Ekonominei padėčiai Ispanijoje ir Italijoje tik blogėjant, vis realesnis atrodo euro žlugimas. Tokiu atveju ne tik euro zonoje, bet ir visoje ES iki rekordinių aukštumų pakiltų nedarbo lygis, o akcijų pavidalu būtų prarasti trilijonai eurų.

Kol italai pučia dulkes nuo užsilikusių lirų, o graikai senų paltų kišenėse ieško drachmų, Lietuvos finansų ministerijos atstovai, paklausti, kaip euro žlugimas atsilieptų mūsų šalies eksportui, į klausimą atsako klausimu: “Kokį majų kalendorių skaitote?”
Tikėkimės, teisūs tokie optimistai kaip jie, o ne viltį dėl euro vis labiau prarandantis Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi, žlugimo scenarijui besirengiantys kitų Europos šalių lyderiai ar panikuoti vis labiau imantys Europos verslininkai. Ką jau kalbėti apie tai, kad būtent bandymui išgelbėti eurą nuo žlugimo buvo skirtas ir praėjusią savaitę Briuselyje vykęs Europos Vadovų Tarybos susitikimas.

Grėsmė – vis realesnė

Politikams svarstant įvairius scenarijus – ne tik kaip išgelbėti eurą, bet ir kaip paskatinti euro zonos bei visos ES ekonomikos augimą, pasaulio žiniasklaida vis garsiau kalba apie tai, kad euro likimas jau nulemtas, ir tik laiko klausimas, kada bendros ES valiutos apskritai nebeliks. Kartu skaičiuojama, kokių pasekmių valiutos žlugimas turėtų kiekvienos euro zonos šalies, visos ES, galiausiai – viso pasaulio ekonomikai.
Vokietijos analitinis savaitraštis “Der Spiegel” tokio scenarijaus pasekmes vadina katastrofiškomis. Niūriai prabilo ir ne taip seniai linksmumu spinduliavęs minėtas Europos centrinio banko vadovas M.Draghi, kuris ką tik aiškino, kad blogiausia – jau praeityje, euro zona stabili, o investuotojai atgauna pasitikėjimą ES rinka. “Jūs – pirmoji karta, užaugusi be senųjų ES šalių valiutų. Tikėkimės, kad jums ir neteks su jomis susipažinti”, – žurnalistams nelinksmai prasitarė euro zonos sarginiu šunimi vadinamas pareigūnas.
Kaip pabrėžia “Der Spiegel”, tokie žodžiai byloja, kad padėtis nepaprastai rimta, nes anksčiau ECB vadovui viešai kalbėti apie grįžimą prie senųjų valiutų nė minties nebūtų kilę.
Labai tikėtinu euro žlugimą vadina ir Vokietijos “Deutsche Bank” analitikai, kurie kasdien susiduria su privačiomis bendrovėmis, besirengiančiomis su verslo partneriais Madride ar Barselonoje netrukus vėl atsiskaitinėti pesetomis. O štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi rengiasi pradėti naują rinkimų kampaniją, paremtą būtent grįžimo prie liros idėjomis.
Nieko nebėra neįmanomo – dulkes nuo senųjų drachmų ar markių banknotų gali tekti nupūsti ir graikams ar vokiečiams. Tačiau tokiu atveju Europoje prasidėtų tikras košmaras: politikams, verslininkams, gyventojams beliktų stebėti, kaip aižėja ekonomika. Juk tektų perrašyti milijonus sutarčių, verslo sandorių, ketinimų protokolų. “Visą Europą apimtų giliausia recesija”, – gąsdina “Der Spiegel” analitikai, prognozuodami, kad tuomet liktų tik dvi išeitys: arba drastiškai didinti mokesčius, arba užkrauti finansinę naštą gyventojams infliacijos pavidalu.
Vis dėlto nuostoliai būtų tokie dideli, kad ir šios priemonės nedaug gelbėtų. Štai Olandijos banko ING analitikai apskaičiavo, kad per pirmus dvejus metus nuo euro žlugimo vien euro zonos šalių ekonomika susitrauktų 12 proc., o tai yra apie trilijoną eurų. Tai reikštų, kad recesija, prasidėjusi bankrutavus JAV bankui “Lehman Brothers”, atrodytų lyg mažytis nesklandumas.

Šokas eksportuotojams ir bankininkams
Itin skaudų smūgį, “Der Spiegel” vertinimu, žlugus eurui patirtų visos ES, o ypač euro zonos šalių, eksporto sektorius.
Vokietijos centrinio banko duomenimis, vien Vokietijos eksportas į labiausiai pažeidžiamas euro zonos šalis – Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Graikiją, Kiprą, Airiją 2010 m. viršijo 200 mlrd. eurų (vien Italijai šiuo metu tenka beveik pusė šios sumos). Dar apie 90 mlrd. eurų vertinamos tiesioginės Vokietijos investicijos į šias valstybes.
Šveicarijos banko “Credit Suisse” analizė atskleidžia, kad ne mažesnį šoką patirtų ir Europos bankai. Pavyzdžiui, jeigu Airija, Portugalija, Ispanija ir Italija prisijungtų prie Graikijos ir paliktų euro zoną, bankrutuotų 29 stambūs ES šalių bankai, nes jie iš viso prarastų apie 410 mlrd. eurų.
Tačiau gal visi šie juodieji scenarijai – pernelyg žiaurūs, kad eurui būtų leista žlugti, ir verta tikėtis, jog padėtis vienaip ar kitaip bus išspręsta?

Padėtis tik blogėja
Deja, Briuselyje besitariantiems politikams ne kažin ką sekėsi sugalvoti, nes ekonomika bet kuriuo atveju rieda tik žemyn. Darosi akivaizdu, kad nepadeda jokios, net labiausiai apgalvotos ir pamatuotos priemonės, kurios suveikdavo ankstesniais kartais. Pavyzdžiui, Ispanijos politikai mėnesių mėnesius svarstė, kaip gelbėti šalies ekonomiką, ir nusprendė, kad reikalus pataisytų maždaug 100 mlrd. eurų finansinė injekcija. Tai turėjo nuraminti investuotojus ir kartu sumažinti skolinimosi palūkanas. Atsitiko visiškai priešingai: Ispanijos skola išaugo nuo 70 iki 80 proc. BVP, o dėl to skolinimosi kaina ėmė ne kristi, bet dar labiau išaugo.
Tas pats gresia ir eurui. Priemonės, kuriomis tikimasi išsaugoti gyvybę Bendrijos valiutai, gali nusinešti ją į kapus. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vykusiame Europos viršūnių susitikime buvo pasiūlytos kelios išeitys. Pirmiausia siūloma leisti ES koreguoti euro zonos šalių, kurių biudžeto deficitas viršys 3 proc. BVP, biudžetą. Kaip pabrėžia „The Financial Times” analitikai, Europos Komisijai pasiūlyta sudaryti biudžeto mažinimo planą atskirai kiekvienai šaliai, viršijusiai nustatytą deficito ribą. Kartu ES valdžia galės skirti baudas valiutų sąjungos narėms, viršijančioms nustatytą biudžeto deficito viršutinę ribą – 3 proc. BVP.
Deja, iš karto atsiduriame aklavietėje: Europos Komisijos parengtoms priemonėms ir sankcijoms balsuodamos turės pritarti visos likusios ES valstybės. O kaip parodė praėjusių metų patirtis, toks vieningas balsavimas yra utopija. Juk kovo mėnesį tik 25 iš 27 ES šalių pasirašė biudžeto sutartį, pagal kurią valstybės įsipareigojo laikytis „auksinės biudžeto disciplinos taisyklės”. Ir nors nuspręsta, kad pakanka ir 25 savanorių, o Didžioji Britanija ir Čekija gali pasilikti prie savo nuomonės, sutartis vis tiek dar neįsigaliojo ir veikti pradės nebent nuo kitų metų sausio, bet euras tiek laiko laukti nebegali.
Be to, ES šalims praėjusią savaitę pasiūlyta tarpusavyje suderinti sprendimą keisti valstybės skolos dydį: tam, kad viena ar kita šalis galėtų padidinti savo valstybės skolos dydį, ji turės derinti savo sprendimą su kitomis ES šalimis. Priešingu atveju jai gali būti uždrausta priimti paramą iš Europos centrinio banko ir ES. Bet ir tokia užduotis – suderinti skolos dydį – labai sunkiai įsivaizduojama praktiškai, nes derinimas gali užtrukti per ilgai.
Taigi, kaip matyti, jokių naujų dviračių Europos vadovai neišrado, o senųjų “ienos” gerokai aplūžusios. Belieka tikėtis arba stebuklo, arba rimtai ruoštis euro žlugimui ir iš naujo perskaičiuoti, kaip tokiu atveju keistųsi Lietuvos ir bet kurios kitos šalies svarbiausi ekonomikos rodikliai – BVP, eksporto apimtys, nedarbo lygis.

Nuo 2014 metų lapkričio Europos Sąjungoje visi nauji standartinio komplektavimo automobiliai privalės turėti po elektroninę stabilumo palaikymo sistemą (ESP), kuri užtikrina automobilio apsaugą nuo slydimo, nes avarinėje situacijoje reguliuoja variklio galią ir individualiai kontroliuoja kiekvieno rato stabdžius.
Panašūs įstatymai per artimiausius kelerius metus įsigalios Australijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Rusijoje. JAV automobilių gamintojai jau nuo šių metų privalo montuoti ESP sistemas (angl. Electronic Stability Program) į visus automobilius, kurių masė neviršija 4,5 tonos.
„Daugybė tyrimų rodo, kad modernios ESP sistemos keliuose padeda išvengti iki 80 proc. visų nelaimių, susijusių su slydimu. Kai kurie analitikai tvirtina, kad vairuotojų saugumo požiūriu ESP yra pats svarbiausias išradimas po saugos diržo, kurį automobiliuose imta naudoti 1949 metais,“ – sakė technologijų koncerno „Bosch“ Produktų ir paslaugų automobiliams padalinio Lietuvoje vadovas Tomas Bučinskas.
Būtent „Bosch“ 1992 metais sukūrė pirmąsias ESP sistemas, o nuo 1995 metų pradėjo masinę jų gamybą. Pirmaisiais stambiais užsakovais tais pačiais metais tapo „Mercedes-Benz“ ir BMW, o netrukus ESP sistemos pasklido po visą pasaulį. Iki šiol per 17 metų pasaulinei automobilių rinkai „Bosch“ patiekė 75 milijonus ESP sistemų, kurių du privalomi moduliai yra stabdžių neblokavimo sistema (ABS) ir ratų sukibimo su paviršiumi reguliavimo sistema (TCS).
Šiuo metu ESP montuojamos į kas antrą pasaulyje nuo konvejerio nuriedantį lengvąjį arba komercinį automobilį. Europoje šis rodiklis kur kas didesnis – 72 procentai. Nuo pasaulinio vidurkio akivaizdžiai atsilieka Brazilija, Kinija, Indija ir kitos Azijos šalys.
Šį pavasarį „Bosch“ pradėjo serijinę jau devintosios kartos sistemų „ESP Plus“ gamyba. Jose įdiegta daug naujovių, užtikrinančių dar patikimesnį automobilių valdymą ir maksimalų jų stabilumą kelyje. Kompiuterizuota sistema kas akimirką apdoroja daugybę automobilio kontrolės parametrų ir pagal rezultatus nustato optimalų ratų sukimosi režimą bei padeda saugiau sustoti ir pajudėti iš vietos. Pastarasis niuansas itin svarbus mieste, kai tenka dažnai stabčioti.
Devintosios kartos „ESP Plus“ lengvai adaptuojama įvairiausiems modeliams, nes sistema sukurta dėlionės principu: automobilių gamintojai gali pasirinkti tokią techninės ir programinės įrangos konfigūraciją, kuri geriausiai atitinka konkretaus modelio paskirtį ir specifiką.
Į sistemą galima integruoti elektroninius jutiklius, kurie matuoja nuokrypį nuo vairuotojo pasirinktos važiavimo trajektorijos ir šoninį automobilio greitėjimą. Sistema turi du papildomus stabdžių slėgio jutiklius bei kelias kitas inovacijas, todėl stabdžių jėgą reguliuoja itin preciziškai. Be to, „ESP Plus“ pagal automobilio elgesį kelyje iš anksto „įtaria“ slydimo pavojų ir atitinkamai kontroliuoja kiekvieno rato stabdžius bei sumažina variklio galią.
„ESP Plus“ ypač naudinga avarinėse situacijose, kai tenka staigiai stabdyti, nes automobilis kur kas tiksliau reaguoja į vairuotojo veiksmus. Elektroniniai ESP jutikliai „atspėja“ vairuotojo ketinimus, o jei važiavimo parametrai jų neatitinka, automobilis „sureguliuojamas“ taip, kad maksimaliai atitiktų vairuotojo veiksmus.
Už ESP sukūrimą ir inovacijas „Bosch“ pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų. Naujausias iš jų – Pasaulinės naujų automobilių vertinimo programos (Global NCAP) prizas, kurį „Bosch“ gavo šių metų gegužės mėnesį.

Europos federacijos idėją komentuoja Vilniuje viešėjusi Vengrijos ministrė ES reikalams Eniko Gyori.
VEIDAS.: Koks Vengrijos požiūris į labiau centralizuotą Europą?
E.G.: Prezidentavimo ES metu turėjome labai paprastą šūkį – „stipresnė Europa“. Jis labai paprastas, bet kartu atitinkantis būtinybę. Juk šiuo metu svarbu ne vien stipresnė 27 šalių bendruomenė ir jų institucijos, bet ir stiprios atskiros šalys. Europos konkurencingumas globaliame pasaulyje gali didėti tik tuomet, jei bus stiprios Bendriją sudarančios valstybės.
Ir nors tai neprieštarauja stiprios Bendrijos idėjai, vis dėlto mes netikime sąjunga, kurioje išnyksta šalys narės. Nes mūsų stiprybė ta, kad visi esame skirtingi, o mus vienija bazinės ES vertybės.
Tačiau norėčiau pabrėžti, kad reikia atskirti euro zonos šalis nuo euro neįsivedusių valstybių.
VEIDAS: Manote, kad euro zonai turėtų galioti kitokia tvarka?
E.G.: Daugiau nei akivaizdu, kad euro zonos valstybėms šiuo metu reikalingas didesnis bendradarbiavimas ekonomikos klausimais, nes tik tai gali užtikrinti sėkmingą bendros valiutos egzistavimą. Taigi mes nieko prieš, jei euro zona stiprės, didins bendradarbiavimą zonos viduje ir ims judėti fiskalinės sąjungos link.
VEIDAS: Bet ir Vengrija gali tapti tos pačios euro zonos nare?
E.G.: Kol kas mūsų čia dar nėra. Suvokiame įsipareigojimą įsivesti eurą, kai tik tam būsime pasirengę, tačiau kol kas dar nesame. Įstoję į ES, aštuonerius metus mes ne artėjome prie bendrų europinių tikslų, bet nuo jų tolome. Prieš dvejus metus, į valdžią atėjus centro dešiniajai vyriausybei, mes pirmiausia nusprendėme negudrauti su skaičiais. Nes kai atėjome į valdžią, oficialiai skelbiamas biudžeto deficitas siekė 4 proc., o iš tiesų buvo 7 proc. Jei nebūtume įsikišę, jis būtų išaugęs dar labiau, tad mums teko griežtai kontroliuoti valstybės išlaidas, iš esmės reformuoti valstybės finansus ir sumažinti valstybės skolą. Tam mums reikia daugiau lankstumo ir daugiau įrankių savo rankose. Todėl euro zonos įpareigojimai mums būtų labiau žalingi nei naudingi.
Tačiau pasikartosiu – euro zona turi stiprėti, ir ne tik dėl jos pačios gerovės, bet ir dėl šalių, kurios neturi euro, nes kas vyksta euro zonoje, tas nedelsiant atsiliepia ir kitoms ES valstybėms.
VEIDAS: Vis dėlto yra sričių, kuriose visos ES narės turėtų dirbti išvien?
E.G.: Taip, kai kalbame apie augimo skatinimą, darbo vietų kūrimą, vidaus rinką, sprendimai turi būti priimami visų 27 ES narių. Be to, sutarimas įmanomas ir dėl daugybės su fiskaline politika susijusių klausimų. Pavyzdžiui, beveik visos narės sutinka dėl Europos investicijų banko rekapitalizavimo, dėl bendros rinkos akto priėmimo, taip pat dėl siekio sumažinti skolas. Bet, pavyzdžiui, mokesčių suvienodinimo klausimu mes esame labai atsargūs.
VEIDAS: O kaip vertinate ketinimus išleisti euroobligacijas?
E.G.: Visi žinome, kad Vokietijos, kuri yra pagrindinė euro zonos valstybių kreditorė, gyventojai nenori apmokėti svetimų sąskaitų. Ir juos tikrai galima suprasti. Jie kitaip žiūri į pinigus, į išlaidavimą. O juk čia pat – visai kitokius įpročius turintys Viduržemio jūros šalių gyventojai. Tačiau kad ir kokie būtų skirtumai, mano manymu, išleisti euroobligacijas yra labai svarbus sprendimas, ir jis turėtų būti priimtas, kad būtų sumažintas euro zonos šalių disbalansas.
VEIDAS: Ar jums priimtina federalinės euro zonos idėja?
E.G.: Europos Komisija birželio pabaigai jau rengia konkrečius pasiūlymus dėl tiesioginio bankų finansavimo, o Jose Manuelis Barroso kalba apie bankų sujungimą į bendrą sistemą. Tokius siūlymus diktuoja pamokos, kurias išmokome 2008-aisiais, kai iš mokesčių mokėtojų pinigų buvo gelbėjamos privačios finansų institucijos, nes naujausi siūlymai reiškia, kad bankai bus patys už save atsakingi, o valstybės, kartu ir mokesčių mokėtojai, nebeturės rūpintis jų gelbėjimu ištikus krizei.

Vilniaus apygardos teismui liko keturi mėnesiai išnagrinėti ir priimti nuosprendį Viktoro Uspaskicho bei jo vadovaujamos Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nes po Seimo rinkimų pagrindinis kaltinamasis tiesiog ramiai lauks senaties.

Pastarosios naujienos iš Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo tokios: kreiptasi į sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį, kad šis organizuotų vienos Vilniaus privačios klinikos, nuolat išduodančios kaltinamajai Vitalijai Vonžutaitei ligos pažymas, patikrinimą. Mat tomis pažymomis mojuoja kaltinamosios gynyba, motyvuodama jos nuolatinį nedalyvavimą teismo posėdžiuose. Objektyvumo dėlei vertėtų patikrinti ir tas medicinos įstaigas, kuriose gydosi advokatai bei teisėjos, mat Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos dalyvių sergamumas jau seniai viršijo visas sveiko proto ribas. Kaip ir pati bylos nagrinėjimo trukmė.

Byla trunka aštuonerius metus

Žiūrint formaliai, Darbo partijos ir jos vadovo Viktoro Uspaskicho byla trunka daugiau nei ketverius metus. Tačiau įvertinus visas aplinkybes reikia sakyti, kad ji trunka jau aštuonerius – nuo 2004-ųjų pavasario, kai dar Vytauto Damulio vadovaujama Valstybės saugumo departamento VSD Kontržvalgybos valdyba surinko pradinę medžiagą apie Darbo partijos juodąją buhalteriją. „Ikiteisminis tyrimas dėl V.Uspaskicho buvo padarytas Antrosios (kontržvalgybos) valdybos parengta medžiaga. Visa tai mes galėjome padaryti jau prieš porą metų turėdami visus tuos duomenis, nes jų nepadaugėjo“, – 2006-ųjų rudenį VSD veiklą tyrusiai Seimo komisijai liudijo vienas kontržvalgybos pareigūnų.
Tačiau komanda realizuoti turimą medžiagą į VSD atėjo tik 2006-ųjų gegužę – praėjus mėnesiui po to, kai gavus V.Uspaskicho nurodymą Darbo partijos balsais buvo nuverstas Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Gegužės 19-osios pavakarę VSD užgriuvo Darbo partijos būstinę Vilniuje. Kontržvalgybos valdybos viršininko pavaduotojo Kastyčio Braziulio pastabumas pareigūnams padėjo sučiupti būstinės darbuotoją, kuri savo automobilio bagažinėje bandė slėpti dėžę su Darbo partijos juodosios buhalterijos dokumentais.
Vis dėlto, atrodytų, sėkminga prokuratūros bei VSD operacija prieš vieną įtakingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų to meto politinių jėgų iš tikrųjų žlugo, mat kratos išvakarėse pagrindinis įtariamasis V.Uspaskichas lyg tyčia išvyko atostogauti į Rusiją – aplankyti giminaičių. Atsižvelgiant į visas vėliau išaiškėjusias aplinkybes galima manyti, kad V.Uspaskichas buvo iš anksto perspėtas, veikiausiai pačių operacijos užsakovų: turtingiausią to meto politiką norėta tiesiog pamokyti ir sukompromituoti. V.Uspaskichas, daug žinojęs apie svarbiausių to meto politinių figūrų – Algirdo Brazausko, Artūro Paulausko, Albino Januškos „valstybininkų“ finansavimo užkulisius, visiems buvo daug patogesnis tremtyje Maskvoje, nei teisme Lietuvoje. Vien jo slapstymasis Rusijoje darė nepatikimus bet kokius „demaskavimus“, kuriais V.Uspaskichas tuo metu viešai grasino.

Teisėsauga laukia politinio aiškumo

Šis istorinis ekskursas būtinas, kad prisimintume Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos atsiradimo aplinkybes ir suvoktume, jog čia ir slypi šios bylos ilgaamžiškumo bei nemarumo paslaptis: nors visos V.Uspaskichui ir kitiems teisiamiesiems inkriminuojamos finansinės machinacijos veikiausiai iš tiesų buvo padarytos, bet byla pradėta siekiant ne teisingumo, o pašalinti konkurentą. Dabartinės žinios leidžia daryti išvadą, kad tuo metu tikrasis, giluminis susikirtimas vyko ne tarp kokių socdemų, socialliberalų ar „darbiečių“, o tarp buvusių „Gazpromo“ tarpininkų V.Uspaskicho bei Antano Boso asmenyje ir esamos tarpininkės „Dujotekanos“, su kuria buvo glaudžiai susiję A.Januškos „valstybininkai“.
Teisėsaugos struktūros nuo pat pradžių byloje nebuvo savarankiškos (tai rodo surinktos medžiagos realizavimo uždelsimas dvejus metus), jai buvo pavestas grupuočių kovos instrumento vaidmuo. Vargu ar prokurorai to nesuprato. Juk jeigu persistengsi ir paskubėsi, o per tą laiką konkuruojančios grupuotės ir jų interesams atstovaujančios politinės jėgos susitars – kalta liks prokuratūra ir teismai.
Kad konkuruojančios grupuotės nuolat derina savo interesus, rodė faktas, jog jau po V.Uspaskicho pabėgimo į Rusiją ir kratų Darbo partijos būstinėje „valstybininkų“ statytinio Gedimino Kirkilo paskyrimas premjeru buvo derinamas „darbiečio“ Jono Pinskaus sodyboje, dalyvaujant ir „Dujotekanos“ vadovui Rimandui Stoniui. Vėlgi vargu ar tuo metu „Dujotekanos“ bylą vedę saugumiečiai, o per juos – ir prokurorai, to nežinojo.
Reikia įsidėmėti: tai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teisėsauga suveikė tik gavusi politikų komandą, niekaip negali paneigti tų teisėsaugos surinktų faktų apie finansines machinacijas, dėl kurių šiandien teisiami V.Uspaskichas, Vytautas Gapšys, V.Vonžutaitė, Marina Liutkevičienė ir pati Darbo partija, kaip juridinis asmuo. Jie kaltinami neįtraukę į buhalterinę apskaitą daugiau kaip 24 mln. Lt pajamų ir apie 23 mln. Lt išlaidų bei nesumokėję apie 4 mln. Lt mokesčių.
Jeigu tie prokurorų surinkti 150 tomų kaltinamosios medžiagos, sudarančios Darbo partijos bylą, būtų, netiesiogine to žodžio prasme, tušti, V.Uspaskichui nebūtų reikėję beveik pusantrų metų slapstytis Rusijoje, paskui dangstytis pirma Seimo nario, paskui – Europos Parlamento nario neliečiamybe ir visais kitais įmanomais būdais vilkinti bylos nagrinėjimą. Jeigu „darbiečiai“ būtų tokie tyri prieš įstatymą, o kaltinimai – tokie nepagrįsti, kaip jie dabar bando pateikti  įvairiose televizijos laidose bei sodrius užsakymus mėgstančioje žiniasklaidoje, Darbo partijos byla seniausiai būtų baigta. Žinant V.Uspaskicho finansines galimybes samdyti geriausius Lietuvos advokatus, išteisinamasis nuosprendis būtų paskelbtas seniausiai. Tačiau advokatai Darbo partijos byloje ėmėsi atviro, sąmoningo, netgi begėdiško bylos vilkinimo taktikos. Skaitant bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme chronologiją, ima jau net ne pasipiktinimas mūsų teisėsaugos impotencija, bet juokas.

Parodomoj teisėsaugos impotencija

Spręskite patys: kai Europos Parlamentas 2010 m. rugsėjį panaikino V.Uspaskicho imunitetą, bylos nagrinėjimas priminė komediją: vieno kaltinamojo advokatas neatvyksta dėl ligos, kito – dėl užimtumo kitose bylose. Ir taip visus metus: tai V.Vonžutaitė neatvyksta į bene dešimtį teismo posėdžių, nes serga, tai prokuroras užsako jai medicinos ekspertizę, tai M.Liutkevičienė neatvyksta, tai ji atsisako savo advokato ir prašo, kad būtų suteikta laiko iš naujo susipažinti su bylos medžiaga, tai kaltinamieji sutinka paaiškinimus dėl pareikštų kaltinimų duoti tik apklausus byloje visus liudytojus. O jų byloje – keli šimtai.
Visiškas cirkas teisme vyko pernai gruodžio ir šių metų sausio mėnesiais. Kaltinamojo V.Gapšio advokatas Virgilijus Kaupas paprašė atidėti jau suplanuotą teismo posėdį, nes jis tuo metu esą turėsiąs dalyvauti kitoje byloje. Po trijų dienų Vilniaus apygardos administracinis teismas pranešė, kad toji byla, dėl kurios V.Kaupas negali dalyvauti Darbo partijos byloje, perkeliama į kitą dieną. Tuomet advokatas deda ant stalo pranešimą, kad nebegali toliau ginti V.Gapšio, nes jam „nepriimtinas šios bylos sureikšminimas kitų teismuose nagrinėjamų bylų atžvilgiu“.
Teismas, kur dėsis, byloje daro pusantro mėnesio pertrauką, iki 2012 m. sausio 30-osios. Tą dieną naujasis V.Gapšio advokatas Saulius Juzukonis pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kol jis susipažinsiąs su medžiaga. V.Gapšys pagrasina, kad jeigu teismas advokato prašymo netenkins, jis atsisakysiąs S.Juzukonio paslaugų ir ieškosiąsis kito. Teismas, kur dėsis, atideda bylos nagrinėjimą dar trims savaitėms.
Regis, po šio, galima sakyti, parodomojo teismų impotencijos demonstravimo gal teisėjų savigarba neišlaikė, gal kažkas jiems per kuprą lazda užtvojo, bet byla pajudėjo sparčiau. Vasario 21–23 d. teismas paskyrė kaltinamiesiems valstybės advokatus, kuriems nebuvo nei intereso sirgti, nei kitais būdais vilkinti bylos. V.Uspaskichas siuto, bet posėdis vijo posėdį ir kaltinimą palaikantis prokuroras Saulius Verseckas ėmė optimistiškai kalbėti, kad byla bus išnagrinėta greičiau, nei 2014-aisiais sueis senaties terminas. Tačiau kovą vėl ėmė sirgti V.Vonžutaitė, o balandžio viduryje susirgo ir kaltinamoji M.Liutkevičienė. Negana to, ėmė ir apsirgo viena iš teisėjų Daiva Kazlauskienė. Ir nors Darbo partijos byloje yra atsarginis teisėjas, teisėjų kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė-Zalieckienė pranešė, kad esant tokiai situacijai nėra jokios galimybės nagrinėti bylą.
Nekyla abejonių, kad V.Uspaskichas siekia vilkinti bylą iki rudenį vyksiančių Seimo rinkimų, po kurių jis vėl įgis imunitetą. Jeigu, kaip spėjama, Darbo partija bus viena tų, kurios formuos valdančiąją koaliciją, galima neabejoti, kad V.Uspaskicho imuniteto išsaugojimas bus privaloma sąlyga kitiems koalicijos partneriams. O po to ir 2014-ieji su senatimi ne už kalnų.

2008 m. balandžio 14 d. kaltinimą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje palaikantis prokuroras S.Verseckas prognozavo, kad tokios apimties bylos tyrimas teisme truks mažiausiai metus. Deja, praėjo jau daugiau nei ketveri metai.

Po opozicijos pergalėmis pasibaigusių rinkimų Prancūzijoje ir Graikijoje visi ankstesni Europos dešiniųjų padiktuoti krizės sprendimo būdai vėl bus kedenami iš naujo.

Rinkimus Prancūzijoje ir Graikijoje laimėję kandidatai bei partijos yra pažadėję: jei laimėsime mes, jokio didesnio taupymo nebebus, mokesčiai nedidės, pensinis amžius jaunės. Neklausykite, ką ten Vokietijos kanclerė Angela Merkel tauškia, – mes pasistengsime, kad piktieji jos planai priversti mus visus daugiau dirbti ir mažiau išlaidauti neišsipildytų.
Taigi nieko keista, kad prižadėję tiek stebuklų ankstesnių politinių lyderių oponentai tiek Prancūzijoje, tiek Graikijoje ėmė ir laimėjo. Tik kaip savo pažadus jiems seksis įgyvendinti – jau visai kitas klausimas. Naujasis Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollande’as, žinoma, jau pačioje kadencijos pradžioje iš Vokietijos pareikalaus leisti šaliai didinti skolinimosi lubas, o iš savo vyriausybės – paankstinti pensinį amžių nuo 62 iki 60 metų.
Be to, jau netrukus F.Hollande’as ketina oficialiai susitikti su A.Merkel ir kalbėtis apie kitą dalyką – naują galimą Europos skatinimo ar „augimo paktą“, kuris papildytų jau esamą fiskalinės drausmės susitarimą. Mat, anot F.Hollande’o, dabar reikia nebe taupyti, o skatinti Europos ekonomiką. Anksčiau jis yra žadėjęs apskritai atmesti ES fiskalinės drausmės sutartį ir iš naujo dėl jos derėtis, taip sukeldamas nemažą ES lyderių susierzinimą.
Tačiau su juo daugiau ar mažiau skaitytis vis tiek reikės, net jei savo šalyje jis laikomas minkštu ir išskydusiu politiku. Užsienio politikos srityje ir slypi visa jo galia, nes jo užnugaryje – antra didžiausia Europos ekonomika, su kurios vadovu, kad ir kas jis būtų, visai nesiskaityti neišeina. O skaitytis bus kur kas sudėtingiau, nes prasideda panašus laikotarpis, koks buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Prancūziją ir Vokietiją ideologiniu požiūriu skyrė šviesmečiai.

Daugiau kalbų, mažiau darbų
Vis dėlto net ir pačioje Prancūzijoje dar per anksti kalbėti apie F.Hollande’o eros pradžią, nes ji prasidės net ne po prezidento inauguracijos, o po to, kai prancūzai birželio mėnesį išrinks Nacionalinę Asamblėją ir kai bus paskirtas premjeras. Turint galvoje, kad F.Hollande’as rinkimus laimėjo gerokai menkesne persvara, nei tikėtasi, dar nėra garantijų, kad kairieji laimės ir parlamento rinkimus. Tad gali būti, kad prezidentui socialistui premjeru teks skirti dešiniosios partijos atstovą. Toks scenarijus F.Hollande’o vizijas labai suvaržytų, o Vokietijai leistų ramiau atsikvėpti, nes tokiu atveju apie kokią nors Prancūzijos lyderystę sprendžiant ES ekonominius klausimus galima pamiršti.
Tačiau pakalbėkime ir apie scenarijų, kai Prancūzijoje socialistai išsikeroja iki pat Nacionalinės Asamblėjos lygmens. Tokiu atveju jų gyvenimas vis tiek nebūtų rožėmis klotas, nes kairiųjų vyriausybė turėtų ieškoti kompromisų su kitomis ES valstybėmis, ir visų pirma, žinoma, su Vokietija. Tada ir pasimatytų, ko verti rinkimų pažadai. Juk apie tai, kad reikia riboti biudžeto deficitą ir laikytis finansinės drausmės, jau dabar gerokai atsargiau kalba ir naujasis prezidentas. O susidūrus su kasdienybe užsidegimas išlaidauti ir skatinti ekonomiką gali labai greitai užgesti. Juk ekonomikos skatinimas taip pat turi remtis piniginėmis injekcijomis, ir jų esminis šaltinis – skolinimasis. O kiek leisti skolintis, Prancūzijai vis tiek pasakys Vokietija. Ir nors F.Hollande’as yra sakęs, kad rinkimus laimės pasišvilpaudamas, tik pašvilpauti jam ir beliks, nes prieš vėją nepapūsi.
Trumpai tariant, pasipriešinimo ir konfrontacijos Europoje atsiras kur kas daugiau, tačiau galutinis rezultatas dėl to, tikėtina, mažai keisis.

Graikija turės kapituliuoti?

Per daug baimintis drastiškų pokyčių nereikia ir Graikijoje. Tiesa, čia socialistai kaip tik patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o laimėjo tie, kurie žadėjo panaikinti visus ankstesnės vyriausybės įsipareigojimus ES ir garsiai rėkė, kad po kelerių metų nuolatinio taupymo graikai turi teisę atsikvėpti. Žinoma, kalbėti galima ką tik nori, tačiau iš tikrųjų graikai teturi vieną atlernatyvą – ir toliau tylėti sulaikius kvėpavimą, antraip šalį ištiks visiška finansinė katastrofa.
Akivaizdu, kad rinkėjai to nesuprato, nes Graikijoje tos partijos, kurios pastaraisiais metais bandė bent kažkaip gelbėti padėtį ir laviruoti tarp ES lyderių, bankininkų ir savo rinkėjų spaudimo, patyrė visišką fiasko. Proeuropietiškomis laikomos dešinės pakraipos „Naujoji demokratija“ bei labiau kairuoliška „Pasok“ net kartu sudėjus tegavo apie trečdalį balsų ir nė viena jų greičiausiai neturės tvirtų galimybių formuoti naująją vyriausybę. „Iš tiesų sekmadienį graikai balsavo, ar Graikija lieka Europoje ir išlaiko eurą. Mes jau nuėjome didžiąją dalį šio kelio. Tai kelias, kuris mus išvestų iš krizės. Tačiau gyventojai renkasi žengti kelis dešimtmečius atgal ir balsuoja už šalies bankrotą bei skurdų savo pačių gyvenimą“, – rinkimų rezultatus komentuoja pralaimėjimą patyrusios Socialistų partijos lyderis Evangelas Venizelas.
Ir iš tiesų visos rinkimus laimėjusios partijos, net ir mažesnės, nė girdėti nenori apie įsipareigojimų ir susitarimų su ES institucijomis bei Graikijos skolos valdytojais laikymąsi. Tokio jų požiūrio pasekmės akivaizdžios, kaip ir E.Venizelo pranašystė.
Jau kitą dieną po rinkimų, kurie parodė aiškų graikų nepritarimą valdantiesiems ir norą pasiduoti žadėtajam laisvam kvėpavimui, staigiai krito Graikijos akcijų biržos indeksas. Pirmadienį po rinkimų birža buvo apimta kone panikos – jos atidarymo metu biržos indeksas krito daugiau nei aštuoniais procentais. Beje, Prancūzijos birža tą patį rytą irgi šiek tiek krito žemyn, bet vėliau atsigavo ir beveik grįžo prie buvusios žymos. Matyt, Prancūzijos investuotojai jau gerokai anksčiau susitaikė su F.Hollande’o pergale, kurią prognozavo visuomenės nuomonės apklausos, o Graikija – ir taip beviltiška.
Beje, apie kairiųjų erą, kad ir kokia pražūtinga ji būtų pačiai Graikijai, dar anksti kalbėti, kaip ir Prancūzijoje. Mat Graikijoje vyriausybė apskritai gali būti nesuformuota, nes sudaryti daugumos koaliciją kairiesiems gali būti neįmanoma. Tai reikštų dar vienus rinkimus, o tai, ko gero, pats blogiausias įmanomas scenarijus. Mat šalis, kuri neturi net veikiančios vyriausybės, negalės būti tempiama už ausų: ES lyderiai tiesiog nežinos, su kuo tartis.
Juolab kad jau praėjusią savaitę Vokietijos kanclerė A.Merkel ir Europos Komisija po rinkimų Graikijoje dar kartą griežtai pareiškė, jog bet kokiu atveju derybos dėl Graikijos gelbėjimo atnaujintos nebus.
Be to, jei bus surengti nauji rinkimai, „Financial Times“ analitikai perspėja apie galimą staigią finansų katastrofą dar ir dėl to, kad Graikijai, įsivyravus politiniam chaosui, nebūtų pervesta eilinė lėšų dozė iš antrojo 174 mlrd. eurų Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo gelbėjimo paketo, ir jau gegužės mėnesį šalis nebūtų pajėgi mokėti pensijų, atlyginimų viešojo sektoriaus darbuotojams bei vykdyti kitų įsipareigojimų.
Katastrofa gali būti neišvengiama net ir tuo atveju, jei vyriausybė Graikijoje vis dėlto būtų sudaryta. Analitikų spėjimu, joje greičiausiai atsiras bent viena radikalesnė partija, kuri bet kada galės pareikšti, kad ES spaudimas per didelis, ir periodiškai kas savaitę šantažuoti vyriausybę iš vidaus. Politologų nuomone, tai galiausiai privestų prie to, kad Graikija neįvykdytų kokio nors tarptautinio įsipareigojimo ir prasidėtų vadinamasis domino griūties procesas, kurio galutinis  taškas – Graikijos finansinė katastrofa ir išstojimas iš euro zonos. Štai analitikos kompanijos „Roubini Global Economics Monitor“ direktorius ekonomistas Nourieli Roubini mano, kad Graikija euro zoną paliks kitąmet.
Toks variantas visiškai tikėtinas. Pavyzdžiui, šią savaitę Graikiją „pasivys“ 436 mln. eurų siekiantys finansiniai įsipareigojimai, o rinkimus laimėjusio radikalių kairiųjų aljanso „Syriza“ lyderiai toliau aiškina, kad šalyje būtina nutraukti barbarišką taupymą. Tiesa, Graikijai finansinė katastrofa galbūt išeitų net į naudą. Juk kai kurie ekonomistai jau senokai kalba, kad tik po tokios griūties graikai pagaliau galės tikėtis iš naujo stotis ant kojų ir kurti savo ekonomiką.
Matyt, šioje šalyje laimėjus kairiesiems, dešiniajai Europai toks scenarijus būtų net parankiausias: kairioji Prancūzija būtų „sudorota“ diplomatinėmis priemonėmis, o Graikija būtų priversta nusilenkti Vokietijai, norėdama lyg feniksas vėl pakilti iš pelenų.

Po metų baigiasi jau antrasis Europos Sąjungos paramos laikotarpis – ko gero, kiekvienas mato akivaizdžią jos naudą mūsų šalies ekonomikai. Vis dėlto pažvelgus giliau galima pastebėti ir kitų paramos savybių, kurių pasekmės keičia Lietuvos verslą ne tik į teigiamą pusę.

Šių metų valstybės biudžete Europos Sąjungos paramos lėšos sudarys daugiau nei 7 mlrd. Lt. Be to, Lietuva yra viena geriausiai šias lėšas panaudojančių valstybių: iš visų 2007–2013 m. laikotarpiui mūsų šaliai skirtų pinigų panaudojome apie 35 proc., tai yra nuo 2007-ųjų projektų rangovams ir vykdytojams išmokėta daugiau nei 16 mlrd. Lt.
Daugiausiai lėšų skirta Žemės ūkio, Susisiekimo ir Ūkio ministerijų administruojamiems projektams. Tiesą sakant, be paramos kai kurios mūsų ūkio sritys būtų nekonkurencingos ir tegalėtų vegetuoti ar apskritai žlugtų.
„Laisvosios rinkos sąlygomis, pavyzdžiui, inovacijų kūrimo ar žemės ūkio srityse mes su kitų šalių gamintojais negalėtume konkuruoti. O kai gauname paramos iš šalies, tada ne tik išgyventi, bet ir plėstis pavyksta“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
Panaudojant ES pinigus sukurta daug naujos infrastruktūros ir patobulinta esama: pastatytos Kauno, Klaipėdos sporto arenos, Druskininkų slidinėjimo trasa, nutiesta daugiau nei 1,1 tūkst. km kelių, renovuota daugiau nei 400 viešosios paskirties pastatų, mažesni miesteliai ir kaimai buvo prijungti prie spartaus šviesolaidinio interneto tinklo.
Žinoma, būta ir ne tokių sėkmingų lėšų panaudojimo atvejų, už kuriuos gautas lėšas teks grąžinti: tarkime, nepavykusi mazuto saugyklos statyba prie Vilniaus Gariūnų turgavietės ar žlugęs Vilniaus miesto elektroninio transporto bilieto sistemos kūrimas. Nepaisant minėtų projektų nevykėlių, ES parama iš esmės davė didžiulį postūmį Lietuvos verslui ir padėjo tvirtesnį pagrindą po kojomis valstybei, susidūrusiai su sunkmečio iššūkiais.
Sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas: šis posakis puikiai iliustruoja ir padėtį, susijusią su ES paramos lėšomis. Šiandien nemažai įmonių bei organizacijų jau yra įpratusios prie ES lėšų ramsčio ir atėmus jį šalies ūkis gali pradėti šlubuoti ar net griuvinėti, o juk prognozuojama, kad 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuva gaus apie 1 mlrd. Lt mažiau paramos.
Vis dėlto mažiau akivaizdūs yra kiti ES pagalbos niuansai, nemažai iškraipantys sveiką konkurenciją, rinkos sąlygas ir net kilstelintys kainas.

Iškraipoma konkurencija ir kainos

„ES parama gan stipriai prisidėjo prie šalies ekonomikos perkaitimo ir dėl jo kilusios krizės. Juk apie 57 proc. visos paramos lėšų nusėdo statybų sektoriuje“, – primena Klaudijus Maniokas, VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas. Pasak jo, ES parama paskatino viešųjų pastatų statybą ir renovavimą, kelių tiesimą, vandentvarkos sistemos kūrimą – darbų statybų sektoriuje netrūko, todėl mažėjo konkurencija, didėjo atlyginimai.
O štai bendrovės „Amilina“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas mato ankstesnių ES paramos laikotarpių neigiamą įtaką, kai aktyviai remta viena ar kita ūkio sritis, ir tai privedė prie kai kurių įmonių bankroto. „Tarkime, kai mėsos pramonė buvo gausiai finansuojama, perdirbėjų prisikūrė per daug, gaminių pasiūla viršijo paklausą ir galiausiai nemažai firmų, gavusių paramą, turėjo bankrutuoti“, – primena M.Gedvilas.
O Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis dar papildo, kad panašią persisotinimo būseną išgyveno ir pieno supirkimo sektorius, – juk dauguma už ES lėšas įsteigtų pieninių šiandien dirba ne visu pajėgumu.
Vis dėlto dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų kaip didžiausią bėdą minėjo tai, kad daugeliui įmonių ES paramos lėšos atrodo tarsi nukritusios iš dangaus. Todėl jos dažnai persistengia investuodamos į joms nereikalingą ar pernelyg galingą įrangą bei ne visada atsiperkančio produkto gamybą. „Gavus paramą atrodo, kad pinigai teko už dyką, ir vietoje folksvageno perkamas rolsroisas, kurio tavo gamybai tikrai nereikia“, – lygina M.Gedvilas, pridurdamas, jog  vėliau dažnai įsitikinama, kad tas rolsroisas netinka nei rinkai, nei pačiam verslui.
A.Gaižučio vertinimu, šiandien mūsų valstybėje plinta tokia verslo kultūra, kai norint gauti pinigų juos reikia ne uždirbti, bet tinkamai pagrįsti jų gavimą, todėl įmonės dažnai renkasi gaminti tai, ko be ES paramos tikrai negamintų. Ir tai pasakytina ne tik apie gaminius, bet net ir apie statinius. Šiandien už ES pinigus kuriama itin daug įvairios infrastruktūros ir statoma gausybė pastatų, bet visiškai nesidomima ir nevertinama, kiek ji bus reikalinga po dešimties metų, arba už milijonus asfaltuojamas kelias, kuriuo per parą važiuoja vos keliasdešimt automobilių.
Dar viena sritis, kurią iškreipia ES pinigai, – tam tikrų prekių kainos. Pasak Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio, žemės ūkio technikos, kurios pirkimą finansuoja ES fondai, kainos šiuo metu išties didelės. „Šiandien tiek Rytuose, tiek Vakaruose naują kombainą ar traktorių nusipirkčiau pigiau – bet tokiu atveju negaučiau išmokos“, – piktinasi R.Karbauskis.
Šią mintį patvirtina ir M.Gedvilas, kuris sau reikalingą įrangą perka naudotą ir Vakaruose: Lietuvoje ji atnaujinama, ir taip įmonė sutaupo netgi daugiau pinigų, nei tuo atveju, jei įranga būtų perkama Lietuvoje su ES lėšų parama.
R.Karbauskis įžvelgia dar vieną ES sukeltą rinkos iškraipymą – kai skirtingų šalių ūkininkai gauna skirtingo dydžio išmokas. „Lietuvių gaunamos išmokos yra keturis penkis kartus mažesnės nei anglų ar prancūzų, bet produkcijos supirkimo kainos visur vienodos, tad kur čia gali būti sveika konkurencija“, – retoriškai klausia R.Karbauskis. Pasak jo, Lietuvos ūkininkai mielai neimtų jokios paramos, jei jos negautų ir kitų šalių ūkininkai, – tokiu atveju produkcija pabrangtų ir Lietuvos ūkiai taptų ypač konkurencingi.
Visi „Veido“ pašnekovai pastebi ir kitą tendenciją: tie, kurie pirmieji priėjo prie ES pinigų, dažniausiai įgijo ar dabar įgyja konkurencinį pranašumą kitų rinkos dalyvių atžvilgiu. Vėliau daugiau lėšų turinčios įmonės gali sau leisti samdyti specialistus, kurie geriau parengia projektų paraiškas, dėl to sėkmingai gaunama parama. Ratas įsisuka, ir stambesni rinkos žaidėjai įgyja vis daugiau galimybių.

ES lėšų aruoduose „besiganančios“ įmonės

Atkreiptinas dėmesys, kad ES parama ne tik sukuria nemažai darbo vietų įmonėse, kurioms yra skiriamos lėšos, bet kartu ir „maitina“ nemažą sektorių firmų, rašančių arba konsultuojančių paraiškų paramai gauti klausimais. Be to, viešajame sektoriuje pristeigta nemažai projektų vykdymą kontroliuojančių institucijų, o jose įdarbinti šimtai klerkų – juk šiems žmonėms, kai sumažės paramos tempai, teks keisti darbo profilį arba atsidurti gatvėje.
„Valstybės institucijose, atsakingose už ES paramą, įsigaliojusi nuostata, kad lėšas reikia ne panaudoti, o „įsisavinti“, – kritikuoja A.Gaižutis. Pašnekovo žodžiais, Lietuvoje dažniausiai visiškai nesvarbu, kokiais būdais ir kam bus išleisti pinigai, svarbiausia, kad niekam neužkliūtų – nei ES, nei vietinėms kontroliuojančioms institucijoms. Ir daug rečiau kreipiamas dėmesys į tai, kokia nauda už tuos pinigus bus sukuriama.
Pačios paramą gaunančios įmonės turi skirti nemažai dėmesio ES pinigų suvaldymo procesui, todėl kartais susidaro situacija, kai didžiausios pastangos skiriamos ne naujo produkto kūrimui, o biurokratinių procesų suvaldymui ir darbui su kontroliuojančiomis institucijomis.
„Didelė dalis žmonių kuria gigantiškus projektus, kita dalis konsultuoja, kaip juos rašyti, o kiti rašo ataskaitas – galiausiai didelis kiekis žmonių tikrina projektus. Visiškai beprasmis darbas!“ – konstatuoja ekonomikos profesorius Rimantas Rudzkis. Ypač didelę šią vis didėjančio kontroliavimo žalą pašnekovas regi ateityje, kai mažėjant paramos kiekiui vis mažiau reikės ir ES pinigus „aptarnaujančių“ specialistų, kurie bus praradę pagrindines savo kvalifikacijas.
„Lietuvoje tenka susidurti su keliolika viešųjų ryšių agentūrų bei įmonių, kurių visas pajamas sudaro ES parama. Pinigus jos gauna ne tiesiogiai, o iš klientų, kurie reklamuojasi iš ES paramos, – pabrėžia ekonomistas Sigitas Besagirskas. – Tiesiog ES paramos projektuose nemaža dalis lėšų dažniausiai privalo būti skiriama pačiam projektui viešinti – taigi jos ir maitina minėtas agentūras.“
Įvairios viešosios įstaigos taip pat dažnai gyvuoja vien tik iš ES skiriamų lėšų. Tarkime, Europos fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai, kuriam 2007–2013 m. laikotarpiui buvo skirta daugiau nei 25 mln. Lt. Iš jo įvairioms viešosioms įstaigoms (Lygių galimybių plėtros centrui, Socialinės partnerystės fondui „Magnum Bonum“ bei kitiems) buvo skiriama lėšų vykdomiems projektams – už jas organizuoti renginiai ir susitikimai nepakantumo svetimšaliams problemai spręsti. Tačiau kas galėtų objektyviai pamatuoti, kiek šių įstaigų veikla sumažino diskriminaciją ar padidino toleranciją? Užtat tikrai aišku, kad gauti pinigai leido toms organizacijoms samdyti darbuotojus, kurie pasibaigus ar sumažėjus Lietuvai skiriamai paramai gali likti „ant ledo“.
Kita besiganančiųjų ES paramos aruoduose grupė – įvairios verslo ar kitos srities asociacijos, turinčios daugybę narių, nors šie net nežino, kad joms priklauso. Tokios asociacijos ar konfederacijos dažniausiai būna sukurtos vieno ar kelių asmenų, kurie gautas iš ES fondų lėšas panaudoja konferencijoms, seminarams, mokymams rengti, nors tokių renginių vertė dažnai būna abejotina. Pasak S.Besagirsko, tokių įmonyčių, besispecializuojančių melžti struktūrinius fondus, yra daug, ir jų daugėja.
„Pati Europos Komisija pripažįsta, kad toks neefektyvus pinigų naudojimas ir sukčiavimas yra neišvengiamas blogis. Tarkime, EK numato, kad visose ES šalyse sukčiaujant ir pažeidžiant taisykles vidutiniškai per metus iššvaistoma apie 4 mlrd. eurų“, – apibendrina prof. J.Čičinskas.

ES paramos poveikis Lietuvai: nauda ir žala
Nauda    Žala
1.    Inovacijų kūrimas už ES pinigus    Produktų gamyba, neįvertinus rinkos poreikio
2.    Konkurencingumo didinimas    Vidinės konkurencijos pažeidimai, kai pirmieji gavusieji paramą įsitvirtina rinkoje
3.    Didžiulis postūmis šalies infrastruktūrai    Nevertinama kai kurių infrastruktūros objektų vertė ateityje
4.    ES lėšomis „pagyvinama“ šalies ekonomika    Didelis ES projektus aptarnaujantis sektorius, kurio nebereikės, mažėjant paramai
5.    Atnaujinama verslo sričių techninė bazė    Pakilusios techninės įrangos kainos šalies viduje

Europos Komisija su milžinišku jaunimo nedarbu Europos Sąjungoje žada kovoti skatindama mobilumą. Ar Lietuvai, iš kurios jau dabar išvyksta tūkstančiai jaunuolių, ši strategija tinkama?

Europos Sąjungoje šiuo metu darbo neturi net 5,5 mln. jaunuolių nuo 15 iki 24 metų, tačiau Europos užimtumo tarnybų „Eures“ duomenų bazėje įregistruota per milijoną laisvų darbo vietų. Kodėl?
Viena priežastis – išryškėjęs neatitikimas tarp darbo rinkos poreikių ir švietimo sistemos suteikiamų įgūdžių. Tačiau Europos Komisijos Užimtumo tarnybų ir mobilumo padalinio vadovė Wallis Goelen įžvelgia ir dar vieną priežastį – nepakankamą europiečių mobilumą. Šį teiginį paremia ir užsienio ekonomistai, tvirtinantys, kad dėl didesnio mobilumo tarp valstijų Amerikoje jaunimo nedarbas yra mažesnis (16 proc). O daugumoje ES šalių (19-oje iš 27) jaunimo nedarbo lygis viršija 20 proc.

Skatins mobilumą tarp šalių

Siekiant paskatinti jaunimo mobilumą tarp ES šalių, balandžio pabaigoje Danijoje, Orhuso mieste, vykusioje Europos darbo mugėje Europos Komisija pristatė naują projektą – „Pirmasis „Eures“ darbas“. Šio projekto tikslas –  „Erasmus“ studentų mainų programos principus perkelti į darbo rinką. Pirmojo darbo savo šalyje negalintis susirasti jaunuolis galės pretenduoti į jo kvalifikaciją atitinkančią laisvą darbo vietą kitoje šalyje ir ten laikinai padirbėti pagal savo specialybę. Jaunuolio įsikūrimo išlaidoms padengti ir įmonei naujo darbuotojo įdarbinimo išlaidoms apmokėti bus skiriama po tūkstantį eurų siekianti subsidija.
Planuojama, kad šia programa šiemet ir kitąmet galės pasinaudoti apie 5 tūkst. jaunuolių. Nors, palyginti su 5,5 mln. bedarbių, tai lašas jūroje, W.Goelen tvirtina, jog kol kas ši programa eksperimentinė. Jei iniciatyva pasirodys tinkama šiandieninei darbo rinkai, programą „Pirmasis „Eures“ darbas“ ketinama išplėsti visose šalyse.
Pretenduoti dalyvauti šioje programoje gali visi europiečiai, taip pat ir lietuviai, tačiau kol kas 2 tūkst. laisvų darbo vietų siūloma tik keturiose šalyse: Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Pagrindinė sąlyga, kad darbas būtų mokamas, o jo trukmė – ilgesnė nei šeši mėnesiai. „Naudodamiesi šia programa nenorime suteikti bet kokio darbo – norime suteikti kvalifikuotą darbą“, – pabrėžia W.Goelen, pridurdama, kad pagrindinis iššūkis, kuris trukdo europiečių geografiniam mobilumui ES, – prasti užsienio kalbų įgūdžiai.
Mobilumui ir verslumui ES skatinti skirta ir dar viena programa, kuria taip pat gali pasinaudoti lietuviai: „Erasmus“ jauniesiems verslininkams“. Pasak šios programos koordinatorės EK Michaelos Hauf, siekiama, kad verslą pradėti norintis jaunuolis nuvyktų pas patyrusį verslininką kitoje šalyje ir pasimokytų verslo subtilybių. Šios programos trukmė – nuo mėnesio iki šešių, o stipendija, pavyzdžiui, Vokietijoje, per mėnesį siekia 870 eurų. „Tikimės, kad tai padės sukurti naujų verslų, paskatins naujų darbo vietų kūrimą, taip pat sumažins pirmojo verslo žlugimo tikimybę, nes daug naujų verslų žlunga“, – tvirtina M.Hauf. Ši programa pradėta 2009 m. ir nuo to laiko jau įvyko tūkstantis mainų.
Mobilumą ES viduje Europos Komisija ketina didinti stiprindama ir jau seniai veikiančias mainų programas: 2012–2013 m. 280 tūkst. studentų galės išvykti į kitas šalis pagal „Leonardo da Vinci“ ir „Erasmus“ programas.
Stiprios ekonomikos šalims, tokioms kaip Vokietija, kuriose nedarbo lygis mažas, o laisvų darbo vietų daugiausiai, europiečių mobilumo skatinimas ypač naudingas, nes leidžia ir leis prisivilioti gabiausių darbuotojų iš visos ES. Tačiau Lietuvoje, iš kurios emigracija ir taip viena didžiausių visoje ES, ir į ją panašiose šalyse tokios orientacijos nauda kelia abejonių. Juk kvalifikuotą darbą susiradę gabiausi šalies žmonės gali ir nebegrįžti. Bet EK pozicija šiuo klausimu vienareikšmiška: darbas geriau negu jokio darbo.
Beje, futuristas Davidas Passigas „Veidui“ yra teigęs, kad Lietuvai, norint pasiekti proveržį ir siekiant užsitikrinti svarią vietą Europoje, vertėtų kiekvieną jaunuolį kuriam laikui išsiųsti į užsienį – iš ten jis parsiveš tiek idėjų, tiek galbūt ir verslumo dvasią.

Skatinti verslumą sekasi sunkiai

Vis dėlto personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas juokauja, kad mums papildomų mokymų mobilumo srityje nereikia, nes mūsų bei lenkų darbo jėga ir taip mobiliausia Europoje. Problema, kad darbo jėgos mums patiems trūksta jau šiandien, tad Lietuvai labiau reikėtų stengtis įdarbinti jaunuolius šalies viduje.
Šiuo metu Lietuva pagal jaunimo nedarbą ES atsiduria ketvirtoje vietoje. Darbo Lietuvoje nesusiranda apie 31 proc. jaunuolių, ir šis skaičius mažėja labai jau lėtai. Vyriausybė žada, kad Lietuvos jaunimui netrukus atsivers daugiau galimybių įsidarbinti, nes kovai su jo nedarbu papildomai ketinama skirti ES struktūrinių fondų lėšų.
Nors jaunimo nedarbas Lietuvoje akis bado jau kelerius metus, keista, kad šia problema susirūpinta tik prezidentei Daliai Grybauskaitei šių metų pradžioje grįžus iš tarptautinės konferencijos, kurioje Lietuva buvo linksniuojama tarp prasčiausiai atrodančių visoje ES. EK atstovai taip pat paragino Lietuvą sudaryti veiksmų planą, kaip bus kovojama su jaunimo nedarbu.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės jaunimo nedarbo problemoms spręsti pagrindinis siūlymas – skatinti verslumą. Šiam tikslui per artimiausius dvejus metus ketinama skirti didžiąją dalį iš numatomo 98 mln. Lt biudžeto. Tiesa, šiuo metu egzistuojanti galimybė verslo pradžiai gauti finansavimą iš Verslumo skatinimo fondo didelio dėmesio nesulaukė. Projektas baigsis šių metų pabaigoje, tačiau per pusantrų metų neišdalyta nė pusė numatytų lėšų. Gegužę bendra paskolų portfelio suma siekė 13,46 mln. Lt, o fonde dar liko 29,8 mln. Lt. Projekto „Verslumo skatinimas“ koordinatorius Tomas Valauskas informavo, kad mokymuose ir individualiose konsultacijose dalyvavo 3376 asmenys, o paskolas verslui pradėti paėmė 222: tai sudaro vos 6,5 proc. visų išklausiusių kursus jaunuolių.
A.Francas mano, kad norint pamatyti ženklesnį jaunimo nedarbo mažėjimą reikia taikyti ne vieną priemonę, o visą jų kompleksą: būtina ne tik skatinti verslumą, bet ir sukurti lankstesnę praktikos sistemą, pavyzdžiui, leisti jaunuoliams praktiką atlikti bet kuriuo laiku ištisus metus, sudaryti galimybes įgyti praktikos patirties net baigus studijas, būtinas ir nukreipimas studijų pasirinkimo srityje.
“Būtina stebėti, kas rengiama, kur rengiama ir kur žmonės galiausiai nueina. Iš informacinių technologijų bendrovių girdėti daug signalų, kad jos pasiruošusios “absorbuoti” daug absolventų, bet jų nėra. Tarkime, teisininkų mums daugiau nebereikia – reikia daugiau inžinierių, technologų ir IT specialistų. Kitaip tariant, trūksta griežtesnės Vyriausybės rankos ir paaiškinimų, kokie prioritetai, nes Vyriausybės atstovai kasdien kalbasi su verslu, žino problemas ir ko stinga. O noras būti visiems geram rezultatų neduoda”, – kritikuoja A.Francas.
Tikėkimės, kad mūsų Vyriausybė atsižvelgs į EK ir specialistų siūlymą remti praktiką. Mat ši itin svarbi todėl, kad daugiau kaip pusė darbo biržoje registruotų jaunuolių neturi darbo patirties. O šalyse, kuriose praktikos sistema stipri, jaunimo nedarbas šiandien pats mažiausias. Pasak W.Goelen, Vokietijoje jaunimo nedarbas nesiekia 10 proc., nes vokiečiai turi labai gerą švietimo sistemą, kai mokymasis mokykloje derinamas su praktika įmonėse. Vokietijoje taip pat geros sąsajos tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos, o dėl gyventojų senėjimo vyriausybė stengiasi įdarbinti kiekvieną žmogų. Žinoma, Vokietijos ekonomika labai stipri ir nepatyrė tokių sukrėtimų kaip kitose šalyse.
Priminsime, kad šiuo metu jaunimas iki 30 metų sudaro penktadalį ES visuomenės, todėl jų indėlis į ekonomiką ir visuomenę – esminis. ES visuomenė sensta, tad jei šalys narės norės išlaikyti stabilų augimą ir konkurencingą ekonomiką, šių 5,5 mln. jaunų žmonių integravimas į ES darbo rinką yra ir bus vienas svarbiausių tikslų.
„Europai reikia darbų kūrimo strategijos, kad nedarbo lygis mažėtų. ES turi didelį nepanaudotą potencialą skatinti darbo vietų kūrimą. Per ateinančius metus žalioji ekonomika, sveikatos ir naujųjų technologijų sektoriai sukurs daugiau nei 20 mln. darbo vietų. Šalys narės turi čiupti šias galimybes, mobilizuoti egzistuojančius išteklius ir stimuliuoti savo darbo rinką glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais“, – apibendrina Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Jurgita Laurinėnaitė
Specialiai “Veidui” iš Danijos

Lentelė

Jaunimo nedarbas 2012 m. (proc.)

Ispanija    49,6
Graikija    46,6
Portugalija    35,1
Lietuva    31,1
Slovakija    30,7
Italija    30,1
Latvija    29,9
Airija    29,3
Vokietija    8,2
Olandija    9,4
Austrija    8,3

Šaltinis: Eurostatas

Europos Komisija pranešė atnaujinanti Lietuvai ES lėšų mokėjimus iš Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų.

Mokėjimai, kurių bendra vertė 163 mln. eurų, buvo laikinai sustabdyti šių metų vasarį atsižvelgus į Valstybės kontrolės išvadas dėl galimų įgyvendinamų projektų neatitikimų. Finansų ministerija Europos Komisijai dar kovo viduryje pateikė prašomą informaciją, o balandžio pradžioje ją papildė, informuodama apie veiksmus, taisant audito metu nustatytus neatitikimus. Buvo pakartotinai patikrinti visi projektai, kuriuose  nustatyti galimi neatitikimai. Po atliktų patikrinimų klaidų lygis sumažėjo beveik 3 kartus – nuo 1,93 proc. iki 0,683 proc. visų 2010 m. deklaruotų išlaidų, kurios 2010 m siekė beveik 3 mlrd. litų.

„Laikinas Europos Sąjungos lėšų išmokėjimų Lietuvai sustabdymas nesutrikdė projektų įgyvendinimo – jie buvo finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Tačiau tai buvo rimtas signalas, kad visos ES paramą administruojančios institucijos turi glaudžiau bendradarbiauti, o kilus įtarimams dėl galimų projektų neatitikimų, operatyviai ir iki galo juos išsiaiškinti. Į klausimus, dėl kurių buvo atidėtas ES lėšų mokėjimas, buvo galima atsakyti ir tuo metu, kai Valstybės kontrolė dar tik rengė ataskaitą – taip būtume išvengę įvykusio nesusipratimo“, – sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Įgyvendinus rekomendacijas, iš projektų vykdytojų bus susigrąžinta apie 4,6 mln. litų netinkamų deklaruoti Europos Komisijai lėšų. Audito ataskaitoje Valstybės kontrolė buvo pateikusi pastebėjimus dėl 5,6 mln. litų, kurie galėjo būti susiję su galimai netinkamai projektų vykdytojų atliktomis projektų įgyvendinimo procedūromis. Susigrąžintos lėšos bus panaudotos kitiems projektams finansuoti.

Dauguma Valstybės kontrolės įvardintų galimų neatitikimų buvo siejama su projektų vykdytojų atliekamais viešaisiais pirkimais. Kaip pavyzdžius galima būtų paminėti netinkamai parinktus pirkimo būdus, per aukštus kvalifikaciniai reikalavimus, pirkimo metu nustatytus netinkamus pasiūlymų pateikimo terminus, nenurodytus interneto svetainės, kur galima susipažinti su visais pirkimo dokumentais, adresus ar per daug detalius reikalavimus pirkimo objektui.
Finansų ministerija atkreipia dėmesį – net ir tais atvejais, kai išlaidos pripažįstamos netinkamomis finansuoti ES lėšomis, tai dar nereiškia, kad jos susijusios su neteisėta veikla ar procedūrų pažeidimais. Dažnu atveju tai yra papildomi projekto darbai arba išlaidos, kurios negali būti finansuojami ES lėšomis, bet yra būtinos ir leistinos projekto tikslams pasiekti. Pvz., įgyvendinant transporto srities projektus pakelės drenažas yra būtinas projekto įgyvendinimui, tačiau jis nebuvo numatytos kaip tinkama finansuoti iš ES fondų lėšų. Minėtas išlaidas projektų vykdytojai turėjo finansuoti nuosavomis lėšomis.

Praėjusiais metais skirtingų šalių BVP pokyčiai svyravo nuo 6,9 proc. nuosmukio iki 7,6 proc. pliuso, atitinkamai su Graikija ir Estija skirtinguose šios skalės galuose.
Neabejotinos lyderės buvo Baltijos šalys, kurių ekonomika 2011 m. augo ne mažiau nei 5,5 proc. Europos Sąjungoje joms prilygo nebent Lenkijos ekonomika, augusi 4,3 proc. Šių metų prognozės taip pat šviesesnės: nors Europos šalių ekonomikos plėtra lėtės, Lietuva vis dar priskirtina prie ES augimo lyderių su prognozuojama 2 proc. plėtra.
Tačiau ar Baltijos šalys tikrai iš naujo tampa plėtros flagmanėmis Vidurio Rytų Europos (VRE) regione? Žinoma, tarp regiono šalių esama nemažai panašumų. Visų jų BVP augimas šiemet lėtės slegiamas euro zonos ekonominės būklės, o infliacija mažėja nepakankamai dėl pasaulinių degalų ir maisto produktų kainų lygio.
Esama ir pranašumų: daugelio VRE vyriausybių skolos kelia gerokai mažiau problemų nei euro zonos narių. Visais atvejais, išskyrus Vengriją, jos atitinka 60 proc. BVP Mastrichto kriterijų. Tačiau skirstydami pagal tai, kur šiuo metu yra VRE šalių ekonomika, palyginti su prieškriziniu piku, pamatysime kiek kitokį vaizdą, nei lygindami pagal pastarųjų metų BVP augimo spartą.
Jei lyginsime šiandienos BVP su piku prieš recesiją, Baltijos šalys tampa vienareikšmėmis VRE regiono antilyderėmis. Nepaisant įspūdingos pastarojo meto plėtros, jos šiuo metu funkcionuoja tik ties 85–90 proc. prieškrizinio BVP lygio. Ir atrodo, kad prireiks dar kelerių metų, kol jis bus pasivytas. Taigi, vien augimo tempas nėra pakankamas kriterijus pokrizinei būklei palyginti: augti nuo mažesnio lygmens visada paprasčiau.
Šiame kontekste norėtųsi išskirti kitas ES ekonomikos lyderes – Slovakiją ir Lenkiją. Ypač Lenkiją, kurios ekonomika 2009-aisiais vienintelė nesusitraukė, o 2011-aisiais buvo net 10 proc. aukščiau 2008-ųjų BVP lygmens. Ir, be visa ko, šiemet toliau augs sparčiausiai ES – apie 2,5 proc. Nuo 2009 m. ji ir vėl pralenkė Lietuvą pagal BVP vienam gyventojui. Lenkijoje nedarbo lygis siekia 9,7 proc., o Lietuvoje darbo neturi 15,4 proc. darbingų gyventojų. Žinoma, Lenkijai taip pat nepavyks atsiriboti nuo bendrų lėtėjimo tendencijų regione, tačiau imunitetas, atrodo, bus stipriausias. Lenkijos ekonomika yra viena uždaresnių VRE, tad bus mažiau pažeidžiama šiemet besilpstančio ūkio klimato euro zonoje.
Be to, laisvai plaukiojanti Lenkijos valiuta, kuri tebėra gerokai silpnesnė (apie 20 proc.) nei 2008 m., Lenkijai suteikė nemažai pranašumų ir padidino konkurencingumą. Santykinai nebloga ir Lenkijos vidaus paklausos būklė: privatus vartojimas veikia kaip atrama, o investicijas ir šiemet turėtų skatinti išlaidos infrastruktūrai.
Būdama atviresnė, Lietuvos ekonomika ilgainiui gali vėl pasivyti kaimynę, bet kol kas tai – tik perspektyva ir kliovimasis užsienio rinkų atsigavimu. Lenkija – ketvirta pagal dydį Lietuvos eksporto rinka, nusileidžianti Rusijai, Vokietijai ir Latvijai. Atrodo, kad Lenkija ir toliau išlaikys savo ekonominį pranašumą Lietuvos atžvilgiu, kurį būtų pravartu labiau išnaudoti mūsų šalies verslui.

Šiais laikais madinga kalbėti apie tai, kad turime gyventi taupiai, kad mūsų veikla turi būti kuo draugiškesnė aplinkai, kad turime surasti harmoningą dialogą – net tik tarp savęs ir gamtos, bet ir tarp savo poreikių ir galimybių.

Mūsų poreikiai, o ir modernybės siūlomos galimybės yra žymiai didesni, nei kada nors iki šiol. Šiandien vis daugiau mūsų gali patirti ar įsigyti tai, kas dar prieš kelis dešimtmečius atrodė nepasiekiama – vis daugiau keliaujame, vartojame, naudojamės vis įvairesniais patogumais, vis naujesnėmis technologijomis. Tačiau galimybėms įgyvendinti reikia išteklių. Ne vien finansinių, kad galėtum įsigyti norimą produktą ar paslaugą, bet vis daugiau energijos išteklių ir technologijų – tam, kad būtų įmanoma pagaminti tai, ko žmonėms reikia ir ko norisi. Atrasti harmoniją tarp augančio vartojimo ir jo poveikio aplinkai yra sudėtinga privačiame gyvenime, o ką jau kalbėti apie valstybę ar valstybių grupę.

Tausus išteklių naudojimas gali būti suderinamas su ekonomikos augimu

Specialistai prognozuoja, kad 2050 m. mūsų planetoje gyvens apie 9 mlrd. žmonių, iki 2050 m. maisto turi būti pagaminama 70 proc. daugiau, o jau dabar 60 proc. pasaulio ekosistemų būklė yra suprastėjusi arba šios ekosistemos naudojamos netvariai. Atsižvelgdama į klimato kaitos iššūkius, senkančius resursus bei būtinybę atgaivinti ir išlaikyti ekonomikos dinamizmą, Europos Sąjunga nutarė kurti žalesnę, aplinką tausojančią, tausiai resursus vartojančią bei konkurencingą ekonomiką, ir strategijoje ES 2020 nustatė labai konkrečius, įpareigojančius tikslus 2020 metams klimato ir energijos, užimtumo, mokslo ir švietimo srityse. Vis didesnę ES kasdieninės politinės ir teisėkūros darbotvarkės dalį sudaro tvaraus išteklių naudojimo, CO2 emisijų mažinimo, atsinaujinančios energijos, aplinkos taršos mažinimo ir kiti panašūs klausimai. Štai ką tik Europos Parlamente svarstėme Europos efektyvaus išteklių vartojimo planą, kaip būsimo Europos ekonominio augimo plano dalį.

Dėl daugelio bendrųjų siekiamybių ES viduje jau esame sutarę, bet vis dar trūksta realių veiksmų, esminių permainų, gebėjimo naujai pažvelgti į vartojimo ir gamybos įpročius. Vistik ES imasi ir globalinės lyderystės klimato kaitos klausimais. Akivaizdu, kad tai sudėtingas vaidmuo, nes visų pasaulio valstybių susitarimas prisiimti tolygią klimato pokyčių švelninimo naštą ir žengti tvaraus vystymosi keliu kol kas atrodo sunkiai pasiekiamas.

Ar įmanoma suderinti ekonomikos vystymąsi su tausiu ir tvariu resursų naudojimu? Skeptiški balsai visuomet buvo girdimi, o ekonominės krizės akivaizdoje jie dar labiau sustiprėjo – negalime galvoti apie gamtą, kuomet susiduriame su grėsme subankrutuoti. Kita stovykla – ir tokių Europos Sąjungoje vis tik daugiau – tiki, kad ekonomikos atsigavimas nebus įmanomas be inovacijų daugelyje sričių. Tačiau kol kas inovacijų poreikis, o gal net būtinybė, nėra plačiai įsisąmoninta. Matyt, kol nesusiduriame su problema akis į akį, imtis konkrečių veiksmų stinga ryžto.

Inovacijos gali būti vienas iš atsakymų, kaip patenkinti augančius vartojimo poreikius tiesiog tausiau ir efektyviau panaudojant turimus resursus. Mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas praktikoje leistų tą padaryti pačiose įvairiausiose – socialinėje, sveikatos, vandens valdymo, žemės ūkio, energijos gamybos – srityse.

Inovacijos išlaisvina iš natūralių apribojimų

Pasigirstant skeptiškiems balsams, kad ne viskas yra įmanoma, norisi ieškoti gerųjų pavyzdžių, kam jau dabar pavyksta suderinti poreikį su galimybėmis, mažiausiais resursais pasiekti geriausio rezultato.

Vienas tokių pavyzdžių yra Izraelis. Daugelis esame girdėję apie šios šalies pasiekimus inovacijų srityje, tačiau galbūt mažiau žinome apie Izraelio mokslininkų ir verslininkų pasiekimus diegiant inovacijas žemės ūkio bei vandentvarkos sektoriuose.

Iš pirmo žvilgsnio, Izraelio gamtinės sąlygos atrodo labai nedėkingos tradiciniam žemės ūkiui vystyti. Didžioji dalis žemės – dykumos. Natūralūs vandens resursai labai riboti ir netolygiai pasiskirstę. 80 proc. vandens resursų koncentruojasi šalies Šiaurėje, 20 proc. – pietinėje dalyje. Patys izraeliečiai juokais skundžiasi, kad Mozė išrinko ne pačią geriausią vietą.

Tačiau sumanumo ir atkaklumo dėka ta dykuma žaliuoja ir dar maitina. Kaip jiems tai pavyksta? Lietus nelepina tiek, kiek mūsų – lyja žiemos mėnesiais ir nebūtinai gausiai. Bet ir tai jau yra didelė laimė, nes lietaus vanduo yra surenkamas, kaupiamas ir panaudojamas. Be to, galingais vamzdynais vanduo keliauja iš šiuo aukso vertės ištekliu turtingesnės Šiaurės į Pietus.

Gerai išvystyta nuotekų tvarkymo sistema leidžia perdirbti 80 proc. viso nuotekų vandens, tame tarpe net 100 proc. Tel Avivo miesto ir apylinkių nuotekų. Kol kas tai pasaulinis rekordas. Apdorotas cheminiu ir biologiniu būdu, nuotekų vanduo lėtai sunkiamas per smėlio filtrus. Vanduo išvalomas iki tokio lygio, kad tinka ne tik žemės ūkiui, kur sudaro 50 proc. viso irigacijai naudojamo vandens, bet ir buitiniam vartojimui. Palyginimui kitos pasaulio pirmūnės – Ispanija teperdirba 15 proc., Australija – 9 proc. nuotekų vandens.

Tik du kaimai Izraelyje nėra prijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos. Tuo tarpu ES šalys narės dar tik siekia, kad iki 2014 m. pabaigos ne mažiau kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis.

Kita technologija – jūros vandens nudruskinimas, kitaip vadinamas – vandens gėlinimas. Pirmoji geriamojo vandens gaminimo iš jūros vandens stotis pradėjo veikti 1997 m., tačiau technologijos ištakos – nedidelė mokslininkų komanda susibūrusi Ben Guriono Universitete septintajame dešimtmetyje.

Atsižvelgdama į per pastaruosius keliolika metų vyravusias sausras, Izraelio vyriausybė ėmėsi ambicingų planų ne tik vandens antrinio panaudojimo srityje, bet ir jūros vandens nudruskinimo technologijos vystyme. Palei Viduržemio jūrą ketinama pastatyti dar bent kelias nudruskinimo gamyklas ir iki 2015 m. pasiekti, kad beveik visas geriamojo vandens poreikis miestuose būtų patenkintas gėlinant jūros vandenį. Akivaizdus telkiamų pastangų rezultatas – ši šalis yra pasaulinė lyderė vandens gėlinimo ir regeneravimo technologijų srityje, kuriomis dalinasi su kitomis pasaulio šalimis, sukūrė novatorišką vandens išteklių valdymo sistemą, nesvarbu, ar tai bus paviršinis, požeminis ar jūros vanduo, ar nuotekos.

Dažnėjančios sausros, didėjanti vandens tarša, senkantys vandens telkiniai kelia nerimą. Todėl teiginys, kad vanduo yra svarbesnis nei gamtiniai energijos ištekliai turi realų pagrindą. Ne veltui Izraelis turi Energetikos ir vandens išteklių ministeriją.

Žinoma, didžioji dalis Europos nesusiduria su vandens stygiaus problema, todėl galima sakyti – kam tokie neaktualūs pavyzdžiai. Tačiau Izraelio atvejis rodo ne vien tik efektyvaus išteklių vartojimo bei apsirūpinimo vandeniu problemos sprendimo, bet ir racionalaus lėšų panaudojimo bei taupymo pavyzdį.

Išmanioji žemdirbystė

Taupus vandens naudojimas yra ypač svarbus žemės ūkio sektoriui. Izraelis stipriai pažengęs taip vadinamų išmaniųjų vamzdžių srityje. Specialios konstrukcijos drėkinimo sistemos leidžia ne tik perpus sumažinti sunaudojimo vandens kiekį, bet dar ir iki 50 proc. padidinti derlių.

Ši sistema pagrįsta labai paprastu principu. Ją būtų galima palyginti su žmonių maitinimusi – dažniausiai valgome tiek, kiek reikia patenkinti organizmo poreikį. Ir maitinamės ne visu kūnu įgriuvę į košės puodą, o dėdamiesi maistą į burną. Taigi, vietoj to, kad skandinti augalą, laistant vandeniu ir jį, ir žemę aplinkui, verčiau maitinti jį per jo burną – šaknis. Požeminių vamzdžių struktūra, atsižvelgiant į augalų užsodinimo tankį, leidžia tiksliai paskirstyti vandenį ir maistines medžiagas individualiai kiekvienam augalui. Ir tik tiek, kiek jam reikia. Kadangi žemė aplink augalą nedrėkinama, veši tik tas augalas, kuris mums reikalingas – piktžolėms užaugti maisto ir drėgmės tiesiog nepakanka.

Vistik Izraelio žemės ūkio sektoriaus iššūkiai neapsiriboja vien tik tausiu vandens vartojimu. Tenka kovoti su kenkėjais, kurti sausrai atsparių augalų veisles, užauginti kokybišką ir paklausų produktą. Galvojama ir apie ateities kartas – sukurtas sėklų genofondas, didelis archyvas-herbariumas, kuriame laikomos nykstančios augalų rūšys.

Dar viena technologija, kuri leidžia žymiai sumažinti arba beveik visiškai atsisakyti pesticidų naudojimo – biologinė kenkėjų kontrolė. Izraelio mokslininkai specializuotuose ūkiuose augina specialius vabzdžius ir erkutes, kurie yra biologiškai natūralūs konkrečių kenkėjų naikintojai. Atrodytų – mokslinės fantastikos epizodas, bet iš tiesų – realybė. Tačiau bent kelios tokių vabzdžių rūšys jau tiekiamos ir į pasaulinę rinką.

Kitame Izraelio ūkyje auginamos specialios kamanės, skirtos augalų apdulkinimui. Dėka jų, pavyzdžiui, pomidorų derlius išauga 25 procentais. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje sparčiai mažėja bičių skaičius, tikėtina, kad specialios, patobulintos šių vabzdžių rūšys bus auginamos panašiuose ūkiuose ir turės didelę paklausą.

Šių ir kitų inovacijų dėka, nepaisant nepalankių gamtinių sąlygų, Izraelis sugebėjo ne tik patenkinti vidaus vartojimo poreikį, bet ir tapti stambiu pasaulinės maisto rinkos žaidėju, žemės ūkio produkcijos eksportuotoju. Kaip sakė Izraelio Prezidentas Shimonas Peresas, Izraelis turi du ežerus – vieną mirštantį, kitą – negyvą, bet sugeba žemės ūkio produkciją eksportuoti į tokias šalis kaip Rusija, kur yra tūkstančiai ežerų.

Toks ūkininkavimas tikrai vertas išmaniosios XXI a. žemdirbystės vardo. Jei drėkinimo sistemą galima užprogramuoti išmaniojo telefono pagalba, o vietoj pesticidų – pasitelkti atitinkamą vabaliukų rūšį, belieka mėgautis procesu ir rezultatais.

Tikslų įgyvendinimas įmanomas tik glaudžiai bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriams

Žinoma, tam, kad pasiekti aukštą inovacijų lygį, reikia nemažų lėšų ir nuolatinio tobulėjimo diegiant mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Europos Sąjungos strategija ES2020 įtvirtino ES pasiryžimą kurti žaliąją ekonomiką, o vienas esminių jos augimo elementų – investicijos į naujas technologijas ir mokslinius tyrimus. 2020-aisiai metais joms skiriamų lėšų ES vidurkis turės siekti 3 proc. nuo ES BVP. Jau dabar žinoma, kad vien pagal Konkurencingumo ir inovacijų programą bei naująją Horizontas 2020 programą 2014-2020 m. laikotarpiu moksliniams tyrimams ir inovacijoms iš ES biudžeto bus skirta beveik 30 mlrd. eurų. Kiekviena šalis narė turės galimybę į šį sektorių nukreipti ir ES struktūrinių fondų lėšas.

Lietuva investicijų į inovacijas srityje daro pažangą – 2000 m. inovacijoms teko vos 0,59 proc. BVP, o 2009 m. kiek daugiau – 0,84 proc. Tačiau Lietuvos investicijų intensyvumas – vis dar vienas mažiausių tarp ES šalių. Lietuvos užsibrėžtą tikslą iki 2020 m. pasiekti 1,9 proc. nuo BVP moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai, Europos Komisija vertina kaip labai ambicingą.

Tuo tarpu Izraelis pagal investicijų į mokslo tyrimus ir inovacijas – vienas lyderių pasaulyje. 2009 m. investicijos į šį sektorių sudarė 4,27 proc. nuo BVP, svarbiausia, kad šis skaičius išlieka stabilus jau eilę metų.

Pagrindinė Izraelio stiprybė – aktyvus mokslo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas tyrimų ir jų diegimo srityje. Didesnioji dalis investicijų ateina ne iš valstybės biudžeto, bet būtent iš privataus sektoriaus.

Privačios iniciatyvos kultūra Izraelyje yra gana gaji. Abipusiai naudingas valstybės ir verslo bendradarbiavimas pastebimas pačiose įvairiausiose srityse, pavyzdžiui, infrastruktūros vystyme: gatvės, viešieji pastatai, jau minėta nudruskinimo gamykla, įvairūs kiti viešąją naudą teikiantys objektai yra pažymėti iškabomis, kuriose suminėti asmenys, fondai ar įstaigos, kurių paramos dėka jie buvo pastatyti.

Lietuvoje parama inovacijoms ir moksliniams tyrimams tapo valstybinės politikos prioritetu palyginti neseniai, sulig dabartine Vyriausybe. Pradėti realūs darbai, tad reikia manyti, kad per pastaruosius metus pasiekta dar didesnė pažanga. O Lietuvos siekis iki 2020 pasiekti mokslo tyrimams skiriamą 1,9 proc. nuo BVP išties ambicingas ir sveikintinas. Kita vertus, reikia gerai pasverti, į ką nukreipti šias investicijas. Statyti mokslo slėnių infrastruktūrą nepakanka, būtina sudaryti tinkamas sąlygas ir ugdyti Lietuvos mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimo kultūrą. Ir Izraelio pavyzdys rodo, kad ne infrastruktūroje yra stiprybė, bet žmonėse, jų iniciatyvume ir atvirame, drąsiame mąstyme. Valstybės pareiga tokiems žmonėms suteikti saugias, stabilias ir skaidrias sąlygas.

Būtina skatinti tarptautinį keitimąsi gerąja patirtimi

Taigi, panašu, kad mokytis yra iš ko. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjęs dvišalis Izraelio ir Lietuvos bendradarbiavimas turizmo, žemės ūkio, kultūros, ūkio ir energetikos srityse leidžia tikėtis naudingo apsikeitimo gerąja patirtimi įvairiuose sektoriuose. Gilesnis susipažinimas su novatoriškomis technologijomis ir inovacijų skatinimo politika, leistų ne tik ieškoti bendrų sąlyčio taškų tarp mūsų ir Izraelio inovacijų kūrėjų, bet ir patiems permąstyti strategines veiklos kryptis ir galimybes. Tuo pačiu svarbu, kad nuosekliai išnaudotumėme visas ES mokslinių programų teikiamas galimybes. Būtų naudinga ES lygiu į inovacijų skatinimo programas įtraukti ir pažangiąsias trečiąsias šalis, tokias kaip Izraelis. Todėl džiaugiuosi, kad šiomis dienomis Europos Parlamento Aplinkos komitetas, svarstant vandens teisės aktų įgyvendinimo peržiūrą, palaikė mano pataisas, raginančias Europos Komisiją pasisemti gerosios patirties iš trečiųjų šalių kaip efektyviau panaudoti surinktą lietaus vandenį ir kaip technologiškai apdirbti nuotekų vandenį, kad jis būtų tinkamas pakartotiniam vartojimui.

Mano asmeninis įspūdis – Izraelio sėkmė inovacijų srityje pagrįsta ne tik būtinybe ieškoti optimaliausių ir išradingiausių būdų, kaip tausiau naudoti labai ribotus gamtinius resursus. Žinoma, izraeliečius pati gamta verčia imtis konkrečių veiksmų, veikiau nei planuoti tikslus tolimesnei ateičiai. Tačiau, man atrodo, inovacijos neprigytų praktikoje taip greitai be nepaprastai individualizuoto izraeliečių požiūrio – kad kiekvienas individas yra vertybė, kurią reikia puoselėti. Šis požiūris taikomas visais atvejais, ne tik kiekvieno piliečio, bet net ir augalo ar gyvulio gerovės atžvilgiu. Galbūt čia ir slypi sėkmės filosofijos esmė – kad kiekvienas vienetas yra neįkainojama vertybė visovei; kai brangus kiekvienas, tai ir kiekvieno grąža bendram labui yra neįkainojamai didelė.

Rytoj, tai yra gegužės pirmąją, sukaks jau aštuoneri metai, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Per tiek laiko dauguma šalies gyventojų jau pajuto tiek šios organizacijos teikiamus pranašumus, tiek trūkumus.

Kaip paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos, daugiau nei pusė respondentų, vertindami Lietuvos narystę ES, mato daug pliusų, bet nemažai ir minusų. O besąlygiškai besidžiaugiančiųjų – kiek daugiau nei ketvirtadalis. Jokio džiaugsmo Lietuvos narystė ES nekelia 18,4 proc. apklaustųjų.
Pasiteiravus, ko respondentams asmeniškai trūksta, kad jie jaustųsi tikrais europiečiais, dažniausiai buvo minimi šie trys atsakymai: šalyje turėtų būti didesnis bendras gyvenimo lygis, mažėti skurdas; reikėtų daugiau pinigų; turėtų mažėti korupcija, biurokratija, gerėti valstybės valdymo kontrolė.
O šiandien tikrais europiečiais jaučiasi dar tik 7 proc. apklaustų šalies gyventojų.

Gegužės 1 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Ar jūs džiaugiatės Lietuvos naryste ES? (proc.)

Ir taip, ir ne, nes matau ir pliusų, ir nemažai minusų    52,8
Taip, džiaugiuosi    28,8
Ne, nesidžiaugiu    18,4

Ko jums asmeniškai trūksta, kad jaustumėtės tikru europiečiu? (proc.)

Šalyje turėtų būti didesnis bendras gyvenimo lygis, mažėti skurdas    43,8
Daugiau pinigų, geresnio būsto, naujesnio automobilio ir pan.    19,6
Turėtų mažėti korupcija, biurokratija, gerėti valstybės valdymo kontrolė    17,4
Malonesnio bendravimo tarp žmonių – Lietuvoje per daug niūrių veidų ir per mažai šypsenų    10,4
Aš jau dabar jaučiuosi tikru europiečiu    7
Nežinau / neturiu nuomonės    1,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. balandžio 10–11 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Apmažėjusi ES finansinė injekcija Lietuvai 2014–2020 m. verstų mažinti strategijų ambicijas ir vėlinti Ignalinos AE uždarymo darbus. O gal pagaliau imtis esminių reformų?

Europos Komisija (EK) užsimojo nuskriausti ir taip krizės prispaustas tris Baltijos šalis, nors būtent jos, priešingai nei kai kurios senbuvės, krizės laikotarpiu kiek įstengdamos neišlaidavo, be to, uoliausiai panaudojo ligšiolinę ES paramą. Paradoksas: Sanglaudos fondo tikslas – mažinti skirtumus tarp šalių, tačiau pagal EK milijardų skirstymo schemą, siūlomą naujam 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiui, turtingesnėms tektų daugiau, o, pavyzdžiui, Lietuvai maždaug 14 proc., arba 1 mlrd. Lt, mažiau nei 2007–2013 m.
Kodėl ES užsimojo mus skriausti? Kiek dar atitrūksime nuo ES standartų, jei finansinėmis injekcijomis bus labiau skatinamos tos, kurios ir dabar gyvena kur kas geriau nei mes? Ko būsime priversti atsisakyti, jei sumažės europinių milijardų?

„Lubos“ – kad lenkai negautų per daug
Gera žinia ta, kad tai kol kas nėra galutiniai sprendimai: susitarimą tikimasi pasiekti iki šių metų pabaigos, o tarpinė stotelė – birželį vyksianti ES Vadovų Taryba. Tas milijardas, kurį bijome prarasti, taip pat niekur nėra įvardytas – tokį minusą vertindami EK siūlomą pinigų dalybų schemą suskaičiavo Lietuvos finansų strategai. Jis atsiranda dėl EK siūlymo įvesti struktūrinės paramos lubas – iki 2,5 proc. šalių BVP, skaičiuojant trejų metų (2007–2009 m.) vidurkį. Baltijos šalims ir Vengrijai, kurių BVP krizės metais krito labiausiai ES, tai tikras smūgis.
Finansų viceministras Rolandas Kriščiūnas vadina tai paradoksu: kai kurios labiau už mus išsivysčiusios šalys iš krizės net išloš, nes jų BVP vienam gyventojui smuktelėjo vos žemiau 75 proc. ES BVP vidurkio, o intensyviausią pagalbą būtent ir žadama esančioms žemiau šios ribos. Lietuvos rodiklis – vos 55 proc., tačiau didelės pagalbos negalime tikėtis, nes ji atsirems į 2,5 proc. labai neaukštas krizės metų BVP lubas.
„Negalima leisti vienai didžiausių per pastaruosius dešimtmečius krizių iškreipti ES sanglaudos politiką, kurios tikslas – mažinti skirtumus tarp atskirų regionų. Kaip vytis labiau pažengusius ES regionus, jei jie gaus daugiau už atsiliekančius? Tikimasi, kad logika nugalės, tik klausimas, kokiu lygiu“, – prognozuoja R.Kriščiūnas.
Baltijos šalys parengė bendrą siūlymą, kaip išvengti neteisingumo: šalims, krizės laikotarpiu turėjusioms neigiamą BVP, ragina nustatyti aukštesnes nei 2,5 proc. BVP lubas. Be to, atsižvelgti, ar šalys sugeba efektyviai išleisti ES pinigus, nes kai kurios nepanaudojo ir lig šiol gautų.
Pirmūnės šiuo finansavimo laikotarpiu – trys Baltijos valstybės ir Lenkija. Tačiau pagal siūlomą schemą Lenkiją iš gausiausių ES paramos gavėjų eliminuotų tai, kad jos vienintelės BVP net krizės metais tik didėjo. R.Kriščiūnas neatmeta ES sklandančių prielaidų, kad tos 2,5 proc. BVP lubos ir atsirado siekiant apriboti paramą Lenkijai, priešingu atveju ji gautų dešimtimis milijardų eurų daugiau, ir tai išsprogdintų ES biudžetą. Galima spėti, kad EK spaudžiama ir didžiausių ES iždo donorių, kurios netgi dabar pasiūlytame ES biudžeto projekte norėtų sutaupyti dar 100 mlrd. eurų, o kur kitur juos rasi, jei ne dviejuose pagrindiniuose ES biudžeto banginiuose – Sanglaudos ir Žemės ūkio paramos fonduose.
Dalijant išmokas žemdirbiams norima šiandien egzistuojantį 90 proc. skirtumą tarp šalių sumažinti bent trečdaliu. Tokiu atveju tiesioginės subsidijos Lietuvai neturėtų mažėti. Jei vis dėlto ES biudžetas būtų dar mažinamas (o, pasak finansų viceministro, būtų paradoksalu, jei kalbant apie modernėjančią Europą žemės ūkis liktų pagrindine dominante), Lietuva neturėtų nukentėti, nes juk deklaruojant, kad atotrūkis tarp šalių bus mažinamas, negalima atimti iš mažiausiai gaunančiųjų. „Tačiau Baltijos šalys norėtų ambicingesnio plano – prisiimti konkrečių pažangos rezultatų įsipareigojimus, bet ir gauti daugiau pinigų jiems siekti“, – apie derinamus baltijiečių planus informuoja R.Kriščiūnas.
Tačiau vis dėlto kaip suksimės, jei ES paramos paramos?

Kuo lopysim biudžeto skyles
Šių metų valstybės biudžete ES lėšos sudaro beveik trečdalį – 7,1 mlrd. Lt, panašios proporcijos buvo ir ankstesniais metais. Šiemet valstybė skolinsis per 10 mlrd. Lt. O kiek tektų skolintis, jei ne ES pinigai? Taigi nors 1 mlrd. Lt praradimą padalijus septyneriems metams metinė europinė dozė sumažėtų po 143 mln., ir tai būtų didžiulis nuostolis.
Energetikos ministerija skambina pavojaus varpais, kad EK siūlymas 2014–2017 m. Ignalinos AE skirti 229 mln. eurų, t.y.triskart mažiau nei prašoma, aiškiai nepakankamas jos eksploatacijos nutraukimo planui įgyvendinti iki 2029 m.: “Šiuo metu vyksta derybos, bet jei jos nepavyktų, dalis planuotų darbų negalėtų būti vykdomi. Tai sukeltų abejonių ir dėl ES lėšų panaudojimo racionalumo, nes pakeitus planą dalis jau įvykdytų ar dabar vykdomų projektų gali tapti nereikalingi. Svarbu pažymėti, kad branduolinė sauga Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo metu turi būti užtikrinta taip pat su ES parama. Lietuva iki šiol vykdė savo įsipareigojimus pagal Stojimo sutartį sustabdydama Ignalinos AE bei kofinansuodama eksploatavimo nutraukimą. To paties tikimasi ir iš ES.“
Finansų viceministras R.Kriščiūnas sako, kad galima svarstyti bendro finansavimo iš valstybės biudžeto didinimą, nes lig šiol tai tesudarė apie 12–14 proc. Tačiau, pasak jo, vis tiek dabartinis EK siūlymas nėra adekvatus ir net keistas: niekada nėra buvę, kad EK staigiai sumažintų kurios nors programos finansavimą, nes tai būtų smūgis bet kokios šalies ekonomikai. Jei nepavyktų išsiderėti didesnės sumos, viceministras mato vienintelę išeitį – tolinti galutinę AE eksploatavimo nutraukimo darbų datą, kas, žinoma, brangintų projektą.
Antra vertus, turime prisiimti kaltę, kad lig šiol neefektyviai naudojome ES lėšas Ignalinos AE eksploatacijai nutraukti, tad būtų keista, jei EK nebūtų girdėjusi apie šiuos skandalus ir į tai neatsižvelgtų. O mūsų valstybės biudžeto skylės – ne ES rūpestis, nes jos milijardai skirti ne pravalgyti, o pažangai didinti. „2013 m. antrąjį pusmetį EK turėsime pateikti planą, kuriems prioritetams ir kokiomis proporcijomis Lietuva norės išleisti europinius pinigus. Jei ES finansavimas mažės, visi prioritetai procentiškai gaus mažiau. Tokiu atveju strategija turės kuklesnių tikslų“, – aiškina komisijos 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos klausimams, kuri ir rengia prioritetų planą, pirmininkas R.Kriščiūnas.
Bandoma nueiti nuo sektorinio ES pinigų skirstymo: pirmiausia bus nusistatyti tikslai, o jau paskui žiūrima, ko reikia jiems pasiekti. Pavyzdžiui, ir toliau už ES pinigus bus tiesiami keliai, bet tai bus finansuojama ne todėl, kad to norime, bet didesniems tikslams pasiekti – ekonomikai efektyvinti. Gal tuomet nepakasime ES milijonų keliuose, kurių prireikia kartą per savaitę kokiam medžiotojų būreliui?

Kuo „Europa 2020“ skiriasi nuo „Lietuvos 2030“
Naujam laikotarpiui Europos Sąjunga savo finansinę paramą fokusuoja į strategiją „Europa 2020“, kurios tikslas – pažangus, tvarus ir integracinis augimas. Šis šūkis turi ir konkretesnę išraišką skaičiais. Pavyzdžiui, investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę veikląturi pasiekti 3 proc. šalių BVP, atsinaujinančių energijos šaltinių dalis energetikoje – 20 proc., ties skurdo riba esančių žmonių turėtų likti 20 mln. mažiau. Tačiau Lietuva neužsibrėžusi kai kurių šių rodiklių pasiekti. EK pasiūlė vienuolika tematinių tikslų ir ragina šalis pasirinkti kelis, bet juose įsipareigoti pasiekti apčiuopiamų rezultatų, priešingu atveju ES parama bus sumažinta.
Lietuva nutarė vizijomis Europą pralenkti ir parengė savo strategiją „Lietuva 2030“. Ambicijos – gerai, tik problema, kad neturime pinigų joms įgyvendinti. Tad dabar R.Kriščiūno vadovaujama komisija lygina, kiek Lietuvos vizija sutampa su visos ES. Kaip per posėdį pastebėjo VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas Klaudijus Maniokas, mūsų strategijoje anglies CO2 išskyrimą mažinančios technologijos, aplinkos apsauga, energetika, transportas, žemės ūkis, darbo rinka, kova su skurdu minima epizodiškai, o tam juk tradiciškai skiriama didelė dalis ES finansinės paramos. Tačiau mes imame strateguoti, pavyzdžiui, šeimos instituto stiprinimą.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas atkreipia dėmesį, kad turėtume daryti išvadas ir iš dabartinio laikotarpio ES fondų panaudojimo klaidų: „Kiek ES pinigų įlieta, o kiek sukurta pridėtinės vertės? Bet kokios įmonės vadovas pasakys, kad daug ES pinigų iššvaistyta ar pravalgyta. Dabar daugelis ministerijų ES pinigais užkaišioja skyles, kad nereikėtų spręsti problemų. Yra krūva nereikalingų institucijų, tad joms duodamos rengti kažkokios studijos, o realiam produktui ar verslui tenka tik koks 10 proc. ES lėšų.“
Pašnekovas sako, kad verslas norėtų ES pinigus panaudoti inovacijoms, pažangai, bet ne tokiai, kaip supranta valdžios žmonės: ne dar penkioms institucijoms prie kurios nors ministerijos įsteigti ar beprasmiam renginiui apie verslumo skatinimą suorganizuoti, bet inovacijas kuriančių įmonių, mokslo įstaigų realiai veiklai subsidijuoti – laboratorijoms įrengti ar pažangiai įrangai įsigyti. O valstybiniams projektams, finansuojamiems ES lėšomis, pinigus skirti reikėtų tik atlikus sąnaudų ir naudos analizę.
Taigi Lietuvos ir vėl laukia dilema, ypač jei ES pinigų gausime mažiau nei dabar: pirkti meškerę ar žuvį. „Lietuva lig šiol rinkosi žuvį. Kai kuriais atžvilgiais ES pinigai net darė žalą, nes, pavyzdžiui, užuot ėmęsi sveikatos reformos, skyles užkaišėme ES pinigais. Nemokame ir teisingai sudėlioti prioritetų. Gal jei piktas mokytojas iš Briuselio pasakytų, kur ir kaip naudoti ES pinigus, būtų daugiau naudos“, – apibendrina S.Besagirskas.