"Scanpix" nuotr.

Jauniausia Europos Sąjungos narė Kroatija nevengia išnaudoti savo naujojo statuso įsisenėjusioms problemoms su kitomis Balkanų valstybėmis spręsti. Balandį, apsiginklavusi reikalavimais, ji pasipriešino tolimesnėms senos varžovės Serbijos deryboms dėl narystės ES. Nepaisant Briuselio spaudimo, ši muilo opera tęsėsi porą mėnesių.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Derybos su Serbija dėl vieno sunkiausių 23-iojo skyriaus, apimančio teismus ir pagrindines teises, planuotos birželio pabaigoje, bet viską sujaukė Kroatija, pasinaudojusi veto teise. Kadangi čia būtinas visų ES šalių vieningas sprendimas, to pakanka, kad šis klausimas būtų tiesiog išmestas iš darbotvarkės.

Serbijai buvo dvi galimybės: arba susitaikyti, kad derybos bus atidėtos, arba kliautis kitų ES šalių spaudimu ir tikėtis, jog tai privers Zagrebą pakeisti savo poziciją.

Proga išpešti naudos

Pasak Kroatijos užsienio reikalų ministro Miro Kovačo, Kroatija taip pasielgė, siekdama teigiamų pokyčių tautinių mažumų reikaluose ir didesnių joms reprezentacijos teisių Serbijoje, pagerinti Serbijos bendradarbiavimą su karo nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje nagrinėjančiu Tarptautiniu baudžiamuoju teismu, panaikinti reglamentavimą, leidžiantį Serbijos teismų sistemai patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus, įvykdytus Kroatijos ar Bosnijos ir Hercegovinos teritorijose.

Belgrado požiūriu, Kroatija tiesiog išbandė savo raumenis. Serbijai labiausiai kelia nerimą tai, kad tokie dalykai vyksta jau derybų dėl narystės pradžioje, taigi, tikriausiai panašių nemalonių staigmenų lauktina ir ateityje.

Tokia padėtis Kroatijai labai palanki ir suteikia nemažai diplomatinių svertų regione.

Nors, žinant sudėtingą ir skaudžią Serbijos ir Kroatijos istoriją, tai neturėtų stebinti, vis dėlto daug kas buvo užliūliuoti. Buvo nemažai ženklų, rodančių, kad Kroatija yra net pasiryžusi padėti Serbijai siekiant narystės ES. Verta prisiminti kad ir tuometinio Serbijos vyriausybės Europos integracijos biuro direktoriaus Milano Pajeviciaus 2013 m. plačiai nuskambėjusius entuziastingus žodžius, kad Kroatija „stipriai motyvuota“ padėti Serbijai ir kad „darbiniai santykiai yra tiesiog fantastiški“.

Kad Kroatija gali stipriai paveikti glaudesnių ryšių su ES siekiančių Balkanų šalių padėtį, jau matėme. Pavyzdžiui, nuo šių metų pradžios buvo sustabdytos išskirtinės ES prekybos su Bosnija ir Hercegovina priemonės. Pastaroji oficialų prašymą dėl narystės ES pateikė šių metų vasario 15 dieną. Be minėtų Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos, ES narėmis taip pat kandidatuoja tapti ir kitos Balkanų valstybės: Albanija, Juodkalnija, Makedonija (ne visų šalių pripažįstamas Kosovas irgi laikomas potencialiu kandidatu). Tokia padėtis Kroatijai labai palanki ir suteikia nemažai diplomatinių svertų regione.

Tarp Briuselio ir Zagrebo šiuo klausimu vyko intensyvi komunikacija, kurią koordinavo už ES regioninę politiką atsakingas Europos Komisijos narys Johannesas Hahnas ir Austrijos užsienio reikalų ministras Sebastianas Kurzas. Galiausiai išeita ir aklagatvio, tačiau Kroatija iš to išlošė daug: viena vertus, į jos reikalavimus bus atsižvelgta, kita vertus, ji sukūrė precedentą, pademonstravusi, kad nebijo pasinaudoti savo, kaip ES šalies, įtaka šeimininkaujant regiono reikaluose.

Taigi, kaip paskutinę pavasario dieną paskelbė naujienų portalas „About Croatia“, Kroatija užsitikrino, kad jos reikalavimai Serbijai bus oficialiai įtraukti į derybų dėl narystės ES procesą. Pasak Kroatijos užsienio ir Europos reikalų ministro M.Kovačo, tai kroatus tenkina, todėl jo šalis neprieštarauja, kad tęstųsi Serbijos derybos dėl 23-iojo ir 24-ojo skyrių. Pastarasis apima klausimus, susijusius su teisingumu, laisve ir saugumu.

Kiek pagrįsta kritika Serbijai?

Balandžio pabaigoje, kai, pasibaigus išankstiniams parlamento rinkimams Serbijoje, integracijai į ES palanki Serbijos premjero (buvusio ir vėl paskirto) Aleksandaro Vučičiaus Progresyvi partija užsitikrino dominuojančią poziciją, aukštas politikas neslėpė įtūžio Kroatijai.

Nors jau aišku, kad jam teks klusniai nuryti karčią piliulę, tikėtina, jog šis Kroatijos poelgis ilgam atšaldys dvišalius santykius.

Tada jis per susitikimą su savo rėmėjais Novi Sade, šiaurinės Serbijos mieste, pompastiškai pareiškė, jog „nesiruošia toleruoti tokio šantažo ir nemaldaus, nešliaužios“, kad dominuojančioji kaimynė pakeistų poziciją. Nors jau aišku, kad jam teks klusniai nuryti karčią piliulę, tikėtina, jog šis Kroatijos poelgis ilgam atšaldys dvišalius santykius.

Nors galima sutikti, kad kritika Serbijai turi pagrindo, Kroatijos prisiimtas teisuolės vaidmuo yra gana komiškas. Tiesa, jog daugiausia už karo nusikaltimus teista serbų kilmės žmonių, bet kroatai taip pat turi savų skeletų spintoje. Kroatijai tinka ir ta pati kritika, kurią ji adresuoja Serbijai.

Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičas per „Vecernji novosti“ tiesiai šviesiai pareiškė, kad Kroatija neturi moralinės teisės aiškinti apie prastą mažumų padėtį. Ji pati neatitinka ES standartų, nors ir sugebėjo tapti ES nare. Tai iliustruojančių pavyzdžių nestinga. Tarkime, naujienų portalas „EUobserver“ praneša apie serbų, gyvenančių Kroatijoje, skundus, kad nuo naujos vyriausybės suformavimo jie susiduria su vis daugiau grasinimų, kurie dažnai toleruojami, o kartais net yra padrąsinami šalies politinio elito. Nors Serbija dėl to protestavo, Kroatijai tai buvo ne itin įdomu.

Europiečių palankumas ES plėtrai nuolat mažėja. Vadinasi, ateityje galime sulaukti kur kas griežtesnio požiūrio į narystės kriterijų įgyvendinimą.

Balkanų šalys ir toliau tebėra tarp ekonomiškai silpniausių Europoje. Net ir prie ES prisijungusioms Kroatijai, Bulgarijai ir Rumunijai galima pažerti gausybę kritikos dėl itin didelės korupcijos, vangių reformų ar vis dar per glaudaus politikos ir nusikalstamų struktūrų ryšio. Derybos dėl narystės ES laikomos galimybe bei spaudimo įrankiu regiono pozityviai raidai ir stabilumui užtikrinti (tai tebėra svarbu – poros dešimtmečių taika neužgydė senų Balkanų žaizdų). Vis dėlto kelias bus sunkus ir duobėtas, juolab kad, kaip pažymi Latvijos eurokomisarė Sandra Kalniete, europiečių palankumas ES plėtrai nuolat mažėja. Vadinasi, ateityje galime sulaukti kur kas griežtesnio požiūrio į narystės kriterijų įgyvendinimą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 6 d.

"Scanpix" nuotr.

Iš Islandijos Lietuvą pasiekia supaprastintos žinios, kad salos gyventojai apsisprendė nestoti į Europos Sąjungą, tačiau toliau palaikys draugiškus kaimyninius ryšius. Vis dėlto situacija Reikjavike nėra tokia aiški ir paprasta. Narystės ES šalininkų ir priešininkų stovyklos apylygės, svarbiausios partijos ir politikai turi skirtingas nuomones, todėl sprendimas stabdyti derybas su Briuseliu labai greitai gali būti pakeistas.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Narystės derybos nutrauktos

Islandijos ir Europos Sąjungos ryšiai buvo įforminti dar 1970 m., kai Reikjavikas įstojo į Europos laisvosios prekybos asociaciją ir 1972 m. su ES pirmtake pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Šiauriečių suartėjimas su Europa vis stiprėjo ir apėmė ne tik ekonomiką, bet ir sujungė regionus bendra Šengeno zona, bendra prieglobsčio sistema pagal Dublino sutartį, laisvu darbo jėgos judėjimu ir t.t.

Dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje.

Lūžis įvyko 2008 m., kai Islandiją ištiko finansinė krizė. Žlugo trys didžiausi šalies bankai, už kurių indėlius buvo garantavusi Islandijos valstybė, subyrėjo akcijų birža ir smuko vietos pinigo kronos kursas. Šalis per labai trumpą laiko tarpą tapo skolinga užsienio kreditoriams 7 kartus didesnę sumą (50 mlrd. dolerių) nei visas valstybės BVP. Kairiųjų vyriausybė 2009 m. paprašė kitų šalių, Tarptautinio valiutos fondo pagalbos ir apsisprendė stoti į Europos Sąjungą.

Vis dėlto dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje. Tuo pasinaudojo dešinieji politikai ir 2013 m. laimėję rinkimus pareiškė stabdantys derybas su Briuseliu.

Islandija viena koja jau ES narė

Jau dabar, nebūdama Europos Sąjungoje, Islandija viena koja yra jos narė. Vos pradėjus derybas dėl narystės, per metus buvo susitarta dėl 11 derybų skyrių iš 35. Tai rodo, kad trečdalis islandų teisės sistemos jau dabar atitinka ES standartus. Nieko nuostabaus, nes sala pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indeksą užima pirmą vietą.

Pagrindinis argumentas, kodėl dauguma islandų nepritaria narystei, yra žemės ūkis ir ypač žuvininkystė. Baiminamasi, kad ES pradės nurodinėti, ką ir kiek žvejoti, ir pareikalaus atverti savo vandenis kitų šalių žvejams. Žuvys sudaro apie 70 proc. šalies eksporto, sektoriuje dirba daug žmonių, todėl šis klausimas laikomas esminiu. Nors svarbu pažymėti, kad pagautas žuvis islandai parduoda daugiausia toje pačioje Europos rinkoje.

„Šiaurės Kubos“ statusas išgąsdino

Glaudūs Islandijos ir ES ryšiai vis dėlto atskleidė didelę salos priklausomybę.

Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę.

Kai 2009 m. Reikjaviko politikai pareiškė, kad nemokės britų ir olandų indėlininkams už islandų banko padarytas klaidas, buvo pagrasinta sankcijomis. Pavartotas „Šiaurės Kubos“ terminas ne juokais išgąsdino. Jungtinė Karalystė nuėjo taip toli, kad net buvo įrašiusi Islandijos vyriausybę ir jos bankus į savo juoduosius sąrašus ir perėmė Britanijoje registruotas jiems priklausančias bendroves. Šis veiksmas iškart sukėlė vieno banko Reikjavike žlugimą. Tai rodo, kaip smarkiai salos ekonomika priklausoma nuo Europos. Narystės šalininkai išnaudoja šį argumentą ir sako, kad Islandijai daug saugiau ir stabiliau būtų patiems dalyvauti Bendrijoje, o ne priklausyti nuo kitų šalių sprendimų.

ES yra liberalių demokratijų klubas, elgiasi džentelmeniškai, kitaip nei Rusija ar Kinija, ir nespaudžia Islandijos prisijungti. 2015 m. Europos Komisijos narė Maja Kocijančič pakartojo, kad Islandijos apsisprendimas yra laisvas ir nepriklausomas. Tačiau du trečdaliai salos prekybos vyksta su Europa, todėl Briuselis turi daug svertų, kaip reguliuoti tarpusavio santykius.

Praeitais metais Sąjunga paprašė Reikjaviko atverti savo rinką mėsos produktams, mainais sutikdama be muitų priimti islandišką avieną. Tai išgąsdino šiaurės šalies ūkininkus, o Europai tai labai palankūs mainai, nes avienos poreikis žemyne nepatenkinamas, o kiaulienos po Rusijos embargo kaip tik nėra kur dėti.

Politikai turi skirtingas vizijas

2013 m. rinkimus laimėję dešinieji žadėjo, kad surengs referendumą narystės klausimu. Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę. Lygiai taip pat stojimo byla nėra svarstoma Altinge (parlamente), nes valdančioji koalicija nėra tvirta šiuo klausimu.

Islandai toli gražu nėra vienos nuomonės. Nors visos visuomenės apklausos rodo, kad apie 50 proc. respondentų neremia narystės, 40 proc. ją remia. Paramą Briuseliui deklaruoja ir vienos pagrindinių opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Arnis Palas Arnasonas. Prieš metus jo šalininkai surengė mitingą narystei paremti, jame dalyvavo 7000 žmonių. Tai buvo didžiausi protestai po 2008 m. krizės ir kaip mažai šaliai labai gausūs. Ponas Arnasonas inicijavo laišką Bendrijos lyderiams su prašymu, kad derybos nebūtų stabdomos, į tai jam buvo atsakyta, kad durys Reikjavikui lieka atviros.

Jeigu artėjančiuose rinkimuose laimės ne dabar valdantys dešinieji, o opoziciniai kairieji, kaip jiems yra prognozuojama, narystės derybos vėl gali būti atnaujintos. Tai nebūtų pirmas atvejis ES istorijoje. Kita sala – Malta nuo 1996 iki 1998 m. buvo sustabdžiusi derybas dėl narystės, bet, pasikeitus politinei valdžiai, jas vėl atnaujino ir sėkmingai užbaigė. Beje, referendumas dėl stojimo į ES Maltoje neapsiėjo be intrigos: stovyklą „taip“ parėmė vos 20 tūkst. žmonių daugiau nei stovyklą „ne“.

Aplinkybės, kurios gali viską pakeisti

Islandija sėkmingai suvaldė ekonominę krizę. Šalies ūkis vėl auga, skolos mažėja, todėl padidėjo visuomenės pasitikėjimas savo šalimi ir kartu sustiprėjo euroskeptikų pozicijos. Narystės ES šalininkai atkerta, kad Islandija labai maža ir pažeidžiama bet kokios didesnės nelaimės, todėl būtina kooperuotis su stipresnėmis ir didesnėmis valstybėmis. Kaip vienas iš pavojų yra įvardijama ekologija. Dėl pasaulinio atšilimo tirpsta salos ledynai ir keičiasi klimatas. Kaip sako šalies prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, nereikia dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kad įsitikintum klimato atšilimu, užtenka pažvelgti pro langą. Tokie pokyčiai gali pakeisti žuvų išteklius, sutrikdyti turizmą arba sukelti gamtos kataklizmus, tokius kaip ugnikalnių suaktyvėjimas.

Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.

Ne ką mažesni iššūkiai salos politikų laukia atkuriant pasitikėjimą finansine sistema ir bankais. Į bet kokį finansų sektoriaus svyravimą jautriai reaguoja visuomenė. Bankų žlugimas 2008 m. labiausiai prisidėjo, kad žmonės ėmė galvoti apie didesnį stabilumą ir narystę ES. Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.

Kitas didelis iššūkis yra migracija. Saloje vis daugėja apsigyvenančių Europos Sąjungos piliečių. Lenkai ir lietuviai pagal dydį jau dabar yra antra ir trečia tautinės grupės, o jie skatina Reikjaviką stiprinti ryšius su Bendrija.

Taigi manyti, kad Islandija galutinai atsisakė narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, yra per daug skubota. Politinės partijos Reikjavike turi skirtingą požiūrį, visuomenė taip pat suskilusi į dvi apylyges stovyklas. Šiuo metu Islandija tvarkosi sėkmingai ir labiau linkusi būti savarankiška, nors ir stiprina ryšius su Briuseliu. Bet, matant globalius iššūkius šaliai, labai tikėtina, kad narystės Sąjungoje klausimas vėl atsidurs politikų darbotvarkėje.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 4 d.

Europos Sąjungos (ES) valstybių užsienio reikalų ministrai pirmadienį iš principo sutarė pradėti derybas su Islandija dėl jos prisijungimo prie Bendrijos, pranešė Ispanijos diplomatijos vadovas Miguelis Angelis Moratinosas (Migelis Anchelis Moratinosas).

Jų sprendimą ketvirtadienį vyksiančiame viršūnių susitikime dar turės formaliai patvirtinti ES lyderiai, tačiau “yra principinis susitarimas pradėti narystės derybas su Islandija”, sakė ispanų ministras žurnalistams.

Europos Komisija, kuri ves derybas su Reikjaviku 27-ių Bendrijos valstybių narių vardu, šių metų vasarį rekomendavo pradėti derybas su Islandiją, kuri 2008-aisiais smarkiai nukentėjo nuo pasaulinės finansų krizės.

Briuselis priėjo prie išvados, kad Islandija, kuri jau yra NATO narė, atitinka visus būsimai narei keliamus politinius ir ekonominius kriterijus, pakurstydama Reikjaviko viltis, kad šalis jau 2012-aisiais galės prisijungti prie bloko, jei tam referendume pritars salos gyventojai.

Islandija jau priklauso nevaržomo judėjimo Šengeno erdvei, ji yra Europos ekonominės erdvės ir Europos bendrosios rinkos narė.

Politikos analitikai sako, kad Islandija prie Bendrijos tikrai gali prisijungti kur kas anksčiau už kitas kandidates, ypač Turkiją ir buvusios Jugoslavijos respublikas, tokias kaip Serbija.

Islandija pateikė prašymą prisijungti prie ES ir įsivesti eurą 2009 metų liepą. Daugiausiai problemų derybų metu gali kilti dėl kitų Europos šalių patekimo į Islandijos žvejybos zoną.

Santykius su Reikjaviku taip pat temdo britų ir olandų reikalavimai, kad Islandija išmokėtų kompensacijas iš biudžeto bankrutavusio internetinio banko “Icesave” indėlininkams iš užsienio.