Oficiali ES statistika byloja, kad pagal dalyvavimą įvairiuose tarptautiniuose projektuose atrodome gana kukliai, todėl naujasis ES finansinis laikotarpis – gera proga šią veiklą suaktyvinti.

Austė MERKYTĖ

Lietuvos įmonių dalyvavimas turėtų būti ak­ty­vesnis ne tik didžiausioje tarptautinėje pro­gramoje „Horizontas 2020“, bet ir ki­to­se tarptautinėse programose, tokiose kaip „Eu­­­reka“, „Eurostars“, „Bonus“, kurios skiria fi­nan­sa­vimą moksliniams tyrimams ir inovacijoms.

„Galimybių tikrai daug, tačiau turime išmokti jomis pasinaudoti ir aktyviau ieškoti tarptautinių part­nerių, – sako Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) direktoriaus pavaduotojas Kazimieras Arlauskas ir priduria: – Lietuvos įmonių aktyvumas turėtų didėti, jei verslo atstovai bus aktyvesni ir atviresni bendradarbiaudami su tyrėjais. Šiuo metu egzistuoja žinių prieinamumo problema. Įmonėse trūksta pasitikėjimo bendradarbiaujant su tyrėjais, todėl tyrėjams sunku suprasti aktualiausias verslo įmonių bėdas, o verslo įmonės lėčiau realizuoja naujau­sių mokslinių tyrimų rezultatų ir sprendimų pritaikymą praktikoje kurdamos naujus didelės pridėtinės vertės produktus.“

Pasak MITA direktoriaus pavaduotojo K.Ar­laus­ko, europinės Mokslinių tyrimų ir eksperimen­tinės plėtros (MTEP) programos skirtos ino­vatyvioms, motyvuotoms kurti naujus produktus ir bendradarbiauti su mokslu įmonėms. Europos Komisijos vertinimu, tokios įmonės vi­soje Europoje sudaro apie 12 proc. – tai ir yra šių programų tikslinė grupė.

Įmonių aktyvumas priklauso nuo daugelio veiks­nių: MTEP ir įvairios inovacijų veiklos pa­tir­ties, aukštos kvalifikacijos specialistų, bendradar­biavimo.

Šios srities lyderės – išmaniąsias žaliuzes pa­ten­tuojanti alternatyviosios energetikos įmonė UAB „Saulės vėjo aruodai“, biotechnolo­­gijų įmo­­­nės UAB „Ferentis“, UAB „Bio­cen­tras“ ir UAB ARS LAB, elektronikos technologijų įmo­nė UAB „Elinta“, transporto valdymo sprendimus kurianti bendrovė UAB „Ruptela“, saulės ele­mentų gamintojos UAB „Soli Tek R&D“ ir UAB „Precizika-met SC“, lazerių technologijų įmo­nės UAB „Ekspla“, MGF „Šviesos konversija“ bei kitos aktyviai dalyvauja tarptautinėse pro­gramose „Horizontas 2020“, „Eureka“, „Eu­rostars“.

Dažniausiai Lietuva bendradarbiauja ir įgyven­dina projektus su Vokietija, Jungtine Ka­ra­lys­te, Prancūzija, Ispanija ir Italija. Pagal tematiką daugiausiai finansuotų projektų yra iš šių sričių: bran­duolinių tyrimų programos EURATOM, kom­petencijos projektų, Marios Sklodowskos-Cu­rie veiksmų programos, pasaulinio lygio in­fras­truktūrų, informacinių ir ryšių technologijų, mais­to ir žemės ūkio sričių.

Patekus į bendrą tinklą laimėti lengviau

Atskiros verslo sritys, pavyzdžiui, lazerininkai, įvairiuose MTEP projektuose dalyvauja ga­na aktyviai. Kaip sako Lietuvos lazerių asociacijos vykdomasis direktorius dr. Petras Bal­ke­vi­čius, asociacijos įmonės į MTEP investuoja be­veik 10 proc. nuo pardavimo apimties. Tai gana di­delė dalis ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu.

Pasak pašnekovo, dalyvauti tarptautinėse prog­ramose, pavyzdžiui, „Horizontas 2020“, ga­na sunku. Tokių konkursų sėkmės paslaptis – sudaryti platūs konsorciumai. Patekus į bendrą tinklą tikimybė laimėti šios programos konkursus tampa didesnė. Tą patvirtina ir Lietuvos įmonių atstovai, patekę į tarptautinių programų finansuojamus projektus.

Viena tokių įmonių – UAB „Optolita“, kartu su tarptautiniais partneriais įgyvendinusi projektą „Nanodetector“. Šis darbas buvo sėkmingai pa­tvirtintas ir gavo finansavimą pagal 7-ąją Eu­ro­pos Sąjungos mokslinių tyrimų programą. Pro­jekto pareiškėjas ir koordinatorius yra profesorius Vladimiras Mirskis iš Brandenburgo technikos universiteto (Vokietija). Šiam tarptautiniam projektui, kuriame jėgas suvienijo mokslininkai ir tyrėjai iš Vokietijos, Didžiosios Bri­ta­nijos, Čekijos, Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos moks­linių tyrimų institutų bei mažų ir vidutinių įmo­nių, ES iš viso skyrė beveik 3 mln. eurų.

Projekto tikslas – sukurti ir išplėtoti natūralioje aplinkoje esančių nanodalelių aptikimo ir analizės metodiką bei remiantis kuriama paviršinių plazmonų rezonanso mikroskopijos technologija sukurti laboratorinių prietaisų prototipus, galinčius aptikti ir identifikuoti pavienes na­no­matmenų daleles. Įmonei „Optolita“ atiteko viena svarbiausių užduočių – sukonstruoti ir pa­ga­minti naujovišką bei patikimą kompaktišką na­­nodalelių detektavimo optinį įrenginį t.y. visą veikiantį nanodetektoriaus prototipą. Šiuo me­tu įmonė „Optolita“ jau yra pagaminusi aš­tuo­nis kompaktiškus nanodalelių identifikavimo įrenginius, kurie yra bandomi partnerių mokslinių tyrimų laboratorijose ir pramonės įmonėse.

„Iki šiol su projekto partneriais palaikėme tik komercinius santykius. Ilgainiui atsirado pasitikėjimas vieni kitais, todėl ir pavyko visiems bendrai sukurti bei sėkmingai pateikti šį naują proje­k­tą“, – sako Dainius Tumosa, UAB „Optolita“ di­rektorius.

Kitas projektas, kuris buvo patvirtintas ir ga­vo finansavimą dar pagal 7-ąją Europos Są­jun­gos mokslinių tyrimų programą, o dabar, tikėtina, persikels ir į naujojo ES finansavimo programą „Horizontas 2020“, – tai specialios lazerio op­tinės pjaustymo galvos sukūrimas. Lazerio gal­va bus skirta storiems, iki 1,5 cm storio, plieno lakštams pjaustyti. Šiame projekte UAB „Op­­tolita“ dalyvavo kaip partnerė su kolegomis iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Švedijos. Šį projektą koordinavo pasaulinio lygio Didžiosios Britanijos kompanija TWI, o mokslinis partneris buvo Vokietijos Fraunhoferio institutas.

„Optolitos“ rinkodaros ir plėtros direktorius Dau­girdas Kuzma pabrėžia, kad bet kokiai Lie­tu­vos įmonei, ketinančiai dalyvauti tarptautiniuo­se MTEP projektuose pagal „Horizontas 2020“ programą, didesnė tikimybė sulaukti pa­si­sekimo – būti tokių projektų partneriu. O tap­ti patvirtinto „Horizontas 2020“ projekto koordi­natoriumi – tai sėkmė, prilygintina laimėjimui loterijoje.

Projekto partneriai taip pat dalyvauja atliekant atsakingas užduotis ir veiklas bei turi atskirą biudžetą šioms veikloms įgyvendinti.

Dalyvavimo tarptautinėse MTEP programose nauda ne tik finansinė – galima įgyvendinti pro­­jektus, gerokai išplečiančius įmonės veiklos kom­­petencijos ribas, sužinoti apie poreikius ir plė­tros galimybes kitose rinkose.

„Savo lėšomis įmonės nesiryžtų vykdyti rizikin­gų mokslinių ar eksperimentinės plėtros pro­­jektų. Dalyvaudami tarptautiniuose projektuo­se pasidalijame riziką, keičiamės patirtimi ir įžvalgomis“, – sako D.Kuzma.

Kita lietuvių įmonė, sėkmingai dalyvaujanti tarp­tautinėse programose, – tai atsinaujinančios ener­getikos srityje dirbanti įmonė UAB „Saulės vėjo aruodai“. Įmonė laimėjo programos „Ho­ri­zontas 2020“ projektą ir gavo 50 tūkst. eurų dotaciją.

„Patekti į šią programą nėra lengva. Tai prilygin­čiau dalyvavimui „Eurovizijoje“, kur išties gau­su profesionalių dalyvių ir didelė konkurencija, bet jei nebandysi – nelaimėsi“, – sako UAB „Sau­­­lės vėjo aruodai“ direktorius Ignas Šlapkaus­­kas.

Nuo pat įsikūrimo įmonė plėtoja idėją kurti ino­­vatyvias žaliuzes, kurios jau yra patentuotos Lie­­tuvoje, bet siekiama gauti patentą tarptautiniu mas­tu pasinaudojant MITA intelektinės nuo­sa­vy­bės apsaugos priemone. Įmonė ištobulino specialią technologiją, kuri leidžia vasarą žaliuzėms atspindėti šilumą ir apsaugoti patalpas nuo kait­ros, o žiemą pritraukti saulės ir išlaikyti šilumą pa­talpose, be to, dar padeda kovoti su pelėsiu.

Apie programą įmonės „Saulės vėjo aruodai“ vadovas sužinojo iš MITA renginių. Įmonę UAB „Optolita“ projekto koordinatoriai susirado patys. Tiek vienos, tiek kitos įmonės atstovai tvirtina, kad dalyvauti tokiose programose tikrai verta.

Didžiausia tarptautinė programa „Horizontas 2020“

Patraukliausias programos „Horizontas 2020“ prioritetas – „Pramonės lyderystės“ ir ypač jo ins­­trumentas, skatinantis įmonių inovaty­­vumą. Šiam instrumentui teikti paraiškas gali išimtinai įmonės. Šiek tiek mažiau patrauklus „Vi­­suo­me­nės iššūkių“ prioritetas, pagal kurį fi­nan­suojami di­deli, globalias problemas sprendžian­tys bendra­darbiavimo projektai. „Ko­ky­biš­ko mokslo“ prioritetas orientuotas į mokslo ben­druomenę, todėl verslo dalyvavimas ten gana fragmentiškas.

„Lietuva programoje „Horizontas 2020“ žen­­gia pirmuosius žingsnius. Nors pradžia ne­leng­va, bet jau yra laimėtų projektų. Dalyviai iš Lie­tuvos pateikė 691 paraišką, iš kurių 71 bu­vo fi­nan­suo­ta. Europos Komisijos skirta dotacija Lie­­tuvai siekia 10,8 mln. eurų. Sėkmin­giau­sias ma­žoms ir vi­dutinėms įmonėms skirtas ins­tru­men­tas (sėkmės rodiklis – 62,5 proc.), branduo­­linių tyrimų progra­ma „Euratomas“ (50 proc.), pramonės lyderystės sritis (40 proc.), moks­linių tyrimų infrastruk­tūros (36,4 proc.). Kon­­kurencija teikiant pa­raiškas programai „Horizontas 2020“ yra didžiulė, panašiai kaip ir ankstesnio finansinio laikotarpio 7-oji bendroji programa“, – pabrėžia MITA di­rektoriaus pavaduo­tojas.

Per programos „Horizontas 2020“ įgyvendinimo laikotarpį nuo 2014 iki 2020 m. planuojama išleisti apie 5 mlrd. eurų MVĮ priemonei.

„Šis instrumentas skirtas inovatyvioms, greitai augančioms įmonėms, turinčioms ambicijų perkelti savo veiklą į tarptautinį lygmenį, galinčioms pasiūlyti naujų produktų ir siekiančioms padaryti pokytį savo rinkos segmente“, – sako MITA direktoriaus pavaduotojas K.Arlauskas.

Labai svarbus ne tik paraiškų pateikimo skaičius, bet ir sėkmės rodiklis. Būtina ugdyti kompe­­tenciją ir padėti įmonėms parengti kokybiškus projektus, kurie gali konkuruoti su stipriausiais žaidėjas iš visos ES. Didžiausias iššūkis – kaip aplenkti konkurentus ir būti geresniems, kaip parengti siūlymą, kuris būtų inovatyvus, spren­džiantis visuomenės problemas, atsižvelgiantis į ES iššūkius, suprantamas ES ekspertams. Labai svarbu pasirinkti ir stiprius, gerą re­pu­taciją turinčius partnerius. Pareiškėjams būtina patiems turėti gerų specialistų, suprantančių MTEP ir inovacijų veiklas.

Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra kar­tu su Lietuvos inovacijų centru ir kitais part­ne­­riais trejus metus vykdė projektą „Tech­no­lo­gijos ir mokslas inovatyviam verslui“, kurio me­­­­­tu buvo suteiktos 22 ekspertinės konsultacijos dėl tarptautinių paraiškų rengimo, buvo pa­reng­ta metodinė medžiaga pareiškėjams, taip pat suteikta daugiau nei 700 konsultacijų dėl MTEP ir inovacijų projektų. Ateityje planuojama ne tik konsultuoti, bet ir teikti verslui tarptau­tinių paraiškų rengimo paslaugą, kurios la­biau­siai reikia dalyvaujant tokiose ES programose, kaip „Horizontas 2020“ ir kitose.

Užs. Nr. VPL1020

"Veido" archyvas

Turtingosios šalys donorės reikalauja, kad parama per struktūrinius fondus naujoms ir mažiau išsivysčiusioms ES narėms 2014–2020 m. būtų sumažinta.

Birželio mėnesį paaiškės pirmosios 2014–2020 m. ES biudžeto gairės. Nuo to, kokio jis bus dydžio, labai priklausys ir tai, kiek paramos ES galės ir norės suteikti skirtingoms šalims.

Tačiau kol kas vieningos pozicijos Europoje nėra: kiekviena valstybė ES struktūrinių fondų ateitį norėtų matyti savaip. Tarkime, Lietuva, Lenkija, Vengrija ir kitos ES naujokės paramos gavėjos sieks, kad parama bent jau nemažėtų, o geriausia būtų, jei dar ir išaugtų.

Tuo tarpu šalys donorės sieks, kad eilutė paramai kuo labiau sutrumpėtų. Toks jų noras yra visiškai suprantamas.

Vokietija šiuo metu finansuoja apie 20 proc. viso ES biudžeto, o vyriausybė skaičiuoja, kad 2014–2020 m. Vokietijos indėlis gali sudaryti net iki 50 proc. ES biudžeto. Be to, nuo 2014-ųjų Vokietija pati iš ES gaus kur kas mažiau paramos nei iki šiol, nes bus baigta didžioji dalis projektų Rytų Vokietijoje, o nemažai pinigų, kurie buvo skiriami Rytų Vokietijos ūkininkams, bus perskirstyti Rytų Europos naudai. Tad akivaizdu, kad ši šalis norėtų išleisti kuo mažiau pinigų. Lygiai taip pat, apsikarpiusi savo pačios biudžetą, kuo mažiau į bendrą ES katilą norėtų dėti ir Didžioji Britanija ar Prancūzija.

Nuo biudžeto priklausys paramos dydis

Turtingosios valstybės siūlo keletą ES biudžeto formavimo gairių. Pirmiausia siūloma, kad biudžetas sudarytų ne daugiau vieno procento visų ES šalių narių pajamų.

Tai reikštų ir kur kas mažesnę biudžete numatytą paramą per struktūrinius fondus, nei buvo 2007–2013 m., kai ES biudžetas sudarė 1,13 proc. bendrų bloko pajamų.

Kitas turtingųjų ES šalių tikslas – jei biudžetas būtų didinamas, tai ne didesniu procentu, nei siekia ES infliacija. Tokį pageidavimą gruodžio pabaigoje pasirašė ir Europos Komisijos prezidentui José Manueliui Barroso nusiuntė Vokietijos, Suomijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos vadovai. Didžioji Britanija tik sukonkretina, nuo kokios ribos biudžetas, priklausomai nuo infliacijos, gali didėti. Ppremjero Davido Camerono nuomone, ES biudžetas 2014–2020 m. turėtų būti lygiai toks ir nė kiek ne didesnis, nei bus 2013-aisiais.

Austrija ir Švedija savo ruožtu siūlo mažinti ES biudžetą, bet konkrečių pasiūlymų dar nepateikė.

Beje, paradoksalu, tačiau turtingųjų poziciją remia dvi naujosios ES narės – Slovėnija ir neturtingiausia Europoje Bulgarija.

Užtat aktyviausia priešingos stovyklos interesų gynėja yra Lenkija. Šios šalies premjeras Donaldas Tuskas teigia, kad svarbiausia – jog ES biudžetas nebūtų sumažintas, nes, priešingu atveju, sumažės ir parama, o tai neleis Lenkijai ir kitoms regiono šalims tinkamai kovoti su krize. “Lenkijos požiūriu, geriausias būdas išnaudoti ES biudžeto lėšas – tai leisti jas per struktūrinius fondus. Būtų sunku paaiškinti lenkams, kad skirti pinigų Kinijai, siekiant kovoti su klimato atšilimu, yra geriau nei ES lėšas naudoti čia pat vietoje”, – aiškina Lenkijos premjeras. Jis netgi pagrasino, kad jei parama bus sumažinta, Lenkija gali nepasirašyti ES susitarimo dėl stabilumo – tai dokumentas, kuris apibrėžtų ES finansinę paramą bėdos ištiktoms šalims, tokioms kaip Graikija ar Airija.

Aktyviai finansavimo nemažinimo idėją remia ir Čekija. Beje, tai pirmas kartasper pastaruosius šešerius metus, kai šalies Žemieji parlamento rūmai svarsto ilgalaikę biudžeto strategiją.

Čekijos prekybos ir pramonės ministras Martinas Kocourekas išreiškė poziciją, kad ES biudžetas neturi būti mažinimas bet kokia kaina ir teigė jokiu būdu nepritarsiantis biudžeto projektui, jei jame bus numatyta mažiau paramos, nei yra dabar.

Skiriasi šalių prioritetai

Nesutaria ES šalys ir dėl to, kamir kokio dydžio parama turėtų būti skiriama iš struktūrinių fondų. Tarkime, turtingosios ES šalys siekia, kad daugiausiai lėšų būtų skirta inovacijoms, ekonomikos skatinimui, nedarbo mažinimui, sveikatos apsaugai.

"Veido" archyvas

Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas (kairėje) ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy sieks, kad struktūrinių fondų parama naujosioms ES narėms mažėtų

Prancūzijos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos vertinimu, pinigai turi būti skiriami toms sritims, kur galima didžiausia grąža. Šių šalių vadovai teigia, kad reikia skatinti verslumą ir pažangą, o ne kamšyti skyles neturtingose šalyse. Tad jiems nė kiek neimponuoja tai, kad už ES lėšas Taline buvo renovuotas oro uosto keleivių terminalas, Latvija pasistatė Kuldigos viaduką, o Lietuva iš struktūrinių fondų gavo pinigų Nidos kopų apsaugai.

Tačiau naujųjų ES šalių interesas – būtent kuo greičiau sutvarkyti tas sritis, kurios be ES paramos dar ilgai liktų apleistos.

Pirmiausia jos siekia kuo daugiau paramos gauti infrastruktūrai ar žemės ūkiui. Štai Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija (vadinamasis Višegrado ketvertas) ketina pateikti bendrą poziciją dėl ES biudžeto. Šios keturios šalys laikosi nuomonės, kad būtina išlaikyti tą patį paramos lygį, koks buvo 2007–2013 m., didžiausią paramos dalį skiriant pačioms neturtingiausioms valstybėms.

Tiesa, Čekija, tikindama, kad negalima sumažinti paramos Rytų ir Vidurio Europos ūkininkams bei infrastruktūrai, aiškina, jog ir taip ūkininkai Rytų Europoje gauna kur kas mažesnes išmokas nei jų kolegos senosiose ES šalyse – taip yra dėl sudėtingos dotacijų teikimo sistemos. Tad Čekija ketina reikalauti suvienodinti šį “neteisingą” paramos teikimo mechanizmą.

Be to, Čekijos atstovai įsitikinę, esą jei pinigai panaudojami efektyviai, tai nesvarbu, į kurį sektorių jie investuojami – mokslą ar infrastruktūrą, nes bet kuriuo atveju tokios investicijos didina visos ES konkurencingumą ir prisideda prie gerovės.

Tuo tarpu Slovakija aiškina, kad būtent kaimo plėtra turi būti visos ES prioritetas, tad parama ūkininkams turėtų ne tik nemažėti, bet netgi augti. Esą Europos pranašumas prieš kitų žemynų rinkas – būtent žemės ūkio produkcija, ir šią sritį verta finansuoti maksimaliais pajėgumais.

Beje, naujųjų ES narių politikai pabrėžia, kad struktūrinių fondų lėšų paskirtis net ir Europos Komisijos dokumentuose įvardijama kaip priemonė spręsti ekonomines ir socialines problemas, tad neteisingas yra turtingesniųjų šalių požiūris, esą problemas reikia laikinai užmiršti, o lėšomis disponuoti tarsi spekuliantams, tikintis kuo daugiau išlošti lyg akcijų biržoje.

Manoma, kad remdamasis tokiais argumentais vadinamasis ES dešimtukas, tai yra ES naujokės, gana vieningai sieks išlaikyti ES paramos lygį, ypač kalbant apie žemės ūkį. Tačiau Paryžius ir Londonas tarpusavyje susitarė, kad nė kiek nemažins finansavimo savo šalių ūkininkams, tad jei kur ir teks nupjauti – tai ES 10 šalių ūkininkų sąskaita Rytų ir Vidurio Europoje.

Na, o atsakydamas į klausimą, ar dėl tų apkarpymų bent jau tarsis su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas pareiškė gana iškalbingai: “Praleidžiu begales laiko klausydamasis kritikos dėl to, kad praleidžiu begales laiko tardamasis su Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovais. Man tai nepriimtina.”

Taigi veikiausiai pokyčių ES biudžete bus, bet Rytų ir Vidurio Europos šalys juos diegiant tikrai negros pirmuoju smuiku, išskyrus nebent Vengriją, kuri ES pirmininkauja dabar, ir Lenkiją, kuri ES pirmininkaus antrąjį šių metų pusmetį.

Laukia pokyčiai?

Vengrija jau dabar stebina nemažai europiečių originaliais savo sumanymais. Pavyzdžiui, šios šalies politikai žavisi idėja apie bendrus ES mokesčius, nors tokią mintį palaiko vos kelios ES šalys.

"Veido" archyvas

Anksčiau dosniai šelpusios infrastruktūros projektus mažiau išsivysčiusiose ES šalyse, nuo 2014-ųjų senosios ES narės norėtų koncentruotis į pažangą ir inovacijas

Be to, manoma, kad Vengrija gali pritarti senųjų ES narių užmojams reikalauti iš atskirų šalių keisti savo mokesčių politiką. Pavyzdžiui, jei šalis taiko nedidelį pelno mokestį, kad galėtį pritraukti užsienio investicijų (tai ypač būdinga Rytų Europos regionui), ji gali būti paprašyta šį mokestį padidinti, siekiant mokesčių harmonizavimo. Tarkime, Prancūzijoje pelno mokestis yra 33,3 proc., Vokietijoje svyruoja nuo 30,2 iki 33,4 proc., o štai Lenkijoje ir Slovakijoje šis mokestis siekia 19 proc., Rumunijoje ir Vengrijoje 16 proc., Bulgarijoje 10 proc.

Be to, Vengrija iš esmės pritartų, kad ES biudžetas turėtų būti planuojamas ne 6, o 10 metų į priekį, tad pasisakytų už 2014–2024 m. biudžetą, kuris po penkerių metų, esant reikalui, būtų persvarstomas. Galiausiai šalis itin aktyviai palaiko inovatyvius finansavimo mechanizmus ir sulaukia labai daug palankumo iš Vokietijos. Pastaroji vietoj iki šiol veikusių struktūrinių fondų siūlo įvesti savotišką paramos paskolų mechanizmą ir vadinamuosius kintančius fondus, kurie veikiausiai užtikrintų sėkmingesnį lėšų panaudojimą.

"Veido" archyvas

Lenkas eurokomisaras Januszas Lewandowskis prognozuoja, kad pagrindiniai būsimojo ES biudžeto poliai bus sukalti antroje šių metų pusėje – būtent tada, kai ES pirmininkaus Lenkija

Jau ryškėja 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos kontūrai: pinigų bus mažiau, jų dalybos – griežtesnės, o paskirtis – kurti inovatyvią Europą. Taigi ateityje pinigų gaus tik tos lietuviškos karvės, kurios bus laikomos ventiliuojamuose tvartuose su higieniška sienų danga, o pinigų keliams gausime tik tada, jei jie ves tautą į pažangą.

Ginčai dėl to, kokio dydžio ir kaip skirstomas bus naujasis 2014–2020 m. ES biudžetas, dar tik prasideda. Dabar – aktyvių nacionalinių diskusijų metas, kai kiekviena ES šalis savo viduje sprendžia, kam ir kiek pinigų ji prašys naujojoje ES finansinėje perspektyvoje. Ir nors bendra ES pozicija dar tik užgimimo stadijos, jau šiuo metu galima mėginti nuspėti, kokie esminiai pokyčiai laukia Europos šeimos narių.

ES – demokratiška organizacija, kurioje kantriai išklausoma kiekviena jos narė, tačiau naivu būtų tikėtis, kad būsimojo, kaip ir visų kitų prieš tai buvusių, organizacijos biudžeto dalybose lemiamą balsą turės naujosios ES narės. Mes – pinigų gavėjai, į ES biudžetą sumokantys kelis kartus mažiau, nei iš jo gauname tam, kad pasivytume ES senbuves. Tad natūralu, kad esminius sprendimus lems ES donorių Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Danijos ir Švedijos balsai.

"Veido" archyvas

Ramiai gali miegoti Europos žemdirbiai: pinigų dalijimo jiems taisyklės keisi, bet jų kiekis vis tiek išliks labai didelis

Bėda tik ta, kad šių turtingų ir išsivysčiusių šalių poreikiai bei vizijos visiškai skirtingos nei mūsų. Jos išgyvena, kad globalioje arenoje Europa gali pralaimėti kitiems pasaulio regionams pažangos ir progreso varžybose, todėl 2014–2020 m. biudžeto planuose pagrindinius akcentus deda ties moksliniais tyrimais ir inovacijomis. Tuo tarpu Rytų Europa dar tikrai nepasivijo Vakarų savo pramonės produktyvumo, žemės ūkio modernumo srityse, dar tik pradėjo jungtis savo magistralėmis, energetiniais tiltais, todėl pinigų ir toliau norėtų fizinės savo infrastruktūros plėtrai, investicijoms į gamybinius pajėgumus.

Prašyti galime, tačiau svarbu jau dabar suprasti, kad taip, kaip buvo, nebebus, ir savo lietuviškus norus turėtume dėlioti atsižvelgdami į vėjus, pučiančius iš senųjų Europos sostinių.

Pinigų bus mažiau

Planai dėl 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos pradedami dėlioti labai nepalankiu metu: nors krizė jau baigėsi, visos ES valstybės, taip pat ir pagrindinės ES donorės, dabar sprendžia savo viešųjų finansų problemas ir procesas vyksta tik viena – išlaidų mažinimo kryptimi. Todėl nesunku suprasti, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vyriausybę, kuri vargu ar gali rasti tinkamų argumentų ir paaiškinti savo tautiečiams, kodėl jie turėtų didinti įmokas į bendrą ES katilą, kai šalyje vyksta atvirkščias procesas – mažinamos viešosios išlaidos ir dar didinami mokesčiai.

"Veido" archyvas

Prognozuojama, kad energetika, ypač jos atsinaujinantys ištekliai, atims nemažą dalį transporto infrastruktūrai skiriamų lėšų

Lietuvos finansų viceministras Rolandas Kriščiūnas, vadovaujantis komisijai, kuri sprendžia, kokios struktūrinės paramos iš ES Lietuva prašys 2014–2020 m., sako, kad kol kas nėra svarstomi jokie su būsimuoju biudžetu susiję skaičiai ar proporcijos, kokiomis galėtų būti finansuojama viena ar kita sritis. “Visi supranta, kad vos tik nuskambės konkrečios sumos, baigsis diskusija dėl to, kur turi judėti Europa, ir prasidės paprasčiausios pinigų dalybos”, – aiškina jis.
Europos Komisijos (EK) patvirtintame tvarkaraštyje numatyta, kad pirmasis pasiūlymas dėl būsimosios finansinės perspektyvos turėtų būti pristatytas šių metų vasarą. “Anksčiau kalbėta apie birželį, tačiau dabar jau planai nukeliami arčiau rudens ar net į patį rudenį. Ne taip paprasta rasti konsensusą, be to, labai atidžiai vertinama, ar užsibrėžtų tikslų bus pasiekusi dabar galiojanti finansinė perspektyva. Prieš pjaudama, EK šį kartą matuos devynis kartus”, – spėja R.Kriščiūnas.

Už biudžetą ir finansinį programavimą atsakingas lenkas eurokomisaras Januszas Lewandowskis prognozuoja, kad pagrindiniai būsimojo ES biudžeto poliai bus sukalti antroje šių metų pusėje – būtent tada, kai ES pirmininkaus Lenkija. “Mums tai labai sunki našta, bet bijau, kad jokio pasirinkimo neturime”, – eurokomisaro žodžius cituoja Lenkijos naujienų agentūra PAP.

Buvęs vienas Lietuvos derybininkų dėl narystės ES Klaudijus Maniokas, dabar vadovaujantis VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”, teigia, kad numatomas kuklesnis nei 2007–2013 m. ES finansinis paketas. “Net jei pavyks suformuoti nominaliai tokį pat paketą, pastarojo dešimtmečio infliacija jo vertę bus gerokai pamažinusi”, – pabrėžia specialistas.

O štai tikėtis didesnio būsimojo biudžeto, pasako jo, neverta: “Jis formuojamas pokriziniu laikotarpiu, kai visos, net ir, mūsų akimis, turtingos šalys skaičiuoja kiekvieną eurą.”

Pasak viceministro R.Kirščiūno, vienintelis realus būdas padidinti ES biudžetą būtų padidinti į jį mokamą mokesčių dalį, tačiau tokios galimybės nesvarsto nė viena savo nacionalinių biudžetų subalansavimo problemas dabar sprendžianti ES valstybė.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vadovas, dabar Seimo Europos reikalų komiteto narys Petras Auštrevičius mano, kad ES biudžetas yra “gėdingai mažas”, jis tik vos viršija 1 proc. viso ES sukuriamo BVP, tačiau ketinimų jį didinti iš esmės – nėra. “Mums, žinoma, dėl to labai gaila, nes juk esminė ES struktūrinės paramos paskirtis – didinti visų ES šalių, visų regionų konvergenciją, t.y. suvienodėjimą. Mes esame tie, kurie tik vejasi, ir kuo daugiau tam skiriama pinigų, tuo lengviau vytis”, – aiškina politikas.

Visuose Lietuvos integracijos į ES etapuose aktyviai dalyvavęs P.Auštrevičius sako, kad dabartinio mūsų vaidmens formuojant ir derantis dėl ES biudžeto vis dėlto nėra net ko lyginti su ankstesniais metais. “Nors teoriškai mes jau buvome ES biudžeto dalimi nuo 2004 m., tačiau dėl 2004–2006 m. pinigų neturėjome jokio balso – tiesiog gavome tai, dėl ko kiti jau seniai buvo nusprendę. Dabar aktyviai reiškiame savo nuomonę – ji gal ir nėra lemiama, bet tikrai girdima ir išklausoma, galutiniuose sprendimuose vis tiek atsispindi ir mūsų valia”, – tvirtina pašnekovas.

P.Auštrevičius taip pat prognozuoja, kad tokių lengvų pinigų, kokiais Lietuva gali naudotis dabartiniu, 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu, ateityje nebebus: “Po didžiosios 2004 m. ES plėtros organizacijoje iš esmės pasikeitė donorių ir paramą gaunančių šalių santykis. Sumokančiųjų daugiau, nei gauna, dabar visiška mažuma, tad natūralu, kad šalys donorės nusiteikusios kur kas atidžiau žiūrėti, kam ir kaip leidžiami pinigai.”

Su planuojamais ES struktūrinės paramos pokyčiais susipažinę “Veido” pašnekovai išskiria vieną labai svarbią naujovę: ateityje pinigai bus skiriami tik tuo atveju, kai bus labai aiškiai apsibrėžta, kokių konkrečių tikslų juos pasitelkus bus siekiama. Kitas svarbus aspektas – finansuojamų projektų koreliacija su kitais toje šalyje vykdomais projektais, bendra valstybės strategija.

Kitaip tariant, sunku bus tikėtis ES finansavimo, jei norėsi tiesiog nutiesti kelią iš taško A į tašką B. Naujasis kelias turės vesti žmones į geresnį gyvenimą – rajono centro ar sostinės link, o dar daugiau šansų gauti finansavimą jis turės tada, jei bus integruotas į visą Europą sujungsiančius transporto koridorius. Spėjama, kad prioritetu bus laikomi ne nacionaliniai, o regioniniai projektai.

K.Maniokas pateikia kitą pavyzdį: sunku bus gauti pinigų daugiabučių sienoms šiltinti, jei nebus pateiktas bendras kontekstas – dėl tokių investicijų mažėsiančios išlaidos energetikai, skaičiavimai, kiek Vyriausybė sutaupys kompensacijoms už šildymą. “Žodžiu, kasmet už ES pinigus asfaltuoti to paties kelio nebeišeis”, – apibendrina ekspertas.

Prioritetas – mokslo inovacijos

Būsimąją ES struktūrinę paramą nagrinėjančiuose EK dokumentuose svarbi viena žinia: ypatingas dėmesys bus skiriamas moksliniams tyrimams ir inovacijoms. Pernai spalį patvirtintame EK komunikate dėl 2014–2020 m. biudžeto formavimo principų rašoma, kad Europa turėtų kur kas daugiau dėmesio ir lėšų skirti būtent šiai sričiai – bendras finansavimas esą galėtų siekti net iki 3 proc. viso ES BVP, todėl ir didelę dalį ES struktūrinės paramos ketinama nukreipti šia linkme.

Ekonomistas Jonas Čičinskas mano, kad tai bloga žinia Lietuvai. “Mūsų mokslinių tyrimų potencialas labai menkas – tarptautinėje veikloje dalyvauja tik pavieniai mokslininkai. Todėl didelė, kur kas didesnė nei dabar, ES paramos dalis nukeliaus į Vakarų Europos laboratorijas ir auditorijas. Atitinkamai mažiau lėšų liks mūsų poreikiams tenkinti”, – prognozuoja jis.

Pašnekovas pabrėžia, kad Lietuvos mokslinių tyrimų ir inovacijų sritis tik dabar rimčiau stojasi ant kojų. Beje, tos pačios ES paramos dėka, nes labai daug jos buvo nukreipta fizinei mokslo infrastruktūrai kurti – studijų ir mokslo programoms tobulinti, mokslo ir technologijų parkui įsteigti. “Bet mums ir toliau dar reikia lėšų šiai infrastruktūrai stiprinti. Jei po kelerių metų visos lėšos bus nukreiptos tik į turinio kūrimą, mes liksime paleisti pusiaukelėje”, – perspėja ekonomistas.

Panašūs nuomonių skirtumai ir kitose iki šiol ES labai dosniai remtose srityse. Viena tokių – transporto infrastruktūros plėtra, kuriai, atrodo, ateityje bus atseikėta mažiau pinigų. “Mūsų, ES transporto ministrų, taryboje šiuo metu verda labai karštos diskusijos, tvyro radikaliai skirtingos nuomonės. ES senbuvės tvirtina, kad dėl 2007–2013 m. finansinės perspektyvos bus pasiekta kone ideali konvergencija, o mes, ES naujokės, šaukiame, kad skirtumai vis dar išlieka labai dideli, tad mums ir toliau reikės pinigų keliams, geležinkeliams tiesti”, – pasakoja Lietuvos susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.

Tačiau, pasak jo, plinta neigiama politinė nuostata dėl “investicijų į asfaltą”. Todėl ministras jau susitaikė su tuo, kad po kelerių metų rimtesnės finansinės paramos galės tikėtis nebent tie Lietuvos transporto projektai, kurie “įsipaišys” į bendrų Europos transporto koridorių schemas. “Ką darysime su kitais savo keliais? Ieškosime papildomų finansavimo šaltinių”, – planuoja E.Masiulis.

Pasak jo, iš anksto ruošiantis tam, kad sumažės europinis finansavimas, dabar svarstomos įvairios išeitys: ketinama transporto infrastruktūros plėtrai pritraukti privataus kapitalo, galbūt – labiau apmokestinti tranzitinius pervežimus. “Jų žala mūsų transporto sistemai jau neadekvati mokamiems mokesčiams”, – tvirtina susisiekimo ministras.

Užtat Lietuvos energetikos strategams ateities bijoti nereikia: energetikai, o ypač jos atsinaujinančių išteklių plėtrai, būsimojoje ES finansinėje perspektyvoje ketinama skirti labai daug dėmesio. “Politiškai jau sutarta, kad 2014–2020 m. struktūrinių fondų lėšomis bus finansuojami vadinamosios “ES 2020″ strategijos tikslai. Strateginis mūsų tikslas toks pat: sumažinti energijos vartojimą 20 proc. ir padidinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį bendrame energijos balanse iki 20 proc.”, – džiaugiasi Energetikos ministerijos Strateginio planavimo ir ES reikalų skyriaus vedėjas Žygimantas Vaičiūnas.

Galime būti ramūs ir dėl to, kad išliks ES struktūrinė parama Lietuvą su Europos elektros, dujų tinklais galinčių sujungti tiltų statybai. “Energetikos taryba vos prieš kelis mėnesius suformulavo, kad ES fondų reikšmė, finansuojant energetikos tinklų projektus, išliks labai svarbi”, – informuoja pašnekovas.

Pasigirsta kalbų dėl to, kad ateityje verslas ir pramonė ES pinigų nebegaus taip lengvai, kaip dabar. “Galbūt bus nustatomos minimalios palūkanos tiems pinigams, kuriuos ES iki šiol skiria nemokamai. Galbūt pinigai nebebus tiesiog skiriami iš vieno šaltinio, o juos teks susirinkti iš įvairių europinių fondų, kuriems reikės išsamaus pagrindimo, argumentacijos dėl pinigų panaudojimo”, – įvairias dar tik svarstomas naujoves vardija P.Auštrevičius.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys informuoja, kad verslininkai jau svarsto, kaip gyvens keičiantis ES struktūrinės paramos vėjams, ir jau pradeda tartis dėl to, kokių siūlymų teikti Vyriausybei, kuri pateiks Lietuvos finansavimo prašymą EK. “Turime labai aiškiai suprasti, kad mes iš esmės skiriamės nuo Vakarų Europos. Vokietija dabar suka galvą, kaip padidinti savo konkurencingumą pasaulyje ir planuoja gamybos inovacijas, mokslo ir pramonės sinergiją, o mes vis dar turime per mažą gamybinę pramoninę bazę – kitaip tariant, vis dar neturime kur tų inovacijų diegti”, – perspėja pramonininkų atstovas.

Todėl, jo žodžiais, Lietuva, derėdamasi dėl naujų ES pinigų, turi išsikovoti, kad pinigai vis dar būtų skiriami naujoms gamykloms statyti ir įrengti, o svarus argumentas turėtų būti tas, kad pas mus vis dar labai netolygi regionų plėtra.

“Džiaugiamės pastaraisiais metais išaugusiomis tiesioginėmis užsienio investicijomis, aukštųjų technologijų bazėmis, bet visos jos matyti nuo Gedimino kalno. O rajonuose ir toliau tvyro stagnacija, didėja nedarbas”, – pabrėžia G.Rainys.

Jo manymu, ateityje ES pinigų pramonei pavyks gauti tik argumentavus, kad investicijos padės mažinti regioninius skirtumus. “Teks pateikti visą argumentų puokštę, nacionalinį kontekstą. Tarkim, kad tokių ir tokių gamybos pajėgumų sukūrimas apmirusiame rajone sukurs tiek ir tiek darbo vietų, taigi nebereikės tiek ir tiek bedarbio pašalpų, subsidijų už šildymą, nemokamo maitinimo mokyklose”, – prognozuoja pašnekovas.

Išmokos – tik už pažangą

Itin dosniai iki šiol remiamas Europos žemės ūkis (dabar jis gauna beveik 40 proc. visos ES paramos) gali ir toliau ramiai laukti ateities. Dabartinė pasaulinė maisto krizė, kylančios kone visų produktų kainos tik dar labiau sustiprino ketinimus Europoje išlaikyti itin dosnų žemdirbių finansavimą.

“Žemės ūkis išliks nepaliestu ES struktūrinės paramos pilioriumi”, – žadėjo eurokomisaras J.Lewandowskis, praėjusių metų pabaigoje apsilankęs Lenkijos žemdirbių suvažiavime. Jis pabrėžė, kad nors ES teisė reglamentuoja, jog pirmininkaujanti šalis negali siekti didesnės naudos sau, tačiau šių metų liepą–gruodį pirmininkausianti Lenkija panaudos savo padėtį tam, kad būtų suvienodintos tiesioginės išmokos visoje ES.

Šiuo metu galioja tvarka, pagal kurią šalių ūkininkams tenkančios tiesioginės išmokos už pagamintą produkciją mokamos pagal tos šalies žemės ūkio produktyvumo lygį, kuris Vakaruose kelis kartus didesnis nei Rytų Europoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje pagrindinė išmoka už pasėlių hektarą siekia 343 Lt, Lenkijoje ji sudaro 742 Lt, o Belgijoje siekia net 1588 Lt. Tačiau ir pats J.Lewandowskis pripažįsta, kad visiško išmokų suvienodinimo tikėtis sunku.

“Ne tik kad sunku, bet ir neįmanoma. Kokiais argumentais Vokietijos, Prancūzijos vyriausybės turėtų įtikinti savo žemdirbius atsisakyti didelių išmokų Rytų europiečių labui? – retoriškai klausia Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas. – Mes juk lankomės Briuselyje, jaučiame nuotaikas – mūsų išklausys, bet spręs šalys donorės.”

B.Markauskas apgailestauja, kad bendros pozicijos nepavyksta suderinti netgi toms naujosioms ES šalims, kurios visos gauna mažesnes išmokas. “Pavyzdžiui, pradedama tartis su lenkais, bet jie sulaukia geresnio individualaus pasiūlymo, ir derybos baigtos”, – apgailestauja jis.

Pašnekovo tvirtinimu, nors pinigų neturėtų sumažėti, Lietuvos žemdirbiai naujosios finansinės perspektyvos laukia su nerimu – joje numatoma labai daug naujovių, kurios taip pat bus nelabai palankios dar tik modernėjančiam Lietuvos žemės ūkiui. Pavyzdžiui, tiesiogines išmokas žadama sieti nebe su gamybos rezultatais, o su maisto saugos, gyvūnų gerovės standartais.

“Išmokas gaus tik tie ūkiai, kurie bus investavę į naujoves: grūdų sandėliai reikiamu atstumu atskirti nuo trąšų kaupyklų; karvidėse įrengta ventiliacija, natūralus apšvietimas, sienos – higieniškos ir lengvai prižiūrimos, o gyvuliai išsidėstę tam tikru tankiu”, – laukiančias naujoves vardija B.Markauskas. Jo teigimu, Lietuvoje tokius standartus kol kas atitinka tik maždaug 5–7 proc. gyvulių ūkių, o kitų savininkams, norint gauti išmokas, teks dar nemažai investuoti.

Tačiau ekonomistas J.Čičinskas mano, kad tokia priverstinė žemės ūkio modernizacija Lietuvai – tik į naudą, nes mes dar labai smarkiai atsiliekame nuo Vakarų Europos pagal produktyvumo rodiklius. Jo žodžiais, iš anksto žinant, kad žemės ūkis išliks viena iš nedaugelio ir ateityje ES pinigais gausiai remiamų ūkio šakų, svarbu šiai sričiai skirti didelį dėmesį – parengti permainoms žemdirbius, planuoti būtent čia pritraukti kuo daugiau mokslo ir technologijų naujovių.

Įgyvendinant Kauno viešojo logistikos centro projektą Palemone būtų panaudota Europos Sąjungos (ES) parama, kuri Lietuvai skirta iki 2013 metų.

Prognozuojama, kad jeigu Kauno viešasis logistikos centras (VLC) bus kuriamas Karmėlavoje, 2013 metais Kauną turinti pasiekti europinė geležinkelio vėžė neduos lauktos naudos. Šalis gali prarasti ne tik šį svarbų projektą, bet ir beveik 52 mln. litų ES paramos, rašo “Kauno diena”.

Karmėlavos pasirinkimas pareikalautų papildomų pinigų ir laiko. Anot susisiekimo viceministro Arūno Štaro, jei nerūpėtų iki 2013 m. pabaigos atvesti europinę vėžę į Kauną, galima būtų dar pasvarstyti ir gal net pritarti Karmėlavos variantui. Bet Vyriausybė yra priėmusi sprendimą iki 2013 metų suformuoti logistikos tašką, tad kitos išeities nėra.

Jo įsitikinimu, VLC steigti reikėtų kiek įmanoma arčiau Palemono.

“Tai akivaizdžiai geriausia vieta geležinkelio terminalui”, – sakė A.Štaras.

Jei VLC projektas bus įgyvendinamas Karmėlavoje, jis geriausiu atveju galėtų būti baigtas tik po penkerių metų.

“Jei mums nerūpėtų iki 2013 metų pabaigos atvesti europinę vėžę į Kauną, galėtume dar pasvarstyti ir gal net pritarti Karmėlavos variantui. Bet Vyriausybė yra priėmusi sprendimą iki 2013 m. suformuoti logistikos tašką, kitos išeities neturime. Karmėlavos pasirinkimas pareikalautų papildomų pinigų ir laiko”, – teigė susisiekimo viceministras.

Susisiekimo ministerijos parengtą projektą, pagal kurį Kauno VLC būtų steigiamas Palemone ir taptų valstybinės reikšmės objektu, šiuo metu analizuoja keturios ministerijos. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, Ūkio ministerijos, atstovai siūlymą steigti VLC Palemone kritikuoja ir perša alternatyvą – statyti tokį objektą Karmėlavoje. Tačiau ir jie pripažįsta, kad Karmėlavos projektą pavyktų įgyvendinti tik per penkerius metus.