriami iš anksto žinant, kas laimės, o kas ne. Jis pateikė pavyzdį: Lietuvoje nieko negavęs projektas buvo pateiktas konkursui svečioje šalyje ir laimėjo 6 vietą tarp 1300 dalyvių.

Tokiomis aplinkybėmis tenka veikti mokslininkams, kurie nebūtinai kenčia nuo mažų atlyginimų, nes dirba privačiame sektoriuje. Tačiau tokių mažuma. Diskusijoje buvo pateiktas pavyzdys apie labai talentingą mokslininką, kuriam aukštosios mokyklos vadovybė sudurstė atlyginimą iš trijų šaltinių, ir vis tiek tai buvo pustrečio karto mažiau nei analogiškas atlygis privačioje bendrovėje.

Lenkiame estus be džiaugsmo

Ūkio ministras E.Gustas pasidžiaugė, kad įvairiuose tarptautiniuose reitinguose Lietuva slenkasi į viršų. Jis pakomentavo Šveicarijos tarptautinio vadybos instituto (IMD) sudaromą Pasaulinį talentų indeksą. Lietuva IMD 2015 m. indekse pajudėjo 5 laipteliais aukštyn, palyginti su 2014 m., ir užėmė 24 vietą tarp 61 valstybės. Tačiau, pavyzdžiui, pagal protų nutekėjimą Lietuva buvo arti apačios – 53-ia, pagal gyventojų pajamų mokesčio efektyvumą (skatinamąjį poveikį) – 45-a.

Jei ministras būtų palyginęs Lietuvą su Estija, veikiausiai būtų sukėlęs prieštaringą reakciją: mat geresni Lietuvos rodikliai tarsi mažina priežasčių kartoti „protokolinius“ raginimus, kad reikia vytis estus. Išties IMD 2015 m. indekse Estija smuktelėjo žemyn per tris pozicijas – užėmė 33 vietą. Protų nutekėjimo atžvilgiu 55-a Estija buvo dviem pozicijomis žemiau už Lietuvą.

Kiti palyginimai. Darbuotojų motyvacija: Lietuva 29-a, Estija 35-a. Gyvenimo lygis (prekių ir paslaugų krepšelis): Lietuva 29-a. Estija 35-a. Užtat Estijoje labiau motyvuojantis gyventojų pajamų mokestis – pagal šį rodiklį Estija 23-ia.

Nepaisant džiaugsmų, kuriuos bet kuriam kryžiažodžių sprendėjui kelia indeksų palyginimai, lakmuso popierėliu pasirinktas mokslininkų atlyginimas dažosi Estijos spalvomis. Priežastis paprasta: nors Lietuva ir lenkia Estiją pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, estų vidutiniai atlyginimai kažkodėl vis dar maždaug trečdaliu didesni nei Lietuvoje.

Atlyginimai kiltų, jei ta pati suma būtų dalijama tarp mažiau žmonių. Vienas iš kalbėjusiųjų paklausė: „Kaip valstybės tarnautojai, kurie siūlo trečdaliu sumažinti mokytojų ar mokslininkų skaičių, reaguotų į pasiūlymą atleisti trečdalį valdininkų?“ Toks klausimas laikytinas ne vien užslėptu grasinimu, bet ir optimalaus sprendimo paieška. Šiuo požiūriu estai eina optimizacijos keliu: Estijoje ketinama palikti tris aukštąsias mokyklas, o Lietuvoje nežinoma, ką daryti su 47 universitetais ir kolegijomis.

Kaip gyvensime daužomi inovacijų?

Stojimo į ES išvakarėse 2004-aisiais vienas Lietuvos pilietis, kurio tapatybė „Veidui“ žinoma, netyčia pateko į Baltarusijos teritoriją. Pateko be vizos ir išbuvo ten kelias dienas. Ne miške pasiklydo, o taupymo sumetimais apsigyveno Baltarusijai priklausančioje sanatorijoje Druskininkuose.

Ten jis galėjo žiūrėti tiktai Baltarusijos TV. Kaimyninės šalies žiniasklaida piešė siaubingus Lietuvos ateities vaizdus šiai įstojus ES. Išėjęs iš sanatorijos, tas pilietis referendume balsavo už stojimą į ES, tačiau prisipažino, kad baltarusiškos laidos buvo beveik įtikinusios balsuoti prieš.

Netrukus po referendumo vienoje iš viešų diskusijų žinomas politikas, vėliau tapęs premjeru, daug ir įtaigiai kalbėjo apie šviesų Lietuvos rytojų, kai ši tapsianti aukštųjų technologijų valstybe. Universiteto profesorius sociologas jo paklausė: „Dėl technologijų viskas aišku, tačiau kaip mes gyvensime?“

Mokslo ir technikos inovacijų srityje, atrodo, verda gyvenimas, tačiau kai kurios „išžiūrimos“ problemos primena upelio akmenis: srautas teka – akmenys styro. Didesnės dalies Lietuvos piliečių gyvenimas neturi nieko bendro su neramiu technologijų pasauliu, nors kartais iš ten pasipila smūgiai, verčiantys keisti gyvenimo būdą.

2012 m. pavasarį Ūkio ministerijoje diskutuota ir apie būtinybę naujuoju programavimo laikotarpiu skatinti socialines inovacijas. Konstatuota, kad net ekonominio pakilimo laikotarpiu žemiau skurdo rizikos ribos gyvena arti 20 proc. piliečių. Pripažinta, kad pati valstybė skatina skurdo mentaliteto formavimąsi: nekuriamos priemonės, skatinančios keisti pašalpų gavėjų statusą.

Padaryta išvada, kad vien ekonominių priemonių nepakanka, siekiant išspręsti skurdo problemą. Būtina vertybių kaita – pagarbos darbui, tolerancijos formavimas, permainos verslo kultūroje. Tai panašu į siūlymą rengti atitinkamas programas, pavyzdžiui, organizuojant mokymus.

Tam reikalingos lėšos ir žmogiškieji ištekliai. Kai nuo galimų švietimo priemonių diskusijoje vėl grįžta prie ekonominių priemonių, svarstymai atskleidė galimybių skurdą. Sugalvota, kad būtų galima paremti energijos tinklus, kurie savo ruožtu sumažintų tarifus ir taip palengvintų ekonominę naštą skurstantiems. Vardytos ir tokios iniciatyvos: paramos teikimas maistu, pagyvenusių žmonių įtraukimas į vaikų priežiūrą – taip sprendžiant darželių trūkumo problemą

Iš tų diskusijų kyšo esminiai lietuviško skurdo bruožai: brangus būsto išlaikymas (elektra, šiluma), išteklių vaikams prižiūrėti stygius, neprivalgymas.

Konstatuota, kad vyresnio amžiaus žmonių procentinė dalis didėja, tačiau gyventojų pasiskirstymas pagal amžių regionuose labai netolygus. Statistika ir apklausos rodo, kad suėjus senatvinės pensijos amžiui darbinę veiklą tęsia tik 5,4 proc., o ją norėtų tęsti net 34 proc. gyventojų.

Diskusijose taktiškai apeitas klausimas, ar tiems norintiesiems bus sukurta naujų darbo vietų. Užtat nemažai žodžių skirta švietimo pastangoms griaunant neigiamas nuostatas vyresnių darbuotojų atžvilgiu.

Tuos svarstymus įdomu palyginti su šiuolaikinėmis darbo rinkos tendencijomis, kurias lemia būtent technologinės inovacijos.

Vasarį naujienų agentūra „Bloomberg“ pristatė darbo rinkos tendencijų tyrimą. Tirta 15 išvystytų valstybių (tarp jų ir Kinija). Prognozuojama, kad dėl robotizacijos minėtose valstybėse išnyks 7 mln. darbo vietų ir atsiras 2 mln. naujų. Visuminis darbo vietų sumažėjimas – 5 milijonai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tyrimas apėmė šalis, kuriose iš viso dirba 1,9 mlrd. dirbančiųjų, praradimai gali atrodyti tarsi lašas jūroje.

Senėjant gyventojams, o jaunajai kartai netampant sveikesnei, darosi paklausesnės profesijos, susijusios su kitų žmonių poreikių tenkinimu. JAV profesijų sąraše, kurios greičiausiai auga darbuotojų skaičiumi ir atlyginimais (28 pozicijos), – pedagogai, mažų vaikų auklės, sporto treneriai, masažuotojai. Šios kategorijos skaičiumi lenkia kompiuterininkus ir kitus techno­sferos darbuotojus.

Padėk sau vogdamas?

Lietuvoje įvairios ministerijos skiriasi pagal svorį skirstant ES paramos lėšas. Koaliciniai susitarimai dėl ministrų portfelių iš esmės reiškia neviešas sutartis dėl finansinių srautų. Europinių fondų skirstymą gaubia paskalos ir faktai apie korupciją. Nežinia, ar labai guodžia suvokimas, kad ES kamuoja tokios pat korupcinės bėdos kaip ir Lietuvą.

Pasauliniu mastu ES yra „geroji dosnioji tetulė“. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel priskiriamas pasakymas: „Europoje gyvena 7 proc. pasaulio gyventojų, ten pagaminama 25 proc. pasaulinio BVP  ir išmokama 50 proc. viso pasaulio socialinių išmokų.“ Pasaulio banko duomenimis, 36 labiausiai išvystytos Europos valstybės iš 51-os (šis sąrašas apima Monaką ir Vatikaną) kasmet išleidžia apie 58 proc. viso pasaulio socialinių išmokų.

Kyla klausimas, ar geroji tetulė nėra žiopla. Atsakymas siauresniu mastu yra žinomas. 2012 m. ES išleido maždaug 5 proc. savo biudžeto (tai sudarė apie 7,6 mlrd. Eur) projektams, kurie iš anksto buvo sumanyti kaip mulkinimas, apgavystės, piktnaudžiavimas. 5 proc. – turtingose ES valstybėse daugmaž tiek biudžeto išlaidų tenka ginklavimuisi, pvz., 2013 m. apie 6,3 proc. Jungtinėje Karalystėje (JK), 5,4 proc. Prancūzijoje, 4,5 proc. Italijoje, 3,3 proc. Vokietijoje.

Kitaip tariant, ES leido pavogti tokią savo biudžeto dalį, kokia pavienėse valstybėse išleidžiama gynybai. Palyginimui, 2011 m. „Reuters“ citavo Rusijos karinio prokuroro pareiškimą: būtent karinio biudžeto Rusijoje išvagiama iki penktadalio. Tais laikais – iki ryškaus karinių išlaidų padidėjimo, Krymo aneksijos, po to įvestų ekonominių sankcijų ir rublio nuvertėjimo – pavogtoji dalis siekė apie 10 mlrd. JAV dolerių.

2004-aisiais, kai Lietuva įstojo į ES, mūsų šalies žiniasklaida pranešė apie ES kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) ataskaitą, kurioje nušviestas ne vienas sukčiavimo atvejis (taigi ne vien Baltarusijos TV piešė tamsiąsias ES puses).

Pavyzdžiui, Italijos ne pelno organizacija, kuri gavo 11 mln. Eur paramą iš ES ir dar 17 mln. Eur iš Italijos, kad galėtų finansuoti 28 projektus besivystančiose šalyse, donorams išsiuntė padirbtas arba išpūstas sąskaitas, ir tik dalis pinigų buvo skirta projektams.

Kitas atvejis – vandens projektai Lesote, kai už sandorių paskirstymą atsakingi vietos valdininkai surinko daugiau nei 3 mln. Eur kyšių ir padėjo į Šveicarijos bankus. Tarptautiniai donorai, tarp kurių buvo Pasaulio bankas ir ES, projektui skyrė 183 mln. Eur paramos ir paskolų.

OLAF nurodė ir vandens tiekimo projekto Paragvajuje atvejį, kai 90 proc. ES pinigų atsidūrė banko sąskaitoje, priklausančioje nieko bendro su projektu neturinčiam fondui.

2012 m. vaizdelis buvo nekoks kaip ir prieš 8 metus. 2012 m. JK Lordų Rūmai užginčijo Europos Komisijos (EK) išvadas, kad iššvaistyta apie 404 mln. Eur iš ES biudžeto. Pasak lordų, išties pavogta beveik 12 kartų daugiau.

Britai rėmėsi ir Europos auditorių rūmų (European Court Auditors – ECA) išvadomis, iš kurių aiškėja, kad iššvaistyta apie 4,8 proc. (7,2 mlrd. Eur) iš maždaug 148 mlrd. Eur, – tiek sudaro Bendrijos biudžetas. Atsižvelgiant į JK indėlį galima sakyti, kad vėjais buvo paleista 1,053 mlrd. Eur JK mokesčių mokėtojų pinigų.

Akivaizdu, kad ES negebėjimas užkirsti kelią piktnaudžiavimui – viena iš britų euro­skepticizmo priežasčių. Pasauliniu mastu britai neproporcingai dosnūs kaip visa ES: JK, kurioje gyvena 1 proc. žmonijos, sukuriama 4 proc. pasaulinio BVP, išmokama 7 proc. pasaulinių socialinių išmokų.

Britus ypač piktina tai, kad lėšos švaistomos tuo metu, kai ES deklaruoja visuotinio taupymo politiką.

Kai kuriuos švaistymo atvejus atvejus atskirai tyrė Europos Parlamentas. Pavyzdžiui, apie 530 mln. Eur buvo išleista atstatant Italijos L’Akvilos miestą Abrucų regione po 2009 m. žemės drebėjimo. Paaiškėjo, kad dalis pinigų, skirtų benamių įkurdinimui naujuose būstuose, atiteko kompanijoms, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su mafija.

Neliečiant sukčiavimo Lietuvoje atvejų, kurie turėtų gulti į atskirą leidinį, reikia pasakyti, kad 2014 m. Lietuva, kurioje, EK duomenimis, buvo tiriami trys sukčiavimo atvejai, stovėjo vienoje gretoje su Vokietija ir Prancūzija pagal tyrimų skaičių.

Siekiant skaidrumo nuo 2014 m. gruodžio EK tinklalapyje integritywatch.eu iš anksto nurodomi atsakingų pareigūnų susitikimų su lobistais vietos ir laikai.

Lietuvoje, kur lobizmo kultūra guli leisgyvė vystykluose, smalsesni piliečiai gali palavinti klausą Vilniaus kavinėse aplink Seimą – daugelį reikalų politikai ir suinteresuoti asmenys aptaria gana garsiai.

Šį pavasarį Europos Komisija pritarė Lietuvos sumaniosios specializacijos strategijai. Lietuva – viena pirmųjų Europos Sąjungos (ES) ir pirmoji iš Baltijos šalių, ją parengusių ir galinčių startuoti investuojant ES struktūrinių fondų lėšas.

Vaidas GRUDIS

2014–2020 m. ES fondų investicijos į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą bei inovacijas (MTEPI) bus vykdomos pagal Sumaniosios specializacijos strategiją. Ši strategija paremta ne konkurencija, o bendradarbiavimu, siekiant į projektų įgyvendinimą į traukti kuo daugiau verslo ir mokslo subjektų: kokybinio šuolio bus siekiama ne didinant konkurenciją, bet vienijant jėgas.

Planuojama, kad 2020 m. įgyvendinus Sumaniosios specializacijos strategiją Lietuvos investicijos į MTEPI sritis padidės iki 1,9 proc. BVP. Inovaciniais sprendimais paremtų didelės pridėtinės vertės produktų gamyba Lietuvos ūkyje užims gerokai svarbesnę vietą nei dabar, gausime iš to didesnes pajamas.

Kaip sakė Ūkio ministerijos Verslo ir mokslo bendradarbiavimo skyriaus vedėja Laima Kaušpadienė, pasitelkus įvairių sričių ekspertus, verslo, mokslo atstovus, išskirtos šešios MTEPI raidos kryptys. Tai energetika ir tvari aplinka, sveikatos technologijos ir biotechnologijos, agroinovacijos ir maisto technologijos, nauji gamybos procesai, medžiagos ir technologijos, transportas, logistika bei informacinės ir ryšių technologijos, įtrauki ir kūrybinga visuomenė.

Pasirinktos sritys, pasak L.Kaušpadienės, turi potencialo transformuoti visą šalies ūkį, sustiprinti jo tarptautinį konkurencingumą ir prisidėti prie ES ekonomikos augimo bei konkurencingumo didinimo.

„Kiekviena iš išskirtų prioritetinių krypčių turi tikslus. Pavyzdžiui, energetikos srityje siekiama taupiai ir efektyviai vartoti energiją, modernizuoti energijos perdavimo tinklus, mažinti neigiamą energetikos poveikį aplinkai. Na, o sveikatos srityje – didinti sveiko gyvenimo trukmę, ankstinti ligų diagnostiką“, – paaiškino Ūkio ministerijos atstovė.

Agroinovacijų srityje tikslas yra tiekti į rinką saugius, kokybiškus, didelės pridėtinės vertės produktus, racionaliai naudoti žaliavas ir šalutinius perdirbimo produktus. O štai naujų medžiagų srityje svarbu didinti verslo produktyvumą ir verslo procesų efektyvumą, mažinti sąnaudas.

Pasak L.Kaušpadienės, transporto srityje pagrindiniu tikslu laikoma būtinybė spręsti kelių apkrovos ir transporto spūsčių didėjimo problemas, mažinti aplinkos taršą, silpninti šiltnamio efektą, o įtraukios ir kūrybingos visuomenės srityje – ugdyti talentus ir kūrybinį potencialą, skatinti netechnologines inovacijas ir t.t. „Tai, kokios kryptys sumaniosios specializacijos srityje Lietuvai yra svarbiausios, lėmė išsami analizė“, – sakė pašnekovė.

Tarkim, kalbant apie sveikatos technologijas ir biotechnologijas prognozuojama, kad 2050 m. Europos gyventojų, kuriems daugiau nei 65 metai, padaugės 70 proc. Visuomenė sparčiai sensta, vis daugiau reikia sveikatos priežiūros paslaugų, šalies viduje vyksta spartūs demografiniai pokyčiai, taigi sveikatos apsaugos sistemai būtinos inovacijos.

Be efektyvesnių gydymo metodų paieškos ir ligų prevencijos, akcentuojamas didžiulis naujųjų technologijų ir inovacijų sveikatos srityje poreikis. Biotechnologijų sektoriuje Lietuva jau sugebėjo sukurti didelį verslą ir pritraukti šalies mastu reikšmingų tarptautinių investicijų. Šis sektorius pernai augo daugiau kaip 20 proc.

Pradėjus Sumaniosios specializacijos strategijos įgyvendinimą bus vykdoma nuolatinė ekspertinė proceso stebėsena, siekiant sekti pažangą ir vertinti, ar realus įgyvendinimas atitinka numatytus rezultatus, o 2018 m. bus atliktas išsamus tarpinis strategijos įgyvendinimo vertinimas ir, esant poreikiui, atliktos reikiamos korekcijos.

Didžiausias dėmesys – smulkiajam ir vidutiniam verslui

Dalį 2014–1020 m. ES investicijų administruojanti Ūkio ministerija atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių naujovių – gerokai didesnis dėmesys smulkiajam ir vidutiniam verslui (SVV). Stambaus verslo atstovai galės pretenduoti į investicijas tik pagal kelis prioritetus.

Liudas DAMANSKIS

Kaip sakė Ūkio ministerijos ES paramos koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė, parama verslui 2014–2020 m. laikotarpiu pasižymi tuo, kad, kitaip nei 2007–2013 m. laikotarpiu, kai galėjo būti remiamas visas verslas, dabar bus remiamas tik smulkusis ir vidutinis verslas, didelės įmonės 3 prioriteto lėšomis negalės būti finansuojamos.

„Tačiau finansavimą didelės įmonės galės gauti pagal 1, 4, ir 9 prioritetus“, – paaiškino R.Armonienė. Tai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra ir inovacijos (toliau – MTEPI, 1 prioritetas), pramonės įmonių energetinio efektyvumo didinimas (4 prioritetas) bei žmogiškųjų išteklių konkurencingumo skatinimas (9 prioritetas).

Kaip sakė R.Armonienė, MTEPI yra prioritetas, kuriam skiriama didelė visų investicijų dalis. Priemonėse pagal šį prioritetą nuspręsta leisti dalyvauti ir didelėms įmonėms, nes dažnai tai itin brangiai kainuojančios investicijos, kurioms smulkusis ir vidutinis verslas tiesiog nepajėgus. Tačiau valstybei itin didelę pridėtinę vertę turinčios MTEPI priemonėmis sukurtos prekės ir paslaugos yra itin naudingos.

Kalbant apie investicijas į energetiką reikia pabrėžti, kad naujuoju laikotarpiu Ūkio ministerijos kompetencijai lieka tik priemonės, skirtos pramonės energetiniam efektyvumui didinti. Anksčiau tokia parama buvo labiau orientuota į viešosios paskirties objektus. O naujuoju 2014–2020 m. laikotarpiu investicijos bus nukreiptos trimis pagrindinėmis kryptimis: atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas, pramonės įmonių energetinis efektyvumas, energetinio audito atlikimas. Pagal šį prioritetą paramą galės gauti tiek mažos ir vidutinės, tiek didelės įmonės (išskyrus paramą energetiniam auditui atlikti), kurios naudos energijos išteklius savo vidiniams poreikiams tenkinti netiekiant į šalies energetinius tinklus.

Žmogiškųjų išteklių konkurencingumo didinimas, prioritetas, pagal kurį taip pat galės būti finansuojami stambaus verslo atstovai, – visiškai nauja Ūkio ministerijos kuruojama kryptis.

Investicijos į dirbančiųjų žmogiškuosius išteklius bus nukreiptos pagrindinėmis keturiomis kryptimis: čekio principu teikiant paramą įmonių darbuotojų mokymams, apmokant pritrauktų į Lietuvą užsienio investuotojų darbuotojus, remiant mokymus, vykstančius neformalios pameistrystės būdu, sukuriant žmogiškųjų išteklių stebėsenos prognozavimo ir plėtros mechanizmą.

Nors stambiajam verslui dar palikta priemonių, pagal kurias jo atstovai gali tikėtis ES investicijų, vis dėlto bendra pozicija yra daugiau dėmesio skirti SVV įmonėms, kurios yra kiekvienos šiuolaikinės valstybės ekonomikos variklis. Taip pat laikomasi nuostatos, kad didžiosios įmonės turi būti jau pakankamai sustiprėjusios ir investuoti arba pritraukti investicijų gali savarankiškai.

Ūkio ministerija: penki prioritetai, penki iššūkiai

2014–2020 m. ES investicijų laikotarpiu Ūkio ministerijai pavesta administruoti lėšas pagal penkis prioritetus. Palyginti su ankstesniu finansiniu laikotarpiu, atsirado nauja kryptis – žmogiškųjų išteklių konkurencingumo skatinimas, o pagal kai kuriuos prioritetus keisis finansavimo sąlygos.

Rokas KIRDAUSKAS

2014–2020 m. laikotarpiu investicijos pagal Ūkio ministerijos administruojamas priemones bus skiriamos šioms kryptims: 1 veiksmų programos prioritetas – moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra ir inovacijos (toliau – MTEPI), 3 veiksmų programos prioritetas – smulkusis ir vidutinis verslas, 4 veiksmų programos prioritetas – pramonės įmonių energetinio efektyvumo didinimas, 5 veiksmų programos prioritetas – gamtos ir kultūros objektų žinomumo didinimas, 9 veiksmų programos prioritetas – žmogiškųjų išteklių konkurencingumo skatinimas.

„Daug dėmesio bus skiriama moksliniams tyrimams ir verslui. Paraiškos pagal ne vieną iš minėtų prioritetų priemonių jau priimamos, o kai kurie projektai netgi pradėti įgyvendinti“, – sakė Ūkio ministerijos ES paramos koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė.

Visiems šiems prioritetams įgyvendinti, pasak jos, numatoma skirti apie 1,2 mlrd. eurų investicijų.

R.Armonienės teigimu, šiame ES finansiniame laikotarpyje bus ir naujovių. Tai investicijų koncentracija ties parama inovacijoms, naujos finansuotinos veiklos, inovacijų paklausos skatinimas, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas. Pavyzdžiui, bus finansuojama bandomoji gamyba, praplėstas inovacinių čekių rūšių spektras (čekiai prototipui sukurti, išradimų patentavimas, dizaino registravimas ir pan.), atsiras priemonių, skirtų sertifikavimui – produktų bandymams laboratorijose ir bandymams realiomis sąlygomis.

Be to, 2014–2020 m. laikotarpiu inovacijų kūrimą įmonėse numatoma skatinti ne tik tiesioginės paramos priemonėmis, bet ir per inovacijų paklausos didinimą vykdant inovatyvius pirkimus ir ikiprekybinius pirkimus.

„Numatomos ir rizikos kapitalo investicijos į įmones, turinčias inovatyvių idėjų, tokių investicijų derinimas su verslo idėjų akceleravimu“, – sake R.Armonienė.

Investicijos, susijusios su verslu, bus nukreiptos keturiomis pagrindinėmis kryptimis: verslumo skatinimas, tarptautiškumo didinimas, įmonių produktyvumo didinimas (įskaitant ir privataus turizmo rėmimo iniciatyvas) ir ekologiškų inovacijų diegimo skatinimas. Ypatingas dėmesys skiriamas investicijų pritraukimui ir smulkiojo bei vidutinio verslo skatinimui regionuose.

Ankstesniu finansiniu laikotarpiu nemažai investicijų atiteko turizmo sektoriui. 2014–2020 metų laikotarpiu nebenumatoma parama turizmo infrastruktūrai, investicijos bus skiriamos tik gamtos ir kultūros paveldo objektų žinomumo didinimui. „Nebebus remiama viešoji turizmo infrastruktūra, nes Europos Komisija nebeišskiria turizmo kaip atskiros srities, privatūs turizmo projektai bus remiami per 3 prioriteto priemones kaip verslo projektai“, – paaiškino R.Armonienė.

Planuojama finansuoti gamtos ir kultūros paveldo objektų, esančių nacionaliniuose turizmo maršrutuose, ženklinimą ir įvairias turizmo rinkodaros priemones.

Nors žiūrint iš šono gali pasirodyti, kad priemonės ganėtinai skirtingos, jos visos sukoncentruotos ties vienu tikslu – bendru šalies ūkio gerinimu remiantis inovacijomis, mokslo laimėjimais ir didesnės pridėtinės vertės produktų bei paslaugų kūrimu.

Užs. Nr. VPL1014

BFL

Renovuota viena Vilniaus r. mokykla stovi tuščia – joje neliko mokinių. Bet pastatas renovuotas su ES parama, tad kelerius artimiausius metus negalima keisti jo paskirties, o prižiūrėti ir šildyti reikia. Taip pleškinami mokesčių mokėtojų pinigai, o ataskaitose rodoma, kad mokykla renovuota ir net padidintas jos energinis efektyvumas. Neūkiškumo, gal net korupcijos apraiškų apstu ir 2016 m. biudžeto projekte.

Aušra LĖKA

Ateitis ir vėl atidėta dar vėlesnei ateičiai. Tokia tezė skamba taip pat absurdiškai, kaip ir absurdas, kad 2016-ieji, kurie pagal įvairias projekcijas pagaliau turėjo tapti nebedeficitinio biudžeto metais, tokie nebus, o šie planai ir vėl atidėti ateičiai. Valstybės biudžete, jei bus patvirtintas Vyriausybės parengtas projektas, kitąmet bus netgi 1,7 karto didesnė nei 2015 m. skylė. Burbulas tarp pajamų ir išlaidų ketvirti metai iš eilės pučiasi vis labiau.

Jei privatus verslas investicijas skirstytų taip, kaip Valstybės investicijų programoje, iš karto bankrutuotų. Bet valstybė nebankrutuoja – mokesčių mokėtojai pinigų suneš, o kiek trūks, dar paauginsime skolos kuprą ateinančioms kartoms.

Kuo skiriasi valstybės ir privataus verslo investicijų principai

Mokyklos Vilniaus rajone pavyzdys – tik vienas absurdas. Valstybės investicijų programoje daug kas kelia nuostabą. „Visos investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų“, – stebisi Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas.

Pavyzdžiui, ankstesnė, ikikrizinė socialdemokratų vyriausybė didžiulę ES lėšų dalį investavo į vandenvalą. Be abejonės, tos investicijos buvo reikalingos, tačiau gal būtų buvę efektyviau jau tada investuoti į šildymo sritį, kas aktualiau tiek žmonių išlaidoms, tiek valstybės importo poreikiui, nes taip buvo galima sumažinti dujų importo apimtis.

Štai kitąmet beveik pusė valstybės investicijų sumos (556 mln. Eur) turėtų tekti transporto sektoriui – keliams, geležinkeliams. Antra pagal planuojamas investicijas sritis – energetiniai projektai (ES parama energijos efektyvumui skatinti, elektros jungtys ir kt.), tam planuojama skirti 181 mln. Eur. Galima pagirti, kad energetinio saugumo proveržį, pradėtą ankstesnės Vyriausybės šiandieninė tęsia: teisingai nusistatė prioritetus, išlaiko tempą ir, panašu, bus įgyvendinti dujų, elektros projektai, kažkiek pasistūmėta šilumos ūkio pokyčių srityje.

Lėšos į transporto ir energetikos projektus sudaro 60 proc. visų valstybės planuojamų investicijų.

Investicijų ekspertas įžvelgia vienintelę sritį, kur matomas politinis sprendimas – krašto apsauga, jai numatytas maždaug trečdaliu didesnis nei 2015 m. finansavimas – 86 mln. Eur.

Kitoms sritims – sveikatos, aplinkos apsaugai, gynybai, valstybės valdymui ir kt. – likę investicijų programos 40 proc. lėšų paskirstyta lygiau: „prabėgama“ pro visas sritis ir visiems numetama po gabaliuką. Tad kai kurie projektai tęsiasi jau 10–15 metų, kasmet jiems skiriant nemenką sumą. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pastato Pilaitėje statyboms, kurios turėjo būti baigtos dar 2007 m., kitąmet vėl planuojama skirti 4,3 mln. Eur., o projekto pabaiga nukelta į 2020 m.

V.Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. O analizuojant Valstybės investicijų programą susidaro įspūdis, kad esmė – patekti į šį sąrašą ir pradėti kažką daryti, žinant, kad paskui kasmet išsipeši kažkiek valstybės pinigų, nes projektas jau pradėtas.“

Ekonomistas primena, kad ankstesnė, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė krizės metais ypač trūkstant lėšų, bandė atidėti naujus projektus ir susikoncentruoti užbaigti pradėtus. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skyrinėti po truputį. Tai būdinga ir šios Vyriausybės investicijų programai.

Kitas, V.Rūko vertinimu, investicijų programos išskirtinumas – kad regionai sulaukia daugiau dėmesio nei didesni miestai. Jam susidaro įspūdis, kad politikai atiduoda duoklę savo kraštui, regionui, kur yra išrinkti, ir vis prastumia kokį projektą. Jei Valstybės investicijų programa (kaip kad privačiose investicijose į projektus) būtų vertinama taikant kaštų ir naudos analizę, paaiškėtų, ar nutiesti kelią kaime, sutaisyti šaligatvį, kuriuo vaikšto vos dešimtys žmonių, tiek pat efektyvu, kiek sutvarkyti gatvę Vilniuje, kur praeina tūkstančiai žmonių. Suskaičiavus investicijos naudą, tenkantį žmogui, skirtumas būtų iškalbingas.

„Nežinau, ar tai neūkiškumo, ar pataikavimo savo rinkėjams, ar tokios politikos, ar, nedrįsčiau sakyti, bet gal korupcijos pasekmė, bet politikai kryptingai siekia, kad regionai gautų didesnę dalį nei didesni miestai“, –  Valstybės investicijų programą kritikuoja ekonomistas V.Rūkas.

Jis pripažįsta: politikų ir ekonomistų, investuotojų požiūriai gali būti skirtingi, ir tai nėra blogai, nes politikai turi atstovauti savo rinkėjui. Bet jam labai norėtųsi, jog tai, kas Lietuvoje sekasi, būtų stumtelėta į priekį, kad dar labiau sektųsi, ir riboti investicijas į tai, kas nesiseka. Kaip su moksleiviais vyresnėse klasėse: jei kuris nori būti IT specialistas, jam chemijos pradmenis žinoti vertinga, bet dėmesys teskiriamas būsimai specialybei.

„Lygiai taip su regionais: gražiausias aikštes įrengiame kelių šimtų gyventojų miesteliuose, kuriuose bus ta aikštė ar ne, žmonės iš ten vis tiek išvažiuos, nes ne ten verslai, ne ten pinigai, ne ten aukštosios mokyklos ir geros darbo vietos. Jei matome, kad keliuose miestuose ar regionuose tie procesai geresni, padėkime jiems, nes mes konkuruojame ne tarpusavyje – ne Radviliškis su Joniškiu, o Lietuva su Norvegija ar Airija. Tai padarykime, kad Lietuvai būtų geriau“, – argumentuoja V.Rūkas.

Arba universitetų skaičius: visiems kažkiek skiriama lėšų, bet gal geriau turėti vieną ar kelis labai gerus, kad galėtume konkuruoti ir galėtume mokėti tokias algas dėstytojams iš užsienio ar lietuviams, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, kaip ketina daryti Vilniaus universitetas.

Privačiame versle – aksioma: jei investuoji į žlungantį verslą, kuo daugiau įdėsi pinigų, tuo daugiau prarasi. Pavyzdžiui, „Lietuvos jūsų laivininkystė“, kuri gelbėjama valstybei priklausančių įmonių paskolomis. „Kodėl niekas neskaičiavo, ar parama kitai sričiai nebūtų atnešusi didesnės naudos? A.Butkevičiaus Vyriausybės investicijų politikoje nematau kryptingumo, jokios naujos minties, jokių prioritetų, išskyrus išasfaltuoti regionuose gatves ir kelius“, – vertina Investuotojų asociacijos atstovas.

Nustatyti, kas svarbu, reiškia rasti, kas mažiau svarbu

„Net banalu sakyti, bet didžiausia biudžeto formavimo yda – kaip ir visus nepriklausomybės metus, jo deficitas. Ir jis didėja ketveri metai iš eilės. Kai tvirtinami vidutinio laikotarpio planai, biudžeto subalansavimas ir atsakingas žiūrėjimas į finansus vis numatomas ateityje, bet tai niekada neateina, nes vis atsiranda priežasčių – tai ekonominė krizė, tai naujų aktualijų prioritetai“, – konstatuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Jo vertinimu, 2016 m. valstybės biudžeto pajamų rodikliai suplanuoti pagal gana realų Finansų ministerijos parengtą ūkio raidos scenarijų, prognozuojantį 3,2 proc. BVP augimą, 1,4 proc. vidutinę metinę infliaciją, 5,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, 8,8 proc. nedarbo lygį.

Panašios ir kitų institucijų BVP augimo prognozės (Lietuvos banko – 3,2, Europos Komisijos – 3,3, SEB – 2,8 proc.). Tiesa, prognozių tendencijos optimizmo nekelia: pernai gruodį Lietuvos bankas prognozavo, kad BVP 2015 m. augs 3,1 proc., o iki rugsėjo prognozė susmego iki 1,6 proc. Sumažinta ir kitų metų BVP augimo prognozė (nuo 3,4 iki 3,2 proc.). Tad LLRI kelia klausimą: ar realistiška 2016 m. tikėtis dvigubai spartesnio nei šiemet BVP augimo?

Lietuvos bankas kitais metais prognozuoja ir lėtesnį, nei įkalkuliuota į biudžeto projektą, darbo užmokesčio didėjimą (4,9 proc.), aukštesnį nedarbo lygį (9,1 proc.).

Nors šiemet per aštuonis mėnesius gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą surinkta 7,5 mln. Eur (3,2 proc.) daugiau, nei buvo planuota, tačiau 14 mln. Eur (5,4 proc.) mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

LLRI vertinimu, sparčiai didinant minimalų atlyginimą dalis įmonių, neišgalinčių jo mokėti, renkasi pasitraukti į šešėlį. 2016 m. minimalią algą dar padidinus nuo 300 iki 350 Eur egzistuoja tikimybė, kad planuojamos pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio nebus surinktos.

Be to, LLRI atkreipia dėmesį, kad ankstesnėse ekonominio augimo prognozėse buvo numatytas daug spartesnis eksporto rinkų augimas, kurį turėjo lemti įsibėgėjusi ES ekonomika. Tačiau jau pirmąjį 2015 m. ketvirtį lietuviškos produkcijos paklausa sumažėjo ir ES šalyse. Mažėjant Lietuvos gamybos sektoriaus investicijoms į ilgalaikį turtą ir didėjant vienetinėms darbo sąnaudoms gamybos sektoriuje tai gali varžyti eksporto rinkoms dirbančių gamybos sektorių potencialą.

Vis dėlto pajamų planas, palyginti su išlaidų, netgi labai realus. „Išlaidos didės sparčiau nei ekonomika ir kainų augimas, o tai reiškia, kad viešasis sektorius ir toliau kainuos brangiau ir brangs daugiau nei Finansų ministerijos prognozuojamas bendras kainų augimas (1,4 proc.)“, – ką iš tikrųjų reiškia išlaidų didėjimas, aiškina LLRI ekspertas V.Žukauskas.

Valstybės biudžeto pajamos, palyginti su 2015 m., netgi mažėja (tiesa, nedaug, 75 mln., 0,9 proc.), o štai išlaidos pučiasi 171 mln. Eur, 2,1 proc. Apie 70 proc. išlaidų padidėjimo (ir apie 38 proc. valstybės biudžeto deficito) sudaro išlaidos krašto apsaugos finansavimui didinti, pabėgėliams primti ir kultūros, meno, socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

„Tai rodo, kad valdantieji apsibrėžę prioritetus – krašto apsaugą, pabėgėlių priėmimą, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimą. Tačiau tikras prioritetų identifikavimas – ne rasti, kur dar išleisti lėšų, bet pasakyti, kas nėra prioritetas ir kur galima išleisti jų dar  mažiau, jas perskirstyti, kad bendros išlaidos nedidėtų, ypač kai neauga pajamos. Kai prioritetai virsta didesnėmis išlaidomis, tai nėra nei tikrasis

prioritetų nustatymas, nei atsakingas požiūris į valstybės finansus“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Beje, didžiąją dalį pabėgėlių priėmimo išlaidų padengs ES, tik ne avansu, o už atliktus darbus, tad, tikėtina, šiai sričiai skirti pinigai netrukus sugrįš į valstybės biudžetą.

Žinoma, kaip pastebi LLRI viceprezidentas, galima sakyti, kad mūsų biudžeto 2016 m. deficitas – 1,3 proc. BVP – nėra toks tragiškas kaip Graikijos. Bet jei yra ekonominis ciklas, kažkada po deficitinio turėtų būti ir perteklinis biudžetas, kad pradėtume iš esmės mažinti valstybės skolą. Tačiau Lietuvoje visą nepriklausomybės laikotarpį biudžetas – visuomet deficitinis.

Deficitinis (95,5 mln. Eur) numatomas ir „Sodros“ biudžeto projektas, nors pernai tikinta, kad 2016 m. pajamos ir išlaidos pagaliau sutaps.

Tiesa, Vyriausybė giriasi, kad kitąmet skolinsis apie 1,6 mlrd. Eur, arba beveik perpus mažiau nei šiemet. Bet jei planuojame išleisti daugiau, nei gauti pajamų, tai tereiškia, kad kitąmet tiesiog nesueina terminai grąžinti kokią ankstesnę skolą. O valstybės skola kitų metų pabaigoje sudarys apie 15,8 mlrd. Eur, arba 40,8 proc. BVP.

Valstybės kontrolė jau įspėjo: planuojamas  valdžios sektoriaus deficitas per didelis, galintis kelti valdžios finansų ilgalaikio tvarumo riziką. Šiemet Lietuvai pirmąkart teks atlaikyti ir biudžeto projekto testą Europos Komisijoje (EK): EK jau trečius metus vertina, ar euro zonos šalių biudžeto projektai nekelia grėsmės jų finansiniam stabilumui. Nors Komisijai nesuteikta teisės vetuoti valstybių narių biudžeto projektus, išimtiniais atvejais, kai EK biudžeto plano projekte nustato itin rimtus Stabilumo ir augimo pakto nustatytų biudžeto politikos įpareigojimų nevykdymo atvejus, ji, pateikdama savo nuomonę dėl biudžeto plano projekto, gali paprašyti jį persvarstyti.

Beje, ką tik EK paskelbtoje ataskaitoje dėl mokesčių reformų nurodyta, kad Lietuvoje vis dar didelis skirtumas tarp realiai surenkamo ir galimo surinkti PVM, o mokesčių našta darbo jėgai yra mažintina.

Tačiau Vyriausybė kartu su biudžeto projektu siūlo kitokius mokesčių pakeitimus – visų pirma kelti akcizus. Tačiau dėl šildymui naudojamų dujų apmokestinimo akcizu gali padidėti centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. LLRI vertinimu, akcizų didinimas skatintų vartotojus rinktis nelegalias prekes, o tai turėtų neigiamų pasekmių ir gyventojų sveikatai, ir šešėlinei ekonomikai, žinoma, ir biudžeto pajamoms.

Estija – kaip amžinas priekaištas

Galų gale Lietuvos Vyriausybei nebūtų taip sunku teisinti deficito didėjimo užgriuvusiais naujais prioritetais stiprinti šalies saugumą, priimti pabėgėlius, jei ne estai. „Estija taip pat turi ir gynybos, ir kitų prioritetų. Bet estai randa, kur sumažinti išlaidas“, – pastebi V.Žukauskas.

Štai Estijoje biudžetas pristatytas kartu su 750 valstybės tarnautojų atleidimo projektu, nes juk gyventojų mažėja, tad turėtų mažėti ir viešasis sektorius. Bet tik ne Lietuvoje. Tokių planų A.Butkevičiaus Vyriausybė nepateikė.

Estijoje taip pat didinamas darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams, bet derinant su valstybės tarnybos efektyvinimu. Mūsų šiauriniai kaimynai didins gydytojų, slaugių, socialinių darbuotojų atlyginimus, tačiau mažindami administracinį aparatą.

Estija kitais metais planuoja vos 0,1 proc. BVP (arba 20 mln. Eur) šalies biudžeto deficitą, ir tai remdamasi nuosaikesne ekonominio augimo prognoze (2,6 proc.), nei prognozuoja EK (3 proc.). Beje, šiais metais estai prognozavo 0,5 proc. (100 mln. Eur) deficitą, tačiau šiuo metu biudžeto pajamos viršija išlaidas.

Lietuvoje tokių stebuklų nėra nutikę – mūsų politinis klimatas tinka tik išlaidų derliams. Viešasis sektorius vis pampsta ir brangsta, net aptarnaudamas vis mažesnį skaičių gyventojų. Tačiau ar kas pastebėjo, kad būtų pagerėjusi viešųjų paslaugų kokybė?

„Net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą rimtai mėginta sumažinti valdžios aparatą. Gedimino Vagnoriaus antro premjeravimo metu iškelta idėja sumažinti ministerijų aparatą 30 proc., bet iš to nieko neišėjo. Tad pavydu žiūrėti, kai esant tokiai nelengvai ekonominei situacijai estai planuoja mažinti valdininkų skaičių. Svarbu ir tai, kad estai netaiko lygiavos principo: kurios ministerijos buvo reformuotos, tos darbo vietų skaičių išsaugos, o kitos bus priverstos reformuotis“, – Estiją pavyzdžiu A.Butkevičiui rodo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jis pripažįsta, kad tartum ir galime rasti priežasčių bei išlygų, kurios Lietuvai neleidžia artėti prie subalansuoto biudžeto, net jei kitąmet nebūtų rinkimų. Jo nuomone, dabar pats tinkamiausias metas didinti minimalią algą (tik neperlenkiant lazdos) ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, gal net labiau, nei siūloma, nes vidaus rinka dabar tampa lemiamu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu ir bet kokios į tai nukreiptos priemonės atsiperka per mokesčius.

Pensijos irgi turi būti kompensuojamos, gynybos išlaidos didinamos – šie ir kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, kaip ir visos kitos išlaidos. „Tačiau jos priimamos kaip konstanta, į kurią negalima kėsintis. Kaip rodo Estijos pavyzdys, į ją galima kėsintis ir to sąskaita padidinti kitų sričių finansavimą. Bet tam reikia turėti tikslą ir politinės valios“, – lygina G.Nausėda.

Beje, pasak ekonomisto, rezervų yra ne tik mažinant valdininkų, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose jų dar daugiau. „Bet visi sako: taip buvo visada ir taip bus“, – susitaikymą su viešųjų pinigų išlaidavimu primena G.Nausėda.

LLRI viceprezidentas V.Žukauskas esminių permainų irgi neįžvelgia: „Valstybės finansų padėtis – slogi. Valdantieji nepadarė jokių viešojo sektoriaus – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valdininkijos reformų, kurios leistų mažinti deficitą. Vis atsiranda naujų prioritetų, kuriems metame pinigus, ir biudžeto išlaidos išsipučia, nes kitur jos nesumažinamos.“

Dabar teisinamasi, kad sumažėjo ES lėšų, todėl deficitas didėja. Tačiau, kaip pabrėžia V.Žukauskas, mums jau reikia mokytis gyventi nedotuojamiems Vakarų valstybių. Negalime savo viešųjų finansų tvarumo statyti ant finansinių srautų, kurie nėra mūsų uždirbti.

Juo labiau 2020 m., pasibaigus šiam septynerių metų finansavimo laikotarpiui, ES lėšų gausime dar mažiau. Ar tam rengiamės?

„Apie kokį ilgalaikį strateginį politikų mąstymą galima kalbėti, jei net trumpalaikį sunku įžvelgti, kai matai, kad politikas rūpinasi pramušti daugiau pinigų ten, kur yra išrinktas, o ne kur būtų efektyviausia visai valstybei. Nėra jokio strateginio mąstymo, kuris buvo šiek tiek pasireiškęs dirbant A.Kubiliaus Vyriausybei, dabar – žingsnis atgal“, – diagnozuoja Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas.

Tad renovuotų, bet tuščių mokyklų bus ir daugiau. Viešasis sektorius brangs, o pinigų biudžete vis trūks. Bent jau kol kas – jokių prošvaisčių, kad kas keistųsi.

BFL

ES parama. Daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta.

Lietuva, konkurencingumui didinti investavusi 3,9 mlrd. Eur, iš kurių 3,7 mlrd. Eur – ES lėšos, nepadarė kokybinio šuolio ir netapo didelės pridėtinės vertės ir inovacijų šalimi. Kaip rodo konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) atliktas tyrimas, net 57 proc. visų investicijų buvo skirtos ekonominei infrastruktūrai gerinti ir tik 17 proc. – didelės pridėtinės vertės verslui skatinti. Galiausiai, pasak ESTEP vadovo Klaudijaus Manioko, absoliuti dauguma visų išmokėtų lėšų, apie 74 proc., atiteko statybininkams.

Kitaip tariant, Lietuva pasiklojo pamatus konkurencingumui didinti, tačiau tam, kad įvyktų struktūriniai pokyčiai, vien to neužtenka.

„Standartinėmis investicijomis į infrastruktūrą kokybinio šuolio ekonomikoje arba proveržio nepadarysi. Tam reikia žmonių, sugebančių naudotis infrastruktūra, kurti pridėtinę vertę. Reikia kritinės masės proto, o ypač valstybės lyderystės, kurios, matyt, labiausiai ir pritrūkome“, – apibendrina K.Maniokas, užsimindamas ir apie politinės lyderystės problemą šalyje.

Vertinimą užsakiusios Finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Dilba taip pat pripažįsta, kad tyrimas atspindi esamą realybę. „Nenorime kažko dangstyti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Kaip pabrėžiama vertinime, ES investicijos – tik vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką konkurencinei aplinkai. Jei mes darome didžiules investicijas, neturėdami ilgalaikės aiškios strategijos ir nesutvarkę teisinės bazės, neturėdami reguliavimo priemonių inovacijoms skatinti, maksimalaus poveikio tai neturės. Struktūriniams pokyčiams reikalinga visų šių veiksnių visuma ir sąveika“, – sako R.Dilba.

Kaip pavyzdį jis nurodo mokslo, verslo ir studijų slėnius, kurių plėtra Lietuvoje pradėta neturint ilgalaikės strategijos: iš pradžių jie pradėti statyti, o tik vėliau jiems buvo rengiami verslo planai.

Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.

Kaip konstatuoja neseniai Inovacijų sistemos pertvarkos koncepcijos gaires paskelbusi Ūkio ministerija, nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančiųjų Europoje valstybių, nedaranti pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mūsų šalį jau pralenkė.

Problemų daug, bet kaip nurodoma gairėse, Lietuva skiria labai mažai dėmesio naujų produktų kūrimui, tai yra eksperimentinei plėtrai. Neskatinant eksperimentinės plėtros, mokslininkai nėra motyvuojami kurti naujų žinių, kurios galėtų būti panaudotos versle, kuriant naujus produktus, o verslas, su kuriuo valstybė nesidalija naujų didelės pridėtinės vertės produktų rizika, taip pat nesuinteresuotas į tai investuoti.

ESTEP tyrimas konkretizuoja: didžioji ES paramos dalis buvo skirta slėnių statybai, o prie verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimo prisidėta mažai. Dėl užtrukusio slėnių programų tvirtinimo užsitęsė ir projektų įgyvendinimo pradžia, mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektuose trūko institucinės lyderystės, buvo taikoma verslui nepatraukli projektų finansavimo schema, neskiriama nepakankamai dėmesio mokslo rezultatų komercinimui. Didžioji lėšų dalis buvo nukreipta ne į tiesiogiai su konkurencingumo didinimu siejamas sritis (didelės pridėtinės vertės skatinimą, inovacijų diegimą), o į sąlygų verslo konkurencingumui sudarymą – transporto, energetikos, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros kūrimą, kuriam skirta apie 57 proc. viso konkurencingumo didinimo lėšų paketo.

Didžiausias dėmesys ir pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie aktualūs verslui.

Pavyzdžiui, valstybės lėšų dalis bendrose išlaidose moksliniams tyrimams ir eksperimentinei veiklai gerokai išaugo – tyrėjų skaičius viešajame sektoriuje tūkstančiui gyventojų nuo 8,4 padidėjo iki 12,3. O verslo įmonių dalis bendrose išlaidose tyrimams praktiškai nepasikeitė, tai yra verslo ir mokslo sinergija neįvyko.

„Norėdami būti konkurencingi pasaulyje, privalome investuoti į inovacijas ir mokslą, nes būtent šios investicijos skatina tvarų ir ilgalaikį ekonomikos augimą. Investicijos į infrastruktūrą suteikia impulsą gyvenimo kokybei, tačiau ilgalaikio poveikio šalies konkurencingumui nedaro. Mes iš tiesų jau išmokome pinigus paversti žiniomis, bet dabar turime kur kas didesnį iššūkį – žinias paversti pinigais“, – sako R.Dilba.

Pasak jo, naujajame 2014–2020 m. ES finansavimo etape Europos Komisija yra patvirtinusi sumaniosios specializacijos strategiją, kuri būtent ir skirta mokslinių tyrimų komercializavimui bei pritaikymui versle. Viliamasi, kad šios kryptingos investicijos duos didesnį efektą ir pavyks pasiekti esminių struktūrinių šalies ekonomikos pokyčių.

„Ko labiausia trūksta, kad proveržis įvyktų? Sakyčiau, labiausiai trūksta vadybinių kompetencijų. Dabar situacija tokia, kad mokslas dirba sau, verslas – sau. Neturime inovacijų vadybininkų, dar vadinamų skautais, kurie žino ir verslo poreikius, ir mokslinių atradimų potencialą. Tiesa, galime didžiuotis puikiais mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžiais biotechnologijų ir lazerių srityse. Tačiau tai nišinės sritys, kurios nekeičia bendros ekonomikos struktūros, o Lietuvai labiausiai reikia, kad kuo daugiau vidutinių ir smulkiųjų įmonių taptų inovatyvios“, – aiškina R.Dilba.

ES investicijos neabejotinai padarė teigiamą poveikį šalies ekonomikai, padėjo sukurti infrastruktūrą, kurios Lietuvai tikrai reikėjo ir be kurios kokybinis šuolis ateityje tiesiog būtų neįmanomas. Be to, ES pinigai ekonominės krizės laikotarpiu padėjo išgyventi ir neprarasti įgyto konkurencingumo daugeliui įmonių, kurioms šios investicijos tuo metu buvo apskritai vienintelės.

„Šios investicijos buvo nukreiptos pagrindui sukurti, o 2014–2020 m. investicijų  kryptis – įveiklinti sukurtą infrastruktūrą ir užtikrinti jos visapusišką naudojimą. „Kietųjų“ investicijų jau nebus tiek daug, dabar daugiausiai lėšų skirsime įrangai atnaujinti ir rezultatyviam bendradarbiavimui tarp mokslo ir verslo skatinti“, – pabrėžia R.Dilba.

Kaip parodė tyrimas, ES investicijos Lietuvos konkurencingumui didinti buvo skirtos trims pagrindiniams tikslams: didelės pridėtinės vertės verslui skatinti, verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai bei ekonominei infrastruktūrai gerinti.

ES paramos poveikį konkurencingumui tyrėjai vertino trimis aspektais: valstybės, atskirų ūkio šakų ir įmonių lygmeniu.

Valstybės arba makrolygiu investicijos davė naudos šalies ekonomikai, skatino jos augimą. 70 proc. ES paramos lėšų į šalies ekonomiką įsiliejo per privataus ir viešojo sektorių materialines investicijas ir didžiausią poveikį darė investicijoms formuojant pagrindinį kapitalą.

Apskaičiuota, kad investicijos į pagrindinio kapitalo formavimą – materialinį turtą, gamybos įrenginius Lietuvoje buvo 1,81 mlrd. Eur didesnės, nei jos būtų buvusios be paramos.

Tyrėjai teigia, kad 2007–2015 m. poveikis investicijoms į kapitalo formavimą bus dar didesnis – investicijos išaugs 2,92 mlrd. Eur, palyginti su situacija be paramos. Bet didžiausias poveikis bus fiksuojamas ilguoju laikotarpiu – 2020 m. investicijos sieks 3,77 mlrd. Eur.

Investuotos lėšos taip pat darė teigiamą poveikį bendrajam vidaus produktui, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, plačiajuosčio interneto ryšio skvarbai, viešųjų paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę, užimtumui ir nedarbo lygiui, vidutiniam darbo užmokesčiui.

Pavyzdžiui, dėl investicijų konkurencingumui didinti Lietuvos bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,7 mlrd. Eur. Vėliau poveikis dar stiprės ir 2020 m. šalies BVP bus daugiau nei 9 mlrd. Eur didesnis, palyginti su situacija, jei investicijų nebūtų.

Mažesnį poveikį ES investicijos turėjo prekių ir paslaugų eksportui, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportui, nes šie rodikliai labiau priklausė nuo išorės veiksnių. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportą stipriau veikė ne ES parama, o kitų tradicinių pramonės sektorių eksporto augimas po krizės, užgožęs aukštųjų technologijų eksportą, taip pat didelis visų aukštųjų technologijų sektoriaus sričių, išskyrus farmaciją, eksporto nuosmukis.

Investicijos paveikė ir atskirus ūkio sektorius, pritraukusius daugiausiai konkurencingumui didinti skirtų ES lėšų: statybų, energetikos, pramonės ir transporto.  Nors statybose nusėdo net 74 proc. visų investicijų, poveikis šiam sektoriui buvo trumpalaikis. Tyrimo duomenimis, didžiausią įtaką sektorius pajuto 2013–2014 m., kai papildomai buvo įdarbinta 8–10 tūkst. darbuotojų. Dėl investicijų 2007–2015 m. statybų sektoriuje buvo sukurta 2,5 mlrd. Eur pridėtinės vertės.

Daugiausiai ilgalaikės naudos iš ES investicijų gavo transporto sektorius, kuriam buvo išmokėta net 40 proc. visų konkurencingumui didinti skirtų lėšų. Čia taip pat didėjo pridėtinė vertė, buvo kuriamos darbo vietos, didėjo materialinės investicijos ir paslaugų eksportas.

Didžioji dalis tyrimo metu apklaustų įmonių tvirtino, kad parama jas skatino investuoti į mokslinius tyrimus. Jos pradėjo gaminti naujus produktus ar teikti naujas paslaugas. Buvo įdiegtos naujos technologijos, sukurta darbo vietų. Investicijos buvo svarbus lėšų šaltinis, garantuojantis užsakymus vietinėms įmonėms ir leidžiantis daugiau produkcijos tiekti vidaus rinkai, didinantis vidaus vartojimą. Tačiau šie pokyčiai didesnio poveikio šalies mastu neturėjo. Tokią situaciją, pasak tyrėjų, lėmė struktūrinės priežastys – mažos pridėtinės vertės ekonomika Lietuvoje ir gana menki valstybės pajėgumai. Poveikį mažino ir ekonomikos krizė, vertusi dalį pinigų skirti trumpalaikėms problemoms spręsti.

Lietuva ir toliau orientavosi  į vidutinio ir žemesnio lygio pramonės gaminių eksportą, pavyzdžiui, mineralinių, maisto produktų, mašinų ir įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, o aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių, kurios didina šalies konkurencingumą, eksporto dalis išliko nedidelė.

Nors vertinimo išvados nevienareikšmiškos, K.Maniokas sako, kad plaukų rautis dėl to nereikėtų. Panašiu keliu, tai yra ES paramą investuodamos į infrastruktūrą ir taip sudarydamos sąlygas konkurencingumui, ėjo ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys. Dabar jos, kaip ir Lietuva, sprendžia panašų uždavinį – kaip kiekybę paversti kokybe.

„Lietuva dalyvauja rimtose lenktynėse. Kol kas mes jose neatsiliekame, ir tai jau nėra blogai. Sakyčiau, judame standartiniu vidutiniu greičiu ir esame ES vidutiniokai. Lyderiai čia yra Estija ir Lenkija. Lyginant BVP vienam gyventojui, Lietuva ir Estija yra panašaus lygio, bet vertinant konkurencingumą ir inovatyvumą Estija pažengusi gerokai toliau. O Lietuvos konkurencingumas, nuo 2008 m. mažėjęs, grįžo į ikikrizinį lygį“, – teigia K.Maniokas.

Nors Lietuvoje standartinės investicijos į infrastruktūrą buvo pakankamai gerai suplanuotos ir atliktos, generavo ekonomikos augimą, tačiau proveržio su jomis nepadarysi. „Perėjimas į kitą struktūrinę pakopą yra visiškai kito lygmens uždavinys. Todėl ir kalbame apie protą, žinias bei jų panaudojimą. Proveržį padaro tie, kurie nestandartiškai taiko standartinius sprendimus. Mes iki šiol viską neblogai standartiškai darėme, tačiau norint judėti toliau to nepakanka“, – vertina K.Maniokas.

Vienas svarbiausių klausimų šiandien – kaip, panaudojant sukurtą infrastruktūrą,  inovacijas ir žinias, pasiekti struktūrinių pokyčių. Tam reikalingos ir mokslo, ir verslo atstovų pastangos. Bet ypač svarbus čia valstybės vaidmuo ir lyderystė, kurios Lietuvoje vis dar pasigendama.

Pasak K.Manioko, sėkmingi Azijos šalių pavyzdžiai rodo, kad struktūriniai pokyčiai dažnai yra už verslo galimybių ribų, – tam reikia valstybinės, taip pat institucinės  lyderystės.

„Viskas dar yra mūsų rankose. Reikia tvirtos valstybės rankos, ilgalaikio strateginio matymo, tinkamo reguliavimo ir kompetentingų žmonių, gebančių naudotis visu tuo, kas jau yra sukurta. Šiame etape infrastruktūra turi būti įdarbinta taip, kad generuotų struktūrinius ekonomikos pokyčius ir kartu didintų konkurencinį Lietuvos pranašumą pasaulyje. Bet tam pirmiausia reikia valstybės gebėjimų struktūrinio šuolio“, – nuo ko reikėtų pradėti, nurodo K.Maniokas.

Kokybiniams pokyčiams yra svarbios „minkštosios“ investicijos, kurios užtikrintų gebėjimus naudotis sukurta infrastruktūra. Būtent eksperimentinei plėtrai ir naujų produktų kūrimui, inovacijų diegimui, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimui turėtų būti skiriama daugiausiai dėmesio 2014–2020 m. laikotarpiu, siekiant pagrindinio tikslo – Lietuvos, kaip konkurencingos valstybės, įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2015 m. ES investicijų konkurencingumui didinti Lietuvoje pasiskirstymas (proc.)

Ekonominei infrastruktūrai gerinti         57

Verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai gerinti          26

Didelės pridėtinės vertės verslui skatinti 17

Šaltinis: ESTEP

Daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustų Lietuvos gyventojų įsitikinę, kad iš Europos Sąjungos kaip parama gaunami milijardai Lietuvai padeda vytis išsivysčiusias ES šalis.

Pažangos nepastebi tik 22,4 proc. respondentų. Tai paaiškėjo iš savaitraščio “Veidas” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Tačiau pasidomėjus, ar Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvoje skiriama tam, kam jos labiausiai reikia ir kas duos didžiausios naudos šaliai, apklausiamųjų vertinimai nebebuvo tokie pozityvūs: “taip” atsakė mažiau nei penktadalis respondentų, “ne” – daugiau nei penktadalis, o daugiau nei pusė mano, kad taip teigti galima tik iš dalies.

Jūsų nuomone, ar Europos Sąjungos finansinė parama Lietuvoje skiriama tam, kam jos labiausiai reikia ir kas duos didžiausios naudos šaliai? (proc.)

Iš dalies    57,6
Ne    22,8
Taip    19,2
Nežinau    0,4

Jūsų vertinimu, ar gaudama ES paramą Lietuva vejasi išsivysčiusias ES šalis, ar vis labiau atsilieka? (proc.)

Vejasi    77,4
Stovi vietoje    22,4
Vis labiau atsilieka    0,2

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. spalio 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

BFL

Europos Sąjungos (ES) Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy) penktadienį pareiškė, kad naujasis paramos Graikijai paketas turi būti suderintas iki mėnesio pabaigos.

“Prie programos dirbame įvairiais lygiais. Visų pirma, Graikijoje – prie biudžeto problemų sprendimo 2011 metais, – sakė jis per spaudos konferenciją Nižnij Novgorode. – Taip pat ieškome būdų pritraukti privatų sektorių, kad būtų užkirstas kelias bankrotui. Rengiame papildomą ES finansinę paramą Graikijai. Esu įsitikinęs, kad susitarimas bus pasiektas iki mėnesio pabaigos”.

Nors praėjusiais metais Atėnams buvo skirta 110 mlrd. dolerių parama, šaliai vis dar nepavyksta pažaboti didžiulio biudžeto deficito, kas kaitina finansines rinkas. Europos finansų priežiūros tarnybos pažadėjo neleisti, kad būtų restruktūrizuota Graikijos skola, ir parengti papildomą paramos programą.

BFL

Nereikia tikėtis tiesioginės Europos Sąjungos (ES) paramos atominės elektrinės statybai Lietuvoje, teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Apie naujos elektrinės statybą ir kokį nors finansinį prašymą dar anksti kalbėti (…). Tikimybė, kad pačios elektrinės statybą finansuotų Europos Sąjunga, – labai menka ir nemanau, kad reikėtų turėti tokių iliuzijų”, – pirmadienį per spaudos konferenciją po susitikimo su Slovakijos prezidentu Ivanu Gašparovičiumi sakė D. Grybauskaitė.

Jos teigimu, galima tikėtis ES paramos galimybių studijoms ar panašiems projektams, tačiau ne pagalbos statyboms.

“Niekada Europa nėra finansavusi tiesiogiai jokios atominės elektrinės statybos (…). Negalima svajoti, norėti to, ko niekada nei buvo, nei kažin ar bus finansuojama”, – sakė Lietuvos vadovė, pabrėžusi, kad Lietuva tikisi ES paramos toliau finansuojant su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu susijusius projektus.

“Atominė energetika Europoje yra labai kontraversiška, nebus bendros europinės politikos, kiekviena šalis apsispręs – vykdyti atominę energetiką ar ne. Todėl dar kartą kartoju, kad turime būti realistais – šis projektas geriausiu atveju gali būti regioninis, bet ne visos Europos Sąjungos”, – dėstė D. Grybauskaitė.

Vilniuje viešintis Slovakijos prezidentas savo ruožtu pabrėžė, kad atominę energetiką vertina perspektyviai.

“Mes jau pastatėme savo atomines jėgaines, tačiau dabar planuojame statyti tam tikrus reaktorius ir taip pat geriname saugumo reikalavimus. Mes norime, kad visi reaktoriai dirbtų saugiau ir atitiktų tarptautinius standartus. Mes manome, kad atominė energetika yra energetikos ateitis ir, jeigu turime nors kiek abejonių dėl jos saugumo, turime gerinti standartus”, – sakė jis.

Naują atominę jėgainę Lietuva kartu su Latvija, Estija ir Lenkija ketina statyti šalia nebeveikiančios Ignalinos atominės elektrinės šiaurės rytų Lietuvoje – ji galutinai uždaryta 2009-ųjų pabaigoje. Siekiama, kad nauja AE Visagine pradėtų veikti 2020 metais.

I. Gašparovičius nelogiškais pavadino Italijos ir Vokietijos ketinimus atsisakyti branduolinės energetikos.

“Mes puikiai suprantame tas priežastis, dėl kurių atsitiko avarija Japonijoje ir dar anksčiau Ukrainoje. Atominė energetika gali būti pavojinga, tačiau dėl to negalima nuspręsti nustoti naudotis atomine energija. Mes darysime viską, kad ši energetika būtų saugi. Todėl mus nustebino Vokietijos ir Italijos sprendimas uždaryti savo atomines jėgaines. Aš apie tai kalbėjausi su prezidente. Tos šalys, kurios yra prieš atominę energetiką, pirks iš mūsų šaltinių, taigi nematau čia daug logikos”, – dėstė Slovakijos prezidentas.

Pasak Prezidentūros pranešimo, Slovakijos vadovas išreiškė savo šalies paramą Lietuvos reikalavimui, kad Karaliaučiuje ir Baltarusijoje šalia Lietuvos statomos atominės elektrinės atitiktų tarptautinius saugumo ir aplinkosaugos standartus, apie jas būtų teikiama skaidri ir visuomenei prieinama informacija.

Lietuvos ir Slovakijos vadovai taip pat pabrėžė, kad šalys aktyviai bendradarbiaus derantis dėl naujosios ES finansinės perspektyvos siekiant vienodo ES lėšų paskirstymo tarp senųjų ir naujųjų narių.

Prezidentai taip pat pasisakė už bendrų prioritetų – sanglaudos politikos, bendros žemės ūkio politikos ir energetinių jungčių plėtros, siekiant panaikinti ES regionų energetinę izoliaciją, stiprinimą.

BFL

Euro zonos ekonomikos ir finansų komitetas suderino naują Graikijos finansavimo programą, suteikiančią šaliai daugiau laiko skolų krizei išspręsti, pranešė šaltinis, “artimai susijęs su komitetu”.

Komitetas, į kurį įeina 17 euro zonos šalių atstovai, iš esmės pritarė planui, pristatytam per derybas Vienoje, sakė šaltinis.

Antrasis paramos Graikijai raundas, skirtas pakeisti 110 mlrd. eurų (160 mlrd. JAV dolerių) vertės finansavimo programą, pradėtą praėjusių metų gegužę, galios iki 2014 m. vidurio. Ši programa suteiks Graikijai papildomą finansinę paramą ir dar vienus metus skolų problemoms spręsti.

Po pranešimų apie naujojo plano suderinimą Europos bendroji valiuta atnaujino mėnesio aukštumas JAV dolerio atžvilgiu, pakilusi iki 1,45 JAV dolerio. Ši naujiena nuramino investuotojus, jog Graikijos bankrotas bent jau šiais metais Graikijai negresia.

Tačiau naujasis planas kol kas kelia daug klausimų. Anot šaltinio, tokios detalės, kaip tikslus finansavimo dydis, taip pat kokia konkreti suma bus surenkama iš kiekvieno sutarties dalyvio, turi būti aptartos iki birželio 20 d. vyksiančio euro zonos finansų ministrų susitikimo.

Pagal naująjį planą, numatytas privačių investuotojų dalyvavimas, tačiau jų skaičius bus ribojamas, pridūrė šaltinis.

Europos Sąjunga, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas, suteikę pirmąją finansinę paramą Graikijai, pastarąsias kelias savaites kartu su Graikijos valdžia aktyviai rengia šalies biudžeto deficito mažinimo planą, po to, kai Graikijai nepavyko įgyvendinti 2010 m. gairių.

Pagal naująjį planą, Graikija gaus būtiną finansavimą su sąlyga, jeigu nesiskolins rinkoje 2011 ir 2012 metais.

BFL

Moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skirta dar 46,69 mln. litų iš 2007-2013 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų.

Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA) trečiadienį paskelbė naują kvietimą – parama bus teikiama pagal priemonę “Intelektas LT”.

“Tai puiki galimybė įmonėms, kurios siekia neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų ir nori sukurti naujus produktus. Pasinaudojusios priemone “Intelektas LT“ įmonės galės atlikti unikalių produktų kūrimui reikalingus mokslinius tyrimus, kurių rezultatus pritaikiusios gamyboje padidins konkurencingumą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkose”, – pranešime spaudai sakė ūkio ministras Rimantas Žylius.

Pagal priemonę “Intelektas LT” finansuojamos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklos, išskyrus su moksliniais tyrimais ir technologine plėtra susijusias pradines investicijas.

Paraiškų laukiama iki 2012 metų sausio 31 dienos.

Iš viso per du kvietimus pagal priemonę “Intelektas LT” jau pasirašytos 164 sutartys, kurių bendra vertė siekia beveik 154 mln. litų.

BFL

Klaipėdos jūrų uostas trečiadienį paskelbė vieną didžiausių Europoje preliminarios 125 mln. litų vertės uosto laivybos kanalo gilinimo ir platinimo konkursą. Atlikus darbus, giliavandeniu uostu tapęs Klaipėdos uostas tikisi sulaukti naujų krovinių srautų.

“Dideli laivai galės įplaukti ne tik į šiaurinę (kuri jau išgilinta – BNS), bet ir į likusią uosto dalį. Didesnės grimzlės laivai galės gabenti daugiau krovinių, o tai reiškia ir daugiau pinigų, taigi, tai tikrai atsipirks per naują krovinių srautą, juolab kad tokiems darbams Europa taip pat skiria lėšų”, – BNS sakė uosto generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.

Anot jo, kokia projekto dalis bus finansuojama Europos Sąjungos (ES) lėšomis, turėtų paaiškėti rudenį.

E. Gentvilo teigimu, pagilinus kanalą, uostas taps giliavandeniu, išskyrus Malkų įlanką pietinėje uosto dalyje, kurią ateityje irgi planuojama gilinti.

“Projektas labai aktualus ir tuo atveju, jeigu prie Kiaulės nugaros būtų statomas suskystintų dujų terminalas, jam neužtenka esamų gylių. Tačiau reikia pripažinti, kad gilinimas skiriamas ne suskystintų dujų terminalui, o dešimčiai uosto kompanijų, kurios galės naudotis pagilintu uostu”, – teigė E. Gentvilas.

Anot jo, gilinti uostą planuota dar iki sprendimo pietinėje uosto dalyje įrengti suskystintų dujų terminalą.

E. Gentvilo teigimu, tai bene vienas didžiausių tokių projektų Europoje. Anot jo, 125 mln. litų kaina yra reali, nes vieno kubinio metro grunto iškasimas kainuoja apie 30 litų, nors tikimasi, kad ji bus mažesnė.

Planuojama, jog per metus bus iškasta apie 4,5 mln. kubinių metrų grunto ir iškelta daugiau nei 550 riedulių.

Laivybos kanalas į pietinę pusę nuo 10-osios krantinės iki Malkų įlankos bus gilinamas nuo 13 iki 14,5 metro, o farvateris platinamas nuo 125 iki 150 metrų pločio. Taip pat bus įrengti du didesnio skersmens laivų apsisukimo ratai.

Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento duomenimis, iškastas gruntas bus gramzdinamas jūroje už priekrantės zonos. Grunto kasimo darbams bus naudojami: daugiakaušė žemkasė, gruntovežiai, vilkikas, plaukiojantis kranas ir daugiafunkcinis pontonas.

Pasiūlymų dalyvauti konkurse laukiama iki liepos 7 dienos.

Projektui skiriama ES parama pagal 2007-2013 metų struktūrinės paramos Susisiekimo ministerijos administruojamą priemonę “Krovinių ir keleivių aptarnavimo infrastruktūros plėtra Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste”.

Scanpix/AFP

Graikija prisipažino, kad jai gali neužtekti prieš metus gautos 110 mlrd. eurų finansinės paramos, praneša “telegrraph.co.uk”.

Europos šalių vadovai ketina leisti Graikijai pasinaudoti Europos finansinio stabilumo mechanizmo lėšomis ir taip bandyti padengti skolas. Numanoma, kad kitąmet Graikijai reikia 22 mlrd. eurų, kad ji galėtų sumokėti įmokas, kurių nepadengia esamas finansinės paramos paketas.

Savaitgalį dėl Graikijos galimybių buvo deramasi Liuksemburge. Spėjama, kad, be leidimo pasinaudoti Europos finansinio stabilumo mechanizmo lėšomis, Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) svarsto galimybę palengvinti Graikijai suteiktos paskolos sąlygas ir pratęsti jos grąžinimo terminą.

Manoma, kad savo pasiūlymus Graikijai Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir TVF aptars šią savaitę Atėnuose.

Po savaitgalį vykusio susitikimo šalių finansų ministrai buvo niūriai nusiteikę.

“Rinkos ir toliau netiki mūsų šalimi. Dabar turime baigti procedūras, kad 2012 ir 2013 metais galėtume skolintis iš laikino Europos mechanizmo”, – sakė Graikijos finansų ministras Giorgas Papakonstantinas (Giorgos Papakonstantinou).