"Scanpix" nuotr.

Britai nusprendė išstoti iš ES, olandai nepritarė ES bendradarbiavimo sutarčiai su Ukraina, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis (jam iki pergalės trūko vos daugiau nei pusės procento), Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas‟, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Tvarka ir teisingumas‟, panaši situacija ir Vengrijoje bei kai kuriose kitose žemyno šalyse. Radikalių dešiniųjų jėgų kilimas skaldo ES, bet šie procesai Europoje nėra naujas fenomenas.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Justinas Dementavičius teigia, kad kiekviena krizė reikalauja sudėtingų sprendimų, kurie neįmanomi be angažuotų politikų, ne tik suprantančių krizės priežastis, bet ir gebančių visuomenę įtikinti, kad vienas ar kitas sprendimas neišvengiamas.

„Šiomis sąlygomis neveikiant tradiciniams vaistams ir gydymo būdams visada atsiranda erdvės šundaktariams, arba kitaip – populistams“, – aiškina pašnekovas.

Jis ragina į vieną katilą nesumesti populistinių ir radikalių judėjimų. „Pirmieji tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią“, – pabrėžia J. Dementavičius.

Justinas Dementavičius / Iš asmeninio albumo nuotr.

Nepasiduoti padėtų išsilavinimas

Pasak TSPMI dėstytojo, populistai pavojingi ne todėl, kad užima kraštutines dešinės ar kairės pozicijas, – jie gali būti ir centre, taip pat – ne dėl savo populiarumo. Jie pavojingi, nes, norėdami įtikti visuomenei, jie gerokai supaprastina politinę tikrovę.

Nepasiduoti populizmui įmanoma tik turint politiškai išsilavinusius ir kitų piliečių labui pasiryžusius pasiaukoti piliečius.

„Supaprastinimas įprastai pasireiškia primityviu binariniu schemų įvedimu ir pažadu išspręsti krizę vienu paprastu mostu, nors dažnai lieka neaiškus nei tikrasis pažado turinys, pavyzdžiui, „sukursime atvirą visuomenę“, nei pasekmės, kurių nediskutavo išėjimo iš ES šalininkai Jungtinėje Karalystėje (JK).“

Populizmas esą buvo, yra ir bus patraukus, nes žada paprastai pasiekiamą geresnį gyvenimą: „Nepasiduoti populizmui įmanoma tik turint politiškai išsilavinusius ir kitų piliečių labui pasiryžusius pasiaukoti piliečius.“

Radikalumas ar populizmas neturi vieno ideologinio veido. Anot J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Skaldo ir pabėgėlių krizė

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už likimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas plinta per žiniasklaidą. Jungtinės Karalystės žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų. Pašnekovas kritiškai vertina vykusią referendumo kampaniją, mat jos metu neišnaudota galimybė labiau informuoti visuomenę apie ES – abi debatų pusės iš esmės diskutavo apie britų interesus, o ne apie Bendriją.

Didelė dalis visuomenės, balsavusi už likimą ES, nesiruošia pakeisti savo nuomonės, o jei „Brexit‟ šalininkai būtų pralaimėję, euroskepticizmas išlikų svarbia jėga britų politikoje.

Pasak B.Crome’o, referendumo rezultatai visiškai nepadėjo atsakyti į keliamą klausimą, kadangi 52 proc. rinkėjų nubalsavo už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES, 48 proc. – prieš. Toks nedidelis skirtumas dar labiau suskaldė visuomenę, nesvarbu, kuri pusė būtų laimėjusi. Didelė dalis visuomenės, balsavusi už likimą ES, nesiruošia pakeisti savo nuomonės, o jei „Brexit‟ šalininkai būtų pralaimėję, euroskepticizmas išlikų svarbia jėga britų politikoje.

Britiškasis populizmas skiriasi nuo, pavyzdžiui, lenkiško ar vengriško. B.Crome’o žodžiais, šiose posovietinėse šalyse populizmas iš esmės remiasi iki šiol skaudžiai jaučiamomis perėjimo į rinkos ekonomiką pasekmėmis.

J.Dementavičius savo ruožtu nurodo, kad pabėgėlių problema tapo visą Europą skaldančiu procesu. Tai šiuo metu yra vienas svarbiausių europinės politinės darbotvarkės klausimų, kuris neišvengiamai nukreipė dėmesį nuo kitų svarbių procesų: Rytų partnerystės programos, santykių su Rusija.

„Akivaizdu, kad du dideli iššūkiai – nors, tiesą sakant, jų yra gerokai daugiau, – vienu metu Europai yra per daug, o didžiosioms Vakarų valstybėms pabėgėlių ir jų integracijos klausimai yra aktualesni“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pabėgėlių krizė išryškino skirtumus tarp ES senbuvių ir naujųjų narių, buvusių komunistinio bloko šalių. „Pastarosiose dominuoja reakcija į pabėgėlių krizę „tai ne mūsų, o Vokietijos, Danijos, Švedijos ir kitų problema‟. Keliamas klausimas, ar mes turime padėti jiems, Vakarams, – parodo, kad dar nesame pasiruošę save matyti kaip integralią Vakarų Europos dalį. Panašu, kad net nenorime spręsti vakarietiškų problemų.“

Paklaustas, ar demokratija Europoje atsidūrė pavojuje, J.Dementavičius atsako lakoniškai ir tiksliai: „Ne. Demokratija visada yra pavojuje.“

Lietuvai kraštutinių dešiniųjų valdžia negresia?

Nepaisant Europą skaldančio euroskepticizmo, Lietuva vis dar yra tarp palankiausiai ES vertinančių šalių. Politologas prognozuoja, kad kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų iškilimas mūsų šalyje negresia.

„Ne tik todėl, kad nepanašu, jog Lietuvos rinkėjai linkę į kraštutinumus, bet ir todėl, kad politikai formuoti reikalingas platus palaikančių asmenų tinklas visuose valstybės lygmenyse.

Net jei aš klysčiau, reikia atsiminti, kad mūsiškis radikalios dešinės variantas būtų gerokai kitoks nei Vakaruose. Veikiau būtume panašūs į Lenkiją su aiškia Rusijos baime ir skepsiu Vakarų atžvilgiu, dideliu dėmesiu išeiviams, bet ne „ateiviams” ir ryškiais etninės kultūros akcentais“, – hipotetinį lietuvišką populizmą aptaria pašnekovas.

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Sunkusis Damoklo kardas penktadienio rytą, paskelbus Didžiojoje Britanijoje vykusio referendumo dėl šalies likimo ES rezultatą, krito ant britų galvų. Panašu, kad nemažai už pasitraukimą balsavusių britų, pamatę reakciją pasaulio finansų rinkose ir kilusią politinę sumaištį, galinčią suskaldyti pačią Jungtinę Karalystę, pradėjo suprasti ne tik teorinius, bet jau ir pajuto pirmuosius „Brexit“ balsavimo atneštus nuostolius.

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas

Žinoma, kartais finansų rinkose pirmoji reakcija būna pernelyg didelė, nes iškart įvertinami blogiausi galimi scenarijai. Visgi nežinomybė, kaip, kada ir kokiomis sąlygomis Jungtinė Karalystė paliks ES (o gal ir nepaliks), darys neigiamą įtaką abiejų pusių ekonomikos plėtrai. Nuo galimų padarinių nepasislėps ir Lietuva.

Jungtinės Karalystės vienybei iškilo rimtų problemų, todėl spekuliacijų, ar tikrai britai oficialiai kreipsis į ES dėl išstojimo, dar daugės.

Būtina darkart priminti, kad penktadienį įvykusio referendumo balsavimo rezultatų neprivaloma įgyvendinti, todėl Jungtinės Karalystės Parlamentas teoriškai turi teisę neatsižvelgti į 52 proc. balsavusių pasirinkimą. Apie savo būsimą atsistatydinimą spalio mėnesį paskelbęs premjeras Davidas Cameronas patvirtino, kad oficialųjį pranešimą apie Jungtinės Karalystės ketinimą pasitraukti iš ES turės paskelbti jau naujasis premjeras. Priešiškai sureagavus Škotijos ir Šiaurės Airijos politikams į referendumo rezultatus, Jungtinės Karalystės vienybei iškilo rimtų problemų, todėl spekuliacijų, ar tikrai britai oficialiai kreipsis į ES dėl išstojimo, dar daugės.

Tokia chaotiška padėtis ir nežinomybė turi neigiamą įtaką ne tik finansų rinkoms, kurios reaguoja greičiausiai, bet  neramina ir įmones bei gyventojus. Didžiausią įtaką ekonominiams referendumo padariniams turės Jungtinės Karalystės ir ES politikų sprendimai, nes tik konstruktyvus ir abipuse nauda paremtas bendradarbiams gali sušvelninti neigiamas pasekmes abiem pusėms.

Artimiausiu metu prasidės diskusijos ir dėl to, kaip pati ES turi keistis, kad jos narių gyventojai palankiau vertintų šią sąjungą ir neįsibėgėtų pasitraukimo domino efektas.

Šį antradienį ir trečiadienį vyks ES viršūnių susitikimas, kuris suteiks aiškesnės informacijos, kaip „Brexit“ vertina ne tik įvairios šalys, bet ir kokius bendrus sprendimus priims šalių vadovai dėl tolesnių ES veiksmų Jungtinės Karalystės atžvilgiu. Bendra vadovų pozicija labai svarbi, nes radikalios partijos kai kuriose ES šalyse jau naudojasi „Brexit“ sprendimu ir ragina rengti panašius referendumus. Tikėtina, kad artimiausiu metu prasidės diskusijos ir dėl to, kaip pati ES turi keistis, kad jos narių gyventojai palankiau vertintų šią sąjungą ir neįsibėgėtų pasitraukimo domino efektas.

"Scanpix"nuotr.

Nepaisant to, kad bent jau dvejus su trupučiu metų Jungtinė Karalystė liks ES ir prekybos bei žmonių judėjimo sąlygos nesikeis, tikėtis, kad abiejų pusių ekonomikai neigiamos įtakos neturės balsavimo padariniai, jei oficialiai bus įformintas Jungtinės Karalystės siekis trauktis iš ES, būtų naivu. Ypač nežinomybės nemėgsta verslas – bendrovių investicijos Jungtinėje Karalystėje neabejotinai sulėtės, tad šios šalies ekonomika veikiausiai per ateinančius ketvirčius ne tik nustos augusi, bet ir smuks.

„Brexit“ padariniai neaplenks ir Lietuvos ekonomikos. Jau anksčiau  teigėme, kad pirmuosius nuostolius dėl svaro sterlingų susilpnėjimo euro atžvilgiu pajus (o penktadienį jau iš tiesų pajuto) į Didžiąją Britaniją prekes ir paslaugas eksportuojančios mūsų šalies bendrovės ir daugiau negu 150 tūkst. emigrantų, gaunančių pajamas ir turinčių santaupų svarais sterlingų.

Jeigu lėtės ir ES ekonomikos augimas, neabejotinai grėsmė iškiltų ir daugumai Lietuvos eksportuojančių įmonių, tad pasekmes pajustų jau dauguma šalies gyventojų. Nereikėtų pamiršti, kad Lietuva kasmet gauna penkis kartus daugiau lėšų, negu jų sumoka į ES biudžetą, todėl Jungtinės Karalystės pasitraukimas pakoreguotų ES biudžetą ir gali sukurti nežinią dėl antros 2014-2020 m. struktūrinės paramos finansavimo dalies.

Taikant šį modelį nepakistų laisvo žmonių judėjimo sąlyga ir tik nedaug sumažėtų mokama suma į ES biudžetą, o politinės įtakos ES nebeliktų.

Artimiausiu metu atviras klausimas – Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo su ES modelis. Didžiajai Britanijai naudingiausias būtų Norvegijos modelis, bet britų politikams surasti bendrą nuomonę bei įtikinti gyventojus, kad tai geriausia alternatyva, gali būti nelengva, nes taikant šį modelį nepakistų laisvo žmonių judėjimo sąlyga ir tik nedaug sumažėtų mokama suma į ES biudžetą, o politinės įtakos ES nebeliktų.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Briuselio, Belgija

„Dramblys kambaryje“ – tai angliška metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Pasak Lietuvos nuolatinės atstovės Europos Sąjungoje dr. Jovitos Neliupšienės, britų referendumas dėl išstojimo iš ES – dabar yra tas dramblys, kartu su kitais iššūkiais verčiantis ieškoti atsakymo į klausimą, kaip ES gali išbristi iš sunkios idėjinės krizės. Ir ar apskritai gali?

– Kokia dabar yra ambasadorės prie ES darbotvarkė? Tiksliau, kokius pagrindinius klausimus šiuo metu sprendžia ES diplomatai?

– Darbotvarkė labai įvairi, bet viskas – apie Europą ir apie Lietuvą. Nors proceso ir turinio subtilybes nėra lengva paaiškinti žmogui, kasdien nesusiduriančiam su Europos institucijomis.

ES nuolat augo. Ne tik daugėjo šalių narių, bet ir keitėsi procedūros, plėtėsi klausimų ratas. Veikia 28 valstybės, t.y. kartais net labai skirtingos 28 teisinės sistemos, todėl priimti sprendimus ne visada taip lengva ir tai užtrunka. Mes turime suderinti ne vienos valstybės ir ne vienos institucijos interesus.

Nuo praėjusios vasaros pagrindinis klausimas – migracija, kuri visą laiką dominuoja darbotvarkėje ir visuose formatuose. Šis klausimas aptariamas nuo vidaus reikalų ministrų iki užsienio reikalų ar net finansų ministrų susitikimų. Tai krizė, kurią reikia su­valdyti. Tai klausimas, kuris nedings vien dėl to, kad jis sudėtingas, o kartais net kontroversiškas.

„Dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas. Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

Graikija ką tik buvo darbotvarkėje. Viena dalis klausimų išsisprendė, likę bus sprendžiami rudenį (euro zonos finansų mi­nistrai gegužės 24–25 d. sutarė su Graikija atverti 10,3 mlrd. eurų finansinės pagalbos pa­ketą ir pradėti mažinti skolos naštą Atėnams – E.L.).

Jei kalbėsime apie klausimus, kurie mums yra arčiau širdies, pavyzdžiui, (gegužės 24 d.) ES šalių ambasadoriai diskutavo apie Gruzijos bevizį režimą. Tai buvo vienas iš procedūrinių elementų, bet visus tuos procedūrinius žingsnius būtina nueiti.

Na ir, žinoma, sprendžiant šiuos klausimus visą laiką yra „dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas (birželio 23 d. – E.L.). Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

– Ar ES turi planą B, jei vis dėlto britai balsuos prieš ES ir už savo šalies išstojimą iš Sąjungos?

– Ne, nei ES šalys, nei ES institucijos šiuo metu nesvarsto jokio plano B. Mes visi sutarėme, kad štai yra susitarimas, greičiau pasiūlymas iš ES pusės Didžiajai Britanijai ir jis galios tik tokiu atveju, jei Jungtinė Karalystė nuspręs pasilikti (britų ministras pirmininkas Davidas Ca­me­ronas vasario mėnesį susiderėjo su Briuseliu dėl to, kad Didžiajai Britanijai būtų suteiktas „specialus statusas“ ES – E.L.). Apie jokį kitą planą niekas negalvoja ir niekas nešneka. Bet nuo to klausimo negalima atsiriboti.

– O kokios nuojautos dėl „Brexit“ vyrauja Briuselio koridoriuose?

– Dabar Britanijoje pradėjo veikti tylusis periodas, kai vyriausybės nariai, diplomatai ir pareigūnai turės apribojimų, ką kalbėti ir kaip kalbėti įvairiais ES klausimais.

Briuselis, manyčiau, viską stebi šiek tiek iš ša­lies. Apklausų Britanijoje rezultatai – šiandien tik­­riausiai skaitomiausia literatūra Briuselyje ir, tikiu, visose ES sostinėse. Toks dalykas kaip bai­mė (nors nežinau, ar tai tinkamas žodis, gal greičiau – nerimas) – egzistuoja. Britų sprendimas turi labai didelę įtaką ES ateičiai.

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES.

Mes, Lietuva, vertiname Jungtinės Kara­lystės buvimą ES per saugumo prizmę. Mums labai svarbu ES stabilumas, jos patikimumas, jos gilumas. Mes ES vertiname ne tik kaip ekonominę organizaciją, bet ir kaip saugumo organizaciją, kuri mums duoda ekonominį stabilumą ir kartu tam tikrą kietąjį saugumą. Buvimas ES integraciniame branduolyje yra ir mūsų saugumo garantas.

Panašiai mąstančių šalių yra ir daugiau. Tai kelia tiek ekonominių, tiek teisinių klausimų, bet pats sudėtingiausias klausimas – idėjinis ar galbūt filosofinis: ar tai nėra didelė ES idėjos krizė, jeigu šalys pradeda svarstyti apie išstojimą iš ES?

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES. Europos Sąjungos krypties klausimas visada buvo, supaprastinant, klausimas apie gilesnę ar platesnę Europą.

Trumpuoju laikotarpiu atsakymas gana pa­prastas: Lietuva ir, beje, dauguma ES šalių gali sutikti su tuo, kad kai kurios šalys turi išimčių, kai kurios šalys turi galimybę vienos ar kitos nuostatos netaikyti arba taikyti kažkokias specifines nuostatas.

Gerokai sudėtingesnis, esmės klausimas, kurį mes turime išspręsti, – kaip padaryti tokią ES, kokią visi nori matyti, kokią ją nori matyti skirtingos šalys narės, šių šalių piliečiai.

Mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname.

ES garsėjo savo minkštąja galia. ES visada buvo ir išlieka didžiulis traukos centras. Net ir migraciją galime vertinti per šią prizmę: mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname, priimame tai kaip duotybę. Tad mums būtina atsakyti į šį idėjinį klausimą: ką dar galime padaryti, kad ta tikra Europos idėja būtų gyvybinga, kad Europa tikėtume mes, o ne tik kiti?

– Sukurti tokią ES, kokią visi nori matyti, – tai sudėtingas iššūkis, kaip ir padaryti visus laimingus. Vis dėlto gal čia būtų kalba apie prieš keletą metų minėtą dviejų greičių Europos idėją, kai kalbėta apie kelių lygių integraciją, tarkim, Vokietija ir Prancūzija būtų gilesnės, britai ar skandinavai – lėtesnės integracijos pavyzdys? Ar ši idėja dar gyva?

– Manau, kad tuomet, kai kalbėjome apie dviejų greičių Europą, galvoje turėjome daugelio greičių Europą. Todėl, kad niekada nebuvo to­kios griežtos perskyros.

Valstybių, esančių euro zonoje, integracija yra gilesnė. Taip pat esama šalių, kurios neprisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų, ir šalių, kurios neprisijungė prie Šengeno, bet prisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų. Kai kurios valstybės pasakė, kad nenori būti euro zonos narės, bet kai kurių stojimo sutartyse įrašyta, kad jos bus euro zonos narės. Kai kurios valstybės į šį klausimą atsako, kad jei žmonės nu­spręs, mes norėsime integruotis giliau. ES egzistuoja tokie skirtingi požiūriai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai.

Apibendrindama sakyčiau, kad atsakymas slypi pačioje ES sąrangoje ir sprendimų priėmime: mums reikia gero požiūrių į integracijos procesą įvairovės balanso, tačiau kartu nepavirsti arbatėlės klubu. Kita šio balanso pusė turi būti nuosekli gilesnė integracija, tačiau šokti nuogam į dilgėles irgi nebus geras rezultatas – integracija neturi išgąsdinti neskubančiųjų. Apgalvotas ir, kaip visada ES, kompromisu pa­grįstas sprendimas padėjo išeiti iš bet kokios krizės, padės ir šį kartą.

– Tad gal galima būtų konstatuoti, kad šiame etape tiek gilesnė integracija, tiek ES plėtra turėtų būti įšaldyta ar net jau yra šaldoma?

– Daugelyje Europos šalių stiprėja euroskepticizmas. Užtenka žvilgtelėti į rinkimų ar referendumų rezultatus kai kuriose ES šalyse.

Klausimas – kur link Europa eina. Kiekviena nauja iniciatyva turėtų būti vertinama labai at­sargiai ir atsakingai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai. Pa­sižiūrėkime, kas vyksta toje pačioje euro zonoje: tarkim, bankų sąjungos kūrimas nėra baigtas, mums dar reikės susitarti dėl visų indėlių draudimo schemos, o tai yra integracijos gilinimas.

Tad pasakyti, kad viskas įšaldyta ir nebebus tos gilesnės integracijos, irgi negalime. Apie plė­trą šiuo metu galbūt nepopuliaru kalbėti, bet pats plėtros procesas, ypač su kaimynais – Bal­kanų šalimis, vyksta. Ar reikia skubėti? Viskas priklauso nuo šalių narių ir šalių kandidačių pasirengimo.

– Grįžkime prie minėto idėjinio-filosofinio ES klausimo. Kiek naujųjų Rytų ir Vidurio Europos narių prisijungimas prie ES galėjo paveikti dabartinę idėjinę ES krizę? Turiu omeny situaciją Vengrijoje, Lenkijoje, kurios tampa dideliu Briuselio galvos skausmu.

– Aišku, kad Europa išsiplėtė ir pasikeitė. Mes atnešėme savo kultūrą, mes atnešėme savo patirtį ir savo darbo praktiką. O ir mums reikėjo daug kur prisitaikyti, nes atėjome į jau egzistuojančią organizaciją. Jau ne pavieniui, bet visoms 27-ioms, o vėliau ir 28-ioms teko spręsti klausimus, susijusius išskirtinai su mūsų regionu. Pavyzdžiui, Lietuva buvo viena aktyviausių šalių, keliančių energetinio saugumo klausimus. Energetinės sąjungos rėmėjos, pasirodo, yra ne vien tik Baltijos šalys ar Višegrado valstybės. Tai ir Ispanija, ir Portugalija. Kai mums pavyksta įtraukti į darbotvarkę tokį klausimą, išryškėja, kad yra ir daugiau šalių, linkusių prisidėti.

Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Kita vertus, jei, tarkim, sprendžiamas šiuo metu jautriausias migracijos klausimas, tai atsargumo Vidurio Europoje esama daug. Bet jei pažiūrėsime į rezultatus balsavimo, kuris pernai vyko dėl solidarumo mechanizmo, kai reikėjo sutarti, kad savanoriškai prisidedama prie migracijos krizės sprendimo, viena iš susilaikiusių šalių buvo Suomija. Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Nesutinku, kad ES problemų šaltinis yra Vidurio Europos valstybės. Klausimai, kuriuos pastaruoju metu sprendėme, tai patvirtina: minėtas dramblys kambaryje – tai britų referendumas. Galimas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos – irgi kalbama apie ES senbuvę valstybę. Galiausiai ką tik įvykę Austrijos prezidento rinkimai, kai nugalėtojas tik keliais tūkstančiais balsų atsiplėšė nuo didžiausio euroskeptiko, rodo, kad iššūkiai ES kyla ne iš naujųjų narių.

O štai apklausos Lietuvoje rodo, kad mes esame didžiausi eurooptimistai.

– Bet mes nenorime prisiimti įsipareigojimų tuo pačiu migracijos klausimu arba, tarkim, duoti pinigų graikams, kad šie išsikapanotų iš krizės.

– Tačiau prisijungėme prie visų solidarumo mechanizmų. Pabėgėlius po truputį perkeliame. Taip, ši sistema iki galo neveikia, bet problemos slypi kitur. Ši sistema turi būti tobulinama eigoje. ES dar nebuvo susidūrusi su tokia krize. Gruodžio mėnesį į Europą per vieną dieną atvykdavo 7 tūkst. žmonių. Šiuo metu – 40 žmonių per dieną. Tai didžiulis skirtumas, o ir pastangos buvo milžiniškos: susitarimas su Turkija, derybos su gausybe Afrikos ir Ar­ti­mųjų Rytų šalių, iš kurių atvyksta migrantai, o svarbiausia – Balkanų kelio uždarymas.

Šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs.

Jei kalbėsime apie Graikiją, mes esame euro zonos šalis ir mokame pinigus į savotišką draudimo fondą, kuris naudojamas esant krizinei situacijai. Šį kartą Lietuvai nereikėjo prisiimti jokių papildomų įsipareigojimų. Mes nebuvome tie, kurie parodomai sakytų, kad neprisidėsime, tačiau juk negalime užmerkti akių prieš taisyklių nesilaikymą.

Visuomenės pasvarstymai ir visuomenės diskusija yra sveika, iš to susiformuoja politiniai sprendimai. Bet šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs įgyvendindami struk­tūrinės politikos projektus. Mes esame tie, kurie stengiasi aktyviai dalyvauti visuose mechanizmuose, bet kartais mūsų pajėgumai būna per maži. Prie Afrikos ar Sirijos pagalbos fondo prisidedame tik tiek, kiek galime, simboliškai.

– Ar galima sakyti, kad susitarimas su Turkija ir kiti veiksmai jau išsprendė pabėgėlių krizę? Ar tai laikinos priemonės?

– Dalis jų tikrai yra laikinos, tarkime, vidinių sienų uždarymas pratęsiamas ilgiausiai šešiems mėnesiams. Lietuva visada rėmė požiūrį, kad svarbiausia užtikrinti išorinių ES sienų kontrolę. Tai nereiškia, kad ES ar kokia šalis narė turėtų atsisakyti įsipareigojimų rūpintis pabėgėliais. Bet turi būti labai aiškūs sprendimo būdai, kaip užtikrinti, kad tie, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, kurie tikrai yra pabėgėliai, tą ap­saugą gautų. Kita vertus, tie, kurie ieško ge­res­nio gyvenimo ir nesąžiningai bando pasinaudoti susidariusia situacija, turi būti grąžinti.

Taigi tos priemonės, vadinamasis solidarumo mechanizmas, sienų kontrolė ir susitarimas su Turkija duoda rezultatų. Kaip minėjau, tai įrodo ir skaičiai.

Ar tai yra laikinas sprendimas? Iš dalies tikriausiai taip. Visi sako, kad tai globalizacijos pasekmė ir globalus reiškinys. Žmonės paprasčiausia juda, o kariniai konfliktai tai skatina dar labiau. Tai reiškia, kad žmonių judėjimas neišnyks ir mums reikia tų sprendimų, kurie prisidėtų prie ES saugumo, viešosios tvarkos, o svarbiausia – užtikrintų, kad nebūtų aukų.

Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Ką pavyko įgyvendinti labai greitai – tai Eu­ropos sienų apsaugos sistema: galimybė mo­bilizuoti pasieniečius ir kitus pareigūnus, kai reikia pagalbos kuriai nors šaliai. Dabar susiduriame su iššūkiais prie pietinių sienų, bet tą me­chanizmą galima panaudoti, kai iššūkių rasis prie kitų sienų. Numatyta, kad jis gali būti pa­naudotas ir esant hibridiniams veiksmams. Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Taip pat kalbant apie pabėgėlius teigiama, kad reikia tobulinti dabar egzistuojančią Dub­li­no sistemą, nustatančią prieglobsčio ES politiką. Kol kas ES sutarimo dėl tokių didelių permainų nėra, tačiau stengiamasi gerinti vidinį institucijų bendradarbiavimą, šalių narių susišnekėjimą.

– Tai yra ne nuleidžiant iš viršaus, o skatinant iš apačios?

– Taip. Mes žinojome, kad ne viskas veikia iki galo. Pavyzdžiui, 2013 m. Lietuva ruošėsi pirmininkavimui ir vienas iš mūsų prioritetų buvo susijęs su sienų apsauga. Aš manau, kad ir tuo metu, ir dabar tai yra didelė problema. Mes turime daug ES duomenų bazių, bet tos bazės ne visada „susišneka“. Tik šiais metais Europos Komisija pateikė siūlymą, kaip padaryti, kad šias duomenų bazes sujungtume. Šiose duomenų bazėse – ir migrantai, kurie pasiprašė prieglobsčio. Taigi atsiranda galimybė patikrinti, ar žmogus tikrai yra pabėgėlis, o gal jis turi labai blogų ketinimų. Tai nacionalinio saugumo klausimai.

– Dar viena ES darbotvarkės tema – transatlantinė prekybos sutartis su JAV. Kaip vyksta derybos? Ar bus pasiektas susitarimas iki JAV prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos? Kokios pagrindinės kliūtys? Ir kokios naudos turėtų Lietuva?

– Politinės valios pasiekti susitarimą yra tiek vienoje, tiek kitoje Atlanto pusėje. Reikia turėti omeny, kad derybos dėl prekybos sutarčių yra Europos Komisijos kompetencija ir ji derasi, o šalys narės išreiškia savo pageidavimus ir interesus.

Derybų greitis yra labai svarbu. Kartu tai labai svarbus susitarimas politiniu požiūriu, nes kalbasi du didžiausi ekonominiai blokai. Jau užbaigta prekybos sutartis su Kanada. Tad turėsime tikrą transatlantinę laisvosios prekybos zoną.

Siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės.

Tačiau kalbant apie greitį ir politinę svarbą nereikia užmiršti kokybės. Svarbu, kad susitarimas būtų visa apimantis, kad nebūtų kalbama vien tik apie tradicinių muitų šalinimą. Todėl lieka tokie klausimai, kaip galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, finansinių, jūrinių ir aviacijos paslaugų, mobilumo sritys – t.y. sritys, kurios tikrai yra jautrios ir dažnai valstybių labai saugomos.

Lietuvai labai svarbu, kad į susitarimą patektų ir energetikos sritis dėl galimybės importuoti iš JAV suskystintas gamtines dujas.

Skepticizmo dėl šios sutarties Europoje esa­ma. Tai natūralu, kai kalbama apie platų prekybos susitarimą. Tačiau parengta ne viena studija, įrodanti šios susitarimo naudą. Vienoje iš jų sakoma, kad dėl transatlantinės sutarties Lie­tuvos BVP išaugs pusantro procento, o vartojimo kainos nukris iki beveik vieno procento. Lietuvos eksportas į JAV padidės 17 proc.

Tai tikrai pakankamai daug. Ar viskas taip ir bus? Priklauso nuo verslo gebėjimo pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

– Tad ar galima tikėtis, kad susitarimas bus pasiektas jau šiais metais?

– Kol kas siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės. Yra ir kitų sričių, kuriose norėtume didesnių ambicijų. Negalime iškeisti kokybės į greitį. Manau, svarbu, kad susitarimas būtų kokybiškas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Tadas Povilauskas / delfi.lt nuotr.

Liko savaitė iki Didžiojoje Britanijoje rengiamo referendumo dėl piliečių apsisprendimo likti ar pasitraukti iš Europos Sąjungos (ES), ir nerimas tarp investuotojų, politikų ir gyventojų auga vis greičiau. Kaip įprasta, vienos iš pirmųjų reagavo valiutų ir akcijų biržos, kuriose per pastarąsias dienas pastebėta, kad silpnėja svaras sterlingų ir smarkiai krenta bendrovių akcijų kainos. Preliminarios gyventojų apklausos ir lažybų bendrovių koeficientai rodo, kad įtampa nedings iki pat birželio 23 dienos vidurnakčio Lietuvos laiku. Jeigu britai referendume pasisakytų už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES („Brexit“), neigiamų padarinių Lietuvos gyventojai ir įmonės, matyt, neišvengtų.

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausias analitikas

Vertinant galimus Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES scenarijaus tiesioginius padarinius Lietuvos ekonomikai, verta išskirti keturis valstybių ekonominius santykius rodančius veiksnius: užsienio prekybą, tiesiogines užsienio investicijas, finansų sektoriaus tarpusavio ryšius ir gyventojų migraciją. Juos sieja kintamasis, turintis įtakos ekonominiam bendradarbiavimui, šiuo atveju – Didžiosios Britanijos svaro sterlingų kursas euro atžvilgiu. Jeigu referendume būtų daugiau balsuota už „Brexit“, svaro sterlingų kursas silpnėtų ne tik JAV dolerio, bet veikiausiai ir euro atžvilgiu. Dėl to tiesiogiai mažėtų Lietuvos eksportuotojų pajamų ir užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių perlaidų vertė eurais.

Susilpnėjus svarui sterlingų kristų eksporto pajamos

Lietuvos eksportas į Jungtinę Karalystę per keturis 2016 metų mėnesius buvo 319,2 mln. eurų, arba 4,6 proc. viso eksporto. Didžiausią jo dalį sudarė lietuviškos kilmės prekių pardavimas. Pagal jį Jungtinė Karalystė kol kas yra šešta didžiausia Lietuvos prekybos partnerė. Beje, nėra vienos dominuojančios eksporto prekių grupės – baldų, plastiko, medienos, elektros gaminių, trąšų, drabužių, maisto produktų pardavimo vertė gana panaši.

Didžiausia į Didžiąją Britaniją eksportuojamų prekių dalis yra skirta vartojimo reikmėms, bet, britams pasisakius už „Brexit“, jų importo kiekis smarkiai nesikeistų, tačiau gaunamos Lietuvos eksportuotojų pajamos susilpnėjus svarui sterlingų mažėtų.

Pasitvirtinus „Brexit“ variantui, veikiausiai neatsirastų esminių nepalankių prekybos tarifų, bet tarpusavio prekyba per ilgesnį laiką visgi silpnėtų.

Paslaugų eksportas (daugiausia transporto ir finansinių paslaugų) į Jungtinę Karalystę praėjusiais metais buvo 250 mln. eurų, arba mažiau negu 1 proc. viso Lietuvos paslaugų eksporto, todėl „Brexit“ įtaka šiuo atveju būtų nedidelė. Prekių ir paslaugų importas į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės yra mažesnis negu eksportas, ir vargu, ar akivaizdžiau pasijustų silpnesnio svaro sterlingų teigiama įtaka importuojamų prekių kiekiui ir kainai. Beje, dabar ES yra pagrindinė Jungtinės Karalystės eksporto partnerė, nuperkanti 45 proc. visos britų eksportuojamos produkcijos. Pasitvirtinus „Brexit“ variantui, veikiausiai neatsirastų esminių nepalankių prekybos tarifų, bet tarpusavio prekyba per ilgesnį laiką visgi silpnėtų.

Asmeninių perlaidų vertė mažėtų

Ne mažesnę negu eksportas į Jungtinę Karalystę įtaką Lietuvos ekonomikai daro asmeninės perlaidos iš ten gyvenančių mūsų šalies piliečių. Nuo 2004 metų į Jungtinę Karalystę iš Lietuvos emigravo 200 tūkst., o sugrįžo apie 50 tūkst. asmenų, tad šiuo metu šioje šalyje gyvena bent 150 tūkst. lietuvių, arba ketvirtadalis visų užsienyje gyvenančių mūsų šalies piliečių.

Jei svaro sterlingų kursas išties susilpnėtų euro atžvilgiu, atitinkamai mažėtų ir perlaidų eurais vertė, o tai turėtų įtakos vartojimui ir nekilnojamojo turto rinkai Lietuvoje.

Perlaidos iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą per metus gali siekti apie 300 mln. eurų. Jei svaro sterlingų kursas išties susilpnėtų euro atžvilgiu, atitinkamai mažėtų ir perlaidų eurais vertė, o tai turėtų įtakos vartojimui ir nekilnojamojo turto rinkai Lietuvoje. Be to, sumažėtų ne tik naujų emigrantų į Didžiąją Britaniją skaičius, bet didesnį nerimą dėl tolesnio gyvenimo šalyje pajustų ir jau įsikūrę bei prakutę ten Lietuvos piliečiai.

Kuklios finansų sektoriaus sąsajos su Didžiąja Britanija

Reitingų agentūros „Standard&Poor’s“ duomenimis, Lietuvos finansų sektoriaus sąsajos su Didžiąja Britanija yra kukliausios, palyginti su kitomis ES šalimis. Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos Jungtinėje Karalystėje 2015 metų pabaigoje siekė 49 mln. eurų, tad „Brexit“ scenarijaus įtaka lietuvių investicijoms ten būtų nedidelė. Nors britų tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje didesnės (2015 metų pabaigoje siekė 426 mln. eurų, arba 3,2 proc. visų investicijų), abejotina, ar „Brexit“ padarytų joms didelę neigiamą įtaką.

"Scanpix" nuotr.

Stabilumas – Didžiosios Britanijos ir ES politikų rankose

Žala Lietuvos ir visos ES ekonomikai būtų tuo mažesnė, kuo sklandžiau būtų suvaldyta neigiama reakcija, jeigu išties daugiau balsų gautų „Brexit“ alternatyva. Tikėtina, kad iš pradžių prireiktų ir centrinių bankų pagalbos norint nuraminti finansų ir valiutų rinką. Svarbus būtų Didžiosios Britanijos ir ES politikų, kurie turėtų iškart pateikti aiškius tolesnius abiejų pusių žingsnius, vaidmuo, nes didžiausia grėsmė visiems – neracionalios panikos persimetimas į ES ekonomiką, kurios padarinius jau pajustų visi.

“Brexit“ atveju ES vienybė dar labiau susilpnėtų ir tai būtų ypač nepalanku Lietuvai, kuri gauna daug naudos iš ES.

„Brexit“ atveju ES vienybė dar labiau susilpnėtų. Tuo bandytų pasinaudoti ES oponentai tokiose šalyse kaip Austrijoje ar Graikijoje, kuriose euroskeptikų yra daugiausia. Tai būtų ypač nepalanku Lietuvai, kuri gauna daug naudos iš ES, o tą rodo ir Eurobarometro apklausos rezultatai – Lietuvoje yra mažiausiai neigiamai ES vertinančių asmenų.

Jau dabar aišku, kad skirtumas tarp balsuojančių už ir prieš „Brexit“ bus labai nedidelis. Todėl pasiruošti galinčiai kilti rizikai turi ne tik politikai ar centrinių bankų atstovai, bet ir  įmonės bei gyventojai, turintys artimesnių ar  tolimesnių ryšių su Jungtine Karalyste.

"Scanpix" nuotr.

28 mlrd. eurų – tiek pernai susižėrė „Airbnb‟, „TripAdvisor‟, „car2go‟, „Uber‟, „Crowdfunding‟ ir panašių paslaugų teikėjai – vadinamosios dalinimosi ekonomikos dalyviai – Europos Sąjungos (ES) šalyse. Šių metų Lietuvos valstybės biudžeto pajamos sudarys pusketvirto karto mažiau. Tad nieko keisto, kad šiam ūkiui, kuris sukuria nemažai darbo vietų, Briuselis parengė specialias taisykles.

Dalinimosi ekonomika (angliškai – collaborative economy, sharing economy, shareconomy, collaborative consumption, peer economy, demand economy) vadinama socioekonominė sistema, pagrįsta žmogiškųjų, fizinių ir intelektinių išteklių dalinimusi. Štai keletas kompanijų, pradėjusių šį sparčiai išpopuliarėjusį fenomeną. Tai yra naujas būdas siūlyti ir vartoti produktus bei paslaugas specialiose interneto platformose. Čia siūloma bet kas: nakvynės vietos keliautojams, pavėžėjimo, turizmo ir maitinimo ar pobūvių/vakarėlių aptarnavimo paslaugos, namų priežiūros darbai, automobilių nuoma.

Už tai ne visada siekiama pelno – kartais žmonės tiesiog mainosi produktais ar vienas kitam suteikia paslaugą (pavyzdžiui, atostogaudami apsikeičia būstais ar pasidalija kelionės tuo pačiu automobiliu išlaidas).

Vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių.

Plėtoti dalinimosi ekonomiką trukdo nebent vaizduotės ir reikalingų priemonių trūkumas, todėl jos kontūrai nelabai aiškūs. Ši sritis sparčiai auga ir kai kuriuose sektoriuose jau sudaro rimtą konkurenciją tradiciniu būdu teikiamoms paslaugoms ar parduodamiems produktams.

Dalinimosi ekonomikos apimtis ES narėse 2015-aisiais sudarė 28 mlrd. eurų. Penkių didžiausių jos sektorių (trumpalaikės nuomos, pavėžėjimo, namų priežiūros ir remonto paslaugų, finansų) pajamos per metus bemaž padvigubėjo ir toliau sparčiai pučiasi.

„Wall Street Daily‟ paskaičiavo, kad vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių. „Time‟ įtraukė ją į pasaulį pakeisiančių idėjų TOP10. „PwC‟ prognozuoja, kad penki dalinimosi ekonomikos sektoriai iki 2025-ųjų gaus 335 mlrd. dolerių pajamų.

Didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Viešos konsultacijos ir visuomenės apklausos rodo didelį vartotojų susidomėjimą dalinimosi ekonomika. Neseniai atliktas „Eurobarometro‟ tyrimas atskleidė, kad kas trečias respondentas jau naudojosi viena ar kita platforma. Jie norėtų ir patys teikti įvairias paslaugas. Žmonės vertina, kad tokiu būdu teikiamos paslaugos lengviau prieinamos ir pigesnės už tradicines, o atsilyginti galima ne pinigais, bet taip pat suteikus paslaugą. Bene didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Augant dalinimosi ekonomikos mastui, vis dar neaišku, kaip ją traktuoti ir kaip taikyti esamus įstatymus. Pakanka prisiminti pernai Vilniuje startavusią tarptautinę elektroninę pavėžėjimo paslaugų platformą „Uber“ – iškart įsiplieskė diskusijos, ar tai laikyti taksi, mat tokio tipo veiklos Lietuvos įstatymai nenumato. Nacionalinės ir vietos valdžios institucijos dalinimosi ekonomikos dalyvius traktuoja savaip, ribos tarp paslaugos teikėjo ar produkto pardavėjo ir kliento, darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo, profesionaliai ar mėgėjiškai teikiamos paslaugos nyksta.

Kita vertus, sumaniai ir atsakingai vystoma dalinimosi ekonomika suteikia nemažai galimybių, pavyzdžiui, mažinti nedarbą. Jos sėkmė yra iššūkis seniesiems – tradiciniams – rinkos dalyviams, bet inovacijų skatinama dalinimosi ekonomika leidžia į rinką įsilieti pavieniams žmonėms. Kitaip tariant, tai reiškia naujas darbo vietas, patogesnes darbo sąlygas, papildomus pajamų šaltinius. Tuo metu vartotojai gauna daugiau, įvairesnių ir pigesnių paslaugų.

Nors dažnai dalinimosi ekonomika gyvuoja vietos lygiu (pavyzdžiui, kaimynai vienas kitą pavėžėja į darbą), minėtos platformos leidžia paslaugų teikėjams veikti gerokai plačiau ir net peržengti valstybių sienas (vieni žinomesnių pavyzdžių – trumpalaikės nuomos platforma „Airbnb‟ ir maitinimo įstaigų, lankytinų vietų bei kitų su kelionėmis susijusių dalykų apžvalgų portalas „TripAdvisor‟). Tam tikrame regione ar tam tikrai veiklai taikomos taisyklės gali netikti kitiems miestams, valstybėms ar veikloms. Toks fragmentiškumas gali atbaidyti žmones nuo dalyvavimo dalinimosi ekonomikoje, užuot išnaudojus jos privalumus.

Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti.

Esant tokiai situacijai, Europos Komisija (EK) parengė rekomendacijas, kurios padėtų vartotojams, verslams ir valdžios institucijoms dalyvauti dalinimosi ekonomikoje ar ją reguliuoti. Be kita ko, dokumente paaiškinta, kokius reikalavimus taikyti paslaugų teikėjams (pavyzdžiui, ar ir kokių licencijų reikalauti), kas turėtų būti atsakingas kilus problemoms, kaip saugomos vartotojų teisės (bet nesuvaržant papildomais apribojimais asmenų, kurie paslaugas teikia retkarčiais), kokius mokesčius rinkti (EK manymu, paslaugų teikėjai turi mokėti pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius, kaip kiti rinkos dalyviai).

Už vidaus rinką, pramonę, verslumą atsakingos EK narės Elżbietos Bieńkowskos žodžiais, dalinimosi ekonomika yra galimybė vartotojams, verslininkams ir verslams – jei bus elgiamasi tinkamai.

„Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti‟, – pranešime spaudai cituojama pareigūnė. Eurokomisarė paragino ES nares peržiūrėti savo teisės aktus, vadovaujantis minėtomis rekomendacijomis, ir būti pasirengusias paremti dalinimosi ekonomikos dalyvius.

Tiesa, dalinimosi ekonomika, prieš penketą metų atrodžiusi išmani, šiandien žavi jau ne visus. Esą ji jau mirė ir mes patys ją pražudėme – mat tokia graži iš pradžių buvusi dalinimosi idėja gana greitai pavirto į gryną kapitalizmą.

BFL

Trys klausimai užsienio reikalų viceministrui Raimundui Karobliui.

– Dalyvavote ES Užsienio reikalų tarybos posėdyje prekybos klausimais, kuriame aptartas transatlantinių ryšių stiprinimas su JAV ir Kanada. Kas tapo pagrindine kliūtimi pa­siekti ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimą?

– Derybose siekiama susitarti ne vien dėl įprasto rinkos atvėrimo, bet ir dėl papildomų taisyklių nustatymo, tam tikrų standartų ir reglamentų suderinamumo. Nesunkiai pavyksta susitarti dėl pramoninių prekių, tačiau mažoka pažangos derybose dėl prekybos finansinėmis, draudimo, jūreivystės paslaugomis. Dar didesnė problema – JAV nepasirengimas atverti viešųjų pirkimų rinkos: pagal dabartinius siūlymus ji būtų prieinama tik federaliniu, bet ne valstijų lygiu. ES siekia teisės dalyvauti konkursuose bent jau tų valstijose vykdomų programų, kurios finansuojamos iš federalinio biudžeto.

Norint susitarti iki prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos, teks gerokai pasispausti.

Ekspertai daro išvadas, kad pagal pasiektas sąlygas iš susitarimo JAV, tikėtina, gautų daugiau naudos nei ES. Vadinasi, įsipareigojimų balanso neturime. O laikas bėga – norint susitarti iki prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos, teks gerokai pasispausti.

– Kurios derybų sąlygos aktualiausios Lietuvai?

– Ir Lietuva, ir kitos ES šalys siekia panaikinti ribojimus energijos išteklių eksportui iš JAV. Taip pat kalbama apie lengvatas smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurios, beje, iš Lietuvos į JAV eksportuoja daugiausiai. Aktualios ir muitinių procedūrų taisyklės, kurios leistų sutaupyti mūsų eksportuotojams. Nors vidutinis JAV taikomas muito tarifas tesiekia 4 proc., atskirose prekių grupėse jis yra gerokai didesnis: tekstilei, aprangos gaminiams taikomi muitai viršija 20 proc., sūriams ir kitiems pieno gaminiams, taip pat mėsos produktams – 15 proc.

JAV užima trečią vietą lietuviškos kilmės prekių eksporto sąraše, o šio eksporto apimtys trigubai viršija eksporto į Rusiją apimtis.

Muitų tarifų sumažinimas padėtų dar labiau auginti lietuviškų prekių eksportą į JAV, kuris jau ir dabar didėja. JAV užima trečią vietą lietuviškos kilmės prekių eksporto sąraše, o šio eksporto apimtys trigubai viršija eksporto į Rusiją apimtis.

Taip pat apskaičiuota, kad reguliacinių klausimų suderinimas ir dalies besiskiriančių standartų suvienodinimas dvišalėje prekyboje leistų pasiekti ekonominį efektą, tolygų muitų tarifų sumažinimui 20 proc. Šis efektas būtų jaučiamas įvairiose prekių grupėse, pradedant automobiliais ir elektronikos prekėmis, baigiant kosmetika.

– Šią savaitę vyko Lietuvos diplomatų, dirbančių ekonomikos srityje, ir komercijos atašė metinė konferencija. Ar šalies diplomatinis korpusas gali padėti daryti įtaką ES ir JAV susitarimams?

– Šių metų konferencija pasižymi bandymu stiprinti sąsajas tarp šalies diplomatų, dirbančių užsienyje, ir Lietuvos institucijų, dirbančių investicijų pritraukimo srityje. Siekiame, kad ekonominiai šalies interesai būtų dar geriau suvokiami mūsų atstovybėse. Tačiau derybos dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties yra EK prerogatyva, o mes dalyvaujame tik konsultaciniame procese. Todėl įtakos šioms deryboms gali turėti nebent Vilniaus ir atstovybės Briuselyje, o ne dvišalių ambasadų darbuotojai.

Rima JANUŽYTĖ

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

Ar tokia Europa išgyvens, o jei taip – ar išsaugos savo vertybių stuburą, „Veidui“ prognozuoja migracijos ekspertas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.

– Europai migrantai nėra naujas reiškinys – pabėgėlių antplūdžio būta po Balkanų konflikto, kai keli šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Balkanų atvyko į Šiaurės šalis. Po Antrojo pasaulinio karo Europai reikėjo rasti būdą išspręsti vadinamųjų dipukų problemą, kai 7–8 mln. emigrantų Vokietijos pabėgėlių stovyklose laukė, kada pasaulio šalys taps solidarios ir juos paskirstys. Dabar lygiai taip pat sirų pabėgėliai gyvena Graikijos stovyklose.

– Visa tai nėra nauja. Panaši ir migrantų logistika, emigracijos industrija. Skirtumas tas, kad dabar labai didelis politinis susiskaldymas. Ir jis ryškėja ne tik nacionaliniu, bet, deja, ir europiniu lygmeniu tarp skirtingų regionų ir skirtingų šalių narių. Taigi turime vadinamąjį dvigubą susiskaldymą, kuriam esant ne tik daugėja ksenofobijos, bet ir matomas radikaliųjų dešiniųjų partijų pakilimas.

Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tai parodė pastarieji rinkimai Austrijoje, prieš keletą metų – rinkimai Švedijoje. Net tradiciškai socialdemokratinėse šalyse, kairiųjų vertybių valstybėse populiarėja radikalių, ekstremalių antiimigracinių partijų politinė darbotvarkė. Tai vienas skiriamųjų dabartinės migracijos bruožų.

– Vengiate žodžio „krizė“. Ar problemą įžvelgiate tik dėl Europos solidarumo, ar vis dėlto krizinis yra ir migracijos mastas?

– Žodžius „migracijos krizė“ arba „pabėgėlių krizė“ mums reikėtų vartoti atsargiau. Turime savęs paklausti, ar tai, kas vyksta šiuo metu, apskritai yra migracijos krizė. Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. Taigi, kaip matome, pastaraisiais metais ES priėmė milijonus migrantų ir jokios bėdos dėl to nematė, bet staiga ES iškilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių migrantų pasidalijimo.

Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Matyt, todėl reikėtų sakyti, kad tai ne migracijos, o politinė krizė arba tam tikra vertybinė krizė, rodanti, jog ES, kaip politinis darinys, bendros nuomonės neturėjo ir, ko gero, artimiausiu metu neturės. Ypač atsižvelgiant į tai, kokį solidarumą, o tiksliau – selektyvų solidarumą stengiasi parodyti Rytų ir Vidurio Europos valstybės narės, pradedant Vengrija, baigiant Lenkija ir Slovakija, kurios teigia, kad priims tik krikščionis pabėgėlius, tačiau nepriims pabėgėlių musulmonų.

Tai tik vienas pavyzdys, o tokių dešiniosios migracijos politikos pavyzdžių yra labai daug.

– Kaip solidarumo kontekste įvertintumėte Lietuvą?

– Lietuva – irgi dešiniosios migracijos politikos pavyzdys. Juk per pusę sumažindama išmokas ji sukuria visiškai nepalankią aplinką pabėgėliams ir padaro Lietuvą jiems nepatrauklią. Bet Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Kai taip atsitinka, sunku tikėtis, kad pabėgėlių programa, arba pabėgėlių relokacijos programa, gali veikti. Trumpalaikėje perspektyvoje problemą galbūt išspręsime, tačiau galiausiai pabėgėliai atsidurs tose šalyse, kuriose jie nori atsidurti šiandien, – Vokietijoje, Šiaurės šalyse.

– Ar būtent dėl šių nuogąstavimų minėtose šalyse stiprėja dešiniosios partijos?

– Radikalūs dešinieji Europos šalyse iškyla todėl, kad visuomenės pritarimas migracijos politikai ir priešiškumas prieglobsčio klausimams didėja. Lietuvos visuomenė lygiai taip pat kuo toliau, tuo mažiau linkusi pritarti šiems procesams.

Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus.

Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas. Vakarų Europos ir Šiaurės Europos šalyse visuomenės nuostatos, politinis diskursas, viešasis diskursas labiau formuojasi dėl tiesioginės patirties, o Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje – dėl viešajame diskurse vyraujančių stereotipų. Kitaip sakant, galima teigti, kad Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus. Išankstines nuostatas dar labiau stiprina tokie įvykiai kaip „Charlie Hebdo“ ar Briuselio atakos.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad šie įvykiai jau padarė didžiulę neigiamą įtaką visuomenės nuostatoms.

– Vis dėlto problemą kažkaip reikia spręsti. Tai ką Europai arba atskiroms šalims daryti?

– Tokios šalys kaip Vokietija, Norvegija, Belgija, Olandija ar ta pati Švedija negali vienos prisiimti visos atsakomybės dėl per ketvirtį amžiaus vykstančių krizių. Jei grįšime į istoriją ir pasižiūrėsime, kas išsprendė po Balkanų konflikto prasidėjusią imigracijos krizę, pamatysime, kad tai buvo Šiaurės šalys. Taigi tam tikros šalys individualiai sprendė europinę problemą. Tikėtis, kad tos pačios šalys vėl bus tokios guminės ar sugebės ilgalaikėje perspektyvoje vienos tai sutvarkyti – neįmanoma.

Jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume.

Dabartinė švedų ar vokiečių, norvegų, danų reakcija yra savalaikė ir natūrali, ypač matant, kad kai kurios kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, problemų iš viso nenori spręsti. Juk kai problemą sprendžia tik kelios šalys, socialinė sistema fiziškai negali pakelti tokių iššūkių, o ir investicijos būna daug didesnės.

Kitaip tariant, jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume. Deja, tokių šalių kaip Švedija jau nebeliko.

– Kai kurios apskritai nori pasitraukti „iš žaidimo“. Bet juk dėl to kalti ne vien pabėgėliai?

– Tos nuostatos, kurios dabar kyla Šiaurės šalyse, nėra susijusios vien su pabėgėliais. Mes turime suvokti, kad Europa tapo labai intensyviai migruojančiu žemynu. Kartu su pabėgėliais ir darbo migrantais iš trečiųjų šalių Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija susiduria ir su masiniu ES piliečių mobilumu: iš rytinės dalies į vakarinę ar šiaurinę dalį. Dėl to tose šalyse mes matome kompleksinę migracijos struktūrą, priešingai negu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kur susikuriame migracijos krizę be migrantų ir pabėgėlių krizę be pabėgėlių.

Kitose šalyse tai yra reakcija ne tik į prieglobsčio politiką, bet ir apskritai į Europos Sąjungos mobilumą.

Šiame kontekste iškyla ir vadinamojo „Brexit“ klausimas, kuris susijęs ne tik su pabėgėliais, bet ir su rytų europiečių migracija į Didžiąją Britaniją. Nes kai kurios ES šalys, ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Bulgarija, Rumunija ir kitos, yra labai mobilios. Tad perkelti visą svorį tik ant pabėgėlių būtų neteisinga.

– Kaip manote, ar nepradės keistis dabar Europoje vyraujančios vertybės, tokios kaip mobilumas, darbo jėgos judėjimas? Gal po dešimties ar penkiolikos metų požiūris, kad europiečiai turėtų laisvai judėti, bus nepopuliarus, vyraus konservatyvus, uždaras gyvenimo būdas?

– Manyčiau, to įvykti neturėtų vien dėl to, kad Europa mato, kokios naudos davė sienų nebuvimas, laisvas prekių ir asmenų judėjimas, galimybė keliauti. Tačiau nerimą kelia tai, kad po truputį vėl statomos sienos. Matome, kaip kyla Europos Sąjungos išorės sienos, bet kartu atsiranda pasų kontrolė tarp tokių šalių, kaip Danija ir Švedija.

Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą.

Tik laikas parodys, ar tokia pasų kontrolė tarp Europos šalių bus institucionalizuota, ar tai bus tik trumpalaikis politinis sprendimas. Manyčiau, kad Šengenas turėtų išlikti stiprėjančių ES išorės sienų sąskaita. Kitaip sakant, visiškai „išskliaudžiamas“ žmogaus teisių klausimas, bet taip bandoma išsaugoti Šengeno erdvę ir laisvą judėjimą ES viduje.

Vadinamoji migracijos krizė atsirado ne Europoje, o Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą. Į saugumo klausimą reikia kreipti labai didelį dėmesį, tačiau reikia nepamiršti, kokiu būdu krizės buvo suvaldytos. O suvaldytos jos buvo dėl solidarumo ir dėl to, kad žmogaus teisės nedingo iš politinės darbotvarkės.

Atrodo, kad dabar žmogaus teisės iš politinės darbotvarkės dingsta ir atsiranda seniai mūsų suprastas procesas, kuris vadinasi migracijos proceso ir migracijos politikos „saugumizavimas“.

Žinoma, negalime tikėtis, kad Europoje įvyks tas pats, kas Amerikoje, nes ES vis dėlto sudaro 28 šalys su skirtinga kultūra ir net skirtingu požiūriu į tos kultūros išlaikymą, tačiau stiprėjanti ES išorės sienų kontrolė ir užsimerkimas prieš baisius nusikaltimus „anapus tvoros“ rodo, kad Europoje nėra solidarumo.

– Solidarumo artimiausiu metu kažin ar bus daugiau. Ar tai reiškia, kad sienos ir toliau storės?

– Atrodo, kad taip. Beje, sienų storis susijęs ne tik su politine migracijos darbotvarke, bet ir su skandalinga, bent jau žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, pastarųjų mėnesių ES sutartimi su Turkija. Nelegalūs migrantai grąžinami legalių migrantų sąskaita arba už jų grąžinimą turkai gauna pinigų, už kuriuos stato sieną tarp Turkijos ir Sirijos.

Žinoma, sienų storėjimą matome ne tik Turkijoje, bet ir visoje rytinėje Europos pusėje – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Svarbiausias klausimas – kieno sąskaita Europos Sąjunga užsibarikaduoja.

– Taigi – kieno?

– Daugelis migracijos ekspertų vartoja sąvoką „Fortess of Europe“ (Europos tvirtovė). Atrodo, kad ta Europos tvirtovė pastaruoju metu labai sutvirtėjo. Bet Europos tvirtovė reiškia tai, kad imigracija iš trečiųjų šalių įgauna visiškai kitą politinį diskursą.

Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne.

Kita vertus, jei pažvelgsime į artimiausius Europos Komisijos darbotvarkės klausimus, pamatysime, kad ten minimas bevizis režimas su Turkija ir Ukraina. Tai kitas paradoksas: uždarome sienas pabėgėliams, tačiau lygia greta liberalizuojame vizų režimą Ukrainai ir galbūt Turkijai.

Taigi Europos Sąjunga nebėra vien tik ekonominis darinys – tai ir migracijos projektas. Visus procesus, kurie vyko ES – tiek Šengeno erdvė, tiek Berlyno sienos griūtis – lydėjo migracija. Taigi ES tampa migracijos projektu.

Europos politikai suvokia, kad Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne. Tik klausimas, kaip ES „pasukinėja“ savo migracijos politiką, vienus kanalus pridarydama, kitus – atidarydama. Visa tai susiję su ES demografiniu nuosmukiu.

– Imigrantų antplūdis išsprendžia vienas problemas, sukurdamas kitų. Pavyzdžiui, į Europą atvykstančiose musulmonų šeimose moterys paprastai nedirba, vaikų turi daug. Jiems reikalingas gydymas, darželiai, mokyklos – tai didelė našta pabėgėlius priimančioms valstybėms. Bent tokia nuomonė vyrauja viešojoje erdvėje.

– Demografų tyrimai rodo kitokį vaizdą. Jungtinės Tautos teigia, kad atvykusioje musulmonų šeimoje gimstamumas dažniausiai būna didesnis nei priimančioje šalyje. Tačiau su trečia ketvirta karta, didėjant švietimui, perimant priimančios visuomenės kultūrines nuostatas, musulmonų gimstamumas sumažėja ir beveik susilygina su europiniais vidurkiais.

Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Lygiai taip pat galima paneigti ir kitus stereotipus. Jeigu Europa priimtų visus keturis milijonus pabėgėlių ir jeigu visi tie keturi milijonai būtų musulmonai, tai musulmonų populiacija Europoje padidėtų nuo 5 iki 5,7 proc.

Lygiai tas pats – ir dėl moterų darbo arba nedarbo. Natūralu, kad kultūra skiriasi, tačiau kartu su socialine integracija keičiasi ir kultūrinės nuostatos.

– Taigi kalbate apie migracijos krizę be migrantų, kurios esmė – išankstinis nusistatymas. Ar Lietuvoje tai „pagydoma“?

– Mums pirmiausia reikia išspręsti migrantų krizę, atsiradusią visuomenės pasąmonėje. Tikros migrantų krizės Lietuvoje nebuvo, nėra ir, reikia manyti, nebus. Svarbiausia – švietimas. Reikia mokyti švietimo sistemos darbuotojus, politikus, taip pat – plačiąją visuomenę. Darželiuose, mokyklose turi būti skiepijamas įvairovės supratimas. Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nėra kito kelio, tik tolesnė integracija į Europos Sąjungą mažinant šalių narių skirtumus, gerinant gyvenimo kokybę. Nesutinku su besiskaldančios Europos apibrėžimu. Mūsų tikslas – dar energingiau ją stiprinti”, – ankstyvą rytą telefonu iš Briuselio tikino už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

– Spauda mirga nuo antraščių, prognozuojančių Europai liūdnus laikus. Kaip manote, ar iš tiesų sulauksim ES šalių narių išsivaikščiojimo?

– Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kad antraštėmis apie ES skaldymąsi norima daryti įtaką visuomenės nuomonei. Štai dabar Europos Parlamente yra dvi frakcijos, viena atstovauja Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai, antroji – Nacionalinio fronto suburta, siekianti sugriauti ES. Ji ir siunčia įvairaus turinio žinutes, dėl kurių užvirė visa ši košė. Tai sunkina integracijos darbą, bet kito kelio tiesiog nėra. Tik ji prisideda prie ES šalių narių skirtumų mažinimo, gyvenimo kokybės gerinimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, padeda prisivyti pirmaujančias valstybes.

Su besiskaldančios Europos idėja aš nesutinku: ją gali siuntinėti nacionalistai, tačiau sudėtingų klausimų akivaizdoje nacionalistinės tendencijos nepadeda priimti rimtų sprendimų.

– Vis dėlto neatrodo, kad britai juokautų: pakaks referendume balsų persvaros, ir sudie Europai…

– Jungtinė Karalystė yra ir liks išskirtinė. Ji ir stojo į ES su įvairiausiomis finansinėmis išlygomis, susigrąžinimais savo įnašo ir pan. Tačiau jos atstovai visada palaikė vieningos Europos idėją. Jiems patiems naudingiau būtų bendra rinka, bet britų konservatoriai dešimtmetį maitino visuomenę abejotinais pareiškimais ir kritika. Jų pastangos reformuoti Europą juokingos, nes apima nedidelę dalį jų problemų. Britų atvejis panašėja į pavyzdį tų šalių, kurios vis bando stoti, bet niekaip neįstoja (pvz., Norvegija).

Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija.

Didžioji Britanija negali egzistuoti be asocijuotos sutarties su Rytų Europos Sąjunga, kaip ir negali nutraukti rinkos santykių, prekybos sutarčių ir daugelio kitų dalykų. Tai utopija, tačiau britams patiems teks spręsti. Asmeniškai aš manau, kad visa tai – išpūstas reikalas. Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija. O likusios ES narės toliau ir energingiau stiprins šią sąjungą.

– O jei britų pavyzdžiu nuspręstų pasekti ir daugiau ES šalių?

– Nenoriu kalbėti apie jokius nenumatytus pokyčius – bus tik numatyti! Visame pasaulyje netrūksta veikėjų, norinčių ES projekto griūties. Visiems jiems atsakau: ES gavo Nobelio taikos premiją, taigi esame pasauliniai lyderiai! 28 valstybių sostinėse turėtų kaboti šios premijos simbolika.

Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas.

Net Amerikos žemynams nepavyko sukurti nieko panašaus, todėl visos šios skeptikų kalbos – niekai. Visada bus radikalų ir nacionalistų, kurstančių įvairias fobijas, turinčių potraukį prie jėgos kulto, diktato, bet jie praloš. Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas. Šie procesai judės, o mes ir toliau kursime Europą be dalomųjų ir skiriamųjų linijų. Lietuva turi tvirtą perspektyvą.

– Kokius pokyčius sveikatos sektoriuje lėmė Lietuvos narystė ES? Kokių permainų sveikatos apsaugos sistemoje galime tikėtis artimiausiu metu?

– Netrukus visoje ES kursime retų ligų cen­trus, tai leis užtikrinti daug kokybiškesnį gydymą. Šiuo metu Lietuvoje tai neįmanoma: nėra nei klinicistų, nei klinikinės patirties, nei klinikinių tyrimų. Tačiau integravęsi į bendrą referencijos tinklų sistemą turėsime retų ligų cen­trą su dar keturiomis ar penkiomis Vidurio Europos valstybėmis. Tokie centrai sudarys tinklą, kuris taps didžiuliu postūmiu mokslui, gydymui, tyrimams. Įsivaizduokite, kiek galimybių atsivers.

Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

ES šalių narių infrastruktūra nevienoda, taigi susidaro paradoksali situacija: Ispanijos pasienyje pakankamai daug ligoninių, o Portugalijos teritorijoje 100 km spinduliu gerų centrų nėra. Tai kodėl portugalams nepasinaudoti kasdieniu gydymusi Ispanijos gydymo įstaigose? Tą patį galėtume pritaikyti ir kitoms šalims kaimynėms: Bulgarijai ir Rumunijai, Slovakijai ir Čekijai, taip pat – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

Taip pat visuomenei būtina nuolat priminti, kad sveikata nėra vien tik sveikatos ministro rankose.

– Kaip Lietuvai pavyksta panaudoti ES lėšas?

– Kadangi žinau visų 28 ES šalių padėtį, galiu lyginti ir matyti, kad Lietuva priklauso prie tų šalių, kurios ES lėšas panaudoja gana efektyviai. Laikyčiau mūsų šalį geru pavyzdžiu. Lietuvos pastangos davė rezultatų – sukurti funkcionuojantys klasteriai. Galima sakyti, dėl jų mažėja mirštamumas nuo ūmių insultų ir infarktų, vis dar džiaugiamės ir mažiausiu naujagimių mirtingumu ES.

– Į ką dar siūlytumėte atkreipti dėmesį Lietuvos sveikatos srities politikams?

– Kaip komisaras, negaliu nurodyti Lietuvai, bet kaip Lietuvos pilietis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, pakankamai gerai išmanantis šį sektorių, manau, kad lėšos iš struktūrinių ES fondų turėtų būti naudojamos elek­troninių paslaugų teikimui užtikrinti, sveikatos sistemos paslaugų prieinamumui gerinti. Pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra turėtų būti sujungtos į bendrą sistemą. Taip pat kviesčiau pasinaudoti Europos fondo strateginėmis investicijomis. Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse. Socialiniai ir medicinos darbuotojai, psichologai dirbdami drauge kompleksines paslaugas gali teikti ir pacientų namuose.

Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse.

Medicinos infrastruktūra dažniausiai finansuojama iš struktūrinių fondų, bet pritraukti lėšų galima ir pasinaudojant Airijos patirtimi – pasitelkiant privačius investuotojus: taip iki 2020 m. būtų galima turėti ne tik struktūrinių fondų asignavimus, bet ir papildomų lėšų, pritrauktų per Europos investicijų banką.

– Medikai ir slaugytojai Lietuvoje uždirba vis dar labai mažai, palyginti su kitų ES valstybių sostinėmis. Kokia priežastis neleidžia esamos situacijos keisti?

– Lietuvoje nemėgstame solidarizuotis, ignoruojame galimybę sukurti bendrą galimybę. Norime turėti atskiras pinigines, tik va bendra nacionalinė šalies piniginė per maža. Tačiau situacija nesikeis, jei patys prie jos neprisidėsime. Mūsų medikai tebedirba už menkus atlyginimus, nes nenorime prisidėti prie bendros pinginės, tad lieka mokėti iš kišenės papildomai. Tai kur logika? Siūlyčiau nesitaikstyti su tokiu prastu piniginės turiniu ir jį padidinti. Pakaktų lėšų perskirstymo, ir jau turėtume papildomą milijardą eurų į biudžetą.

Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

Bet tai ne Europos Komisijos, o visų Lietuvos rinkėjų reikalas. Formuojant šalies mokesčių politiką reikėtų atsižvelgti į tai, kokią dalį savo pajamų gyventojai skiria maistui. Ji neturėtų sudaryti didžiosios pajamų dalies, kad dar liktų sveikatai, mokslui ir pan. Perskirstę lėšas turėtume iš ko sustiprinti sveikatos, švietimo, kultūros sektorius, sumažintume skurdą, šiek tiek gerėtų skurstančiųjų padėtis. Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

– Matyt, dėl valstybės skurdo galvą naujam gyvenimui kelia ir tokios ligos, kaip tuberkuliozė?

– Tuberkuliozė – socialinė liga, atgyjanti, kai valstybės piniginėje nebėra pakankamai lėšų. Laikas kalbėti apie didesnį jų perskirstymą. Tokiu pat keliu nori sukti ir dešinioji Amerika, priešingu atveju 36 mln. žmonių neturės sveikatos apsaugos, tačiau tai nepriimtina demokratams. Taigi neturėtume pamiršti, kad sveikata – bendras reikalas, labai svarbus visos valstybės išteklius, ir į jį negalima žiūrėti pro pirštus.

– O kaip siūlote spręsti mažesniuose Lietuvos miestuose medikų laukiančių, bet vis rečiau jų  sulaukiančių pacientų problemą?

– Ne viskas taip juoda, kaip piešiate. Štai, pavyzdžiui, Radviliškyje situacija – ne pati prasčiausia: yra poliklinika, ligoninė, iki Šiaulių vos 17 km, bet jei gyvenate Dysnoje ar Nemunėlio Radviliškyje – sutinku, medikai toli. Ką daryti? Dabartinę situaciją galima keisti suteikiant studentams galimybę mokytis už valstybės biudžeto lėšas. Pasirašius susitarimą, kad studijuojantieji, įgiję reikiamą kvalifikaciją, atsižvelgs į visuomenės poreikį ir kelerius metus atidirbs paskirtoje ligoninėje.

Kodėl Vyriausybė negali parengti kontraktinių susitarimų? Atrodytų, sąžininga: jei studijuodamas naudojaisi viešaisiais finansais, baigęs studijas trejus ar ketverius metus padirbėsi Nemunėlio Radviliškyje. Dėl to atsirastų daugiau aiškumo, nepanorusiems dirbti pagal paskyrimą tektų susimokėti pinigų sumą, kuri buvo skirta valstybės. Tačiau šiandien už viešuosius finansus mokslus baigę medikai lieka kurti visuomenės poreikiams ir renkasi darbą didmiestyje. Taigi baigiau mokslus, ir čiau, bambino.

– Septynioliktasis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Juras Požela kritikuojamas dėl jaunystės (34 m.), nesamos patirties, autoriteto trūkumo… Jūsų vertinimu, ar pakanka ministrui vien ambicijų daryti reformas sveikatos sektoriuje?

– Yra sričių, kuriose būtina turėti bazinių žinių, nepakanka vien politinio lojalumo,  priešingu atveju žmogus, atsidūręs toje kėdėje, negalės priimti strateginių sprendimų. Ne todėl, kad nenorėtų, – jis tiesiog neturi reikiamos kompetencijos.

Aušra LĖKA

Jungtinės Europos valstijos ar ES be britų, gal ir be prancūzų ar kitų? ES ir net Europos Parlamentas (EP) – antieuropinių radikalų tvirtovė? ES ir JAV sutartis – kirtis Lietuvos žemės ūkiui? Atsakymų į šiuos gyvybiškai svarbius Lietuvai ir visai Europai klausimus ieškome su Arnoldu Pranckevičiumi, jau antram EP vadovui patarinėjančiu, kaip ES ištrūkti iš egzistencinės krizės.

– Kai kas skuba skelbti ES pabaigos datas, kiti diagnozuoja ne ką švelniau – ES aižėja. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę ES būklę?

– Šiandien ES turbūt pirmą kartą per savo istoriją iš tikrųjų atakuojama iš visų pusių ir jos išlikimui, jos vienybei kilęs pavojus. Vladimiro Pu­t­ino Rusijos agresija Ukrainoje kelia nestabi­lumą Europos rytuose, „Islamo valstybė“ iš­kė­lė naujų iššūkių visų pirma Pietų Europos vals­tybėms, „importuojamas“ terorizmas, rengia­mi teroro aktai, jų baimė sėja nerimą ES šalių sostinėse. Galų gale ES atakuojama ir iš vi­daus: ES valstybėse vis aukščiau kelia galvą rasistinės, ksenofobinės jėgos, ir šiandien be­veik nėra ES narės, kuri turėtų imunitetą didėjančiam populizmui ir kraštutinėms radikalioms jėgoms. Jos bando perimti politikos mo­no­polį iš tradicinių politinių jėgų ir skleisti vi­suomenėje baimės, nerimo, nenuspėjamumo nuo­taikas, versti žmones užsidaryti savyje, vėl pra­dėti statyti sienas ir iš esmės paneigti taip bran­giai ir per ilgą laiką iškovotas europietiškas teises bei laisves – laisvę judėti, dirbti, prekiau­ti, mokytis visoje Eu­ropoje, laisvę keistis idė­jomis.

ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus.

Visos šios trys grėsmės veikia skirtingais me­todais ir su skirtingais aktoriais, bet visų jų tiks­las tas pats – paneigti ES integracijos sėk­mę ir iš esmės torpeduoti Europos projektą. ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus, grįstus teisės viršenybe ir taisyklėmis. Ata­kuo­jamos ES vertybės ir esminiai principai, kuriais remiantis sukurtas šis projektas.

– Bet ar adekvačiai tam priešinamasi? Juk tiek daug trepsėta vietoje, kol sureaguota į Krymo okupaciją ar pabėgėlių invaziją į Europą.

– Demokratinė ES sprendimų priėmimo sistema verčia daug ilgiau svarstyti bet kokį veiksmą, nes turi būti paimtos domėn visų 28 valstybių nuomonės ir suderinti visų trijų pagrindinių ES institucijų interesai. Bet šių iššūkių akivaizdoje mes labiau konsolidavomės, tapome stipresni ir įgijome jiems didesnį imunitetą. Po kiek­vieno didesnio išbandymo ar krizės ES labiau sustiprina savo pamatus: po ekonominės finansinės krizės padėti bankų, ekonominės są­jun­gos pamatai, po Rusijos agresijos Ukrai­noje iš mirties taško pajudėjo energetinės sąjungos projektai ir bendra energetikos politika. Ma­nau, terorizmo ir migracijos iššūkių akivaizdoje ES neišvengiamai juda bendros prieglobsčio ir migracijos politikos link, prie labiau koordinuotos antiteroristinės politikos, siekiant la­biau derinti nacionalinių valstybių žvalgybų dar­bą ir kiek įmanoma suteikti ES įrankius rea­guoti į tokius iššūkius.

– Ar rimtos diskusijos ir apie jungtinę Europos kariuomenę?

– Iki įvykių Ukrainoje diskusija apie gilesnę ES gynybos dimensiją ar net apie Europos kariuomenę būtų buvusi neįsivaizduojama, bet kuris apie tai kalbėjęs būtų buvęs išjuoktas. Bet da­bar tokia diskusija ES viduje plinta. Būtent Eu­ropos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris pirmasis viešai prabilo apie Europos ginkluotųjų pajėgų svarbą. Manau, tai bus lėtas procesas, nes daugeliui ES narių karinės pajėgos nėra politiškai priimtinos. Tačiau yra visos galimybės stiprinti civilinio saugumo ir policijos pajėgumus, kurti greitojo reagavimo pajėgas kartu su NATO, ir ne tik.

Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų.

Tai, kad diskusija prasidėjo ir tokia valstybė kaip Vokietija, kuri dėl savo labai skaudžios istorijos anksčiau vengdavo bet kokios kalbos apie didesnes išlaidas ar pajėgumus gynybos srityje, sureagavo teigiamai, yra tektoninis lū­žis. Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų, kurie padėtų saugumo srityje ten, kur NATO negali įsikišti.

ES jau dalyvauja taikos palaikymo policijos, civilinėse ir pusiau karinėse žvalgybinėse operacijose pasaulyje – ji jau dabar yra šios srities žaidėja, kuriai reikia įrankių greitai reaguoti į jos kaimynystėje vykstančius procesus ir padėti valstybėms narėms operatyviai tvarkytis su ky­lančiomis situacijomis. Beje, ir JAV prezidentas Barackas Obama kiekviename pokalbyje su Europos lyderiais pabrėžia, kad JAV laukia iš mūsų pačių didesnio indėlio ne tik į Eu­ropos, bet ir į globalinį saugumą.

– Šiandien išorinės ES sienos kiauros, tačiau išdygo aukštos tvirtos tarp ES šalių. Pabė­gėlių krizei spręsti tvaraus sprendimo nerasta. Tarp daugelio svarstoma ir versija, kad užkardžius srautus per pietines Europos sienas pabėgėliai gali imti veržtis per rytines, per Lietuvą. Ar ji reali?

– Sunku nuspėti, bet esant šiai beprecedentei migracijos krizei rizika išlieka didžiulė. Visos ES šalys negali būti ramios, nes ES išorinės sienos potencialiai pažeidžiamos.

ES ir Turkijos susitarimas, atrodo, veikia – per pastaruosius du mėnesius migrantų srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo 80 proc. Šis didžiulis pokytis pasiektas ne tik Turkijos paketo, bet ir įsteigtos jūrų misijos „Sofija“, daugiau lėšų ir pajėgų gavusios ES agentūros „Fron­tex“, NATO laivų Viduržemio jūroje žval­gybos rezultatų dėka.

Bet tai, be abejonės, tėra laikinas krizės spren­dimas. EP jau prieš penketą–septynetą me­­tų įvairiose savo rezoliucijose ir raportuose siūlė, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, sukurti bendrą migracijos politiką, kokią turime prekybos ar žemės ūkio srityje. Akivaizdu, kad migracijos sritis išauga iš individualių kiekvienos šalies narės kompetencijos ribų.

Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs.

Kartu reikia spręsti ir legalios migracijos ga­limybę. EP jau daug metų siūlo mėlynąją kortelę, panašią į JAV egzistuojančią žaliąją. Stra­tegiškai žvelgdami į ateitį, remdamiesi išsamia ekonomistų analize, patys galėtume kontroliuoti ir daryti įtaką legalios migracijos į ES srau­tams, skatinti ją sektoriuose ar regionuose, kur trūksta darbo jėgos, kur patiriamas ekonominis nuosmukis, kad pritrauktume į ES išsilavinusių, potencialiai dideliu darbo našumu pasižyminčių darbuotojų.

Bet tai įmanoma tik ES suteikus daugiau kompetencijų ir resursų. Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs. Tad kiekvieną kartą, kai reikia susitarimo bendram Eu­ropos reikalui, šaukiami visų šalių lyderiai, ir jų susitikimai virto nesibaigiančiu maratonu.

– Ar šią jūsų mintį galima suprasti, kad, kaip ir jūsų vadovas Martinas Schulzas, esate fe­de­ra­lis­tas ir remiate Jungtinių Europos valstijų idė­ją?

– Nemanau, kad šiandien Europos federacija yra išeitis. Manau, tai liks mažo rato intelektualų, akademikų ir kai kurių politikų svajonė, jų diskusijų objektas prie taurės vyno. Ver­ti­nant šiandienos situaciją reikia būti realistais ir suprasti, kad Winstono Churchillio Jungtinių Eu­ropos valstijų idėja nėra skirta šiai epochai. Bet ten, kur valstybės nepajėgios veikti atskirai, privalus bendras ES veiksmas.

Nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai.

Tačiau, kaip seniai yra pasakęs M.Schulzas, kompetencijas, kurias galima perduoti šalims ar net regionams, reikia ir perduoti, o ES turi koncentruotis tik į strateginius didžiulius iššūkius, taip sumažinant ir biurokratinį aparatą, parodant ES gyventojams, taip pat ir euroskeptikams, kad ES iš tikrųjų sugeba reaguoti į iššūkius ir efektyviai veikia strateginiais klausimais, kurie negali būti išspręsti nacionaliniu lyg­meniu, bet mažiau kišasi į kiekvieno piliečio as­meninio gyvenimo reguliavimą ir reglamenta­vimą nuo produktų iki technologijos standartų.

Tačiau ES narės, jų vyriausybės, deja, linkusios nacionalizuoti bet kokį ES laimėjimą ir eu­ropizuoti bet kokį Europos pralaimėjimą. Tai trumparegiška, nes nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai. Pavojinga taip žaisti su visuomenės lūkesčiais ir skatinti populizmą.

– Bet juk ir EP išlaidauja neatsisakydama „ke­liaujančio cirko“, kai kartą per mėnesį kraustosi iš Briuselio į Strasbūrą.

– Galimybių taupyti, ekonomiškiau naudoti ES pinigus yra. Bet dėl išlaidų kartais kuriami mitai: EK ir EP administracijoje apie 40 tūkst. žmonių – daug, bet tiek pat yra vieno miesto – Paryžiaus ar Londono merijose, tik 3–4 proc. ES biudžeto skirta administracinėms lėšoms. Beje, nuo finansinės ir ekonominės krizės pradžios 2009 m. stipriai sumažintos lėšos ES veiklai ir sumažintas aparatas.

Dėl EP būstinės klausimo, deja, pats EP to negali spręsti, nes tai Romos sutarties dalis, o jai pakeisti reikia vienbalsio visų šalių sutarimo. Prancūzija, bent jau iki šiol, net nenorėjo pradėti diskusijos šiuo klausimu.

– Antieuropinės nuotaikos Europoje plinta, rinkimuose vis daugiau balsų laimi radikalios politinės jėgos. Ar jų įsitvirtinimas valstybių valdžioje neves ir prie konfliktų su kaimynais, taip pat ir ES aižėjimo?

– Tai didžiulė grėsmė. Net pačiame EP po 2014 m. rinkimų euroskeptikų ar radikalių jėgų ats­tovų padaugėjo iki 150 iš 751 EP nario. Ra­dikali dešinė ir radikali kairė derina savo veiksmus ir iš es­mės turi tą pačią programą: išvien balsuoja prieš sutartį su JAV, prieš susitarimus su Ukraina, Moldova, Gruzija, prieš tolesnę ES integraciją, prieš pabėgėlius, bet už kylančias sienas tarp valstybių. Visos šios jėgos akivaizdžiai remia Putino režimą Rusijoje, kai ku­rios, kaip Pran­cūzijos „Nacionalinis frontas“, net finansuojamos Kremliaus. Naujas fenomenas: net EP rū­muose Europos piliečių išrinktos jėgos bando griauti ES pagrindus iš vidaus ir kartais net yra finansuojamos išorės jėgų.

Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros.

Antra vertus, radikalių jėgų pagausėjimas EP padėjo mobilizuotis ir konsoliduotis labiau tradicinėms partijoms. Nėra formaliai pasirašytos sutarties, bet egzistuoja didžioji kairiųjų, dešiniųjų ir centristinių jėgų koalicija. Šios po­litinės jėgos kaip niekad anksčiau susitelkusios stengiasi apginti Europos projektą nuo didelės radikalų atakos.

Panašiai vyksta ir daugelyje nacionalinių vals­tybių, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tą dabar ma­tome ir Didžiojoje Britanijoje vadinamojo „Bre­xit“ referendumo akivaizdoje. Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros, tarp pagarbos žmogaus teisėms, teisės viršenybės ir tarp ksenofobiškų pažiūrų, tarp proeuropinių ir antieuropinių jėgų.

–  Ar, jūsų prognozėmis, galimybė ES likti be britų yra rimta?

– Šiandien tokios galimybės niekas negali pa­neigti, nors, tikiuosi, to neįvyks. ES britų prem­jerui Davidui Cameronui suteikė stiprų ko­zirį – Didžiosios Britanijos ir ES keturių punk­­tų susitarimą: jis pareikalavo daug pastangų, bet Britanijai suteikia neblogas sąlygas at­sa­kyti į savo piliečių susirūpinimą. Tarp di­džiausių ES advokatų buvo ir JAV prezidentas B.Obama, kurio vizitas Britanijoje buvo vienas svarbiausių žaidimo taisykles keičiančių veiksnių: jis sutriuškino euroskeptikų argumentus, kad Britanija viena be ES vidaus rinkos sugebės greitai ir efektyviai suderėti sutartį su JAV ir kitais partneriais.

– Net jei Didžioji Britanija liks ES, ar nebus atverta Pandoros skrynia kitoms ES šalims gąsdinti referendumais (Marine Le Pen pergalės atveju tai jau žada) ir reikalauti išimčių iš ES taisyklių?

– Precedentas sukurtas. Antra vertus, Di­džiosios Britanijos ir ES susitarime pasakyta, kad jokių naujų reikalavimų šalis negalės turėti, o šis susitarimas neturi sukelti precedento siek­ti naujų išlygų kitoms ES narėms. Visų ša­lių interesas – kad Britanija liktų ES, bet nemanau, kad ir kitur atsirastų politinės valios pa­kar­toti šį žaidimą. Jei britai referendume pasakytų „ne“, jų lauktų ilgas persiderėjimo procesas dėl prekybos vidaus rinkos sąlygų. Tai gali būti labai skausminga ir pareikalauti daug lai­ko. Manau, tai atgrasytų kitas šalis sekti britų pavyzdžiu. O britų vyriausybės pateikti skaičiai dramatiški: kiekvienam Britanijos gyventojui išstojimas iš ES gali kainuoti iki 4 tūkst. svarų, šalies ekonomika gali kristi 4–5 proc. BVP.

– Lietuva, pagal įvairias apklausas, išlieka tarp ES entuziasčių. Europoje vis populiarėjant antieuropinėms politinėms jėgoms, Lietuvoje stiprios tokios neatsiranda. Kodėl?

– Manau, Lietuvos žmonės visa savo esybe jaučia istoriją ir jos pamokas, todėl gal net labiau pragmatiškai nei idealistiškai supranta, kad Lietuvai nėra kitos alternatyvos. Šių dienų geopolitinės situacijos kontekste, ypač po to, kai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narė, kuri privalo užtikrinti tarptautinės teisės ir JT chartijos laikymąsi, pati aneksuoja savo kaimynės teritoriją, didžioji Lietuvos visuomenės dalis instinktyviai suvokia, kad vienintelis bū­das išsaugoti mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą yra per narystę ES ir NATO, per buvimą Vakarų klube ir kuo didesnį įsitinklinimą Vakarų struktūrose. Man tai paaiškina, ko­dėl Lietuvos žmonės išlieka proeuropietiški ir kodėl euroskeptiškesnės politinės jėgos Lie­tuvoje nesulaukia gyventojų palaikymo.

Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

Galima didžiuotis, kad visos Baltijos šalys – ne tik euro, Šengeno zonose, bet ir dalyvauja sprendžiant tiek pagalbos Graikijai, tiek migracijos klausimus, nors mus tiesiogiai tai liečia nedaug. Bet parodytas solidarumas labai svarbus ir tai svarbi investicija į ateitį, nes jei mums patiems prireiks ES pagalbos ir solidarumo kuriais nors klausimais, kaip buvo dėl sankcijų prieš Rusiją, ir mes galime tikėtis solidarumo. Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

– Vis dėlto ar jums neatrodo, kad politiniai gaisrai ES ir prie jos sienų užgožė sistemines ES problemas – iš ekonominės ir finansinės krizės neišlipa Graikija, ekonominiu augimu ES lenkia kiti regionai, tad pralaimime konkurencinę kovą?

– Iš tiesų į antrą planą nuėjo pagrindinės sisteminės ES problemos – ekonominio augimo tem­­­pai, nedarbo mažinimas, demografinės prob­lemos. Tačiau neužgesinus gaisrų sunku grįž­ti į normalų procesą ir ilgalaikę perspektyvą.

Problema ir tai, kad dauguma ES šalių lyderių yra situacijos ekspertai, o ne strategai ir vizionieriai. Dauguma jų apriboti rinkimų ka­len­doriaus, neturi laiko ir pajėgų gilintis į strateginius klausimus. Vienintelė Angela Merkel mąsto į tolį labiau nei kiti, bando spręsti problemas ne žiūrėdama vien nacionalinių interesų, bet vertindama ir europinį. Tačiau kad ES pasisektų išlikti šioje egzistencinėje krizėje, reikia daugiau nei vieno lyderio, kuris suprastų, kad bendras interesas yra vienintelis šansas išsaugoti ir savo šalių interesus.

– Tikėtasi, kad ES ekonomiką paskatins prekybos sutartis su JAV, bet paskelbtas jos projektas sukėlė daug nerimo, taip pat ir dėl galimo JAV spaudimo ES pirkti daugiau žemės ūkio produkcijos. Tad ar Lietuva, užuot gavusi naudos, nepatirtų dėl to nuostolių?

– Sutartis savo apimtimi ir ambicija yra di­džiausia prekybos sutartis, dėl kurios savo istorijoje derasi ES. Ją pasirašius ir ratifikavus bū­tų sujungtos dvi didžiausios pasaulio rinkos. Be jokios abejonės, tai padarytų tektoninio lūžio efektą pasaulio prekybos politikoje. Bet šiandien sunku nuspėti, ar pavyks sutartį pasirašyti ir ratifikuoti, nes ratifikacija turės būti ne tik EP, bet ir nacionaliniuose parlamentuose, o kai kurių ES šalių visuomenė ir politikai nusiteikę gana skeptiškai.

Ar ko neprarastų Lietuva? Kaip ir visų didelių sutarčių atveju čia reikia vertinti visumą: gal kurio nors sektoriaus ar valstybės konkurencinėms galimybėms kas gali būti nenaudinga, bet kitos teikiamos galimybės tai ne tik kompensuotų, bet ir padidintų ekonomikos augimo bei plėtros galimybes.

O žemės ūkis – istorinė šaka, dosniausiai ES finansuojama nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai buvo kilusi didelė maisto krizė ir net bado grėsmė, jai tenka apie 40 proc. viso ES biudžeto (o jis siekia trilijoną eurų). Tai ne ta sritis, kuri gali skųstis dėl ES dėmesio stokos. Antra vertus, pinigų kiekis ribotas, tad natūralu, kad ekonomikai keičiantis gali keistis požiūris į vieną ar kitą sritį, ypač dabar, besivystant žinių ekonomikai, didėjant mokslo tyrimų svarbai. Bet žemės ūkis išlieka labiausiai finansuojamas sektorius ES.

Mūsų žemdirbiai, tiek Lietuvos, tiek ES šalių, – vieni geriausių pasaulyje, tad atsivėrimas didesnei konkurencijai su kitu pasauliu neturėtų gąsdinti nei didelių, nei mažesnių ūkininkų.

– Kaip prognozuojate: ar lietuviai bus tokie pat euroentuziastai ir po 2020-ųjų, kai sumažės ES struktūrinių lėšų srautai?

– Eurooptimistinės nuotaikos laipsniškai ma­žėja koreliuojant su ES praleistu laiku. Taip įvyko visose ES šalyse, bet tai natūralu: čia kaip santuokoje – po dešimties ir daugiau metų mei­lė ir aistra šiek tiek sumažėja.

– Tai kartais baigiasi kita santuoka.

– Nutinka ir taip. Bet dažnai santuoka tampa tik brandesnė. Ilgainiui ES šalys, nors praranda pirminį idealizmą, suvokia, kad neturi geresnio klubo nei ES. Prie pat savo sienų turime kitą pavyzdį – Eurazijos Sąjungą, kuri laukia išskėstomis rankomis, tačiau visi suprantame, kuo baigtųsi mūsų narystė joje. Tad po 15 metų ES, kai Lietuva taps ne paramos gavėja, o teikėja, jausime didesnę atsakomybę ne tik už Eu­ro­pos, bet ir už viso pasaulio gerovę, suvokdami, kad kitų regionų stabilumas yra ir mūsų stabilumas, kad nestabili kaimynystė eksportuoja ne­­stabilumą. Lietuvos žmonės taps eu­ro­skep­tiškesni, pragmatiškesni, bet tai nereikš, kad Lietuva taps euroskeptiška valstybe – ji taps la­biau kritiškai mąstančia ir brandesne demokratija, ir į save, ir į ES žiūrinčia kritiškai, bet ne todėl, kad norėtų ją sugriauti, o todėl, kad no­rėtų keisti, darant ją dar efektyvesne, dar ge­riau funkcionuojančia sąjunga.

Arnoldas Pranckevičius

Amžius: 36 metai.

Alma mater: tarptautinių santykių bakalauras (Kolgeito universitetas, JAV), politikos magistras (Paryžiaus politikos mokslų institutas).

Karjera: 2004–2005 m. – Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, 2006– 2009 m. – EP tarnautojas, 2009–2012 m. – EP pirmininko Jerzy Buzeko diplomatinis patarėjas, nuo 2012 m. – EP pirmininko Martino Schulzo užsienio politikos patarėjas.

Visuomeninė veikla: Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.

Giedrė Gečiauskienė

Ne pirmą mėnesį Europoje skamba tokie trumpiniai kaip „Brexit“, „Grexit“, kuriuos lydi pačios įvairiausios emocijos nuo pritarimo šūksnių iki nuogąstavimų dėl Europos ateities. Panašu, kad regionas patiria vieną rimčiausių politinių ir ekonominių krizių. Kuo toliau, tuo tampa aiškiau, kad sprendimo panašaus pobūdžio bruzdėjimams neutralizuoti, kaip jau darosi įprasta, tiesiog nėra.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

Verslas aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo

Birželio 23 d. britai balsuos, ar likti ES sudėtyje. Naujausiais gyventojų apklausos duomenimis, 41 proc. pageidauja atsiskirti, 41 proc. norėtų likti, o likę 18 proc. yra neapsisprendę. Tiek, kiek siekia apklausų rezultatų stebėjimo istorija, pasiskirstymas tarp atsiskyrimo šalininkų ir priešininkų visą laiką ir svyravo apie 40 proc. Tris kartus šalininkų stovykla buvo susitraukusi žemiau 35 proc. ribos – 2015 m. pabaigoje, vasario ir balandžio viduryje, tačiau netrukus grįždavo į 40 proc. artimą poziciją. Panašu, kad būtent neapsisprendę 18 proc. ir bus ta juodoji dėžė, kuri lems referendumo išeitį.

Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.

Gyventojų apklausos rodo, kad britai yra įsitikinę, jog atsiskyrimas nuo ES yra vienintelis būdas efektyviai susitvarkyti su imigracija. Kita vertus, panagrinėjus kompleksines sprendimo atsiskirti pasekmes, tampa aišku, kad Didžioji Britanija, nutarusi išeiti iš ES sudėties, turėtų daug gerokai rimtesnių rūpesčių, nei galėtų amortizuoti imigracijos sustabdymas.

Pirmiausia Didžiajai Britanijai tektų susitvarkyti su užsienio prekybos santykių griūtimi. JAV prezidentas Baracko Obama vizito Didžiojoje Britanijoje metu prieš keletą savaičių pareiškė, kad JAV prioritetas yra Laisvos prekybos sutartis su ES ir kad Didžioji Britanija atskirai yra kažkur eilės gale. Panašu, kad lygiai tą patį komunikuoja ir ES – ji pradėtų derybas su atsiskyrusia Didžiąja Britanija dėl užsienio prekybos sutarties tik po to, kai „skyrybos“ būtų baigtos.

Tokie prioritetai reikštų net ne keletą metų, o galbūt penkmetį ar net dešimtmetį, kol atsiskyrusi Didžioji Britanija susitvarkytų užsienio prekybos santykius su svarbiausiomis prekybos partnerėmis. Remiantis OECD vertinimu, Britanijos ekonomikos augimas būtų 3 proc. lėtesnis iki 2020 m. ES, greičiausiai, taip pat stebėtų ekonomikos augimo tempų sulėtėjimą – dėl žlugusios vieningos erdvės koncepcijos, finansų rinkų neramumų.

Kaip visada, geriausiai viską jaučia finansų rinkos, ir žvilgtelėjus į Didžiosios Britanijos svaro sterlingų kitimo dinamiką, panašu, kad rinkos nerimauja. Svaras buvo sustiprėjęs balandžio gale, bet per gegužę vėl krito. Informacija, kad įmonės aktyviai draudžiasi nuo svaro kritimo, rodo, kad referendumo baigties prognozės išties lieka labai neaiškios.

Skolų negrąžins, bet ekonomika taps sveikesnė

Ką tuo tarpu veikia Pietuose patogiai įsitaisę, truputį primiršti ir „Brexit“ šešėlio užgožti graikai? Jie patys teigia, kad sprendžia savo problemas. Vėl atnaujinti, regis, nesibaigiantys debatai, įstatymų pakeitimų ir ekonominių reformų svarstymai naktimis, lydimi protestų už Parlamento sienų. Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras teigia, kad gegužės 9 d. tarp Graikijos vyriausybės ir Europos kreditorių sutartas nenumatytų atvejų fiskalinis mechanizmas nebus panaudotas, nes Graikijos vyriausybė jau ėmėsi pakankamų veiksmų kovai su korupcija, investicijų pritraukimui užtikrinti ir išvesti šalį į ekonomikos augimo kelią dar šių metų antroje pusėje.

Jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas.

Gegužės 24 d. euro grupės susitikime bus vėl svarstoma, ar dovanoti Graikijai dalį skolų. Tačiau visos šios diskusijos ima priminti lėlių teatrą, kuriame visi vaidina išmoktus vaidmenis, tuo tarpu pamirštama, kad realybė yra kitokia.

Tiesa yra ta, kad net ir įvedusi visas reikalaujamas ir pačių sugalvotas reformas, Graikija vis vien nebus pajėgi sugrąžinti savo skolų. Ir jei manysime, kad esminis visų šių titaniškų pastangų tikslas yra bet kokiomis priemonėmis apsaugoti šalį nuo bankroto, tai jis veikiausiai liks nepasiektas. Tiesa, pakeliui Graikija turėtų apsitvarkyti ir padaryti savo ekonomiką sveikesnę.

Kol kas Europa keičiasi nepakankamai

Ar šių neramumų pakaks išjudinti Europos vienybės pamatus ir paskatinti kitas valstybes, kurių, nepatenkintų įvairiais vieningos erdvės ypatumais, randasi vis daugiau? Bruzdančius nuraminti galėtų tik sveikas ekonominis ir politinis ES ir euro zonos paveikslas, kuris komunikuotų žinią, kad net jei atskiros valstybės turi unikalių problemų, jos gali jas spręsti pačios, neįveldamos kitų šalių ir nepažeisdamos sąjungos pamatų.

Deja, tikrovė yra kitokia. ES išlieka politiškai susiskaldžiusi, laikas bėga daug greičiau, nei materializuojasi struktūrinės reformos, o ekonomika, nepaisant milžiniškos apimties Europos centrinio banko vykdomos kiekybinio skatinimo programos, ir toliau demonstruoja jokių džiugių perspektyvų nerodančias tendencijas.

Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai.

Taip ir norisi išvesti paralelę su vienu iš keleto Holivudo filmų, kuomet herojus užstringa vienoje dienoje ar kiek ilgesniame laikotarpyje ir niekaip negali iš jo išsiveržti, kol pasikeitęs pats, įdėjęs dideles pastangas, galiausiai sugeba pradėti naują dieną. Europai išsiveržti iš užburto rato vis nepavyksta, nes ji nesikeičia pakankamai. Ir dėl šios priežasties susirūpinimas ES, euro zonos vientisumu ilgajame laikotarpyje išties tampa pagrįstas ir verčia susimąstyti, kaip Europos žemėlapis atrodys po 20 metų.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Stabdysime pabėgėlių antplūdį“ – plakatai su terminatoriais iš Darbo partijos atkreipė piliečių ir ne vieno apžvalgininko dėmesį. Kur, kada ir kokiomis priemonėmis stabdys – ne tiek Darbo partijos, kiek žiūrovų fantazijos reikalas.

Viena vertus, ramiau, kad šventą atėjūnų stabdymo misiją perėmė rimti dėdės ir tetos. Nes atrodė, kad iš viso pasaulio į Lietuvą nusitaikę pabėgėliai kol kas rūpi vien paauglių ir pensininkų laisvalaikio organizatoriams iš asociacijos „Nacionalinis interesas“. Ši savo pridėtinę politinę vertę kuria rinkdama parašus. Bet jais politikos nepakeisi – ypač kada tautiečiai vangiai pasirašinėja.

Darbo partijos labui reikia pasakyti, kad jų terminatoriai ne vakar atsirado. Prieš du mėnesius būta pareiškimo, kad partija rengia politinį susitarimą dėl migracijos. Susitarimas išreikštų nepritarimą dabar vykdomai migracijos politikai bei „Europos Komisijos įgyvendinamai priverstinei pabėgėlių kvotų sistemai“.

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama.

Retorika panaši į Kovo 11-osios akto signatarų Rolando Paulausko ir Zigmo Vaišvilos šnekas. Tai, kad juodu, „Nacionalinis interesas“ ir Darbo partija nori apginti Lietuvą nuo pabėgėlių, nereiškia, jog visi išsiteks viename rinkimų sąraše. Atrodo, kad  paauglių ir pensininkų draugai liks su savo sąrašėliais, o Darbo partijos sąrašas vilios kaip filmo „Žvaigždžių karai“ plakatas.

Terminatorių šūkio narstymas (de­konst­ruk­­cija, kaip mėgsta sakyti literatūros kritikai) pra­sideda nuo elementaraus klausimo: ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Stabdyti reikia Turkiją, iš kurios plaukia pabėgėliai. ES tai ir bando daryti: sukirto su Turkija rankomis dėl to, kad jūrų maršrutai nebūtų vienpusiai. Dabar pabėgėliai plauks atgal, užtat lygiai tiek, kiek parplukdyta į Turkiją, bus įsileidžiama į ES prieš tai juos filtravus. Skaičius tas pats, bet asmenys nebūtinai tie patys. Turkija panaikino vizas ES piliečiams, ES panaikins vizas turkams. O dar kai kas priešinasi Turkijos narystei ES. Ji jau Europoje. Deal, kaip sako anglosaksai.

Kvotų priverstinumo klausimas itin delikatus. Pavyzdžiui, ES priverstinai dalija paramą – kiek „priklauso“, tiek ir duoda. Tačiau niekas neginčija paties dalybų principo, tiktai dažnai skundžiasi, kad per mažai.

Kvotomis kol kas daugiausia popieriuje pernai spalį paskirstyta 120 tūkst. pabėgėlių. Dėl to sutarė ES vidaus reikalų ministrai. Čekija, Slovakija ir Vengrija balsavo prieš. Pernai gruodį Slovakija ir Vengrija pateikė Europos teisingumo teismui ieškinius prieš ES. Jos nesutinka su priimtu paskirstymu kvotomis. Prancūzija pareiškė, kad dabartinėms kvotoms pritaria, tačiau priešinsis naujoms. Latvijos valdančioji koalicija sutarė nepritarti naujoms kvotoms.

Ką tu stabdysi, jeigu čia niekas neplūsta?

Kadangi iš tų 120 tūkst. pabėgėlių po ES šalis paskirstyta tik apie 1 tūkst. žmonių, Europos komisija (EK) rezga planus skirti baudas – po 250 tūkst. eurų už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį. Jeigu Lietuva, kuri įsipareigojo priimti 1105 žmones, norėtų atsipirkti ir nieko neįsileisti, tai kainuotų 276,25 mln. eurų (keli žmonės jau priimti). Techniškai tai būtų nurėžta nuo ES pagalbos Lietuvai. Irgi deal.

Šitie EK kėslai gali kažkiek pagadinti rinkimų planus Darbo partijos terminatoriams, nes jie turės aiškiai atsakyti, ką darys: ar sieks, kad Lietuva kreiptųsi dėl kvotų į teismą kaip Vengrija ir Slovakija, ar reikalaus, kad šalis mokėtų baudas?

Aišku tik viena, kad ir prieš rinkimus, ir po to kiekviena didesnė į Lietuvą atvykusių pabėgėlių grupė bus triukšmingai sutinkama. Organizuojant renginius tada galės pasireikšti paauglių bei pensininkų globėjai iš „Na­cio­na­li­nio intereso“ – sakytume, tikri socialiniai dar­buotojai.

"Scanpix" nuotr.

Centrinės ir Rytų Europos valstybių nuo Talino iki Sofijos ekonomikos auga ir vejasi tradiciškai turtingesnius Vakarus, tačiau ne taip greitai, kaip to norėtųsi. Žmonės Rytuose nesitikėjo, kad net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo skirtumai bus vis dar juntami, o Vakarų valstybes jau ima nerimas, kiek dar reikės remti „vargšus giminaičius“. Tačiau ar tikrai didžiausia Europos problema yra Rytai? Vis neramesnės žinios Briuselį pasiekia iš Pietų Europos ir panašu, kad tos žemyno dalies problemos daug gilesnės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytai artėja prie Vakarų

Visi ekspertai ir apžvalgininkai sutinka, kad Rytų Europos šalių priėmimas į Europos Sąjungą (ES) 2004 m. ir vėliau davė teigiamų ekonominių ir gerovės poslinkių visoms regiono šalims. Europos Komisijos studijoje, kurioje buvo vertinama, kaip pasikeitė naujųjų ES narių ekonominė situacija 2004–2014 m., buvo konstatuota žymi pažanga visose šalyse. Ypač greitas Rytų Europos šalių augimas fiksuotas iki 2008 m. krizės: jų ūkis augo vidutiniškai po 6 proc., o senųjų narių tik 2,5 procento. Kaip pagrindinės tokios plėtros priežastys įvardijamos kreditavimo ūgtelėjimas, išaugęs vidaus vartojimas ir investicijos. Daugelyje šalių prie ūkio plėtros prisidėjo ir naujos eksporto rinkos.

2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 proc.

Naujas perspektyvas pajautė ir gyventojai. Nors visose šalyse kilo kainos, gyventojų perkamoji galia didėjo sparčiau. 2004 m. Rytų Europos šalių gyventojai galėjo įpirkti maždaug 50 proc. vakariečių pirkinių krepšelio, o 2014 m. šis rodiklis pasiekė 64 procentus. Jeigu nebūtų sutrukdžiusi ekonominė krizė, rodiklis galėjo būti dar geresnis.

Kalbant apie Rytų Europą reikia turėti mintyje, kad regiono šalys taip pat nėra vienodo išsivystymo. Didžiausią pažangą padarė Baltijos šalys, tačiau jos buvo pačios silpniausios 2004 metais. Labiausiai prie pirmaujančių šalių artėja Čekija ir Slovėnija, kurių BVP vienam gyventojui 2014 m. sudarė atitinkamai 85 ir 83 proc. Bendrijos vidurkio, o labiausiai atsiliekančios – Bulgarija ir Rumunija su 47 ir 55 procentais.

Rytų Europa nori „geriau ir greitai“

Nors ekonominė pažanga akivaizdi, Rytų Europoje gyventojai yra nepatenkinti per lėtais sanglaudos procesais. Tai rodo žmonių apklausos, dažna vyriausybių kaita, rinkėjų blaškymasis tarp visiškai skirtingų partijų ir didelė populistų įtaka. Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau ir prastesnių produktų nei Vakaruose.

Gyventojai Rytuose klausia, kodėl jie dirba tiek pat daug kaip vokiečiai, o atlyginimas keliskart mažesnis ir nusipirkti už jį galima mažiau nei Vakaruose.

Dažnai keliaujantys tarp Rytų ir Vakarų Europos pastebi, kad, nors statistiniai rodikliai geri, skirtumai tarp šalių vis dar akivaizdūs. Rytų Europoje maisto produktuose dažnai naudojami pigūs pakaitalai, parduodamos daržovės ir vaisiai neprinokę, nekvapnūs. Susirgus rekomenduotina patekti tik pas pačius geriausius gydytojus, nes provincijoje dažnai dirba mažai kvalifikuoti specialistai, o vaistai siūlomi ne patys naujausi ir pažangiausi. Rytuose akivaizdžiai blogesnė kelių būklė bei kita susisiekimo infrastruktūra, o tai riboja žmonių galimybes ir skatina netolygią regioninę plėtrą ir emigraciją.

Politikai Rytuose puikiai mato tokius netolygumus ir vis dažniau kaip pagrindinį savo siekį deklaruoja panaikinti atotrūkį. Čekijos ministras pirmininkas Bohuslavas Sobotka neseniai pareiškė, kad yra nusivylęs, jog net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo tarp Čekijos ir kaimyninės Austrijos vis dar išlieka didelių skirtumų, ir pažadėjo, kad sieks tokius skirtumus kuo greičiau panaikinti.

Vakaruose stiprėja nepasitenkinimas perskirstymu

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl Rytų Europa gan sėkmingai stiprėja ekonomiškai, yra finansinė parama, kurią teikia Vakarų valstybės. Vien per ketverius metus (2010–2013) iš ES Lietuva gavo 8,5 mlrd. eurų paramos, o į bendrą iždą sumokėjo mažiau nei 1,5 mlrd. eurų. Didžiausios ES biudžeto donorės yra Vokietija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Italija. Lietuvos įnašas tesudaro 0,12 proc. viso ES biudžeto, o Vokietijos – apie 21 procentą.

Komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tokia jau daugiau nei 10 metų besitęsianti parama kelia Vakarų Europos gyventojų ir politikų nepasitenkinimą. Šios diskusijos ypač sustiprėjo, kai Senąjį žemyną užplūdo paramos prašantys imigrantai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Jungtinėje Karalystėje vykstant debatams dėl to, ar pasilikti Europos Sąjungoje, oponentai nuolat kalba, kad Britanijos mokesčių mokėtojai tik šelpia Rytų Europos vyriausybes ir moka pašalpas atvykusiems jų piliečiams. 2016 m. visoje Europoje vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo per 28 tūkst. žmonių, atskleidė, kad komfortiškiausiai Europos Sąjungoje jaučiasi šalys paramos gavėjos ir jos labiausiai remia Jungtinės Karalystės narystę Sąjungoje.

Tikrasis „Europos ligonis“ –Pietuose?

Nors Rytų Europos šalys vystosi ne taip sparčiai, kaip to norėtų gyventojai ir politikai, pažanga akivaizdi ir ji matyti kasmet. 2008–2009 m. pasaulinė finansų krizė parodė, kad Rytų Europos šalys labai dinamiškos, geba greitai persitvarkyti, o visuomenės imlios pokyčiams. Ekspertus labiausiai nustebino ne Rytų Europos ekonomikos nuosmukis, o sugebėjimas greitai grįžti prie augimo.

Kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai.

Visai kitokia situacija Europos pietuose. Ispanija ir Portugalija niekaip nesuvaldo didelio nedarbo, Italija nesugeba susitvarkyti su korupcija ir mokesčių slėpimu, o Graikija ir Kipras yra ant bankroto slenksčio. Svarbiausia, kad esminės pažangos šiose šalyse nematyti. Ekspertai pažymi, kad Pietų Europos šalyse socialinė apsauga per daug išpūsta, darbo rinka sustabarėjusi, profesinės sąjungos nesiorientuoja realybėje, o dėl didesnių nei Rytų Europoje verslo suvaržymų ir atlyginimų darbuotojams valstybės nesugeba pritraukti investicijų.

2014 m. duomenimis, kai kurios Rytų Europos šalys pagal BVP vienam gyventojui jau pralenkė Graikiją ir Portugaliją, o artimiausiu metu toks pats likimas gresia Ispanijai ir Italijai, nors visos šios Pietų šalys jau daug seniau yra ES narės ir daug ilgiau gauna paramą iš bendro iždo. Vis labiau aiškėja, kad šias šalis remti reikės jau ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europos mokesčių mokėtojams ­– tai papiktino ne vieną Centrinės ir Rytų Europos sostinę.

Vengrijos miestas Tatabania, esantis už 55 km į vakarus nuo Budapešto, uždarius socialistinių laikų kasyklas ir gamyklas, XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje buvo tapęs depresijos sinonimu, tačiau dabar čia jau sunku rasti darbuotojų vis atsidarančioms naujoms įmonėms. Šis pavyzdys labai gerai apibūdina visą Rytų Europą. Nenutrūkstama ekonomikos ir socialinių paslaugų plėtra vis labiau artina regioną prie Vakarų Europos. Nors tempas nėra toks, kokio norėtų gyventojai ir politikai, tai nepalyginama su stagnacija, su kuria susiduria Pietų Europos šalys. Jau ne tik Briuselio, bet ir Rytų Europos kreivi politikų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Pietų šalis, iš kurių nenustoja plaukti blogos žinios.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 18 d.