Baltarusija grasina didelio masto atsaku į ES ekonomines sankcijas, kuris Lietuvos verslui turėtų katastrofiškų padarinių. Bet ar įmanomi civilizuoti ekonominiai santykiai su diktatūra?

Briuselio ir Minsko mūšio petardos vėl krinta ant Lietuvos. Kovo 23 d. ES paskelbė įvedanti ekonomines sankcijas 29 įmonėms, priklausančioms trims su Aleksandro Lukašenkos režimu siejamiems oligarchams. Dar svarstant šį sprendimą Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) viešu pareiškimu puolė raginti Lietuvos valdžios atstovus galvoti apie galimus nuostolius ir neleisti santykiams blogėti, suprask, atkalbėti ES nuo sankcijų įvedimo.
Baltarusijos opozicionierė Natalja Radina, atvirkščiai, apkaltino pragmatiškojo sparno politikus, kad šie, gindami savo „žvakių fabrikėlius“ Baltarusijoje, talkina diktatūrai. O Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai jau ėmė gąsdinti Lietuvą nacionalinio masto ekonomine katastrofa.
Tiesa, tenka pripažinti, kad ambasadorius citavo… lietuviškus tekstus – LPK pareiškime išdėstytą juodąjį scenarijų. Jis sunkiai tikėtinas, nes Baltarusijai ES – antra pagal dydį prekybos partnerė, o ES sąraše baltarusiai –  penktame dešimtuke. Bet kai valstybėje vienvaldė sprendimo teisė priklauso vienam ekscentrikui, žodžių petardas gali imti keisti rimtesnė artilerija.
Vis dėlto ką gali padaryti Lietuva, kad ir išvengtų ekonominių nuostolių, ir laikytųsi ES politikos diktatūros atžvilgiu?

Verslo interesai – ne vieninteliai svarbūs
Į vieną dūdą pučiantys Lietuvos verslininkai ir Baltarusijos ambasadorius teisūs: jei Baltarusija vieną dieną apsijuostų geležine siena ir ties ja išardytų geležinkelio bėgius, Lietuvai tai atsieitų kelis milijardus. Tiesa, gal ne septynis, kaip gąsdinama, mat LPK pareiškime piešė juodžiausią variantą, bet su šviesiausiais geistinais skaičiais. O pagal faktinius, ačiū Dievui ir verslo apdairumui, Baltarusija nėra lemiama mūsų verslo partnerė: 2011 m. ji buvo septinta pagal eksportą (5,2 proc.) ir devinta pagal importą (2,5 proc.).
Žinoma, verslui svarbu pasinaudoti 9,5 mln. gyventojų kaimyninės valstybės rinka, nuo sovietmečio per Baltarusiją besidriekiančia vėže, kuria vežama 65 proc. mūsų krovinių apyvartos geležinkeliu, ar baltarusių suinteresuotumu Klaipėdos uostu, kurio 40 proc. krovinių priklauso nuo Baltarusijos. Vis dėlto Lietuvos verslininkai patys viešai pripažįsta, kad norint suaktyvinti ryšius su Baltarusija reikia paties A.Lukašenkos palaiminimo, o tai įmanoma tik per aukščiausio lygio derybas. Tačiau Baltarusijos ambasadorius pareiškė, kad Baltarusijos ir Lietuvos prekybiniai ir ekonominiai santykiai plėtosis tik tokiu atveju, jei politikai nesipainios po kojomis. Bet kaip gali nesipainioti po kojomis baltarusių politikai (tiksliau, politikas), jei čia didžiąją dalį verslo valdo valstybė?
Nereiktų užmiršti, kad ir ES sankcijos – ne visai Baltarusijai ar kuriems nors jos ekonomikos sektoriams, o tik keliems fiziniams asmenims, asmeniškai prisidėjusiems prie blogėjančios žmogaus teisių ir laisvių padėties Baltarusijoje. Tad Baltarusijos gąsdinimas taikyti „adekvačias“ ES sankcijoms priemones, kurios vien Lietuvai kainuotų beveik 7 mlrd. Lt, kažin ar „adekvatūs“.
Nors Baltarusijoje ne rinka, o diktatorius reguliuoja verslą, mūsų verslininkai Lietuvos valdžią ir diplomatus ragino imtis tvirtos pozicijos ginant baltarusių oligarchus, na, žinoma, kartu ir dalies Lietuvos verslo interesus. Žinoma, politikai turi padėti verslui ne tik megzti gerus tarptautinius santykius, bet ir sudaryti tam palankų politinį foną. Tačiau tai nereiškia, kad pragmatizmas aukščiau už žmogaus teises, žodžio laisvę, o būtent į tai priversti diktatorių atkreipti dėmesį ir skirtos ekonominės sankcijos. Ironizuojant galima būtų pateikti tokią paralelę: jei pasaulio šalių užsienio politikoje svarbiausi būtų tik verslo interesai, lig šiol gal niekas nebūtų pastebėjęs, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę – juk kaip verslo partneriai pasaulio mastu esame maži ir ne patys svarbiausi.
Kur kas tvaresnė verslo ryšių su Baltarusija garantija būtų jos demokratėjimas. O iki tol verslininkai, pasirenkantys verslo partnerius nedemokratinėse, juo labiau režimo valdomose, valstybėse puikiai suvokia riziką, bet prisiimti ją turi patys.

Sankcijos vs bendradarbiavimas
Vis dėlto tenka pripažinti, kad ligšioliniai Europos bandymai perauklėti vienintelę žemyne diktatūrą nei draugiškos kaimynystės pranašumais, nei sankcijomis nepavyko. „Verslas demonizuoja sankcijas, demokratai – bendradarbiavimą, ir abi pusės nevisiškai teisios. Juolab nebuvo nė tikro dialogo, lygiai kaip ir sankcijos nė kiek nebuvo panašios į tokias, kokias, pavyzdžiui, taikė JAV Kubos atžvilgiu“, – atkreipia dėmesį Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas Vytis Jurkonis.
Jo manymu, ES bandymo demokratinti Baltarusiją fiasko priežastis – kad ES neturi bendros strategijos, kaip bendrauti su šia valstybe, todėl yra pasyvioji pusė, tik reaguojanti į oficialiojo Minsko veiksmus. Dabartinės sankcijos – taip pat tik atsakas į režimo ataką prieš vietos lenkų organizaciją. Nors ES 2009 m. ES ėmėsi specialios Rytų partnerystės programos, Baltarusija joje buvo tik viena iš šešių šalių, nors jos demokratizacijos lygmenį, norą bendradarbiauti su ES ar vidaus problemas sunku lyginti su kitų penkių – Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos. V.Jurkonio įsitikinimu, atsižvelgiant į Baltarusijos kontekstą reikėtų konkrečiai jai pritaikytos ES užsienio politikos.
„Tačiau Briuselyje dabar štai kalbama, kad reikia udgyti Baltarusijos nevyriausybinių organizacijų gebėjimus. Bet kaip tai padaryti, jei nevyriausybinės organizacijos pagal Baltarusijos įstatymus negali būti registruojamos, o parama iš užsienio užtraukia administracinę ir net baudžiamąją atsakomybę? Kaip pervesti tokiems projektams lėšas, kad nenutiktų kaip Alesio Beliackio atveju?“ – stebisi V.Jurkonis.
Jis – už dvieismę strategiją: tam tikrą bendradarbiavimą su Baltarusijos valdžia (nebūtinai su A.Lukašenka, bet, pavyzdžiui, ministerijų lygiu), paskatinamąsias priemones – investicijas, tačiau lygia greta būtina ir principinga pozicija žmogaus teisių, demokratinių principų atžvilgiu, parama žmogaus teisių gynėjams, opozicijai, nevyriausybinėms organizacijoms. „Yra dvi dedamosios dalys, kurios kažkodėl traktuojamos „arba – arba“, o turėtų būti „ir – ir“, – pabrėžia Rytų Europos studijų centro analitikas.

Iš viršaus demokratijos nenuleisi
Vis dėlto kodėl Europai taip nesiseka padėti Baltarusijai demokratėti? Baltarusijos strateginių tyrimų instituto (BISS) analitikai, išanalizavę kelis galimus scenarijus, konstatavo, kad ES šiandien praktiškai ir negali padaryti realaus poveikio oficialiajam Minskui. Sakykime, scenarijus A – embargas visoms importo prekėms iš Baltarusijos – teoriškai režimą galėtų versti imituoti demokratiją. Tačiau iš viršaus demokratijos nenuleisi, be to, ES embargo nesiims, kaip parodė ir Slovėnijos bei Latvijos „pergalė“ apginant nuo dabartinių sankcijų su šių šalių verslu susijusį Baltarusijos oligarchą Jurijų Čižą.
Scenarijus B – atverti sienas beviziam režimui, kas sudarytų galimybes baltarusiams ir laisviau plėtoti verslą, ir savo akimis įsitikinti demokratinio pasaulio pranašumais. Bet to nebus, nes tai ir siena su Rusija, be to, naujų emigrantų Europa nelaukia.
Scenarijus C – intensyvesnis ekonominis bendradarbiavimas, kuris labai reikalingas Rusijos ekonominei įtakai atsverti, taip Baltarusijai išsaugant nepriklausomybę. Tačiau čia kliūtis – skirtingos užsienio prekybos taisyklės, o jų keisti nesuinteresuota nė viena pusė. Be to, Europos verslas į Baltarusiją juk gali ateiti tik asmeniniu A.Lukašenkos leidimu, o jis pamažu išparduoda Baltarusiją didžiajai kaimynei.
Gal vertėtų Baltarusiją priimti į Europos Tarybą (ET), kuriai ji vienintelė Europoje nepriklauso, ir taip įgyti instrumentą spausti ją laikytis demokratinių principų, o jos piliečiams suteikti šansą ginti savo teises Europos Žmogaus Teisių Teisme? Lietuvos nuolatinis atstovas prie ET ambasadorius Gediminas Šerkšnys primena: „ET nare gali būti Europos valstybė, pripažįstanti ir siekianti įgyvendinti pagrindines ET demokratijos, žmogaus teisių, teisės viršenybės vertybes. Baltarusija, nors yra pasirašiusi ir ratifikavusi kai kurias ET konvencijas, tačiau pagrindinės – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos – ne. Kol to nepadarys, nėra galimas ir jos piliečių teisių gynimas Europos Žmogaus Teisių Teisme.“
Baltarusijos parlamentui 1992 m buvo suteiktas ET specialiojo svečio statusas, 1993 m. Baltarusija pateikė prašymą tapti ET nare. Tačiau kai 1996 m. buvo paleistas vienintelis laisvai ir teisėtai išrinktas parlamentas, ET suspendavo jos statusą ir narystės prašymą.
„Skatinti baltarusių bendradarbiavimą su Lietuvos organizacijomis, jų pilietinį aktyvumą, kad patys baltarusiai pasirinktų, ko jie nori, o pirmiausia – kad suvoktų, jog jie tokią teisę turi, – toks Lietuvos interesas Baltarusijoje. Tik klausimas, ar savo politikos instrumentų arsenale turime daug erdvės jam įgyvendinti. Palengvinome vizų gavimo procedūras pasienio gyventojams, remiame baltarusių Europos humanitarinio universiteto veiklą Vilniuje“, – vardija Rytų Europos studijų centro analitikas V.Jurkonis.
Aišku viena: greitų pokyčių šioje šalyje tikėtis sunku, ypač esant tokiai didžiulei Rusijos įtakai ir intensyvioms režimo pastangoms trinti baltarusių tapatybę. Be abejo, viena iš priemonių padėti Baltarusijai demokratėti – verslininkų bendradarbiavimas, tačiau jo sėkmės tvarumą labiausiai lems pačios Baltarusijos demokratėjimas, o ne ES nuolankumas, jei ji bandytų apsimesti nematanti aršėjančio Minsko režimo.

Ambasadorius G.Šerkšnys: “Baltarusija – vienintelė Europoje valstybė, nepasirašiusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.”

Įstojusi į ES Lietuva įgijo teisę prisėsti prie gausesnio stalo ir gauti savo pyrago dalį. Bet vis dažniau kyla klausimas, ar tikrai tinkamai pasinaudojame mums duotu pyragu.

ES parama tapo neįkainojama kai kurioms ūkio šakoms (pvz., žemės ūkiui), ją pasitelkus buvo išplėtota šalies infrastruktūra ir t.t., bet ilgainiui atsiskleidė ir tam tikri ES biudžeto panaudojimo minusai, be to, buvo sukurta keletas mitų apie ES pinigų skirstymą. Taigi panagrinėkime kai kuriuos mitus.
ES paramą Lietuvos įmonės gaus amžinai.
Netiesa, baigiantis antrajam programavimo periodui ir prasidedant trečiajam, ES paramos teikimas įgauna kitokias formas, kurios tikrai nebus patrauklios didžiajai Lietuvos įmonių daliai. Tiesioginė parama įmonėms bus nuosekliai keičiama kita – investicinių ir rizikos fondų forma, pritraukiant iš išorės kapitalą ir perleidžiant valdymą jiems. O tokiems pokyčiams tradicinė lietuviška įmonė tikrai nepasirengusi. Antra, ES paramos suma labai mažėja ir mažės toliau. Taigi ES parama jokiu būdu negalės atstoti skolinto kapitalo iš bankų, galės jį tik papildyti.
“Lengvas grobis”.
Paramą gavusios įmonės mano, kad gautas ES paramos lėšas bus galima panaudoti taip, kaip jos norės. Deja, taip nėra, nes projekto įgyvendinimą reglamentuoja daugybė įvairių taisyklių, procedūrų, rekomendacijų, formų, kurių būtina laikytis, nes priešingu atveju gautas lėšas teks grąžinti.
ES paramą gavusioms privataus verslo įmonėms perkant prekes ir paslaugas paliktos laisvos rankos.
Deja, taip nėra. Verslo įmonės suinteresuotos neišlaidauti ir nusipirkti prekių ar paslaugų geriausia kaina. Bet dabartinė pirkimo tvarka, gaunant ES paramą, varžo verslo įmonių pasirinkimo laisvę. Vietoje įprastinės pirkimo praktikos (patraukliausia pirkimo forma būtų skelbiamos derybos) jos yra verčiamos organizuoti apklausas, nežinodamos, kokią kainą pasiūlys tiekėjas. Tuo tarpu iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamos organizacijos, įstaigos, remiantis Viešųjų pirkimų įstatymu, pirkimus gali atlikti daug paprasčiau: mažos vertės pirkimo atveju gali neskelbti konkurso ir netgi nepaskelbusios derybų nusipirkti iš ko nori ir už kiek nori! Ir tikrai ne už mažiausią kainą.
Apskritai apie tai, kaip sunku administruoti ES projektus, yra girdėję net su jais nesusidūrę verslininkai. Maža to, sklinda kalbos, kad ES paramos projektus administruojančios agentūros yra “blogietės”. Šitas mitas galėjo susiformuoti dėl to, kad pirmaisiais paramos skirstymo metais agentūrų darbuotojai buvo tikri biurokratai, itin nelankstūs ir nemaloniai bendraujantys, neatsižvelgdavo į verslo specifiką. Dabar situacija pasikeitė į gerąją pusę, nes agentūrų projektų vadovai suinteresuoti bendradarbiauti su paramą gavusiomis įmonėmis.
Tiesa, dokumentacijos tvarkymas aptariamose agentūrose iš tiesų stringa: joms vis dar nepakanka elektroniniu būdu pateikiamų ar skenuotų (nors ir su parašu) dokumentų. Agentūros pripažįsta tik tradicinį susirašinėjimą, t.y. popierines dokumentų versijas siunčiant tradiciniu paštu. Tai nepagreitina komunikavimo tarpusavyje. Visa tai atrodo gana nenatūraliai, kai prisimename, kad Lietuva valdo vienus sparčiausių duomenų perdavimo tinklų. Deja, viešajame sektoriuje tuo naudojamasi labai konservatyviai.
Atkreiptinas dėmesys, kad įsisavinant didelį ES paramos srautą kartais mažiau atsižvelgiama į rinkos poreikius, t.y. kai pinigai ateina lengviau, negalvojama, ar tikrai projekte numatyti produktai ir veiksmai yra reikalingi konkrečiam vartotojui, nemąstoma, kad tenkinant konkrečius visuomenės poreikius šiuos išteklius galima panaudoti daug racionaliau. Deja, šiuo metu labiau koncentruojamasi į tai, kaip gauti paramos pinigus, o ne kaip sukurti pridėtinę vertę. Rinkoje atsiranda įvairių produktų, kurie tikrai nebūtų buvę sukurti, jeigu nebūtų gauta ES paramos.
Kitas labai svarbus dalykas yra tas, kad tiesioginė parama verslui iškraipo konkurenciją ir net labai sofistikuoti konkursai nesugeba pašalinti negatyvių pasekmių ekonomikai.
Prie minusų derėtų priskirti ir tai, kad ES pinigai priverčia paramą gaunančias ir jas aptarnaujančias įmones daug dėmesio skirti šiam procesui. Dėl to patys kūrybingiausi žmonės savo intelektinį potencialą neretai nukreipia ne į konkurencingų produktų kūrimą, bet į biurokratinių procesų suvaldymo būdų paiešką. Einamuoju momentu įmonė tarsi laimi, pasinaudojusi “lengvesniais” pinigais, bet praranda ilgalaikę perspektyvą, mat gabiausi žmonės nekuria projektų, kurie konkuruotų rinkoje.
Pasibaigus ES paramai, mūsų laukia gan liūdna perpektyva, nes dalis specialistų bus praradę bazinę kvalifikaciją.

Pasibaigus ES paramai, mūsų laukia gan liūdna perpektyva, nes dalis specialistų bus praradę bazinę kvalifikaciją.

Šią savaitę jungtiniame Europos Parlamento Transporto ir turizmo (TRAN) bei  Pramonės mokslinių tyrimų ir energetikos komitetų posėdyje buvo svarstomas pasiūlymas dėl EP ir Tarybos reglamento dėl  Europos infrastruktūros tinklų sukūrimo.
Apibendrinant Europos Sąjungos siekius dėl infrastruktūros objektų vystomo naujos finansinės perspektyvos laikotarpiu, galima sakyti, kad siekiai yra ambicingi, o jų įgyvendinimas turėtų neabejotinai teigiamą impulsą Sąjungos ūkio augimui ir jos gyventojų gyvenimo kokybės gerėjimui.
Nauji infrastruktūros objektai tokiose strateginėse srityse kaip energetika, transportas ar telekomunikacijos reikalingi bendrosios rinkos šiose srityse sukūrimui. Mums artimi pavyzdžiai galėtų būti dujų ir elektros jungtys su Lenkija ir Skandinavijos šalimis, geležinkelio linija per Baltijos šalis „Rail Baltica“ ir plačiajuosčio interneto prieigos suteikimas toliau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems žmonėms.
Taigi, kaip matome, projektai yra iš tiesų svarbūs, tačiau jų finansavimui visos ES mastu reikia preliminariais skaičiavimais apie 3 trilijonų eurų. Iš kur paimti tokias sumas pinigų, kada Europos Sąjungos struktūrinė parama numato tik 50 mlrd. eurų šiems planams įgyvendinti?
Kaip žinome, valstybių narių finansai tebesitęsiant ekonominėms ir finansų krizėms yra įtempti. Ir ne vien mums, bet daugeliui valstybių narių investicijos į infrastruktūrą reikštų dar didesnius įsiskolinimus užsienio kreditoriams. Tradiciškai į valstybinės reikšmės infrastruktūros objektų statybas yra pritraukiamas ir privatus kapitalas, tačiau dabartinėmis makroekonominėmis aplinkybėmis privačių investuotojų galimybės yra sumenkę, investiciniai sprendimai atliekami labai atsargiai ir tik matant konkrečios finansinės grąžos perspektyvas.
Tokia situacija verčia sukti galvas ir ieškoti kitų finansavimo modelių. Alternatyva investavimui skolintomis lėšomis galėtų tapti europinės infrastruktūros objektų obligacijos. Šių vertybinių popierių išskirtinumas rinkoje būtų jų saugumas, nes jos būtų platinamos su Europos Sąjungos garantijomis. Europos Sąjungai ir valstybėms narėms jų išleidimas būtų naudingas, nes leistų per didelių infrastruktūros objektų statybas įsukti šiuo metu recesijoje esančią Europos ekonomiką.
Reikia tikėtis, kad ši konstruktyvi ir potenciali idėja nebus pamiršta, o taps realiai veikiančių instrumentu leisiančiu įgyvendinti itin ambicingus Europos Sąjungos planus sukurti bendrą Europos žemyno infrastruktūrinį „stuburą“, be kurio toliau plėtoti bendrąją ES rinką būtų labai sunku.

Vien praėjusiais metais apie pusė (51 %) visų Europos atostogautojų planavo praleisti atostogas savo šalyse.1 Daugeliui prognozuojant šios tendencijos populiarumą ir 2012 m., Europos Komisija, vykdydama Patraukliausių Europos turizmo vietovių (EDEN) projektą, skatina europiečius ieškoti neatrastų lobių savo šalyse.

EDEN projekto tikslas – parodyti unikalias Europos vietoves, kurios iki šiol buvo palyginti mažai žinomos. Visoje Europoje EDEN projekto vietovės suteikia lankytojams puikią galimybę daugiau sužinoti apie savo šalies kultūrą ir tradicijas. ES Įmonių ir pramonės komisaras Antonio Tajani sako: „EDEN projektas dėmesį kreipia į atostogų vietoves, kuriose išlaikoma turizmo, gamtos ir vietinės bendruomenės darna. Pasaulio ekonomikai greitai kintant, EDEN projekto dėmesio centre –   išradingiausios ir kūrybiškiausios Europos turizmo vietovės. Taip skatinama vietinė ekonomika, ypač mažosios įmonės, todėl EDEN gali padėti įveikti dabartinę ekonominę krizę.“

Vietovės varžosi dėl šalyje patraukliausios turizmo vietovės apdovanojimo, kiekvienais metais sutelkiant dėmesį į vis kitą temą. Lietuvos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė ponia R. Balnienė teigia: „Lietuvos EDEN vietovės yra puikūs darnaus turizmo pavyzdžiai lankytojams, nenorintiems ilsėtis perpildytose tradicinėse atostogų vietose. Čia jų laukia daug nepakartojamų įspūdžių. EDEN iniciatyva padeda turizmo vietovėms atnaujinti ir plėsti turizmo paslaugas“.

2011 m. buvo renkamos geriausios vietovės, kuriose kultūrinio/architektūrinio paveldo atstatyti objektai specialiai pritaikyti turizmo veikloms, išsaugant ir tausojant vietovės gamtos, kultūros ir istorijos išteklius. Lietuvos laimėtoja, Rokiškio dvaro sodyba, pastatyta 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo, buvo nuolatinė kelių kartų palikuonių šeimos rezidencija, kultūros centras. Kelis dešimtmečius buvusi apleista, Rokiškio dvaro sodyba po paskutinio atnaujinimo pradeda atgauti buvusį populiarumą ir šiandien priima lankytojus iš viso pasaulio. Dvaro pastatuose įsikūrusiame Rokiškio krašto muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 80 000 muziejinės vertės daiktų, įskaitant unikalius dailės kūrinius, paveikslus, skulptūras, senovines knygas, dokumentus, monetas ir archeologinius radinius.

2010 m. konkurse paminėtos vietovės, pritaikiusios naujoviškus vandens turizmo principus. Laimėtoju išrinktas ežerais ir miškais garsus Zarasų kraštas, kuris puikuojasi gamtinės aplinkos įvairove ir kultūriniu paveldu. Čia vyksta daugybė renginių nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

2009 m. EDEN projektas ieškojo turizmo vietovių saugomose teritorijose. Nemuno deltos regioninis parkas geriausiai žinomas kaip Lietuvos gamtos stebuklas. Baigiantis ledynmečiui tirpstantis ledynas suformavo nepakartojamo grožio pievas, upes, ežerus ir Kuršių neriją. Aplinkiniuose miestuose lankytojai turi galimybę tyrinėti vietinę kultūrą ir tradicijas.

2008 m. EDEN projekto tema buvo turizmas ir vietinis nematerialusis paveldas. Tuomet nugalėjo Plateliai. Jų apylinkės traukia lankytojus gamtos grožiu, unikaliomis XVIII a. bažnyčiomis, senovinėmis sodybomis, tradicine mažąja liaudies architektūra, dvaro sodyba. Čia gausu kaimo turizmo sodybų, nedidelių tautodailininkų muziejų, kur pristatomi šio krašto papročiai, kalba, amatai, kulinarinis paveldas. Jei nepavyks atvykti į Užgavėnių šventę žiemą, su šia senovine tradicija galima susipažinti unikaliame Užgavėnių muziejuje, įsikūrusiame Platelių dvaro arklidėje.

Norėdami sužinoti daugiau apie EDEN projekto vietoves Lietuvoje ir visoje Europoje, spustelėkite nuorodą http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/eden/index_lt.htm (ec.europa.eu/eden).

EDEN projekto tikslas – parodyti unikalias Europos vietoves, kurios iki šiol buvo palyginti mažai žinomos. Visoje Europoje EDEN projekto vietovės suteikia lankytojams puikią galimybę daugiau sužinoti apie savo šalies kultūrą ir tradicijas. ES Įmonių ir pramonės komisaras Antonio Tajani sako: „EDEN projektas dėmesį kreipia į atostogų vietoves, kuriose išlaikoma turizmo, gamtos ir vietinės bendruomenės darna. Pasaulio ekonomikai greitai kintant, EDEN projekto dėmesio centre –   išradingiausios ir kūrybiškiausios Europos turizmo vietovės. Taip skatinama vietinė ekonomika, ypač mažosios įmonės, todėl EDEN gali padėti įveikti dabartinę ekonominę krizę.“

Vietovės varžosi dėl šalyje patraukliausios turizmo vietovės apdovanojimo, kiekvienais metais sutelkiant dėmesį į vis kitą temą. Lietuvos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė ponia R. Balnienė teigia: „Lietuvos EDEN vietovės yra puikūs darnaus turizmo pavyzdžiai lankytojams, nenorintiems ilsėtis perpildytose tradicinėse atostogų vietose. Čia jų laukia daug nepakartojamų įspūdžių. EDEN iniciatyva padeda turizmo vietovėms atnaujinti ir plėsti turizmo paslaugas“.

2011 m. buvo renkamos geriausios vietovės, kuriose kultūrinio/architektūrinio paveldo atstatyti objektai specialiai pritaikyti turizmo veikloms, išsaugant ir tausojant vietovės gamtos, kultūros ir istorijos išteklius. Lietuvos laimėtoja, Rokiškio dvaro sodyba, pastatyta 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo, buvo nuolatinė kelių kartų palikuonių šeimos rezidencija, kultūros centras. Kelis dešimtmečius buvusi apleista, Rokiškio dvaro sodyba po paskutinio atnaujinimo pradeda atgauti buvusį populiarumą ir šiandien priima lankytojus iš viso pasaulio. Dvaro pastatuose įsikūrusiame Rokiškio krašto muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 80 000 muziejinės vertės daiktų, įskaitant unikalius dailės kūrinius, paveikslus, skulptūras, senovines knygas, dokumentus, monetas ir archeologinius radinius.

2010 m. konkurse paminėtos vietovės, pritaikiusios naujoviškus vandens turizmo principus. Laimėtoju išrinktas ežerais ir miškais garsus Zarasų kraštas, kuris puikuojasi gamtinės aplinkos įvairove ir kultūriniu paveldu. Čia vyksta daugybė renginių nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

2009 m. EDEN projektas ieškojo turizmo vietovių saugomose teritorijose. Nemuno deltos regioninis parkas geriausiai žinomas kaip Lietuvos gamtos stebuklas. Baigiantis ledynmečiui tirpstantis ledynas suformavo nepakartojamo grožio pievas, upes, ežerus ir Kuršių neriją. Aplinkiniuose miestuose lankytojai turi galimybę tyrinėti vietinę kultūrą ir tradicijas.

2008 m. EDEN projekto tema buvo turizmas ir vietinis nematerialusis paveldas. Tuomet nugalėjo Plateliai. Jų apylinkės traukia lankytojus gamtos grožiu, unikaliomis XVIII a. bažnyčiomis, senovinėmis sodybomis, tradicine mažąja liaudies architektūra, dvaro sodyba. Čia gausu kaimo turizmo sodybų, nedidelių tautodailininkų muziejų, kur pristatomi šio krašto papročiai, kalba, amatai, kulinarinis paveldas. Jei nepavyks atvykti į Užgavėnių šventę žiemą, su šia senovine tradicija galima susipažinti unikaliame Užgavėnių muziejuje, įsikūrusiame Platelių dvaro arklidėje.

Norėdami sužinoti daugiau apie EDEN projekto vietoves Lietuvoje ir visoje Europoje, spustelėkite nuorodą http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/eden/index_lt.htm (ec.europa.eu/eden).

Prieš du dešimtmečius, kokioje 1989-ųjų pabaigoje ar 1990-ųjų pradžioje, staiga suvokiau, kad tampa visiškai nebeįdomu sekti, kas vyksta Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavime (kuriame kiekvieną nuskambėjusį žodį, ypač Lietuvos atstovų, dar prieš metus gaudyte gaudydavome).

Atėjo toks net ne suvokimas, o pajutimas, kad dabar mums daug svarbiau, kas vyksta Lietuvoje ir Vilniuje, o ne Sovietų Sąjungoje ir Maskvoje, nes nuo šiol Lietuva jau pati lemia savo ateitį. Nors vis dėlto buvusi bendra sovietinė praeitis dar tebelaikė, ypač kad Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių vertinimas virto svarbiu politiniu veiksniu, dar ir šiandien tam tikru laipsniu veikiančiu tarpvalstybinius santykius.
Bet prieš kurį laiką pastebėjau, kad man tapo visiškai neįdomus buvusios Sovietų Sąjungos, ar Rusijos, gyvenimas. Iš naršyklės netgi prapuolė nuorodos į įvairius rusakalbius forumus ir tinklaraščius, kuriuose kadaise buvo įdomu sekti diskusijas politikos, gyvenimo, istorijos klausimais. Pagalvojęs kodėl, suvokiau, kad nebematau jokios prasmės kištis į kitos šalies gyvenimą ar juo labiau vertinti bei patarinėti jos piliečiams, kurių nūdiena man visiškai svetima.
Rusija domina tik tiek, kiek joje vykstantys procesai liečia Lietuvos ar Europos Sąjungos interesus – prekyba, energetika, saugumas. Lygiai tiek, kiek ši didelė valstybė domina ir kitus europiečius. Užtai labai domina diskusijos dėl bendros Europos ateities. Netgi kokią įtaką tam turi grynai prūsiška Vokietijos kanclerės liuteronės Angelos Merkel kilmė, atsižvelgiant, kad Europos Sąjungos pamatus klojo katalikai bavarai. Nors atsižvelgimas, jog prie šono turime didelę ir labai neprognozuojamą kaimynę, niekur nedingo, kartu atsirado suvokimas, kad Lietuvos ateitį lems ne Rusijoje, o Europoje vykstantys procesai.
Vis dėlto, nors iš sovietinės praeities jau negrįžtamai išėjome, į europinę ateitį dar galutinai neatėjome. Praeitis tebetrukdo, nors jau šaukiama: baikit kaltinti sovietinę praeitį, du dešimtmečius nepriklausomoje Lietuvoje gyvename, čia mūsų valdžia viską sumovė! Tokiems rėksniams norisi pasakyti, kad mes tik dabar pagaliau ėmėme suvokti, kokią didžiulę žalą mums iš tiesų padarė sovietmetis. Dvidešimt metų reikėjo savarankiškai nugyventi vien tam, kad ją išvystume. Tam reikėjo ir pamatyti, kaip pasaulyje žmonės gyvena, ir sukurti dalyje Lietuvos europinę, civilizuotą būtį, kurios fone ėmė ryškėti visos sovietinės negerovės bei piktžaizdės.
Apsidairykime aplinkui – kas iš tų negerovių, kurios mus piktina, nėra sovietmečio palikimas? Blogi, hierarchija grįsti, santykiai tarp žmonių? O kas ir kada įdiegė principą „Ty načalnik – ja durak, ja načalnik – ty durak“? Vagystės, korupcija, mokesčių nemokėjimas? Kas, jei ne kolchozai ir nuosavybės suvalstybinimas išmokė lietuvius vogti ir įdiegė mintį, kad vogti iš valstybės – ne nuodėmė, o visus reikalus reikia tvarkyti „per blatą“? Teisėsauga dirba blogai? Kokią dalį policininkų, ypač – jų vadų, sudaro sovietinio raugo „mentai“? Pensijos mažos, gydytojai renka kyšius, studentai masiškai važiuoja į užsienį, nes Lietuvos aukštosios duoda diplomus, bet ne išsilavinimą? Taigi socialinė sauga, medicina ir švietimas – trys esminės sritys, kurių nepalietė Europos Sąjungos diegtos permainos, ir jos iš esmės liko tokios, kokios buvo sukurtos sovietmečiu.
Kiek šiandieną Lietuvos universitetuose yra profesorių, visą išsimokslinimą – nuo pirmo kurso iki daktarinio mokslo darbo apgynimo – įgijusių kuriame nors iš geriausių Europos ar Amerikos universitetų? O kiek tų, kurių diplome įrašyti V.Kapsuko ir A.Sniečkaus vardai? Betgi tikrai – du dešimtmečiai praėjo, smetoninėje Lietuvoje per tą laiką visas universitetas profesūros, mokslus, neretai valstybės lėšomis, išėjusios Berlyne, Paryžiuje, Vienoje, susibūrė! O posovietinėje Lietuvoje – mokslo, ypač aukštojo, dvasia tebėra sovietinė. Nes kažkada pamanyta, kad neva „lietuviškas“ švietimas, mokslas ir kultūra – tai toji „geroji“ sovietmečio dalis, kurią turime išsaugoti. Tik dabar aiškėja, kad ją pirmą reikėjo rauti su šaknimis.
Politikai blogi, kvailiai ir vagys? Kada paskutinis LKP CK pirmasis sekretorius paliko savo kabinetą dabar Vyriausybės rūmais pervadintame pastate? Jo ir jo bendrų į visus svarbiausius valstybės postus susodinti „patikimi kadrai“ dar tebesvajoja, kad „kubilistano“ košmaras rudenį baigsis ir viskas bus „kaip prie Algirdo“. Juoba renka tuos politikus visuomenė, kurioje mokesčius moka tik vienas trečdalis, o du trečdaliai – arba nedarbingi, arba parazituojantys iš nepelnytai susiveiktų pašalpų, dirbantys nelegaliai, imantys dalį ar visą atlyginimą vokeliuose, sukantys mokesčius, taigi apvaginėjantys tuos pačius pensininkus, apie kurių sunkų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje taip mėgsta parėkauti.
Bet suvokimas, kad tų negerovių ištakos yra praeityje, tad ir jos pačios – nueinančios, įkvepia optimizmo. Juk pastaruoju metu itin matyti, kad užaugo karta (dažniausiai tai baigiamųjų klasių moksleiviai ar pirmakursiai antrakursiai), kuri šioms negerovėms turi tvirtą imunitetą. Nes ji jas aiškiai mato ir atmeta. Šioji sovietmečio visiškai nepaliesta karta jau turi kitokį požiūrį į pasaulį, kuris informacijos amžiuje savaime susiformavo vakarietiškos, europinės civilizacijos veikiamas. Jie skaito tas pačias knygas, žiūri tuos pačius filmus, klausosi tos pačios muziką, žaidžia tuos pačius žaidimus, kaip ir jų bendraamžiai Londone, Niujorke ar Berlyne.
Prieš žmogaus prigimtį nepapūsi, su Biblija nepasiginčysi: jeigu Viešpats prisakė Mozei keturis dešimtmečius vesti tautą iš vergijos per dykumą, nes savą valstybę turi sukurti laisvėje gimusiųjų vaikai, vadinasi, taip ir mums teks. Svarbu suvokti, kad einame teisinga kryptimi ir pusę kelio jau sėkmingai įveikėme.

Graikijai gavus naują ES paramą, o Ispanijai, Portugalijai ir kitoms vadinamosioms PIIGS šalims toliau klimpstant į skolas, verta pasvarstyti, kokios buvo didžiausios šių valstybių klaidos ir absurdiškiausios išlaidos ekonominio pakilimo laikotarpiu.

Prieš dvi savaites Vakarų Ispanijoje, prie Portugalijos sienos, esantis naujutėlaitis Badachoso oro uostas palydėjo į tarptautinio reiso skrydį paskutinį lėktuvą. Jis tapo ketvirtuoju Ispanijos oro uostu vaiduokliu, pastatytu tik tam, kad būtų panaudota kuo daugiau europinių lėšų. Tačiau pinigai šalyje, kurios biudžeto deficitas siekia beveik 8 proc., nebuvo skaičiuojami ne tik ekonominio pakilimo metais.
Štai vienas iš keturių dabar neveikiančių Ispanijos oro uostų Siudad Realis, netoli Madrido, buvo pastatytas 2008-aisiais ir iki šiol neaptarnavo nė vieno keleivio. Kitas oro uostas labiausiai skolų kamuojamame Valensijos regione pompastiškai buvo atidarytas pernai kovą: tiksliau, prabangiame ir moderniame Kasteljono oro uoste susirinko niekur skristi nesiruošiantys politikai bei verslininkai ir, perkirpę simbolinę juostą, paliko apie 100 mln. eurų kainavusį oro uostą trūnyti.
Tiesa, priešais jo fasadą dar buvo pastatytas avangardinis meno kūrinys – daugiau nei milijoną eurų kainavusi abstrakti skulptūra, kurioje, teigiama, galima įžvelgti oro uosto statybos iniciatoriaus, dabar iš teismų neišlendančio PP partijos nario Francisco Campso veido kontūrus.
Skamba komiškai, tačiau iki šiol ne tik iki galo neatsiskaityta už beprasmiškai pastatyto oro uosto įrengimo darbus bei 30 mln. eurų vertės jo reklamos kampaniją, bet ir kas mėnesį tenka mokėti už jo išlaikymą, įskaitant netgi pasienio kontrolės posto tarnautojų atlyginimus bei 90 tūkst. eurų per metus siekiančias išlaidas priemonėms, skirtoms paukščiams ir gyvūnams baidyti – kad šie nepakenktų kylantiems ir besileidžiantiems lėktuvams.
Politikai teisinasi, kad šio oro uosto projektas gimė viliantis išplėsti Valensijos turizmą. Tačiau tai skamba mažų mažiausiai absurdiškai, nes vos už 50 km yra kitas tarptautinis oro uostas.

Absurdiška greitųjų traukinių geležinkelio plėtra

Kitas ne mažiau ekonomiškai “išmintingas” Ispanijos valdžios sprendimas – 2010 m. nutiesti 483 km greitųjų traukinių geležinkelio atkarpą, kuri prie greitųjų traukinių tinklo prijungė du tarp Madrido ir Valensijos esančius kaimus, užtat leido Ispanijai tapti antra pasaulyje po Kinijos pagal greitųjų traukinių linijos ilgį. Ir niekam nė motais, kad nemaža šių linijų dalis patenka į vaiduoklių sąrašą, nes dėl per mažo keleivių srauto traukiniai kai kuriuose regionuose apskritai nekursuoja.
Ispanijos turizmo ir komercijos ministerijos tinklalapyje “plikbajoriškai” giriamasi ir tuo, kad Ispanija pirmauja pagal greitkelių dalį visų kelių sistemoje. Pavyzdžiui, Ispanijoje greitkeliai sudaro 5,9 proc. visų kelių, o visoje ES jų yra 1,2 proc., JAV – 1,4 proc., Japonijoje 0,6 proc. Tačiau pagal sukuriamą BVP, kuris pateisintų tokias šalies investicijas į infrastruktūrą, Ispanija pasaulyje yra tik trylikta.
Kad neatrodytų per mažai, Ispanijos vyriausybė numatė iki 2015 m. padvigubinti dabar apie 1300 km siekiantį greitkelių ilgį ir netgi prispausta skolų išlaidų šioje srityje mažinti neketina. “Pastaraisiais metais greitkeliams tiesti ES Ispanijai suteikė arba už simbolines palūkanas paskolino iš viso per 17 mlrd. eurų. Bet finansavimas baigiasi, tad valstybė naudos tik savo lėšas, ir galima suprasti, kad bus išleista panaši suma”, – skaičiuoja Barselonos inžinerijos instituto specialistas Andreu Uliedas.
Gebėjimų švaistyti pinigus, to nė kiek nesigailint, sąrašą galima tęsti be galo. Pavyzdžiui, 2006–2008 m. Ispanijos valdžiai nutarus skatinti biodegalų gamybos apimtis, imtasi statyti trisdešimt tam skirtų naujų gamyklų, nepagalvojus ne tik apie tai, kaip jos bus aprūpintos žaliava, bet ir kaip ta žaliava, jei jos netgi atsirastų, galėtų būti transportuojama. Mat kai kurios šių gamyklų pastatytos tiesiog plyname lauke, dalis jų – daugiau nei už 400 km nuo artimiausio jūrų uosto. Tokio “sumanumo” rezultatas akivaizdus. Pusė iš 36 biodegalų gamyklų Ispanijoje šiuo metu neveikia, šių degalų importas šalyje toliau didėja, o vietos gamintojai pagamina vos 9 proc. reikalingų biodegalų.
O kur dar 377 mln. eurų kainavęs ir pernai galutinai užbaigtas 10 mln. kv. metrų užimantis muziejų ir parkų kompleksas “Terra Mitica” Benidorme, kurį iš dalies finansavo vyriausybė, o iš dalies – dabar valstybės gelbėjami komerciniai bankai CAM ir “Bancaja”. Prasidėjus sunkmečiui jis nesulaukia nė trečdalio planuoto lankytojų skaičiaus.
Visi šie didžiules sumas kainavę prabangūs vaiduokliai – pavyzdys, kaip “sumaniai” Ispanija ir kitos vadinamosios PIIGS šalys (Portugalija, Airija, Italija, Graikija) atsirito iki skolų bedugnės krašto.
Pavyzdžiui, Portugalijai, kaip ir Ispanijai, galima pavydėti puikių kelių. Vien greitkelių šioje šalyje yra 2700 km, o ir greitkelio statuso neturintys keliai beveik visi yra asfaltuoti. Pasitelkus “Google Maps” galima aptikti tiesiog “į niekur” vedančių asfaltuotų keliukų, kurie baigiasi atsirėmę, pavyzdžiui, į ąžuolų giraitę, ir kuriais, be jokios abejonės, per savaitę pasiklydusios pravažiuoja vos kelios transporto priemonės. Šalyje tiesiog spindi ir krantinės. Dalis jų pranoksta prabangiausių JAV ar Azijos kurortų pakrančių infrastruktūrą, kuriai per pastarąjį dešimtmetį skirtos lėšos daugiausiai prisidės prie to, kad šiemet Portugalijai vėl teks skolintis apie 17,4 mlrd. eurų.

Olimpiada – iš ES fondų?

Graikija – dar viena pažiba didžiausių švaistūnių sąraše. Atrodytų, kaip tokia nedidelė valstybė sugebėjo “praryti” tiek pinigų, kad dabar tas jos gelbėjimas gula ant visos ES pečių. Tačiau paanalizavus, kur ir kaip Graikija eikvojo savo ir iš ES gaunamus pinigus, klausimų lieka mažiau. Šalis be paliovos skatino eksportą, tačiau nuo pat 2000-ųjų Graikijos importas nuolat viršijo eksportą bent 10 proc. Didžiulės sumos pinigų pagal įvairiausias programas buvo skiriamos turizmui skatinti, bet pastaraisiais metais nebeauga net šis sektorius. Graikijos valdžia niekuomet negailėjo lėšų socialinėms išmokoms ir atlyginimams, bet vienos graikų darbo valandos efektyvumas yra 44 proc. mažesnis už ES vidurkį.
Užtat kaip ir Ispanija, Graikija negailėjo lėšų infrastruktūrai ir iki šiol didžiuojasi, kad, pavyzdžiui, du kaimus – Rio ir Antiriją 2004-aisiais sujungė vienas ilgiausių ir moderniausių Europos tiltų. Tikėtasi, kad šiuo beveik 3 km ilgio tektoniniams svyravimams atspariu šešių juostų meno kūriniu kasdien važiuos po 11 tūks. transporto priemonių, tad tilto statybai nepagailėta 750 mln. eurų – tuo metu fantastiškos sumos, kurią beveik visą Graikija pasiskolino iš Europos investicijų banko (EIB) ir kurios dalis pernai pateko tarp nurašytų beviltiškų Grakijos skolų.
Vis dėlto ekonomistas Johnas Sfakianakis neabejoja, kad labiausiai Graikijos skolas išaugino Atėnų olimpinės žaidynės, už kurias iki šiol tebemoka ne tik Graikija, bet ir visa Europa.
“Olimpiadai buvo išleista mažų mažiausiai apie 20 mlrd. eurų, bet į šią sumą neįeina olimpiados proga pastatytų kelių, viadukų, apvažiavimų ir net Atėnų metro linijos atnaujinimo išlaidos”, – skaičiuoja ekonomistas. Jo teigimu, Graikija taip norėjo pasipuikuoti prieš visą pasaulį, jog 2004 m. netgi skyrė 375 mln. eurų sveikatos ir socialinių išmokų programoms, kad “gatvėse neliktų vargšų”.
Tačiau skandalingiausia olimpiados organizavimo dalis – kad visos šios lėšos buvo skolintos arba gautos iš ES kitiems tikslams, pavyzdžiui, pagal programas “Bendruomenės parama I” ir “Bendruomenės parama II”, bet Graikijos valdžia šias lėšas sukčiaudama ir klastodama ataskaitas panaudojo savo nuožiūra.
Beje, dėl to iš dalies kalti ir ES auditoriai, kurie tik dabar ėmėsi tikrinti daugiau nei šešerių metų senumo dokumentus ir kol kas sugebėjo atrasti “tik” 2,9 mlrd. ne pagal paskirtį panaudotų milijardų galus.
Deja, pačiai Graikijai iš visos šios aferos nebuvo jokios naudos. Pavyzdžiui, dabar iš 22 olimpiadai pastatytų sporto kompleksų 21 visiškai nenaudojamas, o prašmatniame futbolo stadione varžybos vyksta tik dešimt dienų per metus.
Ir net jei sakytume, kad Atėnams pasitarnavo naujo oro uosto statyba ar turistams ir dabar patrauklios prieš olimpiadą įrengtos istorinių vietų apžvalgos aikštelės bei pėsčiųjų takai, akivaizdu, jog šaliai būtų buvę kur kas naudingiau visa tai susikurti pamažu, o ne per vieną dieną įklimpstant į pragaištingas skolas, kurių šalis pati viena jau niekada nebegrąžintų. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad tam, jog Graikija nusimestų visą savo skolų naštą, jos ekonomika tris dešimtmečius iš eilės kasmet turėtų augti po 12,9 proc., nors net “olimpiadiniais” metais BVP įstengė ūgtelėti vos 3,4 proc.
Graikijai, kaip ir kitoms PIIGS valstybėms, to neprireiks: ES, pati ilgai skatinusi nepagrįstą lėšų “asfaltavimą” ir “cementavimą” šių valstybių infrastruktūros projektuose, dabar seikėja milijardus gelbėdama jų, o kartu ir savo, neišmintingas galvas ir vis naujais pavyzdžiais gerokai palengvindama atsakymo, kaip išleisti kuo daugiau pinigų, paieškas.

Praėjusį pirmadienį Lietuva ir dar 24 ES šalių politikai susitarė dėl naujos fiskalinės drausmės sutarties, kurim regis, gana drastiškai pakeisti ES fiskalinę politiką.

Užsienio skola nebegali viršyti 60 proc. BVP. Biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 0,5 proc. BVP, nebent užsienio skola yra tokia maža, kad galima toleruoti ir kiek didesnę – 1 proc. deficito ribą. Viršijus „greitį“, Europos Komisija iš karto sudaro veiksmų planą, kaip restruktūrizuoti viešąsias išlaidas ir kiek tam skiriama laiko. Na o jei tų kiekvienai šaliai individualiai skirtų nurodymų nepaisoma, šalis stoja prieš ES Teisingumo teismą ir gali tikėtis iki 0,1 proc. BVP siekiančios piniginės baudos, kurią nedelsiant teks pervesti į ES „katilą“.
Tai tik keletas ištraukų iš naujosios „Stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutarties“ – gana griežto ir drausminančio dokumento, kuris, vos tik bus ratifikuotas bent 12 ES valstybių, ims galioti visoje ES išskyrus Čekiją ir Didžiąją Britaniją, nepanorusias bent jau kol kas paklusti naujoms Vokietijos diktuojamoms ekonominio gyvenimo normoms.
Naujosios sutarties tikslas – pagaliau įveikti skolų krizę. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kitiems ES lyderiams įbrukta nuomone, jei to padaryti niekaip nepavyksta gražiuoju, tada reikia rimto prievaizdo, kuriuo ir turės tapti naujasis susitarimas.
Tai skamba visai įtikinamai, turint omenyje, kad kai kurios šalys peržengė jau visas protu suvokiamas ribas. Vienose (pavyzdžiui, Graikijoje), skola viršija 140 proc. BVP, kitose (tarkime, Ispanijoje) biudžeto deficitas sparčiai artėja prie 10 proc. BVP. Šios negandos baigia iš Europos išvaikyti visus investuotojus, skolinimasis brangsta ne dienomis, o valandomis, o euras mėnesių mėnesius balansuoja ant žlugimo ribos, menkindamas euro zonos pajėgumus pasaulio rinkose.
Tad, viena vertus, labai gerai, kad A.Merkel surado augančių skolų laidelį, kurį nukirpus, bomba galbūt nesprogs. Pritariamai linkčioja ir tarptautinės reitingų agentūros, ir nemaža dalis ekonomistų. Tačiau kritikos naujoji sutartis irgi sulaukia daug, o kai kurių analitikų vertinimu, paktui pasiryžusios valstybės pasirašo sau žlugimo nuosprendį.

Šaltas, bet trumpas dušas ekonomikai

Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas įsitikinęs, kad Europos pasirinktas kelias yra visiškai netinkamas – vietoje taupymo, krizes, tokias kaip šiuo metu įsitvirtinusi ES, spręsti esą dera kaip tik skatinant vartojimą. „Griežto taupymo strategija, kurią kaip išeitį iš finansų krizės pasirinko Europos valstybės, baigsis šių valstybių ekonomikų žlugimu. Šios šalys pasirašė jungtinį savižudybės paktą“, – mano J.Stiglitzas.
Tiesa, tokių kaip J.Stiglitzas šiuo metu nėra daug. Daugelis analitikų stoja į taupymo pusę ir net jei tai trumpam turės neigiamą poveikį ekonominiam klimatui Europoje, vis tiek tai esanti mažesnė blogybė iš dviejų.
„Be jokios abejonės, ekonomika veiks procikliškai ir iš pradžių, ratifikavus sutartį, patrauks dar giliau į dugną, nes laukia didelis išlaidų mažinimas“, – neabejoja ekonomistas, prof. habil. dr. Jonas Čičinskas. Jis pažymi, kad jei pradėjus gyventi pagal naująją sutartį ES eksportuojamos produkcijos „nesusiurbs“ auganti Kinijos rinka, Europos popieriai kurį laiką bus labai prasti, o ekonomikos augimą teks atidėti bent metams. „Tiesa, vėliau ekonomika vis tiek išsilaižys, restruktūrizuosis ir atsigaus“, – neabejoja J.Čičinskas, kurio vertinimu, šis trumpalaikis šaltas dušas valstybėms vis tiek yra būtinas, nes antraip šalys būtų įsiskolinusios iki ausų, o paskui jų lauktų tik valiutų devalvacija ir nebepakeliamos išlaidos skolų aptarnavimui.
Palankiai paktą vertina ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, jis viliasi, kad deficito mažinimas apsieis be skaudesnių padarinių ekonomikai, o gali netgi suvaidinti ir labai teigiamą vaidmenį, jei tik bus pasirinktas teisingas kelias. „Tikiuosi, kad valdžia biudžeto deficitą ims mažinti ne tradiciniu keliu – karpant atlyginimus ar vėl didinant mokesčius, nes tokiu atveju rezultatai bus labai liūdni ir tik toliau augs emigracija, o biudžetas vis tiek nesurinks daugiau mokesčių. Tačiau jei valdžia ryšis atlikti seniai atidėliotus namų darbus ir imsis biudžeto deficitą mažinti seniai reikalingomis švietimo, sveikatos apsaugos reformomis, atsisakant netikslingų išlaidų, poveikis bus kaip tik labai teigiamas“, – įsitikinęs S.Besagirskas. Apskritai, jo nuomone, taupyti visuomet yra sveika.
Beje, gąsdintis nereikia ir dėl to, kad pagal naująją sutartį, vidutinės trukmės tikslai kiekvienai valstybei narei numatomi individualiai, atsižvelgiant į šalies ekonomikos dinamiką ir skolos tvarumą. Pasak Lietuvos Finansų ministrės Ingridos Šimonytės, pati sutartis nenumato jokių „staigaus deficito mažinimo“ įpareigojimų, nėra ir jokių terminų konkretiems balanso rodikliams pasiekti.
Beje, ministrė pažymi, kad sutartis Lietuvos ekonomikos niekaip nepaveiks, nes joje nėra jokių naujų užduočių viešiesiems finansams, kurių nenustatytų Lietuvoje jau galiojantys ir taikomi teisės aktai. Pavyzdžiui, pagal galiojantį makroekonominį scenarijų ir atsižvelgiant į Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, jau 2014 m. nominalus viešųjų finansų deficitas turėtų neviršyti 1 proc. BVP, o struktūrinis deficitas tais metais taip pat greičiausiai bus panašus.
„Noriu pažymėti, kad lygiai tuo pačiu keliu Lietuva turėtų judėti, jeigu jokios Sutarties nė nebūtų. Ekonomiką veikia šalies fiskalinė politika, kuri, nepriklausomai nuo Sutarties buvimo ar nebuvimo, turi siekti subalansuotų ir perteklinių viešųjų finansų, kadangi tik taip apsisaugoma nuo skolos didėjimo ir su juo susijusių papildomų mokesčių didinimų ar išlaidų mažinimų ateityje. Fiskalinė drausmė, žemas skolos lygis ekonomiką veikia vienareikšmiškai teigiamai“, – apibendrina ministrė.

Čekija ir Didžioji Britanija: laimėtojos ar pralaimėtojos?

Vis dėlto dvi Europos šalys – ir esančios ne pačioje blogiausioje ekonominėje situacijoje – sutarties nepasirašė, o jų abiejų lyderiai aiškina, kad tai jų valstybėms tik į naudą. Viena vertus, tame tiesos yra. Pirmiausia, tiek Čekija, tiek Didžioji Britanija išvengė Vokietijos diktato ir pasiliko laisvę savarankiškai vykdyti fiskalinę politiką, jei lyginsime su paktą pasirašiusių valstybių laukiančiais suvaržymais ir vis didesne valdžios centralizacija.
„Termino „centralizacija“ nevartoja nei Vokietija, nei kitos sutartį pasirašančios valstybės, tačiau jis nėra neteisingas, jei kalbame apie ekonominę politiką“, – aiškina prof. J.Čičinskas. Tiesa, jis pripažįsta, kad tai natūralus procesas, nes ES ekonomika tampa vis homogeniškesnė, tad tenka vienodinti ir politiką. „Be jokios abejonės, šis paktas turės įstatyminį šleifą – vienose šalyse bus priimti įstatymai, kitose – konstitucinės pataisos“, – svarsto pašnekovas, nemanantis, kad naujasis paktas dramatiškai uzurpuoja ES ar atskirų šalių kompetencijas.
Kitas klausimas – ar pakte numatyti deficito bei skolos tikslai, kurių neįsipareigoja siekti Čekijos bei Didžiosios Britanijos politikai, šioms šalims naudingas, ar žalingas. „Jei būčiau investuotojas, daug labiau linkčiau investuoti į drausmingesnes šalis, tokias kaip Lietuva, o ne į tokias, kaip sutarties nepasirašiusi Čekija, kuriose bet kada galima laukti nemalonių siurprizų“, – samprotauja S.Besagirskas, kurio nuomonė atspindi ir daugelio kitų verslininkų poziciją (juk būtent investuotojų nuomonę apie ES ir buvo siekiama sušvelninti prisiimant griežtesnius fiskalinius įsipareigojimus).
Tačiau I.Šimonytė neabejoja, kad tai – tik viešoji opinija, nes Jungtinės Karalystės ir Čekijos laikyseną esą nulėmė ne sutarties nuostatos, o šių šalių vidaus politikos aplinkybės – šioje sutartyje, ministrės nuomone, nėra nieko, kam konkrečiai šios šalys prieštarautų. Juk Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono vyriausybė vykdo nuoseklią deficito mažinimo politiką ir niekaip negalima įtarti šalies nepritariant fiskalinei drausmei.
Ministrės pozicijai pritaria ir J.Čičinskas bei S.Besagirskas – esą Čekijos ir Didžiosios Britanijos pozicija nereiškia priešiškumo taupymui. Tiesa, Čekijos premjeras Petras Nečasas kaip vieną iš atsisakymo pasirašyti sutartį priežasčių nurodė „per mažą dėmesį skolai“ ir išreiškė abejonę, ar pakte nustatytų nuostatų bus paisoma.
Tokių abejonių, žinoma, turi ne tik jis. Pavyzdžiui, sutartyje esama daug išimčių, kurios atveria kelią piktnaudžiavimui. Tarkime, teiginys, jog „apribojimų galima nepaisyti susiklosčius ypatingoms aplinkybėms“ (pavyzdžiui, prasidėjus krizei, kai skolinimosi ribojimas kaip tik yra ypač svarbus). Be to, abejonių gali kelti ir apribojimų nepaisančioms valstybėms gresiančios baudos. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, Graikijos atvejį, kai 2008-2010 m. šalies biudžeto deficitas siekė iš pradžių 9,4 proc. BVP, vėliau ir 15,4 proc. BVP. Juk kažin ar 0,1 proc. BVP siekianti bauda būtų privertusi sumažinti šią didžiulę biudžeto skylę iki 0,5 proc.
„Vis dėlto baudos nėra svarbiausia. Pirmiausia tai įsipareigojimas, kurio nevykdant, laukia įspėjimai, derybos ir mėginimai įtilpti į rėmus, ir tik paskui skiriamos baudos, tad naujosios sutarties reikšmė vis tiek labai didelė“, – apibendrina J.Čičinskas, kuris viliasi, jog naujasis fiskalinės drausmės paktas užbaigs beatodairiško skolinimosi erą ir privers suvokti, kad ekonomika klestėti gali ir taupymo režimu.

Finansų ministrė I.Šimonytė: „Lygiai tuo pačiu keliu, siekdama žemo skolos lygio ir fiskalinės drausmės, Lietuva judėtų, jeigu jokios Sutarties nė nebūtų“.

LPK atstovas S.Besagirskas: „Jei būčiau investuotojas, labiau linkčiau investuoti į paktą pasirašiusias šalis o ne ten, kur bet kada galima laukti nemalonių siurprizų“.

Vengrija žengia Didžiosios Britanijos pėdomis ir meta iššūkį Europos Sąjungai, įvesdama savas žaidimo taisykles. Tačiau kas tinka Jupiteriui (britams), gali netikti jaučiui (vengrams): vietoj didesnio savarankiškumo jie gali sulaukti tik dar daugiau sankcijų ir gerokai susigadinti reputaciją.

Naujasis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas jau lyginamas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o jo “režimas” vadinamas “viktatūra”, nes per porą mėnesių Vengrijoje prasidėję pokyčiai gerokai lenkiasi su demokratiniais principais.
Visų pirma tai iš esmės vienašališkai naujosios valdžios inicijuotos konstitucijos pataisos – vien to pakaktų norint apkaltinti V.Orbaną polinkiu į autoritarizmą. Bet svarbiausia – kokios tos pataisos ir su jomis susiję nauji įstatymai. Mat Vengrijos premjeras jais apribojo Konstitucinio teismo įgaliojimus, sumažino centrinio banko vadovo galias, valdymo struktūrą ir palūkanų normas nustatančio komiteto veiklą, sutelkė teisėjų skyrimo procesą į vienos institucijos rankas ir pakeitė rinkimų apygardų ribas savo naudai.
Pavyzdžiui, naujai įsteigtas Nacionalinio teisingumo biuras, kuriam vadovaus V.Orbano ir jos žmonos draugas Tunde Hando, nuo šiol skirs teisėjus, vadovaus visai teismų sistemai ir net tvirtins atskirose bylose priimtų sprendimų “teisingumą”.

Gelbsti šalį nuo skolų?

Pats ultradešiniųjų pažiūrų V.Orbanas šių radikalių žingsnių ėmėsi neva gelbėdamas šalį iš krizės, kurioje ji atsidūrė dėl esą socialdemokratų kaltės. Štai komunikacijų ministras Zoltanas Kovacsas aiškina, kad naujoji valdžia vykdo rinkimų pažadus, o naujoji konstitucija kaip tik yra puikiai atnaujinta, nes senoji esą labai priminė komunistinę versiją.
Vengrijos valdžia dabar aiškina, kad centrinio banko galių sumažinimas leis lengviau laviruoti mažinant biudžeto deficitą. Tam pritaria ir Vengrijos centrinio banko vadovas Andras Simoras, manantis, kad reforma būtina norint išsaugoti šalies ekonominę gerovę. “Tokie veiksmai kaip tik leis Vengrijai susigrąžinti finansinę nepriklausomybę, kuri buvo prarasta finansų krizės laikotarpiu gavus paramą iš TVF”, – dėsto centrinio banko vadovas.
Finansų ministerija priduria, esą naujovės leis Vengrijai būti vienai iš septynių ES šalių, kuriose neviršijamas leistinas biudžeto deficitas.
Tačiau tiek opozicija, tiek didžioji dalis Vengrijos gyventojų, tiek ES institucijų vadovai naują Vengrijos politikos kryptį vertina itin kritiškai ir netgi dramatiškai. Vakarų europiečiams vengrų elgsys atrodo keistas ir nelogiškas, nes jie ES atsuka užpakalį, bet kartu tebenori kuo didesnės finansinės ES paramos ir pigesnių paskolų.

Kasasi sau duobę

“Tai nedemokratinė konstitucija, gimusi iš nedemokratinio įstatymų leidybos proceso”, – naujosios konstitucijos teisėtumu abejoja Vengrijos civilinių laisvių sąjungos atstovas Szabolcsas Hegyi.
Jį palaiko ir demokratijos gynėjai, ir žmogaus teisių atstovai, ir nemenka dalis Vengrijos parlamentarų. Galiausiai netyli ir patys vengrai. Nors prieš 20 mėnesių vykusiuose rinkimuose už V.Orbaną balsavo per 53 proc. rinkėjų, dabar daugumą vengrų V.Orbano siautėjimas tiesiog šiurpina. Nuo praėjusių metų pabaigos Budapešte ir kituose šalies miestuose tęsiasi protestai, į kuriuos susirenka ir iki 30 tūkst. žmonių. Gyventojai aiškina pasijutę taip, kaip gyveno komunistiniais laikais, ir lieja nusivylimą V.Orbano antidemokratiniu valdymo stiliumi.
Kritikos V.Orbanui negaili ir Briuselis. Europos Komisija perspėjo Vengriją, kad šios vyriausybė gali sulaukti teisinių veiksmų, o kitų metų ES parama Vengrijai  gali būti sustabdyta, jei įstatymai, kurie, kaip manoma, riboja pagrindinių šalies institucijų laisvę, nebus pakeisti.
EK labiausiai užkliuvo naujoji Vengrijos teismų sistema ir centrinio banko valdymo pokyčiai, mat ir viena, ir kita naujovė prasilenkia su ES nuostatomis. Pavyzdžiui, pagal naująjį Vengrijos įstatymą teisėjais negali tapti vyresni nei 62 metų asmenys, o tokia nuostata pažeidžia Europos Sąjungos diskriminaciją apibrėžiančius įstatymus.
Be to, centrinio banko nepriklausomybė yra viena iš stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygų, tad nieko keista, kad tos nepriklausomybės panaikinimo projektas griežtai kritikuojamas.
Tačiau Didžioji Britanija, kuri ne taip seniai atsisakė dalyvauti “Merkozy” žaidime ir nesutiko leistis dar labiau reguliuojama Briuselio, iš to gali net laimėti, o Vengrijai jokiomis pergalėmis tikrai nekvepia. Priešingai, valstybės finansinė padėtis labai kebli, jai kas mėnesį reikia skolintis pinigų tarptautinėse rinkose. Deja, dėl V.Orbano išdaigų tenka mokėti vis didesnes palūkanas, kurios sausio pradžioje buvo pasiekusios jau net 9,96 proc. Galiausiai skaičiuojama, kad jei Vengrija ir ES neras kompromiso ir pastaroji iš tiesų nutrauks Vengrijos finansavimą, šiai teks skolintis dar brangiau.
“Financial Times” analitikų vertinimu, tai gali reikšti maždaug milijardo eurų nuostolius per metus, sugadintą šalies įvaizdį, griežtėsiančias ankstesnių kreditorių sankcijas ir priartinti šalį prie bankrutuojančios Graikijos likimo.

Kai V. Orbano vadovaujama „Fidesz“ ir KDNP koalicija laimėjo 2/3 vietų Vengrijos parlamente ir pakeitė šalies Konstituciją, Europoje kilo diskusijos dėl šios šalies posūkio autoritarizmo link.

Kartu su Konstitucijos pakeitimais atliekamos teismų, centrinio banko, žiniasklaidos kontrolės, rinkimų sistemos reformos yra vertinamos labai kontraversiškai.

Keista, kad protestų bangos Vengrijoje ir kritikos Europos Sąjungos sostinėse sulaukęs naujas pagrindinis šalies įstatymas Ministro pirmininko A. Kubiliaus įvertintas „be pagrindo smerkti“. Neva, Premjero teigimu, diskusijas kelia kairieji, kuriems nepatinka įtvirtinamos „dešiniosios vertybės“, o dokumente tarsi nėra nieko ypatingo, dėl ko verta nerimauti. Maža to, 25 TS–LKD Seimo nariai pasirašė rezoliuciją, palaikančią V. Orbano siekį pakeisti šalies Konstituciją.

Suprantama, labai naudinga išryškinti tuos skirtingų ideologijų pagrindu diskutuotinus Konstitucijos aspektus – visus prieštaravimus „primestit“ kairiesiems ir kartu nutylėti apie šiame dokumente gresiantį pavojų demokratijai ir laisvei. Neaišku, ką bendro su „dešiniosiomis vertybėmis“ turi atlikta rinkimų sistemos reforma, jei rinkimų komisija Vengrijoje sudaryta ne iš skirtingų partijų, kaip esama ir Lietuvoje, o iš vienos dabartinės valdančiosios daugumos atstovų. Be to, analitikų duomenimis, vienmandačių apygardų ribos pakoreguotos taip, kad, net perskaičiavus ankstesnių rinkimų rezultatus, pralaimėjusi dabartinė politinė dauguma buvo pripažinta laimėtoja.

Naujoji žiniasklaidą kontroliuojanti taryba, kurios pirmininką renka dabartinės daugumos atstovai, gali skirti baudas už žiniasklaidos priemonėse skelbiama „neobjektyvią“ informaciją. Kartais ypač sunku nustatyti, kas yra „objektyvi“ informacija, todėl yra nemažos galimybės bausti tariamai neobjektyvias žiniasklaidos priemones ir šitaip riboti žodžio laisvę. Žiniasklaidos padėtį geriausiai atspindi „Klubradio“ pavyzdys – dabartinę daugumą kritikuojanti radijo stotis nuo kovo mėnesio turės nutraukti savo veiklą, nes žiniasklaidos taryba nepratęsė jai licencijos.

Keisdamas Konstituciją Vengrijos parlamentas gerokai apribojo Konstitucinio teismo teises. Nuo šiol jis negalės nagrinėti bylų, susijusių su įstatymais, turėsiančiais įtakos biudžetui. Šie įstatymai galės būti nagrinėjami tik tada, jeigu jie prieštarautų žmogaus teisėms. Nuo šiol įstatymai negali būti teikiami Konstituciniam teismui nagrinėti kaip prieštaraujantys Konstitucijai iš esmės. Panaikinta galimybė piliečių byloms, peržiūrėtoms įprastai visų instancijų, pasiekti Konstitucinį teismą. Reformavus teismų sistemą, teisėjus skirs vienvaldis naujai įsteigtos Nacionalinės teisėjų tarybos vadovas, renkamas dabartinės daugumos.

Dalis šių pokyčių, žinoma, bus sustabdyta reaguojant griežtai Europos Komisijai, kuri jau pradėjo teisinį procesą prieš Vengriją dėl jos ginčytinų centrinio banko, teismų ir duomenų apsaugos tarnybos reformų. Tačiau faktas, kad A. Orbano reformoms palaikyti buvo surengtas šimtatūkstantinis mitingas, parodo grėsmę, kaip prisidengus kova už vadinamąsias dešiniąsias ir tradicines vertybes – kartu apribojant demokratiją ir žodžio laisvę, galima manipuliuoti žmonių minia.

Žvelgiant į šios situacijos vertinimą Lietuvoje ir remiantis TS–LKD lyderių ir Seimo narių atstovų pareiškimais, peršasi dvejopa išvada: arba TS–LKD atstovai nesupranta Vengrijoje vykdomų reformų esmės, arba, prisidengdami parama V. Orbano nacionalistams, įtvirtinantiems „dešiniąsias vertybes“, iš tikrųjų remia teisinės valstybės, spaudos ir laisvės suvaržymus. Bet niekaip negalima puoselėti dešiniąsias vertybes – demokratijos, žodžio laisvės, teismų sistemos nepriklausomybės sąskaita. Kita vertus, stebint pagreitį įgaunantį TS–LKD puolimą prieš Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, grėsmė politiniais sprendimais pakeisti teisę jau kyla ir Lietuvoje. Juk kartais būna taip patogu negirdėti kitokios, neva „neteisingos“ nuomonės.

Dviem šimtams už delną mažesnių paukščiukų išsaugoti – 7,5 mln. Lt, keturiolikai lūšių ir kelioms dešimtims didžiųjų apuokų – dar beveik keturi milijonai. Kodėl gamtosauga Lietuvoje tokia brangi ir kas iš to bando pasipinigauti?

Po Telšių urėdijos miškus jau du mėnesius slampinėja dvi nelaisvėje išaugintos lūšys, taip pat pernai Lietuvos miškuose buvo paleista penkiolika didžiųjų apuokų. Toks projektas – išveisti nelaisvėje lūšių bei didžiųjų apuokų ir juos paleisti į miškus, siekiant padidinti sparčiai nykstančias jų populiacijas, šalyje vykdomas pirmąkart.
Lūšims viskas gerai: prieš paleidžiant į laisvę jos palaikytos adaptaciniame aptvare, išmokytos susimedžioti grobį (į aptvarą buvo paleidžiama gyvų ožkų,  triušių) ir, regis, prie naujų gyvenimo sąlygų jau prisitaikė. Apuokams pritapti laisvėje sekasi prasčiau: iš penkiolikos du jau negyvi, dar vienas rastas miške sužeistas, kitas – nusilpęs. Tai žinoma, nes dabar, sekant Vakarų pavyzdžiu, jau ir Lietuvoje dalies į laisvę išleidžiamų paukščių bei gyvūnų judėjimas stebimas pasitelkus palydovinį siųstuvą.
Lietuvoje buvo belikę iki šimto lūšių (jas išnaikino brakonieriai) ir ne daugiau kaip dešimt didžiųjų apuokų porų, kurie, kaip plėšrūs paukščiai, lietuvių buvo masiškai šaudomi prieš kelis dešimtmečius. Lietuviai, kaip pastebi zoologas Vilniaus universiteto doc. Egidijus Bukelskis, apskritai rodo miškui didžiulę nepagarbą – ištisus metus drumsčia paukščiams ir gyvūnams ramybę, yra įpratę grybauti iki pat šalnų, o tai irgi prisideda prie spartaus kai kurių jų rūšių nykimo.
Atiduoti skolą gamtai, be abejo, reikia. Vis dėlto visi šie aplinkosauginiai projektai neišpasakytai brangūs ir kelia daug įtarimų dėl skaidrumo ir pagrįstumo. Tuo labiau kad išleidžiami milijonai, o rezultatai ir reali nauda yra sunkiai apčiuopiama.

ES negaili lėšų paukščiukams gelbėti

Pažvelkime į keletą stambesnių gamtosaugos projektų, įgyvendinamų šiuo metu, iš arčiau.
Štai tam, kad būtų išsaugotos meldinės nendrinukės, gyvenančios tik Lietuvoje ir dar septyniose pasaulio šalyse, viešoji įstaiga Baltijos aplinkos forumas gavo 1,63 mln. eurų europinę paramą, o bendra šio projekto vertė sieks 2,19 mln. eurų, arba maždaug 7,5 mln. Lt.
Tai maži žvirblinių paukščių rūšies paukšteliai, kurių Lietuvoje galima pamatyti tik dviejose vietose – Žuvinto biosferos rezervate ir Nemuno deltoje, šlapiose pievose bei pelkėse. Kaip teigia Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas, 1995 m. Lietuvoje buvo registruota apie 400 meldinių nendrinukių giedančių patinėlių, o šiuo metu jų suskaičiuota tik devyniasdešimt, tiesa, dar maždaug antra tiek turėtų būti jų patelių. „Tai pasaulyje sparčiausiai nykstanti žvirblinių paukščių rūšis. Lietuvoje pasiekta riba, kad jau kitąmet meldinių nendrinukių gali visai nebelikti“, – tvirtina Ž.Morkvėnas.
Šie reti paukščiai esą nyksta todėl, kad tose žemėse arba visai nebeūkininkaujama, arba, priešingai, vykdoma pernelyg intensyvi žemės ūkio veikla. Meldinių nendrinukių likimu susirūpinę projekto iniciatoriai gavo solidžią europinę paramą, atliko ne vieną mokslinį tyrimą ir ėmėsi gaivinti šių paukštelių buveines 1300 ha ploto teritorijoje.
Tačiau kokių laukiama rezultatų – kiek padidės meldinių nendrinukių populiacija projektą įgyvendinus? „Geras klausimas, į kurį atsakymo dar negaliu pateikti. Manau, jei iki 2015 m. mums pavyks atgaivinti šią rūšį iki 1995 m. buvusių 400 giedančių patinėlių, tai jau bus sėkmė“, – svarsto Ž.Morkvėnas.
Be abejo, teigti, kad keli šimtai šių paukštelių ir kainuos tuos projektui skirtus septynis milijonus, gal ir ne visai teisinga, nes sykiu bus sutvarkytos didžiulės apleistos teritorijos, įdiegtas palankus gamtai ūkininkavimas, perkama įvairi technika. Kita vertus, tiek šiame, tiek daugelyje kitų panašių projektų racionalumo stinga, o argumentai, kodėl iš daugiau nei aštuonių šimtų į Raudonąją knygą įrašytų rūšių buvo pasirinkta būtent meldinė nendrinukė ir kodėl būtent dabar, tiesą sakant, neįtikina.
Jei grįšime prie lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo projekto, kurio vertė siekia apie 4 mln. Lt, tai iki jo pabaigos, tai yra per trejus metus, į laisvę planuojama paleisti keturiolika lūšių ir apie penkiasdešimt didžiųjų apuokų. Projektą įgyvendinančio VšĮ Gamtos paveldo fondo direktorius Gediminas Raščius sako, kad net jei išgyvens tik pusė jų, tai jau bus laikoma sėkme. „Juk natūralus gyvūnų gaištamumas gamtoje taip pat labai didelis“, – teigia G.Raščius. Tačiau gamta už tai nepasiima 4 mln. Lt.
Prieš kelerius metus Gamtos paveldo fondas jau įgyvendino panašų projektą – į Karšuvos girią Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate, siekiant atkurti išnykusią populiaciją, paleista kurtinių. Kokie šio projekto rezultatai? „Rezultatai bus matyti po kokių dvidešimties metų“, – atsako G.Raščius.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius papildo, kad gamtoje greitų rezultatų nebūna, tai esą rodo ir europinė patirtis. „Štai Vokietijoje irgi buvo atkuriama didžiųjų apuokų populiacija, į miškus išleista pusantro tūkstančio paukščių, o dabar jų jau suskaičiuojama apie du tūkstančius, veisiasi per tūkstantį porų. Tai didžiulė populiacija, bet tokiems rezultatams prireikė penkiolikos metų”, – tvirtina S.Paltanavičius.
Žymus gamtininkas taip pat stebisi, kad Lietuvoje nekilo jokio triukšmo, kai reti paukščiai ir gyvūnai buvo masiškai naikinami, užtat dabar mėginama ieškoti priekabių, esą tokie svarbūs projektai yra per brangūs, o gal ir neskaidrūs.

Įžvelgia piktnaudžiavimą

Vis dėlto Biržų miškų urėdui Romanui Gaudiešiui daugelis europinėmis lėšomis finansuojamų aplinkosaugos projektų atrodo labai įtartinai. Pastaroji urėdą nustebinusi žinia – Biržų girioje, trijose vietose, bus specialiai veisiamos pelės lūšims pašerti, o tai atsieis apie 200 tūkst. Lt. „Veš šiaudus, pils grūdus ir veis peles. Man tokie dalykai nesuvokiami, tuo labiau kad pelės nėra pagrindinis lūšies ėdalas. Susidaro įspūdis, kad tokiems projektams tiesiog pramušami ES pinigai ir kažkas iš to gerai pasišildo“, – svarsto R.Gaudiešius.
Jis ypač piktinasi, kad saugant retas paukščių rūšis miškuose pradedama riboti ūkinė veikla – tam tikru metu, tarkime, paukščiams perint, nebeleidžiami kirtimai, o dėl to esą kai kurios šeimos netenka pajamų. „Man keista, kad koks nors paukštis svarbiau už verkiantį vaiką, kuriam tėvai po to nebeišgali nupirkti batų eiti į mokyklą“, – stebisi urėdas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkui dr. Algiui Gaižučiui taip pat susidaro įspūdis, kad aplinkosauga mūsų šalyje, kad ir kokia svarbi ji būtų, dažnai užsiimama ne tiek saugant gyvūnus ir augalus, kiek stengiantis pasipinigauti. „Gaila matyti, kaip švaistomi europiniai pinigai“, – teigia A.Gaižutis.
Tokių įtarimų kyla ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui, kuris pritaria, kad tokie projektai iš tiesų kainuoja labai daug, nors problema kartais sukuriama netgi dirbtinai, o štai rezultatų nematyti beveik jokių. Tik esą įvairiausios viešosios įstaigos, sukurtos įvairiems gamtosaugos projektams įgyvendinti, užsitikrina neblogą išlaikymą.
„Sugalvojama problema, paprašoma ES pinigų, o Europa biologinei įvairovei išsaugoti jų niekada negali, ypač nykstančioms rūšims. Skiriamos didžiulės lėšos tyrimams, nustatoma, kad yra labai blogai, ir mes imame saugoti, – skeptiškai tokias iniciatyvas vertina parlamentaras J.Šimėnas. – Žinoma, aš už tai, kad nykstančias rūšis reikia saugoti, bet ar tokiais būdais, kaip Lietuvoje tai daroma, – labai abejoju. Manau, ši veikla pas mus išsigimė ir slepia daug piktnaudžiavimo. O visuomenė piktinasi pagrįstai – juk lėšų kokiam nors rimtam tyrimui vienoje ar kitoje ūkio srityje nerandama, bet dešimčių milijonų tokiems abejotiniems dalykams kažkodėl negailime.“

Kodėl gamtosaugos projektai tokie brangūs
Laimučio Budrio, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus, komentaras

Dėl lūšių populiacijos atkūrimo projekto kyla daug diskusijų. Žinau, kad sužinojus projekto sąmatą daugeliui, net ir dirbantiesiems gyvosios gamtos srityje, kyla daug klausimų, iš kur atsiranda tokios sumos. Tačiau mes vadovaujamės ne tik europine, bet ir pasauline patirtimi, kuri patvirtina, kad atskirų rūšių populiacijos atkūrimo darbai susideda iš daugelio etapų ir yra labai brangūs.
Jei kalbėsime apie lūšis, galėtume jų daug pigiau nusipirkti kur nors Estijoje, kur jų yra gerokai daugiau, ir paleisti savo miškuose, tačiau toks veisimas būtų lygus nuliui. Lūšis pirmiausia turi būti aklimatizuojama, jauniklį reikia laipsniškai pratinti prie natūralios gamtinės aplinkos, mokyti medžioklės įgūdžių ir tik tada, kai gyvūnas pasiruošęs, išleisti į laisvę. Dabar Lietuvoje veisiamos lūšys ir didieji apuokai laisvėje stebimi palydoviniais siųstuvais, o tai nemažai kainuoja.
Visa tai sudėjus ir išeina nemaža suma, bet tai paskutinis dalykas, kurį galime padaryti, kad išsaugotume šitą rūšį. Tam tikimės ES paramos ir 2014–2020 m. laikotarpiu.

Brangiausi šiuo metu Lietuvoje įgyvendinami projektai, skirti nykstantiems gyvūnams ir paukščiams išsaugoti
Projektas    Vertė, Lt

Meldinių nendrinukių, besiveisiančių šlapiose pievose ir pelkėse, išsaugojimas, 2010–2015 m.    7,5 mln.
Daugiau nei 200 mažojo erelio rėksnio lizdaviečių išsaugojimas, 2010–2015 m.     3,5 mln.
Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas nelaisvėje, 2011–2014 m.    3,98 mln.
Retų rūšių apsaugos bei invazinių rūšių gausumo reguliavimo veiksmų planų parengimas (bus parengti juodojo gandro, jūrinio erelio, žuvininko ir kt. daugiau nei dvidešimties rūšių apsaugos bei veiksmų planai), 2009–2012 m.    2,98 mln.

Pastaba: didžiąją dalį visų projektų finansuoja Europos Sąjunga

Šaltinis: Aplinkos ministerija, Europos Komisija

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ pareiškė, jog negalima palikti Europos vairo Paryžiui ir Berlynui.

Ketvirtadienį paskelbtame interviu jis akcentavo glaudesnio Lenkijos ir Italijos bendradarbiavimo reikšmę.

Paklaustas, ar, jo manymu, Prancūzijos ir Vokietijos ašis Europos Sąjungoje kelia grėsmę, D. Tuskas atsakė: „Jau aišku, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy perėmė vairą. Bet tai neturi virsti pastoviu politiniu monopoliu. Negalima palikti Europos dviem sostinėms“.

„Nerekia kritikuoti Paryžiaus ir Berlyno aktyvumo – tai mes turime būti labiau matomi ir nepalikti jiems iniciatyvos. Tai ne varžybos. Vyriausybės turi atsisakyti logikos, kai siekiama sudaryti sąjungą savo interesams ginti. Tokia dvasia norime atnaujinti politinę integraciją“, – paaiškino Lenkijos premjeras.

Komentuodamas Lenkijos vaidmenį diskusijose dėl euro zonos krizės sureguliavimo, D. Tuskas sakė: „Mums rūpi, kad neatsirastų išskirtinių klubų. Naujojo fiskalinio pakto detalės dar nesuderintos, tikimės atviro formato, kuris leis suinteresuotoms prisijungti prie euro zonos šalims dalyvauti jai priklausančių valstybių susitikimuose – be teisės balsuoti dėl konkrečių dokumentų, bet su galimybe prisidėti prie permainų“.

Premjeras pridūrė, kad Lenkijos prisijungimas prie euro zonos yra „kelerių metų klausimas“.

Ugninga retorika pagarsėjęs Vokietijos socialistas Martinas Schulzas (Martinas Šulcas) antradienį buvo išrinktas Europos Parlamento (EP) pirmininku.

27 šalių Bendrijos parlamento vaidmenį žadantis didinti M.Schulzas pakeis lenką Jerzy Buzeką (Ježį Buzeką), kuris nesiekė būti perrinktas.

Vokietis per pirmąjį balsavimą antradienį įveikė du kitus į šį postą kandidatavusius įstatymų leidėjus iš Didžiosios Britanijos – Nirją Devą (Nirdžą Devą) ir Dianą Wallis (Dajaną Volis).

M.Schulzas surinko 387, N.Deva – 142, o D.Wallis – 141 balsą.

56 metų M.Schulzas pateko į pasaulio žiniasklaidos pirmuosius puslapius 2003 metais, kai tuometis Italijos premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis) pavadino jį idealiu kandidatu nacių koncentracijos stovyklos sargybinio pareigoms. Vėliau S.Berlusconi buvo priverstas atsiprašyti dėl savo netakto.

Tuojau po šio incidento M.Schulzas iškilo į dabartinį EP Socialistų frakcijos, kurioje pasižymėjo agresyviu debatų stiliumi, vadovo postą.

Vienas socialistų šaltinis sakė, M.Schulzas „nėra itin populiarus“ netgi savo frakcijoje, ypač tarp deputatų iš mažesnių Bendrijos šalių, manančių, jog jis skiria per daug dėmesio įstatymų leidėjams iš Prancūzijos ir Vokietijos.

Kalbėdamas per praeitą savaitę vykusius debatus dėl naujojo parlamento pirmininko, M.Schulzas žadėjo užtikrinti, kad ši institucija nebūtų nustumta į užribį per šiuo metu vykstančias derybas dėl euro zonos krizės.

M.Schulzas planuoja pasinaudoti savo naujuoju postu, kad padidintų Europos integraciją ir sustiprintų ES įstatymų leidžiamosios institucijos vaidmenį, mėginant spręsti Bendriją ištikusią finansų krizę.