Dalis liepos pradžioje į Vilniaus gatves išriedėsiančių naujų BMW automobilių, kuriuos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai renginiams neatlygintinai suteiks įgaliotoji BMW atstovė UAB „Krasta Auto“, jau atkeliavo į Lietuvą ir yra paruošti naudojimui.

Šiuo metu paruošti 15 BMW 3 serijos, 61 BMW 5 serijos ir 3 BMW 7 serijos automobiliai, kuriais važinės šalies svečiai, yra pažymėti pirmininkavimo logotipu. Automobiliai taip pat yra apdrausti privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės ir Kasko draudimu nuo visų galimų draudiminių rizikų bei užregistruoti. Likusioji automobilių dalis atvyks pagal bendradarbiavimo sutartyje numatytą grafiką.

Kaip teigia UAB „Krasta Auto Vilnius“ direktorė Rasa Klimavičiūtė, siekiant užtikrinti, jog garbūs šalies svečiai į reikiamą vietą šiais BMW automobiliais būtų pervežami saugiai ir patogiai, perduodant automobilius Užsienio reikalų ministerijai bus surengti praktiniai vairuotojų mokymai.

„Krasta auto“ visam Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiui – t.y. 6 mėnesiams, neatlygintinai iš viso suteikia 180 naujų BMW automobilių, iš kurių 10 – šarvuoti. Siekiant prisidėti prie mažesnės aplinkos taršos, automobiliuose pagrinde sumontuoti ekologiški dyzeliniai 2 – 3 l darbinio tūrio varikliai. Jų CO2 emisija vidutiniškai tesiekia 133 g/km, o vidutinės viso suteikiamo parko kuro sąnaudos yra tik 5 l/100 km. Šiuose BMW automobiliuose taip pat bus sumontuota ir standartinė mažesnes degalų sąnaudas bei mažesnę CO2 emisiją užtikrinanti „BMW EfficientDynamics“ technologija.

Lietuvos pirmininkavimo ES renginiams „Krasta auto“ neatlygintinai teikiamos transporto nuomos paslaugos vertė siekia apie 1 mln. litų. Iki šiol tai yra didžiausios apimties tokio pobūdžio privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimas.

Suplanuotus 200 Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginių sudarys daugiau kaip 20 aukšto lygio susitikimų, 162 ekspertų lygio ir 12 parlamentinių renginių. Vien aukšto lygio susitikimuose, planuojama, jog dalyvaus 34 valstybių ir vyriausybių vadovai, daugiau nei 800 ministrų, apie 10 tūkst. delegacijų narių, per 1500 žiniasklaidos atstovų.

UAB „Krasta Auto“ yra oficialus BMW ir MINI automobilių atstovas Lietuvoje. Įmonė užsiima naujų ir naudotų BMW ir MINI automobilių, motociklų, motorolerių ir dviračių prekyba bei teikia visas techninio aptarnavimo paslaugas. „Krasta Auto“ turi oficialias atstovybes bei techninio aptarnavimo servisų tinklą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Kaip Europos Sąjunga pakeitė vandentvarkos ūkį Lietuvoje.

Grynas geriamasis vanduo iš čiaupo ir tualetas neperžengus namų slenksčio – elementarūs patogumai ar civilizacijos požymiai, šiandien dar neprieinami daliai XXI amžiaus Lietuvos.
Pernai centralizuotu vandentiekiu naudojosi 76 proc., o centralizuotomis nuotekų tvarkymo paslaugomis – 67 proc. šalies gyventojų. Eurostato duomenimis, 16,6 proc. lietuvių lig šiol naudojasi lauko tualetu.
„Žmonės negalėjo naudoti padorios santechnikos įrangos, nes viskas kaipmat apaugdavo geležimi ir rūdimis, o ir gerti tokį nekokybišką vandenį ne į gera. Trukdžių kilo nuolat, o piko metu vanduo tiesiog dingdavo. Žinoma, netvarka buvo ir su nuotekomis, žmonės turėjo rezervuarus, bet nešalino jų civilizuotai, pilstydavo į pakrūmes ir griovius“, – tokį Deltuvos miestelio Ukmergės rajone vaizdą dar prieš dešimtmetį piešia seniūnas Salvijus Stimburys.
Liūdna statistika turėtų pasikeisti jau 2015 m., nes siekiame ambicingo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategijoje numatyto tikslo – po dvejų metų centralizuotais vandentiekio ir nuotekų tinklais turėtų naudotis 95 proc. šalies gyventojų. Tiesa, vis dar neaišku, kiek gyventojų atliks namų darbus ir sava valia prisijungs prie sistemų.
ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis svarsto, kad jei ne europinė parama ir bene 4 mlrd. litų investicijų, nuo 2000-ųjų tekusių šalies vandentiekio ir nuotekų tinklams, Lietuva šiandien vargiai atitiktų ES miestų nuotekų valymo direktyvos reikalavimus.
„Dabar jau tinkamai išvaloma 97 proc. visų surenkamų nuotekų. Jei palygintume, kokia situacija buvo nepriklausomybės apyaušryje, rezultatai skiriasi kardinaliai: anksčiau tinkamai tvarkydavome gal kiek daugiau nei 3 proc. nuotekų, padėtis buvo labai bloga. O dabar gerėja ir vandens kokybė, ir Baltijos jūros būklė“, – aiškina I.Kiškis.
Vis dėlto, nors vandenų ūkis Lietuvoje neabejotinai modernėja, kaimo vietovėse rezultatai dar nėra patenkinami. Todėl kitąmet, prasidėjus naujam ES finansiniam laikotarpiui, didesnių subsidijų gali tikėtis gyvenvietės, kuriose įsikūrę mažiau kaip 2 tūkst. gyventojų.

Patogumai keliasi į kaimą

Atnaujinusi kolūkinių laikų vandentiekio paveldą, Deltuva 80-iai proc. miestelio gyventojų kelią į civilizaciją praskynė dar 2006 m., kai milijono litų „Sapard“ paramos užteko vandentiekio trasoms atnaujinti, kanalizacijos tinklams nutiesti, nuotekų valymo įrenginiams pastatyti. Seniūnas konstatuoja, kad anksčiau skeptikai skaičiavo didelę vandens kainą, bet, laimei, per dešimtmetį jų sąmonėje įvyko pokyčių: anksčiau nenorėję prisijungti prie centralizuotų tinklų, šiandien jie ieško galimybių, kaip tai padaryti. „Dabar žmonės nuotekas iš duobių jau bijo pilti bet kur, net samdosi vandentiekio įmonę, kad išvežtų, nors tai daug brangiau, nei naudotis centralizuotais tinklais“, – dėsto S.Stimburys.
Vandentvarkos projektams Lietuvoje 2000–2006 m. finansavimo laikotarpiu Europos Komisija skyrė 1,5 mlrd. litų, tačiau prieš dvejus metus kilo grėsmė milijardinės paramos iki 2013 m. neišnaudoti. Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Vandenų skyriaus vedėjas Vidas Stašauskas ramina, kad sunkumų turėjusios savivaldybės pasistūmėjo pirmyn, o kai kurioms net planuojama skirti daugiau pinigų.
„Sunkumų kyla Kauno rajono savivaldybei, problemų turi ir bent vienas projektas Raseiniuose. Matyt, tai priklauso nuo rangovų. Pavyzdžiui, Raseiniuose viena bendrovių galbūt turi vidinių problemų, todėl šiek tiek atsainiai žiūri į šį projektą, nereaguoja į užsakovo raginimus ir gerokai vėluoja“, – dėsto V.Stašauskas.
Jis perspėja, kad, nepaisant regionų pastangų, 2007–2013 m. programos prieduose nustatytų rezultatų pasiekti gal ir nepavyks, todėl planuojama keisti skaičiavimo metodiką ir rodiklius patikslinti. Dar 2009 m. kai kurie vykdytojai, teikdami paraiškas dėl vandentvarkos projektų, apsiskaičiavo, prognozuodami pernelyg optimistinius demografinius duomenis.
„Šiuo metu skaičiuojame būstais, į kuriuos bus atvestas vandentiekis, o tada nuo demografinės padėties taikysime koeficientą atskirai savivaldybei. Jis būtų kaip vidurkis, nes gana sudėtinga skaičiuoti gyventojus, kai registruotis jie gali vienur, o gyventi – kitur“, – svarsto APVA atstovas.
Matematinė paklaida – tik pusė bėdos: valstybė užtikrina vandentiekio ir nuotekų trasas, tačiau kaip įtikinti įpročių sukaustytus gyventojus įsirengti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas būsto viduje?

Reikia ne tinklų, o vartotojų

Deltuvos seniūnas primena, kad vamzdžių „į niekur“ tiesti neverta: jei prie jų nesijungs vartotojai, nebus jokios naudos. S.Stimburys spėja, kad jei ne pagalbinės finansinės priemonės, kai 2006 m. savivaldybė rado pinigų padengti gyventojams įvado išlaidas, kokybišką vandentiekį ir kanalizaciją namuose būtų turėję vos pusė gyventojų.
Deltuvos geresnio gyvenimo reformos buvo tik pirma kregždė rajone. Nors dabar Ukmergės rajone vandentvarkos projektai tęsiami visu pajėgumu, skeptikų ar pinigų stokojančiųjų pasipriešinimą palaužti tokiomis materialinėmis paskatomis nebėra iš ko. Bendrovė „Ukmergės vandenys“ skaičiuoja, kad paslauga turėtų atsipirkti per abonentų vartojimą, todėl klojant vandentiekio įvadą taikomos sąlygos gyventojams išsimokėti už darbus per kelis mėnesius.
„Mieste, kuriame sklypai nedideli – 6–10 arų, kai privedama prie privačios sklypo ribos, abonentą prijungti kainuoja 70–100 litų už kvadratinį metrą. Tai nėra didelės sumos, kai atstumas 10–12 metrų. Gal kaime, kuriame 12–25 arų sodybos, atšakėlės didesnės, bet stengiamės įvado neišbranginti. Juk mes patys jį klojame per daržą, pievelę, o atstatymo darbai, kurie yra brangiausi, nieko nekainuoja“, – skaičiuoja „Ukmergės vandenų“ direktorius Rimas Arlinskas.
APVA atstovas V.Stašauskas teigia, kad savivaldybės randa būdų, kaip paskatinti gyventojus jungtis prie centralizuotų tinklų: vienos apmoka projekto parengimą, kitos socialiai remtinoms šeimoms skiria dalį lėšų įrangai jų valdose apmokėti. Arba gyventojai įsigyja medžiagas, o savivaldybė apmoka darbus. Taigi paramos modelių esą galima rasti.
„Pasitaiko, kad finansavimo ir administravimo sutartyse nurodomos sąlygos, jog tinklai turi būti atvesti iki sklypo ribos, neįvykdomos, bet ir ten, kur tokios galimybės suteikiamos, gyventojai dėl vienų ar kitų priežasčių neprisijungia“, – dėsto V.Stašauskas.

Trūksta abonentų

Kitas Ukmergės rajono miestelis Žemaitkiemis dar naudojasi senąja vandentiekio sistema. Čia, kaip ir dar šešiose rajono gyvenvietėse, darbų pabaiga, planuota liepos viduryje, persikels į rudenį. Atskiro vandentiekio projekto nuo trasos iki namų slenksčio sąlygos čia kiek įmanoma palengvintos, kainos sumažintos, o specialistai atvyksta tiesiai pas gyventojus, todėl viskas kainuoja daug pigiau.
„Kiek jų prisijungs, sunku pasakyti, bet aišku, kad turintieji patogumus jų neatsisakys. Prie kanalizacijos tinklų nesijungs nebent negyvenami namai, nes tuščių, parduotų sodybų yra nemažai“, – pasakoja Žemaitkiemio seniūnė Rita Mikutienė.
R.Arlinskas nesibaimina, kad Ukmergei nepavyks pasiekti rodiklių: mieste centralizuotu vandentiekiu jau gali naudotis 94 proc., o nuotekų tinklais – 84 proc. gyventojų. Kad ir kaip būtų, rajonas nuo miesto skiriasi – neaišku, kiek gyventojų savanoriškai jungsis prie nutiestų sistemų, todėl įvertinus bendrą situaciją iki 95 proc. rodiklio dar toli.
„Informaciniuose susirinkimuose žmonės aktyvūs, bet kai nutiesiami magistraliniai tinklai, jiems prasideda darbymetis: rudenį daržai, pavasarį – jų sodinimas, trūksta ryžto. Matyt, šviečiamoji veikla turėtų būti darnesnė, reikėtų prisidėti ir gamtosaugininkams“, – svarsto R.Arlinskas.
Nepaisant sodybų tuštėjimo meto Žemaitkiemyje, seniūnė svarsto, kad atsisakyti tiesti tinklų į rečiau gyvenamas gatves neverta, nes neaišku, ar būstų nenupirks naujakuriai, be to, atsiranda ir tokių sodybų savininkų, kurie jungiasi prie sistemų, nors būstas ir tuščias.
Ukmergės meras Vydas Paknys įsitikinęs, kad darbų vykdytojai strategiškai numato ir įvertina gyventojų mažėjimą: „Mūsų demografinė padėtis neišskirtinė, kaip ir visoje Lietuvoje. Manau, vadovai planuodami apsidraudžia nuo šių dalykų, perinvestavimas, matyt, nevyksta, tai – profesionalumo klausimas“, – dėsto Ukmergės meras.

Šiandien pasaulyje geriausiai laikosi šalys, orientuotos ne į paslaugas, o gamybą, tad Europoje budinama naujoji pramonės revoliucija. Ar į IT paslaugas ir skambučių centrus susitelkusiai Lietuvai neteks pergalvoti savo krypties?

Nedarbo rykštės kamuojama Europa tapo vieninteliu regionu pasaulyje, kurio ekonomika traukiasi – šių metų pirmą ketvirtį Europos Sąjungos BVP nukrito 0,7 proc. Tokios tendencijos užsitęsusią krizę, kuri pakeitė jau ne vieną pavadinimą – nuo viešųjų finansų iki nedarbo, privertė pakrikštyti dar ir Europos konkurencingumo krize.
Sprendžiant galvosūkį, kaip išsiveržti iš šio Europą traukiančio liūno, visų akys nukrypo į recesijos ir nedarbo maro išvengusias šalis. Jų pavyzdžiai privertė konstatuoti – Europą iš dabartinės krizės išvesti gali tik pramonė, tad ES šalyse turi prasidėti pramonės renesansas. O juk per pastarąjį dešimtmetį būtent gamybos sektorius buvo nustumta į pakraštį ir dauguma valstybių susitelkė į paslaugas, tad pramonės indėlis į BVP nuo 20 proc. sumažėjo iki 15,3 proc. Be to, pastarosios krizės pasekmė – nuo 2008 m. pramonėje prarasta 3,8 mln. darbo vietų ir 10 proc. sumažėjo produkcijos apimtys.
„Pirmoji pamoka, kurią reikia išmokti iš šios krizės yra ta, kad pramonė yra kertinis ekonomikos akmuo. Šalys, kuriose pramonė stipri, mažiau nukentėjo nei kitos. Mes per daug koncentravomės į finansus, paslaugas ir pramonei uždėjome per didelę naštą”, – birželio pradžioje Briuselyje vykusioje konferencijoje apie pramonės renesansą kalbėjo už pramonę ir verslumą atsakingas Europos Komisijos viceprezidentas Antonio Tajani. Jis pridūrė, jog iki 2020 m. keliamas tikslas, kad pramonė vėl sudarytų 20 proc. Europos Sąjungos BVP.
Iš tiesų, stipria pramone savo ekonomiką grindžianti Vokietija šiuo metu yra galingiausia ES šalis, kurioje nedarbas siekia tik 5,4 proc., kai ES vidurkis – 11 proc. Tuo tarpu „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas, atlikęs analizę pastebėjo, kad 2000-2011 m. sparčiausiai pramonė traukėsi iš pietinių valstybių – pramonės gamyba per dešimtmetį daugiausiai mažėjo Graikijoje (vidutiniškai 3,1 proc.), Ispanijoje (1,8 proc.), Italijoje (1,8 proc.), Portugalijoje (1,7 proc.). Būtent šios šalys šiuo metu ir kovoja su didžiausiomis problemomis.

Europoje moksliniai tyrimai nevirsta inovacijomis

Gręžtis į pramonę ES vadovus privertė suvokimas, kad konkurencinga gamyba yra vienintelė galimybė sugrįžti prie ekonomikos augimo ir paskatinti darbo vietų kūrimą. Europos verslo konfederacijų sąjungos “BusinessEurope” prezidentas Jurgen R.Thumannas atkreipia dėmesį, kad kiekviena darbo vieta pramonėje gali sukurti dvi gerai apmokamas darbo vietas paslaugų sektoriuje.
Ž.Mauricas pateikia vaizdingą pavyzdį – pramonė ES sukuria 2,2 trilijonus eurų pridėtinės vertės, o kitiems sektoriams – dar papildomai 5,1 trilijoną. Tuo tarpu, pavyzdžiui, IT sektorius į kurį šiuo metu susitelkusi Lietuva, kitiems sektoriams duoda mažai darbo – atvirkščiai, jis atima darbą iš kitų, kertinių sektorių.
Tad, kaip Europoje sustiprinti gamybą ir atgaivinti jos konkurencingumą? Europos Komisijai atstovaujantis Įmonių ir pramonės generalinio direktorato vadovas Danielis Calleja mano, kad pirmiausia reikia investuoti į inovacijas, nes šioje srityje atsiliekame. „Europoje atliekama daugybė mokslinių tyrimų, tačiau jie nevirsta inovacijomis. Palyginti su Japonija, JAV, Pietų Korėja, mes esame mažiau inovatyvūs“, – atkreipia dėmesį D.Calleja.
Problema, kad tik 20 proc. moksliniams tyrimams skirtų ES lėšų nukreipta į inovacijas gamyboje, o net 80 proc. nueina į universitetus ir lieka akademinėje plotmėje. Taigi reikia mokslinius tyrimus kreipti arčiau rinkos poreikių ir pagerinti išradimų komercializacijos rodiklius. Naujoje ES struktūrinių fondų finansinėje perspektyvoje to ir bus siekiama – ketinama reikalauti, kad lėšos būtų orientuojamos į mokslinius tyrimus, kurie galėtų virsti inovacijomis gamyboje.
D.Calleja tvirtina, kad Europa turėtų investuoti į tyrimus aukštos pridėtinės vertės srityse – mikro ir nano elektroniką, fotoniką, robotiką, biotechnologijų produktus, aplinkai draugiškus automobilius, taip pat į pažangius sprendimus statybose, nes pastatai sunaudoja 40 proc. visoje ES suvartojamos energijos. „Šiose srityse matome didžiausią augimą ateityje – pavyzdžiui, elektrinių ir hibridinių automobilių rinkos dalis 2020 m. pasieks 7 proc.“, – pabrėžia D.Calleja.
Pasak jo, nors aukštosios technologijos šiuo metu auga sparčiausiai, tradicinė pramonė taip pat turi ateitį – bet tik tol, kol diegia inovacijas. Penki didžiausi pramonės sektoriai Europoje – farmacijos, maisto gamybos, automobilių, statybos ir metalo apdirbimo.
Tad sekančiame 2014-2020 metų finansiniame etape ES šalims patariama mažiau lėšų iš ES struktūrinių fondų skirti infrastruktūrai, o daugiau susitelkti į pramonės stiprinimą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei nepridarysime klaidų ir toliau augsime tokiais tempais, kaip dabar, jau po 3-5 metų pagal pragyvenimo lygį galėtume prisivyti reformų vengiančias Portugaliją ar Graikiją. Tuo tarpu priartėti prie ES vidurkio prireiks mažiausiai 17 metų.

„Lietuvą palyginčiau su 23 metų jaunuoliu, kuris pabaigęs mokslus bando įsitvirtinti gyvenime – jis daro daugybę klaidų, bet yra pakankamai ambicingas ir siekia užsibrėžto tikslo“, – mūsų šalies užimamą vietą tarp ES šalių apibūdina verslo rizikos bendrovės „Coface Lietuva“ Rizikos vertinimo departamento direktorius Mindaugas Sventickas.
Tad šis jaunuolis dar smarkiai atsilieka nuo perpus vyresnių ir stabilų pagrindą per daugelį metų užsitikrinusių ES klubo kolegų, tačiau eina teisinga kryptimi. „Reikia skirti du dalykus. Pirma, kur esame ir antra, kokia mūsų kryptis. Pagal daugelį rodiklių vis dar atsiliekame nuo daugelio šalių – net Centrinės ir Rytų Europos, bet mūsų kryptis teisinga ir judame pirmyn“, – pabrėžia „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas.
To paties šiandien negalėtume pasakyti apie kai kuriuos vyresnius ir labiau patyrusius ES klubo kolegas. Analizuodami „Eurostat“ statistikos lenteles jau galime atsikvėpti – Lietuvos nebereikia ieškoti kažkur lentelės gale, tyliai džiaugiantis, kad ES bent jau yra Rumunija ir Bulgarija, leidžiančios mums išvengti autsaiderių dalios. Šiuo metu paskutines vietas statistinėse lentelėse neretai esame užleidę Pietų Europos šalims: Lietuvoje nedarbas net dvigubai mažesnis nei Graikijoje ar Ispanijoje, o mūsų šalies ekonomika šių metų pirmąjį ketvirtį augo 4 proc., kai daugumoje didžiųjų ES valstybių krito.
„Jei lyginame Lietuvą su kitomis ES valstybėmis, mūsų BVP augimas yra pakankamai žymus, kai daugelis kitų ES valstybių stagnuoja arba yra recesijos fazėje“, – tvirtina M.Sventickas.
Ankstesniais metais didesnius mūsų BVP augimo tempus buvo galima paaiškinti tuo, kad 2009 m. mūsų ekonomika patyrė vieną iš didžiausių kritimų ES, tačiau šiandien šis paaiškinimas jau nebegalioja. Praėjusiais metais Lietuva jau pasiekė ir viršijo prieškrizinį nominalų BVP pagal rinkos kainas. 2008 m. jis siekė 111,9 mlrd. Lt, o 2012 m. – 113,6 mlrd. Lt. Tuo tarpu prieškrizinio lygio nominalaus BVP dar nepasiekė daugybė šalių – Latvija, Čekija, Ispanija, Italija, Vengrija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Didžioji Britanija, Airija ar Graikija.
Tad, kaip mes šiandien atrodome ES kontekste ir kaip pasikeitė mūsų vieta šių šalių gretose nuo įstojimo į ES? Ar greitesni sprendimai tvarkantis su krize turėjo įtakos mūsų pozicijai ES klube?

Portugaliją ir Graikiją galime pavyti per keletą metų?

Neseniai sutikta jauna specialistė iš Italijos Kristina pasakojo, kokį sunkų laikotarpį šiuo metu išgyvena jos šalis: darbuotojai vis dar atleidinėjami, darbo krūviai padidėję, o ji jau ketverius metus toje pačioje įmonėje dirba pagal terminuotą darbo sutartį. Kasmet birželio pradžioje kontraktas pasibaigia – tada ji privalo palaukti mėnesį, o jam praėjus vėl grįžta dirbti į tą pačią įmonę vienuolikai mėnesių. Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodė nepavydėtina, tačiau netrukus italė prasitarė: turint darbą Italijoje gyventi nėra taip jau sudėtinga – jos atlyginimas siekia 2 tūkst. eurų. Tuo tarpu Lietuvoje tokio lygio specialistas uždirba 2000-3000 Lt. Nors būsto nuoma ar restoranai Italijoje brangesni, maisto ir pagrindinių paslaugų kainos tris kartus nesiskiria.
Tad nors mūsų ekonomika vertinant oficialius statistinius rodiklius atrodo sveikesnė nei Pietų šalių, iki šių valstybių pagal pragyvenimo lygį mes dar nepriartėjome. Dirbantieji Graikijoje, Italijoje ar Ispanijoje šiandien gyvena kur kas geriau negu Lietuvoje. Kaip pastebi „Euromonitor International“ vyresnioji duomenų analitikė Ana Solovjova, 2004 metais įstojusios į ES, Latvija, Lietuva ir Estija turėjo žemiausius atlyginimus tarp 25 šalių. Per aštuonerius metus, iki 2012 metų, Estija sugebėjo aplenkti Lenkiją, Slovakiją ir Vengrija, tačiau Lietuva iki šiol lenkia tik dvi naujas ES nares – Bulgariją ir Rumuniją. Nuo Pietų šalių gerokai atsiliekame ir pagal pragyvenimo lygiui matuoti dažniausiai pasirenkamą rodiklį – BVP vienam gyventojui.
„Nereikia tikėtis, kad pagal pragyvenimo lygį staiga pasivysime Graikiją, Portugaliją ar Ispaniją vien dėl to, kad ten gilus ekonomikos nuosmukis. Šios šalys turėjo daugiau laiko kurti demokratines kapitalistines visuomenes ir užsitikrinti ekonominį pranašumą. O mes neseniai vejamės, bandome įdiegti technologijas, veiklos principus, kuriais Pietų valstybės vadovaujasi daug metų“, – komentuoja banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
„Finasta“ banko makroekonomistė Rūta Medaiskytė priduria, kad nors vis dar esame skurdesnė ekonomika, tačiau sveikesnė, patrauklesnė užsienio investicijų pritraukimo prasme, tad turime prielaidų spartesniam augimui.
Su tuo sutinka ir Ž.Mauricas, atkreipiantis dėmesį, kad mūsų augimo kryptis yra į viršų, o Pietų šalių – į apačią, nes didžioji dalis šių šalių gyventojų uždirba daugiau nei turėtų. Tad, jei nepadarysime klaidų, kai kurias iš šių šalių galėtumėme prisivyti jau po kelerių metų. „Jei jiems ir toliau nesiseks, nenustebčiau, kad pagal BVP vienam gyventojui portugalus galime aplenkti po 3 metų, Graikiją ir Kiprą – gal po 5 metų“, – prognozuoja Ž.Mauricas.
Tuo tarpu kitas ES šalis vytis teks dar ilgai. Jei Lietuvos ekonomika kasmet augtų po 4-5 proc., pagal banko „Swedbank“ projekciją, pagal BVP vienam gyventojui prie ES vidurkio priartėtume 2030 m.
Ž.Mauricas įspėja, kad svajoti apie spartesnį augimą nė nevertėtų – būtent šią klaidą darė gilioje krizėje atsidūrusios Pietų Europos šalys. „Nereikia tikėtis, kad darydami tą patį, augsime 20-50 proc. kasmet, kol pasieksime Vokietijos lygį. Juk Vokietijos įmonės 3-4 kartus daugiau investuoja į tyrimus, o Lietuva pagal šį rodiklį vos ne paskutinėje vietoje. Lengvo augimo nebus ir tai buvo pagrindinė Pietų Europos šalių, kurios dabar vadinamos vystančiomis rinkomis, o mes – besivystančiomis, klaida: kortomis paplūdimyje žaidę graikai galvojo, kad darydami tą patį natūraliai pasivys Vokietiją“, – ironizavo Ž.Mauricas.

Progresą padarėme vieną didžiausių

Tad kol kas Lietuva tarp ES šalių užima labai panašią vietą, kaip ir tada, kai įstojome į ES prieš devynerius metus. Užtikrintai pirmaujame prieš Rumuniją ir Bulgariją, atrodome panašiai ar šiek tiek geriau nei Latvija ir Lenkija bei šiek tiek atsiliekame nuo Estijos. Vis dėlto mūsų pažanga akivaizdi – pagal BVP vienam gyventojui 2011 m. pirmą kartą pralenkėme Vengriją, o N.Mačiulis prognozuoja, kad šiemet pagal BVP vienam gyventojui Lietuva beveik neatsiliks ir nuo Estijos.
„Pagal BVP vienam gyventojui Lietuva jau yra šešta nuo galo, o tai jau ne taip ir blogai: lenkiame bulgarus, rumunus, latvius, kurie stipriai nukentėjo per krizę, lenkus, o dabar ir vengrus, kurie juda neteisinga kryptimi“, – tvirtina Ž.Mauricas. Pasak ekonomisto, Vengrija padariusi daug klaidų – ši šalis turi vienus didžiausių mokesčių ES, bet nesugeba subalansuoti biudžeto, didelių problemų kelia šešėlinė ekonomika, nepasitikėjimas valiuta, nes valiutos kursas stipriai nukrito ir daug gyventojų, pasiėmusių būsto paskolas eurais ir Šveicarijos frankais, patyrė nuostolių. Šiai šaliai patrauklumo nepridėjo ir pastaraisiais metais priimti sprendimai nacionalizuoti privačius pensijų fondus ar papildomai apmokestinti užsienio investuotojus.
Tuo tarpu mūsų pažangą geriausiai iliustruoja bene sparčiausiai Europoje augusios BVP apimtys. Per krizę savo ekonomiką sukoncentravę į eksportą, augti turėtume ir toliau. „Esame trečia šalis ES pagal ekonomikos augimą 2004 -2012 metais. Mus lenkia tik Liuksemburgas ir Slovakija, o visas kitas šalis aplenkėme. Žinoma, tokiam mūsų augimui įtakos turėjo ir perskaičiuotas gyventojų skaičius bei paaiškėjusi tiesa, kad mūsų mažiau nei 3 mln., tačiau net ir be šių lūžių duomenyse mes tikrai galime teigti, kad padarėme vieną didžiausių progresų nuo įstojimo į ES“, – pabrėžia Ž.Mauricas.
A.Solovjova priduria, kad Lietuvos BVP vienam gyventojui realiomis kainomis 2004-2012 m. laikotarpiu augo vidutiniškai 4,4 proc., kai Estijos – 3 proc., Latvijos – 3,5 proc., o Lenkijos – 4,2 proc.
Žinoma, tenka pripažinti, kad slovakai  ir estai padarė didesnį darbą, pralenkę mus euro lenktynėse, sugebėję uždirbti didesnius atlyginimus, pritraukti daugiau užsienio investicijų ar sukaupti biudžeto perviršį.
„Tai lemia keletas veiksnių – mažesnė šešėlinė ekonomika, mažesnis korupcijos lygis, efektyvesnis viešasis sektorius, patogesnė geopolitinė padėtis, leidžianti pritraukti tiesioginių investicijų. Mes esame vartai tarp Vakarų ir Rytų, bet Estija arčiau Skandinavijos valstybių“, – skirtumus vardija N.Mačiulis.
Vis dėlto dažnai pabrėžiamas atotrūkis tarp Estijos ir Lietuvos yra perdedamas. Taip, estai pažengė toliau, tačiau tarpusavyje Baltijos šalys vis dar yra labai panašios. „Tam tikrų skirtumų tarp Estijos ir Lietuvos yra, galima rasti daugiau rodiklių pagal kuriuos Estija pirmauja, bet vidutinis vokietis ar prancūzas lygindamas Baltijos valstybes nemato didelių skirtumų, nes tai panašaus ekonominio išsivystymo šalys“, – įsitikinęs N.Mačiulis.
Tuo tarpu R.Medaiskytė atkreipia dėmesį, kad palyginus pagal BVP vienam gyventojui, šiandien atotrūkis tarp Baltijos šalių tarpusavyje netgi mažesnis nei tik įstojus į ES. Estijoje BVP vienam gyventojui 2004 m. siekė 7200 eurų, dabar 12700 eurų, o Lietuvoje atitinkamai 5400 ir 11000 eurų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš pirmininkavimą ES Tarybai labai susitelkėme į infrastruktūros gerinimą, bet užmiršome kitas sritis.

Iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai liko vos porą savaičių. Parengiamieji darbai vyksta taip, kad net rūksta: perasfaltuojamos gatvės, klojami nauji šaligatviai, sodinami gėlynai, įvairiausiuose rūmuose šveičiamos salės, restoranai pildo atsargas, net taksi firmos atnaujina savo automobilių parkus. Kitaip tariant, prieš svečius norime pasirodyti daug šaunesni, nei esame iš tikrųjų.
Bet prieš pirmininkavimą mes labai susitelkėme į infrastruktūros gerinimą ir užmiršome kitas sritis. Juk užsienietis, atvykęs į Vilnių ar Kauną, įspūdį apie Lietuvą susidaro ne vien iš gatvių, šaligatvių, reprezentacinių salių ir lovų viešbutyje. Iš tiesų jam tai rūpi mažiausiai, nes nei Briuselio, nei Paryžiaus, nei Londono gatvių, šaligatvių, salių ar viešbučių kambarių mes tikrai nepranoksime. Įspūdį svečiai susidarys iš bendravimo su mūsų žmonėmis, jų mandagumo, elgesio gatvėse, aptarnavimo kultūros, lankytinų mūsų vietų, senamiesčių, pramogų industrijos, galų gale iš elementarios tvarkos ar netvarkos. Kitaip tariant, koks nors taksistas, už 10 km kelionę iš užsieniečio nuplėšęs 150 Lt, gali nubraukti visus jo mūsų šalyje patirtus gerus įspūdžius ir ilgam palikti kartėlį bei prastą mūsų šalies įvaizdį.
Daugumai Lietuvos gyventojų atrodo, kad tas  pirmininkavimas ES Tarybai tėra egzaminas mūsų politikams ir klerkams, bet iš tiesų tai išbandymas daugumai šalies (ypač didžiųjų miestų) gyventojų. Per būsimą pusmetį pamatysime, kokie esame iš tikrųjų, ar tikrai taip puikiai mokame užsienio kalbas, kaip giriamės. Juk, remiantis gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai patys save laiko kone poliglotais, mokančiais po keturias penkias kalbas. Pamatysime net ir tai, ar mūsų žmonės nėra tamsūs. Šiaip jau mėgstame pasigirti savo išsilavinimu, geografijos ar istorijos žiniomis, bet ne vien tai parodo žmogaus šviesumą ar intelektą. Šviesūs mes ar tamsūs, nesunku nustatyti bandant užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi.
Tarkime, mokslininkas, ūkininkas, stalius ir eurobiurokratas lengviau ras bendrą kalbą Vakaruose nei Lietuvoje. Apie ką šie žmonės kalbėtų Lietuvoje? Apie orą, krepšinį, gal dar apie Viktorą Uspaskichą. Negebėjimas rasti bendrą kalbą kaip tik ir rodo lietuvių tamsumą. O štai Vokietijoje su nepažįstamu žuvies pardavėju valandą galima diskutuoti apie neramumus Turkijoje, apie nesibaigiantį pilietinį karą Sirijoje ar islamistų radikalėjimą skirtinguose pasaulio regionuose. Pamėginkite apie tai pasikalbėti su vidutiniu lietuviu ir liksite nemaloniai nustebinti. Taip yra todėl, kad esame gana provincialūs ir siauro akiračio. Be to, esame linkę savo problemas sureikšminti ir nesugebame įvertinti mūsų kitų valstybių ar tautų interesų kontekste.
Tikriausiai dauguma sutiks, kad būtų kur kas geriau, jei svečiams paliktume darbščių, nuoširdžių, lanksčių, naujovėms imlių, o ne tamsių, nešvarių, nekultūringų ir agresyvių žmonių įspūdį. Tačiau kaip tik tokį įspūdį galime palikti, jei vairuotojai Vilniaus gatvėse elgsis kaip chamai. O kol kas jie elgiasi būtent taip. Tiesa, kai iš gatvių pasitrauks remontininkai, galbūt mūsų vairuotojai taps ramesni. Jei taip nenutiks, paliksime labai nekokį įspūdį. Juk vokietis, nuvažiavęs į Italiją, beveik visada pasibaisi italų vairavimo kultūra, taigi ir atvykęs į Lietuvą pasipiktins lietuvių vairavimo maniera. Tiksliau, nekultūra.
Dar gerai būtų, kad prie svečių lietuviai mažiau inkštų, stenėtų, dejuotų, kaip čia viskas blogai ir kokie jie nelaimingi.

„Euras turi būti priemonė, didinanti mūsų valstybės galimybes, bet tikrai negalima tikėtis, kad euras – vaistas nuo visų ligų“, – pabrėžia Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis. Taigi pokalbis su europarlamentaru.

– Kaip vertinate faktą, kad Latvija įveikė finansų krizę ir jau kitais metais įsives eurą?
Z.B.: Kategoriškai tikrai netvirtinčiau, kad Latvija jau įveikė finansų krizę. Latvijoje didelė socialinė atskirtis – žemiau skurdo ribos gyvena apie 40 proc. gyventojų. Galima sakyti, tokia didžiulė yra krizės suvaldymo kaina. Tačiau Latvija gali būti pavyzdys, kad ryžtingi veiksmai, tinkamas planavimas, tikslios prognozės duoda teigiamų rezultatų siekiant strateginių valstybės tikslų. Šiuo atveju – įsivesti eurą.
Mes turime galimybę pasimokyti ir iš Latvijos. Turiu galvoje pasirengimo etapą, euro įvedimą, klaidas ir gebėjimą valdyti kainų didėjimo grėsmę. Apklausos rodo, kad tik trečdalis Latvijos gyventojų pritaria euro įvedimui. Priežastis paprasta: gyventojai bijo, kad įvedus eurą kainos šoks į viršų. Latvijos valdžia neabejoja, kad daugelis gyventojų pakeis savo nuomonę, kai valstybė pajus didėjančias investicijas ir eksportą. Be to, įvedus eurą palengvėtų finansinė našta gyventojams, kurie šiuo metu atlyginimus gauna latais, o paskolas yra pasiėmę eurais.
Vos pasklidus žiniai, kad Latvija priimama į euro zoną, skolinimosi kaina Latvijai sumažėjo 0,8 proc. Suskaičiuota, kad jei taip šiuo metu atpigtų skolinimasis Lietuvai, mūsų valstybė per metus sutaupytų apie 320 mln. Lt. Taigi kalbu apie Latviją, o mintyse – Lietuva.

– Vyriausybė yra iškėlusi tikslą eurą Lietuvoje įsivesti 2015-aisiais.
Z.B.: Anksčiau nei 2015-aisiais Lietuva euro jau neįsives. Reikia tikėtis, kad Vyriausybė teisingai apskaičiavo, kad sąlygos bus tinkamos eurui įvesti 2015-aisiais.
Niekada nebuvau labai griežtų priemonių, kurios padėtų dirbtinai suvaldyti padėtį, bet kokia kaina atitikti Mastrichto kriterijus ir įsivesti eurą, šalininkas. Tai reikštų pernelyg griežtą taupymą, kuris turėtų ir neigiamų padarinių, pirmiausia socialinėje, švietimo, sveikatos srityje, mažintų vartojimą. Valstybė – ne tik buhalterija, skaičiai ir formulės, bet ir žmonės. O juk nemažai daliai Lietuvos gyventojų svarbus kiekvienas litas.
Europos Komisijos infliacijos prognozės skelbia, kad kitais metais nenumatomas ryškus infliacijos šuolis. Todėl reikia tikėtis, kad infliacijos šuolis kitąmet mums papildomų sunkumų nepridarys. Vėlesni metai nei 2015-ieji gali būti problemiški dėl prognozuojamo stipraus infliacijos didėjimo. Manau, dabar pats tinkamiausias laikas įsivesti eurą: infliacija saikinga, bankai per metus į ekonomiką neįlies kelių dešimčių milijardų litų (kaip atsitiko 2006–2007 m.) ir „neperkaitins“ ekonomikos, viešieji finansai tvarkomi pagal Fiskalinės drausmės įstatymą, kuris nepalieka daug laisvės valstybės išlaidoms didinti. Taigi turime neblogas galimybes įsivesti eurą.

– Jūsų nuomone, ar Lietuvai vis dėlto pavyks įsivesti eurą 2015 metais?
Z.B.: Jei nebus padaryta klaidų, jei nebus didinami vartojimo mokesčiai, jei pasaulinėse žaliavų rinkose kainos nešoks į viršų, jei Vyriausybė artimiausiu metu ras būdų dujų ir šildymo kainai mažinti, euras bus. Yra daug „jei“, tačiau svarbiausia turi būti aiški politinė valia ir sutarimas, kad Lietuvos tikslas – euro zona.

– Kodėl Lietuvai verta tapti euro zonos nare?
Z.B.: Visi sprendimai Europos Sąjungoje ateityje bus priimami euro zonos pagrindu. Kol neturėsime euro, negalėsime balsuoti nė vienu klausimu aukščiausiu lygiu. Jei norime, kilus ekonominei krizei, pasinaudoti dabar kuriamu Europos stabilumo fondu, turime būti euro šeimoje. Be to, manau, kad euras išliks viena pasaulio valiutų. Natūralu ir tai, kad turime įsivesti eurą siekdami užtikrinti stabilias užsienio investicijas į Lietuvą. Užsienio investuotojai nori turėti garantijų, kad valstybė nepakeis lito kurso, o investicijos nenuvertės ar kitais būdais nebus nusavintos.
Svarbu, kad Lietuva įgytų galimybę pigiau skolintis, gyventojai ir verslas nebepatirtų išlaidų dėl lito ir euro konvertavimo. Dabar šios išlaidos per metus siekia apie 400 mln. Lt.
Taip, Lietuva patirtų ir išlaidų: penkerius metus iš eilės reikėtų į Europos stabilumo fondą įnešti po 160 mln. Lt. Šios lėšos nedingsta, yra laikomos valstybės turtu. Atėjus sunkmečiui šiuos pinigus atgautume su kaupu. Be to, nepamirškime ir Europos Sąjungos paramos. Bet kokiu atveju euro nauda yra didesnė nei galimi nuostoliai, ypač jei norime dalyvauti priimant sprendimus visos Europos Sąjungos mastu.

– O jeigu Lietuvai vis dėlto nepavyks įsivesti euro?
Z.B.: Pasaulio pabaigos nebus, bet prarasime jau išvardytas galimybes.
Padėtis kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse aiškiai parodė, kad euras nėra vaistas nuo visų ligų: jei vyriausybės daro klaidų, euras nepadeda tų problemų išvengti.

Ar labiau išlošė tos 2004 m. į ES priimtos šalys, kurios įsivedė eurą, ar tos, kurios ne?

Lietuviškai savivertei – smūgis žemiau juostos: kompleksus matant vis sparčiau žengiančių estų padus tenka papildyti ir latviškais. Pirmieji iš trijų Baltijos šalių veržęsi į euro zoną, likome treti. Maža to, Latvija paskui Estiją pakviesta į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECD) – elitinį turtingiausių pasaulio valstybių klubą, o mes likome šiapus jo durų.
Nuoskaudas net kai kurie ekspertai linkę skandinti samprotavimuose, kad šiuo metu euras – greičiau akmuo po kaklu nei pranašumas, o taupieji estai, nešdami įmokas į Europos stabilumo mechanizmo fondą, apmoka išlaidžiųjų turčių graikų skolas. Tad ką rodo skaičiai – ar eurui galioja liaudies išmintis „neskubėk ir būsi pirmas“?

Juodkalnijai Mastrichto kriterijų neprireikė
Gana iškalbingas pavyzdys, kad euras savaime nėra panacėja, rodo buvusios Jugoslavijos šalių pavyzdys. Kad ir kaip būtų keista, eurą čia turi ne tik Slovėnija, bet net ir ES nepriklausančios šalys Juodkalnija bei Kosovas. Oficialiai jos nėra euro zonos narės ir joms nereikėjo tilpti į Mastrichto kriterijus, kad pelnytų eurą. Po geopolitinių pokyčių kitos subyrėjusios Jugoslavijos šalys vietoje dinaro įsivedė savo valiutą, o Juodkalnijoje vis plačiau įsitvirtino Vokietijos markė. 2002 m. Vokietijai su euro pirmeiviais atsisakius nacionalinės valiutos, tarp pirmųjų euro turėtojų atsidūrė ir Juodkalnija. Panaši ir Kosovo euro istorija.
„Iš politinės pusės šios šalys nepriklauso euro zonai, jos neatitinka jokių narystės šioje zonoje reikalavimų. Jos tiesiog pasisavino šią valiutą. ES iš pradžių bandė prieštarauti, bet yra, kaip yra“, – aiškina DNB banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.
Jiems nereikėjo investuoti į savo valiutos įdiegimą, jos saugumo užtikrinimą, keitimo mechanizmą – tarsi loterijoje teko lengviausias ir pigiausias būdas turėti patikimą valiutą. „Bet tai nereiškia, kad čia dėl euro ateina daug investicijų, o palūkanų normos labai mažos. Tai vienas įrodymų, kai euras nėra lemiamas veiksnys, o tik papildomas pranašumas“, – konstatuoja J.Rojaka.
Tik vienas rodiklis: pagal Pasaulio banko skaičiuojamą bendrojo nacionalinio produkto vienam gyventojui rodiklį (naujausi 2011 m. duomenys) Slovėnija, eurą įgijusi atitikdama Mastrichto kriterijus, bet penkeriais metais vėliau nei kaimynė Juodkalnija, ją lenkia daugiau nei triskart, liepą ES nare tapsianti Kroatija – beveik dukart. Tiesa, kitų subyrėjusios Jugoslavijos šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos ar kaimyninės Albanijos rodikliai prastesni už Juodkalnijos, bet, pavyzdžiui, eurą turintis Kosovas ir nuo šių gerokai atsilieka. Tad darytina išvada, kad valstybės ekonominę gerovę euras gali pagerinti, bet tik tuo atveju, jei yra ir visas komplektas kitų privalumų. Ir atvirkščiai – jis ne ekonominių bėdų užkardas, jei šalis daro daug klaidų.

Geriausia siekti euro, bet jo neįsivesti?
Lyderė tarp ES 2004 m. naujokių buvusi ir pirmoji iš jų eurą 2007 m. įsivedusi Slovėnija dabar išgyvena ekonominį nuokrytį. Per pastaruosius metus jos skolinimasis smarkiai pabrango. „Slovėnija patiria sunkumų, bet ne dėl euro. Problemų kilo dėl vidinių bėdų, pavyzdžiui, nebuvo privatizuotas bankų sektorius, neatsargiai elgtasi su šalies valstybinėmis įmonėmis“, – priežastis atskleidžia J.Rojaka.
Jeigu lygintume kitų anksčiau vieną valstybę sudariusių, o dabar dviejų šalių – nuo 2009 m. eurą įsivedusios Slovakijos ir jo neturinčios Čekijos įvairius rodiklius, pamatytume, kad Čekija pagal ne vieną jų pirmauja. Pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos Čekijoje siekia 5,4 proc. BVP, o Slovakijoje – 3,1 proc.
„Kiekviena šalis, turinti eurą ar ne, privalo atlikti namų darbus, o jie susiję su ilgalaike strategija: turi didinti savo konkurencingumą, stiprinti pozicijas užsienio rinkose, kas ypač svarbu mažoms atviroms ekonomikoms, kokie esame mes ir dauguma kartu su mumis į ES įstojusių šalių. Kita vertus, euras yra ir saugiklis nuo tam tikrų nesąmonių, kurių galėtų vykti šalies viduje: jei priklausai euro zonai, yra papildoma akis, kuri prižiūri procesus, ir nėra taip lengva vykdyti populistinę politiką“, – dar vieną euro zonos pranašumą nurodo J.Rojaka.
Tiesa, kaip rodo ir Graikijos pavyzdys, toji akis ne vienus metus buvo pusaklė. Ką ten Pietų šalys: 2011 m. rudenį Mastrichto kriterijų neatitiko nė viena euro zonos narė. Tik krizė privertė praregėti ir šiuo metu įgyvendinama tokia EK politika, kad neatsipalaiduotų ir jau priimtos į euro zoną šalys. Bet, Eurostato duomenimis, 2012 m. pagal valdžios sektoriaus deficitą (proc. BVP) į Mastrichto kriterijus tilpo tik penkios iš septyniolikos euro zonos narių. Tačiau, kaip gana sutartinai pabrėžia finansų ekspertai, tai ne euro zonos, o neatsakingumo krizė, kurią išgyveno kai kurios tiek eurą įsivedusios, tiek jo neturinčios šalys.   Vis dėlto gal ne veltui per trečdalį „Veido“ ir „Prime consulting“ elito apklausos dalyvių mano, kad geriausia Lietuvai būtų kuo ilgiau siekti euro, bet jo neįsivesti. Skamba kontroversiškai, bet būtent bandymas atitikti nusibrėžtus stabilios ekonomikos standartus verčia pasitempti, o pasiekę tikslą kai kurie atsipalaiduoja. Tik ne pavyzdingoji Estija.

Estai – didžiausi optimistai
Kad ir kaip ekspertai aukština drausmingą ir kryptingą euro zonos naujokę, pačių estų visaliaudinė euro euforija neapėmusi. Eurobarometras konstatavo, kad 2012 m. Estija buvo vienintelė iš euro zonos šalių, kurioje mažiau nei pusė gyventojų (46 proc.) manė, jog euras naudingas jų šaliai. Štai Liuksemburge ir Suomijoje tokių būta 70–71 proc. Kaip paaiškėjo, didžiausi euro entuziastai – labiau išsilavinę, didžiųjų miestų gyventojai. Vis dėlto estai Eurobarometrui pripažino, kad jų namų ūkio pajamos per metus pakilo 21 proc. ir pagal šį šuolį Estija septinta po euro zonos turtingųjų, o pagal viltis, siejamas su kitais metais, – pirma.
Tačiau devyni iš dešimties estų konstatavo, kad įvedus eurą kainos pakilo. „Maniau, niekas nebrangs, nes tikėjau valdžios kalbomis, kad visi bus labai teisingi ir nekels kainų. Deja. Viskas prasidėjo nuo restoranų ir paslaugų srities – kainos apvalintos į didesnę pusę, o paskui viskas brango labai reikšmingai ir sparčiai, – pasakoja beveik dvidešimt metų Taline gyvenantis Andrius Kulvietis. – Tačiau parvykęs į Lietuvą pamačiau, kad ir čia kainos panašios, Latvijoje – taip pat, nors euro čia nėra. Galų gale euras Estijoje buvo įvestas krizei einant į pabaigą, kainos per sunkmetį buvo kritusios, tad natūralu, kad turėjo pradėti kilti.“ A.Kulvietis primena dar vieną svarbų faktą – algos Estijoje visada buvo 20–30 proc. didesnės nei Lietuvoje.
Šio Talino gyventojo žodžius patvirtina ir „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto šių metų pradžioje atliktas tyrimas. „Beveik identiškas maisto produktų krepšelis keturių asmenų šeimai Lietuvoje kainuoja 280, Estijoje – 304, Latvijoje – 319 eurų per mėnesį. Taigi jis brangiausias euro neturinčioje Latvijoje. Tačiau įvertinus atlyginimų skirtumus, maisto išlaidų našta mažiausia Estijoje – skaičiuojant, kad šeimos pajamos siekia du vidutinius atlygius šalyje, maisto produktų krepšeliui čia pakanka skirti 22 proc. pajamų, Lietuvoje tam reikia 29 proc., Latvijoje – net 32 proc.“, – tyrimo rezultatus komentuoja „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto ekspertė Deimantė Urbonaitė.
„Mastermann“ bendrovės vykdomuoju direktoriumi dirbantis A.Kulvietis sako, kad euras labai patogus versle, ypač jei užsiimi eksportu, – supaprastėja ir skaidrėja bendravimas su tiekėjais, sutaupai valiutos keitimo išlaidas. Taliniečio įsitikinimu, bent jau verslininkai, dauguma ekonomistų ir kitų, gebančių lyginti ekonomikos skaičius, euro nekeiksnoja.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas pateikia tokius iškalbingus skaičius: Estijoje 2011 m. įsivedus eurą metinė infliacija siekė 5 proc., tų pačių metų trečią ketvirtį ji padidėjo iki 5,3 proc., vadinasi, per tris ketvirčius infliacija paspartėjo 0,3 proc., o Lietuvoje per tą patį laikotarpį 1,3 proc. – nuo 3,3 proc. iki 4,6 proc. Vadinasi, Estija įsivedė eurą, bet kainos sparčiau kilo Lietuvoje. Estijos centrinio banko duomenimis, 2011 m. tiesioginių užsienio investicijų dalis Estijos BVP siekė 1,2 proc., o 2012 m. jau 7,3 proc. BVP. Lietuvoje – tik 1,8 proc. Nors, pripažįsta A.Izgorodinas, sėkmė šioje srityje net labiau priklauso nuo verslo aplinkos, o ši nuo biurokratizmo lygio, mokesčių naštos ir darbo santykių lankstumo. Kaip rodo įvairūs tarptautiniai rodikliai, Lietuva šiuo atžvilgiu, deja, ne progresuoja, o regresuoja.
Estijai prisijungus prie euro zonos, jos skola padidėjo 4 procentiniais punktais, bet ji vis tiek neįtikėtinai maža. Tad Estija kaip buvo iki euro, taip ir jį įsivedusi išliko atsakinga ir sėkminga valstybė. Nors diskusijų už ir prieš eurą buvo ir tebėra, jeigu estai priima sprendimą, jo siekia nesidairydami. Priešingai nei mes.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo liepos pirmosios, kai Lietuva perims pirmininkavimą ES Tarybai, Bendriją papildys naujokė – Kroatija. Ar netaps ši šalis dar viena Europos Bulgarija ar Rumunija, o gal kaip tik gerokai aplenks net anksčiau į ES įstojusias valstybes, tarp jų ir Lietuvą?

“Blogi Rumunijos ir Bulgarijos pavyzdžiai lyg Damoklo kardas kabo virš Zagrebo. Tačiau vienintelis mus su šiomis valstybėmis vienijantis dalykas yra tai, kad būsime ES naujokai”, – sako Kroatijos analitikė Adelina Marini, mėgindama paneigti Europoje tvyrančią nepasitikėjimo jos gimtąja šalimi nuotaiką.
Vis dėlto nuo 2007-ųjų, kai į ES buvo priimtos Bulgarija ir Rumunija, europiečiai ne kartą viešai išreiškė apgailestavimą dėl ES plėtros, mat naujokės toli gražu nepateisino lūkesčių. Priešingai, jos žemyn traukia daugelį ES rodiklių, o šiose valstybėse klestintis nusikalstamumas yra rimtas akstinas jų vis dar nepriimti į Šengeno zoną.
Rumunijos ir Bulgarijos gyventojai iki šiol negali laisvai įsidarbinti dešimtyje ES valstybių, be to, šiose šalyse vis dar tebegalioja ir specialiai joms skirtas teisingumo bei vidaus reikalų sritis reguliuojantis mechanizmas.
Deja, net ir šios priemonės nesugebėjo priartinti nei Bulgarijos, nei Rumunijos prie Vakarų Europos valstybių standartų. Priešingai, 2010-aisiais Europos Komisijos ataskaitoje netgi buvo konstatuota, kad šios dvi valstybės į ES buvo priimtos per anksti ir nepasirengusios. Nedaug pažangos rodo ir praėjusių metų rezultatai. Rumunija ir Bulgarija vis dar tebėra ES autsaiderės pagal daugelį kriterijų, išskyrus, žinoma, nedarbą, – čia nepralenkiamos Graikija ir Ispanija, o Rumunijai šiuo atveju sekasi netgi geriau nei daugeliui kitų ES valstybių.
Pagirti šias valstybes galima ir už palyginti nedidelę jų skolą. Tai ypač pasakytina apie Bulgariją, kurios skola yra viena mažiausių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Tačiau Rumunija ir Bulgarija yra laureatės, kai kalbama apie mažiausius Europoje atlyginimus, pensijas, prasčiausią sveikatos apsaugą ir švietimo sistemą, didžiausią korupciją ir kt.
Abiem valstybėms nepasisekė, kad narystė Europos Sąjungoje jas pastūmėjo ne į pakilimą, o kaip tik į nuosmukį, mat sutapo su didžiąja pasauline ekonomikos krize. Dėl to 2009 m. Bulgarijos bendrasis vidaus produktas susitraukė 5,5 proc., pramonės gamyba smuko 14 proc., eksportas į ES šalis ėmė mažėti, ekonomika sustingo. 2010 m. iš nuosmukio išsikapstyti pavyko, bet augimas užfiksuotas labai minimalus – 0,2 proc., 2011 m. – 1,2 proc., pernai Bulgarijos ekonomika augo ne ką daugiau.
Tas pats pasakytina ir apie Rumuniją. Ji buvo viena iš trijų pirmųjų ES narių, priverstų prašyti tarptautinės pagalbos (kartu su Vengrija ir Latvija), nes krizę pasitiko su 5,5 proc. ekonomikos smukimu ir didžiule infliacija. Beje, pagal šį rodiklį ji ir dabar tebepirmauja visoje ES.
Žinoma, galima juokauti, kad Lietuvai tai tik į naudą: jei statistikos lentelėse nebūtų Rumunijos ir Bulgarijos, sąrašo gale daugeliu atvejų atsidurtume mes arba latviai. Tačiau tai vis tiek ne priežastis pateisinti skubotą šių dviejų valstybių priėmimą į Europą “avansu”.
Nemaža dalis europiečių dabar baiminasi, kad ir Kroatijai ES durys atveriamos per anksti, o patekusi į ES gretas ši valstybė su prastais rodikliais atsidurs uodegoje. Čia svarbu paminėti, kad dar pernai EK atstovai skelbė, jog norėdama patekti į ES Kroatija turi įgyvendinti dešimties punktų reikalavimų sąrašą, kuriame numatyta pačių įvairiausių užduočių, pradedant privatizacijos proceso išjudinimu ar teisėtvarkos reforma, baigiant nauja migracijos politika. Ir nors EK sako, jog visi namų darbai atlikti, niekas negali būti tikras, kad jie atlikti dešimtukui: juk nors Kroatijos derybų dėl narystės procesas ištįso iki dvylikos metų ir keturių mėnesių, net ir šio laikotarpio pabaigoje dar tikrai buvo ką veikti. Be to, ar nenutiks taip, kad reformos, kurių Kroatija, reikia pripažinti, pastaruoju metu ėmėsi iš širdies, ims ir sustos, vos įsiliejusi į Bendriją, – taip juk nutiko daugeliui naujokių, neišskiriant ir Lietuvos?

Kurioje statistikos eilutėje įsiterps Kroatija?

Europos Komisija tokius nuogąstavimus bando nuraminti ataskaitomis. Kovo mėnesį ji patvirtino naujausią Kroatijos pažangos ataskaitą, liudijančią, kad Zagrebas įgyvendino visus būtinus reikalavimus ir yra visiškai pasirengęs narystei Bendrijoje.
Dokumente Kroatija liaupsinama už daugybę dalykų: bendradarbiavimą su karo nusikaltimų tribunolu Hagoje, neišnagrinėtų bylų skaičiaus mažėjimą, taip pat ir pažangą saugant valstybės sienas.
Tačiau tai, kad vienas iš argumentų, kodėl Kroatija turi būti priimta į ES jau šią liepą, yra jos pažanga į kroatų kalbą verčiant ES teisės aktus, verčia susimąstyti, ar Kroatija, kaip anksčiau Bulgarija ar Rumunija, nėra kviečiama į Bendriją vien dėl gebėjimo susikurti gerą įvaizdį ir dėl skambių pažadų, o ne už realius darbus.
ES plėtros komisaras Štefanas Fule į tai atsako, jog nėra nė vienos priežasties abejoti, kad Kroatijos įsipareigojimai prasilenks su realybe, o jei net taip nutiktų, esąs ne vienas būdas šiai situacijai sureguliuoti.
Bet juk daugybė bandymų imtis priemonių prieš Rumuniją ar Bulgariją rezultatų beveik nedavė.
Patys kroatai abejones dėl šalies gebėjimo pritapti ES ir net užimti neprastas pozicijas ES statistikos lentelėse linkę nuleisti negirdomis. Iš tiesų jie jau daugelį metų “matuojasi” lygindamiesi ne su, tarkime, kitomis buvusiomis Jugoslavijos valstybėmis, o su ES senbuvėmis.

Kaip pirmininkaujanti valstybė, Lietuva turės atstovauti ES Tarybai derybose dėl teisės aktų su Europos Parlamentu. Ar Lietuvai seksis susidoroti su šia užduotimi?

Po Lisabonos sutarties pasirašymo 2009 m. Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios valstybės užduočių sąraše kur kas svarbesnę vietą nei anksčiau užėmė bendradarbiavimas su Europos Parlamentu (EP). Mat jo politinė svarba gerokai išaugo, o europarlamentarai dabar turi kur kas daugiau galių sprendžiant visai Europos Sąjungai svarbius reikalus. Štai žemės ūkio, energetikos, imigracijos, struktūrinių fondų srityse EP yra lygus ES Tarybai.
Tad ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės ir EP derybos ne visuomet vyksta sklandžiai. Štai šiemet ES Tarybai pirmininkaujančiai Airijai teko išgirsti veto svarstant daugiametę 2014–2020 m. finansinę programą. Ant kortos pastatyta labai daug: jei dėl biudžeto nebus susitarta iki Airijos pirmininkavimo pabaigos, gali būti pakenkta ES tęstinėms tyrimų, kaimo plėtros programoms, kitąmet išmokų laiku negautų ūkininkai.
Lietuvos irgi laukia nemažai svarbių užduočių. Pavyzdžiui, pirmininkavimo laikotarpiu Lietuvos laukia derybos dėl konkrečių ES daugiamečio biudžeto programų, tarp kurių – ir įvairios programos, susijusios su ES socialinės politikos įgyvendinimu.
Kaip teigia Lietuvoje neseniai viešėjusi Europos Komisijos generalinė sekretorė Catherine Day, Lietuva turi unikalią galimybę išnaudoti pirmininkavimą ES Tarybai, kai ir Europos Parlamentas, ir Europos Komisija baigia paskutinius kadencijos metus, – juk kitais metais bus rengiami nauji rinkimai į Europos Parlamentą. “Tai laikotarpis, per kurį gali būti priimta labai daug sprendimų. Juk Europą būtina sugrąžinti į ekonominio augimo kelią”, – aiškina C.Day.

Vyksta intensyvūs EP delegacijų vizitai

Ekspertai ramina, esą Lietuva šiam nelengvam darbui rengiasi iš anksto ir labai atsakingai, todėl bent tai, kas nuo jos priklauso, tikrai bus padaryta.
Kaip tik šią savaitę į Lietuvą atvyksta EP frakcijų vadovai su EP pirmininku Martinu Schulzu priešakyje. Tai tradicinis EP lyderių vizitas į būsimą pirmininkaujančią valstybę, per kurį bus apsikeista nuomonėmis dėl Lietuvos pirmininkavimo prioritetų ir išsakyti lūkesčiai.
Be to, pastaruosius du mėnesius vyko intensyvūs EP frakcijų ir komitetų vizitai į Lietuvą. EP nariai su aukščiausiais Lietuvos pareigūnais aptarė svarbiausias ES problemas: nedarbo, jaunimo užimtumo skatinimo, emigracijos, moterų kvotos bendrovių valdybose, aptarė ES ekonominę padėtį, vidaus rinkos klausimus ir kt.
Susitikti su Lietuvos Vyriausybės nariais bei politinių partijų atstovais ir aptarti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų, aktualių pirmininkavimo darbotvarkės klausimų gegužės pradžioje buvo atvykę ir EP Liberalų bei demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos atstovai.
Lietuvos ministrų didžiausias iššūkis laukia liepą, kai Briuselyje europarlamentarams per kelias intensyvias dienas teks pristatyti Lietuvos pirmininkavimo prioritetus. Simboliškai pirmininkavimas irgi prasidės EP, kur Lietuvos pirmininkavimo programą liepos 3 dieną pristatys prezidentė Dalia Grybauskaitė.
EP plenarinėse sesijose įprasta, kad pirmininkaujanti valstybė atstovauja visai ES Tarybai ir dalyvauja diskusijose svarbiausiais ES klausimais. Per Lietuvos pirmininkavimą šios pareigos atiteks Lietuvos užsienio reikalų viceministrui Vytautu Leškevičiui, Briuselyje neoficialiai vadinamam Europos ministru.

Vytauto Leškevičiaus, Lietuvos užsienio reikalų viceministro, komentaras

Per pirmininkavimą ES Tarybai Lietuvai svarbiausia, kad Europos teisėkūros procesas vyktų sklandžiai. Lietuva bus sąžininga tarpininkė, siekianti užtikrinti sklandų ES sprendimų priėmimą, darbų tęstinumą, įtraukti visus reikiamus partnerius. To pagrindas yra nuolatinis ir efektyvus bendradarbiavimas su Europos Parlamentu – šis kartu su ES Taryba yra pagrindiniai žaidėjai priimant naujus ES teisės aktus.
Kaip rodo Airijos pavyzdys, geri pirmininkaujančios šalies santykiai su EP yra būtinybė. Visos šalys suinteresuotos, kad iki liepos Europos Parlamentas pritartų daugiamečiam ES biudžetui, antraip kyla pavojus, kad kitąmet vėluosime pradėti programų įgyvendinimą. Laimei, mūsų Trejeto partneriams airiams netrūksta ryžto – remiame pirmininkaujančią šalį, nes turime laikytis tikslo derybas su Europos Parlamentu baigti pirmininkaujant Airijai. Mums po to teks uždavinys su Europos Parlamentu iki metų pabaigos suderinti keliasdešimt teisės aktų, kurių reikia norint pradėti įgyvendinti biudžetą.
Ruošdamiesi pirmininkauti gerokai iš anksto pradėjome megzti glaudžius ryšius ir su europarlamentarais. Bendraujame įvairiais lygiais – nuo komitetų pirmininkų, politinių frakcijų lyderių iki frakcijų sekretoriatų. Lietuvos pirmininkavimo prioritetus birželį pristatysiu komitetų pirmininkų konferencijoje Strasbūre.
Galima pasidžiaugti, kad santykiai su EP klostosi labai gerai – dažnai dėl svarbiausių dalykų mūsų ir europarlamentarų nuomonės sutampa.

Pranešimai apie Serbijos ir Kosovo susitarimą paskatino pasidomėti ES plėtra ir Vakarų Balkanais apskritai. Be to, šis klausimas bus vienas Lietuvos pirmininkavimo ES elementų. Juk Lietuvai teks rengti tradicines metų pabaigos Tarybos išvadas dėl plėtros, taip pat spręsti dėl tolesnės ES plėtros strategijos. Ar čia įmanomas kažkoks proveržis ir ar Lietuvai reikia jo siekti?

Rytų partnerystės šalys Lietuvai dėl geografinių ir istorinių priežasčių visada buvo artimesnės ir svarbesnės nei Vakarų Balkanai. Ekonominių ir žmogiškų ryšių su Jugoslavija bei jos palikimu nebuvo daug. Dabar šis regionas daugeliui lietuvių yra tiesiog viena galimų atostogų vietų prie Adrijos jūros.
Tiesa, ES plėtra nėra tik Vakarų Balkanai. Tai dar ir Islandija bei Turkija. Turbūt vienintelė Islandija Lietuvos žmonėms kėlė ir tebekelia tikrų sentimentų. Nors šiuo metu ryšių su šia šalimi nėra daug, visi prisimena, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvą. Tačiau Islandija po pastarųjų parlamento rinkimų, regis, pati stabdys derybas dėl narystės ES. Paaiškėjo, kad ES Islandijos žmones žavėjo tik susidūrus su ekonominiais sunkumais. Sunkmečiui pasibaigus, islandams ES nebereikia. Lietuva norėjo padėti islandams baigti derybas dėl narystės, bet to, regis, nebenorės patys islandai.

Didžiausia pergalė – Kroatijos narystė

Lietuva išlieka viena aktyviausių ES Rytų kaimynystės politikos rėmėjų. Ji buvo ir tarp tų, kurios tvirtino, kad Rytų partnerystės šalims būtinai reikia narystės ES perspektyvos, nes be jos sudėtingos politinės ir ekonominės reformos nevyks.
Vakarų Balkanų šalys tokią perspektyvą jau turi dešimtmetį, taigi įdomu, kokia padėtis dabar.
Didžiausia pergalė ES plėtros fronte per pastarąjį dešimtmetį – Kroatijos narystė. Lietuvai teks garbė pradėti pirmininkauti ES, kurią sudarys jau ne 27, o 28 narės. Kroatija nuėjo sudėtingą pasirengimo deryboms ir pačių derybų kelią, mat buvo taikomi nauji ES plėtros strategijos principai, akcentavę vidaus reformas, ypač teisės ir teisingumo srityse. Kroatijai teko įvykdyti ne vieną politinę sąlygą, kuri buvo skausminga ir rinkėjų vertinta nevienareikšmiškai. Ir procesas užtruko gerokai ilgiau, nei įsivaizdavo patys kroatai: juk į ES jie siekė įstoti kartu su mumis 2004-aisiais, paskui ketino tą padaryti kartu su rumunais ir bulgarais 2007 m., bet galų gale ES nariais taps devyneriais metais vėliau už mus.
Kroatija parodė ES narystės pažado patikimumą, bet kitoms šalims kelias į ją bus sunkesnis. Nėra ir, matyt, nebus jokių išankstinių galimų narystės datų – tam, atrodo, nėra pasirengusios nei regiono šalys, nei pati ES. Šiuo požiūriu kol kas toliausiai pasistūmėjo Juodkalnija, kuri jau derasi dėl narystės ES. Lietuvos pirmininkavimo metu ji gali atversti dar kelis derybų skyrius, tačiau bet kokiu atveju Juodkalnija tebėra pačioje narystės derybų pradžioje.
Rengiantis narystei ES po Kroatijos ilgą laiką lyderės pozicijas užėmė Makedonija. Europos Komisija net ketverius metus iš eilės rekomendavo pradėti derybas su šia šalimi, bet prie Graikijos, kuri iki šiol blokuoja derybų pradžią dėl Makedonijos pavadinimo (taip pat vadinasi ir viena Graikijos provincija), prisidėjo ir Bulgarija, nepatenkinta tuo, jog Makedonija tariamai savinasi šios šalies istoriją ir kalbą. Iš tiesų Makedonija – geras pavyzdys to, kas vyksta tada, kai ES narystės magnetui nebeveikiant Bendrija nevykdo duotų pažadų.
Per pastaruosius metus Makedonijoje aiškiai sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos, šalies politika tapo kietesnė ir radikalesnė. Europos Komisijos inicijuotas tam tikras narystės derybų pakaitalas – stojimo dialogas neatstoja narystės derybų, bet leidžia šaliai toliau rengtis narystei. Makedonijos pavadinimo ir kitų bėdų Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu, matyt, išspręsti nepavyks, bet palaikyti intensyvų stojimo dialogą Lietuvai derėtų. Nuo to priklausys ir pačios ES plėtros patikimumas.

Sudėtingi rebusai

Jei pavyks suderinti Serbijos ir Kosovo susitarimo detales (o detalės dažnai ir būna svarbiausios), jau birželio pabaigoje ES gali priimti sprendimą pradėti derėtis dėl narystės su Serbija ir dėl stabilizacijos ir asociacijos sutarties – su Kosovu. Jei taip nutiks, Lietuvai pirmininkavimo metu gali tekti atsakomybė ir garbė pradėti derybas su trečiąja Vakarų Balkanų šalimi. Tai paradoksalu, nes su Serbija Lietuvos santykiai intensyviausi, bet nebūtinai gerąja prasme.
O štai Kosovas tebėra ypatingas atvejis, bet klausimas dėl stabilizacijos ir asociacijos sutarties derybų pradžios būtų didelis žingsnis Kosovo padėties normalizavimo kryptimi. Dėl to jis toks sudėtingas ir tiesiogiai priklauso nuo bendro sutarimo.
Albanija bei Bosnija ir Hercegovina – dar tik potencialios kandidatės. Albanija jau kelerius metus iš eilės siekia gauti valstybės kandidatės statusą ir pernai buvo arti šio tikslo. Dabar likęs esminis išbandymas – birželio pabaigoje vyksiantys Albanijos parlamento rinkimai. Jų skaidrumas, rinkimų rezultatų pripažinimas ir galimybė po jų priimti svarbius kvalifikuotos daugumos reikalaujančius įstatymus – pagrindinė Albanijos statuso pakeitimo sąlyga. Nuspręsti, kur yra ta riba, kurios neperžengus rinkimus galima vadinti skaidriais ir sąžiningais, gana sudėtinga. Lietuvai teks prisidėti prie šio subtilaus vertinimo.
Bosnija ir Hercegovina – bene sudėtingiausias ES plėtros ir net ES užsienio ir saugumo politikos rebusas. Tai aiškiai nefunkcionuojanti bosnių ir kroatų federacijos bei Serbijos Respublikos sąjunga, kurioje pagrindinės trys gyventojų grupės ar tautos nesugeba rasti gyvenimo vienoje valstybėje pagrindų. Visos reformos įstrigusios, šaliai reikia naujos konstitucijos, bet niekas dėl jos nenori susitarti. Belieka tikėtis, kad kaimyninių valstybių pažanga ir įtaka leis išvengti Bosnijos, kaip juodosios Balkanų skylės, scenarijaus.
Pagaliau lieka Turkija. Regis, prieš trejus metus įstrigusios Turkijos derybos Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu pajudės, bet tai bus vieno derybų skyriaus atvertimo klausimas. Lietuva gali ir turi prisidėti, kad pajudėtų šie ledai, bet apskritai derybų pažangai tai įtakos neturės, nes ją lems daugelis struktūrinių veiksnių Turkijos viduje, ES bei pasaulyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keletą metų besitęsianti euro zonos skolų krizė supriešino Europą, o konfrontacija juntama jau ne vien atskirose valstybėse, bet ir ištisuose regionuose, kurie vieni kitiems klijuoja pašaipias ir pagiežos kupinas tinginių ar išnaudotojų etiketes.

“Jei Graikija ir Vokietija būtų sutuoktinių pora, jų lauktų neišvengiamos skyrybos”, – žurnale “The Wall Street Journalist” konstatuoja analitikas Jonathanas Berras.
Iš tiesų, kaip ir tarp įsimylėjėlių poros, tarp Graikijos ir Vokietijos dar neseniai tvyrojo itin romantiška nuotaika. Štai Vokietijos karalius Liudvikas I pavertė Miuncheną savo idealizuojamais senovės Atėnais. O garsus Vokietijos verslininkas ir archeologas Heinrichas Schliemannas, kasinėjęs senovės Troją, taip žavėjosi Graikija, kad ėmėsi per skelbimus ieškoti sau žmonos graikės, o vėliau tapo savotišku šių dviejų šalių draugystės simboliu.
Dėl jo ir kitų Graikijos kultūros gerbėjų pastangų ne viename Vokietijos muziejuje dabar puikuojasi senovės Graikijos meno dirbiniai, o Vokietijos teatruose jau daugybę metų rodomi šios šalies režisierių pastatyti graikų mitais paremti spektakliai.
Ir nors vokiečiai į juos vis dar noriai eina, tačiau paklausti, kokios šalies jie dabar labiausiai nekenčia, daugelis atsako: Graikijos.
Kaip ir žmonių santykiuose, šių dviejų valstybių savitarpio supratimas išblėso tuomet, kai pora susidūrė su finansiniais sunkumais. O tarp abipusių priekaištų, kaip dažnai pasitaiko poroms skiriantis, girdėti netgi vos menamos praeities aidas.
Pasiturinti Vokietija nebenori romantiškų santykių su išlaikytine Graikija, o ši jaučiasi apgauta ir nuvilta. “Merkel, tu pavogei visas mūsų santaupas” – tai vienas populiaresnių užrašų ant plakatų, kurių daugybę galima išvysti Atėnuose nuolat vykstant protestams prieš Vokietijos Graikijai primestas ekonomines sankcijas.
Be to, graikai, ilgainiui primiršę Antrojo pasaulinio karo nuoskaudas ir Adolfo Hitlerio invaziją į Graikiją siekiant padėti savo sąjungininkams, dabar vis dažniau prisimena, kad būtent tuomet ir prasidėjo dviejų valstybių antipatija. Graikams apmaudu, kad po karo nuniokota Vokietija sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir tapti didžiausia Europos ekonomika, o štai Graikijai dar ilgai po karo nepavyko išsivaduoti iš chaoso: nuo 1967 iki 1974 m. šaliai vadovavo karinė chunta, vėliau daugybė graikų emigravo iš šalies ir sukūrė vieną didžiausių diasporų Europoje.
Galiausiai, kai Graikijai, regis, pradėjo sektis, paaiškėjo, kad jos pasiryžimas tapti Europos Sąjungos ir euro zonos nare atsisuko kitu galu: Graikija, mėgindama įtilpti į narystei keliamus rėmus (dabar graikai nesibodi sakyti, kad ir tuos rėmus jiems primetė vokiečiai), tapo situacijos įkaite ir didžiausia Europos skolininke.
Jai pinigų vis atseikėjančios Vokietijos žiniasklaida kaltina pačius graikus: esą jie yra didžiausi tinginiai ir veltėdžiai, be to, gyvena svetima sąskaita ir nė nebando pradėti taupyti – toliau sau moka didžiausias Europoje (atsižvelgiant į šalies BVP vienam gyventojui) bedarbių pašalpas ir pensijas.
Graikija savo ruožtu laido piktas replikas “arogantiškų” vokiečių adresu, o neseniai šalies vadovai netgi pareiškė prašysiantys kompensacijų už 1944 m. birželį vokiečių surengtas žudynes Distomo kaime. Kartu vis pabrėžiama, kad tai tik lašas jūroje nuostolių ir aukų, kurias Graikija patyrė dėl Vokietijos kaltės.
“Dėl vokiečių invazijos, prasidėjusios 1941-aisiais, vien iš bado mirė per 250 tūkst. graikų, o Vokietija tuomet jėga privertė Graikijos banką suteikti jai paskolą, kad mūsų pinigais padengtų mūsų okupacijos išlaidas. Galiausiai atgavome tik juokingą šios paskolos dalelę, ką jau kalbėti apie kompensacijas žuvusiųjų artimiesiems”, – dėsto buvęs Graikijos premjeras George’as Papandreou.
“Tačiau kodėl Graikija dėl kompensacijų nemėgino derėtis 2001-aisiais, kai, suklastojusi savo finansines ataskaitas ir mus visus apmulkinusi, įstojo į ES?” – atkerta Vokietijos krikščionių demokratų partijos atstovas ryšiams su užsieniu Philippas Missfelderis.
“Nes Graikijai 1960-aisiais išmokėta menka 115 mln. Vokietijos markių kompensacija buvo skirta su sąlyga, kad ateityje niekada nebepareikšime jokių finansinių pretenzijų. O mūsų šalis žodžio laikosi”, – sako G.Papandreou.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vis daugiau ženklų liudija, kad tautinių valstybių vaidmuo Europos Sąjungoje ir toliau menks.

„Nebijokime šių žodžių: mums reikia judėti į tautinių valstybių federaciją. To mums reikia ir tai yra mūsų politinis horizontas“, – tai Europos Komisijos prezidento Jose Manuelio Barroso žodžiai.
Jie iliustruoja faktą, kad šiandieninėje Europoje itin svarbus tautinės valstybės klausimas. Koks vaidmuo reformuotoje ES numatomas tautinei valstybei? O gal jai, remiantis kai kurių ekspertų teiginiais, paprasčiausiai verta išnykti? Pats J.M.Barroso sako, kad federalinė Europa jokiu būdu nereikš, jog bus sukurta europinė supervalstybė, panaši į JAV. Jo vizija skelbia demokratinę tautinių valstybių federaciją, kuri neva gebėtų geriau spręsti bendras sąjungos problemas. Tam esą reikia taip padalyti suverenitetą tarp sąjungos ir tautinių valstybių, kad kiekviena šalis ir kiekvienas pilietis būtų geriau pasirengęs kontroliuoti savo paties likimą.
Tiesa, kiti įtakingi ES veikėjai, tarkime, Guy Verhofstadtas ar Danielis Cohn-Benditas, pasisako griežčiau: pasak jų, tautinė valstybė yra atgyvena, ir Europa turi judėti prie ekonominės, fiskalinės ir politinės sąjungos. Akivaizdu, kad tokia pozicija taip pat sulaukia tvirto pasipriešinimo, ypač konservatorių ir tautines pažiūras išpažįstančių politikų. Tad panagrinėkime pagrindinių šio ginčo dalyvių argumentus.
Pradėkime nuo pačios tautinės valstybės apibrėžimo ir jos vaidmens istorijoje. Valstybę galima apibrėžti per centrinę valdžią, kuri tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje turi galios monopolį. O tautą galima apibūdinti kaip tam tikrą grupę žmonių, kurie tapatinasi vienas su kitu dėl kultūrinių, etninių, lingvistinių ar istorinių priežasčių. Tad tautinė valstybė kaip tokia yra šių dviejų dalykų jungtis.
Prancūzų filosofas Pierre‘as Manent’as su tautinės valstybės susikūrimu sieja atstovaujamosios demokratijos įsigalėjimą. Knygoje „Demokratija be tautų“ jis rašo, kad suvereni valstybė gali būti valdoma ir ne atstovavimo būdu, tačiau atstovaujamasis valdymas suponuoja suverenią valstybę. Suvereni demokratinė valstybė Europoje yra siejama būtent su tautinės valstybės įsigalėjimu. Tokiu atveju, pasak P.Manent’o, didesnių galių perdavimas Briuselyje įsikūrusioms ES institucijoms reiškia ne tik valstybės suvereniteto suvaržymą, bet ir įsigalėjimą to, ką šiandien vadiname demokratijos deficitu.
P.Manent’o vertinimu, demokratija visu pirma reiškia politinę savivaldą, o šiandien įsigalintis valdymo stilius, kai viešojo gyvenimo taisykles vis dažniau diktuoja įvairios agentūros, administracijos, teismai ir komisijos, yra ne demokratija, o veikiau rafinuotas despotizmas, kuriam svarbiausia yra procedūros, bet ne savivalda. Panašu į tai, ką Franzas Kafka aprašė savo kūrinyje „Procesas“.

Laidoti dar anksti

Savo ruožtu istorikas dr. Alanas Skedas, kuris yra Europos federalizmo priešininkas, teigia, jog keli Europos dominavimo pasaulyje amžiai gali būti paaiškinti tuo, kad Europa niekada nebuvo imperija. „Kiti pasaulio regionai jungėsi ar buvo įjungiami į imperijas ar supervalstybes. Galime prisiminti Mingų dinastiją, Mogolų dinastiją, Osmanų dinastiją. Tose vietose vyko centralizacija, harmonizacija, biurokratizacija, korupcijos suvešėjimas. Šios imperijos tapo nebepajėgios prisitaikyti ir konkuruoti. Europa imperija netapo, Bažnyčia negalėjo kontroliuoti imperatoriaus, imperatorius nekontroliavo popiežiaus, Katalikų bažnyčia skilo, imperija skilo ir iškilo tautinės valstybės. Taigi Europoje vyko tiek politinė, tiek religinė konkurencija“, – teigia istorikas. Būtent tai, anot jo, ir leido Senajam žemynui iškilti.
Tačiau dabar įtaka iš tautinių valstybių rankų slysta. Visa tai tampa akivaizdu pažvelgus į žemyną užklupusią finansinę ir ekonominę krizę. Šalys pavieniui nebegali susitvarkyti su kylančiais iššūkiais, todėl vis garsiau kalbama apie būtinybę gilinti integraciją, kad globalios problemos būtų sprendžiamos globaliai. BBC apžvalgininko Paulo Rohano teigimu, dabartinės tendencijos rodo, kad problemas vis dažniau bandoma spręsti apeinant valstybinį lygmenį: arba sprendimai  priimami Briuselyje, arba siekiama veikti tiesiogiai per regionus.
Vis dėlto esama nemažai ekspertų, kurių teigimu, tautinę valstybę laidoti dar anksti. Harvardo universiteto profesorius Paulas Weileris teigia, kad ES tam tikra prasme bando mėgdžioti tautinę valstybę – sukurta vėliava, himnas, ES pilietybė, parlamentas. Tačiau pats valdymas, pasak teisės profesoriaus, nesiremia tautinės valstybės pavyzdžiu. „Europa iš esmės valdoma tokiu modeliu, kad piliečiams neįtikusios vyriausybės paprasčiausiai neįmanoma pakeisti“, – teigia P.Weileris. Pasak jo, nereikėtų skubėti laidoti tautinės valstybės.
Filosofas Jacques‘as Rupnikas priduria, kad sovietų bloko ir Jugoslavijos pabaiga, o pastaruoju metu ir Kosovo nepriklausomybė rodo, jog tautinių valstybių aplink ne mažėja, o daugėja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.