Kitais metais sulauksime Europos Komisijos inicijuoto ES universitetų reitingo. Taip nors ir pavėluotai ES institucijos reaguoja į Europos universitetų konkurencingumo globalioje rinkoje mažėjimą.

Šiuo projektu norima sukurti ne tik objektyvų universitetų reitingavimo instrumentą, padėti studentams apsispręsti kuriame iš 4 tūkst. Europos universitetų jiems verta studijuoti, bet ir pačioms aukštosioms mokykloms parodyti, kokie jų veiklos kokybės vertinimo kriterijai yra svarbiausi besikeičiančiame pasaulyje ir gali užtikrinti Europos kontinento ekonomikos konkurencingumą globalioje aukštojo mokslo rinkoje.
Pripažinus, kad universitetų reitingavimas yra ne tik aukštojo mokslo institucijų „grožio konkursas“ bet ir iniciatyvos, kurios gali įtakoti universitetų kokybę,  buvo siekiama sukurti naują reitingavimo metodiką, kurį atitiktų šiuolaikinio pasaulio reikalavimams. Neperdėsime teigdami, kad šalies ekonominis, socialinis ateities pajėgumas yra toks, kokie šiandien yra šalies universitetai.
Įgyvendinant šią iniciatyvą Europos Komisija buvo paskelbusi konkursą naujos reitingavimo metodikos kūrimui. Konkurso nugalėtoju tapo 15 Europos organizacijų konsorciumas, kuriame lyderio vaidmuo atiteko Vokietijos CHE aukštojo mokslo centro organizacijai, jau seniai veikiančiai kaip „ThinkTank“ aukštojo mokslo srityje ir Olandijos aukštojo mokslo studijų politikos centrui.
Aptariamas konsorciumas 2014 m. pradžioje pirmą kartą paskelbs 500 Europos universitetų ir kolegijų reitingą. Universitetų ir kolegijų skaičius reitinge bus auginamas kasmet pridedant po 125 aukštąsias mokyklas tol, kol reitingas apims visas daugiau nei 4 tūkst. Europos aukštąsias mokyklas.
Pradžioje šis Europos Komisijos inicijuotas reitingas apims tik keturias mokymo programas – verslo studijas, fiziką, inžineriją ir elektroniką. Pirmos reitinguojamos programos parinktos pagal tai, kokių specialistų šiandien labiausiai trūksta Europos bendrovėms, siekiančioms konkuruoti pasaulio rinkose. 2015 m. reitingas bus papildytas dar šešiomis mokymo programomis – IT inžinerija, sociologija, psichologija, muzikos studijomis, medicina, psichologija ir slauga. Kasmet programų skaičius bus auginamas keturiomis-šešeriomis papildomomis mokymo programomis.

Vadinamoji U – Multirank aukštųjų mokyklų reitingavimo sistema bus kitokia nei iki šiol pasaulyje egzistuojančios universitetų reitingavimo sistemos (“US News and World Report”, “Times”, Šanhajaus reitingavimo sistemos). Reitingas apims ne tik universitetų ir kolegijų mokslinius tyrimus bet ir žinių perdavimo sugebėjimus, tarptautinę orientaciją ir institucijos regioninį reikšmingumą, gebėjimus darbo rinkai duoti aukštos kvalifikacijos, tarptautines kompetencijas turinčius absolventus.
Reitingo rezultatų naudotojai internete galės susirasti juos dominančių mokymo programų lyderius Europoje. Modernus ir patogus internetinis reitingo modulis bus lanksčiai prieinamas studentams, akademinių bendruomenių nariams, universitetams, politikams, verslo žmonėms. Reitingo vartotojai galės palyginti skirtingas aukštąsias mokyklas pagal juos dominančias mokymo programas. Taip bus bandoma išvengti dažnos universitetų reitingų kritikos esą lyginami sunkiai palyginami dalykai – skirtingo dydžio ir profilių aukštąsias mokyklas.
U-Multirank aukštųjų mokyklų reitingas bus sudaromas duomenis gaunant iš skirtingų šaltinių (tarptautiniai bibliografiniai duomenys, patentų duomenys): tiek iš nepriklausomų nacionalinių ir ES institucijų, tiek iš pačių aukštųjų mokyklų. Ateityje bus siekiama remtis tik nepriklausomais duomenų šaltiniais. Norintys dalyvauti šiame reitinge turės užpildyti specialią anketą. Pirmieji reitingui sudaryti būtini duomenys bus pradėti kaupti jau šių metų birželio mėnesį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusią savaitę sukako devyneri metai nuo tada, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Nuo 2004 m. iki dabar mūsų valstybė iš ES jau gavo maždaug 30 mlrd. Lt finansinės paramos.

Šalies gyventojai tą tikrai pajuto ir labai vertina. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos susidaro įspūdis, kad Lietuvos gyventojai yra didžiuliai eurooptimistai ir net ES gerbėjai, mat net 77 proc. respondentų mano, jog Lietuvai narystė ES davė labai daug naudos. Kad naudos nedavė ar net pridarė žalos, yra įsitikinę tik 6 proc. apklaustųjų.
Kartu pasidomėjome, ką respondentai mano apie mūsų valstybės judėjimo trajektoriją, kitaip tariant, į kurią pusę po nepriklausomybės atkūrimo juda mūsų valstybė ir kur šiandien esame atsidūrę. Net keturi penktadaliai apklaustųjų mano, kad Lietuva nuo Rusijos ir kitų NVS šalių jau stipriai nutolusi, bet iki Vakarų ir Šiaurės Europos šalių dar nepriartėjusi. Kad Lietuva ir šiuo metu panašesnė į Rusiją ar kitas NVS šalis, įsitikinę vos 1,6 proc. apklausos dalyvių, 17 proc. linkę manyti, kad Lietuva labiau panaši į Vakarų ar Šiaurės Europos valstybes. Taigi per 23-ejus metus pasiekta pažanga ne tokia ir maža.

Nuo Lietuvos įstojimo į ES praėjo devyneri metai. Jūsų vertinimu, ar ši narystė Lietuvai davė daug naudos? (proc.)

Taip, labai    77
Taip, šiek tiek    15,8
Ne, beveik nieko nedavė    4,6
Pridarė daug žalos    1,4
Nežino    1,2

Jūsų nuomone, Lietuva šiuo metu…  (proc.)

Nuo Rusijos ir kitų NVS šalių nutolusi, bet iki Vakarų ir Šiaurės Europos šalių dar nepriartėjusi    79,6
Labiau į Šiaurės Europos valstybes panaši šalis    10,6
Labiau į Vakarų Europos šalis panaši valstybė    6,4
Nežino / Neturi nuomonės    1,8
Labiau į NVS šalis panaši valstybė    1
Labiau į Rusiją panaši valstybė    0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. balandžio 25–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Artimiausius penkerius metus ES milijardai Lietuvoje bus kreipiami į užimtumo, investicijų į mokslinius tyrimus bei eksperimentinės plėtros didinimą, energetiką, kovą su klimato kaita, socialinės atskirties mažinimą ir švietimo plėtrą. Apie tai, kokios naudos iš ES paramos sulaukėme ir kokie bus ateinančio finansinio laikotarpio prioritetai pokalbis su finansų viceministru Aloyzu Vitkausku.

VEIDAS: Kiek 2007-2013 m. laikotarpiu gautos ES lėšos prisidėjo prie Lietuvos pažangos?
A.V.: Nuo Lietuvos įstojimo į ES iki 2012 m. pradžios į Lietuvos ūkį jau yra investuota 16,362 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų paramos, o iki 2015 m. pabaigos turėtų būti panaudota dar 12,65 mlrd. Lt. Trumpalaikis paramos poveikis daugiausia pasireiškė statybų sektoriuje – daugiau nei pusė 2004-2011 m. paramos buvo panaudota statyboms ir susijusiems darbams finansuoti; 31,6 proc. paramos atiteko privačių paslaugų sektoriaus įmonėms, finansuojamuose projektuose vykdančioms įvarius darbus ar paslaugas, 11,1 proc. – viešųjų paslaugų sektoriui.
Ilgalaikis poveikis ekonomikai daugiausiai pasireiškė per bendrąją ekonominę infrastruktūrą. Šiai veiklai skirta 78,6 proc. visos paramos, žmogiškųjų išteklių plėtrai teko 18,8 proc.
ES struktūrinių fondų parama 2004–2013 m. lėmė 1,57 proc. didesnį realaus BVP (palyginus su 2005 m.) vidutinį metinį augimą nei būtų be paramos. Prognozuojama, kad per 2004–2015 m. laikotarpį iš viso bus sukurta 66,36 mlrd. papildomo nominalaus BVP, o kiekvienas investuotas litas atneš 1,97 Lt nominalaus BVP grąžos.

VEIDAS: Ar ES struktūrinių fondų investicijos nors kiek prisidėjo sprendžiant nedarbo problemą Lietuvoje?
A.V.: Nedarbo lygis 2004–2011 m. laikotarpiu buvo vidutiniškai mažesnis 2,6 proc., o 2004–2015 m. laikotarpiu planuojama, kad bus vidutiniškai 4,6 proc. mažesnis lyginant su scenarijumi „be paramos“. 2012 m. nedarbo lygis be ES struktūrinės paramos investicijų būtų siekęs 14,9 proc. vietoje faktiškai buvusio 13,2 proc. nedarbo lygio. 2013–2015 m. nedarbo lygis dėl šių investicijų bus mažesnis 1,3 proc.
Kita vertus, dauguma dėl ES struktūrinių fondų paramos sukurtų darbo vietų yra laikinos, todėl, pavyzdžiui, iki 2015 m. pabaigos liks tik 16,8 tūkst. papildomų sąlyginių darbo vietų, kurios buvo sukurtos iki 2008 m. įgyvendinant pagal Lietuvos 2004–2006 m. BPD finansuojamus projektus.

VEIDAS: Kokia dalis Lietuvos žmonių asmeniškai pajuto ES paramos naudą?
A.V.: 2012 m. pabaigoje atliktos gyventojų apklausos atskleidė, kad asmeniškai ES paramos naudą jaučia apie du trečdalius žmonių. ES paramos teikiama nauda labiausiai jaučiama transporto, švietimo, aplinkos apsaugos ir sveikatos priežiūros srityse. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad daugiau kaip du trečdaliai apklaustųjų Lietuvos gyventojų pritaria teiginiui, kad ES struktūriniai fondai padeda Lietuvai išlaikyti ekonomikos stabilumą, gerina sąlygas verslui, padeda išlaikyti darbo vietas. Taip pat beveik pusė apklaustųjų pritaria teiginiui, kad paramos nauda yra ilgalaikė, juntama ilgiau nei penkerius metus.

VEIDAS: Vis dėlto, Lietuvos verslo bei pramonės atstovai kritikuoja, kad didžioji dalis ES lėšų buvo skirta „mikštiesiems“ projektams, tad ilgalaikės naudos nepajusime.
A.V.: 2011 m. Lietuva gavo Europos Komisijos įsteigtą ,,Pažangaus regiono“ titulą, kuriuo apdovanojami regionai pažangiausiai ir geriausiai panaudojantys ES fondų paramą. Lietuvoje įgyvendinami projektai tris kartus buvo apdovanoti „Regionų žvaigždėmis” – prizais, skiriamais Europos Komisijos ir Regionų komiteto, novatoriškiausiems ir pažangiausiems ES finansuojamiems projektams. Įgyvendinant 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšomis finansuojamas veiksmų programas, padaryta ženkli pažanga visose socialinės ir ekonominės plėtros srityse. Iki 2013 m. balandžio 23 d. pasiekti šie šalies ekonomikai ir visuomenei reikšmingi rezultatai: 163,7 tūkst. bedarbių ir asmenų, kuriems gresia nedarbas, dalyvavo remiamose įdarbinimo programose; finansuota virš 1,7 tūkst. subsidijų studentų, mokslininkų ir kitų tyrėjų mokslinei-tiriamajai veiklai;‬ daugiau kaip 2,3 tūkst. įmonių pasinaudojo investicijomis inovacijoms; nutiesta daugiau kaip 1,3 tūkst. kilometrų naujų ir rekonstruota esamų automobilių kelių; energijos taupymo požiūriu atnaujinti 713 viešosios paskirties pastatai (mokyklos, darželiai, ligoninės ir kt.); uždaryta ir sutvarkyta 200 sąvartynų.

VEIDAS: Kokios bus laikomasi krypties, kad 2014-2020 m. laikotarpiu gautos lėšos būtų tinkamai investuotos?
A.V.: Siekiant pasirengimo panaudoti 2014–2020 m. ES struktūrinę paramą įsteigta 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos komisija, kurią sudaro ministerijų, agentūrų, socialinių, ekonominių ir regioninių partnerių atstovai. Siekiant tinkamo ir efektyvaus 2014-2020 m. ES lėšų panaudojimo šiai komisijai pavesta įvertinti, svarstyti ir patvirtinti, 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentų projektus bei paramos valdymo ir kontrolės sistemos modelio projektą.

VEIDAS: Kokie bus Lietuvos prioritetai ateinančius penkerius metus skirstant ES paramą?
A.V.: Svarbiausi nacionaliniai prioritetai yra nustatyti 2014–2020 m. Nacionalinės pažangos programoje. Šiame dokumente yra numatyti penki prioritetai, jų tikslai ir uždaviniai, taip pat finansinės paramos proporcijos. Tai „Visuomenės ugdymas, mokslas ir kultūra“ – 14,23 proc. nuo numatomos ES ir kitos finansinės paramos, „Veikli ir solidari visuomenė“ – 12,59 proc., „Ekonominiam augimui palanki aplinka“ – 57 proc., „Į aukštą pridėtinę vertę orientuota, integrali ekonomika“ – 11,44 proc., „Visuomenės poreikius atitinkantis ir pažangus viešasis valdymas“ – 4,74 proc. Taip pat programoje išskirti trys horizontalieji prioritetai – „Regioninė plėtra“, (20 proc.) „Kultūra“ (6 proc.), ir „Sveikata visiems“ (6 proc.). Horizontaliųjų ir vertikaliųjų (tematinių) prioritetų tikslai, uždaviniai ir įgyvendinimo kryptys derinami tarpusavyje. Tiesa, dar nėra aišku, koks bus galutinis 2014–2020 metų ES struktūrinės paramos paskirstymas pagal atitinkamas veiklos sritis. Šiuo metu rengiama Partnerystės sutartis ir veiksmų programa ES struktūrinei paramai administruoti, kurioje, remiantis ES Sanglaudos politikos reglamentų nuostatomis, bus numatytos investicinės sritys ir veiklos. Šių dokumentų projektus planuojama parengti iki 2013 m. liepos 1 d.

VEIDAS: Ar pavyks efektyviai investuoti gautą paramą ir kokių pokyčių sulauksime po penkerių metų?
A.V.: Šiuo metu svarbiausias strateginis pagrindas efektyvioms investicijoms yra Nacionalinė pažangos programa, skirta Lietuvos pažangos strategijai „Lietuva 2030“ įgyvendinti. Pagrindinis jos tikslas – sukurti pažangią, modernią ir stiprią valstybę, pasižyminčią harmoninga trijų „sumanumų“ (visuomenės, ekonomikos ir valdymo) derme.

ES parama 2014-2020 m. išaugs beveik 10 proc. palyginus su praėjusiu finansiniu laikotarpiu, tačiau tikėtina, kad didesnė dalis lėšų vėl, kaip ir ankstesniais metais, bus išleista „minkštiesiems“ projektams, kurie nesukuria pridėtinis vertės.

Prieš keletą savaičių Valstybės kontrolė paskelbė, kad didžioji dalis Europos sąjungos lėšų 2011 m. mūsų šalyje buvo panaudota teisingai. Valdininkai taip pat nuolat pabrėžia, kad Lietuva viena geriausiai ES fondų lėšas įsisavinanti šalis Vidurio ir Rytų Europoje.
Vis dėlto, nors buvo skirta beveik 37 mlrd. Lt, panaudojome vos 53,6 proc. numatytų ES lėšų, o ir tos nebuvo investuotos nei maksimaliai naudingai, nei išmintingai.
„Įvairūs auditai vertina buhalterinius dalykus, ar pinigai išleisti tam tikslui, kuris ir buvo numatytas, taip pat ar buvo išleista lankstinukų, ar seminaruose ir mokymuose sulaukta tiek dalyvių, kiek pakviesta, ar jose dalyvavo suplanuotas skaičius lektorių ir pan. Tačiau įvertinti projekto, kuriam buvo skirta ES parama, pridėtinės vertės niekas nenori“, – apgailestauja Lietuvos pramoninkų konfederacijos Vykdomosios direkcijos generalinis direktorius dr. Gediminas Rainys.
Pasak jo, jeigu po trejų ar penkerių metų po lėšų įsisavinimo būtų įvertinta investicijų išliekamoji vertė, taip pat paskaičiuota, kiek jos padėjo sukurti aktyvių gamybos priemonių, pamatytume, kad daugelis projektų – lyg muilo burbulai. Mat nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.
„Didžioji 2007-2013 m. investicijų dalis atiteko vadinamiesiems „minkštiesiems“ projektams – seminarams ir mokymams arba investuota į ne prioritetinius dalykus. Pavyzdžiui, bandant išspręsti atliekų tvarkymo problemą, vos keli procentai pinigų buvo skirta atliekų surinkimo, rūšiavimo sistemoms, o viskas nukeliavo sąvartynų įrengimui, tad ir toliau 90 proc. atliekų ten keliauja“, – kritikuoja G.Rainys.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė teigia, kad naudodamiesi ES parama užėmėme pasyvią poziciją – priimam gautus pinigus kaip dovaną, todėl negalvojame, kaip juos efektyviai panaudoti. „Esam statybininkų tauta. Statom, o tik paskui susimąstom, kokia iš to nauda. Mažesniuose miestuose ES lėšomis buvo įgyvendinta nemažai vandentiekio ir vandenvalos projektų, tačiau už naujai įrengtų tinklų bei sistemų eksploatavimą teks patiems mokėti, o mažėjant gyventojų skaičiui tai taps našta. Mat ženkliai išaugs paslaugų kainos“, – neabejoja R.Melnikienė.
Beje, jau greitai savivaldybėms gali pritrūkti pinigų ir pasinaudojus ES parama naujai nutiestų regioninių kelių priežiūrai, daugiafunkcinių centrų išlaikymui.
„Išanalizavus projektus, kuriems lėšos buvo skirtos 2007-2013 m., nustebino proporcijos, kiek investuota į mažesnių miestų infrastruktūrą ir kiek skirta verslui. Tarkim, per kelis metus nedideliame Lietuvos miestelyje investuota vos į vieną verslo projektą, o visi kiti projektai – viešosios infrastruktūros kūrimui. Kol vyksta statybos, žmonės turi darbo, tačiau pastatai nesukuria pridėtinės vertės, neišsprendžia ir nedarbo problemos“, – dėsto R.Melnikienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos mokslas iš Europos Sąjungos gavo maždaug 2 mlrd. Lt paramos. Tai leido atnaujinti daugybę laboratorijų, įsigyti moderniausios įrangos ir sustiprinti šalies mokslinį potencialą, bet kartu užkrovė nemažą finansinę naštą, nes šiuolaikinės įrangos eksploatavimas gana brangus ir dažnai neaišku, iš kur tam gauti lėšų.

Iš 2 mlrd. Lt, kuriuos gavo Lietuvos mokslas, daugiausiai atiteko penkiems integruotiems mokslo, studijų ir verslo slėniams kurti bei plėtoti. Į Lietuvos “Jūrinio”, „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ ir „Nemuno“ slėnius iš viso investuota apie 838 mln. Lt, iš kurių 85 proc. – ES parama. O kitos lėšos paskirstytos Lietuvos aukštosioms mokykloms, institutams ir tyrimų centrams.
Beje, negalima nepaminėti, kad jau pagal kitas ES programas daug naujos šiuolaikiškos įrangos, technikos ir pažangiausių aparatų nupirkta ir mūsų šalies klinikoms bei ligoninėms, energetikos ir transporto įstaigoms.
Iš viso mūsų valstybę modernesnę padarė įrenginiai, kainavę maždaug 4–5 mlrd. Lt.

Apie daugelį aspektų tiesiog nepagalvota

Sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet jį pašerti vis tiek reikia. Taigi iš pirmo žvilgsnio ES parama – neabejotina nauda ir paspirtis mūsų valstybei, tačiau, pasirodo, yra ir vienas didžiulis trūkumas, apie kurį anksčiau nebuvo pagalvota. Visą tą naują techniką ir įrangą reikia prižiūrėti bei išlaikyti. O tai kainuoja nepigiai, be to, šiam tikslui lėšų dažniausiai nebūna numatyta.
Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininkas prof. habil. dr. Eugenijus Butkus įspėja, kad įrangos eksploatavimo išlaidos gali būti išties didelės. Profesoriaus teigimu, pasaulinė patirtis rodo, kad per metus jos gali siekti iki 10 proc. įrangos vertės. Nors teoriškai visos galimos papildomos išlaidos turėjo būti gerai apsvarstytos iš anksto ir numatytos dar rengiant projektus ES paramai gauti, E.Butkaus vertinimu, to nenumačiusių paramos gavėjų Lietuvoje gali būti daugiau nei pusė.
“Pateiksiu konkretų pavyzdį: maždaug 1 mln. Lt kainuojančiam chromatografui prižiūrėti per metus tenka skirti 100 tūkst. Lt. O jei įstaiga modernios įrangos turi daugiau ir brangesnės, jos aptarnavimo išlaidos tampa iš tiesų didžiulės, – antrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius. – Taigi tiek mokslo, tiek sveikatos įstaigų vadovai ir mokslininkai turėtų gerai pagalvoti, kaip ši įranga atsipirks ir ar bus iš ko ją išlaikyti. Juolab kad net ir pati moderniausia technika greitai sensta. Praeina treji ketveri metai, ir sukuriama geresnė, jautresnė įranga, o kartu su ja gali būti nustatomi nauji būtini kriterijai, kurių nepasiekiant reikia keisti aparatą ir pirkti naują.“
Ilgainiui išryškėjo ir daugiau nesklandumų, kurių kilo įsigijus daug naujos įrangos: daugumoje mokslo įstaigų ir medicinos klinikų labai stinga su nauja technika mokančių dirbti specialistų, todėl dalis naujos įrangos dulka nenaudojama. Be to, naujoji įranga labai imli elektros energijai, taigi daugumos įstaigų išlaidos elektros energijai stipriai padidėjo. Štai Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas įvairių aparatų įsigijo už maždaug 10 mln. Lt, o  išlaidos sąskaitoms už elektrą sumokėti, instituto direktoriaus prof. Kęstučio Sasnausko teigimu, šoktelėjo apie 30 proc.
Tai ne tokia didelė bėda toms institucijoms, kurioms naujausia įranga padeda uždirbti, bet dauguma mokslo įstaigų išradimus sukurs ir iš jų uždirbs anksčiausiai po trejų ketverių metų, o vadinamasis mokslo ir verslo bendradarbiavimas (kuris taip pat leistų gauti nemažai pajamų) Lietuvoje taip pat dar embriono stadijos.
Štai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, vykdžiusi ES remtą projektą ir sukūrusi integralią atvirą elektroninių dokumentų priėmimo ir saugojimo valstybės archyvuose infrastruktūrą, dabar susiduria su nemenkais sunkumais, norėdama užtikrinti šio projekto tąsą: dėl naujų serverių stipriai padidėjo ne tik elektros energijos sąskaitos, bet ir išlaidos, skiriamos patalpų priežiūrai, ryšiams, saugos užtikrinimo priemonėms, licencijų naudojimui ir kitiems dalykams.
„Suskaičiavome, kad 2012–2021 m. sistemos palaikymo investicijoms ir eksploatavimo išlaidoms reikės skirti vidutiniškai po 1,242 mln. Lt per metus“, – tvirtina Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Informacijos ir dokumentų naudojimo skyriaus vedėja Ilona Nečiporenkienė.
Specialistės teigimu, šio projekto investiciniame projekte buvo skaičiuota, kad visai infrastruktūrai aptarnauti kasmet iš valstybės biudžeto papildomai reikės maždaug 1,6 mln. Lt, bet toks finansavimas nei 2012, nei 2013 m. neskirtas, o kitų finansavimo šaltinių Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba neturi, tad, pasak jos, dėl to kasmet tenka prašyti papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto, be to, bus bandoma pasinaudoti ir 2014–2020 m. ES fondų finansavimo galimybėmis.
Finansų ministerija visus tokius faktus ir skundus atremia vienu paaiškinimu. „Rengiant projektą galimas rizikas ir išlaidas turėjo įvertinti tiek projekto rengėjai, tiek jo vertintojai. Antrųjų pagrindinis darbas ir buvo nustatyti, ar projektas parengtas realistiškai ir ar veiklos tęstinumas bei turto išlaikymas užtikrintas ne mažiau kaip penkeriems metams po projekto baigimo. Taigi šiuolaikiškos įrangos aptarnavimo išlaidos ir visos paaiškėjusios papildomos ir nenumatytos išlaidos yra pačių ją įsigijusių institucijų galvos skausmas”, – tvirtina Finansų ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Vytautas Lenkutis.
Betgi Vyriausiojo archyvaro tarnyboje viskas numatyta buvo, bet pinigų naujai technikai ir įrangai prižiūrėti vis tiek nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nesąžiningi politikai, godūs bankininkai, piktnaudžiaujantys verslininkai – kiekvienoje nuo skolų krizės nukentėjusioje valstybėje galima surasti konkrečius už valstybės finansų kolapsą atsakingus asmenis.

Kiprui šiomis dienomis tenka mokėti didžiulę kainą už į jokias ribas nebetilpusį savo bankų sektorių. Žinoma, salą galima užjausti: tapti visiškai priklausoma nuo finansinių paslaugų ji apsisprendė iš dalies dėl to, kad nelabai ką kita galėjo sugalvoti. Juk iš esmės visas žaliavas jai tenka importuoti. Tačiau vis tiek tai ne pasiteisinimas politikams, sumaniusiems šalies finansus paversti azartiniu lošimu.
“Konkretūs Kipro politikai pridarė tiek klaidų, kad norint jas išvardyti tektų skaityti visą litaniją”, – sako Jeilio universiteto analitikė iš Kipro Eirini Karamouzi, pirmiausia atkreipdama dėmesį į tai, kad jau prieš dvejus metus buvo aišku, jog Kipro laukia finansinis krachas, bet nebuvo imtasi jokių priemonių jam išvengti ar bent sušvelninti.
Mokslininkė primena, kad jau 2011 m. Kipras buvo eliminuotas iš dalyvavimo tarptautiniuose sandoriuose, grindžiant tai pernelyg dideliu neapdraustų indėlių mastu ir neaiškiais Kipro bankų saitais su Rusija. “Ir taip nutiko ne dėl to, kuo dabar teisinasi Kipro politikai, aiškindami, kad salą krizė ištiko dėl Graikijos fiasko, – esą Kipro bankai, dalyvavę “finansinio rojaus” palaikymo programoje, visas į salą suplaukiančias lėšas investavo į Graikijos akcijas, ir tai pražudė visą šalį. Tačiau kaltinti Graikiją dėl Kipro nelaimių yra taip pat komiška, kaip ir girdėti atvirkščius kaltinimus iš graikų, kurie aiškina, jog nukentėjo dėl to, kad jų akcijas pirko nepatikimi investuotojai, tarp jų – Kipro bankai”, – aiškina E.Karamouzi.
Iš tiesų pagrindas ateities krizei buvo paklotas prieš du dešimtmečius, kai buvo nuspręsta, kad Kipre indėliai nebus apmokestinami. Tačiau didžiausią atsakomybę dėl tokios padėties turi prisiimti politikai, suteikę neribotą savarankiškumą bankams, lošusiems iš visų Kipro gyventojų pinigų, o galiausiai – ir šių dienų politikai, kurie, suprasdami, kas salos laukia, nepajudino nė piršto. “Manau, kad vis dėlto dabartinis prezidentas, komunistas ir darbo liaudies gynėjas, Dimitris Christofias turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę. Jis atėjo į valdžią tuomet, kai jau buvo aišku, kad Kipro finansų sektorius kabo ant plauko, tad jis neturi jokio pasiteisinimo”, – antrina kitas analitikas, dr. Vassilias Paipaisas iš Edinburgo universiteto.
Labiausiai jį piktina, kad netgi gavęs pasiūlymų iš Europos centrinio banko ir kitų užsienio kreditorių dabartinis prezidentas užėmė poziciją “mums nieko nereikia” ir iš Kipro atėmė paskutinę galimybę išvengti finansų kracho.
Priminsime, kad 2011 m. buvo siūloma rekapitalizuoti Kipro bankus per Europos stabilumo mechanizmą ir pamažu sumažinti Rusijos pinigų kiekį, cirkuliuojantį Kipro sąskaitose. Šis pasiūlymas buvo skambiai atmestas, kaip ir pernykštis euro zonos siūlymas suteikti Kiprui paramą panašiomis sąlygomis kaip ir Graikijai.
“Visiškai aišku, kad „neoliberalusis“ kovos su krize metodas yra žlugdantis. Tai akivaizdžiai rodo Graikijos pavyzdys. Aš niekada nesutiksiu priimti paskolos, kuri įpareigotų šalį augant infliacijai išparduoti pelningas įmones ir atsisakyti didinti atlyginimus”, – tuomet sakė D.Christofias, kuris prieš savaitę pripažino, kad be kreditorių pagalbos neapsieis, nors kreditavimo sąlygos bus dar griežtesnės, nei siūlytos anksčiau.

Dėl visko kalti bankai?

Vis dėlto D.Christofias net ir dabar nelinkęs prisiimti bent kruopelės atsakomybės. Būdamas užkietėjęs kairysis, jis pučia vis tą pačią dūdą – kad dėl visko kalti “prakeikti kapitalistai”, tai yra Kipro bankininkai. Čia, be jokios abejonės, irgi yra tiesos, nes gavę visišką laisvę veikti kaip tinkami, jie iš tiesų rinkosi rizikingiausias investicijas, kad tik kuo daugiau uždirbtų.
Didžiausių sunkumų prislėgto ir dabar jau į gerąjį ir blogąjį bankus išskaidyto “Laiki” banko buvęs vadovas Takis Phidias visame Kipre vadinamas didžiausiu vagimi ir nedorėliu, kurio godumas ir sukčiavimas pražudė tūkstančių žmonių indėlius.
Jis pats, savaime suprantama, kaltę neigia ir tikina veikęs pagal jam suteiktus įgaliojimus. “Rizikuoti nebuvo draudžiama, tad mes ir rizikavome. Tikėjomės gero pelno, tačiau tai verslas, ir niekas negali būti tikras, kad pasiseks”, – dabar minioms, rėkiančioms “Vagis, vagis!”, aiškina vienas nekenčiamiausių ir vienas turtingiausių kipriečių T.Phidias.
Beje, bankai “dėl visko” kaltinami ir kitose nuo krizės labiausiai nukentėjusiose šalyse. Pavyzdžiui, jau minėtoje Graikijoje bankininkai laikomi neabejotina krizės priežastimi, mat savo finansinį verslą jie plėtojo skolindamiesi. “Bankai prasiskolino tiek, kad investuotojams nerimą ėmė kelti ne šalies makroekonominiai rodikliai, o skolos dydis: pradėta suvokti, kad Graikija niekada nesugebės atsiskaityti. Tuomet viskas ėmė suktis lyg karuselėje: sunerimę kreditoriai ėmė didinti skolinimosi palūkanas, dėl to skolos dar labiau pūtėsi”, – aiškina knygų apie ekonomiką autorius iš Londono Danielis Ben-Ami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriausių šiuolaikinių lietuvių menininkų dvidešimtukas sulaukė feminisčių atsako.

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013-ųjų antrąjį pusmetį proga truputis svarbiam tarptautinės reikšmės reikalui atidėto biudžeto nubyra ir kultūrai. Tas truputis – viso labo vienas procentas to, ką rengiasi išleisti ponai ir ponios tamsiais kostiumais, tačiau vilniečiai jau gali pamatyti dvi iš pirmininkavimo pinigų surengtas parodas, paruoštas „euroeksportui“: jos veikia Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje. Abi jas vėliau galės išvysti ir kitų ES valstybių meno gerbėjai. O kad parodų logistika nekeltų pernelyg didelių rūpesčių, joms buvo pasitelktos modernios, lengvai multiplikuojamos meno priemonės.
Šiuolaikinio meno centre galima apžiūrėti parodą „Didesnio dalis“, siūlančią koncentruotą dvidešimties žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų kūrinių kolekciją. Projekto kuratorių pakviesti menininkai specialiai jai parengė po skaitmeninį atspaudą, kuriame pristatė garsiausią savo kūrinį – fotografiją, filmo kadrą, instaliaciją ar performansą. Rengiant parodą paaiškėjo, kad kone trečdalis pripažintų lietuvių menininkų didžiąją laiko dalį praleidžia už Lietuvos ribų. Į išrinktųjų dvidešimtuką pateko Žilvinas Kempinas, Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gediminas Urbonai bei kiti ryškiausi šiuolaikinio meno padangės vardai.

Skirtingos meno kalbos
Nacionalinėje dailės galerijoje praėjusią savaitę pradėjo veikti antroji į „euroeksportą“ orientuota ekspozicija „Poetiniai dokumentai“, mėginanti tematiškai komponuoti įvairių kartų Lietuvos poetų, fotografų ir kino kūrėjų kūrybą. Kino specialistė Živilė Etevičiūtė sudarė trumpą dokumentinių filmų programą, o Ievos Mazūraitės-Novickienės siūlomą garsių fotomenininkų darbų rinkinį papildo Eugenijaus Ališankos atrinkti lietuvių poetų eilėraščiai, kuriuos kituose Europos kraštuose veikiančių galerijų lankytojai galės skaityti ir anglų arba vokiečių kalbomis. Taip Jano Bulhako, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus nuotraukos „Poetiniuose dokumentuose“ prabyla jų nuotaiką atliepiančiais Kazio Binkio, Alfonso Nykos-Niliūno, Sigito Gedos, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės tekstais. Beje, patikusio eilėraščio atspaudą parodos lankytojams leidžiama pasiimti kaip atminimą.
Panašių keliaujančių parodų, skirtų Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai,  netrukus sulauksime ir daugiau. „Meno avilio“ rengiama dokumentinio kino programa „Kino inkliuzai“, pasak Kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių ir Europos reikalų skyriaus vadovės Daivos Parulskienės, ypač reikšminga tuo, kad bus skirta lėšų ir svarbioms archyvinėms nacionalinėms kino juostoms restauruoti. Kitas projektas „Lietuva pašto siuntoje“ supažindins europiečius su Lietuvos objektais, UNESCO įtrauktais į saugotino paveldo sąrašus. O projektas „Lietuva Europoje, Europa Lietuvoje“, kuruojamas Tarptautinio kultūros programų centro, bandys kūrybingai atskleisti ir parodyti lietuvių sąsajas su kiekviena Europos Sąjungai priklausančia valstybe.
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė priduria, kad ypatingas kultūrinis dėmesys antrąjį pusmetį bus skiriamas Tarybos būstinei Briuseliui, kuriame Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu vyks apie du tūkstančius įvairiausių posėdžių, bei kitiems Belgijos miestams. Briuselio karališkajame kultūros ir meno centre BOZAR bus surengtas Violetos Urmanos koncertas. O Gento dailės muziejuje rudenį veiks didžiausia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno paroda, kada nors surengta užsienyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šių metų liepos pirmąją Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Lietuva pirmininkaus paskutinįjį pusmetį prieš 2014 metų Europos Parlamento rinkimus, todėl tikėtina, kad anksčiau atidėliotų ir šiaip sudėtingų klausimų sąrašas bus ypač ilgas, o ministrams ir kitiems pareigūnams tai bus atsakingas ir įtemptas pusmetis. Tačiau šis laikotarpis Lietuvai susijęs ne tik su galimybėmis tinkamai atstovauti šalies interesams, pristatyti svečiams Lietuvą ir jos pranašumus, bet ir su daugybe iššūkių.
Užsienio reikalų ministerijos užsakymu bendrovė „Ernst&Young Baltic” yra parengusi galimybių studiją, kurioje suskaičiuota, kad šiemet turizmo sektoriaus sukurta pridėtinė vertė sieks 25,85 mln. Lt, o dėl pirmininkavimo Lietuvos eksportas išaugs 89 mln. Lt, tiesioginės užsienio investicijos – 148 mln. Lt. Bendrame Lietuvos ekonomikos kontekste tai gana nedidelės sumos, tačiau tinkamas Lietuvos pozicionavimas ir įvaizdžio sustiprinimas gali turėti teigiamą ilgalaikį poveikį pritraukiant turistų bei užsienio investuotojų. Bet situacija gali susiklostyti ir priešingai – klaidos gali turėti ir neigiamą poveikį.
Gali kilti natūralių abejonių, ar Lietuvos ministrai, kurie visi be išimties turės pirmininkauti Tarybos posėdžiams, ir kiti pareigūnai, vadovausiantys beveik 250 darbo grupių, turi pakankamai patirties bei kompetencijų tinkamai atlikti savo pareigas ir formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį. Net ir neturėdami patirties, ministrai dirba ne vieni – jų patarėjai ir ekspertai gali tinkamai sustyguoti šiuos procesus. Tačiau čia svarbu, kad ekspertai, turėsiantys vadovauti darbo grupėms, kuriose bus svarstomi ir itin specifiniai sudėtingi klausimai, būtų paskiriami atsižvelgiant į jų gebėjimus, o ne į politinius nuopelnus. Vis dėlto norisi tikėti, kad politikai Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai svarbą ir atsakomybę puikiai supranta, todėl nepotizmas – tarnybinės padėties naudojimas artimiems žmonėms įdarbinti ir įdarbinimas per pažintis čia mažai tikėtinas.
Daug didesniu iššūkiu gali tapti Lietuvos infrastruktūrinis pasirengimas. Laukiama, kad šiuo laikotarpiu Lietuvą aplankys iki 30 tūkst. svečių – ministrų, aukšto rango pareigūnų, žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Vertinant metinius turistų srautus tai nėra labai daug – per metus Vilniuje apsistoja per 600 tūkst. svečių. Tačiau reikia įvertinti tai, kad Vilniuje vyks renginiai, kurių metų bus itin didelis atvykstančių užsieniečių srautas. Pavyzdžiui, vien lapkričio pradžioje vyksiančioje informacinių ir ryšio technologijų konferencijoje ICT2013 gali apsilankyti iki 4 tūkst. dalyvių.
Ar pajėgus Vilnius priimti tiek svečių? Statistikos departamento duomenimis, Vilniuje yra 79 ištisus metus veikiančios apgyvenimo įstaigos, turinčios apie 4200 kambarių. Tačiau viešbučių atstovai teigia, kad „normalių“ kambarių, esančių patogioje vietoje ir tinkamų tokiems garbingiems svečiams, yra maždaug dvigubai mažiau. Tiesa, viename kambaryje dažniausiai gali gyventi bent du asmenys, tačiau tai ne skautų stovykla – Vokietijos ir Graikijos finansų ministrų tame pačiame kambaryje neapgyvendinsi.
Viena didesnių infrastruktūrinių problemų yra skrydžių ir keleivių vietų juose skaičius. Vilnius tiesioginiais skrydžiais nėra susietas su maždaug puse ES valstybių sostinių, ir naivu būtų tikėtis, kad per likusį laiką situacija pagerės. Todėl kai kurie ministrai turės ištverti jungiamuosius skrydžius, pavyzdžiui, per Kijevą. Be to, vieno skrydžio per dieną tarp Briuselio ir Vilniaus nepakaks siekiant užtikrinti patogų susisiekimą tarp Europos Komisijos būstinės ir pirmininkaujančios valstybės sostinės. Kadangi „Air Lituanica“ kol kas yra tik gerų ketinimų kratinys, neturintis nei būtinų partnerių, nei oro vežėjo pažymėjimo, nei lėktuvų, daug kas priklausys nuo Susisiekimo ministerijos pareigūnų pastangų įtikinti ES valstybių avialinijas bent šį rudenį dažniau skraidyti į Lietuvą.
Susisiekimas tarp oro uosto ir miesto centro taip pat gali kelti tam tikrų iššūkių. Patys svarbiausi pareigūnai galės keliauti specialiais švyturėliais pažymėtais automobiliais lydimi policijos patrulių, tačiau didelė dalis svečių naudosis taksi paslaugomis. Vilniuje yra apie 1300 taksi automobilių, bet mažiau nei tūkstantis jų važinėja vienu metu. Skaičiuokime toliau – keliuose taksi automobiliuose galima atsiskaityti banko mokėjimo kortele ir susikalbėti angliškai? Įvedus tokius „griežtus“ kriterijus, pasirinkimo galimybių sumažėja dešimteriopai.
Galiausiai verta susimąstyti, ką šie trisdešimt tūkstančių aukšto rango pareigūnų ir specialistų, žurnalistų ir kitų svečių pamatys bei sutiks keliaudami nuo oro uosto iki viešbučio ir nuo viešbučio iki renginių vietos. Kokių emocijų ir minčių jiems sukels transporto spūstys, grafičiais nuteplioti daugiabučiai bei griūvanti sovietinė gamykla Dariaus ir Girėno gatvėje, estetinis vaizdas Geležinkelio, Sodų ir Gėlių gatvėse? Dar svarbiau – kokį įspūdį padarys vakarais sutikti šios šalies gyventojai? Ar viešbutyje, restorane, Senamiesčio gatvėse ar parke jie galės su vietiniais gyventojais padiskutuoti apie didingą Lietuvos istoriją ir šios šalies išskirtinumą bei laimėjimus, ar turės išgirsti, kaip mes nepasitikime ar net nekenčiame savo valdžios atstovų?
Todėl pirmininkavimas ES Tarybai nėra iššūkis vien Lietuvos valdžiai ir atsakingoms institucijoms. Tai toks pat iššūkis ir galimybės verslui bei gyventojams. Tikrasis išbandymas Lietuvai bus liepos mėnesį Vilniuje planuojamos kai kurių mažumų eitynės. Lietuviai neprivalo pritarti ar suprasti mažumų poreikių ir gyvenimo būdo, tačiau jei negali jų toleruoti, turėtų bent jau nekreipti dėmesio. Jau prieš trejus metus Europa nustebusi žvelgė į netolerancijos ir neapykantos apraiškas, sklindančias iš kai kurių Lietuvos politikų, o šiemet visi įvykiai Lietuvoje bus stebimi dar atidžiau.
Įmonės jau dabar turbūt vertina galimybes suteikti visas paslaugas, užtikrinančias ne tik apsilankančių svečių pasitenkinimą, bet ir didesnes paties verslo pajamas. Tačiau suvokiant ribotą apgyvendinimo vietų, transporto, restoranų ir kitų paslaugų pasiūlą gali kilti pagunda koreguoti kainodarą ir maksimizuoti šiuo laikotarpiu gautiną pelną. Net jei dauguma svečių ir galės sau leisti daug didesnes kainas, svarbu, ar jie nesijaus „apiplėšiami“ ir norės čia sugrįžti ateityje. Todėl norisi tikėtis, kad mūsų verslumas bus nesavanaudiškas ir tvarus. Bet kuriuo atveju laukia visapusiškai įdomus ir įsimintinas ruduo.

Norisi tikėti, kad Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu mūsų verslininkai nebus savanaudiški, o užsieniečiai nesijaus „apiplėšiami“ ir norės čia sugrįžti ateityje.

Pastaruoju metu į viešumą vis iškyla informacija apie kai kurių valstybės vadovų oficialiose darbotvarkėse neminimus susitikimus su Rusijos energetikos gigantų atstovais. Panašu, kad tik žurnalistų budrumo dėka.
Tai, jog Lietuvos valstybės vadovų durys atviros visiems (nes kairieji „kalbasi su visais“) – lyg ir nieko blogo. Tačiau minėtieji susitikimai kelia daug gilesnius klausimus – kurgi vis dėlto ši Vyriausybė mus veda? Šis klausimas šmėsčiojo ir tuomet, kai lengva ranka visiems buvo dalijami (kartais – net labai prieštaringi) rinkiminiai pažadai. O dabar jau galime pasižvalgyti ir po pirmuosius vaisius.
Kol kas labai džiaugtis nėra kuo. Kalbama apie šiek tiek kilstelėtą minimalų atlyginimą, tačiau nutylima, kad tie pinigai paimti ne iš kokio gausybės rago, o atimti iš senjorų, kurie prieš rinkimus buvo viliojami orios senatvės pažadais. Po rinkimų visiems įtemptai laukiant žadėtų keturženklių skaičių, pažadus teko vykdyti. Ir štai sprendimas – kodėl nepaėmus iš tų, kurie nesilanko Vyriausybės koridoriuose ir nesibrauna į kabinetus. Žadėtas būsto renovacijos proveržis. Tačiau kol kas vienintelė girdima „skatinamoji“ priemonė – bausmės principas (vėlgi nuriekiant iš sunkiausiai besiverčiančių). Kalbama ir apie lūžius užsienio politikoje, tačiau be vienos pusės reveransų, jokių lūžinių pokyčių iš partnerių pusės nematyti.
Aptariant vaisius nedera pamiršti ir to, ko nebėra. Nebėra ambicijos, lyderystės ir idėjų. Į šalį numesta idėja kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę. Lietuva dabar gręžiasi į Pietryčius. Kiekvienas galime pasvarstyti, ko netenkame ir ar ką nors gauname iš to. Nebėra verslo misijų, noro mokytis iš platesnio pasaulio, gerųjų pavyzdžių vystant aukštąsias technologijas, skatinant inovacijų verslą. Nebėra aiškumo, kokią valstybę norime kurti. Be to aiškumo ir suvokimo, balansuojame ant ribos, už kurios – tebūsime priedėliu prie kitų valstybių galios ašių, patilte tarp Rytų ir Vakarų. O gal vis dar turime ambicijų ir ryžto kurti paskatas naujoviškam verslui, stiprinant bendruomenes, telkiant visuomenės kūrybinius pajėgumus, įgyvendinti viziją, kuri geriausiai atlieptų Lietuvos žmonių interesus tolimesnėje ateityje nei tik šiandiena? Jei turime, būtų pats laikas jas traukti į dienos šviesą.
Nebėra jokio aiškumo ir dėl Lietuvos kelio energetikoje. Viskas, dėl ko buvo susitarta iki šiol, jau kuris laikas įšaldyta. Jokių atsakymų, tik uždarai veikiančios bevardės darbo grupės ir post-factum viešinami slapti susitikimai.
Susitikti ir kalbėtis nėra blogai. Tačiau produktyviai kalbėtis dėl energetikos su didžiąja kaimyne, deja, neturime realaus pagrindo. Lietuvos bendradarbiavimo, o tiksliau, pavaldumo Rusijos energetikos sektoriui istorija nėra sėkmės istorija: mokame politinę kainą už monopolines Gazprom dujas, nuolat susiduriame su trukdžiais įsijungti į europinę energetikos sistemą, Rosatom stato dvi atomines elektrines Lietuvos pašonėje, dėl kurių saugumo ir atitikimo standartams ir Europos Parlamentas yra išreiškęs susirūpinimą, o bendrovė Nukem, kuri yra tiesiogiai susijusi su Rosatom, panašu, veikia daugiau kaip ES pinigų siurblys, nei pagalbininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.
Turėkime omenyje, kad rusiška energija visuomet eina bendru paketu su kitais Lietuvai nepalankiais ir visiškai ne energetikos sektoriaus klausimais. Mums paprasčiausiai ne pakeliui, kol Rusijos energetikos sektorius bei verslas naudojami kaip politikos įrankis, o rusiški valstybiniai energetikos gigantai ir aukščiausi politikai trečiosiose šalyse veikia, kad apsaugotų savo interesus nuo laisvos konkurencijos ir išlaikytų politinę įtaką, kol Lietuva siekia savo energetikos sektoriuje sukurti teisines ir infrastruktūrines sąlygas konkurencijai ir visokeriopai įsijungti į ES energetikos sistemą, kol Lietuvos ir Rusijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir priemonės yra skirtingi, kol Lietuva skatina Rytinių valstybių suartėjimą su ES, o Rusija siekia jų išlaikymo ar įtraukimo į savo kuriamas sąjungas, kol Rusijoje nėra bent kiek daugiau demokratijos ir laisvės, o mes norime, kad mūsų valstybė būtų demokratiška ir savarankiška. Realybė tokia, kad Lietuvos ir Rusijos strateginiai tikslai ir veiklos būdai daugelyje sričių menkai sutampa, o neretai yra ir kardinaliai priešingi.
Šios, prie šimtadienio artėjančios Vyriausybės dėka, Lietuva energetikoje sustojo tuoj už kryžkelės. O minėtieji slapti susitikimai indikuoja, kad yra žvalgomasi atgal ir tuo pačiu – svarstoma apie pasirinkimus, kurie „gerintų santykius“. Pastangos ką nors gerinti – pagirtinos, tačiau ne savo interesų sąskaita. Kitos šalys, jų lyderiai mūsų interesų tikrai negins, tą turime padaryti patys. Derėtų prisiminti, kad yra valstybių, kurios visada ieškos silpnosios grandies, kuria gali tapti bet kas: profesinė ar tautinė grupė, stambi investicija, verslo ryšiai, nežabotas pelnas, valstybės pareigūnų žmogiškos silpnybės ir daugybė kitų dalykų.
Todėl labai svarbu, kad valdančioji koalicija aiškiai įvardintų savo viziją, kokius Lietuvos interesus ketina ginti ir kokią valstybės ateitį nori kurti.  Nes priešingu atveju – sunku tikėtis, kad  slaptieji pokalbiai vyksta mūsų naudai.

Dž. Barysaitės nuotr.

Baimė, kad 2014–2020 m. Lietuvai teks pratintis gyventi su mažiau ES milijardų, beveik praeityje. Jei, žinoma, Europos Vadovų Tarybos sunkiai pasiekto kompromiso dėl 959 mlrd. eurų ES biudžeto naujam septynerių metų finansiniam laikotarpiui euforijos nesugadins Europos Parlamentas, kuriam Lisabonos sutartis suteikė kur kas daugiau galių – netgi atmesti suderėtą finansinę programą.
“Nors neišsiderėta maksimalių norėtų tiesioginių išmokų ūkininkams, menkesnė, nei siekėme, suma skirta Ignalinos atominės jėgainės uždarymo darbams, derybų baigtis Lietuvai iš esmės gera, pagrindiniai tikslai pasiekti”, – vertina ES reikalų ekspertas, VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) vadovas, buvęs Lietuvos stojimo į ES euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas.

Kur laimėjome, o kur praradome
Bendra Lietuvos išsiderėta suma artėjančiam naujam septynerių metų finansiniam ciklui didėja beveik dešimtadaliu. Prezidentės patarėja užsienio politikos klausimais dr. Jovita Neliupšienė džiaugiasi, kad Baltijos šalims pavyko išsikovoti Sanglaudos fondo išimtį vadinamojoje “lubų” taisyklėje: įrodžius, kad krizė labiausiai palietė Baltijos šalis, joms taikytas didesnis koeficientas – 2,59 proc. BVP, o kitoms – 2,35 proc. BVP. Tai Lietuvai leis gauti iš šio fondo 1,3 mlrd. Lt daugiau nei 2007–2013 m.
Tačiau, kaip pastebi K.Maniokas, dėl Sanglaudos fondo pinigų konkuruojame su naujomis ES šalimis, o dėl išmokų ūkininkams tenka susidurti ir su didžiųjų ES valstybių, suprantama, ir didžiųjų ES biudžeto donorių, interesais. Kaip pasakoja J.Neliupšienė, derantis dėl išmokų ūkininkams siekta, kad būtų vadovaujamasi principu, jog mažiausiai gaunantieji turi kuo greičiau priartėti prie ES vidurkio. Lig šiol Baltijos šalių ūkininkai gaudavo apie 53 proc. ES vidurkio, išsiderėjome 75 proc. vidurkio, o tai realiai reiškia, kad sumos didėja 70 proc.
“Vis dėlto reikia pripažinti, kad mūsų ūkininkų sąnaudos – darbo jėgos kaina, žemės vertė, išlaidos už kai kuriuos ūkininkavimo produktus – mažesnės, nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Antra vertus, mūsų ūkininkai nelabai ir konkuruoja su vokiečiais – daug produkcijos išveža į Rytus. Derantis dėl konkrečių sumų skaičiuojamos ir šios išlaidos”, – aiškina J.Neliupšienė.
Ignalinos atominės uždarymo darbams išsikovoti 410 mln. eurų – beveik dvigubai daugiau nei pirminis 210 mln. eurų pasiūlymas, bet, žinoma, ne tiek, kiek norėjome. Tačiau, pasak prezidentės patarėjos, didžiausias laimėjimas, kad dokumente įrašyta nuoroda į Lietuvos stojimo į ES sutartį, kurioje minimas Ignalinos AE uždarymo finansavimas, be to, pinigai skiriami be įprasto jų panaudojimo laiko apribojimo. Tai reiškia, kad 2007–2013 m. nesugebėtus panaudoti apie 300 mln. eurų dar galėsime naudoti septynerius metus, nors paprastai ES programų pinigai turi būti įsisavinami ne ilgiau nei dvejus trejus metus pasibaigus finansavimo laikotarpiui.
Viską sudėję matome, kad jei tik protingai panaudosime šiuos kasmet vidutiniškai po 6,4 mlrd. Lt (apie 4,6 proc. BVP), tai gali smarkiai prisidėti prie Lietuvos pažangos.

Laimėtojais jaučiasi beveik visi, išskyrus prancūzus
Beje, pergalės nuotaika – daugelyje ES valstybių, gal tik išskyrus Prancūziją. Štai Estija susiskaičiavo, kad vienam gyventojui gaus didžiausią sumą – 3351 eurą (neskaitant ES paramos atominių elektrinių uždarymui keliose kitose šalyse). Jų gausima ES pagalba per septynerius metus taip pat didėja – ji 907 mln. eurų (arba 3,1 mlrd. Lt) didesnė nei 2007–2013 m. Estai mano, kad bendruose ES fonduose turėtų užtekti lėšų ir “Rail Baltica” projektui, tad dabar jau nuo Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos priklausys, kaip greitai šis projektas bus vykdomas. O bendradarbiavimas su Lietuva ir Latvija derybose dėl naujo finansinio laikotarpio biudžeto Estijos viešojoje erdvėje vadinamas ne tik svarbiu, bet gal net pačiu sėkmingiausiu per šalių nepriklausomybės daugiau nei dviejų dešimtmečių laikotarpį.
Lenkai džiaugiasi išlikę didžiausiais europinių pinigų gavėjais, nors bendras ES biudžetas pirmą kartą taip smarkiai sumažėjo. Lenkus tenkina tai, kad nesumažėjo tiesioginės išmokos jų žemdirbiams ir padidėjo gaunamų lėšų iš Sanglaudos fondo dalis.
Jungtinėje Karalystėje didžiuojamasi, kad bendro biudžeto sumažinimas – laimėjimas, pasiektas dėl britų ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bendradarbiavimo. Tik prancūzai verkia, kad tai buvo Francois Hollande’o pralaimėjimas taupiųjų A.Merkel ir Davido Camerono duetui, nes nepavyko išlaikyti buvusio ES biudžeto dydžio.
O ES Tarybai šį pusmetį pirmininkaujanti Airija džiūgauja, kad tai geras ženklas jos pirmininkavimo metu: išmokos airių ūkininkams padidėjo, be to, šalis tikisi išlaikyti tą patį finansavimo lygį iš Sanglaudos fondų, nors yra priskiriama prie išsivysčiusių regionų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europoje karštas diskusijas sukėlė Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono pasakyta kalba, kurioje jis, jei tik bus perrinktas, pasižadėjo suformuluoti naujus narystės ES principus ir pateikti juos visuomenės teismui surengdamas referendumą. Siekdamas diskusijas paskatinti ir Lietuvoje, savaitraštis “Veidas” surengė intelektualų diskusiją apie tai, kokios Europos Sąjungos reikia Lietuvai.

Europoje diskutuoja federalistai ir individualistai, griežtų taisyklių ar kuo didesnio liberalizmo šalininkai. Europos Sąjunga vadinama ir panacėja, ir agonijos kamuojama atgyvena. Kiekviena valstybė stengiasi nubrėžti savo narystės šioje Bendrijoje gaires ir išsakyti lūkesčius. Na, o apie tai, kokios ES reikia Lietuvai, kaip matome savo narystę Bendrijoje ir ko turėtume iš jos tikėtis, diskutuoja penki intelektualai: Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, Seimo narys, politikas, diplomatas Petras Auštrevičius, prezidentės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Jovita Neliupšienė, politologas Laurynas Kasčiūnas ir Užsienio reikalų ministerijos Užsienio reikalų skyriaus vadovas Tomas Gulbinas.

VEIDAS: Taigi ir norėtųsi sužinoti jūsų vertinimus, kokios ES reikia Lietuvai, bet neapsiribojant atsakymu “tokios, kuri duotų daugiau pinigų”.
Šios diskusijos atspirties tašku galėtų tapti neseniai Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono pasakyta kalba, kuri Lietuvoje taip ir nebuvo iki galo išanalizuota. Juk jis kalbėjo ne tik apie Didžiosios Britanijos santykius su ES, bet ir apie tai, kokia ES Didžiajai Britanijai yra reikalinga, kokioje ES ši valstybė toliau bus. Lygiai tokį pat klausimą reikia kelti ir mums: kokioje ES Lietuva norėtų likti.
L.K.: Klausimas fundamentalus. Atsispirdamas nuo D.Camerono kalbos norėčiau pasakyti, kad ji išryškina bent kelias europines vizijas. Jau seniai kalbama apie vokišką modelį, apie prancūzišką ar apie britišką viziją. Manau, pastaroji D.Camerono kalba, kuri buvo ne tik svarbi, bet ir meistriška, atskleidė, kad dabar ES yra pernelyg reguliacinė bendrija. D.Cameronas aiškiai pasakė, kad britai visada buvo ir bus už vidaus rinkos funkcionavimą. Britai mus visuomet rėmė dėl trečiojo energetikos paketo, kuris numato infrastruktūros liberalizavimą ir jungčių tiesimą, o vokiečiai ir prancūzai šiuo atveju mūsų visiškai neremia. Kitaip tariant, britiška vizija – tai bendros rinkos vizija, bet tokia, kurioje kuo mažiau perteklinio reguliavimo, kurio kaip tik nori prancūzai ir vokiečiai.
Ką turėtų rinktis Lietuva? Mano galva, turėtume remti britišką modelį, nes tokiu atveju niekuomet nebūtų mokesčių suvienodinimo, dėl kurio mes prarastume savo konkurencingumą.
Paprastai sakant, tai, kokios ES mums reikia, galime analizuoti per mokesčių politiką. Tik to pasirinkimo galimybių, jei eisime prancūziškos ar vokiškos Europos link, bus vis mažiau.
VEIDAS: Tai vienas požiūrių, kaip galima suprasti D.Camerono kalbą. Bet joje galima įžvelgti ir kitką. Pavyzdžiui, kad britai tiesiog netiki tokia Europa, kokia ji yra šiandien. Ir kol nepaaiškės, kokia bus naujoji Europa, jie nori likti atskirai – rinktis Norvegijos ar Šveicarijos modelį. Jie nesako nei “taip”, nei “ne”. Gali būti, kad tai bus tokia Europa, į kurią britai patys prašysis, bet kol kas jokios vizijos nėra. Vis dėlto labai įdomu, ką šioje kalboje išgirdo kiti.
P.A.: ES yra ganėtinai skirtingų istorinių patirčių ir skirtingos strateginės orientacijos valstybių sąjunga. Didžioji Britanija į ES įstojo, kai šiai nebuvo 20 metų. Lietuva įstojo, kai šiai buvo per penkiasdešimt. Kitaip tariant, skirtingi buvo laikotarpiai, patirtys ir net turinio požiūriu kitokia organizacija, į kurią įstota.
O kiekviena stojanti valstybė turi savo darbotvarkę ir savo perspektyvą. Didžioji Britanija stojo tada, kai ją pačią krėtė krizė, kai jos konkurencingumas buvo mažas, ji išgyveno pereinamąjį laikotarpį, po karo formuojantis ekonominių santykių sistemai. Lietuva stojo iš esmės sutapatindama šį procesą su valstybės kūrimo laikotarpiu, ir reikia pripažinti, kad 1995–1996 m. bei 1999–2000 m. krizės iš esmės Lietuvą buvo taip sukrėtusios, kad mes stojome į ES ekonomiškai gana silpni, neieškodami aplink ar savyje išskirtinės ekonomikos politikos ar net saugumo vizijos. Mes matėme ES, taip pat ir narystę NATO, kaip savalaikį, gerą ir tinkamą atsaką į regioninį bendradarbiavimą bei globalizaciją. Mes tiesiog įėjome į platesnį ratą, kūrėme platesnę valstybę, adaptavome ES teisę, atsisakėme daugelio metų kūrybos, kai siekėme sukurti savitą teisę vienoje ar kitoje srityje. Bendra rinka mums buvo atsakas į mums nuolat galvos skausmą kėlusią užsienio prekybą, nes buvo panaikinti muitai ir daugeliui metų į priekį rastas mūsų eksporto galimybės sprendimas.
D.Cameronas konstatuoja, kad ES galbūt įvykdė pirmą savo uždavinį – užtikrino taiką Europoje, o dabar, jo teigimu, reikia koncentruotis į gerovę: kaip gyvensime, kaip konkuruosime pasaulyje. Šis klausimas išties savalaikis. Apskritai D.Cameroną reikia sveikinti, kad Didžiojoje Britanijoje įvyko lūžis, ir viduje juos kankinusi dilema dabar tapo ES klausimu. Jie “atidavė” šį klausimą ES.
Tačiau žvelgiant iš Lietuvos pozicijų tokia situacija susidarė ne dėl to, kad integracijos ar konsolidacijos yra per daug, o kad yra jos trūkumas bei važiavimas trūkčiojančiu greičiu.
Nesiremkime kitų modeliais – ieškokime savo modelio. O mūsų modelis, priešingai nei britiškasis, turi remtis ir saugumo dimensija. Taikos, stabilumo plačiąja prasme Baltijos regione poreikis neišsemtas, šios darbotvarkės mes neužbaigėme. Mes nepadarėme to, ką turime padaryti šiame regione, dėl to nesutinku su D.Cameronu, kad taikos klausimas išspręstas ir reikia imtis kito, – aš sakau, jog mums reikia ir vieno, ir antro. Todėl nemanau, kad mums reikia mestis į esminę ES vizijos peržiūrą.
B.J.: KJei turime omenyje saugumą, premjero kalba buvo tikrai laiku. Kai kurios ES valstybės per ramiai gyveno, ir toks supurtymas, paskatinęs kai kurias valstybes pagalvoti, kad gal jos užmigo, o gal dejuoja, bet be reikalo, buvo labai reikalingas. Juk štai stovi sau graikas su plakatu, kad jo pensija – tik tūkstantis eurų, tad kaip jam gyventi. Ir tokias valstybes ši D.Camerono kalba turėjo gerokai sukrėsti. Juolab kad jis ne tik išdėstė, kokia dabar padėtis, bet ir pateikė per penkis punktus išdėstytą viziją, kokia ES turi būti XXI amžiuje.
Taigi pirmiausia D.Camerono darbas geras tuo, kad po jo pasakytos kalbos visi puolė aiškinti, ko jie nori: ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, ir ECB vadovas, ir kiti susirinkusieji Davose.
Lygiai taip pat ir Lietuva turi sau atsakyti į klausimą, kokios ES ji nori. Reikia atsakyti į klausimą, koks turi būti ES integracijos lygis ir kas tai turi būti: ekonominė sąjunga, politinė sąjunga, o gal Jungtinės Europos Valstijos?
Antra, ką pasakė D.Cameronas, yra tai, kad ES šiandieną karas negresia, – taika ES yra ir bus. Užtat Bendrijai gresia ekonominė grėsmė, ir ne viduje, o iš išorės.
VEIDAS: Taigi ES, tokia, kokia ji yra dabar, nesprendžia problemų, išdėstytų D.Camerono paminėtuose principuose, – konkurencingumo, lankstumo, atvirumo pasauliui, arba sprendžia tokiu masteliu, kuris britų neįtikina.
J.N.: Galime sekti britais ir klausyti, bet Didžiosios Britanijos retorika ES atžvilgiu nesikeičia jau ilgą laiką. Didžiosios Britanijos narystė ES jau dabar yra kitokia nei mūsų. Jie ne tik nėra ES “tėvai” ar “motinos”, jie turi ir daugybę išimčių iš visų sutarčių, kurios jiems leidžia pasirinkti, kur dalyvauti, kaip giliai bendradarbiauti. Taigi lankstumo ES šiuo metu ir taip daug. Tačiau mes norime gauti visą naudą iš ES – tai Sanglaudos fondai, žemės ūkio politika, didieji ES projektai, tokie kaip “Galileo”, “Horizons” ar kiti. Kartu mes nenorime, kad kas nors mums primestų taisykles. Bet juk jei tu gyveni bendroje erdvėje ir nori naudotis pranašumais – turi laikytis ir taisyklių, o ne rinktis, kam paklusti, o kam ne.
Lygiai taip pat dabar, sprendžiant ekonominę krizę, siekiama didesnio koordinavimo, bandoma sukurti bankų priežiūros mechanizmą. Jei ES turi gelbėti vienus ar kitus bankus, tai turi būti sukurtos taisyklės. Taip atsiranda ne tik ekonominės, bet ir politinės integracijos poreikis, nes be politinių sprendimų negalima priimti visų kitų.
Juolab, kad saugumas Lietuvai turi ir daugiau dimensijų – tai ne tik politinis, bet ir ekonominis, energetinis saugumas. Ekonominės krizės metu mūsų biudžeto balansas nebuvo katastrofiškas tik todėl, kad galėjome pasinaudoti ES pinigais.
Taigi, stipresnė, gilesnė, o ne susiskaidžiusi, daugiagreitė Europa yra ir Lietuvos interesas. Mums reikėtų tokios ES, kurioje galėtume dalyvauti priimant sprendimus, kurioje būtų labai aišku, kaip tie sprendimai priimami. Mums reikėtų efektyvesnės ES, kuo greičiau priimančios sprendimus, kai jų reikia.
Beje, nesutinku, kad britams neaiški ES vizija – jiems ji labai aiški, ir jie puikiai supranta, ko jie nori iš ES. Lygiai taip pat ir mes turime suprasti, ko iš jos norime mes.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo 2013 m. liepos Lietuva turės unikalią galimybę tapti ES, vienijančios 500 mln. žmonių, lydere. Pirmininkavimas parodys, kiek per 23-ejus nepriklausomybės metus subrendome kaip valstybė.

Darbotvarkė: finansų subalansavimas, ūkio augimas, energetika
„Jau beveik devynerius metus naudojamės ir nepamatuojamais narystės pranašumais – taikos bei bendrų vertybių erdve, bendrąja rinka su bendrais standartais, ir pamatuojamais – iš ES biudžeto gauname septynis kartus daugiau, nei į jį įmokame. Tad pirmininkavimo pareiga yra tik palyginti nedidelis įnašas mainais už milžinišką naudą, kurią teikia priklausymas unikaliai Europos valstybių šeimai“, – sako Lietuvos nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje ambasadorius Raimundas Karoblis.
Pagrindiniai prioritetai, pasak ambasadoriaus, per pusmetį nepakis, tad galime būti tikri, kad didžioji dalis temų bus tos pačios, kurias ES darbotvarkėje matome dabar. ES turės toliau ieškoti būdų, kaip užtikrinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą, gilinti bendrąją rinką, stiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą. Tai temos, kurias kaip pirmininkavimo prioritetus yra nustatęs Lietuvos Seimas.
ES Tarybos darbo programoje pirmininkaujant Airijai, Lietuvai ir Graikijai kaip tik ir numatomos priemonės atkurti pasitikėjimą ES ekonomika. Taip pat daug dėmesio bus skiriama teisės aktams, įgyvendinantiems daugiametį ES biudžetą, “Europa 2020″ strategijai, bendros skaitmeninės rinkos kūrimui. Ypač svarbu, kad per šių trijų šalių pirmininkavimą bus skiriamas dėmesys ir Lietuvai aktualiems ES energijos vidaus rinkos kūrimo, energetinių salų panaikinimo, energetikos ir transporto infrastruktūros plėtojimo, ES energetikos politikos išorinio matmens stiprinimo klausimams.
Kaip teigia Užsienio reikalų ministerijos (URM) Pirmininkavimo ES Tarybai departamento direktorius Remigijus Motuzas, tarp kitų svarbių Europai temų Lietuva didesnį dėmesį skirs Rytų kaimynystės klausimams, veiksmingai išorės sienų apsaugai ir Baltijos jūros regiono strategijos įgyvendinimui.
Lietuvos pirmininkavimas bus ypatingas tuo, kad teks itin didelis teisėkūros aktų skaičius: 2013-ieji yra paskutiniai metai prieš rinkimus į Europos Parlamentą ir Europos Komisiją, tad turės būti baigiama suplanuota teisėkūros programa. „Komisija ketina pateikti apie 50 naujų teisės aktų, o iš viso Lietuva turės vadovauti deryboms dėl daugiau kaip 500 būsimųjų ES įstatymų – iš mūsų tikimasi, kad iki dešimtadalio jų pirmininkaudami sugebėsime paversti susitarimais. Suprantama, kai kuriuos iš jų Lietuva laiko prioritetiniais ir dės daugiau pastangų siekdama sutarimo, bet pirmininkaujančios šalies pareiga bus užtikrinti, kad ES teisės aktai būtų priimami kuo sklandžiau ir kad į visų valstybių narių interesus būtų kuo geriau atsižvelgiama“, – aiškina Lietuvos nuolatinis atstovas ES.

Daugiau lėšų sau prašyti negalime
Mūsų šalies pirmininkavimui teks atsakingas ES daugiametės finansinės programos 2014–2020 m. reglamentų ir kitų įgyvendinamųjų teisės aktų užbaigimas. Tai svarbu tam, kad būtų galima pradėti programų finansavimą jau nuo 2014 m. sausio 1 d.
Pasak ambasadoriaus R.Karoblio, pirmiausia, ką reikėtų pasakyti, yra tai, ko Lietuva negali tikėtis – tai išsiderėti daugiau lėšų sau: „Priešingai: pirmininkavimas yra pareiga derinti visų valstybių narių interesus. Be to, sprendimus dėl pinigų turės priimti valstybių vadovai, o ne ES Taryba. Reikia tikėtis, kad tai įvyks jau pirmąjį 2013 m. ketvirtį. Tačiau kad šie politiniai įsipareigojimai virstų tikrais mokėjimais, ES Taryba dar turės priimti kelias dešimtis teisės aktų. Kol kas sunku pasakyti, kokia bus prieš Lietuvą pirmininkaujančios Airijos pažanga, bet gali būti, kad Lietuvai teks vadovauti deryboms dėl maždaug 50-ies reglamentų, skirtų įgyvendinti suderėtam daugiamečiam ES biudžetui įgyvendinti.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.