Transformacija. Europos Sąjunga ateinantį dešimtmetį turės rasti naują kelią, išvesiantį iš finansinės ir institucinės krizės.

Europos sąjunga šiandien atsidūrusi kryžkelėje. Kaip toje pasakoje: ,,Į dešinę suksi – žirgo neteksi, į kairę suksi – galvą pamesi, tiesiai josi – daug vargo patirsi.“ Iš tiesų ES tuo pačiu taku, nieko nekeisdama, ,,joti“ nebegali: šią instituciją kritikuoja vis daugiau Senojo žemyno gyventojų, jau ne vienus metus braška ES finansai, Bendrijos narės vis sunkiau randa bendrą kalbą ir vis dažniau dėl asmeninės naudos aukoja bendrus interesus.

Analitikai sutinka, kad vienu didžiausių ES iššūkiu tampa būtent kertinė jos vertybė – vienybė. Nors ES savo vienybę vis dar atkakliai pabrėžia, tačiau tai panašu į mėginimą apgauti save. Užtenka pažvelgti, kaip Europai sekėsi (ir tebesiseka) įveikti finansų krizę ir priimti bendrus sprendimus. Arba kaip valstybės laikosi susitarimo taikyti ekonomines sankcijas Rusijai, o Kipras mainais už investicijas turtingiems rusams mielai suteikia net pilietybę. „ES vienybė skęsta materialinėse vertybėse“, – konstatuoja Šiaulių universiteto docentas prof. Arūnas Gumuliauskas, primindamas, kad nesusikalbėjimo būta visais laikais, o štai vienybė Europoje visuomet buvo labai trapi. Ne veltui prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vienas Didžiosios Britanijos žurnalas apie šalies politikų sulaužytą sutartį su Prancūzija parašė iškalbingą sakinį: britai neturi ilgalaikių draugų, jie turi tik ilgalaikius interesus.

Tad daugelis analitikų sutinka, kad tokia, kokia yra dabar, Europos Sąjunga likti negali. Tai tarsi neužbaigtas politinis darinys, kurį A.Gumuliauskas lygina su namu be langų.

Tik vieni ekspertai mano, kad pokyčiai bus lėti ir vos pastebimi, kiti žada greitą ir dramatišką transformaciją. Bet kuriuo atveju judėjimo kryptys yra dvi: arba Sąjungos subyrėjimo, arba didesnės centralizacijos link. Greičiausiai nei vieno, nei kito kraštutinumo nebus pasiekta, tačiau arba į vieną, arba į kitą pusę svarstyklės pasvirs.

Ir nors Europoje yra labai daug federalistų, pasisakančių už centralizaciją, ES svarstyklės greičiausiai pakryps į priešingą, nei jie norėtų, pusę. Ir ne vien dėl to, kad

didesnė centralizacija tokioms valstybėms, kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija, reikštų pernelyg branginamo suvereniteto paaukojimą.

Bene svarbiausia priežastis mažinti centralizaciją ir tolti nuo federalizmo idėjos yra stiprėjantis pačių europiečių nepasitenkinimas ES. Postūmį tokioms nuotaikoms suteikė ne kas kitas, o ekonomikos bei finansų krizė, kurios ištakos siekia dar 2007–2008 m., bet kuri ES ypač stipriai paveikė 2010-aisiais, kai Graikija, Airija ir kai kurios kitos šalys stipriai pajuto finansinės padėties suprastėjimą tiek dėl ekonominių skirtumų ar konkurencingumo trūkumo, tiek dėl bankų sistemos bėdų.

Taip jau yra, kad tol, kol ekonomika auga, visuomenė paprastai nekelia tokių klausimų, kokius girdime pastaraisiais metais, – tiek dėl migracijos, tiek dėl ES siūlomų ekonominių, struktūrinių reformų ar fiskalinės disciplinos priemonių.

Kaip pastebi VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas, nuo pat Europos ekonominės bendrijos sukūrimo iki bendros valiutos įvedimo Europos integracija buvo elito reikalas, kuriuo rinkėjai pernelyg nesidomėdavo. ,,Sprendimus priimdavo politinis elitas, tardamasis su politiniu elitu ir verslo asociacijomis. Krizės metu situacija pastebimai ėmė keistis“, – teigia R.Vilpišauskas.

Ryškiausi tokio visuomenės pokyčio pavyzdžiai yra svarstymai apie galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, kurie tiesiogiai susiję su anksčiau Graikijos vykdyta politika naudojantis bendros valiutos privalumais pigiai skolinantis, bet neinvestuojant į reformas, kad Graikija būtų tokia pat konkurencinga, kaip, tarkime, Šiaurės Europos valstybės.

Kita vertus, turime ir kitą galimos dezintegracijos pavyzdį – Didžiąją Britaniją, kurioje jau ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl globalizacijos bei išaugusio imigrantų skaičiaus taip pat randasi vis daugiau euroskeptiškų nuotaikų.

Centralizacijos didėjimui ne į naudą ir išorinės grėsmės, kurios neabejotinai veikia pačios ES kaitą ir lemia tai, kiek dėmesio bei išteklių galima skirti ES šalims svarbiems ekonominiams bei socialiniams klausimams spręsti.

Žinoma, galima sakyti, kad išorinė grėsmė kaip tik turėtų veikti kaip mobilizuojanti jėga, tačiau euro zonos krizė parodė, jog yra net atvirkščiai. Paaiškėjo, kad net nesudėtingiems sprendimams trūksta visų ES narių sutarimo, kaip reikia reaguoti į euro zonos krizę ir ją spręsti.

O kur dar atskirų valstybių abejonės, kad vienam ar kitam sprendimui pritars jų piliečiai. Juolab kad Europoje daugėja ne vien pavienių nepasitenkinimo balsų, bet ir euroskeptiškų politinių partijų, kurios itin sėkmingai skinasi kelią į rinkimus ir, tapusios daugiau ar mažiau įtakingomis politinėmis jėgomis, tikrai neprisideda prie ES lipdymo. Čia svarbu paminėti, kad ir per ateinančius penkerius, dešimt, gal net penkiolika metų tokios partijos, kaip Prancūzijos „Nacionalinis frontas“, Didžiosios Britanijos nepriklausomybės partija, Švedijos demokratai, Ispanijos partija ,,Podemos“ arba joms panašūs politiniai dariniai, nuo scenos nenulips. Mat kol Europos Sąjunga primena dreifuojantį laivą, neišvengiamai atsiranda norinčiųjų imtis kapitono vaidmens ir keisti kursą.

Vis dėlto ,,Stratfor“ analitikai įsitikinę, kad vienas kursas visiems net ir negali įtikti, tad Europoje ateinantį dešimtmetį egzistuos mažiausiai du gravitacijos centrai, kurių viename – Vokietija ir Austrija, o kitame – Viduržemio jūros šalys.

Be to, analitikai dešimčiai metų į priekį žada nesibaigiančius mėginimus šiuos du branduolius lipdyti ir su tuo susijusias struktūrines bei ekonomines problemas. Ne mažiau svarbus bus ir mėginimas (tiesa, greičiausiai nesėkmingas) sumažinti priklausomybę nuo importo (įskaitant ir energijos išteklių).

Galima prognozuoti, kad Europai nesiseks rasti bendro vardiklio ir dėl požiūrio į išorinių jėgų keliamą grėsmę. Tokioms „paribio“ valstybėms, kaip Baltijos šalys ar Lenkija, bus sunku įsijausti į migrantų antplūdį patiriančių Italijos, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos situaciją. Pastarosios pro pirštus žiūrės į mūsų keliamą aliarmą dėl Rusijos. „Kas bus naudinga vienai ES pusei, kenks kitai“, – prognozuoja „Stratfor“ analitikai.

Stiprėjantis nacionalizmas sudarys sąlygas plėtotis protekcionistinei pinigų ir darbo rinkai. Silpnesnės šalys įves daugiau kapitalo ribojimų, o stipriosios suvaržys užsieniečių judėjimo laisvę, įskaitant, „Stratfor“ teigimu, ir kitų ES šalių piliečius.

Na, o ES ekonomikos prošvaistės – apskritai miglotos. Kaip rašo Vokietijos analitinis leidinys „Der Spiegel“, šiandien niekas nebekalba apie nekliudomo kapitalo judėjimo pranašumus. Dabartinė problema, išliksianti ir per ateinantį dešimtmetį, yra „sekuliari stagnacija“, kaip ją pavadino buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas. JAV ekonomika nebeauga nė pusės tiek, kiek augo XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį. Japonija tapo Azijos ligoniu, o Europa skęsta recesijoje, kuri pradėjo stabdyti ir Vokietijos eksporto mašiną bei grasinti šios šalies gerovei.

Išties, jei pasitvirtins „Stratfor“ prognozė, esą netrukus prasidės ilgalaikis Vokietijos ekonomikos lėtėjimas, tai reikš ne tik menkesnes pajamas ir mažiau darbo vietų tūkstančiams europiečių. Mat tai gali sumažinti ir kol kas dominuojantį Vokietijos vaidmenį Europoje bei iš esmės sutrikdyti jėgų pusiausvyrą Senajame žemyne.

Užtat Lenkijai tai gali tapti kartą pasitaikančia galimybe. Nors ši mūsų kaimynė greičiausiai tikrai netaps centrine Europos figūra, tačiau gali gerokai padidinti savo įtaką, o kartu tapti ir savotiško antirusiško fronto Europoje ašimi. Beje, žadama, kad išloš ir šiame fronte atsidūrusi Rumunija, kuri, kaip ir Lenkija, mezga itin artimus ir naudingus ryšius su JAV.

Tad Europos šalių reitingai per dešimt metų gali gerokai pasikeisti, o tokios šalys kaip Rumunija gali šoktelėti aukštyn ir nustebinti ekonomine pažanga.

Beje, prognozuojama, kad ryšius su JAV toliau stiprins ir Baltijos bei Juodosios jūros šalys, o NATO įtakos zona gali nusidriekti iki pat Azerbaidžano ir Kaspijos jūros.

Kita vertus, kai kurie analitikai labai abejoja, kad JAV per ateinantį dešimtmetį įsitrauks į bent vienos Europos problemos sprendimą, o visą savo energiją nukreips į Kiniją. Tad nors kai kurios Europos šalys džiaugsis atradusios Ameriką, šiai Europa bus vis labiau prarastoji žemė. Ar dėl to Senasis žemynas patirs kokių nors sukrėtimų?

A.Gumuliauskas primena taikliai dabartį nušviečiančią antraštę, kad šiandien 500 milijonų europiečių prašo 350 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 150 milijonų rusų. Ir nors ne gyventojų skaičius lemia vienos ar kitos valstybės arba regiono vietą globaliame žaidime, tačiau Europa ir neturėtų siekti tapti įtakingiausiu pasaulio žemynu. Pakaktų, jei per ateinantį dešimtmetį europiečių, taip pat ir tų iš „paribio“, gyvenimo standartai pakiltų, bet vertybės materialiniuose išskaičiavimuose vis tiek nepaskęstų. Ir kad tarp tų vertybių ir po dešimties metų gyvuotų liberalioji laisvės idėja, kurią numarinti, kaip perspėja VDU profesorius Egdūnas Račius, grasinasi patys europiečiai.

Rima Janužytė

Scanpix

Atvirumas puošia žmogų, juolab daug žmonių. Dauguma apklaustųjų, kurių nuomone domėjosi „Veidas“, atvirai prisipažįsta, kad, jų nuomone, ES iširs. Tokių yra arti 70 proc. Galėtume filosofuoti, kad piliečiai tiesiog labai logiškai atsakė į klausimą, kurį galima dėti į tą pačią lentyną greta „Ar jūs numirsite?“. Žinoma, Saulė irgi kada nors užges – tai iš vidurinės mokyklos kurso. Būtų teisinga gerbiamų piliečių paklausti, kada jie tikisi pamatyti subyrėjusią ES – šįmet, kitąmet, už 10 metų ir t.t. O kol nepaklausta, tenka spėlioti, ką jie turėjo omeny.

Rengiantis būsimiems kvotimams galima atkreipti dėmesį, kad užduotas klausimas turi irgi, sakytume, filosofinę potekstę. Negali suirti tai, ko nėra. Arba kas iš pat pradžių sukonstruotas kaip nemirtingas. Ne paslaptis, kad ES nėra valstybė. Tai organizacija, kurios tarptautinis statusas toks kaip Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO). Tačiau net pasaulinio karo atveju JTO rinksis į generalines asamblėjas (lietuviškai – visuotinius susirinkimus). Tad ir visi ES organai veikiausiai veiks – matyt, tuo intensyviau, kuo didesnes įtampas patirs Bendrija. Kitas dalykas, į ES biudžetą mokami įnašai santykinai menki – apie 1 proc. BVP, tad ir tokios organizacijos byrėjimas dėl finansinių priežasčių mažai tikėtinas. Jau greičiau aistros ims virti pabandžius mokestį padidinti.

Įdomus dalykas – visos ES tolesnė raida, pvz., ar šis darinys virs federacija. Būtų galima paklausti, ar piliečiai bijo „dviejų greičių“ Europos atsiradimo. Klausimas ne itin sąžiningas, kadangi „du greičiai“ egzistuoja senų seniausiai – tai šalys donorės ir paramą gaunančios šalys – tokios kaip Lietuva.

Kokią Europos Sąjungos ateitį numatote?               (proc.)

1 ES taps federacija           7,6

2 ES taps konfederacija     12,6

3 ES iširs       68,4

4 Apie tai negalvojau         11,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. balandžio 2-4 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Europos Sąjungos ekonomikos augimas ir konkurencingumas, skaitmeninė ir globali Europa – tokius uždavinius sau išsikėlė šį pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti Latvija. Tačiau šiuos planus greičiausiai koreguos nestabili ES ekonomika ir įtempta tarptautinė padėtis.

Dovaidas Pabiržis

Pernai Rygoje pagaliau pradėjusi veikti naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka „Šviesos pilis“ pusei metų taps švyturiu ir visai Europos Sąjungai – būtent čia vyks Latvijos pirmininkavimo ES Tarybai renginiai. Tačiau greta fasadinės pirmininkavimo pusės laukia ir sunkus darbas – gerinti iš nuosmukio lėtai besivaduojančią ES ekonomiką bei mėginti sureguliuoti teberusenantį konfliktą Ukrainoje.

Dažnai sakoma, kad pirmininkavimo rezultatus išmatuoti keblu, nes šis procesas yra tarsi estafetė: perimi jos lazdelę, stengiesi savo distancijoje pasirodyti kaip galima geriau ir perduodi ją toliau kitiems. Latvija pirmininkavimo ES Tarybai pareigas perėmė iš Italijos, o liepą ateis Liuksemburgo eilė.

Nepaisant to, dažnai pabrėžiama, kad Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai 2013-ųjų antrąjį pusmetį buvo itin sėkmingas: priimti net 147 teisės aktai, patvirtintas septynmetis ES biudžetas, o netrukus po Vilniuje vykusio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo prasidėjo ir Euromaidano protestai, nulėmę Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimą bei tolesnes permainas šioje šalyje.

Bene svarbiausias pusmečio įvykis Latvijoje taip pat bus susijęs su Rytų partneryste: gegužės pabaigoje čia vyks pirmasis nuo 2013 m. Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame tikimasi reikšmingų sprendimų, tarp jų ir galimo vizų panaikinimo ar liberalizavimo Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos piliečiams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar sugebame tinkamai pasinaudoti Europos Sąjungos milijardais, skirtais Lietuvos atsilikimui mažinti? Dešimties metų patirtis rodo, kad ne visi viešojo sektoriaus projektai davė laukiamų rezultatų: atvirkščiai, užuot sukūrę ilgalaikę naudą, tapo našta.

Aušra Pocienė

Rengdamiesi naujajam 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiui, skaičiuojame praėjusiojo derlių. Žinovai sako, kad kiekvieno laikotarpio pabaigoje mušamasi į krūtinę ir teigiama tas pats: praeitas laikotarpis buvo neracionalus, kupinas klaidų ir brangiai kainuojančių paklydimų. Būsimasis – iš esmės naujas ir orientuotas į rezultatus.

Tačiau kai kurie „Veido“ pašnekovai didelių vilčių, kad šį kartą kažkas bus kitaip, sako nepuoselėjantys.

„Nesu tikras, kad naujojo ES paramos laikotarpio pinigus pavyks panaudoti efektyviau nei praėjusio. Didžiausia bėda – kiekvienas žiūri tik savo siauro žinybinio intereso. Kiekviena ministerija ar pinigus administruojanti agentūra įsitikinusi, kad jos sritis – svarbiausia, o pinigų jai skiriama per mažai. Todėl tos nematomos rankos vėl bandys pasidalyti pyragą ir gauti kuo didesnį gabalą sau (pinigus skirstyti visada malonu), o valstybinio požiūrio vėl pritrūksime“, – paklaustas, ar efektyviai naudojame ES paramą, žodžių į vatą nevynioja Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys, pats irgi, kai buvo Ūkio ministerijos sekretoriumi, skirstęs 2004–2006 m. ES paramą.

Kai kam Lietuvoje ES milijardai vis dar atrodo tokia pat Dievo dovana kaip ir Kėdainiuose Viktoro Uspaskicho Ledų šventėje iš dangaus mėtomi ledai – svarbiausia pagriebti, ir kuo daugiau. Dalijantis ES milijardus, kiekvienas paklodę irgi tempia į save.

„Neracionalumo labai daug, – atsidūsta Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Struktūrinių fondų valdymo skyriaus vedėjas Arūnas Grumadas. – Taisytina daug kas, tačiau svarbiausia – nėra prioritetų. Ministerijos atsakingos už šakinę politiką, ir kas gali pasakyti, kad tam proporcingai ir racionaliai naudojami paramos pinigai? Neracionalumo pavyzdžių – apstu. Pavyzdžiui, kiek Lietuvoje turime už ES pinigus įsigytos diagnostinės medicinos aparatūros, kuri naudojama nepakankamai? Arba 200 mln. Lt išleista valstybinių institucijų buhalterinės apskaitos sistemai įdiegti, nors tos sistemos keičiamos kas kelerius metus“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Veidas“ tiesiai šviesiai paklausė: ar už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą atsisakysite suvereniteto. Ne pažodžiui, bet mintis tokia. Ir gavo aiškų atsakymą: beveik ne. Tas „beveik“ – 54 proc. Tiek piliečių mano, kad negalima dalies nepriklausomybės atsisakyti už pinigus. Mįslingasis „beveik“ įgaus skirtingus atspalvius priklausomai nuo to, ką prirašysime prie 54 proc.: „tik“ ar „net“. Bet kuriuo atveju galime tikėtis, kad maždaug pusė mūsų piliečių stovės kaip mūras ir nepajudės dėl kokių nors aiškių gundymų, pavyzdžiui, gauti elektros liniją mainais už „W“ oficialiame raidyne ar rusiškų dujų manais už tylėjimą dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. Pavyzdžius galima dailinti, tačiau, kita vertus, aišku, kad kalbama apie kaimynų keliamas grėsmes, kurių vienos įsikalbėtos, o dėl kitų galima žiemą sušalti.

Tačiau klausimas juk ne vien apie „artimąjį užsienį“, o apskritai apie ES. Ieškantiems grėsmės toje pusėje irgi patartina pasvarstyti dėl „tik“ ir „net“. Juolab kad dėl laisvės praradimo broliškoje Europos tautų šeimoje ginčijamasi iki plūdimosi.

„Dalis suvereniteto“ kelia vienokias reakcijas, „žemės pardavimas užsieniečiams“ – kitokias, o euras jau beveik mūsų piniginėse. Kaip paklausi, taip ir atsakys. Klausimas, ar už eurą atiduotumėte suverenitetą, panašus į šaukštų ieškojimą po pietų.

Matyt, įdomiausias skaičius, nulemiantis, kada „tik“ virs „net“, yra 27,8 proc. respondentų, kurie klausimų sau nekelia. Jeigu jie apsispręs mainikaujančiųjų suverenitetu naudai, tokių bus net 44 proc. O tai jau beveik referendumas dėl nepriklausomybės – kaip neseniai Škotijoje.

Europa ir suverenitetas

Kas jums priimtiniau?        (proc.)

Lietuva privalo siekti finansinės ES paramos net ir tuo atveju, jeigu jai tektų atsisakyti dalies suvereniteto     18,2

Renkantis tarp ES paramos ir suvereniteto, Lietuva turi pasirinkti pastarąjį – negalima dalies nepriklausomybės atsisakyti už pinigus           54

Tokių klausimų sau nekeliu                      27,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. rugsėjo 25–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Kodėl ES fondai 2007-2013 m. ženkliai paaugino Lietuvos pajamų vidurkį, bet socialinės atskirties nemažino. Ar tokios tendencijos išliks ir toliau?

Lietuviški paradoksai: 2007-2013 m. ES finansavimo laikotarpiu  BVP vienam Lietuvos gyventojui pakilo nuo 62 iki 74 proc. ES vidurkio, tačiau ir socialines pašalpas gaunančiųjų padaugėjo nuo 36,6 tūkst. (1,1 proc. šalies gyventojų) 2007 m.  iki 190 tūkst. (6,5 proc. gyventojų) 2013 m., o krizės metais net iki 221,9 tūkst., kas sudarė 7,4 proc. visų gyventojų.

Didžiulę socialinę atskirtį rodo ir pajamų netolygumas: atotrūkis tarp 20 proc. didžiausias ir 20 proc. mažiausias disponuojamąsias pajamas gaunančių gyventojų Lietuvoje – net 5,3 karto, o prieš kelerius metus net buvo didžiausias ES (7,3 karto). Palyginimui, turtingose ir demokratiškose šalyse jis kur kas mažesnis, pavyzdžiui, Norvegijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje 3,2-3,7.

VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) neseniai baigto tyrimo, analizavusio ES struktūrinės paramos 2007-2013 m. poveikį gyvenimo kokybei ir socialinės atskirties mažinimui, išvada atitinka atotrūkį rodančią statistiką: tiems, kas tiesiogiai dalyvavo ES finansavimo projektuose, tai gana ženkliai pagerino gyvenimo sąlygas. Tačiau makrolygiu pokyčiai mažinant socialinę atskirtį, skurdą menki.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, ką tik išrinktas Europos Vadovų Tarybos pirmininku, tapo antru pagal svarbą žmogumi Europoje po Europos Komisijos pirmininko. Ši D.Tusko pustrečių metų kadencija bus svarbi ne tik Lenkijai, bet ir visai Europai.

Tai, kad dabartinis Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Hermanas Van Rompuy, kurio kadencija baigsis gruodį, yra belgas, žino gal ir ne kiekvienas. Užtat naujiena, kad jį pakeisiantis D.Tuskas – mūsų kaimyninės Lenkijos premjeras, tapo svarbiausia praėjusio savaitgalio žinia ne vien jo tautiečiams, bet ir visai Rytų Europai.

Gal ir ne visai pagrįstai dabar plakamės prie lenkų sakydami, kad vieną svarbiausių Europos Sąjungos postų užėmė „mūsiškis“, bet čia yra krislas tiesos. Juk D.Tuskas pateko į uždarą ES senbuvių klubą ir tapo pirmuoju Rytų Europos politiku, kuriam patikėtas svarbus Europos postas.

Tradiciškai pirmuoju smuiku groja Europos Komisijos (EK) pirmininkas, kuriuo išrinktas liuksemburgietis Jeanas Claude’as Junckeris, lapkritį pakeisiantis Jose Manuelį Barroso.

Tačiau EVT pirmininko postas kai kuriais atžvilgiais yra net svarbesnis: būtent jis, o ne EK pirmininkas vadovauja keturis kartus per metus susirenkančiai Europos Viršūnių Tarybai, priimančiai pačius svarbiausius Europos likimą lemiančius sprendimus.

Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis iš karto po D.Tusko pergalės pareiškė, kad tai didžiulis Lenkijos pripažinimas: juk šis lenkas bus antras svarbiausias žmogus Europos Sąjungoje po Bendrijos prezidento J.C.Junckerio. Tai reiškia, kad galima tikėtis ne tik Lenkijos pozicijų sustiprėjimo Europoje, bet ir nemenkų pokyčių visos Europos politikoje.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Trečiadienį (liepos 16 d.) Briuselyje vyks ypatingas Europos Vadovų Tarybos susitikimas, kurio metu bus svarstomi kandidatai į svarbias ES pareigybes – kas taps vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumui Catherine Ashton bei ES Vadovų Tarybos prezidento Hermano Van Rompuy įpėdiniais.
Aukščiausių ES pareigūnų kaita šiemet vyksta audringai – apie galimą išstojimą iš Bendrijos prabilo Jungtinė Karalystė.
Liepos 16 d. Europos Parlamentas balsuos dėl nominuotojo Europos Komisijos prezidento Jeano Claude’o Junckerio paskyrimo į šį postą.  Ekspertų vertinimu, J.C.Junckerio patvirtintas Europos Komisijos pirmininku sustiprins galimybę, kad 2017 m. britai rengs referendumą dėl išstojimo iš ES. Vis dėlto tai gali pakeisti ES Vadovų Tarybos prezidento rinkimai: jei Jungtinei Karalystei pavyktų gauti šį postą, jos išlikimo Sąjungoje tikimybė padidėtų.
Šiemet bus pirmas kartas, kai yra perrenkamas ES Vadovų Tarybos prezidentas. Belgas H.Van Rompuy pirmasis pradėjo eiti šias pareigas 2009 m., kai jos buvo įtvirtintos Lisabonos sutartimi. Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumui postas buvo atskirtas nuo ES Tarybos generalinio sekretoriaus pareigybės bei sustiprintos jo galios ta pačia Lisabonos sutartimi 2009 m. ir šią vietą užėmė britė C.Ashton.
Beje, liepos 16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimas Briuselyje – tai pirmasis Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos prezidento poste oficialus vizitas užsienyje. Pirmosios kadencijos pradžioje ji sulaužė iki tol Lietuvos prezidentų puoselėtą tradiciją po inauguracijos vykti į Lenkija. 2009 m. pirmuoju oficialiu vizitu ji pagerbė Švediją ir namo grįžo per Latviją.

Pirmadienį (liepos 14 d.) Briuselyje prasidės šeštasis derybų dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo (TTIP) tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos, kuriai atstovauja Europos Komisija, etapas. Tikimasi, kad bus žengtas dar vienas žingsnis į priekį, palyginti su praėjusiu etapu, kuriame jau buvo pereita nuo plačių derybinių koncepcijų iki konkrečių ekonomikos sektorių aptarimo.
2013 m. prie derybų stalo pirmą kartą susėdusios suinteresuotos pusės tikisi, kad galbūt jau po dvejų metų ES ir JAV, kurių ekonomikos sudaro apie pusę pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP), prekiaus laisvosios prekybos režimu. Skaičiuojama, kad tai būtų didžiulis impulsas ekonomikos augimui: ES kasmet galėtų praturtėti 119 mlrd. eurų, arba 545 eurais kiekvienai keturių asmenų šeimai. JAV nauda galėtų siekti apie 95 mlrd. eurų, arba 655 eurus šeimai.
Svarbu pabrėžti, kad derybas apsunkina ne tarifinės kliūtis, tokios kaip muitai, kurie ir dabar vidutiniškai siekia tik apie 4 proc., bet netarifiniai barjerai – reguliacinių normų, standartų skirtumai.
Nors ir ES, ir JAV užtikrina aukštus standartus, jų principai skiriasi. Kartais tai lemia kuriozus. Pvz., JAV nepripažįstamas ant kosmetikos priemonių etikečių rašomas terminas “aqua”, kurį reikalaujama išversti į “vanduo”, taip sukuriant papildomų išlaidų europietiškai produkcijai. Tyrimai rodo, kad amerikiečių įmonei, gaminančiai nedidelius krovininius automobilius, norint patekti į Europos rinką reikia pagaminti 100 unikalių detalių bei atlikti 33 skirtingus bandymus, kuriems gali prireikti apie 133 darbuotojų, nors iš esmės tai gaminio kokybės nepagerina. Kliūčių kyla ir dėl skirtingo požiūrio: JAV maisto rinkoje nemažą dalį užima genetiškai modifikuoti produktai, kurių nepageidauja daugelis Europos šalių.
Nepaisant to, abi pusės sutaria, kad TTIP gali tapti proveržiu ne tik ekonomikos, bet ir politikos srityje, mat sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu sukurtų naują impulsą JAV ir ES santykiams. Tai ir Lietuvos strateginis interesas: TTIP palengvintų amerikietiškų energijos žaliavų, tokių kaip skalūnų dujos, eksportą bei sudarytų sąlygas atpiginti dalį į Lietuvą eksportuojamų ir su šalies gamintojų produkcija nekonkuruojančių prekių, pvz., elektroninius prietaisus.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis liepos 8-9 d. dalyvaus neformaliame Europos Sąjungos Teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikime Milane (Italija). Šiame susitikime teisingumo ministrai aptars asmens duomenų apsaugos reformos, Europos prokuratūros įkūrimo, naujų strateginių gairių teisingumo srityje įgyvendinimo ir supaprastinto dokumentų judėjimo tarp valstybių narių klausimus.
Tai bus pirmasis teisingumo ministrų susitikimas po to, kai liepos pradžioje pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai estafetę perėmė Italija.
„Italijai perėmus pirmininkavimą darbotvarkėje bus daug klausimų, dėl kurių diskusijos jau vyko ir Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu. Užbaigę šiuos svarbius klausimus ženkliai priartėsime prie dar efektyviau veikiančios vientisos ir modernios Europos Sąjungos teisės sistemos“, – pažymi teisingumo ministras J. Bernatonis.
Susitikimo pradžioje ministrai apsikeis nuomonėmis dėl asmens duomenų apsaugos šalyse narėse sistemos. Pagrindinis Europos Komisijos pasiūlytos asmens duomenų apsaugos reformos tikslas – atnaujinti galiojančias ES duomenų apsaugos taisykles reaguojant į globalizacijos ir informacinių technologijų plėtrą. Reforma siekiama užtikrinti nuoseklesnį, aiškesnį ir sklandesnį duomenų apsaugos standartų taikymą visose ES šalyse. J. Bernatonis pabrėžia, kad, siekiant išvengti praktinių sunkumų ir teisinio neapibrėžtumo, bendros taisyklės turi būti taikomos tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui.
Susitikime taip pat bus aptarti Europos prokuratūros steigimo klausimai. Teisingumo ministro teigimu, Lietuva iš esmės pritaria Europos prokuratūros idėjai ir sveikina Europos Komisijos pastangas kovojant su nusikalstamomis veikomis, pažeidžiančiomis Europos Sąjungos finansinius interesus. Tačiau, anot ministro, tam, kad būtų sukurta efektyviai veikianti prokuratūra dar reikia įdėti pastangų tobulinant pasiūlymo tekstą, įskaitant ir nuostatas dėl Europos prokuratūros veiksmų teisminės kontrolės.
ES teisingumo ministrai diskutuos ir dėl naujo pasiūlymo skatinti laisvą piliečių ir įmonių judėjimą supaprastinant tam tikrų viešųjų dokumentų pripažinimą Europos Sąjungoje. Ministras pažymi, jog Lietuva pasisako už tai, kad supaprastinta tvarka būtų taikoma kuo ilgesniam viešųjų dokumentų sąrašui, ir pritaria,  kad bendravimui tarp valstybių narių būtų naudojama patobulinta Vidaus rinkos informacinė sistema. Įdiegus naujoves, sumažėtų ES valstybių narių institucijų administracinė našta.
Europos Vadovų Taryba 2014 m. birželio 27 d. patvirtino naujas teisingumo srities strategines gaires artimiausiems metams. J. Bernatonis pabrėžia, kad būtina siekti, jog ateityje teismų sprendimai ES erdvėje būtų pripažįstami ir vykdomi be papildomų tarpinių procedūrų. Šiuo tikslu ypatingas dėmesys ir toliau turėtų būti skiriamas valstybių narių institucijų tarpusavio pasitikėjimo skatinimui, efektyviai išnaudojant teisės praktikų mokymo priemones.

Prasideda itališkasis Europos Sąjungos pusmetis. Nors Graikija ir Italija Europos Sąjungoje dažniausiai linksniuojamos kaip ekonominių problemų kamuojamos valstybės, būtent joms šiemet tenka formuoti Bendrijos politinę darbotvarkę pirmininkaujant ES Tarybai.
Italai, liepos 1-ąją užėmę graikų vietą, ketina sekti spartietiškai taupų pirmininkavimo modelį pasirinkusių kolegų pavyzdžiu, tačiau tą padaryti nebus lengva. Nors Atėnai šiam laikotarpiui iš biudžeto skyrė 50 mln. eurų, politikams ir biurokratams pavyko susispausti bei išleisti tik mažiau nei trečdalį – apie 19 mln. eurų. Nenorint sukelti papildomų aistrų krizės padarinių įaudrintoje visuomenėje, Graikijoje apsieita be pompastikos, užsienio svečiai nebuvo pamaloninti dovanomis ar nemokamomis ekskursijomis. Nors dėl to nukentėjo pirmininkavimo matomumas, stebėtojai pripažino, kad efektyviam darbui tai nekliudė, o minimalistinis modelis parodė puikų pavyzdį kitoms valstybėms.
Tiesa, italai taip smarkiai diržų veržtis neketina, žadėdami išleisti apie 56 mln. eurų, – šiek tiek mažiau nei 2013 m. antrąjį pusmetį pirmininkavusi ir apie 60 mln. eurų iš viso atseikėjusi Lietuva.
Italai neslepia, kad jų politinis prioritetas artimiausius šešis mėnesius bus integracijos gilinimas. “Svajoju, mąstau ir dirbu tam, kad ateityje mano vaikai gyventų Jungtinėse Europos Valstybėse”, – sakė centro kairiųjų Italijos premjeras Matteo Renzi.
Tai anaiptol nedžiugins Didžiosios Britanijos, svarstančios apie referendumą dėl narystės Bendrijoje, ir kirsis su politinėmis tendencijomis: po pastarųjų Europos Parlamento rinkimų euroskeptiškai nusiteikusių politikų pagausėjo iki beveik trečdalio.
Tarp kitų tikslų – migracijos srautų, ypač iš Šiaurės Afrikos, ribojimas bei bendros migracijos politikos sukūrimas, taip pat ekonomikos augimo skatinimas bei nedarbo mažinimas. Italai sieks išspręsti ir Makedonijos klausimą: Graikija iki šiol vetuoja šios šalies derybas su ES dėl šalies pavadinimo, kuris esą kėsinasi į Šiaurės Graikijoje esantį Makedonijos regioną. Kartu tai pasitarnaus Italijos užsienio reikalų ministrei Federicai Mogherini, kuri yra viena realiausių kandidačių tapti naująja ES vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais vietoj Catherine Ashton.
Deja, Lietuvai ir Baltijos šalims reikšmingi klausimai dėl Rytų partnerystės ir Ukrainos ateities, atrodo, liks paraštėse.

Scanpix

Ilgamečiam Liuksemburgo premjerui Jeanui Claude’ui Junckeriui artimiausiu metu, regis, atsiras galimybė skirti daugiau laiko miegui. Ir anaiptol ne todėl, kad patyręs politikas traukiasi iš aktyvių pareigų, – priešingai, jis netrukus turėtų perimti Europos Komisijos pirmininko postą. Tačiau prieš kelias savaites paklaustas, ką pirmiausia veiktų tapęs vienos įtakingiausių Europos Sąjungos institucijų vadovu, jis juokais atsakė: “Pirmiausia – išsimiegosiu.”
Šiuo atsakymu J.C.Junckeris pašiepė kritikus, pabrėžiančius, kad 59 metų politikas ne tik neretai atrodo nukamuotas bemiegių naktų ir stiprios kavos dozių, bet ir traukia cigaretę po cigaretės bei nevengia išgerti. Dar didesnė svarba teikiama nevienareikšmiškai vertinamoms jo politinėms nuostatoms, kurios, žadėdamos dar gilesnę ES integraciją bei federalizmo stiprinimą, ypač gąsdina Didžiąją Britaniją.
Nepaisant to, kad paramos liuksemburgiečio kandidatūrai neskubėta reikšti, ES valstybių narių lyderiai birželio pabaigoje būtent jį nominavo Europos Komisijos vadovu, pakeisiančiu dvi kadencijas dirbusį portugalą Jose Manuelį Barroso. Nors formaliai J.C.Junckerį dar turės patvirtinti Europos Parlamentas, beveik nėra abejonių, kad jis sulauks pakankamo palaikymo ir taps vienu svarbiausių ES ateities vizijos formuotojų.
Tačiau jau pats sunkus paskyrimo procesas pranašauja nelengvą J.C.Junckerio kadenciją Europos Komisijos vadovo poste.

Tinkamiausias kompromisas
Europos Komisija, sudaroma visoms ES valstybėms deleguojant po vieną narį, yra vienintelė institucija, teikianti ES teisės aktų projektus. Vėliau jie svarstomi Europos Taryboje, kurią sudaro nacionalinių valstybių ministrai ir kiti pareigūnai, bei Europos Parlamente, kol galiausiai pasiekus sutarimą virsta galiojančiu teisės aktu.
Europiniams, o ne nacionaliniams interesams atstovaujanti Komisija taip pat atlieka ES sutarčių bei teisės aktų įgyvendinimo priežiūros funkciją ir gali taikyti sankcijas valstybėms ar įmonėms, kurios nesilaiko sutartų normų. Todėl šios institucijos įtaka yra neabejotinai didelė, o vadovas tampa viena labiausiai matomų figūrų ne tik Europos, bet ir pasaulio politikoje.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m