"Scanpix" nuotr.

Vakarai nesupranta Rusijos, o Rusija – Vakarų. Tad kaip surasti bendrą kalbą? Klausia ir siūlo atsakymą “European Council on Foreign Affairs” ekspertė Kadri Liik, kurios sutrumpintą straipsnį pateikiame:

Po Krymo aneksijos daug Europos politikų nusprendė, kad buvo klaida taip lengvai leisti Rusijai išsisukti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją: “Mes aiškiai nepasisakėme dėl Gruzijos, todėl jie perėjo prie Ukrainos.”

Šis pavyzdys iliustruoja problemą, su kuria dabar susiduria Rusija ir Vakarai. Mūsų suvokimas apie priimtiną elgesį tarptautinėje arenoje, tikslus ir veiksmus – visiškai skirtingas. Šie skirtumai ir nesusikalbėjimas išaugo į priešiškus naratyvus.

Jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Rusijoje, kur sprendimai priėmimų galios yra sukoncentruotos siauros ir panašiai mąstančios žmonių grupės rankose, antivakarietiškas požiūris pasiekė tokį lygį, kad beveik neįmanoma per jį prasiskverbti. Tai gali būti labai pavojinga: jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Esant tokiom skirtingoms kultūroms, ar vis dar įmanoma kalbėtis su Rusija ir kiek tai kainuos?

Dabar šis klausimas vyrauja NATO ir ES. NATO kartais suvokia nesusikalbėjimo grėsmę, ES diskusijos labai dažnai vadovaujasi biurokratine logika. Siekis “pozityvaus dialogo” kartu (arba vietoj) sankcijų, suteikia tokią viltį: jei Rusiją pavyks įtraukti, tuomet ji sušvelnės ir “naujas susitarimas” dėl bendradarbiavimo su Rusija gali būti surastas. Pastaruoju metu minimas ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) bendradarbiavimas, kaip galima išeitis.

Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva.

”Pozityvaus dialogo” siekis – suprantamas ir bendradarbiavimas su Rusija turėtų išlikti ilgalaikiu Europos strateginiu tikslu, tačiau paviršutinis požiūris į tai yra pavojingas. Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva. Dar blogiau, kad esant nesusikalbėjimui, didelės viltys, kurios paremtos neteisingomis prielaidomis, ves ne tik į nusivylimą. Kiekvienas naujas nusivylimas bus vis stipresnis ir atneš pavojingesnes pasekmes.

JAV perkrovimo politikos patirtis – puikus pavyzdys. Amerikai perkrova tebuvo “pozityvus pokalbis”. Tai buvo pragmatiška politika – bandymas dirbti su Rusija ten, kur abi šalys turi bendrų interesų ir sumažinti viešus nesutarimus. Tačiau Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą: esą Amerika veikė per arti to, ką Rusija laiko savo įtakos zona.

Dažnai Rusijos politikai ir ekspertai teigia, kad Rusija tik nori, jog su ja būtų elgiamasi, kaip “su lygia”. Kai kas teigia, kad su Rusija elgiamasi, kaip su daugiau nei lygia: ji buvo priimta į visas Vakarų organizacijas, nebūtinai jai atitinkant keliamus reikalavimus. Vakarai padarė viską, kas įmanoma, kad susietų Rusiją su ES ir NATO, kaip panašiai mąstančius “strateginius partnerius”. Tačiau Rusija iki šiol jaučiasi pažeminta ir nelygi. Kodėl?

Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą.

Iš tiesų, atrodo, kad Rusija niekada nenorėjo, kad su ja būtų elgiamasi, kaip su lygia Vakarų sukurtoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sistemoje. Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles. Tai reiškia geopolitinio veto teisę ir nekritišką jos režimo prigimties ir veiksmų pripažinimą.

Skirtingai nei daugelis teigia, Rusija nėra ekspasionistinė galia. Ji nenori dominuoti pasaulyje, užkariauti  Europą ar atstatyti Sovietų Sąjungą. Tačiau ji nori kontroliuoti tai, ką ES vadina Rytų partnerystės erdvė, ir ji nori, kad tai būtų pripažinta, kaip tarptautinių santykių principas.

Rusijos politikai mato Vakarus per savo paradigmą: jie nuoširdžiai tiki, kad Vakarai sukonstravo “spalvotas revoliucijas” tikėdamiesi susilpninti Rusijos įtaką ir sustiprinti savo. Jie įtaria, kad galutinis tikslas yra režimo pakeitimas pačioje Rusijoje.

Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles.

Vakarai, savo ruožtu, iki šiol nesuprato, kaip mąsto ir veikia Rusija. Tikima, kad Rusijai suvokus bendradarbiavimo naudą, ji taps pilnavertė ESBO pagrindu sukurtos sistemos narė. Tai nėra vien tik tai intelektualios tinginystės rezultatas. Tai susiję su komunikacijos stoka. Taip pat lyderių, visų pirma Vladimiro Putino, bendravimo subtilybėmis.

“Jiems (rusams – red. past.) nepatiko (NATO) plėtra, bet jie suprato, kad jos stabdymo kaina yra nepriimtina, todėl jie išsiderėjo kompensaciją. Visi Rusijos norai, kuriuos Maskva išreiškė, buvo patenkinti – ar Rusija sugebėjo tuo pasinaudoti – tai kitas klausimas. Bet tai buvo susitarimas ir Rusija žinojo, kad su juo sutiko”, – sakė vienas Rusijos ekspertas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”

Šie pokalbiai vyko tarp Boriso Jelcino ir Billo Clintono. Atėjus į valdžią V.Putinui ir George’ui W.Bushui Rusijos gebėjimas išreikšti savo norus ir Vakarų gebėjimas juos suprasti pradėjo nykti.

V.Putino požiūrį į pasaulį, veikimo būdą ir bendravimą labai paveikė Sovietų Sąjungos normos. Jo komunikacija turi labai daug sovietinių subtilybių ir kai ji naudojama bendraujant su Vakarais, dažnai tampa nesuprantama, o pats V.Putinas atrodo apgaulingas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų populiarus posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”  Sovietiniais laikais apsimesti, kad dirbi, kad tiki į komunizmą, buvo būtina. Tokiomis sąlygomis diskusija apie realų gyvenimą buvo įmanoma tik dviem būdais: tarp eilučių (naudojant oficialią retoriką) arba patikimoje aplinkoje, paliekant veidmainiavimą nuošalyje.

Bendraudamas su Vakarais V.Putinas naudoja abi taktikas: jis pasinaudojo Vakarų liberalia retorika, kad skelbtų savo, dažniausia visai neliberalią, žinią. Jis taip pat griebiasi agresyvios “tiesos” teigdamas, pavyzdžiui, kad “Ukraine – net nėra valstybė”.

Negalima teigti, kad Vakarai niekada nenaudoja “tarp eilučių” komunikacijos. Tačiau jie naudoja skirtingiems tikslams – apeiti nesutarimų kampus ir išspręsti keblias problemas. Tai niekada netapo nei norma, nei įtvirtino kitokią realybę. Taisyklės gali būti laužomos, bet jos vis tiek lieka taisyklės, net tiems, kurie jas laužo.  Sovietinėje sistemos taisykles buvo fikcija net ir tiems, kurie jomis vadovavosi.

Rusija gali labai preciziškai paraidžiui cituoti taisykles, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią.

Ši logika gali paaiškinti, kodėl Rusija yra tokia nelaiminga dėl daugelio tarptautinių taisyklių ir normų, po kuriomis ji savanoriškai pasirašė.  Ar tai būtų ESBO ar Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklės: Rusija niekada negalvojo, kad jų reikės laikytis paraidžiui.

Rusijos santykis su taisyklėmis yra labai įdomus. Ji gali labai preciziškai paraidžiui jas cituoti, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią. Krymo aneksija – puikus pavyzdys: laikytasis įstatymo raidės, t.y. surengtas referendumas ir esą patys žmonės nusprendė.

Daugelis europiečių tai vadina “Putino melu”. Tačiau šiame mele yra logikos. Juo ne tik siekiama apgauti, bet ir komunikuoti. Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms. Tai ne tik fizinės, bet ir sąmoningas jėgos demonstravimas, Vakarams sakantis: “Jūs galite žinoti, kad mes čia, bet jūs negalite to įrodyti. Taigi jūs negalite padaryti nieko, todėl geriau sutikite su mūsų sąlygomis.”

Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms.

Dažnai sakoma, kad V.Putinas puikus taktikas, neturintis strategijos. Galbūt, bet jis labai gerai žino, ko nori, naudoja atvirumą ir dažnai naudoja eskalaciją, kaip kvietimą į pokalbį arba reikalavimą vertinti jo norus rimtai.

“Rusija niekada nesakė, kad nori įtakos Ukrainoje. Jei jie būtų tai pasakę, mes žvelgtume kitaip į šį klausimą”, – teigė vienas Briuselio pareigūnas.

Nei Rusija, nei V.Putinas to nesakė, nes tai atrodė taip akivaizdu, kad net nereikėjo aušinti burnos.

V.Putinui perėmus valdžią, Rusijos žiniasklaida charakterizavo jo užsienio politiką, kaip “bulkakovišką”, cituodama ištrauką iš Michailo Bulgakovo “Meistro ir Margaritos”: “Turėtum niekada nieko neprašyti. Niekada. Ypač iš tų, kurie yra galingesni už tave.”

Tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo.

Skirtingai nei daugelis manė, V.Putinas nepradėjo konfliktuoti dėl Baltijos valstybių priėmimo į NATO, jis neprašė pinigų ar įtakos zonų. Po Rugsėjo 11-osios jis palaikė JAV ir nieko neprašė mainais. Bet tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo. Tai, ką V.Putinas laikė dideliu savo indėliu, Vakarai interpretavo tik kaip bendrą interesą, ir vietoj atlygio, paprasčiausiai pasakė “ačiū”. Taip ir prasidėjo nesusikalbėjimo užburtas ratas.

Po Krymo aneksijos, Vakaruose įsivyravo trys politikos Rusijos atžvilgiu  požiūriai:

Pirma, sulaikyti Rusiją: NATO gynybos planai, Rusijos įtakos ne NATO šalyse ribojimas, ekonominės sankcijos. Visa tai anksčiau ar vėliau turėtų nuversti režimą.

Antrasis požiūris, kurį palaikė tokie JAV užsienio politikos mohikanai, kaip Zbigniewas Brzezinskis ir Henry Kissingeris, – tai geopolitinis susitarimas su Rusija, kuris užtvirtintų Ukrainai “neprisijungusios” statusą.

Trečiasis požiūris – lazdos ir meduolių. Tai dažniausiai Europoje girdimas požiūris: mes turime įgyvendinti sankcijas, kad galėtume kontroliuoti padėti Ukrainoje, bet tuo pačiu turime ieškoti naujų būdų, kaip suteikti Rusijai statusą Europos tvarkoje. Tai gali būti padaryta per ES bendradarbiavimą su EES. Taip pastaroji būtų legitimizuota.

V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Visos šios idėjos kilo iš gerų intencijų, bet žmonės nesupranta kokios pasekmės laukia įgyvendinus juos. Rusijos sulaikymas yra būtinas, bet reikia atsispirti pagundai vesti paraleles su Šaltuoju karu. Naujoji sulaikymo politika gali ir nebūti tokia sėkminga, kaip Šaltojo karo laikų. Dabar Rusija yra ženkliai silpnesnė nei Vakarai, bet Vakarai dabar yra ženkliai labiau išsiblaškę. Naujasis Šaltasis karas taptų asimetriniu karu, o Vakarams nelabai sekasi kariauti asimetrinių karų. Be to, V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Geopolitinis susitarimas su Rusija – taip pat ne išeitis. Tai ne tik sujauktų dabar apibrėžtą Europos valstybių elgesį, tvarką, bet ir sunkiai įgyvendinama. Nes jei anksčiau galima buvo išlaikyti įtakos zonas pasitelkus prievartą, tai dabar reikia patrauklumo. Maskva gali teigti, kad tai jos įtakos zona, bet negalės jos išlaikyti, jei tos šalies visuomenė nesutiks.

Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties ji tikisi: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos peržiūrėjimo.

Trečiasis būdas gali būti Rusijos nesuprastas, kaip ji nesuprato ir “perkrovimo”. ES ir EES bendradarbiavimas turi natūralias ribas. Pavyzdžiui, ne visos EES narės yra PPO narės, o visi ES prekybos susitarimai yra PPO taisyklių pagrindu. Jei bus padarytos išimtys, tuomet Rusija gali suprasti, kad jai suteiktos išskirtinės teisės. To ES nesuteikia net savo narėms.

ES gali tikėtis, kad ribotas bendradarbiavimas su Rusija peraugs į didesnį ir padarys Rusiją Vakarų partnere. Bet taip nebus, nes pusiau simboliniais gestais nepavyks “papirkti” Rusijos. Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties tikisi Rusija: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos ir principų peržiūrėjimo.

Kaip tuomet kalbėtis su Rusija? Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų. Pirminis komunikacijos tikslas būtų racionalizuoti kontektrą ir sutarti dėl nesutarimų prigimties. Skirtumai išliks, bet jie kels mažesnį pavojų.

Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų.

Kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai bando ginti savo principus Ukrainoje, o ne ruošia puolimą prieš Maskvą, tuomet įspėjamojo smūgio Vakarų sąjungininkams galimybė sumažės. Lygiai taip pat, kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai net ir labai norėdami bendradarbiauti su Rusija, išliks griežti, kai kalbama apie pamatinius principus, tuomet dar vienos Ukrainos scenarijus bus ženkliai mažiau tikėtinas.

Tokie pokalbiai būtini įvairiose vietose ir įvairiais formatais. Svarbu į tai įtraukti V.Putiną, nors šis ir gyvena “skirtingame pasaulyje”. Svarbu, kad Rusija negalėtų pasinaudoti šiais pokalbiais, kad legitimizuotų savo veiksmus Ukrainoje. Rusai turėtų būti tikri, kad Vakarai pasiruošę ginti NATO teritoriją, bet nesiruošią pulti Rusijos teritorijos.

Diplomatiniame fronte Vakarai turėtų labai aiškiai išdėstyti savo viziją dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo: tik visiškas jų įgyvendinimas bus laikomas sąlyga sankcijų panaikinimui.

Instituciniame lygmenyje reikia peržiūrėti diskusijų formatus. Dauguma jų yra paremti prielaida, kad Vakarai ir Rusija turi bendrų interesų arba net vertybių. O tai erzino abi puses. Rusija nuolat kritikuojama, o Vakarų sąjungininkai jaučiasi, kad nuolat turi rinktis tarp gerų santykių su Rusija ir jų požiūrio į tiesą. Atsikratykime to.

Taip pat reikėtų įtraukti Rusijos pilietinę visuomenė, nors Kremlius tai padarė labai sudėtinga užduotimi. Kai kurios Rusijos nevyriausybinės organizacijos yra aktyvios ir gerai organizuotos – būsimo Rusijos elito inkubatoriai.

Be to, būtina tęsti pokalbius su Rusijos ekspertais. Nors kai kurie jų yra režimo “atstovai spaudai”, dauguma jų bando išties suprasti, kas vyksta, o dar kiti balansuoja tarp šių dviejų grupių.

Trumpai tariant Europa turėtų pradėti daugiasluoksnį pokalbį su Rusija apie mūsų skirtumus, nesiekiant greitai juos išspręsti per kokius nors didelius mainus. Mes turime racionalizuoti juos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr/

Iki 2017 m. pabaigos  Didžiojoje Britanijoje numatomas referendumas dėl tolesnės narystės ES.  Netylant kalboms apie galimą britų pasitraukimą iš bloko, “The Wall Street Journal” apžvalgininkas Simonas Nixonas įsitikinęs, kad taip neįvyks ir pateikia 5 priežastis:

1. Referendumą dėl Britanijos narystės ES žadantis premjeras Davidas Cameronas pats agituos už pasilikimą bloke. Nors kol kas jis vis dar bando laviruoti, tačiau deda visas pastangas, kad britai liktų ES. Be to, visiškai nesiruošiama pasitraukimo procesui.

2. D.Cameronas gali susidurti su mažesniu politiniu pasipriešinimu, nei manoma. Euroskeptikai reikalauja, kad vyriausybės nariams būtų leista agituoti už išėjimą iš ES. Tačiau premjeras užsitikrino visos vyriausybės paramą jo deryboms su ES ir bet kuris ministras, kuris tuo suabejos, turės trauktis.

Tačiau nei viena, nei kita pusė, negali sutarti, kokia Didžioji Britanija bus be ES.

3. Prieš ES nukreiptoje kampanijoje – sumaištis, nors apklausos jai palankios. Tiksliau, vyksta ne viena, o dvi kampanijos, tarp kurių didelė praraja – tiek asmeninė, tiek politinė. Abiejų kampanijų tikslas įtikinti, kad dabartinė padėtis yra netoleruotina ir egzistuoja geresnė alternatyva. Tačiau nei viena, nei kita pusė, negali sutarti, kokia Didžioji Britanija bus be ES.

4. Stipriausias eurskeptikų argumentas gali atsisukti prieš juos pačius. Nėra abejonių, kad pabėgėlių krizė ir teroro pavojus paveikė visuomenės nuomonę: manoma, kad ES nesugeba susidoroti su iššūkiais ir vienintelė britų viltis apsisaugoti – tai palikti bloką. Tačiau realybė yra ta, kad šios krizės įrodė priešingai: Europa susiduria su bendrais saugumo iššūkiais, kuriuos tik bendrai gali išspręsti – tai ir Sirijos, Libijos ir Ukrainos klausimai; bendra politika Rusijos ir Turkijos atžvilgiu; ES išorės sienų apsauga; elgesys su pabėgėliais ir terorizmo pavojus.

5. Nors britų euroskeptikai nelinkę lygintis su Prancūzijos ultradešiniuoju Nacionaliniu frontu ir jos lydere Marine Le Pen, tačiau jų idėjos laikosi ant to pačio pagrindo – nacionalizmo, kovos su globalizacija ir t.t. Ir kaip rodo patirtis, kad ir neseniai įvykę Prancūzijos regioniniai rinkimai, tokios idėjos paklausios, bet dar nėra vyraujančios.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Scanpix nuotr.

Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas nutarė pasinaudoti akimirka, kai ES visi daro, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai pagal kvotas numatytus pabėgėlius, Vengrija nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia „Nord Streem II“, Graikija kaip visuomet nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato karo laivus Kremliui ir sudaro su juo karines sąjungas. Tiesa, Jungtinės Karalystės premjeras tai daro rafinuočiau. Jis rašo grafomaniškus laiškus ES šalių vadovams, mėgindamas prastumti savo tvarką Bendrijai.

Rima JANUŽYTĖ

Didžioji Britanija Europos Sąjungos žaidimą ir taip žaidžia pagal savas taisykles. Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją tik 1973 m., nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai. Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir daugeliu klausimų turi savo nuomonę.

Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai milijardą ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne kaip naudinga jai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Nesijaučia esą europiečiai

Didžiojoje Britanijoje dabar populiaru aiškinti, kad išstojusi iš ES šalis būtų ne tik stipri, bet galbūt net stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija.

Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų, nes „tebeturi“ įtaką visoje imperijoje. Karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Be to, Londonas kartu su Frankfurtu prie Maino yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją yra didžiausia Europoje.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o Europos ekonomikos milžinė Vokietija tuo pasigirti negali.

Būtent tokie argumentai vis daugiau britų lenkia į ES priešininkų stovyklą. Jeigu vyktų referendumas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasilikti ES (būtent taip bus formuluojamas klausimas biuleteniuose, kuriuose britai varneles dės gal net kitų metų birželį), didžioji dalis šalies piliečių pasisakytų už pasitraukimą.

Kas mėnesį ORB atliekama apklausa liudija, kad po neseniai Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių žmonių, pritariančių pasitraukimui iš ES, gerokai padaugėjo: 52 proc. pasisako už pasitraukimą, o 48 proc. mano, kad Didžioji Britanija turėtų likti ES. Palyginimui, birželį, liepą ir rugsėjį maždaug po 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Britanija liktų Europos Sąjungos nare.

Verta paminėti, kad jaunimas narystę ES vertina labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Paramą išstojimui iš ES pareiškė net kai kurios britų kompanijos. Didžiosios Britanijos statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“ – Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Tiesa, jo palaikymo gali nepakakti, nes šalies lažybų bendrovės prognozuoja, jog referendume 65 proc. piliečių galiausiai vis tiek balsuos už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, nors apklausos ir liudija, kad britai mažiausiai jaučiasi esą europiečiai nei bet kurios kitos ES šalies gyventojai.

Mat net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje sako nejaučiantys jokios europietiškos tapatybės, o tai gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių skaičius Britanijoje nuo 1999 m. smuko 17 proc. – daugiausia visoje ES.

„NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija dabar vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: Didžioji Britanija elgiasi panašiai kaip ES net nepriklausanti Norvegija – su ES palaiko tik tuos santykius, kurie jai naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad toks palyginimas – net per švelnus, ir siūlo per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju“, – aiškino D.Cameronas, kalbėdamas parlamente prieš kelionę į Islandiją, kur vyko Šiaurės ateities forumas. Pasak D.Camerono, Norvegija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų.

Sudrebintų ES ekonomiką?

Kad britai per daug nesijaudina dėl pasitraukimo iš ES padarinių – akivaizdu. Užtat ES pašnibždomis diskutuojama, o kas tokiu atveju nutiktų ES. Ji liktų stipri? Taptų stipresnė?

Ir taip, ir ne. Vienas susijęs su ES vienybe, kitas – su finansais. Ir nors abu šie aspektai yra labai susiję, Didžioji Britanija tarp jų brėžia nežymią rausvą liniją.

Iš vienos pusės, Didžioji Britanija Europos Sąjungai yra tam tikras destruktyvus elementas. Jos nuolatiniai prieštaravimai ir išskirtinių sąlygų siekis neprisideda prie Bendrijos monolitiškumo. Tačiau kokia nors Lietuva tokių išskirtinių sąlygų negalėtų net sapnuoti, nes Didžioji Britanija kalba skaičių kalba ir argumentais.

Britų ekonomika, kurios vertė yra 1,7 trln. eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Be to, Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Dėl to ES vadovai jaučia nemenką nerimą. Jie save guodžia, kad grasinimas palikti ES – tik D.Camerono rinkimų triukas, kad britai apie tai rimtai negalvoja. Kai kurių analitikų nuomone, iš anksto keldamas sąlygas D.Cameronas neabejotinai gudrauja – taip siekdamas įtvirtinti savo, kaip Europai diktuojančio lyderio, pozicijas.

Tačiau karuselė įsisuka vis smarkiau, o jos sustabdyti gali nepajėgti net ją įsukę politikai. Dabar Didžiosios |Britanijos pozicija ES atžvilgiu yra vienareikšmiška: arba-arba. Ir, regis, ši taktika gali pasiteisinti.

Žinoma, kai kurie reikalavimai yra „labai problemiški, nes susiję su pagrindinėmis mūsų vidaus rinkos laisvėmis“, – taip apie D.Camerono ultimatumus Briuselyje kalba biurokratai. Pavyzdžiui, tiesioginė ES piliečių, neturinčių britiško paso, diskriminacija. Be to, „sunkiais“ Europos Komisija vadina ir reikalavimus dėl santykių tarp euro zonos šalių ir jai nepriklausančių valstybių. Konkrečiu teoriškai įgyvendinamos reformos pavyzdžiu įvardytas tik nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas.

Tačiau Europos Komisija ministro pirmininko laišką su reikalavimais laiko derybų pradžia, o ne pabaiga. Vadinasi, sandoris bus, o D.Cameronas gers pergalės šampaną. Jei bus įgyvendinta viskas, ko jis pareikalavo, Didžioji Britanija išsiprašys daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus (nors D.Cameronas aiškina, kad sieks mažiau biurokratijos ES). Be to, Londonas norėtų, kad migrantams iš ES šalių būtų sunkiau gauti socialines išmokas (nors pasisako prieš ES piliečių diskriminaciją).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel leidžia suprasti, kad D.Cameronas neliks neapdovanotas. „Jungtinei Karalystei gali būti sukurtos tokios sąlygos, kurioms esant šalis liktų Europos Sąjungoje“, – atvirai sako Vokietijos kanclerė, tikindama, kad derybas su britais ji linkusi vertinti optimistiškai.

Optimistiškai nusiteikęs ir buvęs Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso, pareiškęs, kad D.Cameronas „po perrinkimo turi stipresnes pozicijas peržiūrėti šalies santykius su Europos Sąjunga, ir blokas nusileis kai kuriems jo reikalavimams“. Jo nuomone, D.Cameronas dabar turi atnaujintą legitimumą ir didesnius įgaliojimus, kai kalbama apie šalies vidų, kelti reikalavimų Europai.

Galiausiai D.Camerono ausiai maloniai skamba ir Europos Tarybos pirmininko Donaldo Tusko žodžiai, jog ES vadovai jau 2016 m. vasarį gali pasiekti susitarimą su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku D.Cameronu, kad Jungtinė Karalystė – antra didžiausia ES ekonomika – liktų bloko nare.

Kad taip ir būtų, ES turės bent simboliškai pakeisti savo poziciją keturiais pagrindiniais klausimais: laisvos darbo jėgos migracijos, bendrosios rinkos, konkurencingumo ir glaudesnės sąjungos, vadinamosios „ever closer union“.

Labiausiai pajustų imigrantai

Pagrindinis ir visus labiausiai jaudinantis yra pirmasis punktas – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pareiškęs, kad 40 proc. atvykėlių iš kitų Europos Sąjungos šalių gauna pašalpų, todėl jis žada imtis reformų, kurios nebeleis socialinės rūpybos sistemai ir toliau būti traukos veiksniu. Pasak jo, vidutinė statistinė imigrantų šeima Didžiojoje Britanijoje per metus gauna 6 tūkst. svarų sterlingų.

Siekis sumažinti dosnios Britanijos socialinių išmokų sistemos patrauklumą yra pagrindinė britų valdžios plano iš naujo derėtis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje dalis. D.Camerono teigimu, naujausi duomenys rodo, kad atėjo laikas pažaboti atvykėlių iš ES šalių srautą, darantį per didelį spaudimą šaliai.

D.Cameronas pareiškė, kad pagrindinis būdas sumažinti į Angliją atvykstančių ES piliečių skaičių yra sumažinti tą trauką, kurią šalies socialinės apsaugos sistema skleidžia Europoje. Jis neatsisako ir planų įgyvendinti dar prieš rinkimus duotą pažadą nemokėti pašalpų atvykėliams iš kitų ES šalių pirmuosius ketverius jų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus.

Tačiau britų diplomatai mano, kad ministrui pirmininkui nepavyks įtikinti ES šalių paremti jo planą pašalpų į Didžiąją Britaniją atvykusiems dirbantiems imigrantams nemokėti visą ketverių metų laikotarpį.

Vienas aukščiausio rango Didžiosios Britanijos pareigūnų, dalyvaujančių derybose su Briuseliu, teigia manantis, jog geriausiu atveju D.Cameronui pavyks pasiekti, kad pašalpų mokėjimas atvykusiems imigrantams būtų apribotas tik kelis pirmuosius mėnesius.

„Mielasis Donaldai, mums taip netinka“, – veikiausiai netrukus plunksnos vėl imsis D.Cameronas, kurį žygyje dėl ES taisyklių perrašymo palaiko vis daugiau ES maištininkių. Tarp jų – ir spygliuotų tvorų tvėrėjai, ir „Mistral“ laivų statytojai. O jei dar pridėsime abstrakčius vokiečių, olandų ir lenkų pažadus palaikyti britiškąją ES reformą, galima beveik neabejoti, kad keturios D.Camerono naujovės netruks tapti naujomis mūsų visų gyvenimo taisyklėmis.

BFL

Per 10-metį ES gavome papildomus šešerius gyvenimo metus – tiek per tą laiką pailgėjo mūsų vidutinė gyvenimo trukmė. Nauji keliai, geresnė vandens kokybė, kokybiškesnės medicinos paslaugos – pokyčių daug ir už juos ačiū ES milijardams. Mažiausiai pasikeitė tai, ko taip paprastai nenusipirksi, – vertybės.

Aušra LĖKA

„Pabėgėlių problema Europoje parodė, kad daugelis pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tik paviršiniai. Tai tarsi nauja Berlyno siena. Vienoje pusėje – pasitikėjimas, kitoje – svarbiausias tu pats ir tau artimi žmonės, o visi kiti, ar būtų užsieniečiai, ar gėjai, yra blogis. Nepasitikima kitoniškais, trūksta tolerancijos. Tai uždaros, klientelistinės visuomenės požymiai. Atvirumo – tik daigai, nors jų ir vis daugiau. O tai susiję ir su kūrybiškumu, vaizduote, be ko neįmanomas inovatyvumas ir pažanga. Gerovės šuolis akivaizdus, bet daugumos struktūrinių, ilgalaikę pažangą lemiančių rodiklių, pavyzdžiui, inovacijų, valdymo, demokratijos kokybės, pokyčių beveik nėra arba jie labai maži“, – Lietuvos 10-mečio pokyčius sveria ESTEP (konsultacinės įmonės, besispecializuojančios ES finansinės paramos ir kitų ES galimybių srityje) partneris ir vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vyriausiojo derybininko pavaduotojas ir Europos komiteto prie Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas prisipažįsta, kad ir jo paties lūkesčiai buvo kur kas didesni: „Transformacija neįvyko, nors labai tikėjausi, kad įvyks, kad bus iš esmės pasistūmėta gerovės valstybės link, pradėtos iš esmės spręsti socialinės problemos.“

K.Maniokas kartu su grupe bendraautorių, pasitelkę pagrindinius makroekonominius bei makrosocialinius ir specialius sintetinius rodiklius, plačiame kontekste išanalizavo, kiek Lietuva pasistūmėjo europėjimo kryptimi tiek materialiuoju, tiek vertybiniu aspektu. Tyrimų išvados ir įžvalgos – ką tik išleistoje knygoje „Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija“.

Gyvenome ne tik iš ES pinigų, bet ir iš idėjų

Lūkesčiai siekiant peržengti aukštą ES slenkstį buvo tokie didžiuliai, lyg per naktį savaime būtų įmanoma virsti pasiturinčia vakarietiška valstybe. Ir iš tiesų pagal gyvenimo kokybės standartų priartėjimą prie ES vidurkio tarp 2004–2007 m. į ES įstojusių šalių esame lyderiai – BVP gyventojui pakilo net 23 procentiniais punktais, 2013 m. šiuo rodikliu pirmą kartą aplenkėme savo amžiną konkurentę Estiją.

Tiesa, vis dar tesiekiame tik tris ketvirtadalius ES vidutinės gerovės lygio. Daugumoje įvairių tarptautinių indeksų ir rodiklių Lietuvos vieta irgi ne ką tepakito, bet tik todėl, kad ir kitos šalys nestovėjo vietoje.

Bet Lietuvos ekonominė pažanga nenuneigiama net atmetus statistinį efektą: į ES įstojus Rumunijai ir Bulgarijai bei sumažėjus BVP Pietų Europoje krito ES vidurkis, be to, Lietuvoje šiam rodikliui įtakos neišvengiamai turėjo rekordiškai mažėjantis gyventojų skaičius – 2004–2013 m. emigravo per 440 tūkst. žmonių, arba beveik 13 proc. gyventojų, mažėjo gimstamumas.

Pažangą daugiausia lėmė ES. Lengviausia suskaičiuoti materialinį ES indėlį: per 10-metį ES investavo į Lietuvą 16,2 mlrd. eurų, ES struktūrinių fondų parama sudarė 54 proc. visų kapitalo investicijų, o ekonominės krizės metais – net 80 proc.

Daugiausia teko transporto sričiai (26,5 proc.), aplinkos apsaugai ir energetikos infrastruktūrai (24,9 proc.), mokslo plėtrai (23 proc.), sveikatos ir socialinės apsaugos infrastruktūrai (15 proc.). Rekonstruoti keliai, geležinkeliai, nuotekų valymo ir kiti vandentvarkos įrenginiai, atnaujintos elektros jungtys, renovuotos šildymo sistemos, įspūdinga internetinio ryšio plėtra, rekonstruotos mokyklos, ligoninės ir kitos socialinės apsaugos institucijos. ES ir privačiam verslui padėjo prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos, pavyzdžiui, net 40 proc. visų Lietuvos įmonių, įdiegusių technologines inovacijas 2008-2010 m., tai padarė su ES parama.

Didžiausius pokyčius Lietuvoje per pastarąjį 10-metį lėmė būtent ES institucijos – taip mano net 73 proc. politinio elito (2014 m. apklausa), daug mažesnę įtaką padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (48,6 proc.), Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų vadovai (47,3 proc.), Prezidentas Valdas Adamkus (43,2 proc.), verslas (41,9 proc.), o mažiausiai prie pokyčių prisidėjo profesinės sąjungos.

Kad ir kaip apmaudu, ES milijardai ryžtą daryti pažangias reformas pakeitė įvairių interesų grupių kova dėl jų paskirstymo, paskatino kurti į verslo organizacijas panašias partijas, turinčias vienintelį tikslą – pasipelnyti iš ES fondų.

„Prieš stojant į ES ilgas prisiderinimas prie ES standartų viešosios politikos darbotvarkei suteikė turinį. Tapus ES nare netrukus to nebeliko. Bet neatsirado ir iniciatyvos. Didelė dalis 10-mečio ES iniciatyvų susiję su naryste ES“, – apgailestauja dar vienas minėtos knygos bendraautoris Darius Žeruolis, ESTEP partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams.

Mokslininkai suregistravo 40 svarbiausių 2004–2012 m. politinių iniciatyvų, ir tik apie 10 jų buvo nesusijusios su ES. Dauguma kitų 10-mečio viešosios politikos iniciatyvų – elektros jungčių projektai su Švedija ir Lenkija, paslaugų direktyvos įgyvendinimas, „Rail Baltica“ projektas – buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su ES.

K.Maniokas apgailestauja: Lietuvai trūksta savarankiškos, originalios iniciatyvos, politinės lyderystės. Čia ES padarė meškos paslaugą, nes leido savarankišką iniciatyvą pakeisti išorine. Apskritai mažiausiai pažangos pasiekta tose viešosios politikos srityse, kuriose politikos formavimo ir įgyvendinimo kompetencija priklauso nacionalinėms vyriausybėms, – tai sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė apsauga.

Tiesa, vienas geriausių Lietuvos rodiklių – švietimo srities: 51,3 proc. 30–34 metų asmenų turi aukštąjį išsilavinimą (čia Lietuvą lenkia tik Airija ir Liuksemburgas), o 2004 m. tokių tebuvo 31,1 proc. Tačiau kokybiniai rodikliai kur kas prastesni nei kiekybiniai: PISA tyrimų duomenimis, Lietuvos mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai yra mažesni nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių.

„Patys stumti savęs į priekį, t.y. formuluoti tinkamų viešosios politikos prioritetų, nemokame. Per tuos 10 metų buvo galimybių sutvarkyti daugelį dalykų, ypač gerovės srityse, bet to neatsitiko. Transformacijos neįvyko, bet negali ir sakyti, kad tik imituojame europėjimą“, – vertina K.Maniokas.

Jo manymu, tikrai nėra taip, kad tik statome Potiomkino kaimus su padažyta žole, kaip XVIII a. Rusijos didikas Grigorijus Potiomkinas, norėdamas sužavėti imperatorę Jekateriną II, kai jos kelionės maršrute įkūrė butaforinių kaimų, pastatė muliažų, o prie jų – išsipusčiusių baudžiauninkų, kurie linksmai sveikino pravažiuojančią imperatorę.

Nors, kaip pripažįsta tyrėjai, pertvarkų imitacijos esama nemažai, o olandai, vokiečiai, prancūzai į visą Vidurio ir Rytų Europą žiūri kaip į Potiomkino kaimą – kad čia mažai realių pokyčių, bet daug pseudorealybės. Bet K.Maniokas nemano, kad Lietuva – ištisas Potiomkino kaimas su jo prižiūrėtojų tinklu, nors to esama.

Pavyzdžiui, tokią pseudorealybę dabar gina profsąjungos, bandydamos išlaikyti neveikiantį Darbo kodeksą. „Joms naudinga vaizduoti, kad Lietuvoje plačiausios garantijos Europoje ir jie jas gina. Bet per krizę privačiose verslo įmonėse atleista trečdalis, kai kur – pusė darbuotojų, ir jokios garantijos nesuveikė“, – primena K.Maniokas.

Atotrūkį tarp deklaracijų ir realybės rodo ir nesurenkami mokesčiai. Arba, pavyzdžiui, valstybės valdyme giriamasi moderniu strateginiu planavimu, poveikio vertinimu, tačiau, nors tai formaliai įdiegta, daugeliu atvejų turi mažai ką bendra su tuo, kaip turi būti iš tikrųjų. Tyrėjai konstatuoja, kad dviguba tikrovė ženkli ir žemės ūkio, kaimo plėtros politikoje (pavyzdžiui, veterinarijos ir maisto saugos, darbų saugos, sveikatos darbe reikalavimai daug kur tiesiog popieriniai, apsiribojantys parašų surinkimu) ar švietimo sektoriuje.

Pasitenkinimą gyvenimu padidino išorės pavojai

Net 42 proc. lietuvių 2004 m. narystę ES visų pirma ir tapatino su ekonomine gerove (po 10-mečio tokių liko 18 proc.), bet ne visus ji pasiekė vienodai – socialinės nelygybės mastai Lietuvoje per pastaruosius 10 metų nepasikeitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės bei kitų tyrėjų apklausos duomenimis, tik 2 proc. respondentų mano, kad jų statusas, palyginti su 1990 m., pakilo per tris ar daugiau pozicijų pagal 10 balų skalę, daugiau nei ketvirtadaliui atrodo, kad tiek nukrito, mažėja save priskiriančiųjų viduriniam sluoksniui.

Nepaisant ekonomikos augimo, tiek 1990, tiek 2012 m. Lietuvoje patenkintų gyvenimu buvo 44 proc. Toks pesimizmas neadekvatus realybei. Vertinimus galėjo iškreipti ir itin dideli visuomenės lūkesčiai dėl narystės ES, ir politinės korupcijos tendencijos. Tai prisidėjo ir prie didelių emigracijos mastų, ir prie taip per 10-metį ir nesumažėjusio nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis, menkėjančio rinkiminio aktyvumo (skirtumas tarp rinkėjų aktyvumo per parlamento rinkimus 1990 ir 2012 m. yra didžiausias ES).

Tačiau nuo 2012 m. rudens Lietuvos gyventojų pasitenkinimas gyvenimu staiga pradėjo didėti: nuo labiausiai pesimistiškai nusiteikusios visuomenės ES per kelerius metus šoktelėjome iki vidurkio ir net aukščiau: 2014 m. patenkinti gyvenimu buvo 69 proc., o 2015 m. pradžioje – jau net 74 proc. gyventojų.

„Patenkintų gyvenimu per kelerius metus padaugėjo 25 procentiniais punktais. Gal keičiantis geopolitinei situacijai žmonės suprato, kad pas mus ne taip jau blogai ir kiek daug ką turime prarasti. Išorės grėsmė atliko mobilizacijos vaidmenį. Mūsų visuomenei trūksta pasitikėjimo, užuot laimingai gyvenus, auginus vaikus, vis dar reikia mobilizacijos, vėliavos. Kai stojome į ES, NATO, tokią vėliavą turėjome, o kai įstojome – neradome, kas vienytų, mobilizuotų. Tai ribotos visuomenės bruožas“, – atkreipia dėmesį D.Žeruolis.

Apklausos rodo ne tik pokyčių vertinimo neadekvatumą, bet ir didžiulį atotrūkį tarp elito ir visuomenės nuomonių. O elito ir visuomenės nuomonių sutapimas bei pasitikėjimas vieni kitais – vienas pagrindinių demokratijos konsolidacijos veiksnių.

Didžioji dalis apklausto politinio elito (63,6 proc.) buvo labai arba daugmaž patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, o visoje visuomenėje tokių – vos 39 proc. Skiriasi ir pasitikėjimas žmonėmis, valdžios institucijomis. Nors kartais viešoji nuomonė neatitinka objektyvių rezultatų. Žmonės nuo sovietinės okupacijos metų nutarę, kad viskas, kas susiję su valdžia, yra blogai, ir savo nuomonę grindžia tokiais stereotipais, bet ne objektyviais pavyzdžiais.

O gal politinei klasei gyvenimas atrodo gražesnis, nes ji labiausiai ir pasinaudojo ES finansinėmis injekcijomis, dalį jų nusavindama, – administracinės korupcijos mastai beveik nesikeičia? Pasak K.Manioko, nepaisant blogųjų pavyzdžių, tikrai negalima sakyti, kad ES struktūrinė parama pasiekė tik saujelę: ES pinigų buvo paberta plačiai, kad visi gautų bent po trupinį, pajustų ES naudą, – tokia buvo pagrindinė politinė logika. Nusivylimo šaknys gilesnės. Beje, ir tuo nusivylimu nesame kokie išskirtiniai – to yra visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o lietuviai smarkiai optimistiškesni, pavyzdžiui, palyginti su visiškai nusivylusiais vengrais.

Antra vertus, K.Manioko nuomone, per daug peikti savo politinės klasės negalime, nes ji nėra kažkuo labai blogesnė nei visuomenė: turime, ko esame verti, kai kuriuo požiūriu netgi geriau, nei nusipelnėme, pavyzdžiui, elito nuomonė daug pozityvesnė, labiau nukreipta į pokyčius, į modernumą.

Be to, tai ne tik politinės klasės, bet ir visuomenės, rinkėjų problema. Tyrimai rodo, kad tik nedidelei daliai mūsų rinkėjų rūpi programinės nuostatos, jie politiką supranta kaip klientelistinę (kai stengiamasi patenkinti tik tam tikros grupės žmonių, „klientų“ interesus), ir didelė dalis partijų tuo ir grindžia savo veiklą – jos ateina į valdžią užvaldyti tam tikrų valstybės išteklių ir padalyti jų savo klientams postų ar kitu pavidalu.

„Kai rinkėjus mobilizuoja asmenybės, klientelistiniai tikslai, sunku tikėtis, kad politikai kels nepopulistines iniciatyvas, ypač prieš rinkimus. Tad prieš rinkimus ir siūlo, pavyzdžiui, progresinius mokesčius. Nuoseklių, programiškai apmąstytų idėjų nedaug, nes politikams neracionalu jas kelti. Bet ir tokių atsiranda. Auga jaunesnė rinkėjų karta, ir ji labiau balsuos už programas, atsiras daugiau iniciatyvos“, – tikisi K.Maniokas.

O klientelistiniai santykiai vyrauja ne tik Lietuvoje – absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių. Tik kokios 20–30 valstybių perėjo į programinį politikos pagrindą. Tos valstybės yra pačios pažangiausios.

Akivaizdu, kad ES nepalietė giluminių dalykų: visuomenės ir elito santykio, socialinio kapitalo – pasitikėjimo kitais žmonėmis, valstybės institucijomis, gebėjimo kolektyviai veikti (tai matyti nuo namų renovacijos iki valstybės valdymo). Nors  pagal gyvenimo kokybės rodiklius esame vis panašesni į senąsias ES šalis, pagal vertybes vis dar esame arčiau ten, kur buvome. „Vertybinės orientacijos pagal daugelį ašių – kaip Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos“, – konstatuoja K.Maniokas.

Giluminiams struktūriniams dalykams pakeisti reikia laiko. Reikia ir investicijų. Bet, kaip pabrėžia K.Maniokas, investicijomis į infrastruktūrą čia nieko nepadarysi – reikia investuoti į kolektyvinį veiksmą, į bendruomenes, remti kultūrinę veiklą, bendrus renginius. Pavyzdžiui, įsitraukusiųjų į nevyriausybinių organizacijų veiklą 1990 m. buvo 22 proc. (Europos vertybių tyrimas), o 2012 m. – tik 12 proc. (Pilietinės galios indeksas). Nors šių organizacijų per pastaruosius 20 metų daugėjo, pusė jų nebuvo funkcionuojančios. Tai rodo vis dar žemą socialinio kapitalo lygį ir menką pasitikėjimą kitais.

Vadinamųjų minkštųjų investicijų reikia daugiau nei dabar. Taip, ten daugiau pavojų išplauti pinigus, tad reikia daugiau protingo administravimo. Bet, K.Manioko teigimu, jei visuomenėje nėra pasitikėjimo, nebus ir inovatyvumo – visa tai labai susiję dalykai.

Ne lyderiai, bet geriau už vidurkį

Vis dėlto vertindamas, kaip Lietuvos pažanga atrodo kitų šalių, kartu su ja prieš 10-metį ir vėliau įstojusių į ES, kontekste, K.Maniokas Lietuvą mato aukščiau vidurio kartu su Slovakija, Lenkija, Latvija: „Lietuva – be akivaizdaus atkritimo kaip Vengrija, bet ir be aiškios pažangos, judėjimo į priekį kaip Estija. Tarp mūsų nėra milžiniško atotrūkio, bet Estijoje geresnių užuomazgų gerokai daugiau nei pas mus.“

Pagal ekonominės konvergencijos rodiklius tarp mūsų ir estų atotrūkio nėra, bet struktūriniuose dalykuose jie gerokai pažengę į priekį, ypač inovacijų, kūrybiškumo, valdymo kokybės požiūriu. „Estija jau pasidarė pagrindą šuoliui ateityje. Mes kol kas tokio pagrindo neturime“, – konstatuoja K.Maniokas. Tai reiškia, kad dėl ilgalaikių reformų atidėliojimo ir vykstančių demografinių pokyčių (emigracijos ir dirbančių gyventojų dalies visuomenėje mažėjimo) Lietuvoje po kito dešimtmečio ekonominė konvergencija gali sulėtėti ir galime tapti stagnuojančia ES periferija.

D.Žeruolis mini ir tokį faktą: pavyzdžiui, pagal tokį socialinio kapitalo indikatorių kaip laisvalaikis – kiek žmonių lanko kiną, teatrą, skaito knygas, kiek patys dalyvauja tokioje veikloje – estai labai arti šios srities lyderių skandinavų. O mes toli nuo jų, čia mus lenkia ir latviai.

Bet mes tikrai ne prie atsiliekančiųjų. Štai Vengrija, prieš 10-metį buvusi tarp pirmaujančiųjų, dabar visiškai „atkrito“. Prie autsaiderių – ir 2007 m. į ES įstojusios Bulgarija, tik šiek tiek už ją geriau atrodanti Rumunija.

Yra Lietuvoje ir dinamikos centrų versle, inovacijų srityje, ir lyderystės užuomazgų partijose. Kad ir vėluodami, tapome Šengeno zonos nariais, įsivedėme eurą, realizuojame energetinių jungčių projektus. Lietuvos mobiliojo ryšio rinka – viena konkurencingiausių ES, Lietuva už šias paslaugas moka mažiausiai ES, o tai rodo aukštą konkurencijos lygį rinkoje. Kažkam sugebame susitelkti.

Galų gale net ir geopolitinė įtampa gali suvaidinti teigiamą vaidmenį telkiant visuomenę. Pavyzdžiui, prie Estijos ar Latvijos pažangos prisidėjo ir tai, kad jų visuomenėms teko spręsti etninio išlikimo klausimus ir jos labiau susitelkė.

Yra Lietuvoje ir negatyvių tendencijų, visų pirma tai gyventojų mažėjimas, akivaizdus regioninis netolygumas. Pasak K.Manioko, negalima nusiraminti, kad viskas neatgręžiamai pajudėję: vieni kiti rinkimai su vyraujančiu klientelizmu, dar daugiau bandymų užgrobti valstybę, ir turėtume kitokį vaizdelį. Vis dėlto, jo matymu, nors Lietuvoje radikalaus proveržio neįvyko, bet esama nemažai galimybių nuosekliai judėti į priekį.

„Nieko neprarasta, jei tik atsirastų daugiau lyderystės, noro, gebėjimų, pilietinės visuomenės postūmio. Gyvenimas atveria daug galimybių, turime daug gerų pagrindų, bet reikia susikoncentruoti į visuomenės kokybę, sutelktumą, reikia labiau pasitikėti žmonėmis, būti atviresniems, pasitikėti savimi. ES čia labai daug neduos, juk ir pati dabar turi daug šios srities problemų. Reikia judėti į priekį remiantis vidiniais gebėjimais, daugiau investuoti į kolektyvinio veiksmo problemų sprendimą, bendruomeninius tinklus, jų aktyvinimą“, – neabejoja K.Maniokas. Galų gale reikia, kad rinkėjai balsuotų už programas, o ne patronus ir mecenatus.

Tad kaip patys knygos apie pirmąjį Lietuvos 10-metį ES autoriai atsako į savo pačių užduotą klausimą: ar tai buvo transformacija, ar imitacija?

„Nei viena, nei kita. Stojant į ES transformacijos lūkestis buvo didžiulis, bet ji tikrai neįvyko. Vis dėlto pokyčių per 10-metį rodikliai rodo, kad judėjimas į priekį nepaneigiamas – tai atsakas pesimistams ir kritikams, sakantiems, kad viskas tik blogiau. Deja, giluminių visuomenės pokyčių dar nedaug“, – mokslininkų tyrimų išvadas apibendrina K.Maniokas.

Scanpix

Trys irakiečių krikščionių šeimos tėvynėje patyrė persekiojimą ir nusprendė išvykti. Kurį laiką glaudėsi kaimyninėje Turkijoje, vėliau, kaip ir daugelis, nusprendė keliauti į Europą. Su Katalikų bažnyčios parapijų bendruomenių pagalba šiandien šie penkiolika irakiečių mėgina kurti naują gyvenimą Vilniuje, netrukus prie jų prisidės dar viena šeima. Kaip ir dar 15 sirų, kuriems šiuo metu Lietuvoje suteikta apsauga ir leidimas gyventi.

Dovaidas PABIRŽIS

Šios istorijos – tik menki atgarsiai to, kas šiuo metu vyksta Vakarų ir Vidurio Europoje. Žemynui išgyvenant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, popiežius Pranciškus paragino kiekvieną parapiją ir religinę bendruomenę Europoje priimti po vieną pabėgėlių šeimą.

Vokietija planuoja, kad per metus valstybės gyventojų skaičius padidės maždaug procentu – 800 tūkst. Į vos tris kartus už Lietuvą didesnę Vengriją šiemet atvyko 150 tūkst. migrantų. Ši krizė privertė dar kartą kalbėti apie Rytų ir Vakarų Europos skirtumus, net apie galimą Šengeno bevizės erdvės veikimo sustabdymą.

Migrantų ar pabėgėlių Lietuvoje neabejotinai daugės. Europos Komisija paskelbė apie naujas kvotas Europos Sąjungos šalims narėms. Liepą Lietuva buvo įsipareigojusi priimti 325 pabėgėlius – 255 iš Italijos bei Graikijos ir dar 70 – iš Turkijos, o pagal naują planą mūsų šaliai turėtų tekti …..

Su šiuo planu kategoriškai nesutinka senokai tokios vienybės nedemonstravęs Višegrado ketvertas – Lenkija, Čekija, Vengrija ir Slovakija. Jų lyderiai pabrėžė, kad pasidalijimas pabėgėliais šios problemos visiškai nesprendžia ir ES turėtų priimti ilgalaikį šios krizės sprendimo būdą. Pasak Višegrado šalių lyderių, tokia kvotų politika tik dar labiau skatins pabėgėlius ir migrantus keliauti į Europą.

Panašios pozicijos laikosi ir Baltijos valstybės. Kaip rugsėjo pradžioje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuva solidariai prisidės sprendžiant pabėgėlių krizę, bet pasisako prieš kvotas, nes, pasak ministro, būtina užkirsti kelią reiškinio priežastims, o taip tik nelabai sėkmingai kovojama su pasekmėmis.

Abejonės dėl Šengeno erdvės ateities

Milžiniška pabėgėlių krizė Europoje ne tik sukėlė humanitarinių, politinių bei socialinių problemų, bet ir paskatino abejones dėl vieno svarbiausių Europos integracijos pasiekimų – Šengeno erdvės ateities. Į šiandieninę padėtį žvelgiant iš teisinės pusės akivaizdu, kad beprecedentis pabėgėlių ir migrantų srautas, kertantis valstybių sienas, niekaip neatitinka galiojančių Šengeno susitarimo taisyklių.

Laisvą žmonių judėjimą įgyvendinantis susitarimas buvo pasirašytas 1985 m. nedideliame Liuksemburgo kaime Šengene. Jis visiškai įsigaliojo tik po dešimtmečio, 1995-aisiais, kai tarp pirmųjų Bendrijos šalių buvo panaikinta vidinė sienų kontrolė, o užsieniečiams leista keliauti su vienos šalies viza. Šiuo metu Šengeno erdvei priklauso 26 valstybės su maždaug 400 mln. gyventojų, ji užima daugiau nei 4,3 mln. kvadratinių kilometrų teritoriją.

„Jei mums nepavyks teisingai pasiskirstyti pabėgėlių, tuomet Šengeno klausimas vėl gali sugrįžti į darbotvarkę“, – rugsėjo pradžioje Berlyne vykusioje konferencijoje sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Nors daugelis analitikų šį pareiškimą aiškino visų pirma kaip būdą paspausti Rytų Europos valstybių politikus, o ne realią grėsmę Šengeno principams, apie galimą jų keitimą užsiminė ir daugiau aukščiausių politikų. Slovakijos užsienio reikalų ministras Miroslavas Laičakas rugsėjo pradžioje tvirtino, kad laisvo judėjimo Šengeno zona jau subyrėjo dėl pabėgėlių ir migrantų krizės: „Normaliomis sąlygomis gauti Šengeno vizą yra sunku, o dabar dešimtys tūkstančių žmonių vaikštinėja čia visiškai netikrinami.“

Didžiausi Šengeno kritikai – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos populistinės partijos – nuolat reikalauja sugriežtinti sienų kontrolę.

Šengeno krizė lemia tai, kad atskirų šalių narių vidaus reikalų sistemos iš esmės nebendradarbiauja sprendžiant bendras saugumo problemas, o jų prieglobsčio suteikimo politika ir teisinės sistemos itin skiriasi. Vienos šalys tai daro lengva ranka, kitos kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes.

Pernai Švedijoje, kuriai, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, tenka didžiausia pabėgėlių dalis Europoje, iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos kas ketvirtas. O Vengrija iš 5,5 tūkst. prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą. Taigi laisvai tarp valstybių sienų galintys judėti migrantai ir pabėgėliai turi galimybę pasirinkti jiems palankiausią šalį.

Kaip pabrėžia Europos Parlamento narys, liberalų ALDE frakcijos lyderis Guy Verhofstadtas, šios problemos iš esmės atitinka ir struktūrines finansų politikos problemas, išryškėjusias per euro zonos krizę: „Buvo finansų krizė, euro krizė, dabar yra pabėgėlių krizė, kelianti spaudimą Šengeno zonai, nes mes neturime adekvačių institucijų. Europa puikiai geba sukurti politiką, bet vėliau nesukurti taisyklių ir institucijų, būtinų šiai politikai vykdyti.“

Europos Komisijos pastangos sukurti bendrą ES prieglobsčio politiką bei nustatyti taisykles dėl pabėgėlių gyvenimo sąlygų šalyse narėse nebuvo sėkmingos. Vienintelis ryškesnis pasiekimas – sienų apsaugos agentūros „Frontex“ sustiprinimas ir veiklos išplėtimas.

Migrantų krizės įkarštyje Vengrija paprašė Vokietijos išaiškinti teisinę situaciją dėl nelegalių migrantų keliavimo per ES, nes, pagal Šengeno taisykles, migrantai gali palikti Vengriją tik su galiojančiais kelionės dokumentais ir tos valstybės viza. O Vokietija, pasak Vengrijos pareigūnų, sukėlė nepagrįstas pabėgėlių iš Sirijos viltis, todėl ir nuspręsta prašyti išaiškinimo, kaip elgtis. Kurį laiką stabdę migrantus geležinkelio stotyse ir keliuose, vėliau Vengrijos policininkai vis dėlto leido jiems palikti šalies teritoriją ir išvykti į Austriją bei Vokietiją.

Prieštaringai vertinamas ir Vengrijos sprendimas statyti 175 kilometrų ilgio spygliuotų vielų tvorą pasienyje su Serbija, kuri yra oficiali kandidatė prisijungti prie ES. Taip Viktoro Orbano vyriausybė mėgina susitvarkyti su pabėgėlių srautais iš Balkanų valstybių. Šį vengrų sprendimą ne kartą kritikavo Vakarų valstybių politikai, nors jis iš pažiūros skirtas būtent Šengeno susitarimo punktui dėl išorinių sienų apsaugos užtikrinti.

Daugelis mokslinių studijų įrodė, kad laisvoji Šengeno erdvė leido atsirasti glaudesniems verslo ryšiams, skatino importą ir eksportą, didino turistų srautus. Todėl pokyčių pasekmės būtų ir ekonominės. Be to, tai yra laikoma vienu svarbiausių Europos vienybės ir integracijos laimėjimų.

Tiesa, laikini Šengeno sistemos apribojimai nėra naujiena Europoje. Nuo 1995-ųjų dėl įvairių priežasčių – padidėjusio pavojaus, susijusio su terorizmu ar sporto renginių tai įvairiose šalyse padaryta beveik šimtą kartų.

Graikijos problema

Kartu su Šengeno susitarimu galiojantis Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį.

Kai buvo pasirašytas šis susitarimas, pietinės Europos valstybės pačios buvo emigrantų donorės, o ne jų svarbiausios priėmėjos, todėl tuomet sutiko pasirašyti šį iš pažiūros joms nelabai naudingą susitarimą. Situacija visiškai pasikeitė Europą užplūdus migrantams ir pabėgėliams, o pietinėms valstybėms tapus pirmąja jų kelionės stotele.

Todėl dabar ši sistema iš esmės neveikia. Atvykėliai Graikijoje nėra registruojami ir tiesiog praleidžiami per sieną toliau į Balkanų valstybes, o iš ten mėgina pasiekti Vakarų Europą. Migrantų grąžinimo į pirmą valstybę principas taip pat nėra vykdomas. Kelios ES valstybės nusprendė, jog pabėgėlių sąlygos Graikijos stovyklose yra tokios blogos, kad daugiau to negalima daryti. Be to, Graikija iš esmės atsisakė vykdyti visavertę išorinės Šengeno sienos apsaugą.

Nors pagal Dublino reglamentą šalys narės visus valstybių narių priimamus žmones turėtų vertinti vienodai, daugelis jų iki šiol išlaikė konceptualiai skirtingą suvokimą apie tai, kas yra migrantas, pabėgėlis ar prieglobsčio prašytojas.

Tai leidžia spekuliuoti, kad žmonės, tiesiog vykstantys per valstybės teritoriją ir nesiprašantys prieglobsčio, nėra pabėgėliai. Būtent taip šiuo metu dažniausiai elgiasi Graikija: jei žmogus nieko neprašo, tai ir institucijos linkusios verčiau palaukti, kol jis pats išvyks toliau. Tokia praktika, leidžiančia užsimerkti prieš migrantų srautus, Graikija užsiima kelis dešimtmečius.
Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus teigimu, musulmonai, kurie norėtų likti gyventi Graikijoje, dažnai valstybės institucijų yra ignoruojami: „Jūsų nėra, mes apie jus nieko nežinome, mums jūs nieko ir nepasakokite. Toks keistas santykis susiformavo dėl istorinių priežasčių ir dėl labai skausmingos graikų patirties būnant Osmanų imperijos sudėtyje. Graikija nuo senų laikų turi nuostatą kaip įmanoma riboti musulmonų skaičiaus didėjimą, o jei fiziškai to neįmanoma padaryti – bent jau ignoruoti jų buvimą. Migrantų gyvenimas skurdžiuose palapinių miesteliuose Graikijos vyriausybei neatrodo aktuali problema, nors ji tęsiasi dešimtmečiais.“

Prie Šengeno zonos Graikija prisijungė 2000-aisiais. Nelegali migracija per sieną su Turkija ypač išaugo 2007–2011 m., tačiau jau kitąmet migrantų kiekį pavyko sumažinti 95 proc., kai buvo pastatyta siena pasienio dalyje, kuri nėra atskirta natūralia gamtine kliūtimi – Maricos upe. Tą patį šiemet padarė ir Bulgarija.

Šiandien iš Turkijos į Graikiją vykstantys pabėgėliai ir migrantai paprastai renkasi 6 kilometrų maršrutą į Koso, Lesbo arba Chijo salas. Palyginti su ankstesniais metais, šią vasarą migrantų srautas Graikijoje padidėjo 750 proc. Pabėgėlių stovyklos yra perpildytos, sąlygos jose – pasibaisėtinos.

Kiekvieną dieną į šias salas atvyksta po tūkstantį, dažnai ir dar daugiau žmonių. Turkijos pareigūnai leidžia žmonių kontrabandininkų laivams laisvai plaukti į Graikiją. Tai kainuoja apie 1–1,5 tūkst. JAV dolerių ir trunka 25 minutes. Laivai šiuo metu plaukioja kiekvieną naktį.

Šių metų kovą Nyderlandų premjeras Markas Rutte pareiškė, kad Graikija gali būti pašalinta iš Šengeno zonos, jei ir toliau į Europą praleis tokius didžiulius kiekius migrantų. Nyderlandų vyriausybės vadovas tokią nuomonę išdėstė po graikų grasinimų atidaryti sienas visiems pabėgėliams bei uždaryti visus savo pabėgėlių centrus, jei šaliai nebus suteikta finansinė parama.

Migracijos srautus išaugino revoliucijos

Kaip teigia E.Račius, į Europą bėgančių žmonių srautai buvo labai dideli bent jau pastaruosius du dešimtmečius, o masinę migraciją galima pradėti skaičiuoti nuo 1979-ųjų, kai iš porevoliucinio Irano pradėjo plūsti pabėgėliai, nepatenkinti naujuoju valstybės režimu. Vėliau į Europą masiškai patraukė ir afganistaniečiai, todėl manyti, kad tai tik pastarojo laikmečio problema, būtų klaidinga.

Tačiau naujas dėmuo šiame procese, pasak mokslininko, yra tai, kad Arabų pavasaris fiziškai atvėrė vartus žmonėms lengviau pasiekti Europą. O tai smarkiai padidino pabėgėlių skaičių. Geresnio ir saugesnio gyvenimo ieškančių žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų neabejotinai visuomet buvo labai daug, tačiau iki tol tai buvo arba per daug brangu, arba fiziškai beveik neįmanoma padaryti.

40 metų Libiją valdęs Muammaro Gaddafi režimas itin akylai kontroliavo šalies sienas, todėl nebuvo įmanoma lengvai nei į ją patekti, nei juo labiau iš jos išvykti. Panašiai iki šiol sienas kontroliuoja ir Tunisas, Egiptas ar Alžyras. Tačiau po Arabų pavasario žlugus Libijai afrikiečiai, daugiausia iš Eritrėjos ir Etiopijos, išnaudojo atsivėrusias galimybes.

Panaši situacija buvo Sirijos ir Turkijos pasienyje. „Tie, kurie nutarė dėl vienokių ar kitokių priežasčių bėgti – ar iš tiesų gelbėdamiesi nuo karo pragaišties, ar dėl kitokių priežasčių, kai Sirija nebesugebėjo kontroliuoti savo sienų su kaimyninėmis valstybėmis, tą galėjo padaryti daug lengviau. Iki tol iš Sirijos buvo neįmanoma išvažiuoti. Man teko kelis kartus įvažiuoti ir išvažiuoti kaip turistui, labai gerai prisimenu, koks tai buvo sudėtingas procesas, kiek daug tikrinimų, dokumentų. Legaliai kirsti sieną buvo gana sudėtinga“, – pasakoja E.Račius.

Šiuo metu pasienis kontroliuojamas, bet Turkija, pasak E.Račiaus, solidarizuojasi su sirais ir įsileidžia legaliai bėgančius žmones į netoli sienos gausiai įrengtas pabėgėlių stovyklas. Turkijos vyriausybė priešiška Damasko režimui. Šiandien Turkijoje yra apie 2 mln., Libane – dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake – 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų.

„Krūvį čia turėtume pernešti Vakarams, ne tik Europos Sąjungai, bet ir kitoms organizacijoms, kurios, nežinau, ar galima taip sakyti, užsimerkė, bent jau nejautriai reagavo ir iš esmės paliko Turkiją vieną su didžiule pabėgėlių mase. Natūralu, kad Turkija, kuri nėra labai turtinga valstybė, nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokių tikisi atrasti Europoje. Šis neveiklumas verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa yra tas traukos centras“, – sako VDU profesorius.

Bėgti verčia ne tik karas

Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio.

Pasak E.Račiaus, maždaug pusėje dabartinės Sirijos teritorijos karo veiksmai nevyksta, tačiau žmonės ten gyvena labai sunkiomis ekonominės sąlygomis. Analitikas sako pažįstantis Lietuvoje gyvenančius sirus, kurie neretai nuvažiuoja į tėvynę, turi ten savo verslų ir nuosavybės, todėl žiniasklaidoje vyraujantis Sirijos įvaizdis, susijęs su žmonių žudynėmis ir sprogdinamais antikiniais paminklais, yra ne visa dabartinio šios šalies gyvenimo paveikslo dalis.

Kitose valstybėse, iš kurių į Europą dažniausiai traukia pabėgėliai per Graikiją ir Balkanus, karas atvirai nevyksta, tačiau jas, pasak E.Račiaus, galima įvardyti kaip žlugusias ar žlungančias valstybes. Irake kai kur vyksta karo veiksmai ir dažniausiai juose dalyvauja vietiniai kurdai, o arabai ir nemusulmonai dažnai ieško prieglobsčio užsienyje – į Europą vyksta pas čia esančius gimines. Afganistane, panašiai kaip Somalyje, karas nurimęs ir susiformavusi savotiška feodalizmą primenanti santvarka.

„Kovos veiksmai nėra intensyvūs, bet nėra ir valstybės. O jei nėra valstybės, tai visuomenės vystymasis ten paralyžiuotas visomis prasmėmis. Žmonės, siekdami geresnio gyvenimo sau ar bent jau savo vaikams, ryžtasi palikti gimtąją šalį“, – komentuoja E.Račius.

Daugiau nei 200 mln. gyventojų turintį Pakistaną, mokslininko vertinimu, taip pat galime priskirti prie žlungančių valstybių: valstybingumo tradicijos čia silpnos, tautos kūrimo procesas nesėkmingas, didelis pilietinis susipriešinimas, susiskaldymas ir skirtingų ideologijų kova. Šios priežastys lemia, kad atskiros visuomenės grupės yra linkusios išsižadėti šio projekto ir ieškoti gyvenimo svetur, dažniausiai Didžiojoje Britanijoje. Čia gyvena gausi pakistaniečių bendruomenė, todėl įsikūrimo ir gyvenimo galimybės šioje šalyje pakankamai geros – galima atkurti socialinius ryšius, dirbti įvairiausio pobūdžio darbus, aktyviai dalyvauti gausios bendruomenės gyvenime.

Į Vokietiją masiškai plūsta ir migrantai iš buvusių Jugoslavijos respublikų. Daugiau nei trečdalis politinio prieglobsčio prašytojų čia atvyksta iš Albanijos, Kosovo ir Serbijos. Šiemet į Vokietiją atvyko 30 tūkst. albanų (pernai – 8 tūkst.), dar tiek pat kosoviečių bei 11 tūkst. daugiausia romų iš Serbijos. Tačiau pernai tik 0,2 proc. serbų, 1,1 proc. kosoviečių ir 2,2 proc. albanų buvo suteiktas leidimas gyventi Vokietijoje.

Ramiojo vandenyno sprendimas

Sėkmingų migracijos politikos pavyzdžių pasaulyje nėra daug. Žmonių migracija ir traukimasis nuo negandų tėvynėje į saugesnius ir turtingesnius kraštus globaliame pasaulyje neišvengiamas, tačiau valstybių interesas paprastai yra atsirinkti žmones, kuriuos jos nori įsileisti, priimti ir integruoti.

Europoje dabar dažnai vyksta priešingas procesas – priimami pirmiausia tie, kuriems pavyksta įveikti rizikingą ir pavojų kupiną kelionę, kurie sugeba susirasti žmonių kontrabandininkus ir turi pinigų jiems susimokėti. Į kelionę per Viduržemio jūrą paprastai išsiruošia 18–35 metų amžiaus vyrai, tačiau nuo karo paprastai labiausiai kenčia vaikai, moterys ir vyresnio amžiaus žmonės. ES praktika rodo, kad atvykę net ir ekonominiai migrantai labai retai būna deportuojami į savo gimtąją šalį.

Vienu iš veiksmingos migracijos pavyzdžių galima laikyti Australijos nuo 2001 m. vykdomą migracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką, vadinama Ramiojo vandenyno sprendimu. Ją įgyvendinant politinio prieglobsčio prašantys žmonės, kol svarstomas jų prašymas, įkurdinami ne Australijos teritorijoje, bet sulaikymo centruose kitose Ramiojo vandenyno valstybėse – Nauru arba Papua Naujojoje Gvinėjoje. O vien atvykimas į šalies teritoriją negarantuoja galimybės pasilikti. Taip Australija norėjo atgrasyti ir pažaboti žmonių kontrabandininkus, per vandenyną gabenusius žmones ir bet kokiomis priemonėmis mėginusius pasiekti jos krantus.

„Taip patys nuspręsime, kas atvyks į mūsų šalį ir kokiomis aplinkybėmis jie tai padarys“, – per 2001 m. rinkimų kampaniją sakė Australijos premjeras Johnas Howardas.

2001–2007 m. ši politika, nors ir kritikuojama žmogaus teisių gynėjų, leido labai sumažinti nelegalių migrantų, laiveliais bandančių pasiekti Australijos krantus, skaičių. 2001-aisiais į Australiją nelegaliai atvyko 5516 žmonių, o kitais metais – vos vienas. 2008-aisiais, pasikeitus vyriausybei, ši politika buvo sustabdyta ir žmonių kontrabandininkų laivų vėl labai padaugėjo. 2012 m. ši politika iš esmės buvo atnaujinta.

Lietuva migracijos politikos praktiškai neturi, o dabartinės Vakarų ir Vidurio Europos problemos vis dar gali atrodyti tolimos ir svetimos. 1997-aisiais Lietuva ratifikavo Ženevos konvenciją ir įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.

Pabėgėlio statusas per šį laikotarpį suteiktas 202, papildoma apsauga – 3,8 tūkst. žmonių. Iš viso sulaukta 7,5 tūkst. prašymų dėl prieglobsčio.

Prašymo nagrinėjimo laikotarpiu pabėgėliai gyvena Pabradės užsieniečių registracijos centre, kurį žmogaus teisių gynėjai prilygina kalėjimui. Pabėgėlių centre Rukloje įsikuria prieglobstį jau gavę arba nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje nelydimi šeimos narių.

Daugiausia prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos (2014 m. – beveik 25 proc.). Net 12 proc. iš jų buvo čečėnai, o 8 proc. – afganistaniečiai.

Tarptautinio Lecho Walęsos Solidarumo apdovanojimo įteikimas Krymo totorių lyderiui Mustafai Džemilevui Varšuvoje.

Davidas Lidingtonas

Didžiosios Britanijos ES reikalų ministras

Konradas Pawlikas

Lenkijos Respublikos užsienio reikalų viceministras

Nedaugelis žino, kad 1990 metais, kai pradėjo žlugti Tarybų Sąjunga, Lenkijos BVP buvo vos 20 proc. didesnis už Ukrainos, esant beveik tokiai pačiai šalių teritorijai ir gyventojų skaičiui.

Po dvidešimt penkerių metų skirtumas tarp mūsų šalių žymiai išaugo. Tuo laikotarpiu Lenkijos ekonomika kasmet sistemingai augo apie 5 proc. Ukraina gi įklimpo į stagnaciją. Kodėl taip atsitiko?

Aišku, kad šis skirtumas susijęs su Lenkijos įstojimu į Europos Sąjungą. Tačiau to neužtenka paaiškinimui, kodėl nuo komunizmo žlugimo momento Lenkija ir Ukraina juda tokiu skirtingu greičiu. Egzistuoja du kiti veiksniai, dėl kurių šiandien ES turi susimąstyti.

Pirmas – tai galimybė eiti savu, nepriklausomu keliu, be didesnio stiprių kaimynų kišimosi. Lenkija gavo tokią progą 1990 metais. Ukraina neturi jos iki šiol.

Konfliktas Ukrainos rytuose tęsiasi jau pusantrų metų. Jį vis stiprina tai, kad Rusija, užėmusi dalį Ukrainos teritorijos, siunčia ten savo karius bei ginklus ir atkakliai bando destabilizuoti likusią šalies dalį. To išdava yra humanitarinė krizė, palietusi šimtus tūkstančius vidaus pabėgėlių. Kiekvieną dieną skleisdamas ardomąją propagandą Kremlius bando susilpninti teisėtą, demokratiniu būdu išrinktą Kijevo vyriausybę.

ES pozicija yra vienareikšmė: privalome griežtai raginti Kremlių pakeisti šį kelią. Praeitą mėnesį ES valstybių diplomatijos vadovai pagrįstai nutarė atnaujinti sankcijas Rusijai. Sprendimas buvo priimtas vienbalsiai. Teisingas yra ir sprendimas jo laikytis iki momento, kol Rusija visiškai įvykdys Minsko susitarimus.

Privalome tęsti diplomatines pastangas – ir visos ES mastu, ir dvišalių santykių srityje – kad įtikintume Rusijos sprendimų priėmėjus, jog Ukrainos destabilizavimas niekam nenaudingas, juolab Kremliui.

Užsienio reikalų ministras Grzegorz Schetyna ir premjerė Ewa Kopacz dalyvauja išlydint humanitarinės pagalbos transportą Rytų Ukrainos pabėgėliams. Iš Varšuvos išvyko 34 Valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos sunkvežimiai su daugiau nei 150 tonų sveriančia daiktine pagalba mūsų kaimynams.

Antras žymus skirtumas tarp dabartinės situacijos Lenkijoje ir Ukrainoje yra mūsų šalyje įvykdytos demokratinės ir ekonominės reformos. Šiandien Lenkija turi puikiai funkcionuojančią pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą, laisvą rinką ir konkurencingas įmones.

Užduotis nebuvo lengva. Visos iki šiol buvusios Lenkijos vyriausybės, verslininkai ir visuomenės lyderiai pastaruosius dvidešimt penkerius metus aukojosi dėl jos įgyvendinimo. Panašiai kaip Didžioji Britanija, šiandien Lenkija mato naudą, plaukiančią iš konkurencingumo ir atvirumo pasaulio prekyboje. Lenkijoje atsirado dešimtys tūkstančių naujų įmonių, klesti užsienio investicijos, o tūkstančiai užsienio bendrovių kuria darbo vietas ir didina eksportą. Sumažėjo biurokratijos. Didžioji Britanija ir Lenkija stengiasi vykdyti šią užduotį ne tik ES ribose, bet ir už jos ribų.

Šiandien Ukraina pradeda eiti tuo pačiu keliu, įkvėpta tūkstančių savo piliečių, pernai išėjusių į Kijevo gatves ir pareikalavusių geresnės ateities.

Pirmieji šių veiksmų rezultatai jau matyti. Ukrainos parlamentas pradėjo reformų procesą viešosios tvarkos, mokesčių sistemos, žemės ūkio ir sveikatos apsaugos srityse. Kijevas turi ir didesnių iššūkių, pvz., įgyvendinti teisėsaugos reformą ar kovoti su korupcija. Praeitą mėnesį Ukrainoje pradėjo veikti internetinis tinklalapis, kurio pagalba piliečiai gali naudotis 60 vyriausybinių agentūrų paslaugomis ir tai turėtų pašalinti korupciją bei nereikalingą biurokratiją.

Turime girti šią pažangą. Taip, kaip giria ją kiti. Pastaruoju metu aukštas Tarptautinio valiutos fondo – organizacijos, nelinkusios ką nors perdėtai vertinti – pareigūnas pasakė, kad naujoji Ukrainos vyriausybė labiausiai iš visų, buvusių per pastaruosius 20 metų, yra linkusi įgyvendinti reformas.

Tačiau vis dar yra daug atlikti reikalingų darbų. Būtina apriboti biurokratiją ir pernelyg didelę oligarchų įtaką, sukurti draugišką atmosferą verslininkams. Mes, Europos Sąjunga, privalome padaryti viską, kad padėtume Ukrainai tai įvykdyti. Tam reikalinga praktinė pagalba.

Puikus to pavyzdys yra britų fondo „Good Governance Fund“ bei ES „Paramos Ukrainai grupės“ veikla. Lenkija padeda Ukrainai jos permainų kelyje nuo 2005 metų. Iki 2014 metų skyrėme apie 90 milijonų eurų iš „Oficialios paramos plėtrai“ fondo. Nuo praeitų metų Lenkijos vyriausybė padidino paramos Ukrainai apimtį, ypatingą dėmesį skirdama decentralizacijai bei savivaldai, kurios yra svarbiausios permainų laikotarpiu.

Lenkijos Respublikos užsienio reikalų viceministras Konrad Pawlik susitikime su Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministru Davidu Lidingtonu.

Išsiuntėme geriausius Lenkijos ekspertus, kad padėtų kurti ir įgyvendinti įstatymus, ypač decentralizacijos srityje, taip pat paruošti personalą. Šiais metais Lenkija vėl didina paramą Ukrainai, šį kartą antikorupcinių veiksmų ir viešųjų finansų reformų srityse.

Nepaisant to, demokratinė pertvarka Ukrainoje reikalauja laiko. Iš savo patirties žinome, kad reformų kelias yra ilgas. Jis reikalauja Ukrainos piliečių bei jų išrinktos valdžios kantrumo ir ryžtingumo.

Tačiau būtinas ir ES kantrumas bei ryžtas. Mūsų teisių, saugomų atitinkamų institucijų ir įstatymų, nepavyko sukurti iš karto, nors dabar jos atrodo akivaizdžios. Reikėjo laiko, kad jos įsišaknytų ES visuomenėse.

Todėl raginame Europos partnerius, kad patvirtintų savo pasiruošimą remti Ukrainos pastangas vykdyti ekonomines ir politines reformas. Nežiūrint tebesitęsiančio konflikto rytuose, praeitais metais buvo imtasi veiksmų teisinga kryptimi. Privalome bendradarbiauti su Ukrainos vyriausybe ir visuomene, pasižadėjusiomis artimiausiais mėnesiais ir metais įgyvendinti reformų programą.

Europos Sąjungos noras, kad Lietuva priimtų ir įkurdintų šalyje 710 pabėgėlių iš trečiųjų šalių, sutiktas vieningu „Veido“ apklausos dalyvių „ne“. Kitas klausimas, ar pusdevinto procento pritariančiųjų pabėgėlių apgyvendinimui labai norėtų tokius matyti savo kaimynystėje.

Ankstesnės „Veido“ apklausos atskleidė, kad ne baltųjų rasės atstovai ar žmonės, kurių apranga išduoda priklausymą kokiai nors nekrikščioniškai religijai, anaiptol nėra mieli kaimynėliai. Belieka pasidomėti, ar būtų palankiai žiūrima į tokius, kurie laiptinėse kildami liftais ir panašiose situacijose garsiai kalba katalikišką rožinį.

O galimybė veiksmingai išgriebti iš jūros „valčių žmones“, kaip vadinami dabar į Europą plūstantys pabėgėliai, apklaustųjų sąmonėje nėra visiškai palaidota – 29,4 proc. jų mano, kad valstybinės tarnybos dirbo puikiai ar gerai, kai Baltijos vandenyse buvo ieškoma katastrofą patyrusio lėktuvo „An-2“. Pirmas (ir, be abejo, statistiškai neteisingas) įspūdis – tikima, kad Lietuvos gelbėtojai sėkmingai ištrauks maždaug kas trečią pabėgėlį.

Ar Lietuva turėtų priimti pabėgėlius iš trečiųjų šalių?

Taip              8,4

Ne                 89,0

Neturiu nuomonės            2,6

Kaip vertinate valstybinių tarnybų darbą, ieškant dingusio lėktuvo Baltijos jūroje?

Puikiai          10,6

Gerai            18,8

Patenkinamai                    30,4

Blogai                                34,8

Neturiu nuomonės            5,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. gegužės 28-30 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Scanpix

Perspektyvos. Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje nubrėžtos gairės šešioms individualioms partnerystės programoms, tačiau nė viena jų narystės Bendrijoje ateityje nežada.

Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ES pirmininkaujančios Latvijos sostinėje gali atrodyti nuviliantis. Pesimistai teigia: Rygoje priimta gana deklaratyvių trisdešimties teiginių deklaracija iš esmės nieko naujo nesako ir aiškių ateities perspektyvų nenubrėžia. O iniciatyvos šalininkai atsako: Vilniuje 2013-aisiais suformuluotų principų pakartojimas ir įtvirtinimas jau savaime yra pasiekimas. Juk padėtis nuo Vilniaus viršūnių susitikimo iš esmės pasikeitė – Krymo aneksija, Rusijos agresija Rytų Ukrainoje pakeitė Senojo žemyno geopolitinę sanklodą, o ir Rytų partnerystės pirmūnės Moldova bei Gruzija per šiuos dvejus metus patyrė ne vieną politinio, ekonominio ar socialinio stabilumo išbandymą. Rytų partnerystės iniciatyvos ateitis apskritai kurį laiką buvo neaiški, prieš susitikimą net atvirai kalbėta apie Rusijos mėginimus jį sužlugdyti, bandymus daryti tiesioginę įtaką būsimiems sprendimams.

Po Rygos susitikimo tapo aišku, kad Rytų partnerystė netvirtais žingsniais žengs į priekį, o šešių valstybių artėjimo prie Europos greičiai išsiskirs dar labiau. Kaip po susitikimo sakė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius, dabar akivaizdu, kad šis bendradarbiavimas nebus toks pat kaip anksčiau, kai vieną sistemą stengtasi taikyti visiems. „Manau, kad Rygos viršūnių susitikimas žymi mūsų mąstymo ir mūsų partnerių mąstymo posūkį“, – susitikimo rezultatus apibendrino ministras.

Latvijoje sutarta ir dėl realių sprendimų. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris patvirtino, kad Ukraina ir Gruzija jau kitąmet gali tikėtis bevizio režimo. Jam antrino ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas. Pasak jo, nuotaikos šiuo klausimu yra labai optimistinės, o tikėtina vizų režimo įsigaliojimo pradžia – 2016 m. vidurys. Rygoje patvirtina ir 1,8 mlrd. eurų paskola Ukrainai būtiniausioms valstybės reformoms vykdyti.

Svarbu ir tai, kad ES dar kartą tvirtai išreiškė esanti pasirengusi bendradarbiauti su Rytų partnerystės šalimis ateityje, nepaisant geopolitinių permainų, nors ir ketina tai daryti laikydamasi individualesnio požiūrio negu dabar. Taigi pagaliau suvokta, kad Rytų Europos šešetas yra per daug skirtingas ir jam iš esmės negalima taikyti vienos koncepcijos.

Pavyzdžiui, Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas po susitikimo pabrėžė, kad šalis yra pasirengusi kurti santykius su ES tiek, kiek jie neprieštaraus valstybės narystei Eurazijos ekonominėje sąjungoje. Akivaizdu, kad tokių neprieštaravimų amplitudė nėra didelė.

Skiriasi net ir politinis požiūris: susitikime dalyvavo Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos vadovai, o autoritarinės Baltarusija ir Azerbaidžanas atsiuntė savo užsienio reikalų ministrus.

Vis dėlto prieš Rygos forumą labai aiškiai nuskambėjo žinia, kad Rytų partnerystės šalys, bent jau kol kas, neturėtų tikėtis greitos narystės Europos Sąjungoje. „Rytų partnerystė nėra ES plėtros įrankis, dėl to neturėtume skatinti klaidingų lūkesčių, kurių vėliau negalėsime išpildyti“, – dar prieš susitikimą Vokietijos parlamentarams pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, taip sužlugdydama kai kurių Rytų partnerystės valstybių viltis išgirsti konkretesnių ateities narystės perspektyvų Bendrijoje gairių.

Tačiau Rytų partnerystės politika niekada ir nebuvo tapati narystės ES perspektyvai. Ji buvo pradėta Lenkijos ir Švedijos iniciatyva po karo Gruzijoje 2009-aisiais, ją aktyviai rėmė kai kurios kitos regiono šalys, tarp jų ir Lietuva. Bet ši politika taip ir netapo visos ES bendru reikalu, o skirtingos šalys narės turi itin skirtingus jos vaizdinius. Pavyzdžiui, Pietų valstybėms tai iš esmės yra tik Europos kaimynystės politikos dalis, į kurią patenka ir Šiaurės Afrikos valstybės. O bet kokios jų narystės perspektyvos nubrauktos jau beveik prieš tris dešimtmečius – 1987-aisiais, kai Maroko prašymas priimti į Europos Bendriją buvo vienareikšmiškai atmestas, argumentuojant, kad ši šalis nėra europietiška valstybė.

ES Rytų partnerystės politika remiasi konkrečiu ekonominių paskatų modeliu, kuris dar vadinamas „trimis M“ – pinigai, rinkos ir judėjimas (ang. ~money, markets, mobility~). Mainais už demokratinių reformų įgyvendinimą, stabilumą Bendrija skiria ženklią paramą įgyvendinant Rytų partnerystės valstybių reformas, pavyzdžiui, 2011–2013 m. ši suma siekė 6,5 mlrd. eurų, pasirašius Asociacijos susitarimus naikina prekybos barjerus bei muitus ir laipsniškai įgyvendina vizų liberalizavimą.

Kaip „Veidui“ yra sakiusi ES užsienio politikos specialistė, Mastrichto universiteto dėstytoja Giselle Boss, Rytų partnerystė niekada nebuvo ES prioritetų sąraše – šį projektą į priekį stūmė vos kelios valstybės, o daugelis ES narių juo nebuvo suinteresuotos. Pastebimai išsiskyrė ir nuomonės, kokia yra šios programos reikšmė ir svarbiausi tikslai, nes pietinėms valstybėms labiausiai rūpi Pietų kaimynystė, šiaurinėms – Šiaurės dimensija, tad suderinti itin skirtingus geopolitinius tikslus tampa sudėtinga.

Be to, visuomet akivaizdžiai nesutapo ir Rytų partnerių bei skirtingų ES valstybių lūkesčiai. ES institucijose bei Vakarų šalyse Rytų partnerystė suvokiama visų pirma kaip ekonominis procesas – techninis rinkų pritraukimas ir integravimas. O daliai ES narių Rytų partnerystės įgyvendinimas pirmiausia yra geopolitinis uždavinys – į Europos šeimą atvesti dar bent keletą Rytų Europos valstybių.

Kartu Rytų partnerystės iniciatyva ES visuomet bandė suderinti du labai sunkiai derančius tikslus: demokratizuoti, modernizuoti ir pritraukti Rytų partnerystės valstybes, kurias Rusija paprastai traktuoja kaip esančias savo įtakos zonoje, ir tuo pat metu išlaikyti gerus santykius su ja. Tačiau, santykiams su didžiąja Rytų kaimyne po karo Ukrainoje nuosekliai blogėjant, antrasis siekis akivaizdžiai tampa vis sudėtingiau įgyvendinimas, o pasiryžusiųjų konfliktuoti Europoje nėra itin daug.

Kaip pabrėžia G.Boss, Briuselyje dažnai stebimasi, kodėl Rusija nesutinka su Rytų partnerių ir ES laisvosios prekybos sutartimi – iš esmės ekonominiu susitarimu. Nesuprantama, kad tai, ką ES mato kaip ekonominį projektą, Rusija vertina kaip geopolitinį įtakos zonos plėtimą, kartu ir grėsmę. Taigi dažnai trūksta geopolitinio supratimo apie santykius su Rusija ir posovietine erdve.

Taip pat pamirštama, kad sėkminga ES plėtra į Rytus 2004-aisiais buvo nemažai nulemta ir NATO plėtros, taigi buvo suvokiama ir kaip saugumo stiprinimas bei neapsiribojo vien ekonominės bendrijos kūrimu. Ir šiandien valstybės, kurios aktyviai remia didesnį NATO vaidmenį Europoje, labiausiai stumia ES Rytų partnerystės projektą į priekį.

O štai Rusija nuo pat šios politikos pradžios siekia iš esmės dvišalį ES ir Rytų partnerystės valstybių dialogą paversti trišaliu, įtraukiant ir savų interesų dimensiją. Į tai reaguoja ir Vakarų Europos valstybės: dažnai teigiama, kad Rytų partnerystės politika pažeidžia galios balansą ir taip erzina Rusija, o to tikrai neverta daryti. Rusija  ir iš savo pusės nevengia imtis specialių priemonių prieš per daug aktyviai į Vakarų pusę gravituojančias valstybes – prekybos sankcijų, dujų eksporto ribojimo, kišimosi į vidaus politikos reikalus ir t.t.

Be to, 2010-ųjų pradžioje Rusija pradėjo kurti savotišką alternatyvą ES Rytų kaimynystės politikai – Eurazijos muitų sąjungą. Šiai viršnacionalinei organizacijai, kurios narės kartu formuoja ir įgyvendina prekybos politiką, derina išorės muitus bei naikina tarpusavio prekybos kliūtis, šiuo metu priklauso dvi iš šešių Rytų partnerystės valstybių – Armėnija ir Baltarusija.

Galiausiai Vilniuje 2013-aisiais nepasirašyta Asociacijos su ES sutartis Ukrainoje lėmė provakarietiško judėjimo pradžią ir revoliuciją, į kurią Rusija atsakė tiesiogine karine intervencija, Krymo aneksija ir faktiniu dalies Rytų Ukrainos atskyrimu, sukuriant ten marionetinius režimus. Taip minkštoji ES ekonominė galia buvo atsverta nebe dujų kainomis ar galbūt prarastomis oligarchų privilegijomis, o atviru karu.

Tačiau net ir tokiame kontekste per pastaruosius metus Rytų partnerystės politikos procesai nesustojo. Pernai birželį istoriniai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai buvo pasirašyti su Moldova, Gruzija ir Ukraina, pastarosios įgyvendinimo pradžios datą atidedant iki 2016-ųjų. 2014 m. Moldovai buvo patvirtintas ir bevizis režimas, Ukrainai ir Gruzijai jis taip pat netrukus turėtų būtį įvestas. Todėl Rygos susitikimas yra dar vienas mažas žingsnis į priekį.

„Rygoje buvo pasiekta viskas, ko buvo tikimasi. Tie, kurie teigia, jog visa tai, ką čia veikiame, neturi nieko bendro su naryste ES, formaliai yra teisūs, nes Rytų partnerystės programa nėra narystės proceso dalis, bet jie tikrai neteisūs, visiškai nuo to atsiribodami. Tai, kas čia vyksta (…), yra ne kas kita, kaip europinis kelias“, – po susitikimo sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Kokios Rytų partnerystės politikos ateities ir perspektyvų galime laukti? Akivaizdu, kad nuo šiol kiekviena šešeto valstybė su Europa dirbs individualiai – pagal savo poreikius ir galimybes. Taip „gerasis trejetas“ – Ukraina, Gruzija ir Moldova turėtų sulaukti kur kas didesnio dėmesio ir paramos, o likusi trijulė greičiausiai atsidurs antrame plane. Jų europinis kelias drieksis tol, kol nesusikirs su Rusijos interesais.

Dažnai diskutuojama, ar konkreti narystės perspektyva paskatintų spartesnę Rytų partnerystės valstybių pažangą, – būtent taip dažnai aiškinama greita Vidurio Europos ir Baltijos valstybių pokomunistinių transformacijų sėkmė. Kita vertus, šiuo atveju visuomet egzistavo ir tam tikra konkurencinė aplinka: valstybės varžėsi, kuri sparčiau įgyvendins reikiamas reformas ir užsidirbs papildomų balų Briuselio ataskaitose. Atrodo, kad panaši konkurencinė aplinka dabar kuriama ir Rytų partnerystės šalyse, net jeigu apie konkrečią narystės perspektyvą ir nėra kalbama.

Be to, šiame procese dažnai kritikuojama tik ES, kaip kažko nepadariusi ar visuomet padariusi per mažai. Tačiau natūralu, kad paskatos artėti prie Europos visų pirma turi ateiti iš pačių valstybių. Lietuvai, Latvijai ar Lenkijai nereikėjo nuolat įrodinėti apie narystės ES naudą ir pranašumus, per jėgą stumti būtinų reformų, o, pavyzdžiui, Moldovoje proeuropietiška koalicija dažnai balansuoja ties daugumos riba, o pasikeitęs Gruzijos valdantysis elitas taip pat demonstruoja ne tokį didelį ryžtą kaip prezidento Michailo Saakašvilio laikais. „Neseniai atlikta paklausa parodė, kad jau net 31 procentas gruzinų pritaria šalies dalyvavimui Eurazijos sąjungoje, o tai nėra geras ženklas“, – prieš Rygos susitikimą sakė Gruzijos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Tedo Džaparidzė.

Penkios iš šešių Rytų partnerystės programos valstybių turi neišspręstų teritorinių konfliktų arba kontroliuoja ne visas savo sienas. Tokiomis aplinkybėmis bevizio režimo įgyvendinimas iš Europos pusės jau atrodo didelis pasiekimas. „Rytų partnerystė nėra grožio konkursas tarp Rusijos ir ES, bet grožis nėra nesvarbus dalykas“, – pabrėžė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas.

Tad dėl savo ateities ir politinės trajektorijos Rytų partnerystės valstybės visų pirma turi nuspręsti pačios.

Dovaidas Pabiržis

BFL

Europos  Komisijos ir Lietuvos požiūris į mūsų šalies neatidėliotinus darbus skiriasi, nes vieni matuoja juos dešimtmečiais, o kiti – nuo rinkimų iki rinkimų.

Kai skaitai neseniai Vyriausybės pristatytą jos veiklos 2014 m. ataskaitą, nenustoji stebėtis tokia gausybe darbų, kad jiems išvardyti prireikė 86-ių A4 formato lapų. Vyriausybė, nepaisant ministro pirmininko vėliau sau neva iš kuklumo pasirašyto šešeto, giriasi didžiule sėkme praktiškai visose srityse.

Tuoj po Lietuvos Vyriausybės savigyros dokumento paskelbtose Europos Komisijos (EK) ir Europos Sąjungos Tarybos kasmetinėse rekomendacijose Lietuvai mūsų šalies sėkmė vertinama gerokai kukliau.

Skaitant vieną paskui kitą šiuos du dokumentus susidaro įspūdis, kad kalbama ne apie tą pačią valstybę: Lietuvos valdžios akimis, viskas sparčiai gerėja ir gerės. Europinės institucijos, atvirkščiai, Lietuvą įspėja apie artėjančias dideles problemas šaliai, jei ji neatidėliodama jau šiandien nesiims prioritetinių darbų.

Šįsyk EK suformuluotos rekomendacijos visoms šalims kaip reta glaustos, bet susikoncentravusios į esmines sritis. Kaip teisingai pastebėjo EK vicepirmininkas Valdis Dombrovskis, jei viskas – prioritetas, vadinasi, niekas nėra prioritetas. Lietuvos Vyriausybė, atvirkščiai, ataskaitoje surašė viską, ką galėjo surašyti, vienodai gausiai, kad tik susidarytų iliuzija apie nepaliaujamą darbų srautą. EK parengtuose dokumentuose – rekomendacijų motyvaciniame dokumente, šalies ataskaitoje – kur kas aiškiau matyti mūsų valstybė ir europiniame, ir laiko perspektyvos kontekste.

Tas kontekstas ir diktuoja prioritetus, kurie kažkodėl mūsų Vyriausybės ataskaitoje neišryškinti kaip svarbiausi darbai.

Europos institucijos ne pirmą kartą atkreipia dėmesį, kad Lietuvai reikia rengtis didžiausiems ES demografiniams iššūkiams: mūsų ne tik mažėja, bet ir menksta darbingo amžiaus asmenų dalis tarp visų šalies gyventojų. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai ir maža šalis gali sėkmingai tvarkytis, bet tik tuo atveju, jei nėra didžiulės disproporcijos tarp mokančių mokesčius dirbančiųjų ir nedirbančiųjų vaikų, jaunimo bei senjorų, nėra disbalanso tarp valstybės galimybių ir įsipareigojimų, galų gale – jei darbo rinkoje kuriama didelė pridėtinė vertė. Deja, Lietuvoje jau užprogramuotas dirbančios ir išlaikomos gyventojų dalies disbalansas.

Jau ne pirmą kartą Pasaulio bankas ar europinės institucijos skelbia gąsdinančias demografines prognozes. Ką tik Eurostatas vėl paskelbė, kad 2040 m. mūsų neliks nė dviejų milijonų. Tiesa, pasigirsta reikalavimų, kad Lietuvos reikia atsiprašyti, nes neva Eurostatas pradangino 250 tūkst. Lietuvos gyventojų, mat neįskaičiavo naujausių tikrai teikiančių vilties mažėjančios emigracijos ir didėjančios reemigracijos duomenų, be to, įskaičiavo duomenis tų metų, kai dėl pasikeitusios sveikatos draudimo tvarkos masiškai savo išvykimą deklaravo ir ankstesnių metų emigrantai.

Tačiau, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, tokiose prognozėse remiamasi kelerių metų duomenimis ir skaičiuojami įvairūs ateities scenarijai, tarp jų ir visai eliminavus emigracijos poveikį, nors, nepaisant emigracijos mažėjimo ir reemigracijos didėjimo, mažai tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu šie srautai susilygintų.

Deja, net tokiu atveju gyventojų mažėjimas ir jo sudėtis jau negrįžtamai užprogramuota. Skaičiuojant emigraciją pagal dabartinius srautus, 2020 m. Lietuvos gyventojų skaičius tebūtų 2671 tūkst., iš kurių senjorų per 65 metų – 546 tūkst., o 2030 m. – 2202 tūkst, iš jų senolių – 603 tūkst. Eurostato prognozėmis, visai eliminavus migraciją, 2020 m. iš 2891 tūkst. gyventojų senjorai sudarytų 562 tūkst., o 2030 m. iš 2800 tūkst. – 652 tūkst.

Darbingo amžiaus žmonių dalies mažėjimas artimiausiais dešimtmečiais – neišvengiamas. Beje, į tai Lietuvos dėmesį dar 1994 m., paskui 1998 m. bandė atkreipti Pasaulio bankas. Jau tada, net neprognozuojant tokio didelio masto emigracijos, buvo skaičiavimų apie gyventojų, ypač darbingo amžiaus, mažėjimą, tad kalbėta apie pensijų reformos būtinybę, nes jos gali būti nepakeliama našta valstybei. Tad tegali koreguotis kritimo mastas, bet jo išvengti neįmanoma.

Beje, Eurostato prognozės esminių demografinių pokyčių žada ir kitoms šalims, pavyzdžiui, kad Vokietija 2040 m. nebebus didžiausia pagal gyventojus ES valstybė, nes ją aplenks Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija.

Vis dėlto Lietuvos ateities projekcija – pati niūriausia, nes jai prognozuojamas labiausiai senkančios valstybės vaidmuo. Žinoma, reikia skatinti šeimas daugiau gimdyti, akinti grįžti į Lietuvą emigrantus, beje, kai kurie jų gal grįžtų su kitose šalyse uždirbtomis pensijomis. Vargu ar pavyks apsieiti be migrantų. Bet reikia svarstyti, kaip gyventi ir tokiomis sąlygomis, kai šalyje dirbančiųjų mažėja. Vadinasi, reikia galvoti, kaip padidinti produktyvumą, o tam būtina kokybiškesnė švietimo sistema. Jei nedaugėja gyventojų, reikia imtis priemonių pailginti gyvenimo trukmę. Šiemetinėse EK rekomendacijose Lietuvai pirmą kartą ir bakstelėta į neefektyvią sveikatos apsaugos sistemą bei prastoką bendrojo išsilavinimo kokybę. Į šias sritis žiūrima ne atsietai, bet kaip į demografinių, darbo rinkos problemų dalį.

Štai nėra tikslesnio sveikatos sistemos kokybės rezultato, kaip gyvenimo trukmė. Lietuvos rezultatas toks: vyrai gyvena trumpiausiai ES, 68,4 metų (ES vidurkis – 77,4 m.), moterys vidutiniškai gyvena 79,6 metų (ES vidurkis – 83,2 m.), trumpaamžiškesnė tik keturių iš 28-ių ES šalių moteriškoji dalis. Tiesa, Lietuvos vyrų amžiaus statistiką lemia ir ydingas gyvenimo būdas – mirtys ir ligos dėl alkoholizmo, savižudybių, traumų, dažniausiai būnant neblaiviems. Tačiau ir mirštamumas nuo dažniausios pasaulyje mirties priežastys – širdies ir kraujagyslių ligų dvigubai didesnis nei ES vidurkis. Tačiau, paradoksas, pagal gydytojų, lovų ligoninėse skaičių vis dar esame tarp pirmaujančių šalių.

Pasaulis jau seniai atrado, kad gyvenimą ilgina ne ligoninių lovos, o sveiko gyvenimo, saugaus eismo priemonės. Šios srities tyrimai rodo, kad saugos diržų prievolės automobiliuose įvedimas ar alkoholio, rūkymo suvaržymai, sveiko gyvenimo būdo propagavimas duoda apčiuopiamą efektą. O lėšų sveikatos apsaugai stygių kompensuoti reikia jas efektyviai naudojant, užkardant korupciją šioje srityje.

Nors Lietuvos Vyriausybės ataskaitoje džiaugiamasi sumažėjusiu korupcijos lygiu, didėjančia netolerancija jai, tačiau, EK nuomone, sveikatos apsaugos srityje popieriai prasti. Per Eurobarometro apklausas 21 proc. lietuvių pacientų sakė mokėję kyšius. Palyginimui: ES šis rodiklis – 2 proc., dešimtkart mažesnis nei Lietuvoje, už mūsiškius medikus didesni kyšininkai tik rumunai.

Korupcija Lietuvos sveikatos apsaugos srityje klesti ne tik buitiniu lygmeniu: EK atkreipia dėmesį į korupciją šios srities viešuosiuose pirkimuose. O prieš porą dienų Prezidentė Dalia Grybauskaitė nebe pirmą kartą kritikavo Sveikatos apsaugos ministeriją, dėl kurios stagnacijos ir aplaidumo ir valstybė, ir pacientai per brangiai  moka už vaistus. ES institucijos šioje srityje taip pat pastebi korupcijos riziką.

Problemos žinomos, bet, kaip ironizuoja patys politikai, visiems tenka kreiptis pagalbos į medikus, todėl reformų šioje srityje iki galo nepavyko padaryti nė vienam ministrui.

Demografinių prognozių fone šįsyk EK atkreipė dėmesį ir į švietimo problemas. Anksčiau labiau akcentuotas aukštojo mokslo pasiūlos ir specialistų paklausos neatitikimas, per mažas dėmesys profesiniam mokymui. Šįsyk akcentuojamos ir bendrojo lavinimo sistemos spragos. Galima sakyti – jokia naujiena: mūsų moksleiviai tarptautiniuose gebėjimų tyrimuose, tokiuose kaip PISA ir kituose, yra vidutiniokai. Paradoksas: kuo daugiau „rūšiuojame“ vaikus nuo mažens (norint patekti į prestižines mokyklas jau reikia net laikyti egzaminus), tuo daugiau turime vidutiniokų. O geriausių gebėjimų Europoje suomių vaikai pasiekia praktiškai vienodo lygio visose mokyklose, nesvarbu, ar jos atkampioje provincijoje, ar sostinės turtingai gyvenančių šeimų kvartale.

Sunkiai tikėtina, kad iš vidutiniokų moksleivių užaugs ir puikūs studentai, o iš vidutiniokų studentų – sumanūs kūrybingi specialistai. O tai vienintelis šansas šaliai, kuri turi nedaug žmogiškųjų išteklių. Deja, Lietuvos produktyvumas tesiekia 75 proc. ES vidurkio. Atsiliekame pagal investicijas į mokslo ir technikos naujoves: verslo investicijos visiškai menkos, o universitetai taip pat per mažai domisi savo mokslo darbų komercinimu.

Beje, Vyriausybės ataskaitoje džiaugiantis, kaip mažėja nedarbas (tuo tikrai verta džiaugtis), vis dėlto išlenda ir nekokios tendencijos: labiausia daugėjo žemės ūkio, apsaugos darbuotojų, o mažėjo jų mokslo srityje.

Tačiau Vyriausybės ataskaitoje apie koncentravimąsi iš esmės spręsti pamatines sveikatos apsaugos ir švietimo problemas nekalbama. Ironizuojant galima pasakyti, kad gal tai ir sąžininga, nes ši Vyriausybė jau nieko šiose srityse ir nespręs. Viduryje kadencijos tuometis sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, užsimojęs ne prieš esmines šios srities problemas, o prieš privačią mediciną, buvo išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin ir dabar, kaip už šią sritį atsakingas EK narys, bent jau turėtų gerinti visos ES sveikatos apsaugą. Kadencijos pusiaukelėje jo postą perėmusiai ministrei Rimantei Šalaševičiūtei tepavyko apraminti privačios medicinos puolimą, bet ne imtis esminių reformų.

Ką tik krito švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Bet batalijos, kas taps jo įpėdiniu, įdomios tik politikams ir ministerijos personalui, nes nei vasaros atostogos, nei po jų likę metai iki Seimo rinkimų – netinkamas ir nepakankamas laikotarpis imtis ką tobulinti.

O juk tai esminės sritys, nuo kurių priklauso, kaip susidorosime su demografinių praradimų užprogramuotomis problemomis. Beje, net sėkmingai besitvarkančių valstybių politikai tokiose jautriose srityse sutaria dėl ilgalaikių reformų, o ne pasmerkia jas cunamiams po kiekvienų rinkimų.

Nedaug pažangos EK įžvelgė ir metų metais kartojamose rekomendacijose dėl pensijų sistemos reformos. Sparčiausiai ES senstančioje visuomenėje tai jau net ne ateities, o šiandienos problema. EK Lietuvos pensijų sistemoje pasigenda aiškių pensijų indeksavimo kriterijų, susietų su esamu vidutiniu darbo užmokesčiu ir dirbančiųjų skaičiumi, tai yra bendru ekonomikos pajėgumu: jei ji traukiasi, pensijos mažėja, jei didėja – auga ir pensijos. Deja, lig šiol Lietuvoje galiojo politinis pensijų indeksavimas, priklausomas nuo rinkimų ciklo. Dabar politikų svarstomame socialinio modelio projekte numatytas ekonomine logika paremtas pensijų indeksavimas lyg ir nesulaukė pasipriešinimo, tad, tikėtina, būsime išgirdę ES siūlymus.

Europinių rekomendacijų dokumente užsimenama ir apie pensinio amžiaus susiejimą su tikėtina gyvenimo trukme po 2026 m., kai bus pasiekta dabar laipsniškai vėlinamo pensinio amžiaus riba. Galima neabejoti, kad šį procesą teks tęsti ta pačia linkme.

Vyriausybė savo ataskaitoje džiūgauja, kad socialinių išmokų skirstymą perdavus savivaldybėms pavyko sutaupyti pinigų, sumažėjo socialinės paramos gavėjų. Žinoma, džiugina, jei pavyko nustatyti, kas nepagrįstai gaudavo išmokas. Tačiau socialinių pašalpų gavėjų sumažėjo daugiau nei bedarbių. Kur tie likusieji? Toliau gyvena iš nelegalių pajamų? O gal skursta?

Nesutvarkius institucinės ar organizacinės sistemos – kol  nėra oficialios visų pajamų apskaitos, nėra prievolės deklaruoti pajamų, negalima sutvarkyti ir adekvačios socialinės paramos sistemos. O pagal ties skurdo riba esančių šalies gyventojų dalį (30 proc.), nors kiek ir sumažėjusią (2013 m. – 32,5 proc.,), europiniame kontekste kaip buvome atsilikėliai, taip ir likome. Jei konstatuojame, kad apie trečdalį visuomenės balansuoja ties skurdo riba, reikėtų imtis kažkokių priemonių jam mažinti, nes galų gale jis turi įtakos ir nusikalstamumo, chuliganizmo lygiui, socialiniam nepasitenkinimui.

Antra vertus, jei minimalus atlyginimas ne ką didesnis nei bedarbio pašalpa, tai neskatina dirbti, todėl EK ir atkreipia dėmesį į bedarbių pašalpų aprėptį bei adekvatumą, jas siejant su įsidarbinimo galimybėmis, mokymais. Juk reikia turėti omeny, kad bedarbiai šalia pašalpos dar nemoka įmokų į sveikatos draudimo fondą, jiems gali būti kompensuojama dalis mokesčių už šildymą. Taigi dažnai toks paketas sudaro daugiau nei minimalią algą. O ją gaunantis turi mokėti už viską.

Beje, dar viena EK pastaba: pagal socialinius kontrastus pirmaujame ES, ir tai tikrai ne komplimentas.

EK dar kartą atkreipia dėmesį ir į Lietuvos mokesčių sistemos netolygumus, siūlydama mažinti didelį mokesčių pleištą gaunantiesiems mažas pajamas, perkeliant mokesčių naštą šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Būtent perkelti naštą, o ne didinti mokesčius įvedant naujų, kaip kartais traktuojamos EK rekomendacijos.

Bet Lietuva jau daug metų nepalenkiama visų įmanomų tarptautinių institucijų ir ekspertų tikinimui, kad vieną didžiausių ES darbo apmokestinimų reikėtų sumažinti, dalį jo perkeliant vadinamiesiems žaliesiems ar turto mokesčiams. Tačiau premjeras A.Butkevičius jau viešai pareiškė: jokių naujų mokesčių iki rinkimų nebus.

Jei neartėtų rinkimai, gal bent jau reikėtų peržiūrėti mokesčių mokėtojų bazę, atsisakyti lengvatų. Kai palygini, kiek gyventojų moka už viską, o kiek gauna viską, nors moka toli gražu ne visus mokesčius, kyla klausimas, ar valstybės viešųjų paslaugų sistema, kuriai moka mokesčius tik apie pusę gyventojų, gali pajėgti teikti paslaugas visam šimtui procentų gyventojų?

Dar viena europinė rekomendacija Lietuvai, žvelgiančiai į liūdnas demografines prognozes, – bent jau siekti sumažinti skolų kuprą. Ją neišvengiamai jau esame užvertę ant dabartinės vaikų ir jaunimo kartos, kuriai ir taip dar teks srėbti visuomenės mažėjimo ir senėjimo keliamas problemas. Visa laimė, kad priešrinkiminius apetitus dabar, priešingai nei prieš krizę, ES bando užkardyti. O Lietuvai įstojus į euro zoną jos 2016 m. biudžeto pagrindiniai rodikliai turės pereiti  EK patikros procedūrą.

Pirmą kartą tokių priemonių imtasi 2013 m. rudenį, siekiant išvengti destabilizavimo, kokį krizės ir pokriziniu laikotarpiu sukėlė kai kurių ES valstybių neatsakingumas tvarkant savo finansus. EK vertina investicijų kryptis: ar jos prisidės prie ekonomikos augimo, ar mažins finansų disbalansą. Pernai pareikšta pastabų šešių valstybių biudžetų projektams.

Lietuvai 2016 m. biudžete, tikėtina, bus leista viršyti deficito ribą 0,1 proc., nes iš valstybės biudžeto gali tekti padėti „Sodrai“ dėl pervedimų į antros pakopos pensijų fondus.

Tačiau EK neslepia susirūpinimo dėl beveik 1 proc. neatitikimų tarp Lietuvos stabilumo programoje įsirašytų deficito skaičių ir EK naujausių Lietuvos BVP augimo prognozių. Jau šių metų valstybės biudžetas patvirtintas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Finansų ministerija valstybės biudžeto projekcijas skaičiavo remdamasi optimistiniu BVP 3,4 proc. augimu, o naujausiomis jos prognozėmis, tesitikima 2,5 proc. augimo. Pastaruoju metu visos skelbtos tarptautinių institucijų prognozės Lietuvai mažinamos, nors, teisybės dėlei, jos optimistiškesnės nei mūsų Finansų ministerijos. Bet juk ji geriausiai žino tikrąją padėtį valstybės piniginėje, tik, kaip parodė ne tik 2008 m., bet ir pernai priimtas biudžetas, ne visuomet ją sąžiningai atskleidžia.

EK Lietuvos dokumentuose neįžvelgia garantuotų priemonių įvardytiems fiskaliniams tikslams pasiekti. Štai Vyriausybės ataskaitoje nurodomas ketinimas dar labiau kovoti su šešėliu. Tačiau kodėl lig šiol nepasiekta geresnių šios kovos rezultatų?

EK rekomenduoja išplėsti mokesčių bazę, pagerinti mokestinių prievolių vykdymą. Daugiausiai Lietuva surenka iš PVM, gyventojų pajamų mokesčių, bet abu jie labai susiję su ekonominiu ciklu. Vartojimas jautriai reaguoja į ekonominius pokyčius. O gyventojų pajamų mokestis iš esmės yra algos, o ne pajamų mokestis, nes sistema neapima visų pajamų rūšių. Nesant visuotinio deklaravimo, mokesčių mokėtojų bazė maža ir priklausoma nuo ekonominio ciklo. EK rekomenduoja esamą mokesčių naštą perskirstyti mažiau augimui kenksmingoms sritims, pavyzdžiui, turto mokesčiai mažiau priklausomi nuo ekonominio ciklo.

Taigi ateities, tiek artimiausios, tiek ilgesnio laikotarpio, perspektyvos žvelgiant iš Vilniaus ir iš Briuselio bokštų skiriasi, kaip ir pernai metų darbų įvertinimas. Nepaisant premjero pasitenkinimo savo Vyriausybės darbais, gal tas jo sau pasirašytas šešetas pagal dešimtbalę sistemą, o pagal penkiabalę – trejetas, rodo ne jo kuklumą, o realybę.

Dar silpniau Lietuvą už EK rekomendacijų įgyvendinimą įvertino EK. Jos vertinimo skalėje – penki lygiai: be pažangos, nedidelė, tam tikra ar didelė pažanga ir įvykdytos rekomendacijos. Šiemet mūsų pažanga įvertinta prasčiau nei pernai. Geriausias, nors prastesnis nei pernai įvertinimas – už valstybinių įmonių reformą, kuri, teisybės dėlei, parengta ir pradėta įgyvendinti dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės.

Prasčiau įvertinta pažanga tobulinant darbo rinką, socialines reformas, už kurias gavome menkiausią įmanomą įvertinimą, kaip nepadarę pažangos. Kaip ir pernai, dvejetuką gavome už pensijų reformą. Geresni balai – už fiskalinį tvarumą ir energetikos projektus.

A.Butkevičius prie didžiausių savo Vyriausybės darbų taip pat priskiria euro įvedimą ir suskystintų gamtinių dujų terminalą, energetinių jungčių projektus. Tačiau ir čia reikėtų dabartinius valdančiuosius tepagirti, kad užbaigė tai, ko jau buvo neįmanoma neužbaigti. Kur tokios neišvengiamybės nebuvo, pavyzdžiui, dėl naujos atominės elektrinės projekto, cituojant Vyriausybės programą, pernai sėkmingai pasistūmėta svarstant šį klausimą. Bet juk rezultato – jokio.

EK vertinimuose vyrauja pastabos, kad kažkas šiek tiek nuveikta, bet klausimas, ar tai veiksmai, galėsiantys padaryti lemiamą įtaką Lietuvai sprendžiant sistemines problemas.

Vyriausybė didžiuojasi sugebėjusi išlaikyti bene didžiausių ekonomikos augimą ES ir komplikuotomis geopolitinėmis sąlygomis. Tarptautinis valiutos fondas pirmą kartą Lietuvą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių sąrašą, viena įtakingiausių tarptautinių institucijų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija priėmė sprendimą pakviesti Lietuvą derėtis dėl narystės.Tiesa, kaip ir į euro zoną, tokį kvietimą gavome paskutiniai iš baltijiečių.

Vyriausybė džiaugiasi daugiabučių renovacija, dėl kurios jos pirmtakai patyrė visišką fiasko, sumažėjusiu nedarbu, ypač jaunimo, pagerėjusiomis verslo sąlygomis. Tačiau Vyriausybės programa ir gerų, bet abstrakčių ketinimų sąrašas 2015 m. nerodo, kad ši Vyriausybė įžvelgia demografinių procesų aštrinamus didžiulius ateities iššūkius. Ji sprendžia nors ir reikalingus, bet rutininius darbus, už ką ją myli žmonės, o premjeras džiaugiasi, kad tai patvirtinimas, jog pasirinktas teisingas kelias. Tačiau sisteminių pokyčių planų, išskyrus socialinio modelio projektą, nematyti.

Beje, palyginus tai, kas minima EK rekomendacijose ir kas siūloma socialinio modelio projekte, jei projektas būtų įgyvendintas, daugelis problemų išsispręstų. A.Butkevičiaus Vyriausybės garbei, pagaliau bent tokio dokumento projektas parengtas. Nors apie Darbo kodekso liberalizavimo būtinybę kalbama jau metų metais, ankstesnės Vyriausybės to nedrįso padaryti, nes akivaizdu, kad tai nedera su populizmu, kuriuo partijos vilioja rinkėjus.

Deja, svarstymų procese jau norima nekeisti motinystės išmokų, triskart švelninti siūlymus dėl išeitinių išmokų trukmės atleidžiant darbuotoją, tačiau nieko nesiūloma mainais sumažinti iš socialinių pažadų siūlymų paketo. Tai kaip tuomet pavyks subalansuoti darbo rinkos liberalizavimo ir socialinės apsaugos svarstykles?

Turint omeny, kad kitąmet – Seimo rinkimai, kyla pavojų, kad socialinio modelio projektas taip ir netaps lūžio tašku ieškant taip Lietuvai reikalingų sisteminių permainų darbo santykių ir socialinės paramos sistemose.

EK žvelgia iš platesnio geografinio ir laiko konteksto, o mūsų politikai – tik savo kadencijos rėmuose, be visumos pojūčio, geriau imdamiesi vienadienių nei sisteminių pokyčių. O kai nėra nei prioritetų, nei visumos pojūčio, ir nutinka tokių odiozinių situacijų, kai vargana valstybė ima mokėti bene didžiausias pasaulyje išmokas mamytėms, tačiau niekaip neranda keleto milijonų bent vienam vaikų darželiui pastatyti, nors tai, kaip įrodyta pasaulyje, kur kas labiau didina gimstamumą.

Taigi prognozės Lietuvai priklauso nuo to, kas prognozuoja. A.Butkevičiaus Vyriausybės versija: viskas bus tik geriau. EK prognozė: jei nieko nedarysime, po poros dešimtmečių nebus kam Lietuvoje uždirbti pensijų, nežinia ką bepajėgs socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema. Prie to verta pridurti – beveik aišku, kokia bus ir politinė konjunktūra, nes juk visuomenės lemiamas balsas vis labiau priklausys senoliams ir jų prioritetams.

Aušra Lėka

BFL

ES parama. Daugiau nei pusė 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų buvo skirta Lietuvos konkurencingumui didinti, bet esminių pokyčių nepasiekta.

Lietuva, konkurencingumui didinti investavusi 3,9 mlrd. Eur, iš kurių 3,7 mlrd. Eur – ES lėšos, nepadarė kokybinio šuolio ir netapo didelės pridėtinės vertės ir inovacijų šalimi. Kaip rodo konsultacinės įmonės VšĮ „Europos socialiniai teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) atliktas tyrimas, net 57 proc. visų investicijų buvo skirtos ekonominei infrastruktūrai gerinti ir tik 17 proc. – didelės pridėtinės vertės verslui skatinti. Galiausiai, pasak ESTEP vadovo Klaudijaus Manioko, absoliuti dauguma visų išmokėtų lėšų, apie 74 proc., atiteko statybininkams.

Kitaip tariant, Lietuva pasiklojo pamatus konkurencingumui didinti, tačiau tam, kad įvyktų struktūriniai pokyčiai, vien to neužtenka.

„Standartinėmis investicijomis į infrastruktūrą kokybinio šuolio ekonomikoje arba proveržio nepadarysi. Tam reikia žmonių, sugebančių naudotis infrastruktūra, kurti pridėtinę vertę. Reikia kritinės masės proto, o ypač valstybės lyderystės, kurios, matyt, labiausiai ir pritrūkome“, – apibendrina K.Maniokas, užsimindamas ir apie politinės lyderystės problemą šalyje.

Vertinimą užsakiusios Finansų ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos valdymo departamento direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Dilba taip pat pripažįsta, kad tyrimas atspindi esamą realybę. „Nenorime kažko dangstyti ir sakyti, kad viskas yra gerai. Kaip pabrėžiama vertinime, ES investicijos – tik vienas iš veiksnių, galinčių daryti įtaką konkurencinei aplinkai. Jei mes darome didžiules investicijas, neturėdami ilgalaikės aiškios strategijos ir nesutvarkę teisinės bazės, neturėdami reguliavimo priemonių inovacijoms skatinti, maksimalaus poveikio tai neturės. Struktūriniams pokyčiams reikalinga visų šių veiksnių visuma ir sąveika“, – sako R.Dilba.

Kaip pavyzdį jis nurodo mokslo, verslo ir studijų slėnius, kurių plėtra Lietuvoje pradėta neturint ilgalaikės strategijos: iš pradžių jie pradėti statyti, o tik vėliau jiems buvo rengiami verslo planai.

Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.

Kaip konstatuoja neseniai Inovacijų sistemos pertvarkos koncepcijos gaires paskelbusi Ūkio ministerija, nors mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) investicijoms skiriamas solidus finansavimas, Lietuvos inovatyvumo rodikliai ne gerėja, o blogėja. Pastaraisiais metais pagal pasaulinį inovacijų indeksą Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančiųjų Europoje valstybių, nedaranti pažangos. O štai Estija pagal inovatyvumą jau pasiekė ES vidurkį ir artėja prie lyderių. Net Latvija, kuri prieš kelerius metus šioje srityje atsiliko nuo Lietuvos, mūsų šalį jau pralenkė.

Problemų daug, bet kaip nurodoma gairėse, Lietuva skiria labai mažai dėmesio naujų produktų kūrimui, tai yra eksperimentinei plėtrai. Neskatinant eksperimentinės plėtros, mokslininkai nėra motyvuojami kurti naujų žinių, kurios galėtų būti panaudotos versle, kuriant naujus produktus, o verslas, su kuriuo valstybė nesidalija naujų didelės pridėtinės vertės produktų rizika, taip pat nesuinteresuotas į tai investuoti.

ESTEP tyrimas konkretizuoja: didžioji ES paramos dalis buvo skirta slėnių statybai, o prie verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimo prisidėta mažai. Dėl užtrukusio slėnių programų tvirtinimo užsitęsė ir projektų įgyvendinimo pradžia, mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektuose trūko institucinės lyderystės, buvo taikoma verslui nepatraukli projektų finansavimo schema, neskiriama nepakankamai dėmesio mokslo rezultatų komercinimui. Didžioji lėšų dalis buvo nukreipta ne į tiesiogiai su konkurencingumo didinimu siejamas sritis (didelės pridėtinės vertės skatinimą, inovacijų diegimą), o į sąlygų verslo konkurencingumui sudarymą – transporto, energetikos, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros kūrimą, kuriam skirta apie 57 proc. viso konkurencingumo didinimo lėšų paketo.

Didžiausias dėmesys ir pinigai buvo skirti fundamentiniams moksliniams tyrimams, o eksperimentinei plėtrai ar naujiems produktams kurti lėšos buvo vienos mažiausių ES. Moksliniai tyrimai dažniausiai nebuvo orientuoti į socialinius ir ekonominius poreikius, kurie aktualūs verslui.

Pavyzdžiui, valstybės lėšų dalis bendrose išlaidose moksliniams tyrimams ir eksperimentinei veiklai gerokai išaugo – tyrėjų skaičius viešajame sektoriuje tūkstančiui gyventojų nuo 8,4 padidėjo iki 12,3. O verslo įmonių dalis bendrose išlaidose tyrimams praktiškai nepasikeitė, tai yra verslo ir mokslo sinergija neįvyko.

„Norėdami būti konkurencingi pasaulyje, privalome investuoti į inovacijas ir mokslą, nes būtent šios investicijos skatina tvarų ir ilgalaikį ekonomikos augimą. Investicijos į infrastruktūrą suteikia impulsą gyvenimo kokybei, tačiau ilgalaikio poveikio šalies konkurencingumui nedaro. Mes iš tiesų jau išmokome pinigus paversti žiniomis, bet dabar turime kur kas didesnį iššūkį – žinias paversti pinigais“, – sako R.Dilba.

Pasak jo, naujajame 2014–2020 m. ES finansavimo etape Europos Komisija yra patvirtinusi sumaniosios specializacijos strategiją, kuri būtent ir skirta mokslinių tyrimų komercializavimui bei pritaikymui versle. Viliamasi, kad šios kryptingos investicijos duos didesnį efektą ir pavyks pasiekti esminių struktūrinių šalies ekonomikos pokyčių.

„Ko labiausia trūksta, kad proveržis įvyktų? Sakyčiau, labiausiai trūksta vadybinių kompetencijų. Dabar situacija tokia, kad mokslas dirba sau, verslas – sau. Neturime inovacijų vadybininkų, dar vadinamų skautais, kurie žino ir verslo poreikius, ir mokslinių atradimų potencialą. Tiesa, galime didžiuotis puikiais mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžiais biotechnologijų ir lazerių srityse. Tačiau tai nišinės sritys, kurios nekeičia bendros ekonomikos struktūros, o Lietuvai labiausiai reikia, kad kuo daugiau vidutinių ir smulkiųjų įmonių taptų inovatyvios“, – aiškina R.Dilba.

ES investicijos neabejotinai padarė teigiamą poveikį šalies ekonomikai, padėjo sukurti infrastruktūrą, kurios Lietuvai tikrai reikėjo ir be kurios kokybinis šuolis ateityje tiesiog būtų neįmanomas. Be to, ES pinigai ekonominės krizės laikotarpiu padėjo išgyventi ir neprarasti įgyto konkurencingumo daugeliui įmonių, kurioms šios investicijos tuo metu buvo apskritai vienintelės.

„Šios investicijos buvo nukreiptos pagrindui sukurti, o 2014–2020 m. investicijų  kryptis – įveiklinti sukurtą infrastruktūrą ir užtikrinti jos visapusišką naudojimą. „Kietųjų“ investicijų jau nebus tiek daug, dabar daugiausiai lėšų skirsime įrangai atnaujinti ir rezultatyviam bendradarbiavimui tarp mokslo ir verslo skatinti“, – pabrėžia R.Dilba.

Kaip parodė tyrimas, ES investicijos Lietuvos konkurencingumui didinti buvo skirtos trims pagrindiniams tikslams: didelės pridėtinės vertės verslui skatinti, verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai bei ekonominei infrastruktūrai gerinti.

ES paramos poveikį konkurencingumui tyrėjai vertino trimis aspektais: valstybės, atskirų ūkio šakų ir įmonių lygmeniu.

Valstybės arba makrolygiu investicijos davė naudos šalies ekonomikai, skatino jos augimą. 70 proc. ES paramos lėšų į šalies ekonomiką įsiliejo per privataus ir viešojo sektorių materialines investicijas ir didžiausią poveikį darė investicijoms formuojant pagrindinį kapitalą.

Apskaičiuota, kad investicijos į pagrindinio kapitalo formavimą – materialinį turtą, gamybos įrenginius Lietuvoje buvo 1,81 mlrd. Eur didesnės, nei jos būtų buvusios be paramos.

Tyrėjai teigia, kad 2007–2015 m. poveikis investicijoms į kapitalo formavimą bus dar didesnis – investicijos išaugs 2,92 mlrd. Eur, palyginti su situacija be paramos. Bet didžiausias poveikis bus fiksuojamas ilguoju laikotarpiu – 2020 m. investicijos sieks 3,77 mlrd. Eur.

Investuotos lėšos taip pat darė teigiamą poveikį bendrajam vidaus produktui, tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, plačiajuosčio interneto ryšio skvarbai, viešųjų paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę, užimtumui ir nedarbo lygiui, vidutiniam darbo užmokesčiui.

Pavyzdžiui, dėl investicijų konkurencingumui didinti Lietuvos bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,7 mlrd. Eur. Vėliau poveikis dar stiprės ir 2020 m. šalies BVP bus daugiau nei 9 mlrd. Eur didesnis, palyginti su situacija, jei investicijų nebūtų.

Mažesnį poveikį ES investicijos turėjo prekių ir paslaugų eksportui, aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportui, nes šie rodikliai labiau priklausė nuo išorės veiksnių. Aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių eksportą stipriau veikė ne ES parama, o kitų tradicinių pramonės sektorių eksporto augimas po krizės, užgožęs aukštųjų technologijų eksportą, taip pat didelis visų aukštųjų technologijų sektoriaus sričių, išskyrus farmaciją, eksporto nuosmukis.

Investicijos paveikė ir atskirus ūkio sektorius, pritraukusius daugiausiai konkurencingumui didinti skirtų ES lėšų: statybų, energetikos, pramonės ir transporto.  Nors statybose nusėdo net 74 proc. visų investicijų, poveikis šiam sektoriui buvo trumpalaikis. Tyrimo duomenimis, didžiausią įtaką sektorius pajuto 2013–2014 m., kai papildomai buvo įdarbinta 8–10 tūkst. darbuotojų. Dėl investicijų 2007–2015 m. statybų sektoriuje buvo sukurta 2,5 mlrd. Eur pridėtinės vertės.

Daugiausiai ilgalaikės naudos iš ES investicijų gavo transporto sektorius, kuriam buvo išmokėta net 40 proc. visų konkurencingumui didinti skirtų lėšų. Čia taip pat didėjo pridėtinė vertė, buvo kuriamos darbo vietos, didėjo materialinės investicijos ir paslaugų eksportas.

Didžioji dalis tyrimo metu apklaustų įmonių tvirtino, kad parama jas skatino investuoti į mokslinius tyrimus. Jos pradėjo gaminti naujus produktus ar teikti naujas paslaugas. Buvo įdiegtos naujos technologijos, sukurta darbo vietų. Investicijos buvo svarbus lėšų šaltinis, garantuojantis užsakymus vietinėms įmonėms ir leidžiantis daugiau produkcijos tiekti vidaus rinkai, didinantis vidaus vartojimą. Tačiau šie pokyčiai didesnio poveikio šalies mastu neturėjo. Tokią situaciją, pasak tyrėjų, lėmė struktūrinės priežastys – mažos pridėtinės vertės ekonomika Lietuvoje ir gana menki valstybės pajėgumai. Poveikį mažino ir ekonomikos krizė, vertusi dalį pinigų skirti trumpalaikėms problemoms spręsti.

Lietuva ir toliau orientavosi  į vidutinio ir žemesnio lygio pramonės gaminių eksportą, pavyzdžiui, mineralinių, maisto produktų, mašinų ir įrenginių, chemijos pramonės produkcijos, o aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų prekių, kurios didina šalies konkurencingumą, eksporto dalis išliko nedidelė.

Nors vertinimo išvados nevienareikšmiškos, K.Maniokas sako, kad plaukų rautis dėl to nereikėtų. Panašiu keliu, tai yra ES paramą investuodamos į infrastruktūrą ir taip sudarydamos sąlygas konkurencingumui, ėjo ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys. Dabar jos, kaip ir Lietuva, sprendžia panašų uždavinį – kaip kiekybę paversti kokybe.

„Lietuva dalyvauja rimtose lenktynėse. Kol kas mes jose neatsiliekame, ir tai jau nėra blogai. Sakyčiau, judame standartiniu vidutiniu greičiu ir esame ES vidutiniokai. Lyderiai čia yra Estija ir Lenkija. Lyginant BVP vienam gyventojui, Lietuva ir Estija yra panašaus lygio, bet vertinant konkurencingumą ir inovatyvumą Estija pažengusi gerokai toliau. O Lietuvos konkurencingumas, nuo 2008 m. mažėjęs, grįžo į ikikrizinį lygį“, – teigia K.Maniokas.

Nors Lietuvoje standartinės investicijos į infrastruktūrą buvo pakankamai gerai suplanuotos ir atliktos, generavo ekonomikos augimą, tačiau proveržio su jomis nepadarysi. „Perėjimas į kitą struktūrinę pakopą yra visiškai kito lygmens uždavinys. Todėl ir kalbame apie protą, žinias bei jų panaudojimą. Proveržį padaro tie, kurie nestandartiškai taiko standartinius sprendimus. Mes iki šiol viską neblogai standartiškai darėme, tačiau norint judėti toliau to nepakanka“, – vertina K.Maniokas.

Vienas svarbiausių klausimų šiandien – kaip, panaudojant sukurtą infrastruktūrą,  inovacijas ir žinias, pasiekti struktūrinių pokyčių. Tam reikalingos ir mokslo, ir verslo atstovų pastangos. Bet ypač svarbus čia valstybės vaidmuo ir lyderystė, kurios Lietuvoje vis dar pasigendama.

Pasak K.Manioko, sėkmingi Azijos šalių pavyzdžiai rodo, kad struktūriniai pokyčiai dažnai yra už verslo galimybių ribų, – tam reikia valstybinės, taip pat institucinės  lyderystės.

„Viskas dar yra mūsų rankose. Reikia tvirtos valstybės rankos, ilgalaikio strateginio matymo, tinkamo reguliavimo ir kompetentingų žmonių, gebančių naudotis visu tuo, kas jau yra sukurta. Šiame etape infrastruktūra turi būti įdarbinta taip, kad generuotų struktūrinius ekonomikos pokyčius ir kartu didintų konkurencinį Lietuvos pranašumą pasaulyje. Bet tam pirmiausia reikia valstybės gebėjimų struktūrinio šuolio“, – nuo ko reikėtų pradėti, nurodo K.Maniokas.

Kokybiniams pokyčiams yra svarbios „minkštosios“ investicijos, kurios užtikrintų gebėjimus naudotis sukurta infrastruktūra. Būtent eksperimentinei plėtrai ir naujų produktų kūrimui, inovacijų diegimui, mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimui turėtų būti skiriama daugiausiai dėmesio 2014–2020 m. laikotarpiu, siekiant pagrindinio tikslo – Lietuvos, kaip konkurencingos valstybės, įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje.

Aušra Pocienė

2007–2015 m. ES investicijų konkurencingumui didinti Lietuvoje pasiskirstymas (proc.)

Ekonominei infrastruktūrai gerinti         57

Verslo produktyvumui didinti ir verslo aplinkai gerinti          26

Didelės pridėtinės vertės verslui skatinti 17

Šaltinis: ESTEP

Scanpix

Jungtinių Tautų duomenimis, šiemet Viduržemio jūroje nuskendo jau 1600 migrantų – beveik pusė tiek, kiek pernai per visus metus. 2014-aisiais pakeliui į Europą gyvybės neteko 3500 žmonių. Didžiausia šių metų tragedija, įvykusi prieš savaitę, pareikalavo net 800 aukų – tiek žmonių žuvo prie Libijos krantų nuskendus migrantus plukdžiusiam laivui.

Manoma, kad laivas apvirto po to, kai visi jame buvę žmonės susibūrė vienoje jo pusėje, išsigandę labai priartėjusio prekybinio laivo.

Tarp nuskendusiųjų – migrantai (taip pat ir vaikai) iš Malio, Gambijos, Senegalo, Sirijos, Somalio, Eritrėjos, Bangladešo, Tuniso.

Ir visa tai – nepaisant pernai gruodį prasidėjusios Europos Sąjungos jūrų sienos misijos „Triton“, pakeitusios iki tol Italijos vykdytą pabėgėlių paieškos ir gelbėjimo programą “Mare Nostrum”.

Ir nors ES pabėgėlių paieškos programai lėšos nuolat didinamos, šiemet į Graikiją ir Italiją iš viso atvyko beveik 32 tūkst. nelegalių migrantų, kurie į Europą vyksta daugiausia iš Sirijos ir Libijos. Europos Komisija neseniai pripažino, kad nepajėgia suvaldyti šios situacijos, ir parengė naują dešimties punktų programą, kurioje, be lėšų migrantų paieškai padidinimo, siūloma ir kai kurių naujų priemonių. Ką tik pristatytame dešimties punktų plane žadama griežtinti kontrolę, užtikrinti geresnį gelbėjimo operacijų vykdymą.

ES taip pat sieks perimti ar sunaikinti žmonių kontrabandininkų laivus ir stiprins bendradarbiavimą pasienyje. Bendrija taip pat pasiūlys „savanorišką bandomąjį perkėlimo projektą, pagal kurį asmenims, kuriems reikalinga apsauga, bus siūloma persikelti, o tam gali būti numatyta 5 tūkst. vietų.

Be to, ES „sukurs naują programą greitam nelegalių migrantų grąžinimui“.

Bendrija taip pat sieks stiprinti bendradarbiavimą su karo nuniokotos Libijos, kuri yra šios problemos židinys, kaimynėmis, rašoma Komisijos pareiškime.

BFL

Sąjungos ateitis. Didesnę integraciją pranašavę kriziniai ES sprendimai istoriniais gali vadintis nebent todėl, kad privertė iš naujo pergalvoti federalizmo šalininkų argumentus.

Europos Sąjunga radikalių permainų artimiausioje ateityje nežada, tačiau prieš kelerius metus prasidėjusi ir tebesitęsianti finansų krizė atskleidė Bendrijos galimybių ribas. Paaiškėjo, kad susitarimais ir žodžio laikymusi besiremiančioje valstybių sąjungoje žodžio galima ir nesilaikyti. O net prie ES lopšio stovėjusiose valstybėse vis garsiau skamba euroskeptikų balsai, gerokai užgožiantys kadaise triumfavusius didesnės ES integracijos entuziastus.

Kaip su šiais iššūkiais tvarkysis per krizę polėkį praradusi ES ir kokių permainų gali atpūsti išoriniai vėjai, svarsto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius socialinių mokslų daktaras prof. Ramūnas Vilpišauskas.

VEIDAS: Ar artimiausiu laiku ES transformuosis ir į kurią pusę?

R.V.: Žiūrint neformaliai, tai yra nesiejant transformacijos vien su ES sutarties pakeitimu, ši institucija keičiasi nuolat, bet laipsniškai. Tokią nuolatinę jos transformaciją galime pastebėti vertindami tiek jos teisėkūrą, tiek santykius tarp ES ir valstybių narių. Lūžių arba tokių reikšmingų pokyčių, kaip sprendimas įvesti bendrą valiutą, apskritai nėra daug ir jie nėra dažni per visą ES istoriją. Bent artimiausiais metais aš tokių lūžių taip pat neprognozuočiau, nebent juos sukeltų krizės veiksniai. Turiu omenyje arba politinę krizę, sukeltą atskirų valstybių sprendimo išstoti iš euro zonos ar pačios Bendrijos, arba krizę iš išorės – saugumo, ekonominę ar kitokią.

VEIDAS: Kiek tokios grėsmės artimiausiu metu yra realios?

R.V.: Pastaruoju metu jos yra sustiprėjusios. Ekonominiai sunkumai, kai kuriose ES šalyse tebesitęsiantys nuo maždaug 2010 m., o kai kuriais atvejais net nuo 2007–2008 m., turėjo pasekmių ir politikai, ir visuomenės nuomonei. Ekonominiai sunkumai paskatino žmones labiau domėtis tuo, kas vyksta visų pirma euro zonoje, taip pat ES ir visoje globalioje ekonomikoje. Dėl to sustiprėjo nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas ES institucijų veikla, atsirado euroskepticizmo, dezintegracijos tendencijos.

Ypač tai ryšku Graikijoje, kur spaudimas išstoti iš euro zonos susijęs su per pastaruosius dešimt–penkiolika metų neįgyvendintomis reformomis ir nenoru tų reformų imtis dabar. Didžiojoje Britanijoje euroskeptiškų nuotaikų sustiprėjimą pakurstė kitos priežastys, pirmiausia globalizacijos procesas ir dėl jo išaugęs imigrantų skaičius šioje šalyje. Beje, kaip pastebi kai kurie analitikai, ES dabar kaip niekada atitinka būtent tokį modelį, kokio visada norėjo Didžiosios Britanijos politikai ir visuomenė: ES yra atviresnė, įvairesnė, turinti daugiau narių.

VEIDAS: Britiškoji ES versija britams pasirodė ne tokia jau patraukli?

R.V.: Tai paradoksas, kurį sudėtinga paaiškinti. Prisiminkime ir tai, kad šiuo metu ES derasi su JAV dėl laisvosios prekybos erdvės ir investicijų partnerystės, – daro kaip tik tai, ko Didžioji Britanija seniai siekė. Beje, jei būtų nuspręsta išstoti iš ES, šiam procesui kiltų grėsmė.

Vis dėlto, nors Didžiosios Britanijos narystė ES yra svarbesnis klausimas negu Graikijos, bent kol kas tikimybė, kad Didžioji Britanija išstos, yra menkesnė nei Graikijos pasitraukimas iš euro zonos.

VEIDAS: Bet dar yra ir išorinės grėsmės.

R.V.: Išorės spaudimas pasireiškia įvairiais kanalais ir dažnai ES veikia per tuos pačius euroskeptiškus judėjimus. Žinome „Nacionalinio fronto“ Prancūzijoje ar kitų euroskeptiškų partijų įvairiose ES šalyse ryšius su Rusijos vadovybe. Visa tai atitraukia dėmesį nuo spręstinų ES vidaus darbotvarkės klausimų.

Gana sudėtinga prognozuoti, kaip išorinė aplinka, neabejotinai veikianti ES kaitą, toliau plėtosis Pietų kaimynystėje, Vidurio Rytų regione, Šiaurės Afrikoje ar Rytų kaimynystėje.

VEIDAS: Tačiau dramatiškų pokyčių ES per daug tikėtis neverta?

R.V.: Artimiausiais metais tikimybė, kad ES sutartis bus keičiama, mano nuomone, tikrai nėra didelė. Tokio bandymo būta jau ne vieno, tačiau tai labai sudėtinga. Net euro zonos krizės, dažnai vadinamos precedento neturinčia, metu visais būdais buvo vengiama imtis ES sutarties keitimo. Štai fiskalinės drausmės paktas, dėl kurio prieš keletą metų susitarta, buvo pasirašytas kaip dar viena šalia ES sutarties veikianti tarpvyriausybinė sutartis.

Manau, kad kol ekonomika ES neatsigaus ir nesumažės socialinė politinė įtampa, tokio žingsnio imtis bus vengiama.

VEIDAS: Atrodytų, turėtume bijoti ekonomikos atsigavimo, nes tai gresia didelėmis permainomis ES?

R.V.: Ekonomikos atsigavimas savaime nereiškia, kad bus imtasi radikalių ES institucinių reformų, – to aš tikrai nenorėjau pasakyti. Norėjau pasakyti, kad ekonomikos atsigavimas gali suteikti daugiau erdvės ir ES institucijų, ir ES valstybių vadovams galvojant apie tai, kokios būtų tinkamiausios tolesnio reagavimo į vidaus ir išorės iššūkius priemonės. Nes tarp tokių priemonių yra ir ES sutarties keitimas, ir, beje, jis nebūtinai turi būti nukreiptas tolesnės federalizacijos link.

Pastarųjų metų įvykiai parodė, kad iki šiol vyravusi nuomonė, ypač tarp ES institucijų vadovų, jog ES yra užprogramuota nuolat judėti federalizacijos link, nebūtinai teisinga. Prieš keletą metų Nyderlandų vyriausybės ataskaitoje paskelbta, kad „time for ever closer union in Europe over“ – ypač glaudžios sąjungos laikai – Europoje jau baigėsi.

Tai gana iliustratyvi tezė, parodanti, kad ne tik Didžiojoje Britanijoje pradedama svarstyti apie kai kurių kompetencijų grąžinimą valstybėms narėms, bet ir tokiose šalyse, kaip Nyderlandai, kurie yra viena iš šešių valstybių, stovėjusių prie ES ištakų.

VEIDAS: Ar federalizacijos idėja pamažu laidojama ir ES institucijose?

R.V.: Per euro zonos krizę buvo bandoma stiprinti integraciją. Buvo priimti svarbūs sprendimai, tarp kurių – bankų sąjungos kūrimas, bet klausimas, ar tai toks reikšmingas žingsnis gilesnės integracijos link, kaip būtų norėję kai kurie federalizacijos scenarijaus šalininkai. Nes jei pasižiūrėtume, ką krizės metu siūlė Europos Komisija, pamatytume, kad buvo parengti siūlymai dėl euroobligacijų, daug diskutuota apie galimą naują euro zonos finansų ministrą ir bendrą iždą bei euro zonos skolų subendrinimą. Tačiau daugelis tokių priemonių liko nepriimtos, nes nebuvo politinio konsensuso. Netgi tokios plačiai aptarinėtos priemonės, kaip fiskalinės drausmės paktas, praktikoje taikomos ne taip jau sklandžiai – matome, kaip Italijai ar Prancūzijai vis suteikiama papildomo laiko, kad jos pagaliau pradėtų laikytis fiskalinės drausmės taisyklių.

Taigi, net ir tokios labiausiai pagarsintos priemonės, kurios paprastai skambiai pavadinamos istoriniais sprendimais ir priimamos ES Vadovų Taryboje, vėliau, virtusios konkrečiais teisės aktais, kurių turi laikytis konkrečios valstybės, nesukelia radikalių pokyčių.

VEIDAS: Tai kaip nedrausmingas valstybes priversti laikytis taisyklių?

R.V.: ES remiasi tik įstatymo viršenybės principu, ji neturi nei savo policijos, nei kariuomenės, jei kalbėtume apie „kietąją galią“. Na, jei kalbame apie įstatymų viršenybės principą, politika niekur nedingsta. Kiekvieną kartą, įgyvendinant konkrečias direktyvas ar reglamentus, ypač liečiančius fiskalinę drausmę, pasveriama, ar taikyti griežtesnes sankcijas ir spausti konkrečias taisyklių nesilaikančias valstybes, rizikuojant, kad sustiprės euroskeptiškos nuotaikos ir atoveiksmis suformavus dar mažiau sukalbamesnę vyriausybę ateinančiuose rinkimuose, ką dabar matome Graikijoje, ar vis dėlto ieškoti kompromisinių sprendimų. Visą laiką tenka laviruoti naudojant lazdos ir morkos principą, galvojant apie būsimas sankcijas ir galimą atlygį – finansinę paramą ar kitokias priemones, kuriomis disponuoja ES. Visada yra rizika, kad taikant taisykles pernelyg griežtai, poveikis bus neigiamas. Juk demokratinėse šalyse politikai visada stebi, ką mano jų rinkėjai, o kaltę yra linkę perkelti kitiems, pirmiausia – ES institucijoms.

Tad kai tokioje sudėtingoje, daugiasluoksnėje sistemoje, kaip ES, kuri remiasi susitarimais arba žodžio laikymusi, kažkas to žodžio nesilaiko, kyla daug įvairių problemų, kurias nėra lengva spręsti. Tuo labiau kad kiekvieną sprendimą reikia suderinti su skirtingų šalių atstovais.

VEIDAS: Kaip manote, kaip ES su tiek daug skirtingų pozicijų pavyks suvaldyti dabar ją kamuojančią ekonominę krizę?

R.V.: Iš pažiūros išskirtinė situacija atrodo Graikijoje, na, galbūt dar Kipre, nors šio įtaka likusiai Europos daliai gerokai mažesnė. Kitų valstybių, tokių kaip Airija ar Ispanija, reikalai pamažu gerėja. Žinoma, yra daug neišspręstų problemų, tokių kaip nedarbas, bet neatrodo, kad čia padėtis būtų tokia bloga kaip Graikijoje.

Kur kas daugiau neaiškumų kelia Prancūzija ir Italija. Svarbiausias klausimas – kaip jų vyriausybėms pavyks įgyvendinti reformas. Jau keletą mėnesių šių šalių vyriausybės ne tik apie tai kalba, bet ir mėgina imtis įgyvendinimo, tačiau susiduria su aktyviu visuomenės nepritarimu. Tad ES, pirmiausia euro zonos, finansai labai priklausys nuo to, kaip Prancūzijai ir Italijai galiausiai pasiseks įgyvendinti reformas, kurios reikalingos, kad šios dvi svarbios ES ekonomikos atkurtų savo konkurencingumą, ekonomikos augimą ir po truputį sutvarkytų viešuosius finansus.

Rima Janužytė