Tiek euro zonos šalių gyventojai, tiek nacionalinius banknotus tebešnarinantys europiečiai euru nebetiki ir jo nebenori, o dauguma ruošiasi dar ir būsimai recesijai.

Net 65 proc. lenkų mano, jog euro įvedimas pakenktų jų šeimos gerovei, o pusė apklaustųjų Lenkijos agentūrai OBOP prisipažino tikį, kad euras būtų kenksmingas dar ir nacionaliniam biudžetui.
Ir visa tai šalyje, kurios politikai be atvangos prisiekinėja visomis išgalėmis sieksią euro įvedimo, o patys lenkai ilgą laiką buvo vieni didžiausių euro entuziastų, kartu su estais pasižymėjusių ypatingu troškimu greičiau prisidėti prie euro zonos.
Tačiau prasidėjus euro zonos skolų krizei lenkų užsidegimas slūgsta. Štai šių metų kovo mėnesį euro pageidavo jau tik 32 proc., o dabar teigiamai apie šią valiutą atsiliepia vos 22 proc. mūsų kaimynų.
Regis, atsitokėjo net ir šalies politikai. Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis ką tik pripažino, kad euro idėjos neatsisakoma, bet joks sveiko proto žmogus jo nenorėtų įsivesti būtent dabar.
Kitose šalyse, kuriose klausimas yra ne ar eurą įsivesti, bet gal kaip tik jo atsisakyti, nuotaikos irgi skeptiškos, ypač tai būdinga turtingoms euro zonos valstybėms. Štai daugiau nei trečdalis prancūzų (32 proc.) agentūrai „Ifop“ išreiškė viltį grįžti prie nacionalinės valiutos franko. Guldenui nostalgiją pajuto net 58 proc. olandų, kuriuos apklaususios visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Maurice de Hond“ analitikai pastebi, kad nuo gegužės eurą palaikančių gyventojų šalyje sumažėjo, o guldeno šalininkų padaugėjo net 7 proc.
Nacionalinės valiutos šilingo trokšta net ir 18 proc., regis, viskuo patenkintų austrų, nors prieš metus šilingą čia šlovino vos 4–5 proc. gyventojų.
Itin įdomus ir suomių nuotaikų pokytis. Jau keletą mėnesių ši nedidelė, vos 5 mln. gyventojų turinti šalis, anksčiau garsėjusi lojalumu Europos Sąjungai ir bendrai valiutai eurui, vadinama tikra nenuorama. Neseniai Suomijos valdžia ES lyderius gerokai pagąsdino grasinimais nepritarti Graikijos gelbėjimo planui. Suomiams nė kiek nepatiko ir rumunų bei bulgarų užmojai įsilieti į bevizę Šengeno zoną.
Iki šiol ES kur kas ištikimesnė nei jos kaimynės Danija ir Švedija, pastaraisiais mėnesiais Suomija skleidžia signalus, kad ir pati nustojo džiūgauti dėl narystės ES. 2005 m. naryste ES buvo patenkinti 45 proc. Suomijos gyventojų, o šiemet – jau tik 37 proc. Be to, balandį suomiai puolė balsuoti už itin euroskeptišką partiją „Tikrieji suomiai“ (kad nereikėtų laužyti liežuvio, dabar jie vadinasi tiesiog „Suomiai“), kuri tapo trečia pagal dydį parlamento frakcija.
Kad ir kaip tai primintų juodąjį humorą, vieninteliais nuoširdžiais euro gerbėjais visoje Europoje dabar galima pavadinti tik… graikus. Grįžti prie savo nacionalinės valiutos drahmos jie nė neketina, kad ir ką praėjusią savaitę svaičiojo vėliau dėl to atsistatydinęs jų premjeras George’as Papandreou. Akivaizdu, kad jis visai nesusigaudo apie audringų tautiečių nuotaikas ir labai savotiškai interpretuoja nesibaigiančius jų protestus. Jam vaidenasi, kad graikai šūkalioja reikalavimus atsikratyti euro ir net narystės ES, o štai kompanijos MARC surengta visuomenės nuomonės apklausa praėjusią savaitę parodė, jog net 81,1 proc. apklaustų graikų tikisi ir toliau likti euro zonoje.
Pasak specialistų, tokių norų priežastis – viltis, kad narystė euro zonoje yra šansas bent šiek tiek suvaržyti politikų veiksmus. Iš esmės tik 40 proc. graikų tikisi, kad net ir naujai perrinkta valdžia savarankiškai sugebėtų ką nors pakeisti trūkinėjančioje šalies fiskalinėje politikoje, na, o dabartiniais politikais patenkinti tik 14,8 proc. graikų.

Vilties mąžta, nepasitenkinimo daugėja
O kaip europiečiai vertina ir Graikijos, ir visos euro zonos ateitį? Nuomonės – gana kategoriškos. Net 62 proc. austrų pasisako už Graikijos bankrotą ir „naują“ pradžią. Pusė jų norėtų, kad ta pradžia būtų už euro zonos ribų: 49 proc. kompanijos „Gallup“ apklaustų austrų pareiškė nenorį su graikais sėdėti prie bendro euro zonos stalo.
Dar daugiau Graikiją už borto išmesti norinčių gyventojų yra Olandijoje: čia tokią mintį palaiko 52 proc. respondentų. Klausiami, ką jie prognozuoja Graikijai, 69 proc. olandų suabejojo, kad ši šalis sugebės atsitiesti net gavusi paramą.
Vis dėlto niekas neprilygsta vokiečių ir prancūzų skepticizmui. Prancūzijoje recesijai yra nusiteikę daugiau nei 60 proc. gyventojų, be to, net devyni iš dešimties prancūzų mano, kad jos priežastimi taps neišvengiamas Graikijos bankrotas.
O nacionalinio Vokietijos transliuotojo ARD apklausa praėjusią savaitę atskleidė, kad tuoj prasidėsiančia recesija neabejoja ir 82 proc. vokiečių.
Be to, abiejose stipriausios ekonomikos euro zonos šalyse kaip niekur didėja nepasitenkinimas valdžia. Apklausų duomenimis, 60 proc. prancūzų neabejoja, kad per kitų metų prezidento rinkimus socialistas Francois Hollande’as triuškinamai laimės prieš konservatorių Nicolas Sarkozy. Na, o Vokietijoje gyventojų norą maištauti prieš valdžią rodo sparčiai didėjantis radikalios Piratų partijos populiarumas. Pasirodo, šiuo metu tai trečia populiariausia partija šalyje, ir jei rinkimai vyktų šiandien, už ją balsuotų jau ne 2 proc. kaip pernai, o net 10 proc. vokiečių.

Europos parlamentaras iš Lietuvos Zigmantas Balčytis su oficialiu klausimu kreipėsi į Europos Komisiją dėl galimai neteisėto Europos Sąjungos neveikimo, suvienodinant tiesiogines išmokas ES šalių ūkininkams.

Anot Z. Balčyčio, 2002 m. spalio 24-25 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtintos išvados dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo ir nustatytas konkretus jų suvienodinimo tvarkaraštis.

Remiantis šiuo tvarkaraščiu, jau 2007 m. turėjo būti pasiektas 40 proc. ES tiesioginių išmokų ūkininkams vidurkio rezultatas, 2011 m. jis turėjo sudaryti 80 proc., o 2013 m. naujųjų ES šalių tiesioginių išmokų dydis turėjo pasiekti 100 proc. ES vidurkio. Šiuo metu realus suvienodinimas Lietuvoje siekia tik apie 57 proc. , o Latvijoje sudaro vos 33,3 proc. ES vidurkio.

Europarlamentaro teigimu, šie skaičiai, rodo, kad 2002 m. Europos Tarybos sprendimo dėl išmokų suvienodinimo yra nesilaikoma.

„Tiesioginių išmokų ūkininkams suvienodinimo modelis, kurį ateinančiam finansiniam 2014-2020 metų laikotarpiui siūlo Europos Komisija, numato, kad išmokos naujųjų ES šalių narių ūkininkams nepasieks ES vidurkio ir iki 2020 m.,”- sako Z. Balčytis.

„Prašau Europos Komisijos atsakyti, kodėl nebuvo laikomasi Europos Vadovų Tarybos nustatyto tvarkaraščio dėl tiesioginių išmokų vienodinimo, o pagal naujai siūlomą modelį ateinančiam finansiniam laikotarpiui, apskritai, šis procesas nukeliamas neribotam laikui,“ – klausiama Europos parlamentaro rašte Europos Komisijai.

Europos parlamentaro nuomone, ženkliai mažesnės tiesioginės ES išmokos naujųjų ES šalių ūkininkams yra labai žalingos nes, užkerta kelią minėtoms valstybėms narėms vienodomis sąlygomis konkuruoti ES žemės ūkio rinkoje, silpnina šių šalių ekonomikos pajėgumus ir mažina jų žemės ūkio sektoriaus vystymosi perspektyvas.

budbergyte

Tačiau audito metu nustatytas reikšmingas mokėjimų iš ES biudžeto klaidų lygis – 3,7 proc., o priežiūros ir kontrolės sistemos mokėjimų teisėtumui ir tvarkingumui užtikrinti buvo tik iš dalies veiksmingos.

Europos Audito Rūmai yra ES sutartimi įsteigta institucija, įgaliota atlikti ES finansų auditą. Kaip ES nepriklausomas išorės auditorius, Audito Rūmai padeda gerinti ES finansų valdymą ir saugo Sąjungos piliečių finansinius interesus. Kiekvienais metais Rūmai audituoja ES finansines ataskaitas, pajamas ir išlaidų programas, pagal kurias milijonams paramos gavėjų Europos Sąjungoje ir už jos ribų yra mokamos ES išmokos. Šių metų audito rezultatai lapkričio 10 d. pateikti Tarybai, Europos ir nacionaliniams parlamentams.

2010 metais ES biudžeto pajamas sudarė 127,8 mlrd. eurų, mokėjimus iš ES biudžeto – 122,2 mlrd. eurų. Audito rezultatai parodė, kad mokėjimai Sanglaudos, energetikos ir transporto bei Žemės ūkio ir gamtinių išteklių politikos grupėse yra paveikti reikšmingo klaidų lygio, o bendras Audito Rūmų įvertintas labiausiai tikėtinas klaidų lygis yra 3,7 proc. (3,3 proc. 2009 m.). „Klaidų lygis neturėtų būti tapatinamas su pasisavintų lėšų ar sukčiavimo lygiu. Jis atspindi audito metu nustatytą ir kiekybiškai įvertintą išlaidų neatitikties nustatytoms taisyklėms mastą, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimus, netinkamų išlaidų deklaravimą ar ūkininkų deklaruotus per didelius žemės plotus. Įtariami sukčiavimo atvejai sudarė tik labai nedidelę nustatytų klaidų dalį“ – teigia Audito Rūmų narė Rasa Budbergytė.

Sanglaudos, energetikos ir transporto politikos grupės mokėjimai buvo labiausiai veikiami klaidų, o įvertintas klaidų lygis šioje grupėje sudarė 7,7 proc. Jis yra didesnis nei 2009 m. ir paaiškina bendrą visų mokėjimų klaidų lygio padidėjimą. „Kadangi pagal pasidalijamojo valdymo principą už mokėjimų tvarkingumą pirmiausia atsakingos valstybės narės, jos turėtų dėti kur kas daugiau pastangų užkertant kelią klaidoms arba jas aptinkant ir ištaisant“ – pažymi R. Budbergytė.

Palyginti su 2009 m., daugumoje ES išlaidų sričių klaidų lygis išliko santykinai pastovus. Žemės ūkio ir gamtinių išteklių politikos grupėje įvertintas klaidų lygis buvo 2,3 proc. Pažymėtina, kad tiesioginės išmokos, kurios sudarė beveik 40 mlrd. iš žemės ūkiui ir gamtiniams ištekliams panaudotų 56,8 mlrd. eurų, nebuvo reikšmingai paveiktos klaidų , priešingai nei kaimo plėtros priemonės, kurios vis dar veikiamos aukšto klaidų lygio.

„Nepaisant Europos Komisijos ir valstybių narių daugelio metų pastangų tobulinant ES lėšų valdymo ir kontrolės sistemas, kasmet nustatomas ES biudžeto išlaidų klaidų lygis vis dar nepateisinamai aukštas. Šiuo metu Komisijos parengti teisinio reguliavimo po 2013 metų pasiūlymai galėtų ateityje šią padėtį pakeisti. Kitas svarbus ES lėšų panaudojimo aspektas šalia teisėtumo ir tvarkingumo yra jų panaudojimo kokybė, ypač atsižvelgiant į dabartinį Europos ir viso pasaulio finansinį klimatą. Todėl Audito Rūmai pabrėžia, kad, planuodamos ES išlaidų programas, Europos Komisija ir valstybės narės daugiau dėmesio skirtų SMART (konkrečių, išmatuojamų, pasiekiamų, realių ir su laiko nuoroda) tikslų nustatymui, taip pat šių programų įgyvendinimo rizikoms nustatyti ir valdyti“ – apibendrina Europos Audito Rūmų narė Rasa Budbergytė.

Kiekvienais metais Taryba ir Europos Parlamentas priima sprendimą dėl ES bendrojo biudžeto. Už ES biudžeto vykdymą, viena ar bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, yra atsakinga Europos Komisija. Šiandien Europos Parlamento Biudžeto ir kontrolės komitete Briuselyje pristačius metinę ataskaitą bus pradėta 2010 finansinių metų ES biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra, kuria iki kitų metų gegužės 15 d. turi būti baigtas biudžeto vykdymo procesas.

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, reaguodamas į Europos Komisijos (EK) sprendimą per ES Teisingumo teismą reikalauti Lietuvoje registruoti transporto priemones su vairu dešinėje pusėje, teigia nesutiksiąs su tokiu reikalavimu ir sieksiąs teisme apginti šalies interesą.

„Europos Komisijos reikalavimas leisti registruoti dešiniavairius automobilius Lietuvoje prieštarauja šalies interesams. Lietuvos keliai ir kita infrastruktūra nėra pritaikyta nuolatiniam važinėjimui tokiais automobiliais, todėl didelis kiekis tokių transporto priemonių šalies keliuose neišvengiamai pablogintų bendrą eismo saugumo situaciją“, – sakė susisiekimo ministras E. Masiulis.

Europos Komisija vakar pranešė nusprendusi paduoti Lietuvą į Teisingumo Teismą dėl to, kad mūsų  šalyje nepašalintos automobilių, kurių vairas dešinėje pusėje, registracijos kliūtys. Tai esą pažeidžia laisvo prekių judėjimo principus. Lietuva ne pirma šalis dėl šios priežasties skundžiama teismui.

„Toks sprendimas yra mums nesuprantamas, nes tos pačios Europos Komisijos atstovai, atsakingi už transportą ir eismo saugą, teigia remiantys Lietuvos poziciją. Biurokratinis požiūris į laisvą prekių judėjimą neturi prieštarauti sveikam protui“, – sakė E. Masiulis.

Lietuvoje visa eismo sistema – transporto priemonių judėjimas, išsidėstymas, pėsčiųjų eismas – yra pritaikyta eismui dešine kelio puse. Eismo saugos specialistų nuomone, leidimas nuolat eksploatuoti automobilius, nepritaikytus eismui dešine kelio puse, turėtų neigiamos įtakos pagrindiniams eismo saugą lemiantiems veiksniams.

Pasaulinės studijos rodo, kad eismo įvykio tikimybė, dalyvaujant priešingos eismo juostos eisme, padidėja 32 proc. Norint užtikrinti vairuotojo ir kitų eismo dalyvių saugą, automobilį svarbu naudoti gamintojo numatytomis sąlygomis.

Vairuoti dešiniavairę transporto priemonę dešinės kelio pusės eisme yra rizikinga ir nesaugu. Dėl mažesnio matomumo lauko vairuotojui tampa žymiai sudėtingiau lenkti, daryti kairįjį posūkį, atlikti kitus manevrus. Tai reikalauja papildomų automobilio valdymo gebėjimų ir įgūdžių, kurie Lietuvoje pirminiame vairavimo mokyme nėra įgyjami. Ypatingas pavojus kiltų, jei įmonės Lietuvoje pradėtų važinėti dešiniavairiais vilkikais ir kitais sunkiaisiais automobiliais. Dešiniavairiai automobiliai taip pat sunkiai įsivaizduojami viešojo transporto srityje.

2007–2010 m. iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą buvo importuoti 9066 automobiliai, iš jų apie 95 proc. buvo su vairu dešinėje pusėje. Visi šie automobiliai buvo perdaryti pagal nustatytus reikalavimus ir pritaikyti eismui dešine kelio puse, perkeliant vairą iš dešinės pusės į kairę, ir tik tada buvo užregistruoti Lietuvos transporto priemonių registre.

Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.

BFL

Vakar Europos Komisija pateikė planą, pagal kurį bus skirta 50 mlrd. eurų investicijoms į Europos transporto, energetikos ir skaitmeninių tinklų gerinimą. Naujienas dėl investicijų energetikos srityje Europos parlamente pristatė už šią sritį atsakingas komisras G. Otingeris.

Komisijos valandoje dalyvavęs Europos parlamentaras Zigmantas Balčytis pasidžiaugė, kad naujame investicjų plane yra atsižvelgta į Baltijos šalių problematiką – šio regiono energetinę izoliaciją bei atskirtį nuo ES geležinkelio tinklo.

Anot Europos parlamentaro, taip pat teigiamai reikia vertinti Europos Komisijos pasiūlymą sukurti naują projektų finansavimo priemonę, išleidžiant jų finansavimui skirtas projektų obligacijas.

Europos Komisija savo plane akcentuoja, kad konkurencijai energetikos rinkoje pasiekti, reikalinga nutiesti jungtis, kurios leistų tiekti energiją visoms valstybėms narėms. Šiam tikslui pasiekti numatyta iki 2020 metų dujų sektoriui skirti 30 proc. daugiau investicijų, o elektros energijos sektoriau iki 100 proc. daugiau investicjų nei buvo skiriame 2000 -2010 m. laikotarpiu.

Tiesa, Europos Komisijos dokumente teigiama, kad elektros energijos srityje daugiausiai lėšų pareikalaus aukštos įtampos elektros energijos perdavimo sistemos, energijos akumuliavimo ir pažangiųjų tinklų technologijų diegimas, tačiau nėra atskirai išskiriama atominės energetikos sritis, kuriai būtų numatomos europinės investicijos.

Europos Komisija akcentuoja, kad tai pirmas kartas, kai ES s biudžeto lėšomis bendrai finansuojamas plačios energetikos infrastruktūros kūrimas. ES bendrai finansuos iki 50 proc. tyrimų ir darbų išlaidų, o išskirtiniais atvejais, kai projektai yra būtini regioniniam ar visos ES energijos tiekimo saugumui ar solidarumui užtikrinti, – iki 80 proc. projektų kainos.

„Atsižvelgiant į naujienas, kurias Europos Komisija pateikė vakar, Lietuva gali pretenduoti į 80 proc. siekiantį finansavimą statant dviejų krypčių dujotiekio jungtį su Lenkija, taip pat šalies Vyriausybė turėtų aktyviai siekti Visagino atominės elektrinės projekto pripažinimo kaip regioninės svarbos ir didnančio regiono energetinį saugumą bei taip pat pretenduoti į dalinį šio projekto finansavimą“ – Europos Komisijos investicijų planą vertino Zigmantas Balčytis

Lietuvos žemės ūkio bendrovių grupė „Agrowill Group“, įvertinusi Europos Komisijos (EK) ateities planus žemės ūkio srityje, mano, kad EK ir po 2013m. nepagrįstai ribos Lietuvos galimybes lygiaverčiai konkuruoti ES žemės ūkio rinkoje.

Europos Komisija (EK) paskelbus bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2013 m. reformos projektą, Europoje kilo pagrįstas nepasitenkinimas dėl diskriminacinių sąlygų ūkininkams, rengiami piketai.

„Dabar skirtingų ES šalių žemės ūkis subsidijuojamas skirtingai ir paramos skiriasi kelis kartus – štai Baltijos šalių ūkininkams skiriamos 3 kartus mažesnės išmokos nei ES vidurkis. Šios situacijos iš esmės nenumatyta keisti ir ateityje. O Lietuvai tai reiškia, kad Lietuvos žemdirbiai ir toliau bus diskriminuojami lyginant su Vakarų Europos žemdirbiais, – teigia „Agrowill Group“ valdybos pirmininkas Vladas Bagavičius. – Konkuruoti su užsienio šalių mėsos, pieno gamintojais bus sunku ir Lietuvos rinkoje, nes įvežtinės produkcijos savikaina bus mažesnė nei pagaminta Lietuvoje. O Lietuvos pirkėjui tai reikš viena – jis ir toliau už maistą Lietuvoje mokės brangiau nei, tarkime, Olandijoje ar Vokietijoje.“

„Agrowill Group“ valdybos pirmininkas pasisakė už būtinybę nuo 2014 m. vienodinti subsidijas visoms ES šalims, sukuriant vienodas konkurencines sąlygas.

V.Bagavičius atkreipė dėmesį ir į dar vieną EK planuose numatomą ribojimą – ES parama bus mažinama stambesniems, efektyviau dirbantiems ūkiams, taikant viršutines tiesioginių išmokų ribas.

„Europos Sąjungos piliečiai tikisi turėti sveiką ir įperkamą maistą. Stambesni ūkiai gali dirbti efektyviau ir mažinti produkcijos savikainą, kuri reiškia ir mažesnes galutines maisto kainas. Jei išmokos bus mokamos tik mažesniems ūkiams, tokiu atveju arba ūkiai bus priverstinai skaidomi į mažesnius, arba bus įteisinta nesąžininga diskriminacija. Manome, kad parama turi būti teikiama pagal dirbamos žemės plotus, o ne pagal tai, kiek ūkis generuoja pajamų. Dirbtinai skatinamas ūkių skaidymas Lietuvai reikš, kad ir toliau išliksime smulkūs gamintojai, negalintys konkuruoti su stambiomis Europos ir pasaulio bendrovėmis“, – teigia V.Bagavičius.

Jis pabrėžė, kad ES kelia labai aukštus reikalavimus produkcijos kokybei. Norint pasiekti tokią kokybę, ūkininkams būtinos modernios technologijos, kurias įsigyti maži ūkiai neturi finansinių galimybių. Todėl, norint konkuruoti ES rinkoje, ūkius Lietuvoje būtina stambinti, skatinti ūkininkų kooperaciją.

Vienos didžiausių žemės ūkio bendrovių valdybos pirmininkas teigia, kad paskelbti ES žemės ūkio planai reikalauja dar ilgų diskusijų ir interesų derinimo, o Lietuvos žemdirbiams svarbu, kad valstybė dėtų visas pastangas siekdama, kad parama Lietuvos žemdirbiams nebūtų mažesnė negu Vakarų Europoje..

2011 m. spalio mėn. 11 d. Europos Parlamento Transporto ir turizmo komitetas (TRAN) balsavo dėl Europos Parlamento pranešimo projekto dėl bendros Europos geležinkelių erdvės, kurio pagrindu bus pateikta nauja redakcija Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, reglamentuojančios Europos geležinkelių erdvę.

Nuo pat šių metų pradžios šiuo klausimu vyko aktyvios diskusijos Europos Parlamento transporto komitete ir darbinėse politinių frakcijų grupėse. Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis susitikimų metu pabrėždavo, jog reikia įvertinti Baltijos valstybių specifiką, nes mūsų geležinkelio vėžė neatitinka europinio standarto ir vis dar yra integruota ne vien techniškai, bet ir komerciškai į trečiųjų šalių (daugiaisiai NVS valstybių) tinklą.

Anot parlamentaro, jeigu būtų buvę pritarta pirminei direktyvos redakcijai, neįvertinus Baltijos šalių specifikos, atsitiktų taip, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių geležinkelio bendrovės turėtų iš savo kišenės dotuoti trečiųjų šalių krovinių pervežimą, nes direktyvoje numatyto mokesčio paprasčiausiai nepakaktų geležinkelio bendrovės sąnaudoms padengti.

Po šių diskusijų EP transporto komitetas patvirtino Lietuvai labai svarbų pranešimo pakeitimo variantą, kurį pasiūlė Zigmantas Balčytis. Jame yra įtvirtinta nuostata, kad perveždami prekes į trečiąsias šalis arba iš jų tinklais, kurių vėžės plotis skiriasi nuo pagrindinio geležinkelių tinklo Europos Sąjungoje vėžės pločio, infrastruktūros valdytojai gali nustatyti didesnius mokesčius, kad susigrąžintų visas patirtas išlaidas.

Pasak parlamentaro, šis pakeitimas užtikrins, kad Lietuvai nereikėtų dengti trečiųjų šalių krovinių pervežimų mūsų geležinkeliais.

Apie 10 proc. mokslui ir inovacijoms, 30 proc. – žemės ūkiui, 60 proc. – viešajam sektoriui bei viešajai infrastruktūrai.

Maždaug taip pagal sritis ES 2014–2020 m. finansinį pyragą suraikė “Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai: VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”, kurios vienas tikslų – užtikrinti, kad būtų efektyviai panaudota ES finansinė parama, valdybos pirmininkas dr. Klaudijus Maniokas, Agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Funkcinių nanomedžiagų skyriaus vedėjas, vienas iš nedaugelio mokslininkų, kurie grįžo į Lietuvą po beveik dešimties metų darbo Švedijoje ir Vokietijoje, dr. Ramūnas Valiokas, Laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas ir “Baltic Vision Group” generalinis sekretorius Tomas Buzas.

2007–2013 m. ES injekcija Lietuvai: nežinom, ką ji davė
Net mažiausia įmonėlė, juo labiau valstybė, ateities strategijas pradeda nuo analizės, kokia ji yra šiandien ir kuo nori tapti įgyvendinusi strateginį planą. Todėl “Veidas” ES pinigų skirstymo perspektyvas aiškintis pradėjo nuo to, kaip valstybės institucijos, besirengdamos naujam etapui, išanalizavo dabartinio laikmečio pamokas.
Daugybė pavienių skaičių ir ataskaitų, kurių be vertimo į žmonių kalbą sunku suprasti, nes daug ką gali “pakišti” po tvarios Europos ar ES vaidmens pasaulyje finansavimo eilute. Žemės ūkio ministerija skaičiuoja savo fondą, Finansų ministerija – kitus, bet net apibendrintų skaičių, kiek iš visų fondų skirta vienai ar kitai sričiai, neapibendrina niekas.
Šįsyk skelbiame struktūrinės paramos ir žemės ūkio fondų lėšas (žr.lentelę). O skaičiuojant pagal tai, kiek ES lėšų skirta atskiroms ministerijoms administruoti, šį etapą ministerijos rikiavosi taip: Žemės ūkio (13 mlrd. Lt), Susisiekimo ir Ūkio (maždaug po 5 mlrd. Lt), Švietimo ir mokslo ministerija, Aplinkos (maždaug po 3 mlrd. Lt), Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų (maždaug po 2 mlrd. Lt), kitos – mažiau.
ES lėšų panaudojimo koordinavimo stoką ir “Veido” apskritojo stalo ekspertai įvardijo kaip vieną didžiausių problemų. “Priemonių lyg ir daugybė, pavyzdžiui, įvairiems mokymams skirta labai daug lėšų, bet nepasiekta, kad tai keistų situaciją iš esmės”, – pabrėžia R.Melnikienė.
Vyriausybė nuolat giriasi, kad pagal panaudotas ES lėšas Lietuva patenka į lyderių trejetuką (žr. lentelę). Tačiau “Veido” diskusijos dalyviai vis grįždavo prie pastebėjimo, kad kur kas rečiau kalbama, koks tų europinių milijardų efektyvumas. “Pavyzdžiui, ES parama versle, naudojama kaip kompensacija už blogas verslo sąlygas šalyje, iškraipo konkurenciją, leidžia konkuruoti ne didinant efektyvumą, o rašant projektą ir gaunant ES pinigus. Pinigai dalijami atskiroms įmonėms, o turėtų būti finansuojami bendri infrastruktūros projektai, – konstatuoja V.Žukauskas. – Kita bėda – kad valstybės institucijos, kaip pačios pripažįsta, dažnai į įvairius projektus tikrai neinvestuotų, jei ne ES parama. Bet prie ES lėšų reikia prisidėti ir iš valstybės biudžeto, o tai didina valstybės skolą”, pabrėžia V.Žukauskas.
Pavyzdžiui, 2011 m. valstybės biudžete ES lėšomis vykdomų projektų bendram finansavimui skirta apie … mln. Lt. Be to, įvairios ES fondų lėšų panaudojimo efektyvumo studijos rodo, kad labai svarbu, kokioje aplinkoje vykdomi ES finansuojami projektai: jei šalyje klesti korupcija, papildomi pinigų srautai ją tik padidina.
Laukiamo efekto investicijos neduoda ir dėl gebėjimų ar noro gerai valdyti projektus stygiaus. R.Valiokas prisimena, kad 2004 m., kai grįžo į Lietuvą, čia nebuvo nė vieno kvadratinio metro šiuolaikinių laboratorijų ploto. “Gavę mokslui apie 10 proc. Lietuvai skirtų ES lėšų turėjome šansą iš esmės pakeisti situaciją. Tačiau kaip tos lėšos buvo administruojamos – atskira istorija. Visi penki mokslo, studijų ir verslo slėniai išbarstyti po Lietuvą, paironizuosiu – gal pagal tai, kur kuris profesorius gyvena, kad pėsčias galėtų ateiti į darbą. Nesunku iššifruoti, kur kokie interesai sužaidė. Kai toks investicijų valdymo principas, tokia ir nauda. Žinoma, geriau negu nieko, yra gerų pavyzdžių, bet juk galėjome ES lėšų padedami aplenkti kitas valstybes, nes rytinė Baltijos pakrantė mokslo tyrimų požiūriu yra beveik tuščias laukas”, – apgailestauja R.Valiokas.
Arba, pavyzdžiui, transportas, keliai – kas sakys, kad yra nusistatęs prieš jų tiesimą. Tačiau juk dažnai pas mus milijonai investuojami į kelią, kuriuo per savaitę pravažiuoja keli medžiotojai, o kai kurie judrūs avaringi keliai investicijų taip ir nesulaukia. “Dažnai po gražiais prioritetais slypi nuogi interesai ir mažai pridėtinės vertės”, – pastebi K.Maniokas.
O kaip svarbu efektyviai investuoti ES paramą, rodo ir šios proporcijos: daugiau kaip ketvirtadalis pastarųjų poros metų Lietuvos nacionalinio biudžeto ir apie trečdalį valstybės biudžeto pajamų – ES pinigai.

2014–2020 m.: pinigų mažiau ir didesnę jų dalį EK nori dalyti pati
Išankstiniai būsimos finansinės perspektyvos skaičiai (žr. lentelę) – 12,7 proc. mažesni nei dabartinės, bet Europos Komisija (EK) pasiryžusi juos panaudoti efektyviau. “EK nori daugiau pinigų skirstyti pati visos ES mastu, o ne atiduoti šalims. EK manymu, tai garantuotų didesnę pridėtinę vertę ir orientuotų į rezultatą. Čia yra nemažai tiesos: daug laiko ir pinigų šalys eikvoja strategijoms rengti, tačiau realiai lėšų paskirstymas atspindi partijų svorį valdžioje, daugiausiai dėmesio skiriama lėšoms gauti ir panaudoti, o ne rezultatui. EK siūlo pasirašyti kontraktus tarp EK ir valstybių narių, kuriuose valstybės tiksliau apibrėžtų, ką už tuos pinigus įsipareigoja padaryti”, – siūlomas naujoves vardija K.Maniokas.
Taip lėšos būtų skirstomos skaidriau, tačiau Lietuva galėtų jų ir prarasti, nes, pavyzdžiui, neracionalu visose ES šalyse kurti panašią mokslo infrastruktūrą, o ne vienoje ES šalyje yra tokių centrų, kuriuos mes tik kuriame.

Lietuvos prioritetas panaudojant 2014–2020 m. ES lėšas: “Veido” ekspertai siūlo viešąjį sektorių

K.Maniokas primena, kad naujojo ES finansinio laikotarpio šūkis tas pats – mokslas ir inovacijos, o ši programa net lenkia ir žemės ūkį, kuriam pinigai skiriami atskiru fondu, iki 2013 m. sudarančiu apie 40 proc. visų ES fondų lėšų. Parama žemės ūkiui ES svarbi sprendžiant ne tik didėjančio žemės ūkio produktų poreikį, bet ir socialines kaimo problemas.
R.Melnikienė mano, kad šiuo finansavimo laikotarpiu iš tiesų daug investuota į žemės ūkio įrenginius, ir to reikėjo, nes technika Lietuvoje buvo labai susidėvėjusi ir pasenusi. Bet mažiesiems gamintojams kaime šis paramos būdas buvo labai nepalankus, nes jie nebuvo pajėgūs įsigyti didelio turto.
“Naujuoju finansavimo laikotarpiu kaimo politika turi būti orientuota į kuo didesnę ES lėšų sklaidą – kur kas efektyvesnės investicijos į žemės ūkio viešąją infrastruktūrą. Jos padėtų išsilaikyti kaime smulkiajam verslui, nes dideli ir taip stiprūs. Mums labai reikia skatinti verslumą, nes tik taip galime nors kiek amortizuoti atskirų Lietuvos regionų vystymosi skirtumus ir išsaugoti juose žmones. Jei ES paramos prašė penki ūkininkai, bet gavo trys, jie tapo stambesni, tačiau klausimas, ar konkurencingesni Europoje, o kiti du bankrutavo ir jiems reikia mokėti bedarbio išmokas. Kaip padalyti paramą, kad visi penki ūkiai taptų konkurencingesni? Investuoti į infrastruktūrą. Reikia kurti ir integruoto požiūrio, o ne ūkio sektorių priešpriešos strategiją, suvokti, kad, pavyzdžiui, mokslas tarnauja visam šalies ūkiui, inovacijos leidžia sukurti didesnę pridėtinę vertę, leidžia žmonėms daugiau uždirbti”, – aiškina R.Melnikienė.
Žinoma, Lietuvos dar laukia didysis mūšis, kad mūsų žemdirbiai gautų analogiško dydžio tiesiogines išmokas, kokias gauna didžiosios ES šalys.
ES struktūrinių fondų dalybose didžiausia konkurencija – tarp mokslo ir vadinamosios sunkiosios infrastruktūros (kelių, energetikos etc.), pirmavusios šiuo laikotarpiu. “Lietuvoje per septynerius narystės ES metus daugiausiai struktūrinių fondų investicijų būta į fizinę infrastruktūrą, ir daugelis jų buvo reikalingos. Bet dabar reikia galvoti, kas svarbiau. Dalis tokių investicijų reikalinga, nes mūsų fizinė infrastruktūra gerokai skiriasi nuo ES vidurkio, ir tą gerai matome nuvažiavę net iki Lenkijos vakarinės dalies. Kita vertus, reikia galvoti ir apie naujesnio pobūdžio investicijas, pavyzdžiui, į miestų infrastruktūrą, ką darė daugelis ES senbuvių”, – dėsto K.Maniokas.
V.Žukausko įsitikinimu, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu reikia remti ne atskirus verslus, o tuos sektorius, kurie laikomi viešosiomis gėrybėmis: švietimo, sveikatos, viešosios infrastruktūros – tai, ką laikome valstybės funkcijomis. Taip būtų mažiau iškreipiama konkurencinė aplinka, be to, jei ES lėšomis šie sektoriai būtų pagaliau reformuoti (o tai padaryti būtina), sumažėtų valstybės išlaidų jiems ir atsirastų galimybė mažinti mokesčių naštą.
O štai mokslui ir inovacijoms, kaip sutarė visi kalbinti pašnekovai, užtektų 10 proc. “Šis regionas linksta į inovacijas, produktus ir paslaugas, kurios gimsta iš žinojimo. Turėtume sukurti mokslo infrastruktūrą, kad taptume bendro Šiaurės regiono dalimi. Manau, 10 proc. inovacijoms ir mokslui būtų geras skaičius, tiesa, jei būtų sėkmingai suvaldytas”, – pritaria R.Valiokas.
“Plėtoti mokslą – kilnus tikslas, tačiau kol neturime efektyvių patikrintų priemonių, kaip jį pasiekti, klausimas, ar į tai reikia investuoti daugiau nei 10 proc. Kitas struktūrinių fondų lėšas reikia skirti transporto, sveikatos, švietimo, energetikos infrastruktūrai, o ketvirtadalį šių lėšų – gebėjimams ugdyti. Aš – už stambesnius tokius projektus ir kad būtų rimtos projektų valdymo komandos”, – sako K.Maniokas.
Jo manymu, verslo subsidijomis remti tikrai nebereikia – geriau tai daryti lengvatinių paskolų pavidalu. Toks sutarimas EK daugmaž yra, bet Lietuvoje pramonininkai siūlo ir toliau statyti gamyklas iš subsidijų. “Manau, laikas tai daryti jau praėjo. Nauji iššūkiai esant dabartinei situacijai – kaip spręsti problemas, susijusias su emigracija, nedarbu”, – tvirtina K.Maniokas.
Paramos formą, skambiai vadinamą finansine inžinerija, o iš tikrųjų – vietoj subsidijų teikiant paskolas, reikėtų naudoti ne tik privačiam, bet ir viešajam sektoriui remti, taip verčiant daugiau galvoti apie investicijų atsiperkamumą. “Štai pristatėme sporto arenų už pusę milijardo, trys savaitės krepšinio šventės baigėsi, o pagirios bus sunkios ir daugeliui metų – arenos prašo viešųjų pinigų, o ne juos generuoja. Ir tokių neproduktyvių investicijų daug. Jas vadinu Graikijos fenomenu, nes esu įsitikinęs, kad didelė dalis dabartinių šios šalies problemų susijusios su ES struktūrine pagalba, kurios Graikija gavo labai daug: vienintelė iš visų ES šalių – per 4 proc. šalies BVP. Tačiau daug investicijų buvo neproduktyvios – atvirkščiai, reikalaujančios finansinio palaikymo iš valstybės ar municipalitetų biudžeto, o tai skatina skolintis. Reikia griežtesnės finansinės drausmės, esminis klausimas – ar investicijos gali atsipirkti”, – pabrėžia K.Maniokas.
T.Buzo manymu, derėtų mažinti ne paramą verslui apskritai, bet investicijas į fizinį turtą. “Visų pirma turėtų eiti ne parama, o verslo konceptas, suvokimas, kaip verslas turi plėtotis, kaip jis gali konkuruoti tarptautiniu mastu. Tai niša, kurioje galima panaudoti ES struktūrinių fondų pinigus, nors geram verslo konceptui ir privačių lėšų pritraukimas neturėtų būti problema. Taigi, pirma, reikia investuoti į tarptautinėje rinkoje konkurencingą verslo planą, antra, į bendradarbiavimą su mokslininkais, nes trūksta gerų galimybių studijų apie mūsų išskirtinumą tarptautinėje rinkoje, trečia, reikia rizikos kapitalo kontrolės”, – vardija T.Buzas.
ES pinigai turi didinti mūsų konkurencingumą, todėl svarbiausia – rasti mūsų išskirtinumo nišas ir tam skirti daugiau pajėgumų bei lėšų.

Ar žinome, kuo norime būti
Didžiausi mūšiai dėl 2014–2020 m. ES milijardų vyks kitąmet. Lietuvoje ministerijos jau teikia savo pageidavimus, dirba šiems klausimams svarstyti sudaryta komisija. Tiesa, premjeras per savo patarėją Virgį Valentinavičių pareiškė, kad dar anksti apie tai kalbėti. Kažin ar tikrai taip.
“Kai nėra aiškios politinės valios, neprognozuojami ir nestrateguojami aiškūs valstybės prioritetai, tada ES lėšas ir pasidalija pavieniai politikai bei interesų grupės. Taip vyksta ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse. ES lėšų skirstymas turėtų būti labiau nukreiptas į kokį aiškesnį tikslą ir rezultatyvumą”, – neabejoja K.Maniokas.
R.Melnikienė pabrėžia, kad dabartiniu finansavimo laikotarpiu siekta padidinti atskirų ūkio subjektų konkurencingumą, o per ateinantį reikėtų suvokti, kad turime konkuruoti kaip regionas, kaip tai daro Šiaurės šalys, labai aiškiai suvokę savo interesą ir identifikavę savo privalumus. O tam reikia aiškiai nusistatyti strategiją. “Ar neturime idėjų, nes esame neturtingi, ar esame neturtingi, nes neturime idėjų? Turime išgryninti valstybės prioritetus, tačiau jų parinkimas turi būti naudingas didelei daliai žmonių. Ar galime šiandien atsakyti į klausimą, kokius Lietuvos žmonių poreikius tenkinome ES pinigais? Kokia dalis žmonių pajuto jų naudą?” – retoriškai klausia R.Melnikienė.
O R.Valiokas visą diskusiją apibūdina tokiais žodžiais: “Jei nenorime dar vieną etapą tiesiog išleisti ES pinigus ar jais pramisti, o norime sukurti tai, kas toliau generuotų darbo vietas, trauktų čia žmones ir investicijas, darytų valstybę klestinčią, tokią, kurioje pagaliau žmonės norėtų gyventi, reikia tais pinigais kurti “žadintuvo skambutį” – duoti pasauliui signalą, kad čia kažkas vyksta, kad esame kažkuo išskirtiniai, patrauklūs investuotojams. Privalumų mes tikrai turime nemažai. Rinkos rizikos kapitalistai ieško, kur įdėti pinigus, tik reikia jiems siųsti signalus, o kokius – turime apsispręsti patys.”
Finansų ministerija: “Prioritetų dokumentai – kitąmet”
Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje buvo nustatytos trys prioritetinės kryptys: produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei, konkurencinga ekonomika, gyvenimo kokybė ir sanglauda. Šiuo metu įgyvendinama arba jau įgyvendinta projektų, kuriems skirtas finansavimas sudaro apie 70 proc. visos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos.
Sparčiau įgyvendinami transporto, verslo produktyvumo ir verslo aplinkos, užimtumo bei socialinės aprėpties gerinimo, lėčiau – švietimo, ūkio konkurencingumo ir ekonomikos augimui skirtų mokslinių tyrimų projektai. Tačiau tai nėra efektyvumo ar neefektyvumo įrodymas. Dažniausiai lėšų panaudojimo spartą lemia skirtingos priežastys – projektų specifiškumas, administraciniai gebėjimai, viešųjų pirkimų vykdymas ir pan.
Siekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos pasirengimą panaudoti 2014–2020 m. ES struktūrinę paramą, Vyriausybės nutarimu sudaryta komisija šiems klausimams spręsti. Šių metų pabaigoje EK turėtų pateikti siūlymus dėl ES sanglaudos politikos reglamentų, po to Lietuvoje bus rengiami 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentų projektai. Jie turi būti parengti 2012 m. antrąjį pusmetį. Konkrečios Lietuvai teksiančios sumos nežinomos – EK dar nėra pateikusi metodikos, kaip bus skaičiuojamos lėšos kiekvienai šaliai.

Premjero atstovas: “Kalbėti anksti”
Virginijus Valentinavičius, ministro pirmininko, konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus patarėjas:
“Apie konservatorių prioritetus dėl kitos ES finansinės perspektyvos kalbėti dar tikrai anksti. Kiek žinau, TS dar nėra išdiskutavusi šio klausimo, premjeras savo pasisakymuose yra minėjęs, kad kitoje perspektyvoje svarbu daugiau dėmesio skirti mokslui, kultūrai ir regionams, bet tai labiau pasiūlymai diskusijai, negu galutinė pozicija.”

Opozicijos atstovas: “Mokslui, ūkio plėtrai, energetikos projektams”

Algirdas Butkevičius, Socialdemokratų partijos pirmininkas:
“Paisant elementarių vadybos taisyklių, ES lėšas reikia paskirstyti pagal numatytą Lietuvos ilgalaikę ekonominio vystymosi strategiją. Jos turi būti panaudotos investicijoms į ūkio plėtrą ten, kur paskatintų didžiausią kapitalo grąžą, sukurtų darbo vietų. Taip pat reikia remti smulkųjį ir vidutinį verslą – be to kalbėti apie valstybės sėkmę neįmanoma.
Viena prioritetinių sričių – inovacijos, mokslas, nes turime didinti šalies konkurencingumą. Atskiras ES finansavimas tenka žemės ūkiui – čia reikia kovoti dėl panašaus dydžio išmokų, kokias gauna Prancūzijos ar Vokietijos žemdirbiai. Svarbūs strateginiai energetikos projektai, šilumos energijos gamybos pertvarka, nuo dujų pereinant prie biomasės, Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbų finansavimas. ES lėšų labai reikia ir transporto sektoriui.”

Nors kai kuriais rodikliais ES naujokės atsilieka nuo senbuvių, šiuo metu jos jau gerokai stipresnės, nei buvo prieš 2008-ųjų krizę.

“Galimai antrajai finansų krizės bangai Baltijos valstybės pasirengusios geriau”, – tikina Estijos premjeras Andrusas Ansipas, lygindamas dabartinę Estijos, Latvijos ir Lietuvos padėtį su ta, kuriai esant šias tris šalis užklupo 2008-aisiais prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė.
Pasak premjero, padėtis ne tik Estijoje, bet ir kitose dviejose Baltijos šalyse neva pagerėjo dėl to, kad Estijoje buvo įvestas euras. “Aplinkybė, kad Estija įsivedė eurą, padidino užsienio investuotojų pasitikėjimą ne tik Estija, bet ir visomis Baltijos šalimis”, – įsitikinęs Estijos ministras pirmininkas.
Tiesa, A.Ansipas tikisi, kad antrosios krizės bangos nebus, tačiau jei ji ištiktų, padėtis esą būtų palankesnė nei prieš trejus metus.
Baltijos šalims tikriausiai pagelbėtų ir karti patirtis. Štai Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis net parašė knygą “Kaip Latvija įveikė krizę”, iš kurios galėtų mokytis ne tik Baltijos šalys, bet ir kitos valstybės.

Geri ženklai

O kaipgi laikosi visos dešimt buvusių socialistinių šalių, pastarąjį dešimtmetį prisijungusių prie Europos Sąjungos ir vis dar vadinamų naujosiomis ES narėmis? Kokia būtų jų padėtis, jei iš tiesų kiltų nauja krizės banga?
Didžiosios Britanijos savaitraščio “The Economist” analitikai teigia, kad šių šalių padėtis iš tiesų neatpažįstamai pasitaisė. Juk prieš kelerius metus būtent šios šalys pirmos pajuto krizės rykštę: jų finansinė padėtis smarkiai blogėjo, ir taip nedideli gyvenimo standartai smuko. Trims iš jų – Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai 2008–2009 m. prireikė ir solidžios tarptautinės pagalbos.
Tuo metu po didinamuoju stiklu atsidūrusioms ES naujokėms išties ėmė labai nesisekti. Prisiminkime: ne kartą buvo kalbama apie galimą Latvijos, vėliau Vengrijos ar Rumunijos bankrotą. Dabar tokius gąsdinimus jau esame pamiršę, nes Graikijos ar Portugalijos padėtis šiuo metu yra nepalyginti blogesnė.
Į klausimą, kaip Rytų Europa išsikapanojo, padeda atsakyti tarptautinės reitingų agentūros, kurios vis dar grasina mažinti JAV ar Japonijos tarptautinio skolinimosi reitingus, tačiau jau kuris laikas juos didina naujosioms ES narėms. Pavyzdžiui, “Standard & Poor’s” neseniai kilstelėjo Estijos skolinimosi reitingą iki AA– lygio ir pastatė ją vos dviem laipteliais žemiau už JAV. Savo ruožtu “Moody’s” rugpjūčio 4 d. suteikė A1 reitingą Čekijai ir patikino, kad tvirta šios šalies finansų sistema apsaugos ją nuo krizės.
Be to, visose dešimtyje ES narių ekonomika šiuo metu auga (Lenkijoje labiausiai – 4 proc. per metus), biudžeto deficitas mažėja, o nedarbo lygis krinta. Trys iš jų – Estija, Slovakija ir Slovėnija priklauso ir euro zonai, tad ne pačios gauna tarptautinę paramą, o kaip tik, esant reikalui, prie jos prisideda.
Kai kurioms jų ES skolų krizė gali išeiti net į naudą. Tarkime, analitikai spėja, kad ES skolų krizė ir pasaulinis ekonomikos sulėtėjimas privers investuotojus atsigręžti į Čekijos vyriausybės obligacijas, kurios atrodo kaip saugus prieglobstis.
“Čekijos krona ir kitos Rytų Europos valiutos iš to taip pat gali turėti naudos”, – prognozuoja “Record Plc” analitikas Boba Noyenas. Juk Čekijos krona euro atžvilgiu šiemet jau sustiprėjo 2,4 proc.

Bėdų vis dėlto yra

Euforijai vis dėlto dar per anksti. Pavyzdžiui, tai, kas naudinga Čekijos kronai, visai neparanku Lenkijos zlotui. Tarkime, brangstantis Šveicarijos frankas muša zloto vertę, tad lenkai susidariusią padėtį netgi praminė “franko košmaru”. Nuo liepos pradžios frankas zloto atžvilgiu pabrango 20 proc. Tokia padėtis itin nepalanki 700 tūkst. Lenkijos gyventojų, frankais paėmusių būsto paskolas, kurių bendra vertė siekia 152 mlrd. zlotų.
Panaši su valiuta susijusi problema kamuoja ir Vengriją. Kaip ir kitos euro zonai dar nepriklausančios šalys, Vengrija niekaip nesugeba sumažinti biudžeto deficito. Vienintelė galimybė būtų mažinti palūkanų normas, bet tai automatiškai reiškia didelę infliaciją, o ši būtų didelis smūgis iš bankų užsienio valiuta paskolas paėmusiems gyventojams.
Ekonomikos konsultacijų bendrovės “Capital Economics” analitikas Neilas Shearingas pabrėžia, kad naujosios ES narės nuo senbuvių vis dar gerokai atsilieka pagal vienam gyventojui tenkantį PVP, – šiuo požiūriu geriau sekasi tik Slovėnijai ir Čekijai. Tačiau, tarkime, Rumunijai jas dar vytis ir vytis.
Kitas dalykas – iliuzija, kad ekonomika naujosiose ES narėse ir toliau augs taip sparčiai, kaip šiuo metu. Ypač gali sušlubuoti šių šalių eksportas.

ES naujokių ekonomika stiprėja
Metinis BVP augimas, proc.

Valstybė    2010 m.    2011 m.*
Estija    3,1    4,9
Lenkija    3,8    4
Slovakija    4    3,5
Latvija    -0,3    3
Lietuva    1,3    2,8
Vengrija    1,2    2,8
Čekija    2,1    2

* prognozė

Šaltinis: “Eurostat”

ES biurokratinis nerangumas žlugdo Lietuvos kiaulių augintojų ir mėsos perdirbėjų verslą: daugiau nei mėnesį nesugebėta atšaukti draudimo eksportuoti lietuviškas kiaules ir kiaulieną į užsienį.

Maro epidemijos per vasarą iškankinti Lietuvos kiaulių augintojai ir mėsos perdirbėjai praėjusią savaitę pagaliau sulaukė pirmos geros žinios: ES atšaukė draudimą Lietuvai užsienyje prekiauti gyvomis kiaulėmis ir kiaulienos gaminiais. Šio sprendimo lietuviams teko laukti lygiai mėnesį, nuo rugpjūčio 9 d., kai Lietuva paskelbė visiškai susitvarkiusi su kiaulių maro pasekmėmis. Tas mėnuo – nieko nereiškianti laiko atkarpa ES veterinarijos biurokratams, dėl atostogų visą rugpjūtį nesugebėjusiems susirinkti posėdžio ir atšaukti pačių liepos pradžioje paskelbtą draudimą įsileisti lietuviškų kiaulių fermų ir mėsos fabrikų produkciją. Visai kitaip tas mėnuo tiksėjo Lietuvos verslininkams, kiekvieną draudimo dieną patiriantiems nuostolių dėl uždarytų eksportų rinkų.
Daugiausia pajamų – mažiausiai 5 mln. Lt per mėnesį – kiaulių augintojai netenka dėl užsivėrusios Rusijos rinkos. Šioji lietuviškos produkcijos importą taip pat draudžia nuo pat vasaros pradžios, o įsileisti mūsų kiaules žada tik tada, kai draudimą jų prekybai panaikins ES. O kol pastaroji niekur neskubėjo, lietuvių atlaisvintas vietas Rusijos rinkoje suskubo užimti kiti europiečiai – vien Vokietijoje leidimus įvežti gyvas kiaules į Rusiją per praėjusią vasarą gavo 600 pirmiau šioje milžiniškoje Rytų rinkoje neprekiavusių kiaulių fermų.

Prarado milijonus

Šių metų vasarą Lietuvos kiaulių augintojai spalvina juoda spalva: birželio 1 d. “Beržų komplekse” (Jonavos r.) plykstelėjęs kiaulių maras bėdos pridarė ne tik šiam visas 24 tūkst. savo kiaulių turėjusiam sunaikinti fermų kompleksui, bet ir visos Lietuvos kiaulių ūkiams. Mat liepos pradžioje Jonavos rajone aptikus naujų kiaulių maro židinių, ES uždraudė gyvų kiaulių ir kiaulienos gaminių importą iš visos Lietuvos, tokiu draudimu suskubo pasekti ir Rusija – pagrindinė Lietuvos galvijų ir mėsos gaminių eksporto rinka. Palyginti: į visas ES šalis per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos išvežta 89 tūkst. gyvų kiaulių, o Rusijoje per tą patį laikotarpį parduota 194 tūkst. kiaulių.
“Per vieną šios vasaros mėnesį netekome maždaug 4–5 mln. Lt pajamų. Juk rusai yra pagrindiniai mūsų prekybos partneriai”, – liūdnai skaičiuoja Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Suplanuotos pajamos neįplaukė ir į Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių sąskaitas. Štai didelių ambicijų Rusijos rinkoje turėjusi ŽŪB “Nematekas” gali į archyvą pasidėti pavasario pabaigoje pasirašytas sutartis su Rusijos prekybos tinklais dėl nemenkų kiekių savo kiaulienos gaminių pristatymo. “Pavasarį veždavome bandomąsias kelių tonų siuntas ir štai, kai jau Rusijai krovėme normalias 20 tonų siuntas – driokstelėjo maras, kurį iš karto sekė draudimas įvežti gaminius į Rusiją”, – apgailestauja įmonės vykdomasis direktorius Kęstutis Vaicekauskas. Jis skaičiuoja, kad sėkmingos prekybos atveju Rusijos rinkoje “Nematekas” per vasarą būtų gavęs daugiau negu milijoną litų pajamų. Dar daugiau negu pusė milijono litų įmonės nepasiekė dėl draudimo prekiauti gyvomis kiaulėmis – jas bendrovė taip pat veždavo į Rusiją.
Skaičiais kiaulių maro paženklintos vasaros negali įvertinti kita Rusijos rinką aktyviai žvalganti Lietuvos mėsos perdirbimo įmonė “Krekenavos agrofirma”, tačiau ir jai apmaudu, kad kelią į Rusijos prekybos tinklų lentynas jau pamažu skynusi produkcija per vasarą ten bus visiškai pamiršta. “Vežėme dar nedaug, tik bandomąsias siuntas, bet dabar jau galime nubraukti savo ankstesnes pastangas – vėl viską reikės įrodinėti iš naujo”, – apgailestauja generalinis direktorius Linas Grikšas.

Pyksta dėl nerangumo

Kiaulių maras – žaibiškai plintanti ir ypatingos atidos likviduojant jo pasekmes reikalaujanti nelaimė, kurios neišvengia nei Vakarų, nei Rytų valstybės. Lietuvos kiaulių augintojai ir mėsos perdirbėjai vertina, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, užklupus šiai nelaimei, elgėsi gana operatyviai ir profesionaliai, tačiau skaičiuoja ir klaidas, iš kurių inspektoriai turėtų pasimokyti ateityje.
K.Vaicekauskas mano, kad jau po pirmojo maro protrūkio reikėjo skubiai ir ryžtingai “uždaryti” visą Lietuvą, o ne tik maro židiniu tapusį fermų kompleksą – taip būtų buvę išvengtą liepą pasikartojusio maro protrūkio naujose fermose. “Visi tada būtumėm patyrę staigių nuostolių, bet jie būtų buvę trumpalaikiai, o dabar viskas truko visą vasarą”, – apgailestauja jis.
A.Baravykas priekaištauja, kad Lietuvos veterinarai darė nepakankamą spaudimą ES ir ši visą rugpjūtį nepriėmė sprendimo atšaukti mums nustatytą draudimą. “Formalių priežasčių delsti eurobiurokratai visada suras, bet reikėjo iš visų jėgų stengtis priversti juos suktis greičiau”, – mano asociacijos vadovas. Jis taip pat kritikuoja veterinarijos tarnybos vadovus, kad šie elgėsi pernelyg formaliai su Rusijos veterinarijos tarnyba. “Siuntinėti rusams raštus anglų kalba yra tiesiausias kelias juos įžeisti ir nieko nepasiekti”, – ironizuoja jis.
Lietuvos maisto perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius antrina, kad Lietuva turėjo ypač stengtis, kad ES kuo greičiau atšauktų draudimą prekiauti kiaulėmis ir kiauliena, nes nuo Briuselio sprendimo priklausė, kada atsivers mums ypač svarbi Rusijos rinka. “Apmaudžiusia, kad šį kartą reikalus vilkino mums padėti turinti ES”, – pabrėžia jis.

Gyvų kiaulių eksporto iš Lietuvos į Rusiją pokyčiai per 4 metus (vienetais; sausio–rugpjūčio mėn.)
2008 m. 352 tūkts.
2009 m. 506 tūkst.
2010 m. 282 tūkst.
2011 m. 105 tūkst.
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Gyvų kiaulių eksportas į Rusiją šiemet (vienetais)
Sausį 17 tūkst.
Vasarį 16 tūkst.
Kovą 28 tūkst.
Balandį 21 tūkst.
Gegužę 23
Birželį 0
Liepą 0
Rugpjūtį 0
Šaltinis: Lietuvos kiaulių augintojų asociacija

Tik faktai
– Iki šios vasaros kiaulių maro protrūkiai Lietuvoje buvo nustatyti 1990, 1991, 1992 ir 2009 metais.
– 2011 m. birželio 1 d. “Beržų komplekse” Jonavos rajone išplitęs kiaulių maras buvo didžiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį. Šiame komplekse buvo utilizuota 24 tūkst. kiaulių.
– Liepos pradžioje Jonavos rajone buvo aptikta naujų kiaulių maro židinių, – juose buvo utilizuota dar apie 15 tūkst. kiaulių.
– Bendrovė “Lietuvos draudimas” “Beržų kompleksui” nuostoliams atlyginti išmokėjo 3,2 mln. Lt. Tai yra didžiausia išmoka už gyvūnų draudimą per pastaruosius 21 metus.
– Draudimas prekiauti gyvomis kiaulėmis visoje Lietuvoje galiojo nuo liepos 9 d. iki rugpjūčio 9 d.
– Per vieną delsimo mėnesį vien Lietuvos kiaulių augintojai skaičiuoja negavę maždaug 4–5 mln. Lt. pajamų už produkciją, kuri būtų buvusi parduota užsienio rinkose.

Lietuvos valdžios pareigūnai labiausiai rūpinasi, kad būtų panaudotos visos ES paramos lėšos, tačiau abejingai žvelgia į šių lėšų panaudojimo kokybę, naudą, o neretai ir žalą.

Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų naudojimas Lietuvoje dažniausiai laikomas absoliučiai teigiamu – baiminamasi tik dėl to, ar Lietuva laiku spės panaudoti visas ES lėšas. Iš valdžios lūpų reguliariai girdime, kad padėtis nėra bloga. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, pristatydamas 2010 m. Vyriausybės veiklos ataskaitą, teigė, kad Lietuvoje ES struktūrinių lėšų įsisavinimas yra geras, kad esame sparčiausiai ES lėšas įsisavinančių valstybių trejetuke.
Tačiau diskusijoje apie ES lėšas per daug dėmesio skiriama lėšų panaudojimo spartos skaičiams ir per mažai – šio proceso kokybei, naudai, o gal ir žalai, kurią daro ES lėšos. Juk lėšų panaudojimas nėra savitikslis, turi būti siekiama ne geros statistikos, ne įsisavintų milijardų, o jų teikiamos naudos. Vertinant ES lėšų panaudojimą svarbu ne tik “kiek”, bet ir “kaip”.

Atsilieka nuo plano

Šiuo metu Lietuva yra trečioje vietoje pagal ES lėšų panaudojimą. Atsiliekame tik nuo Airijos, kuri iš 2007–2013 metams skirtų Europos pinigų spėjo sunaudoti apie 31 proc., ir nuo Estijos (29 proc.). Lietuvos rodiklis – 28 proc. (ES vidurkis – 17 proc.). Tačiau spartesnis už kitas ES valstybes lėšų panaudojimas nerodo, kad šis procesas Lietuvoje yra tinkamas ar pakankamai greitas. Lietuva pirmauja europiniu mastu, bet pačioje Lietuvoje atsiliekama nuo 2009 ir 2010 m. valstybės plano.
2009 m. pabaigoje buvo panaudota (pripažinta deklaruotinomis) 78 proc., o 2010 m. pabaigoje – 77 proc. Vyriausybės patvirtinto ES lėšų panaudojimo plano. Tam, kad iki 2011-ųjų pabaigos planas būtų pasiektas, per šiuos metus reikėtų pasiimti 5,3 mlrd. Lt ES pinigų. Tačiau kol kas per keturis pirmuosius šių metų mėnesius panaudota vos 0,86 mlrd. Lt. Akivaizdu, kad planas nebus įvykdytas ir šiemet, o esant dabartiniam panaudojimo tempui 2011 m. pabaigoje bus pasiekta apie 78 proc. plano. Taigi padėtis dėl ES lėšų panaudojimo nėra tokia gera, kokią ją stengiasi parodyti valdžios institucijos.

Europos patirtis – dviprasmiška

Atkreiptinas dėmesys, kad ES lėšų panaudojimo tempas mažai ką sako apie jo efektyvumą ir tikslingumą apskritai. ES lėšų poveikis vertinamas kontroversiškai, dėl lėšų panaudojimo naudos ir tikslingumo nėra sutariama. Esama nemažai darbų, kuriuose, analizuojant įvairius ekonomikos rodiklius, pagrindžiamas teigiamas ES lėšų poveikis, kituose tyrimuose šio poveikio nerandama ar net teigiama, kad ES struktūrinių fondų parama yra žalinga šalių ekonomikai.
Pavyzdžiui, ekspertai Adysseas Katskaitis ir Dimitri Doulas analizavo ES struktūrinių lėšų panaudojimo ir tiesioginių užsienio investicijų ryšį 15-oje ES šalių. Pagrindinė darbo išvada yra ta, kad struktūrinių fondų poveikis tiesioginėms užsienio investicijoms ne visada yra teigiamas ir priklauso nuo institucinės infrastruktūros kokybės šalyje. Šalyse, kuriose aukštas korupcijos lygis, žema valstybinių institucijų veiklos kokybė, struktūrinių fondų lėšos gali tik pabloginti šalių augimo ir užsienio investicijų pritraukimo perspektyvas.
Analitikai Philippas Mohlas ir Tobias Hagenas 2010 m. ištyrė ES lėšų panaudojimo poveikį regionų plėtrai. Analizėje pabrėžiama, kad, ES struktūrinių fondų panaudojimo atžvilgiu veikiant politiniams motyvams ir neskaidriems mokėjimams, dažnai finansuojami projektai, kurie nėra ekonomiškai efektyviausi. Be to, kadangi visi ES struktūrinės paramos lėšomis vykdomi projektai turi būti finansuojami bendrai, galimybė panaudoti ES paramos lėšas viešajame sektoriuje išstumia labiau atsiperkančius valstybės investicijų projektus, kurių būtų imamasi negaunant ES lėšų. Tai gali neigiamai atsiliepti regionų plėtrai.
Bendra daugelio studijų, nagrinėjančių ES lėšų poveikį išvada, – ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo nauda labai susijusi su tuo, kaip ir kokioje ekonomikos plėtros aplinkoje (mokesčių, reguliavimo, verslo sąlygų, valdžios institucijų skaidrumo) šios lėšos yra panaudojamos.

Ne tik nauda, bet ir žala
Kokią naudą gali teikti ES lėšos? ES lėšas galima naudoti pertvarkant iš dalies ar visiškai valstybės valdomus sektorius (pvz., švietimo, viešojo administravimo, socialinės apsaugos). Tai leistų mažinti mokesčių naštą. Pasinaudodamas ES lėšomis, privatus sektorius turi galimybę daugiau investuoti, imtis projektų, kurie be ES lėšų neatsipirktų. Europos Sąjunga šalims narėms užkrauna įvairių įpareigojimų, todėl ES lėšos taip pat gali būti panaudotos Lietuvai privalomiems ES reikalavimams įgyvendinti.
Tačiau ES pinigų poveikis nėra tik teigiamas. ES struktūriniai fondai sukelia nepageidautinų ekonominių pasekmių, būdingų viešosioms investicijoms ir valstybės teikiamai paramai. ES lėšos iškraipo konkurenciją, nes paramos negaunančios įmonės konkuruoja su ją gaunančiomis. ES lėšos tampa instrumentu, kuriuo valdžia, o ne rinka, skirsto išteklius, formuoja ūkio struktūrą.
Konkurencinė aplinka iškraipoma ir tada, kai naudodamos ES fondų lėšas valstybei priklausančios įmonės ima teikti paslaugas tose rinkose, kuriose jau veikia privatūs asmenys. Taip bloginama privataus sektoriaus padėtis, stabdoma jo veiklos plėtra, valstybės ir ES lėšomis išstumiamos investicijos, kurias, nesant valstybės įsikišimo, darytų privačios įmonės.
Geras pavyzdys – profesinis mokymas Lietuvoje. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, Lietuvos švietimui ir mokslui 2007–2013 m. iš viso numatyta daugiau kaip 4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšų. 340 mln. Lt ES lėšų bus skirta sektoriniams profesinio mokymo centrams kurti 2010–2013 m. Tikėtina, kad šiais ES pinigais finansuojamais profesinio mokymo projektais bus išstumtas galimas privataus verslo ir profesinių mokyklų bendradarbiavimas, sumažintos privačių profesinių mokyklų plėtros ir steigimo galimybės.
Beje, ES lėšų panaudojimas Lietuvoje yra tarp svarbių priežasčių, lemiančių kainų didėjimą, nes ES parama – vienas šaltinių, didinančių pinigų kiekį. Būtinybė kofinansuoti ES lėšas taip pat gali reikšti didėjantį valstybės išlaidavimą. Valdžia skatinama didinti biudžeto išlaidas vien tam, kad panaudotų ES lėšas, finansuoti ne pirmo svarbumo projektus (juk jei projektas būtų pirmo svarbumo, jis ir taip būtų finansuojamas, be ES lėšų). Todėl ES lėšos mažina paskatas taupyti, gali skatinti išlaidavimą ir virsta stabdžiu mažinant mokesčių naštą bei balansuojant biudžetą. Pavyzdžiui, nepaisant poreikio balansuoti Lietuvos biudžetą, 2012 m. biudžeto išlaidos ES lėšoms kofinansuoti didės. Lietuvai 2007–2013 m. laikotarpiu iš viso skirta 23,4 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų paramos. Dar apie 2,2 mlrd. Lt bus skirta iš valstybės biudžeto.
Galimybė gauti ES paramą keičia ir privataus sektoriaus motyvaciją, t.y. ES lėšos gali tapti ne potencialia konkrečių verslo problemų (pvz., kvalifikacijos trūkumo) sprendimo priemone, o vienu pagrindinių įmonių tikslų ir būdų išgyventi. Tai reiškia, kad produktyviai (ne dėl lėšų panaudojimo) dirbančių žmonių skaičius yra sumažinamas.

Reikalingi principai
Atsižvelgiant į tai, kad ES lėšų panaudojimas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių, svarbu suformuluoti tokius ES lėšų paskirstymo ir naudojimo principus, pagal kuriuos naudojamos lėšos leistų siekti paramos teikiamos naudos ir minimizuoti neigiamas ES lėšų naudojimo pasekmes.
Siekiant kuo mažiau iškraipyti konkurenciją, ES lėšomis turėtų būti finansuojami ne verslo projektai, o tai, kas laikoma viešosiomis gėrybėmis (šiandien tai visų pirma švietimas, sveikatos sektorius, keliai ir kita infrastruktūra). Taip pat privalu užtikrinti, kad ES lėšomis būtų finansuojami valstybiniai projektai, kurie tiesiogiai nekonkuruoja su privataus sektoriaus projektais. ES pinigais vykdomi projektai neturėtų įtvirtinti ar išplėsti valdžios, kaip paslaugos teikėjos, bet kuriame sektoriuje vaidmens.
Mažinant viešojo sektoriaus naštą mokesčių mokėtojams, kur tik įmanoma derėtų ES teikiamą paramą skirti svarbiausioms dar nebaigtoms reformoms Lietuvoje finansuoti – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos. Ir pagaliau – ES lėšų panaudojimas negali būti priežastis didinti valstybės biudžetą, kelti mokesčius ar jų nemažinti.
Galima apibendrinti, kad ES paramos lėšos nėra išsigelbėjimas ar panacėja, ir tą rodo senųjų ES šalių patirtis. ES paramos skirstytojams ir naudotojams ES pinigus reikėtų traktuoti kaip milžinišką ES perskirstymo projektą, jo efektyvumą vertinti kur kas kritiškiau, sumuoti ne tik panaudotų milijardų skaičius, bet ir tikrąjį, dažnai sunkiai pastebimą, tačiau ne mažiau svarbų jų poveikį.