Nyderlandų referendumas dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties gerokai pagadino ūpą ukrainiečiams, sukėlė galvos skausmą ES viršūnėms ir paskatino Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę per TV kreiptis į Ukrainos liaudį su drąsinimo žodžiais.

Arūnas Brazauskas

Balandžio 6 d. prie balsadėžių Nyderlanduose atėjo apie 32 proc. rinkėjų, taigi būtinų 30 proc. slenkstis buvo įveiktas. Prieš asociaciją su Ukraina pasisakė 62 proc. atėjusiųjų ir išsiskirstė kas kur. Tai būta pirmojo konsultacinio referendumo nuo tada, kai pernai liepos 1 d. įsigaliojo tokių referendumų įstatymas.

Nyderlandai galutinai ratifikavo Ukrainos ir ES sutartį 2015 m. liepos 8 d. Tačiau po referendumo abeji Nyderlandų parlamento rūmai dabar privalės sutartį svarstyti iš naujo: arba vėl ratifikuoti, arba ne. Taip ES ir Ukrainos asociacijos sutartis įstrigo vienoje Sąjungos narėje. Kitos 27 šalys sutartį ratifikavo.

Kaip atsirado iniciatyva blokuoti sutartį? Akciją pradėjo satyriniu laikomas tinklalapis „GeenStijl“, neretai išsakantis euroskeptiškas pozicijas. Pernai rugsėjį buvo surinkta 440 tūkst. parašų už referendumą, kurio iniciatyva pavadinta „GeenPeil“.

Tinklalapio redakcija pareiškė, jog ES ir Ukrainos sutartis buvo pasirinkta todėl, kad tai patogus „po ranka“ pasitaikęs dalykas, kuris susijęs su ES ir dėl kurio galima rengti referendumą. Olandų aktyvistams užkliuvo būtent Ukraina, o ne Centrinės Amerikos valstybių organizacija, Moldova, Gruzija, nors ES prieš porą metų pasirašė asociacijos sutartis ir su šiais subjektais.

Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

Apklausos po referendumo parodė, kad Ukrainos galbūt keliamos problemos Nyderlandų rinkėjams mažai rūpi. Ukraina kelia nepasitikėjimą dėl korupcijos (59 proc. balsavusiųjų), 30 proc. mano, kad sutartis neduos naudos Nyderlandų ekonomikai, 34 proc. nenori Ukrainos narystės ES ir todėl blokuoja sutartį, 23 proc. apskritai neigiamai vertina ES (rinkėjai nurodė po kelias priežastis, todėl jų suma nesudaro 100 proc.). Toks įspūdis, jog olandai pasinaudojo pirma proga, kad išsakytų nepasitenkinimą ES ir savo vyriausybe.

„The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum savo komentare rašė, kad šis referendumas parodė pasauliui, kaip Rusija gali paveikti rinkimus Europoje. Jai nekelia abejonių Rusijos vaidmuo. O pačios sutarties, daugiau nei tūkstančio puslapių dokumento, parašyto, anot A.Applebaum, techniniu žargonu, nėra skaitę dauguma balsavusiųjų, įskaitant referendumo organizatorius. Vienas jų pasakė apžvalgininkei, kad sutarties netyrinėjo.

Tokių balsavimo „mašinėlių“ Europoje ne viena. Ar visos jos Kremliaus inicijuotos – kitas klausimas, tačiau sukonstruotos jos panašiai kaip Nyderlanduose.

Lietuviškas pavyzdys. Vasario pradžioje keliuose tinklalapiuose, vėliau išvardytuose VSD pateiktoje grėsmių valstybei ataskaitoje, pasirodo raginimai dalyvauti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvoje. Ketinta surinkti 50 tūkst. parašų ir įpareigoti Seimą iš naujo svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, įsigaliojusį pernai gruodžio 1 d. Šį jokių revoliucinių permainų nesukėlusį įstatymą, kuriuo į Lietuvos teisę pavėluotai perkelta nemažai ES normų (neperkelsi – mokėsi baudas), akcijos organizatoriai piešė, lyg tai būtų sugriovę visą galiojančią sistemą, pagal kurią užsieniečiai įsileidžiami į šalį. Kovo 11-osios akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Rolandas Paulauskas gąsdino į Lietuvą plūsiančiomis migrantų miniomis.

Galėtume klausti, koks šios politiniu požiūriu beprasmiškos akcijos tikslas? Nors reikiamo parašų kiekio nesurinkta, vėl išbandytas parašus rinkusių aktyvistų tinklas. Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Rudenį draugė man rašė, kad sužinotų, ar Paryžiuj manęs nenušovė. Šiandien draugės klausiau, ar netyčia ji Briusely nesusprogo“, – savo socialinio tinklo paskyroje rašo Paryžiuje gyvenanti alytiškė Odeta Vilkišiūtė. Jos žodžiai patvirtina tai, kas lyg ir ne per vieną dieną, bet pasikeitė didžiosiose Europos sostinėse: gyvename šalia teroristų.

Naujų teroristinių išpuolių grėsmę Briu­se­lyje, Paryžiuje, Londone turėjo justi kiekvienas: vien tai, kad prieš kelias die­­­nas belgų specialiosios tarnybos sulaikė naujos terorizmo bangos Europoje simbolį – pernai lapkritį įvykdytų Paryžiaus teroro išpuolių organizatorių Salahą Abdeslamą ir dar ke­letą naujiems išpuoliams besiruošiančių jo bendrų, turėjo paliudyti, jog teroristų pogrindis stiprėja, o jame veikia toli gražu ne vienintelė teroristų grupė, gyvenanti užmačiomis toliau žudyti nekaltus žmones.

Bet kad žudynės įvyks būtent Briuselyje ir jau po poros dienų po šios operacijos, atrodė sun­kiai tikėtina. Sprogimai Briuselio Za­ven­te­mo oro uoste (du, o galėjo būti ir trys, nes ap­tikta ir trečia bomba, kuri buvo sunaikinta) ir sprogimai viena šalia kitos esančiose metro stotyse prie pat pagrindinių Europos Komisijos pastatų sukrėtė po Paryžiaus atakų dar neatsitokėjusią Europą.

Praėjusio lapkričio 13-osios vakarą septyniose Paryžiaus vietose, įskaitant ir „Bataclan“ koncertų salę, smogikai susidorojo su paimtais įkaitais, o netoli „Stade de France“ stadiono nu­griaudėjo trys sprogimai. Visi šie teroro iš­puoliai nusinešė daugiau nei 150 žmonių gyvybių. Gedulas dar neišsisklaidė, o Belgijoje vėl įvy­ko tai, ko tikėtis nesinori.

Vis dėlto Belgijos premjeras Charlesas Mi­chelis pareiškė, kad „įvyko tai, ko bijota“, – ša­lies lyderis pripažino, jog pareigūnai turėjo in­formacijos apie galimas atakas.

Tą patį teigia ir Belgijos vidaus reikalų mi­nis­tras Janas Jambonas. Jo žodžiais, valdžios ins­titucijos turėjo informacijos apie ekstremistų rengiamas atakas Europoje, tačiau jis tvirtina nustebęs, kad atakuota būtent Belgija, ir dar taip skaudžiai.

Teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų.

Vokietijos terorizmo ekspertas Rolfas Top­hovenas kaip tik mano, kad išpuoliai Briuselyje yra tiesioginė reakcija į S.Abdeslamo suėmimą praėjusį penktadienį. Jo nuomone, S.Ab­des­la­mo aplinka atakomis norėjo parodyti, kad net po patirtų suėmimų nėra susilpnėjusi.

Tačiau gali būti ir priešingai: teroristai išsigando. Galbūt jie baiminosi, kad sulaikytasis S.Ab­deslamas gali juos išduoti, o galbūt pajuto, kad specialiosios tarnybos lipa jiems ant kulnų. Ir smogė. Nieko nelaukdami.

Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi tokie skuboti veiksmai buvo preciziškai tikslūs ir puikiai organizuoti.

Pasak R.Tophoveno, sunku vertinti, ar po Briuselio Europai gresia nauji išpuoliai. Jei reidų prieš islamistus daugės – kaip paprastai po išpuolių, atskiri veikėjai gali jaustis užspeisti į kampą ir užbėgti už akių jų suėmimui.

Belgija tapo teroristų centru

Vis dėlto Briuselis teroristų atakoms pasirinktas neatsitiktinai. Viena vertus, Briuselis pa­staruoju metu tapo savotišku teroristų pogrin­džio valdymo centru. Antra vertus, Sirijoje ir kitur vadinamosios „Islamo valstybės“, prisiėmu­sios atsakomybę už išpuolius Briuselyje, taip pat ir teroristinės grupuotės „Al Nusra“ gre­tose kovoja labai daug Belgijos piliečių.

„Džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Dar 2014 m. birželį su „Islamo valstybe“ siejamas teroristas užpuolė Belgijos žydų muziejų. Dar svarbiau tai, kad paaiškėjo, jog būtent Bel­gi­joje vyko pasirengimas pernai lapkritį Pa­ry­žiu­je įvykdytiems išpuoliams. Tad Belgijos val­džia ėmėsi papildomų priemonių saugumui užtikrinti ir pogrindžio teroristiniams tinklams išardyti.

Tačiau pastarosios savaitės įvykiai Europos širdimi vadinamame Briuselyje visiems aiškiai lei­do pajusti, kad saugumo priemonės, kurių ima­si valdžia, neveiksmingos, o „džihado ka­riai“ bent vienu ėjimu yra priekyje, palyginti su specialiosiomis tarnybomis.

Didžiosios Britanijos saugumo ekspertė Sally Leivesley netgi aiškina, kad po Briuselio įvy­kių kovos su terorizmu specialistu turi tapti kiek­vienas žmogus – metro, lėktuvo, traukinio keleivis ar tiesiog pėsčiasis gatvėje. „Pamatei įtartiną žmogų? Iškelk ranką ir pranešk pareigūnams“, – siūlo saugumo specialistė.

„Minkštieji“ taikiniai

Kaip teigia „Stratfor“ analitikai, atakos Briu­­selyje yra skaudus priminimas, kad specialio­sioms tarnyboms iš tiesų nepaprastai sudėtinga užkirsti kelią atakoms prieš „minkštuosius“ taikinius – civilius viešose vietose.

Netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių.

Priešingai nei „kietieji“ taikiniai, tokie kaip vyriausybių pastatai, strateginės reikšmės ob­jek­tai, armijų štabai, „minkštieji“ yra gerokai la­biau pažeidžiami, be to, tokioms atakoms reikia mažiau planavimo ir net mažiau sprogmenų.

Iš esmės netgi vienas asmuo arba nedidelė te­roristų grupelė, turėdama menką biudžetą ir vos vieną nedidelį sprogmenį, gali užmušti daug žmonių. O jeigu pasirinks transporto maz­gus, tokius kaip metro stotys ar oro uostai, aukų bus dar daugiau. Taip pat ir žiniasklaidos dėmesio.

Istorija rodo, kad „minkštosiose“ zonose, esančiose už oro uostų saugumo ribų, įvykdoma labai daug teroristinių išpuolių.

Pavyzdžiui, palestiniečių kovotojų grupė, ži­noma kaip „Abu Nidal“ organizacija, 1985 m. gruo­dį atakavo lėktuvų bilietų pardavimo vietas Romoje ir Vienoje. 2002 m. liepą teroristas ata­­kavo Los Andželo tarptautinio oro uosto bi­lie­tų kasas. 2011 m. bomba, sprogusi Maskvos Do­modedovo tarptautiniame oro uoste, nusine­šė 35 gyvybes, o sužeistųjų buvo daugiau nei 160.

Keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose.

Saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad at­­vykimo ir išvykimo zonose paprastai būna itin daug žmonių, o teroristams čia nereikia pe­reiti jokio saugumo patikrinimo, tad jie gali įsineš­ti ginklų ar sprogmenų.

„Štai todėl keleiviai turėtų iki minimumo sumažinti savo buvimo laiką „minkštosiose“ oro uostų zonose“, – perspėja specialistai, pripa­žindami, kad saugumo suvokimas, savisaugos priemonės, o kartu ir visas gyvenimas Eu­ro­poje neatpažįstamai keisis. Kažkada mus stebi­no ap­saugos darbuotojų reikalavimas oro uos­te nu­siauti batus, o dabar specialių priemonių gali pri­reikti einant į parduotuvę nusipirkti pieno.

Didės susiskaldymas

„Tai yra tamsus mūsų šaliai laikotarpis. Mums reikia ramybės ir solidarumo“, – teigia Bel­gijos premjeras Ch.Michelis.

Tokio solidarumo apraiškų tikrai yra. Za­ven­temo oro uoste po sprogimo visiškai nepažįstami žmonės puolė vieni kitiems į pagalbą. Eva­kuacija iš oro uosto prasidėjo tik praėjus pus­valandžiui nuo sprogimo, o per tą laiką žmo­nės vieni kitiems teikė medicininę pagalbą.

Nelaimė paskatino visus europiečius pa­reikš­­ti solidarumą su belgais, o socialinių tinklų vartotojų nuotraukos nusidažė Belgijos vė­liavos spalvomis.

Solidarumą parodė ir kai kurios verslo bendrovės. Pavyzdžiui, belgus antradienį nemokamai vežiojo kai kurios taksi firmos, o „Tele2“ tris paras kompensavo skambučius iš Belgijoje esančių lietuviškų „Tele2“ numerių į Lietuvą ir iš Lietuvos „Tele2“ tinklo į Belgiją.

Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija.

Tačiau solidarumo ir pacifizmo gaidos nie­­ko nekeičia. Europos politologai, karo eks­per­tai, saugumo specialistai aiškina, kad Eu­ropa yra atsidūrusi ties pasirinkimu, kai vieno­je pusėje yra nuožmus karas su teroristais, ki­toje – ka­pi­tuliacija. Ekspertai perspėja, kad jei­gu nebus suduota atitinkamo smūgio, ateityje gyvensime jausdami nuolatinę naujų išpuolių baimę ir vykdysime vis naujus teroristų reika­lavimus.

Antai po išpuolių Paryžiuje teroristinės or­ga­nizacijos „Islamo valstybė“ atstovai pa­skel­bė vaiz­do įrašą, kuriame kalbama, kad Pran­cūzija tol kentės nuo teroro išpuolių, kol Paryžius ne­­nutrauks Sirijos bombardavimų.

Po Briuselio atakų kai kurie analitikai siūlo prieš „Islamo valstybę“ pradėti plataus masto sau­sumos operaciją. Kiti apsiriboja patarimais stip­rinti bendradarbiavimą su Turkija ir kliautis jos galimybėmis suvaldyti situaciją Artimuo­siuo­­se Rytuose.

Vis dėlto daugiausia nesutarimų viešojoje er­­dvėje ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose dabar kelia migrantų krizė ir jos sprendimo bū­dai.

Kovo 22-osios išpuoliai sustiprino radikalus, keliančius egzistencinius klausimus apie žemyninio bloko egzistavimą, įskaitant laisvą darbo jėgos judėjimą ir Šengeno zoną.

Pirmoji Briuselio atakų pasekmė, galima ne­a­bejoti, bus naujas diskusijų apie ES išorės sienų apsaugą etapas. Ypač tai susiję su Šengeno zonai priklausančių valstybių išorinėmis sienomis. Juk Šengeno zona daugiausia kritikos sulaukė 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei, o Paryžiaus atakos šią kritiką dar labiau įplieskė, ypač paaiškėjus, kad atakų organizatoriai ne­trukdomi migravo tarp Briuselio ir Paryžiaus.

Europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Galiausiai Prancūzija ir kitos Šengeno erdvei priklausančios valstybės sustiprino savo sie­nų apsaugą, tačiau Europos Komisija nuolat kar­toja, kad bet kokios Šengeno zonos sienų ap­saugos priemonės turi būti panaikintos iki šių metų pabaigos. Vis dėlto atrodo, kad išpuoliai Briuselyje, kaip ir galimybė, jog atakos pa­si­kartos kur nors kitur Europoje, šio proceso tikrai nepaspartins.

Priešingai, kai kurios vyriausybės jau artimiau­siu metu ketina keisti nacionalinio saugumo įstatymus, didinti kovotojų, grįžtančių iš kon­fliktų Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Af­rikoje, kontrolę, taip pat stiprinti bendradarbia­vimą su kaimynėmis saugumo ir žvalgybos klausimais.

Taip pat prasidės diskusijos apie tai, kaip ko­voti su terorizmu tokiose probleminėse valsty­bėse, kaip Libija ir Sirija.

„Stratfor“ analitikai prognozuoja, kad europie­čiai ims labiau palaikyti koalicijos prieš „Is­lamo valstybę“ idėją ir galbūt pritars paramai ginklais bei apmokymais Irako ir kurdų kovotojams.

Dar viena Briuselio atakų „auka“ gali tapti ne­­seniai pasirašyta sutartis tarp ES ir Turkijos, ku­ria siekiama riboti pabėgėlių srautą į Europą ir už kurią Turkija tikisi bevizio režimo su Eu­ro­pa.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje gali dar labiau sustiprinti ir nacionalistines partijas, juolab kad Prancūzijos Nacionalinis frontas jau turi ir taip reikšmingą piliečių paramą, o Vokietijos antiimigracinė „Alernatyva“ jau šven­čia pergales regioniniuose rinkimuose.

Tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje parlamen­to rinkimai vyks jau kitąmet, o pagrindinės par­tijos, siekdamos pergalės prieš nacionalistinius judėjimus, greičiausiai pasiduos rinkėjų spau­dimui ir perims kai kurias nacionalistinių konkurenčių idėjas.

To paties galima tikėtis ir Švedijoje, Ny-derlan­­duose. Ką jau kalbėti apie Didžiąją Bri­ta­ni­ją, kurios gyventojai šiemet balsuos dėl pasi­trau­ki­mo iš ES ir kurios politikai gali pasinaudo­ti terorizmo korta siekdami dar didesnio at­si­­ribojimo nuo Bendrijos, net jei britai balsuotų „už“.

Galiausiai Briuselio atakos gali neigiamai pa­veikti ES ekonomiką, net jei toks poveikis gali bū­ti trumpalaikis. Po teroristinių atakų paprastai sumažėja gyventojų srautai viešose vietose – ka­vinėse, prekybos centruose. Be to, gali trauktis vidaus vartojimas ir turizmo sektorius.

Bet svarbiausia, jog europiečiai vis labiau su­sigyvens su tuo, kad terorizmo pavojus egzistuoja visai šalia ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Ir jeigu Europoje niekas nepasikeis, klausimas „ar šiandien nežuvai per teroristinį išpuolį?“ gali tapti kone kasdiene rutina.

VU politologo prof. Tomo Janeliūno komentaras

Kova su terorizmu yra daugialypė problema. Visi supranta, kad jo šaknys slypi ISIS ir kitų teroristinių organizacijų formavimesi. Aišku, kad tos šaknys yra suaugusios jau prieš keletą metų ir Sirijos, ir kitų musulmonų šalių ekstremistinėse organizacijose. Norint pasiekti ilgalaikį sprendimą, be abejo, reikia kovoti su šiomis ekstremistinėmis organizacijomis visomis priemonėmis, ir kovoti iki galo, kol bus galima patikėti, kad jos yra visiškai sunaikintos. Tai iš esmės padaryta su „Al Qaeda“. Nors jos likučių dar yra, bet faktiškai ši organizacija jau sunaikinta.

Tik sunaikinus tokias organizacijas galima sakyti, kad nebėra pagrindinio centro, iš kurio tiek ideologinį, tiek finansinį palaikymą gauna visokios mažesnės teroristų ar ekstremistų grupuotės, gal net pavieniai asmenys, kaupiantys išteklius teroro aktams.

Bet tai sunkiausias kelias ir tam reikės ypač daug išteklių, politinės valios ir piliečių palaikymo.

Mažesnis arba vidutinis tikslas – veiksmai, nukreipti konkrečiai į mažesnes ekstremistines grupeles, kurios jau veikia Europoje ir kitose Vakarų šalyse. Tai tiesioginis teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų darbas, ir reikia skirti dar didesnius pajėgumus kovojant su Europoje esančiais teroristais. Tai gerokai apleista sritis.

Bet tam nereikia sausumos pajėgų įvedimo į kitas šalis – tam reikia dirbti darbą efektyviau.

Kritika Belgijos teisėsaugos tarnyboms reiškiama jau seniai. Vietoj politikų pareiškimų ir užuojautos, būdamas Belgijos pilietis, aš laukčiau konkrečių sprendimų. Ar bus peržiūrėta visa teisėsaugos sistema, ar bus surastos priežastys, ku­­rios neleido užkirsti kelio tokiems įvykiams? Ar bus priimti įs­ta­­tymai, įvykdytos reformos, kurios pakeistų situaciją, sustiprintų pa­jėgas, būtų skirtas papildomas fi­nansavimas, leista įvesti naujų funk­cijų teisėsaugos institucijoms?

Mes turime akivaizdžių precedentų, kaip galima reaguoti po panašių įvykių. Po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai priėmė daugybę sprendimų, kurie sustiprino specialiąsias tarnybas. Buvo konstatuota, kad yra daugybė problemų, trūksta koordinavimo, apsikeitimo informacija ir taip toliau. Visa tai vedė į labai rimtas visos saugumo sistemos reformas Amerikoje.

Buvo priimti konkretūs įstatymai, kurie išplėtė teisėsaugos institucijų galimybes. Tiesa, juos lydėjo tam tikri protestai dėl to, kad naujieji įstatymai galbūt pažeidžia žmogaus teises, bet vis tiek buvo priimta labai daug konkrečių taktinių sprendimų, ir tai turėjo nemažą poveikį.

Kad ir kaip būtų, tokio masto teroristinių išpuolių JAV kol kas nepasikartojo. Arba tai kur kas mažesni išpuoliai, arba pavienių teroristų, vadinamųjų vienišų vilkų, veiksmai, o juos identifikuoti yra sunkiau, kartais iš viso neįmanoma.

Belgijoje situacija visai kita – ten teroristai kyla iš didelio tinklo, kuris nebuvo ar bent iki šiol nebuvo prieinamas nei Belgijos, nei Prancūzijos saugumo tarnyboms.

Kovo 22 d. teroro aktai Briuselyje

7 val. Belgijos laiku Briuselio Zavetemo oro uosto išvykimų registracijos salėje nugriaudėjo du sprogimai. Vieną, kaip įtariama, surengė mirtininkas(-ė).

Iš pradžių pranešta, kad žuvo mažiausiai 13 žmonių, dar 35 buvo sužeisti. Vėliau aukų padaugėjo iki 33 žmonių, o sužeistųjų skaičius perkopė 100, iš jų 17 sužeisti sunkiai.

Taip pat pranešama apie šūvius, kurie esą buvo girdėti prieš pat sprogimus prie skrydžių su „American Airlines“ ir „Brussels Airlines“ registracijos stalų.

8 val. sprogimai nugriaudėjo ES biurų rajone – „Maalbeek“ metro stotyje. Belgija paskelbė aukščiausią teroro pavojaus laipsnį.

8 val. 30 min. sustabdomas visas visuomeninis transportas.

11 val. 30 min. sustabdomas „Eurostar“ traukinių tarp Londono ir Briuselio eismas.

15 val.15 min. Zaventemo oro uoste sunaikinama trečia, nesprogusi bomba.

Lyra Jakulevičienė

Kovo 17-18 d. Europos viršūnių susitikimas, kuriame tikimasi esminio susitarimo dėl pabėgėlių ir migrantų padėties Europoje, iškelia daugybę klausimų: pasitikėjimo Turkija, naujo požiūrio į prieglobsčio teisę, ir galbūt net grįžimo į 2015 m. pradžios situaciją.

Lyra Jakulevičienė, Mykolo Romerio universiteto profesorė

Viršūnių susitikime – detalės, kurios gali būti esminės

Pirmiausia susitikime planuojama aptarti, kaip bus įgyvendinamas susitarimas tarp ES valstybių ir Turkijos, pasiektas kovo pradžioje. Vienas iš esminių šio susitarimo punktų – migrantų gražinimas iš Graikijos į Turkiją. Nors susitarimas dėl neteisėtai į Europą patekusių migrantų grąžinimo tarp Turkijos ir ES veikia nuo 2014 metų, kol kas jis taikomas tik Turkijos piliečių grąžinimui. Trečiųjų šalių piliečių (sirų, irakiečių ir kitų, kas aktualu ES šalims) grąžinimas galėtų vykti tik nuo 2017 m. spalio. Todėl esminė užduotis – susitarti dėl trečiųjų šalių piliečių, patekusių iš Turkijos į Europą neteisėtai, grąžinimo paankstinimo, t.y. nuo 2016 m. birželio mėnesio.

Tad jau kovo pradžios susitikimo užkulisiuose kalbėta, jog „gerai būtų išsiųsti“ ne tik migrantus, bet ir tuos, kurie prašosi prieglobsčio Europoje.

Bet netgi dėl to sutarus jau šiemet vargu ar migrantų srautas iš Turkijos atslūgtų. Priežastis paprasta – migrantų tarp tokių yra mažuma (Frontex duomenimis, 90 proc. atvykusių į Graikiją praėjusių metų gruodį buvo iš Sirijos, Irako ir Afganistano, – šalių, kurių piliečiams dažniausiai suteikiamas prieglobstis), todėl tai nieko iš esmės nepakeis. Tad jau kovo pradžios susitikimo užkulisiuose kalbėta, jog „gerai būtų išsiųsti“ ne tik migrantus, bet ir tuos, kurie prašosi prieglobsčio Europoje ir kurių yra didžioji dauguma.

Vakar nutekintame būsimo viršūnių susitikimo susitarimo projekte jau konkrečiai minimi ir prieglobsčio prašytojai. Tačiau tą didžiąją daugumą tarp taip vadinamųjų migrantų išsiųsti į tokias valstybes, kaip Turkija ir panašias draudžia tarptautinė ir Europos Sąjungos teisė. Šiuo atveju galimi keli scenarijai.

Kertinis klausimas – kaip išsiųsti prieglobsčio prašytojus į Turkiją nepažeidžiant įsipareigojimų, kuriuos sukūrė ne kas kitas, o pačios valstybės?

Vienas jų – masiškai išsiųsti visus, patekusios iš Turkijos į Graikiją tik kirtusius sieną. Bet taip būtų grubiai pažeista tarptautinė ir ES teisė, kuri numato, jog prieglobsčio prašytojai negali būti išsiųsti ten, kur jiems gresia pavojus ir kur jie negali būti apsaugoti. Be to, tokią „atstūmimo nuo sienų” politiką artimiausiu metu tektų peržiūrėti, jei Europos žmogaus teisių teismas priims Ispanijai nepalankų sprendimą dėl jos veiksmų Ceuta ir Melilla enklavuose (šiuo metu sprendimo laukia dvi bylos). Todėl, vargu, ar valstybės eis šiuo keliu, kuris jau buvo išbandytas ir nepasiteisino (pvz., Europos žmogaus teisių sprendimas prieš Italiją Hirsi Jamaa byloje 2012 metais). Tą patvirtina ir vakar dienos Europos komisijos komunikatas -  išsiuntimas turi neprieštarauti ES ir tarptautinei teisei.

Taigi kertinis klausimas – kaip išsiųsti prieglobsčio prašytojus į Turkiją nepažeidžiant įsipareigojimų, kuriuos sukūrė ne kas kitas, o pačios valstybės? Labiau tikėtina, kad bus bandoma „užglaistyti” neteisėtą išsiuntimą pritaikius tam tikrus teisinius saugiklius ir taip sumažinus pažeidimų riziką. Kokie jie?

Grąžinti prieglobsčio prašytojus į Turkiją bus galima tik apskritai pripažinus Turkiją saugia valstybe.

ES teisė ir Europos žmogaus teisių konvencija reikalauja priimti sprendimą individualiai, išnagrinėjus asmens prašymą, suteikus galimybę apskųsti priimtą sprendimą ir sulaukus teismo sprendimo dėl tokio skundo. Paprastai tai reiškia, kad jei toks išsiuntimas bus vykdomas iš Graikijos, tai pastarosios institucijos turės dirbti daug veiksmingiau ir didesniu apkrovimu nei dabar. Šiuo metu Graikija kartu su Europos organizacijomis yra atsakinga už migrantų registravimą taip vadinamuose „karštuose taškuose“, iš kurių Europos komisijos duomenimis pilnai veikia vos trys (iš planuotų 11-6 Italijoje ir 5 Graikijoje).

Jau dabar skaičiuojama, kad tokios sistemos veikimas kainuotų apie 20 mln. eurų per mėnesį. Taigi tikimybė, kad toks individualus vertinimas prieš išsiuntimą į Turkiją įvyks, mažai tikėtinas dėl grynai praktinių priežasčių. Tačiau net jei Graikijoje būtų iš esmės sustiprinti pajėgumai, prieglobsčio prašymus kaip nepriimtinus galima bus atmesti tik nustačius, kad asmenys atvyko iš vadinamosios „saugios trečiosios valstybės”. Taigi esminis klausimas –  ar Turkija yra tokia?

Graikijai – Turkija saugi, o kitoms narėms – ne?

Grąžinti prieglobsčio prašytojus į Turkiją bus galima tik apskritai pripažinus Turkiją saugia valstybe. Bet valstybių norai čia mažai ką reiškia – reikalavimus „saugioms valstybėms” nurodo ES teisė. Pakeisti šias nuostatas gali būti ne tik politinės valios, bet ir laiko klausimas.

Išvengti ES teisės bus bandoma pakeičiant Graikijos įstatymus, taigi jei pažeidimai įvyks – atsakys Graikija, o ne ES.

Pagrindinė kliūtis, trukdanti pripažinti Turkiją vadinamąja saugia trečiąja valstybe – ši valstybė netaiko tarptautinės teisės (1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso) pabėgėliams iš kitų nei Europa regionų. Todėl sirai, irakiečiai ir afganai – didžioji Europos migracijos srauto dalis – negali gauti pabėgėlio statuso Turkijoje. Nebent Turkija būtų pripažinta pirma prieglobsčio valstybe nusprendus, kad šiuo metu sirams ir kitiems neeuropietiškiems pabėgėliams teikiama apsauga yra pakankama. Bet tam ES teisės aktai reikalauja nustatyti, kad nepažeidžiamas asmens negrąžinimo principas ir būtų galimybė pasinaudoti prieglobsčio procedūra, tačiau panašu, jog Turkija nesiruošia keisti savo pozicijos ir teisinės situacijos dėl geografinių apribojimų.

Turkijoje sirams nuo 2014 m. suteikiama laikina apsauga, o nuo šių metų sausio atvertos galimybės patekti į darbo rinką, tačiau jie negali pasinaudoti prieglobsčio procedūra ir apsauga pagal tarptautinę teisę. Turkija vis dar yra baudžiama Strasbūro teismo už elgesį su prieglobsčio prašytojais (paskutinis Turkijai nepalankus SA sprendimas buvo priimtas vos 2015 m. gruodį). Išvengti ES teisės bus bandoma pakeičiant Graikijos įstatymus, taigi jei pažeidimai įvyks – atsakys Graikija, o ne ES.

„Galva už galvą” schemos pagrindas – viltys be realių įsipareigojimų?

Kovo pradžios susitarime nuskambėjo tarsi viešųjų ryšių agentūros suformuluotas šūkis „Už kiekvieną į Turkiją grąžintą sirą, vienas siras bus perkeltas į ES (1:1)“. Skamba tikrai gražiai, bet ar tam yra realus pagrindas?

Pirmiausia – praktiniai sumetimai. Perkėlimo procedūrą Turkijoje daugelį metų vykdo Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras. Įtemptomis sąlygomis, bendradarbiaujant su geranoriškomis valstybėmis, per metus perkeliami vos keli tūkstančiai asmenų (apie 9 tūkst. asmenų 2014 m.). Kaip šias galimybes padidinti 10 ir daugiau kartų?

Naujoji schema kol kas remiasi tik Komisijos viltimi, kad sumažėjus srautui iš Turkijos į ES, daugelis ES šalių sutiks dalyvauti tokioje savanoriškoje akcijoje.

Turbūt realiau tikėtis, kad didžioji dalis visgi liks Turkijoje, bet tuomet ir grąžinamų skaičiai bus mažesni nei mes įsivaizduojame. Antra vertus – šiuo metu nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad ES šalys tokį perkėlimą iš Turkijos vykdytų. Pabėgėlių kvotų sistema galioja tik perkėlimams ES viduje. O naujoji schema kol kas remiasi tik Komisijos viltimi, kad sumažėjus srautui iš Turkijos į ES, daugelis ES šalių sutiks dalyvauti tokioje savanoriškoje akcijoje. Kiek naivu – gal priešingai – ES valstybės tiesiog pasijus nusimetusios naštą ir noras įsipareigoti išvis neatsiras?

Kvotų sistemos ateitis: gal Atėnai mus išgelbės?

Visgi Turkija kol kas pristatoma tik kaip laikinas sprendimas. Susijęs klausimas – 2015 m. rugsėjį įvesta precedento neturinti prieglobsčio prašytojų perkėlimo kvotų sistema. Ji nukrypsta nuo galiojančio Dublino reglamento, kuris skirtas paskirstyti atsakomybę tarp valstybių narių už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. Dublino sistema nebeveikė, nes visa atsakomybė teko Graikijai ir Italijai – šalims, kurios nepajėgios priimti didelių srautų.

Kvotos, įvestos kaip laikina nepaprastosios padėties priemonė, panašu, Europos Komisijos dėka gali tapti nuolatinėmis.

Kvotos įvestos kaip laikina priemonė, kokia jų ateitis? Jau šiuo metu akivaizdu, jog kvotų schema stringa. Pilnu pajėgumu neveikia centrai Graikijoje ir Italijoje, turintys suregistruoti visus perkeliamus asmenis, o valstybės skiria nepakankamai vietų perkėlimui. Be to, dvi bylos, kurias pateikė ES Teisingumo teismui Vengrija ir Slovakija dėl pabėgėlių kvotų (beje, sėkmė joms nėra prognozuojama) gali dar labiau suskaldyti valstybes, nes, tikėtina, įteisins priimtus ES sprendimus.

Tačiau kvotos, įvestos kaip laikina nepaprastosios padėties priemonė, panašu, Europos Komisijos dėka gali tapti nuolatinėmis. Ji siūlo keisti šiuo metu galiojančias taisykles ir nustatyti principą „atsakinga ta valstybė, su kuria prieglobsčio prašytoją sieja glaudžiausias ryšys“, o tie, kurie „ryšių ES neturi“, paskirstomi pagal kvotų sistemą. Kiek realu kvotoms tapti nuolatinėmis?

Šiuo metu akivaizdu, kad grįžti prie ankstesnės Dublino sistemos (kai atsakingomis už didžiąją dalį prašymų yra geografiškai nepalankioje vietoje esančios valstybės) nebepavyks, nes tai reikštų grįžimą į 2015 metų pradžią, kai Europoje susidarė nepaprastoji padėtis. Be to, šios sistemos efektyvumas buvo abejotinas ir dėl to, kad atsakomybės „stumdymas“ galėdavo užtrukti iki 11 mėnesių ir ilgiau, o tik po to sprendžiama, ar tokiam asmeniui reikia suteikti prieglobstį.

Todėl šiuo metu Europos Komisija siūlo esminius sistemos pakeitimus. Simboliška, bet keičiamas Dublino reglamentas turbūt įgaus Atėnų reglamento pavadinimą, tarsi sprendimas glūdėtų ten, kur viskas ir prasidėjo (Vokietijos kanclerę kaltinantys europiečiai jau pamiršo, kad prieš kurį laiką būtent Graikija ir Italija tapo migrantų rėčiu).

Ar siūlomi pokyčiai turi šansą pajudinti problemos sprendimą iš esmės? Jei tikėti, kad sistema šiuo metu neveikia, nes ji grindžiama prievarta ir neatsižvelgia nei į objektyvią valstybių situaciją, nė į prieglobsčio prašytojų pageidavimą, naujoji sistema turės perspektyvų.

Iš esmės ji grindžiama dviem kertiniais poliais: pirma, prieglobsčio prašytojai paskirstomi pagal objektyvius kriterijus, kitaip tariant žiūrima, su kuria valstybe šis asmuo labiausiai susijęs (turi šeimą, darbo pasiūlymą, moka kalbą, ir pan.). Tokiu atveju prieglobsčio prašytojas turėtų būti pats suinteresuotas kreiptis kuo greičiau dėl prieglobsčio, deklaruoti savo  „ryšius“ su konkrečia valstybe, kad atsakinga būtų pasirinkta toji, su kuria šis asmuo labiausiai susijęs.

Integracine prasme siūloma sistema Lietuvai gali būti naudinga, nes iš kitų šalių pas mus atvyktų tik tie, kurie turi giminystės ar kitų ryšių Lietuvoje.

Antra vertus, įvedus nuolatinę kvotų sistemą tos valstybės, kurios gaus mažiausiai tokių asmenų pagal objektyvius kriterijus, bus priverstos proporcingai išsidalinti likusiuosius. Numatyti ir saugikliai – jei viena valstybė suteiks prieglobstį, bet asmuo gaus realų darbo pasiūlymą kitoje, jis galės išvykti ir taip užsitikrinti pragyvenimą, o ne gyventi iš integracinės paramos. Skatinant ekonominį aktyvumą siekiama išvengti integracijos problemų valstybėse, nes neintegruotas asmuo tampa problema ne tik konkrečiai valstybei, bet ir visai ES. Taip pat jau dabar keliamas klausimas aukščiausiu ES lygiu, kam švaistyti ES paramą integracijai šalyse, kuriose integracija be ryšių su valstybe, socialinio tinklo yra komplikuota.

Ką tai duos Lietuvai? Integracine prasme siūloma sistema Lietuvai gali būti naudinga, nes iš kitų šalių pas mus atvyktų tik tie, kurie turi giminystės ar kitų ryšių Lietuvoje. Tokiems asmenims neabejotinai bus lengviau integruotis. Kita vertus – kaip ir kitoms ES šalims šis principas įteisins nuolatinę kvotų sistemą, todėl jei pas mus bus mažai tokių, kurie turi vienokių ar kitokių ryšių su Lietuva, gausime visus, kurie neturi ryšio su jokia ES valstybe. O jų integracijos procesas gali būti sudėtingesnis.

Gal realesnis solidarumas būtų finansinio mokesčio įvedimas, kurį į ES biudžetą susimokėtų šalys, neturinčios integracijos perspektyvų pabėgėliams?

Ar nauja sistema bus priimta? Nuomonių bus įvairių. Nereikėtų pamiršti ir senos geros taisyklės, kad „judinti pinigus yra paprasčiau nei judinti žmones“. Dabartinė sistema priverstinai „judina“ vos 8 tūkst. tokių asmenų per metus ir jie neturi teisės rinktis, todėl dažnai neužsibūna ten, kur objektyviai integracija menkai tikėtina. Kvotų sistema yra priverstinė ir šalims, ir prieglobsčio prašytojams (jie nenori vykti į Lietuvą). Kaip priverstinai perkelti ne 16 tūkst., bet 160 tūkst. asmenų per dvejus metus, išliks didžiuliu iššūkiu visai Europai ir šia prasme, relokacija neturi ateities. Gal realesnis solidarumas būtų finansinio mokesčio įvedimas, kurį į ES biudžetą susimokėtų šalys, neturinčios integracijos perspektyvų pabėgėliams?

Kokios kitos grėsmės ir išeitys? Kovo 7 d. susitarimuose su Turkija užsiminta ir apie padėties gerinimą Sirijos kaimyninėse valstybėse. Ši užuomina džiugina, bet tai dar tik užuomazgos valstybių dialoguose. Šių metų sausį Turkijos įvestos vizos Sirijos piliečiams, atvykstantiems oro bei jūros transportu, bei kiti įvažiavimo į Turkiją apribojimai neabejotinai sukels „įstrigusių“ žmonių įtampą regione. Jei destabilizacija regione didėtų, panašu, tai galėtų sukelti didesnį pavojų nei visų Sirijos pabėgėlių atvykimas į Europos Sąjungą. Užtenka pažiūrėti , kas vyksta Libijoje, Irake ar panašiose „žlugusiose valstybėse”. Kone 50 procentų Europos Sąjungos sienų ribojasi su valstybėmis, kuriose vyksta konfliktai ar kiti neramumai. Gal verta pradėti ieškoti realių sprendimų ten?

"Scanpix" nuotr.

Iš Islandijos Lietuvą pasiekia supaprastintos žinios, kad salos gyventojai apsisprendė nestoti į Europos Sąjungą, tačiau toliau palaikys draugiškus kaimyninius ryšius. Vis dėlto situacija Reikjavike nėra tokia aiški ir paprasta. Narystės ES šalininkų ir priešininkų stovyklos apylygės, svarbiausios partijos ir politikai turi skirtingas nuomones, todėl sprendimas stabdyti derybas su Briuseliu labai greitai gali būti pakeistas.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Narystės derybos nutrauktos

Islandijos ir Europos Sąjungos ryšiai buvo įforminti dar 1970 m., kai Reikjavikas įstojo į Europos laisvosios prekybos asociaciją ir 1972 m. su ES pirmtake pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Šiauriečių suartėjimas su Europa vis stiprėjo ir apėmė ne tik ekonomiką, bet ir sujungė regionus bendra Šengeno zona, bendra prieglobsčio sistema pagal Dublino sutartį, laisvu darbo jėgos judėjimu ir t.t.

Dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje.

Lūžis įvyko 2008 m., kai Islandiją ištiko finansinė krizė. Žlugo trys didžiausi šalies bankai, už kurių indėlius buvo garantavusi Islandijos valstybė, subyrėjo akcijų birža ir smuko vietos pinigo kronos kursas. Šalis per labai trumpą laiko tarpą tapo skolinga užsienio kreditoriams 7 kartus didesnę sumą (50 mlrd. dolerių) nei visas valstybės BVP. Kairiųjų vyriausybė 2009 m. paprašė kitų šalių, Tarptautinio valiutos fondo pagalbos ir apsisprendė stoti į Europos Sąjungą.

Vis dėlto dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodo visos apklausos, niekada nepritarė narystei Sąjungoje. Tuo pasinaudojo dešinieji politikai ir 2013 m. laimėję rinkimus pareiškė stabdantys derybas su Briuseliu.

Islandija viena koja jau ES narė

Jau dabar, nebūdama Europos Sąjungoje, Islandija viena koja yra jos narė. Vos pradėjus derybas dėl narystės, per metus buvo susitarta dėl 11 derybų skyrių iš 35. Tai rodo, kad trečdalis islandų teisės sistemos jau dabar atitinka ES standartus. Nieko nuostabaus, nes sala pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indeksą užima pirmą vietą.

Pagrindinis argumentas, kodėl dauguma islandų nepritaria narystei, yra žemės ūkis ir ypač žuvininkystė. Baiminamasi, kad ES pradės nurodinėti, ką ir kiek žvejoti, ir pareikalaus atverti savo vandenis kitų šalių žvejams. Žuvys sudaro apie 70 proc. šalies eksporto, sektoriuje dirba daug žmonių, todėl šis klausimas laikomas esminiu. Nors svarbu pažymėti, kad pagautas žuvis islandai parduoda daugiausia toje pačioje Europos rinkoje.

„Šiaurės Kubos“ statusas išgąsdino

Glaudūs Islandijos ir ES ryšiai vis dėlto atskleidė didelę salos priklausomybę.

Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę.

Kai 2009 m. Reikjaviko politikai pareiškė, kad nemokės britų ir olandų indėlininkams už islandų banko padarytas klaidas, buvo pagrasinta sankcijomis. Pavartotas „Šiaurės Kubos“ terminas ne juokais išgąsdino. Jungtinė Karalystė nuėjo taip toli, kad net buvo įrašiusi Islandijos vyriausybę ir jos bankus į savo juoduosius sąrašus ir perėmė Britanijoje registruotas jiems priklausančias bendroves. Šis veiksmas iškart sukėlė vieno banko Reikjavike žlugimą. Tai rodo, kaip smarkiai salos ekonomika priklausoma nuo Europos. Narystės šalininkai išnaudoja šį argumentą ir sako, kad Islandijai daug saugiau ir stabiliau būtų patiems dalyvauti Bendrijoje, o ne priklausyti nuo kitų šalių sprendimų.

ES yra liberalių demokratijų klubas, elgiasi džentelmeniškai, kitaip nei Rusija ar Kinija, ir nespaudžia Islandijos prisijungti. 2015 m. Europos Komisijos narė Maja Kocijančič pakartojo, kad Islandijos apsisprendimas yra laisvas ir nepriklausomas. Tačiau du trečdaliai salos prekybos vyksta su Europa, todėl Briuselis turi daug svertų, kaip reguliuoti tarpusavio santykius.

Praeitais metais Sąjunga paprašė Reikjaviko atverti savo rinką mėsos produktams, mainais sutikdama be muitų priimti islandišką avieną. Tai išgąsdino šiaurės šalies ūkininkus, o Europai tai labai palankūs mainai, nes avienos poreikis žemyne nepatenkinamas, o kiaulienos po Rusijos embargo kaip tik nėra kur dėti.

Politikai turi skirtingas vizijas

2013 m. rinkimus laimėję dešinieji žadėjo, kad surengs referendumą narystės klausimu. Iki šiol joks referendumas neįvyko, nes vyriausybė nedrįsta kreiptis į visuomenę. Lygiai taip pat stojimo byla nėra svarstoma Altinge (parlamente), nes valdančioji koalicija nėra tvirta šiuo klausimu.

Islandai toli gražu nėra vienos nuomonės. Nors visos visuomenės apklausos rodo, kad apie 50 proc. respondentų neremia narystės, 40 proc. ją remia. Paramą Briuseliui deklaruoja ir vienos pagrindinių opozicinės Socialdemokratų partijos lyderis Arnis Palas Arnasonas. Prieš metus jo šalininkai surengė mitingą narystei paremti, jame dalyvavo 7000 žmonių. Tai buvo didžiausi protestai po 2008 m. krizės ir kaip mažai šaliai labai gausūs. Ponas Arnasonas inicijavo laišką Bendrijos lyderiams su prašymu, kad derybos nebūtų stabdomos, į tai jam buvo atsakyta, kad durys Reikjavikui lieka atviros.

Jeigu artėjančiuose rinkimuose laimės ne dabar valdantys dešinieji, o opoziciniai kairieji, kaip jiems yra prognozuojama, narystės derybos vėl gali būti atnaujintos. Tai nebūtų pirmas atvejis ES istorijoje. Kita sala – Malta nuo 1996 iki 1998 m. buvo sustabdžiusi derybas dėl narystės, bet, pasikeitus politinei valdžiai, jas vėl atnaujino ir sėkmingai užbaigė. Beje, referendumas dėl stojimo į ES Maltoje neapsiėjo be intrigos: stovyklą „taip“ parėmė vos 20 tūkst. žmonių daugiau nei stovyklą „ne“.

Aplinkybės, kurios gali viską pakeisti

Islandija sėkmingai suvaldė ekonominę krizę. Šalies ūkis vėl auga, skolos mažėja, todėl padidėjo visuomenės pasitikėjimas savo šalimi ir kartu sustiprėjo euroskeptikų pozicijos. Narystės ES šalininkai atkerta, kad Islandija labai maža ir pažeidžiama bet kokios didesnės nelaimės, todėl būtina kooperuotis su stipresnėmis ir didesnėmis valstybėmis. Kaip vienas iš pavojų yra įvardijama ekologija. Dėl pasaulinio atšilimo tirpsta salos ledynai ir keičiasi klimatas. Kaip sako šalies prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, nereikia dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kad įsitikintum klimato atšilimu, užtenka pažvelgti pro langą. Tokie pokyčiai gali pakeisti žuvų išteklius, sutrikdyti turizmą arba sukelti gamtos kataklizmus, tokius kaip ugnikalnių suaktyvėjimas.

Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.

Ne ką mažesni iššūkiai salos politikų laukia atkuriant pasitikėjimą finansine sistema ir bankais. Į bet kokį finansų sektoriaus svyravimą jautriai reaguoja visuomenė. Bankų žlugimas 2008 m. labiausiai prisidėjo, kad žmonės ėmė galvoti apie didesnį stabilumą ir narystę ES. Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet taip pat nuskurdino gyventojus sunaikindamas jų santaupas.

Kitas didelis iššūkis yra migracija. Saloje vis daugėja apsigyvenančių Europos Sąjungos piliečių. Lenkai ir lietuviai pagal dydį jau dabar yra antra ir trečia tautinės grupės, o jie skatina Reikjaviką stiprinti ryšius su Bendrija.

Taigi manyti, kad Islandija galutinai atsisakė narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, yra per daug skubota. Politinės partijos Reikjavike turi skirtingą požiūrį, visuomenė taip pat suskilusi į dvi apylyges stovyklas. Šiuo metu Islandija tvarkosi sėkmingai ir labiau linkusi būti savarankiška, nors ir stiprina ryšius su Briuseliu. Bet, matant globalius iššūkius šaliai, labai tikėtina, kad narystės Sąjungoje klausimas vėl atsidurs politikų darbotvarkėje.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 4 d.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Migrantų minios plūsta per kažkurios Europos valstybės sieną. Paskui ekrane pasirodo Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Klumbys. „Kad to nebūtų, kas dabar dedasi Vakarų Europoje, kad pabėgėliai – tie, kuriuos mes priimsime, žinotų savo vietą“, – sako signataras ir pasirašo lape. Ir kas galėtų paneigti, kad jis teisus?

E.Klumbys pasirašė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išduotą pirmąjį la­pą – taip pradėti rinkti 50 tūkst. parašų, siekiant pasinaudoti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Ketinama įpareigoti Seimą, kad šis svarstytų įstatymą, kuriuo panaikinamas 2015-11-26 pagal projektą Nr. XIIIP-391(2) priimtas įstatymas, keičiantis įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206“ (pataisos įsigaliojo 2015 m. gruodžio 1-ąją).

E.Klumbys rodo žiūrovams savo parašo da­tą – vasario 22-oji. VRK šią piliečių iniciatyvą įregistravo vasario 4-ąją. Daugiau nei po dviejų savaičių suraičius (bent jau prieš kamerą) pirmąjį sąrašą, iki balandžio 9-osios 17 val. reikia surinkti kitus 49 999 parašus ir įteikti VRK.

Jei ši suskaičiuos 50 tūkst. tinkamų autografų, Seimas anksčiau ar vėliau privalės svarstyti piliečių teikiamą įstatymą. Per kelias minutes pirmajame lape pasirašo dar trys Kovo 11-osios akto signatarai: Aloyzas Sakalas, Rolan­das Paulauskas ir Bronislovas Genzelis (vaizdo medžiaga tinklalapyje sarmatas.lt).

Gerai organizuotas rūpestis

Parašų rinkimo startas – ne vienintelė akcija, kurios vaizdai platinami internete. Vasario 6 d. Vilniuje priešais Europos Komisijos biurą su­rengta akcija „30 metrų parašų prieš priverstinę imigraciją“.

Jos metu pristatyta, kaip teigia organizatoriai, ilgiausia vientisa Lietuvos istorijoje peticija su daugiau nei 24 tūkst. parašų. Taip piliečiai reikalavo sustabdyti numatomą migrantų perkėlimą į Lietuvą. Tuo pat metu panašios akcijos vyko dar keliolikoje ES valstybių.

Piliečių susirūpinimą dėl migrantų palaiko ir nušviečia tinklalapių spiečius – tarp jų Lietuvos liaudies partijos (liaudiespartija.lt), asociacijos „Nacionalinis interesas“ (interesas.lt), tinklalapiai „Alkas“ (alkas.lt), „Šauksmas“ (sauksmas.lt), „Sarmatai“ (sarmatas.lt), „Kūl­grinda“ (kulgrinda.lt).

Internetinėje erdvėje platinamas nuo gruodžio 1-osios galiojančių pataisų išaiškinimas, piešiantis baisoką padėtį, į kurią valstybę neva įstūmė žiopli ir neatsakingi Seimo nariai. Interpretacijos skamba kaip gydytojų konsiliumo mirtina diagnozė Seimo nuginkluotai valstybei.

Priekaištų pakeistam įstatymui santrauka (praleistas nereikšmingas detales galima susirasti minėtuose tinklalapiuose). Lapkričio 26 d. LR Seimas skubotai priėmė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Per 2015 me­tus į Europos Sąjungos valstybes pateko daugiau kaip milijonas migrantų. 2016 m. sausį – daugiau nei 50 tūkst. Lietuvai Briuselis pa­siūlė migrantų kvotą – 1105 žmones.

Tačiau pagal didėjantį migrantų skaičių galime tikėtis, kad „pasiūla“ Lietuvai didės. Pagal skubos tvarka atnaujintą įstatymą Nr. IX-2206 tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą. Beveik ne­belieka jokių priežasčių nelegalaus migranto ne­įsileisti į šalį, net jei jis neteisėtai atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos. Lietuva praranda savo sie­nų kontrolę, šalis yra ruošiama imigrantų perkėlimui. Įstatymas naudingas tik tiems, kurie planuoja daryti verslą iš nelegalių imigrantų bei įvairiomis formomis įsisavinti pinigus dėl jų integracijos Lietuvoje.

Iš kryptingai veikiančių tinklalapių paimta vertinimų mišrainė neįgauna daugiau prasmės, kai kalbiesi su parašų rinkimo aktyvistais. Ra­šyklę maigantis pilietis apliejamas „teisybe“: ne­va pataisos priimtos slapta, ir nežinia, kas jas pateikė. Atrodo, kad akcijos pėstininkais pasirenkami aistringi ir energingi piliečiai, turintys labai menką supratimą apie tai, kaip veikia ši valstybė. ES sąranga ir teisė jų galvose apgaubta dar didesne migla.

O ir internete sklandančių aiškinimų autoriai nevengia manipuliacijų. „Skubotai“ priimtas įstatymas virsta „priimtu skubos tvarka“. Teiginys „tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą“ turėtų kelti įtarimą dėl dalelytės „tarsi“, nes teisėje jokių „tarsi“ būti negali.

Įstatymai nėra paslaptis

Visi migrantų padėtį reguliuojantys teisės aktai skelbiami Migracijos departamento svetainėje migracija.lt. Atsakomybę už Lietuvos sienos pažeidimą numato Baudžiamasis ko­deksas, kurio atitinkamų straipsnių niekas ne­keitė. Galiojanti įstatymo Nr. IX-2206 redakcija, dėl kurios laužomos ietys, šiuo atveju „ne prie ko“.

Pasirašyti dėl šios redakcijos pakeitimo agituojamiems piliečiams gali kilti klaidingas įspūdis, kad jie pasisako prieš 1105 pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą. Tačiau ir vėl įstatymas Nr. IX-2206 „ne prie ko“, nes kvota nustatyta Vy­riausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 628.

Pataisų priėmimo istorija rodo, kad teiginiai apie skubotumą ir „skubos tvarką“ laužti iš piršto. Pataisas pateikė Vidaus reikalų ministerija (VRM) 2015 m. birželio 12 d., Seimas jas priėmė po gerų penkių mėnesių lapkričio 26 d. Už šį įstatymą balsavo 66 iš 96 posėdyje dalyvavusių Seimo narių, 8 balsavo prieš ir 22 susilaikė. Kitą dieną įstatymą pasirašė Prezidentė.

Per penkis mėnesius pataisos buvo svarstomos keliuose Seimo komitetuose, tarp jų – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Užsienio reikalų komitete.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsie­nie­čių registracijos centro viršininkas Remi­gi­jus Volikas „Veidui“ sakė, kad svarstymo metu jo ži­nyba ne kartą teikė medžiagą Seimui.

Per svarstymus buvo galima sukelti nemenką triukšmą viešojoje erdvėje, tačiau pastebimas triukšmelis kilo po gruodžio 1-osios, kai įstatymas įsigaliojo. Gelbėti valstybę nuo tokio „siaubingo“ įstatymo ėmėsi Seimo nariai Au­drius Na­kas ir Valerijus Simulikas (abu priklau­so Miš­riai Seimo narių grupei). Pernai gruo­­džio 16 d. jie įregistravo įstatymo projektą Nr. XIIP-3915, kuriuo naikinamos „pražūtingos“  pataisos.

Užsienio reikalų komiteto narys V.Simuli­kas galėjo nelaukti pusės metų, kad praneštų vi­­suomenei apie tai, jog šis teisės aktas yra tarsi sprogmuo, padėtas prie valstybės pamatų. Gal maždaug 60 tūkst. spaudos ženklų įstatymo skai­­tymas ir analizė užima daug laiko? Argi rei­­­­kia pusės metų išvadai, kuri šviečia pranešime „Apie Seimo priimtą galimų teroristų globos įstatymą“?

Tai pernai gruodžio 1-ąją Seime vykusios spau­dos konferencijos tema: tada Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila ir Sei­mo narys A.Nakas pristatė vadinamosios Bir­že­lio 3-osios grupės pareiškimą.

Į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisas dabar paleistos dvi torpedos:

1) dviejų Seimo narių projektas, kuris, tikėtina, gali būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje; 2) besitęsianti piliečių įstatymų leidybos iniciaty­va, kuriai pavykus įstatymo Nr. IX-2206 pa­taisos vėl bus svarstomas Seime.

Ką nutyli pataisų oponentai?

Įstatymo oponentai kažkodėl visiškai nutyli, kad VRM pateiktu įstatymu į Lietuvos teisę ru­tiniškai perkeliamos ES teisės normos, kurias Lietuva vėlavo įteisinti, nors yra įsipareigojusi. Dėl vėlavimo būtent šiuo klausimu Lietuva bu­vo perspėta, jai grėsė ES sankcijos.

VRM aiškinamajame rašte, kuris pridėtas prie pernai birželį Seimui pateiktų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų, be viso kito, teigiama, kad atitinkamų ES direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę galutinai turėjo būti perkeltos iki 2015 m. liepos 21 d. Ten pat rašoma, kad Lietuvos specialiųjų tyrimų tar­nyba dar 2014 m. lapkritį pateikė išvadą, ku­rioje atkreipiamas dėmesys į galimą korupcijos riziką ir siūloma keisti įstatymo formuluotes, nustatančias sprendimo neleisti užsieniečiui iš­vykti iš Lietuvos Respublikos formą, turinį, pri­ėmimo tvarką, asmens supažindinimo su šiuo sprendimu ir apskundimo tvarką (kitaip ta­riant, įstatymas turi būti toks, kad užsienietis negalėtų išvykti iš Lietuvos už kyšį).

Išties įstatymą buvo galima svarstyti skubos tvarka, kad būtų spėta priimti arba atmesti iki liepos 21-osios, tačiau Seimas užbaigė darbą tik lapkričio pabaigoje.

Galima nuspėti, kuo pasibaigs abu bandymai „paskandinti“ įstatymo Nr. IX-2206  pataisas. Kadangi Lietuvai grėsė nemalonumai už vilkinimą prisiderinti prie ES direktyvų, viso tų normų paketo panaikinimas reikš, kad Lietuva atsisako ženklaus ES teisės gabalo. Galutinės pasekmės – sankcijos.

Kitaip tariant, iniciatyvinė grupė stumia šalį į esminį konfliktą su ES. Prognozė aiški: kad ir kokia valdžia būtų po Seimo rinkimų, ji veikiau­­siai palaidos tiek A.Nako ir V.Simuliko projektą, tiek piliečių iniciatyvą.

Abi šios pastangos iš esmės siekia, kad Sei­mas, jo komitetai, informacijos ir analizės pa­da­liniai pakartotų kelią, nueitą nuo 2015 m. bir­želio vidurio iki tų metų lapkričio pabaigos. Kadangi užsieniečių teisinę padėtį ir migraciją Lietuvoje reguliuojantys įstatymai sudaro sistemą, ar nebūtų racionaliau, užuot visas pataisas išmetus į šiukšlių dėžę, siūlyti naujas pataisas, kurios taiso „vis dar pasitaikančius trūkumus“?

R.Volikas „Veidui“ sakė, kad nuo 2016-ųjų gruo­džio 1-osios įsigaliojusi tvarka užkerta kelią užsieniečiui begalę kartų iš eilės teikti vis tą patį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Anksčiau asmuo, kurio prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas ir atmestas, turėjo teisę vėl teikti visiškai tą patį prašymą nauja data, ir Migracijos departamentas tai nagrinėdavo iš naujo.

„Žmonės nori, kad Seimo nariai svarstytų ir grąžintų bent jau seną redakciją“, – sako R.Pau­­­­­lauskas vaizdo medžiagoje, nuo kurios aprašymo pradėtas šis tekstas. Žmonių vardu jis kviečia grąžinti tvarką su visomis jos detalėmis – įskaitant ir aprašytą legalų popieriaus ir Lietuvos pareigūnų laiko eikvojimą.

Niekų tauzijimas

Juristai, valstybės pareigūnai, „Veido“ pa­pra­šyti pakomentuoti įstatymo Nr. IX-2206  pa­taisų interpretacijas, kuriomis gąsdinami pi­liečiai, gūžčiojo pečiais. „Visa tai blėniai“, – pa­sakė vienas iš pašnekovų, pavartodamas retesnį lietuvišką žodį niekams apibūdinti.

Užsieniečius, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti – suteikti papildomą apsaugą dvejiem me­­tams (tokį laiką jie turės leidimą gyventi Lie­­tuvoje), Migracijos departamento pareigūnai atrenka pabėgėlių telkimo vietose Italijoje ir Graikijoje.

Kai jie atvyksta į Lietuvą, jų prašymai su­teikti prieglobstį nagrinėjami per 24 val. Žmogaus, kuris pasiprašė prieglobsčio, neperėjęs Mig­­racijos departamento filtrų (pavyzdžiui, at­skrido lėktuvu ir nėra Lietuvos valdžiai „pažįstamas“), popieriai tvarkomi įprasta tvarka. Vi­sais atvejais prašymai gali būti atmesti – prieglobstis nesuteiktas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio pa­bai­goje per LRT radiją aiškino: „Apie nelegalią migraciją net nėra ko kalbėti. Nėra dokumentų – nėra prieglobsčio, nėra registracijos ar­ba jai priešinamasi – nėra jokių teisių ir ga­rantijų.“

Viešojoje erdvėje linksniuojamas skaičius – 1105. Tiek žmonių Lietuva įsipareigojo priimti per dvejus metus. Tačiau vienintelis oficialus dokumentas, kuriame nurodytas skaičius, yra Vyriausybės nutarimas (jį galima rasti ir Mig­ra­cijos departamento svetainėje). Tenai parašyta: „Pritarti iki 250 užsieniečių, kuriems reikia tarp­tautinės apsaugos, perkėlimui į Lietuvos teritoriją iš Europos Sąjungos valstybių narių arba trečiųjų šalių iki 2018 m. birželio 30 dienos.“ Skaičius 1105 kol kas nefigūruoja oficialiuose dokumentuose valstybine kalba, nors šis įsipareigojimas protokoliškai fiksuotas ES dokumentuose. Kol kas į Lietuvą perkelta tik viena irakiečių šeima.

Produktai „artimajam užsieniui“

Piliečių iniciatyvos organizatoriai gyvena kaž­­kokioje gretutinėje tikrovėje – taip gali at­ro­dyti žinantiems realią tvarką, pagal kurią pa­bė­gėliai patenka į Lietuvą.

Šiek tiek stebina minėto tinklalapių spiečiaus, kuris dūzgia dėl migrantams neva atvertų Lie­tuvos durų, turinys ir dizainas. Kovo pradžioje kul­grinda.lt pagrindiniame puslapyje bu­vo galima atpažinti vieno iš piliečių iniciatyvos pa­rašų rinkimo organizatorių Mariaus Jo­nai­čio fo­to­grafiją. O patriotinių nuorodų pluoš­te („1941 m. birželio sukilimas Lietu­vo­je“, „Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu“, „Iš Lietuvos istorijos dokumentų“) styrojo nuo­roda į Kremliaus in­te­lek­tinės propagandos žy­mūno – istoriko An­dre­jaus Fursovo tekstą „Glo­balinė krizė“.

Tinklalapyje sauksmas.lt apskritai gausu me­džiagų rusų kalba. Tačiau įdomesnės lietuviškos. Pavyzdžiui, antraštė „ES per afrikietiškus šokius pratina lietuvaites prie negrų“ arba vasario 24 d. įkelto filmuko „Baltosios rasės ge­no­cidas“ aprašas: „Filme koncentruotai at­skleis­tas Europos užtvindymo „pabėgėliais“ tiks­las: sionistų vykdomas baltosios rasės genoci­das. Filmo gale pagyvenusi žydė atvirai aiškina, koks mums, Europos tautoms, yra jų skirtas likimas – išnykti.“

2016-ųjų Seimo rinkimams besirengiantys po­­litikai surado energijos bangą, ant kurios ti­ki­si patekti į parlamentą, – migrantų baimę. Pa­sitelkę naudingus idiotus, jie rengia be­prasmiškas akcijas, galinčias pelnyti taškų ir balsų.

Yra ir kitų jėgų. Pasak „Deutsche Welle“, di­­džiausi Kremliaus viešųjų ryšių biudžetai skirti Vokietijai. Prieš emigrantus nukreiptas vo­­kiečių sąjūdis PEGIDA yra ir prorusiškas. Lie­­tuvos viešosios erdvės stebėjimas verčia ma­ny­ti, kad iš tų propagandos biudžetų kai kas nu­byra ir „artimajam užsieniui“, kaip jo sienas braižo Rusijos valdžia.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų teikimo Seimui motyvai

2015-06-12 VRM aiškinamajame rašte nurodyta, kad pataisomis siekiama:

– perkelti ir suderinti Įstatymo nuostatas su 2013 m. birželį užbaigtos Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) naujais teisės aktais: Priėmimo sąlygų direktyva; Procedūrų direktyva; Dublino reglamentu; Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) reglamentu;

– panaikinti Įstatyme atsikartojančias reglamentų nuostatas, patikslinti apibrėžimus atsižvelgiant į reglamentų taikymo sritį;

– atsižvelgus į ES Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus ES teisės aktų nuostatų išaiškinimus, pataisyti Įstatymo nuostatas;

– patobulinti prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo mechanizmą, nustatyti griežtesnių priemonių taikymą piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra atvejais;

– praplėsti Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečiais, kurie negali išvykti dėl humanitarinių priežasčių, reglamentavimą, suteikti prieigą prie darbo rinkos asmenims, kurie gavo leidimą laikinai gyventi;

– pakeisti ir aiškiau reglamentuoti nuostatas dėl nelydimų nepilnamečių ne prieglobsčio prašytojų teisinės padėties nustatymo, kurios yra susijusios su prieglobsčio sistemos pakeitimais;

– reglamentuoti užsieniečių perkėlimo mechanizmą iš kitų ES valstybių narių ar trečiųjų šalių teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją;

– patikslinti kai kurias galiojančias Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias Įstatymo nuostatas;

– patikslinti Įstatymo nuostatą, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktas pastabas;

– reglamentuoti užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teikiamos paramos integracijai dydžius ir konkrečius atvejus (rūšis).

Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

(…)

Išprovokavusi krizę, finansinė valdančioji grupė tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

(…)

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai… Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros.

Rusiškas pasaulinės sumaišties scenarijus

(…)

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

A.Fursovas „Globalinė krizė“ (3)

Šaltinis: kulgrinda.lt

Scanpix nuotr.

Neaukštas, tvirtai sudėtas vyras, dešine ranka nešantis septynmetį sūnų, bėga Serbijos laukais Vengrijos sienos link. Kitoje rankoje Osama Abdulas Mohsenas tvirtai laiko asmeninių smulkmenų prikrautą maišelį su vokišku užrašu „Bio macht schön“ („tampi gražus su organika“), o jo juodo švarko pamušale yra įsiūta 600 JAV dolerių.

Rima JANUŽYTĖ

Antklodę iš Osamos Abdulo Mohseno ir jo sūnaus Saido kažkas nukniaukė Ser­bijoje, bet tai niekis – jie jau prie pat Ven­grijos, iš kurios, jei neįklius policijai, galbūt pa­vyks nusigauti iki Švedijos arba Danijos. Ta­čiau kelią jiems pastoja ne policija, o jauna sportiška Vengrijos operatorė. Ji vikriai pakiša 53 me­tų vyrui koją, o šiam su sūnumi pargriuvus, dar jį apspardo.

Ši istorija – vienas ryškesnių pernykščių su pabėgėliais susijusių vaizdų, ko gero, niekam nepraslydusių pro akis ir sukėlusių arba užuojautą ir pasipiktinimą, arba piktdžiugą: girdi, taip jiems visiems ir reikia.

O.A.Mohseno ir Vengrijos operatorės drama vyko pernai rugsėjo 8-ąją – dar gerokai iki Pa­ry­žiaus atakų, naujamečių įvykių Kelne, lietuvio ber­niuko nužudymo Švedijoje, iki tol, kol Lie­tu­voje aplodismentais sutikta pirmoji irakiečių pa­bėgėlių šeima vėliau Lietuvą padavė į teismą. Ga­liausiai – iki šiomis dienomis Švediją sukrėtu­sios žmogžudystės Molndalo pabėgėlių centre, kuriame laikiną prieglobstį gavęs paauglys mirtinai subadė 22 metų šio centro darbuotoją. O juk dar prieš kelias dienas Švedijos nacionalinės policijos komisaras Danas Eliassonas paskelbė, kad kovai su terorizmu, pabėgėlių deportacijai ir pabėgėlių centrų apsaugai pasitelkiamos pa­pildomos 4,1 tūkst. pareigūnų pajėgos.

Kiekvienas su pabėgėliais tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs įvykis Europoje dabar yra po didinamuoju stiklu, o europiečiai vis labiau skyla į tuos, kuriems gaila, ir tuos, kurie nekenčia.

Neapykantos įstatymai

Danijoje šį pirmadienį buvo apsispręsta balsuoti dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, ku­riuo vadovaujantis tokių kaip O.A.Mohsenas švarko pamušalai ir maišeliai su daiktais būtų perkratyti ir galbūt konfiskuoti: danai norėtų, kad 1300 eurų viršijančios pabėgėlio santaupos bū­tų „paimtos“ prieglobsčio prašytojo reikmėms patenkinti.

O.A.Mohsenui labai pasisekė – nei į Daniją, nei į Švediją jis nepateko. Taiklūs vengrų operatorės spyriai Sirijos fizinio lavinimo mokytojo ir profesionalaus futbolo trenerio likimą pakreipė lai­minga vaga: dirbti jį pakvietė viena Ispanijos ko­manda, pasiūliusi jam ir jo sūnui galimybę pra­­dėti gyvenimą iš naujo.

Pagalbos ranką šiam sirui ištiesė Miguelis An­ge­las Galanas – Ispanijos futbolo trenerių aso­­cia­cijos prezidentas, kurį sukrėtė per „YouTube“ pa­matytas su vaiku ant žemės parkri­tusio ir spardo­mo pabėgėlio vaizdas. „Iš karto supratau, ką turiu daryti. Supratau, kad mes – kolegos, kad jis yra vienas iš mūsų“, – Vo­kietijos žurnalui „Der Spie­gel“ pasakoja M.A.Ga­lanas, kuris per praėju­sias Kalėdas net nupirko Osamai lėktuvo bi­lie­tą, kad jis galėtų pasimatyti su Sirijoje likusia šei­ma.

Du O.A.Mohseno sūnūs ir jų motina tebegyvena Sirijoje, bet Osama viliasi, kad su juo Eu­ro­­poje atsidūręs Saidas kada nors vėl gyvens drau­­ge su savo mama ir broliais.

Ir nors jiems pasisekė labiau nei tūkstančiams kitų pabėgėlių, laimę temdo Ispanijos imi­gra­cijos įstatymai, kurie šiai šeimai kol kas ne­gai­les­tingi: norėdama atvykti į Ispaniją, Osa­mos žmo­na turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji ir du jos vaikai yra Osamos šeimos na­riai. Taip pat ji turi pateikti ES galiojančius iden­tifikacijos dokumentus, kuriuos jai gali iš­duoti tik Sirijos ambasada Ankaroje. Tačiau Tur­kija jos į savo teritoriją neįsileidžia. Taigi vy­rą ir sūnų ši moteris kol kas matys tik per šventes.

Taisyklės toliau griežtėja

Kiekvieną dieną didėjantis pabėgėlių srautas migracijos įstatymus daugelyje ES šalių tik griež­tina. O vis daugiau Šengeno zonos šalių ima riboti judėjimą per sienas – net Vokietija, istoriškai laikoma viena entuziastingiausių laisvo judėjimo šalininkių. Gali būti, kad greitai Europoje bus daugiau sienų ir užkardų nei šaltojo karo metais.

Pernai rugsėjo 15 d., praėjus savaitei po sėkmingai pasibaigusios O.A.Mohseno kelionės, Vengrija baigė statyti sieną su Serbija, per kurią pernai į Europą pateko daugiausia pabėgėlių.

Gruodžio pabaigoje tvora iškilo ir Ko­pen­ha­gos Kastrupo traukinių stotyje, iš kurios pabėgėliai Oresundo tiltu plūsdavo į Švediją. Sie­no­mis ar naujais pasienio kontrolės punktais nuo pa­­bėgėlių apsistatė Austrija, Suomija, Ny­der­landai ir Slovakija.

Tiesa, sienos duoda ne tiek daug naudos, kaip tikimasi: pabėgėliai – tarsi plati upė, kuri, už­tvenkta vienoje vietoje, pakeičia savo vagą ir ran­da kelią kitur. O jei neranda, pralaužia už­tvan­ką ir teka kaip seniau.

Antai 2012 m. pastatytos Graikijos ir Bul­ga­rijos sienos su Turkija yra tik butaforija – migran­­tai lipa, plaukia, rizikuoja sulaukti kulkų, bet vis tiek veržiasi į Europą per kiekvieną įmanomą plyšį.

Agentūros „Frontex“ duomenimis, kasdien į ES atvyksta po 2 tūkst. migrantų. Pusė jų plūsta iš Šiaurės Afrikos – Libijos, Alžyro, Tuniso, kiti atei­­na per Turkiją. Vien pernai per 9 mėnesius, „Fron­tex“ duomenimis, į ES šalis atvyko 710 tūkst. migrantų. Maždaug pusė visų pabėgėlių – 350 tūkst. žmonių – atvyko per Graikijos salas.

ES subyrės per du mėnesius?

Europos Tarybos vadovas Donaldas Tuskas per­­spėja, kad jau po poros mėnesių Šengeno zo­na visai subyrės, nebent būtų griežtai ir tiksliai įgy­vendintos migrantų priėmimo, pasidalijimo ir ES sienų kontrolės reformos. Svarstoma, kad at­ši­l­us orams į Europą plūstelės nauja migrantų ban­­ga, o iš viso šiemet Europą pasieks iki 1,3 mln. mig­rantų, besitikinčių pabėgėlio statuso ir prieglobsčio.

Stiprėjantis nepasitenkinimas migrantų antplūdį patyrusiose valstybėse perauga į kone atvirą pasipriešinimą naujai kvotų sistemai.

Šiemet referendumą dėl likimo ES rengianti Jung­tinė Karalystė sako paprasčiausiai nepriimsian­ti jai numatytų 90 tūkst. pabėgėlių. Italija pa­siekė, kad Dublino susitarimo taisyklė dėl mig­rantų likimo toje šalyje, kurią jie pasiekė pirmą­ją, būtų panaikinta, o tai reiškia, kad Italija sie­kia tūkstančius pabėgėlių nukreipti į Europos rytus.

Didėjanti panika kartais ima priminti lengvo absurdo filmą, o Europą daro panašią į kvanktelėjusią senutę, iš balkono pilančią vandenį ant po langais triukšmaujančio jaunimo. Per kelis mėnesius ji neatpažįstamai suseno, o jos nervai visiškai pakriko.

Dėl realių ir išsigalvotų grėsmių bei baimių Europoje atsiranda vis daugiau naujų, anksčiau čia neįsivaizduotų įstatymų ir taisyklių. Štai vieno Belgijos pajūrio miestelio meras pasiūlė į viešuosius baseinus nebeįleisti pabėgėlių vyrų, nes vietinės moterys ėmė skųstis, kad šie į jas spokso arba fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Danijoje vienas naktinis klubas nutarė ne tik vadovautis „Face control“ taisykle, bet ir įsitikinti, kad kiekvienas klubo lankytojas pabėgėlis moka bent vieną užsienio kalbą.

O.A.Mohsenas čia būtų mielai laukiamas – jis kalba angliškai, o per kelis mėnesius jau spėjo pramokti ir ispaniškai. Tačiau daugybė jo tautiečių Europą atranda ir pažįsta visai kitokią, nei įsivaizdavo. O galbūt ir patys pabėgėliai ją keičia taip, kad gyventi čia greitai nebenorės ne tik atvykėliai, bet ir patys europiečiai.

"Scanpix" nuotr.

Po Naujųjų metų nakties Kelne ir kituose Vokietijos miestuose bei Austrijoje ir Suomijoje, kai neeropietiškos išvaizdos vyrai seksualiai priekabiavo ir apiplėšinėjo moteris, keičiasi požiūris į pabėgėlius visoje Europoje, rašo “The News York Times”.

Sukarintos suomių grupės patruliuoja ir esą saugo moteris mažuosiuose miestuose, kuriuose įsikūrė pabėgėliai. Vokietijoje nerimsta kraštutinių dešiniųjų protestai. Italijos regionuose priimami įstatymai, užkertantys kelią naujų mečečių statybai pabėgėlių gyvenamose vietovėse. Danija ruošiasi konfiskuoti iš pabėgėlių vertingą turtą, kad bent iš dalies kompensuotų išlaidas jų išlaikymui.

Tai dramblys kambaryje – niekas nėra pasiruošęs pripažinti, kad didžioji baimė yra islamo baimė.

Nors tiksliai pasakyti, kas ir kaip vyko Kelne, dar anksti, tačiau pranešimai apie moterų užpuolimus palietė ypač jautrų nervą. Tad Europai tampa dar sunkiau susidoroti su pabėgėlių, kurių dauguma yra musulmonai ir jauni nevedę vyrai, integracijos iššūkiu.

Kraštutiniai dešinieji, kurie jau seniai skleidžia stereotipus, kad tamsesnio gymio užsieniečiai yra grėsmė Europos saugumui ir identitetui, “pagavo bangą” su pranešimais apie Naujųjų metų įvykius. Jie jau iki šiol kaupė šalininkus dėl ES nesugebėjimo užtikrinti vidinių sienų saugumo ir suvaldyti migrantų judėjimo bloko viduje.

“Tai dramblys kambaryje – niekas nėra pasiruošęs pripažinti, kad didžioji baimė yra islamo baimė”, – teigia Oksfordo Pabėgėlių studijų centro vadovas Alexanderas Bettsas ir priduria, kad dauguma politikų nesugebėjo nuraminti arba bent jau išaiškinti suprantamai žmonėms, todėl atsirado vakuumas, kurį suskubo užpildyti prieš migraciją nusiteikę marginalai.

Atrodo, kad atėjo laikas platesniems debatams apie Vokietijos ateitį ir Angelos Merkel mantros “Mes galima tai padaryti” nebeužtenka.

A.Bettsas įspėja, kad jei politikai nesugebės greitai išaiškinti ginčo dėl migrantų niuansų, ypač kalbant apie terorizmo ir religinių skirtumų baimes, tuomet neteks visuomenės palaikymo.

Per pirmąsias šių metų dienas visuomenės nuotaikos jau ženkliai pakito. Antradienį Vokietija sugriežtino migrantų, atvykstančių iš Austrijos, kontrolę. Daug Europos šalių pastatė tvoras ir patikros postus pasienyje – tai grasina sunaikinti Europos be sienų idėją.

“Atrodo, kad atėjo laikas platesniems debatams apie Vokietijos ateitį ir Angelos Merkel mantros “Mes galima tai padaryti” nebeužtenka”. – rašė “Der Spiegel”, kuris policijos nesugebėjimą užkirsti kelią išpuoliams Kelne pavadino “simboliniu valstybės bejėgiškumu prieš chaosą ir nusikalstamumą.”

Visuomenė susiskaldžiusi – mūsų redakcijoje, prie pietų stalo, draugų rateliuose.

Apklausos rodo, kad kraštutinių dešiniųjų partijos susilaukia visa daugiau palaikymo Prancūzijoje ir Vokietijoje. Austrijos radikalas Herbertas Kicklas paragino sustabdyti naujų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, kiti jo Laisvės partijos nariai ragina uždaryti Austrijos sienas.

“Visuomenė susiskaldžiusi – mūsų redakcijoje, prie pietų stalo, draugų rateliuose, – tvirtina kairiosios pakraipos Vienos savaitraščio “Falter” vadovas Florianas Klenkas. – Tai poliarizacija, bet beveik be smurto.”

Daugelis ekspertų mano, kad išpuoliai Kelne – ypač žalingi, nes imigracijos priešininkai ir dešinieji ekstremistai juos naudoja, kad parodytų neva visi migrantai yra nusikaltėliai ir chuliganai, nors dauguma pabėgėlių tiesiog bėga nuo karo Sirijoje ir yra taikūs bei įstatymų besilaikantys žmonės.

“Vienintelis kelias išspręsti šią problemą eina per Europos Sąjungą, – mano mano ekspertas Sergio Fabbrini iš Romos Luisso Guido Carli universiteto. – Bet taip pat aišku, kad Europos Sąjunga neturi nei institucinių priemonių, nei politinio noro tai daryti.”

Vis tekstą skaitykite čia

Scanpix

Trečiasis makabriškas nuotykių filmas apie mirtinus žaidimus vardan išlikimo žaidžiančius vaikus prasideda 12-osios apygardos sunaikinimu, o pagrindinė filmo herojė Ketnė Everdin netenka savo namų ir prieglobstį randa karingai nusiteikusioje 13-ojoje apygardoje. 2015-ųjų gruodžio 16-osios rytą Skonės provincijoje Švedijos pietuose padegama dar viena prieglauda, kurioje turėjo įsikurti pabėgėliai.

Rima JANUŽYTĖ

Pernai išpuolių prieš Švedijoje įsikūrusias ar dar tik kuriamas migrantų prieglaudas buvo 52, o nuo 2011 m. – 97.

Bado žaidynes kaip pramogą susigalvoję ir žemiausio luomo vaikus juose svetimomis rankomis žudantys turčiai iš šiurpaus fantastinio pasaulio, kurį režisuoja austras Francis Lawrence’as, padegėjams skanduoja „šimtas“.

Švedijos žiniasklaida su siaubu narsto gruodį Jungtinių Tautų paskelbtas prognozes, kad 2030-aisiais Švedija bus tapusi trečiojo pasaulio šalimi: pagal JT gerovės indeksą (angl. Human De­velopement Index, HDI) Švedija iš 15-tos nukrisianti į 45 vietą pasaulyje, o pagal gyvenimo lygį ją lenks net Libija. JT neaiškina, kodėl.

Švedai neabejoja, kad taip nutiks dėl atvirų durų politikos, kai per mėnesį Švediją pasiekia vidutiniškai po 9 tūkst. pabėgėlių. Šioje šalyje didesnio visuomenės susidomėjimo, panašaus į Lietuvoje kilusį dėl pirmosios irakiečių šeimos, sulaukia tik laimingasis, tapęs 50-tūkstantuoju, 100-tūkstantuoju, dabar jau ir 200-tūkstantuoju, o kitais metais, prognozuojama, 360-tūkstantuoju.

Štai taip, balansuodami ties nerealumo riba, prasideda 2016-ieji. Darosi keblu susigaudyti, kur baigiasi pramanai, o kur prasideda tikrovė. „Google“ pasiteiravus, kas pasaulio laukia 2016-aisiais, pirmiausia siūloma pasiskaityti Vangos pranašystes. Jei neįtikina jos perspėjimas, kad 2016-aisiais Europoje neliks nė gyvos dvasios, „YouTube“ galima pasižiūrėti, ką Europai yra numatę DAESH kovotojai. Jei kūnu dar ir dabar nebėgioja skruzdėlytės – sveikiname, jūs patekote į kitą žaidimo lygį ir galite ramiai laukti 2017-ųjų.

Sveiko proto, ramybės ir analitinio mąstymo 2016-aisiais prireiks labiausiai, nes pasaulis primins japonų rašytojo Haruki Murakami 1Q84-uosius, kuriuos jis vadina „pačia suvokimo šiaure, nes dar šiauriau tėra tik visiškas chaosas“.

Europa aižėja

Europoje chaoso bus daug, pradedant ore tvyrančia naujų teroristinių atakų baime ir šimtais tūkstančių naujakurių, neišvengiamai sujauksiančių senstelėjusios Europos gyvenimo ritmą, baigiant jos pačios aižėjimu ir trupėjimu.

„Europa niekada nebebus vieninga. Ir jei apskritai išgyvens, ji bus visiškai kitokia. Centrine ašimi taps nacionalinės vyriausybės, o laisvoji prekybos zona neišvengs augančio protekcionizmo“, – artimiausią dešimtmetį prognozuoja „Stratfor“ analitikai, o šių permainų pradžią stebėsime jau 2016-aisiais.

Laisvosios prekybos zona šiemet nepaprastai išsiplečia: prie jos nuo sausio prisijungia Ukraina. Tačiau analitikai perspėja, kad tai pakeis pačią laisvosios prekybos zonos esmę, nes čia, kaip ir kitose srityse, gali atsirasti keli greičiai. Vakarų Europos šalyse jau dabar svarstoma, kaip jų ekonomiką gali paveikti pigios ukrainietiškos prekės. Ir žada jų visaip privengti.

Drauge tikimasi, kad Ukrainoje ims kurtis paslaugų centrai – tokie kaip mūsų „Barclays“ technologijų centras ar daugybė kitų Vilniuje veikiančių skambučių centrų, kuriuose dirbantys lietuviai operatoriai aptarnauja klientus iš kitų ES šalių. Gali būti, kad Lietuva šioje srityje pralaimės Ukrainai: ten yra daug puikių, užsienio kalbas mokančių specialistų, galinčių dirbti už dar mažesnę algą, nei jų kolegoms mokamos Lietuvoje.

Ukrainoje į Europą žvelgiama su didele viltimi, nes nuo sausio jai užsiveria plačioji Rusijos rinka, o premjeras Arsenijus Jaceniukas skaičiuoja, kad tai Ukrainai per metus pridarys maždaug 600 mln. JAV dolerių nuostolių. Jis tikisi, kad atsigriebti padės Europa, nors nujaučia, kad po šios rinkos platybes važinėsis siauruku, o ne greituoju traukiniu.

Ukraina Europos trūkinėjimui per siūles bus svarbi ir dėl ES valstybių tarpusavio nesutarimo, kaip toliau elgtis su Rusija. Nors ką tik sutarta pratęsti sankcijas, į jų taikymą kai kurios šalys ir toliau žvelgs lanksčiai.

Nesant bendro sutarimo šiuo ir daugeliu kitų klausimų, atsiras bent keturios Europos: Rytų, Vakarų, Skandinavijos ir Didžiosios Britanijos.

Visas šias Europas pagal naują kurpalių dar bandys persiūti ir lyg ant mielių augantys nacionalistų judėjimai. Prie jų dera priskirti ne tik aiškiai save kaip nacionalistus apibrėžiantį Prancūzijos nacionalinį frontą su Marine le Pen, save jau matančia prezidente, bet ir Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono idėjas dėl pasitraukimo iš ES.

Sumaištį ir susipriešinimą jos kelia ne tik ES, bet ir pačioje Didžiojoje Britanijoje. Šiuo klausimu toriai ginčijasi su leiboristais, džentelmenai iš Sičio – su priemiesčių gyventojais, Lordų rūmai – su Bendruomenių rūmais.

Parlamente mėginamos net įvairios gudrybės. Antai Lordų rūmai siekia, kad garsiajame referendume galėtų balsuoti ir 16-mečiai bei 17-mečiai, nes šie yra labiau proeuropietiški ir aktyviai palaiko pasilikimą. Tokiam sumanymui iš paskutiniųjų priešinasi toriai ir jų dominuojami Bendruomenių rūmai, palaikantys euroskeptikų stovyklą.

Paradoksas, bet jie palaikė Škotijos sumanymą jos pačios referendume leisti balsuoti jaunuoliams, nes šie pasisakė už likimą Jungtinės Karalystės sudėtyje. O dabar jie labai pyksta, jei Didžiosios Britanijos noras atsiskirti nuo ES lyginamas su škotų noru trauktis iš Karalystės.

Jiems neatrodo, kad tai panašu į baskų ar katalonų svajonę pasitraukti iš Ispanijos sudėties, nes tai – „visai kas kita“. Esą Didžioji Britanija ir šiaip nėra grynakraujė europietė, juolab kad tik kas šeštas britas save laiko Europos piliečiu. O štai baskai, katalonai, škotai – jau kita padermė, jie yra savo valstybių kūno dalis.

Vis dėlto galima neabejoti, kad jeigu Didžioji Britanija referendume balsuotų už pasitraukimą iš ES, žemyne prasidėtų griūtis. O jeigu balsuotų už pasilikimą, laimėtų tą patį, ką po referendumo laimėjo škotai, – dar daugiau autonomijos ir pinigų.

Nauja „omnibuso“ kryptis

Neramumai Artimuosiuose Rytuose koreguoja ir JAV politiką. Ir ne tik užsienio, bet ir vidaus. Viena vertus, DAESH, pabėgėliai, karinių veiksmų planas yra svarbiausios artėjančių rinkimų temos, o tai, kaip jos gvildenamos skirtingų kandidatų, lems jų sėkmę arba nesėkmę prezidento rinkimuose. Analitikai, priklausomai nuo pažiūrų, pergalę prognozuoja vis kitam veikėjui, tačiau patikėti, kad Baltiesiems rūmams vadovaus žodyno subtilumu nepasižymintis respublikonas Donaldas Trumpas, būtų labai sunku.

Greičiausiai JAV turės naują prezidentą demokratą, tad Baracko Obamos įdirbis formuojant tai, ką kritikai vadina autsaiderės žaidimu, o šalininkai – racionalia politika, nenueis veltui.

Tiesa, artėjant rinkimams šiek tiek surespublikonėjo net ir B.Obama. Tai matyti iš naujojo gruodžio 18 d. priimto 2016 m. biudžeto išlaidų paketo, dar vadinamo „omnibusu“. Šiuo kompromisiniu 1,1 trln. dolerių paketu dėl federalinės vyriausybės finansavimo iki rugsėjo labiau nei paprastai atsižvelgiama į respublikonų prioritetus: griežtinami reikalavimai Amerikos vizų išdavimui, taip pat intensyvinamos kai kurios Amerikos kibernetinio saugumo pastangos.

Šis paketas didina ir gynybos išlaidas, nes tai, pasak respublikonų, yra kritiškai svarbu padidėjus neramumams Arti­muosiuose Rytuose ir terorizmo grėsmei.

Žinoma, demokratų ranka čia irgi stipriai juntama. Naujas teisės aktų paketas numato mokesčių lengvatas ir kreditus verslui bei milijonams amerikiečių, o šio projekto vertė – daugiau negu 620 mlrd. dolerių, tad jis, kaip perspėja kritikai, gerokai padidins šalies įsiskolinimą.

Kinija ir Post-Kinija

Na, o kol JAV skola didėja, Kinija skaičiuoja pelną. O prie to nemažai prisidės ir naujasis JAV „omnibusas“. Ir štai kodėl. Visų pirma nuo 2016 m. JAV panaikinamas ilgai galiojęs draudimas eksportuoti naftą. Pasaulio mastu tai reiškia, kad naftos kainos toliau kris, nes atsiras didesnė naftos pasiūla. O Kinija skuba tai išnaudoti ir jau derasi dėl naftos pirkimo sąlygų (neseniai prabilta ir apie dujų pirkimo sutartis). Tai reiškia, kad Rusija bus priversta mažinti bent jau Kinijai parduodamų energijos išteklių kainą, o Kinijai tai reiškia papildomus sutaupytus milijardus.

Bet tai dar ne viskas. JAV įstatymų leidėjai pritarė kai kurioms seniai strigusioms Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reformoms, nuo 2016 m. suteiksiančioms didesnę įtaką kylančioms rinkos galiūnėms – tarp jų pirmiausia Kinijai.

Kinijos sėkmės istorija TVF prasidėjo dar anksčiau: TVF nuo spalio oficialiai leido Kinijos juaniui įstoti į svarbiausių pasaulio valiutų klubą – juanis papildė TVF specialių skolinimosi teisių krepšelį (angl. Special drawing right, SDR), kuriame yra JAV doleris, euras, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Japonijos jena. Ir ne šiaip papildė krepšelį, o tapo trečia svarbiausia krepšelio dalimi, šiek tiek sumažindamas jame JAV dolerio ir gerokai – euro dalį.

Juanis dabar sudarys 10,92 proc. krepšelio dalies, 41,73 proc. liks JAV doleriui (buvo 41,9 proc.), 30,93 proc. – eurui (buvo 37,4 proc.), 8,33 proc. – Japonijos jenai (buvo 9,4 proc.), o 8,09 proc. – svarui (buvo 11,3 proc.). Kinijai tai ne tik garbės ir pripažinimo reikalas, bet ir atrištos rankos dirbtinai nebereguliuoti savo valiutos kurso.

„Kinija užbaigė vieną ciklą ir pradeda kitą. Ji nebebus sparčiai auganti mažų atlyginimų valstybė. Jos laukia gerokai lėtesnis, tačiau kokybiškesnis augimas“, – žada ekonomistai. Ir priduria, kad tokiais naujais varikliukais jau 2016 m. gali tapti visas būrys ekonomikų, apie kurias net nesame daug girdėję. Tokias valstybes analitikai vadina „Post-Kinija 16“. Dauguma jų yra Pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje, kai kurios – Afrikoje.

Visų kartu jų gyventojų skaičius siekia 1,15 mlrd., ir prognozuojama, kad ilgainiui jos taps svarbiausiomis tekstilės, avalynės, mobiliųjų telefonų gamintojomis pasaulyje, visiems laikams išstumdamos iš šių pozicijų Kiniją ir nustumdamos ją į didesnės pridėtinės vertės produkcijos lygmenį.

Kitaip sakant, 2016-aisiais Kinija taps gimnaziste, o pradinukų mokyklos dailės ir darbelių pamokoje išvysime bent 16 naujų mokinukių. Šios globalios rinkos naujokės nepasižymi nei stabilia politine sistema, nei aukštu pragyvenimo lygiu, tačiau analitikai joms žada šviesią ateitį, kuri prasideda būtent dabar.

Subtili kova su DAESH

Na, o kol vienuose pasaulio regionuose sužimba naujos žvaigždelės, kituose bejėgiškai kapojamos galvos devyngalviams.

Sirijoje, Irake, dabar ir Libijoje įsigalinti „Islamo valstybė“, arba ISIS, arba DAESH, 2016-aisiais bus bene didžiausias iššūkis visai mūsų planetai. Tačiau kovos su radikaliais islamistais scenarijuje 2016-ieji ypatingų naujovių nežada žvelgiant nei iš Europos, nei iš JAV perspektyvų. Gal išskyrus vieną – minkštąją priemonę, kurią galima pavadinti pastangomis nukenksminti teroristus finansiškai.

Gruodžio pabaigoje tam skirtas ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame aiškintasi, ką gali ir ko negali Vakarai. Akivaizdu, kad užsukti pinigų čiaupą nebus paprasta, nes ISIS, priešingai nei „Al Qaeda“, veikia tik Sirijoje ir Irake, tad pinigai nemigruoja, nekerta kitų valstybių sienų ir gaunami iš vietoje esančių išteklių, daugiausia naftos.

Tiesa, galima pasistengti, kad tos naftos niekas nepirktų, tačiau tam reikėtų, jog prisipažintų pirkėjai. O šie mušasi į krūtinę ir reikalauja įrodymų. Tų įrodymų, kaip pati aiškina, turi Rusija, bet savo kortų ji neskuba atskleisti, juolab kad galutinai sužlugdytų ir taip labai įtemptus santykius su kai kuriomis Artimųjų Rytų valstybėmis, balansuojančius ties konflikto ir bendradarbiavimo riba.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad kai kuriais atvejais tų santykių eigą lemia net ne Rusija, o kita pusė. Pavyzdžiui, Turkija renkasi, ar konkuruoti su Rusija, ar bendradarbiauti.

2016 m. ji išlaikys pusiausvyrą ir išsaugos pakenčiamus santykius tiek su Rusija, tiek su NATO. Juolab kad Turkijos ryšys su NATO nėra taip lengvai sutraukomas, mat Ankara nepaprastai jautri nestabilumui Artimuosiuose Rytuose. „Turint tokius kaimynus kaip Sirija, kurioje siaučia pilietinis karas ir įsitvirtina „Islamo valstybė“, Turkijai patogiau priklausyti NATO, nei nepriklausyti“, – teigia E.Račius.

Na, o stabilumo Artimuosiuose Rytuose bent jau šiemet neturėtų atsirasti gerokai daugiau. Tiesa, sausį prasideda derybos tarp Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado vyriausybės ir opozicijos, be to, pirmą kartą JT Saugumo Taryboje sutarta dėl taikos plano. Pagal jį 2016 m. greičiausiai bus sudaryta pereinamoji vyriausybė, o iki 2017 m. vidurio įvyks rinkimai, kuriuose, visai tikėtina, bus leista dalyvauti ir B.al Assadui.

Kitaip sakant, 2016-ieji bus skirti mums iš atminties ištrinti, dėl ko prasidėjo Sirijos karas, ką siekė nuversti JAV ir jų sąjungininkės, o ką palaikė ir rėmė finansiškai, nors dabar vadina ginkluota radikalia opozicija.

Tačiau užsimiršimas ir mažesnės blogybės pasirinkimas anaiptol nereiškia, kad Sirijoje 2016 m. baigsis kruvinas konfliktas, iki šiol jau nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, o daugiau nei 4 mln. žmonių pavertęs benamiais. „Niekas nesako, kad laukia tiesus ir lengvas kelias. Kelias sudėtingas. Jis ir toliau toks bus“, – nieko stulbinamai gero nežada JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.

Pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir toliau plūs į Europą, kurį laiką ir į JAV – kol nebus priimtas dabar svarstomas moratoriumas dėl Sirijos pabėgėlių priėmimo. Europoje nuo jų bus tveriamasi tvoromis, barikadomis, jie patys bus persekiojami, jų prieglaudos – deginamos. Pabėgėlių, besigelbėjančių nuo karo ir teroristų skerdynių, vaikai bus vadinami sunkia ir vis sunkėjančia finansine našta, tuštinančia ES valstybių biudžetus ir gadinančia paskutines nervines ląsteles nacionalistams.

2016-aisiais girdėsime pažadų į Europą visai nebeįsileisti kitataučių, į pageidaujamus ir nepageidaujamus skirstomų ne pagal jiems gresiantį pavojų, o pagal religiją, išsilavinimą, o gal net intelekto koeficientą ar fizinę jėgą. Galbūt atsiras naujos pagal „Bado žaidynių“ scenarijų steigiamos apygardos, kuriose gyvens visuomenės atstumtieji. Nors visi kalbės, kaip svarbu juos integruoti, jiems bus duodama ne meškerių, o tik žuvų nuo kitų stalo.

2016-ieji bado žaidynių metai daug kam nebus nei geri, nei ramūs, nei sotūs, nors filmuose viskas visada baigiasi gerai.

"Scanpix" nuotr.

ES išgyvenant ne lengviausius laikus, netylant ginčams dėl pabėgėlių, taupymo ir santykių su Rusija, pasigendant ankstesnės vienybės, prie Bendrijos vairo stojo olandai. Prioritetais jie pasirinko migraciją ir saugumą, inovacijas ir darbo vietų kūrimą, tvarius finansus, į ateitį orientuotą klimato ir energetikos politiką.

Olandams teks padėti ES rasti bendrus sprendimus „šiais audringais laikais‟, todėl prireiks „vienybės ir išminties visuose lygiuose‟.

Perimdami iš Liuksemburgo pirmininkavimą 28 valstybių klubui, Nyderlandai pripažino, kad dabar tam – ne lengviausias metas. Kaip pažymėjo šalies vyriausybė, imigrantų antplūdis, ne tik terorizmo pavojus ir geopolitiniai pokyčiai Rytuose, bet ir vidinės fragmentacijos grėsmė – bus iššūkiai Bendrijai. „ES išgyvena rimtus išbandymus‟, – teigiama vyriausybės ataskaitoje. Olandams teks padėti ES rasti bendrus sprendimus „šiais audringais laikais‟, todėl prireiks „vienybės ir išminties visuose lygiuose‟.

Marko Rutte vadovaujama vyriausybė pirmininkavimo prioritetais paskelbė migraciją, tarptautinį saugumą, inovacijas, darbo vietų kūrimą, euro zonos atsparumo stiprinimą. Norima ES, daugiausiai dėmesio skiriančios tam, kas rūpi gyventojams ir verslui, kuriančios darbo vietas ir augimą per inovacijas, vienijančios piliečių visuomenę. Bendrijos lygiu žadama imtis tik tų veiksmų, kurie bus efektyvesni už politiką atskirose valstybėse, o šioms palikti švietimą, sveikatos apsaugą, pensijas, mokesčius.

Bus diskutuojana ir apie Šengeno erdvę. Lapkritį Nyderlandai stojo ginti planus sumažinti šią teritoriją iki kelių pagrindinių šalių, siekiant ją stabilizuoti ir įveikti kai kuriuos trūkumus. Sprendžiant migrantų krizę, Nyderlandai pasiūlė Šengeno erdvėje palikti vien pirmąsias nares – juos, Belgiją, Liuksemburgą ir Vokietiją, tik vietoj Prancūzijos pakviesti Austriją ir Švediją. Kitos valstybės „mini Šengeno‟ idėją sutiko priešiškai.

Dar vienas galvos skausmas – Jungtinės Karalystės ateitis Bendrijoje, premjerui Davidui Cameronui siekiant reformų, kurios leistų lengviau „parduoti‟ tolesnę narystę ES rinkėjams. Netolimoje ateityje gali įvykti referendumas šiuo klausimu, o atitinkamos derybos numatytos šio pusmečio pabaigoje.

Šalyje stipriai justi euroskeptiška nuotaika, kurią ypač kursto prieš imigraciją ir islamą nusiteikęs politikas Geertas Wildersas.

Ginčų dėl ES netrūksta pačiuose Nyderlanduose. Balandį numatytas referendumas dėl ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties, kurią turi ratifikuoti visos 28 narės, bet šešios to dar nepadarė. Nors referendumo rezultatai neprivalomi, atmetus šį susitarimą per pirmininkavimą M.Rutte kabinetas turėtų pasijusti mažų mažiausiai nemaloniai. Šalyje stipriai justi euroskeptiška nuotaika, kurią ypač kursto prieš imigraciją ir islamą nusiteikęs politikas Geertas Wildersas.

Maži, bet gerbiami

Ką tik prasidėjęs pirmininkavimas – jau dvyliktas vienai iš ES įkūrėjų, tad olandams niekas negali prikišti patirties stokos. Turint omenyje ir efektyvų jų administracinį darbą, artimiausias pusmetis organizacine prasme turėtų praeiti sklandžiai. Nyderlandai pirmininkavimui kruopščiai ruošėsi – pastaraisiais metais konsultavosi su suinteresuotomis pusėmis, tad ministerijos puikiai išmano skirtingas pozicijas sprendžiant svarbiausius klausimus. Dar vienas privalumas – ši nedidelė, pragmatišku požiūriu ir sėkmingu problemų sprendimu garsėjanti šalis yra gerbiama, apsupta didžiųjų ES narių Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės, tad turėtų būti puiki tarpininkė derybose.

Dar daugiau – ne vieną įtakingą postą ES užima olandas. Bene aukščiausias pareigas – Europos Komisijos (EK) pirmojo vicepirmininko – eina ligtolinis Nyderlandų užsienio reikalų ministras Fransas Timmermansas. Jo darbas – tikrinti, ar EK teisės aktų pasiūlymuose aptariamais reikalais atskiros šalys nesirūpina geriau. Keturių vaikų tėvas yra baigęs prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau studijavo Europos teisę. Karjerą jis pradėjo 1987 metais kaip Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas, vėliau dirbo Nyderlandų ambasadoje Rusijoje, tuomečio EK nario Hanso van de Broeko komandoje, buvo išrinktas į parlamentą, keletą metų ėjo Europos reikalų ministro pareigas.

Dar vienas olandas – Alexanderis Italianeris – yra Komisijos generalinis sekretorius. Greičiausiai ir ši aplinkybė lemia, kad F.Timmermansas turi didelės įtakos EK darbui. Kaip ir britai, olandai siekia veiksmingesnės ES, tad minėto eurokomisaro portfelio gavimas prieš pirmininkavimą buvo didelė pergalė. Prieš metus net buvo komentuojama, kad planuojami pirmininkavimo prioritetai yra tiesiog nukopijuoti iš F. Timmermanso mandato.

Tolerantiška studentų šalis

Nyderlandai garsėja kaip tolerantiška ir žmogaus teises ginanti šalis. 2001-aisiais ji pirmoji pasaulyje įteisino tos pačios lyties asmenų santuokas. Tokį šalies įvaizdį patvirtina neseniai tinklaraščio euroblogas.lt kalbinta transseksualė Aistė Beatričė, gyvenanti Nyderlanduose gyvenanti ir siekianti modelio karjeros.

Nesijaučiu nesaugiai ar diskriminuojama. Žinoma, į mane žvalgosi, tai normalu.

„Kad ir kaip nemėgčiau girtis savo sėkme žmonėms, kurie to (diskriminacijos – aut. past.) nepatyrė, – ne, nesijaučiu, – tvirtino ji. – Nesijaučiu nesaugiai ar diskriminuojama. Žinoma, į mane žvalgosi, tai normalu. Ne taip dažnai sutinki kažką, dar tik įgyjantį moters išvaizdą ar esantį abejotinos lyties, tad dažnai girdžiu žmones klausiant draugų: „Tai vaikinas ar mergina?‟ Man tai atrodo juokinga, bet nuteikia maloniai išgirdus, kad esu mergina.

Apskritai žiniasklaida ir visuomenė priima LGBT žmones, tiesa, transseksualus kiek mažiau, bet situacija gerėja. Pastarieji dažnai pasirodo žurnaluose ir dokumentikoje, kviečiami į pokalbių laidas.‟

Bet kartais olandai, priešingai, sulaukia priekaištų dėl, pavyzdžiui, rasizmo. Pasipiktinimą kelia sena tradicija, pagal kurią tenykštį Kalėdų senelį, olandiškai vadinamą Sinterklaas, lydi šeši-aštuoni juodaveidžiai kompanionai, vadinami Zwarte Piet (Juodaisiais Petrais). Jie esą atkeliauja garlaiviu iš Madrido su Kalėdų seneliu ir padeda jam atgabenti dovanų geriems vaikams, o bloguosius išsiveža su savimi. Palydovų pareiga – linksminti vaikus, dalinti saldainius ir sausainius gatvėse, mokyklose bei kitur, taip kuriant „dovanų laukimo‟ nuotaiką.

Ne visiems ši tradicija patinka. Anksčiau kasmet būdavo vos po keletą oficialių skundų dėl juodaveidžių, bet 2011-aisiais jų skaičius šoktelėjo iki 113, vėliau – iki 204. Nepasant to, net 92 proc. šalies gyventojų ši tradicija yra priimtina.

Nyderlandai yra ir populiari vieta keliauti studijuoti. Nemažai programų siūlomos anglų kalba, o studijos visiems kainuoja tik po 1,9 tūkst. eurų per metus.

Išlaidas nupjovė perpus

Pirmininkavimas (įvairių renginių organizavimas, policijos darbas, saugumas, kultūrinė programa) kainuos 46 mln. eurų.

Pastarąjį kartą Nyderlandai pirmininkavo Bendrijai 2004 metais, bet nuo to laiko ši rolė iš esmės pasikeitė. Dabar ir ES Taryba, ir Užsienio reikalų taryba turi nuolatinius vadovus. Olandų darbas šį pusmetį bus ne toks sexy ar politiškai pritrenkiantis, kaip ankstesniais kartais. Pavyzdžiui, 1992-aisiais ir 1997-aisiais jie vadovavo deryboms dėl reikšmingų Mastrichto ir Amsterdamo sutarčių. Praėjusį sykį pavyko pradėti derybas dėl narystės su Turkija.

Norint pabrėžti besikartojantį pirmininkavimo ES Tarybai ciklą, šį kartą nesivarginta kurti naujo ženklo – prisimintas, anot vyriausybės, stulbinantis 2004-ųjų piešinys, tik pakeisti metai. Pirmininkavimas (įvairių renginių organizavimas, policijos darbas, saugumas, kultūrinė programa) kainuos 46 mln. eurų.

Ankstesnis pirmininkavimas mokesčių mokėtojams atsiėjo net 97 mln. eurų. Šiemet pavyks sutaupyti ir nusprendus aukšto lygio susitikimus Amsterdame organizuoti tik Jūrų muziejuje (Scheepvaartmuseum) bei greta esančiose istorinėse Karinio jūrų laivyno patalpose (Marine Etablissement). Ankstesnį kartą tam buvo parinktos net 27 skirtingos vietos.

ES Tarybai valstybės narės pasikeisdamos pirmininkauja po pusę metų. Tiek laiko jos diplomatai ir pareigūnai vadovauja įvairaus lygio susitikimams Taryboje, padėdamos išlaikyti darbo tęstinumą. Šalys glaudžiau dirba grupėse po tris – vadinamuosiuose trio, kuriuos sudaro viena po kitos pirmininkaujančios valstybės. Nyderlandus pakeis Slovakija, o šią – Malta. Čia galima susipažinti su jų trio programa.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Ar žinote, kur buvo nukaldinta pirmoji oficiali euro moneta? Kas užsimanė 500 eurų banktono? Kurią spalvą paniekino euro kūrėjai? Kurioje euro zonos šalyje nėra 1 bei 2 centų monetų?

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Lietuva jau metus gyvena su euro banknotais ir monetomis. Daugelis gyventojų bendrąją ES valiutą rečiau ar dažniau čiupinėdavo ir iki tol, todėl spėjo taip priprasti, kad į daugelį detalių nebekreipia dėmesio.

Idėja apie vieningą valiutą Europoje ėmė sklandyti jau 8-ajame dešimtmetyje, bet monetarinę sąjungą, kuri tapo didžiausia pinigų reforma nuo romėnų imperijos laikų, sukūrė tik 1992 metais pasirašyta Mastrichto sutartis. Formaliai euras pradėtas naudoti 1999-ųjų sausį, tačiau bemaž trejus metus jis buvo tik virtualus ir paprasti gyventojai vargiai juto skirtumą: vokiečiai toliau mokėjo markėmis, belgai – frankais, o portugalai – eskudais. Banknotai ir monetos europiečių rankose atsidūrė tik atėjus 2002 metams.

Eurą iš pradžių įsivedė 11 valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija. To paties norėjusi Graikija neatitiko kriterijų. Prie pinigų sąjungos ji prisijungė vėliau, bet suspėjo įšokti į traukinį ir fiziškai eurai joje pradėjo cirkuliuoti tuo pačiu metu, kaip minėtose šalyse.

Kosovas ir Juodkalnija eurą įsivedė vienašališkai, todėl euro zonai formaliai nepriklauso.

Dabar euro zonai priklauso ir Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Malta, Slovakija bei Slovėnija. Tačiau ši valiuta cirkuliuoja didesnėje teritorijoje. Pagal susitarimus su ES, euras yra oficiali valiuta nykštukinėse valstybėse Andoroje (vietoj ispaniškų pesetų ir prancūziškų frankų), Monake (vietoj frankų), San Marine ir Vatikane (vietoj itališkų lirų), jos kaldina savas monetas. Kosovas ir Juodkalnija eurą įsivedė vienašališkai, todėl euro zonai formaliai nepriklauso.

Kitos ES narės yra įsipareigojusios įsivesti eurą, kai tik atitiks kriterijus. Vienintelės Jungtinė Karalystė ir Danija neprivalo to daryti. Kroną tebeturinti Švedija taip pat turėtų prisijungti prie euro zonos – kai tam referendume pritars gyventojai. Iki šiol tokio palaiminimo gauti nepavyko. 2003 metais referendume 56 proc. rinkėjų pasisakė prieš eurą ir tik 42 proc. balsavo „už‟.

Euro zonos narėmis tapusių šalių valiutos nebuvo konvertuotos vienu ypu. Likus pusvalandžiui iki 1999 metų, centriniai bankai nustatė atitinkamų valiutų santykį su JAV doleriu. Šie rodmenys buvo naudojami paskaičiuoti ekiu (European Currency Unit, Ecu) – valiutų krepšelio ir virtualios valiutos, kuri tapo euru, – vertę. Tik tuomet nacionalinės valiutos buvo paverstos eurais.

Naująja valiuta reikėjo aprūpinti 291 mln. žmonių. Iš pradžių buvo atspausdinta 12,5 mlrd. banknotų ir nukaldinta 76 mlrd. monetų. Vien pastarosios svėrė 300 tonų, bankai skundėsi stokojantys vietos joms saugoti.

Nyderlandų vyriausybė prognozavo, kad 250 vienos tonos sunkvežimių turės atlikti 8 tūkst. kelionių, kad išvežiotų 1,5 mlrd. monetų.

Daugelį monetų gyventojai gavo parduotuvėse. Pinigų išvežiojimas buvo tikras logistinis košmaras. Didžiausias galvosūkis buvo, kaip bankus ir parduotuves aprūpinti pakankamu kiekiu naujų pinigų. Nyderlandų vyriausybė prognozavo, kad 250 vienos tonos sunkvežimių turės atlikti 8 tūkst. kelionių, kad išvežiotų 1,5 mlrd. monetų. Vokietijoje teko pristatyti net 20 mlrd. monetų. „Deutsche Bank‟ paskaičiavo, kad jo kasininkai, keisdami pinigus privatiems klientams, iš viso praleis 2 tūkst. mėnesių, ir tai tik jei žmogus apsilankys vos vieną kartą.

Pirmoji oficiali euro moneta buvo nukalta 1998 metų gegužę Bordo mieste Prancūzijoje.

Rūpesčių kėlė ir pats monetų kalimas. Pastebėjus dizaino trūkumų, kai kuriose šalyse šį procesą net teko sustabdyti. Pirmoji oficiali euro moneta buvo nukalta 1998 metų gegužę Bordo mieste Prancūzijoje. Ši šalis buvo viena aktyviausių banknotų ir monetų vartotojų – XXI amžiaus pradžioje keturi iš penkių atsiskaitymų buvo atliekami grynaisiais, todėl norėjo pradėti visą grandiozinį procesą. Bet kiek pasiankstino, mat pirmojo monetų dizaino buvo atsisakyta. Prancūzams teko sulydyti pirmuosius devynis milijonus 10 centų monetų ir taip pavėjui paleisti keletą šimtų tūkstančių. Vokietija irgi neišvengė problemų – 12 žvaigždžių, puošiančių monetų briaunas, buvo pasuktos neteisingai.

Kaip atrodys euro banknotai, paaiškėjo dar 1996-ųjų gruodį. Dizaino konkursą laimėjo austrų menininkas Robertas Kalina, pasiūlęs ant banknotų pristatyti įvairių laikotarpių ir stilių Europos architektūrą, taip išvengiant ginčų dėl nacionalinių didvyrių ir pasiekimų.  Pinigų priekinę pusę papuošė langai ir vartai, simbolizuojantys atvirumo bei bendradarbiavimo dvasią, antrąją – tiltai, simbolizuojantys tautų tarpusavio bei Europos ir pasaulio bendradarbiavimą. Jie buvo R.Kalinos išgalvoti ir stilizuoti, o ne konkrečių statinių atvaizdai. Ant 5 eurų banknoto vaizduojama ankstyviausia architektūra, o ant 500 eurų banknoto – šiuolaikinė.

Europos aklųjų sąjunga skundėsi, kad aštuonios euro monetos viena nuo kitos menkai tesiskyrė.

Kur kas didesni ginčai virė dėlmonetų dizaino. Tik 1997-ųjų birželį nuspręsta pasirinkti sukurtąjį belgų menininko Luco Luycx. Vienas iš diskusijų objektų – iš kokių metalų kaldinti monetas. Švedija atkreipė dėmesį, kad iki 20 proc. moterų kamuoja alergija nikeliui, ir reikalavo jį pakeisti vadinamuoju šiaurės auksu. Bet paaiškėjo, kad tokiu atveju 7 mln. žemyne veikiančių užkandžių bei gėrimų pardavimo automatų ir dar daugiau parkomatų neatskirs 20 ir 50 centų monetų. Kitas klausimas – monetų forma ir dydis. Europos aklųjų sąjunga skundėsi, kad aštuonios euro monetos viena nuo kitos menkai tesiskyrė. Buvo pasiūlyta devyniakampė 20 centų moneta, bet vokiečiai užginčijo – esą ji tik „varys iš proto‟ automatus.

Galiausiai nuspręsta euro monetas kaldinti aukso, sidabro ir vario spalvų. Lietuviškos 1 ir 2 eurų dvispalvės monetos kaldinamos iš spalvotųjų metalų lydinių, 10, 20 ir 50 euro centų monetos – iš vadinamojo šiaurės aukso metalų lydinio, 1, 2 ir 5 euro centų monetos – iš variu dengto plieno. Priešingai nei banknotus, monetas šalys kaldinasi pačios, todėl leista naudoti savitą, nacionalinį dizainą. Monarchijos įamžino savo karalius ir karalienes, kai kurios šalys monetas papuošė nacionaliniais simboliais, Vokietija – ereliu, Graikija – pelėda, Suomija – liūtu, kuris buvo kaldinamas ant kai kurių markių. Dėl šių skirtumų monetų dydis truputį skiriasi, priklausomai nuo „tautybės‟.

Bent 2 centų monetą akliesiems ir silpnaregiams atskirti nuo 1 ir 5 centų nesunku – jos briauna turi horizontalų griovelį.

Eurai spausdinami skirtingų spalvų: 5 eurų banknotas yra pilkas, 10 – raudonas, 20 – mėlynas, 50 – oranžinis, 100 – žalias, 200 – geltonas, 500 – violetinis. Nėra tik rudo banknoto.

Vokietija turėjo net 1000 markių banknotą, kurio vertė buvo lygi kaip tik maždaug 500 eurų, todėl nuspręsta spausdinti ir tokio nominalo banknotus.

Turbūt retas įsivaizduoja, kaip atrodo didžiausio nominalo – 500 eurų – banknotas, nekalbant apie tai, kad vargiai yra jį čiupinėjęs. Nors daug kur vargiai reikia vertingesnių nei 100 eurų banknotų, kai kuriose šalyse buvo ypač populiaru naudoti grynuosius. Vokietija turėjo net 1000 markių banknotą, kurio vertė buvo lygi kaip tik maždaug 500 eurų, todėl nuspręsta spausdinti ir tokio nominalo banknotus. Tai lemia dar vieną nepatogumą, mat kuo didesnio nominalo banknotai, tuo jie didesni, kad būtų lengviau atskirti.

Savų tradicijų laikosi ir suomiai – jie nenaudoja mažiausio nominalo – 1 ir 2 centų – monetų, kaip ir cirkuliuojant markei. Kainos ir toliau apvalinamos 5 centų tikslumu. Tiesa, nedidelis smulkiausių monetų kiekis buvo nukaldintas – numizmatų reikmėms, o rinkoje jų vertė gali pasiekti net 10 eurų.

O štai Italijoje mažiausio nominalo banknotas buvo 1000 lirų (maždaug 50 euro centų vertės). Kadangi su euru pradėta naudoti nemažai monetų, 2001-ųjų gruodį daugelisitalų vieni kitiems dovanojo pinigines su kišenėle metaliniams pinigams.

Daugeliui lietuvių buvo nelengva atsisveikinti su nacionaline valiuta, nors ji po Nepriklausomybės atkūrimo cirkuliavo vos daugiau nei 21 metus. Graikams turėjo būti dar sunkiau – jų drachma atsirado dar Senovės Graikijoje. Sidabrinės monetos cirkuliavo jau Aleksandro Didžiojo laikais.

Bendroji ES valiuta turi ne tik oficialią santrumpą – EUR, bet ir specialų simbolį – €, panašiai kaip JAV doleris ($) ar Jungtinės Karalystės svaras sterlingų (£).

Kasdienėje kalboje kai kurių šalių gyventojai euro centus mėgsta vadinti savaip: Graikijoje – leptó (daugiskaitoje –leptá, Λεπτά), italai – centesimo. Prancūzai dažnai tebevartoja centime (taip buvo vadinami smulkesni už frankus pinigai), o ispanai – céntimo.

"Scanpix" nuotr.

Vilioja plačios karjeros perspektyvos, patrauklus atlyginimas, socialinės garantijos, nuolatinis tobulėjimas ir daugiakultūrė aplinka, o intensyvus tempas, lėtas biurokratijos aparatas, bendravimas keliomis kalbomis (lietuvių tarp jų greičiausiai nebus) ir gyvenimas kitoje šalyje negąsdina?

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Darbas kurioje nors Europos Sąjungos institucijoje gali būti kaip tik tau. Jo link driekiasi netrumpas kelias, kurio pradžioje teks apsiginklavus matematikos žiniomis ir logika laimėti dvikovą su kompiuteriu. Tik tuomet atsiras proga pademonstruoti dalykinius gebėjimus.
Įvairiose ES struktūrose, iš kurių žinomiausios – Europos Komisija, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Teisingumo Teismas, dirba daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, daugiausia – Briuselyje, taip pat – Liuksemburge ir kitose šalyse. Nors didžiuma turi neblogą atlyginimą ir socialines garantijas užtikrinančias sutartis iki gyvos galvos, darbuotojų kariauna nuolat keičiasi. Kas išeina į pensiją, kas atlaisvina kėdę dėl kitų priežasčių, dažnai prireikia specialistų tam tikroms užduotims atlikti.

Bet pakliūti į šį būrį ne taip paprasta, nors teorinę galimybę turi kiekvienas reikalavimus atitinkantis ES pilietis. Pirmiausia reikia atsidurti pretendentų rezerve – įveikti komplikuotą atranką ir bemaž tiek konkurentų, kiek sudaro visą ES institucijų personalą. Tuo užsiima Europos personalo atrankos tarnyba (European Personnel Selection Office, EPSO), įkurta po Bendrijos didžiosios plėtros, kai įstojo Lietuva ir dar 9 šalys. Tuomet pasirodė, kad institucijos atskirai nesusidoros su naujų darbuotojų antplūdžiu, tikėtasi, kad įsidarbinimo procedūros taps aiškesnės.

Pretendentų į administratorius dar prašoma atsakyti, kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose.

EPSO direktoriaus patarėjos Agnės Martikonienės teigimu, tai yra vienintelis kelias tapti pareigūnu (vadinamuoju official), turinčiu neterminuotą darbo sutartį. Be nuolatinių darbuotojų, esama sutartininkų, laikinųjų ir pakaitinių darbuotojų,stažuotojų, naudojamasi į specialias duomenų bazes įtrauktų specialistų paslaugomis. Ieškant pastarųjų, kandidatai pirmiausiai filtruojami pagal kvalifikaciją, tačiau bendri konkursai pradedami nuo testo ir tik tuomet laukia dalykinių gebėjimų bei asmeninių savybių vertinimas.

Konkursai į laisvas darbo vietas skelbiami EPSO tinklalapyje. Ten pat reikia registruotis, nusprendus dalyvauti konkurse, pateikiama daugiau informacijos apie atranką.

Svarbu – ir teisingas atsakymas, ir greitis

Pirmas žingsnis karjeros ES link yra išlaikyti EPSO testą, po kurio atsijojama didžiuma pretendentų. Savo šalyje laikomas testas skirtas įvertinti tam tikrus įgūdžius – suvokti tekstą, skaičiuoti, atskleisti abstraktų mąstymą (angliškai – verbal, numerical and abstract reasoning). Pretendentų į administratorius dar prašoma atsakyti, kaip jie elgtųsi tam tikrose situacijose (pavyzdžiui, vadovui skyrus per nurodytą terminą sunkiai įgyvendinamą užduotį). Čia pateikiama testo pavyzdžių.

Anuomet taisykles labiau kalėme, o ne mokėmės jas taikyti gyvenimiškose situacijose, kokios laukia per atranką.

Prieš keletą metų teko jį išbandyti. Sunkiausia dalis buvo skaičiavimas – nors tereikėjo prisiminti matematikos pamokas, trikdė painūs klausimai. Tikrai nebuvo reikalo džiaugtis, kad keletą metų mus mokė geriausia mokyklos matematikė, – anuomet taisykles labiau kalėme, o ne mokėmės jas taikyti gyvenimiškose situacijose, kokios laukia per atranką.

Teksto suvokimo užduotis buvo ne mažiau sukta. Svarbiausia – nepaslysti ant savo apsiskaitymo. Mat jei tekste parašyta, kad „Lietuva yra didesnė už Latviją‟, atsakymuose pažymėti savaime suprantamą dalyką, kad „Lietuva yra didžiausia iš Baltijos valstybių‟, būtų klaida. Užtat abstraktaus mąstymo užduotys, reikalaujančios išvystytos logikos ir erdvinio mąstymo, buvo smagios. Jos iš pirmo žvilgsnio gali priminti vaikiškus galvosūkius – kelių geometrinių figūrų eilėje įžvelgti, kas jose keičiasi, ir parinkti kitą figūrą.

Didžiausias vargas buvo ne rasti teisingą atsakymą, nes uždaviniai tikrai įveikiami, bet suskubti tai padaryti per trumpą laiką. Į patalpą su kompiuteriais, kuriuose atliekamas testas, negalima įsinešti net savo rašiklio, nekalbant apie kalkuliatorių ar mobilųjį telefoną, tad telieka kliautis vien sumanumu ir žiniomis.

Testus „pakvailino‟, kad būtų norinčiųjų laikyti

Anksčiau slenkstis buvo dar aukštesnis – dešimtmečius per atranką tekdavo atsakinėti į klausimus apie ES istoriją, pavyzdžiui, paaiškinti Walterio Hallsteino rolę Bendrijos įkūrime. Kai norinčiųjų siekti karjeros Briuselyje, bet prieš tai – kalti tokią informaciją ėmė drastiškai mažėti (taip, kad net paraiškų skaičius nepasiekdavo laukiamo), buvo nuspręsta procesą supaprastinti – tiesiog „pakvailinti‟, kaip anuomet apibūdino britų dienraštis „The Telegraph‟. Būtent tuomet, prieš gerus penketą metų, su ES susijusius klausimus pakeitė bendrųjų gebėjimų ir žinių testai.

Štai keletas klausimų, kokie anksčiau būdavo pateikiami pretendentams, pavyzdžių:
1997 metų Eurostato duomenimis, ES pagamina daugiau nei 50 proc. tam tikro žemės ūkio produkto. Kurio?
a: Javų
b: Pieno
c: Mėsos
d: Vyno
(Teisingas atsakymas – d)

Kas buvo pirmasis Europos Ekonominės Bendrijos Komisijos pirmininkas?
a: Jeanas Monnet
b: Robertas Schumanas
c: Alcide’as de Gasperi
d: Walteris Hallsteinas
(Teisingas atsakymas – d)

Kuris yra vienas iš ES struktūrinių fondų?
a: Europos socialinis fondas
b: Europos vystymo fondas
c: LIFE
d: PHARE
(Teisingas atsakymas – a)

Kas buvo sujungta 1967 metais, taip sukuriant Europos bendrijas?
a: Europos Ekonominė Bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija
b: Europos Ekonominė Bendrija, Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
c: Europos Ekonominė Bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
d: Europos anglių ir plieno bendrija, Europos atominės energetikos bendrija
(Teisingas atsakymas – b)

Be pasiruošimo – šansų mažai

Oficialiai sakome: mes tikriname ne žinias, o kompetencijas, kurių neišmoksi. Sakome: ateikite ir būkite savimi.

Ar yra būdų ruoštis testui? Begalė – internete pilna užduočių pavyzdžių, prileista specialių knygų, net organizuojami kursai. Algebros per mėnesį gal ir neišmoksi, bet A. Martikonienė ragina nenuvertinti siūlomos pagalbos: „Čia ne egzaminas, bet jei su matematika pastarąjį kartą buvai susidūręs prieš 20 metų… Jei mėnesį paspręsi užduotis ir automatiškai suvoksi, kad 3/4 yra 75 proc., tas padės. Jei gyvenime nesi regėjęs abstraktaus mąstymo testų, susirasi knygutę, paspręsi ir būsi bent truputį apšilęs.‟

Įprastame darbo pokalbyje pretendentas gali pristatyti savo savybes, išdėstyti motyvaciją ir iškart sužavėti. EPSO atrankoje per pirmą etapą žmogaus niekas nemato – jis sėdi vienas prieš kompiuterį.

„Oficialiai sakome: mes tikriname ne žinias, o kompetencijas, kurių neišmoksi. Sakome: ateikite ir būkite savimi. Bet tai labiau tinka vertinimo centre – antrame etape. Kad į jį patektumėte, turite įveikti pirmąjį. Konkurencija žvėriška. Mano nuomone, nesiruošus įveikti pirmo etapo neįmanoma‟, – pažymėjo A. Martikonienė.

Užsiregistruoti kompiuteriu atliekamam testui – kur kas lengviau nei jį įveikti: reikia būti Bendrijos piliečiu, mokėti bent dvi oficialiąsias ES kalbas (taigi gimtąją ir kurią nors darbinę – anglų, prancūzų, vokiečių, šių prireikia antrame atrankos etape). Administratoriaus, kurio darbas yra stebėti ir apibendrinti procesus, ieškoti sprendimų, brėžti gaires, pareigybei reikia aukštojo mokslo diplomo, asistento (sekretoriaus, finansininko, kompiuterių specialisto, projektų vadovo) – ne. Pretendentams į lingvistus būtina mokėti bent tris kalbas.

Kiek išlaikiusiųjų testą pateks į kitą etapą, priklauso nuo poreikio papildyti rezervą. „Sakykime, ieškome 300 žmonių. Skaičiuojame, kad į vertinimo centrą reikia siųsti apie pustrečio karto daugiau. Tiek ir atrinksime po kompiuterinio testo‟, – aiškino pašnekovė.

Antrasis atrankos etapas vyksta vertinimo centruose Briuselyje (dažniausiai) arba Liuksemburge. Čia tikrinami dalykiniai ir socialiniai įgūdžiai, profesinės ir asmeninės kompetencijos. Laukia įvairios užduotys: pagal pateiktą medžiagą parengti dokumentą, studiją ar planą, žodžiu pristatyti problemą, darbas grupėse. Vertinimo komisija per pokalbį aiškinasi, kaip greitai pretendentas orientuojasi sudėtingose situacijose, reaguoja į profesinius ir kasdienius iššūkius, geba išreikšti mintis ne tik žinoma, bet ir nauja tema, bendrauja su nepažįstamais žmonėmis.

Privalumu gali tapti panaši patirtis, darbas tarptautinėje ir įvairiakultūrėje aplinkoje. Tačiau, kaip pabrėžė A. Martikonienė, pagrindiniai konkursai organizuojami tik pradinėms pozicijoms užimti, iš pretendentų reikalaujama ne patirties, o potencialo.

Jei idealas – Steve’as Jobsas, būsi nelaimingas

Puikus įvertinimas antrame etape darbo Briuselyje dar negarantuoja. EPSO tik atlieka atranką ir iš geriausiai pasirodžiusiųjų suformuoja rezervą, vadinamąjį talent pool, iš kurio galima būti pakviestam dirbti ES institucijose. Darbuotojų ieškanti institucija sąraše susiranda poreikius atitinkantį asmenį. Kandidatai taip pat gali imtis aktyvios darbo paieškos – siųsti užklausas dėl darbo galimybės į dominančius ES institucijų padalinius.

Reikia motyvacijos dirbti valstybės tarnyboje, susitaikyti, kad tai, ką nori padaryti, keičiasi labai lėtai arba visai nesikeičia.

Ar gali žmogus praeiti atranką, bet taip ir nepasistūmėti toliau už rezervą? „Teoriškai – taip. Nėra garantijos žmogui ne tik būti įdarbintam, bet net ir pakviestam į interviu, – pripažino A. Martikonienė. – Tačiau taip nutinka retai. Turi būti visai neįdomu įsidarbinti. Vis tik žmonės deda pastangas, kad apie juos sužinotų, užsiima asmeniniu lobizmu. Kita vertus, neracionalu gaminti žmones, kurie niekada nebus pakviesti. Juos atrenkame, kad kada nors būtų įdarbinti. Institucijos planuoja darbo vietas, atrenkame pagal jų poreikius. Jei matome, kad sąrašas nejuda, galime kreiptis į institucijas: tiek prašėte, kodėl tų žmonių neimate? Galime net neskelbti kito konkurso tai pareigybei, jei rezerve dar yra žmonių.‟

Kam verta pradėti šią ilgą kelionę, kurios vien atranka gali užtrukti ilgiau nei metus? „Patarčiau pasitikrinti savo motyvaciją, kad suprastum, ko ten – ne šiaip į ES, o apskritai į valdišką tarnybą – eini. Pakalbėti su žmogumi iš tokios tarnybos. Turi suprasti, ar lūkesčiai adekvatūs. Jei žmogaus idealas – Steve’as Jobsas, ten bus nelaimingas. Reikia motyvacijos dirbti valstybės tarnyboje, susitaikyti, kad tai, ką nori padaryti, keičiasi labai lėtai arba visai nesikeičia. Ar žmogus nori išvažiuoti iš namų, ar patinka multikultūrinė aplinka?‟ – vardijo pašnekovė.

EPSO atrankų per metus paprastai būna trys ciklai: pavasarį organizuojamas konkursas administratoriams, vasarą – vertėjams žodžiu ir raštu (kalbos parenkamos pagal poreikį), žiemą – asistentams. Specialistų ieškoma įvairiu metu. Didžiausias susidomėjimas – geriau apmokamomis administratorių pareigybėmis, tuomet į testą gali užsiregistruoti ir 40 tūkst. žmonių iš visų 28 valstybių. Lingvistų būrys būna mažesnis, mat jų vienu metu ieškoma, pavyzdžiui, tik šešioms iš 24 oficialių kalbų. Beje, lietuviai turi daugiausiai galimybių įsidarbinti būtent vertėjais.

Dar visai neseniai buvo kalbama, kad lietuviai vangiai siekia įsidarbinti ES institucijose. Tačiau statistika rodo kiek kitokią situaciją. Briuselyje galioja neoficiali kvotų – proporcingo geografinio atstovavimo (kad darbuotojų iš tam tikros šalies skaičius procentiškai atitiktų jos gyventojų skaičių) – taisyklė. Lietuviai sudaro vos 0,59 proc. Bendrijos gyventojų, bet 1,3 proc. Europos Komisijos darbuotojų. Lietuvių dirba visuose direktoratuose. Tiesa, kaip pabrėžė A. Martikonienė, svarbu ne kiek apskritai ES dirba tam tikros šalies atstovų, o kiek jų eina generalinių direktoratų ar bent skyrių vedėjų pareigas.

"Scanpix" nuotr.

Europos Komisija paleido naują svetainę, kurioje viešinama, kaip ES leidžia pinigus. Politico.eu išanalizavo pateikiamus duomenis ir atrinko įdomiausius atvejus, tarp kurių minimas ir Lietuvos vardas.

1. Lenkijai – dosniausia parama.

Kuri šalis gauna daugiausia ES pinigų? Lenkai per įvairius fondus gauna dvigubai daugiau išmokų, nei kokia kita šalis. Ši suma 2014-2020 m. yra beveik 86 mlrd. eurų, antroje vietoje esančiai Italijai tenka “tik” 43 mlrd. eurų.

2. Lietuviai neturėtų irgi skųstis.

Skaičiuojant vienam žmogui, Lenkija nusileidžia. Ir atspėkite kam? O gi Lietuvai. Per septynerius metus vienam žmogui Lenkijai tenka 2232 eurai. ES  subsidijos Lietuvos piliečiui siekia 2837 eurus.

2014-2020 bus skirta 63,4 mlrd. eurų smulkiam ir vidutiniam verslui, kad šis taptų konkurencingesnis pasaulinėje arenoje.

3. Viena ranka duoda, kita pasiima.

Vokietija dažniausiai vadinama ES ekonomikos varikliu ir pinigine, bet kartu ši šalis sugeba susirinkti labai daug išmokų. Faktiškai, Berlynas viena ranka duoda, kita pasiima, nes įmokas į ES biudžetą moka vyriausybės, o vystimosi fondai paskirstomi regionams. Taigi Vokietija gaus 27 872 862 460 eurus.

4. Rojus smulkiam verslui.

ES – brangiausia pasaulyje žaidimų aikštelė. 2014-2020 bus skirta 63,4 mlrd. eurų smulkiam ir vidutiniam verslui, kad šis taptų konkurencingesnis pasaulinėje arenoje.

5. Kryžiaus žygis prieš klimato kaitą.

Kova su klimato kaita europiečiams irgi atsieina apvalią sumą. 44,96 mlrd. eurų skiriama perėjimui prie “mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos”, 29,13 mlrd. eurų – prisitaikymo prie klimato kaitos ir rizikų prevencijai. T.y. iš viso 64,83 mlrd. eurų. Bet ir tai dar ne viskas. ES skyrė papildomai dar 60 mlrd. “aplinkos apsaugai ir išteklių efektyviam panaudojimui”.

6. Jaunieji ūkininkai, ES reikia jūsų!

ES nori finansuoti 175 407 tokių ūkininkų verslo planus. Priežastis – tik 14 proc. Europos ūkininkų yra jaunesni nei 40 metų.

Visą originalų tekstą skaitykite čia