Europos Parlamentas gruodžio 12 d. patvirtino ,,Europos Sąjungos patento paketą“ dėl Europos bendro galiojimo patento, jam taikomo kalbinio režimo ir bendrojo patentų teismo. Įsigaliojus naujai sistemai bus kur kas paprasčiau ir pigiau Europos mastu patentuoti išradimus. Tačiau dėl tos pačios priežasties šalyse įsigalios daugiau patentų, taigi, įmonės turės kur kas atidžiau vertinti situaciją prieš įgyvendindamos naujus technologinius sprendimus.

Tarptautinis susitarimas įsigalios 2014 m. sausio 1 d. arba po to, kai jį ratifikuos mažiausiai 13 susitariančiųjų valstybių, numatant, kad tarp jų turi būti Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija. Patvirtintas paketas užtikrins pigesnę ir efektyvesnę patentų apsaugą mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Pigesnė ir efektyvesnė apsauga

Numatoma, kad naujoji sistema skatins inovacijas ir sudarys palankesnes sąlygas mažoms ir vidutinėms įmonėms apsaugoti savo išradimus Europos bendro galiojimo patentu. Europos Komisijos duomenimis, naujasis patentas bus pigesnis ir efektyvesnis nei dabar galiojančios sistemos. Naujasis režimas automatiškai suteiks apsaugą bendrojo galiojimo patentui visose 25 dalyvaujančiose valstybėse narėse, išskyrus Ispaniją ir Italiją, kurios neprisijungė prie pasiūlytos sistemos. Manoma, kad Europos bendrojo galiojimo patentas galėtų kainuoti septynis kartus pigiau nei dabar – 4 725 EUR, šiandien jo vidutinė kaina yra 36 000 EUR.

2011 m. iš Lietuvos pateiktos 32 paraiškos Europos patentui gauti. Prognozuojama, kad, atpigus patento kainai, tokių paraiškų skaičius iš Lietuvos augs. Tuo metu daugiausiai paraiškų Europos patentui įgyti pateikiančios šalys yra JAV (60 tūkst.), Kinija (17 tūkst.) ir Korėja (13 tūkst.). Kaip keisis šių šalių pateikiamų paraiškų skaičius – kol kas neaišku.

Kalbinio režimo specifika

Nuo šiol bet kuris išradėjas galės kreiptis į Europos patentų tarnybą, pateikdamas paraišką anglų, vokiečių ar prancūzų kalbomis. Paraišką pateikiant kita kalba, kartu reikės pridėti ir vertimą į vieną iš pagrindinių Europos patentų tarnybos kalbų.

Tam, kad patentinė informacija būtų prieinama visiems suinteresuotiems asmenims, bendro galiojimo patento sistema numato, kad patentinių paraiškų ir patentų aprašymai automatiniu būdu bus verčiami į visas oficialias Europos Sąjungos kalbas. Visgi tokie vertimai galės būti naudojami tik informacijos tikslais ir neturės teisinės galios. Taigi kilus abejonėms, kad įmonės taikomi ar ketinami taikyti techniniai sprendimai gali pažeisti konkretų patentą, rekomenduojama pasitarti su atitinkamos srities specialistu ir tinkamai įvertinti konkretaus patento apsaugos ribas.

Reglamente numatyta, kad sistemos pereinamuoju laikotarpiu automatinio vertimo kokybę turėtų reguliariai ir objektyviai vertinti nepriklausomų ekspertų komitetas, kurį Europos patentų organizacijoje įsteigtų dalyvaujančios valstybės narės ir kurio nariai būtų Europos patentų tarnybos ir Europos patentų sistemos naudotojų atstovai.

Dėl pažeidimų spręs specializuotas teismas

Kitas naujosios Europos bendro galiojimo patento sistemos ypatumas – specializuotas teismas. Kiekviena susitariančioji valstybė gali pasirinkti, kokiai institucijai suteikti teisę nagrinėti ginčus dėl patento pažeidimo. Tai gali būti nacionalinis teismas, konkretaus regiono, pavyzdžiui, Baltijos šalių ar Skandinavijos valstybių, teismas arba centrinis specializuotas teismas. Priklausomai nuo to, kuriai institucijai teisę nagrinėti tokius ginčus suteiks Lietuva, šalies įmonėms gali tapti pakankamai brangu ginti savo teises.

Kilus ginčui dėl galimo Europos bendro galiojimo patento pažeidimo, patento savininkas, įtariamo pažeidėjo prašymu, turės pateikti pilną patento vertimą į valstybės narės, kurioje pastebėtas pažeidimas ar įsikūręs įtariamas pažeidėjas, kalbą. Toks vertimas jau negalės būti atliekamas automatiniu būdu.

Siūlomuose teisės aktuose numatyta, kad, vertinant atsakomybę už patento pažeidimą, bus atsižvelgiama į įtariamo pažeidėjo dydį bei veiklos pobūdį. Tai reiškia, kad ginčo atveju teismas turės įvertinti, ar įtariamas pažeidėjas, ypač jei tai yra maža ar vidutinė įmonė, fizinis asmuo, nepelno siekianti organizacija, universiteto ar viešoji tyrimų organizacija, veikė nežinodamas arba neturėdamas žinoti, kad jis pažeidžia patentą, iki jam bus pateiktas patento vertimas. Tokio vertimo išlaidas turės padengti patento savininkas.

Svarbu ir tai, kad vertimai sudaro didžiąją dalį patentavimo išlaidų. Taigi nuo šiol šios išlaidos mažoms ir vidutinėms įmonėms, nepelno siekiančioms organizacijoms, universitetams ir viešosioms tyrimų organizacijoms bus pilnai kompensuojamos.

baciulis

Trys iš keturių Ministrų kabinetą formuojančių partijų nebe naujokės valdžioje: socialdemokratams tai bus jau ketvirtoji kadencija valdžioje, “darbiečiams” – antroji. Tegu trumpai, vos metus, bet vis dėlto Vyriausybėje dirbti bei jai vadovauti yra tekę ir “tvarkiečiams”.
Vienintelė naujokė Vyriausybėje – Lenkų rinkimų akcija. O dabar palyginkime šios naujokės kandidatą į energetikos ministrus Jaroslavą Neverovičių – 37-erių metų ekonomistą, diplomatą, vadybininką, dirbusį “Citibank” Varšuvoje ir ambasadoje Vašingtone, užsienio reikalų viceministru ir “LitPol Link” direktoriumi – ir labiausiai patyrusios LSDP kandidatę į ūkio ministrus 60-metę Birutę Vėsaitę, kuri, kalbėdama apie suskystintų dujų terminalo statybą, Suomiją painioja su Suomių įlanka ir gali pasigirti nebent anglų kalbos žiniomis. Tai kuri iš šių dviejų partijų labiau pasirengusi darbui Vyriausybėje?
Žinoma, LLRA pasisekė, kad jie koalicijoje gavo Energetikos ministeriją, kuriai vadovauti turėjo gerą, energetikos srityje dirbantį kandidatą, – nežinia, ką jie būtų darę, jeigu būtų gavę kitą ministeriją ar daugiau nei vieną. Bet jie juk naujokai, o ne viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos partijų!
Vienintelis socdemų kandidatas, kurį drąsiai galima lyginti su J.Neverovičiumi, – ambasadorius Linas Linkevičius bent jau viešai pristatomas labiau kaip asmeninis prezidentės Dalios Grybauskaitės, o ne partijos kandidatas. Tai, beje, neturėtų stebinti: nors kilme iš LDDP, L.Linkevičius veikiau laikytinas nepartiniu technokratu – ambasadoriumi į NATO jį skyrė konservatoriai, antrą kartą krašto apsaugos ministru buvo deleguotas nuo Liberalų sąjungos, trečią kartą – kaip nepartinis, turintis asmeninį Algirdo Brazausko pasitikėjimą. Nors dabar priklauso LSDP, bet tik per plauką netapo kadenciją baigiančio premjero Andriaus Kubiliaus patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Kitas panašios kvalifikacijos socdemų kandidatas į ministrus Juozas Bernatonis – taip pat atšauktas iš ambasados, į kurią jis, kaip „Algirdo Brazausko žmogus“, pastarąjį nuvertus buvo faktiškai ištremtas partijos „bičiulių“. Susigrąžinti jį į politiką partiečiai ryžosi tik tuomet, kai suvokė, kad tikimybė formuoti Vyriausybę didelė kaip niekada, o žmones, iš tiesų sugebančius vadovauti ministerijoms, galima skaičiuoti netgi ne abiejų, o vienos rankos pirštais.
Prezidentės užuomina, kad kitais metais vadovavimą ES perimančios Lietuvos Vyriausybėje visi ministrai privalės gerai mokėti bent vieną iš trijų darbinių Briuselio kalbų, trenkė kaip griaustinis iš giedro dangaus ir apnuogino visą koaliciją sudariusių partijų gėdą – tokių ministrų jie turi vos vieną kitą. Tai parodė ne tik Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho surengta pornoparodija, susijusi su kandidato į Kultūros ministerijos vadovus paieška, kai vieną dieną į ministrus siūlomas „striptizo erelis“, kitą – Lietuvos valstybę niekinantis rašeiva.
Susimovė ir patys socialdemokratai, kai paaiškėjo, jog ilgametis jų kandidatas į susisiekimo ministrus ne tik gerti nemoka, bet, nepaisant anksčiau užimtų aukštų postų versle, angliškai susišneka gana sunkiai. O juk vadovavimas Susisiekimo ministerijai savaime reikalauja puikių užsienio kalbų žinių, net jeigu nereikėtų vadovauti ES valstybių susisiekimo ministrams.
Įdomu, apie ką galvojo opozicijoje sėdėdamas šios partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius? Kad būsimi ministrai galės, kaip jis, patarėjų parašytą pranešimo užsienio kalba tekstą kelias savaites kone mintinai mokytis? Nebe tie laikai. Galėtų prisiminti, kad dar 2001-aisiais A.Brazauskas, formuodamas Vyriausybę, reikalavo, jog stojimo į ES metu bent jau keli pagrindiniai ministrai, įskaitant finansų, būtinai gerai mokėtų anglų kalbą – nes su Briuseliu derėtis reikės. Todėl ir pasirinko D.Grybauskaitę.
Laikas pagaliau išsivaduoti iš provincijos kompleksų ir suvokti, kad Lietuva šiandien yra sudėtinė Europos Sąjungos, nusidriekusios nuo Barenco iki Viduržemio jūrų, dalis. Ir visi mūsų politikai privalo galvoti bei mokytis dirbti būtent tokiais dydžiais, priešingu atveju tiesiog nesugebėsime suvokti, kas toje pačioje Europos Sąjungoje vyksta, o nesugebėję suvokti – neišnaudosime visų galimybių ginti savo interesus.
Pirmininkavimas ES – vienas būdų išplėsti Lietuvos valstybinį akiratį, pasimokyti europinio valstybės valdymo meno. Kartu šis pirmininkavimas – galimybė pristatyti Lietuvos gebėjimus žaisti pagal europines taisykles ir parodyti savo, kaip valstybės, lygį. Ne paslaptis, kad „senojoje“ Europoje nemažai skeptiškai žiūrinčiųjų į Vidurio Europos naujokes, dar ne iki galo apsipratusias Briuselio salonuose. Ypač šį skepticizmą sustiprino skandalais apaugęs ir vyriausybės krizės palydėtas Čekijos prezidentavimas 2009 m., kurio metu netgi garsiai prabilta, kad reikėtų kuriam laikui atimti iš Rytų europiečių vadovavimo ES galimybę. Todėl ruošdamiesi savo prezidentavimui kaimynai lenkai net mokslo darbus iš Čekijos patirties rašė, kad tik patys jų klaidų nekartotų.
Lietuvos kairieji politikai, jeigu būtų rimtai galvoję apie savo atsakomybę valstybės reikalui, irgi būtų turėję rengtis prezidentavimui ES, kaip svarbiausiam egzaminui savo politinėje karjeroje. Tačiau apsijuokė dar net vadovauti nepradėję.

Pirmininkavimas ES – vienas būdų išplėsti Lietuvos akiratį, pasimokyti europinio valstybės valdymo meno, galimybė pristatyti Lietuvos gebėjimus žaisti pagal europines taisykles.

Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių. Iki šiol Lenkija išsiskyrė ekonomikos stabilumu ir buvo viena patraukliausių valstybių Lietuvos eksportuotojams bei importuotojams. Vis dėlto euro zonos problemos turėjo tam tikros įtakos ir šiai ekonomikai. Tad kokias tolesnes Lenkijos ekonomikos bei zloto perspektyvas galime numatyti šiandien ir kokią įtaką jos darys mūsų šalies verslui?
Lenkijos ekonomika išlieka viena stipriausių tarp kitų Europos valstybių. Tačiau smarkus 2012 m. ketvirčio BVP augimo sulėtėjimas verčia manyti, kad per artimiausius 12 mėnesių Lenkijos centrinis bankas sumažins bazinę palūkanų normą gerokai daugiau, nei daugelis ekonomikos analitikų bandė prognozuoti. Naujausi antrojo ketvirčio BVP duomenys rodo, kad Lenkijos ekonomika sulėtėjo iki 2,4 proc., o pirmąjį 2012 m. ketvirtį fiksuotas 3,5 proc. augimo tempas. Tokio žemo BVP rezultato neprognozavo nė vienas iš 34 „Bloomberg“ apklausoje dalyvavusių ekonomistų.
Vis dėlto sudėtinės Lenkijos ekonomikos dalys neatrodo taip blogai: metų ketvirčių rezultatai rodo eksporto, importo, vidinio ir išorinio prekių vartojimo didėjimą. Nors ir sumažėjo prekių paklausa iš didžiausios Lenkijos eksporto rinkos – Europos Sąjungos, antrąjį ketvirtį šalies eksportas išaugo iki 2,7 proc., nors pirmąjį krito iki 2,4 proc. Investicijų didėjimas sumažėjo tik iki 0,3 proc. (0,4 proc. I ketvirtį). Didžiausios įtakos ekonomikos sulėtėjimui turėjo gamybos atsargų sumažėjimas, rodantis pesimistinį verslo požiūrį į prekių paklausą ateityje. Industrinė gamyba nukrito iki 1,2 proc.
Nors BVP duomenys ir liūdina, jie nėra katastrofiški – Lenkija išlieka šalimi, turinčia vieną gyvybingiausių ekonomikų tarp kitų ES šalių, nors ekonomistai ir prognozuoja, kad Lenkijos ekonomikos augimas lėtės: BVP šiais metais – iki 2 proc., 2013 m. – 1,8–1,9 proc. Lenkijos gyventojų santaupų rodiklis sumenko iki rekordinio lygio, atlyginimai mažėjo, bankų skolinimas stipriai sugriežtėjo ir visa tai lėmė vidaus vartojimo mažėjimą.
Tokie BVP rodikliai leidžia prognozuoti, kad Lenkijos centrinis bankas stengsis vykdyti lengvesnę monetarinę politiką. Tai patvirtino ir Lenkijos nacionalinio banko prezidentas Marekas Belka, rugsėjo 5 d. pranešęs, kad centrinis bankas bazinę palūkanų normą palieka nepakeistą – 4,75 proc., didžiausią nuo 2009 m. sausio.
Ateityje prognozuojama Lenkijos zloto kainos kritimo tendencija, nes laukiama Lenkijos ekonomikos sulėtėjimo ir tikimasi, kad Lenkijos centrinis bankas laipsniškai mažins bazinę palūkanų normą.
Kaip tai paveiks Lietuvos verslą? Pagal 2011–2012 m. duomenis, Lietuva daugiausiai prekių importuoja iš Lenkijos. Taigi atpigęs Lenkijos zlotas importuotojams leis pigiau pirkti prekes, o tai lems didesnį įmonių pelną. Kita vertus, importuotojai, pasinaudodami galimybe atpiginti iš Lenkijos įvežtas prekes, kurios turės didesnį pranašumą, palyginti su įvežtomis iš kitų valstybių, gali padidinti parduodamų prekių apyvartą.
O Lietuvos eksportuotojai gaus mažiau pelno, jei Lenkijos įmonės už prekes atsiskaito zlotais. Lietuvos eksportuotojams šiuo atveju būtų palankiau, jei su jais būtų atsiskaitoma eurais ar litais, – tuomet įmonės nepatirtų tiesioginio atpigusio Lenkijos zloto poveikio. Vis dėlto tokiu atveju Lenkijos verslininkams gali pasirodyti per brangi lietuvių produkcija, ir tai gali lemti užsakymų sumažėjimą arba priversti įmones mažinti produkto kainą.
Stipriai nukritusi Lenkijos zloto kaina tiesiogiai neigiamai paveiks daugelį Lietuvos įmonių. Tokią prielaidą galima daryti prisiminus situaciją 2009 m., kai Lenkijos zloto kaina euro atžvilgiu buvo nukritusi iki 4,93. Tuomet daugelis tiek Lietuvos, tiek kitų šalių vežėjų degalus pildavosi Lenkijoje, o mūsų šalies gyventojai vis dažniau įsigydavo pažintines bei poilsines keliones į kitas šalis būtent per Lenkijos turizmo agentūras. Tai neigiamai paveikė ir mūsų vartojimo prekių rinką: didelė Lietuvos gyventojų dalis važiavo į Lenkiją pirkti maisto, statybinių prekių, buitinės technikos, nes tai jiems ekonomiškai apsimokėjo.
Taigi dabartinės Lenkijos ekonomikos raidos tendencijos leidžia prognozuoti mūsų šalies verslui nemenkus iššūkius, kuriuos teks įveikti.

Stipriai nukritusi Lenkijos zloto kaina tiesiogiai neigiamai paveiks daugelį Lietuvos įmonių.

Europos centrinis bankas pasiryžo ir Europoje paleisti pinigų spausdinimo mašiną, numodamas ranka į visus ligšiolinius mėginimus išvengti infliacijos ir kainų šuolio.

„Supirkinėsime valstybių obligacijas. Kiek reikės, tiek jų ir nupirksime“, – aiškina Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi, leisdamas suprasti, kad jau ir Europoje visu pajėgumu paleidžiama pinigų spausdinimo mašina, pasirenkant scenarijų, kurį Europai seniai piršo JAV ir kuriam jau porą metų įnirtingai priešinosi turtingosios euro zonos valstybės.
Jų priešakyje buvo Vokietija, kurios finansų ministras Wolfgangas Schauble dar sausį pasisakė prieš JAV modelį, pagal kurį numatytas begalinis papildomas pinigų spausdinimas.
Girdėdamas ECB argumentus, kad pinigų spausdinimas – vienintelė išeitis, piestu ilgą laiką stojo ir didžiausio centrinio banko Europoje, Vokietijos “Bundesbank”, vadovas Jensas Weidmannas, kurio nuomone, JAV strategija spausdinti pinigus yra pats blogiausias pavyzdys. „Ekspansinė monetarinė politika, orientuota į papildomą pinigų spausdinimą ir arti nulio esančias bankų rezervų palūkanas, tiesiog neveikia. Tai jau ima suprasti net patys JAV federalinių rezervų sistemos vadovai“, – tvirtina J.Weidmannas.
Ir net jei Amerika vis dar laikosi tokios monetarinės politikos, tai nereiškia, kad ji bent iš tolo tinkama Europai. „Toks modelis Europoje nefunkcionuos. Jeigu ECB imsis tokių pat priemonių kaip JAV federalinis rezervų bankas, tai nepadės įveikti euro zonos krizės“, – prieš pusmetį sakė W.Schauble, kurio įsitikinimu, tokios priemonės tik kurį laiką nuramintų rinkas, nes ECB vaidmuo nėra toks platus kaip JAV federalinio rezervų banko, kuris ne tik palaiko valiutos stabilumą, bet ir kontroliuoja ekonominę padėtį bei nedarbo lygį. (…)

Kokios laukti infliacijos?

2008 m. JAV federaliniam rezervų bankui (FED) gelbėjant bankrutuojančius šalies bankus ir išplėtus savo balansą, doleris per metus euro atžvilgiu prarado apie 25 proc., o valiutų krepšelio atžvilgiu – 17 proc. savo vertės. 2010 m. FED vykdant monetarinio skatinimo programą (t. y. spausdinant pinigus), doleris euro atžvilgiu smuko apie 14 proc., valiutų krepšelio atžvilgiu – apie 10 proc.
Galima prognozuoti, kad panaši infliacija laukia ir euro, o jo vertė kitų valiutų atžvilgiu, „Financial Times“ analitikų vertinimu, smuktų apie 20 proc. Tiesa, M.Draghi guodžia, esą euro vertė smuktų pamažu, nes pinigai į rinką būtų įliejami dalimis, o ne vienu ypu. Be to, M.Draghi argumentas „už“ yra tai, kad pigūs pinigai prasiskolinusioms valstybėms bus duodami tik mainais į deficito mažinimą bei reformas.
Tačiau ekonomistas iš Stanfordo universiteto Josefas Joffe ironizuoja, esą nereikia būti nė centrinio banko vadovu, kad suprastum, jog visos šios išlygos yra niekinės. „Ir ką M.Draghi darys, kai Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, pažadėjęs reformas ir gavęs lengvų pinigų, vėl prisimins pažadus rinkėjams ir pasakys, kad jokių reformų nebebus? Iškratys išspausdintas kupiūras į konteinerį? Aišku, kad ne“, – kritikuoja J.Joffe.
Tam visiškai pritaria ir buvęs ECB vadovas Omaras Issingas, prisimindamas, kaip nutiko 1981-aisiais, kai Italija nutarė išleisti obligacijų emisiją, kad būtų sumažinta vyriausybės skola. Visas obligacijas, kurių nepavyko parduoti už norimą kainą, teko supirkti nacionaliniam Italijos bankui „Banca d’Italia“. Pinigai buvo lengvi, tačiau skola dar labiau išaugo, o pinigai nuvertėjo dvigubai, bet jokių reformų taip ir nesiimta. Ir iš tiesų – kam reformuotis, jei visuomet gali devalvuotis? Ir kodėl dabar turėtų galioti kitokios taisyklės? (…)

Kas nutiko Angelai?

Kad pinigų spausdinimas neduos nieko gero nei atskirų šalių, nei visos Bendrijos ekonomikai (bent jau ilguoju laikotarpiu), supranta bemaž visi ekonomistai. Tačiau kodėl tokį sprendimą priėmė ECB, o dar svarbiau – kodėl jam neprieštarauja ilgametė pinigų spausdinimo oponentė Vokietijos kanclerė Angela Merkel?
Žinomas fondų valdytojas, spekuliantas Billas Fleckensteinas ECB interesus aiškina labai paprastai: „Ligšiolinis Europos centrinio banko neapsisprendimas būti ryžtingesniam ir imtis pinigų spausdinimo lėmė pralaimėtojo poziciją kitų centrinių bankų – Amerikos, Anglijos, Japonijos ir Šveicarijos – atžvilgiu. Naudojimasis spaustuvės paslaugomis ECB yra vienintelė išeitis. Visi supranta, kad kaip tik pinigų spausdinimas lėmė Amerikos ir viso pasaulio ekonomikos problemas. Tačiau mes neišsilaisvinsime iš šios grėsmės tol, kol patys neprieisime prie šios logiškos išvados.“
Ir nors ECB galima suprasti, vis dėlto didžiausias paradoksas – jau minėta staiga pasikeitusi Vokietijos kanclerės pozicija. Ilgą laiką ji buvo išvien su šalies finansų ministru ir “Bundesbanko” vadovu – visi trys suprato, kad pradėjus spausdinti eurus bus iššvaistyti brangūs ištekliai, kurių didžiausi dalininkai yra Vokietijos gyventojai.
Vis dėlto M.Draghi sprendimui paleisti eurų spausdinimo mašiną A.Merkel neprieštaravo, o prieš porą savaičių netgi prasidėjo jos agitacinė kampanija „Noriu Europos“, kurios tikslas – įtikinti vokiečius, kad verta gelbėti skolose paskendusius graikus ir ispanus. B.Fleckensteinas randa paaiškinimą ir tokiam kanclerės manevrui. Esą Vokietijai pinigų spausdinimas vis tiek yra mažesnė blogybė nei kita alternatyva – euroobligacijos, kurios sumažintų probleminių šalių skolinimosi išlaidas.
Tačiau mažesne blogybe tokio ECB sprendimo kažkodėl nelaiko kiti Vokietijos ekonomikos „vilkai“, kurie vienas po kito palieka savo postus. Štai neseniai atsistatydino Europos banko direktorato narys Jurgenas Starkas. Praėjusią savaitę ir pats J.Weidmannas prabilo apie galimą traukimąsi iš “Bundesbanko” vadovo posto. Jo žodžiais, dabar bus ne Europa “germanizuota”, o Vokietija „europeizuota“, o susitaikyti su tokiu pralaimėjimu jis sako negalintis ir neatsistebintis, kaip galėjo persigalvoti anksčiau jo patarimų ne kartą klausiusi A.Merkel.
Užtat „Financial Times“ atsako: A.Merkel iš ekonomistės vėl tapo tiesiog politike, susirūpinusia savo kailiu 2013-aisiais vyksiančiuose federaliniuose rinkimuose. Ponia A.Merkel labai norėtų dar vienos kadencijos. Kad ją gautų, jai reikalinga bent jau išorinė ramybė euro zonoje, o pinigų spausdinimas euro žlugimą atidėtų bent dvylikai mėnesių – tiek, kiek jai ir reikia”, – tikina „Financial Times” analitikai. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusią savaitę Europos dujų rinką sudrebino Europos Komisijos pradėtas tyrimas dėl Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ dominuojančios pozicijos regiono dujų rinkoje. Ar toks spaudimas gali sumažinti dujų kainas lietuviams ir kitiems europiečiams?

Prieš savaitę Europos Komisija pradėjo aiškintis, ar Rusijos gamtinių dujų koncernas „Gazprom“ nesinaudoja dominuojančia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos šalių rinkose, taip pažeisdamas antimonopolines Europos Sąjungos taisykles. Kitaip tariant, ES imasi tirti „Gazpromo“ veiklą aštuoniose valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje.
Penkiose iš jų – trijose Baltijos šalyse, Bulgarijoje ir Slovakijoje „Gazpromas“ yra vienintelis dujų tiekėjas. O Lenkijai ir Vengrijai jis tiekia apie 80 proc. visų reikalingų dujų.
Tyrimas atliekamas dėl trijų galimų konkurenciją ribojančių veiksmų: nurodoma, kad „Gazpromas“ galėjo skaidyti dujų rinką trukdydamas laisvam dujų tiekimui per ES šalių teritoriją, taip pat galėjo trukdyti diversifikuoti dujų tiekimą ir, susiedamas gamtinių dujų kainą su naftos kainomis, galėjo nustatyti neteisingas kainas savo klientams. (…)

Kai kurioms šalims „Gazpromas“ yra vienintelis dujų tiekėjas, tačiau iš viso šis koncernas tiekia ne daugiau kaip 36 proc. visų Europai reikalingų dujų. O štai be Europos rinkos „Gazpromo“ popieriai būtų labai prasti, mat čia eksportuojama apie 80 proc. visų turimų dujų išteklių.
Tačiau europiečiai nebenori mokėti už Rusijos dujas brangiau, nei jų galima nusipirkti rinkoje. Juk biržose CEGH ir EEХ dujų kaina pernai gruodžio pirmojoje pusėje buvo 336 doleriai už 1 tūkst. kub. m, o vidutinė „Gazpromo“ kaina lapkritį siekė apie 440 dolerių už 1 tūkst. kub. m. Pirmuoju atveju dujos pardavinėjamos dienos kainomis, antruoju – sudaromos ilgalaikės sutartys nustatant vidutinę dujų kainą.
Tad ES užsimojo pakeisti sutartis su „Gazpromu“ ir vietoje ilgalaikių sandorių pereiti prie kasdienių. „Gazpromas“ dėl to su ES derėjosi visus praėjusius metus, nes balansavo tarp dviejų blogybių: dalies rinkos praradimo arba finansinių nuostolių, kurie būtų neišvengiami prekiaujant dienos kainomis. Galiausiai „Gazpromas“ sutiko biržos kainomis pardavinėti maždaug 7 proc. į Europą eksportuojamų dujų.
„Antrojoje metų pusėje Rusijos dujos smarkiai pabrango ir „Gazpromo“ eksportas ėmė mažėti. Bendrovės vadovybė buvo priversta leistis į kompromisus“, – minkštėjančią koncerno poziciją aiškina „East European Gas Analysis“ analitikas Michailas Korčemkinas.
Jo įsitikinimu, jei Rusija nebūtų sutikusi bent dalies dujų pardavinėti dienos kainomis, jai nebūtų pavykę pratęsti daugybės „Gazpromo“ sutarčių su atskiromis ES valstybėmis, kaip tai įvyko ir pasibaigus ilgalaikėms sutartims su Kroatijos bei Turkijos dujų pirkėjais.
Analitikai mano, kad stiprėjant ES spaudimui ši vadinamoji neatidėliojamų atsiskaitymų dalis (t. y. dujos, parduodamos dienos kainomis) „Gazpromui“ dar labiau išaugs. Pavyzdžiui, „Societe Generale“ vyresnysis analitikas Thierry įsitikinęs, kad jau visai netrukus ši dalis nuo 7 proc. padidės iki 10 proc. O „Barnes & Noble“ analitikas Andrejus Pliščiukas aiškina, kad norint susigrąžinti klientų palankumą „Gazpromui“ neatidėliojamų atsiskaitymų dalį teks padidinti iki 15 proc. nuo viso į Europą eksportuojamo dujų kiekio, ir tai esą anaiptol ne riba. „Galbūt bendrovei „Gazprom“ teks padaryti dar vieną nuolaidą savo pagrindiniams vartotojams – Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai, kad išsaugotų savo dalį šiose rinkose“, – vertina analitikas. (…)

ES liks kvailio vietoje?

Analitikas Denisas Diominas įsitikinęs, kad ilgalaikėje perspektyvoje neatidėliojamų atsiskaitymų dalies didėjimas kaip tik pagerins „Gazpromo“ finansinius rezultatus. „Net gerokai padidinus neatidėliojamų atsiskaitymų pardavimus, „Gazpromo“ pajamos nesumažės. Priešingai – koncernas galės didinti apyvartą“, – skaičiuoja analitikas.
Tad D.Diominas mano, kad „Gazpromo“ kainų politikos pokyčius diktuoja ne desperacija, o išskaičiavimas ir suvokimas, jog prekybos dujomis modelis anksčiau ar vėliau pasikeis ir, kaip ir nafta, dujos bus pardavinėjamos rinkos kainomis.
Be to, ES neturėtų būti nusiteikusi itin optimistiškai ir dėl dar kelių priežasčių. Pavyzdžiui, Europa net ir norėdama nelabai turėtų kuo kompensuoti iš „Gazpromo“ gaunamas dujas, jei būtų nuspręsta kelti ultimatumus. Nors rusiškos dujos kainuoja bent 100 JAV dolerių už 1 tūkst. kub. m brangiau nei dujos Europos biržose, ES bent jau šiuo metu neturi alternatyvų – juk šiuo metu nėra net tiesiama jokių kitų dujotiekių.
Rusija tai puikiai suvokia, tad ES spaudimui, kuris prasidėjo „Gazpromo“ antrinių bendrovių biuruose Europoje pernai rugsėjį atliktomis kratomis, taip paprastai nepasiduos. (…)

„Miegantis“ ES koziris

Vis dėlto „Gazpromas“ suvokia, kad anksčiau ar vėliau su ES teks skaitytis kur kas rimčiau. Štai tada galbūt dujos kainuos pigiau ir Lietuvai, ir kitoms kol kas nuo Rusijos visiškai priklausomoms valstybėms.
Šis papildomas ES koziris – tai nuosavi dujų ištekliai. Kol kas jie glūdi nepanaudojami – nemažoje dalyje ES šalių draudžiama jų gavyba, be to, nėra šioms dujoms tiekti reikalingų dujotiekių. Bet tai – tik laiko klausimas. Kaip tvirtina JAV analitikas Jenas Alicas, pernai JAV energijos departamentas paskelbė, kad Lenkijoje esama 171 trln. kub. metrų gamtinių dujų rezervo, – tai bemat sukėlė nemenką „Gazpromo“ susierzinimą. Tiesa, šiemet Lenkijos geologijos institutas patikslino, kad šis skaičius kur kas mažesnis ir siekia 24,8 trln. kub. m. Bet ir šio kiekio visiškai pakaktų kaimyninės šalies poreikiams tenkinti. O juk dar yra Ukraina, kuri galėtų dujas pardavinėti ES valstybėms, jei tik nuspręstų ir rastų lėšų gamtinių dujų gavybos bei perdavimo procesui.
Didžiules gamtinių dujų atsargas turi ir Vokietija, ir nors šios šalies politikai irgi nesiryžta sušvelninti draudimų dėl dujų gavybos, galima neabejoti, kad anksčiau ar vėliau „Gazpromo“ eksportuojamų dujų dalis Europoje sumažės. O jei dar JAV pavyzdžiu kai kuriose Europos šalyse įvyktų ir skalūninių dujų gavybos proveržis, Rusijos viešpatavimas diktuojant savas dujų kainas baigtųsi.

Apie „Gazpromą“ skaičiais
Metinė apyvarta – apie 60 mlrd. JAV dol.
Eksportas į Europą 2012 m. sudarys apie 164 mlrd. kub. m.
Eksportas į Europą sudaro 80 proc. viso „Gazpromo“ eksporto.
Biržose vidutinė dujų kaina už 1 tūkst. kub. m – apie 340 JAV dol.
Vidutinė „Gazpromo“ dujų kaina už 1 tūkst. kub. m – apie 440 JAV dol.
Lietuva už dujas „Gazpromui“ moka 10–20 proc. brangiau nei kitos ES šalys.

Iš „Gazpromo“ perkama visų Europai reikalingų dujų dalis – 36 proc.
Baltijos šalyse, Bulgarijoje ir Slovėnijoje – 100 proc.
Lenkijoje ir Vengrijoje – 80 proc.
Čekijoje – apie 70 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vos aštuonerius metus užtruko, kad kainos Lietuvoje nušuoliuotų iki Europos Sąjungos lygio. Tačiau atlyginimams išlikus beveik tokiame pačiame lygyje, tapome brangiausia šalis Europoje. Kodėl?

Gaudamas keturis ir net šešis kartus mažesnį atlyginimą negu vokietis, britas ar olandas, lietuvis neretai daugiau moka tiek už rūbus, tiek už buitinę techniką, tiek už avalynę, o dažnai net ir už maisto produktus. Štai Didžiosios Britanijos interneto portalo emigrantams Anglija.lt bendrasavininkis Remigijus Kostrovickas pastebi, kad kainos abiejose šalyse supanašėjusios. “Visų pirma, prekės ne tik kainuoja panašiai, bet ir kokybė užsienyje žymiai geresnė – ypač vaisių ir daržovių. Be to, Didžiojoje Britanijoje pigesni drabužiai, elektroninė ir buitinė technika“, – vardija R.Kostrovickas, Londone apsirūpinantis fotoaparatais, elektroninių knygų skaitytuvais, telefonais. Vyras priduria, kad kainos mažesnės ne tik Didžiojoje Britanijoje – kai kurie jo pažįstami automobiliais važiuoja į Vokietiją nusipirkti rūbų ir vyno: tas pats vynas ten kainuoja keletą kartą pigiau.
Nors oficiali „Eurostat“ statistika rodo, kad Lietuvoje kainos dar 34 proc. mažesnės negu ES vidurkis, o maisto kainos – apie 20 proc., kiekvienas į užsienį keliaujantis lietuvis savo akimis įsitikina, kad nemažai prekių kitose šalyse galima įsigyti pigiau. Daugumoje ES šalių gausu žemų kainų mažmeninės prekybos, rūbų ar avalynės tinklų, o mūsų šalyje visos kainos parduotuvėse labai panašios. Tad nors Vakarų Europos šalyje vidurkis tarp labai brangių ir pigių parduotuvių gaunasi didžiulis, gyventojai ten visuomet turi galimybę apsipirkti pigiau.
„Didžiojoje Britanijoje pigiuose prekybos tinkluose, tokiuose kaip „Lidl“, „Tesco“, „Asda“, lietuviai apsiperka pigiai ir išleidžia mažiau pinigų nei Lietuvoje“, – lygina R.Kostrovickas. Tokios parduotuvės įsikūrusios atokiau miesto centro, kai kurios nesiūlo didelio prekių asortimento, bet gaunantiems mažas pajamas jos tikras išsigelbėjimas.

Maisto krepšelis pigesnis ir Didžiojoje Britanijoje, ir Ispanijoje

Būtent tokią tendenciją atskleidė ir „Veido“ atliktas tyrimas. Palyginome 17 būtiniausių maisto produktų kainas Lietuvoje ir dešimtyje kitų ES šalių. Gauti rezultatai pribloškė – maisto produktų krepšelis brangiausias buvo Rygoje, o Vilnius atsidūrė per vidurį. Paaiškėjo, kad tų pačių produktų krepšelį žemų kainų prekybos tinkluose „Tesco“ ir Aldi“ Didžiojoje Britanijoje galima įsigyti 8 Lt pigiau, o „Carrefour“ Ispanijoje – 6 Lt pigiau. O lyginant vidutines kainas parduotuvėse Lietuvoje ir kitose šalyse, Vilniuje tuos pačius produktus tektų pirkti 21,5 Lt brangiau nei Varšuvoje, 12 Lt brangiau nei Prahoje ir 21 Lt  brangiau nei Budapešte. Vieninteliai produktai, kurių kainos Lietuvoje dar gerokai mažesnės negu kitose šalyse – kiauliena ir jautiena.
Akivaizdu, kad lietuviškos kainos link europinių artėjo itin sparčiai. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos duomenimis, per septynerius metus kai kurie maisto produktai Lietuvoje pabrango dvigubai. Pavyzdžiui, 2005 m. sviestas prekybos tinkluose kainavo 2,88 Lt (dabar – 4,73 Lt), jautienos nugarinės kilogramas – 16,1 Lt (dabar – 29,99), broilerio kilogramas – 3,58 (dabar – 9,83 Lt), kiaušiniai – 2,24 Lt (dabar – 5,62 Lt), aliejus – 3,9 Lt (7,07 Lt), o lašišos filė kilogramas – 26,94 Lt (dabar 42,89 Lt).
Dėl aukštų kainų ir žemų atlyginimų maisto produktams ir gėrimams lietuvis priverstas atseikėti net 26 proc. visų savo išlaidų, kai vidutinis europietis – beveik du kartus mažiau (15 proc.). Daugiau maistui išleidžia tik rumunai.
Dar viena prekių grupė, kuri lietuviui su savo atlyginimu ne pagal kišenę – rūbai ir avalynė. Visi „Veido“ kalbinti užsienyje gyvenantys lietuviai paprašyti palyginti kainas pirmiausia pabrėždavo brangius rūbus ir avalynę Lietuvoje. Švedijoje, Stokholme, viename banke dirbanti Šarūnė Galdikaitė atkreipė dėmesį, kad net to pačio prekės ženklo parduotuvėse Švedijoje ir Lietuvoje kainos gerokai skiriasi. „Kiek Stokholme rūbas kainuoja kronomis, tiek toks pat rūbas Vilniuje litais. Vertinant dabartiniu kursu, truputėlį nei dvigubai daugiau. Pavyzdžiui, tą pačią palaidinę, kuri Švedijoje kainavo 100 kronų (40 Lt), Lietuvoje esu mačiusi už 100 Lt“, – lygina Š.Galdikaitė.
Portugalijoje, Porte, gyvenanti web dizainerė ir komunikacijos specialistė Lina Balčiūnaitė tvirtina niekada nemokanti už džinsus daugiau nei 20 eurų (67 Lt). „Per nukainavimus geriausių džinsų esu prisipirkusių už 3 eurus (10 Lt), kuriuos nešioju iki šiol. Megztukus gali įsigyti ir už 5 (17 Lt), ir už 15 eurų (51,7 Lt). Portugalijoje gaminami batai daugeliui žinomų prekės ženklų, tad nuvažiavęs į parduotuves prie tų fabrikų, gali gauti odinius batus keturis kartus pigiau nei kokioje nors prabangioje parduotuvėje. Odinius batus gali nusipirkti už 30-35 eurus (103-121 Lt), o batus vienam sezonui – už 5-7 eurus (17-24 Lt)“, – kainų skirtumus apžvelgia L.Balčiūnaitė. Lietuvoje odinių batų be kelių šimtų litų net neverta ieškoti. (…)

Kodėl pakilo kainos

Tad kas atsitiko, kad už „Nike“ batelius, džinsus, apelsinų sultis, cukrų, aliejų ar aukščiausios rūšies miltus mokame brangiau nei turtingųjų šalių piliečiai? „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pirmiausia mini masto ekonomiją. „Nemaža dalis rūbų, buitinės technikos ir net maisto iš Azijos valstybių į Europą atkeliauja per Londono, Roterdamo, Hamburgo uostus ir iš ten paskirstoma į kitas valstybes. Jei valstybė netoli tų uostų, o prekybos centrai gali dideliais kiekiais užpirkti prekių ir daug nusiderėti, kaina bus mažesnė“, – aiškina Ž.Mauricas.
Kita vertus, ekonomistas atkreipia dėmesį, kad kitose šalyse prekybos centrų kaštai didesni, nes reikia mokėti gerokai didesnius atlyginimus darbuotojams ir didesnę nuomą nei Lietuvoje. Tad šioje vietoje suveikia kiti kainų kilimo faktoriai – neefektyvi mūsų šalies transporto sistema, didelį apetitą turintys prekybininkai ir gamybininkai bei konkurencijos trūkumas.
“Tiek pieno, tiek miltų, tiek duonos gamyboje susidariusi oligopolija. Prekyba – dar vienas didelis oligopolis. Kai du oligopoliai seka vienas paskui kitą, tai patys įsivaizduojate – kai nėra konkurencijos, kainoms kilti daug lengviau“, – tvirtina Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.
„Jeigu atsivežamas prancūziškas vynas, reikia padengti transportavimo kaštus, ir dar norisi gerai uždirbti, todėl tas pats vynas Lietuvoje kainuos brangiau. Tačiau keista, kad Lietuvoje pagaminti produktai brangūs. Turint galvoje, kad atlyginimai Lietuvoje mažesni tris kartus, vietiniai produktai turėtų būti pigesni, bet, matyt, verslininkai nori uždirbti ir jei gali, bando sulyginti kainas – kodėl vietinį sūrį turėtų pardavinėti pigiau nei atvežtinį“, – tokiai priežasčiai pritaria ir KTU Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas Vytautas Snieška.
Mažmeninės prekybos rūbais ir avalyne sektoriuje situacija tokia pati, tad rinkos dalyviai ir ekspertai skaičiuoja, kad šioje srityje neretai taikomi net 200-300 proc. antkainiai. O štai priešingas pavyzdys – mėsos gamybos sektoriuje konkurencija itin arši, nes apie 30-50 proc. rinkos pasidalinę apie 20 mėsos perdirbimo įmonių, todėl mėsa Lietuvoje viena pigiausių Europoje. (…)

Šildymas vienas brangiausių

Lietuvoje net ir tos prekės, kurių kainos iš pirmo žvilgsnio atrodo mažesnės negu kitose šalyse, įvertinus mūsų atlyginimus, paaiškėja, kad iš tiesų jos labai didelės, nes mes už savo atlyginimus prekių galime nuspirkti kelis kartus mažiau nei kiti europiečiai. Juk nors benzinas visoje ES kainuoja panašiai, kaip ir Lietuvoje, mes už visos dienos atlyginimą į rankas pajėgtume nusipirkti tik 15 litrų benzino, o tarkime austras, suomis ar britas – 63-68 litrus.
R.Kostrovickas pabrėžia, kad Didžiojoje Britanijoje žymiai paprastesnė galimybė įsigyti ir patį automobilį, nes jie pigesni, nors jų išlaikymas dėl įvesto kelių mokesčio ten kainuoja daugiau. „Darbuotojos vyras 5 metų senumo remontuotiną visureigį pirko už 3 tūkst. svarų“, – lygina R.Kostrovickas. Tuo tarpu Š.Galdikaitė gyvendama Lietuvoje pirko 10 metų senumo automobilį, o Švedijoje išgalėjo įsigyti prieš dvejus metus pagamintą mašiną.
Įsigyti ar išlaikyti būstą lietuviui, įvertinus jo atlyginimo dydį, taip pat kainuoja brangiau. Palyginus vien plikus skaičius – kvadratinio metro kainą Vilniuje ir kitų šalių sostinėse – atrodytų, kad esame neapsakomai pigi šalis, tačiau paskaičiavus, kad norint įsigyti 60 kvadratinių metrų būstą Lietuvoje reikia 12 metinių atlyginimų į rankas, Suomijoje – 8, Vokietijoje – 5, Didžiojoje Britanijoje – 10, Austrijoje – 7, akivaizdu, kad kainos mūsų šalyje vienos aukščiausių. „Dauguma mano draugų ir pažįstamų su paskola nusipirkusių butą moka apie 60-70 proc. savo atlyginimo už paskolą ir komunalinius mokesčius. Švedijoje tas lygis apie 50 proc.“, – priduria Š.Galdikaitė. (…)

Gyventi Lietuvoje neapsimoka?

Tad laikai, kai buvome pigiausios darbo jėgos ir mažiausių kainų kraštas praeityje. Dabar likome tik mokantys mažiausius atlyginimus, o kainomis ne tik prisivijome senąsias Europos šalis, bet, kaip matyti, daugelyje sričių jau net ir pralenkėme. Tiesa, bulgarai ar rumunai uždirba mažiau, bet ir kainos jų šalyje mažesnės nei pas mus.
Per krizę mūsų atlyginimai dar labiau krito, o vėl aukštyn kopti jie pradeda labai iš lėto. Už atlyginimų mažėjimą, paslėptą po terminu „vidinė devalvacija“ TVF vadai plojo per petį mūsų premjerui Andriui Kubiliui, o tas pūtė krūtinę išgelbėjęs šalį nuo finansinio kracho. Tačiau net blogiukės, visų smerkiamos Pietų Europos šalys „nenusirito“ iki lietuvių lygio.
Pasak L.Balčiūnaitės, Portugalijoje vidutinis atlyginimas yra 867,5 eurų su mokesčiais, o darbuotojai privačiame sektoriuje gauna 14 atlyginimų per metus – dvigubą atlyginimą per Kalėdas ir dvigubą prieš atostogas. „Portugalai turėjo pereiti prie blogesnių sąlygų, tačiau, ar jie dabar gyvena blogiau nei, pavyzdžiui, lietuviai? Nežinau, nes Lietuvoje net ne kriziniu laikotarpiu buvo galima tik pasvajoti apie 14 atlyginimų. Asmeniškai, man atrodo, kad dirbantis žmogus, kurios nors srities specialistas, Portugalijoje gali gyventi oriau nei Lietuvoje. Aš nesuprantu tokios populiarėjančios tendencijos Lietuvoje, kai nori gero specialisto, bet nori mokėti tiek, kad tam specialistui užtenka tik už būsto nuomą ir šildymą susimokėti ir dar jis turi žiūrėti, kokį maistą pirkti. Tai kaip tam specialistui tobulėti?“, – mano L.Balčiūnaitė.
Kainų kilimo ir atlyginimų mažėjimo tendencija turėjo aiškų padarinį – gyventojų emigracija tik didėjo. Juk kainoms kone susilyginus su ES lygiu, o atlyginimams išlikus mažiausiems Europoje, tapome brangiausia šalimi. Gyventi čia nebeapsimoka. O atsakomybė už tai tenka visoms iki šiol valdžiusioms Vyriausybėms, nekreipusioms dėmesio į namų renovavimą, konkurencijos skatinimą, logistikos efektyvinimą, paprastų žmonių gyvenimo kokybę ir kainas. Visi paliko kainas eiti sava vaga – jos ir nuėjo. Iki ES lygio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Premjere, pradėkime nuo politinių aktualijų. Vakar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) atidėjo sprendimą dėl europarlamentaro, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko Rolando Pakso registravimo kandidatu Seimo rinkimuose. Pati partija sako, kad tokį sprendimą skųs teismui, o VRK apkaltino Seimo rinkimų įstatymo sąmoningu pažeidimu. Kokia Jūsų nuomonė dėl to?

Tiesą sakant, savo kažkokios nuomonės pareikšti negaliu. VRK yra nepriklausoma institucija, prižiūrinti visus rinkimus, ir tikrai politikai neturi komentuoti jos veiksmų ar sprendimų. Kiek suprantu, bent jau iš spaudos, VRK tiesiog atidėjo sprendimą dėl R. Pakso registravimo kandidatu į Seimą dėl to, kad laukia Konstitucinio teismo (KT) sprendimo. KT, kiek suprantu, bylą yra išnagrinėjęs ir artimiausiomis dienomis gali paskelbti savo išvadą kaip tik šiuo klausimu. Po to VRK ir priims galutinį sprendimą.

Premjere, apie sraigtasparnius. Kaip žinome, Prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį sukritikavo Vyriausybės sprendimą pirkti sraigtasparnius būtent iš namų renovacijai nepanaudotų Europos Sąjungos (ES) lėšų, sakydama, kad reikia ieškoti kitų šaltinių. Jūs savo ruožtu atrėmėte, kad lėšų renovacijai pakaks, kad tik būtų norinčių tai daryti. Vakar buvote susitikęs su Prezidente, ką kalbėjote su šalies vadove apie šiuos reikalus?

Prezidentė, kaip ir dauguma politikų, labai aiškiai pasakė, kad taip, sraigtasparnius Lietuva turi įsigyti. Tai reikia labai aiškiai fiksuoti ir dėl to nėra jokių diskusijų. Antras klausimas, kaip sekasi su renovacija. Iki 2013 metų pabaigos buvo numatyta renovuoti 700 daugiabučių namų, tam buvo skirta 783 mln. litų, jie yra JESSICOS programoje (438 mln. litų – ES lėšos, likusieji – iš valstybės biudžeto). Akivaizdu, kad renovacijos programa tikrai įsisiūbuoja lėčiau nei planavome, tam yra įvairių priežasčių, taip pat ir gili ekonominė krizė, kuri visus Lietuvos žmones labai skaudžiai paveikė 2009–2010 metais. Šiuo metu pagal šią JESSICOS programą yra pateiktos 275 paraiškos, vien per šiuos metus, nuo sausio pradžios iki dabar, yra pateikta šimtas paraiškų. Ir jei tokie tempai bus išlaikyti ir kitus metus, kitų metų pabaigoje planuojame, kad gali būti tokių paraiškų 450–500. Reikia dar sykį labai aiškiai pabrėžti, kad pagal ES lėšų naudojimo taisykles, jei iki 2013 metų pabaigos nebus pakankamo skaičiaus paraiškų ir jos nebus virtusios normaliomis sutartimis su statybinėmis kompanijomis, kurios atlieka renovaciją, mes tų pinigų nebegalėsime panaudoti daugiabučių namų renovacijai. Septyniems šimtams namų buvo numatyti pinigai. Mes skaičiuojame, kad būtų gerai, jeigu spėsime iki kitų metų pabaigos pasirūpinti 500-ais namų. Tada kyla klausimas, ką turime daryti su tomis lėšomis, kurių galbūt iki šito periodo pabaigos mes nespėsime panaudoti. Nuo 2014 metų prasideda naujasis ES lėšų laikotarpis, per kurį mes vėl galėsime iš naujo naują sumą lėšų skirti daugiabučių namų renovacijai. Tačiau būtume visiškai prasti ūkininkai, jeigu, labai gerai žinodami ES pinigų panaudojimo taisykles, dėl to, jog programa šiek tiek lėčiau įsisiūbavo, dalies pinigų iki 2013 metų pabaigos mes galime nespėti panaudoti ir tokiu atveju juos turėtume grąžinti Briuseliui.

Premjere, sraigtasparniai bus perkami? Vyriausybė nekeičia savo pozicijos?

Aš dar sykį noriu pakartoti, kad tokią poziciją remia ir Prezidentė, ir visi politikai, kurie diskutuoja. Niekas neabejoja dėl to, kad sraigtasparniai paieškos ir gelbėjimo funkcijoms atlikti Lietuvai yra reikalingi. Dar diskutuosime, kaip finansuosim, iš kokių lėšų, kaip elgsimės. Visi projektai, kurie yra pateikiami daugiabučių namų renovacijai, turi būti finansuoti ir jie bus finansuojami. Iš kitos pusės, dėl savo žioplumo ir dėl ES biurokratinių taisyklių mes negalime leisti, kad bent vienas litas nebūtų panaudotas ir būtų sugrąžintas Briuseliui nepanaudotas. Nepanaudoti pinigai nešildo.

Premjere, vėl artėja šildymo sezonas, nors atrodo ką tik vasara buvo. Analitikai prognozuoja, jog spalio – lapkričio mėnesiais gamtinės dujos kainuos trečdaliu brangiau nei pernai tuo pat metu. Žinant praėjusio šildymo sezono kainas, ypač Vilniuje, kaip Jūsų manymu, gyventojai pakels tokią išlaidų naštą? O be to reikės daugiau biudžeto lėšų kompensacijoms mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Ar ruošiamasi tam?

Biudžete yra numatytos reikalingos sumos kompensacijoms. Bet kai kalbame apie šildymą, tai aš turiu dar kartą pakartoti, kad reikia atskirti du dalykus. Tai pirmas klausimas ir pats svarbiausias klausimas, kaip yra susitvarkyta su šildymo ūkiais, kurie, noriu priminti, yra savivaldybių atsakomybėje. Galime pasidžiaugti: yra daug savivaldybių, ypač regionuose, kurios nuolat skiria dėmesį savo šilumos ūkiams, juos modernizavo, nuo dujų vartojimo šilumos gamyboje perėjo prie biokuro ir gali pasidžiaugti pakankamai pigiai gaminama šiluma. Pavyzdžiui, jeigu gerai atsimenu, Molėtų savivaldybėje šilumos kilovatvalandė kainuoja apie 18–19 centų, tačiau yra kitų savivaldybių, tarp jų ir mano gimtasis Vilnius, kur šilumos ūkyje tendencijos nesikeičia, viena monopolinė kompanija ir toliau dominuoja, jokia modernizacija nevyksta, todėl vilniečiai turi mokėti kur kas daugiau, tai yra, apie 30 centų už tą pačią kilovatvalandę. Šilumos ūkio perėjimas prie biokuro vartojimo vietoj dujų vartojimo yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Mūsų Vyriausybė, nepaisant to, kad paveldėjo planus iš ankstesnės Vyriausybės, kuriuose buvo numatyta tik 100 mln. litų iš ES lėšų, skirtų būtent tokiai pertvarkai, gebėjo atrasti sprendimus, kurie leistų skirti virš 250 mln. litų. Todėl apie 60 proc. savivaldybių Lietuvoje, turiu omenyje regionų savivaldybes, jau yra persitvarkiusios, pažangą matome ir didžiuosiuose miestuose, pirmiausia Klaipėdoje, Kaune, kur atsiveria galimybės kur kas didesnei konkurencijai tarp šilumos gamintojų. Tikimės, kad dėl to šilumos vartotojai gaus pigesnę šilumą. Turiu ir vėl paminėti Vilnių kaip atsiliekantį tarp didžiųjų miestų. Antras dalykas – labai svarbus pačių gyventojų rūpestis, kad būtų susitvarkyta su butais, daugiabučiais namais, drąsiau būtų įsitraukiama į renovacijos programas. Mes visi gerai žinome, kad nemažai šilumos yra sueikvojama visiškai neefektyviai. Žmonės turi mokėti už šilumą, kuri išeina per kiaurus langus ir kiaurus stogus. Trečias dalykas – dujų kainos. Čia mūsų veikla nukreipta į tai, kad po kelerių metų būtume mažiau priklausomi nuo vienintelio monopolinio dujų tiekėjo „Gazprom“. Visų pirma, turiu omenyje mūsų planus jau 2014 metų pabaigoje turėti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, per kurį galėsime importuoti iki 20 –25 proc. pigesnes dujas. Mes manome, kad tai privers ir „Gazprom“ taikyti žymiai lankstesnes Lietuvai parduodamų dujų kainas.

Premjere, pagal verslo aplinką Lietuva šiemet gali pakilti dešimčia pozicijų į 17-ą vietą. Tokios prognozės numatomos Pasaulio banko (PB) grupės „Doing Business“ tyrime, kurio rezultatai pasirodys galbūt po mėnesio. „Doing Business“ vertinimu, Lietuva padarė pažangą septyniuose iš dešimties vertintų indeksų. Kokie buvo priimti sprendimai ir ką toks PB grupės indeksas reikštų Lietuvai?

Aš tikrai nesiimu spėlioti kokioje pozicijoje mes galime atsidurti šiame labai svarbiame reitinge. Iš tikrųjų tai labai svarbus reitingas. Noriu priminti, kad kiekvienais metais PB skelbia taip vadinamą „Doing Business“ arba verslo sąlygų suvestinę, kurioje lygina visas valstybes ir kur Lietuva nuolatos būdavo kažkur tarp 22–27 vietos. Dabar tos pasigirdusios žinios, kad galime patekti jau į pirmą dvidešimtuką, tikrai būtų labai geros, jeigu po mėnesio tai patvirtintų jau ir oficiali ataskaita. O mūsų pastangos gerinti verslo sąlygas Lietuvoje yra nuoseklios. Pavyzdžiui, vienas iš parametrų, kurį lygino, yra per kiek laiko galima įsiregistruoti verslą. Tai jeigu anksčiau Lietuvoje verslo registravimas užtrukdavo septynias – aštuonias dienas, dabar tai galima padaryti internetu per 15 minučių. Labai svarbūs parametrai yra taip pat susiję su statybų leidimų išdavimu. Šioje srityje paskutiniu metu mes esame priėmę daugybę sprendimų, kurie laikotarpį, per kurį galima gauti statybos leidimą, irgi pakankamai racionaliai sutrumpina. Norėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų mums reikia nuolatos rūpintis ne tik dėl reitingų, bet ir dėl to, kad mūsų verslas jaustųsi galintis netrukdomai veikti. Per paskutinius porą metų daug dėmesio skyrėme verslą prižiūrinčioms institucijoms ir šioje srityje reformos yra milžiniškos, gal ne tiek priimant atskirus įstatymus ar nutarimus, bet iš tikrųjų reikalaujant ir siekiant, kad tie patys priežiūros inspektoriai būtų verslo partneriai, o ne vien tik baudėjais, kad būtų konsultantais, patarėjais, o ne vien tik griežtais prižiūrėtojais. To rezultatus matome. Matome ir galbūt tikiuosi iš tų pačių reitingų, iš tokio paprasto skaičiaus, kad praėjusiais metais Lietuvoje naujai įregistruotų įmonių skaičius yra pats didžiausias per visus 22 nepriklausomybės metus. Tuo keliu ir toliau turime eiti.

Ačiū už pokalbį.

ES ir Rusijos santykiai išgyvena stagnacijos laikotarpį. Derybos dėl naujos “bazinės sutarties” susiduria su milžiniškais sunkumais. Per pastaruosius metus nepasiekta jokios ženklesnės pažangos, siekiant sustiprinti esamus arba sukurti naujus institucinius mechanizmus, kad deklaruojamoji ES ir Rusijos strateginė partnerystė įgytų realų turinį. Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Tuo pat metu Rusijos ir ES tarpusavio priklausomybė toliau didėja. Ir ES, ir Rusiją smarkiai paveikė pasaulio ekonomikos krizė. Akivaizdu, kad ir ES, ir Rusijai būtinas esminis jų politinių ir ekonominių sistemų modernizavimas.
Ar atsižvelgiant į šį kontekstą įmanoma atnaujinti ES ir Rusijos santykius taip, kad jie būtų pakylėti į kokybiškai naują lygmenį?
ES ir Rusijos partnerystės iniciatyva, kurios tikslas – modernizavimas, buvo patvirtinta prieš dvejus metus ES ir Rusijos vadovų susitikime Rostove prie Dono. Jos esmė – prisidėti prie Rusijos ūkio plėtros bei suartinti ES ir Rusijos ekonomikas. Tačiau jau dabar aišku, kad toji iniciatyva ar bent dabartinė jos versija yra neefektyvi, bendradarbiavimo prioritetai nėra aiškūs, jos turinys amorfiškas.
Kita vertus, Rusija atsisako prisiimti bet kokius finansinius įsipareigojimus, kad Partnerystės iniciatyva būtų įgyvendinta. Rusija akcentuoja naujas ir modernias technologijas, kurios ją domina labiausiai ir kurias ji norėtų gauti iš ES. O ES bent kol kas nelinkusi su Rusija dalytis naujausiomis technologijomis ir skatina Rusiją į partnerystę žiūrėti plačiau, t.y. kurti pačioje Rusijoje investicijoms ir naujoms technologijoms palankią aplinką, kas savo ruožtu skatintų viso Rusijos ūkio modernizavimą. Kalbama apie didesnį Rusijos rinkos atvėrimą tiesioginėms užsienio investicijoms, užsienio prekybai, taip pat institucines reformas regioniniu ir vietiniu lygmeniu, žinoma, ir struktūrines ūkio reformas, rinkos reguliavimo normų peržiūrą. Tam visų pirma būtina nauja Rusijos modernizavimo strategija, visą dėmesį sutelkiant inovacijoms ir reformoms institucinės sąrangos srityje.
Pagal daugelį parametrų Rusija, viena didžiausių pasaulio ekonomikų, yra visai normali rinkos ekonomikos valstybė. Tačiau pagal kitus svarbius parametrus Rusiją sunku vadinti rinkos ekonomikos šalimi: politinio elito, apskritai politikų įtaka verslui peržengia sveiko proto ribas, valstybės struktūrų daroma įtaka verslui iškreipia pačią rinką, paversdama ją rinkos karikatūra. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Michailo Chodorkovskio, Platono Lebedevo, Sergejaus Magnitskio bylos ir likimai yra tik keli, pasauliui geriausiai žinomi atvejai.
Derybos dėl naujos ES ir Rusijos sutarties, kurioms startas buvo duotas Chanty Mansijske 2008 m. birželio mėnesį, formaliai vyksta. Naujoji sutartis turi pakeisti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kurio galiojimo terminas seniai baigėsi, tačiau šio susitarimo galiojimas formaliai vis pratęsiamas, tikintis sėkmingos derybų dėl naujosios sutarties pabaigos. Šie ES ir Rusijos susitarimai apima bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip politinis dialogas, ekonominis bendradarbiavimas, moksliniai tyrimai, švietimas ir kultūra, o sutarties pusių prisiimti įsipareigojimai yra privalomi. Naujojoje sutartyje su Rusija, kuri turi būti sudaroma, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėmis ir abiejų pusių jau prisiimtais įsipareigojimais, daug vietos turi būti skirta prekybos ir investicijų klausimams. Tačiau Rusija, kuriai teko atlikti nemažos apimties “namų darbus”, siekiant narystės PPO, tuos namų darbus traktuoja kaip nuolaidas ir spyriojasi dėl naujų įsipareigojimų. O tai nepatinka ES derybininkams, nes mes tai suprantame kaip atsisakymą atverti Rusijos rinką naujoms investicijoms ir prekybai.
Daugelis europiečių daug naudos tikėjosi iš Rusijos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Buvo ir tebėra tikimasi, kad narystė PPO privers Rusiją elgtis civilizuotai, pagal taisykles. Ypač sprendžiant pagrindinį, daugiausiai dėmesio sulaukiantį klausimą – ES reikalingų energijos resursų importą iš Rusijos, kurį ši dažnai naudoja kaip politinio spaudimo ir šantažo priemonę. Vaizdžiai kalbant, Rusijos įpročiai daužyti kaimynų langus, siekiant politinių tikslų, o vėliau bandymai vaizduoti džentelmenus, siekiant priklausyti džentelmenų klubui – Europai, Rusijos kaimynams ir visai Europai gerokai pabodo ir yra nepriimtini.
Tačiau čia turiu pastebėti, kad Rusijos įstojimas į PPO nepakeis mūsų santykių esmės. ES nauda dėl Rusijos įsijungimo į PPO bus palyginti nedidelė, nors ir tikimasi, kad bent kiek didesnę naudą ES kompanijos turėtų patirti dėl geresnės prieigos prie Rusijos investicijų ir prekybos rinkų.
ES ir Rusijos ekonominių santykių ateitis priklauso nuo politinio konteksto ir nuo Rusijos ūkio plėtros, šalies valdžios pasirengimo ir ryžto vykdyti sparčias ekonomines reformas. Partnerystė su ES galėtų daryti milžinišką teigiamą poveikį ekonomikos modernizavimui Rusijoje, bet tik tuo atveju, jei Rusijos valdžia imsis įgyvendinti modernią ekonomikos vystymo strategiją.

Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Europoje pasirūpinus vištų gerove, smarkiai pabrango kiaušiniai. Nuo 2013 metų gyvenimas gerės ir Europos kiaulėms, o visoje ES prognozuojamas kiaulienos brangimas.

Dažnas lietuvis vasaros neįsivaizduoja be šašlykų, o rudens, žiemos ir pavasario – be cepelinų. Tačiau šių mėgstamiausių tautos patiekalų derėtų atsivalgyti šiemet, nes kitąmet jie greičiausiai kainuos daugiau. Nors krizė iš Europos niekur nesitraukia, darbo neturi 24 mln. europiečių, o gyventojų ties skurdo riba padaugėjo ne vienoje šalyje, Europos Sąjungos biurokratai užsimojo pasirūpinti gyvulių gerove ir taip tiesiogiai prisidėti prie dar didesnio maisto kainų bei nedarbo šuolio.
Priminsime, kad nuo 2013 m. ES kiaulių augintojams įsigalioja nauji reikalavimai: paršavedės turės būti laikomos ne atskiruose, o didesniuose garduose grupėmis, numatytas specialus grindų grotelių plotis, taip pat reikalaujama kiaulėms parūpinti žaislų. Prieš dešimtmetį numatę įgyvendinti šią direktyvą 2013 m., ES biurokratai nelinkę demonstruoti jokio lankstumo ir atsižvelgti į ekonomines realijas – nespėjančioms šalims grasinama sankcijomis.
„Sugalvojo paršavedei padidinti plotą, bet koks juokingas motyvas – dėl to, kad greitojo maisto gamintojui kokybiškesnė mėsa patektų. Visko galiu sugalvoti, bet jei paršavedė turės ne 1,6 kvadratinio metro, o du kvadratinius metrus ploto, tai nuo ko pagerės ta mėsos kokybė? Vyko kiaulių augintojų kongresas, bandėme aiškintis, su kuo derintos tokios normos, bet nė vienas Europos kiaulininkas nežino, kas tai sugalvojo. Problemų ūkininkams pridaro daug, o naudos – šnipštas“, – piktinasi 26 tūkst. kiaulių auginančios UAB “Dainiai” direktorius Kasparas Jurevičius.
Kol kas šiuos reikalavimus įgyvendinusios tik trys šalys – Didžioji Britanija, Švedija ir Liuksemburgas. Kitur Europoje dėl šių reikalavimų kilo ažiotažas – vokiečių, olandų, prancūzų bei kitų šalių kiaulių augintojai aimanuoja, kad siekiant atitikti naujus reikalavimus teks papildomai investuoti, o šį verslą ir taip jau spaudžia šiemet sparčiai kylančios pašarų kainos.
Prognozuojama, kad dėl naujų reikalavimų ir pašarų brangimo smulkesni ūkiai Europoje turės pasitraukti iš verslo, nes nesugebės pavežti šios naštos. Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos tarybos pirmininkas Valdemaras Sadaunykas pateikia tokių argumentų: Vakarų Europoje kiaulių augintojų labai daug, tačiau didelė jų dalis smulkūs – turi po 100–300 paršavedžių. Tokiems ūkininkams papildomai investuoti, kad atitiktų naujus reikalavimus, bus sunku, nes rinka labai įtempta: Vakarų Europoje susidaro 10 proc. kiaulienos perteklius, o parduoti jį į kitas pasaulio šalis europiečiai nepajėgūs, nes mūsų savikaina pernelyg didelė dėl ES galiojančių aukščiausių gyvulių gerovės, aplinkosaugos standartų, gana didelių pašarų kainų. „Pačioje Europoje kainų lygis gana mažas, todėl mažiems augintojams išsitekti šioje rinkoje labai sunku. Dabar dalis jų turės investuoti papildomai arba trauktis – kai kurie tikrai pasitrauks“, – neabejoja V.Sadaunykas.
Didžiosios Britanijos kiaulių augintojų grupės BPEX pirmininko Stewarto Houstono skaičiavimais, ES auginamų kiaulių skaičius gali sumažėti 5–10 proc., o tai reikš kiaulienos kainų kilimą visoje Europoje – taip pat ir Lietuvoje.

Lietuva reikalavimus spės įgyvendinti

Iki kitų metų pradžios spėti įgyvendinti naujus reikalavimus tikisi tik devynios ES šalys. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) deklaruoja, kad Lietuva taip pat bus tarp pirmūnių, kurios užtikrins kiaulių gerovę. Šių metų pradžioje naujus reikalavimus dėl paršavedžių laikymo Lietuvoje atitiko 88 proc., o šiuo metu – jau daugiau nei 90 proc. kiaulių augintojų.
V.Sadaunykas piktinasi tokiu Lietuvos institucijų uolumu: „Mūsų aktyvių ir pareigingų gyvūnų gerovės normų prižiūrėtojų pastangomis naujas normas dėl vištų dedeklių gerovės įsivedėme anksčiau laiko, o kai kurios ES šalys jų neįsivedė iki šiol, nors turėjo taikyti šiuos reikalavimus nuo 2012 m. pradžios. Mūsų struktūrų uolumas kainuoja papildomų pinigų. Veterinarijos tarnyba deklaruoja, kad Lietuva bus tarp šalių, kurios įgyvendins visus reikalavimus. Kokie mes pažangūs ir pirmaujantys, kai visoje Europoje augintojai trauko pečiais ir dejuoja, kad tai kainuos papildomų pinigų ir sumažės gyvulių skaičius. O juk mes skandalingai atsiliekame pagal technologijų lygį ir gamybos apimtis.“
Paradoksalu, tačiau Lietuvos kiaulių augintojams naujosios normos nekelia tiek galvos skausmo kiek kolegoms kitose ES šalyse ir nereikalauja milžiniškų investicijų dėl mūsų atsilikimo nuo modernių technologijų. „Vokietijoje, Olandijoje labai populiaru paršavedes laikyti garduose po vieną, todėl šių šalių kiaulių augintojai turės investuoti į jų laikymą grupėmis. Grupinis paršavedžių laikymas paprastai kainuoja pigiau nei laikymas pavieniui, todėl didžioji dalis Lietuvos įmonių iš skurdumo ir technologinio atsilikimo net neturėjo pavienių gardų, todėl joms ir nereikės persitvarkyti“, – aiškina V.Sadaunykas.
Danų kiaulių fermų Lietuvoje „JSC Saerimner“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius iki metų pabaigos tikisi suspėti įgyvendinti visus reikalavimus – nuo 2013 m. įsigaliosiančios paršavedžių laikymo taisyklės buvo žinomos seniai, tad įmonė, įsigydama Lietuvoje kiaulių fermas ir investuodama į jų renovaciją, investavo ir į šią sritį. Pasak S.Leonavičiaus, dabar beliko nupirkti kiaulėms žaislų ir baigti kitus smulkius darbus.
K.Jurevičiaus valdomam „Dainių“ kompleksui taip pat nekils didesnių problemų, nors kiaulėms skyrus daugiau vietos padidės pastatų šildymo išlaidos šaltuoju metų laiku, ateityje reikės investuoti į naujus pastatus. O štai V.Sadaunykas, kuris taip pat yra ir penkių kiaulių fermų akcininkas, tvirtina, kad jo fermose iki metų pabaigos dar teks investuoti kelis šimtus tūkstančių litų.

Kiauliena brangs ir dėl brangesnių grūdų

Naujoji tvarka Lietuvos kiaulių augintojų kišenių pernelyg nepapurtys, tačiau kiaulienos brangimą kitąmet prognozuoja visi šios rinkos dalyviai. Sumažėjus paršavedžių skaičiui ir pakilus kainoms Europoje, šis brangimas neaplenks ir Lietuvos. Tokią situaciją stebėjome jau šiemet prieš Velykas, kai ES pagerino vištų gyvenimo sąlygas: nuo 2012 m. įsigaliojus reikalavimui vištas laikyti erdviuose narvuose, kiaušinių kainos padvigubėjo ir pasiekė 7 Lt.
„Kainos pakilo ne todėl, kad Lietuvoje padėtis buvo bloga, bet dėl to, kad Europoje dalis paukštynų, nespėjusių įgyvendinti naujų reikalavimų, nutraukė veiklą ir sumažėjus kiaušinių pasiūlai jie pabrango. Vien dėl Lietuvos paukštynų persitvarkymo kiaušinis galėjo pabrangti tik trimis keturiais centais“, – primena Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.
Iš tų šalių, kurių paukštynai nespėjo persitvarkyti, Europos Komisija ribojo kiaušinių įvežimą, tad sumažėjusi pasiūla dar labiau padidino kainų šuolį.
Kiaulių augintojai tvirtina, kad dėl kiaulių gerovės reikalavimų tokio staigaus kainų šuolio nebus, nes kiaulienos gamyba taip dramatiškai nesumažės. Vis dėlto prognozuoti kiaulienos brangimą leidžia ir daugiau veiksnių – ypač grūdų, kurie sudaro didžiąją dalį pašarų, brangimas. Nors Lietuvoje planuojamas rekordinis grūdų derlius, pasaulinės jų kainos kyla dėl sausros JAV, prasto derliaus Ukrainoje, Rusijoje. Šiuo metu maistinių grūdų kaina yra apie 15–20 proc. didesnė negu pernai tuo pačiu metu ir siekia apie 820 Lt už toną. Pasak A.Gapšio, per pastaruosius ketverius metus tai didžiausia grūdų kaina rugpjūtį.
„Kiaulių gerovės klausimai nublanksta prieš tai, kad kiaulių pašarai gali brangti apie 10–20 proc. Grūdų brangimas turbūt yra svarbiausias veiksnys, lemiantis kiaulienos kainą. Kai brangsta pašarai, ūkininkai stengiasi atsikratyti dalies kiaulių, kad būtų mažesnės auginimo sąnaudos, todėl gali būti, kad kiaulių gali pradėti mažėti visoje Europoje, kartu ir pas mus, o tada pradės kilti kainos“ – prognozuoja A.Gapšys.
S.Leonavičius atkreipia dėmesį, kad jau pastarąsias kelias savaites dėl mažėjančios pasiūlos Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Belgijoje kiaulienos kainos kyla.
Mažėjantis kiaulienos kiekis Europoje Lietuvai būtų bloga žinia, nes mūsų šalyje auginamų kiaulių kasmet mažėja. Pasak A.Gapšio, šiuo metu įsivežame net apie 60 proc. suvartojamos kiaulienos. Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. Lietuvoje buvo auginama 1,13 mln., 2010 m. – 928 tūkst, o 2012 m. – 790 tūkst kiaulių. Jų augintojai tvirtina, kad dėl grūdų brangimo, griežtų aplinkosaugos reikalavimų, papildomų investicijų laikantis ES direktyvų, draudimo į Rusiją išvežti gyvas kiaules ir mažų kiaulių kainų iš kiaulininkystės verslo traukiasi smulkesni ūkininkai bei keletą gyvulininkystės šakų plėtojančios bendrovės.
Tad kiaulių auginimo verslui prarandant patrauklumą, o Europai ketverius metus besikapstant krizėje, ES reikalavimas žūtbūt nuo kitų metų pradžios kiaulėms padidinti plotą fermose ir dar pripirkti žaislų skamba absurdiškai. Ir tai tikriausiai dar ne pabaiga – pagerinus gyvenimo sąlygas kiaulėms ir vištoms, eilė ateis ir kitiems gyvuliams. O žmonės palauks ir už maisto produktus kasmet mokės vis brangiau.

Kiek ES šalių įgyvendins naujus reikalavimus

Valstybė    Įgyvendinimas 2012 pradžioje, proc.    Numatomas įgyvendinimas 2013-01-01, proc.

Belgija    36    75
Danija    75    100
Estija    95    100
Suomija    73    93
Vokietija    31    100
Airija    28    100
Italija    52    85
Latvija    38    79
Lietuva    88    100
Nyderlandai    71    90
Lenkija    76    94
Slovėnija    72    95

Kainų pokyčiai
Produktas    Kainos 2011 m. rugpjūtį, Lt    Kainos 2012 m. rugpjūtį, Lt
Kiaušiniai (M, rudi) 3,19    5
Kiauliena (nugarinė, 1 kg) 18,15    18,53

Šaltinis: produktukainos.lt

Per aštuonerius metus Europos Sąjungoje senbuvių neprisivijome nei pagal socialinius, nei pagal ekonominius rodiklius, tačiau smarkiai pasistūmėjome į priekį pagal informacinių technologijų plėtrą.

Jei reikėtų, remiantis statistiniais duomenimis, nupiešti Lietuvos paveikslą Europos Sąjungoje, jis atrodytų taip, kaip XIX amžiaus mūsų šviesuolis: skurstantis, bet išsilavinęs ir turintis daug potencialo.
Taip, Lietuva – skurdi šalis, BVP vienam gyventojui čia sudaro vos 61 proc. ES vidurkio, piliečiai dirba už vieną mažiausių minimalių atlyginimų ES, pusė gyventojų glaudžiasi perpildytuose butuose, o net penktadalis gyvena namuose su prakiurusiu stogu ar langais. Kita vertus, Lietuvoje beveik trečdalis visuomenės turi aukštąjį išsilavinimą, 90 proc. lietuvių kalba bent viena užsienio kalba, o informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūra bene pažangiausia Europoje: pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto skvarbą Europoje, o mobiliojo ryšio abonentų šiuo metu yra 4,89 mln. – daugiau nei gyventojų.
IT infrastruktūrą kūrėme tuščioje vietoje
Per aštuonerius metus pagal socialinius ar ekonominius rodiklius prisivyti Europą, socialinę gerovę kūrusią daugelį dešimtmečių, buvo sunkiai įgyvendinamas uždavinys. Tačiau tose srityse, kuriose mūsų startinės pozicijos su kitomis ES šalimis buvo panašios, šiuo metu neturime ko gėdytis. Per aštuonerius metus, praleistus ES gretose, labiausiai pasistūmėjome informacinių technologijų ir interneto srityje, nes ten, kur neturėjome jokios infrastruktūros, panaudodami ES paramą, diegėme pažangiausias technologijas.
„Šalys, kurios turėjo skaitmenines telefono linijas, jas išnaudojo. O mes neturėjome išplėtoto skaitmeninių linijų tinklo, todėl mums parankiau buvo kloti šviesolaidinį kabelį, nes šios investicijos ilgalaikės“, – pabrėžia asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis.
Vis dėlto ekspertas įsitikinęs, kad nereikėtų labai didžiuotis ir siekti būtų lyderiais pagal šviesolaidinio interneto greitį ar skvarbą. „Norėtųsi būti pirmiems pagal gyventojų, verslo, Vyriausybės gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis. Infrastruktūra – tik kelias, kuriuo kažkas turi važiuoti“, – atkreipia dėmesį A.Plečkaitis.
Postūmis interneto naudojimo atžvilgiu taip pat didžiulis. A.Plečkaitis primena: šiandien reguliariai internetu naudojosi 61 proc. visų 16 – 74 metų amžiaus gyventojų, 83 proc. valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų teikia pirmojo lygio elektronines paslaugas internetu. 2004 m. pradžioje skaičiai buvo visai kitokie: internetu reguliariai naudojosi tik 22 proc. Lietuvos gyventojų, o pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę aplinką lygis Lietuvoje siekė 50 proc.
„Manyčiau, kad pasiekėme kur kas daugiau, nei būtume galėję pasiekti nebūdami ES, nes atsirado aiškus kelias, kuriuo turime judėti, atsirado struktūrinė parama ne tik el. valdžios, bet ir el. verslo projektams, tad įmonės galėjo palengvinti IT įsigijimo naštą ir sparčiai modernizavosi. Dabar per 90 proc. įmonių Lietuvoje naudojasi internetu“, – apibendrina A.Plečkaitis.
ES eina socialinės gerovės, mes – liberalizmo keliu
Nesmagiausia su kitomis ES šalimis lygintis pagal socialinius ir ekonominius rodiklius, nes šiose srityse atrodome išties apgailėtinai, o pasididžiuoti galime tik prieš Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Prieš kelerius metus buvę mūsų lygos žaidėjai lenkai ir estai jau gerokai išsiveržę į priekį. Koją Lietuvai dar pakišo ekonominė krizė. Ekonomikos plėtrą iliustruojantis rodiklis – BVP vienam gyventojui – per krizę smuktelėjo žemyn: 2008 m. BVP vienam gyventojui Lietuvoje pasiekė 61 proc. ES vidurkio, o po metų jau nukrito iki 55 proc. Nedarbas Lietuvoje vienas didžiausių Europoje, o darbo našumas – 62 proc. ES vidurkio. Taigi nenuostabu, kad, „Eurostato“ tyrimo duomenimis, patenkame tarp keturių skurdžiausių ES šalių, kur realios namų ūkių pajamos vienam nariui du kartus mažesnės negu valstybėse, kurių gyventojai gauna didžiausias pajamas.
Vis dėlto vadybos konsultantas Edmundas Piesarskas mano, kad keliame sau pernelyg didelius lūkesčius, nes per aštuonerius metus ir negalėjome pasivyti Europos. „Kad per tiek laiko pasivytume ES senbuves, turėjome augti fantastiniais tempais, o jos turėjo ristis žemyn. Kitas dalykas – mentaliteto klausimas. Mūsų startinė pozicija buvo visai kitokia – neturime tikrojo elito, smulkiojo šeimos verslo tradicijų,
o visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kažkas mumis turi pasirūpinti“, – dėsto E.Piesarskas.
Vilniaus universiteto profesorius Arūnas Poviliūnas atkreipia dėmesį ir į skirtingas senosios Europos ir naujųjų narių raidos trajektorijas. „Stiprioji Europa orientuota į gerovės idealus, daug dėmesio skiria kovai su skurdu, socialinei lygybei. O mūsų trajektorija, ku ri susiformavo iki mums įstojant į ES, labiau projektuota remiantis Pasaulio banku, kuris orientuojasi į liberalią ideologiją.
Kai kurių vakariečių gyvenimo lygis mūsiškį dar lenkia maždaug dvigubai
Europos idealams prieštaraujančiai grupei“, – kodėl ne itin pasistūmėta socialinės apsaugos srityje, aiškina profesorius.
Pasak A.Poviliūno, Lietuva socialinei apsaugai skiria tik 12-13 proc. BVP, Skandi navijos šalys – per 30 proc. „Tai dideli skirtumai. Ar galėtų Lietuva skirti 30 proc.? Ne galėtų. Tai ne tik politinės valios, bet ir institucinės valstybės sąrangos dalykai. Mes esame įpratę taip gyventi ir vargu ar galime radikaliai keisti žaidimo taisykles“, – mano sociologas.
Tuo tarpu įmonės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas neabejoja, jog įstojus į ES gyvenimas pagerėjo absoliučiai visose srityse, tik problema, kad dalyje sričių išryškėjo didelė diferenciacija: tie, kurie gyveno gerai, gyvena vis geriau, o dalis žmonių neprisitaikė prie laisvosios rinkos ir prie pokyčių. Tai patvirtina ir „Eurostato“ duomenys, rodantys, kad didžiausi gyventojų pajamų skirtumai užfiksuoti Latvijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje.
„Infrastruktūros ūkis per aštuonerius metus pakankamai daug pasistūmėjo – tiek mūsų keliai, tiek gatvės, tiek valymo įrenginiai. Sutvarkėme regioninius atliekų sąvartynus, tačiau dėl vidinio triukšmo sunkiai susišnekame dėl atliekų rūšiavimo, perdirbimo, energijos gavybos iš jų. Vis dėlto visi tie klausimai sprendžiami gerokai sparčiau, nei pajėgtume spręsti savo jėgomis – jei neperimtume iš ES patirties ir negautume tam pinigų“, – įsitikinęs G.Umbrasas.
Iš tiesų, nuo 2002–2003 m. padėtis smarkiai pasitaisiusi daugelyje sričių. Sparčiai keitėsi Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos, ir nors tualeto namuose neturinčių gyventojų skaičiais vis dar šiurpiname civilizuotą Europą, progresas akivaizdus: gyvenančiųjų namuose su prakiurusiu stogu sumažėjo nuo 32 iki 21 proc., neturinčiųjų nei vonios, nei dušo dalis susitraukė nuo 23 iki 16 proc., o neįsirengusiųjų tualeto viduje – nuo 25 iki 17 proc.
Gyvenant ES draugijoje apmažėjo ir didžiausi visuomenės skauduliai. 2003 m. buvome pirmi Europoje pagal mirčių keliuose skaičių, tačiau iš ES lėšų tvarkomi keliai ir taikomos saugaus eismo priemonės prisidėjo prie to, kad avarijų nusinešamų gyvybių skaičius šimtui tūkstančių gyventojų sumažėjo nuo 23,8 iki 8,6. Gerėjant gyvenimui bei prisidėjus emigracijai, Lietuvoje sumažėjo nusikalstamumas: nors Baltijos šalys vis dar pirmauja ES pagal žmogžudysčių skaičių, 2003 m. Lietuvoje buvo užregistruota 9,4 žmogužudystės 100 tūkst. gyventojų, o 2009 m. – 5,6.
Svarbu ne tik parama, bet ir patirtis
Daugelis ekspertų, kalbėdami apie Lietuvos narystės ES naudą, pabrėžia struktūrinių fondų poveikį, kuris, įvairiais skaičiavimais, 1–2 proc. paskatino Lietuvos ekonomikos augimą. „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė tvirtina, kad net ir statybų bumo laikotarpiu tie investiciniai projektai, kurie buvo susiję su ES para-ma, buvo kryptingesni – nukreipti į gamtosaugos projektus bei infrastruktūros plėtrą ir ilguoju laikotarpiu didins šalies konkurencingumą. Be to, svarbu ir kitas narystės aspektas
– gerosios patirties perėmimas iš ES senbuvių.
„Mano galva, svarbiausia laisvas prekių judėjimas ir tai, kad mūsų verslas ypač po Rusijos krizės pakankamai greitai ir sėkmingai integravosi į Vakarų rinkas. Kitas dalykas – laisvas asmenų judėjimas, tai, kad žmonės gali semtis patirties, perimti geriausią patirtį“, – svarsto E.Piesarskas.
„Jei nebūtume įstoję į ES, gal mūsų ekonomika būtų ne taip sparčiai augusi ir ne taip smarkiai kritusi. Tikėtina, būtume stabilesni, bet ne tiek pajudėję į priekį“, – apibendrina E.Piesarskas. ■

Į klausimus atsako Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis.

– ES ketina mažinti paramą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Mes tokioms iniciatyvoms priešinamės, tačiau ar tai nereiškia, kad parama mums mažinama neatsitiktinai, o įvertinus ekonominius rodiklius? Galbūt jau atėjo laikas mums skirti mažesnę paramą, nes daugiau problemų galime išspręsti patys?
Z.B.: Prieš atsakydamas į jūsų klausimą noriu atkreipti dėmesį, kad ES veikia konkurenciniu principu: skirtingos valstybės konkuruoja tarpusavyje savo interesais ir poreikiais. Todėl neturėtume nustebti, kai išgirstame, kad mums ketina mažinti vienus ar kitus asignavimus.
Taip pat būtų neteisinga, išgirdus tokius siūlymus, su jais sutikti ir nesistengti išsiderėti geresnių sąlygų. Klaidinga būtų manyti, kad, išlaikydami tvirtą poziciją derybose su ES pareigūnais, mes galime juos užrūstinti ir apskritai nieko negauti. Mes, kaip ir kitos valstybės, turime išnaudoti visas turimas galimybes, o esant reikalui pasitelkti ir kitas mus palaikančias šalis.
ES nėra vientisa valstybė, o politinė sąjunga, kurioje vyksta aktyvus skirtingų interesų derinimas. Nors vidinė konkurencija dėl nacionalinių tikslų gali pakenkti bendrai ES ateities perspektyvai, tokia yra politinė realybė, ir mums reikia išmokti joje rezultatyviai dirbti. Turime suprasti, kad privalome užimti aiškią poziciją visose ES institucijose ir padėti Europai suprasti mūsų problemas. Tik taip galėsime užtikrinti, kad per ateinančius septynerius metus ES finansavimą galėsime nukreipti į Lietuvai svarbių sričių plėtrą.
Šiuo konkrečiu atveju, siejant ES paramos dydį su BVP, reikštų, kad finansavimas, kurį gautų Lietuva, negalėtų viršyti 2,5 proc. šalies BVP. Su tokiu pasiūlymu sutikti negalima, nes mažesnė parama automatiškai reikštų mažesnį ekonomikos augimą ir ūkio plėtrą, lėtesnį gyvenimo kokybės gerėjimą. Paramos dydį susiejant su BVP būtų pažeistas ir teisingumo principas, nes laimėtų tos šalys, kurios krizės laikotarpiu ne taupė, o skolintais pinigais didino savo BVP.
Pritaikius tokį paramos dydžio skaičiavimo principą, Baltijos šalys patektų į blogiausią situaciją, nes esant ekonominiam sunkmečiui paragintos susiveržė diržus ir kartu susitaikė su mažesniu BVP. Jeigu šis principas įsigaliotų, reikštų, jog šiandien mes esame baudžiami dėl to, kad taupėme.
– Mūsų ūkininkai protestuoja ir prieš tiesioginių išmokų skirtumus. Ar pagrįsti jų reikalavimai? Juk senųjų ES šalių žemdirbių sąnaudos daug didesnės?
Z.B.: Mums reikia ne vien didesnių išmokų, bet taip pat labai svarbu, kad būtų nuolat išlaikomas nedidelis atskirų šalių atotrūkis nuo bendrojo išmokų vidurkio. Jeigu šio principo nėra laikomasi, konkurencija išsikreipia.
Mūsų ir kitų Baltijos šalių ūkininkų patiriamos sąnaudos didėjo gerokai sparčiau nei gaunama parama, todėl tokio didelio atotrūkio tarp produkcijos savikainos, kokį patiria mūsų ir senųjų ES šalių žemdirbiai, – nebeliko. Tad ar mes galime konkuruoti su kitų šalių žemės ūkio produkcija, kada sąnaudos supanašėjo, o išmokos tebesiskiria keletą kartų?
Šiuos neatitikimus iliustruoja ir vaizdas iš lėktuvo: skrendant per Prancūziją, Olandiją ar Belgiją matyti, kad kiekvienas lopinėlis žemės yra išpuoselėtas, o pas mus dideli plotai tiesiog apleisti. Su tokia situacija negalime susitaikyti. Turime tinkamas gamtines sąlygas plėtoti žemės ūkį, auginti žaliavą alternatyviajai energetikai, tačiau jų neišnaudojame.
Buvo ir yra daug kalbama apie aukštąsias technologijas, tačiau reikia suprasti, kad kaimo vietovėse jų nesukursi, o žemės ūkio atgaivinimas sukurtų papildomų darbo vietų, mažintų emigraciją ir prisidėtų prie didesnių valstybės biudžeto pajamų. Tą jau supranta bei tam pritaria ir ES, tačiau norint to pasiekti būtina nustatyti teisingus išmokų principus visoms valstybėms narėms.
– Jūsų vertinimu, kaip mūsų šalies finansų būklei atsilieps Ignalinos atominės elektrinės uždarymas?
Z.B.: Tai labai jautrus klausimas Lietuvos valstybei ir jos ūkio raidos perspektyvai. Šio branduolinio giganto uždarymas iš viso pareikalaus 2,8 mlrd. eurų, iš kurių maždaug pusės sumos ES mums nenori skirti. Trūkstama 1,5 mlrd. eurų suma Lietuvos masteliais yra labai didelė, ir ją mes galėtume skirti tik atėmę iš kitų sričių. Taigi IAE uždarymo finansavimas savo sąskaita mums reikštų išaugusią valstybės skolą, didelį biudžeto deficitą, prarastą finansinį stabilumą ir konkurencingumą kitų šalių atžvilgiu.
Blogiausias scenarijus būtų, jeigu ES liktų prie dabartinės pozicijos skirti vos 230 mln. eurų. Todėl Lietuva ir jos pareigūnai turi dėti visas pastangas, kad įtikintų Europos politikus bei Komisiją, jog šis objektas savo mastu yra vienintelis pasaulyje, o jo finansavimas, toks, koks siūlomas dabar, negali būti laikomas tinkamu pagal Lietuvos stojimo į ES sutartį.

Trumpasis interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte

VEIDAS: Ar dar tikite, kad eurą pavyks išsaugoti, o euro zonos valstybėms neteks grįžti prie senųjų valiutų?
I.Š.: Visų pirma pastarųjų rinkimų Graikijoje rezultatai rodo, kad šios šalies žmonės nenori atsisakyti narystės euro zonoje, todėl reikia tikėtis, jog suteiks naujai vyriausybei galimybę atlikti reformas, reikalingas norint joje išlikti. Galiausiai hipotetinis Graikijos pasitraukimas nereiškia euro zonos žlugimo, nes tokio įvykio poveikis euro zonai priklausytų nuo pačios euro zonos veiksmų kuriant ir naudojant „ugniasienes“, apsaugančias nuo sukrėtimų plitimo.
VEIDAS: Kokia didžiausia euro žlugimo grėsmė būtų euro zonai ir Lietuvai?
I.Š.: Kaip minėta skelbiant naujausias Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekcijas, pagrindiniai rizikos veiksniai yra euro zonos recesija, kuri gali lemti prastesnes Lietuvos prekybos partnerių plėtros perspektyvas.
VEIDAS: Kaip euro žlugimas paveiktų Lietuvos makroekonominius rodiklius – BVP, eksporto apimtį?
I.Š.: Šiuo metu neįmanoma pasakyti, kokios konkrečios euro zonos problemų apraiškos kada ir kokiu mastu gali paveikti mūsų eksporto rinkas ir mūsų prekių bei paslaugų paklausą. Taigi neįmanoma išmatuoti rizikos konkrečiais „litais“, nes tai priklauso nuo daugybės prielaidų. Šiuo metu Finansų ministerija pagrindo keisti savo makroekonominį scenarijų, kuriuo paremti biudžetai, nemato. Norėčiau priminti, kad projekcijos nuo pat paskelbimo, palyginti su kitais prognozuotojais, buvo kone nuosaikiausios. Biudžetų vykdymas atitinka planą, kuris remiasi minėtu makroekonominiu scenarijumi.
VEIDAS: Jei vis dėlto pradėtų pildytis blogiausias scenarijus, kokių priemonių Lietuvos Vyriausybei tektų imtis siekiant suvaldyti situaciją?
I.Š.: Per sunkmetį įsitikinta, kad Lietuva geba valdyti krizinę situaciją, o Vyriausybė – priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus. Vis dėlto net lėtesnė prekybos partnerių plėtra ir su tuo susijusi prastesnė makroekonominė aplinka negali paveikti viešųjų finansų taip drastiškai, kaip „Lehman Brothers“ krizė, kuri skaudžiai smogė dėl susikaupusio per ūkio kaitimo laikotarpį disbalanso. Todėl akylai stebėdami Lietuvos ir pasaulio ekonomikos tendencijas, kaip ir visus pastaruosius 3,5 metų, esame pasirengę pasiūlyti sprendimų, jeigu tokių prireiktų.